Atlyginimas

Jeigu gatvėje praeivių paklaustume, kokioje Lietuvos savivaldybėje jie labiausiai norėtų gyventi, atspėti pirmąsias vietas nebūtų sunku. Šie hipotetiniai atsakymai kone identiškai sutampa su pirmosiomis savivaldybių reitingo pozicijomis. Domėdamasis, kur ir kodėl Lietuvoje yra geriausia ir blogiausia gyventi, „Veidas“ šį reitingą pateikia jau dešimtą kartą.

Geriausia 2016 metų savivaldybė kartu yra ir pati mažiausia Lietuvoje: Nidą, Juodkrantę, Preilą ir Pervalką jungiančioje Neringoje iš viso gyvena šiek tiek daugiau nei 3 tūkst. gyventojų. Ji turi beveik 1,5 tūkst. mažiau žmonių už Birštono savivaldybę ir jau daugiau nei dvigubai atsilieka nuo trečios pagal mažumą Rietavo savivaldybės. Galima manyti, kad šis faktas truputį iškraipo kai kuriuos svarbius statistinius rodiklius.

Vertindami visas Lietuvos savivaldybes daugiausiai dėmesio teikėme ekonominiams kriterijams. Per metus Neringoje labiausiai padaugėjo gyventojų (2,3 proc.), čia buvo mažiausias nedarbas visoje Lietuvoje, taip pat veikė daugiausiai ūkio subjektų, tenkančių tūkstančiui žmonių, gyveno mažiausiai socialines pašalpas gaunančių gyventojų ir socialinės rizikos šeimų bei daugiausiai darbingo amžiaus žmonių Lietuvoje. Vienam neringiškiui teko ir daugiausiai savivaldybės biudžeto lėšų.

Per metus Neringoje labiausiai padaugėjo gyventojų (2,3 proc.), čia buvo mažiausias nedarbas visoje Lietuvoje, taip pat veikė daugiausiai ūkio subjektų, tenkančių tūkstančiui žmonių, gyveno mažiausiai socialines pašalpas gaunančių gyventojų ir socialinės rizikos šeimų bei daugiausiai darbingo amžiaus žmonių Lietuvoje.

Neringos savivaldybėje fiksuotas nedidelis nusikalstamumas, Kuršių nerijoje gyventojai serga retai, čia puikus asfaltuotų ne valstybinės reikšmės kelių procentas, taip pat nėra eilių darželiuose. Neringoje ir aukštas tiesioginių užsienio investicijų rodiklis, geri abiturientų egzaminų rezultatai.

Tiesa, savivaldybėje dėl suprantamų priežasčių nevyksta naujos statybos ir namų renovacija, dirba nedaug gydytojų ir slaugytojų. Čia ir brangiausias Lietuvoje šildymas bei didelis savivaldybės įsiskolinimas, tenkantis vienam gyventojui. Tačiau šie minusai neatsveria Neringos privalumų, leidžiančių savivaldybei įsitaisyti pirmoje reitingo pozicijoje.

Norint įvertinti kontrastą tarp to, kaip yra, ir to, kaip gali būti, užtenka nuvažiuoti keliolika kilometrų už Nidos į Kaliningradui priklausančią Kuršių nerijos pusę. Beveik jokios turistinės ir poilsio infrastruktūros, po karo apgyvendinti ir nuo to laiko neremontuoti vokiški namai, chaotiškas ir neišvaizdus apstatymas, nors lyg ir turėtų galioti tie patys UNESCO standartai, – tokia šiandien yra Šarkuvos, Rasytės, Pilkopių ir kitų Rusijos pusėje esančių gyvenviečių kasdienybė. Vasarą Nidos ir Juodkrantės pakrantės būna plačiausiai nusėtos jachtų burėmis, o Kuršių nerijos Kaliningrado pusėje jų iš viso yra dvi.

Autsaiderės atsilieka visais atžvilgiais

Savivaldybės mažumas dar tikrai nereiškia, kad gyvenimo kokybė čia savaime geresnė nei kitur. Tai liudija „Veido“ reitingo pabaigoje atsidūrusios savivaldybės. Paskutines vietas užėmusios Kalvarijų ir Pagėgių savivaldybės kartu yra ir vienos mažiausių šalyje. Pagėgiuose vien per praėjusius metus gyventojų sumažėjo 3,5 proc. (iš viso 297 žmonėmis), pagal šį rodiklį šis regionas yra akivaizdus lyderis Lietuvoje blogąja prasme.

Paskutinę vietą reitinge užėmusioje Kalvarijos savivaldybėje nevyksta daugiabučių namų renovacija, čia ir didžiausia socialinių pašalpų gavėjų dalis Lietuvoje, nedarbas siekia beveik 15 proc. Į regioną neateina beveik jokių užsienio investuotojų, o ir vietiniai gyventojai nėra verslūs ir aktyvūs – savivaldybėje veikia mažiausiai ūkio subjektų Lietuvoje, skaičiuojant tūkstančiui gyventojų. Vidutinis atlyginimas Kalvarijoje tėra 440 eurų, tai taip pat antras prasčiausias rezultatas – Kalvarija lenkia tik Šalčininkų rajoną.

Nedidelį ūkio subjektų skaičių lemia ir tai, kad paskutines pozicijas užimančios savivaldybės daugiausia yra kaimiškos, čia vyrauja žemės ūkio veikla. Pavyzdžiui, trečiame nuo galo Lazdijų rajone šiuo metu dirba 3034 ūkininkai. Tiesa, kaip teigia šios savivaldybės vadovas, dabar rajonas aktyviai persiorientuoja į turizmo sektorių.

Jeigu jaunosios kartos kūrybiškumas, aktyvumas ir mokslo rezultatai lemia galimą regionų proveržį ateityje, jo šioms savivaldybėms artimiausiu metu neverta tikėtis. Kalvarijos ir Pagėgių savivaldybės užima paskutines vietas ir pagal abiturientų laikytų egzaminų rezultatus – vidutinis egzamino įvertinimas čia yra vos 35 balai iš šimto.

Ekonominė miestų ir provincijos perskyra didėja

Dažnai galima girdėti politikų ir ekspertų kalbas apie dvi Lietuvas: tai auganti, ekonomiškai klestinti, jaunimą, darbo jėgą ir protus siurbianti trijų didžiųjų miestų bei aplinkinių jų regionų Lietuva ir senstanti, emigruojanti, iš socialinių pašalpų, pensijų ir menkai apmokamo darbo gyvenanti „antroji“ Lietuva. Šias dvi valstybės dalis suartinti, jų skirtumus aplyginti žadėjo jau ne vienas politikas populistas. Ir šiemet prieš rinkimus, kaip įprasta, pilasi planai bei pažadai plėtoti regioninę politiką ir pritraukti čia įvairių investicijų. Tačiau dažnai po rinkimų tai ir telieka mintimis bei pažadais.

Tą iliustruoja ir ekonominiai „Veido“ reitingo kriterijai. Susumavus penkis pagrindinius 

 rodiklius – nedarbą, užsienio investicijas, vidutinį atlyginimą, ūkio subjektų ir darbingų žmonių skaičių, pirmoje pozicijoje, kaip ir galima numanyti, atsiduria sostinė Vilnius, maždaug penktadaliu lenkiantis artimiausius „persekiotojus“.

Nenuostabu, kad pagal ekonominius kriterijus pirmaujančios savivaldybės spiečiasi greta didžiųjų miestų: Elektrėnų, Trakų, Kauno, Panevėžio, Kaišiadorių, Kretingos rajonai patenka į pirmąjį penkioliktuką.

Pagal ekonominius kriterijus pirmaujančios savivaldybės spiečiasi greta didžiųjų miestų: Elektrėnų, Trakų, Kauno, Panevėžio, Kaišiadorių, Kretingos rajonai patenka į pirmąjį penkioliktuką.

Gana aukštai išlieka ir po Ignalinos atominės elektrinės uždarymo iš pažiūros stagnuojantis Visagino miestas: vidutinė alga čia iki šiol siekia 612,60 euro, o savivaldybė užima antrą vietą Lietuvoje pagal darbingo amžiaus žmonių skaičių.

Ekonomiškai gyvybingi ir du regionai, kuriuose veikia sovietinės pramonės milžinai. Net penktoje vietoje pagal ekonominius kriterijus yra Kėdainių rajonas, kuriame nedarbas siekia tik 6,6 proc., o vidutinis atlyginimas – net 636,60 euro. Tokį aukštą rezultatą daugiausia lemia fosfatų pramonės bendrovė „Lifosa“, mokanti vienus didžiausių atlyginimų Lietuvoje. O tryliktoje vietoje atsiduria Mažeikių rajonas, kurio gyventojus įdarbina kitas pramonės gigantas – naftos perdirbimo gamykla „Orlen Lietuva“.

Kai kurios savivaldybės pagal ekonominį gyvybingumą, priešingai, renka kone minimalius balus. Paskutinis pagal šiuos kriterijus – Ignalinos rajonas, toliau rikiuojasi Kalvarijos, Zarasų, Lazdijų, Kupiškio, Kelmės ir Jurbarko rajonai. Čia beveik nėra užsienio investicijų, vyrauja didelis nedarbas, savivaldybėse mažai darbingų žmonių, o vidutiniai atlyginimai šiuose regionuose vos viršija 400 eurų ribą.

Gydytojai

Didieji miestai – lyderiai ir medicinos srityje

Vertinant tris su medicina ir sveikatingumu susijusius kriterijus – gyventojų sergamumą bei gydytojų ir slaugytojų skaičių, tenkantį tūkstančiui gyventojų, į priekį taip pat išsiveržia didieji miestai. Aukščiausiu rodikliu gali didžiuotis Klaipėdos miestas, kuriame yra daugiausiai slaugytojų. Beveik identiškas ir toliau einančių Vilniaus bei Kauno, šiek tiek mažesnis – Šiaulių įvertinimas.

Mažiausiai Lietuvoje serga Utenos rajono gyventojai, pagal šį rodiklį ši savivaldybė yra penkta. Aukštas vietas šioje srityje užima Rokiškio, Ignalinos, Pasvalio ir Joniškio rajonai. O akivaizdžiai prasčiausia padėtis šiuo požiūriu yra Birštono savivaldybėje, kuri gerokai atsilieka net nuo kitų autsaiderių – Kauno ir Kretingos rajono.

Užtat Birštono savivaldybė surinko maksimalų balų švietimo srityje. Birštono abiturientai šiemet geriausiai visoje Lietuvoje išlaikė baigiamuosius egzaminus. Be to, šioje savivaldybėje, kaip ir maždaug pusėje visų kitų šalies savivaldybių, nėra vaikų, laukiančių vietos darželyje. Kiti lyderiai švietimo srityje – Palanga, Alytaus bei Kauno miestai ir Druskininkų rajonas. Šiose savivaldybėse eilių į darželius taip pat nėra, o abiturientų rezultatai beveik pavyzdingi.

Darželiai

Prasčiausiai švietimo srityje atrodo Šilalės rajono, Pagėgių, Kazlų Rūdos, Kauno ir Vilniaus rajonai. Ilgos eilės prie darželių durų smukdo ir sostinę (čia vietos laukia 4 tūkst. vaikų) bei uostamiestį (laukia 208 vaikai).

Socialiai pažeidžiamiausias – Pakruojis

Susumavus tris socialinę padėtį apibrėžiančius kriterijus, socialiai problemiškiausia Lietuvos savivaldybe galima laikyti Pakruojo rajoną. Ši savivaldybė yra šeštoje vietoje pagal nusikalstamumą ir socialinės rizikos šeimų skaičių tūkstančiui gyventojų, be to, daugiau nei 7 proc. savivaldybės gyventojų gauna socialines pašalpas (7 vieta Lietuvoje). Pagal šiuos tris kriterijus socialinė padėtis taip pat bloga Akmenės rajono, minėtų Kalvarijos bei Pagėgių ir Šalčininkų rajono savivaldybėse.

O štai Neringoje socialinės rizikos šeimų apskritai nėra, socialines pašalpas gauna vos pusė procento gyventojų. Kiti lyderiai socialinėje srityje yra Kretingos, Klaipėdos, Druskininkų ir Kauno rajonai, taip pat Birštonas ir Palanga.

Šilumos kaina

Vertinant savivaldybes pagal infrastruktūrą (šilumos kainą, pastatų renovaciją ir asfaltuotų nevalstybinės reikšmės kelių procentą), pirmoje vietoje šiek tiek netikėtai atsiduria Visaginas. Renovacija čia apskritai nevyksta – dėl labai kritusių nekilnojamojo turto kainų gyventojai nėra pasiryžę į jį investuoti sumų, keliskart viršijančių pačią turto vertę. Tačiau visaginiečiai vis dar mažiausiai Lietuvoje moka už šilumą, o nevalstybinės reikšmės kelių su žvyro danga apskritai neturi.

Įvertinti renovacijos mastą nėra paprasta – jokios oficialios ir tikslios statistikos šioje srityje nėra. Būsto energijos taupymo agentūra registruoja jau baigtus ir šiuo metu vykdomus projektus, tačiau neturi tikslaus daugiabučių namų skaičiaus. Šiam rodikliui pasitelkėme Statistikos departamento duomenis (apie kiekvienoje savivaldybėje stovinčius daugiabučius namus, statytus iki 1993 m.), nes pačios savivaldybės buvo linkusios statistiką pagražinti – nepriskaičiuoti gyvenvietėse stovinčių vadinamųjų kaimo daugiabučių ir pan.

Žinoma, toks mechaninis renovacijos masto apskaičiavimas yra tik apytikris. Tačiau jis neiškraipė tikrovės – bene intensyviausiai renovaciją vykdanti Ignalinos rajono savivaldybė tapo šios srities lydere, po jos atsidūrė Druskininkų, Molėtų ir Jonavos rajonai bei Birštonas. O kai kuriose savivaldybėse iki šiol nėra nė vieno renovuoto namo.

Kaip vertinome savivaldybes

Sudarant 2016 m. „Veido“ savivaldybių reitingą iš viso buvo vertinami 22 statistiniai kriterijai. Kiekviena savivaldybė maksimaliai galėjo surinkti 200 taškų, mažiausiai – 22 taškus. Svarbiausi reitingo kriterijai, maksimaliai suteikę 15 balų, yra gyventojų skaičiaus pokytis per metus, nedarbas, vidutinis atlyginimas ir savivaldybės biudžeto lėšos vienam gyventojui. Mažiausiai svarbūs kriterijai – kultūros centrų (2 taškai) ir bibliotekų skaičius (3 taškai).

Vertinant pasirinktus kriterijus buvo naudojami Statistikos departamento, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Higienos instituto, Lietuvos darbo biržos, Būsto energijos taupymo agentūros, Nacionalinio egzaminų centro, Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos, savivaldybių „Veidui“ pateikti duomenys.

„Veido“ reitingo lentelėje pateikiamos savivaldybių užimtos vietos pagal kiekvieną iš kriterijų atskirai bei bendra savivaldybės surinktų taškų suma. Taškai savivaldybėms buvo skiriami ne pagal konkrečią poziciją, o pagal proporcinį įvertį, kai maksimalus rezultatas yra 2–15 taškų, atsižvelgiant į kriterijus reikšmingumą, o minimalus – 1 balas. Visuose kriterijuose, kuriems yra svarbus savivaldybės dydis, taikytas rodiklis vienam tūkstančiui gyventojų.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį skaitykite ČIA

Iki naujųjų mokslo metų liko 40 dienų, tačiau Vilniaus miesto savivaldybės Švietimo skyriaus klerkai vis dar nežino, nei kiek iki rugsėjo 1-osios bus atidaryta naujų darželių arba papildomų grupių jau veikiančiuose darželiuose, nei kiek vaikų (iš maždaug pusantro tūkstančio jaunųjų vilniečių, nepatekusių į darželius) papildomai bus pakviesta į naujas vietas.

Švietimo skyriaus vedėjas Džeraldas Dagys abstrakčiai postringauja, girdi jie sieksią, kad būtų patenkinti visų poreikiai.
„Veido“ paprašytas išvardyti konkrečias mokyklas, į kurių laisvas patalpas nuo rugsėjo įsikels darželinukai, Dž.Dagys ėmė piešti gražią ateitį: „Iki šios dienos yra įsteigta per 20 papildomų ikimokyklinio ugdymo grupių. Sujungus dvi mokyklas įkurta viena Centro mokykla, Š.Aleichemo gimnazijai išsikėlus į Žvėryną, jos patalpose bus steigiamas darželis. Kitas darželis bus steigiamas buvusiuose Kūdikių ir vaikų namuose Žolyno gatvėje. Intensyviai dirbama ir su ‘Mažuoju Trinapoliu”. Jį šiuo metu lanko 92 vaikai, artimiausiu metu planuojama įsteigti dar tris grupes. Daroma viskas, kad darbai būtų greičiau baigti. Atsiradus galimybių naujos grupės bus steigiamos ir po rugsėjo mėnesio“, – išvedžiojo klerkas.
Kai priminėme, kad pažadai šiuose objektuose įsteigti naujų vietų darželinukams „Veido“ skaitytojams jau seniai girdėti, nes pats meras Artūras Zuokas dar šįmet sausį tikino, esą jau vasarį čia bus atidarytos naujos grupės, savivaldybės klerkai sutriko. „Na taip, iš tiesų, kada Š.Aleichemo gimnazija bus perkelta į kitas patalpas ir čia įsikurs darželis, neaišku, nes tam reikia 11 mln. Lt. O kadangi savivaldybė reikiamų lėšų neturi, ieškoma rėmėjų. Tad, ko gero, rugsėjį darželinukų įkurtuvės čia dar tikrai nevyks“, – mykė savivaldybės viešųjų ryšių specialistas Andrejus Žukovskis.
Dž.Dagys net apsimetė nesupratęs kai kurių klausimų, ypač to, iš kokių darželių ir į kokias pradines mokyklas jau šįmet rugsėjį bus perkelti ikimokyklinukai, o atlaisvėjusiomis vietomis bus pradžiuginti už borto likusių trimečių tėveliai. „Priešmokyklinio ugdymo steigimas mokyklose šiais metais yra rekomendacinio pobūdžio“, – teisinosi Dž.Dagys.
„Veido“ šaltinių teigimu, savivaldybės Švietimo skyriaus klerkai nurodė pradinių mokyklų direktoriams elgtis kitaip – nediskutuoti su tėvais. Bet po to, kai priešmokyklinukų tėvai iš pradinių mokyklų (į kurias jau šį rugsėjį ir turėjo keliauti šešiamečiai) direktorių sužinojo, kad mokyklos nėra pasirengusios priimti „nulinukų“ (neįrengtos net patalpos), kilo nemenkas skandalas.

Vilniaus miesto Švietimo skyriaus vedėjas Dž.Dagys vedžioja darželinukų tėvus už nosies

Pirmąjį Lietuvoje privačių darželių tinklą, kurį jau sudaro ne tik aštuoni „Vaikystės sodai“, bet ir šį rugsėjį duris atversianti mokykla, sukūrusi dr.Austėja Landsbergienė keičia tiek tėvų, tiek pedagogų požiūrį į ugdymo sistemą.

Edukologė A.Landsbergienė naują Lietuvoje alternatyvią ikimokyklinio ugdymo programą pristatė ir pirmąjį „Vaikystės sodą“ atidarė vos prieš trejus metus, tačiau šiandien jos sodelius jau lanko daugiau kaip trys šimtai vaikų Vilniuje ir Kaune. O netrukus sodiečių gretos padidės dar maždaug dviem šimtais mažylių, nes duris atvers po vieną naują „Vaikystės sodą“ Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje. Keturių vaikų mama prisipažįsta netikėjusi, kad mūsų šalyje jau yra tiek tėvų, kuriems svarbu ne tik tai, kad vaikas darželyje būtų šiltai aprengtas bei pamaitintas, bet ir ugdomas taip, kad užaugtų kritiškai mąstantis, pasitikintis savimi, ambicingas, žinantis tiek savo teises, tiek pareigas. Svarbu ir tai, kad tėvų neatbaido net daugiau kaip 1600 Lt siekiantis mėnesinis mokestis – didžiausia suma, kurią šiuo metu tenka ploti tėvams, nusprendusiems vaikus leisti į privačią ikimokyklinio ugdymo įstaigą. Tai patvirtina, kad į „Vaikystės sodą“ veržiamasi ne vien todėl, kad Vilniuje ir Kaune niekaip neišsprendžiama darželių trūkumo problema.
„Vienu metu duris atvers net trys nauji sodeliai, kad būtų patenkintas dabartinis poreikis. Mat nei viename „Vaikystės sode“ nėra laisvų vietų ir jau susidariusi eilė. Tuo tarpu vasaros pabaigoje perskambinus kitus keturiasdešimt tris privačius Vilniaus darželius, paaiškėjo, kad jie galėtų priimti ir po kelis vaikus“, – sako A.Landsbergienė.
Edukologė pabrėžia, kad tėvai vertina, jog „Vaikystės sodas“ nėra pagerintas valstybinis darželis ir ne vaikų priežiūros institucija, o tai, kad čia vaikai įpranta dirbti grupėse, užduoti kritinius klausimus, analizuoti, diskutuoti, atlikti eksperimentus.
Tokiu pačiu principu, kad mokytojas privalo dirbti ne taip kaip jam patogu, o kaip reikia vaikams, bus vadovaujamasi ir nuo rugsėjo Vilniaus centre atidaromoje privačioje mokykloje, kurioje kol kas bus po dvi priešmokyklines ir pirmąsias klases.
Taigi, kaip A.Landsbergienei pavyko sukurti ikimokyklinio ir pradinio ugdymo tinklą bei įdarbinti daugiau kaip penkiasdešimt pedagogų, kai daugelis kitų privačių darželių sugeba surinkti vos po vieną vaikų grupę?

Ambicijos – žengti į tarptautinę rinką

“Amerika pristatoma kaip galimybių šalis, tačiau, manau, kad šiuo metu toks kraštas yra Lietuva, nes yra daugybė dalykų, kurių dar niekas nebandė padaryti. Tai kad mūsų šalyje nebuvo nei vieno tarptautinio darželio, kuriame su vaikais būtų bendraujama lietuviškai ir paskatino įkurti „Vaikystės sodą“. Esu ne vien tik keturių vaikų mama, bet ir mokslininkė, tarptautinių mokyklų vertintoja, todėl pagalvojau, kad galėčiau savo žinias, gebėjimus ir patirtį pritaikyti Lietuvoje“, – pasakoja A.Landsbergienė.
Tiesa, privačių darželių tinklo savininkė prisimena, kad tol, kol nebuvo supaprastintos itin griežtos darželių higienos normos, nebūtų galėjusi įsteigti sodelio. „Būna, kad ir dabar rankos šiek tiek nusvyra. Daug kas tikrai galėtų būtų paprasčiau, tačiau mes esam dar labai maža valstybė. Be to, aš galvoju ne apie tai, kad dabartinė įstatymų bazė man yra trukdis, o ieškau sprendimų, ką esamoje situacijoje galiu padaryti geriausio. Kai taip vertini, tada viskas atrodo įmanoma“, – požiūrį į biurokratinius sunkumus atskleidžia edukologė.
Ir priduria, kad būtų labai įdomu įkelti koją į tarptautinę rinką. Mat taip įgytų naujos patirties ir pasitikrintų, ar gali sėkmingai dirbti su tarkim Anglijos ar Lenkijos pedagogais, kurie daug kuo skiriasi nuo lietuvių, kaip pavyktų perprasti kitų šalių teisinę bazę. „Kažkada susapnavau, kad „Vaikystės sodui“ priklauso penkiolika sodelių ir dvi mokyklos, tačiau jokių ribų nenusistatau. Juk galima plėstis į Latviją, Estiją, Lenkiją, Rusiją, kitas šalis. Pas mane dirba fantastiški pedagogai, kurie jau gali auginti ir puoselėti „Vaikystės sodą“ taip, kaip aš“, – neabejoja A.Landsbergienė, nuo ryto iki vakaro galvojanti, ką dar būtų galima padaryti, kad čia būtų gera vaikams, ir patogu tėvams.
Edukologė mano, kad pedagogo darbas negali baigtis trečią ar penktą valandą dienos, nes tai yra gyvenimo būdas. Tad ne tik sodeliams ieško mokytojų iš pašaukimo, bet ir kartą per mėnesį vesdama seminarus įvairiuose Lietuvos miestuose, bando keisti valstybinių ugdymo įstaigų pedagogų požiūrį į vaiką bei ugdymą.
„Kai išgirstu, kad mokytoja yra gera, nes sugeba susitvarkyti su vaikais, man oda pašiurpsta. Vaikai nėra išmėtyti žaislai, kuriuos reikia sutvarkyti. Su jais reikia bendrauti, diskutuoti, analizuoti. Tačiau man sako, kad tada vaikas užlips ant galvos. Vaikas, kuris žino ir savo teises, ir pareigas niekada neužlips ant galvos, – dėsto keturių vaikų mama. – Deja, dažnai mūsų vaikai girdi tik tai, kad privalo mokytis, susitvarkyti, viską suvalgyti, kas padėta ant stalo arba taip bijoma juos traumuoti, jog leidžiama viskas, ko tik užsigeidžia. Vienas kraštutinumas – prievarta, kitas – anarchija, o turėtų būti demokratija, kai šalia kiekvienos vaiko teisės yra pareiga.“

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-6-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Darželinukų ugdymo politiką formuojanti Švietimo ministerija nenori skirti lėšų Vilniaus savivaldybei, neturinčiai resursų statyti naujus darželius kasmet gausėjančio didmiesčio mažiesiems gyventojams.

Tik per keletą praėjusios savaitės dienų prie vilniečio informacinių technologijų specialisto Sauliaus Balčo socialiniame tinkle “Facebook” organizuojamos akcijos “Siek neįmanomo – įdarbink Vilniaus merą Artūrą Zuoką aukle” prisijungė daugiau kaip 180 šeimų. Jaunos mamos ir tėčiai, kurių vaikai nepateko į sostinės darželius 2012-aisiais bei tie, kuriems “negresia” darželis dar ir šiemet, aktyviai dalijasi šia nuoroda. Vilniečiai, negavę vaikams vietos sostinės savivaldybės darželiuose, o už vaiko priežiūrą privačiuose darželiuose neišgalintys mokėti nuo 600 iki 1700 Lt per mėnesį, vasario 11 d. žada ateiti į sostinės savivaldybę vedini vaikais. Tėvai grasinasi palikti mažuosius vilniečius su krepšiu sauskelnių ir maistelio davinėliu prižiūrėti pačiai sostinės galvai.
Mat užvis labiausiai tėvus įsiutino pernai startavusi paini centralizuoto užrašymo į sostinės darželius sistema. Nepatenkintų tėvų nuomone, jei Vilniaus meras panūdo tapti vyriausiąja sostinės darželių vedėja (tai yra pažadėjęs, kad netrukus nebeliks vietų darželiuose stygiaus) centralizavo užrašymo į darželius funkciją – tai jis ir turi prisiimti visą atsakomybę už tai, kad pusantro tūkstančio vaikų liko už darželių tvorų.
Taigi, kas kaltas dėl chaoso sostinės ikimokyklinėse įstaigose, kodėl jaunieji vilniečiai nepatenka į darželius ir, kada ši bėda atsirado? – “Veido” žvilgsnis.

Sovietmečiu vietų darželyje stigo 40 proc. vilniečių
Švietimo ir mokslo ministerijos Ikimokyklinio ir pradinio ugdymo skyriaus vedėja Gražina Šeibokienė šiandien jau pati yra močiutė ir taip pat suka galvą dėl būsimos vietos darželyje savo anūkams. Bet prieš daugiau kaip dvi dešimtis metų moteris irgi sako sukusi galvą dėl tos pačios priežasties. “Buvau jauna mama, gyvenome Baltupiuose, bet vietą vaikams darželyje gavome tik Antakalnyje. O daugybei jaunų vilniečių šeimų anuomet iš viso nebuvo pasiūlyta net tokios galimybės”, – prisimena pašnekovė.
Remiantis Statistikos departamento duomenimis, paskutiniais sovietiniais bei pirmais Nepriklausomybės metais Vilniuje darželius lankė 30,7 tūkst. arba 61,3 proc. mažųjų vilniečių. Taigi, vietos negavo 38,7 proc. to meto darželinukų.
1991 m. Vilniaus darželius lankė 25,3 tūkst. vaikų, bet tiek pat vaikų liko už darželių durų; 1992 m. darželinukų sostinės darželiuose dar labiau sumažėjo – lankė jau tik 21 tūkst. vaikų, o prašytos vietos darželiuose negavo 56,8 proc.
Tiesa, reikia priminti, kad netrukus po Nepriklausomybės atkūrimo radosi daugybė šeimų, kurios pačios atsisakė darželių kaip sovietinės atgyvenos ir vaikus panūdo auginti namuose. Tad netrukus iš sostinėje buvusių 170 darželių daugiau kaip trys dešimtys jų buvo pertvarkyti į darželius – mokyklas, pradines mokyklas, parduoti ar kitaip perduoti naudoti tretiesiems asmenims, nesusijusiems su švietimu.
Šiandien gimstamumas Vilniuje vėl pasiekė panašius rodiklius, kokie buvo pirmaisiais Nepriklausomybės metais. Štai, pernai Vilniuje gimė 7217 naujagimių, 2011 m. – 7242, 2010 m. – 7613, o 2009 m. – 7403.
Priminsime, kad 1991 m. mūsų sostinėje gimė 7851 naujagimiai, 1992 m. – 7018.
Beje, pagal darželių ir juos lankančių vaikų skaičių Vilnius šiandien taip pat yra labai panašus į 1990-ųjų metų Vilnių. Jei sudėtume naujausią privačių ir valstybinių darželių statistiką, pamatytume, kad šiuo metu sostinėje kaip ir prieš 23 metus veikia apie 170 ikimokyklinių įstaigų. Tiesa, daugiau nei 30 jų yra privačios. Beje, daugumoje privačių darželių vietų ir šiandien yra.
Tad kurgi problema?
Pirmas dalykas, kaip aiškina S.Balčas, privatūs darželiai yra puiki alternatyva, bet absoliučiai daugumai vilniečių šeimų tiesiog per brangi.
Prie S.Balčo organizuojamos pilietinio pasipiktinimo akcijos prisijungę Lietuvos tėvų forumo ir Nacionalinio aktyvių mamų sambūrio aktyvistai ragina sostinės savivaldybės administraciją iškeldinti mokinius iš kažkada mokykloms perduotų darželių patalpų ir grąžinti pastatus ikimokyklinukams. Tam pritaria ir G.Šeibokienė, teigianti, kad kaip kadaise savivaldybė ištuštėjusių darželių sąskaita sprendė dviem – trim pamainom dirbusių perpildytų mokyklų problemas, taip šiandien derėtų spręsti ikimokyklinukų bėdas.
Kitas įpykusių tėvų siūlymas – statyti naujus darželius naujuose mikrorajonuose. “Juos galima statyti iš savivaldybės iš verslininkų surinkto socialinės rinkliavos mokesčio, kurio paskirtis – infrastruktūros gerinimas”, – aiškina S.Balčas.
Sostinės meras Artūras Zuokas “Veidą” tikino, kad iš šio socialinio mokesčio, renkamo nuo 2004 m., savivaldybė turėjo gauti apie 22 mln. Lt pajamų. Bet realiai tiek pinigų negauta, nes vieni verslininkai, turėję sumokėti šį mokestį, bankrutavo, kiti neturi lėšų.
Priminsime, kad minėtą rinkliavą įvedė, būtent, mero A.Zuoko vadovaujama miesto taryba. “Taryba nusprendė, kad verslininkai, statantys naujus daugiabučių kvartalus, mainais už gatvių bei kitos infrastruktūros įrengimą, miestui turi mokėti po 30 Lt už kiekvieną parduotą nekilnojamojo turto kvadratinį metrą. Pusė šių surinktų pinigų buvo numatyta skirti švietimo infrastruktūrai, kita pusė – inžineriniams tinklams, gatvėms”, – paaiškina A.Zuokas.
Vėliau taryba keitė sprendimą ir leido verslininkams atsiskaityti su savivaldybe ne tik pinigais, o ir “natūra”, tai yra nekilnojamuoju turtu.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-4-2013 internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Nuo rugsėjo trečdaliu didės vaikų sostinės darželių grupėse skaičius, nors nėra  nei lovų jiems suguldyti, nei kėdžių, nei spintelių drabužėliams pasikabinti.

Vilnietė Ieva, po vasaros atostogų nuvedusi savo keturmetį į darželį, neteko amo iš auklėtojų išgirdusi, kad nuo rudens jos sūnaus grupę lankys trisdešimt vaikų: savivaldybės nurodymu bus priimta dešimt naujokų. “Štai kaip Artūro Zuoko merija sukūrė 400 naujų laisvų vietų darželiuose”, – šaiposi moteris.
Priminsime, kad Lietuvoje galiojanti higienos norma į darželių grupes leidžia priimti ne daugiau kaip po 20 vaikų, o į lopšelių – ne daugiau kaip po 15 mažylių.
Sostinės švietimo valdininkai, perėmę iš darželių direktorių vaikų priėmimą į ikimokyklines įstaigas ir supratę, kad tėvų nepasitenkinimą keliančios eilės darželiuose yra sunkiai išsprendžiama bėda, rado “išeitį” – verčia įstaigų vadovus priimti daugiau vaikų, nei leidžia teisės aktai.

Prisiminė sovietines higienos normas
“O ką daryt, jei tėvai spaudžia žūtbūt priimti jų vaiką į darželį?” – klausimu į klausimą, kaip sekėsi išspręsti spūstis Vilniaus ikimokyklinėse įstaigose, atsako Ona Vaicekauskienė, Vilniaus miesto savivaldybės Švietimo skyriaus vyr. specialistė.
Sostinės klerkai tikisi, kad darželio grupėse padidinus vaikų skaičių jokių problemų nekilsią, – rasis vietos ir kur vaikus paguldyti pietų miego, ir kur jiems žaisti, ir kur valgyti ar pasikabinti drabužėlius.
Tiesa, absoliuti dauguma sovietmečiu statytų darželių pritaikyti į grupes priimti ne daugiau kaip po 24 vaikus – tik tiek tėra vietos siaurutėms drabužinėms, lovelėms ir staliukams pastatyti.
“Aš dvidešimt metų dirbau darželio auklėtoja, ir anuomet vaikų darželių grupėse būdavo kur kas daugiau nei dabar, o ir lankydavo jie nepalyginti gausiau nei dabar, – atšauna O.Vaicekauskienė. – Sovietmečiu darželio grupėse būdavo po 29 vaikus, o auklėtojų – tiek pat, kiek ir dabar. Lopšelio grupėse irgi būdavo daugiau vaikų – po dvidešimt. Tiesa, šalia auklėtojos dirbdavo dar ir seselė.”

Darželių vadovams uždrausta komentuoti
Deja, principingos ir aiškios Vilniaus bei Lietuvos ikimokyklinių įstaigų vadovų asociacijos pozicijos, kaip nuo rugsėjo padidintose grupėse bus ugdomi ikimokyklinukai, kol kas negirdėti: anksčiau nuomonę atvirai reikšdavusios direktorės dabar tyli. Šią tylą vieno sostinės darželio administracijos darbuotoja paaiškino tokiais žodžiais: “Mums uždrausta komentuoti. Savivaldybės Švietimo skyriaus atstovai nurodė darželių vadovams nedalyti jokių komentarų, esą jie priiminėja vaikus, tad jie ir komentuoja naują priėmimo tvarką.”
Vienintelė Irena Ščefanavičienė, buvusi Ikimokyklinių vadovų asociacijos pirmininkė, vadovaujanti lopšeliui-darželiui “Varpelis”, neslepia girdėjusi sostinės klerkų sprendimą pakviesti daugiau vaikų į darželius, nei numatyta higienos normoje. “Mes gavome į lopšelius-darželius priimtų vaikų sąrašus: juose surašyti ne tik pagal ankstesnę, dar darželiuose vykusią priėmimo tvarką, įtraukti vaikai, bet ir papildomi, savivaldybės atstovų įrašyti vaikai. Ir visus juos turime priimti, – sako I.Ščefanavičienė. – Antra vertus, jei mes priimsime daugiau vaikų, nei galima, Visuomenės sveikatos centro specialistai, tikrinantys darželius keletą kartų per metus, skirs baudas darželių vadovams. Tad direktorės turės apsispręsti, ar vykdyti savivaldybės nurodymą priimti daugiau vaikų, ar ne.”
Vis dėlto dauguma direktorių greičiausiai nedrįs pasipriešinti sostinės Švietimo skyriui, juolab kad artėja rinkimai, ir Vilniaus valdžia, matyt, rengs specialią viešųjų ryšių kampaniją, rodydama, kaip išsprendė eilių darželiuose klausimą.
“Manau, kad mūsų asociacijai teks bylinėtis su savivaldybe, jei direktoriai gaus baudas dėl higienos normų pažeidimo, prie kurio prives savivaldybių sudaryti į darželius priimtų vaikų sąrašai”, – svarsto I.Ščefanavičienė.

Aklavietę sukūrė pati savivaldybė
Savivaldybės Švietimo skyriaus vedėjas Džeraldas Dagys neigia, esą darželių direktoriams daromas spaudimas priimti daugiau vaikų. “Nuo rugsėjo pradėsiančių lankyti vaikų grupes formavome dar ne mes, o darželių vadovai. Ir savivaldybė neleis darželių administracijoms pažeisti higienos normos reikalavimų”, – tikina Dž.Dagys.
Be to, jis pabrėžia, kad 400 naujų vietų darželiuose atsirado ne didinant vaikų skaičių grupėse, o įrengus 21 naują grupę. “Kai kuriuose darželiuose buvo nemažai tuščių, neracionaliai naudojamų patalpų, tarkime, vienai grupei skirtos dvi patalpos – viena žaidimams, kita miegui, tad jų vietoje ir įrengėme naujas grupes. Tam skyrėme 480 tūkst. Lt”, – atskleidžia valdininkas.
Apie naujų darželių statybą ir toliau tik šnekama: esą dabar jau tikrai tikrai bus pradėti statyti darželiai Santariškėse ir Ukmergės plente. Bet iš tiesų spūsčių darželiuose būtų buvę galima išvengti, jei to paties mero A.Zuoko vadovaujama savivaldybė, ūkio pakilimo metais dalydama leidimus naujiems daugiabučių kvartalams rastis, NT plėtotojams būtų iškėlusi sąlygas, kad jie privalo prisidėti ir prie infrastruktūros, pirmiausia darželių statybos.
O kol kas nauji darželiai Vilniuje randasi daugiausia privačia iniciatyva, bet jie labai maži ir neprieinami vidutines pajamas gaunantiems vilniečiams.
Beje, nepriklausomybės pradžioje keliasdešimt darželių buvo uždaryti arba juose buvo įrengtos mokyklos.

Vilniečiams, norintiems užregistruoti vaiką į darželį, nuo šiol nebereikės nešioti prašymų į kiekvieną darželį. Nuo kovo vidurio tą bus galima padaryti Vilniaus miesto savivaldybėje užpildžius elektroninę formą arba internetu. Tėvai galės rinktis penkis darželius pagal gyvenamąją vietą ar tą ugdymo įstaigą, kuri yra arčiau darbo. Savivaldybės atstovai tikisi, kad tokia sistema bus skaidresnė ir paprastesnė tėvams.
„Prašymą reikės pildyti tik kartą ir jo niekur nereikės nešti. Be to, tėvai matys, kurioje eilės į darželį vietoje yra vaikas. O savivaldybei centralizuota sistema leis aiškiau planuoti ir matyti, koks yra darželių grupių poreikis“, – teigia savivaldybės Neformaliojo ugdymo skyriaus vedėja Daiva Želvienė. Ji sako, kad iki šiol nebuvo galima matyti, kokios yra realios eilės. Pavyzdžiui, šimtas vaikų užregistruoti į penkis darželius, tačiau tai nereiškia, kad eilėje laukia penki šimtai vaikų.
Vis dėlto centralizuota vaikų registravimo į darželius tvarka nesutrumpins laukiančiųjų vietos ikimokyklinio ugdymo įstaigoje eilių. Štai Kaune tokia sistema veikia jau keletą metų, tačiau, pasak Kauno miesto savivaldybės Švietimo ir ugdymo skyriaus vedėjo Antano Bagdono, dėl to daugiau vaikų nepatenka į darželius. „Matyti tik kaip juda eilė, tai skaidresnė sistema, padedanti išvengti atvejų, kai darželių direktorės priima vaikus ne pagal eilę“, – pastebi A.Bagdonas.
Jam antrina Vilniaus ikimokyklinių įstaigų vadovų asociacijos pirmininkė, Vilniaus lopšelio-darželio „Daigelis“ direktorė Tatjana Dvilevič: „Kai vienas žmogus kontroliuos eiles, bus išvengta nesąžiningų atvejų. Tai gera idėja, tačiau kol kas neaišku, kaip ši sistema veiks. Reikės laiko, kol tėveliai pripras prie naujos tvarkos.“
Beje, pasak T.Dvilevič, vaikų, kurie galės lankyti ugdymo įstaigas nuo šių metų rugsėjo mėnesio, sąrašai bus paskelbti vasaros viduryje. Prašymų, jau pateiktų darželiams, perrašyti nereikės. Prieš siųsdamos sąrašus į savivaldybę, darželių vadovės turi susisiekti su tėvais, kad jie patvirtintų, ar vaikas lankys ikimokyklinio ugdymo įstaigą.

Šiais mokslo metais Vilniuje į vaikų darželius nepateko beveik du tūkstančiai, Kaune – pusantro tūkstančio mažylių. O lopšelių grupių trūksta net ir mažesniuose miestuose. Kaip savivaldybės bando spręsti šią problemą?

Stingant vietų valstybiniuose darželiuose, pastaruosius dvejus metus buvo bandoma skatinti privačių ikimokyklinių įstaigų plėtrą. Nuo 2010 m. įsigaliojo supaprastintos higienos normos, o pernai įvestas ikimokyklinuko krepšelis, kurį gali gauti ir valstybinės, ir nevalstybinės įstaigos.
Per metus Vilniuje privačių darželių padaugėjo keturis kartus ir privačiuose darželiuose 2011-aisiais vaikų buvo jau 550 daugiau nei 2010 m. Be to, valstybinėse įstaigose buvo suformuota 19 papildomų ikimokyklinių grupių, tačiau 1,8 tūkst. vaikų vis tiek neužteko vietos.
Kaune taip pat kasmet atidaroma po kelias naujas grupes valstybiniuose darželiuose, bet tai mažai gelbsti – norint patekti į ikimokyklinio ugdymo įstaigą, ypač Šilainių, Aleksoto rajonuose ir centre, tenka laukti dvejus trejus metus.
Sostinėje šiuo metu sudėtingiausia padėtis greitai išsiplėtusiuose mikrorajonuose – Pilaitėje, Perkūnkiemyje, Santariškėse, Šiaurės miestelyje. Kai kuriuose iš jų nepastatyta nė vieno valstybinio darželio, nors čia gyvena daugiausia jaunos šeimos su mažais vaikais.
Savivaldybių atstovų tikinimu, padėtis vis dėlto nėra katastrofiška, nes laisvų vietų esama ir Kauno, ir Vilniaus darželiuose. Pavyzdžiui, sostinėje šiuo metu maždaug trisdešimt keturmečių galėtų pradėti lankyti valstybinę ikimokyklinio ugdymo įstaigą. Štai Grigiškių darželyje “Rugelis” yra septynios laisvos vietos šio amžiaus vaikų grupėse, Fabijoniškių rajone įsikūrusiame darželyje “Vėrinėlis” – penkios, Naujininkų darželyje “Gervelė” – trys. Kaune iš viso yra beveik 300 laisvų vietų. Tačiau dažniausiai iki tokių darželių tėvams savo atžalas reikėtų vežioti po keliasdešimt kilometrų. Be to, net jeigu tėvai nesirinktų ikimokyklinės ugdymo įstaigos pagal ugdymo kokybę arba atstumą iki namų, eilės sutrumpėtų nedaug.
Kodėl darželių trūkumas didmiesčiuose – jau dvidešimt metų neišsprendžiama problema?

Užkertamas kelias šeimai ir darbui derinti

Vilnietė Regina Rusinienė prašymą priimti dukrą į darželį parašė, kai šiai tebuvo vos trys savaitės, po mėnesio užsirašė ir kitame darželyje, tačiau kai mergaitei suėjo dveji, sužinojo, kad abiejose ikimokyklinio ugdymo įstaigose reikės laukti dar mažiausiai pusantrų metų. “Kai kreipiausi į savivaldybę, pasakė, kad laisva vieta yra Savanorių prospekte įsikūrusiame darželyje. Nuo mūsų namų jis nutolęs daugiau kaip dešimt kilometrų, toli ir nuo darbo vietos, tačiau kito pasirinkimo neturėjome. Tad dabar kasdien sugaištu dvi valandas, kol nuvežu ir pasiimu dukrą iš darželio”, – skundžiasi R.Rusinienė.
Ji priduria, kad tai viena pagrindinių priežasčių, kodėl šeima neplanuoja antro vaikelio. “Važinėjimas kasdien po visą miestą atima daug laiko ir jėgų. Neįsivaizduoju, kaip reikėtų tampyti du vaikus. Be to, ir darželio paieškos kainavo daug nervų. Buvau aštuoniuose darželiuose, tačiau vietos niekur neatsirado. Svarsčiau, gal dukrą vesti į privatų darželį, bet tam išleisčiau beveik pusę savo atlyginimo, kaip ir samdydama auklę”, – pasakoja moteris.
Beje, nemažai tėvų, kurių vaikai nepateko į valstybinę ikimokyklinio ugdymo įstaigą, o ploti kas mėnesį po 1–1,5 tūkst. Lt auklei ar už privatų darželį neišgali, prašo senelių pagalbos, kai kurie patys lieka namie. Švietimo ir mokslo ministerijos užsakymu atlikto tyrimo “Švietimo pagalba šeimoms, turinčioms 1–6 metų vaikus” duomenimis, net 35 proc. vaikų, nelankančių ikimokyklinio ugdymo įstaigos, prižiūri mamos. Po apklausos paaiškėjo, kad daugiau nei pusė jų priverstos likti namie, nes nėra lengvai pasiekiamo darželio.
Sociologės Giedrės Purvaneckienės nuomone, taip užkertamas kelias abiem tėvams dirbti, o sudėtingas šeimos ir darbo derinimas trukdo didėti gimstamumui. “Kalbėdama apie darželių problemas, Švietimo ir mokslo ministerija pabrėžia ugdymo bei edukacines funkcijas, o socialinis aspektas pamirštamas. Savivaldybėse, kurios atsakingos už darželių plėtrą, šis klausimas taip pat nėra prioritetinis”, – teigia Vilniaus universiteto docentė.
Jai antrina asociacijos “Nacionalinis aktyvių mamų sambūris” atstovė Rasa Paulavičienė: “Sprendžiant darželio stygiaus problemą trūksta politinės valios. Tai nei valstybei, nei savivaldybėms nėra svarbiausia, nes vaikai nedalyvauja rinkimuose, o jauni tėvai – ne pagrindinė rinkėjų dalis. Tad jau daug metų šita sritis yra apleista.”

Darželių plėtrai skirtas finansavimas

Vilniaus miesto savivaldybė turėtų prisiimti atsakomybę, kad norint patekti į darželį sostinėje šiandien reikia laukti trejus ketverius metus. “Įstatymais numatyta, kad savivaldybė privalo skirti lėšų darželiui įkurti naujai statomuose rajonuose. Vilnius stipriai išsiplėtė, tačiau per dvidešimt metų sostinėje duris atvėrė vos du darželiai”, – piktinasi R.Paulavičienė.
Tačiau Vilniaus miesto savivaldybės atstovai savo kaltės neįžvelgia. Švietimo departamento direktorius Gintaras Petronis teigia, kad lėšas, tarp jų ir finansavimą darželiams statyti, skirsto miesto taryba, o prieš tai buvusios kadencijos taryba nekėlė tokių klausimų. Naujų darželių statyti neplanuojama ir artimiausiu metu, nes tam nėra pinigų.
Vis dėlto švietimo ir mokslo viceministras Vaidas Bacys žada, kad po trejų metų didmiesčiuose turėtų atsirasti daugiau privačių darželių, be to, bus pradėta spręsti ikimokyklinio ugdymo prieinamumo problema kaimiškose vietovėse. Mat šiemet pradėtas projekto “Ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo plėtra” antrasis etapas, kuriam iš valstybės biudžeto ir ES struktūrinių fondų skirta daugiau kaip 18 mln. Lt. Švietimo ir mokslo ministerija skelbia, kad už tas lėšas privatūs asmenys bus konsultuojami, kaip parengti verslo ir ugdymo planus, reikalingus dokumentus ikimokyklinio ugdymo įstaigai įkurti. Taip pat bus finansiškai remiami nauji ikimokyklinio ugdymo organizavimo modeliai, atitinkantys vaikų ir jų tėvų poreikius. Pavyzdžiui, darželiai galės nustatyti lankstesnį ir tėvams patogesnį darbo laiką, organizuoti keturių valandų, savaitgalio, popietines grupes.
R.Paulavičienė abejoja, ar tokios priemonės padės. Juk sušvelninus higienos reikalavimus ir įvedus darželinuko krepšelį buvo žengti pirmieji žingsniai skatinant privačių darželių plėtrą, tačiau ne itin daug jų atsirado. Pasak Aktyvių mamų sambūrio atstovės, pelno siekiantys žmonės nekuria privačių darželių, nes reikia daug investicijų, o jos atsiperka tik maždaug po 15 metų. “Matome vienintelę išeitį – skatinti kurti namų darželius, kuriuose iki dešimties vaikų grupę ugdytų vienas pedagogas, atleidžiant juos nuo mokesčių bent penkerius metus. Taip būtų nuimta dalis funkcijų nuo savivaldybių, kurtųsi daugiau privačių darželių, todėl didėtų konkurencija ir perpus sumažėtų kaina”, – neabejoja R.Paulavičienė.
Kelių privačių darželių Vilniuje ir Kaune įkūrėja Austėja Landsbergienė apgailestauja, kad šiuo metu tik garsiai kalbama apie norus, jog atsidarytų daugiau naujų darželių, tačiau elgiamasi priešingai. “Higienos reikalavimai buvo sušvelninti, tačiau labai daug absurdiškų dar liko. Pavyzdžiui, daugelyje ES šalių jau seniai atsisakyta tradicinių lovelių ir naudojami specialūs gulteliai, atsisakoma pertvarų tualetuose dėl vaikų saugumo. O pas mus neturėdamas visų šių dalykų darželis negauna higienos paso. Be to, pusė krepšelių mus pasiekė tik po pusmečio, o kitų dar laukiame. Taip privatūs darželiai priversti balansuoti ties išlikimo riba”, – atskleidžia A.Landsbergienė.

Kasmet – po kelias naujas grupes

R.Paulavičienės nuomone, problemų sprendimas, net ir palaikomas Švietimo ir mokslo ministerijos, stringa savivaldybėse, nes tik jos sprendžia, skirti lėšų darželių plėtrai ar ne.
“Vilniaus miesto savivaldybė imasi priemonių, kad eilės darželiuose sutrumpėtų. Iki rugsėjo bus įsteigta 15 naujų ikimokyklinio ugdymo grupių, kad sostinės darželiai galėtų priimti 300 daugiau vaikų. Be to, pernai buvo įsteigta 380 naujų vietų”, – teigia G.Petronis.
Pasak jo, rengiama nauja priėmimo į darželius tvarka. Nuo šiuo metu esančios sistemos, kai tėvai į kiekvieną darželį nešdavo atskirą prašymą, artimiausiu metu ketinama pereiti prie centralizuotos elektroninės sistemos. Taip tėvai savo vaiką galės užregistruoti tiek internetu, tiek atvykę į savivaldybę, prašyme pirmiausia nurodydami kelis darželius, į kuriuos norėtų leisti vaiką.
Beje, tokia sistema jau keletą metų veikia Kaune, tačiau, pasak Kauno miesto savivaldybės Švietimo ir ugdymo skyriaus vedėjo Antano Bagdono, tai nesutrumpino eilių. “Matyti, kaip juda eilė, tai skaidresnė sistema, tačiau daugiau vaikų dėl to į darželį nepatenka. Kaune kiekvienais metais atidarome po keletą naujų grupių. Be to, planuojame į tuštėjančias vidurines mokyklas perkelti pradines, o jų patalpose steigti darželius”, – sako G.Petronis.
Tokių priemonių planuoja imtis ir Klaipėdos miesto savivaldybė, tačiau kada naujose patalpose įsikurs bent vienas darželis, dar neaišku, nes kol kas nežinoma, ar tam bus skiriama lėšų.
Vis dėlto švietimo ir mokslo viceministras V.Bacys mano, kad sprendžiant darželio stygiaus problemą rezultatų jau yra, mat prieš dešimt metų eilės buvo du kartus didesnės.
“Šiek tiek daugiau vietų darželiuose atsirado, tačiau vaikai suspausti kaip silkės. Trūkstant lėšų efektyviausia jas būtų skirti ne grupėms senuose darželiuose pertvarkyti, o žmonėms, kuriantiems ikimokyklinio ugdymo paslaugas”, – apibendrina R.Paulavičienė.

Eilės Kauno ir Vilniaus darželiuose
Darželis    Eilėje 2012–2014 m. laukia vaikų
“Gintarėlis” (Vilnius)    656
“Lakštingala” (Vilnius)    376
“Aitvaras” (Vilnius)    369
“Pušaitė” (Vilnius)    293
“Aušrinė” (Kaunas)    bus
“Boružėlė” (Kaunas)    bus
“Vėrinėlis” (Kaunas)    bus
Šaltinis: savivaldybių informacija

Gimė vaikų (tūkst.)
2000 m. 34,1
2005 m. 30,5
2008 m. 35,3
2009 m. 36,7
2010 m. 35,9
2011 m. 34,4
Šaltinis: Statistikos departamentas

Lietuvos penkiamečių kalba šiandien kur kas prastesnė nei prieš dvidešimt metų. Paauglių ir jaunuolių žodynas taip pat gerokai skurdesnis. Be to, daugėja vaikų, kuriems diagnozuojami rimti kalbos sutrikimai, tačiau specialistų pagalba sunkiai prieinama.

Rusų mokslininkai, palyginę 1968 ir 2011 m. šeštokų rašytus rašinėlius tema „Kas man patinka ir kas nepatinka“, atskleidė, kad dabartinių vaikų rišlioji kalba kur kas prastesnė. Palyginus rašybos, skyrybos, kalbos kultūros, stiliaus klaidas ir rašinėlių žodyną, išryškėjo, kad rezultatai prastesni visais minėtais aspektais. Be to, paaiškėjo, kad šiandieninių šeštokų siauresnis pasaulėvaizdis ir pakitusi vertybių skalė.
Panašios tendencijos pastebimos ir Lietuvoje. Prastėjančius rišliosios kalbos įgūdžius mokslininkai sieja su pakitusiu gyvenimo būdu, socialine ir ekonomine padėtimi. Moderniosios technologijos kalbos raidai taip pat daro neigiamą įtaką.
Beje, Lietuvoje kalbos sutrikimams, kurie diagnozuojami 7–9 proc. vaikų, atsirasti įtakos dar turi ir dideli emigracijos mastai, gyvenimas mišriose šeimose. Vaikai mažiau bendrauja su tėvais, tad ir jų kalba lėčiau vystosi.
Be to, mūsų šalyje trūksta ankstyvosios kalbos sutrikimų diagnostikos priemonių, ne visi gauna būtiną logopedo pagalbą. Specialistai pabrėžia, kad su vaikais, turinčiais kalbos sutrikimų, reikia pradėti dirbti kuo anksčiau, tačiau dažnai net gydytojai pataria laukti ir tikėtis, jog problemas vaikas tiesiog išaugs.
Vilnietė Jolita Katkienė sako, kad jos ketverių metų dvynukams logopedės pagalba yra būtina. Mat berniukai beveik nekalba, o Vilniaus miesto psichologinės pedagoginės tarnybos specialistai diagnozavo, kad jų kalbos vystymasis sulėtėjęs.
Nors moteris jau beveik pusė metų turi siuntimą pas logopedę, tačiau vaikai užsiėmimų dar nelanko. „Tiek laiko laukiame, kol ateis eilė pas poliklinikos logopedę. Patekti pas privačiai dirbančias geras specialistes taip pat didelės eilės, o darželyje logopedė būna vos dvi valandas per dieną ir priima tik vaikus, lankančius priešmokyklinio amžiaus grupę“, – skundžiasi J.Katkienė.
Moteris pasakoja, kad nors trimečiai jos sūnūs dar nekalbėjo, šeimos gydytoja patarė neskubėti ieškoti pagalbos ir palaukti, kol berniukai patys pasivys bendraamžius. O štai dabar J.Katkienė jau girdi raginimus kuo greičiau pradėti berniukus vedžioti pas logopedę, nes uždelsus gali būti sunkiau pasiekti gerų rezultatų. „Kiekvienam vaikui per metus medicinos įstaigoje skiriama 20 valandų nemokamų kalbos reabilitacijos paslaugų, tačiau mums tiek tikrai neužteks. Tad reikės ieškoti privačiai dirbančios specialistės ir ploti už kiekvieną apsilankymą 30–50 Lt“, – neabejoja J.Katkienė.

Sutrikimai sunkėja

Vilniaus specialiojo lopšelio-darželio „Čiauškutis“ direktorė Natalija Lauciuvienė pastebi, kad dažnai vaikais, turinčiais kalbos sutrikimų, susirūpinama tik jiems pradėjus lankyti mokyklą, nes būna prastesni mokymosi rezultatai. „Iki tol tikimasi, kad problemos išsispręs savaime, tačiau taip retai atsitinka, ypač vaikams, kuriems nustatomi rimtesni sutrikimai. O tokių mažylių kasmet daugėja. Be to, ir sutrikimai sunkėja. Vis didesniam skaičiui vaikų diagnozuojama ne tik sulėtėjusi kalbos raida, bet ir elgesio, emocijų, intelekto sutrikimai, dėmesio nevaldymas. Štai 2004 m. vaikų su kompleksiniais sutrikimais mūsų darželyje buvo apie 60, o šiemet – net 90. Prieš aštuonerius metus nebuvo nė vieno autisto, o dabar – 37“, – atskleidžia N.Lauciuvienė. Ir priduria, kad pagalbos poreikis didėja, tačiau jos daugiau nesuteikiama, nors specialistų nesumažėjo.
Savivaldybėms sumažinus švietimo įstaigų finansavimą, šios priverstos taupyti. Tad daugelyje darželių logopedės įdarbinamos vos ketvirčiu etato ir dirba tik su priešmokyklinio amžiaus vaikais, kad į mokyklą jie išeitų kalbėdami taisyklingai. Tačiau įsisenėjusius problemas per metus gana sunku ištaisyti, tad nemažai vaikų, pradėję lankyti mokyklą, ir vėliau susiduria su sunkumais.
Vytauto Didžiojo universiteto Tarpkultūrinės komunikacijos ir daugiakalbystės tyrimų centro mokslininkė stažuotoja dr. Ingrida Balčiūnienė teigia, kad vaikams, kurių nepakankamai išlavėjusi kalba, sunkiau sekasi rašyti, rišliai kalbėti, jų žodynas tampa skurdus, nes vengiama tarti sunkesnius žodžius.
Beje, sutrikusi kalba atsiliepia ne tik mokymosi rezultatams. Dažnai tokie vaikai jaučia ir psichologinį diskomfortą. „Iš mokinio, kuriam sunkiau sekasi, dažnai šaiposi bendraklasiai, o kartais net ir mokytojai jį pavadina atsilikėliu. Tad krinta mokymosi motyvacija. Vaikas pradeda manyti, kad jeigu vis tiek nieko nespėja, nesupranta, tai kam stengtis. Taip užkertamas kelias sėkmingai baigti mokyklą, įstoti į universitetą, prasideda socialinės integracijos problemos“, – vardija I.Balčiūnienė.

Kalba prastėja, nes tėvai ir vaikai mažai bendrauja

I.Balčiūnienė pastebi, kad šiandieninių penkiamečių kalbos lygis gerokai prastesnis nei tokio amžiaus vaikų prieš dvidešimt metų, didžioji dalis negeba taip aiškiai ir rišliai kalbėti kaip anksčiau. Beje, šiandien vis dažniau net tie vaikai, kurie būdami ketverių ar penkerių metų puikiai šnekėjo, atėję į mokyklą sunkiai dėsto mintis, jiems prastai sekasi rašyti.
Lietuvių kalbos mokytoja metodininkė Angelė Luknevičienė tvirtina, kad prieš dešimt metų klasėje būdavo vos vienas vaikas, kuriam sunkiau sekdavosi sklandžiai dėstyti mintis, rišliai ką nors atpasakoti, o šiandien daugelis net vyresnių klasių mokinių atsakydami į klausimą apsiriboja tik keliais žodžiais. Be to, iš dvidešimt penkių vaikų kiekvienoje klasėje penki šeši nerašo minkštumo ženklo arba įterpia jį ten, kur nereikia, painioja dvibalsius ie ir ei, raides p ir b, vietoj uo rašo ou.
Toks sutrikimas vadinamas disgrafija ir yra vienas dažniausių tarp šiandieninių mokinių. Dažnai diagnozuojama ir alalija – visos vaikų kalbos sistemos neišsivystymas esant normaliai klausai ir intelektui. Dažniausias fonetinės kalbos sutrikimas – dislalija, kai kalbant iškraipomi garsai, jie keičiami kitais ar praleidžiami.
I.Balčiūnienės vertinimu, vaikų, turinčių kalbos sutrikimų, daugėja, nes tėvai daug dirba ir neturi laiko su savo atžalomis pasikalbėti. Be to, didelė dalis emigrantų vaikų auga su seneliais ar vyresniais broliais, seserimis, kurie taip pat neskiria mažyliams pakankamai dėmesio. „Gyva komunikacija būtina kalbai vystytis. Žiūrėdami filmukus vaikai tiek neišmoksta, kiek bendraudami su artimaisiais. Be to, mažėja skaitančių tėvų, daugelis neturi namų bibliotekos, tad vaikai negali kada panorėję atsiversti jiems įdomios knygos. O neskaitančių vaikų žodynas visada būna skurdus, kalba buitinė“, – tvirtina VDU Lietuvių kalbos katedros lektorė, tyrinėjanti vaikų rišliosios kalbos įgūdžius.
Jai antrina VU Santariškių klinikų Vaikų ligoninės logopedė Nijolė Trinkūnienė: „Psichologiniai ir socialiniai aspektai labai svarbūs vaikų kalbos raidai. Jeigu su vaiku mažai bendraujama, jis užsisklendžia savyje ir nejaučia poreikio išsipasakoti. Į užsiėmimus ateina nemažai keturmečių, kurie nežino populiariausių pasakų, bet jau puikiai naudojasi kompiuteriu. O juk pasakos, primityvūs eilėraščiai, nesudėtingos lopšinės vaikams suprantamiausios ir plečia žodyną.“
Tiesa, kalba lėčiau gali vystytis ir dėl genetinių bei medicininių priežasčių. Pavyzdžiui, vienas rizikos veiksnių – komplikuotas gimdymas, įtakos turi mažakraujystė nėštumo metu, sutrikęs vaiko veido raumenų tonusas, galvos smegenų traumos.

Logopedinė pagalba darželyje turi būti suteikta

Pasak I.Balčiūnienės, kalbos sutrikimus galima ir būtina diagnozuoti labai anksti – dvejų trejų metų vaikams. Pavyzdžiui, Vokietijoje su tokio amžiaus mažyliais jau dirba logopedai, todėl pradėję lankyti mokyklą jie nepatiria sunkumų.
„Logopedų stygius Lietuvoje – didelė problema. Kiekviename darželyje specialistas turėtų dirbti visą darbo dieną, nes vyresnėse klasėse ištaisyti spragas gali būti labai sunku, ypač jei dėl tarties sutrikimų vaiko žodynas tapo skurdus“, – neabejoja Lietuvos edukologijos universiteto Vaikystės studijų katedros vedėja Aldona Mazolevskienė.
Kad logopedas su vaiku, kuriam nustatytas kalbos sutrikimas, turėtų pradėti dirbti kuo anksčiau, pabrėžia ir Švietimo ir mokslo ministerijos Ikimokyklinio ir pradinio ugdymo skyriaus vyriausioji specialistė Teresa Aidukienė. „Patarimais palaukti, kol kalba pasitaisys pati, dažnai prisidengiama, kai ugdymo įstaiga negali suteikti pagalbos. Logopedų Lietuvoje netrūksta, jų parengiama pakankamai. Be to, specialioji pedagoginė pagalba turi būti suteikiama visiems, kuriems ji reikalinga. Vaikas, kuriam reikalinga tokia pagalba, gauna ir 35 proc. didesnį krepšelį. Už tai, kad lėšos būtų panaudotos tikslingai, atsakingas ugdymo įstaigos vadovas“, – paaiškina T.Aidukienė.
Ji pataria tėveliams aktyviau rodyti iniciatyvą ir iš darželio vadovų reikalauti, kad būtų tinkamai rūpinamasi vaikų ugdymu. Be to, kiekvienoje ugdymo įstaigoje privalo būti Vaiko gerovės komisija, turinti prižiūrėti, kaip lavinami vaikai.

VDU Lietuvių kalbos katedros lektorė I.Balčiūnienė: „Didžioji dalis penkiamečių negeba taip aiškiai ir rišliai kalbėti kaip jų bendraamžiai prieš dvidešimt metų.“

BFL

Šiemet net keliuose vaikų darželiuose, mokyklose ir gimnazijose rugsėjo pirmąją vietoj šventiško vaikų klegesio pokšėjo statybininkų plaktukai. Vaikai į šias ugdymo įstaigas rinktis pradės tik nuo šiandien, tai yra nuo rugsėjo 5 d., ar dar vėliau.
Pasirodo, Sveikatos apsaugos ministerija šiuo metu dar tik skaičiuoja, kiek mokyklų yra nebaigusios remonto. Taip pat skaičiuojama, ar mokyklos ištaisė pernai nustatytus saugos pažeidimus, kurių pavasarį buvo užfiksuota beveik 80 proc. šalies mokyklų. Pavyzdžiui, išsiaiškinta, kad trečdalis mokyklų neturėjo atskirų tualetų berniukams ir mergaitėms, kai kur jie buvo net be durų. Ketvirtadalyje mokyklų reikalavimų neatitiko apšvietimas, grindų danga, kas dešimtoje mokykloje buvo nesaugios sporto salės ir stadionai.
Tačiau ir atėjus rugsėjui mokyklų, kuriose šie pažeidimai vis dar nepašalinti arba nebaigti kiti remonto darbai, yra kone kiekviename Lietuvos mieste ar rajone. Tarkim, Vilniaus Lazdynų mikrorajone yra mokyklų, kuriose statybininkai dirbs iki spalio vidurio.
Taip atsitiko todėl, kad savivaldybės viešųjų pirkimų konkursus dėl remonto darbų baigia tik vidurvasarį, tad statybininkai iki rugsėjo 1-osios mokyklų suremontuoti nespėja. Pavyzdžiui, Vilniaus Minties gimnazijos direktorė Teresė Sakalauskienė teigia, kad dėl remonto jos vadovaujamoje mokykloje sutartis su rangovu buvo pasirašyta tik liepos 11 d. Statybų bendrovės savo ruožtu aiškina, kad remonto darbai užtrunka ir dėl didėjančio statybininkų stygiaus.
Dalyje darželių rugsėjį vienu metu vyks ir remontas, ir ugdymo procesas. Kiek tokių darželių yra visoje Lietuvoje, Švietimo ir mokslo ministerija duomenų neturi. Pasak ŠMM Komunikacijos skyriaus vedėjos Aidos Janionytės, kiekviena savivaldybė pati sprendžia, kada ir koks remontas lopšeliuose-darželiuose atliekamas, kur ir kaip tuo metu globojami vaikai, o ministerija į tai nesikiša.

Šiemet į valstybines ikimokyklinio ugdymo įstaigas nepateks apie 15 tūkst. Lietuvos vaikų.

Vien Vilniaus miesto, kuriame yra 23 tūkst. ikimokyklinio ir priešmokyklinio amžiaus vaikų, darželiuose trūksta apie 1,5 tūkst. laisvų vietų, nors sostinėje veikia 124 ikimokyklinio ugdymo įstaigos ir 14 darželių-mokyklų.
Beje, įdomu tai, kad ilgesnės eilės susidaro į darželius miegamuosiuose rajonuose, o centre ir senamiestyje esančiuose darželiuose vietą rasti lengviau.
“Vilniaus senamiestyje gyvena daugiau vyresnio amžiaus gyventojų, mažiau jaunų šeimų, padėtis stabilesnė”, – paaiškino Vilniaus savivaldybės Kultūros ir ugdymo departamento Švietimo skyriaus vyriausioji specialistė Vidmanta Kibirkštienė. Tačiau ir centre esančiuose darželiuose laisvų vietų šiuo metu jau nebėra. Nebėra jų ir Kauno, Klaipėdos, Šiaulių darželiuose.
“Už borto” likusiems vaikams išeitis gali būti privatūs darželiai, kurių skaičius šalyje nuo sausio mėnesio, kai buvo supaprastinta privačių darželių steigimo ir pakeista jų finansavimo tvarka, išaugo daugiau nei tris kartus. “Nuo sausio įsigaliojus naujai darželių finansavimo tvarkai ir atsiradus darželių krepšeliams, privačių ikimokyklinio ugdymo įstaigų ėmė sparčiai daugėti”, – priežastis vardija Švietimo ir mokslo ministerijos atstovai.
Vien Vilniuje šiemet turėtų būti atidaryta apie 20 naujų privačių darželių, o bendras jų skaičius šalyje gali pasiekti 50.
ŠMM specialistų duomenimis, dabar iš viso šalyje veikia per 600 valstybinių ir daugiau nei 25 privatūs darželiai.

Dar pernai Švietimo ir mokslo ministerijos atstovai tikino, kad nuo šių metų pradžios pradėti dalyti ikimokyklinio ugdymo krepšeliai bus didelis paskatinimas kurtis privatiems darželiams, mat vieno darželinuko krepšelis sudaro 2555 Lt. Tačiau jau dabar aišku, kad krepšeliai neišspręs darželių trūkumo didžiuosiuose Lietuvos miestuose problemos. Nes beveik visos privačios ugdymo įstaigos, teikiančios vaikų priežiūros paslaugas, oficialiai yra užregistruotos kaip dienos centrai, kuriems krepšeliai nepriklauso. Norint, kad jie atkeliautų į privačias įstaigas, reikia turėti privataus darželio statusą, suteikiamą tik tuomet, jei įstaiga atitinka itin griežtas higienos normas.

Rudenį duris atvėrusio “Vaikystės sodo” įkūrėja Austėja Landsbergienė sako, kad jų darželis iki šiol neturi higienos paso, nes vaikučiai miega belgiškose lovytėse be užtvarėlių. Nors jos naudojamos daugelyje ES šalių, pas mus vadinamos nesaugiomis. Be to, darželyje privalo būti po du komplektus kojų rankšluosčių, atskira patalpa nešvariems skalbiniams rinkti ir rūšiuoti, valgymo salė, kurioje kiekvienam vaikui būtų skiriama ne mažiau kaip 1 kv/m ploto. Ir tokių punktų yra 113.

“Lietuvoje akcentuojamos ne ugdymo programos, o higienos normos. Valdininkai sako, kad tai dėl vaikų gerovės, bet juk tėvai, mokantys pinigus, yra pagrindinis saugiklis”, – teigia A.Landsbergienė ir priduria, kad pas mus nėra net aiškios tvarkos, pagal kurią būtų tvirtinamos privačių darželių programos. Jos nuomone, visos problemos kyla dėl to, kad valdininkai nesiremia kitų šalių patirtimi.

Septyniolika Lietuvos įmonių, gavusių lėšų iš Europos socialinio fondo, kurs darželius ar dienos centrus savo darbuotojų vaikams.

Sausio pabaigoje Vilkyškių miestelyje pradėjo veikti vaikų užimtumo kambariai, kuriuose savo atžalas dieną gali palikti Vilkyškių pieninės darbuotojai. Kaip teigė šio projekto iniciatorė Pagėgių savivaldybės Socialinių paslaugų centro vadovė Nijolė Kovaliova, darželyje veikia dvi grupės: 3–7 metų vaikai būna visą dieną, o pradinukai ateina čia po pamokų kelioms valandoms, kol tėvai baigs darbą. Darželis įkurtas šalia įmonės esančioje mokykloje. Vaikai maitinami, jų veikla rūpinasi socialiniai darbuotojai. Darželyje nemokamai vaikus gali palikti mažas pajamas gaunantys darbuotojai, kurių pajamos vienam šeimos nariui neviršija 1050 Lt.

“Tėvai labai patenkinti, nes tai didžiulė lengvata sunkmečiu. Be to, kaimo vietovėje kitokių vaikų užimtumo paslaugų nėra”, – tvirtina N.Kovaliova. Šiuo metu darželį lanko dešimt vaikų iki 7 metų ir dešimt pradinukų.

Vilkyškių pieninės personalo vadovė Rasa Trybienė tvirtino, kad mažame miestelyje, kuriame nėra jokio darželio, 250 darbuotojų turinčiai įmonei ieškant darbuotojų kildavo sunkumų – ne visi jauni žmonės galėdavo dirbti, nes neturėdavo kur palikti vaikų. “Kai atsirado darželis, pora moterų, iki šiol auginusių vaikus, pradėjo dirbti mūsų įmonėje. Šis darželis labai svarbus – mačiau džiaugsmo ašaras darbuotojų akyse. Darželis jau tapo deficitinis, mat norinčiųjų daugiau, negu galime priimti, tad rašome į eilę”, – pasakojo R.Trybienė.

Europos socialinio fondo agentūros duomenimis, darželius įmonės patalpose kurs dvi bendrovės, o kitos darbuotojų vaikų užimtumo kambarius steigs jau veikiančiuose darželiuose, mokyklose ar dienos centruose. Derinti šeimą ir darbą savo darbuotojams padės “Mažeikių duona”, “Ingman ledai”, Lietuvos ritualinių paslaugų asociacijos bendrovės, Vilniaus greitosios pagalbos universitetinė ligoninė, taip pat prekybos įmonės “Rimi Lietuva”, “Norfos mažmena”, “Maxima LT” ir kitos.