2012 Sausio 29

Lietuvos vaikų kalba kasmet vis prastėja

veidas.lt


Lietuvos penkiamečių kalba šiandien kur kas prastesnė nei prieš dvidešimt metų. Paauglių ir jaunuolių žodynas taip pat gerokai skurdesnis. Be to, daugėja vaikų, kuriems diagnozuojami rimti kalbos sutrikimai, tačiau specialistų pagalba sunkiai prieinama.

Rusų mokslininkai, palyginę 1968 ir 2011 m. šeštokų rašytus rašinėlius tema „Kas man patinka ir kas nepatinka“, atskleidė, kad dabartinių vaikų rišlioji kalba kur kas prastesnė. Palyginus rašybos, skyrybos, kalbos kultūros, stiliaus klaidas ir rašinėlių žodyną, išryškėjo, kad rezultatai prastesni visais minėtais aspektais. Be to, paaiškėjo, kad šiandieninių šeštokų siauresnis pasaulėvaizdis ir pakitusi vertybių skalė.
Panašios tendencijos pastebimos ir Lietuvoje. Prastėjančius rišliosios kalbos įgūdžius mokslininkai sieja su pakitusiu gyvenimo būdu, socialine ir ekonomine padėtimi. Moderniosios technologijos kalbos raidai taip pat daro neigiamą įtaką.
Beje, Lietuvoje kalbos sutrikimams, kurie diagnozuojami 7–9 proc. vaikų, atsirasti įtakos dar turi ir dideli emigracijos mastai, gyvenimas mišriose šeimose. Vaikai mažiau bendrauja su tėvais, tad ir jų kalba lėčiau vystosi.
Be to, mūsų šalyje trūksta ankstyvosios kalbos sutrikimų diagnostikos priemonių, ne visi gauna būtiną logopedo pagalbą. Specialistai pabrėžia, kad su vaikais, turinčiais kalbos sutrikimų, reikia pradėti dirbti kuo anksčiau, tačiau dažnai net gydytojai pataria laukti ir tikėtis, jog problemas vaikas tiesiog išaugs.
Vilnietė Jolita Katkienė sako, kad jos ketverių metų dvynukams logopedės pagalba yra būtina. Mat berniukai beveik nekalba, o Vilniaus miesto psichologinės pedagoginės tarnybos specialistai diagnozavo, kad jų kalbos vystymasis sulėtėjęs.
Nors moteris jau beveik pusė metų turi siuntimą pas logopedę, tačiau vaikai užsiėmimų dar nelanko. „Tiek laiko laukiame, kol ateis eilė pas poliklinikos logopedę. Patekti pas privačiai dirbančias geras specialistes taip pat didelės eilės, o darželyje logopedė būna vos dvi valandas per dieną ir priima tik vaikus, lankančius priešmokyklinio amžiaus grupę“, – skundžiasi J.Katkienė.
Moteris pasakoja, kad nors trimečiai jos sūnūs dar nekalbėjo, šeimos gydytoja patarė neskubėti ieškoti pagalbos ir palaukti, kol berniukai patys pasivys bendraamžius. O štai dabar J.Katkienė jau girdi raginimus kuo greičiau pradėti berniukus vedžioti pas logopedę, nes uždelsus gali būti sunkiau pasiekti gerų rezultatų. „Kiekvienam vaikui per metus medicinos įstaigoje skiriama 20 valandų nemokamų kalbos reabilitacijos paslaugų, tačiau mums tiek tikrai neužteks. Tad reikės ieškoti privačiai dirbančios specialistės ir ploti už kiekvieną apsilankymą 30–50 Lt“, – neabejoja J.Katkienė.

Sutrikimai sunkėja

Vilniaus specialiojo lopšelio-darželio „Čiauškutis“ direktorė Natalija Lauciuvienė pastebi, kad dažnai vaikais, turinčiais kalbos sutrikimų, susirūpinama tik jiems pradėjus lankyti mokyklą, nes būna prastesni mokymosi rezultatai. „Iki tol tikimasi, kad problemos išsispręs savaime, tačiau taip retai atsitinka, ypač vaikams, kuriems nustatomi rimtesni sutrikimai. O tokių mažylių kasmet daugėja. Be to, ir sutrikimai sunkėja. Vis didesniam skaičiui vaikų diagnozuojama ne tik sulėtėjusi kalbos raida, bet ir elgesio, emocijų, intelekto sutrikimai, dėmesio nevaldymas. Štai 2004 m. vaikų su kompleksiniais sutrikimais mūsų darželyje buvo apie 60, o šiemet – net 90. Prieš aštuonerius metus nebuvo nė vieno autisto, o dabar – 37“, – atskleidžia N.Lauciuvienė. Ir priduria, kad pagalbos poreikis didėja, tačiau jos daugiau nesuteikiama, nors specialistų nesumažėjo.
Savivaldybėms sumažinus švietimo įstaigų finansavimą, šios priverstos taupyti. Tad daugelyje darželių logopedės įdarbinamos vos ketvirčiu etato ir dirba tik su priešmokyklinio amžiaus vaikais, kad į mokyklą jie išeitų kalbėdami taisyklingai. Tačiau įsisenėjusius problemas per metus gana sunku ištaisyti, tad nemažai vaikų, pradėję lankyti mokyklą, ir vėliau susiduria su sunkumais.
Vytauto Didžiojo universiteto Tarpkultūrinės komunikacijos ir daugiakalbystės tyrimų centro mokslininkė stažuotoja dr. Ingrida Balčiūnienė teigia, kad vaikams, kurių nepakankamai išlavėjusi kalba, sunkiau sekasi rašyti, rišliai kalbėti, jų žodynas tampa skurdus, nes vengiama tarti sunkesnius žodžius.
Beje, sutrikusi kalba atsiliepia ne tik mokymosi rezultatams. Dažnai tokie vaikai jaučia ir psichologinį diskomfortą. „Iš mokinio, kuriam sunkiau sekasi, dažnai šaiposi bendraklasiai, o kartais net ir mokytojai jį pavadina atsilikėliu. Tad krinta mokymosi motyvacija. Vaikas pradeda manyti, kad jeigu vis tiek nieko nespėja, nesupranta, tai kam stengtis. Taip užkertamas kelias sėkmingai baigti mokyklą, įstoti į universitetą, prasideda socialinės integracijos problemos“, – vardija I.Balčiūnienė.

Kalba prastėja, nes tėvai ir vaikai mažai bendrauja

I.Balčiūnienė pastebi, kad šiandieninių penkiamečių kalbos lygis gerokai prastesnis nei tokio amžiaus vaikų prieš dvidešimt metų, didžioji dalis negeba taip aiškiai ir rišliai kalbėti kaip anksčiau. Beje, šiandien vis dažniau net tie vaikai, kurie būdami ketverių ar penkerių metų puikiai šnekėjo, atėję į mokyklą sunkiai dėsto mintis, jiems prastai sekasi rašyti.
Lietuvių kalbos mokytoja metodininkė Angelė Luknevičienė tvirtina, kad prieš dešimt metų klasėje būdavo vos vienas vaikas, kuriam sunkiau sekdavosi sklandžiai dėstyti mintis, rišliai ką nors atpasakoti, o šiandien daugelis net vyresnių klasių mokinių atsakydami į klausimą apsiriboja tik keliais žodžiais. Be to, iš dvidešimt penkių vaikų kiekvienoje klasėje penki šeši nerašo minkštumo ženklo arba įterpia jį ten, kur nereikia, painioja dvibalsius ie ir ei, raides p ir b, vietoj uo rašo ou.
Toks sutrikimas vadinamas disgrafija ir yra vienas dažniausių tarp šiandieninių mokinių. Dažnai diagnozuojama ir alalija – visos vaikų kalbos sistemos neišsivystymas esant normaliai klausai ir intelektui. Dažniausias fonetinės kalbos sutrikimas – dislalija, kai kalbant iškraipomi garsai, jie keičiami kitais ar praleidžiami.
I.Balčiūnienės vertinimu, vaikų, turinčių kalbos sutrikimų, daugėja, nes tėvai daug dirba ir neturi laiko su savo atžalomis pasikalbėti. Be to, didelė dalis emigrantų vaikų auga su seneliais ar vyresniais broliais, seserimis, kurie taip pat neskiria mažyliams pakankamai dėmesio. „Gyva komunikacija būtina kalbai vystytis. Žiūrėdami filmukus vaikai tiek neišmoksta, kiek bendraudami su artimaisiais. Be to, mažėja skaitančių tėvų, daugelis neturi namų bibliotekos, tad vaikai negali kada panorėję atsiversti jiems įdomios knygos. O neskaitančių vaikų žodynas visada būna skurdus, kalba buitinė“, – tvirtina VDU Lietuvių kalbos katedros lektorė, tyrinėjanti vaikų rišliosios kalbos įgūdžius.
Jai antrina VU Santariškių klinikų Vaikų ligoninės logopedė Nijolė Trinkūnienė: „Psichologiniai ir socialiniai aspektai labai svarbūs vaikų kalbos raidai. Jeigu su vaiku mažai bendraujama, jis užsisklendžia savyje ir nejaučia poreikio išsipasakoti. Į užsiėmimus ateina nemažai keturmečių, kurie nežino populiariausių pasakų, bet jau puikiai naudojasi kompiuteriu. O juk pasakos, primityvūs eilėraščiai, nesudėtingos lopšinės vaikams suprantamiausios ir plečia žodyną.“
Tiesa, kalba lėčiau gali vystytis ir dėl genetinių bei medicininių priežasčių. Pavyzdžiui, vienas rizikos veiksnių – komplikuotas gimdymas, įtakos turi mažakraujystė nėštumo metu, sutrikęs vaiko veido raumenų tonusas, galvos smegenų traumos.

Logopedinė pagalba darželyje turi būti suteikta

Pasak I.Balčiūnienės, kalbos sutrikimus galima ir būtina diagnozuoti labai anksti – dvejų trejų metų vaikams. Pavyzdžiui, Vokietijoje su tokio amžiaus mažyliais jau dirba logopedai, todėl pradėję lankyti mokyklą jie nepatiria sunkumų.
„Logopedų stygius Lietuvoje – didelė problema. Kiekviename darželyje specialistas turėtų dirbti visą darbo dieną, nes vyresnėse klasėse ištaisyti spragas gali būti labai sunku, ypač jei dėl tarties sutrikimų vaiko žodynas tapo skurdus“, – neabejoja Lietuvos edukologijos universiteto Vaikystės studijų katedros vedėja Aldona Mazolevskienė.
Kad logopedas su vaiku, kuriam nustatytas kalbos sutrikimas, turėtų pradėti dirbti kuo anksčiau, pabrėžia ir Švietimo ir mokslo ministerijos Ikimokyklinio ir pradinio ugdymo skyriaus vyriausioji specialistė Teresa Aidukienė. „Patarimais palaukti, kol kalba pasitaisys pati, dažnai prisidengiama, kai ugdymo įstaiga negali suteikti pagalbos. Logopedų Lietuvoje netrūksta, jų parengiama pakankamai. Be to, specialioji pedagoginė pagalba turi būti suteikiama visiems, kuriems ji reikalinga. Vaikas, kuriam reikalinga tokia pagalba, gauna ir 35 proc. didesnį krepšelį. Už tai, kad lėšos būtų panaudotos tikslingai, atsakingas ugdymo įstaigos vadovas“, – paaiškina T.Aidukienė.
Ji pataria tėveliams aktyviau rodyti iniciatyvą ir iš darželio vadovų reikalauti, kad būtų tinkamai rūpinamasi vaikų ugdymu. Be to, kiekvienoje ugdymo įstaigoje privalo būti Vaiko gerovės komisija, turinti prižiūrėti, kaip lavinami vaikai.

VDU Lietuvių kalbos katedros lektorė I.Balčiūnienė: „Didžioji dalis penkiamečių negeba taip aiškiai ir rišliai kalbėti kaip jų bendraamžiai prieš dvidešimt metų.“

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...