Tag Archive | "Šildymas"

Ar vilniečiai netaps konflikto dėl šilumos tinklų įkaitais?

Tags: , , , ,


V.Skaraičio nuotr.

 

 

Sostinės šilumos ūkio apžiūra prieš pavasarį suplanuotą jo grąžinimą Vilniaus savivaldybei pamažu stumiasi į priekį, nors dėl bendro techninio eksperto atrankos principų Vilniaus šilumos tinklams ir „Vilniaus energijai“ nepavyksta susitarti iki šiol.

 

Renata BALTRUŠAITYTĖ

 

Prasidėjęs šildymo sezonas vilniečiams primena, kad už šilumos kilovatvalandę jie (rugsėjo mėn. duomenimis) moka 5,36 ct, arba bran­­­­giau už kauniečius (4,17 ct), klaipėdiečius (4,09 ct) ir šiauliečius (4,63 ct). Kol patikrinimą bai­gu­si Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės ko­mi­sija (VKEKK) kartu su „Vilniaus energija“ aiš­ki­nasi, kurios šios bendrovės į šilumos tarifą įt­rauktos išlaidų eilutės teisėtos, o kurios ne (neteisėtomis sąnaudomis įvardijama 24,3 mln. eurų), vilniečiai už pradėjusius kaisti radiatorius ir toliau moka brangiai.

VKEKK pabrėžia, kad „Vilniaus energija“ ne­tei­kė visų patikrinimui reikalingų duomenų, neleido susipažinti su dokumentais, nebendradarbiavo ir visais įmanomais būdais vilkino patikrinimą. Ar­ti­miausias VKEKK posėdis, kuriame bus svarstomas „Vilniaus energijos“ šilumos bazinės kainos de­­damųjų pagrįstumas, numatytas šį penktadienį. Pla­nuojama, kad jo metu bus sumažinta šildymo kaina.

Tačiau aikštėn išlindo dar viena nuomotojo (AB „Vilniaus šilumos tinklai“) ir nuomininko (UAB „Vilniaus energija“) 2002 m. sudarytos sutarties detalė: pagal vieną iš jos punktų atsiranda pareiga naujoms abiejų šalių deryboms, jei kainų reguliuotojas sumažina šilumos kainą daugiau kaip 10 proc. O jei derybos nepavyksta, nuomininkas turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį.

Specialistai ramina, jog „Vilniaus energijos“ akcininkė „Veolia“ greičiausiai nerizikuos savo tarp­­tautine reputacija puikiai suprasdama, kad toks „pabėgimas iš Vilniaus“ kartu su visomis smulkmenomis apie išlaidas golfo aikštynams ir teniso kortams bei abejotino pagrįstumo išmokas bendrovės užsieniečiams vadovams būtų plačiai paviešintas ir Europos žiniasklaidoje. Vis dėlto niekas negali pa­neigti fakto, kad 2002 m. pasirašyta nuomos sutartis stebėtinai prastai atstovavo vilniečių interesams.

 

Nepriklausomo eksperto paieškos

Tai, kad šioje sutartyje sunkoka rasti turto savinin­ko interesus išreiškiančių teisių, pabrėžia ir 2015 m. pabaigoje Vilniaus šilumos tinklams pradė­jęs vadovauti teisininkas Mantas Burokas. Ir vadina šią aplinkybę svarbiausia priežastimi, kodėl vangiau, nei galėtų, vyksta miestui grąžinti rengiamų šilumos ūkio įrenginių apžiūros ir būklės įvertinimo procesas.

Jei atmestume „pabėgimo iš Vilniaus“ scenarijų, paskutinė galiojančios nuomos sutarties su „Vil­niaus energija“ diena yra 2017 m. kovo 29-oji, o ko­vo 30 d. Vilniaus šilumos tinklai turėtų perimti turtą į savo rankas. Sutartyje buvo numatytas ir trijų mė­ne­sių pereinamasis terminas, trunkantis iki birželio pabaigos, tačiau M.Burokas teigia, kad abu sutarties partneriai yra apsisprendę apsieiti be sutarties pratęsimo ir taip išvengti papildomų teisinių kolizijų. Šiuo klausimu jokių prieštaravimų su „Vilniaus energija“ nėra.

„Tai reiškia, kad iki kitų metų kovo pabaigos tu­rime pasirengti turto perėmimui. Nors iš pradžių „Vilniaus energija“ kaip įmanydama trukdė mūsų nuo­mojamo turto apžiūrai ir nesutiko įsileisti mū­sų specialistų, šiuo metu esame pasiekę šiokios tokios pa­žangos: apžiūrėti objektus galime, bet tik išoriškai, kaip smalsių ekskursantų grupė. Tačiau net ir tokiose apžiūrose patyrę ekspertai surenka informacijos, kuri optimizmo neteikia. Turime pripažinti, kad ūkis gerokai nugyventas. Jau įvertinome būklę maždaug šimto technologinių objektų iš 3 tūkst., kuriuos turėsime perimti. „Vilniaus energija“ sutiko su mūsų pateiktu įrenginių apžiūros grafiku, tad iki gruodžio ketiname šį etapą užbaigti“, – tikisi AB „Vilniaus šilumos tinklai“ direktorius M.Burokas.

Perėmimui numatytus įrenginius apžiūri Vil­niaus šilumos tinklų specialistai kartu su specialiai pasamdytais rangovais, turinčiais tinkamą kvalifikaciją. Tačiau kol kas nepasistūmėjo reikalai dėl su­tartyje numatyto bendro nepriklausomo techninio eksperto pa­slaugų pirkimo principų. Rugsėjį Vilniaus šilumos tinklai pateikė dar vieno tarptautinės patirties turinčio užsienio eksperto kandidatūrą, tačiau atrodo, kad „Vilniaus energijos“ ji netenkina, o savų kan­didatų partneriai nebesiūlo. Su­prantama, kad eksperto pasirinkimo kriterijai turi būti objektyvūs, o jis pats nebūti susijęs nė su viena iš sutarties šalių.

„Veidas“ domėjosi, ar paskyrus tokį ekspertą įvy­kusios turto apžiūros procedūros turėtų būti kartojamos iš naujo. „Be abejo, pasirinktas ekspertas savo ruožtu irgi turėtų apžiūrėti visus 3 tūkst. ob­jektų. Tačiau atsižvelgdami į savo ligšiolinę pa­tirtį nesame tikri, kad toks ekspertas iki 2017 m. kovo 29 d. apskritai bus paskirtas, nes nuo vasario mė­nesio šiuo klausimu vykstančiose derybose ne­pasiekta jokios pažangos. Taigi nenorėtume pavasa­rį pasirašinėti priėmimo-perdavimo aktų, ku­riuo­se nurodyta ūkio būklė neatitiktų tikrovės. Bet ku­riuo atveju nenorime perimti katės maiše“, – aiš­kina M.Burokas.

Pasak jo, sunku numatyti, ar nepriklausomo eks­perto nebuvimas netaps teisine kliūtimi numaty­tam turto perėmimui, nes turėdamas tokią nuomos sutartį kiekviename žingsnyje gali laukti problemų. Bet apie jas Vilniaus šilumos tinklai prabils tuo­met, kai turės savo atliktą turto vertinimą ir pajus, kad abiem šalims be nepriklausomo eksperto nepavyksta susitarti.

 

Taiko į rezervininkės vietą

Kaip žinoma, nuo šių metų pradžios „Vilniaus energijos“ vienašališku sprendimu buvo sustabdyta Vil­­niaus trečioji termofikacinė elektrinė (TE-3). Pa­­sak Vilniaus šilumos tinklų vadovo, TE-3 ateities klausimas dabar tarsi įstrigęs pusiaukelėje ir laukia atsakingų institucijų sprendimų. Vilčių teikia Energetikos ministerijos pažadai organizuoti elektros galios rezervų aukcionus – dėl to su rinkos dalyviais netrukus turėtų būti pradėtos konsultacijos.

„Jeigu ministerija po rinkimų šios pozicijos laikysis, manome, kad TE-3 galėtų būti atgaivinta kaip rezervinės galios jėgainė, užtikrinanti energijos gamybą kritiniu atveju. Priešingai nei dabar tokias paslaugas rinkai teikianti Lietuvos elektrinė, TE-3 yra kogeneracinė jėgainė, tiekianti tiek elektrą, tiek šilumos energiją. Todėl jos naudojimas galios rezervui būtų efektyvesnis. Didžiausio ekonominio efekto pavyktų pasiekti, jei būtų rezervuojama visa abiejų TE-3 blokų galia – apie 300 MW elektros gamybos. Tai reikštų, kad abu įrenginiai budėtų pasiruošimo režimu, kol atsirastų realus rezervinės galios poreikis“, – aiškina M.Bu­rokas.

Tačiau jis pripažįsta, jog dabartinėmis sąlygomis, kai kiekvienas „LitPol Link“ ar „NordBalt“ atsijungimas sukelia kainų šuolius „Nord Pool Spot“ elektros biržos Lietuvos zonoje, reikšminga tampa ir tai, kad Lietuvos elektrinė turi atliekamos nerezervuotos galios, kurios kritiniais laikotarpiais už­tenka ne tik rezervui padengti, bet ir pasiūlyti ga­minamos elektros energijos rinkai. „TE-3 atveju tai vargiai būtų įmanoma, be to, ji nėra toks manevringa, kad spėtų reaguoti į rinkos kainų pokyčius. Ji la­biau skirta nuolatiniam sistemos poreikiui aptarnauti. Bet kaip rezervinė jėgainė – puikiai tiktų, nes atitinka sistemos operatoriaus keliamus reikalavimus dėl paleidimo greičio ir maksimalios galios iš­vys­tymo spartos“, – pabrėžia pašnekovas.

Ar būtų įmanoma sugrąžinti atleistus šios elektrinės darbuotojus? Pasirodo, ne visi jie buvo atleisti: 80 žmonių elektrinėje tebedirba, o dalis darbuotojų buvo perkelta į kitus gamybos padalinius. Taigi juos sugrąžinti nebūtų sudėtinga.

Tiesa, TE-3 jau nebegalėtų veikti maksimalia projektine 360 MW elektros gamybos galia: 300 MW – tai riba, leidžianti be papildomų investicijų elektrinei veikti neviršijant šiuo metu galiojančių tar­šos ribojimo reikalavimų. 2020 m. reikalavimai dar sugriežtės, tačiau M.Burokas neatmeta galimybės, kad iki to laiko TE-3 galėtų būti modernizuota.

 

Jėgainę sustabdė nesugebėjimas susitarti

Energetikos ekspertas Martynas Nagevičius TE-3 gaivinimo šansus vertina atsargiau ir pastebi, kad kiekvienas kitų potencialių energijos gamintojų žingsnis pirmyn mažina senosios jėgainės pakilimo galimybes: „Galiu neabejodamas pakartoti, kad TE-3 galėjo būti efektyviai eksploatuojama, pritaikius ją biokurui deginti, bent jau pereinamuoju laikotarpiu iki 2020 m. Taip būtų buvę su­taupyta nemažai ES lėšų, kurias dabar numatoma skirti visiškai naujai „Lietuvos energijos“ statomai kogeneracinei biokuro elektrinei. Tačiau dabar taip vienareikšmiškai teigti, kad reikėtų šią elektrinę išsaugoti, jau negalėčiau. Reikėtų iš naujo atlikti įvairių alternatyvų sąnaudų ir naudos analizę“, – teigia ekspertas.

M.Nagevičiaus nuomone, į keblią situaciją TE-3 atvedė skirtingų pusių negebėjimas ir nenoras su­si­t­arti. Ir dabar Vyriausybės, „Lietuvos energijos“, „Vilniaus energijos“, Vilniaus šilumos tinklų ir Vil­niaus savivaldybės tarpusavio santykiai tebėra kom­plikuoti.

„Nevertinsiu, kas dėl to labiau kaltas, o kas ma­žiau. Vis dėlto didžiausią atsakomybę skirčiau Vy­riau­sybei, nes jos galimybės paveikti situaciją kitokia linkme, nei ji realiai susiklostė, buvo didžiausios. Sprendimas be konkurso atiduoti galimybę sta­tyti naują elektrinę „Lietuvos energijai“ buvo blo­gas. O atsakymas į šį priekaištą, kad paskelbus kon­kursą jį galėjo laimėti mažiausios ES paramos paprašiusi nepopuliari įmonė, manęs neįtikina“, – teigia M.Nagevičius.

 

Šilumos energijos rinka traukiasi

Pagal nuo 2010 m. nusistovėjusią tendenciją ši­lu­mos suvartojimas sostinėje kasmet mažėja vidutiniškai po 3,2 proc. Didžiausios įtakos tam turi būsto renovacija ir padidinti energinio efektyvumo reikalavimai naujoms statyboms, taip pat vartotojų pasirenkamos alternatyvos centrinio šildymo sistemai. Visa tai, pasak M.Buroko, yra geras postūmis peržiūrėti pačios sistemos efektyvumo galimybes.

Ar toks paklausos susitraukimas reiškia, kad da­lies iš minėtų 3 tūkst. objektų Vilniaus šilumos tin­klams neišvengiamai reikės atsisakyti? Kiek tokių įrenginių galėtų būti? „Priklausys nuo to, ar iki 2020 m. modernizuosime šilumos trasas, dėl ko su­mažėtų vamzdynuose patiriami nuostoliai, o sutaupytą energiją galėtume nukreipti pastatų šildymui. Taip pat nuo to, ar pavyks įdiegti daugiau konkurencingų biokuro įrenginių, lemsiančių centralizuotai tiekiamos šilumos savikainos sumažėjimą. Iš esmės ir dabar nemaža dalis įrenginių stovi kaip rezerviniai, nes yra nekonkurencingi. Šiuo metu sprendžiame, kuriuos iš jų verta modernizuoti, o kurie ir toliau stovės kaip rezerviniai arba apskritai nebus naudojami. Tai priklausys ir nuo rinkos re­guliuotojų sprendimų“, – teigia M.Burokas.

Vilniaus šilumos tinklai jau senokai kalba apie tam tikrų TE-3 komponentų (vandens paruošimo, cheminių medžiagų linijų, šilumos trasų, būtinų norint šilumą tiekti miestui) tolesnio eksploatavimo prasmingumą, nes tai leistų sutaupyti dalį Vil­niaus kogeneracinės jėgainės statybai reikalingų lė­šų. Kaip didžiausią pradėtos statyti jėgainės priva­lumą M.Burokas nurodo šiukšlių deginimo klausimo sostinės regione sprendimą. Bet nederėtų pamiršti ES intensyviai propaguojamų žiedinės ekonomikos nuostatų, reikalaujančių vis kruopštes­nio atliekų rūšiavimo.

Ar Vilniaus kogeneracinė jėgainė galės dirbti be sąveikos su atskirais kaimyninėje TE-3 esančiais technologiniais mazgais? „Technologiškai išspręsti galima visas problemas, čia tik kainos klausimas“, – įsitikinęs M.Nagevičius.

 

Sąskaitose keisis tiktai gavėjas

Pasak M.Nagevičiaus, Vilniaus kogeneracinė jėgainė tikrai gebės pastebimai sumažinti šilumos kainas Vilniaus šilumos vartotojams. „Lietuvos ener­gijos“ pateikiamas 20 proc. prognozes nuo da­bartinės kainos jis pavadintų pernelyg optimistinėmis, bet neabejoja, kad šildymas vilniečiams ateityje atpigs.

Tačiau ekspertas primena, kad europinį lygį, kai išlaidos šildymui gyventojams atsieina ne daugiau kaip 5 proc. vidutinių pajamų, pavyks pasiekti tik tuomet, kai visi pastatai Vilniuje bus efektyvūs ir mažai šilumos vartojantys, o kiekvienas atskiras vartotojas turės galimybę pats reguliuoti suvartojamos šilumos kiekį.

Savo ruožtu Vilniaus šilumos tinklų vadovas M.Burokas abejoja, ar Vilniaus kogeneracinė jė­gainė tikrai bus pasirengusi veikti jau 2018 m., kaip žadama. O kitų metų pavasarį, kai sąskaitas vilniečiams pradės siuntinėti nebe „Vilniaus energija“, bet jo vadovaujama bendrovė, jose, išskyrus gavėjo pavadinimą, greičiausiai niekas nepasikeis. „Po­kyčiai reikalauja laiko, – pripažįsta M.Burokas. – Būtiniems pertvarkymams naudotume skolintas lėšas, nes paskolų rinka šiandien labai patraukli. Be to, būtinai pretenduosime į ES paramą. Tačiau  tai nieko nepakeis, nes ir nuomojant ūkį paskolų išlaidos atguldavo į vartotojų sąskaitas. Taigi prielaidų šilumos kainų didėjimui nematome – ilgainiui kaina turėtų mažėti. Antraip stebėsime dar intensyvesnį rinkos susitraukimą, nes šiandien visi moka skaičiuoti.“

V.Skaraičio nuotr.

M.Nagevičius irgi atkreipia dėmesį į tai, kad VKEKK atliekamas šilumos kainos reguliavimas nepriklauso nuo to, ar bendrovė yra valdoma savivaldybės, ar privati. Galbūt kainos galėtų sumažėti tuo atveju, jei Vyriausybė, atsižvelgusi į operatoriaus pasikeitimą, pakeistų savo požiūrį į elektros gamybos galių rezervo išlaikymą ir dalį iš elektros vartotojų surinktų pinigų, kol kas nukreipiamų išimtinai Lietuvos elektrinei Elektrėnuose, perskirstytų termofikacinėms elektrinėms, taip kartu sumažindama elektros kainą vartotojams.

„Kol kas neaišku ir tai, kaip baigsis VKEKK išreikštos pretenzijos „Vilniaus energijai“ už permokas 2012–2014 m. Čia gal reikėtų palaukti bent jau „Vilniaus energijos“ atsakymo į jas, kurį ši bendrovė žadėjo pateikti po rinkimų. Vis dėlto drįsčiau spėti, kad šilumos kainos ateinančiais metais labiau priklausys nuo dujų ir biokuro kainų, o ne nuo operatoriaus pasikeitimo“, – prognozuoja ekspertas.

 

Nepriklausomieji taps labiau pastebimi

Vilniaus kogeneracinė jėgainė, kurios įrenginių suminė šiluminė galia 240 MW, žada reikšmingai pakoreguoti nepriklausomų šilumos gamintojų užimamą sostinės rinkos dalį. Visgi Vilniuje neturėsime tokio galingo nepriklausomų gamintojų proveržio, kokį šiandien stebime Kaune. Kol kas bendra tokių gamintojų eksploatuojamų įrenginių galia Vilniuje siekia 122 MW, kai žiemos metu nuolatinis šilumos tiekimo poreikis sostinėje yra apie 700 MW, o piko metu šiek tiek perkopia 1000 MW ribą.

Taigi žiemą nepriklausomi šilumos gamintojai reikšmingos rinkos dalies sostinėje iki šiol neužėmė. Tačiau išties pastebimi jie tapdavo šiltuoju metų laiku, nes vasaromis „Vilniaus energija“ eksploatuodavo tik TE-2 Žemuosiuose Paneriuose esančią 48 MW galios kogeneracinę biokuro elektrinę.

Šiuo metu nepriklausomi šilumos gamintojai neprisideda prie Vilniaus šilumos tinklų patiriamų re­zervinių paslaugų sąnaudų, todėl naujoje Lie­tu­vos energetikos strategijoje bei ją lydinčiuose do­ku­mentuose ketinama peržiūrėti tokių paslaugų tei­kimo nuostatas ir sulyginti konkurencines veiklos sąlygas visiems šilumos gamintojams.

 

Visą savaitraščio Veidas numerį skaitykite ČIA

 

 

Kur Lietuvoje gyventi geriausia?

Tags: , , , , , , , , , , , , ,


Atlyginimas

 

Jeigu gatvėje praeivių paklaustume, kokioje Lietuvos savivaldybėje jie labiausiai norėtų gyventi, atspėti pirmąsias vietas nebūtų sunku. Šie hipotetiniai atsakymai kone identiškai sutampa su pirmosiomis savivaldybių reitingo pozicijomis. Domėdamasis, kur ir kodėl Lietuvoje yra geriausia ir blogiausia gyventi, „Veidas“ šį reitingą pateikia jau dešimtą kartą.

 

Geriausia 2016 metų savivaldybė kartu yra ir pati mažiausia Lietuvoje: Nidą, Juodkrantę, Preilą ir Pervalką jungiančioje Neringoje iš viso gyvena šiek tiek daugiau nei 3 tūkst. gyventojų. Ji turi beveik 1,5 tūkst. mažiau žmonių už Birštono savivaldybę ir jau daugiau nei dvigubai atsilieka nuo trečios pagal mažumą Rietavo savivaldybės. Galima manyti, kad šis faktas truputį iškraipo kai kuriuos svarbius statistinius rodiklius.

Vertindami visas Lietuvos savivaldybes daugiausiai dėmesio teikėme ekonominiams kriterijams. Per metus Neringoje labiausiai padaugėjo gyventojų (2,3 proc.), čia buvo mažiausias nedarbas visoje Lietuvoje, taip pat veikė daugiausiai ūkio subjektų, tenkančių tūkstančiui žmonių, gyveno mažiausiai socialines pašalpas gaunančių gyventojų ir socialinės rizikos šeimų bei daugiausiai darbingo amžiaus žmonių Lietuvoje. Vienam neringiškiui teko ir daugiausiai savivaldybės biudžeto lėšų.

 

Per metus Neringoje labiausiai padaugėjo gyventojų (2,3 proc.), čia buvo mažiausias nedarbas visoje Lietuvoje, taip pat veikė daugiausiai ūkio subjektų, tenkančių tūkstančiui žmonių, gyveno mažiausiai socialines pašalpas gaunančių gyventojų ir socialinės rizikos šeimų bei daugiausiai darbingo amžiaus žmonių Lietuvoje.

 

Neringos savivaldybėje fiksuotas nedidelis nusikalstamumas, Kuršių nerijoje gyventojai serga retai, čia puikus asfaltuotų ne valstybinės reikšmės kelių procentas, taip pat nėra eilių darželiuose. Neringoje ir aukštas tiesioginių užsienio investicijų rodiklis, geri abiturientų egzaminų rezultatai.

Tiesa, savivaldybėje dėl suprantamų priežasčių nevyksta naujos statybos ir namų renovacija, dirba nedaug gydytojų ir slaugytojų. Čia ir brangiausias Lietuvoje šildymas bei didelis savivaldybės įsiskolinimas, tenkantis vienam gyventojui. Tačiau šie minusai neatsveria Neringos privalumų, leidžiančių savivaldybei įsitaisyti pirmoje reitingo pozicijoje.

Norint įvertinti kontrastą tarp to, kaip yra, ir to, kaip gali būti, užtenka nuvažiuoti keliolika kilometrų už Nidos į Kaliningradui priklausančią Kuršių nerijos pusę. Beveik jokios turistinės ir poilsio infrastruktūros, po karo apgyvendinti ir nuo to laiko neremontuoti vokiški namai, chaotiškas ir neišvaizdus apstatymas, nors lyg ir turėtų galioti tie patys UNESCO standartai, – tokia šiandien yra Šarkuvos, Rasytės, Pilkopių ir kitų Rusijos pusėje esančių gyvenviečių kasdienybė. Vasarą Nidos ir Juodkrantės pakrantės būna plačiausiai nusėtos jachtų burėmis, o Kuršių nerijos Kaliningrado pusėje jų iš viso yra dvi.

 

Autsaiderės atsilieka visais atžvilgiais

Savivaldybės mažumas dar tikrai nereiškia, kad gyvenimo kokybė čia savaime geresnė nei kitur. Tai liudija „Veido“ reitingo pabaigoje atsidūrusios savivaldybės. Paskutines vietas užėmusios Kalvarijų ir Pagėgių savivaldybės kartu yra ir vienos mažiausių šalyje. Pagėgiuose vien per praėjusius metus gyventojų sumažėjo 3,5 proc. (iš viso 297 žmonėmis), pagal šį rodiklį šis regionas yra akivaizdus lyderis Lietuvoje blogąja prasme.

Paskutinę vietą reitinge užėmusioje Kalvarijos savivaldybėje nevyksta daugiabučių namų renovacija, čia ir didžiausia socialinių pašalpų gavėjų dalis Lietuvoje, nedarbas siekia beveik 15 proc. Į regioną neateina beveik jokių užsienio investuotojų, o ir vietiniai gyventojai nėra verslūs ir aktyvūs – savivaldybėje veikia mažiausiai ūkio subjektų Lietuvoje, skaičiuojant tūkstančiui gyventojų. Vidutinis atlyginimas Kalvarijoje tėra 440 eurų, tai taip pat antras prasčiausias rezultatas – Kalvarija lenkia tik Šalčininkų rajoną.

Nedidelį ūkio subjektų skaičių lemia ir tai, kad paskutines pozicijas užimančios savivaldybės daugiausia yra kaimiškos, čia vyrauja žemės ūkio veikla. Pavyzdžiui, trečiame nuo galo Lazdijų rajone šiuo metu dirba 3034 ūkininkai. Tiesa, kaip teigia šios savivaldybės vadovas, dabar rajonas aktyviai persiorientuoja į turizmo sektorių.

Jeigu jaunosios kartos kūrybiškumas, aktyvumas ir mokslo rezultatai lemia galimą regionų proveržį ateityje, jo šioms savivaldybėms artimiausiu metu neverta tikėtis. Kalvarijos ir Pagėgių savivaldybės užima paskutines vietas ir pagal abiturientų laikytų egzaminų rezultatus – vidutinis egzamino įvertinimas čia yra vos 35 balai iš šimto.

 

Ekonominė miestų ir provincijos perskyra didėja

Dažnai galima girdėti politikų ir ekspertų kalbas apie dvi Lietuvas: tai auganti, ekonomiškai klestinti, jaunimą, darbo jėgą ir protus siurbianti trijų didžiųjų miestų bei aplinkinių jų regionų Lietuva ir senstanti, emigruojanti, iš socialinių pašalpų, pensijų ir menkai apmokamo darbo gyvenanti „antroji“ Lietuva. Šias dvi valstybės dalis suartinti, jų skirtumus aplyginti žadėjo jau ne vienas politikas populistas. Ir šiemet prieš rinkimus, kaip įprasta, pilasi planai bei pažadai plėtoti regioninę politiką ir pritraukti čia įvairių investicijų. Tačiau dažnai po rinkimų tai ir telieka mintimis bei pažadais.

Tą iliustruoja ir ekonominiai „Veido“ reitingo kriterijai. Susumavus penkis pagrindinius 

 rodiklius – nedarbą, užsienio investicijas, vidutinį atlyginimą, ūkio subjektų ir darbingų žmonių skaičių, pirmoje pozicijoje, kaip ir galima numanyti, atsiduria sostinė Vilnius, maždaug penktadaliu lenkiantis artimiausius „persekiotojus“.

Nenuostabu, kad pagal ekonominius kriterijus pirmaujančios savivaldybės spiečiasi greta didžiųjų miestų: Elektrėnų, Trakų, Kauno, Panevėžio, Kaišiadorių, Kretingos rajonai patenka į pirmąjį penkioliktuką.

 

Pagal ekonominius kriterijus pirmaujančios savivaldybės spiečiasi greta didžiųjų miestų: Elektrėnų, Trakų, Kauno, Panevėžio, Kaišiadorių, Kretingos rajonai patenka į pirmąjį penkioliktuką.

 

Gana aukštai išlieka ir po Ignalinos atominės elektrinės uždarymo iš pažiūros stagnuojantis Visagino miestas: vidutinė alga čia iki šiol siekia 612,60 euro, o savivaldybė užima antrą vietą Lietuvoje pagal darbingo amžiaus žmonių skaičių.

Ekonomiškai gyvybingi ir du regionai, kuriuose veikia sovietinės pramonės milžinai. Net penktoje vietoje pagal ekonominius kriterijus yra Kėdainių rajonas, kuriame nedarbas siekia tik 6,6 proc., o vidutinis atlyginimas – net 636,60 euro. Tokį aukštą rezultatą daugiausia lemia fosfatų pramonės bendrovė „Lifosa“, mokanti vienus didžiausių atlyginimų Lietuvoje. O tryliktoje vietoje atsiduria Mažeikių rajonas, kurio gyventojus įdarbina kitas pramonės gigantas – naftos perdirbimo gamykla „Orlen Lietuva“.

Kai kurios savivaldybės pagal ekonominį gyvybingumą, priešingai, renka kone minimalius balus. Paskutinis pagal šiuos kriterijus – Ignalinos rajonas, toliau rikiuojasi Kalvarijos, Zarasų, Lazdijų, Kupiškio, Kelmės ir Jurbarko rajonai. Čia beveik nėra užsienio investicijų, vyrauja didelis nedarbas, savivaldybėse mažai darbingų žmonių, o vidutiniai atlyginimai šiuose regionuose vos viršija 400 eurų ribą.

Gydytojai

Didieji miestai – lyderiai ir medicinos srityje

Vertinant tris su medicina ir sveikatingumu susijusius kriterijus – gyventojų sergamumą bei gydytojų ir slaugytojų skaičių, tenkantį tūkstančiui gyventojų, į priekį taip pat išsiveržia didieji miestai. Aukščiausiu rodikliu gali didžiuotis Klaipėdos miestas, kuriame yra daugiausiai slaugytojų. Beveik identiškas ir toliau einančių Vilniaus bei Kauno, šiek tiek mažesnis – Šiaulių įvertinimas.

Mažiausiai Lietuvoje serga Utenos rajono gyventojai, pagal šį rodiklį ši savivaldybė yra penkta. Aukštas vietas šioje srityje užima Rokiškio, Ignalinos, Pasvalio ir Joniškio rajonai. O akivaizdžiai prasčiausia padėtis šiuo požiūriu yra Birštono savivaldybėje, kuri gerokai atsilieka net nuo kitų autsaiderių – Kauno ir Kretingos rajono.

Užtat Birštono savivaldybė surinko maksimalų balų švietimo srityje. Birštono abiturientai šiemet geriausiai visoje Lietuvoje išlaikė baigiamuosius egzaminus. Be to, šioje savivaldybėje, kaip ir maždaug pusėje visų kitų šalies savivaldybių, nėra vaikų, laukiančių vietos darželyje. Kiti lyderiai švietimo srityje – Palanga, Alytaus bei Kauno miestai ir Druskininkų rajonas. Šiose savivaldybėse eilių į darželius taip pat nėra, o abiturientų rezultatai beveik pavyzdingi.

Darželiai

Prasčiausiai švietimo srityje atrodo Šilalės rajono, Pagėgių, Kazlų Rūdos, Kauno ir Vilniaus rajonai. Ilgos eilės prie darželių durų smukdo ir sostinę (čia vietos laukia 4 tūkst. vaikų) bei uostamiestį (laukia 208 vaikai).

 

Socialiai pažeidžiamiausias – Pakruojis

Susumavus tris socialinę padėtį apibrėžiančius kriterijus, socialiai problemiškiausia Lietuvos savivaldybe galima laikyti Pakruojo rajoną. Ši savivaldybė yra šeštoje vietoje pagal nusikalstamumą ir socialinės rizikos šeimų skaičių tūkstančiui gyventojų, be to, daugiau nei 7 proc. savivaldybės gyventojų gauna socialines pašalpas (7 vieta Lietuvoje). Pagal šiuos tris kriterijus socialinė padėtis taip pat bloga Akmenės rajono, minėtų Kalvarijos bei Pagėgių ir Šalčininkų rajono savivaldybėse.

O štai Neringoje socialinės rizikos šeimų apskritai nėra, socialines pašalpas gauna vos pusė procento gyventojų. Kiti lyderiai socialinėje srityje yra Kretingos, Klaipėdos, Druskininkų ir Kauno rajonai, taip pat Birštonas ir Palanga.

Šilumos kaina

Vertinant savivaldybes pagal infrastruktūrą (šilumos kainą, pastatų renovaciją ir asfaltuotų nevalstybinės reikšmės kelių procentą), pirmoje vietoje šiek tiek netikėtai atsiduria Visaginas. Renovacija čia apskritai nevyksta – dėl labai kritusių nekilnojamojo turto kainų gyventojai nėra pasiryžę į jį investuoti sumų, keliskart viršijančių pačią turto vertę. Tačiau visaginiečiai vis dar mažiausiai Lietuvoje moka už šilumą, o nevalstybinės reikšmės kelių su žvyro danga apskritai neturi.

Įvertinti renovacijos mastą nėra paprasta – jokios oficialios ir tikslios statistikos šioje srityje nėra. Būsto energijos taupymo agentūra registruoja jau baigtus ir šiuo metu vykdomus projektus, tačiau neturi tikslaus daugiabučių namų skaičiaus. Šiam rodikliui pasitelkėme Statistikos departamento duomenis (apie kiekvienoje savivaldybėje stovinčius daugiabučius namus, statytus iki 1993 m.), nes pačios savivaldybės buvo linkusios statistiką pagražinti – nepriskaičiuoti gyvenvietėse stovinčių vadinamųjų kaimo daugiabučių ir pan.

Žinoma, toks mechaninis renovacijos masto apskaičiavimas yra tik apytikris. Tačiau jis neiškraipė tikrovės – bene intensyviausiai renovaciją vykdanti Ignalinos rajono savivaldybė tapo šios srities lydere, po jos atsidūrė Druskininkų, Molėtų ir Jonavos rajonai bei Birštonas. O kai kuriose savivaldybėse iki šiol nėra nė vieno renovuoto namo.

 

Kaip vertinome savivaldybes

Sudarant 2016 m. „Veido“ savivaldybių reitingą iš viso buvo vertinami 22 statistiniai kriterijai. Kiekviena savivaldybė maksimaliai galėjo surinkti 200 taškų, mažiausiai – 22 taškus. Svarbiausi reitingo kriterijai, maksimaliai suteikę 15 balų, yra gyventojų skaičiaus pokytis per metus, nedarbas, vidutinis atlyginimas ir savivaldybės biudžeto lėšos vienam gyventojui. Mažiausiai svarbūs kriterijai – kultūros centrų (2 taškai) ir bibliotekų skaičius (3 taškai).

Vertinant pasirinktus kriterijus buvo naudojami Statistikos departamento, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Higienos instituto, Lietuvos darbo biržos, Būsto energijos taupymo agentūros, Nacionalinio egzaminų centro, Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos, savivaldybių „Veidui“ pateikti duomenys.

„Veido“ reitingo lentelėje pateikiamos savivaldybių užimtos vietos pagal kiekvieną iš kriterijų atskirai bei bendra savivaldybės surinktų taškų suma. Taškai savivaldybėms buvo skiriami ne pagal konkrečią poziciją, o pagal proporcinį įvertį, kai maksimalus rezultatas yra 2–15 taškų, atsižvelgiant į kriterijus reikšmingumą, o minimalus – 1 balas. Visuose kriterijuose, kuriems yra svarbus savivaldybės dydis, taikytas rodiklis vienam tūkstančiui gyventojų.

 

Visą savaitraščio “Veidas” numerį skaitykite ČIA

 

Biokuro banga šluoja „Gazprom“ ir netoliaregį privatininką

Tags: , , , , , ,


BFL

Lietuvos krepšinio lygoje šį sezoną sėkmingai startavusi „Vytauto“ ekipa į areną kviečia sirgalius iš dviejų miestų – nuo šio rudens „Vytautas“ yra bendra Birštono ir Prienų miestų komanda. Bet pinigų bilietams prieniškiai ir birštoniečiai gali skirti nevienodai: lapkritį Prienų gyventojai už šildymą mokės brangiausiai Lietuvoje – dvigubai daugiau nei šios srities lyderis Birštonas.

Dovaidas PABIRŽIS

Kai prieš 15 metų savivaldybėms buvo perduotas gerokai nudėvėtas šilumos ūkis maždaug trečdalis savivaldybių patikėjo jį privatininkams, o du trečdaliai nusprendė tvarkytis pačios. Šis pasirinkimas didele dalimi nulėmė kiekvieno regiono šilumos ūkio raidą – savivaldybės pamažu perėjo prie kur kas pigesnio biokuro, o tarp brangiausiai mokančių vyrauja privačių investuotojų valdytų ar vis dar valdomų katilinių, daugiausia kūrenamų brangiomis dujomis, šilumos vartotojai.

Kaimynai skiriasi kaip diena ir naktis

Kaip pasakoja įmonės „Birštono šiluma“ direktorius Albertas Kandrotas, tai, kad kurorto gyventojai lapkritį už šilumos kilovatvalandę mokės 4,72 cento, nėra loterija ar sėkmė, bet daugelio metų darbas ir jo rezultatai. Lapkritį kurorte 83 proc. šilumos bus pagaminama naudojant biokurą. Jau dešimtmetį šiluma šiame kurorte gaminama kūrenant medžio drožles.

Prieš kurį laiką buvo sumontuotas ir kondensacinis dūmų ekonomaizeris, kuriam esant apie 20 proc. šilumos pagaminama iš dūmų: 120–150 laipsnių dūmų temperatūra, pašildžiusi vandenį, krinta bent 40 laipsnių.

„Birštono šilumos tinklai niekada nebuvo išnuomoti, tvarkėmės patys. 1999–2000 m., kai daug kur prasidėjo nuoma, miesto taryba nutarė to nedaryti. Atlikome studiją, nustatėme investavimo tvarką, tuo metu nebuvo ir paramos fondų, ėmėme paskolas, kurias išmokėjome. Dabar matome, kad pasirinkta kryptis buvo teisinga. Jau su struktūrinių fondų parama renovavome ir tinklus. Šiemet už teisingus sprendimus energetikos srityje Birštonas apdovanotas Energetikos ministerijos Auksine krivūle“, – džiaugiasi A.Kandrotas.

Birštonas nesieks šimtaprocentinės šilumos gamybos iš biokuro, nes kurorte veikia sanatorijos, SPA centrai, o jų šilumos naudojimas nėra lengvai prognozuojamas. Procedūroms būtina greitai sušildyti patalpas, o su biokuru tai padaryti sudėtinga. Todėl ir toliau šiluma bus gaminama apytikriu santykiu 80:20. Reikšmingesnio pokyčio nesukels ir įsibėgėjanti renovacija – šilumos poreikis nesumažės dėl sanatorijų plėtros.

O štai brangiausiai už šildymą Lietuvoje mokančių Prienų rajono meras Alvydas Vaicekauskas guodžiasi nebent tuo, kad 2000-aisiais sudaryta ir 15 metų turėjusi galioti sutartis su „Eenergija“ šį rugsėjį buvo nutraukta. Mieste pagaliau pradėjo veikti biokuro katilinė, kuri turėtų sumažinti šilumos kainas. Iki tol šiluma, pagaminta naudojant gamtines dujas, sudarė 90 proc. visos šilumos.

„Šilumos ūkį perdavėme savivaldybės įmonei „Prienų šilumos tinklai“, pradėjo veikti katilinė, kaina po truputį mažės, tačiau tai pamatysime tik šildymo sezono pabaigoje. Rajone yra likusi tik viena mokykla, kurioje katilinė dar nepakeista, o pačiuose Prienuose, kol dar nėra labai šalta, visą šilumą gauname iš biokuro, likusi tik viena dujinė globos namų katilinė“, – vardija meras.

Prienų santykiai su privačiu investuotoju pastaruoju metu buvo blogi: kad ir ką jis darė, šilumos kaina vis tiek nemažėjo. Nuomos sutartyje daug kas buvo neapgalvota, todėl ji iš esmės miestui buvo nenaudinga.

Pasak mero, Prienų ir kitų mažesnių miestelių patirtis rodo, kad vienam privačiam tiekėjui atiduoti visą šilumos ūkį labai rizikinga. Didesniame mieste, kur galima konkurencija, situacija yra kitokia, tačiau rajono centruose privatininkai tokiu atveju įgauna beveik visišką veikimo laisvę, o vienintelis jų tikslas – pelnas.

Ilgalaikė klaidingų sprendimų kaina

Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos duomenimis, pigiausiai už šildymą lapkritį mokės Jonavos gyventojai – 4,52 ct/kWh. Toliau rikiuojasi Birštonas, Utena, Elektrėnai ir Klaipėda.

Vis dėlto, pasak „Jonavos šilumos tinklų“ direktoriaus Alfredo Sadzevičiaus, tai, kad Jonava pirmauja, nieko nereiškia. Mat įmonė šį mėnesį pigiai nusipirko gamtinių dujų su nuolaida, kuri numatyta kaip kompensacija už permoką koncernui „Gazprom“. Jau kitą mėnesį dujas Jonava vėl pirks iš terminalo, todėl šilumos kaina tikrai kils. Biokuras sudaro maždaug du trečdalius Jonavos šilumos gamybos šaltinio.

A.Sadzevičiaus teigimu, dėl likusio trečdalio pokyčio apsispręsti neskubama, nes Jonavoje intensyviai vyksta renovacija ir kol kas neaišku, kokia bus jos įtaka bendram šilumos poreikiui. Jei šilumos vartojimas sumažės trečdaliu, galbūt naujų biokuro katilų visai neprireiks.

Palyginę prieš penkerius metus „Veido“ skelbtą sąrašą miestų ir rajonų, kuriuose šildymo kainos yra didžiausios, su 2015-ųjų lapkričio duomenimis, matysime, kad daug kas kartojasi. Ir prieš penkerius metus brangiausiai šildymas kainavo Prienuose, o į dešimtuką patenka tie patys Šalčininkai, Anykščiai, Palanga, Trakai, Ukmergė. Tai rodo, kad pokyčiai šilumos ūkyje neįvyksta per naktį, o klaidingi sprendimai lemia dideles kainas daugeliui metų į priekį.

Anykščių rajono savivaldybės, kurioje per penkerius metus iš biokuro gaminamos šilumos dalis padidėjo vos procentu, vadovas Kęstutis Tubis pasakoja, kad prieš daugiau nei dešimtmetį buvo priimtas klaidingas sprendimas miestą suskaidyti į 11 kvartalinių katilinių ir taip panaikinti bendrą šilumos tinklą. Tai lėmė labai išaugusią šilumos kainą, nes gamtines dujas Anykščiai privalėjo pirkti brangiau už kitus miestus, tai darydami mažmenininkų sąlygomis. Pasak miesto vadovo, už katilinių statybą ir kitas sąnaudas miestui dar liko per 4 mln. eurų skolų, be to, savivaldybė dar moka palūkanas.

Anykščių problemos sprendimo formulė tokia pati: prieš kurį laiką čia pradėjo veikti biokuro katilinė, kuri biokuro dalį miesto šilumos ūkyje padidins iki 49 proc., todėl nuo lapkričio pabaigos šiluma vartotojams atpigs penktadaliu. K.Tubio teigimu, už biokuro biržoje perkamą biokurą mokama 3,7 karto mažiau nei už dujas.

Lūžio metai

2015-ieji taps lūžio metais Lietuvos energetikoje: šiemet pirmą kartą centralizuotos šilumos ūkyje biokuro bus suvartota daugiau nei gamtinių dujų – apie 54 proc. 2007-aisiais ši dalis sudarė apie 17 proc., pernai – beveik 48 proc. Prognozuojama, kad per artimiausius penkerius metus, kai Vilniuje ir Kaune pradės veikti didelės kogeneracinės elektrinės, biokuro dalis išaugs iki 75 proc. O gamtinėms dujoms, kurioms kadaise teko bent 90 proc., teliks maždaug penktadalis.

Lietuvos biomasės energetikos asociacijos „Litbioma“ direktoriaus Virginijaus Ramanausko žodžiais tariant, einame keliu, kuriuo skandinavai nuėjo dar prieš 30 metų. Miškų Lietuvoje daug, biokuro gabenimas 50 ar 100 kilometrų spinduliu nesukuria didelių logistikos išlaidų, todėl vyraujantis biokuras yra skiedros iš miško. Miškai Lietuvoje užima apie 2,2 mln. hektarų, jų metinis prieaugis siekia 18,2 mln. kubinių metrų.

„Tai nesustabdomas procesas, kurį reikia sveikinti. Tai vietinis, o ne atvežtinis kuras. Ne viena studija rodo, kad mūsų ištekliai yra pakankami, biokuro nepritrūksime. Gamtinės dujos tampa antrarūšiu kuru, praktiškai jos reikalingos tik Jonavos „Achemai“, o dideliems vartotojams reikalingų dujų reikia mažai“, – teigia Lietuvos pramonininkų konfederacijos direktoriaus pavaduotojas Vidmantas Jankauskas.

Pasak jo, tenka tik apgailestauti, kad Lietuvoje labai didelės investicijos buvo skirtos dujų infrastruktūrai, tačiau tuo pat metu buvo intensyviai plėtojamas ir biokuro naudojimas.

Kaip pabrėžia Lietuvos atsinaujinančių išteklių energetikos konfederacijos prezidentas Martynas Nagevičius, pagrindinį prizą už atsinaujinančių išteklių naudojimą centralizuotame šildyme derėtų skirti „Gazpromui“. Mat nuo 2013-ųjų gamtinių dujų su transportavimo sąnaudomis ir biokuro kainos santykis skiriasi du tris kartus. 2013-ųjų rugsėjį gamtinės dujos kainavo 514, biokuras –173 Eur/tne, šių metų rugsėjį – atitinkamai 469 ir 137 Eur/tne.

Biokuro kainos skirtinguose Lietuvos regionuose ir vietovėse svyruoja nedaug – maždaug 10–15 proc. Lietuvoje veikia ir pirmoji pasaulyje biokuro birža, kuri šiuos skirtumus dar labiau išlygina: biokuro prekyboje dalyvauja miškų urėdijos, iš esmės tai galima daryti turint vos vieną sunkvežimį produkcijai gabenti. Šiuo metu šilumos gamintojai įpareigoti 50 proc. biokuro pirkti per biržą, o nuo kitų metų visa prekyba vyks tik biržoje. Tikimasi, kad ši taisyklė dar labiau padidins konkurenciją ir sumažins biokuro kainą.

Pasak M.Nagevičiaus, galutinė biokuro kaina susidaro iš užmokesčio tiekėjams, miško darbuotojams, technologijų gamintojams ir mokesčių. Tik apie 18 proc. komercinės biokuro kainos sudaro nelietuviški degalai, technologijos ir kitos sąnaudos. „Vadinasi, jei Lietuva būtų bendrovė ir biokuras (visiškai teorinis variantas) kainuotų tris kartus daugiau už gamtines dujas, vis tiek labiau apsimokėtų naudoti brangesnį biokurą, nes visi šie pinigai lieka Lietuvoje“, – papildomą biokuro naudą apibrėžia ekspertas.

Pastaruoju metu galima stebėti biokuro naudojimo mažėjimo tendenciją individualiuose namuose. Pagrindinės priežastys – emigracija ir judėjimas iš kaimo į miestą. Todėl namai, kurie anksčiau buvo šildomi malkomis, šiandien apskritai nešildomi. Kita, malonesnė priežastis – vis daugiau gyventojų susitvarko savo namus, pakeičia neefektyvius sovietinius katilus į modernesnius ir tai leidžia naudoti mažiau kuro.

Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos prezidento Vytauto Stasiūno teigimu, turint centralizuotas šilumos sistemas, kūrenti gamtines dujas katile yra didelė prabanga, nes ši sistema leidžia panaudoti įvairias atliekas ir skiedras.

„Visuose Lietuvoje miestuose yra įrengtas centralizuotas šildymas ir mes galime naudotis šiais privalumais. Mieste pati brangiausia šildymo grandis yra miesto tinklai, tačiau mes juos turime įrengtus ir nesame už tai niekam skolingi. Pamažu Lietuvoje tai pradedama suprasti ir nebėra kalbų apie atsijungimus, kaip būta anksčiau. Mūsų miestai švarūs, be kaminų, tačiau didžiausia bėda, kad susidarė didelis skirtumas tarp šilumos gamybos ir namų, kurie neapšiltinti, todėl vartoja labai daug šilumos, būklės. Tai, kas padaryta šaltiniuose ir trasose, kur esame netoli ES vidurkio, su namais tik pradedama“, – aiškina V.Stasiūnas.

Pasak jo, turime Dievo dovaną – didelius biokuro atliekų išteklius. Tarkim, anglai kūrena biokurą, bet jis tris kartus brangesnis, nes miškų jie beveik neturi, tad tenka importuoti medžio granules iš Kanados.

Kompensacijų nemažėja

Nors per penkerius metus pokyčių šalies šilumos ūkyje įvyko tikrai daug, tai iš esmės beveik nepakeitė gyventojų, kurie nesuinteresuoti ko nors šioje srityje keisti ir gauna valstybės kompensacijas už šildymą, skaičiaus.

Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, 2010-aisiais tokių buvo 170 tūkst., pernai – 163 tūkst. 2015 m. duomenų ministerija dar negalėjo pateikti.

Daugiausia kompensacijų pernai gavo Akmenės rajono gyventojai – 15,2 proc. Daugiau nei dešimtadalis gyventojų kompensacijas gavo Druskininkuose (14,8 proc.), Visagine (14,3 proc.) ir Anykščiuose (11,4 proc.).

Didžiuosiuose miestuose kompensacijas gaunančių gyventojų dalis mažesnė: Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje jas gavo kiek daugiau nei 4 proc. gyventojų, Šiauliuose ir Panevėžyje – daugiau kaip 7 proc. Mažiausia kompensacijų dalis teko Neringos (1,3 proc.), Klaipėdos rajono (1,8 proc.), Panevėžio rajono (1,9 proc.), Alytaus rajono (2,1 proc.) ir Kauno rajono (2,6 proc.) gyventojams.

Vidutinis būsto šildymo išlaidų kompensacijos dydis vienam asmeniui per vieną 2014 m. šildymo sezono mėnesį, būstą šildant centralizuotai, sudarė apie 100 Lt, būstą šildant kitomis energijos ir kuro rūšimis – 137,4 Lt. 2014-aisiais būsto šildymo išlaidų kompensacijoms išleista 88,7 mln. Lt – maždaug trečdaliu mažiau nei rekordiniais 2012-aisiais, kai tam skirta daugiau nei 140 mln. Lt.

Šiemet, kai kompensacijų skyrimas ir mokėjimas perduotas savivaldybėms, sausio–rugsėjo mėnesiais išleista 12,3 mln. eurų.

Vakaruose įprasta praktika, kai gyventojai už šildymą ir žiemą, ir vasarą moka vienodą įmoką. Pranašumas – nereikia su nerimu laukti šalčių ir gąsdinančių sąskaitų už šildymą.

Pasak V.Stasiūno, šis modelis Lietuvoje nėra populiarus ir todėl, kad mažesnes pajamas gaunantys žmonės, kurie žiemą moka didelius mokesčius, taip užsitikrina sau kompensacijas. Jei visus metus būtų mokama po lygiai, kompensacijų gavėjų sumažėtų.

Asociacijos duomenimis, 2015-ųjų pradžioje skolos už šildymą sudarė 275 mln. Lt, iš kurių 150 mln. Lt buvo skolingi privatūs vartotojai.

 

 

 

5 būdai, kaip išmanusis namas taupo jūsų pinigus žiemą

Tags: ,



Žiema atnešė net tik šaltojo sezono pramogas. Žemyn kritęs termometro stulpelis daugeliui siejasi su didėjančiomis sąskaitomis už šildymą. Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų pažangių valstybių, vis daugiau gyventojų šią problemą spendžia savarankiškai, iš esmės ir ilgam.

Vienas iš būdų  efektingai mažinti energijos suvartojimą ir taupyti – bute ar name įrengti automatizuotas namų valdymo sistemas, kurios optimaliai reguliuoja patalpų šildymą, vėdinimą, apšvietimą ir kitus energiją eikvojančius procesus. „Priklausomai nuo patalpų ploto ir energijos panaudojimo racionalumo, automatinės namų valdymo sistemos leidžia sumažinti energijos suvartojimą nuo 25 iki 40 proc.“, – sakė Raimundas Skurdenis, „Jung Vilnius“ kompanijos direktorius. Automatizuotas namų valdymo sistemas diegiančios kompanijos atstovas įvardijo 5 būdus, kaip išmanusis namas gali taupyti jūsų pinigus žiemą ir ne tik.

1 būdas. Skirtingi šildymo režimai. Išmanieji namai automatiškai reguliuoja patalpų šildymą – palaiko skirtingas temperatūras pagal gyventojų iš anksto pasirinktus prioritetus. Pavyzdžiui, kai su šeima vakarosite namuose, įsijungs komforto režimas ir bus šilta, o kai ryte išvyksite į darbą arba naktį, miegant, kuomet sveikiau žemesnė temperatūra, įsijungs ekonominis režimas.

Apie žmogaus buvimą patalpoje, kaip ir apie temperatūrą joje, išmaniuosius namus įspėja specialūs davikliai. Pavyzdžiui, jei virtuvėje gaminate maistą ir viryklė tampa papildomu šilumos šaltiniu, šildymo sistemos į tai atsižvelgs ir eikvos mažiau energijos. Sistemą galima suprogramuoti taip, kad skirtingose patalpose būtų palaikoma skirtinga temperatūra. Taip, pvz., galima taupyti pagalbinių, sandėliavimui skirtų patalpų sąskaita.

2 būdas. Įsisavina šilumą iš lauko. Išmanusis namas ar butas reaguoja į aplinkos temperatūrą, todėl gali panaudoti net saulės šilumą. Išmaniojo namo sistemas galima sureguliuoti taip, kad langų žaliuzės pasikeltų tuomet, kai į langus plieskia saulė ir taip nemokamai prišildo jūsų patalpas. Ir atvirkščiai: žaliuzės gali nusileisti ir taip dar geriau izoliuoti namą, kai, pvz., naktį, už lango siaučia vėjas.

3 būdas. Protingai vėdina. „Kai kurie žmonės taupo šilumą užkamšydami namuose ventiliacijos angas ar per žiemą nebeatidarinėdami langų. Bet taip gyvendami prasilenkiame ir su higienos normomis, ir juolab su komfortu“, – sakė „Jung Vilnius“ vadovas. Išmaniuosiuose namuose automatizuotos šildymo ir patalpų vėdinimo sistemos veikia išvien. Pavyzdžiui, vos tik patalpoje atidaromas langas, sistema mažina šildymą tam, kad šiluma neišeitų per langą. Namuose esantys davikliai nuolat fiksuoja oro kokybę, atvirus / uždarytus langus ar duris, todėl optimaliai šildomos arba vėdinamos tik tos patalpos, kuriose šis poreikis yra. Pavyzdžiui, sistemą galima užprogramuoti taip, kad name būtų vėdinami tik tie kambariai, kuriose yra žmonių, gyvūnų ar net augalų.

4 būdas. Optimalus apšvietimas. Žiemą, kai dienos trumpos, elektros sunaudojama daugiau. O ką pasakytumėte, jei jūsų namas sugebėtų išnaudoti natūralius šviesos šaltinius? Išmaniajame name šviestuvų intensyvumas reguliuojamas šviesai jautriais jutikliais, todėl šviestuvai niekada nešvies maksimaliai tuomet, kai yra papildomų šviesos šaltinių. Kai apšvietimas įsijungia, davikliai matuoja patalpose esantį šviesumo / tamsumo laipsnį ir veikia tik tokiu intensyvumu, kokio reikia, – dienai už lango blėstant, šviesa kambariuose automatiškai darysis vis ryškesnė ir jaukesnė. Tokie šviestuvai leidžia taupyti keliais aspektais: kai tausojama energija, ir šviestuvai veikia mažesniu galingumu, tad elementai, lempos ir visa kita elektronika nesusidėvės žymiai ilgiau.

Išmaniųjų namų šviestuvai leidžia rinktis dar vieną alternatyvą: šviesa automatiškai išsijungs tose patalpose, kuriose jūsų nėra. Tad niekuomet nebeteks pergyventi ar pyktis su aplinkiniais dėl kitame namo gale paliktos ar per naktį vonioje degusios šviesos.

5 būdas. Pakilusi nekilnojamojo turto vertė. Perkant ar parduodant namus, butus, vienas svarbiausių šiuolaikinių kriterijų – ekonominis efektyvumas. „Veiksmingai taupyti leidžiančios išmaniosios sistemos name ar bute – investicija į nekilnojamojo turto vertę ateityje, o tai – ženklios, dešimtimis ir šimtais tūkstančių skaičiuojamos sumos“, – sakė R. Skurdenis.

Apklausa: dauguma lietuvių šildymui skiria trečdalį savo išlaidų

Tags:



Netrukus šildymo sezonas bus pradėtas ne tik vaikų darželiuose ir ligoninėse, bet jau ir visose įstaigose bei gyvenamuosiuose namuose, tad šalies namų ūkiams vėl nemažą dalį savo pajamų teks skirti šildymui. O kokia ta dalis? Pasirodo, gana reikšminga. Bent taip paaiškėjo “Veido” užsakymu tyrimų bendrovei “Prime consulting” atlikus naujausią sociologinę apklausą. Kone pusės namų ūkių šildymo išlaidos sudaro 21–30 proc. visų išlaidų. O netgi 34 proc. apklaustųjų tvirtino, kad daugiau nei 30 proc. Šildymas nedidelė finansinė našta tėra tik 3,2 proc. respondentų – jiems būsto šildymo išlaidos sudaro iki 10 proc. visų jų išlaidų.
Kartu respondentų teirautasi, kam, jų nuomone, tenka didžiausia atsakomybė dėl didelių šildymo kainų Lietuvoje. Nedidelė dalis apklaustųjų kaip svarbiausią priežastį paminėjo pasipinigauti norinčių privatininkų godumą, kiti – energetikos įmonių neūkiškumą, treti išskyrė rusų bendrovę “Gazprom”, ketvirti – Lietuvos centrinės valdžios politikus, tačiau dauguma apklaustųjų, daugiau nei keturi penktadaliai, mano, kad dideles šildymo kainas lemia ne vienas, o keletas veiksnių ir organizacijų.

Kokią dalį jūsų išlaidų sudaro būsto šildymo išlaidos? (atsakiusiųjų proc.)

21–30 proc.    45
11–20 proc.    16,4
31–40 proc.    15,6
41–50 proc.    11,6
51–60 proc.    4,6
Iki 10 proc.    3,2
Daugiau nei 60 proc.    2,2
Nesakysiu    1,4

Jūsų vertinimu, kas labiausiai lemia dideles šildymo kainas Lietuvoje? (proc.)

Pasipinigauti norinčių privatininkų godumas    5,6
Energetikos įmonių neūkiškumas    4,6
Lietuvos centrinės valdžios politikai    2,4
Rusų bendrovė “Gazprom”    2,2
Šilumos tiekimo įmonių valdytojų pelno siekimas    1,8
Lietuvos vietinės valdžios politikai    1,2
Šilumos tinklų operatoriai    0,8
Visi paminėti veiksniai    81
Nežinau / neturiu nuomonės    0,4

Šaltinis: „Veido“ užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime consulting“ 2013 m. rugsėjo 23–25 d. atlikta Lietuvos didžiųjų miestų 500 gyventojų apklausa. Cituojant apklausą, nuoroda į „Veidą“ būtina.

Gyvenantys šiltai pamiršta apie taupumą

Tags:



Net ir tie gyventojai, kurie yra patenkinti esama šildymo sistema ar net ėmėsi šilumos taupymo priemonių, dažnai gyvena šiltai, bet ne taupiai.

Pasak danų įmonės „Danfoss“ pardavimų vadovo Dariaus Gagio, naujų bei renovuotų daugiabučių ar  individualių namų gyventojai dažniausiai pasitenkina sandariais langais bei apšiltintomis sienomis, bet neįvertina efektyvaus patalpų temperatūros reguliavimo.

Kaip rodo bendrovės iniciatyva atliktas reprezentatyvus Lietuvos gyventojų tyrimas, radiatorių termostatus kaip patraukliausią priemonę pagal kainos ir sutaupytos šilumos santykį įvardina apie 22 proc. respondentų, didmiesčiuose tokių gyventojų yra beveik trečdalis – 32 proc.

„Gyventojus šiurpina vis didesnės sąskaitos už šilumą, tačiau jie nesiima tinkamų taupymo priemonių, nes galvoja, kad teks atsisakyti komforto. Tačiau radiatorių skleidžiamos šilumos reguliavimas termostatu nereiškia, kad komfortas sumažės. Priešingai, šiuolaikiniai elektroniniai termostatai gali padėti sukurti optimalią temperatūrą skirtingu paros metu, be to, padeda reikšmingai sutaupyti“, – sako D.Gagys.

Paprastą, ranka reguliuojamą termostatą pakeitus į elektroninį, šilumos sąnaudas galima sumažinti net 23 proc., o jei patalpose iki šiol nebuvo įrengtas joks termostatas – sutaupymas siekia net 46 proc. Kaip rodo bendrovės atliktas tyrimas, lyginant su kitomis šilumos taupymo priemonėmis, ranka valdomiems radiatorių termostatams prioritetą teikia 13 proc. Lietuvos gyventojų, o elektroniniams, temperatūrą patalpoje reguliuojantiems automatiškai – 19 proc.

„Danfoss“ pardavimų vadovo teigimu, besirenkantieji elektroninius termostatus šiemet jau gali remtis Europos statybų automatizavimo ir reguliavimo gamintojų asociacijos (Eu.bac) audito rezultatais. Termostatams suteikiant energetinę klasę, vertinamas automatinis temperatūros reguliavimo tikslumas. Eu.bac duomenimis, “Danfoss” living connect yra mažiausias rinkoje radiatorių termostatas, turintis  aukščiausią „A+” energetinę klasę.

Pasak D.Gagio, pažangūs elektroniniai radiatorių termostatai turi įvairias taupymo efektą sustiprinančias automatinio reguliavimo programas – pavyzdžiui, nustatymus pagal paros metą, vėdinant ar išvykus. Be to, jie gali būti apjungti į centrinio valdymo sistemą, kas ypač aktualu nuosaviems namams ar dideliems butams, kurių gyventojams nepatogu reguliuoti kiekvieną termostatą atskirai.

Tokioms sistemoms net nebūtini laidai, tik elektroninis pultas su bevieliu ryšiu, iš kurio galima valdyti ne tik radiatorių termostatus, bet ir kitas protingų namų sistemas, pavyzdžiui, grindų šildymą, šilumos siurblius, katilus ir net elektros apšvietimą. Elektroninius radiatorių termostatus galima montuoti tiek ant senų, tiek ant modernių radiatorių.

„Danfoss“ pardavimų vadovo D. Gagio teigimu, radiatorių termostatai yra paprastas ir greitas sprendimas siekiant optimalaus šilumos naudojimo, nes vieno jų įrengimas užtrunka iki minutės. Be to, investicija į radiatorių termostatus, priklausomai nuo jų skaičiaus ir patalpų būklės, atsiperka vidutiniškai per 2 metus – kuo brangesnis šildymas tuo greičiau.

21 proc. Lietuvos gyventojų tenkina turima šildymo sistema, 27 proc. teigia pasirūpinę anksčiau nei prieš metus, 8 proc. – per paskutinįjį šildymo sezoną. Dar 10 proc. ketina tokių priemonių imtis tik gavę sąskaitą už šildymą.

ES reikalavimai iš esmės pakeis mūsų ateities būstą

Tags: , ,



Ateityje mažiausiai nuvertės tie butai ir namai, kurie atitiks aukščiausią energetinio naudingumo klasę.

Nekilnojamojo turto agentūrų brokeriai pastebi užgimstantį naują klientų sluoksnį, kurie ateina į nekilnojamojo turto agentūras su išankstine nuostata, kokiuose mikrorajonuose ar gyvenamuose kvartaluose jiems net nesiūlyti pirkti būsto. Šiuo metu brokeriams reikia pasukti galvas, kaip sugundyti pirkėją bent jau pasidairyti butuose, parduodamuose Naujosios Vilnios ar Šeškinės mikrorajonuose.
Mat nekilnojamojo turto pirkėjų įpročiams įtaką daryti ima įvairios svetainės, pateikiančios įvairiapusę informaciją apie nekilnojamąjį turtą. Pirmiausia, bendrovės “Vilniaus energija”, kurioje pateikiami duomenys apie prie centrinio šildymo sistemos prijungtų būstų šildymo kainas bei interneto svetainė www.kurgyvenu.lt, kurioje pateikiama jau tikrai daug įvairios svarbios informacijos, tarkime: išvados apie triukšmingumą, užterštumą, nusikalstamumą, susisiekimą viešuoju transportu, arčiausiai esančias švietimo įstaigas. O jau netrukus, kaip „Veidui“ paaiškino vienas šio portalo kūrėjų ir įmonės vadovas Andrius Gintalas, ieškantieji nekilnojamojo turto galės sužinoti dar ir statistinę informaciją, kokios yra ir, kaip pastaraisiais metais kito geidžiamo būsto vieno kvadratinio metro pardavimo kainos. Jau dabar, anot A.Gintalo, jų svetainę per mėnesį aplanko vidutiniškai apie 15 tūkst. vartotojų.
Kad perkančiuosius pirmą ar keičiančius jau turimą būstą, pirmiausia, domina šildymo išlaidos, patvirtino visi iki vieno kalbinti nekilnojamojo turto brokeriai. Ir, kaip šmaikščiai juokavo UAB “Laurus real estate” brokeris Justinas Vėželis, netgi perkantieji milijono vertės turtą, vos įžengę apžiūrėti sudominusio objekto, pardavėjų pirmiausia prašo atnešti komunalinių paslaugų apmokėjimo knygutę. “Ką tik vienas klientas, ieškojęs investicinio būsto senamiestyje, atsisakė pirkti dviejų kambarių 56 kv. m. butą Tilto gatvėje už pusę miljono litų, nes išsigando šildymo sąskaitos, siekiančios 600 Lt per mėnesį. Girdi, nuomininkai dėl tokių kaštų jam nemokėsią tiek, kiek jis norįs už šį būstą gauti nuompinigių”, – teigia J.Vėželis.
O Lietuvos nekilnojamojo turto agentūrų asociacijos valdybos narys, UAB “Apus turtas” vertintojas Rimas Kirdulis pridūria, jog dažnam pirkėjui užtenka pateikti apytikslį dviejų – trijų mėnesių šildymo kainų vidurkį, bet yra ir smulkmeniškesnių klientų, kurie prašo suformuoti tikslų trijų metų šildymo kainų mokėjimo istorijos “excel” dokumentą.
Taigi, kiek įtakos nekilnojamojo turto vertei bei pardavimui turi šildymo kainos? Kokių sąskaitų tikėtis artimiausią šildymo sezoną? Ar verta pirkti nebrangų būstą sename, daug energijos eikvojančiame name ir brangiai mokėti už šildymą, ar verčiau daugiau skolintis iš banko ir būstą pirkti aukščiausios energetinės A arba A+ klasės namuose? Pagaliau, koks likimas laukia žemiausios G energetinės klasės namų ir daugiabučių (paprastai taip klasifikuojami visi iki 1992 m. pastatyti ir nerenovuoti butai bei namai)?

Lietuviams nerūpi gyvenamųjų mikrorajonų užterštumas

“Šiuo metu dauguma pirkėjų vadovaujasi emocijomis, jiems jokie ateities kuro kainų kilimo scenarijai neįdomūs, – pastebi UAB “Ontex” brokeris Nerijus Valančius. – Deja, mažuma pirkėjų prognozuoja, kokios ateity gali būti šildymo kainos, o dar mažiau nagrinėja, kokį būstą labiau apsimoka pirkti”.
“Šiandien dauguma žmonių renkasi ne būsto kokybę, o rajoną, – komentuoja UAB “Apus turtas” brokeris Žilvinas Steiblys. – Svarbiausia, kad būtų kuo arčiau centro ir visuomeninio transporto stotelės bei kuo pigiau. Na, dar atsižvelgia į triukšmingumą. Ir, jei bus parduodami du panašaus dydžio būstai: vienas arti centro, bet sename, žemiausios G energetinio naudingumo klasės name, o antras, naujos statybos, A energetinio naudingumo klasės name, tai absoliuti dauguma rinksis pirmąjį, žemiausios energetinio naudingumo klasės būstą”.
N.Valančius primena prieš keletą metų Vilniaus Gedimo technikos universiteto mokslininkų grupės pristatytą tyrimą, kurio viena išvadų buvo ta, kad Žirmūnų gatvė yra viena užterščiausių Vilniaus mieste. O dauguma gyvenančiųjų šioje gatvėje vilniečių be paliovos serga viršutinių kvėpavimo takų ligomis, ilgainiui daugeliui jų išsivysto astma. Bet pirkėjų nuomonei tai nepadarė jokios įtakos. Žirmūnai ir toliau yra vienas geidžiamiausių gyvenamųjų rajonų. Ir visiškai nesvarbu, kad jis užterštas, kad jis pats seniausias, kad daugelis namų čia tėra žemiausios energetinio naudingumo klasės.
Kol kas užterštumas, triukšmingumas, gera kaimynystė, nusikalstamumas bei kiti panašūs gyvenimo gerovės atributai lietuviams, ypač didmiesčių gyventojams, nėra joks prioritetas renkantis būstą.
Beje, kaip pasakoja N.Valančius, nors dauguma lietuvių, ypač vilniečių, tikina norį, kad darželis ir mokykla būtų kuo arčiau namų, kad jie nori, jog vaikai patys pasiektų švietimo įstaigas ir tėvams nereikėtų dirbti savo vaikų asmeniniais vairuotojais, vilniečiai, priešingai, nei londoniečiai, paryžiečiai ar berlyniečiai būsto paprastai neieško arčiau švietimo įstaigų. Mat, pirma, Vilnius, priešingai nei kitos Europos sostinės vystėsi gaivališkai ir nevisuomet ten, kur norėtum įsikurti, rasi gerą infrastruktūrą bei aukšto lygio švietimo įstaigas. Atkreitpinas dėmesys, kad geriausios pradinės mokyklos ar gimnazijos nebūtinai yra gyventi patraukliause vietose. Štai, Vilniaus licėjus įsikūręs vienoje klaikiausių tiek aplinkos, tiek užterštumo prasme sostinės vietų, šalia aptriušusių bendrabučių ir garažų, prie greitkelio, o Žirmūnų gimnazija įspraudusi tarp pačių seniausių miesto namų. Tad lietuviai ir perka būstą bet kur, kad tik būtų pakenčiamos galimybės susisiekti tiek savu, tiek viešuoju transportu.
A.Šlimas paaiškina – perkantieji seną, energetiškai neefektyvų būstą, mintyse greitai sumeta: aha, pirksiu brangiai šildytis kainuojantį butą ar namą, bet galėsiu daugiau nusiderėti, galbūt net apie dešimt procentų, taigi, reikės mažesnės paskolos, o už sutaupytas “magaryčias” galėsiu šildytis keletą, o gal ir keliolika metų.
Ž.Steiblys pastebi, kad kainų skirtumas tarp vienos aukščiausių – A ar A+ energetinio naudingumo klasės – ir žemesnio energetinio naudingumo B klasės, kurie šiandien ir dominuoja rinkoje, nėra ženklus – tik apie 10 proc. Tad statytojai irgi kol kas neskuba siūlyti naujų, aukštos energetinio naudingumo klasės būstų.
Beje, remiantis Statybos produkcijos sertifikavimo centro, duomenimis, šiuo metu visoje Lietuvoje tėra tik 17 A energetinę klasę atitinkančių ir sertifikuotų statitinių: tiek privačių, tiek viešųjų, o aukščiausią A+ energetinę klasę atitinka ir yra sertifikuotas tik vienas statinis, tai individualus namas Kaune. Daugiausia lietuvių gyvena žemiausios G energetinio naudingumo klasės būstuose. Šiuo metu tokia klase sertifikuoti beveik 18 tūkst. statinių. Paprastai žemiausios energetinės klasės statiniai turėtų būti negyvenami, nes tokiai pat klasei priskiriami ir įvairūs sandėliai ar garažai, tačiau realybėje tokiuose statiniuose gyvena absoliuti dauguma lietuvių.
Tiesa, sužinoti tikrąją padėtį, kiek ir kokios klasės Lietuvoje yra daugiausia būstų, ypač butų, neįmanoma, nes, po to, kai nuo šių metų įsigaliojo ne tik reikalavimas, o ir netrukus sekusi Aplinkos ministerijos lengvata – kad parduodantieji butus nebūtinai turi kviesti pastatus sertifikuojančius specialistus (kurie, tiek vizualiai, tiek pagal statybose naudotų medžiagų aprašus) įvertintų statinio klasę ir už tai sumokėti apie 200 Lt, o užtenka (jei pirkėjas sutinka) už 10 Lt įsigyti sertifikavimo pažymą, nurodančią žemiausią parduodamo statinio energetinio naudingumo klasę.
J.Vėželis teigia, kad nuo šių metų sausio, kai įsigaliojo reikalavimas visiems parduodamiems statiniams gauti energetinio naudingumo sertifikatą, jis turėjęs vos vieną klientą, kuris pageidavo, kad pardavėjas pateiktų tikrą įvertinimą. „Tai buvo vyresnio amžiaus klientai, kurie manė, kad specialistai atvyks su aparatūra ir atliks termovizines nuotraukas, iš kurių matysis visi šalčio tiltai. Bet taip nebuvo – vertinama tik vizualiai ir, pagal projektavimo dokumentuose nurodytus statybos medžiagų naudojimo aprašus“, – priduria brokeris.
Bet iš tikro, A.Šlimo prognozėmis, ilgainiui tiek šildymo kaštų, tiek ir pirkimo pardavimo kainų atotrūkis tarp menko energetinio naudingumo ir labai efektyvaus būsto sparčiai didės. „Pastatai dėvisi, jų varža ilgainiui prastėja, todėl dar labiau didėja energijos nuostoliai, tad jau dabar matome, o ateityje, kai rasis daugiau pastatytų aukščiausios energetinės klasės butų ir namų, kainų svyravimai tarp neefektyvių ir itin efektyvių būstų tik didės“, – tikras A.Šlimas.

Kas dešimtas miestietis šilumos taupymo priemonių imsis tik po pirmosios sąskaitos

Tags: , ,


27 proc. Lietuvos gyventojų šilumos taupymo priemonėmis teigia pasirūpinę anksčiau nei prieš metus, 8 proc. – per paskutinįjį šildymo sezoną. Tačiau net 13 proc. didmiesčių ir 16 proc. miestų gyventojų teigia šilumos priemonėms nenorį ar negalį skirti lėšų, nepaisant to, kad toks poreikis yra. Dar 10 proc. ketina tokių priemonių imtis tik gavę sąskaitą už šildymą.

 

Tokie duomenys paaiškėjo danų įmonės „Danfoss“ iniciatyva š.m. rugsėjo pabaigoje atliktoje reprezentatyvioje Lietuvos gyventojų apklausoje.

 

„Kaip rodo praktika, net ir tie, kurie jau ėmėsi šildymo priemonių bei tie, kuriuos tenkina turima šildymo sistema, dažnai gyvena šiltai, bet nesutaupo tiek, kiek galėtų. Ypač tas liečia individualių namų savininkus bei naujos statybos ar renovuotų daugiabučių gyventojus. Jie dažniausiai pasitenkina sandariais langais bei apšiltintomis sienomis, bet neįvertina efektyvaus patalpų temperatūros reguliavimo reikšmės“, – sako „Danfoss“ pardavimų vadovo Dariaus Gagys.

 

Tyrimo duomenimis, radiatorių termostatus kaip patraukliausią priemonę pagal kainos ir sutaupytos šilumos santykį, įvardina 32 proc. apklaustų didmiesčių gyventojų. Kiek daugiau didmiesčių gyventojų prioritetą teikia ne įprastiems, ranka valdomiems radiatorių termostatams (13 proc.), o elektroniniams, temperatūrą patalpoje reguliuojantiems automatiškai (19 proc.).

 

„Ir jie yra teisūs – lyginant su įprastu termostatu, elektroniniai leidžia šilumos sąnaudas sumažinti net 23 proc., o jei patalpose iki šiol nebuvo įrengtas joks termostatas – sutaupymas siekia net 46 proc. Be to, automatinis optimalios patalpų temperatūros palaikymas sukuria komfortą bet kuriuo paros metu“, – sako D.Gagys.

 

„Danfoss“ pardavimų vadovo teigimu, pažangūs elektroniniai radiatorių termostatai turi įvairias taupymo efektą sustiprinančias automatinio reguliavimo programas – pavyzdžiui, nustatymus pagal paros metą, vėdinant ar išvykus. Be to, jie gali būti apjungti į centrinio valdymo sistemą, kas ypač aktualu nuosaviems namams ar dideliems butams, kurių gyventojams nepatogu reguliuoti kiekvieną termostatą atskirai.

 

Tokioms sistemoms net nebūtini laidai, tik elektroninis pultas su bevieliu ryšiu, iš kurio galima valdyti ne tik radiatorių termostatus, bet ir kitas protingų namų sistemas, pavyzdžiui, vandens ir grindų šildymą, šilumos siurblius, katilus ir net elektros apšvietimą. Elektroninius radiatorių termostatus galima montuoti tiek ant senų, tiek ant modernių radiatorių.

 

„Danfoss“ prekybos vadovo D.Gagio teigimu, radiatorių termostatai yra paprastas ir greitas sprendimas, nes vieno jų įrengimas užtrunka iki minutės. Be to, investicija į radiatorių termostatus, priklausomai nuo jų skaičiaus ir patalpų būklės, atsiperka vidutiniškai per 2 metus – kuo brangesnis šildymas tuo greičiau.

Ir labiau šalo, ir daugiau mokėjo

Tags: ,



Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos duomenimis, šį sausį didžioji dalis daugiabučių namų gyventojų, kurie šilumos suvartoja daugiausiai šalyje, šildėsi kur kas mažiau nei pernai, o sutaupė palyginti nedaug. Pavyzdžiui, pernai tokiuose namuose 60 kv. m ploto butui šildyti prireikė iki 3405 kWh energijos per mėnesį, o šiemet – jau tik 2775 kWh. Tačiau rekordinė šilumos kaina tokio ploto buto neekonomiškame name šeimininkams vis tiek siekė apie 900 Lt: pernai metų šildymo rekordas buvo 991 Lt, o šiemet maksimali sąskaita siekė 873,1 Lt.
Kai kuriuose senos statybos nerenovuotuose namuose sutaupyti nepavyko net ir labai stengiantis. Pavyzdžiui, į daugiausiai šilumos suvartojančių namų sąrašą patenkančio Šiaulių Vilniaus g. 213A namo gyventojai 60 kv. m plotui šildyti šį sausį išeikvojo 200 kWh mažiau energijos nei pernai, bet gavo 100 Lt didesnes sąskaitas.
Pasak Lietuvos energetikos konsultantų asociacijos prezidento dr. Valdo Lukoševičiaus, vienintelė išeitis yra tokių namų renovacija, kuriai ryžęsi gyventojai gyvena kur kas šilčiau ir patogiau, o už šildymą moka iki dešimties kartų mažiau.
Pavyzdžiui, ekonomiškuose daugiabučiuose pati mažiausia sąskaita už 60 kv. m ploto buto šildymą siekia vos 62 Lt/mėn., o mažiausias energijos suvartojimas tokiuose butuose daugeliu atvejų per mėnesį neviršija 300 kWh.

Mokesčiai už 60 kv. m ploto buto šildymą per mėnesį (Lt, sausio mėn. duomenimis)
Renovuotame name     Nerenovuotame name
2011 m.     nuo 74,42     iki 991
2012 m.     nuo 62     iki 873
Šaltinis: Lietuvos šilumos tiekėjų asociacija

Technikos mokslų daktaras Č. Ignatavičius: „Pinigai išleidžiami pastatų šildymui išmetami į balą“

Tags: , ,



Lietuvos horizonte grėsmingai kaupiantis aukštų šildymo kainų debesims, dėmesys natūraliai krypsta į sprendimus galinčius palengvinti energetinės krizės naštą. Vienas jų – stagnuojantis renovacijos procesas. Apie renovacijos teikiamą naudą kalbamės su technikos mokslų daktaru, mokslininku ir nepriklausomu statinių bei jų projektų ekspertu, o taip pat Vilniaus Gedimino technikos universiteto vyresniuoju mokslo darbuotoju Česlovu Ignatavičiumi.

Kodėl reikėtų modernizuoti būstą?

Visų pirmą, reikia suprasti, kad daugumos mūsų daugiabučių apdaila yra sudūlėjusi, o sienos jau nebe tokios sandarios. Jose susidaro plyšiai, kuriuose kaupiasi teršalai ir drėgmė. Kaip žinome, vandens šilumos laidumas yra net 25 kartus didesnis nei oro. Tad akivaizdu, kad drėgna ir kupina teršalų siena praleidžia kur kas daugiau šilumos.

Na, o žvelgiant iš šilumos energijos suvartojimo pusės, esu įsitikinęs, jog pinigai išleidžiami pastatų šildymui išmetami į balą. Akivaizdu, jog šiuo metu susiklosčiusi paradoksali situacija, kai mes patalpas kaitiname, o šiluma išeina lauk pro skylėtus namų fasadus. Tuo tarpu pinigai išleisti pastatų šiltinimui, skirtingai nei šildymui niekur nedingsta, o veikiau virsta nekilnojamuoju turtu. Paprasta aritmetika – sutaupyta šilumos energija, lygi sutaupytiems pinigams mūsų kišenėse.

Tad dėl pastatų modernizavimo neturėtų niekam kilti jokių abejonių. Tie, kas teigia, kad neverta modernizuoti ir šiltinti namų, atlieka labai nekorektiška darbą. Kartais girdžiu, kai solidūs žmonės sako, jog nereikia namų šiltinti, renovuoti. Tai jiems turiu pavyzdį, kurį dažnai pateikiu ir savo studentams: jeigu aš pirkčiau vandenį ir laikyčiau jį kiaurame inde, tai mažų mažiausiai mane palaikytų nevisai pilno proto. Tas pats principas galioja ir namų šildymui. Mes brangiai perkam šilumos energija, skundžiamės, jog jos kaina nuolat auga, o patys šilumą išleidžiam per kiaurus pastatus. Ir dar įsigudriname teigti, kad nereikia pastatų sandarinti!

Todėl aš visus žmones kviečiu nebijoti modernizacijos, nes tai tiesioginis mūsų visų lėšų taupymas. Dar daugiau, renovuodami pastatą mes jį gražinam, apšiltinam, mažinam šilumos energijos suvartojimą bei padidinam pastato eksploatacijos trukmę. Už tai, kad savo vaikams ir anūkams paliksime ne griuvėsius, o šiltus, modernius bei jaukius namus, jie mums tik padėkos.

Kiek galima sutaupyti modernizavus būstą?

Vienareikšmio atsakymo į šį klausimą nėra. Vienuose pastatuose gaunamas didesnis šilumos taupymo efektas, o kituose mažesnis. Jeigu žvelgtume į dabartinius mūsų norminius dokumentus, tai galiu pasakyti, kad išorinių sienų šilumos izoliacija po modernizacijos turi būti apie 4-5 kartus geresnė nei prieš renovaciją. Žinoma, ne visada pasiseka pastatus taip gerai izoliuoti. Tam yra įvairių priežasčių, pavyzdžiui, kartais apšiltinimas nėra sandarus arba šilumos izoliacija neglaudžiai pritvirtinama prie šiltinamos sienos. Dėl to šiluma ieško izoliacinėje sistemoje tarpų, pro kuriuos iškeliauja lauk, tad natūralu, kad ir apšiltinimo efektyvumas mažėja.

Kitą vertus labai svarbu pasirinkti tinkamas termoizoliacines medžiagas. Noriu pasidžiaugti Lietuviškų statybinių medžiagų kokybe, o ypač galėčiau pagirti polistireninį putplastį. Ši apšiltinimo medžiaga buvo išrasta Vokietijoje, o ją sudaro net 98 procentai oro porų. Kaip turbūt daugelis žino, oras pasižymi puikiomis termoizoliacinėmis savybėmis. Ne veltui toje pačioje Vokietijoje net apie 80 procentų namų yra apšiltinami polistireniniu putpasčiu. Vokietijoje yra atliktas ne vienas tyrimas, po kurio paaiškėjo, kad į šią termoizoliacinę medžiagą neprasiskverbia vanduo, teršalai, jos neprapučia vėjas. Jeigu polistireninis putplastis yra tinkamai apsaugotas nuo ultravioletinių spindulių, jis tampa ilgaamže termoizoliacine medžiaga bei išsaugo savo gerąsias savybes be didesnių pakitimų apie penkiasdešimt metų. Tad naudojant polisterenį putplastį galima įrengti labai sandarią šiltinimo sistemą, kuri bus ne tik efektyvi, bet ir sąlyginai pigi, nes gaminama Lietuvoje.

Siūlote rinktis prekę lietuvišką?

Žinoma, juk Lietuvos gamintojai suinteresuoti tiekti kokybiškas prekes vidaus rinkai. Jie tikrai neleis sau Lietuvos žmonėms pateikti blogą prekę, nes nuo to priklauso jų egzistavimas, plėtra ir t.t. O taip pat, tai patogu patiems žmonės, nes pasitaikius brokuotai ar turinčiai defektų prekei, visada galima greičiau ir paprasčiau išspręsti kilusius nesklandumus. Matau daugybę privalumų, nors yra ir nerimą keliančių veiksnių…

Galite pakomentuoti plačiau?

Reikia suprasti, jog galima nusipirkti labai gerą ir kokybišką termoizoliacinę medžiagą, tačiau ar renovacija bus efektyvi labai daug priklauso ir nuo rangovo. Esu įsitikinęs, kad šiltinimą, renovaciją ir kitus statybos darbus turi atlikti tik kvalifikuoti specialistai, kurie privalo turėt specialius kvalifikaciją patvirtinančius pažymėjimus ir vadovautis gamintojo pateikiamomis taisyklėmis. Juk negalima sėsti už automobilio vairo neturint vairuotojo pažymėjimo. Tokie patys principai turi galioti ir statybose. Tačiau kartais į modernizaciją yra žiūrima labai atmestinai.

Keistai atrodo ir skelbiami pigiausios kainos konkursai namų modernizavimui. Suprantu, kad žmonės neturi daug pinigų ir ieško pigesnių būdų pastatų renovacijai, tačiau reikia sprendimus daryti atsakingai. Ne veltui liaudies išmintis byloja, kad šykštus moka du kartus. Juk neretai nutinka taip, kad besivaikant pigiausių kainų pasirenkama abejotinos kokybės prekė, kuri kaip taisyklė importuota iš mūsų kaimynų pietvakariuose.

Man vienas ūkininkas yra pateikęs, tokį pavyzdį: kas būtų, jei pasiūlytų pirkti karvę už mažiausią kainą? Juk ji tikrai nebūtų pieningiausia, o veikiau pasenus ir bergždžia. Jei moki mažiausią kainą, tai neabejotinai gausi pačią prasčiausią karvę. Tai kodėl taikome absurdiškus pigiausios kainos principus modernizacijai, kurios pasekmes jausime dar 50 metų?

Pašnekovą kalbino Ernestas Ramonas

Kalbančių apie daugiabučių renovavimą ir reikalaujančių, kad centrinis šildymas būtų pigus, – minios, o suvokiančių, ką daryti, – vienetai.

Tags: , ,


Sausio viduryje Vilniaus rotušėje surengta diskusija “Nepriklausoma energetika – stipri šalies ekonomika”. Joje savo vertinimus išdėstė Vilniaus meras Artūras Zuokas, vicemeras Romas Adomavičius, LR trišalės tarybos Energetikos komiteto pirmininkas Algirdas Jaruševičius, Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos prezidentas Vytautas Stasiūnas, Lietuvos energetikos konsultantų asociacijos prezidentas Valdas Lukoševičius, Visuomeninės iniciatyvos “Ateities miestas” vadovė Rita Glazer, Pasaulio energetikos tarybos Lietuvos komiteto pirmininkas Rymantas Juozaitis. Diskusiją vedė žurnalistas Audrys Antanaitis.


A.Antanaitis: Kiekvieną žiemą šildymo kainos Lietuvos gyventojams tampa vis didesniu galvos skausmu. Kodėl šildymas pas mus toks brangus? Kodėl Lietuvoje niekaip nesiseka sumažinti šildymo kainų?
V.Stasiūnas: Pagrindinės priežastys aiškios ir nesikeičia – didžioji dalis šilumos pagaminama senais, dar sovietmečiu pastatytais įrenginiais. Pagrindinis kuras – gamtinės dujos. Jų kaina labai didelė. Išsivysčiusios ES valstybės jau kelis dešimtmečius naudoja modernesnius įrenginius, kurie leidžia naudoti kitokias žaliavas – biomasę, komunalines atliekas, šiaudus ir t.t. Šių žaliavų kaina maždaug dvigubai mažesnė nei gamtinių dujų.
Šiandien gaminame apie 20 proc. alternatyvios šilumos, kuriai gaminti naudojamas vietinės gamybos biokuras. Jo kilovatvalandės kaina – apie 20 ct. O tų šilumos tiekėjų, kurie šilumą gamina iš gamtinių dujų, šilumos kilovatvalandė kainuoja apie 30 ct. Tai didelis skirtumas.
Kita problema yra ta, kad šiluma tiekiama į senus sovietmečio laikų nerenovuotus daugiabučius, kurių šilumos poreikiai du tris kartus didesni nei naujos statybos ar renovuotų daugiabučių.
A.A.: Premjeras tvirtina, kad gamtinių dujų kaina šiuo atveju nieko nereiškia. Esą reikia mokėti tvarkytis.
V.S.: Mokėjimo dydį lemia du parametrai – šilumos kilovatvalandės kaina, kurią nustato Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, ir kiek tos šilumos yra suvartojama. Dauginant šilumos kilovatvalandės kainą iš suvartojimo išeina šilumos kaina šildymui daugiabučiuose ir gyvenamuosiuose namuose. Ar iš nežinojimo, ar kitais tikslais šios sąvokos kartais painiojamos, įvedama trečia sąvoka, kaip šildymo kaina, kurios iš viso nėra.
A.A.: Pone A.Zuokai, prieš rinkimus daug kalbėjote apie galimybę sumažinti šildymo kainas…
A.Zuokas: Ką daryti, kad galėtume pereiti prie pigesnio kuro ir paskatinti renovaciją? Įsipareigojimai Vyriausybės programoje – nuo 2008 iki 2012 m. sumažinti dujų vartojimą nuo 80 iki 40 proc. Bet šiandien matome, kad dujų suvartojimą Vyriausybė sumažino nuo 80 iki 79,5 proc. 2008 m. 150 mln. Lt buvo skirti biokuro gamybos programai. Bet jau kitais metais ši programa buvo uždaryta, pinigai perkelti susisiekimo ir kelių poreikiams finansuoti. Dar svarbu, jog toje pačioje Vyriausybės programoje yra punktas 3.3.6, kad Vyriausybė kasmet įsipareigoja atnaujinti po du tūkstančius daugiabučių. Realybėje nieko panašaus nėra, priešingai, daugiabučių modernizavimo idėja apskritai sukompromituota.
A.A.: Sakoma, kad pačios savivaldybės gali spręsti šilumos reikalus. Kokios iš tiesų tos galimybės?
R.Adomavičius: Centrinė valdžia, jei ko nesugeba padaryti pati, problemas visada permeta savivaldybėms. Šilumos ūkio įstatyme parašyta, kad mes organizuojame šilumos gamybą ir tiekimą iki namo šiluminio skaitiklio. Beje, šilumos ūkis savivaldybėms buvo perduota apverktinos būklės. Svarbus parametras yra nuostoliai trasose. 2000 m. jie buvo 28 proc., šiandien – 14 proc. Skandinavijos šalyse šilumos nuostoliai trasose sudaro 12 proc., tad dėl to mums niekas negali priekaištauti. Dėl šilumos tiekimo nepertraukiamumo – irgi. Šilumos temperatūra irgi gera. Toliau jau prasideda kitų institucijų atsakomybė.
A.A.: 507 daugiabučiuose šilumos suvartojimo padidėjimo priežastys lapkritį nėra aiškios. Kas tai – mistika?
R.A.: Ne mistika. Priežastis minėjome: tai dienų skirtumas, temperatūrų skirtumas, vandens deklaravimas. Valstybinei energetikos inspekcijai mes išsiuntėme raštą, prašydami paaiškinti, kodėl taip yra dėl visų 507 namų.
V.Lukoševičius: Priežastys aiškios, jos trys. Centralizuotas šilumos tiekimas (CŠT) Europos valstybėse remiasi pigiu, gamtinėms dujoms alternatyviu kuru. Gamtinės dujos yra virtuvinis kuras. Savo nelaimei, tik posovietinės šalys paveldėjo CŠT brangiomis gamtinėmis dujomis. Be to, pinigus švaistome ir todėl, kad dauguma mūsų daugiabučių – kiauri. Ekonominis pajėgumas mažas, nėra galimybės reguliuoti šilumos suvartojimo. Tai žmones varo į neviltį.
Skandinavai seniai perėjo prie biokuro, komunalinių atliekų deginimo. Iki 2030 m. jie planuoja visiškai pereiti prie alternatyvių šilumos šaltinių. Lenkai turi anglių, estai degina skalūnus. O mes? Pagal santykines šildymo išlaidas Lietuva Europoje atrodo prasčiausiai. Nėra pinigų nei namams renovuoti, nei šildymo reguliavimui įrengti, nei už šildymą mokėti.
A.Z: Aš galiu netgi pacituoti energetikos viceministrą Kęstutį Žilėną, kuris spalio 5 d. konferencijoje “Kodėl nepinga šildymas Lietuvoje” informavo, kad ES struktūrinių lėšų jau buvo paskirta ir biokurui, deja, tam nebuvo skirta dėmesio. Dabar Energetikos ministerija turi galimybę tik naujoje finansinėje perspektyvoje nuo 2014 m. numatyti spartesnę biokuro programos plėtrą visose savivaldybėse. Mūsų valstybėje yra taip: Vyriausybė pateikė darbų programą, įrašė, kad per ketverius metus smarkiai sumažins dujų vartojimą. Seimas patvirtino, o čia viceministras praneša, kad viskas taip bus, kai pasikeis valdžia, po 2014 m. Kodėl taip vyksta, sunku paaiškinti. Kaip ministerija gali vienašališkai pakeisti Vyriausybės programą? Politinių partijų rėmėjų sąraše – daug statybininkų ir kelininkų bendrovių. Gal tai ir yra atsakymas…
Latvijoje ir Estijoje yra kitaip. Maždaug ketvirtadalis šilumos energijos pagaminama naudojant biokurą. Pas mus – tik apie 4,5 proc.
A.Jaruševičius: Per pastaruosius dvidešimt metų turėjome daug energetikos strategijų. Jos politizuotos, parengtos menkos kvalifikacijos specialistų. Nė viena strategija nebuvo įvykdyta. Tad dujos dar ilgokai liks svarbus strateginis kuras. O kodėl per 20 metų nebuvo pastatytas suskystintų dujų terminalas ir saugyklos? Juk tuomet šildymas būtų daug pigesnis. Tiek anksčiau, tiek dabar dirbama lėtai, tad vargu ar 2014 m. tas terminalas ir tos saugyklos veiks.
A.Z.: Per metus turėtų būti renovuojama po 2 tūkst. daugiabučių, o juk renovuojama vienetai. Kodėl renovacija neįsibėgėja? Dar man būnant Seime pasiūlyta, kad Energetikos ministerija būtų atsakinga už renovavimo programą. Bet renovavimo programa liko padalyta tarp Aplinkos, Ūkio ir Finansų ministerijų. Taigi, daug auklių – vaikas be galvos. Nepriversime gyventojų pačių lįsti į dideles skolas, renovuoti savo pastatus, kad grąžos sulauktų per penkiolika metų. Priminsiu, kad ir dabar 800 mln. Lt ES paramos guli Šveicarijos bankuose, mes mokame už jų aptarnavimą, o atnaujinti tik keli daugiabučiai.
Sostinėje mes turime parengę ištisų kvartalų modernizavimo projektus. Tereikia sutvarkyti finansavimo klausimus, ir masinė renovacija įsibėgės.
A.A.: Ar tikite, kad su dabartine centrine valdžia pavyks susitarti?
A.Z.: Nelabai tikiu. Dabar valdžia galvoja tik apie rinkimus.
A.A.: Vyriausybės aiškina, kad už daugiabučių renovavimą atsakingi patys gyventojai. Nenorite – nerenovuokite.
R.A.: Pažvelkime, kas gyvena daugiabučiuose. Pusė gyventojų nieko nenori, tik sulaukti savo galo. Niekas nenori imti paskolos, įkeisti buto bankui. Taigi, valdžia priima sprendimus, negalvodama, kokioje aplinkoje jie bus realizuoti. Norint, kad kažkas judėtų, reikia paskelbti valstybės svarbos programą, priimti specialų įstatymą ir suteikti įrankių. Nuo 1995 m. Vilniuje mes sugebėjome renovuoti 99 namus. Iš vargano savo biudžeto tam skyrėme apie 26 mln. Lt, ir tai daugiausia tam, kad už gyventojus padengtume techninius projektus. Bet daugiau negalime. Iš tiesų kalbančių apie šildymą ir renovaciją – minios, o suvokiančių, ką daryti, – vienetai.
V.S.: Mūsų duomenimis, Lenkijoje šiuo metu renovuota apie 52 proc. gyvenamųjų namų. Lietuvoje – iki 1,5 proc. Negi negalime tiesiog nusikopijuoti lenkiškos programos – kam leisti milijonus naujai programai?
A.A: Lietuvoje pusė žmonių visai nenori renovuoti namų, nes gauna kompensacijas už šildymą.
R.A.: Iš tiesų ir šiandien daugybė žmonių mano, kad viskuo turi pasirūpinti valdžia. Vadinasi, be švelnios prievartos neišsiversime.
V.S.: ES valstybėse senbuvėse, jei daugiabutis namas šilumos suvartojimo normas viršija šešis kartus, iš karto automatiškai daromas renovavimo projektas. O pas mus tai neįmanoma: geriau nieko nedarysime ir šauksime, kad visur vagys, visur korupcija.
V.L.: Reikia prisitaikyti prie realybės ir ieškoti kitų mechanizmų, kurie duotų naudos. Centrinė ir vietinė valdžia turėtų susitarti, jei dabartinis modelis netinka – sukurti naują arba lygia greta taikyti kelis modelius.
A.Z.: Valstybinė energetikos inspekcija atliko tyrimą dėl Vilniuje padidėjusio šilumos suvartojimo, lygindama 2010 ir 2011 m. lapkričius. Didelių skirtumų nerasta. Priežastys – lapkričio sąskaitoje buvo apskaičiuota ir šilumos, kuri buvo tiekiama tris spalio dienas, kaina. Antra, 2010 m. lapkritis buvo beveik laipsniu šiltesnis nei pastarasis lapkritis. Trečia, Vilnius vienintelis miestas Lietuvoje, kuriame dar vyksta naujų statybų. Taip atsirado 24 tūkst. kv. m papildomo ploto, kurį reikia šildyti. Ketvirta, pernai lapkritį buvo taikomas ekonominis režimas, kai šilumos tiekėjas leisdavo gyventojams pasirinkti šildymo parametrus, laikant 18–20 laipsnių temperatūrą. Vėliau šis režimas buvo uždraustas.
Jei grįšime prie spekuliacijų skaičiais, šiandien gavome gruodžio mėnesio duomenis. Lyginant Vilnių ir Kauną lapkritį ir gruodį, Vilniuje šilumos suvartojimas padidėjo 15 proc., Kaune – beveik 25 proc.
R.Glazer: O jei šilumos ūkis būtų nacionalizuotas?
A.Z.: Žvelgiant į Energetikos įstatymą, aišku viena, kad savivaldybės šiuo metu tam nepajėgios. Tarkime, iki 2016 m. reikia modernizuoti Vilniaus šilumos įmonę, kad ši atitiktų ES direktyvas. Tam reikia milijardo litų. Lygia greta dujas reikia pakeisti į biokurą. Visi sprendimai dabar sutelkti Vyriausybės rankose. Bet ministras pirmininkas sako ne, nereikia.
R.J.: Čia kyla klausimas, kokia galėtų būti energetikos ateitis. Iš tiesų dabar vyksta trečioji pasaulinė energetikos revoliucija. Pirmoji buvo susijusi su anglimis, antroji – su nafta, trečioji – su atsinaujinančiais energijos šaltiniais. Taigi dabar visos valstybės kreipia dėmesį į efektyvų energijos vartojimą ir atsinaujinančius šaltinius. Akcentuojama, kad kiekviena šalis, kuri gerai sudėlios prioritetus, šioje revoliucijoje laimės daugiausiai.
A.J.: Lietuvoje padaryta didžiulė klaida, kai Elektrėnuose buvo pastatyta nekogeneracinė elektrinė. Žinoma, klaidas galima ištaisyti – investavus 200 mln. Lt tą 9-ąjį bloką galima perdaryti ir pritaikyti biokuro naudojimui. Seniai galvojama ir apie magistralinį vamzdyną iš Elektrėnų į Vilnių. Visam šiam projektui reikėtų apie 420 mln. Lt, bet juk dabar kasmet mažiausiai po 200 mln. Lt išmetame į Elektrėnų ežerą. Tai reiškia, kad per porą metų tas projektas atsipirktų. Dar svarbu žinoti, kad biokurą savivaldybėse apsimoka naudoti tik tuo atveju, jei biokatilams statyti minimum 50 proc. lėšų gaunama iš šalies.
R.J.: Norite pasakyti, kad iš Elektrėnų nutiesę trasas, apšildytume Vilnių ir Kauną? Bet juk ten niekada nebuvo planuojama, kad elektrinė iš dujų gamins didelį šilumos kiekį. Ten reikia mažo biokuro blokelio, kuris apšildytų Elektrėnus. Juk aplinkui bus trys atominės elektrinės, joms reikės rezervo. Elektros kainos nebus didelės. Konkuruoti bus sunku. Dujoms neliks vietos, jos bus saugyklose. Elektrėnai dujas naudos tik tam tikrais momentais, kai bus sutrikimų. Taigi į viską reikia žiūrėti kompleksiškai.
A.J.: Viskas būtų teisinga, jei pusantro milijardo litų nebūtų sukišta į 9-ąjį bloką…
R.G.: Ateities miesto vizija – ESA su klasterio navigatoriumi iškėlė įdėją pastatyti ateities miestą, kuiame gyventojai naudotų išskirtinai atsinaujinančios energijos šaltinius (šilumos siurblius ir saulės energiją), mažaaukštės statybos namų pietiniai stogai būtų padengti saulės moduliais, kurie gamintų elektros energiją. Visa sistema būtų įjungta į bendrą elektros tinklą. Taip gautume aktyvius namus, kurių gyventojai nepatirtų jokių išlaidų, susijusiu su šildymu ir karšto vandens ruošimu. Namai būtų statomi iš medžiagų, kurios gaminamos iš atsinaujinančių žaliavų (medienos ir kt.).
Ateitis, kuri mūsų laukia nuo 2020 m., jau ne už kalnų, todėl manome, kad jau pats laikas pradėti statyti pasyvius namus su aktyvaus namo elementais, tausoti gamtą ir mažinti CO² emisiją.
R.A.: Aš irgi norėčiau būti svajotojas, bet kai kalbame apie tokius parodomuosius namukus, svarbu žinoti, kad jie sulaukia mažai pirkėjų, nes yra labai brangūs. Taip, tai ateitis. Žinoma, reikia siekti tokių būstų, kuriems šildyti užtektų tik žmogaus ar kompiuterio skleidžiamos šilumos, žvakės ir pan. Bet ką daryti su tais daugiabučiais, kuriuos turime dabar? O tiesti vamzdį iš Elektrėnų į Vilnių – beprasmiška, jis visąlaik bus tuščias.
Rugpjūčio pradžioje mes pasiūlėme būdą, kaip atpiginti šilumą: duokite gaminti elektrą ir leiskite uždarbiu dengti šilumos gamybos sąnaudas. Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija pasakė, kad sprendimą turi priimti Vyriausybė. Kreipėmės į ją, krūvą raštų prirašėme. Jokio atsakymo. Taigi šiandien neturime jokio pasirinkimo.

A.Zuokas: „Džiaugiuosi, kad premjeras A.Kubilius pagaliau atsigręžė į biokurą“

Tags: , , , ,


Premjeras Andrius Kubilius paskelbė, kad iš Europos Sąjungos lėšų kai kurių savivaldybių šilumos ūkio modernizavimui gali būti skirta apie 100 milijonų litų.

„Džiaugiuosi, kad bus bandoma ieškoti lėšų šilumos ūkio modernizavimui. Vyriausybė pagaliau suprato, kad būtina atsigręžti į biokurą ir skatinti savivaldybėse perėjimą prie šildymo šia kuro rūšimi, kas padėtų sumažinti šilumos sąskaitas gyventojams“, – sakė Vilniaus meras Artūras Zuokas.

 

Vilniaus miesto savivaldybė primena, kad 2008-2012 metų Vyriausybės patvirtintoje programoje numatyta vykdyti šilumos ūkio diversifikavimo programą, kurios įgyvendinimas užtikrintų pusės miestams tiekiamos šilumos ir elektros kogeneravimą iš biokuro, dujų naudojimo lyginamąją dalį šiluminėse jėgainėse sumažinant nuo dabartinių 80 proc. iki 40 proc. Tačiau 2009–2011 m. Vyriausybė Lietuvoje įrengė tik apie 20 MW  biokuro  įrenginių, t.y. įgyvendino 0,5 proc.

 

Vilniaus miesto savivaldybė taip pat ragina Vyriausybę dar kartą pagalvoti apie šalies prioritetus. Lietuva Europos Komisijai įsipareigojo pateikti investicijų planą, pagal kurį iki 2015 metų gruodžio 31 dienos turi būti atlikti darbai, užtikrinantys Vilniaus, Kauno ir Mažeikių termofikacinių elektrinių veiklos modernizavimą. Tam buvo numatyta 171 mln. eurų (590 mln. Lt.) ES lėšų, tačiau Vyriausybė, turėjusi skirti šiam projektui 150 mln. Lt., juos perskirstė kelių tiesimui.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar išorės agresijos atveju šiuo metu Lietuvos piliečių pasipriešinimas galėtų būti toks efektyvus kaip 1991 m. sausio 13 d.?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...