Kas dešimta 40 metų ir vyresnė moteris Lietuvoje per gyvenimą nėra pagimdžiusi nė vieno vaiko. Kodėl daugėja porų, nutarusių neturėti vaikų, ir ką tai reiškia mūsų visuomenei?

Su 32 metų Laura Radzevičiūte, nestandartinius stendus tarptautinėms parodoms kuriančios įmonės „Ekspobalta“ projektų vadove, susėdame kalbėtis jau gerokai po darbo valandų – apie devintą valandą vakaro, kai ji po ilgos darbo dienos pagaliau praveria savo namų duris.

Ar visada grįžta namo taip vėlai? „Šiandien grįžau labai anksti, – atsako L.Radzevičiūtė. – Paprastai mano darbo diena prasideda 9, o baigiasi 22-23 valandą.“

Laura gyvena įdomų ir itin aktyvų gyvenimą, kuriame visko yra labai daug. Ji išsilavinusi, puiki ir talentinga darbuotoja, per savo darbą išmaišiusi jau pusę pasaulio. Ji rūpestinga dukra savo tėvams ir mylinti draugė savo antrajai pusei.

Spalvingame šios žavios moters gyvenime yra visko, išskyrus gal tik vieną dalyką – motinystę ir vaikus. Ji nėra motina ir turėti vaikų neketina. Motinystei ir vaikams Lauros gyvenime tiesiog nėra vietos, tačiau tai anaiptol netrukdo jai jaustis laimingai, nes ji gyvena būtent tokį gyvenimą, kokio visada troško.

„Ekspobalta“ yra viena didžiausių šalies įmonių, užsiimančių nestandartinių stendų kūrimu tarptautinėse parodose (tarp didesnių įmonės darbų – Lietuvos paviljono sukūrimas pasaulinėje parodoje „Expo Shanghai 2010“). Todėl L.Radzevičiūtei nuolat tenka keliauti po Europą ir visą pasaulį. „Ekspobaltos“ projektų vadovė užsienyje praleidžia maždaug pusantros savaitės per mėnesį, tad yra įpratusi prie dažnų komandiruočių bei darbo savaitgaliais. „Keliauju daug, tad lėktuvas jau tampa vieta pamiegoti, nes kompiuterį ten tenka išsijungti“, – šypteli pašnekovė.

Na, o atlikusi pareigas „Ekspobaltoje“ Laura skuba, kaip ji pati sako, į antrąjį savo darbą, tik jis kol kas pajamų neneša (priešingai – reikalauja investicijų), bet užtat teikia didžiulį malonumą. L.Radzevičiūtė yra viena iš trijų Baltijos baleto teatro steigėjų ir režisierės choreografijos asistentė. Į interviu moteris atskubėjo kaip tik po repeticijos teatre. Tame nieko keista, nes L.Radzevičiūtė yra buvusi šokėja, karjerą baigusi prieš dvejus metus, o pagal išsilavinimą – choreografė. Kaip šokėjai su Lietuvos choreografine komanda L.Radzevičiūtei teko šokti 2004 metų Atėnų olimpiadoje, vėliau ji šoko pas Jurijų Smoriginą „Vilniaus baleto“ teatre.

„Būna momentų, kai nuo visko pavargstu ir galvoju, kam man to reikia. Bet galimybė kasdien tobulėti, sutikti naujus įdomius žmones, tuos sunkumus atperka, – apie savo gyvenimo būdą kalbėjo L.Radzevičiūtė. – Mano gyvenimo kredo – kasdien išsikelti naują tikslą ir jį pasiekti. Nesu užkietėjusi karjeristė, bet sėdėti be darbo negaliu, nes tada jaučiuosi nereikalinga, kad mano laikas bėga tuščiai. Pinigai man svarbūs, nes norisi daug pamatyti ir gyvenime savęs nevaržyti, bet tikrai ne svarbiausi.“

Laura įsitikinusi, kad jos gyvenimo būdas ir motinystė yra nesuderinami. Nors ji sako mylinti vaikus, yra dirbusi ir mokytoja, nemano, kad gyvendama tokį gyvenimą galėtų būti ir gera motina.

„Todėl savo planuose vaikus matau kaip sunkiai sprendžiamą problemą. Šiuo klausimu esu savanaudė: suprantu, kad tai nėra norma, bet aš noriu laiko sau. Noriu eiti į repeticijas, tobulėti, mokytis kalbų, važiuoti į komandiruotes, susipažinti su žmonėmis iš viso pasaulio. Tai neišvengiamai reiškia darbą naktimis ir savaitgaliais, nuolatines keliones. Ar tai įmanoma turint vaikų? Manau, ne, nebent tavo vaikai bus nuskriausti ir labai retai matys savo mamą. Žinoma, aš neatmetu galimybės, jog kada nors, kai būsiu pasiekusi savo užsibrėžtus tikslus ir pamačiusi viską, ko širdis geidžia, prabus mano motiniški instinktai ir aš norėsiu vaikų, bet galbūt jau nebegalėsiu jų turėti, nors medicina šiais laikais gali daug. Jei taip nutiktų ir leistų finansinės galimybės, galvotume apie įsivaikinimą. Mano gyvenimo draugas, su kuriuo esame kartu penkerius metus, mane visapusiškai supranta ir palaiko, mūsų požiūriai šiais klausimais sutampa, nes jis taip pat yra labai veiklus žmogus“, – teigia L.Radzevičiūtė.

Ji tokia ne vienintelė – šių dienų Lietuvoje maždaug kas dešimta moteris šalyje savo vaisingą gyvenimą baigia nepagimdžiusi nė vieno vaiko. Surašymo duomenimis, 2011 m. Lietuvoje gyveno daugiau nei 88 tūkst. niekada negimdžiusių 40 metų ir vyresnių moterų.

Ši tendencija, parodanti, kad tarp moteriškumo ir motinystės jau ne visada galime dėti lygybės ženklą, ypač ryški Vakaruose. Pavyzdžiui, Amerikoje, „Pew Research“ duomenimis, jau 1 iš 5 moterų savo vaisingą gyvenimą baigia nesusilaukusi palikuonių. Kaip rašo amerikiečių analitinis žurnalas „Time“, bevaikystė plinta visoje šalyje, tarp visų rasių ir etninių grupių, o gimstamumas šalyje dar niekada istorijoje nebuvo toks mažas. Panašioje padėtyje kaip Lietuva, kai vaisingą gyvenimą negimdžiusios nė vieno vaiko baigdavo maždaug 1 iš 10 amerikiečių moterų, JAV buvo 1970-aisiais.

Ar vaikų turintys žmonės laimingesni?

Trijų vaikų – sūnaus ir dviejų dukrų – susilaukę verslininkai Irena ir Algirdas Demidovičiai sako, kad vaikai yra jų didžiausia gyvenimo laimė. „Labai smagu stebėti, kaip jie auga, džiaugtis jų pasiekimais, o kai vaikai suauga ir palieka namus, per šventes susirinkti visiems kartu prie šventinio stalo. Be to, vaikai suteikia stimulą judėti, per anksti nepasenti, ko nors gyvenime siekti. Jei būdama 42 metų nebūčiau susilaukusi mūsų „netyčiukės“, manau, taip ir nebūtume ryžęsi statytis namo, kurį dabar taip puoselėjame – būtume ir toliau kiurksoję bute ant sofkutės. Žinoma, turėti vaikų yra brangu, neišvengsi ir sunkumų bei rūpesčių, bet gerų dalykų yra kur kas daugiau“, – savo motinystės patirtimi dalijasi trijų vaikų motina I.Demidovičienė.

Iš tiesų Vakarų mokslininkai jau ne pirmus metus kelia klausimą, kokie žmonės yra laimingesni – turintys vaikų ar jų neturintys, ir ko vaikai suteikia daugiau – džiaugsmo ar vargo. Skirtingų mokslininkų tyrimai yra labai prieštaringi, galima rasti tiek vienai, tiek kitai pusei palankių mokslinių argumentų, o tai iš esmės reiškia kelis dalykus. Pirma, turėdami vaikų galite būti tikri, kad gausite viską iškart: ir nepakartojamų laimės akimirkų, ir neviltin varančių rūpesčių. Antra, neaišku, ko bus daugiau, nes tai labai individualu: pasirodo, laimės kiekis kiekvienoje šeimoje labai priklauso ir nuo pačių tėvų, ir nuo jų vaikų asmeninių savybių bei įvairiausių kitų gyvenimo ypatumų. Tris vaikus užauginusiai mūsų pašnekovei I.Demidovičienei šeiminis gyvenimas be vaikų yra sunkiai įsivaizduojamas, bet daugybė moterų ar porų lygiai taip pat sunkiai įsivaizduoja savo gyvenimą su atžalomis.

„Kurie yra laimingesni – turintys ar neturintys vaikų? Mano pozicija tokia, kad žmogus yra sociali būtybė ir jei mes gyvename ryšyje su kitu žmogumi, tuomet mūsų gyvenimas yra visavertiškesnis, – dėsto psichoanalitikas Raimundas Milašiūnas. – Vaikai tą ryšį taip pat sukuria, todėl mano atrodo, kad vaikų turintys žmonės gyvena visavertiškesnį gyvenimą. Aišku, turint vaikų neišvengiami ir skaudūs nusivylimai, ir ašaros, tai ir didelė atsakomybė bei daug visko. Bet visa tai perėjęs galiausiai supranti, kad pliusų yra gerokai daugiau, kad vaikai yra didelis džiaugsmas. Kita vertus, tam niekada nepritartų tie, kurie nenori turėti vaikų.“

Kodėl maždaug kas dešimta moteris Lietuvoje per gyvenimą nesusilaukia nė vieno vaiko, lemia daugybė įvairiausių priežasčių. Už to neretai slypi ir nelaimingai susiklosčiusios šeimos istorijos, ir vis didesnį mastą įgyjantis nevaisingumas, bet tyrimai rodo, kad ne tik Vakaruose, bet ir šeimos požiūriu itin konservatyvioje Lietuvoje plinta ir taip vadinama savanoriška bevaikystė, kai moterys arba poros, pasvėrusios visus „už“ ir „prieš“, nusprendžia rinktis gyvenimą be vaikų.

Nuo rugsėjo trečdaliu didės vaikų sostinės darželių grupėse skaičius, nors nėra  nei lovų jiems suguldyti, nei kėdžių, nei spintelių drabužėliams pasikabinti.

Vilnietė Ieva, po vasaros atostogų nuvedusi savo keturmetį į darželį, neteko amo iš auklėtojų išgirdusi, kad nuo rudens jos sūnaus grupę lankys trisdešimt vaikų: savivaldybės nurodymu bus priimta dešimt naujokų. “Štai kaip Artūro Zuoko merija sukūrė 400 naujų laisvų vietų darželiuose”, – šaiposi moteris.
Priminsime, kad Lietuvoje galiojanti higienos norma į darželių grupes leidžia priimti ne daugiau kaip po 20 vaikų, o į lopšelių – ne daugiau kaip po 15 mažylių.
Sostinės švietimo valdininkai, perėmę iš darželių direktorių vaikų priėmimą į ikimokyklines įstaigas ir supratę, kad tėvų nepasitenkinimą keliančios eilės darželiuose yra sunkiai išsprendžiama bėda, rado “išeitį” – verčia įstaigų vadovus priimti daugiau vaikų, nei leidžia teisės aktai.

Prisiminė sovietines higienos normas
“O ką daryt, jei tėvai spaudžia žūtbūt priimti jų vaiką į darželį?” – klausimu į klausimą, kaip sekėsi išspręsti spūstis Vilniaus ikimokyklinėse įstaigose, atsako Ona Vaicekauskienė, Vilniaus miesto savivaldybės Švietimo skyriaus vyr. specialistė.
Sostinės klerkai tikisi, kad darželio grupėse padidinus vaikų skaičių jokių problemų nekilsią, – rasis vietos ir kur vaikus paguldyti pietų miego, ir kur jiems žaisti, ir kur valgyti ar pasikabinti drabužėlius.
Tiesa, absoliuti dauguma sovietmečiu statytų darželių pritaikyti į grupes priimti ne daugiau kaip po 24 vaikus – tik tiek tėra vietos siaurutėms drabužinėms, lovelėms ir staliukams pastatyti.
“Aš dvidešimt metų dirbau darželio auklėtoja, ir anuomet vaikų darželių grupėse būdavo kur kas daugiau nei dabar, o ir lankydavo jie nepalyginti gausiau nei dabar, – atšauna O.Vaicekauskienė. – Sovietmečiu darželio grupėse būdavo po 29 vaikus, o auklėtojų – tiek pat, kiek ir dabar. Lopšelio grupėse irgi būdavo daugiau vaikų – po dvidešimt. Tiesa, šalia auklėtojos dirbdavo dar ir seselė.”

Darželių vadovams uždrausta komentuoti
Deja, principingos ir aiškios Vilniaus bei Lietuvos ikimokyklinių įstaigų vadovų asociacijos pozicijos, kaip nuo rugsėjo padidintose grupėse bus ugdomi ikimokyklinukai, kol kas negirdėti: anksčiau nuomonę atvirai reikšdavusios direktorės dabar tyli. Šią tylą vieno sostinės darželio administracijos darbuotoja paaiškino tokiais žodžiais: “Mums uždrausta komentuoti. Savivaldybės Švietimo skyriaus atstovai nurodė darželių vadovams nedalyti jokių komentarų, esą jie priiminėja vaikus, tad jie ir komentuoja naują priėmimo tvarką.”
Vienintelė Irena Ščefanavičienė, buvusi Ikimokyklinių vadovų asociacijos pirmininkė, vadovaujanti lopšeliui-darželiui “Varpelis”, neslepia girdėjusi sostinės klerkų sprendimą pakviesti daugiau vaikų į darželius, nei numatyta higienos normoje. “Mes gavome į lopšelius-darželius priimtų vaikų sąrašus: juose surašyti ne tik pagal ankstesnę, dar darželiuose vykusią priėmimo tvarką, įtraukti vaikai, bet ir papildomi, savivaldybės atstovų įrašyti vaikai. Ir visus juos turime priimti, – sako I.Ščefanavičienė. – Antra vertus, jei mes priimsime daugiau vaikų, nei galima, Visuomenės sveikatos centro specialistai, tikrinantys darželius keletą kartų per metus, skirs baudas darželių vadovams. Tad direktorės turės apsispręsti, ar vykdyti savivaldybės nurodymą priimti daugiau vaikų, ar ne.”
Vis dėlto dauguma direktorių greičiausiai nedrįs pasipriešinti sostinės Švietimo skyriui, juolab kad artėja rinkimai, ir Vilniaus valdžia, matyt, rengs specialią viešųjų ryšių kampaniją, rodydama, kaip išsprendė eilių darželiuose klausimą.
“Manau, kad mūsų asociacijai teks bylinėtis su savivaldybe, jei direktoriai gaus baudas dėl higienos normų pažeidimo, prie kurio prives savivaldybių sudaryti į darželius priimtų vaikų sąrašai”, – svarsto I.Ščefanavičienė.

Aklavietę sukūrė pati savivaldybė
Savivaldybės Švietimo skyriaus vedėjas Džeraldas Dagys neigia, esą darželių direktoriams daromas spaudimas priimti daugiau vaikų. “Nuo rugsėjo pradėsiančių lankyti vaikų grupes formavome dar ne mes, o darželių vadovai. Ir savivaldybė neleis darželių administracijoms pažeisti higienos normos reikalavimų”, – tikina Dž.Dagys.
Be to, jis pabrėžia, kad 400 naujų vietų darželiuose atsirado ne didinant vaikų skaičių grupėse, o įrengus 21 naują grupę. “Kai kuriuose darželiuose buvo nemažai tuščių, neracionaliai naudojamų patalpų, tarkime, vienai grupei skirtos dvi patalpos – viena žaidimams, kita miegui, tad jų vietoje ir įrengėme naujas grupes. Tam skyrėme 480 tūkst. Lt”, – atskleidžia valdininkas.
Apie naujų darželių statybą ir toliau tik šnekama: esą dabar jau tikrai tikrai bus pradėti statyti darželiai Santariškėse ir Ukmergės plente. Bet iš tiesų spūsčių darželiuose būtų buvę galima išvengti, jei to paties mero A.Zuoko vadovaujama savivaldybė, ūkio pakilimo metais dalydama leidimus naujiems daugiabučių kvartalams rastis, NT plėtotojams būtų iškėlusi sąlygas, kad jie privalo prisidėti ir prie infrastruktūros, pirmiausia darželių statybos.
O kol kas nauji darželiai Vilniuje randasi daugiausia privačia iniciatyva, bet jie labai maži ir neprieinami vidutines pajamas gaunantiems vilniečiams.
Beje, nepriklausomybės pradžioje keliasdešimt darželių buvo uždaryti arba juose buvo įrengtos mokyklos.

"Veido" archyvas

“Facebooko” įkūrėjas prabilo apie amžiaus cenzo socialiniame tinkle panaikinimą: vadinasi, registruojantis vaikams iki trylikos metų anketose nebereikės meluoti apie savo amžių. Dabartiniai ribojimai tiek šiame, tiek kituose socialiniuose tinkluose jau seniai tėra formalumas.

Operacinės slaugytojos Vilmos Žibalienės dukroms – devyneri ir dvylika metų. Nepaisant to, abi mergaitės jau pora metų yra užsiregistravusios “Facebooko” socialiniame tinkle. Vilnietė Vilma gerai prisimena, kaip “Facebook” atkeliavo į jų namus: socialiniam tinklui ėmus sparčiai populiarėti, iš pradžių savo profilį susikūrė ji, po to – vyresnėlė dukra, o galiausiai užsiregistruoti panoro ir moters jaunėlė. “Jai dar nebuvo aštuonerių, dar nelabai gerai mokėjo skaityti ir rašyti, todėl užsiregistruoti padėjau aš”, – prisimena Vilma.

Moters nuomone, dukros socialiniame tinkle praleidžia per daug laiko. Sako, esą jei kartkartėmis nuo kompiuterio jų nenuvytų, turbūt rymotų prie jo ištisai. Ką mergaitės veikia socialiniuose tinkluose? Pasak V.Žibalienės, mažoji ten žaidžia žaidimus, o vyresnėlė bendrauja su draugais, deda nuotraukas, jas komentuoja ir pan.

“Mokau, kad nedėtų į internetą bet kokių nuotraukų ir gerai pagalvotų, ką čia rašyti, nes kas žino, kaip ta informacija gali joms atsiliepti po kokių dešimties ar dvidešimties metų? Aišku, man neramu, kad iki galo nežinau, kas yra dukrų draugai internete ir ar jie tikrai yra vaikai – kartais net pavardės žmogaus negali ištarti, į draugus siūlosi ir arabai, ir dar kas tik nori iš pačių atokiausių šalių. Bet kas iš to, jei uždrausi – tuomet išmoks slėptis, o tai bus dar blogiau”, – įsitikinusi mama.

Kita vertus, socialinis tinklas “Facebook” mūsų pašnekovei atrodo mažesnė blogybė, palyginti, pavyzdžiui, su kitu Lietuvoje itin populiariu “One.lt” tinklu. Moteris atmena, kad jos dešimtmetė dukra, įkėlusi į “One” savo nuotraukų, iškart sulaukė stulbinamai nešvankių pasiūlymų ir komentarų. Apie tai mama sužinojo tik visai atsitiktinai žvilgtelėjusi į kompiuterį, kai dukra buvo prisijungusi prie socialinio tinklo. Tuo tarpu tinklas “Facebook”, pasak moters, bent jau leidžia stebėti, ką jame veikia ir su kuo bendrauja vaikai.

Draudimo niekas nepaiso

Panašumų su vilnietės V.Žibalienės istorija šiandien rastų daugybė tiek lietuvių, tiek vakariečių šeimų. Tai nesvetima ir verslininkui, “MG Baltic” koncerno prezidentui Dariui Mockui, kurio jauniausiai dukrai, taip pat besinaudojančiai socialiniais tinklais, dar nėra nė dešimties.

Apie savo nerimą, nuskambėjus žiniai apie trylikametę alytiškę mergaitę, nužudytą keturiolikmečio, su kuriuo susipažino socialiniame tinkle, galėtų papasakoti ir Loreta Jurgaitienė, kurios trylikametė dukra, jaunoji dainininkė Eglė Jurgaitytė, taip pat daug laiko praleidžia socialiniuose tinkluose. Beje, tarp vaikų populiari jaunoji atlikėja tinkle “Facebook” turi 4500 draugų, iš kurių apie tūkstantis – aštuonmečiai devynmečiai vaikai.

Iš tiesų dabartinė vaikų karta su socialiniais tinklais susipažįsta anksčiau, nei išmoksta sklandžiai skaityti. Ir nors “Facebook” taisyklės registruotis leidžia tik ne jaunesniems kaip trylikos metų asmenims, tai yra tik tuščias formalumas.

Tai patvirtino ir neseniai Vakaruose atliktas tyrimas, kuris parodė, kad “Facebooke” masiškai registruojasi ir aštuonerių devynerių metų vaikai, tuo labiau kad apeiti nustatytą amžiaus cenzą yra juokų darbas net ir vaikui – tereikia įrašyti melagingą savo amžių.

Analitinis savaitraštis “Time” praėjusią savaitę paskelbė “Consumer Reports” tyrimo duomenis, kurie parodė, kad “Facebook” socialiniu tinklu naudojasi apie 20 mln. nepilnamečių, o iš jų net 7,5 mln. neturi trylikos metų. Tai sudaro net maždaug dešimtadalį visų “Facebook” vartotojų. Be to, apie 5 mln. “Facebook” narių yra vos dešimties metų ir jaunesni. Tačiau didžiausią susirūpinimą kelia ne šie skaičiai, o tai, kaip pastebi tyrimo duomenis skelbiantis “Time”, kad dauguma mažiausiųjų socialinių tinklų lankytojų yra visiškai nestebimi savo tėvų.

Jei “Facebook” įkūrėjas Markas Zuckerbergas įgyvendins savo ketinimus, apie kuriuos neseniai paskelbta – jei bus panaikintas amžiaus cenzas socialinio tinklo registracijoje, mažų vaikų populiariausiame pasaulyje socialiniame tinkle dar padaugės. Kita vertus, padėtis stipriai nepasikeis: juk ir dabar socialiniuose tinkluose registruojasi kone visi norintieji. Tiesa, “Facebook” kūrėjams teks sugalvoti, kaip nepažeisti Vaiko internetinio privatumo apsaugos akto (COPPA) reikalavimų. Kad tai būtų galima padaryti, vaikui iki trylikos metų registruojantis socialiniame tinkle greičiausiai bus būtinas tėvų sutikimas. Jei į tai bus pažiūrėta rimtai, šie pokyčiai išeis tik į naudą, nes dabar tėvų kontrolė šiuo klausimu yra minimali.

Ne drausti, o stebėti

Ekspertų teigimu, socialiniai tinklai yra neatsiejama šių dienų vaikų gyvenimo dalis ir jų tėvams (nors nemažai jų puikiai išsiverčia ir be sistemos “Facebook”) norom ar nenorom teks su tuo susitaikyti. Tad vienintelis dalykas, kurį suaugusieji gali padaryti – ne uždrausti socialinius tinklus, o atidžiau stebėti, ką jų atžalos juose veikia ir su kuo bendrauja.

“Internetas – ne vaikų, o tėvų problema, – tvirtina Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas, keturių vaikų tėvas Dainius Radzevičius, linkęs pritarti nuomonei, kad esant tėvų sutikimui ir priežiūrai socialiniais tinklais galima leisti naudotis ir mažesniems vaikams. – Internetą aš mėgstu lyginti su bulvių traškučių industrija: nors juos valgo daugiausia vaikai, ant pakuotės skelbiama informacija apie traškučių sudėtį juk skirta ne jiems, nes patys mažiausi dar nemoka skaityti, o tėvams, ir tik jie turi nuspręsti, leisti ar neleisti tai valgyti.”

D.Radzevičiaus atžalos taip pat naudojasi socialiniais tinklais. Tiesa, dvylikametis jo sūnus su draugais labiau mėgsta bendrauti SMS žinutėmis nei per “Facebooką” – jį pats D.Radzevičius labiau priskirtų  vadinamajai “sms‘ininkų” kartai. Bet ar bendravimas telefonu labiau nei internetu ateityje lygiai taip pat domins ir kitą Radzevičių sūnų, kuriam dar tik penkeri, – labai abejotina.

D.Radzevičius su žmona nuolat aiškina vaikams apie interneto pavojus ir ragina bendrauti gyvai, o ne virtualiai. Tai daryti skatina ir girdėta informacija apie Didžiojoje Britanijoje jau susiformavusią vadinamąją Eleanor Rigby kartą, kuriai priskiriami vieniši jauni žmonės, daugiau bendraujantys socialiniuose tinkluose nei gyvai (pavadinimas Eleanor Rigby kilo iš “The Beatles” dainos, kurioje dainuojama apie vienišus žmones).

Tuo tarpu advokatas, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto lektorius dr. Stasys Drazdauskas rado paprastą, bet veiksmingą būdą savo atžalų buvimo laikui prie kompiuterio riboti – nustato atitinkamą funkciją, kad atėjus tam tikrai valandai kompiuteris išsijungtų. Vaikai apie tai žino iš anksto ir didesnių prieštaravimų nebekyla. Tiesa, vyriausiam S.Drazdausko sūnui dar tik septyneri ir socialiniai tinklai jo dar nedomina. O ką advokatas darys tada, kai kiek ūgtelėjęs sūnus pareikš norą užsiregistruoti “Facebooke”? “Leisti galima, bet reikia paaiškinti, kaip juo naudotis – čia kaip ir su peiliu, jei netinkamai elgsiesi – gali susižeisti, – sako S.Drazdauskas. – Didžiausia problema, kurią matau kaip teisininkas – kaip šiuo atveju suderinti tėvų pareigą prižiūrėti ir auklėti vaikus bei vaikų teisę į privatumą. Taigi absoliuti tėvų kontrolė būtų negerai, nes pažeistų vaikų teises, o visiškas nesikišimas irgi gali pridaryti žalos. Tad reikėtų ieškoti aukso vidurio.”

Lietuvos vartotojų instituto vadovė dr. Zita Čeponytė mato ir kitą problemą – kaip parodė instituto atliktas tyrimas, Lietuvoje pagrindiniai socialinių tinklų vartotojai yra vaikai (77 proc. naudojasi “Facebook” socialiniu tinklu, o 65 proc. – “One.lt”), o ne suaugusieji, todėl pastarųjų žinios apie socialinius tinklus yra menkos – kitaip tariant, tėvai savo vaikams vargu ar gali patarti, kaip saugiai jais naudotis. Na, o patys vaikai, kaip rodo tyrimas, internete skelbia per daug savo asmens duomenų.

“Tiek tėvai, tiek mokytojai vaikams socialinių tinklų klausimu yra prasti patarėjai”, – teigia Z.Čeponytė. Kol padėtis nesikeis, lietuvių vaikams socialiniuose tinkluose bus labai nesaugu.