SKVC

Europos aukštasis mokslas pastaruosius du dešimtmečius išgyvena didelių permainų laikotarpį. Kuo toliau, tuo labiau ryškėja tendencija atsisakyti tradicinio į dėstytoją orientuoto studijų modelio ir pereiti prie į studentą orientuoto mokymo ir mokymosi. Gerosios praktikos pavyzdžiu laikomas studentų įtraukimas į visus studijų programos ciklo etapus. Su jais konsultuojamasi rengiant ir vykdant programas, atsižvelgiama į siūlymus tobulinant studijų procesą.

Ką tai keičia studijų kokybės užtikrinimo procesuose?

Į studentą orientuotas mokymas ir savarankiško mokymosi skatinimas lemia svarbius pokyčius studijų kokybės užtikrinimo procedūrose. Studentai nebenori būti pasyvūs studijų programų vykdymo stebėtojai, bet siekia dalyvauti tiek kūrybiniame procese, tiek kokybės užtikrinimo veiklose. Studijų kokybės vertinimo centras (SKVC) dėl besikeičiančio modelio jau 2011 m. pakoregavo studijų programų bei aukštųjų mokyklų išorinį vertinimą reglamentuojančius teisės aktus, kad būtų sudarytos sąlygos studentams įsitraukti ir aktyviai dalyvauti.

Dabar išorinį studijų programų ar aukštųjų mokyklų vertinimą atliekančių ekspertų grupė formuojama taip, kad į jos sudėtį įeitų ne tik užsienio bei Lietuvos atitinkamos srities specialistai, socialinis partneris, bet lygiomis teisėmis dalyvautų ir studentų atstovas. Kviečiami studentai ne tik iš Lietuvos universitetų bei kolegijų, bet ir iš įvairių užsienio šalių. Vizitų į aukštąsias mokyklas metu organizuojami susitikimai su tos aukštosios mokyklos studentais, skatinamas jų kritiškas požiūris ir produktyvi diskusija su programą vertinančiais ekspertais.

Studentai įtraukiami ir į kitus išorinio kokybės užtikrinimo procesus: jie dalyvauja rengiant programų savianalizę aukštosiose mokyklose, jų atstovai įtraukiami į SKVC patariamųjų institucijų veiklą svarstant ekspertų pateiktų studijų programų vertinimo ir institucinio vertinimo išvadų išsamumą, objektyvumą, pagrįstumą, taip pat nagrinėjant apeliacijas dėl studijų programų vertinimo. Ne mažiau svarbu tai, kad studentų atstovas įpareigotas dalyvauti SKVC valdyme ir yra paskirtas tarybos nariu.

Kaip studentai gali dalyvauti programos kūrimo procese?

Studijų kokybės vertinimo centras įgyvendina projektą „Studijas reglamentuojančių aprašų sistemos plėtra (SKAR-2)“, kurio pagrindinis tikslas – parengti studijų programoms rengti ir tobulinti skirtus studijų krypčių aprašus. Šių dokumentų pagrindu bus rengiamos naujos ir tobulinamos jau vykdomos studijų programos, todėl studentų dalyvavimas aprašų rengimo procese – svarbus jų efektyvumo veiksnys.

Studentai įtraukiami į aprašų rengimo procesą keliais būdais. Visų pirma siekiama, kad kuo daugiau akademinės bendruomenės narių susipažintų su šiais dokumentais dar jų kūrimo stadijoje. Jų projektai siunčiami visoms įmanomoms suinteresuotoms pusėms, taip pat ir atitinkamų krypčių programų studentų atstovybėms. Prašoma juos įvertinti ir teikti pastabas, skatinama dalyvauti SKVC organizuojamuose aprašų viešinimo renginiuose – diskusijose.

Taip pat užtikrinamas studentų atstovo dalyvavimas priimant galutinį sprendimą – aprašų rengimo valdymo grupėje vienas narys yra studentų atstovas. Valdymo grupės paskirtis – svarstyti ir pritarti arba nepritarti parengtiems studijų krypčių aprašams. Tik pritarus aprašui jis gali būti teikiamas švietimo ir mokslo ministrui tvirtinti ir tampa privalomu dokumentu.

Studentų dalyvavimas rengiant studijų krypčių aprašus užtikrins atidesnį ir sėkmingesnį studijų pasirinkimą, studijų programos taps skaidresnės, nes dokumentuose atsispindės pagrindiniai atitinkamose kryptyse vykdomų programų elementai – numatomi studijų rezultatai. Tikimasi, kad studentų įtraukimas skatins prisiimti atsakomybę už studijų programų kokybę ir pastūmės studentus imtis iniciatyvos siūlant pakeitimus, dalyvaujant apklausose bei diskusijose.

Daugiau informacijos apie projektą „Studijas reglamentuojančių aprašų sistemos plėtra (SKAR-2)“, studijų krypčių aprašų projektus rasite Studijų kokybės vertinimo centro interneto svetainėje http://www.skvc.lt/default/lt/kokybes-uztikrinimas/krypciu-aprasai.

Projektas SKAR-2 vykdomas pagal 2007–2013 m. Žmogiškųjų išteklių plėtros veiksmų programos 2 prioriteto „Mokymasis visą gyvenimą“ VP1-2.2-ŠMM-01-V priemonę „Studijas reglamentuojančių aprašų rengimas ar atnaujinimas, atsižvelgiant į naujus kokybinius reikalavimus“.

Amerikietiška svajonė – tai tikėjimas, kad JAV galima tapti turtingam ir laimingam. Bet yra ir lietuviška svajonė. “Veido” žvilgsnis į žmones, kuriems pavyko Lietuvoje susikurti vakarietišką gyvenimo kokybę ir kuriems Lietuva – geriausia šalis gyventi.

Nė vienas nėra tobulas, bet jei reikėtų bendrais bruožais apibūdinti lietuvio svajonių gyvenimą, vilniečio Remigijaus gyvenimas, ko gero, būtų labai arti to. Jis jaunas, sveikas ir daug pasiekęs. Jis mėgaujasi laisve ir gyvenime daro tai, kas jam labiausiai patinka. Jis dirba, kada nori, kada nori – ilsisi, ir uždirba pakankamai, kad galėtų savęs nevaržyti.
Tad susipažinkime: Remigijus Savickas, 36 metų verslininkas, tarptautinės mokymo kompanijos “DOOR Training and Consulting Baltic” partneris ir konsultantas.
“Kas man yra gyvenimo kokybė? – perklausia R.Savickas, šiek tiek pamąsto ir ima vardyti: – Tai galimybė pabudus ryte, kai sučirškia telefonas, sau pasakyti: noriu paskaityti knygą lovoje, ir tai daryti, pavyzdžiui, iki pietų. Tai galimybė nueiti papietauti, kur tik nori. Tai susitikimai arba veikla, kuri tave emociškai įkrauna. Tai profesinė veikla, kuri tau teikia daug džiaugsmo, nes labai įdomu, kaip tu tą ir aną padarysi. Tai galimybė paskambinti draugui ir paklausti: ką veiki po dviejų savaičių, gal važiuojame pažaisti golfo į Milaną, nes čia dar šaltoka? O tada sėsti į lėktuvą ir savaitgalį praleisti žaidžiant ten golfą. Tai galimybė sugalvoti, kad šiais metais nori investuoti į savo tobulėjimą, tada internete susirasti mokymus pasirinktoje šalyje ir ten dvi savaites padirbti su savimi, susipažinti su naujais žmonėmis. Gyvenimo kokybė man yra laisvė pačiam spręsti tiek profesiniu, tiek kitais atžvilgiais.”
Būtent toks šiandien ir yra R.Savicko gyvenimas.
Ką iš tiesų tai reiškia – turėti laisvę pačiam spręsti dėl savo gyvenimo ir gyventi per daug savęs neribojant? Tai šiandien dar nėra žinoma daugeliui lietuvių. Dirbti mėgstamą gerai mokamą darbą, gyventi gerame būste, važinėti nauju, bet svarbiausia – saugiu automobiliu, rinktis maistą ne pagal kainą, o pagal kokybę ir naudą sveikatai, keliauti po pasaulį, nueiti į bet kurio norimo muzikanto koncertą, leisti vaikus į privatų darželį (jei to nori), susitaupyti oriai senatvei… Daugelį šių, regis, elementarių dalykų, kurie Vakaruose laikomi įprastu gyvenimo standartu, Lietuvoje sau gali leisti dar tik labai maža dalis gyventojų.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” (http://prenumerata.veidas.lt/lt/order/magazine?id=17590), pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-17-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Apsnūdusiems sostinės mikrorajonams gaivinti kuriasi bendruomenės aktyvinimo centrai, kurie bando įrodyti, kad ir miegamuosiuose rajonuose galima veikti šį tą daugiau, nei tik miegoti.

Didžioji dalis vilniečių gyvena mikrorajonuose, kuriuos įprasta vadinti miegamaisiais. Šie praėjusio amžiaus 7–8 dešimtmetyje iškilę daugiabučių kvartalai darosi vis nepatrauklesni ir šiandien yra viena didžiausių miesto problemų. Sovietinės statybos miegamieji rajonai nėra patrauklūs jauniems žmonėms, todėl juose vis didėja senjorų dalis: 2011 m. visuotinio gyventojų surašymo duomenimis, maždaug trečdalis Karoliniškių ar Viršuliškių seniūnijų gyventojų yra pensinio amžiaus.
Pasak Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento direktoriaus Artūro Blotnio, miegamieji rajonai sensta ne tik demografiniu, bet ir gyvenimo kokybės požiūriu – čia gyvenama senuose, nekokybiškuose ir prastos išvaizdos pastatuose. Būtent todėl jaunos šeimos aplenkia sovietinės statybos miegamuosius rajonus ir mieliau renkasi būstą periferinėse miesto dalyse, kur gali įpirkti žemės sklypą ir pasistatyti namą. Pavyzdžiui, tokiuose naujos statybos rajonuose, kaip Balsiai ar panašūs, šeimų amžiaus vidurkis nesiekia 40 metų.
Nuolat pabrėžiama, kad senų daugiabučių namų problemą iš dalies galima išspręsti juos renovuojant bei atnaujinant vidinę struktūrą. Vis dėlto renovacija negarantuoja, kad senų daugiabučių rajonas iš apsnūdusio miegamojo virs gyvybingu, o Vilnius iš miegamųjų rajonų miesto – policentriniu miestu. „Viešųjų erdvių buvimas yra nė kiek ne mažiau svarbi sėkmingo gyvenamojo rajono plėtros sąlyga“, – įsitikinusi miesto antropologė, Vilniaus Gedimino technikos universiteto miesto studijų dėstytoja Jaketerina Lavrinec.
Sovietinės statybos miegamiesiems rajonams pamažu virstant pensininkų gyvenimo vieta, naujos statybos rajonai taip pat negali pasigirti ypatingu gyvybingumu, jaukumu ir patogumu. Paradoksalu, tačiau naujai pastatytas Šiaurės miestelio mikrorajonas yra net labiau “miegamasis” nei koks Antakalnis.
Nors sovietmečiu statyti gyvenamieji rajonai stipriai kritikuojami dėl savo architektūrinės monotonijos, vis dėlto juose buvo išplėtota socialinė infrastruktūra. Miegamuosiuose rajonuose buvo statomi vaikų darželiai ir mokyklos, jie turėjo savo baseinų, žaidimų aikštelių, kino teatrų, prekybos centrų bei rajoninių restoranų ir valgyklų. O štai daugelis naujos statybos rajonų nieko panašaus neturi, nebent parduotuvių (charakteringiausias neišplėtotos socialinės infrastruktūros pavyzdys – Perkūnkiemis).
Pasak J.Lavrinec, planuojant tokius mirkorajonus, kaip Šiaurės miestelis, prie kiekvieno daugiabučio buvo paliktas tik minimaliai leistinas žaliasis plotas, kuriame per mažai vietos vaikų žaidimams, o ir vyresni gyventojai nelinkę juose užsilikti. Rajono planuotojai pamiršo, kad patrauklios rekreacinės zonos, kuriose norisi pasivaikščioti, yra geros gyvenimo kokybės požymis. „Suteikdamos rajonų gyventojams galimybę susitikti ir galbūt imtis bendrų laisvalaikio veiklų, šios erdvės tampa vietos bendruomenės formavimosi katalizatoriumi“, – teigia J.Lavrinec.

Kuo Pilaitė skiriasi nuo Šeškinės

Visuomenininkai viešųjų erdvių ir lokalių susitikimo vietų trūkumą mikrorajonuose bando kompensuoti kurdami alternatyvias platformas, kurių veikla skiriama rajono gyventojams. Pavyzdžiui, Pilaitėje veikia „BEEpart“ kultūros centras, Antakalnyje – atviras jaunimo centras „Žalianamis“, Karoliniškėse iki pat metų pabaigos veikė Karoliniškių architektūros laboratorija. Pačių visuomenininkų įsitikinimu, tokie centrai ne tik pagyvina vietos socialinį ir kultūrinį gyvenimą, bet ir pačią gyvenamąją vietą daro patrauklesnę.
„Dauguma miegamųjų rajonų yra monofunkciniai – juose gyvenama. Tačiau renkantis gyvenamąją vietą svarbu, kad tame rajone būtų kuo daugiau patogumų ir funkcijų (parduotuvės, aptarnavimas, rekreacinės zonos, kultūros taškai), ne tik vienas prekybos centras už kilometro“, – aiškina vienas Karoliniškių architektūros laboratorijos (K-LAB) iniciatorių Mindaugas Reklaitis. „Tokios iniciatyvos kaip mūsų prisideda prie rajono daugiafunkciškumo ir įvairiapusiškumo, kuris daro jį patrauklesnį. Kitaip tariant, nebūtina važiuoti į centrą, kad gautum, ko nori“, – aiškina M.Reklaitis.
Tipiniame Karoliniškių daugiabutyje įsikūrusi K-LAB kvietė apsilankyti apie pusę metų – praėjusių metų pabaigoje ji buvo uždaryta. Kaip atvira eksperimentinė erdvė veikusi laboratorija turėjo tapti ta vieta, kurioje Karoliniškių gyventojai susiburia ir diskutuoja bet kokiais jiems rūpimais klausimais. K-LAB durys buvo atviros šešias dienas per savaitę: laboratorijos aktyvistai organizavo ekskursijas po rajoną, rengė kultūros vakarus, viešas diskusijas, kvietė rajono vaikus mokytis žaisti bridžo bei visiems kartu susėsti prie pusryčių stalo.
Susidomėjusiųjų K-LAB veikla buvo daug, aktyviai įsitraukusiųjų – tik saujelė. „Žmonėms buvo nedrąsu užeiti. Užėjusieji klausinėjo, kuo mes čia užsiimame, teiraudavosi, kiek reikia mokėti, ar nesame partija arba religinė organizacija“, – prisimena kita K-LAB pradininkė Indrė Ruseckaitė.
Kartais gyventojams išjudinti prireikdavo net provokacijų. K-LAB aktyvistai prisimena, kad teko apsimetus matininkais palei daugiabučių langus ir sklypą pamatuoti. Sutrikusiems gyventojams buvo paaiškinta, kad palei jų namus bus statomi kotedžai, jie buvo pakviesti į projekto aptarimą. „Į aptarimą atėjo grupelė žmonių, kurie iš pradžių buvo pasipiktinę, tačiau labai greitai suprato mūsų mintį ir įsitraukė į diskusiją. Sulaukėme teigiamos reakcijos – daugiau matuokit, daugiau judinkit čia visus“, – pasakoja M.Reklaitis.
Penkių jaunų architektų inicijuotas K-LAB projektas atsiėjo apie 30 tūkst. Lt, kuriuos skyrė Kultūros ministerija. I.Ruseckaitė įsitikinusi: „Tokioms iniciatyvoms reikia labai nedaug – paramos ir patalpų. Visa kita yra žmonių entuziazmas.“
Nors šiuo metu projektas jau pasibaigęs, K-LAB aktyvistai viliasi, kad gyventojai imsis iniciatyvos ir pratęs jų pradėtą darbą. „Viename iš susitikimų su gyventojais svarstėme, kodėl visos Karoliniškės negalėtų atrodyti kaip didelis botanikos sodas. Taip, čia būtų daugiabučių, tačiau jie stovėtų išgražintoje botanikos aplinkoje. Kitaip tariant, galima pradėti nuo kiemo, laiptinės ar namo ir judėti ta kryptimi tolyn“, – aiškina M.Reklaitis.
Iš tiesų bendruomeniškumas ir vietos gyventojų aktyvumas stipriai prisideda prie gyvenamosios vietos patrauklumo. Kultūros centro Pilaitės rajone „BEEpart“ įkūrėjas Andrius Ciplijauskas teigia: „Aš nekilnojamojo turto plėtotojams nuolat kartoju, kad būtina remti bendruomenių iniciatyvas, kurios didina viso rajono pridėtinę vertę. Juk taip pakyla ir visa jų pastatų vertė. Žmogus mato – rajonas jaukus, gyventojai visi kartu kažką bendrai veikia, yra kur nueiti, siūloma įdomių renginių. Toks rajonas laimi konkurencinėje kovoje su kitais „miegančiais“ rajonais.“
Jau trečią sezoną skaičiuojantis „BEEpart“ atsirado labai praktiniais sumetimais. A.Ciplijauskas prisimena ieškojęs patalpų biurui Pilaitės rajone, o neradęs pats pradėjo projektuoti pastatą. Dvejus metus trukęs biurokratinių slenksčių mynimas davė vaisių – Pilaitės pakraštyje ant valstybinės žemės išdygo laikinojo pastato statusą turintis iš jūrinių konteinerių sulipdytas kultūros centras.
„Pagrindinis mūsų tikslas yra decentralizuoti kultūrą. Miesto centre vyksta labai daug įvairiausių renginių, o periferija merdi apimta visiškos apatijos. Su šia iniciatyva mes bandome ne tik patys pragyventi iš tų kultūrinių renginių, bet dar ir savo patarimais, meninėmis bei socialinėmis įžvalgomis kitiems padėti surasti savo nišą“, – dėsto A.Ciplijauskas.
Taip veikla, prasidėjusi nuo Pilaitės suvenyrų kūrimo, išsiplėtė iki būrelių bei užsiėmimų, skirtų ir vaikams, ir suaugusiems, filmų peržiūrų, pilaitiškių proto mūšių bei įvairių mugių ir festivalių. A.Ciplijauskas pastebi: “Pas mus besilankančiųjų amžiaus spektras platus – nuo kūdikių iki tikrai garbaus amžiaus senjorų.“ Jo teigimu, per dieną kultūros centre apsilanko apie 30 žmonių, viena iniciatyviausių grupių yra jaunos mamos.
„BEEpart“ – privati iniciatyva, parama centro veiklai nėra garantuojama nei iš savivaldybės biudžeto, nei iš Europos Sąjungos fondų. „Mes rašome projektus ir arba pataikome į savivaldybės nustatytus rėmus, arba ne“, – pasakoja A.Ciplijauskas.
Lėšų užsidirbama iš patalpų nuomos, organizuojamų užsiėmimų, suvenyrų pardavimo, bendradarbiavimo su Pilaitėje įsikūrusiais didžiaisiais verslais ir amatininkais. Centras turi du nuolatinius darbuotojus, tačiau nemažai žmonių prie „BEEpart“ veiklos prisideda savanorišku darbu.
Būsimiems miegamųjų rajonų gaivintojams ir visuomenininkams A.Ciplijauskas pataria: „Labai svarbu, kad kiekvienas miegamasis rajonas turėtų įdomų objektą. Visi tie rajonai yra tokie monotoniški ir nuobodūs, kad juose atsiradęs kitoks, įdomesnis pastatas ar objektas iškart taptų tuo traukos tašku. Iš karto atsirastų kažkoks identitetas – Pilaitė tokia, Šeškinė kitokia, Žirmūnai dar kitokie.“
Centro vadovą džiugina, kad į Pilaitę pradeda užsukti turistų, ir domina čia juos ne kas kitas, o išskirtinės konstrukcijos „BEEpart“ pastatas.
Ne mažiau svarbios ir pačios veiklos: gyventojus būtina „užkurti“, leisti jiems pasijusti reikalingiems per savanorystę, darbą su kitais. Visuomenė, nors ir lėtai, keičiasi – žmonės darosi atviresni ir aktyvesni. Labiausiai šie pokyčiai matomi pažvelgus į jaunas šeimas, tad bendruomenių centrų poreikis tik didės.
„Pilaitėje mes norėtume sukurti gerąjį pavyzdį, kai įtraukiama visuomenė, verslas, amatai, kai yra sukurtas aiškus identitetas, tad ir atvažiuoti į tą rajoną smagu. Aš įsivaizduoju, kad ateityje susikurs tokių kultūros centriukų tinklas“, – planais dalijasi A.Ciplijauskas.

Daugelyje pasaulio valstybių organizuojami konkursai, kuriuose verslo ir viešojo sektoriaus kompanijos atskleidžia, kaip savo veiklos konkurencingumui didinti naudoja visuotinės kokybės vadybos metodus. Nuo 1998 metų šie konkursai rengiami ir Lietuvoje.

Nacionalinio kokybės vadybos prizo konkurse pagal Europos verslo tobulumo metodiką vertinamas gebėjimas veikloje sujungti skirtingus, bet tarpusavyje glaudžiai susijusius vadybos elementus: vadovavimą, strategiją, personalo valdymą, išteklius ir procesus. Bendrasis įmonės veiklos efektyvumas charakterizuojamas ne vien finansiniais rodikliais. Įvertinama ir vertė, sukurta klientams, partneriams, darbuotojams, savininkams bei visuomenei.

16-oje iki šiol Lietuvoje įvykusių konkursų dalyvavo 123 įmonės, 27 iš jų prizo siekė net po du ar tris kartus. 2013 metais Ūkio ministerijos rengtame konkurse dalyvavo 6 įmonės: Lietuvos radijo ir televizijos centras (Telecentras), „Montuotojas“, „Irdaiva“, „Kelprojektas“, „Daumantai LT“ ir „Kvalitetas“.

Konkurso ekspertai išanalizavo pretendentų ataskaitas, apsilankė įmonėse ir įvertino konkurso dalyvių vadybos lygį pagal nurodytus kriterijus. Ūkio ministerija, apsvarsčiusi ekspertų rekomendacijas, nutarė, kad 2013 metų Nacionalinės kokybės vadybos konkurso prizų nusipelnė AB Lietuvos radijo ir televizijos centras (Telecentras) – didžiųjų įmonių kategorijoje; AB „Kelprojektas“ – vidutinių įmonių kategorijoje; UAB „Kvalitetas“ – mažų įmonių kategorijoje.

Didžiausiu bendru balų skaičiumi (569 iš 1000 galimų pagal metodiką), taip pat aukščiausiais balais pagal atskirus kriterijus įvertinta Telecentro vadyba. Iš devynių veiklos vertinimo kriterijų ji nugalėjo pagal šešis (vadovų veikla, strategija, išteklių ir procesų valdymas, klientų poreikių tenkinimas ir verslo rezultatai). Ši įmonė yra akivaizdus pavyzdys, kaip dalyvavimas konkurse gali padėti tobulinti veiklą. Telecentras šiame konkurse dalyvavo ir 2012 metais, bet tada prizo nelaimėjo. Rezultatų analizė ir įgyvendinti pokyčiai padėjo įmonei pasiekti pažangą daugelyje sričių ir gerokai aukštesnį įvertinimą šių metų konkurse. Vadybos tobulinimo išminties iš šios įmonės galėtų pasimokyti dauguma Lietuvos organizacijų. Nuostatai reikalauja, kad konkurso nugalėtojai skleistų pažangią patirtį.

Didelių įmonių kategorijoje konkurse dalyvavo ir bendrovė „Montuotojas“. Tai garbingą istoriją turinti statybų sektoriaus bendrovė, atliekanti metalinių konstrukcijų ir inžinerinių sistemų montavimo darbus. Aukšto profesionalumo vadyba suteikia galimybę šiai organizacijai įveikti bet kokius sunkumus šalies statybų sektoriuje.

Vidutinių įmonių kategorijoje nugalėtoja pripažinta bendrovė „Kelprojektas“. Iš visų konkurso dalyvių ji daugiausia balų surinko pagal personalo valdymo ir poreikių tenkinimo kriterijus, o bendras visų kriterijų įvertinimas gerokai viršijo šioje kategorijoje dalyvavusių kitų dviejų įmonių rezultatus. Galima teigti, kad didelį indėlį į šalies transporto infrastruktūros modernizavimą įdėjusio „Kelprojekto“ vadyba ir pasiekimai yra pasaulinio lygio. Ilgametė patirtis, naujausios technologijos ir novatoriški inžineriniai sprendimai bendrovei leidžia sėkmingai dalyvauti ir kitų šalių transporto atnaujinimo bei plėtros procesuose.

Mažų įmonių kategorijoje konkurse dalyvavo tik viena įmonė – konsultacines vadybos paslaugas teikianti bendrovė „Kvalitetas“. Antras bandymas įmonei buvo sėkmingas. Jos vadybos lygio įvertinimas balais atitiko nuostatų reikalavimus nugalėtojams – ne mažiau 400 balų.

VšĮ Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kokybės vadybos centras, Ūkio ministerijos pavedimu organizavęs konkursui pateiktų ataskaitų vertinimą, sveikina su pasiekimais vadybos srityje ne tik konkurso nugalėtojus, bet ir visus jo dalyvius. Išsiugdyti nuostatą siekti sisteminio tobulėjimo yra svarbiau už bet kokį prizą. Nacionalinio kokybės vadybos prizo konkursas – teisingo kelio į tobulumą pradžia.

Pranas KUISYS

Vilniaus Gedimino technikos universiteto

Kokybės vadybos centro direktorius

„Veido“ užsakymu atlikta apklausa atskleidė didžiulius lietuvių gyvenimo būdo pokyčius: net septyni iš dešimties didžiųjų Lietuvos miestų gyventojų teigia, kad šiandieninis jų gyvenimo tempas yra greitesnis nei prieš dvidešimt metų.
Kaip parodė rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime consulting“ atlikta apklausa, greitesniu tempu šiandien gyvena 67 proc. miestiečių. Kad jų gyvenimo tempas sulėtėjo, nurodė tik 10,4 proc. apklaustųjų, na, o maždaug penktadalis teigė ir dabar, ir prieš dvidešimt metų gyvenę lygiai taip pat aktyviai.
Įdomūs ir kiti apklausos rezultatai: trečdalis miestų gyventojų pripažino, kad dėl aktyvaus gyvenimo ritmo sunkiai viską spėja ir dažnai neišsimiega. Vis dėlto atrodo, kad dauguma lietuvių kol kas gana sėkmingai derina poilsį ir suaktyvėjusį gyvenimo būdą, nes net 65,4 proc. nurodė miego stygiaus nepatiriantys.

Ar jūsų gyvenimo tempas šiuo metu yra greitesnis, ar lėtesnis nei prieš 20 metų? (proc.)
Greitesnis     67
Mano gyvenimo tempas nepasikeitė     22
Lėtesnis     10,4
Nežinau / neturiu nuomonės     0,6

Ar jūs susiduriate su miego trūkumu, kurį lemia aktyvus gyvenimo ritmas? (proc.)
Ne, mano miegas dėl to nenukenčia     65,4
Taip, susiduriu: viską suspėti sunku, todėl man dažnai trūksta miego     33,2
Neturiu nuomonės     1,4

Šaltinis: „Veido“ užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime consulting“ 2013 m. spalio 28–30 d. atlikta Lietuvos didžiųjų miestų 500 gyventojų apklausa. Cituojant apklausą, nuoroda į „Veidą“ būtina.

Kas nori brangių ir prabangių prekių kopijų, be vargo nusiperka turguje arba užsisako per tarpininkus. O ką daryti, kai padirbinį neva iš patikimų rankų nusiperki netyčia?

Vilnietė Marina Gušauskienė, patikėjusi prekybininkų tvirtinimais ir apsipirkusi specializuotoje esą patikimoje parduotuvėje, kitais prekybininkų pasiūlymais susivilios dar negreitai. Mat čiužinys, kuriam esą suteikiama 15 metų garantija, jos namuose nebenaudojamas nepraėjus nė metams.
„Atsiguli į „duobę“, o ryte skauda nugarą. Vis dėlto pigiau man kainuos įsigyti naują čiužinį, nei pardavėjui grąžinti nekokybišką prekę, ypač kai reikia atlikti sudėtingus namų darbus – jį nufotografuoti, įrodyti, kad buvo tinkamai naudojamas, ką jau kalbėti apie transportavimo išlaidas“, – apie maždaug tūkstančio litų vertės pirkinį pasakoja moteris.
Beje, M.Gušauskienė pas tuos pačius prekybininkus įsigijo dar ir žinomo prekės ženklo „Delimano“ keptuvę, kurioje maistą gamino 30 dienų – lygiai tiek, kiek galiojo pinigų grąžinimo garantija.
Pasirodo, taip nesiseka ne jai vienai: jos kaimynė įsigijo nekokybiškus batus, kurie telaikė porą savaičių. Taigi dabar abi kaimynės turi apie ką pasikalbėti. Tiesą sakant, pasikalbėti, o jei dar tiksliau – pasiskųsti įsigytais nekokybiškais gaminiais ar produktais pagrindo turi jau gana daug Lietuvos gyventojų.
Pastebima ir nauja tendencija: naują kasdienio vartojimo daiktų, neatitinkančių tikrosios vertės, bangą atnešė ir elektroninė prekyba.
„Elektroninės parduotuvės įrodinėja, kad pas juos visai realu pusvelčiui įsigyti originalių kvepalų. Ir, beje, gana didelio tūrio buteliukų. Bet visi, kurie dar nepasimokė, turėtų žinoti, kad tai neįmanoma. Iš tiesų 100 mililitrų Calvino Kleino „Euphoria“ kvepalų už šimtą litų neįsigysi. Geriausiu atveju – 30 mililitrų. O jei siūlo šimtą, vadinasi, tai apgaulė”, – pilasi į tikrovę grąžinantys komentarai internetiniuose skundų puslapiuose.
Tiesą sakant, įsigijus neoriginalių kvapalų žala dar pakenčiama, o ką daryti vartotojams, kurie „apsiperka“ dar solidesnėmis sumomis: apsistato namus deformuotais baldais, pasikloja sidabro pluošto čiužinius be sidabro, mūvi vienkartinius aukso žiedus, skausmus gydosi neva medicininiais prietaisais ir pan.
Blogiausia, kad tokių pavyzdžių vis daugėja ir ateityje tik daugės. Taigi natūralu, kad daugėja ir vartotojų skundų: 2013 m. I ketvirtį Valstybinė ne maisto produktų inspekcija išnagrinėjo 870 skundų (43 proc. daugiau nei pernai tuo pat metu). “Ir tų skundų daugės, nes pirkėjų raštingumas didėja, o ir noro kovoti dėl savo teisių atsiranda”, – komentuoja inspekcijos Gaminių kontrolės skyriaus vedėja Danutė Banytė.

Italijoje – didžiulės baudos

Mūsų muitinės pareigūnai siuntose iš besivystančių šalių nuolat randa padirbtos kosmetikos, drabužių, avalynės, galanterijos ir aksesuarų, kurių kokybė apgailėtina. Vien pernai Lietuvoje sulaikyta 390 tokių siuntų, o tai – net 137 555 prekės.
O štai aukštosios mados kalvė Italija į intelektinės nuosavybės teises žvelgia tikrai ne pro pirštus – taupieji, pusvelčiui įsigiję prabangių ženklų prekių, gali atsidurti cypėje. Esą kiekvienas privalo žinoti, kad „Gucci“, „Valentino“, „Dolce&Gabbana“ ir kitų garsiausių mados namų kūrinių negalima įsigyti mokant tik 30 proc. jų vertės.
Italijoje, Europos vartotojų centro duomenimis, klastočių pirkėjai gali būti baudžiami administracine bauda net iki 7 tūkst. eurų, o jų pardavėjams gresia 10 tūkst. eurų baudos arba areštas iki šešių mėnesių. Blogiausiu atveju pirkėjas rizikuoja būti įkalintas nuo dvejų iki aštuonerių metų. Žinoma, tokios pat nuobaudos galioja ir kitų šalių piliečiams, sumaniusiems apsipirkti pigiau.
Lietuvos muitinės departamento Procedūrų skyriaus vyriausioji specialistė Aistė Žičkutė primena, kad Lietuvos administracinių teisės pažeidimų kodekse sankcijos numatytos tik tais atvejais, kai siekiama turtinės naudos, todėl Lietuvoje klastotes įsigijusieji asmeniniam naudojimui bausmių (tokių kaip, tarkime, Italijoje) tikrai nesulauks.
„Pašte sulaikomos smulkios siuntos, kurių gavėjai paprastai kartojasi. Vadinasi, internete klastotes platinantys pardavėjai ar užsakymo tarpininkai realizuoja jas mažais kiekiais“, – paaiškina A.Žičkutė.
Dažnokai vartotojus suklaidinti gali internete besisukančių prekybininkų naudojamos tam tikros formuluotės. Pavyzdžiui, dažnai galima rasti skelbimų, kad parduodamas „Hermes“ rankinės analogas (tai yra vengiama žodžio “kopija”). Tačiau Muitinės departamento atstovė nukerta, kad intelektinės nuosavybės teisėje sąvokų „padirbtas“ ir „truputį padirbtas“ nėra: viskas, kam gaminti prekių ženklų savininkai nedavė sutikimo, yra klastotė.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-38-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Orientyrų būtinoms reformoms gali pasiūlyti Šiaurės šalys.

Gerovės valstybė Vakaruose susiduria su rimtais iššūkiais. Štai įtakingas leidinys „The Wall Street Journal“ netgi skelbia, kad europietiškas gerovės valstybės modelis patyrė bankrotą. Viena vertus, kalbama apie tai, kad užklupus finansų krizei šalys privalo smarkiai apkarpyti savo išlaidas ir sumažinti pernelyg dosnias ir realių valstybės galimybių jau nebeatitinkančias išmokas. Kita vertus, kalbama ir apie paties gerovės valstybės modelio išsigimimą.
Dar 1991 m. paskelbtoje enciklikoje „Centesimus Annus“ tuometis popiežius Jonas Paulius II perspėjo, kad tiesioginis valstybės kišimasis, atpalaiduojantis visuomenę nuo atsakomybės, paverčia piliečius vangiais, o išpūstos viešosios struktūros, kurioms išlaikyti reikia milžiniškų lėšų, vadovaujasi išimtinai biurokratine logika ir dažnai pamiršta savo pirminę paskirtį – rūpintis žmonėmis.
Be to, gerovės valstybės pirminė idėja skelbė apie būtinybę rūpintis labiausiai pažeidžiamais visuomenės sluoksniais, taip siekiant ne tik užtikrinti jiems orų gyvenimą, bet ir išvengti potencialių įtampos židinių visuomenėje. Tačiau ilgainiui gerovės valstybės teikiamais pranašumais mielai ir plačiai ėmė naudotis net ir tie, kuriems ta pagalba visiškai nėra būtina. Trumpai tariant, valstybės išlaikytinių nuolat daugėjo, o gerovės modeliu imta piktnaudžiauti.
Didžiosios Britanijos gerovės valstybės modelio kūrėjas lordas Williamas Beveridge‘as tikėjo idealu, kad jo sukurta sistema padės kovoti su penkiomis pamatinėmis visuomenę kamuojančiomis blogybėmis – stygiumi, neišprusimu, skurdu, ligomis ir tinginyste. Akivaizdu, kad šiame fronte pasiekta daug laimėjimų, kalbant tiek apie prekes ir paslaugas, kuriomis gali mėgautis vis daugiau piliečių, tiek apie visuotinį švietimą ar skurdo sumažinimą.
Tačiau moneta turi ir antrą pusę, o ji byloja, kad tūkstančiai žmonių, pasinaudodami gerovės valstybe, tiesiog nusprendė gyventi iš kitų piliečių kišenės. Visa tai reiškia ne tik dirbančiųjų išnaudojimą, bet ir apie moralinį nuosmukį, kai taip besielgiantis žmogus, maža to, kad nejaučia jokių sąžinės priekaištų, tačiau netgi manosi turįs prigimtinę teisę gyventi iš svetimo gero. Puikus to pavyzdys – per BBC antrąjį kanalą rodytas Johno Humphryso dokumentinis filmas „Gerovės valstybės ateitis“. Autoriui apsilankius vienoje jaunimo programoje Londone ir pasiteiravus jaunuolių, ar jų tėvai dirba, rankos nepakėlė nė vienas.
Taigi faktas akivaizdus: W.Beveridge‘o svajonė apie tai, kad gerovės valstybė padės išnaikinti tinginystę ir veltėdžiavimą, nepasitvirtino. Kai kuriais atvejais gautas netgi priešingas rezultatas. Tai ypač pasakytina apie tuos gerovės valstybės modelius, pagal kuriuos didžiausias dėmesys buvo skiriamas ne kuo greitesniam žmogaus grąžinimui į darbo rinką, jo perkvalifikavimui, o paprasčiausiam išmokų dalijimui.

Etikos nuosmukis

Gerovės valstybė turėjo neigiamą poveikį darbo etikai. Anksčiau buvo tvirtai tikima, kad norint kažką gauti privalu kažką duoti, o dabar neretai manoma, kad individas nusipelnė gauti net ir tuo atveju, jei nė nebando prisidėti prie bendros gerovės. „The Telegraph“ apžvalgininkas Philipas Johnstonas teigia, kad anksčiau individus, stokojančius vidinės motyvacijos dirbti ir stengtis, motyvuodavo baimė patirti gėdą prieš savo artimuosius ar kaimynus. Tačiau, pasak jo, gerovės valstybė šią išorinę motyvacijos sistemą sugriovė praktiškai įtvirtindama nuostatą, kad gyventi iš išmokų yra visai natūralus ir nesmerktinas dalykas. Negana to, tai netgi gudru.
Gerovės valstybė ilgą laiką buvo pristatoma kaip priemonė nuo revoliucinių idėjų atitraukti darbininkų klasę ir priversti ją susitaikyti su kapitalizmu. Buvo teigiama, kad gerovės valstybė padės kovoti su skurdu. Tačiau statistika rodo, kad viltys ne visai pasiteisino. Taip, nuo 1950 iki 1968 m. skurdo lygis JAV sumažėjo beveik 17 procentinių punktų – nuo beveik 30 iki 13 proc. Tačiau vėliau pažanga sustojo, be to, sparčiai ėmė gausėti vadinamųjų latentinių vargšų, kurie gyventų skurde, jei ne valstybės parama. Visa tai rodo, kad gerovės valstybė, viena vertus, kovoja su skurdu, kita vertus, skatina žmonių priklausomybę nuo biurokratinių valdžios institucijų, dalijančių išmokas.
Iš tiesų gerovės valstybė daro didžiulę klaidą dalydama išmokas, bet ne paskolas. Pastarąją žmogus turi grąžinti arba bent jau už ją atidirbti, o už išmoką nieko nesitikima. Galbūt tai tik skambūs žodžiai, tačiau iš tikrųjų taip nuvertinamas ir pats išmokos gavėjas: nesitikima, kad jis kada nors sugebės grąžinti tai, ką jam suteikė valstybė, perskirstydama per mokesčius surinktus pinigus. Žmogus pripratinamas pasyviai priimti tai, ką gauna, ir nejausti jokios atsakomybės ar pareigos už tai atsilyginti. Taigi gerovės valstybė tam tikrais atvejais gali būti netgi pavojinga ir destruktyvi.
Žurnalo „Forbes“ bendradarbis tėvas Roberto Sirico teigia, esą gerovės valstybė didžiausią pavojų kelia savo tuščiais pažadais, kad politinėmis priemonėmis įmanoma sukurti saugų ir stygiaus nepatiriantį pasaulį. Dabartinė gerovės valstybės krizė, pasak kunigo, įrodo, kad tokiais pažadais įtikinti žmonės sunkiai geba prisitaikyti prie naujų aplinkybių ir įveikti krizę. Kaip pavyzdys gali būti pateiktas išaugęs savižudybių skaičius Graikijoje.
Svarbus ir dar vienas aspektas: europinis gerovės valstybės modelis atvedė prie ekonomikos stagnacijos ir padidėjusio nedarbo. Ilgą laiką iki euro įvedimo nacionalinės vyriausybės gerovės valstybės krizę maskavo deficitiniais biudžetais ir nacionalinių valiutų devalvacija. Skolinti pinigai padėdavo apmokėti gerovės valstybės išlaidas, kurių didžiąją dalį sudarydavo išmokos bedarbiams. Šiuos be darbo paliko itin nelanksti darbo rinka.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-19-2013-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Apie tų pačių prekės ženklų produktų skirtumus Rytų Europoje ir Vakaruose prikurta daug mitų. Bet ar tikrai vakariečiai geria gardesnę kavą, jų skalbikliai geriau skalbia, o dantų pasta geriau išvalo dantis?

Ar gali būti, kad didžiausia koncerno „Achemos grupė“ akcininkė Lyda Lubienė prieš kelis mėnesius skrisdama iš Šveicarijos neleistiną kiekį cigarečių vežėsi todėl, jog Lietuvoje parduodamos tos pačios cigaretės jai atrodo prastesnės kokybės ir skonio?
Tai atrodo vienintelis logiškas paaiškinimas, kodėl milijonierės bagaže buvo rasta beveik 40 pakelių cigarečių be banderolių. Pasirodo, kiti turtingi Lietuvos verslininkai būdami užsienyje taip pat nevengia įsigyti cigarečių, o klausiami kodėl jie taip ir atsako – Lietuvoje ir Šveicarijoje, Vokietijoje, Austrijoje ar Belgijoje tos pačios cigaretės yra kitokio skonio ir kokybės.

Prekės ženklas vienodas, produktas – skiriasi

Dažnas rūkantis lietuvis patvirtintų, kad skirtingose šalyse parduodamos to paties pavadinimo cigaretės iš tiesų skiriasi. Airijoje gyvenanti Indrė Užpelkienė sako, kad nevienodu skoniu ir kartumu pasižymi daugelyje skirtingų šalių parduodamos cigaretės. „Kiek mums su vyru teko bandyti, nemaloniausio skonio buvo rusų ir rumunų „Marlboro“, – mano moteris.
Vartotojai pastebi, kad Lietuvoje ir Vakaruose kitokios ne tik tų pačių prekės ženklų cigaretės, bet skiriasi ir kava, saldumynai, kosmetika bei parfumerija, buitinės chemijos priemonės ir net kūdikių sauskelnės. „Jei tik yra galimybė, lankydamiesi Vakaruose visada nusiperkame kavos ir skalbimo miltelių. „Jacobs“ kava Vokietijoje daug gardesnė nei Lietuvoje, o skalbikliai „Ariel“ skalbia kur kas švariau“, – įsitikinusi vilnietė Ilona Markauskienė.
„Bet kuris daugiau keliaujantis lietuvis pasakytų, kad užsienyje kvepalai geresnės kokybės, – mano kaunietis Ignas Dovydaitis. – O mūsų draugai iš Vokietijos visada vežasi šokoladinį kremą „Nutella“. Palyginę Vokietijoje ir Lietuvoje parduodamą „Nutellą“ jie pastebėjo, kad skiriasi ne tik skonis, bet net ir spalva.“
Be to, teko girdėti, kad prancūzai, kurie kraustosi iš proto dėl „Coca-Cola light“ gėrimo, paragavę jo Paryžiuje ir Vilniuje nusivilia: skonis lyg ir tas pats, bet ne toks gardus.
Produktų sąrašą būtų galima ilgai tęsti, tačiau ką rodo faktai?
Deja, kaip tik faktų čia ir yra mažiausiai. Viena aišku, kad skonio ir kokybės skirtumai labai nežymūs bei sunkiai apčiuopiami, tad daugelis lietuvių toliau perka šiuos produktus ir galvos sau dėl to nesuka. Taigi gamintojai jokių nuostolių nepatiria ir nepaliauja tikinę, kad garsių prekės ženklų produktai, tiekiami Lietuvai ir kitoms Rytų Europos šalims, gaminami pagal tuos pačius kokybės standartus, kaip ir skirti Vakarų vartotojams.
Vis dėlto dalis lietuvių visada ieškos būdų, kaip įsigyti ne Rytų europiečiams, o vakariečiams skirtų tų pačių produktų. Jie stengiasi mėgstamų prekės ženklų produktų nusipirkti užsienyje, prašo jų atsiųsti svetur gyvenančių artimųjų, užsako internetu arba susiranda tiekėjų, kurie ir parūpina tų pačių pavadinimų prekių, nors jų gali įsigyti bet kurioje Lietuvos parduotuvėje.
Tai viena svarbiausių priežasčių, kodėl kai kurie lietuviai, pavyzdžiui, „Jacobs“ kavą perka „Vynotekoje“ (ten galima įsigyti Vokietijoje gaminamos šio prekės ženklo kavos), o buitinės chemijos priemones (tuos pačius skalbimo miltelius ar įvairius valiklius) – tik „Thomas Philipps“ parduotuvėse. Šis tinklas – viena tų prekybos vietų, kuriose galima įsigyti būtent Vakarų šalyse pagamintos garsių prekės ženklų produkcijos.
„Thomas Philipps“ prekybos tinklo darbuotojai, be abejo, teigia, kad vokiški skalbimo milteliai „Ariel“ tikrai geresni nei lenkiški ar rumuniški, nors diplomatiškai priduria, kad tik patys vartotojai gali geriausiai nuspręsti, kuo viena ar kita prekė, atsižvelgiant į kilmės šalį, skiriasi.
Tas pats prekės ženklas ir identiška pakuotė, o produktas – skirtingas. Su šiuo reiškiniu susiduria ne tik Lietuvos, bet ir daugelio kitų šalių gyventojai. Ir toli gražu ne vien neturtingi Rytų europiečiai.
Netgi amerikiečiai stebisi, kodėl JAV parduodama garsių Azijos prekės ženklų kosmetika yra prastesnės kokybės nei analogiška, kuria prekiaujama Japonijoje.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-16-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Savaitraščio „Veidas“ žurnalistai kartu su architektūros ir energetikos ekspertais žvalgėsi po Vilniuje naujai statomus daugiabučius.

Šiandien Vilniuje daugiabučių statyba jau atkutusi – šiuo metu statomi 26 daugiabučiai, o dar keliolika jau baigti ir į juos aktyviai viliojami naujakuriai. Kaip pasikeitė statybos kokybė nuo nekilnojamojo turto bumo metų, kur dygsta nauji kvartalai, kuo vieni projektai skiriasi nuo kitų ir galiausiai – kur geriausias kokybės ir kainos santykis? Norėdama atsakyti į šiuos klausimus, „Veido“ žurnalistė kartu su dviem ekspertais – architektu Gintaru Čaikausku ir Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) profesoriumi, Pastatų energetikos katedros vedėju Vytautu Martinaičiu apvažiavo dešimt šiuo metu sostinėje statomų ar neseniai pastatytų daugiabučių.
„Veidui“ žurnalistinio eksperimento metu talkinę ekspertai apibendrina, kad, palyginti su situacija prieš penkerius šešerius metus, daugiabučių statybos kokybė smarkiai pagerėjusi. „Anksčiau visais įmanomais būdais stengtasi sutaupyti – išorinėms sienoms, durims, langams, o dabar sustiprėjusi normatyvinė bazė, sertifikavimo sistema, galų gale vaisių pradeda duoti karčios rinkos pamokos“, – pagerėjusią kokybę pabrėžia architektas G.Čaikauskas.
Pasak jo, pasikeitę ir patys projektai bei pastatų architektūriniai sprendimai – nors ir dabar dar radome vidury laukų išdygusių daugiabučių, vis dėlto dažnai matomos pastangos kurti kvartalo visumą ir priderinti daugiabučius prie aplinkos. „Pavyzdžiui, Kauno gatvėje jau nuo istorinių laikų pastatai aukšti, galingi, masyvūs, tad tęsiant tą tradiciją ir naujai kuriamame „Oslo namų“ kvartale statomi tokie pat masyvūs pastatai su vidiniu kiemeliu. O, pavyzdžiui, Eišiškių plente prie miško plėtojamas „Venecijos“ kvartalas jau visai kitoks – tai mažaaukštės statybos, užmiesčio tipo namai“, – pozityvių poslinkių pastebi G.Čaikauskas.
Vis dėlto, nors statybos kokybė ir pagerėjusi, vienur ar kitur sutaupyti bando kone visi daugiabučių statytojai. Tad nors kaina už kvadratinį metrą naujuose daugiabučiuose svyruoja nuo 4 tūkst. iki 5,5 tūkst. Lt, brangiausias pasirinkimas nebūtinai reiškia ir geriausią kokybę – dažniausiai didžiausios kainos prašoma už strategiškai patogią ir ne per toliausiai centro esančią vietą ar šalia įsikūrusį parką. O prastesnėje vietoje esantys objektai, atvirkščiai, stengiasi vilioti kokybiškesnėmis medžiagomis – statyba iš keraminių plytų, aukščiausios kokybės langais ir aukštesne energetinio efektyvumo klase, kuri reiškia mažesnes sąskaitas už šildymą.
Beje, dažniausiai mūsų lankyti nauji daugiabučiai atitinka B energetinio efektyvumo klasę. „B klasę turinčiame name, kuriame įrengta individuali apskaita, gyventojai mokės nebrangiai – tūkstančio litų per šildymo sezoną neprireiks“, – aiškina V.Martinaitis.

Tinka karjeristams, bet ne šeimai su vaikais

Prisistatę pirkėjais naujų daugiabučių žvalgytuves pradedame nuo Lvovo gatvėje į siaurą sklypą įkišto namo “Skilties apartamentai”, užsibaigiančio siauru smaigaliu. Butų kainos šiame name vienos didžiausių iš mūsų aplankytų dešimties daugiabučių – dviejų kambarių buto kvadratinis metras siekia 5300–5500 Lt.
Nors vieta strategiškai patogi, nes netoli centro, su ekspertais nutariame, kad šis namas tinkamiausias jauniems, karjeros siekiantiems ir vaikų neturintiems specialistams: priešais langus – ne kiemas, o Šnipiškių lūšnynas iš vienos pusės ir gatvė – iš kitos, kaimynystėje – ne parkelis, o automobilių užtvindytas Konstitucijos prospektas. Ne pati geriausia vieta vaikams auginti. Dar vienas trūkumas – po namu įtalpinta tik 11 vietų požeminė stovėjimo aikštelė, kurioje automobilio vietos kaina didžiausia iš visų aplankytų daugiabučių (40 tūkst. Lt), o stovėjimo aikštelės šalia namo iš viso nėra: laisvų vietų tektų ieškoti palei gatvę.
Kartu su šio projekto plėtojimo bendrovės atstove vaikštinėjame po skirtingų planų dviejų kambarių butus, o architektas G.Čaikauskas kritikuoja, kad virtuvės visur sujungtos su svetaine ir nėra galimybės jų atsitverti: šį trūkumą jis vėliau mato beveik visuose aplankytuose projektuose. Viename bute G.Čaikauskui įtarimą sukelia vitrininis langas, neturintis saugumo priemonių – nei skersinių atramų iš vidaus, nei aptvėrimų išorėje.
Nepersistengta ir dėl techninių parametrų: šildymas šitame name turėtų būti brangesnis nei daugelyje aplankytų vėliau, nes energetinio efektyvumo klasė žemesnė – C. Nuo šių metų įsigaliojo reikalavimas parodyti pirkėjui energetinio efektyvumo sertifikatą, bet kai V.Martinaitis jo paprašo, namą aprodanti plėtotojo atstovė atšauna: sertifikatas pas direktorių, tad norint jį pamatyti reikėtų vykti pas jį į biurą. Akylai saugomo sertifikato taip ir neišprašome.
Įdomu, kad susipažinti su sertifikatu sudėtinga buvo ir kituose objektuose – vieninteliai „Oslo namų“ atstovai potencialiems pirkėjams iš karto išspausdino prašomą dokumentą. „Rusnės kvartalo“ plėtotojui sertifikatą atsiuntė elektroniniu paštu kitą dieną, o kiti arba pažadėję neatsiuntė, arba jo iš viso nerodė. Tiesa, dalis aplankytų daugiabučių dar buvo nepabaigti statyti, tad sertifikato neturėjo.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-14-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Nuo nepriklausomybės atkūrimo valgomųjų ledų įvairovė Lietuvoje padidėjo dešimtimis kartų, bet jų kokybė suprastėjo.

„Veido“ žurnalistams pasižvalgius po didžiosiose parduotuvėse esančius šaldiklius paaiškėjo, kad šiuo metu tik kiek daugiau nei pusę viso prekyboje esančio asortimento sudaro pieno pagrindu pagaminti ledai – vietoj pieno ir grietinėlės gamybininkai vis dažniau naudoja vandenį, augalinius riebalus ir pieno miltelius. O pardavimo duomenys rodo, kad šiuo metu šalyje daugiausia nuperkama būtent pigiausių prekybos tinklams priklausančių prekių ženklų ledų iš augalinių riebalų (tokių kaip „Optima linija“, „Cento“ ir kt.).
Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) veterinarijos ir sanitarijos skyriaus vedėjas Deividas Kliučinskas primena, kad saugūs vartoti yra ir ledai iš augalinių riebalų, tačiau jų maistinė vertė gerokai prastesnė nei pagamintų iš pieno ir grietinėlės. Ledai Lietuvoje pagal sudėtį skirstomi į šešias grupes, o pirmajai grupei priskiriami būtent iš pieno riebalų ir baltymų gaminami ledai – jie ir laikomi aukščiausios kokybės.
Kodėl ledų gamintojai taip įniko naudoti augalinius riebalus? Pasak D.Kliučinsko, augaliniai riebalai – daug pigesnė žaliava, o gamybos procesas – paprastesnis. „Pagrindiniai ledų pirkėjai yra vaikai, jų kišenėse pinigų nedaug, tad jie ir perka pigesnius. Tačiau patyręs ledų mėgėjas niekada nesirinks ledų iš augalinių riebalų“, – teigė D.Kliučinskas.
VMVT ir Žemės ūkio ministerija šį rudenį ketina atnaujinti privalomuosius ledų kokybės reikalavimus. Reikalavimai ledų gamintojams turėtų kiek sugriežtėti – pavyzdžiui, planuojama įvesti kokybės reikalavimus plombyrui, nes dabar jų nėra ir gamintojai tuo piktnaudžiauja: nuo senų laikų populiarius ledus gamina tiek iš grietinėlės, tiek iš augalinių riebalų, o tai piktina pirkėjus.
Pasak bendrovės „Premia KPC“, prekiaujančios Estijoje gaminamais „Premia“, „Bravo“, „Klasika“ ir kt. prekių ženklų ledais, generalinio direktoriaus Alvydo Malakausko, užsienyje jau seniai vyrauja ledai iš augalinių riebalų – ledai iš grietinėlės užima menką asortimento dalį. Šios tendencijos ateina ir į Lietuvą. „Tačiau Lietuvoje į tokius ledus dar žiūrima pernelyg įtariai – tai nėra nei nuodas, kaip teigia kai kurie pseudoekspertai, nei nebūtinai gamintojų mėginimas sutaupyti“, – tvirtino jis.

Perkant maistą lietuviams svarbesnė kaina nei kokybė. Tai paaiškėjo po naujausios Eurobarometro apklausos.
Kad pirkdami maistą atsižvelgia į kainą, nurodė net 95 proc. apklaustų Lietuvos gyventojų. Lietuviai yra tarp tų europiečių, kurie į maisto produktų kainas parduotuvėse kreipia didžiausią dėmesį, nors apklausa parodė, kad tai svarbu visiems Europos Sąjungos šalių gyventojams (ES vidurkis siekia 91 proc.). Didžiausia dalis respondentų, nurodžiusių, kad perkant maistą kaina jiems yra svarbi, buvo Bulgarijoje (98 oproc.), o mažiausia – Nyderlanduose (72 proc.).
Europiečiams svarbi ir maisto kokybė, bet kaip aiškėja iš apklausos, vis dėlto mažiau nei kaina. Eurobarometro duomenimis, maisto kokybė labai svarbi 73 proc. lietuvių (ES vidurkis – 65 proc.). Lietuviai pagal dėmesį maisto kokybei šiek tiek atsilieka nuo tokių valstybių, kaip Malta (86 proc.), Kipras (84 proc.), taip pat nuo kaimyninės Latvijos (76 proc.), bet daugumą ES šalių lenkiame. Beje, mažiausiai maisto kokybe rūpinasi portugalai (kad ji labai svarbi, nurodė tik 49 proc. respondentų).
Iš apklausos taip pat paaiškėjo, kad pirkdami maistą lietuviai ir kiti europiečiai labai domisi, kokioje šalyje jis pagamintas. Maisto kilmės šalis svarbi 80 proc. lietuvių (ES – 71 proc.).

Daiktų kaupimas vien dėl turėjimo nėra turtingumo, socialinio statuso ar juo labiau gyvenimo kokybės užtikrinimas.

Norint optimizuoti turto išlaikymo sąnaudas, kurios Lietuvoje dažnai nėra adekvačios gyvenimo kokybės kriterijams, verčiau atitraukti dėmesį nuo tikslo „įgyti, kaupti, išlaikyti“, įvertinti tai, ką jau turime, ir atsikratyti to, ko nebereikia.
Lietuvos gyventojai atsiduria tarp lyderių Europoje pagal nuosavo būsto turėjimą: skirtingų šaltinių duomenimis, tokių gyventojų yra maždaug 85–90 proc.
Šiame kontekste įdomiai atrodo kiti skaičiai: beveik 14 tūkst. namų ūkių turi pradelstų mokėjimų už komunalines paslaugas, daugiau nei 67 tūkst. – finansų institucijoms už ilgalaikius finansinius įsipareigojimus, beveik 40 proc. gyventojų būsto išlaikymas yra labai didelė našta, o 75 proc. turinčiųjų būsto paskolą perka tik būtinąsias prekes. Tad kyla klausimas, ar gyventojai nepervertina nuosavo būsto turėjimo svarbos.
Tarkime, JAV nuosavame būste gyvena 66 proc., o kai kuriose šios šalies valstijose – tik apie pusę gyventojų. Tiesa, skeptikai tvirtintų, kad tai lemia valstybės dydis, suteikiantis didesnę keliavimo dėl darbo tikimybę. Bet Šveicarijos, kuri labai panašaus dydžio į Lietuvą, skaičiai vis dėlto panašesni į JAV – čia nuosavą būstą turi 45 proc. gyventojų. O juk vidutinės pajamos, palyginti su Lietuva, Šveicarijoje gerokai didesnės ir skurdo rizika mažesnė.
Nuosavas būstas galėtų būti laikomas IV pakopos pensijos fondu, t.y. investicija savo gerovei pensiniame amžiuje užtikrinti. Tačiau kai Lietuvoje pensijos sulaukiama, paprastai nei santaupos, nei sukauptas turtas nerealizuojami. Trijų kambarių butas miesto centre, kurio šildymo sąskaitos siekia pusę pensijos dydžio, yra tarsi nepajudinama asmeninė tvirtovė, išlaikoma neretai ir maisto ar sveikatos priežiūros sąskaita.
Žinoma, būstas gali būti tinkama ilgalaikė investicija, tačiau – tik teisingai įvertinta ir įgyvendinta. Toks pat principas galioja ir, pavyzdžiui, automobiliams. Lietuvoje tūkstančiui gyventojui tenka maždaug 521 automobilis. Turint omenyje, kad per 2011-uosius degalų kainos ūgtelėjo maždaug 8 proc., kas antram šalies gyventojui (įskaitant kūdikius ir senjorus) turėti automobilį greičiausiai ne visais atvejais būtina. Štai, pavyzdžiui, naftos gręžinių turinčioje Norvegijoje tūkstančiui gyventojų tenka 469 automobiliai. Žinoma, yra papildomų veiksnių, darančių įtaką tokioms tendencijoms, tačiau abejotina, ar jie nusveria savimonės svarbą.
Dar viena „nacionalinė“ turtingumo išraiška – mobilieji telefonai. Dažnas gyventojas jų turi po du ir neretai naujausio modelio. Žinant, kad paprastai mobilieji telefonai įsigyjami išsimokėtinai, o vidutinis pradelstas mokėjimas telekomunikacijų sektoriui 2011 m. pabaigoje siekė 652 Lt, kyla klausimas, ar tokios išlaidos pokalbiams ir telefonų aparatams nesikerta su realia finansine situacija.
Net kai namie televizorių, mobiliųjų telefonų, knygų, drabužių ar kitų daiktų tiek, kad jie ne tik nebetelpa, bet ir ne visi veikia ar yra naudojami, retas lietuvis pasiryžta jų atsikratyti. Juk „gal dar kam prireiks“: dvidešimties metų senumo džinsų – grybavimui, nebeveikiančio lygintuvo – detalėms, suknelės, kuri jau persišviečia nuo sudėvėjimo, – grindims plauti. Nesvarbu, kad jau pusė spintos laukia tokios „kilnios“ misijos.
Beatodairiškas daiktų kaupimo reiškinys sufleruoja apie lietuviško ekonominio mentaliteto paveldą. Jo šaknys – dar iš to laikmečio, kai būdavo sunku gauti ne tik buities daiktų, bet ir maisto produktų. O kai prekių atsirado, nebeliko pinigų. Tačiau „ko nors“ trūkumas buvo nuolat. Tikėtina, kad toks mentalitetas sunyks tik keičiantis kartoms.
Žinoma, nuosavybė nėra tik finansinė našta, ir propaguoti asketiško gyvenimo būdo nebūtina. Tačiau daiktų kaupimas vien dėl turėjimo anaiptol nėra didesnio turto, aukštesnio socialinio statuso ar juolab geresnės gyvenimo kokybės požymis. Retkarčiais reikėtų atitraukti dėmesį nuo tikslo „įgyti, kaupti, išlaikyti“ – pirmiausia turime įvertinti jau įsigytą turtą, optimizuoti jo išlaikymo sąnaudas ir atsikratyti to, kas nebereikalinga. Taip ne tik galima sukurti daugiau erdvės namuose ir biudžete, bet ir papildyti pastarąjį (kai ką pardavus) ar bent jau gerų darbų krepšelį (padovanojus tam, kam daikto išties reikia). O pradėti galima bent nuo spintų, rūsių, palėpių ir sandėliukų inventorizacijos.

Lietuvos gyventojai Europoje pirmauja pagal nuosavo būsto turėjimą: skirtingų šaltinių duomenimis, tokių gyventojų yra kone 90 proc.