Daiktų kaupimas vien dėl turėjimo nėra turtingumo, socialinio statuso ar juo labiau gyvenimo kokybės užtikrinimas.

Norint optimizuoti turto išlaikymo sąnaudas, kurios Lietuvoje dažnai nėra adekvačios gyvenimo kokybės kriterijams, verčiau atitraukti dėmesį nuo tikslo „įgyti, kaupti, išlaikyti“, įvertinti tai, ką jau turime, ir atsikratyti to, ko nebereikia.
Lietuvos gyventojai atsiduria tarp lyderių Europoje pagal nuosavo būsto turėjimą: skirtingų šaltinių duomenimis, tokių gyventojų yra maždaug 85–90 proc.
Šiame kontekste įdomiai atrodo kiti skaičiai: beveik 14 tūkst. namų ūkių turi pradelstų mokėjimų už komunalines paslaugas, daugiau nei 67 tūkst. – finansų institucijoms už ilgalaikius finansinius įsipareigojimus, beveik 40 proc. gyventojų būsto išlaikymas yra labai didelė našta, o 75 proc. turinčiųjų būsto paskolą perka tik būtinąsias prekes. Tad kyla klausimas, ar gyventojai nepervertina nuosavo būsto turėjimo svarbos.
Tarkime, JAV nuosavame būste gyvena 66 proc., o kai kuriose šios šalies valstijose – tik apie pusę gyventojų. Tiesa, skeptikai tvirtintų, kad tai lemia valstybės dydis, suteikiantis didesnę keliavimo dėl darbo tikimybę. Bet Šveicarijos, kuri labai panašaus dydžio į Lietuvą, skaičiai vis dėlto panašesni į JAV – čia nuosavą būstą turi 45 proc. gyventojų. O juk vidutinės pajamos, palyginti su Lietuva, Šveicarijoje gerokai didesnės ir skurdo rizika mažesnė.
Nuosavas būstas galėtų būti laikomas IV pakopos pensijos fondu, t.y. investicija savo gerovei pensiniame amžiuje užtikrinti. Tačiau kai Lietuvoje pensijos sulaukiama, paprastai nei santaupos, nei sukauptas turtas nerealizuojami. Trijų kambarių butas miesto centre, kurio šildymo sąskaitos siekia pusę pensijos dydžio, yra tarsi nepajudinama asmeninė tvirtovė, išlaikoma neretai ir maisto ar sveikatos priežiūros sąskaita.
Žinoma, būstas gali būti tinkama ilgalaikė investicija, tačiau – tik teisingai įvertinta ir įgyvendinta. Toks pat principas galioja ir, pavyzdžiui, automobiliams. Lietuvoje tūkstančiui gyventojui tenka maždaug 521 automobilis. Turint omenyje, kad per 2011-uosius degalų kainos ūgtelėjo maždaug 8 proc., kas antram šalies gyventojui (įskaitant kūdikius ir senjorus) turėti automobilį greičiausiai ne visais atvejais būtina. Štai, pavyzdžiui, naftos gręžinių turinčioje Norvegijoje tūkstančiui gyventojų tenka 469 automobiliai. Žinoma, yra papildomų veiksnių, darančių įtaką tokioms tendencijoms, tačiau abejotina, ar jie nusveria savimonės svarbą.
Dar viena „nacionalinė“ turtingumo išraiška – mobilieji telefonai. Dažnas gyventojas jų turi po du ir neretai naujausio modelio. Žinant, kad paprastai mobilieji telefonai įsigyjami išsimokėtinai, o vidutinis pradelstas mokėjimas telekomunikacijų sektoriui 2011 m. pabaigoje siekė 652 Lt, kyla klausimas, ar tokios išlaidos pokalbiams ir telefonų aparatams nesikerta su realia finansine situacija.
Net kai namie televizorių, mobiliųjų telefonų, knygų, drabužių ar kitų daiktų tiek, kad jie ne tik nebetelpa, bet ir ne visi veikia ar yra naudojami, retas lietuvis pasiryžta jų atsikratyti. Juk „gal dar kam prireiks“: dvidešimties metų senumo džinsų – grybavimui, nebeveikiančio lygintuvo – detalėms, suknelės, kuri jau persišviečia nuo sudėvėjimo, – grindims plauti. Nesvarbu, kad jau pusė spintos laukia tokios „kilnios“ misijos.
Beatodairiškas daiktų kaupimo reiškinys sufleruoja apie lietuviško ekonominio mentaliteto paveldą. Jo šaknys – dar iš to laikmečio, kai būdavo sunku gauti ne tik buities daiktų, bet ir maisto produktų. O kai prekių atsirado, nebeliko pinigų. Tačiau „ko nors“ trūkumas buvo nuolat. Tikėtina, kad toks mentalitetas sunyks tik keičiantis kartoms.
Žinoma, nuosavybė nėra tik finansinė našta, ir propaguoti asketiško gyvenimo būdo nebūtina. Tačiau daiktų kaupimas vien dėl turėjimo anaiptol nėra didesnio turto, aukštesnio socialinio statuso ar juolab geresnės gyvenimo kokybės požymis. Retkarčiais reikėtų atitraukti dėmesį nuo tikslo „įgyti, kaupti, išlaikyti“ – pirmiausia turime įvertinti jau įsigytą turtą, optimizuoti jo išlaikymo sąnaudas ir atsikratyti to, kas nebereikalinga. Taip ne tik galima sukurti daugiau erdvės namuose ir biudžete, bet ir papildyti pastarąjį (kai ką pardavus) ar bent jau gerų darbų krepšelį (padovanojus tam, kam daikto išties reikia). O pradėti galima bent nuo spintų, rūsių, palėpių ir sandėliukų inventorizacijos.

Lietuvos gyventojai Europoje pirmauja pagal nuosavo būsto turėjimą: skirtingų šaltinių duomenimis, tokių gyventojų yra kone 90 proc.

Lietuviai gyvena ilgiau, bet vis tiek tebėra Europos trumpaamžiai

Vidutinė Lietuvos vyrų ir moterų tikėtina gyvenimo trukmė, iki 2007-ųjų trumpėjusi, pastaraisiais metais jau pamažu ilgėja. Dabar vyrai Lietuvoje gyvena vidutiniškai 68 metus, nors dar 2007-aisiais jų gyvenimo trukmė nesiekė 65 metų. Moterys gyvena vidutiniškai 78,8 metų – lygiai metais ilgiau nei prieš penkerius metus.
Ilgėja ir vadinamojo sveiko gyvenimo trukmė, tai yra amžius, iki kurio žmogaus nekamuoja lėtinės ligos. Dabar lietuviai sveiki išlieka vidutiniškai iki 54 metų, o štai 2005-aisiais ligų pavykdavo išvengti tik vidutiniškai iki 51 metų.
Tačiau kai lyginamės su kitomis ES šalimis, vis tiek esame trumpaamžių tauta. Lietuviai vyrai ir toliau gyvena trumpiausiai visoje ES – beveik 12 metų trumpiau nei ilgiausiai visoje ES gyvenantys švedai ir ispanai, kurių vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė dabar siekia atitinkamai 79,8 ir 79,6 metų.
Panašiai ir dėl moterų gyvenimo trukmės. Už lietuves trumpiau gyvena bulgarės (77,4 m.) ir makedonės (77,2 m.), tačiau iki ilgaamžiškiausių ispanių ar prancūzių, kurios vidutiniškai gyvena 85,3 metų, lietuvės savo gyvenimo trukme atsilieka beveik septyneriais metais.
Beje, vertinant viso pasaulio šalis bei neskiriant vyrų ir moterų, pirmoje vietoje atsiduria japonai, gyvenantys vidutiniškai 82,3 metų, na, o trumpiausiai gyvena Angolos gyventojai, sulaukiantys vidutiniškai vos 38,8 metų.