2012 Balandžio 24

Odeta Bložienė

Kai mažiau yra daugiau

veidas.lt


Daiktų kaupimas vien dėl turėjimo nėra turtingumo, socialinio statuso ar juo labiau gyvenimo kokybės užtikrinimas.

Norint optimizuoti turto išlaikymo sąnaudas, kurios Lietuvoje dažnai nėra adekvačios gyvenimo kokybės kriterijams, verčiau atitraukti dėmesį nuo tikslo „įgyti, kaupti, išlaikyti“, įvertinti tai, ką jau turime, ir atsikratyti to, ko nebereikia.
Lietuvos gyventojai atsiduria tarp lyderių Europoje pagal nuosavo būsto turėjimą: skirtingų šaltinių duomenimis, tokių gyventojų yra maždaug 85–90 proc.
Šiame kontekste įdomiai atrodo kiti skaičiai: beveik 14 tūkst. namų ūkių turi pradelstų mokėjimų už komunalines paslaugas, daugiau nei 67 tūkst. – finansų institucijoms už ilgalaikius finansinius įsipareigojimus, beveik 40 proc. gyventojų būsto išlaikymas yra labai didelė našta, o 75 proc. turinčiųjų būsto paskolą perka tik būtinąsias prekes. Tad kyla klausimas, ar gyventojai nepervertina nuosavo būsto turėjimo svarbos.
Tarkime, JAV nuosavame būste gyvena 66 proc., o kai kuriose šios šalies valstijose – tik apie pusę gyventojų. Tiesa, skeptikai tvirtintų, kad tai lemia valstybės dydis, suteikiantis didesnę keliavimo dėl darbo tikimybę. Bet Šveicarijos, kuri labai panašaus dydžio į Lietuvą, skaičiai vis dėlto panašesni į JAV – čia nuosavą būstą turi 45 proc. gyventojų. O juk vidutinės pajamos, palyginti su Lietuva, Šveicarijoje gerokai didesnės ir skurdo rizika mažesnė.
Nuosavas būstas galėtų būti laikomas IV pakopos pensijos fondu, t.y. investicija savo gerovei pensiniame amžiuje užtikrinti. Tačiau kai Lietuvoje pensijos sulaukiama, paprastai nei santaupos, nei sukauptas turtas nerealizuojami. Trijų kambarių butas miesto centre, kurio šildymo sąskaitos siekia pusę pensijos dydžio, yra tarsi nepajudinama asmeninė tvirtovė, išlaikoma neretai ir maisto ar sveikatos priežiūros sąskaita.
Žinoma, būstas gali būti tinkama ilgalaikė investicija, tačiau – tik teisingai įvertinta ir įgyvendinta. Toks pat principas galioja ir, pavyzdžiui, automobiliams. Lietuvoje tūkstančiui gyventojui tenka maždaug 521 automobilis. Turint omenyje, kad per 2011-uosius degalų kainos ūgtelėjo maždaug 8 proc., kas antram šalies gyventojui (įskaitant kūdikius ir senjorus) turėti automobilį greičiausiai ne visais atvejais būtina. Štai, pavyzdžiui, naftos gręžinių turinčioje Norvegijoje tūkstančiui gyventojų tenka 469 automobiliai. Žinoma, yra papildomų veiksnių, darančių įtaką tokioms tendencijoms, tačiau abejotina, ar jie nusveria savimonės svarbą.
Dar viena „nacionalinė“ turtingumo išraiška – mobilieji telefonai. Dažnas gyventojas jų turi po du ir neretai naujausio modelio. Žinant, kad paprastai mobilieji telefonai įsigyjami išsimokėtinai, o vidutinis pradelstas mokėjimas telekomunikacijų sektoriui 2011 m. pabaigoje siekė 652 Lt, kyla klausimas, ar tokios išlaidos pokalbiams ir telefonų aparatams nesikerta su realia finansine situacija.
Net kai namie televizorių, mobiliųjų telefonų, knygų, drabužių ar kitų daiktų tiek, kad jie ne tik nebetelpa, bet ir ne visi veikia ar yra naudojami, retas lietuvis pasiryžta jų atsikratyti. Juk „gal dar kam prireiks“: dvidešimties metų senumo džinsų – grybavimui, nebeveikiančio lygintuvo – detalėms, suknelės, kuri jau persišviečia nuo sudėvėjimo, – grindims plauti. Nesvarbu, kad jau pusė spintos laukia tokios „kilnios“ misijos.
Beatodairiškas daiktų kaupimo reiškinys sufleruoja apie lietuviško ekonominio mentaliteto paveldą. Jo šaknys – dar iš to laikmečio, kai būdavo sunku gauti ne tik buities daiktų, bet ir maisto produktų. O kai prekių atsirado, nebeliko pinigų. Tačiau „ko nors“ trūkumas buvo nuolat. Tikėtina, kad toks mentalitetas sunyks tik keičiantis kartoms.
Žinoma, nuosavybė nėra tik finansinė našta, ir propaguoti asketiško gyvenimo būdo nebūtina. Tačiau daiktų kaupimas vien dėl turėjimo anaiptol nėra didesnio turto, aukštesnio socialinio statuso ar juolab geresnės gyvenimo kokybės požymis. Retkarčiais reikėtų atitraukti dėmesį nuo tikslo „įgyti, kaupti, išlaikyti“ – pirmiausia turime įvertinti jau įsigytą turtą, optimizuoti jo išlaikymo sąnaudas ir atsikratyti to, kas nebereikalinga. Taip ne tik galima sukurti daugiau erdvės namuose ir biudžete, bet ir papildyti pastarąjį (kai ką pardavus) ar bent jau gerų darbų krepšelį (padovanojus tam, kam daikto išties reikia). O pradėti galima bent nuo spintų, rūsių, palėpių ir sandėliukų inventorizacijos.

Lietuvos gyventojai Europoje pirmauja pagal nuosavo būsto turėjimą: skirtingų šaltinių duomenimis, tokių gyventojų yra kone 90 proc.

Daugiau šia tema:
Kiti straipsniai, kuriuos parašė Odeta Bložienė:
Skelbimas

Komentarai (4)

  1. anta anta rašo:

    tegul nenusisneka gal tam zmogui kuris visa gyvenima dirbo statitis palapine kieme mat ponei taip kaip jis gyvena netinka

  2. Pyratū vadas Pyratū vadas rašo:

    O gyventi nuosavame name ir misti skurdžiu racionu, lyg nuolatiniam palapinės gyventojui, taipogi nėra į gera.

  3. KAZIN KAZIN rašo:

    mUSU TOKS MENTALITETAS-KUO DAUGIAU IR KUO GREICIAU,LENDANT I SKOLAS AR I VAGYSTES.tAI UBAGO SINDROMAS-KITAS TURI,TAI AS TURIU TURETI DAUGIAU,TURIU BUTI PUIKESNIS,TURTINGESNIS KAIMYNU,GIMINAICIU AKYSE.tURTINGOJE sVEICARIJOJE MILIJONIERIAUS NEATSKIRSI NUO EILINIO VALDININKO NEI IS RUBU,NEI IS NAMO ,NEI IS MASINOS.

  4. KAKADU KAKADU rašo:

    RIKETU GERAI PAGALVOTI PERSKAICIUS SI STRAIPSNI IR LIETUIAMS PASIDARYTI ISVADAS.Pagarba autorei.


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...