2014 Kovo 05

Ar verta gaivinti apsnūdusius sostinės mikrorajonus

veidas.lt


Apsnūdusiems sostinės mikrorajonams gaivinti kuriasi bendruomenės aktyvinimo centrai, kurie bando įrodyti, kad ir miegamuosiuose rajonuose galima veikti šį tą daugiau, nei tik miegoti.

Didžioji dalis vilniečių gyvena mikrorajonuose, kuriuos įprasta vadinti miegamaisiais. Šie praėjusio amžiaus 7–8 dešimtmetyje iškilę daugiabučių kvartalai darosi vis nepatrauklesni ir šiandien yra viena didžiausių miesto problemų. Sovietinės statybos miegamieji rajonai nėra patrauklūs jauniems žmonėms, todėl juose vis didėja senjorų dalis: 2011 m. visuotinio gyventojų surašymo duomenimis, maždaug trečdalis Karoliniškių ar Viršuliškių seniūnijų gyventojų yra pensinio amžiaus.
Pasak Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento direktoriaus Artūro Blotnio, miegamieji rajonai sensta ne tik demografiniu, bet ir gyvenimo kokybės požiūriu – čia gyvenama senuose, nekokybiškuose ir prastos išvaizdos pastatuose. Būtent todėl jaunos šeimos aplenkia sovietinės statybos miegamuosius rajonus ir mieliau renkasi būstą periferinėse miesto dalyse, kur gali įpirkti žemės sklypą ir pasistatyti namą. Pavyzdžiui, tokiuose naujos statybos rajonuose, kaip Balsiai ar panašūs, šeimų amžiaus vidurkis nesiekia 40 metų.
Nuolat pabrėžiama, kad senų daugiabučių namų problemą iš dalies galima išspręsti juos renovuojant bei atnaujinant vidinę struktūrą. Vis dėlto renovacija negarantuoja, kad senų daugiabučių rajonas iš apsnūdusio miegamojo virs gyvybingu, o Vilnius iš miegamųjų rajonų miesto – policentriniu miestu. „Viešųjų erdvių buvimas yra nė kiek ne mažiau svarbi sėkmingo gyvenamojo rajono plėtros sąlyga“, – įsitikinusi miesto antropologė, Vilniaus Gedimino technikos universiteto miesto studijų dėstytoja Jaketerina Lavrinec.
Sovietinės statybos miegamiesiems rajonams pamažu virstant pensininkų gyvenimo vieta, naujos statybos rajonai taip pat negali pasigirti ypatingu gyvybingumu, jaukumu ir patogumu. Paradoksalu, tačiau naujai pastatytas Šiaurės miestelio mikrorajonas yra net labiau “miegamasis” nei koks Antakalnis.
Nors sovietmečiu statyti gyvenamieji rajonai stipriai kritikuojami dėl savo architektūrinės monotonijos, vis dėlto juose buvo išplėtota socialinė infrastruktūra. Miegamuosiuose rajonuose buvo statomi vaikų darželiai ir mokyklos, jie turėjo savo baseinų, žaidimų aikštelių, kino teatrų, prekybos centrų bei rajoninių restoranų ir valgyklų. O štai daugelis naujos statybos rajonų nieko panašaus neturi, nebent parduotuvių (charakteringiausias neišplėtotos socialinės infrastruktūros pavyzdys – Perkūnkiemis).
Pasak J.Lavrinec, planuojant tokius mirkorajonus, kaip Šiaurės miestelis, prie kiekvieno daugiabučio buvo paliktas tik minimaliai leistinas žaliasis plotas, kuriame per mažai vietos vaikų žaidimams, o ir vyresni gyventojai nelinkę juose užsilikti. Rajono planuotojai pamiršo, kad patrauklios rekreacinės zonos, kuriose norisi pasivaikščioti, yra geros gyvenimo kokybės požymis. „Suteikdamos rajonų gyventojams galimybę susitikti ir galbūt imtis bendrų laisvalaikio veiklų, šios erdvės tampa vietos bendruomenės formavimosi katalizatoriumi“, – teigia J.Lavrinec.

Kuo Pilaitė skiriasi nuo Šeškinės

Visuomenininkai viešųjų erdvių ir lokalių susitikimo vietų trūkumą mikrorajonuose bando kompensuoti kurdami alternatyvias platformas, kurių veikla skiriama rajono gyventojams. Pavyzdžiui, Pilaitėje veikia „BEEpart“ kultūros centras, Antakalnyje – atviras jaunimo centras „Žalianamis“, Karoliniškėse iki pat metų pabaigos veikė Karoliniškių architektūros laboratorija. Pačių visuomenininkų įsitikinimu, tokie centrai ne tik pagyvina vietos socialinį ir kultūrinį gyvenimą, bet ir pačią gyvenamąją vietą daro patrauklesnę.
„Dauguma miegamųjų rajonų yra monofunkciniai – juose gyvenama. Tačiau renkantis gyvenamąją vietą svarbu, kad tame rajone būtų kuo daugiau patogumų ir funkcijų (parduotuvės, aptarnavimas, rekreacinės zonos, kultūros taškai), ne tik vienas prekybos centras už kilometro“, – aiškina vienas Karoliniškių architektūros laboratorijos (K-LAB) iniciatorių Mindaugas Reklaitis. „Tokios iniciatyvos kaip mūsų prisideda prie rajono daugiafunkciškumo ir įvairiapusiškumo, kuris daro jį patrauklesnį. Kitaip tariant, nebūtina važiuoti į centrą, kad gautum, ko nori“, – aiškina M.Reklaitis.
Tipiniame Karoliniškių daugiabutyje įsikūrusi K-LAB kvietė apsilankyti apie pusę metų – praėjusių metų pabaigoje ji buvo uždaryta. Kaip atvira eksperimentinė erdvė veikusi laboratorija turėjo tapti ta vieta, kurioje Karoliniškių gyventojai susiburia ir diskutuoja bet kokiais jiems rūpimais klausimais. K-LAB durys buvo atviros šešias dienas per savaitę: laboratorijos aktyvistai organizavo ekskursijas po rajoną, rengė kultūros vakarus, viešas diskusijas, kvietė rajono vaikus mokytis žaisti bridžo bei visiems kartu susėsti prie pusryčių stalo.
Susidomėjusiųjų K-LAB veikla buvo daug, aktyviai įsitraukusiųjų – tik saujelė. „Žmonėms buvo nedrąsu užeiti. Užėjusieji klausinėjo, kuo mes čia užsiimame, teiraudavosi, kiek reikia mokėti, ar nesame partija arba religinė organizacija“, – prisimena kita K-LAB pradininkė Indrė Ruseckaitė.
Kartais gyventojams išjudinti prireikdavo net provokacijų. K-LAB aktyvistai prisimena, kad teko apsimetus matininkais palei daugiabučių langus ir sklypą pamatuoti. Sutrikusiems gyventojams buvo paaiškinta, kad palei jų namus bus statomi kotedžai, jie buvo pakviesti į projekto aptarimą. „Į aptarimą atėjo grupelė žmonių, kurie iš pradžių buvo pasipiktinę, tačiau labai greitai suprato mūsų mintį ir įsitraukė į diskusiją. Sulaukėme teigiamos reakcijos – daugiau matuokit, daugiau judinkit čia visus“, – pasakoja M.Reklaitis.
Penkių jaunų architektų inicijuotas K-LAB projektas atsiėjo apie 30 tūkst. Lt, kuriuos skyrė Kultūros ministerija. I.Ruseckaitė įsitikinusi: „Tokioms iniciatyvoms reikia labai nedaug – paramos ir patalpų. Visa kita yra žmonių entuziazmas.“
Nors šiuo metu projektas jau pasibaigęs, K-LAB aktyvistai viliasi, kad gyventojai imsis iniciatyvos ir pratęs jų pradėtą darbą. „Viename iš susitikimų su gyventojais svarstėme, kodėl visos Karoliniškės negalėtų atrodyti kaip didelis botanikos sodas. Taip, čia būtų daugiabučių, tačiau jie stovėtų išgražintoje botanikos aplinkoje. Kitaip tariant, galima pradėti nuo kiemo, laiptinės ar namo ir judėti ta kryptimi tolyn“, – aiškina M.Reklaitis.
Iš tiesų bendruomeniškumas ir vietos gyventojų aktyvumas stipriai prisideda prie gyvenamosios vietos patrauklumo. Kultūros centro Pilaitės rajone „BEEpart“ įkūrėjas Andrius Ciplijauskas teigia: „Aš nekilnojamojo turto plėtotojams nuolat kartoju, kad būtina remti bendruomenių iniciatyvas, kurios didina viso rajono pridėtinę vertę. Juk taip pakyla ir visa jų pastatų vertė. Žmogus mato – rajonas jaukus, gyventojai visi kartu kažką bendrai veikia, yra kur nueiti, siūloma įdomių renginių. Toks rajonas laimi konkurencinėje kovoje su kitais „miegančiais“ rajonais.“
Jau trečią sezoną skaičiuojantis „BEEpart“ atsirado labai praktiniais sumetimais. A.Ciplijauskas prisimena ieškojęs patalpų biurui Pilaitės rajone, o neradęs pats pradėjo projektuoti pastatą. Dvejus metus trukęs biurokratinių slenksčių mynimas davė vaisių – Pilaitės pakraštyje ant valstybinės žemės išdygo laikinojo pastato statusą turintis iš jūrinių konteinerių sulipdytas kultūros centras.
„Pagrindinis mūsų tikslas yra decentralizuoti kultūrą. Miesto centre vyksta labai daug įvairiausių renginių, o periferija merdi apimta visiškos apatijos. Su šia iniciatyva mes bandome ne tik patys pragyventi iš tų kultūrinių renginių, bet dar ir savo patarimais, meninėmis bei socialinėmis įžvalgomis kitiems padėti surasti savo nišą“, – dėsto A.Ciplijauskas.
Taip veikla, prasidėjusi nuo Pilaitės suvenyrų kūrimo, išsiplėtė iki būrelių bei užsiėmimų, skirtų ir vaikams, ir suaugusiems, filmų peržiūrų, pilaitiškių proto mūšių bei įvairių mugių ir festivalių. A.Ciplijauskas pastebi: “Pas mus besilankančiųjų amžiaus spektras platus – nuo kūdikių iki tikrai garbaus amžiaus senjorų.“ Jo teigimu, per dieną kultūros centre apsilanko apie 30 žmonių, viena iniciatyviausių grupių yra jaunos mamos.
„BEEpart“ – privati iniciatyva, parama centro veiklai nėra garantuojama nei iš savivaldybės biudžeto, nei iš Europos Sąjungos fondų. „Mes rašome projektus ir arba pataikome į savivaldybės nustatytus rėmus, arba ne“, – pasakoja A.Ciplijauskas.
Lėšų užsidirbama iš patalpų nuomos, organizuojamų užsiėmimų, suvenyrų pardavimo, bendradarbiavimo su Pilaitėje įsikūrusiais didžiaisiais verslais ir amatininkais. Centras turi du nuolatinius darbuotojus, tačiau nemažai žmonių prie „BEEpart“ veiklos prisideda savanorišku darbu.
Būsimiems miegamųjų rajonų gaivintojams ir visuomenininkams A.Ciplijauskas pataria: „Labai svarbu, kad kiekvienas miegamasis rajonas turėtų įdomų objektą. Visi tie rajonai yra tokie monotoniški ir nuobodūs, kad juose atsiradęs kitoks, įdomesnis pastatas ar objektas iškart taptų tuo traukos tašku. Iš karto atsirastų kažkoks identitetas – Pilaitė tokia, Šeškinė kitokia, Žirmūnai dar kitokie.“
Centro vadovą džiugina, kad į Pilaitę pradeda užsukti turistų, ir domina čia juos ne kas kitas, o išskirtinės konstrukcijos „BEEpart“ pastatas.
Ne mažiau svarbios ir pačios veiklos: gyventojus būtina „užkurti“, leisti jiems pasijusti reikalingiems per savanorystę, darbą su kitais. Visuomenė, nors ir lėtai, keičiasi – žmonės darosi atviresni ir aktyvesni. Labiausiai šie pokyčiai matomi pažvelgus į jaunas šeimas, tad bendruomenių centrų poreikis tik didės.
„Pilaitėje mes norėtume sukurti gerąjį pavyzdį, kai įtraukiama visuomenė, verslas, amatai, kai yra sukurtas aiškus identitetas, tad ir atvažiuoti į tą rajoną smagu. Aš įsivaizduoju, kad ateityje susikurs tokių kultūros centriukų tinklas“, – planais dalijasi A.Ciplijauskas.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...