P.Thomsenas ir D.Velkouleskou / "Scanpix" nuotr.

Rima JANUŽYTĖ

Pagal vos neįgyvendintą Tarptautinio valiutos fondo (TVF) planą Europa šią vasarą būtų patyrusi naują finansinę ir politinę krizę. Laimingo atsitiktinumo ir „WikiLeaks“ dėka sąmokslas buvo atskleistas, tačiau tarptautiniu skandalu netapo – jį gerokai nustelbė „Panamos dokumentai“.

„Viena iš problemų, susijusių su nuolat Europą ištinkančiomis ekonominėmis ir socialinėmis krizėmis, yra ta, kad šios krizės daugeliu atvejų būna kažkieno iš anksto suplanuotos ir sukeltos tyčia“, – rašo portalas zerohedge.com.

Prieš mėnesį tai patvirtino buvęs Anglijos ban­ko („Bank of England“) vadovas Mervynas Kin­gas, pareiškęs, kad „Europos ekonomikos de­presija yra tyčia ES elito priimtų politinių spren­dimų rezultatas“. Tą patį dar 2008 m. yra sa­kęs ir AIG banko strategas Bernardas Connolly.

Arba nurašote skolas Graikijai, arba TVF traukiasi iš Graikijos gelbėjimo programos.

Šį kartą ES krizę panoro sukelti TVF – tai galima suprasti iš „WikiLeaks“ paskelbto telekonferencijos tarp dviejų TVF pareigūnų išrašo. Kovo 19-osios pasišnekučiavimas tarp Poulo Thomseno, vadovaujančio TVF Europos padaliniui, ir Delios Velkouleskou, kuri yra TVF misijos Graikijoje vadovė, įspūdingas. Jo esmė – su­kelti Graikijoje nemokumo krizę ir, pasinaudojus šiuo argumentu, priversti Vokietijos kanclerę Angelą Merkel palengvinti Graikijai skolų naštą.

TVF atstovai tariasi, kaip ir kada pateiks ultimatumą Vokietijos kanclerei ir ką jai sakys, kad skambėtų įtikinamai: „Arba nurašote skolas Graikijai, arba TVF traukiasi iš Graikijos gelbėjimo programos.“ Tai reiškia, kad vietoj vadinamosios „troikos“ (trejeto), kurią dabar sudaro TVF, Europos Komisija (EK) ir Europos centrinis bankas (ECB), liktų „dvoika“. O tai – jau rimta kreditų krizė.

Prisiminkime, kad po daug mėnesių trukusių derybų šis trejetas praėjusiais metais susitarė dėl 86 mlrd. eurų gelbėjimo paketo. Mainais į tai grai­kai sutiko dar labiau susiveržti diržus, pavyzdžiui, apkarpyti pensijas bei įgyvendinti daug re­for­mų. Trejetas prižiūri, kaip Graikija laikosi savo įsi­pareigojimų, ir dalimis išmoka paramą. Jei iš gel­bėjimo programos administravimo pasitrauktų TVF, Atėnus kontroliuotų tik ES institucijos.

„Bloomberg“ tai vadina „krizės su­kėlimo Graikijoje ir situacijos Europoje destabilizavimo plano svarstymu“.

„Financial Times“ primena, kad Vokietijos par­lamentas jau yra perspėjęs kanclerę, jog su tuo nesutiktų: jei Graikijos skolą administruotų tik ES institucijos, Vokietijos parlamentarai blokuotų naujų paskolų išdavimą. Bingo! Kaip tik to TVF ir reikia!

Nutekintame pokalbyje TVF atstovai sako, jog „reikalinga neišvengiamos finansinės katastrofos grėsmė, kad kiti žaidėjai sutiktų su tokiomis priemonėmis, kaip tolesnis graikų pensijų mažinimas.“ „Bloomberg“ tai vadina „krizės su­kėlimo Graikijoje ir situacijos Europoje destabilizavimo plano svarstymu“.

„Žiūrėkite, ponia Merkel, jūs susiduriate su dilema, kai turite nuspręsti, kas pavojingiau – tęsti be TVF ar sumažinti skolą ir taip sulaikyti fondą. Ar Bundestagas nepaklaus, kur TVF?“ – repetuoja P.Thomsenas.

Nutekintame pokalbyje TVF atstovai svarsto, jog Graikijos skolų klausimą iš vietos galėtų išjudinti tik rimtas „įvykis“, ir diskutuoja, kad jis galėtų įvykti apie birželio 23-iąją, kai Didžiojoje Bri­tanijoje vyks referendumas dėl išstojimo iš ES.

Graikija – sąmokslininkė?

Bent jau Graikijoje šios naujienos niekam ne­praslydo pro ausis. „Graikijos vyriausybė pareika­lavo TVF paaiškinti, ar noras stumti šalį į ne­mokumą prieš pat Britanijos referendumą yra ofi­ciali fondo pozicija“, – „Financial Times“ ci­tuoja Olgą Gerovasili, graikų vyriausybės atstovę.

Na, o TVF atstovai „WikiLeaks“ nutekinto pokalbio iš viso beveik nekomentuoja ir aiškina, esą naudos TVF siekiąs ne sau, o Graikijai. „Jau anksčiau pareiškėme, kad, fondo nuomone, Graikijai norint pasiekti tvarų augimą reikalingas reformų bei skolos sumažinimo derinys. O pasirinktos reformos bei užsibrėžti rodikliai turi būti parenkami remiantis patikimomis prielaidomis“, – teigiama TVF po paviešintų pokalbių išplatintame pranešime.

Pasaulio žiniasklaida į naujausią „Wiki­Leaks“ istoriją reaguoja irgi labai santūriai.

O štai TVF vadovė Christine Lagarde apsiriboja tik savo vardu pasirašytu viešu laišku Grai­kijos premjerui Alexiui Tsiprui, kuriame atkreipia dėmesį, kad Graikijos jautrumas – pernelyg di­delis, o progresas įgyvendinant reformas – ge­rokai per menkas.

Pasaulio žiniasklaida į naujausią „Wiki­Leaks“ istoriją reaguoja irgi labai santūriai, dažniausiai apsiribodama subtiliais pastebėjimais, esą TVF rengiasi spausti A.Merkel. Tik vienas kitas nepriklausomas analitikas leidžia sau tiesmukus pareiškimus, esą TVF buvo sučiuptas pla­nuojantis nusikaltimą.

Tokia reakcija labai stebėtis neverta. Viena vertus, TVF – pernelyg įtakingas, kad dviejų ne pačių svarbiausių jo padalinių vadovų pasikalbėjimas sužlugdytų reputaciją. Juolab kad TVF yra atlaikęs ir rimtesnius smūgius savo įvaizdžiui, pavyzdžiui, niekas jau nebeprisimena labai neskaniai kvepėjusios istorijos su TVF vadovu Dominique’u Straussu-Kahnu.

Be to, ir nusikaltimas šiuo atveju labai jau miglotas, o advokatai pasakytų, kad ir gerokai „pritemptas“. Tad belieka skaičių kalba, įrodanti, kad Graikija šiai organizacijai yra tarsi aukso kasykla, o dėl tokio pajamų šaltinio TVF gali sau leisti suplanuoti ir vieną kitą regioninę krizę.

Pirmiausia – TVF iš Graikijos nuo 2010 m. jau užsidirbo apie 2,5 mlrd. eurų pelno. O jeigu Graikija su TVF atsiskaitys visiškai, iki 2024 m. pelnas išaugs iki 4,3 mlrd. eurų.

Tad visiškai suprantama, jog TVF labai norėtų Graikijai palengvinti kitų paskolų naštą, kad ši, lengviau atsikvėpusi, toliau skolintųsi ir mokėtų palūkanas ne kitiems kreditoriams, o TVF.

Kiek iš to naudos Graikijai (ne gyventojams – Graikijos politikos elitui), vien palūkanoms kasmet išleidžiančiai šimtus milijonų eurų, keblus klausimas. Tačiau jos pasipiktinimas TVF ketinimais sukelti šalyje dirbtinę nemokumo krizę gali būti gerokai apsimestinis. Mat Graikijos valdžia su savo kreditoriais palaiko savotiškus pogrindinius ryšius, pagrįstus abipuse nauda ir ne visada sąžiningais užkulisiniais susitarimais. Ir svarbiausias vaidmuo čia tenka „Goldman Sachs“.

Jei kas primiršote, „Goldman Sachs“ – tai toks Volstrito gigantas, kuris po Europą ištikusios finansų krizės buvo tapęs kone keiksmažodžiu ir finansinių kataklizmų sinonimu.

Klausite, kaip susiję TVF, Graikija ir „Gold­man Sachs“? Viskas painiau negu dabar pasaulį drebinančioje Panamos byloje.

„Goldman Sachs“ vairuoja politiką

Buvęs Graikijos premjeras Lucas Papademas, buvęs JAV rezervų banko vadovas Henry Paul­se­nas ir dabartinis „Bank of England“ vadovas ka­na­dietis Markas Carney – visi susiję su „Goldman Sachs“. Visi trys yra buvę šio Volstrito giganto ban­kininkai ir ėję ten aukštas pareigas. Po Vols­tritą sudrebinusios krizės jie pasistengė gauti pri­ėjimą prie politinių sprendimų ir toliau kaupti milijonus, tik jau kitomis priemonėmis.

Britų leidinys „The Inde­pendent“ teigia, kad iš esmės visi technokratai, po krizės formavę fiskalinę politiką Grai­kijoje, Vokietijoje, Italijoje, Bel­gijoje, Prancūzijoje ir Di­džio­joje Britanijoje, yra iš „Gold­man Sachs“. Netgi ECB va­dovas Mario Draghi buvo „Gol­dman Sachs International“ vykdomasis direktorius.

Ironiška, tačiau JAV prezidentas Barackas Obama, užsimojęs apvalyti JAV finansų elitą nuo abejotinos reputacijos vyrukų, puikiai tikusių ankstesniam prezidentui, H.Paul­seną JAV rezervų banko vadovo pozicijoje pakeitė Timu Geithneriu. Tačiau ir šis – iš tos pačios šutvės, mat būtent jis pasistengė, kad „Goldman Sachs“ būtų skirta 14 mlrd. dolerių iš sumos, turėjusios atitekti draudimo bendrovei AIG.

Bet grįžkime į dar ankstesnius laikus. Du au­toriai Pam ir Russas Martensai savo pernai vasarą paskelbtoje publikacijoje teigia, kad būtent kompanija „Goldman Sachs“ Graikijai sudarė sąlygas nuslėpti tikrąjį savo skolų mastą, suteikdama jai puikų įrankį – kreditų defolto svopus, arba, kalbant žmonių kalba, kredito įsipareigojimų neįvykdymo apsikeitimo sandorius. Šis slaptas Graikijos ir „Goldman Sachs“ planas Grai­kijai visų pirma padėjo atitikti euro zonos valstybėms keliamus reikalavimus. Tačiau kartu ėmė pūstis ir skolų burbulas – „Goldman Sachs“ pa­dė­jo Graikijai pasidvigubinti turėtas skolas per abejotinus sandorius derivatyvais (tokios išvestinės finansinės priemonės). Kol galiausiai šis burbulas sprogo, sukeldamas krizę visame žemyne.

Kaip manote, kas buvo žmogus, stovėjęs Grai­ki­jos centrinio banko priešakyje tuo metu, kai bu­vo derinamas planas su „Goldman Sachs“? Ogi L.Papademas, puikusis Graikijos ekonomistas, 2011-aisiais neilgam tapęs Grai­kijos premjeru, bet spėjęs per tą laiką vėl sutvarkyti kelis reikalus, šįsyk – su TVF.

Turbūt neverta diskutuoti apie tai, kad Grai­kija daugelį metų gyveno (ir tebegyvena) ne pa­gal kišenę ir kad jai tikrai reikėjo imtis diržų verži­mosi politikos. Tačiau L.Papademas, Grai­kijoje su­žibęs kaip griežtų reformų šalininkas ir kirtęs an­tausį plevėsoms populistams, buvo kaip tik tas as­muo, kuris prieš keliolika metų sudarė visas są­lygas graikams lėbauti iš skolintų pinigų. Šį kartą jo pastangos apkarpyti graikų am­bicijas atrodė kaip atsidavimo sa­vo šaliai viršūnė, tačiau akylesni ana­litikai atkreipia dėmesį, kad L.Pa­pa­demas, viena ranka mažindamas Graikijos išlaidas kasdienėms reikmėms, kita ranka derino naujų TVF paskolų Graikijai portfelį. O vadinamoji „troika“ vėliau jį pagyrė už puikiai suvaldytą situaciją.

Dabar padėtis analogiška: Grai­kija ir TVF daro viską, kad srauni skolų upė nebūtų užtvenkta. Jei tam reikalinga viena kita krizė Eu­ro­poje, kodėl gi ne? Graikija prie to pripratusi, o TVF – nė motais: jis visada pradeda ir laimi.

Rokas Grajauskas

Trečiadienį pristatytose Tarptautinio valiutos fondo (TVF) misijos darbo išvadose ir rekomendacijose gausu patarimų ir užuominų, kaip valdžios institucijos galėtų pagerinti šalies našumo lygį bei verslo konkurencingumą. Kadangi Lietuva yra maža ir atvira ekonomika, net du trečdalius pagaminamos produkcijos eksportuojanti į užsienį, visos šalies ekonomika remiasi į Lietuvoje pagaminamų prekių patrauklumą užsienio rinkose.

Rokas Grajauskas, „Danske Bank“ vyriausiasis Baltijos šalių ekonomistas

1. TVF ekspertai atkreipė dėmesį, kad augančios darbo sąnaudos ilgainiui iš tiesų gali tapti problema Lietuvos konkurencingumui

Didėjantys atlyginimai savaime yra teigiamas dalykas. Tačiau, jiems pradėjus augti greičiau už darbo našumą, kyla problemų – šalis tampa vis mažiau konkurencinga. Tai reiškia, kad reikia dėti pastangų tiek didinti našumą, tiek gerinti švietimo sistemos atitikimą realiems darbo rinkos poreikiams, skatinant studentus rinktis atitinkamų krypčių studijas. Džiaugtis, kad darbo užmokestis kyla dėl administracinių priemonių ar dėl to, kad verslui trūksta darbo jėgos, būtų trumparegiška.

2. Kalbant apie atlyginimus, kritikos ne veltui sulaukė sparčiais tempais Lietuvoje didinamas minimalus mėnesinis atlyginimas (MMA)

Šuo metu MMA prilygsta beveik 50 proc. vidutinio atlyginimo. Jei liepos mėnesį MMA būtų dar kartą padidintas, šis santykis jau būtų viršytas. Visoje Europoje yra tik dvi valstybės, kuriose šis santykis yra didesnis nei Lietuvoje – tai Slovėnija ir Airija. Tačiau jų patirtis rodo, kad toks MMA dydis yra meškos paslauga dirbantiesiems, kadangi šiose šalyse nedarbo lygis yra dar didesnis nei Lietuvoje, nepaisant to, kad Airijos ekonomika jau keletą metų iš eilės yra greičiausiai auganti ekonomika visoje Europos Sąjungoje. Pernelyg sparčiai augantis MMA sukelia problemų smulkioms ir vidutinėms regionų įmonėms – todėl verslas yra stumiamas į šėšėlį, kuris Lietuvoje yra per didelis.

3. Gerų žodžių išsakyta Lietuvoje suformuotai verslo aplinkai

Nors pagal verslo aplinkos vertinimą Lietuva pastaraisiais metais padarė akivaizdų progresą, pažangos trūksta mokesčių politikos srityje – problemų konkurencingumui kelia pernelyg smarkiai apmokestinta darbo jėga, ypač mažesnes pajamas gaunančių darbuotojų. Todėl būtina mažinti darbo jėgos apmokestinimą ir taip tiesiogiai prisidėti tiek prie atlyginimų augimo, tiek prie verslo konkurencingumo didinimo. Pagrindinis negautų mokesčių šaltinis – šešėlis, su kuriuo turėtų būti gerokai aktyviau kovojama, ypač darbo rinkoje. Šiuo metu šios pastangos tėra imituojamos.

Scanpix

Skolų krizė. „Lemiama“ birželio 30-oji atėjo ir praėjo, o Graikija kaip matavosi svetimus kaklaraiščius, taip tebesimatuoja.

Taip, Graikijoje pirmadienį neveikė šalies bankai. Ir bankomatai paprastiems mirtingiesiems leido pasiimti tik po 60 eurų. Tiesa ir tai, kad Graikija vėl skęsta vėliavų, plakatų ir pasipiktinimo šūksnių jūroje. Dar, žinoma, sekmadienio referendumui intensyviai spausdinami biuleteniai su tendencingai suformuluotu klausimu, ar graikai pritarią tarptautinių kreditorių primetamoms žaidimo taisyklėms. Tačiau daugiau Atėnuose lyg ir nieko nauja. Nors buvo gąsdinimų, kad birželio 30-ąją įvyks arba Graikijos, arba net visos Europos Sąjungos kolapsas, Akropolis stovi savo vietoje. Jei kas ir pasislinko, tai nebent Brandenburgo vartai.

Žaidimų teorijoje yra toks dviejų nesutariančių pusių santykių modelis, kurį politologai vadina viščiuko žaidimu. Jo esmė – kad nė viena pusė nenori nusileisti, tačiau blogiausio scenarijaus atveju, kai niekas taip ir nepasiduoda, nukenčia abu. Tai lyg du vairuotojai, lekiantys tiesiai vienas į kitą: jei nė vienas lemiamu momentu nenusuks į šoną, žus abu. Jei vis dėlto vienas kuris vairą pasuks, gaus viščiuko pravardę.

Graikija ir Europos Sąjunga lygiai tokį patį žaidimą žaidžia jau ne vienus metus, tačiau lemiamą akimirką, kai Graikija visuomet užsimerkia ir spaudžia greičio pedalą, Europos Sąjunga duoda jai kelią. Kaip sako Tarptautinio valiutos fondo (TVF) vadovė Christine Legard, koks gali būti suaugusiojo žaidimas su vaiku? Nors dėl tokio palyginimo ji sulaukė pastabų, bet ne dėl turinio, o tik dėl pateikimo formos. Kaip ir Europos Komisijos vadovas Jeanas Claude’as Junckeris, per susitikimą su Graikijos premjeru Alexiu Tsipru pasimatavimui pridėjęs jam prie kaklo savo kaklaraištį. Tačiau aprangos kodo nepaisantis graikų pramuštgalvis dar vasarį, gavęs kaklaraištį dovanų iš Italijos premjero Matteo Renzi, pareiškė: „Ryšėsiu jūsų kaklaraištį, kai bus išspręsta Graikijos skolų krizė.“

Kiekvieną krizę, savaime aišku, kas nors vis tiek išsprendžia – laikas, pinigai, dideli pinigai. Pinigų neturintys graikai pasikliauja laiku. Europos Komisijai belieka pinigai.

Graikija puikiai žino, kad bankrutuoti jai nebus leista. Nes valstybės paprasčiausiai nebankrutuoja. Dėl to Atėnai it pamišę ir spaudžia greičio pedalą. Europos Komisija, paprastai sakant, blefuoja, o dar paprasčiau – maivosi. Atseit graikų laukia katastrofa.

O juk galėtų tiesiog atvirai duoti graikams dar pinigų. Ir dar, ir dar. Bet tada atrodys labai kvailai viso pasaulio akyse. Dar kvailiau nei tada, kai į tą pačią piniginę, kurioje pinigus laiko taupieji vokiečiai, priėmė ir vėjavaikius graikus.

Ji pamiršo, kad prasiskolinę išlaidautojai galiausiai visuomet laimi, o taupantieji pinigus praranda. Graikai tų išlaidaujančių plevėsų kailyje gyvena nuo IV amžiaus prieš mūsų erą. Pirmasis defoltas (nebegalėjimas vykdyti finansinių įsipareigojimų) graikus ištiko tuomet, kai 13 Graikijos miestų-valstybių prisiskolino pinigų iš Delo šventovės, tačiau juos paleido vėjais ir niekada nebegrąžino skolintojui.

1929-aisiais Harvardo ekonomistas Charlesas Bullockas šiai istorijai dedikavo puikų veikalą, kuriame išsamiai aprašė, kaip su minėtais pinigais tvarkėsi vienas iš skolininkų – Sirakūzų valdytojas Dionisijus I (tas pats, kuris buvo pardavęs į vergiją Platoną). Visus iš Delo pasiskolintus pinigus jis iššvaistė savo karinėms operacijoms, teismų išlaikymui bei spektakliams. Kai pinigų visai neliko, jis vėl užsimojo skolintis, tačiau su šiuo švaistūnu niekas nebenorėjo turėti finansinių reikalų. Štai tada Dionisijui šovė išganinga mintis: jis privertė visus Sirakūzų gyventojus sunešti visus turimus pinigus. Kai visos drachmos buvo surinktos, jis kiekvieną vienos drachmos monetą pavertė dviem drachmomis. Štai ir visa matematika – Sirakūzai vėl pasijuto turtingi. Tik tiek, kad paprasčiausias pinigų spausdinimas, kaip ir šiais laikais, tuomet nesukūrė tikros gerovės.

Vis dėlto pasiekti finansinę bedugnę, o paskui iš jos sausi išlipti graikai išmoko nepriekaištingai. Juk tikras menas vien nuo nepriklausomybės XIX a. pradžioje patirti defoltą penkis kartus. Ir kiekvieną kartą gauti didžiules paskolas iš užsienio, kad būtų galima šį žaidimą pradėti iš naujo. Iki kito defolto. Pavyzdžiui, po 1821-aisiais prasidėjusio nepriklausomybės karo su turkais nustekentą Graikiją finansiškai parėmė britai, iš pradžių atsiuntę graikams aukso bei sidabro už beveik pusę milijono svarų sterlingų (to meto Graikijos ekonomikos kontekste buvo tiesiog pasakiška suma), o po kelerių metų paskolinę dar 1,1 mln. svarų sterlingų grynaisiais. Už graikus, beje, tuomet laidavo Londono akcijų birža.

Tačiau pinigai, kaip ir reikėjo tikėtis, žaibiškai ištirpo. Tiesa, nemenką sumą iš šių paskolų nusigriebė Londono makleriai. Vis dėlto Graikiją pasiekę pinigai, galima sakyti, prasmego skradžiai žemę. Dalis pinigų buvo panaudota siekiant užkirsti kelią prasidėjusiam pilietiniam karui, kiti pinigai paskendo korupcijos liūne, kurį knygos „That Greece might still be free“ autorius Williamas St.Clairas vadina tiesiog finansine anarchija.

Po šios nesėkmės Graikija gilyn į skolas klimpo maždaug pusę amžiaus. 1832-aisiais ji iš Prancūzijos, Rusijos ir Britanijos vyriausybių pasiskolino 60 mln. drachmų. Pinigus švaistyti ėmėsi Graikijos karaliumi tapęs Bavarijos princas Otas, o jau 1843-iaisiais nebebuvo iš ko mokėti net palūkanų.

Tuomet – vėl naujos paskolos ir naujas defoltas 1860-aisiais, kol galiausiai 1878-aisiais vyriausybei pavyko atsiskaityti su visais kreditoriais. Beje, įdomumo dėlei reikia paminėti, kad kartu su palūkanomis suma, kurią Graikija tuomet grąžino užsienio skolintojams, viršijo 10 mln. svarų sterlingų.

Atidavusiai tokias skolas Graikijai plačiai atsivėrė tarptautinė kreditų rinka. Graikams ėmė suktis galva, ir jie pinigus ėmė griebti iš kairės ir dešinės. Deja, pinigus tik taškė, tačiau 1893-iaisiais kreditoriams ir vėl nustojo mokėti. Po šio dar vieno defolto dėl kreditorių spaudimo 1898-aisiais net buvo įkurtas Tarptautinis Graikijos skolos valdymo komitetas, stebėjęs Graikijos ekonomikos politiką, mokesčių surinkimą ir visą Graikijos valdymo sistemą. Vis dėlto tai nepadėjo išvengti dar vieno finansinio kolapso, ištikusio Graikiją 1932 m., Didžiosios depresijos metais, ir užsitęsusio iki pat septintojo dešimtmečio pradžios. Šiuo laikotarpiu Graikiją skaudžiai palietė ir Vokietijos bei Italijos okupacija, sukėlusi Graikijoje superinfliaciją. Pavyzdžiui, 1944-aisiais buvo pradėtos spausdinti šimto milijardų (100 000 000 000) drachmų kupiūros.

Dabar tokios kupiūros gresia nebent tuo atveju, jei Europos Komisija graikams gelbėti paleis visas eurų spausdinimo mašinas. Ekonomistai ramina, kad čia ne burbulo pūtimas. Euro vertė dolerio atžvilgiu irgi per daug nesikeičia. Tačiau JAV taip pat visu pajėgumu spausdina pinigus, tad šiose pašėlusiose lenktynėse visi tik įsivaizduoja, kad nedalyvauja finansinėje piramidėje.

Na, o finansinės piramidės, kaip žinome, veikia tol, kol nepradeda byrėti, tad graikai, jei reikės, bus dar tvirčiau įmūryti į ekonominę Europos Sąjungą.

Kad jie čia šviečia kaip raudona plyta geltoname name, suvokia visi – net patys graikai, tačiau iškrapštyti ją reiškia sugriauti visą atraminę konstrukciją.

Taigi, kad ir kaip absurdiškai skambėtų, iki ausų skolose lindintys graikai vėl gaus pinigų. Europos Komisija, sulaukusi eilinės „lemiamos“ dienos, po kurios arba Graikija turėjo grąžinti 1,7 mlrd. JAV dolerių skolą, arba atseit laukia didysis visatos sprogimas, vėl pasitraukė beprotišku greičiu lekiantiems Atėnams iš kelio ir nutarė spausdinti pinigus bei kišti juos graikams už prasegtų apykaklių.

Susigaudyti šio žaidimo užkulisiuose nėra taip paprasta, nes neaišku, ką žino graikai ir ko nežinome mes. Mums atrodo, kad Graikijos padėtis – beviltiška. Objektyviai vertinant, taip ir yra. Tačiau Graikija laviruoja, siuntinėdama savo Trojos arklius – raštiškus ir žodinius pažadus.

Kaip pastebi „The Washington Post“ apžvalgininkė Anne Applebaum, reikia nemenkų gebėjimų, kad valstybė taip ilgai mulkintų kreditorius, vis skolindamasi iš vienos sąskaitos tam, kad padengtų skolą kitoje. Ji ir toliau leidžia sau turėti vieną brangiausiai kainuojančių pensijų sistemų ir vieną didžiausių biurokratinių aparatų Europoje.

Juokas juokais, bet graikai yra ir treti didžiausi rūkaliai pasaulyje, ir šampano jie išgeria bene daugiausiai Europoje. O kodėl nešvęsti, jei už viską sumoka kiti?

Margaret Thatcher pasakytų, kad kalti Graikijos kairieji, nes jiems visuomet baigiasi svetimi pinigai.

Galima kaltinti juos, galima – anksčiau dešimtmečiais šalį valdžiusius politikų klanus, nesugebėjusius Graikijoje nei paleisti industrializacijos variklio, nei tinkamai panaudoti Graikijai avansu suteiktos progos atsistoti ant kojų, kaip Europos Sąjungos ir euro zonos narei, nei išguiti pačių graikų veltėdiško požiūrio į darbą ir pinigus.

O kur dar iki kaulų smegenų įaugusi korupcija. Europos Komisijos duomenimis, Graikija yra labiausiai korumpuota valstybė Europos Sąjungoje, pagal korupcijos mastą prilygstanti Kinijai.

Brukingso instituto analitiko Danielio Kaufmanno atlikta studija liudija, kad korupcija per metus suvalgo po 8 proc. Graikijos bendrojo vidaus produkto (nors yra skaičiuojančiųjų, kad net dešimt). „Jeigu graikai pažabotų korupciją – nebūtinai iki švediškų standartų, bet bent jau iki ispaniškų, jos biudžeto deficitas kasmet būtų 4 proc. mažesnis“, – teigia D.Kaufmannas.

Kad ir kaip būtų, Europa pati pakvietė būtent tokią Graikiją prie savo balta staltiese papuošto pietų stalo su sidabriniais įrankiais ir pasiūlė pasivaišinti nemokamai. O dabar turi spręsti, ką daryti su kalnu neplautų indų ir įžūlaus vaikino į referendumą vedama valstybe, kuri nutarė ne tik prie stalo, bet ir ekonominėje bendrijoje nebesilaikyti jokio etiketo.

Na, o Europa jau įrodė, kad taip elgdamasi Graikija niekuo nerizikuoja. Prisiminkime, kaip TVF vadovė Ch.Lagarde birželio pradžioje dar aiškino, kad jeigu Graikija nesugebės grąžinti skolos, šaliai liepos 1 d. bus skelbiamas bankrotas. Vėliau TVF atstovai pasitaisė ir pareiškė, kad jeigu Graikija nesumokės įmokos, bankrotas nebus skelbiamas, bet bus teigiama, jog šalis „praleido mokėjimą“. Tikrai „grėsmingas“ statusas. Juolab kad net kreditų reitingų agentūros dabar jau tikina, esą kol Graikija gerbs įsiskolinimus privatiems investuotojams, tol bankrotas šaliai nebus skelbiamas – net jeigu ji pasitrauks iš euro zonos. Tai reiškia, kad Graikija gali kuo ramiausiai nesumokėti skolų TVF, Europos centriniam bankui ar Europos Komisijai ir vis tiek išlikti mokia. Kitaip sakant, Graikija gali „pamiršti“ 315,5 mlrd. eurų, arba 72 proc. visų savo skolų, nes būtent tiek ji skolinga šioms trims institucijoms.

Žinoma, tokiu atveju jos laukia kitos baisybės. „Financial Times“ perspėja, kad nesumokėjusi TVF Graikija iš karto prarado priėjimą prie TVF išteklių ir gali prarasti balsavimo teisę bei būti išmesta iš fondo narių.

Tačiau reikia prisiminti, kad kol bankui esi skolingas didelę sumą pinigų, tol tai yra tavo problema. O jei esi skolingas labai didelę pinigų sumą – tai jau banko problema.

Šiuo atveju verta priminti, kad antradienį Graikijos nesumokėta paskola yra didžiausia kada nors nesumokėta skola TVF. Be to, Graikija yra didžiausia TVF skolininkė, o minėta „labai didelė“ pinigų suma siekia 35 mlrd. eurų.

Turėdamas tokio dydžio problemą, TVF su Graikija elgiasi kaip su VIP kliente, o šis sykis – jau antras, kai šis kreditorius Graikijai pritaikė išskirtines taisykles. Pavyzdžiui, šaliai birželį buvo leista sujungti dvi skolas į vieną mokėjimą. Pasak „Financial Times“, net ilgalaikiai TVF pareigūnai nežinojo, kad toks žingsnis yra įmanomas, bet ko nepadarysi dėl svarbiausio kliento…

Beje, tokiu fondo elgesiu nepasitenkinimą jau išreiškė kai kurios besivystančios šalys. Esą Graikijai kuriamos individualios taisyklės, o fondas jai suteikia daugiau paskolų nei bet kuriai kitai besivystančiai šaliai. Tačiau jos pamiršta: kas leidžiama Jupiteriui, neleidžiama jaučiui.

Pasirodo, Graikija turi teisę net į tai, apie ką nesvajojo Airija ar Portugalija. Joms nebuvo jokių išimčių, nors, tiesą sakant, jų ir nebuvo reikalaujama. Tiek Airija, tiek Portugalija įvykdė visas kreditorių sąlygas ir iš esmės sėkmingai įveikė krizę vadovaudamosi galiojančiomis taisyklėmis.

Skirtumas tas, kad jų premjerai dėvi kaklaraiščius ir nežada šalies piliečiams, jog už jų pramogas sumokės kiti europiečiai. Gal dėl to jų populiarumas mažesnis nei A.Tsipro, nepaisant to, kad būtent jis atvedė Graikiją iki galutinio lieptelio į finansinę prarają.

Rima Janužytė

Makroekonomika. Praėjusią savaitę Tarptautinis valiutos fondas (TVF) naujausioje pasaulio ekonomikos apžvalgoje Lietuvą pirmą kartą įtraukė į išsivysčiusios ekonomikos šalių grupę. Iki šiol šalis buvo vertinama kaip besiformuojančios rinkos ekonomika.

TVF pasaulio ekonominėse apžvalgose šalys narės pagal pajamas, tenkančias vienam gyventojui, eksporto diversifikaciją ir integraciją į globalią finansų sistemą grupuojamos į išsivysčiusios ekonomikos šalis, besiformuojančias rinkos ekonomikos ir besivystančias šalis.

188 valstybes vienijanti tarptautinė finansų organizacija prognozuoja, kad Lietuvos realusis BVP šiemet didės 2,8, o 2016 m. – 3,2 proc., vidutinė metinė infliacija šiemet sieks 0,3, kitąmet – 2 proc.

Toks vienos įtakingiausių pasaulio finansų organizacijų įvertinimas atspindi Lietuvos pasiekimus per pastaruosius metus, kai skatinama Europos Sąjungos struktūrinių fondų paramos šalies ekonomika augo sparčiausiai ES, o pagal BVP vienam gyventojui, kuris laikomas vienu pagrindinių šalies išsivystymo rodiklių, Lietuva pasiekė 74 proc. ES vidurkio.

Tačiau realiame, o ne statistikos skaičiais išreikštame gyvenime, kur vidutinio darbo užmokesčio dydžiu esame treti nuo galo po Bulgarijos ir Rumunijos, toli gražu nesijaučiame išsivysčiusios valstybės piliečiais. Lietuvai prisijungus prie euro zonos, eurais pamatuojamas  atotrūkis tarp Lietuvos ir kitų ES šalių tapo dar akivaizdesnis.

„Jei žiūrėtume tik į skaičius, šalies ekonomika atrodo gerai, tačiau iki išsivysčiusios Vakarų valstybės Lietuvai dar toli“, – vertina situaciją Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Robertas Dargis.

Pasak jo, iš tiesų šalies ekonomikos plėtra yra viena sparčiausių ES, Lietuva turi gerai diversifikuotą pramonę ir šalies ekonomika nėra priklausoma nuo gamtinių išteklių, kaip mūsų kaimynės Rusijos. Tačiau turime didžiulę priklausomybę nuo ES pinigų, kurie sudaro nemažą dalį valstybės biudžeto ir BVP. ES pinigai 2007–2013 m. paramos laikotarpiu Lietuvoje sukūrė maždaug 3 mlrd. eurų didesnį BVP. „Pabandykime tuos skaičius hipotetiškai eliminuoti ir pamatysime, kokiu greičiu iš tiesų augame. Ar esame pasirengę konkuruoti globalioje rinkoje be ES paramos arba jai smarkiai sumažėjus, nes tai neišvengiamai įvyks?“ – svarsto R.Dargis.

Iš tiesų – kas laukia šalies, milijardus investavusios į įvairiausią infrastruktūrą, kurią išlaikyti, sparčiai netenkant darbingo amžiaus žmonių, bus vis sunkiau? Biudžeto pinigus ryja brangios, neefektyvios ir iš esmės nereformuojamos sveikatos, švietimo, socialinio draudimo sistemos. Visuomenė sensta, mažėja darbingo amžiaus žmonių. Kad sugebėtume padengti išaugusias valstybės išlaidas, reikės kur kas konkurencingesnės pramonės, kuriančios didesnę pridėtinę vertę ir generuojančios gausesnes pajamas. Antra vertus, tapus išsivysčiusios ekonomikos šalimi didės ir Lietuvos įsipareigojimai ES, į bendrą katilą teks atseikėti daugiau pinigų.

„Kai sudedi visas šias problemas, matai, kad įtampos mūsų gyvenime ne mažės, o greičiausiai daugės. Mano galva, reikėtų smegenų centro, kuris modeliuotų, kaip Lietuva gyvens po penkerių ar dešimties metų, ieškotų atsakymų į valstybės gyvenimui svarbius klausimus, kuriuos kaip sniego gniūžtę mes kol kas tik stumiame nuo savęs“,  – sako šalies pramonininkų vadovas.

Jo manymu, valstybėje nėra nei smegenų centro, nei politinio sluoksnio, pajėgaus siūlyti šių problemų sprendimus. Nėra ir diskusijų apie tai. Vienintelė tema, kuria diskutuoja dabartinė koalicinė dauguma, – kaip padidinti minimalų atlyginimą. „Mes gyvename tik šia diena, vis dar šildydamiesi ES pinigais ir neturėdami jokios strategijos į priekį“, – konstatuoja R.Dargis.

Verslininkui pritaria ir prof. habil. dr. Rimantas Rudzkis. Jo nuomone, tokiu strategavimu turėtų užsiimti prie Vyriausybės įkurtas strateginių tyrimų centras ar institutas, kurio tyrimų sritis neturėtų apsiriboti vien tik ekonomika. „Man keista ir nesuprantama, kodėl valstybėje nežvelgiama į ateitį, nediskutuojama dėl sprendimų ir krypties. Turėtume turėti realią strategiją bent dešimčiai metų į priekį (strategiją „Lietuva 2030“ analitikas vadina svajonių rinkiniu – A.P.) ir tuo pačiu metu kryptingai veikti šiandien. Tačiau politikų horizontas siekia tik nuo rinkimų iki rinkimų, jų veiksmus diktuoja siekis išlaikyti valdžią. Neturime stiprios politinės jėgos, save tapatinančios su valstybe“, – apgailestauja R.Rudzkis.

Galime ir privalome padaryti proveržį, tačiau tam reikia visos visuomenės kryptingų veiksmų, ir, žinoma, pirmiausia valdžia turėtų aiškiai žinoti, ko norime ir ko siekiame, o ne rūpintis savo grupiniais interesais.

R.Rudzkis primena, kad pirmiausia būtinas politinis konsensusas, apsisprendžiant, kas yra Lietuvos prioritetas, tai yra vienintelis tikslas. Jų neturėtų būti daug, nes tuomet iš tiesų nėra nė vieno. „Kaip tai turėtų būti daroma? Pasirašomas nacionalinis susitarimas, kad Lietuvos prioritetas numeris vienas yra spartus ekonomikos augimas. Tuomet įsteigiama institucija ir priimamas sprendimas, kad kiekvienas naujas Vyriausybės arba Seimo nutarimas turi gauti ekspertinę nuomonę, ar šis nutarimas neprieštarauja generaliniam prioritetui“, – nuo ko reikėtų pradėti, dėsto R.Rudzkis.

Kadangi didžiausia Lietuvos grėsmė yra ne karas, kaip eskaluojama viešojoje  erdvėje, o jaunimo emigracija, nuo to ir reikėtų pradėti. Analitiko teigimu, nors šiuo metu Lietuvos ekonominė situacija yra tikrai nebloga, gyvename tiksint demografinei  bombai – šalyje mažėja darbingų žmonių, ir tai nieko gero nežada valstybei ilgalaikėje perspektyvoje.

Demografijos kreivės kryptį galima būtų pakeisti, jei pavyktų užtikrinti spartų ekonomikos augimą ir kartu gerai apmokamas darbo vietas. Puikus to pavyzdys – Airija, iš kurios buvo emigravę labai daug žmonių, tačiau šalis, prasidėjus sparčiam ekonomikos kilimui, emigrantus susigrąžino. „Iš Lietuvos žmonės taip pat išvažiuoja ne vejami karo ar etninių konfliktų, o dėl ekonominių priežasčių. Palyginti su situacija kitose šalyse, Lietuva – ramus užutėkis, ir tai vienas mūsų konkurencinių pranašumų“, – pabrėžia R.Rudzkis.

Tačiau jaunimas išvažiuoja, nes yra per didelis gyvenimo lygio (tik ekonominiu požiūriu) atotrūkis tarp Lietuvos ir lengvai pasiekiamų ES šalių. „Jaunimas pirmiausia matuoja eurais. Jam mažiau svarbūs Lietuvos privalumai, palyginti su gyvenimu Vakarų didmiesčiuose. Juos išvykti skatina realus atlyginimų skirtumas, nes skiriasi jie keturis ir penkis kartus“, – aiškina R.Rudzkis.

Antra emigracijos priežastis – suprastėję lūkesčiai. Nei gyventojai, nei verslas, kuris taip pat nesiveržia reinvestuoti Lietuvoje, nebesitiki, kad ekonominius skirtumus pavyks įveikti greitai. Kadangi verslas pragmatiškas, nematydamas gerų perspektyvų tėvynėje, ieško jų už Lietuvos ribų. Nes šalyje mažėja vartotojų, o valdžia neturi strategijos, kaip spręsti problemas. Ir apskritai nežinia, ko iš jos laukti. Gal mokesčius didins, nes kito kelio neieško?

Norint sustabdyti emigraciją reikia, kad ekonomika iš tiesų pradėtų sparčiai augti. Dabar ji auga panašiai kaip Vakarų šalių – apie 3 proc. per metus. To tikrai nepakanka bandant pasivyti išsivysčiusias šalis, nes Lietuvos perspektyvos, mažėjant darbingų gyventojų, tik blogėja.

„Kad ekonomika augtų, turi būti investicijoms palankus klimatas. Kito kelio nėra. Vietinio ar užsienio kapitalo verslas turi matyti, kad Lietuvoje investuoti yra geriau nei  Slovakijoje, Čekijoje, Estijoje ar Lenkijoje. Reikėtų skatinti investicijas, kurios kuria gerai apmokamas vietas, kad tam lietuviui neapsimokėtų išvažiuoti“,  – aiškina R.Rudzkis.

Jo nuomone, sulaukus didelių investicijų galima būtų pasiekti 7–8 proc. ekonomikos augimą, tačiau be investicijų šuolio tai neįmanoma. Dabar situacija priešinga – tiesioginių užsienio investicijų (TUI) srautas į Lietuvą mažėja. Pagal šį rodiklį Lietuva yra tarp mažiausiai TUI pritraukusių ES šalių narių, tokių kaip Rumunija ar skolų krizę išgyvenanti Graikija. 2014 m. TUI Lietuvoje sumažėjo nuo 4321 Eur gyventojui 2013 m. iki 4134 Eur.

„Lietuva investuotojams yra praradusi patrauklumą. Andriaus Kubiliaus laikais mums pavyko pritraukti kelias garsias tarptautines paslaugų bendroves. Bet tai lašas jūroje. Mums reikia ne 2–3 tūkst. darbo vietų, o investicijų, kurios sukurtų 200 tūkst. gerai apmokamų darbo vietų. Tuomet jos generuotų užsakymus vidaus rinkai“, – sako R.Rudzkis, pasak kurio, Lietuva iki šių bendrovių atėjimo informatikos paslaugų eksportuodavo vos  0,1 proc. BVP, kai estai  – 1,3 proc., o airiai – net 22 proc.

TUI stygių Lietuvoje iš dalies kompensuoja reikšminga ES parama, padedanti modernizuoti pramonę. Tačiau, kaip pabrėžia R.Dargis, tiesioginės užsienio investicijos nėra vien tik pinigai – tai naujos technologijos ir patirtis, naujos rinkos prekėms ir gaminiams. Visa tai augina bendrą valstybės lygį.

„Šiuo metu regione vykstantys pokyčiai naudingi Lietuvai, nes didėjančios gamybos sąnaudos Azijoje, didžiuliai atstumai investuotojus verčia ieškoti naujų gamybos vietų šalia. Pavyzdžiui, skandinavai, taupydami sąnaudas, savo paslaugų centrus kelia į Baltijos šalis. Esame lankstūs ir greiti – tai mūsų privalumai, kuriuos turėtume sugebėti išnaudoti, norėdami į Lietuvą pritraukti tarptautines gamybos įmones, paslaugų centrus“, – sako R.Dargis.

R.Rudzkio teigimu, Lietuva iš tiesų turi ką pasiūlyti investuotojams. Turi gerą infrastruktūrą, išsilavinusius, darbščius žmones ir vakarietišką kultūrą perėmusį verslą, kuris vis dar alkanas pinigų ir veržlus. Lietuvos privalumai – ir graži gamta, mažas gyventojų tankis, didelės gėlo vandens atsargos, todėl patrauklu plėtoti, pavyzdžiui, maisto pramonę. Užtektų prisivilioti verslą, kuris norėtų skverbtis į Rytus,  – Lietuvos geografinė padėtis, kaip tilto tarp Rytų ir Vakarų, tam yra palanki.

„Tik bėda ta, kad šį didelį savo pliusą pastaruoju metu Lietuva pavertė dideliu minusu. Politikai, įskaitant ir pačius aukščiausius, eskaluoja įtampą šalyje (po Ukrainos būsime mes). Geopolitika iš tiesų yra paaštrėjusi, tačiau tokiais pasisakymais situacija dar labiau aštrinama, piešiant Lietuvos, stovinčios prie karo slenksčio, vaizdą. Normaliomis sąlygomis mūsų, kaip tranzitinės šalies, geografinė padėtis yra privalumas, tačiau aštrindami situaciją tampame pasienio valstybe su didžiule grėsme. Kas tuomet čia norės investuoti?“ – stebisi R.Rudzkis.

Jo nuomone, ideologijai vis dėlto neturėtų būti suteikta pirmenybė prieš ekonomiką. Reikėtų pasimokyti iš estų, kurie ramiai, be triukšmo gynybai skyrė  2 proc. BVP. O lietuvių, nuo ryto iki vakaro kalbančių apie grėsmes, išlaidos gynybai dar pernai buvo tik šiek tiek didesnės nei Liuksemburgo, kuris iš viso neturi kariuomenės.

Kitas Lietuvos privalumas – švietimo sistema, aukštasis mokslas, kuriuo šalis visuomet pagrįstai didžiavosi, šiandien taip pat tapo stabdžiu Lietuvai konkuruojant dėl investicijų. Lietuvai darbo jėgos trūksta daugiausia todėl, kad specialistai rengiami neatsižvelgiant į rinkos poreikius, vadovaujantis atskiros mokyklos interesais.

„Specialistų rengimo sistema dabar yra gerokai suprastėjusi visomis prasmėmis. Edukologų, teisininkų rengiame tūkstančius, o  pramonei, kuri yra mūsų varomoji jėga, trūksta inžinierių. Reikia rimtos reformos, o degraduojančios sistemos pasipriešinimas didžiulis“ – pastebi  analitikas.

Tam pritaria ir kiti „Veido“ pašnekovai. R.Dargis sako, kad Lietuvos, kaip ir  pasaulio, pramonės ateitis – kompiuterių ir robotų valdoma didelės pridėtinės vertės gamyba, kuriai reikės aukštos kvalifikacijos specialistų. Lietuvai pačiai tokių trūksta, ką jau kalbėti apie investuotojų poreikius. Tačiau kol kas šioje srityje valstybėje nieko iš esmės nėra daroma.

Pasak Kauno technologijos universiteto profesoriaus, Finansų katedros vedėjo Ryčio Krušinsko, švietimo sistemai, pradedant darželiais ir baigiant rinkai parengtais specialistai, būtina sąnaudų ir naudos analizė. Tikslinis finansavimas turėtų būti skiriamas tik įvertinus vienos ar kitos specialybės paklausą, jos kuriamą pridėtinę vertę, atsiperkamumą ir kitus panašius aspektus. „Bet koks strateginio planavimo procesas prasideda nuo savo pajėgumų įvertinimo. Stebuklų nėra ir nereikia., tiesiog reikia susižiūrėti, ką turime, susiskaičiuoti ir pradėti dirbti ne fragmentiškai, o kryptingai.  Švietimo reforma turėtų būti tas startas, nuo kurio turėtume pradėti, nes čia viso ko valstybėje pradžia“, – neabejoja ekonomistas ir kaip sektiną pavyzdį Lietuvai mini Suomiją, pasaulyje garsėjančią savo švietimo sistema.

R.Krušinskas taip pat pasigenda aiškios ir ilgalaikės strategijos modeliuojant valstybės ateitį. Jo nuomone, Lietuvoje daugelis valstybės problemų sprendžiamos taktiniu principu: yra problema ir bandom ją spręsti, bet nėra politinio konsensuso dėl valstybės ateities.

Pavyzdžiui, nors, atrodytų, visi supranta, kad Lietuvoje būtina gerinti investicinę aplinką, nematyti, kad panašaus politinio konsensuso dabar būtų siekiama ypač svarbiu Lietuvai darbo santykių liberalizavimo klausimu.

Pasak R.Rudzkio, investuotojus atbaido ne tik nelankstūs darbo santykiai, bet ir teisinis reguliavimas, mokesčių sistemos sudėtingumas, perteklinė gamtosauga. Reikėtų atsisakyti dalies smulkių mokesčių, supaprastinti visą mokesčių sistemą ir verslo negąsdinti mokesčių kaitaliojimu.

Jis taip pat mano, kad, nors Lietuvos pramonė šiandien laikosi tikrai gerai, ilgainiui be didesnių užsienio investicijų ji neišsivers, nepajėgs konkuruoti pasaulyje. Pramonė buvo ta sritis, kuriai augti beveik nereikėjo naujų žmonių, nes pakako modernių įrenginių. Tiesa, artėjama prie ribos, kai augimas vien tik modernizuojant nebeduos vaisių, reikės ir aukštesnio lygio specialistų. Tuomet švietimo sistemos degradavimas pasijus ypač skausmingai.

„Jei Lietuvoje pavyktų sukurti palankesnes sąlygas investicijoms, pramonė dar turėtų potencialo augti. Ji dar kurį laiką galėtų būti Lietuvos variklis, bet jau ne tokio dydžio, kokio norėtųsi. Pernai šalies pramonė augo 7–8 proc. Šiais metais augs mažiau dėl prarastos dalies Rusijos rinkos. Tolesniam sėkmingam augimui reikia naujo kokybinio šuolio ir jis šiandien bei ateityje sietinas su didelės pridėtinės vertės įmonėmis. Ekonomikos variklis yra didelė pridėtinė vertė, didelis pelningumas, inovatyvūs produktai. Todėl svarbiausias uždavinys – kurti geras darbo vietas. Ir visai nesvarbu,  kur  – baldų ar maisto perdirbimo įmonėje jos bus“,  – sako analitikas.

Paslaugos (turizmo, medicinos, informacinių technologijų) galėtų būti kitas Lietuvos eksporto arkliukas. Bet svarbiausia – reikia gerų sąlygų verslui ir tinkamų specialistų. Dabar vienų yra daug ir jie emigruoja, kitų trūksta, nes nekuriama naujų darbo vietų.

R.Krušinsko teigimu, didžioji dalis lietuviško verslo vis dar yra orientuota į žemas technologijas ir į greitą pelną pažįstamose rinkose. Įeiti į naujas rinkas, konkuruoti pasaulinėje rinkoje su savo inovatyviais produktais lietuviai dar menkai pajėgūs, nes tam reikia papildomų investicijų.

„Jei norime kurti didesnę pridėtinę vertę, Lietuvos pramonė turi suskubti naudotis tais technologiniais pasiekimais, kurie pasaulyje jau yra sukurti. Reikėtų pataikyti į vidutinių technologijų lygį, perkant ir adaptuojant jau sukurtas technologijas ir su jomis kuriant didesnę pridėtinę vertę. Tačiau to nebus, kol verslas ir mokslas nesusikalbės. Verslas galėtų imti tai, kas jau mokslo yra sukurta. Bet nepasitikėjimas vienų kitais ir nežinojimas, kas ką daro, verslui ir mokslui vis dar trukdo susikalbėti“, –  apgailestauja mokslininkas.

Aušra Pocienė

Tarptautinio valiutos fondo (TVF) vadovė gyrė, jos nuomone, stulbinamus mūsų šalies pasiekimus, bet įspėjo, kad juos reikia įtvirtinti.

Vilniuje praėjusią savaitę viešėjusi TVF vykdomoji direktorė Christine Lagarde buvo pristatinėjama kaip aštunta didžiausią įtaką pasaulyje turinti moteris – tokia vieta TVF vadovei, buvusiai Prancūzijos finansų, pramonės ir ekonominių santykių ministrei teko 2011 m. „Forbes“ žurnalo galingiausiųjų reitinge. Tačiau šiandien, ko gero, jos balsas dar svaresnis, nei prieš dvejus metus, kai ji buvo tik stojusi prie TVF vairo. Kaip, beje, įtakingesnis ir TVF, iš augančių ekonomikų rėmėjo tapęs krizės ištikto pasaulio vienu iš finansų politikos svarbiausių sprendžiančiųjų balsų, kas toli gražu ne visoms institucijoms prie širdies.
Bet visose auditorijose Vilniuje (taip pat ir penkių žurnalistų, tarp jų ir „Veido“, apskritojo stalo pokalbyje) Ch.Lagarde pirmiausia sulaukdavo klausimų apie Lietuvos pasiryžimą siekti euro ir vis dar nesibaigiančias diskusijas, kas labiau išlošė – Lietuva, iš krizės lipusi be TVF pagalbos, ar Latvija, ja pasinaudojusi.

Lietuvos sėkmė – stulbinanti ir be TVF pagalbos
„Kai žiūri į skaičius, jūsų šalis nukeliavo neįtikėtiną kelionę“, – susitikimuose pabrėžė Ch.Lagarde. Taip TVF vadovė vadino Lietuvos gebėjimą nuo minus 16 proc. BVP kritimo 2009 m. pakilti iki minus 3 proc. „Kas buvo pasiekta per trejus metus – tai tiesiog stulbina. Tai buvo didžiulės pastangos ir didžiulė drąsa“, – tvirtino Ch.Lagarde. Lietuvos ekspremjerui kaip balzamas širdžiai skambėjo įtakingosios politikės padėkos žodžiai už beprecedentę sėkmę ir nustatytus naujus standartus suvaldant krizę, ryžtingą politiką, kuri atkūrė pasitikėjimą bankų sistema, užtikrino finansų sistemos stabilumą ir padėjo pamatus greitam atsigavimui.
Vis dėlto iš TVF pirmojo asmens visiems norėjosi išgirsti, ar nebūtų lipimas iš krizės buvęs ne toks skausmingas, jei Lietuva, kaip ir kaimynė Latvija, būtų pasinaudojusi TVF pagalba ir skolinusis mažesnėmis palūkanomis. „Veidas“ klausė, ar ji pritaria krizės metu Lietuvos finansų ministre buvusios Ingridos Šimonytės nuomonei, kuri pasakė: „Nežinau, ar mums tikrai reikia save tiek menkinti ir sakyti, kad mums reikalingas prievaizdas, nes be jo negalime nieko padaryti“. Ar tikrai skolintis iš TVF – gėda? Ch.Lagarde nusijuokė: „Tikiuosi, kad ne. Jei šalyje yra politinė lyderystė, drąsa ir sugebėjimas spręsti problemas pačiai be trečios šalies įsikišimo ir paramos, ir jei ta šalis trumpuoju laikotarpiu turi galimybę finansuoti savo skolą, kodėl jai būtinai kreiptis į TVF?“
Tiesa, to kaina – didesnės palūkanos. „Žinote, savigarba ir pasitikėjimas savimi nebūtinai turi būti matuojamas tik palūkanų normomis. Toks būtų mano atsakymas. Dabar būtina žvelgti į priekį, remiantis stiprybėmis, kurias susikūrėte darydami tai, ką padarėte”, – pabrėžė Ch.Lagarde.

Įtvirtinti rezultatus, tęsti reformas
Kaip ir kituose susitikimuose su prezidente Dalia Grybauskaite, premjeru Algirdu Butkevičiumi, Lietuvos banko valdybos nariais, TVF vadovė ir kalbėdamasi su žurnalistais primygtinai pakartojo būtinybę tęsti sunkiu darbu pasiektus laimėjimus. „Fiskalinė politika, monetarinė politika, struktūrinės reformos – šių trijų priemonių derinys būtinas”, – pabrėžė Ch.Lagarde. Norint įtvirtinti, kas pasiekta per krizės metus, pirma, reikia tęsti šalies orientavimą stiprios, solidžios, nuspėjamos fiskalinės politikos link. Antra, siekti didinti investicijas, nes lyginant ikikrizinį ir dabartinį investicijų lygį, dar yra ko siekti. Trečia, reikia tęsti struktūrines reformas, kurios padėtų didinti produktyvumą ir darbo vietų skaičių, kas užtikrintų ekonomikos augimą.
Ch.Lagarde sakė pritarianti Lietuvos finansų ministro Rimanto Šadžiaus išsakytai minčiai, kad Lietuva beveik neturi gamtinių resursų, išskyrus vieną – mūsų intelektą, tad į jį reikia investuoti ir spręsti nedarbo, ypač jaunimo problemą. Politikė pabrėžė, kad darbo rinkai atgyvinti būtinas lankstumas, mobilumas ir saugumas.

Lietuva gėdijasi skolintis pigiai, bet nesigėdija brangiai, todėl, užuot investavę į ekonomiką ar švietimą, milijardus skiriame palūkanoms mokėti.

„Nežinau, ar tikrai mums reikia save tiek menkinti ir sakyti, kad mums reikalingas prievaizdas, nes be jo negalime nieko padaryti“, – taip Tarptautinio valiutos fondo (TVF) misiją padėti šalims spręsti finansines problemas dar kartą įvertino finansų ministrė Ingrida Šimonytė.
Tačiau mūsų kaimynės – ne tik Latvija, kurios padėtis per krizę buvo kur kas prastesnė nei Lietuvos, bet ir Lenkija, vienintelė ES valstybė, kurios BVP pokyčiai nebuvo su minuso ženklu, pasinaudojo TVF pagalba. Ar tikrai jos prarado kitų šalių pagarbą ir investuotojų pasitikėjimą, ko baiminasi Lietuvos finansų vyr. architektai? Mitai ar tikrovė tai, kuo motyvuojama Lietuvos TVF fobija?

Ar tikrai TVF pagalba atstumia investuotojus
Žinoma, idealus variantas, kai valstybė turi protingą valdžią, kuri prieš rinkimus nepuola į populizmą, kaip kad prieš 2008 m. rinkimus pasielgė valdžioje buvę socialdemokratai, gausiai remiami tuomet opozicijoje buvusių dabartinių valdančiųjų konservatorių. Estijos vyriausybė elgėsi kitaip, tad ji turėjo rezervų ir skolintis pravalgymui bei algoms jai nereikėjo.
Kitų mūsų kaimynių – Latvijos ir Lenkijos tiesmukai lyginti negalima, nors abi pasinaudojo TVF pagalba: pirmoji buvo ties lato devalvavimo riba, o lenkams negrėsė joks krachas, latviai gavo paskolą prisiimdami griežtus įsipareigojimus, o lenkai pasinaudojo nauju TVF pagalbos instrumentu – lanksčia kredito linija, kai pasirašius sutartį su TVF be papildomų įsipareigojimų galima skolintis tik prireikus ir už ne didesnes nei 3 proc. palūkanas. Tačiau ekspertai ir skaičiai rodo, kad abi skolindamosi iš TVF išlošė.
Premjeras Andrius Kubilius „Veidui“ yra sakęs, kad didžioji Lietuvos nesiskolinimo iš TVF vertė – atėję į Lietuvą investuotojai, nes jie neina į šalį, kuri laukia su ištiesta ranka. Pagal naujų tiesioginių užsienio investicijų projektų skaičių Lietuva iš tiesų aplenkė net Estiją, o tai glosto komplekso, kad estai viskuo geresni, kankinamus lietuvius. Lietuva vienintelė iš keturių kaimynių, kurioje tokių projektų per pastaruosius kelerius metus pagausėjo, o ne sumažėjo.
Tačiau, pasak Lietuvos bankų asociacijos prezidento Stasio Kropo, nors Lenkija skolinosi iš TVF, investuotojai prie jos veržėsi kaip musės prie medaus. Lenkijoje nuo 2008 m. iki šio rugsėjo investavo beveik 667 bendrovės (Lietuvoje – 103, Estijoje – 80, Latvijoje – 79), o įgyvendinami užsienio investuotojų projektai Lenkijoje sudaro apie tris ketvirtadalius visų keturių kaimynių projektų. Žinoma, Lenkija pagal gyventojų skaičių lenkia antroje vietoje pagal šį parametrą atsidūrusią Lietuvą dešimtkart, tačiau skaičiai rodo, kad TVF investuotojų neatbaidė ne tik nuo lenkų, bet net ir nuo latvių.
VšĮ “Investuok Lietuvoje” analitikų vertinimu, užsienio investuotojų dažniausiai minimi Lietuvos pranašumai – verslo infrastruktūra, išsilavinusi ir pigi darbo jėga, ženkli finansinė ir nefinansinė parama investuotojams, daug stiprių mokslo institucijų, o didžiausi minusai – biurokratizmas, maža rinka. Neneigiant Vyriausybės pastangų vilioti investuotojus, krizės metais užsienio korporacijos į Lietuvą savo IT, klientų aptarnavimo padalinius noriai perkėlinėjo gal labiau dėl išaugusio spaudimo taupyti, poreikio teikti tokias pat kokybiškas paslaugas už mažesnę kainą, tarkime, ne iš Stokholmo, Londono ar Denverio, o Vilniaus, Kauno ar kurio kito Lietuvos miesto.
Žinoma, šalies prestižas tik didėja, jei šalis sugeba pati išspręsti savo finansines problemas. Tačiau finansų ekspertas S.Kropas iš pokalbių su užsienio investuotojais padarė išvadą, jog TVF pagalba jiems kaip tik suteikia tam tikrą pasitikėjimą ir garantiją, kad įsipareigojimai bus vykdomi. Taigi labiau mitas nei tikrovė, kad tiesioginės užsienio investicijos neplaukia ten, kur jau įžengęs TVF.

Ar tikrai TVF diržas veržia nepakeliamai
Dar vienas mitas – kad TVF verčia imtis per žiaurių taupymo priemonių. „TVF nėra labdaros organizacija, jo tikslas – kad šalis galėtų grąžinti pinigus. Tačiau TVF demonizavimas, kad jis privers devalvuoti nacionalinę valiutą, kaip buvo Argentinos krizės atveju, neturi pagrindo. Iš esmės padarėme panašiai tą, ko būtų reikalavęs TVF“, – mano „Danske“ banko vyr. analitikė Baltijos šalims Violeta Klyvienė.
TVF Europos departamento direktoriaus pavaduotojas Jamesas Morsinkas „Veidui“ taip pat pripažino: „Biudžeto koregavimo priemonės, kurių ėmėsi Lietuva, buvo labai panašios į tas, kurias būtų rekomendavęs TVF.“
„TVF būtų tikrai reikalavęs Lietuvoje, kaip ir Latvijoje, įvesti nekilnojamojo turto mokestį, dar labiau apkarpyti biudžeto išlaidas. Antra vertus, į tai nereikia žiūrėti kaip į baubą, nes tai priemonės stabilumui užtikrinti ir nepatekti į tokią situaciją, į kokią patekome 2009 m.“, – pabrėžia S.Kropas.
Finansų ministrė I.Šimonytė nesiginčija, kad 2009-aisiais ir iš dalies 2010-aisiais darėme tai, ko būtų reikalavęs TVF, bet atkreipia dėmesį, kad 2011 m. Latvijai dėl tarptautinių kreditorių spaudimo teko dar kartą kelti mokesčius, o mes tik nedidinome išlaidų. Antra vertus, gal TVF būtų privertęs Lietuvą vykdyti esmines struktūrines viešojo sektoriaus reformas, ko pačiai daryti pritrūko politinės valios.

Ar tikrai TVF paskola neleidžia pigiai skolintis rinkose
Kai latviai iš TVF skolinosi už 3,9 proc., mes – du su puse karto brangiau. Tačiau, pasak Investuotojų forumo vykdomosios direktorės Rūtos Skyrienės, jei neužtenka TVF pagalbos, rinkos gali skolinti didesnėmis palūkanomis, tačiau gali būti ir atvirkščiai, nes TVF suteikia garantiją, kad šalis prižiūrima tarptautinės finansų institucijos.
Be to, 2009–2010 m. TVF sukūrė du naujus pagalbos instrumentus kovoti su nepasitikėjimu rinkose ir spekuliacijomis – šalys, kuriose padėtis nėra labai kritiška, gali pasinaudoti lanksčia arba prevencine kredito linijomis. S.Kropas primena, kad Lenkija pasinaudojo 30 mlrd. dolerių lanksčia linija, Makedonija šiais metais susitarė dėl prevencinės, dėl kurios pagal dabartinius parametrus galėtų derėtis ir Lietuva. Reikėtų sumokėti įsipareigojimo mokestį ir galėtume skolintis tik tuo atveju, jei prireikia, maždaug iki 7,5 mlrd. Lt dydžio sumą – net tris ketvirtadalius, kiek mums reikės kitąmet.
Prevencijos ar lanksti kredito linijos sukonstruotos kaip priemonės, tramdančios spekuliantus rinkose, nes jos parodo, kad iš TVF galima pasiskolinti pigiau ir šalis nemokės nepagrįstai didelės kainos. Vien tokio instrumento turėjimas numuša skolinimosi kainą rinkose.

Ar Lietuva išlošė nesiskolindama iš TVF
Lietuva iš TVF skolinosi tik 1992–1994 m. S.Kropo nuomone, gal ir gerai, kad  ilgai nesiskolinome iš TVF, nes šalis negali ilgą laiką skolintis iš fondo, tad dabar turime erdvę pasinaudoti TVF, jei Europa įkris į naują krizės duobę, juolab, kaip pripažino ir premjero patarėjas finansų klausimais Mykolas Majauskas, skolintis kitur galimybės mąžta.
Paskola paprastai suteikiama penkeriems metams, tad latviams jau tuoj tai bus galvos skausmas. Tačiau Lietuva turi savo labai didelį galvos skausmą – palūkanas. Kredito unijos Vilniaus taupomosios kasos analitikui Stasiui Jakeliūnui nerimą kelia labiausiai augęs 2012 m. biudžeto išlaidų straipsnis – palūkanos už valstybės skolą: 2008 m. jos siekė 800 mln. Lt, o kitąmet numatyta 2,1 mlrd. Lt, per artimiausius kelerius metus dar didės. O TVF Lietuvai prognozuojamas poreikis skolintis ir biudžeto deficitas artimiausiais metais – net didesnis nei Latvijos.
„Matant artėjančią naują audrą, gal būtų gerai pradėti derėtis dėl prevencinės programos“, – siūlo Bankų asociacijos prezidentas S.Kropas. Finansų ekspertas, finansų eksministras Eduardas Vilkelis atkreipia dėmesį, kad delsti nereikėtų, nes blogėjant situacijai finansų rinkose prie TVF susidarys eilė, sąlygos ja pasinaudoti gali būti daug blogesnės.
Beje, dabar galėtume iš TVF skolintis netgi pigiau nei 2008 m., Lietuva pelnė finansinės drausmuolės vardą, be to, galėtų siekti pasinaudoti ne standartine paskola, o prevencine kredito linija. Tačiau finansų ministrė I.Šimonytė, nors sako nelaikanti TVF „kaži kokiu velniu“, tikina, kad jokių sutarčių su TVF pasirašyta nėra ir, reikia suprasti, kol kas nesirengiama to padaryti.
Belieka pridurti, kad Estijos premjeras išsiuntinėjo ES kolegoms laišką, įtikinėdamas, kad nuolat kovodama su skolų krize ES rizikuoja įklimpti ir nukrypti nuo pagrindinio tikslo – atkurti ekonomiką. Tačiau Lietuva dar daug metų milijardus skirs kitam tikslui – pustrečio karto didesnėms, nei galėjo būti, palūkanoms mokėti.

Tiesioginių užsienio investicijų projektai
2008 m.    2009 m.    2010 m.    2011 m.
Estija    33    21    25    14
Latvija    39    19    14    12
Lenkija    362    192    258    137
Lietuva    39    27    42    19
Šaltinis: „Financial Times“, „Investuok Lietuvoje“

Valstybės skola (BVP proc.)
Estija    4,6    7,2    6,6    6    5,6
Latvija    17,1    32,8    39,9    39,6    40,5
Lenkija    47,1    50,9    55    56    56,4
Lietuva    15,6    29,6    38,7    42,8    44,6
2008 m.    2009 m.    2010 m.    2011 m. prognozė    2012 m. prognozė
Šaltinis: TVF

Biudžeto deficitas (BVP proc.)
Estija    –2,3    –2,1    0,2    –0,1    –2,3
Latvija    –7,5    –7,8    –7,8    –4,5    –2,3
Lenkija    –3,7    –7,3    –7,9    –5,5    –3,8
Lietuva    –3,3    –9,2    –7,1    –5,3    –4,5
2008 m.    2009 m.    2010 m.    2011 m. prognozė    2012 m. prognozė
Šaltinis: TVF

Bankų asociacijos prezidentas S.Kropas: „Nors Lenkija skolinosi iš TVF, investuotojai prie jos veržėsi kaip musės prie medaus.“

Dėl 2,8 proc. BVP biudžeto deficito, ir nė dešimtąja daugiau, premjeras pasiryžęs kovoti net iki atsistatydinimo. Kodėl?

Praėjusią savaitę Vyriausybė ne tik posėdžiavo, bet ir kartu pusryčiavo, pietavo, vakarieniavo. Tačiau apetitą gadino praėjusį pirmadienį staiga pasikeitę premjero Andriaus Kubiliaus ir finansų ministrės Ingridos Šimonytės 2012 m. biudžeto išlaidų skaičiavimai – ėmė ir prireikė sutaupyti papildomai dar 300 mln. Lt. Kas trankė durimis, kas kėlė balsą, kas žaidė politinį žaidimą, siūlydamas atidėti keliems mėnesiams pensijų atkūrimą, nors puikiai žinodamas, kad tai liepė padaryti prezidentė, o prieš ją, kaip prieš vėją, nepapūsi. Kompromisas, tiesa, kol kas tik valdančiosios daugumos, pasiektas.
Tačiau kas atsitiko, kad tą dieną, kai tikėtasi viešai paskelbti biudžeto skaičius, ministrams netikėtai pareikšta, jog jie turi dar 2 proc. susiveržti suderėtus biudžetus?

Taupymo lygiava vietoj reformų
Kad taupyti reikia ir reikės daugelį dešimtmečių – faktas, nes skola – ne žaizda. O dar labiau taupyti reikės kitąmet, nes pasiekėme skolos atidavimo piką: 2012 m. turėsime grąžinti lig šiol rekordinę sumą – 6,4 mlrd. Lt, 1,7 karto daugiau nei šiemet. Tad Vyriausybės grynojo skolinimosi limitas 2012 m. numatytas 8,5 mlrd. Lt.
Tačiau taupyti Seimo rinkimų metais – politinė savižudybė, dėl to piktinasi net valdančiosios partijos. Deja, ši Vyriausybė vis ciniškiau švaisto mokesčių mokėtojų pinigus: valdininkai turistauja po kuo tolimesnes šalis – Naująją Zelandiją, Kolumbiją, anglų kalbos, kurią turėjo mokėti jau įsidarbindami, mokosi jau nebe Londone, o Maltoje ar Indijoje, politinio pasitikėjimo patarėjams ir padėjėjams mokami visokiausi priedai. ES pinigų kliūva ir abejotiniems projektams, tačiau valstybė jiems bendrai finansuoti dar skiria milijonus ir iš biudžeto. O valstybės biudžete, pasak Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininko Kęstučio Glavecko, kai kurių programų efektyvumas, švelniai tariant, labai neaiškus. Paaiškėjus, kad trūks plyš reikia sumažinti biudžeto išlaidas 2 proc., K.Glaveckas ir siūlė jose ieškoti rezervų.
Tačiau premjero mąstysena, pasirodo, nė kiek nepasistūmėjo nuo kadencijos pradžios: A.Kubilius taip ir nesugebėjo išgryninti savo vadovaujamos Vyriausybės prioritetų – kaip ir krizės pradžioje, dabar siūlė lygiavos principu nukirsti visiems po vienodai, nežiūrėdamas, ar nuo to jo pavaldiniai nepasivažinės po Naująją Zelandiją, ar tai reikš policininko atleidimą iš darbo. O kadangi viešojo sektoriaus esminės reformos neįvyko, vadinasi, nebuvo ir esminio taupymo, tad ir toliau vadovaujamasi ne prioritetų ar analizės, o žirklių principu.
Nuo lygiavos išgelbėjo liberaliųjų partijų triukas siūlyti vietoj 2 proc. viešojo sektoriaus išlaidų karpymo porą mėnesių vėliau atkurti pensijas. Kompromisas pasiektas: atsisakius lygiavos didesnę taupymo naštą prisiėmė kelios didesnės ministerijos, be to, planuojama šiek tiek sutaupyti iš ES lėšų kofinansavimo. Šiemet tam numatyta apie 767,2 mln. Lt, tačiau kaip rodo ligšiolinė patirtis, visų numatytų lėšų panaudoti paprastai nepavyksta, tad gal ir kitąmet iš šios eilutės kiek persistums būtinų papildomai sutaupyti 300 mln. Lt naudai. Nors skamba keistai: deklaruojame, kad norime panaudoti kuo daugiau ES lėšų – į biudžeto pajamas įrašome 7,2 mlrd. Lt, 4,6 proc. daugiau, nei numatyta šiemet, bet iš karto užsiprogramuojame jų visų nepanaudoti.

Skolos mažina pensijas
2012 m. „Sodros“ biudžete giedros taip pat nematyti – išlaidos viršys pajamas daugiau kaip 2 mlrd. Lt. Didžiausių išlaidų trejetukas – pensijos ir motinystės (tėvystės) išmokos, palūkanos ir paskolų administravimo mokesčiai.
Socialinio draudimo pensijoms teks beveik 60 proc. viso „Sodros“ biudžeto, o kadangi jos grąžinamos į prieškrizinį lygį, vidutinė senatvės pensija didės maždaug 9 proc., netekto darbingumo pensija – 5 proc., ir tai sudaro per 560 mln. Lt papildomų išlaidų iš 8,2 mlrd. Lt, skiriamų pensijoms. Beje, kitąmet dėl pensinio amžiaus vėlinimo pensininkų sumažės 0,4 proc. – 2,4 tūkstančio, ir, kaip informavo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos direktoriaus patarėja Jolita Skinulytė-Niakšu, dėl to išlaidos pensijoms turėtų būti apie 23 mln. Lt mažesnės.
Vidutinės senatvės pensijos santykis su vidutiniu neto darbo užmokesčiu turėtų išlikti maždaug toks pat – apie 47 proc. „Viešojoje erdvėje kalbama, kad pensijų grąžinimas į ankstesnį lygį tik nominaliai atkuria jų dydį – dėl infliacijos pensijų perkamoji galia bus sumažėjusi. Tačiau juk ir dirbančiųjų, kurie tas pensijas uždirba, darbo užmokestis dėl tos pačios infliacijos tik nominaliai (ir tik geriausiu atveju) grįš į prieškrizinį lygį. Todėl reikalauti atkurti pensijų perkamąją galią prioritetiškai dirbančiųjų atžvilgiu vargu ar būtų teisinga. Kita vertus, palūkėti su pensijų dydžių atkūrimu negalima, nes valdžia jau išdalijusi nebeatšaukiamus pažadus. Tad ir vėl teks skolintis“, – konstatuoja Vilniaus universiteto docentas dr. Teodoras Medaiskis.
Buvusios labiausiai išpūstos motinystės (tėvystės) išmokos mažės iki 872 mln. Lt. „2009 m. jos siekė 1,2 mlrd. Lt, bet 2007 m. – tik 300 milijonų. Beveik trigubas augimas per trumpą laikotarpį vis dėlto nepakeliamas. Manau, turėtume grįžti jei ne į 300, tai bent į 500 mln. Lt lygį. Bet nenorime, tad ir vėl skolinsimės“, – apgailestauja T.Medaiskis, primindamas, kad „Sodros“ skola jau siekia apie 7 mlrd. Lt, kitąmet padidės dviem milijardais, vadinai, grėsmingai artėjame prie metinio „Sodros“ biudžeto dydžio. Vien jos aptarnavimas kitąmet kainuos 605 mln. Lt. Ta dalimi pensijos ir kitos socialinio draudimo išmokos, deja, bus mažesnės, negu galėtų būti.
Dar vieną pasiūlymą – dėl nedarbo draudimo T.Medaiskis prilygina nedarbo draudimo likvidavimui Lietuvoje, ir jau nebe laikinai (kaip buvo iki šiol), o galutinai. Pagal teikiamą įstatymo versiją nesvarbu, nuo kokios algos žmogus mokės nedarbo draudimo įmokas – ar nuo 1 tūkst., ar nuo 10 tūkst. Lt, vis tiek netekęs darbo jis gaus draudimo išmoką, tarsi būtų mokėjęs nuo minimalios algos. „Tai motyvuojama niekšišku argumentu, kad, matote, tris mėnesius gaudamas didesnę nedarbo draudimo išmoką, toks žmogus virs veltėdžiu ir tinginiu, neieškančiu darbo. Įdomu, ar idėjos autorius Eligijus Masiulis taiko tai ir sau? Ar tikrai jis mano, kad netekęs gerai apmokamo darbo draustas nuo nedarbo žmogus turi griebti pirmą pasitaikiusį darbą už minimalią algą, o ne ieškoti atitinkančio jo gebėjimus ir poreikius?“ – piktinasi T.Medaiskis.
Jei jau čia reikia taupyti, tai galima laikinai mažinti nedarbo draudimo išmokas, bet palikti jų priklausomybę nuo mokėtų įmokų, antraip tai bus joks draudimas, o apgailėtina pašalpa.

2,8 proc. – iš TVF ataskaitos
Taigi 2012 m. vėl laukia gyvenimas didelėn skolon, o išlaidas gali tekti ir dar apsikarpyti, nes į biudžetus įskaičiuotas 4,7 proc BVP augimas, 5,5 proc. kilsiantys atlyginimai, mažėsiantis nedarbas šiek tiek prasilenkia su naujausiomis pasaulinėmis prognozėmis, o Lietuva juk nuo eksporto priklausanti šalis.
Valstybei turint 35 mlrd. Lt skolą neperžengti Mastrichto kriterijaus, kas leistų nuo 2014 m. įsivesti eurą, daliai finansų ekspertų atrodo mistinis uždavinys. Tačiau dar mistiškiau, kodėl mirtinai siekiamas deficito skaičius – ne 2,7 ir ne 2,9, o būtent 2,8 proc. Tai nėra mažai, nes tas 0,1 proc. litais – apie 100 mln. Lt.
Kad ir kaip tai neigtų finansų ministrė ir premjeras, šis skaičius – citata iš pirmadienį paskelbtos Lietuvoje misiją baigusio Tarptautinio valiutos fondo (TVF) ataskaitos. Tad A.Kubilius ir I.Šimonytė, ko gero, rengiasi paminti savo pačių susikurtą tabu, nes, kaip pripažino ir premjero patarėjas finansų klausimais Mykolas Majauskas, skolintis kitur galimybės mąžta.
Ekspertų manymu, Lietuvai tikrai laikas atsikratyti TVF fobijos. K.Glaveckas mano, kad 3–4 mlrd. Lt iš TVF Lietuvai reikėtų pasiskolinti, juolab dabar, kai Lietuvos padėtis kur kas tam palankesnė nei 2008 m., tad ir skolinimosi sąlygos, tikėtina, būtų švelnesnės, o palūkanos – perpus mažesnės, nei skolinantis kitur.
Tam pritaria ir finansų ekspertas, finansų eksministras Eduardas Vilkelis: „Kam esame TVF nariai, mokame nario mokestį, jei juo nesinaudojame? Gal finansų ministrė nelabai supranta, kas yra TVF paskola ir kas paskolos linija? Ką šiandien Lietuvai reikia padaryti, tai pasirašyti sutartį su TVF dėl galimybės, esant būtinybei, pasinaudoti paskolos linija. Kai blogėjant situacijai finansų rinkose prie TVF nutįs eilė, sąlygos ja pasinaudoti gali būti daug blogesnės.“
Plikbajoriškas orumas premjerui kol kas buvo svarbiau. Tačiau pagal tai, kaip karštligiškai dabar A.Kubilius kovoja dėl vienos dešimtosios procento dalies, atrodo, kad jis bando neuždaryti durų į TVF. Jei ne sau, tai po jo ateisiančiam premjerui.

BFL

2009 m. Lietuvą užliejus didžiulei krizės bangai, Vyriausybė ėmėsi žiaurių taupymo priemonių, nustekenusių privatų verslą, taip pat brangiai skolinosi tarptautinėse rinkose, žaibiškai augindama valstybės skolą. Ekonomistai ne kartą abejojo, ar Vyriausybė elgėsi išmintingai, tuo metu nesikreipdama į Tarptautinį valiutos fondą (TVF), kurio paskola būtų kainavusi kur kas pigiau. Vyriausybė aiškino, kad TVF mainais pareikalautų dar griežtesnių taupymo veiksmų, o šalies prestižas smarkiai nukentėtų. Tačiau, kaip „Veidui“ tvirtino TVF Europos departamento direktoriaus pavaduotojas Jamesas Morsinkas, biudžeto koregavimo priemonės, kurių Lietuva ėmėsi, buvo labai panašios į tas, kurias TVF ir būtų rekomendavęs.
Kita vertus, praėjusią savaitę darbą Lietuvoje baigęs J.Morsinkas mano, kad svarbiausia yra rezultatai, o Lietuvos ekonomikos atsitiesimas po sunkmečio – įspūdingas. Deja, TVF įspėja, kad Europos Sąjungą krečiančios krizės bangos purslai palies ir Lietuvą, todėl fiskalinė konsolidacija tebėra prioritetas. Apie tai – „Veido“ pokalbis su J.Morsinku.

VEIDAS: Europos Sąjungos ekonomika lėtėja, euro zoną krečia skolų krizė, tad kaip Lietuva atrodo šiame fone? Kokios mūsų šalies, smarkiai priklausomos nuo eksporto, perspektyvos?
J.M.: 2010-aisiais ir 2011-ųjų pirmoje pusėje Lietuva laimėjo dėl stiprios pasaulinės ekonomikos padėties. Eksporto augimas buvo labai didelis, todėl kūrėsi naujos darbo vietos, įmonės pagerino pelno rodiklius. Tai padėjo Lietuvos ekonomikai atsigauti, padidino vartojimą ir investicijų srautą. Sakyčiau, kad pirmoje šių metų pusėje matėme labai įspūdingą Lietuvos ekonomikos atsigavimą. Deja, dabar pasaulio ir ypač Europos ekonomika lėtėja. Lietuva daug eksportuoja į ES, todėl jūsų šalies eksporto augimas lėtės. Be to, finansinės sąlygos Europoje pablogėjo ir visiems tapo brangiau skolintis. Mes manome, kad finansinių sąnaudų padidėjimas persiduos bankų palūkanų normoms ir Lietuvoje. Prognozuojame, kad dėl silpnesnės išorės paklausos ir sunkesnės finansinės situacijos ekonomikos augimas Lietuvoje sumažės jau antroje 2011 m. pusėje ir 2012 m. O krisite ar tik lėtės augimas, priklauso nuo to, kiek pablogės situacija Europoje. Pagal mūsų pagrindinį scenarijų ir labiausiai tikėtinas ekonomines prielaidas, Lietuvos BVP 2012 m. didės 3,5 proc.
VEIDAS: Šiuo metu Lietuvos valstybės skola viena mažiausių ES ir siekia apie 38 proc. BVP, bet vien per 2010 m. skolos našta padidėjo 8 proc. Ar turėtume nerimauti?
J.M.: Lietuvos Vyriausybės skola padidėjo nuo mažiau nei 20 proc. BVP prieš 2008 m. krizę iki beveik 40 proc. BVP dabar. Skola išaugo dėl didelio biudžeto deficito. 40 proc. BVP siekianti Lietuvos skola nėra labai didelė – daug kitų Europos šalių turi didesnę skolą, bet tokia maža ekonomika, kaip Lietuvos, yra labai veikiama to, kas dedasi kitoje Europos dalyje. Būtų geriau turėti mažesnį skolos lygį – tai viena pagrindinių priežasčių, kodėl manome, kad svarbu ir toliau mažinti fiskalinį deficitą. Mažinant jį po kurio laiko sumažės ir skola.
VEIDAS: Žvelgiant iš šiandieninės situacijos, ar Lietuva išlošė, ar pralošė, kai Vyriausybė 2009 m. nusprendė nesikreipti dėl paskolos į TVF ir brangiai skolinosi tarptautinėse rinkose, tačiau taikė tas pačias taupymo priemones kaip ir šalys, paprašiusios TVF finansinės paramos, – kėlė mokesčius, karpė atlyginimus ir socialines išmokas?
J.M.: Manau, kad Lietuvoje įgyvendintos labai panašios biudžeto reguliavimo priemonės kaip ir kitose šalys, – kai kurios jų pasinaudojo TVF parama. Mano nuomone, iš tiesų svarbu yra rezultatai, o jie labai pozityvūs – šie ryžtingi Lietuvos Vyriausybės veiksmai leido padėti pagrindą ekonominiam atsigavimui.
VEIDAS: Bet jei Lietuva būtų pasiskolinusi iš TVF, paskolos palūkanos būtų mažesnės negu skolinantis tarptautinėse rinkose. Ar TVF būtų pasiūlęs tas pačias taupymo priemones Lietuvai, kurias mes ir įgyvendinome?
J.M.: Taip, paprastai TVF paskolos palūkanos yra mažesnės, negu skolinantis rinkose, ypač finansinio sukrėtimo laikotarpiu. Sunku tiksliai pasakyti, ką TVF būtų pasiūlęs Lietuvai, bet apskritai manau, kad biudžeto koregavimo priemonės, kurių Lietuva ėmėsi, buvo labai panašios į tas, kurias būtų rekomendavęs TVF.
VEIDAS: Didžiulė problema Lietuvoje buvo ir yra nedarbas. Jūsų vertinimu, kaip derėtų spręsti šią problemą?
J.M.: Sutinku, kad nedarbo lygis yra didžiulė problema. Daugybė darbo vietų buvo prarasta, pavyzdžiui, statybų sektoriuje. Kai kurios darbo vietos išnyko negrįžtamai, nes nekilnojamojo turto rinka išgyveno bumo laikotarpį ir augimas nebuvo stabilus. Dėl šios priežasties svarbu padėti žmonėms susirasti darbą kituose sektoriuose, o tam yra ES struktūriniai fondai, kurie gali padėti įveikti įgūdžių neatitikimą rinkoje. Taip pat svarbu padaryti viską, kas įmanoma, siekiant išsaugoti stabilią makroekonominę aplinką. Atsižvelgdamos į tai įmonės priims sprendimus dėl investavimo ir darbo vietų kūrimo.
VEIDAS: Savo ataskaitoje minite, kad svarbu apsaugoti pačius pažeidžiamiausius žmones Lietuvoje, bet kartu siūlote įvesti naujus mokesčius – nekilnojamojo turto ir automobilių. Kodėl?
J.M.: Lietuvoje, kaip ir daugumoje šalių, neturtingiausiems žmonėms remti nukreipiamos įvairios Vyriausybės lėšos. Todėl svarbu, kad Vyriausybė per mokesčius surinktų reikalingą pajamų kiekį, kurį galėtų skirti šioms išlaidoms. Galima surinkti pinigų per daugybės ekonominių veiklų mokesčius, ką Lietuva ir daro. Bet Lietuva surenka daugiau pinigų iš pajamų ir apyvartos mokesčių, tokių kaip PVM, bet mažiau iš gerovės mokesčių. Manome, kad yra erdvės išplėsti gerovės mokesčius, nes turtingi žmonės turi daugiau turto. Šitos rūšies mokesčius mes vadiname progresiniais – kitais žodžiais tariant, jie naudingi neturtingiems žmonėms.
VEIDAS: Sakėte, kad Lietuva – biudžeto sureguliavimo pavyzdys. Tad ko kitos šalys galėtų iš Lietuvos pasimokyti?
J.M.: Aš tikrai manau, kad kai kurios kitos šalys, prašiusios finansinės pagalbos iš ES ir TVF, galėtų pažiūrėti į Lietuvos pavyzdį, ypač kai kalbama apie darbo užmokesčio nustatymo lankstumą ir konkurencingumo pagerinimą, kurį Lietuva sugebėjo pasiekti, nors jos valiuta susieta su euru. Tai mes vadiname vidine devalvacija. Lietuvos patirtis, susijusi su vidine devalvacija, buvo labai sėkminga. Kitos šalys to galėtų pasimokyti.
VEIDAS: Kuria kryptimi patartumėte eiti Lietuvai, kad išlaikytume ekonomikos augimą artimiausiais metais?
J.M.: Lietuva labai sėkmingai prisitaikė prie krizės 2008–2009 m., deja, pasaulinė aplinka pasikeitė į blogąją pusę, ir tai paveiks Lietuvą – ir per jos prekybą, ir per finansavimą. Geriausias dalykas, kurį Lietuva gali padaryti, – tai išlaikyti investuotojų pasitikėjimą šalies makroekonominiu stabilumu. Tai galima padaryti įgyvendinant tris svarbiausius aspektus. Pirma, tęsti fiskalinį konsolidavimą ir dėl to svarbu pasiekti mažesnį nei 3 proc. biudžeto deficitą 2012 m. Antra, išlaikyti pasitikėjimą bankiniu sektoriumi – Lietuva iki šiol labai gerai tvarkėsi šioje srityje ir dabar reikia tai išsaugoti. Trečia, atlikti struktūrines reformas, pavyzdžiui, darbo rinkoje ir gerinant verslo aplinką, nes vidutinio laikotarpio perspektyvoje tai padės užtikrinti stabilų augimą.
VEIDAS: Kokias struktūrines reformas turite galvoje?
J.M.: Svarbiausi tikslai darbo rinkoje – padidinti dalyvavimą ir pasirūpinti, kad darbo jėga būtų perskirstyta augančių sektorių link. Taip pat yra siūloma išplėsti terminuotų darbo sutarčių taikymą – manau, tai naudingas pasiūlymas. Dėl minimalios algos – šiuo metu, kai pasaulinė ekonomika lėtėja, minimalios algos didinimas gali atgrasyti įmones samdyti daugiau darbuotojų ir taip sulėtinti darbo vietų kūrimą.
VEIDAS: Bet minimalus darbo užmokestis Lietuvoje yra vienas mažiausių visoje ES.
J.M.: Reikia lyginti minimalią algą su vidutine alga toje pačioje šalyje, nes nesvarbu, kiek darbuotojams mokės Vokietijoje, – svarbu, kiek kitiems darbuotojams mokama Lietuvoje. Šis santykis Lietuvoje yra 40 proc. 2008 m. minimali alga buvo pakelta, o nuo to laiko iki pastarųjų mėnesių vidutinė alga krito. Todėl minimalios algos santykis su vidutine alga 2009 ir 2010 m. iš tiesų padidėjo. Aš nesakau, jog tai didelė problema, bet turite būti atsargūs ir turėti omenyje faktą, kad minimalios algos pakėlimas gali sumažinti darbo vietų kūrimą, turėti neigiamos įtakos konkurencingumui ir padidinti Vyriausybės išlaidas, nes algos, mokamos biudžetiniams darbuotojams, susietos su minimalia alga.
J.M.: Mano nuomone, šalies išmetimas iš euro zonos turėtų griaunamąjį efektą tiek tai šaliai, tiek visai euro zonai. Tai labai brangus žingsnis. Šalys įsivedė eurą kaip savo nacionalinę valiutą, o keisti nacionalinę valiutą labai sudėtinga. Toks dalykas negali būti padarytas slapčia, o numatomas nacionalinės valiutos keitimas galėtų labai pabloginti žmonių pasitikėjimą finansų sistema. Atvirai sakant, manau, tai sukeltų finansų sistemos griūtį.

REUTERS

32 metų Tristane Banon (Tristan Banon) advokatas Davidas Koubbi (Davidas Kubi) naujienų agentūrai AFP patvirtino, jog jis išsiuntė savo klientės skundą prokurorams Paryžiuje, kurie pagal Prancūzijos įstatymus turės nuspręsti, ar pradėti baudžiamosios bylos tyrimą.

T.Banon ieškinys, kuriame moteris skundžiasi, jog D.Straussas-Kahnas buvo ją užpuolęs 2003 metais, buvo pateiktas tuo metu, kai sustiprėjo viltys, jog 62 metų įtakingam Prancūzijos socialistų partijos veikėjui Niujorke pavyks atremti kaltinimus dėl seksualinių nusikaltimų.

Ekonomistas anksčiau buvo apkaltintas dėl mėginimo išžaginti vieno Niujorke esančio viešbučio kambarinę. Tačiau ši byla pakibo ant plauko, prokurorams suabejojus nukentėjusiosios patikimumu.

D.Strausso-Kahno advokatai Jungtinėse Valstijose tikisi, kad jų klientas bus greitai išteisintas šioje byloje, tačiau jei buvęs TVF vadovas grįš į Prancūziją, prieš jį gali būti pradėtas antrasis tyrimas, susijęs su esą anksčiau įvykusiu incidentu.

Pastarieji įvykiai beveik nepalieka vilčių, jog D.Straussui-Kahnui pavyks grįžti į Prancūzijos politikos viršūnę, nors ankstesnės apklausos rodė, jog rinkėjai jį laikė pagrindiniu kandidatu, galinčiu pakeisti centro dešiniųjų prezidentą Nicolas Sarkozy (Nikola Sarkozi) per kitais metais vyksiančius rinkimus.

Prancūzijoje už mėginimą išžaginti gresia iki 15 laisvės atėmimo bausmė.

T.Banon, kuri yra pavadinusi D.Straussą-Kahną “rujojančia šimpanze”, jau anksčiau viešai apkaltino jį mėginimu išprievartauti, tačiau tuomet nesiėmė veiksmų iškelti jam bylą, nes buvo įsitikinusi, kad “niekas pasaulyje nebūtų patikėjęs mano parodymais prieš tokį įtakingą politiką”.

D.Strausso-Kahno advokatai Henri Leclercas (Anri Leklerkas) ir Frederique’as Baulieu (Frederikas Boljė) atmetė T.Banon “įsivaizduojamus” kaltinimus ir pagrasino rašytoją paduoti į teismą dėl šmeižto.

Photos.com

Tarptautinis valiutos fondas (TVF) įspėjo, kad Ispanijos ekonomika dar gali susidurti su didelėmis grėsmėmis, informuoja BBC.

Savo metinėje ataskaitoje TVF teigia, kad Ispanijos vyriausybė ir toliau turi mažinti viešąsias išlaidas ir labiau stengtis liberalizuoti savo darbo rinką.

Norėdama sumažinti biudžeto deficitą, nuo praėjusių metų Ispanija įgyvendino taupymo priemones.

Priešingai nei kitos smarkiai prasiskolinusios euro zonos valstybės, tokios kaip Graikija ar Portugalija, Ispanija nepaprašė tarptautinės finansinės paramos.

Nors TVF nekomentavo, ar Ispanija dar gali paprašyti tarptautinės pagalbos, fondas įspėjo, kad finansinė padėtis euro zonoje dar gali pablogėti, o tai savo ruožtu pakenktų ir Ispanijos ekonomikai.

Anot TVF, Ispanija ir toliau turi įgyvendinti reformas, kurios sustiprintų šalies ekonomiką ir susilpnintų finansinių rinkų nerimą.

TVF pridūrė, kad 21 proc. siekiantis Ispanijos nedarbo lygis yra “nepriimtinai aukštas”. Norėdama sumažinti nedarbą Ispanijos vyriausybė ir toliau keičia šalies darbo įstatymus.

Nepaisant įspėjimų, TVF teigia, kad Ispanija eina teisingu keliu, norėdama sumažinti valstybės biudžeto deficitą nuo 9,2 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP) praėjusiais metais iki 6 proc. BVP šiemet.

REUTERS

Baltarusija ir Tarptautinis valiutos fondas (TVF) pradėjo derybas dėl galimos naujos bendradarbiavimo programos parengimo, tačiau kol kas sunku kalbėti apie numatomos finansinės pagalbos dydį, pareiškė TVF misijos vadovas Baltarusijai Chrisas Jarvis (Krisas Džarvis).

“Mes pradėjome derybas dėl galimos naujos programos su TVF. Derybos ką tik prasidėjo, ir mums dar reikia nueiti ilgą kelią”, – pirmadienį Minske žurnalistams sakė Ch. Jarvis.

Atsakydamas į klausimą, kada ir kokio dydžio TVF pagalbos Baltarusija gali tikėtis, misijos vadovas pareiškė: “Mes dar nesame tiek toli pažengę, kad svarstytume šios pagalbos apimtis”.

“Mums būtina toliau aptarti makroekonominę politiką, būtina susitarti dėl struktūrinių pokyčių, kad būtų užtikrintas įmonių ir finansų sistemos efektyvumas”, – sakė Ch. Jarvis.

Pasak jo, “svarbiausia, kad valstybiniai organai ryžtingai pritartų ekonominėms ir struktūrinėms permainoms”.

“Būtina suderinti rimtas priemones struktūrinių ir makroekonominių pokyčių ir programos realizacijos pradžios, kad valstybė, tokiu būdu, parodytų savo pasiryžimą”, – sakė TVF atstovas.

Jis pareiškė, kad “TVF tęs bendradarbiavimą su vyriausybe ir Nacionaliniu banku, kad susitarimai būtų pasiekti”.

TVF atstovas spėjo, kad naujoji bendradarbiavimo su Baltarusija programa gali būti skirta trejų metų laikotarpiui. Jis taip pat pažymėjo, kad vyriausybė ir Nacionalinis bankas turi realizuoti kai kurias priemones.

Pavyzdžiui, nurodė jis, “bankų sferoje būtina užtikrinti Plėtros banko gerą funkcionavimą”. “Šis bankas suteiks naujus kreditus valstybinių programų rėmuose, kuriuos šiandien pagal subsidijuojamus tarifus suteikia komerciniai bankai”, – pareiškė Ch. Jarvis.

Pasak jo, “privatizavime labai didelį dėmesį kreipiame į Nacionalinę investicijų ir privatizacijos agentūrą, kuri dabar formuojama”.  ”Mūsų nuomone, tai leis efektyviai privatizuoti įmones, o šalis gaus maksimalią naudą”, – pažymėjo Ch. Jarvis.

TVF atstovas atkreipė dėmesį, kad būtina reformuoti pačias įmones. “Mes manome, kad įmonėse naudojama per daug kontrolinių ir planinių rodiklių, kurie prieštarauja vienas kitam”, – paaiškino Ch.Jarvis. “Mes norime, kad įmonės turėtų didesnę veiksmų laisvę”, – pridūrė jis.

Paklaustas, ar politinė aplinka Baltarusijoje turės įtakos kredito skyrimui, jis pareiškė, kad “TVF nekelia politinių reikalavimų savo kreditoriams”. Jis priminė, kad kovo mėnesį TVF vykdomojo komiteto posėdyje buvo pareikšta, kad TVF pasirengęs suteikti paramą Baltarusijai, jeigu bus vykdomos ekonominės reformos.

Kalbėdamas apie naują bendradarbiavimo programą, Ch.Jarvis pažymėjo, kad TVF turi būti įsitikinęs, kad “visos suinteresuotos pusės – prezidentas, Nacionalinis bankas ir vyriausybė – pasiryžę šią programą vykdyti”.

“Labai svarbu vieninga pozicija”, – pridūrė jis.

BFL

Tarptautinis valiutos fondas (TVF) pritarė siūlymams skirti Egiptui 3 mlrd. JAV dolerių paskolą 2011-2012 finansiniams metams, praneša “Associated Press” remdamasi Egipto finansų ministru. Paskola numatyta dvylikai mėnesių.

Apie tai, kad Kairas kreipėsi į TVF finansinės paramos, paaiškėjo gegužės 13 dieną. Šį žingsnį Egipto vadovybė buvo priversta žengti dėl sunkios ekonominės situacijos, kurią išprovokavo politinis nestabilumas šioje šalyje.

Nuo 2011 m. sausio Egipte prasidėjo masinės protesto akcijos. Vasario 11 d. po 18 dienų trukusių masinių protestų Kaire ir kituose miestuose Egipto prezidentas Hosnis Mubarakas (Hosni Mubarak) atsistatydino.

Dėl neramumų Egiptas patyrė didžiulių nuostolių. Turistų, aplankančių šią Šiaurės Afrikos šalį, skaičius nuo vasario mėnesio sumažėjo 60 proc. Pramonės gamyba taip pat smarkiai nukentėjo dėl ilgalaikių darbuotojų streikų ir protesto akcijų. Ekonomistai prognozuoja, kad ekonomika šiais metais ūgtelės apie 1 proc. – tai žemiausias rodiklis per pastaruosius metus. Egipto valdžios prognozėmis, šalies biudžeto deficitas 2011-2012 finansiniais metais turėtų siektų 11 proc. BVP.