2015 Liepos 06

Graikija vėl laimi viščiuko žaidimą

veidas.lt

Scanpix

Skolų krizė. „Lemiama“ birželio 30-oji atėjo ir praėjo, o Graikija kaip matavosi svetimus kaklaraiščius, taip tebesimatuoja.

Taip, Graikijoje pirmadienį neveikė šalies bankai. Ir bankomatai paprastiems mirtingiesiems leido pasiimti tik po 60 eurų. Tiesa ir tai, kad Graikija vėl skęsta vėliavų, plakatų ir pasipiktinimo šūksnių jūroje. Dar, žinoma, sekmadienio referendumui intensyviai spausdinami biuleteniai su tendencingai suformuluotu klausimu, ar graikai pritarią tarptautinių kreditorių primetamoms žaidimo taisyklėms. Tačiau daugiau Atėnuose lyg ir nieko nauja. Nors buvo gąsdinimų, kad birželio 30-ąją įvyks arba Graikijos, arba net visos Europos Sąjungos kolapsas, Akropolis stovi savo vietoje. Jei kas ir pasislinko, tai nebent Brandenburgo vartai.

Žaidimų teorijoje yra toks dviejų nesutariančių pusių santykių modelis, kurį politologai vadina viščiuko žaidimu. Jo esmė – kad nė viena pusė nenori nusileisti, tačiau blogiausio scenarijaus atveju, kai niekas taip ir nepasiduoda, nukenčia abu. Tai lyg du vairuotojai, lekiantys tiesiai vienas į kitą: jei nė vienas lemiamu momentu nenusuks į šoną, žus abu. Jei vis dėlto vienas kuris vairą pasuks, gaus viščiuko pravardę.

Graikija ir Europos Sąjunga lygiai tokį patį žaidimą žaidžia jau ne vienus metus, tačiau lemiamą akimirką, kai Graikija visuomet užsimerkia ir spaudžia greičio pedalą, Europos Sąjunga duoda jai kelią. Kaip sako Tarptautinio valiutos fondo (TVF) vadovė Christine Legard, koks gali būti suaugusiojo žaidimas su vaiku? Nors dėl tokio palyginimo ji sulaukė pastabų, bet ne dėl turinio, o tik dėl pateikimo formos. Kaip ir Europos Komisijos vadovas Jeanas Claude’as Junckeris, per susitikimą su Graikijos premjeru Alexiu Tsipru pasimatavimui pridėjęs jam prie kaklo savo kaklaraištį. Tačiau aprangos kodo nepaisantis graikų pramuštgalvis dar vasarį, gavęs kaklaraištį dovanų iš Italijos premjero Matteo Renzi, pareiškė: „Ryšėsiu jūsų kaklaraištį, kai bus išspręsta Graikijos skolų krizė.“

Kiekvieną krizę, savaime aišku, kas nors vis tiek išsprendžia – laikas, pinigai, dideli pinigai. Pinigų neturintys graikai pasikliauja laiku. Europos Komisijai belieka pinigai.

Graikija puikiai žino, kad bankrutuoti jai nebus leista. Nes valstybės paprasčiausiai nebankrutuoja. Dėl to Atėnai it pamišę ir spaudžia greičio pedalą. Europos Komisija, paprastai sakant, blefuoja, o dar paprasčiau – maivosi. Atseit graikų laukia katastrofa.

O juk galėtų tiesiog atvirai duoti graikams dar pinigų. Ir dar, ir dar. Bet tada atrodys labai kvailai viso pasaulio akyse. Dar kvailiau nei tada, kai į tą pačią piniginę, kurioje pinigus laiko taupieji vokiečiai, priėmė ir vėjavaikius graikus.

Ji pamiršo, kad prasiskolinę išlaidautojai galiausiai visuomet laimi, o taupantieji pinigus praranda. Graikai tų išlaidaujančių plevėsų kailyje gyvena nuo IV amžiaus prieš mūsų erą. Pirmasis defoltas (nebegalėjimas vykdyti finansinių įsipareigojimų) graikus ištiko tuomet, kai 13 Graikijos miestų-valstybių prisiskolino pinigų iš Delo šventovės, tačiau juos paleido vėjais ir niekada nebegrąžino skolintojui.

1929-aisiais Harvardo ekonomistas Charlesas Bullockas šiai istorijai dedikavo puikų veikalą, kuriame išsamiai aprašė, kaip su minėtais pinigais tvarkėsi vienas iš skolininkų – Sirakūzų valdytojas Dionisijus I (tas pats, kuris buvo pardavęs į vergiją Platoną). Visus iš Delo pasiskolintus pinigus jis iššvaistė savo karinėms operacijoms, teismų išlaikymui bei spektakliams. Kai pinigų visai neliko, jis vėl užsimojo skolintis, tačiau su šiuo švaistūnu niekas nebenorėjo turėti finansinių reikalų. Štai tada Dionisijui šovė išganinga mintis: jis privertė visus Sirakūzų gyventojus sunešti visus turimus pinigus. Kai visos drachmos buvo surinktos, jis kiekvieną vienos drachmos monetą pavertė dviem drachmomis. Štai ir visa matematika – Sirakūzai vėl pasijuto turtingi. Tik tiek, kad paprasčiausias pinigų spausdinimas, kaip ir šiais laikais, tuomet nesukūrė tikros gerovės.

Vis dėlto pasiekti finansinę bedugnę, o paskui iš jos sausi išlipti graikai išmoko nepriekaištingai. Juk tikras menas vien nuo nepriklausomybės XIX a. pradžioje patirti defoltą penkis kartus. Ir kiekvieną kartą gauti didžiules paskolas iš užsienio, kad būtų galima šį žaidimą pradėti iš naujo. Iki kito defolto. Pavyzdžiui, po 1821-aisiais prasidėjusio nepriklausomybės karo su turkais nustekentą Graikiją finansiškai parėmė britai, iš pradžių atsiuntę graikams aukso bei sidabro už beveik pusę milijono svarų sterlingų (to meto Graikijos ekonomikos kontekste buvo tiesiog pasakiška suma), o po kelerių metų paskolinę dar 1,1 mln. svarų sterlingų grynaisiais. Už graikus, beje, tuomet laidavo Londono akcijų birža.

Tačiau pinigai, kaip ir reikėjo tikėtis, žaibiškai ištirpo. Tiesa, nemenką sumą iš šių paskolų nusigriebė Londono makleriai. Vis dėlto Graikiją pasiekę pinigai, galima sakyti, prasmego skradžiai žemę. Dalis pinigų buvo panaudota siekiant užkirsti kelią prasidėjusiam pilietiniam karui, kiti pinigai paskendo korupcijos liūne, kurį knygos „That Greece might still be free“ autorius Williamas St.Clairas vadina tiesiog finansine anarchija.

Po šios nesėkmės Graikija gilyn į skolas klimpo maždaug pusę amžiaus. 1832-aisiais ji iš Prancūzijos, Rusijos ir Britanijos vyriausybių pasiskolino 60 mln. drachmų. Pinigus švaistyti ėmėsi Graikijos karaliumi tapęs Bavarijos princas Otas, o jau 1843-iaisiais nebebuvo iš ko mokėti net palūkanų.

Tuomet – vėl naujos paskolos ir naujas defoltas 1860-aisiais, kol galiausiai 1878-aisiais vyriausybei pavyko atsiskaityti su visais kreditoriais. Beje, įdomumo dėlei reikia paminėti, kad kartu su palūkanomis suma, kurią Graikija tuomet grąžino užsienio skolintojams, viršijo 10 mln. svarų sterlingų.

Atidavusiai tokias skolas Graikijai plačiai atsivėrė tarptautinė kreditų rinka. Graikams ėmė suktis galva, ir jie pinigus ėmė griebti iš kairės ir dešinės. Deja, pinigus tik taškė, tačiau 1893-iaisiais kreditoriams ir vėl nustojo mokėti. Po šio dar vieno defolto dėl kreditorių spaudimo 1898-aisiais net buvo įkurtas Tarptautinis Graikijos skolos valdymo komitetas, stebėjęs Graikijos ekonomikos politiką, mokesčių surinkimą ir visą Graikijos valdymo sistemą. Vis dėlto tai nepadėjo išvengti dar vieno finansinio kolapso, ištikusio Graikiją 1932 m., Didžiosios depresijos metais, ir užsitęsusio iki pat septintojo dešimtmečio pradžios. Šiuo laikotarpiu Graikiją skaudžiai palietė ir Vokietijos bei Italijos okupacija, sukėlusi Graikijoje superinfliaciją. Pavyzdžiui, 1944-aisiais buvo pradėtos spausdinti šimto milijardų (100 000 000 000) drachmų kupiūros.

Dabar tokios kupiūros gresia nebent tuo atveju, jei Europos Komisija graikams gelbėti paleis visas eurų spausdinimo mašinas. Ekonomistai ramina, kad čia ne burbulo pūtimas. Euro vertė dolerio atžvilgiu irgi per daug nesikeičia. Tačiau JAV taip pat visu pajėgumu spausdina pinigus, tad šiose pašėlusiose lenktynėse visi tik įsivaizduoja, kad nedalyvauja finansinėje piramidėje.

Na, o finansinės piramidės, kaip žinome, veikia tol, kol nepradeda byrėti, tad graikai, jei reikės, bus dar tvirčiau įmūryti į ekonominę Europos Sąjungą.

Kad jie čia šviečia kaip raudona plyta geltoname name, suvokia visi – net patys graikai, tačiau iškrapštyti ją reiškia sugriauti visą atraminę konstrukciją.

Taigi, kad ir kaip absurdiškai skambėtų, iki ausų skolose lindintys graikai vėl gaus pinigų. Europos Komisija, sulaukusi eilinės „lemiamos“ dienos, po kurios arba Graikija turėjo grąžinti 1,7 mlrd. JAV dolerių skolą, arba atseit laukia didysis visatos sprogimas, vėl pasitraukė beprotišku greičiu lekiantiems Atėnams iš kelio ir nutarė spausdinti pinigus bei kišti juos graikams už prasegtų apykaklių.

Susigaudyti šio žaidimo užkulisiuose nėra taip paprasta, nes neaišku, ką žino graikai ir ko nežinome mes. Mums atrodo, kad Graikijos padėtis – beviltiška. Objektyviai vertinant, taip ir yra. Tačiau Graikija laviruoja, siuntinėdama savo Trojos arklius – raštiškus ir žodinius pažadus.

Kaip pastebi „The Washington Post“ apžvalgininkė Anne Applebaum, reikia nemenkų gebėjimų, kad valstybė taip ilgai mulkintų kreditorius, vis skolindamasi iš vienos sąskaitos tam, kad padengtų skolą kitoje. Ji ir toliau leidžia sau turėti vieną brangiausiai kainuojančių pensijų sistemų ir vieną didžiausių biurokratinių aparatų Europoje.

Juokas juokais, bet graikai yra ir treti didžiausi rūkaliai pasaulyje, ir šampano jie išgeria bene daugiausiai Europoje. O kodėl nešvęsti, jei už viską sumoka kiti?

Margaret Thatcher pasakytų, kad kalti Graikijos kairieji, nes jiems visuomet baigiasi svetimi pinigai.

Galima kaltinti juos, galima – anksčiau dešimtmečiais šalį valdžiusius politikų klanus, nesugebėjusius Graikijoje nei paleisti industrializacijos variklio, nei tinkamai panaudoti Graikijai avansu suteiktos progos atsistoti ant kojų, kaip Europos Sąjungos ir euro zonos narei, nei išguiti pačių graikų veltėdiško požiūrio į darbą ir pinigus.

O kur dar iki kaulų smegenų įaugusi korupcija. Europos Komisijos duomenimis, Graikija yra labiausiai korumpuota valstybė Europos Sąjungoje, pagal korupcijos mastą prilygstanti Kinijai.

Brukingso instituto analitiko Danielio Kaufmanno atlikta studija liudija, kad korupcija per metus suvalgo po 8 proc. Graikijos bendrojo vidaus produkto (nors yra skaičiuojančiųjų, kad net dešimt). „Jeigu graikai pažabotų korupciją – nebūtinai iki švediškų standartų, bet bent jau iki ispaniškų, jos biudžeto deficitas kasmet būtų 4 proc. mažesnis“, – teigia D.Kaufmannas.

Kad ir kaip būtų, Europa pati pakvietė būtent tokią Graikiją prie savo balta staltiese papuošto pietų stalo su sidabriniais įrankiais ir pasiūlė pasivaišinti nemokamai. O dabar turi spręsti, ką daryti su kalnu neplautų indų ir įžūlaus vaikino į referendumą vedama valstybe, kuri nutarė ne tik prie stalo, bet ir ekonominėje bendrijoje nebesilaikyti jokio etiketo.

Na, o Europa jau įrodė, kad taip elgdamasi Graikija niekuo nerizikuoja. Prisiminkime, kaip TVF vadovė Ch.Lagarde birželio pradžioje dar aiškino, kad jeigu Graikija nesugebės grąžinti skolos, šaliai liepos 1 d. bus skelbiamas bankrotas. Vėliau TVF atstovai pasitaisė ir pareiškė, kad jeigu Graikija nesumokės įmokos, bankrotas nebus skelbiamas, bet bus teigiama, jog šalis „praleido mokėjimą“. Tikrai „grėsmingas“ statusas. Juolab kad net kreditų reitingų agentūros dabar jau tikina, esą kol Graikija gerbs įsiskolinimus privatiems investuotojams, tol bankrotas šaliai nebus skelbiamas – net jeigu ji pasitrauks iš euro zonos. Tai reiškia, kad Graikija gali kuo ramiausiai nesumokėti skolų TVF, Europos centriniam bankui ar Europos Komisijai ir vis tiek išlikti mokia. Kitaip sakant, Graikija gali „pamiršti“ 315,5 mlrd. eurų, arba 72 proc. visų savo skolų, nes būtent tiek ji skolinga šioms trims institucijoms.

Žinoma, tokiu atveju jos laukia kitos baisybės. „Financial Times“ perspėja, kad nesumokėjusi TVF Graikija iš karto prarado priėjimą prie TVF išteklių ir gali prarasti balsavimo teisę bei būti išmesta iš fondo narių.

Tačiau reikia prisiminti, kad kol bankui esi skolingas didelę sumą pinigų, tol tai yra tavo problema. O jei esi skolingas labai didelę pinigų sumą – tai jau banko problema.

Šiuo atveju verta priminti, kad antradienį Graikijos nesumokėta paskola yra didžiausia kada nors nesumokėta skola TVF. Be to, Graikija yra didžiausia TVF skolininkė, o minėta „labai didelė“ pinigų suma siekia 35 mlrd. eurų.

Turėdamas tokio dydžio problemą, TVF su Graikija elgiasi kaip su VIP kliente, o šis sykis – jau antras, kai šis kreditorius Graikijai pritaikė išskirtines taisykles. Pavyzdžiui, šaliai birželį buvo leista sujungti dvi skolas į vieną mokėjimą. Pasak „Financial Times“, net ilgalaikiai TVF pareigūnai nežinojo, kad toks žingsnis yra įmanomas, bet ko nepadarysi dėl svarbiausio kliento…

Beje, tokiu fondo elgesiu nepasitenkinimą jau išreiškė kai kurios besivystančios šalys. Esą Graikijai kuriamos individualios taisyklės, o fondas jai suteikia daugiau paskolų nei bet kuriai kitai besivystančiai šaliai. Tačiau jos pamiršta: kas leidžiama Jupiteriui, neleidžiama jaučiui.

Pasirodo, Graikija turi teisę net į tai, apie ką nesvajojo Airija ar Portugalija. Joms nebuvo jokių išimčių, nors, tiesą sakant, jų ir nebuvo reikalaujama. Tiek Airija, tiek Portugalija įvykdė visas kreditorių sąlygas ir iš esmės sėkmingai įveikė krizę vadovaudamosi galiojančiomis taisyklėmis.

Skirtumas tas, kad jų premjerai dėvi kaklaraiščius ir nežada šalies piliečiams, jog už jų pramogas sumokės kiti europiečiai. Gal dėl to jų populiarumas mažesnis nei A.Tsipro, nepaisant to, kad būtent jis atvedė Graikiją iki galutinio lieptelio į finansinę prarają.

Rima Janužytė

 

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Koks kriterijus Jums yra svarbiausias, renkantis partiją, už kurią balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...