2015 Balandžio 27

Lietuva jau tapo išsivysčiusios ekonomikos šalimi, tačiau iki vakarietiškos gerovės – dar toli

veidas.lt

 

Makroekonomika. Praėjusią savaitę Tarptautinis valiutos fondas (TVF) naujausioje pasaulio ekonomikos apžvalgoje Lietuvą pirmą kartą įtraukė į išsivysčiusios ekonomikos šalių grupę. Iki šiol šalis buvo vertinama kaip besiformuojančios rinkos ekonomika.

 

TVF pasaulio ekonominėse apžvalgose šalys narės pagal pajamas, tenkančias vienam gyventojui, eksporto diversifikaciją ir integraciją į globalią finansų sistemą grupuojamos į išsivysčiusios ekonomikos šalis, besiformuojančias rinkos ekonomikos ir besivystančias šalis.

188 valstybes vienijanti tarptautinė finansų organizacija prognozuoja, kad Lietuvos realusis BVP šiemet didės 2,8, o 2016 m. – 3,2 proc., vidutinė metinė infliacija šiemet sieks 0,3, kitąmet – 2 proc.

Toks vienos įtakingiausių pasaulio finansų organizacijų įvertinimas atspindi Lietuvos pasiekimus per pastaruosius metus, kai skatinama Europos Sąjungos struktūrinių fondų paramos šalies ekonomika augo sparčiausiai ES, o pagal BVP vienam gyventojui, kuris laikomas vienu pagrindinių šalies išsivystymo rodiklių, Lietuva pasiekė 74 proc. ES vidurkio.

Tačiau realiame, o ne statistikos skaičiais išreikštame gyvenime, kur vidutinio darbo užmokesčio dydžiu esame treti nuo galo po Bulgarijos ir Rumunijos, toli gražu nesijaučiame išsivysčiusios valstybės piliečiais. Lietuvai prisijungus prie euro zonos, eurais pamatuojamas  atotrūkis tarp Lietuvos ir kitų ES šalių tapo dar akivaizdesnis.

„Jei žiūrėtume tik į skaičius, šalies ekonomika atrodo gerai, tačiau iki išsivysčiusios Vakarų valstybės Lietuvai dar toli“, – vertina situaciją Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Robertas Dargis.

Pasak jo, iš tiesų šalies ekonomikos plėtra yra viena sparčiausių ES, Lietuva turi gerai diversifikuotą pramonę ir šalies ekonomika nėra priklausoma nuo gamtinių išteklių, kaip mūsų kaimynės Rusijos. Tačiau turime didžiulę priklausomybę nuo ES pinigų, kurie sudaro nemažą dalį valstybės biudžeto ir BVP. ES pinigai 2007–2013 m. paramos laikotarpiu Lietuvoje sukūrė maždaug 3 mlrd. eurų didesnį BVP. „Pabandykime tuos skaičius hipotetiškai eliminuoti ir pamatysime, kokiu greičiu iš tiesų augame. Ar esame pasirengę konkuruoti globalioje rinkoje be ES paramos arba jai smarkiai sumažėjus, nes tai neišvengiamai įvyks?“ – svarsto R.Dargis.

Iš tiesų – kas laukia šalies, milijardus investavusios į įvairiausią infrastruktūrą, kurią išlaikyti, sparčiai netenkant darbingo amžiaus žmonių, bus vis sunkiau? Biudžeto pinigus ryja brangios, neefektyvios ir iš esmės nereformuojamos sveikatos, švietimo, socialinio draudimo sistemos. Visuomenė sensta, mažėja darbingo amžiaus žmonių. Kad sugebėtume padengti išaugusias valstybės išlaidas, reikės kur kas konkurencingesnės pramonės, kuriančios didesnę pridėtinę vertę ir generuojančios gausesnes pajamas. Antra vertus, tapus išsivysčiusios ekonomikos šalimi didės ir Lietuvos įsipareigojimai ES, į bendrą katilą teks atseikėti daugiau pinigų.

„Kai sudedi visas šias problemas, matai, kad įtampos mūsų gyvenime ne mažės, o greičiausiai daugės. Mano galva, reikėtų smegenų centro, kuris modeliuotų, kaip Lietuva gyvens po penkerių ar dešimties metų, ieškotų atsakymų į valstybės gyvenimui svarbius klausimus, kuriuos kaip sniego gniūžtę mes kol kas tik stumiame nuo savęs“,  – sako šalies pramonininkų vadovas.

Jo manymu, valstybėje nėra nei smegenų centro, nei politinio sluoksnio, pajėgaus siūlyti šių problemų sprendimus. Nėra ir diskusijų apie tai. Vienintelė tema, kuria diskutuoja dabartinė koalicinė dauguma, – kaip padidinti minimalų atlyginimą. „Mes gyvename tik šia diena, vis dar šildydamiesi ES pinigais ir neturėdami jokios strategijos į priekį“, – konstatuoja R.Dargis.

Verslininkui pritaria ir prof. habil. dr. Rimantas Rudzkis. Jo nuomone, tokiu strategavimu turėtų užsiimti prie Vyriausybės įkurtas strateginių tyrimų centras ar institutas, kurio tyrimų sritis neturėtų apsiriboti vien tik ekonomika. „Man keista ir nesuprantama, kodėl valstybėje nežvelgiama į ateitį, nediskutuojama dėl sprendimų ir krypties. Turėtume turėti realią strategiją bent dešimčiai metų į priekį (strategiją „Lietuva 2030“ analitikas vadina svajonių rinkiniu – A.P.) ir tuo pačiu metu kryptingai veikti šiandien. Tačiau politikų horizontas siekia tik nuo rinkimų iki rinkimų, jų veiksmus diktuoja siekis išlaikyti valdžią. Neturime stiprios politinės jėgos, save tapatinančios su valstybe“, – apgailestauja R.Rudzkis.

Galime ir privalome padaryti proveržį, tačiau tam reikia visos visuomenės kryptingų veiksmų, ir, žinoma, pirmiausia valdžia turėtų aiškiai žinoti, ko norime ir ko siekiame, o ne rūpintis savo grupiniais interesais.

R.Rudzkis primena, kad pirmiausia būtinas politinis konsensusas, apsisprendžiant, kas yra Lietuvos prioritetas, tai yra vienintelis tikslas. Jų neturėtų būti daug, nes tuomet iš tiesų nėra nė vieno. „Kaip tai turėtų būti daroma? Pasirašomas nacionalinis susitarimas, kad Lietuvos prioritetas numeris vienas yra spartus ekonomikos augimas. Tuomet įsteigiama institucija ir priimamas sprendimas, kad kiekvienas naujas Vyriausybės arba Seimo nutarimas turi gauti ekspertinę nuomonę, ar šis nutarimas neprieštarauja generaliniam prioritetui“, – nuo ko reikėtų pradėti, dėsto R.Rudzkis.

Kadangi didžiausia Lietuvos grėsmė yra ne karas, kaip eskaluojama viešojoje  erdvėje, o jaunimo emigracija, nuo to ir reikėtų pradėti. Analitiko teigimu, nors šiuo metu Lietuvos ekonominė situacija yra tikrai nebloga, gyvename tiksint demografinei  bombai – šalyje mažėja darbingų žmonių, ir tai nieko gero nežada valstybei ilgalaikėje perspektyvoje.

Demografijos kreivės kryptį galima būtų pakeisti, jei pavyktų užtikrinti spartų ekonomikos augimą ir kartu gerai apmokamas darbo vietas. Puikus to pavyzdys – Airija, iš kurios buvo emigravę labai daug žmonių, tačiau šalis, prasidėjus sparčiam ekonomikos kilimui, emigrantus susigrąžino. „Iš Lietuvos žmonės taip pat išvažiuoja ne vejami karo ar etninių konfliktų, o dėl ekonominių priežasčių. Palyginti su situacija kitose šalyse, Lietuva – ramus užutėkis, ir tai vienas mūsų konkurencinių pranašumų“, – pabrėžia R.Rudzkis.

Tačiau jaunimas išvažiuoja, nes yra per didelis gyvenimo lygio (tik ekonominiu požiūriu) atotrūkis tarp Lietuvos ir lengvai pasiekiamų ES šalių. „Jaunimas pirmiausia matuoja eurais. Jam mažiau svarbūs Lietuvos privalumai, palyginti su gyvenimu Vakarų didmiesčiuose. Juos išvykti skatina realus atlyginimų skirtumas, nes skiriasi jie keturis ir penkis kartus“, – aiškina R.Rudzkis.

Antra emigracijos priežastis – suprastėję lūkesčiai. Nei gyventojai, nei verslas, kuris taip pat nesiveržia reinvestuoti Lietuvoje, nebesitiki, kad ekonominius skirtumus pavyks įveikti greitai. Kadangi verslas pragmatiškas, nematydamas gerų perspektyvų tėvynėje, ieško jų už Lietuvos ribų. Nes šalyje mažėja vartotojų, o valdžia neturi strategijos, kaip spręsti problemas. Ir apskritai nežinia, ko iš jos laukti. Gal mokesčius didins, nes kito kelio neieško?

Norint sustabdyti emigraciją reikia, kad ekonomika iš tiesų pradėtų sparčiai augti. Dabar ji auga panašiai kaip Vakarų šalių – apie 3 proc. per metus. To tikrai nepakanka bandant pasivyti išsivysčiusias šalis, nes Lietuvos perspektyvos, mažėjant darbingų gyventojų, tik blogėja.

„Kad ekonomika augtų, turi būti investicijoms palankus klimatas. Kito kelio nėra. Vietinio ar užsienio kapitalo verslas turi matyti, kad Lietuvoje investuoti yra geriau nei  Slovakijoje, Čekijoje, Estijoje ar Lenkijoje. Reikėtų skatinti investicijas, kurios kuria gerai apmokamas vietas, kad tam lietuviui neapsimokėtų išvažiuoti“,  – aiškina R.Rudzkis.

Jo nuomone, sulaukus didelių investicijų galima būtų pasiekti 7–8 proc. ekonomikos augimą, tačiau be investicijų šuolio tai neįmanoma. Dabar situacija priešinga – tiesioginių užsienio investicijų (TUI) srautas į Lietuvą mažėja. Pagal šį rodiklį Lietuva yra tarp mažiausiai TUI pritraukusių ES šalių narių, tokių kaip Rumunija ar skolų krizę išgyvenanti Graikija. 2014 m. TUI Lietuvoje sumažėjo nuo 4321 Eur gyventojui 2013 m. iki 4134 Eur.

„Lietuva investuotojams yra praradusi patrauklumą. Andriaus Kubiliaus laikais mums pavyko pritraukti kelias garsias tarptautines paslaugų bendroves. Bet tai lašas jūroje. Mums reikia ne 2–3 tūkst. darbo vietų, o investicijų, kurios sukurtų 200 tūkst. gerai apmokamų darbo vietų. Tuomet jos generuotų užsakymus vidaus rinkai“, – sako R.Rudzkis, pasak kurio, Lietuva iki šių bendrovių atėjimo informatikos paslaugų eksportuodavo vos  0,1 proc. BVP, kai estai  – 1,3 proc., o airiai – net 22 proc.

TUI stygių Lietuvoje iš dalies kompensuoja reikšminga ES parama, padedanti modernizuoti pramonę. Tačiau, kaip pabrėžia R.Dargis, tiesioginės užsienio investicijos nėra vien tik pinigai – tai naujos technologijos ir patirtis, naujos rinkos prekėms ir gaminiams. Visa tai augina bendrą valstybės lygį.

„Šiuo metu regione vykstantys pokyčiai naudingi Lietuvai, nes didėjančios gamybos sąnaudos Azijoje, didžiuliai atstumai investuotojus verčia ieškoti naujų gamybos vietų šalia. Pavyzdžiui, skandinavai, taupydami sąnaudas, savo paslaugų centrus kelia į Baltijos šalis. Esame lankstūs ir greiti – tai mūsų privalumai, kuriuos turėtume sugebėti išnaudoti, norėdami į Lietuvą pritraukti tarptautines gamybos įmones, paslaugų centrus“, – sako R.Dargis.

R.Rudzkio teigimu, Lietuva iš tiesų turi ką pasiūlyti investuotojams. Turi gerą infrastruktūrą, išsilavinusius, darbščius žmones ir vakarietišką kultūrą perėmusį verslą, kuris vis dar alkanas pinigų ir veržlus. Lietuvos privalumai – ir graži gamta, mažas gyventojų tankis, didelės gėlo vandens atsargos, todėl patrauklu plėtoti, pavyzdžiui, maisto pramonę. Užtektų prisivilioti verslą, kuris norėtų skverbtis į Rytus,  – Lietuvos geografinė padėtis, kaip tilto tarp Rytų ir Vakarų, tam yra palanki.

„Tik bėda ta, kad šį didelį savo pliusą pastaruoju metu Lietuva pavertė dideliu minusu. Politikai, įskaitant ir pačius aukščiausius, eskaluoja įtampą šalyje (po Ukrainos būsime mes). Geopolitika iš tiesų yra paaštrėjusi, tačiau tokiais pasisakymais situacija dar labiau aštrinama, piešiant Lietuvos, stovinčios prie karo slenksčio, vaizdą. Normaliomis sąlygomis mūsų, kaip tranzitinės šalies, geografinė padėtis yra privalumas, tačiau aštrindami situaciją tampame pasienio valstybe su didžiule grėsme. Kas tuomet čia norės investuoti?“ – stebisi R.Rudzkis.

Jo nuomone, ideologijai vis dėlto neturėtų būti suteikta pirmenybė prieš ekonomiką. Reikėtų pasimokyti iš estų, kurie ramiai, be triukšmo gynybai skyrė  2 proc. BVP. O lietuvių, nuo ryto iki vakaro kalbančių apie grėsmes, išlaidos gynybai dar pernai buvo tik šiek tiek didesnės nei Liuksemburgo, kuris iš viso neturi kariuomenės.

Kitas Lietuvos privalumas – švietimo sistema, aukštasis mokslas, kuriuo šalis visuomet pagrįstai didžiavosi, šiandien taip pat tapo stabdžiu Lietuvai konkuruojant dėl investicijų. Lietuvai darbo jėgos trūksta daugiausia todėl, kad specialistai rengiami neatsižvelgiant į rinkos poreikius, vadovaujantis atskiros mokyklos interesais.

„Specialistų rengimo sistema dabar yra gerokai suprastėjusi visomis prasmėmis. Edukologų, teisininkų rengiame tūkstančius, o  pramonei, kuri yra mūsų varomoji jėga, trūksta inžinierių. Reikia rimtos reformos, o degraduojančios sistemos pasipriešinimas didžiulis“ – pastebi  analitikas.

Tam pritaria ir kiti „Veido“ pašnekovai. R.Dargis sako, kad Lietuvos, kaip ir  pasaulio, pramonės ateitis – kompiuterių ir robotų valdoma didelės pridėtinės vertės gamyba, kuriai reikės aukštos kvalifikacijos specialistų. Lietuvai pačiai tokių trūksta, ką jau kalbėti apie investuotojų poreikius. Tačiau kol kas šioje srityje valstybėje nieko iš esmės nėra daroma.

Pasak Kauno technologijos universiteto profesoriaus, Finansų katedros vedėjo Ryčio Krušinsko, švietimo sistemai, pradedant darželiais ir baigiant rinkai parengtais specialistai, būtina sąnaudų ir naudos analizė. Tikslinis finansavimas turėtų būti skiriamas tik įvertinus vienos ar kitos specialybės paklausą, jos kuriamą pridėtinę vertę, atsiperkamumą ir kitus panašius aspektus. „Bet koks strateginio planavimo procesas prasideda nuo savo pajėgumų įvertinimo. Stebuklų nėra ir nereikia., tiesiog reikia susižiūrėti, ką turime, susiskaičiuoti ir pradėti dirbti ne fragmentiškai, o kryptingai.  Švietimo reforma turėtų būti tas startas, nuo kurio turėtume pradėti, nes čia viso ko valstybėje pradžia“, – neabejoja ekonomistas ir kaip sektiną pavyzdį Lietuvai mini Suomiją, pasaulyje garsėjančią savo švietimo sistema.

R.Krušinskas taip pat pasigenda aiškios ir ilgalaikės strategijos modeliuojant valstybės ateitį. Jo nuomone, Lietuvoje daugelis valstybės problemų sprendžiamos taktiniu principu: yra problema ir bandom ją spręsti, bet nėra politinio konsensuso dėl valstybės ateities.

Pavyzdžiui, nors, atrodytų, visi supranta, kad Lietuvoje būtina gerinti investicinę aplinką, nematyti, kad panašaus politinio konsensuso dabar būtų siekiama ypač svarbiu Lietuvai darbo santykių liberalizavimo klausimu.

Pasak R.Rudzkio, investuotojus atbaido ne tik nelankstūs darbo santykiai, bet ir teisinis reguliavimas, mokesčių sistemos sudėtingumas, perteklinė gamtosauga. Reikėtų atsisakyti dalies smulkių mokesčių, supaprastinti visą mokesčių sistemą ir verslo negąsdinti mokesčių kaitaliojimu.

Jis taip pat mano, kad, nors Lietuvos pramonė šiandien laikosi tikrai gerai, ilgainiui be didesnių užsienio investicijų ji neišsivers, nepajėgs konkuruoti pasaulyje. Pramonė buvo ta sritis, kuriai augti beveik nereikėjo naujų žmonių, nes pakako modernių įrenginių. Tiesa, artėjama prie ribos, kai augimas vien tik modernizuojant nebeduos vaisių, reikės ir aukštesnio lygio specialistų. Tuomet švietimo sistemos degradavimas pasijus ypač skausmingai.

„Jei Lietuvoje pavyktų sukurti palankesnes sąlygas investicijoms, pramonė dar turėtų potencialo augti. Ji dar kurį laiką galėtų būti Lietuvos variklis, bet jau ne tokio dydžio, kokio norėtųsi. Pernai šalies pramonė augo 7–8 proc. Šiais metais augs mažiau dėl prarastos dalies Rusijos rinkos. Tolesniam sėkmingam augimui reikia naujo kokybinio šuolio ir jis šiandien bei ateityje sietinas su didelės pridėtinės vertės įmonėmis. Ekonomikos variklis yra didelė pridėtinė vertė, didelis pelningumas, inovatyvūs produktai. Todėl svarbiausias uždavinys – kurti geras darbo vietas. Ir visai nesvarbu,  kur  – baldų ar maisto perdirbimo įmonėje jos bus“,  – sako analitikas.

Paslaugos (turizmo, medicinos, informacinių technologijų) galėtų būti kitas Lietuvos eksporto arkliukas. Bet svarbiausia – reikia gerų sąlygų verslui ir tinkamų specialistų. Dabar vienų yra daug ir jie emigruoja, kitų trūksta, nes nekuriama naujų darbo vietų.

R.Krušinsko teigimu, didžioji dalis lietuviško verslo vis dar yra orientuota į žemas technologijas ir į greitą pelną pažįstamose rinkose. Įeiti į naujas rinkas, konkuruoti pasaulinėje rinkoje su savo inovatyviais produktais lietuviai dar menkai pajėgūs, nes tam reikia papildomų investicijų.

„Jei norime kurti didesnę pridėtinę vertę, Lietuvos pramonė turi suskubti naudotis tais technologiniais pasiekimais, kurie pasaulyje jau yra sukurti. Reikėtų pataikyti į vidutinių technologijų lygį, perkant ir adaptuojant jau sukurtas technologijas ir su jomis kuriant didesnę pridėtinę vertę. Tačiau to nebus, kol verslas ir mokslas nesusikalbės. Verslas galėtų imti tai, kas jau mokslo yra sukurta. Bet nepasitikėjimas vienų kitais ir nežinojimas, kas ką daro, verslui ir mokslui vis dar trukdo susikalbėti“, –  apgailestauja mokslininkas.

Aušra Pocienė

 

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar jau esate apsisprendę, už kurią partiją ir politiką balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...