Valstybės garantuojama teisine pagalba kasmet pasinaudoja maždaug po 100 tūkst. Lietuvos gyventojų.

Panevėžiečių pensininkų Onos ir Albino Skaparų šeima viena iš daugelio, kuriai prireikė valstybės skiriamo advokato. Skaparams advokato prireikė po eismo įvykio. Pažįstamų patarti jie kreipėsi į Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą. „Mus maloniai priėmė ir likome tikrai patenkinti. Viskas vyko sklandžiai, niekur neužkliuvo jokie popieriai, o paskirta advokatė Daiva Gadliauskienė pasitaikė tiesiog nuostabus žmogus. Viską mums išaiškino, atsakydavo į visus klausimus, kurių tik paklausdavome, – prisimena ponia Ona ir džiaugiasi, kad netrukus jos vyras buvo išteisintas. – Gal mums taip papuolė, bet viskas klostėsi tikrai gerai.“
Skaparams buvo suteikta antrinė valstybės garantuojama teisinė pagalba, kurią organizuoja ir teikia Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (VGTPT), o jų Lietuvoje veikia penkios – Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje ir Šiauliuose. Trumpai tariant, antrinė teisinė pagalba – tai valstybės garantuojama ir finansuojama advokato pagalba teisminiame procese. Į ją pretenduoti gali tie, kurių pajamos yra menkos, o turtas nedidelis. Advokato pagalba gali būti finansuojama 100 arba 50 proc.: jei asmens pajamos per metus neviršija 8 tūkst. Lt, jis gali pretenduoti į visišką, o jei 12 tūkst. Lt – į dalinį finansavimą. Tiesa, šios ribos gali keistis, jei asmuo turi išlaikytinių.
Pagalbą sunkiau gyvenantiems žmonėms teikia dviejų rūšių advokatai: VGTPT dirbantys advokatai, įsipareigoję neužsiimti jokia kita teisine veikla, bei sutartis sudarę vadinamieji laisvieji advokatai, kartu besiverčiantys ir privačia praktika.
„Dažniausiai valstybės garantuojamos teisinės pagalbos prireikia baudžiamosiose bylose, kai nusprendžiama, kad yra būtinas gynėjo dalyvavimas (tokiu atveju jau nebežiūrima nei į turtą, nei į pajamas). Pavyzdžiui, pernai dirbome daugiau nei su 8 tūkst. baudžiamųjų ir tik su maždaug 4,5 tūkst. civilinių bylų. Tiesa, pastarųjų skaičius kiekvienais metais vis didėja“, – paaiškina Anželika Banevičienė, vadovaujanti Kauno VGTPT.
Atkreiptinas dėmesys, kad valstybė garantuoja ir pirminę teisinę pagalbą, kurią koordinuoja savivaldybių institucijos. Ji apima teisinės informacijos ir konsultacijų teikimą, teisinio pobūdžio dokumentų, skirtų valstybės ir savivaldybių institucijoms, rengimą bei pagalbą sprendžiant ginčus be teismo, taip pat taikos sutarčių parengimą. Tokia teisinė pagalba yra nemokama, jos dažniausiai prireikia dėl šeimos ir civilinės teisės bei civilinio proceso klausimų.
Tiek pirmine, tiek antrine teisine pagalba kasmet pasinaudoja vis daugiau Lietuvos gyventojų: pernai pirminė buvo suteikta maždaug 44 tūkst., o antrinė – beveik 50 tūkst. atvejų. Specialistai prognozuoja, kad ateityje šie skaičiai ir toliau didės. Beje, teisę pasinaudoti valstybės garantuojama teisine pagalba turi ne tik Lietuvos, bet ir kitų ES šalių narių piliečiai bei ilgai teisėtai Lietuvoje ir kitose ES šalyse gyvenantys asmenys.

Dideli darbo krūviai ir vėluojantys atlyginimai

Teisingumo ministerijos duomenimis, VGTPT tarnybos per pastaruosius kelerius metus patenkina 90–91 proc. prašymų dėl antrinės teisinės pagalbos. Šis procentas praktiškai nemažėja, nors besikreipiančiųjų – vis daugiau.
„Kai tik pradėjome veiklą, 2005 m., iškart buvo antplūdis, vėliau kasmet turėdavau po 80–90 bylų, o kai atėjo krizė – ir apie 150–160 bylų. Neseniai paskaičiavau, kad šiemet (o metai dar nesibaigę) jau esu gavusi 129 bylas. Taigi darbo krūvis iš tiesų didžiulis, įtampa – taip pat didelė“, – dėsto Liucija Bagačiovienė, dirbanti Klaipėdos VGTPT.
Vis dėlto šis darbas poniai Liucijai nėra atgrasus, nes, kaip pati sako, padėti nepasiturintiems žmonėms ji norėjo dar nuo jaunystės, todėl vos tik pradėjusi dirbti ir taip daug laiko bei pastangų skirdavo dirbdama „valdiška“ (t.y. valstybės skiriama) advokate.
„Tikrai niekada nebūna taip, kad į savo darbą žiūrėčiau atmestinai, – visada į jį einu labai rimtai nusiteikusi, – tikina advokatė. – Juk už kiekvieno dokumentėlio stovi žmogus.“
O Joana Šarkelienė dirba šiek tiek kitokiais pagrindais: ji užsiima ir privačia praktika, bet dirba ir valstybės skiriama advokate. 55-erių metų darbo stažą ir 23-ejų metų dėstymo patirtį turinti moteris sako, kad atstovauti sudėtingesnėmis materialinėmis sąlygomis gyvenantiems žmonėms jai yra širdžiai miela veikla. „Aš tiesiog myliu žmones, – paprastai paaiškina advokatė.
„Juk tas atlyginimas nedidelis, o dėl prastos šalies ekonominės padėties dažnai apskritai neatsiskaitoma. Aišku, nebūna taip, kad nesumokėtų, bet neretai to reikia laukti ilgai. O darbas tikrai intensyvus, – sako J.Šarkelienė ir priduria, kad neretai darbui tenka paaukoti ir savaitgalius ar dalį atostogų. – Už tokias paslaugas šiemet gavau tik 2,5 tūkst. Lt, visa kita gausiu kitąmet. O dirbant privačiai tiek galima uždirbti iš vienos bylos. Žinoma, visada galima daugiau dėmesio skirti privačiai praktikai, tačiau kai pagalvoji, kad padarai gerą darbą žmogui, vis tiek jautiesi laimingas.“
Iš tiesų vėluojantys atlyginimai – vis didesnė problema, bet, kaip teigia Vilniaus VGTPT laikinai einanti direktoriaus pareigas Loreta Minkevičienė, dėl vėluojančių atlyginimų advokatai retai atsisako pagelbėti sunkiai besiverčiantiems žmonėms. „Nebūna taip, kad advokatai nutrauktų sutartis ir imtų verstis tik privačia praktika. Jie tikrai teikia pagalbą“, – tikina L.Minkevičienė, nors ir pripažįsta, kad didžiosios dalies tuo užsiimančių advokatų pagrindinė paskata vis dėlto yra papildomas užmokestis.
Nors jis nėra didelis (ypač kai palygini su verslo advokatų valandiniu atlygiu): viena valstybės skiriamo advokato darbo valanda tėra įkainota 40 Lt (neatskaičius mokesčių). Įdomu tai, kad prireikus antrinę teisinę pagalbą teikiančio advokato pagalbos vidutinė vienos civilinės bei administracinės bylos kaina 2012 m. svyravo nuo 221,04 Lt (Panevėžio tarnyboje) iki 429,47 Lt (Kauno tarnyboje). Iš esmės verslo advokatas tiek uždirba per valandą.

Per daugiau nei dvidešimt metų atliktos viešojo sektoriaus reformos padėjo modernizuoti mūsų valstybės tarnybą ir dabar pagal jos kokybę nelabai skiriamės nuo savo regiono valstybių. Tačiau norint išsivaduoti iš vis dar kamuojančio biurokratizmo ir posovietinio mentaliteto gniaužtų reikėtų rimtesnio proveržio ir pastangų į valstybės tarnybą pritraukti daugiau tikrų lyderių.

“Posovietines valstybes kilstelėti į kitą kokybės lygmenį yra tas pats, kas iš žigulių gamyklos padaryti modernią ir pažangią tojotų gamyklą. Tam reikia daug pastangų, daug pinigų, daug talentingų asmenybių ir nemažai laiko”, – mano parlamentaras, buvęs Mykolo Romerio universiteto Viešojo administravimo fakulteto katedros vedėjas prof. Kęstutis Masiulis.
Taigi šiandien pas mus gaminami jau nebe žiguliai, bet dar ir ne tojotos. Palyginti su Rusija ar Baltarusija, mūsų valstybės tarnyba ir iš dalies visas viešasis valstybės sektorius jau atrodo neįtikėtinai pažangiai, bet jei lyginsime su Danija, Olandija ar Vokietija, – vis dar stipriai atsilikęs.
Jei mūsų valstybės tarnyboje daugumą sudarytų tokie asmenys, kokie patenka į šiame “Veide” publikuojamą valstybės tarnybos elitui priskiriamų žmonių sąrašą, ar tokie, kokie laimi “Veido” rengiamus Metų valstybės tarnautojų rinkimus, tada mūsų valstybės tarnyba ir apskritai valstybė atrodytų visiškai kitaip nei dabar, bet tokie profesionalai, deja, sudaro mažumą.

Sistema vis dar chaotiška

Kaip teoriškai turėtų atrodyti mūsų valstybės tarnyba? Pirma, kadangi dirbantieji joje vadinami ne valdininkais, ne biurokratais, o tarnautojais, tai jie iš tikrųjų turėtų tarnauti žmonėms. Antra, valstybės tarnyba turėtų būti lanksti, o valstybės tarnautojų darbas nukreiptas į rezultatus. Trečia, turėtų būti aiškiai apibrėžta, už ką konkretūs tarnautojai atsakingi ir kokių rezultatų iš jų tikimasi.
Ar Lietuvoje taip ir yra? Deja, ne. Sistema vis dar gerokai chaotiška, mažai efektyvi, vieni tarnautojai dirba labai intensyviai, kiti iš nuobodulio krapšto nosį. Vos tik ėmė rodytis krizės pabaigos ženklų – valstybės tarnyboje dirbančių žmonių skaičius vėl ėmė pūstis.
Tiesa, dalis institucijų Lietuvoje – jau gana pažangios. Prie pažangiausių galima paminėti Finansų ministeriją, Mokesčių inspekciją, Valstybinę maisto ir veterinarijos tarnybą, Statistikos departamentą, Registrų centrą, Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentą, Valstybės kontrolę, Lietuvos banką, Europos teisės departamentą ir dar keletą kitų. Bet jų nėra dauguma. O tai liūdina, nes sąlygos visiems buvo lyg ir vienodos. Juk Valstybės tarnybos įstatymas priimtas jau seniai. Jis gana pažangus ir kurtas atsižvelgiant į Vakarų Europos valstybių praktiką. Jei šis įstatymas būtų įgyvendinamas, skaidrumas mūsų šalyje būtų didžiulis, tarnautojai orientuotųsi į rezultatus, o ne į procesą, ir jau būtų sukurtas centralizuotas valstybės tarnautojų korpusas su aiškia atlyginimų ir karjeros bei kvalifikacijos sistema.
Viešojo administravimo mokslininkų atliktas tyrimas parodė, kad didžiausias pasitikėjimas tiek politikais, tiek valstybės tarnautojais fiksuojamas ekonomiškai labiausiai išsivysčiusiose šalyse, pavyzdžiui, Danijoje, Liuksemburge, Suomijoje ar Olandijoje. O Vidurio ir Rytų valstybėse, tarkim, Lenkijoje ar Čekijoje, vaizdas panašus kaip Lietuvoje: valstybės tarnyba čia atrodo labiau patikima nei politikai, tačiau abi šios grupės velkasi apačioje. 2009 m. duomenimis, Lenkijoje viešuoju sektoriumi pasitikėjo tik 38 proc. apklaustųjų. Panaši padėtis ir Lietuvoje.
Vidaus reikalų ministerijos užsakymu valstybės tarnybos įvaizdžio vertinimas Lietuvoje buvo atliktas 2003 ir 2008 m. Tyrimas parodė, kad valstybės tarnautojai vertinami atitinkamai 5,5 ir 5,7 balo, kai 10 reiškia „visiškai palankiai“. Žemesniais balais per apklausą buvo įvertinti tik politikai, gavę atitinkamai 4,4 ir 3,6 balo įvertinimą.
Nuo 2006 m. atliekami pasitikėjimo valstybės ir savivaldybės institucijomis bei aptarnavimo kokybės vertinimai leidžia stebėti valstybės viešojo sektoriaus dinamiką bei gyventojų požiūrį į vykdomas reformas.
2012 m. tyrimas parodė, kad labiausiai gyventojai nepatenkinti ilgomis eilėmis bei, jų nuomone, per lėtu problemos ar prašymo sprendimo greičiu. Nepaisant to, aštuoni iš dešimties respondentų nurodė, kad buvo patenkinti bendra valstybės ar savivaldybės institucijų aptarnavimo kokybe: 31 proc. – visiškai, o 50 proc. – greičiau patenkinti. Lenkijoje pasitenkinimą aptarnavimu išreiškia apie 71 proc. respondentų, tad padėtis panaši.
Vis dėlto kartais mūsų valstybės tarnyba ir valstybės tarnautojai kritikuojami be reikalo, o būna, kad ir visai nepagrįstai. Tarkim, Lietuvoje vis mėgstama pabrėžti, kad tarnautojų mūsų šalyje gerokai per daug, visa valstybės tarnyba pernelyg išpūsta ir yra didžiulė valstybės biudžeto siurbėlė. Tačiau iš tikrųjų ji kainuoja palyginti nedaug – valstybės tarnautojų algos tesudaro 3 proc. valstybės viešųjų pinigų. O jei lyginame su kitomis valstybėmis, paaiškėja, kad ir valdininkų skaičius nėra didelis: labiausiai valstybės tarnautojų sektorius buvo išpūstas iš skolų dėl to neišlipančioje Graikijoje – ten vienam tarnautojui tenka tik maždaug 18 gyventojų, o Lietuvoje vienas valstybės tarnautojas aptarnauja apie 60 piliečių.
Yra ir dar keletas teigiamų poslinkių: per krizę darbas mūsų valstybės tarnyboje ir apskritai viešajame sektoriuje tapo efektyvesnis, buvo atsisakyta nemažai nereikalingų etatų, žmonėms, norintiems dirbti valstybės tarnyboje, keliami vis didesni reikalavimai, konkurencija norint laimėti konkursus vis didesnė, o ir anksčiau tokios įprastos buvusios “švogeriškos” tradicijos pamažu traukiasi, tai yra valstybės institucijose įdarbinti nekvalifikuotus ir dirbti nenorinčius savo giminaičius vis sunkiau.
Tikriausiai pastebėjote, kad nagrinėjant permainas valstybės tarnyboje per pastaruosius 23 metus tenka pasitelkti priešpriešą “viena vertus…, kita vertus”. Kitaip tariant, šis tas pagerėjo, bet ydų vis dar daugoka, profesionalumo daugėja, bet abejingumo irgi nestinga ir pan. Nors normalioje valstybėje taip neturėtų būti, pas mus po kiekvienų rinkimų valstybės tarnyboje vyksta didžiuliai virsmai.

Valstybės tarnybos politizacija

Natūralu, kad valstybės tarnybos plėtros strategiją rengia politikai, todėl neteisinga būtų atskirti viena nuo kito. Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojas politologas Lauras Bielinis pabrėžia, kad politika ir administravimas yra viena kitą palaikančios ir susipinančios sritys, todėl vertinant tiek politikos, tiek administravimo kokybę reikia žiūrėti į visumą.
Vis dėlto valstybės tarnybos politizacijos reiškinys gali tapti neigiamas ir ryškiausiai jis pastebimas pasikeitus valdančiosioms partijoms. Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius, viešosios politikos ir valdymo ekspertas Vitalis Nakrošius teigia, kad valstybės tarnyba Lietuvoje, palyginti su Vidurio ir Rytų Europos šalimis, nėra itin politizuota vadovų dalyvavimo politinėse partijose požiūriu. „Tačiau yra politizacijos tendencija, susijusi su valdančiosios daugumos pasikeitimu“, – teigia politologas.
Kadangi nei valstybės tarnautojai, nei politikai neprisiima asmeninės atsakomybės už savo veiksmus, pasikeitusi valdžia neretai lemia ir pokyčius valstybiniame sektoriuje: atsiranda naujos pareigybės, skirtos patenkinti į renkamas vietas nepatekusiems bendrapartiečiams ar suinteresuotoms grupėms. Toks „švogeriškas“ vastybės tarnybos suvokimas, anot K.Masiulio, iš Lietuvos traukiasi per lėtai.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-43-2013-m-2 internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Prieš 23-ejus metus žmonių lūkesčiai buvo gyventi laisvoje, demokratinėje, pasaulio pripažįstamoje, pasiturinčioje valstybėje. Kodėl ne visi šie lūkesčiai išsipildė?

„Nežinau, ar jau turim tinkamą, žmonių gerbiamą policiją. Ar turim krašto gynybai parengtą kariuomenę? Ar kontroliuojam bankus, geležinkelių sistemą ir elektrą? Ar valdome savo kraštą ištikimomis Lietuvai, ar svetimame šiltnamy augintomis senosios nomenklatūros rankomis? (…) Netoli nuėjome nei teismuose, nei švietimo struktūrų tvarkyme“, – prieš keletą metų Kovo 11-osios proga sakytos nepriklausomybės architekto prof. Vytauto Landsbergio kalbos tezės tiktų ir šiandien.
Lietuvos sostinės geležinkelio stoties tarptautinių maršrutų kasose kasininkės tarpusavyje ir su klientais kalba rusiškai, nes 23-eji metai pasirodė per mažas laiko tarpas vėžei į Vakarus nusitiesti. Elektros, dujotiekio saitus su ES, kaip ir savą dujų terminalą, žadama, kad turėsime, bet dar neturime. Trūkumų sąrašą galima tęsti, kaip ir pasiekimų, pradedant svarbiausiu – laimę gyventi laisvoje demokratinėje šalyje. Kaip įvertinti nepriklausomybės lūkesčių ir šiandieninės tikrovės santykį, objektyvių rodiklių rasti sudėtinga. Bet, pasitelkę nepriklausomybės pamatų klojėjus bei skirtingų sričių ekspertus, pabandėme jų paieškoti.

Išsipildė du iš trijų didžiųjų lūkesčių
Vienintelis visas šešias kadencijas į Seimą išrinktas (būtų išrinktas ir septintąkart, bet pats nutarė nebekandidatuoti) Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras socialdemokratas Česlovas Juršėnas vardija svarbiausius įgyvendintus ir neįgyvendintus lūkesčius: „Turime nepriklausomą, demokratišką, pasaulyje pripažintą ir ne tik Europoje vertinamą valstybę. Tiesa, demokratija ne visada funkcionuoja geriausiu būdu ar ne visi sugeba pasinaudoti demokratinėmis procedūromis. Tačiau nesmagiausia, kad neišsipildė žmonių viltys gyventi ne tik laisvoje ir demokratinėje, bet ir pasiturinčioje šalyje. Tai ir globalizmo veikimo padariniai, ir kapitalizmo kaltė (man taip lengva sakyti, nes kapitalizmą visada kritikavau), ir mūsų pačių klaidos. Mums mūsų revoliucija kainavo daugiau, nei galėjo kainuoti, ir sukėlė kai kurių padarinių, kurių galėjo nebūti. Tada, prieš 23-ejus metus, mūsų, kairiųjų, nelabai klausė, o kai atėjome į valdžią, buvo per toli nueita, o ir patys pridarėme klaidų. Jaučiuosi kaltas prieš žmones, kad šioje srityje ne viską padariau.”
Taip pat Kovo 11-osios akto signataras ir pirmasis de facto valstybės vadovas, dabar europarlamentaras Vytautas Landsbergis interviu “Veidui” tikino atvirkščiai, kad pažangą stabdė buvusių komunistų noras kuo greičiau grįžti į valdžią, jų priešinimasis reformoms.
Savotišku arbitru ne tik šiame ginče, bet ir ieškant objektyvių rodiklių, kiek išsipildė prieš 23-ejus metus Lietuvos žmonių puoselėti lūkesčiai, pasirinkome jauną mokslininką – Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytoją dr. Liutaurą Gudžinską, kurio mokslinių tyrimų objektas ir yra pokomunistinių valstybių bei jų gerovės transformacija per pastaruosius porą dešimtmečių.
Beje, 1990-aisiais jam tebuvo septyneri. „Be abejo, atsimenu Kovo 11-osios posėdį, žiūrėjau jį per televizorių. Tautinis pakilimas įstrigo visam gyvenimui. Kai važiuoji troleibusu ir visi dainuoja, jaučia vienybę – unikalus, retai pasitaikantis pojūtis. Prisimenu ir baimės, netikrumo jausmą. Norėjome, kad nepriklausomybės tikslai būtų pasiekti. Man asmeniškai tie lūkesčiai atrodo išpildyti. Džiaugiuosi būdamas Lietuvoje, nenoriu išvykti gyventi svetur. Manau, Lietuva turi ateitį. Žinoma, yra trūkumų, kad ir nemaži regioniniai skirtumai šalies viduje, kurie kelia nerimą“, – mintimis dalijasi L.Gudžinskas.
Nedaug atsirastų oponentų tezei, kad Lietuva – neabejotinos sėkmės atvejis. Tačiau koks mūsų sėkmės įgyvendinimo laipsnis, jeigu lygintumės ne su kokia Baltarusija, o su kitomis sėkmingai besitvarkančiomis pokomunistinėmis ES naujokėmis – Vidurio ir Rytų Europos šalių dešimtuku?

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-11-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Atlikusi tyrimą šalies laisvosiose ekonominėse zonose ir pramoniniuose parkuose Valstybės kontrolė daro išvadą, kad šių zonų potencialas Lietuvoje nėra efektyviai išnaudojamas.

Ištyrę Lietuvos laisvųjų ekonominių zonų (LEZ) ir pramoninių parkų (PP) veiklą 2011 m. spalio – 2012 m. rugsėjo mėnesiais Valstybės kontrolės auditoriai nustatė nemažai problemų ir trūkumų: veikla nepakankamai reglamentuota, per menka atsakingų institucijų priežiūra, neatliekama išsami veiklos analizė. Visa tai ir lemia, kad LEZ ir PP potencialas miūsų šalyje nėra efektyviai išnaudojamas.
Trumpai tariant, aiškumo trūkumas ir viso vaizdo nematymas trukdo priimti geriausius sprendimus, kaip racionaliai išnaudoti turimus išteklius. O viso to pasekmės – mažiau į šalį pritraukiamų investuotojų, mažiau darbo vietų ir mažiau infrastruktūros
Tam tikrą skeptiškumą dėl LEZ ir PP efektyvumo stiprina ir tai, jog pagal tiesioginių užsienio investicijų (TUI), su kurių pritraukimu tiesiogiai susijusi ir jų veikla, rodiklį Lietuva gerokai atsilieka nuo kitų ES šalių. Štai Latvijoje, Statistikos departamento duomenimis, TUI vienam gyventojui tenka 1,1 karto daugiau, Estijoje – 2,9, Belgijoje – 8,4, o Airijoje net 13 kartų daugiau nei Lietuvoje. Tiesa, audito ataskaitoje pripažįstama, jog pastarųjų metų tendencijos lyg ir pozityvios: 2011-ųjų duomenimis TUI iš viso sudarė 37,1 mlrd. Lt, kai tuo tarpu 2007-aisais – 35,5 mlrd. Lt.
Nors, atlikus auditą, Klaipėdos LEZ neišvengė aibės priekaištų, tačiau pripažinta, kad dauguma jos rodiklių žymiai geresni nei Kauno: pavyzdžiui, Klaipėdos LEZ įmonės investavo 7,3 karto daugiau nei Kauno, pritraukė dvigubai daugiau investuotojų ir sukūrė devynis kartus daugiau naujų darbo vietų. Palyginus investicijas 2007 ir 2011 m., Klaipėda vėlgi pasirodė geriau: Kaune per šį laikotarpį jos išaugo 1,8 karto, o Klaipėdoje – triskart, o apskritai nuo veiklos pradžios Klaipėdos LEZ įmonės laisvojoje ekonominėje zonoje investuota apie 1,4 mlrd. Lt, o Kauno LEZ – 194,2 mln. Lt.

Ar visada daugiau yra geriau?

Priminsime, kad šiuo metu mūsų šalyje veikia dvi LEZ, tačiau netrukus jų gali gerokai padaugėti, nes Ūkio ministerija pateikė pasiūlymą šešiose savivaldybėse veikiančius pramoninius parkus pertvarkyti į LEZ. Su tokiu pasiūlymu nesutiko tik Alytaus savivaldybė, o Akmenės rajono, Marijampolės, Kėdainių, Panevėžio ir Šiaulių savivaldybėse veikiančių pramoninių parkų teritorijose bus steigiamos LEZ. Sprendimą steigti LEZ yra priėmusi ir Pagėgių savivaldybė. Taigi vietoj dviejų dabartinių ateityje gali veikti aštuonios.
Ką tai turėtų ar galėtų atnešti Lietuvai? Oficialiai skelbiama, kad LEZ taikomomis išskirtinėmis mokestinėmis lengvatomis valstybei pavyks privilioti gerokai daugiau investuotojų, be to, PP nepateisinus lūkesčių, siekiama raconaliai išnaudoti jų išvystytą infrastruktūrą, įsteigiant investuotojams patrauklesnes LEZ.
Kita vertus, LEZ auditą atlikusios valstybinių auditorių grupės vadovė Gražina Tarvydienė pažymi, kad šis argumentas nėra tinkamas visoms naujai steigiamoms LEZ, nes dalį jų rengiamasi įkurti dar neišvystytose teritorijose. Dėl to išreiškiamos abejonės ir kiekvienu atveju siūloma pasverti, ar tai atneš realios naudos.
Negalima nepaminėti ir to, kad dabar Lietuvoje veikiančių LEZ geografinė padėtis yra kur kas patrauklesnė nei naujai steigiamų. Klaipėda patraukli dėl ten esančio Klaipėdos valstybinio jūrų uosto, o Kauno – dėl arti esančio tarptautinio oro uosto. Panašių objektų naujai steigiamose zonose nebus, vadinasi, tikėtis tokių rezultatų kaip Klaipėdoje ar Kaune neverta. Taip pat abejojama naujai steigiamų LEZ aiškinamuosiuose raštuose pateikiamomis prognozės apie laukiamus rezultatus: Valstybės kontrolės vertinimu, prognozės yra „pernelyg optimistinės ir neparemtos istoriniais faktiniais jau veikiančių LEZ duomenimis“. Taip pat primenama, jog LEZ dėl mokestinių lengvatų investuotojams sukuria nevienodas sąlygas tą pačią veiklą vykdantiems ūkio subjektams Lietuvos teritorijoje.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-44-2 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Nors šiaip jau linkstama manyti, kad lietuviai yra bambekliai ir jiems viskas negerai, tačiau patys Lietuvos gyventojai save laiko labiau optimistais. Bent taip paaiškėjo po “Veido” užsakymu tyrimų bendrovės “Prime consulting” atliktos sociologinės apklausos.

Iš jos sužinome, kad pesimistais save laiko vos 0,6 proc. respondentų ir dar 10,4 proc. save vadina labiau pesimistais, nors kartais pasiduoda optimistinėms nuotaikoms, bet net 85 proc. apklaustųjų save laiko optimistais, kuriuos tik retkarčiais apima pasimistinės nuotaikos.
Nustebino ir atsakymai į kitą klausimą – kaip vertinate mūsų valstybės raidą? Ankstesniais metais didžiuma atsakiusiųjų vertindavo prastai, o dabar kone du trečdaliai vertina vidutiniškai, o dešimtadalis – teigiamai. Vertinančiųjų neigiamai – apie 27 proc. Nejaugi iš tiesų imame keistis?

Kuo jūs save laikote? (proc.)

Labiau optimistu, nors kartais apima pesimistinės nuotaikos    59,2
Optimistu    26,2
Labiau pesimistu, nors kartais apima optimistinės nuotaikos    10,4
Nežinau    3,6
Pesimistu    0,6

Kaip vertinate mūsų valstybės raidą? (proc.)

Vidutiniškai    61,6
Neigiamai    27,4
Teigiamai    10,6
Nežinau / neturiu nuomonės    0,4

Šaltinis: „Veido“ užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime consulting“ 2012 m. rugsėjo 10–12 d. atlikta Lietuvos didžiųjų miestų 500 gyventojų apklausa. Cituojant apklausą, nuoroda į „Veidą“ būtina.

Vyriausybė išmokė gyventi pusbadžiu, bet nesugebėjo atlikti efektyvaus viešųjų finansų naudojimo sisteminių permainų.

Vertinant Finansų ministerijos ketverių pastarųjų metų darbą, galima būtų ministrę Ingridą Šimonytę pakelti iš valstybės vyr. kasininkių, kaip kad ją kadencijos pradžioje vadino humoristinė TV laida, bent jau į vyr. buhalteres, jei ne į finansų direktores. Ji, imdamasi šio darbo po savo pirmtakų – išlaidžiojo socialdemokratų ministro Rimanto Šadžiaus, slėpusio informaciją apie artėjančią pasaulinę krizę, ir Algirdo Šemetos, naktinės mokesčių reformos krikštatėvio, pažadėjo ir ištesėjo, kad viešųjų finansų deficito kreivę nulenks žemyn. Kad ir kaip keiktume valdžią, tai išgelbėjo Lietuvą nuo graikiško scenarijaus, į kurį vedė socialdemokratai.
Tačiau Vyriausybė, gesindama finansinį gaisrą, užliejo ne tik ugnį: paliko piliečius padegėliais be oriai išgyventi leidžiančių atlyginimų ar pensijų, daug ką ir be darbo, su mokesčių viražų nustekentu verslu. Maža to, esminių sisteminių priešgaisrinių priemonių imtasi labai nedaug, o valstybės skola išsipūtė iki neregėto skaičiaus – 44,4 mlrd. Lt ir, prognozuojama, net jei neatsileisime diržų, artimiausius trejus metus kasmet didės maždaug po milijardą litų.

Kada susitiks norų ir išgalių kreivės
Net ūkio kilimo metais nesugebėta apmaldyti viešojo sektoriaus noro gyventi ne pagal išgales. Valstybės skola, 1995 m. siekusi 3,1 mlrd. Lt, 2000-aisiais jau užkopė iki 10,8 mlrd. Lt, dar po penkerių siekė 13,3 mlrd. Lt, o ekonomikos pakilimo ikikriziniais 2007-aisiais viešieji norai su galimybėmis jau prasilenkė 16,7 mlrd. Lt.
I.Šimonytė po daugelio metų buvo pirmoji taupi finansų ministrė. Nors biudžeto deficitas pirmais šios Vyriausybės valdymo metais šovė iki rekordinių 27,1 mlrd. Lt, visi atsimename, kad tai lėmė dvi finansinės katastrofos: ne tik pasaulinė finansų krizė, bet ir ankstesnių Vyriausybių išlaidumas, Gedimino Kirkilo Vyriausybės dalytos rinkimų dovanėlės didinti socialines pašalpas, pensijas, mokytojų atlyginimus. Teisybės dėlei – šiuos pažadus Seime savo balsais parėmė ir dabartiniai valdantieji konservatoriai. Socialinių mokslų daktaras Teodoras Medaiskis neabejoja, kad nepamatuotas dosnumas būtų sužlugdęs socialinio draudimo biudžetą ir be krizės: 2007 m. motinystės (tėvystės) išmokos kainavo 300 mln., o 2009 ir 2010 m. – keturis kartus, arba kasmet beveik 1 mlrd. Lt, daugiau. 35 proc. padidintos ir išlaidos pensijoms – nuo 6,1 iki 8,3 mlrd. Lt.
Šios Vyriausybės pastangomis 2012-ieji pagaliau tapo lūžio metais: priešingai nei 2009–2011 m., šiemet daugiau skolinamės ankstesnių skolų refinansavimui, nei deficitui finansuoti. Tai sudaro net 61 proc. iš šiemet reikiamų skolintis apie 10 mlrd. Lt.
Štai šią gegužę Finansų ministerija išpirko 2002 m. išleistą ir 2006 m. papildytą 1 mlrd. eurų vertės euroobligacijų emisiją. Tai didžiausia ligi šiol išpirkta obligacijų emisija šalies istorijoje. Kitais metais Lietuvai reikės išpirkti 2003 m. išleistą ir 2004 m. papildytą dar vieną 1 mlrd. eurų euroobligacijų emisiją.
Šios dienos norų ir galimybių neatitikimas tesudaro apie 6 proc. skolos. Taigi net vien kosmetiškai, praktiškai tik lygiavos principu pakarpius viešąjį sektorių ir jo išlaidas, iki nedeficitinio valstybės biudžeto tetrūksta 0,6 mlrd. Lt, nors, žinoma, tikslas turėjo būti ne pusbadžiu gyvenantis išpampęs, o mažesnis, bet geriau mokamas ir kompetentingesnis viešasis sektorius. Kur kas didesnis „indėlis“ į šių metų reikiamą skolintis sumą – 27 proc. „Sodros“ biudžeto skylė. Taigi šiandien didžiausias akmuo po kaklu – ankstesnis išlaidus gyvenimas ir neatlikta „Sodros“ reforma. (…)

TVF baubu gąsdino be reikalo
Šiandien valstybės skola galėjo būti bent kiek mažesnė, jei ši Vyriausybė nebūtų pūtusis, kad sugeba išsiversti be Tarptautinio valiutos fondo (TVF) pagalbos. Lietuva 2008 m. gruodį skolinosi už 10,65 proc. metines palūkanas, o Latvija iš TVF – už 3,87 proc.
„Palūkanų skirtumas nėra tokio dydžio pinigai, kad būtų pakėlę Lietuvos ekonomiką, bet esame neturtinga valstybė ir mums svarbus kiekvienas milijonas litų, kuris galėjo būti panaudotas skolai išmokėti ar kitoms problemoms spręsti“, – vertina „Danske“ banko vyresnioji analitikė Baltijos šalims Violeta Klyvienė.
Vis dėlto tai skolinimasis iš TVF skolos aptarnavimo sąnaudas galėjo sumažinti apie 30 proc., o vien šiemet jos viršys 2 mlrd. Lt. Latviai, skolindamiesi iš TVF, nušovė du zuikius: pigiau pasiskolino ir spaudžiami tvirtos TVF rankos greičiau susitvarkė su deficitu: pernai Latvijoje jis buvo apie 3,6 proc., o Lietuvoje – apie 5,4 proc. „Nors Latvijos padėtis krizės metais buvo daug sudėtingesnė nei Lietuvos, nes bankrutavo vienas didžiausių „Parex“ bankas, šalis turi ambicingą tikslą įsivesti eurą jau 2014 m., o mes strateginį tikslą keistai nustumiame kažkur į ateitį. Turėdami ir taip susietą su euru valiutą, bet negauname visos euro zonos naudos. Iš mažų ekonomikų be euro galime likti paskutiniai su bulgarais. Bet turbūt nenorėtume lygintis su viena ES autsaiderių“, – mano V.Klyvienė.
Finansų ekspertės vertinimu, nesiskolinti iš TVF buvo klaida, juolab kaip ir latviai didinome PVM, mažinome pensijas, karpėme viešojo sektoriaus algas bei darbuotojų skaičių, stabdėme investicines programas, tik latviai diržus veržėsi dar labiau.
„Nežinau, ar tikrai mums reikia save taip menkinti ir sakyti, kad mums reikalingas prievaizdas, nes be jo negalime nieko padaryti“, – taip TVF vertino finansų ministrė Ingrida Šimonytė. (…)
Ši Vyriausybė įeis į istoriją ir kaip naktinės mokesčių reformos, tiksliau, košmaro, budelis. Nors kai kurie skuboti sprendimai paskui buvo sušvelninti, dalis verslo, ypač smulkiojo, patyrė didelį nuosmukį, sumažėjo darbo vietų. Premjeras mėgo girtis, kad Lietuva pagal darbo jėgos kainos pokyčius pirmauja ES, tačiau šis rodiklis iš tikrųjų reiškia, jog algos Lietuvoje sumažėjo daugiausiai.
„2008 m. pabaigos mokesčių reforma labiausiai buvo apmokestintas vartojimas, o pajamų ir pelno mokesčiai ne tik nedidinti, bet ir iš dalies sumažinti. Tai sudarė palankesnes sąlygas verslo plėtrai, o mažinant pelno mokestį Lietuvoje remta Vyriausybės idėja pritraukti daugiau tiesioginių užsienio investicijų, kurios kurtų papildomas darbo vietas“, – vertina DNB banko vyresnysis analitikas Rokas Bancevičius.
Tačiau jis pastebi, kad nors PVM buvo padidintas visose Baltijos šalyse, Lietuvoje mokesčiai keitėsi labiausiai. Estijoje tam nebuvo poreikio, nes ekonomikos pakilimo laiku sukaupta rezervų. Latvijoje, spaudžiant TVF, įvesta daug naujų mokesčių (automobilių, nekilnojamojo turto, apsilankymo sveikatos įstaigose ir t.t.), o pagrindiniai mokesčiai beveik nekito.
„Lietuvai, staigiai krintant mokesčių surinkimui ir didėjant išlaidoms, teko pasirinkti šiek tiek kitokią mokesčių reformą, juolab buvo nutarta nesikreipti į TVF. Latviai, kreipdamiesi į TVF, trumpam buvo praradę finansų rinkų reputaciją, bet jie puikiai pasinaudojo TVF teikiamomis viešųjų finansų tvarkymo žiniomis, be to, daug viešojo sektoriaus efektyvinimo įstatymų buvo lengviau priimti spaudžiant TVF“, – pabrėžia R.Bancevičius.
Finansų ekspertė V.Klyvienė, apibendrindama šios Vyriausybės kadencijos finansų politiką, ją giria, kad suvaldė finansinę padėtį: „Nuosmukis, palyginti su kitomis Baltijos šalimis, buvo trumpiausias, vadinasi, taupymo krizės metu strategija, nors labai skausminga, bet pasitvirtino. Tai padėjo atkurti ekonomikos perkaitimo laikotarpiu prarastą išorinį šalies konkurencingumą, ir atsigavus užsienio rinkoms pradėjome kilti iš duobės, nors buvo ir labai pesimistinių prognozių.“ (…)

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” Nr. 35, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-35-2) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Iki šiol esame įsitikinę, kad Lietuvos pagoniškasis laikotarpis yra didybės, galybės, sėkmės amžiai, kai lietuviai buvo vieningi, stiprūs, jiems klusniai lenkėsi kaimynai. Nors iš tiesų taip nebuvo. Tai atskleidžia ką tik pasirodęs trečiasis Lietuvos istorijos tomas (XIII a. – 1385 m. Valstybės iškilimas tarp Rytų ir Vakarų), o mes pateikiame ištrauką iš šio veikalo.

Kadangi XIII–XIV a. lietuviai garsėjo kaip karių tauta, galima spėti, kad jų nuotaikas smarkiai paveikdavo pergalės arba pralaimėjimai, atsiliepdavę ir prisirišimo prie protėvių tikėjimo intensyvumui. XIII amžius Lietuvos istorijoje išsiskiria dideliu pergalių prieš kryžiuočius skaičiumi.
Nors pasitaikydavo ir pralaimėjimų, tiek vokiečiams, tiek rusams ar lenkams, juos, ko gero, su kaupu atsverdavo pergalės Saulės ir Durbės, Karusės ir Ašeradės mūšio laukuose. Neatsitiktinai net XIV a. ketvirtame dešimtmetyje savo kroniką rašęs Petras Dusburgietis mini, kad dar ir jo laikais kryžiuočių priešai didžiuojasi pergale Durbės mūšyje. Tikriausiai tokio masto pergalės stiprindavo senovės lietuvių prisirišimą prie savo dievų.
Kita vertus, patiriami pralaimėjimai galėdavo sukelti abejonių dėl dievų galios. Kaip smarkiai lietuvių politinį lojalumą paveikdavo karo fortūnos rato svyravimai, matyti iš Ragainės komtūro Liudviko iš Lybencelio veiklos XIII a. pabaigoje. Už sumanius ir sėkmingus antpuolius tiek vandens, tiek sausumos keliais Liudvikas pelnė panemunėje gyvenančios diduomenės pagarbą. Ir nenuostabu, kad regione pašlijus Lietuvos didžiojo kunigaikščio valdžiai teko griebtis karinių priemonių neištikimiems valdiniams tramdyti.
XIV a. lietuviams kovose su kryžiuočiais neteko pasiekti tokių šlovingų pergalių kaip XIII a. Didesnių laimėjimų pasiekė tik žemaičiai – prie Medininkų (1320, 1389 m.) ir prie Kaltinėnų (1375 m.). O Lietuvos didžiojo kunigaikščio pajėgos pralaimėjo didesnio masto mūšius – Voplaukio (1311 m.), Galialaukio (1338 m.), Strėvos (1348 m.), Rūdavos (1370 m.).
Žinoma, Lietuvos valdovų autoritetą turėjo palaikyti vis dar pelningi grobiamieji žygiai į Prūsijos, Livonijos ir Lenkijos kraštus, gana sėkminga ekspansija į Rusios žemes. Vis dėlto iš kai kurių faktų matyti, kad lietuvių pagonybė XIV a. jau buvo išsikvėpusi. Patys pagonys menkai tebijojo savo dievų ir todėl tikėjimas silpo.
(…)
Neturinti žynių luomo, apsieinanti be šventyklų lietuvių pagonybė buvo panaši į ankstyvųjų viduramžių germanų pagonybę, kuriai šie dalykai irgi nežinomi. Užtat tiek lietuviai, tiek pagonys germanai turėjo šventųjų giraičių, šventų ąžuolų, upių ir ežerų – to, kas esti savaime, be žmogaus pastangų.
Su gamtos objektais glaudžiai susijęs kultas, nesukūręs profesionalesnės religinės kultūros fenomenų, tokių kaip žynių luomas su šventyklomis ir apeigomis, rodo, kad lietuvių pagonybė buvo ištirpusi kasdienybėje ir todėl ją reikia suvokti ne kaip artikuliuotų pažiūrų sistemą, kitokią nei krikščionybė, o tiesiog kaip nusistovėjusią gyvenseną su savo švenčių ciklu, sezoniniais darbais ir rūpesčiais. Kunigaikščių ir karių gyvenimo būdas buvo vienoks, valstiečių kitoks, amatininkų ir vergų dar kitoks. Neturintis savo doktrinos, su skirtingų luomų gyvensena sutampantis tikėjimas, palyginti su krikščionybe, teturėjo ribotą galimybę integruoti lietuvius ir jokios – mėginti integruoti nemažą valstybės dalį sudarančius stačiatikius.
Nelygu aplinkybės, net tas pats žmogus savo pagonišką tikėjimą galėdavo suprasti kitoniškai. Antai Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas, 1324 m. popiežiaus legatų pasiuntiniams taręs, kad lietuviai garbina Dievą pagal savo apeigas, po kelerių metų (1330 m.) dėkojo dievams už išgelbėjimą nuo mirtino pavojaus. Toks nenuoseklumas, blaškymasis net absoliučiai daugumai to meto žmonių svarbaus anapusinio pasaulio atžvilgiu rodo, kad lietuviams buvo būdingas pragmatiškas (pagoniškas) požiūris į religiją, nusakomas lotynišku posakiu do ut des („duodu, kad duotum“). Jei pagonių dievai naudingi, jiems aukojama, jei tampa nenaudingi, paprasčiausiai pamirštami.
Religijos sociologijos požiūriu kaip tik taip ir atsitiko 1387 m.: išaiškėjus, kad pagoniški dievai pasidarė nebenaudingi ir nustojo savo galios, jie tiesiog buvo palikti. Jų vieton stojo pavydusis Dievas, kurio garbintojai laikėsi ir mokė visai kitokio požiūrio į religiją. Šį skirtumą galima iliustruoti paprastu pavyzdžiu. Viduramžių kronikos ir metraščiai mirgėte mirga neva paprastais ir naiviais pasakojimais apie antgamtinių jėgų dalyvavimą žmonių gyvenime. Antai pasiekę pergalę krikščionys dėkoja Dievui, patyrę pralaimėjimą – atsiprašo Dievo, nes taip jis juos baudžia už nuodėmes…
(…)
Su tam tikromis išlygomis krikščionybės poveikio apraiškomis laikytini istoriografijoje ne kartą aptarti ir nagrinėti pagoniškos Lietuvos valdovų ir katalikiškojo pasaulio atstovų diplomatiniai kontaktai, kuriuos sąlygiškai galima vadinti bandymais apkrikštyti Lietuvą. (…)
Atrodo, tik Gediminas, bent iš pat pradžių (1322–1323 m.), buvo rimtai nusiteikęs ir spręsti Lietuvos christianizacijos problemą, ir tartis dėl sąlygų. Tuo tarpu jo įpėdinių Algirdo ir Kęstučio laikysena kur kas atsainesnė ir lengvabūdiškesnė. Antai 1351 m. Vengrijos karalius Liudvikas surengė sėkmingą žygį į lietuvių valdomas Voluinės žemes. Po vengrų pergalės prasidėjo derybos, ir Kęstutis pažadėjo priimti krikščionybę, o Liudvikas savo ruožtu – gauti jam karaliaus karūną, padėti kovoti su Vokiečių ordinu, totoriais ir perimti Ordino užkariautas žemes, be to, pasirūpinti, kad neofitų krašte būtų įsteigta savarankiška bažnytinė provincija. Tikriausiai nesuklysime sakydami, kad Liudvikas manėsi atveriantis Lietuvos valstybei labai palankias perspektyvas. Nereikia pamiršti: šis valdovas jautė ir palaikė nuo šv. Stepono laikų einančią krikščioniškąją Vengrijos Karalystės tradiciją, kurios sudedamoji dalis buvo ir krikščionybės platinimas. Iš Liudviko pažadų matyti, kad krikščionybės plėtra nebūtinai susijusi su neofitų pajungimu krikštytojų politinei valiai.
Krikštas suponavo santykių užmezgimą ir tam tikrą tarpusavio priklausomybę, bet kartu naujai pakrikštyto krašto valdovams turėjo atverti visai kitas politinio veikimo erdves, kaip galima įsitikinti tiek iš Lenkijos ir Vengrijos karalysčių įsteigimo apie 1000 m., tiek iš Mindaugo ar vėlesnio Jogailos krikšto aplinkybių ir padarinių. Galutinis rezultatas kiekvienu atveju priklausydavo nuo valdovų neofitų ir jų aplinkos gebėjimo perprasti krikščioniškos Europos politinę tikrovę ir joje dalyvauti. 1351 m. Kęstučiui pateiktus pasiūlymus kaip tik ir galima vertinti kaip kvietimą jungtis į bendriją. Kęstutis nudavė, kad sutinka, ir jau buvo bevykstąs su Liudviku Didžiuoju į Budą krikštytis, o pakeliui, pasinaudojęs nakties tamsa, ėmė ir pabėgo iš Vengrijos karaliaus stovyklos. Po tokios apgavystės Liudvikas daugiau niekada rimtai nebeįsitraukė į Lietuvos christianizacijos reikalus.
Net ir popiežiaus Grigaliaus XI laišką su raginimu nuleido negirdomis. Ne vienas istorikas bandė aiškintis, kodėl Kęstutis taip pasielgė. Kai kas spėjo, gal jam rūpėjusi Lietuvos nepriklausomybė. Toks spėjimas aiškiai anachronistiškas, nes to meto Lietuvos politinėje kultūroje sąvokos „nepriklausomybė“ ar „suverenumas“ būtų buvę tušti, bereikšmiai garsai. Be to, perspektyva gauti karaliaus karūną ir savarankišką bažnytinę provinciją kaip tik buvo valstybės savarankiškumo prielaida to meto lotyniškosios Europos kontekste. (…)
Kęstutis, įsitraukęs į tokio rango derybas, pademonstravo Lietuvos politinės sistemos neadekvatumą prireikus derėtis pagal to meto lotyniškosios Europos diplomatijos normas. Užuot iš esmės ėmęsi savo šalies problemų sprendimo, lietuvių kunigaikščiai apsiribodavo smulkesniais uždaviniais. Tikėtina, kad Kęstutis, neutralizavęs vengrų žygio sukeltą pavojų ir išvadavęs brolį, jautėsi patenkintas savo „diplomatijos“ virtuoziškumu. Platesnės perspektyvos nei jo, nei jo brolių, regis, visai neviliojo…

Darius Baronas

Apie knygą

Trečiajame Lietuvos istorijos tome (XIII a. – 1385 m. Valstybės iškilimas tarp Rytų ir Vakarų) atskleidžiama XIII–XIV a. Lietuvos visuomenės struktūra ir gyvenimas, jos vidaus ir užsienio politiniai santykiai, valstybingumo raida. Nuo XIX a. romantiškos istoriografijos laikų vis dar gajus įsitikinimas, kad Lietuvos pagoniškasis laikotarpis yra didybės, galybės, sėkmės amžiai, kai lietuviai buvo vieningi, stiprūs, jiems klusniai lenkėsi kaimynai, rusų žemės noriai priimdavo lietuvių kunigaikščius, kurie plėtė šalies teritoriją atsilaikydami prieš dvi agresijas – Vokiečių ordino ir totorių. Išpuoselėta žemdirbystė, aukšto lygio amatai, vietinė ir tarptautinė prekyba, atsirandantys miestai, gerbiami protėvių dievai, sumanių patriotiškų didžiųjų kunigaikščių valdžia – visa tai buvo nesenkantys lietuvių galios šaltiniai. Tokie vertinimai vis dar plinta populiariojoje literatūroje, kartu ir istorinėje visuomenės savimonėje, nors naujesnė istoriografija šiuos vertinimus gerokai pakoregavo, pasiūlydama kur kas sudėtingesnį (bet ne mažiau garbingą) požiūrį į ankstyvosios Lietuvos valstybės laikus.
Šioje knygoje nėra tautinių mitų apie pagoniškosios Lietuvos didybę. Autoriai kūrė tekstą remdamiesi patikimais istorijos, archeologijos, kalbotyros, etnologijos ir etnografijos šaltiniais bei jų interpretacijomis mokslinėje literatūroje. Ne vienas didvyriškos praeities puslapis šioje knygoje toks nebeatrodys, o vien paraštėse minėti ar visai nepastebėti įvykiai, reiškiniai, problemos įgaus naujų netikėtų reikšmių ir atspalvių.

Praėjusią savaitę mokslus Vakaruose baigęs įtakingas valdančiosios konservatorių partijos narys pastarąją Andriaus Kubiliaus vyriausybę įvardijo esant viena geriausių šio tūkstantmečio vyriausybių.
Opozicija gi, o ir didžiuma tautos, kaip rodo sociologiniai tyrimai, tiek patį valdančiosios daugumos lyderį, tiek jo Ministrų kabinetą vertina itin skeptiškai. Ir kuo arčiau rinkimai, tuo labiau krenta valdžios reitingai.
Ir vis dėlto faktas lieka faktu – A.Kubiliaus kabinetas bus pirmasis per visą 22-iejų metų Nepriklausomos Lietuvos istoriją, kuris šalį valdė visą kadenciją, taigi ir turėjo daugiausia galimybių daryti žingsnius pažangos link.
Tad, kaip skirtingų sričių specialistai vertina šios Vyriausybės, o ir visų ligšiolinių valdžių veiklą bei apskritai mūsų valstybės valdymą? Šių klausimų “Veidas” nusprendė paklausti į apskritojo stalo diskusiją sukviestų svečių:  rinkos bei visuomenės nuomonės tyrimų kompanijos “Baltijos tyrimai” generalinės direktorės dr. Rasos Ališauskienės, UAB “Berlin Chemie Menarini Baltic” vadovo dr. Algimanto Blažio, M.Romerio universiteto profesoriaus dr. Gedimino Černiausko, Lietuvos istorijos instituto vyresniojo mokslinio bendradarbio prof. dr. Zigmanto Kiaupos, bendrovės “Visionary analytics” partnerio dr. Žilvino Martinaičio, ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto rektoriaus dr. Nerijaus Pačėsos, ir savaitraščio “Veidas” leidėjo dr. Algimanto Šindeikio.

G.Černiauskas: Šita Vyriausybė jau baigia darbą, tad, kad ir ką apie ją besakytum, tai bus įvertinta kaip rinkimų pareiškimai.
Kadangi diskusija vyksta Valstybės arba karaliaus Mindaugo, kurio valdymo kryptis buvo valstybingumo stiprinimas, išvakarėse, tai vertėtų kreipti kalbą, o ką mes nuveikėme per pastarąjį Nepriklausomos valstybės kūrimo dvidešimtmetį. Mano galva, 1990 m. mes atkūrėme valstybę, o po to – pradėjome silpninti valstybingumą. Nepriklausomybės išvakarėse akcentavome energetinę nepriklausomybę, o kaip elgėmės toliau – privatizavome visus svarbiausius energetinius objektus. Dar svarbiau, kad juos pardavėme ne verslui, o kitų valstybių vyriausybėms – dujotiekį – rusų, degalines – norvegų, “Mažeikių naftą” – amerikiečių, vėliau – lenkų.
Pagaliau, kaip elgėmės su savo pinigų politika? Ogi, įvedėme valiutų valdybą ir pasakėme savo centriniam bankui, kad jis negali spausdinti pinigų. Kitaip tariant, susilpninome savo monetarinės politikos galią. Bet juk po šio žingsnio pinigų spausdinimas neišnyko, tik už mūsų centrinį banką tai daro Švedijos bankai.
Lygiai taip neišmintingai elgiamės ir su fiskaline politika. Mūsų vyriausybės geba tik perskirstyti biudžeto įplaukas. Bet jos negalvoja, kaip geriau surinkti įplaukas: kad krizės metu negalima didinti mokesčių; reikia imtis priešingų, ekonomikos skatinimo veiksmų ir taip patepti ūkio smagratį, o pakilimo metu ekonomiką reikia pristabdyti, kad nebūtų neproporcingų šuolių. Galiausiai, apie tokį biudžeto balansavimą visiškai nekalbama ir pačiame Biudžeto sandaros įstatyme.
Taigi, apibendrinant pastaruosius dvidešimt du Nepriklausomos Lietuvos gyvavimo metus, akivaizdu, kad mūsų valdžios nesuprato ir neišmoko valstybės ūkio augimo planavimo.

Ž.Martinaitis: Aš nesutikčiau su profesoriaus nuomone dėl monetarinės politikos. Mano vertinimu, priešingai, tai buvo labai teigiamas ir išimintingas žingsnis. Be to, atkreipčiau dėmesį, kad mums labiausiai sekėsi ten, kur buvo įjungtas autopilotas: tai narystė ES, NATO.

G.Černiauskas: O, mano vertinimu, mes save nurašėme, tapome provincija, pasaulio kaimu.
Taip, kai augo pasaulio ekonomika, pas mus kaime irgi buvo viskas gerai, nieko nereikėjo daryti. Bet, kai prasidėjo krizė, mes, buvę augimo čempionai Europoje, tapome smukimo lyderiais. Tiesa, ne mes vieni, o kartu su Latvije ir Estija. Kitaip tariant, visas Pabaltijys yra užkampis, visų trijų šalių vyriausybės darė tuos pačius sprendimus ir rezultatas tas pats.
Beje, per krizę paaiškėjo, kad “geriausiai” valstybės finansus tvarkančių estų ūkis nuo 2007 m. smuko dar labiau negu “beviltiškų” lietuvių. Tad belieka pasakyti tiems, kurie dėl krizės Lietuvoje kaltina A.Kubilių, Estijoje ne Kubilius sukūrė krizę.

A.Blažys: Aš manyčiau, kad geriausiai dirbo pirmoji Vyriausybė. Jai buvo sunkiausia, bet tai buvo idealistų, atsidavusių darbui, Vyriausybė. Aš buvau keturių pirmųjų Vyriausybių sveikatos ministro pavaduotojas, tad tikrai galiu pasakyti, jog gal tik koks vienas kitas tos komandos narys nebuvo idealistais. O šiandien Ministrų kabinete idealizmo akivaizdžiai trūksta.

Ž.Martinaitis: Mano galva, Sąjūdžio laikai, pirmieji Nepriklausomybės metai buvo laikotarpis, kurį gali palyginti su vestuvėmis – stipraus įsimylėjimo laikotarpiu. Tada atsiranda patys geriausi dalykai, gimsta vaikai. O dabar ši šeima išgyvena laikotarpį, kai tėvas neturi darbo, mama serga, tad abu pikti, abu keikiasi – žmona plūstasi, kad ne už tokio, ne už bedarbio vyro ji ketino ištekėti ir grasina skyrybomis, vyras grasina dar kitais dalykais. Kitaip tariant, mūsų visuomenė yra nusivylusi. Bet paanalizuokime, o kokie pačios visuomenės įsipareigojimai tai santuokai – valstybei? Štai, minėti estai išgyvena panašius ekonominius sunkumus, bet jų piliečių požiūris į valstybę ir įsipareigojimai gerokai pozityvesni ir niekas negrasina skirtis.
Galiausiai, vertinant, visą 22 metų Nepriklausomybės laikotarpį, derėtų pasiremti prof. Zenono Norkaus įžvalgomis, kuriose jis sako, kad 1990 m. iššūkiai buvo tokie dideli, kad juos gali prilyginti nebent ėjimui per aukštus kalnus be žemėlapio. Ir mes tuos kalnus perėjome. Ar buvo galima rasti geresnių būdų? Manau, taip. Bet tuos būdus mes matome tik šiandien, kai žvelgiame restrospektyviai.

A.Blažys: Šiandienos Vyriausybę aš irgi vertinu teigiamai, nes tai pirmoji Vyriausybė, kuri sprendžia strateginius klausimus. Galiausiai, nors po rinkimų jos situacija buvo labai neapibrėžta, koaliciją sudarė keturios partijos, Vyriausybė visus ketverius metus dirbo stabiliai ir tai garantavo valstybės stabilumą.

N.Pačėsa: Mano vertinimu, pagrindinė mūsų kraštų, išėjusių iš posovietinės erdvės, problema – negebėjimas ar vengimas matyti ilgalaikės perspektyvos. Ir, pirmiausia, tai sietina su nekompetencija.
Be to, valdžia mūsų politikams vis dar yra kaip ta karšta bulvė, kurią gauni trumpam ir nori nuveikti kažką greito, populiaraus, tad negalvoji apie valstybę, kaip ji atrodys po 20 ar po 50 metų.
Šita Vyriausybė tiesa, neseniai parengė strategiją, kaip valstybė vystysis iki 2030 m. Bet bėda, kad šitai padaryta tik kadencijos gale, taigi strategijos įgyvendinimas paliktas kažkam kitam. Bet juk nuo tų darbų buvo galima pradėti ir pademonstruoti savo valią. Pagaliau, tai, kas surašyta strategijoje iš tiesų prasilenkia su realiu šitos Vyriausybės ketverių metų veikimu.
Aišku, galima sakyti, kad šita Vyriausybė susidūrė su krize, kurios niekas nematė, nežinojo, kaip valdyti, tad turėjo greitai veikti, priimti sprendimus, tad pridaryta daug klaidų.
Bet, tada pažvelkime, kaip veikia verslas – jis visados turi dvi strategijas: vieną, trumpą, vienerių metų planą, antrą, ilgalaikį – kaip tas verslas atrodys ateity.

Ž.Martinaitis: Dokumentų, pavadintų strategija, netrūksta, jų daugybė, bet trūksta strateginio mąstymo. O mūsų valdžios iš tiesų orientuojasi į trumpalaikę naudą. Ir šitai galima paaiškinti tuo, kad mūsų Vyriausybės išgyvena trumpiausiai ES – vidutiniškai – tik 1,7 metų, išskyrus A.Kubiliaus ir Alberto Šimėno kabinetus. Tad sunku užtikrinti politinį tęstinumą: šiandien laimėjo, bet laimėjo trumpam, tad investuoja į populistinius projektus, kurie duoda greitą, bet mažą naudą visuomenei.

N.Pačėsa: Iš tikrųjų, nesvarbu, ką bereformavome: švietimą, sveikatos apsaugą, policiją, viešąjį administravimą, visur darėme tik kosmetinius pakeitimus, kurie, tiesa, kainavo nemažus pinigus, bet davė tik mikro ar pseudo pagerėjimą.
Kita didžiulė problema – vis dar labai aukštas korupcijos lygis. O korupcija gimdo du dalykus: piliečių nepasitikėjimą valstybe ir investuotojų nepasitikėjimą valstybe. Tą mes matome per investavimo rodiklius – investuotojų mažai bei emigracijos rodiklius – žmonės išvažiuoja. Tiesa, kai kas emigraciją bando susieti tik su ekonomika. Taip, dėl ekonominių motyvų išvažiuoja labai daug žmonių, bet labai daug žmonių išvažiuoja dėl socialinių motyvų – jie nepasitiki savo šalimi. O tas nepasitikėjimas kyla tada, kai tenka susidurti su pagrindinėm valstybės sritim – viešuoju sektorium, kuris turėtų mus aptarnauti ir ginti. Nesvarbu, ar tai būtų medicina, ar policija, kai susiduri, pamatai, kad ten kažko “nepatepęs”, vis dar neišsispręsi reikalų. O juk jau 22 metus gyvename Nepriklausomoje valstybėje.

A.Šindeikis: Tai kodėl mes nemokame mąstyti strategiškai – čia mūsų tautinis bruožas, kad temokame gyventi tik iki sekmadienio?
R.Ališauskienė: Pagrindinė problema – strategijos neturėjimas. O juk apie strategijas pradėjome kalbėti dar 1990 m.
Antra bėda – tęstinumo nebuvimas. Kiekviena nauja valdžia pamiršta, kas buvo daryta ir vėl viską pradeda iš naujo. Mes įvairioms vyriausybėms darėme daugybę tyrimų, analizių, prognozių, iš kurių paaiškėjo, kad nauja vyriausybė net nežino, ką darė prieš tai buvusi Vyriausybė; arba nieko nerado, nes kažkas išsinešė dokumentus ar geriausiu atveju užmetė kažkur stalčiuose.
Beje, pastaruoju metu išryškėjo dar viena tendencija – mes jau nebeturime ir aiškios užsienio politikos strategijos. Jei per pirmuosius penkiolika Nepriklausomybės metų buvo labai aišku, kurlink mūsų valstybė orientuojasi, tai dabar labai kinta – ir bendravimai, ir orientacijos.

Z.Kiaupa: Aš manau, kad labiausiai reikėtų akcentuoti žmonių nuotaikas. Iš tikrųjų, mes vejamės pasaulį labai sparčiai, civilizacijos laimėjimai nuo 1990 m. labai dideli. Tik klausimas, kiek tie laimėjimai yra vyriausybių nuopelnas? Matyt, tik iš dalies.
Taip, 1990 m. atkūrus Nepriklausomą valstybę, verslui kurtis buvo ganėtinai palanki aplinka. Bet, žvelgiant plačiau, juk verslą daro ne vyriausybės, o žmonės. Tad labai svarbu, koks yra pačių žmonių nusiteikimas kurti.
Antra vertus, aš sutinku, kad beveik visi vyriausybės gyveno šia diena, be jokios perspektyvos. O kodėl nėra perspektyvos – nes nėra intelektinio potencialo.

R.Ališauskienė: O šitai, beje, labai matyti, kad ir iš dabartinės Vyriausybės vadovo komunikacijos. Jis absoliučiai nemoka bendrauti. Įspūdis, kad Vyriausybės vadovas yra dar ir savo paties atstovas spaudai, ir rašytojas, ir aktorius. Per dieną jis surengia net po keletą spaudos konferencijų. Taip neturėtų būti.

A.Šindeikis: Vakaruose daugelį dalykų taip pat komentuoja pirmieji asmenys. Tiesa, mūsų valdžios vyrų skirtumas nuo Vakarų politikų yra tas, kad konservatoriai nori, jog tauta besąlygiškai tikėtų tuo, ką jie daro, o jei jau netiki, vadinasi, esi arba KGB agentas, arba Rusijos agentas. Ir dėl tokio nekritiško požiūrio į save jie ir neturi plačios visuomenės palaikymo.

R.Ališauskienė: Mano manymu, čia ne visuomenės palaikymo, o viešųjų ryšių išmanymo reikalas. Bet kuriame šios srities vadovėlyje rasi parašyta, kad blogą naujieną turi pranešti atstovas spaudai, o gerą naujieną pats lyderis. A.Kubilius visas naujienas praneša pats. Užtat, žmonės taip prastai jį ir vertina.
Kita vertus, jei jis, matė, kad mokesčių kėlimas per krizę yra neišvengiamas, turėjo gerai apgalvoti, kaip tai pranešti visuomenei.
Ir štai pažiūrėkite į Seimo pirmininkės Irenos Degutienės reitingus bei prisiminkite, kaip ji komunikuoja: niekados nepamatysite, kad ji sakytų kokias nors blogas naujienas. Ji prastų žinių arba nekomentuoja, arba tai komentuoja jos atstovai. O, kai jau ką nors sako, tai tik tai, kas yra gero. Antra vertus, pabandykime pamodeliuoti, o kas kitas galėtų užimti tokios trapios koalicinės Vyriausybės vadovo vietą? Matyt, sunkiai rastume, kas galėtų būti jo vietoje.

VEIDAS: Bet štai kaimyninės Latvijos Vyriausybės vadovas Valdis Dombrovskis taip pat, kaip ir mūsų A.Kubilius, darė panašius nepopuliarius sprendimus, tiesa, daug aiškino, kodėl daro taip, o ne kitaip.., bet buvo perrinktas.

R.Ališauskienė: Taip, viena vertus, V.Dombrovskis nuo A.Kubiliaus skiriasi gebėjimu komunikuoti, bet vis dėlto jo perrinkimui didžiausią įtaką turėjo pačių latvių nuogąstavimai, kad nepalaikant V.Dombrovskio, į valdžią ateis prorusiški politikai, kuriuos remia apie 40 proc. čia gyvenančių rusakalbių.

VEIDAS: Kuomet kūrėme valstybę 1918 m. buvome bežemiai, mažaraščiai, bet po 22 metų mūsų švietimo sistema buvo viena geriausių Europoje, šiandien idealizuojame ir to meto valdininkiją, o juk 1990 m. Lietuvą atkūrėme būdami gerokai labiau išprusę.

Z.Kiaupa: Daugelis procesų po 1990 m. vyko gerokai sparčiau nei po 1918 m. Iš tikrųjų, 1918 m. įvyko politinė revoliucija, mes išsivadavom iš Rusijos imperijos, bet nuosavybės santykiai iš esmės nesikeitė: iki tol buvo privati nuosavybė ir po 1918 m. išliko. Aukštųjų mokyklų tarpukario Lietuvoje tebuvo viena ir ta pati profesinės pakraipos – Kauno kunigų seminarija. Kita vertus, daugybė lietuvių studijavo Vakarų Europos ir Rusijos universitetuose, todėl, kai reikėjo kurti valstybę, buvo daug išsilavinusių žmonių, su plačiu požiūriu į gyvenimą, inteligentų. Taigi, startavome ne nuo nulio. Ir iš tikrųjų iki 4-o dešimtmečio pasaulinės krizės Lietuva “ėjo” labai dideliais žingsniais į priekį visomis prasmėmis.
O kalbant apie tarpukario Lietuvos švietimo pažangą, svarbu tai, kad 1918 m., priešingai nei 1990 m., nereikėjo mokyklose daryti programų perversmo – užteko tik rusų kalbą pakeisti į lietuvių.
Nuo 1990 m. Lietuva ėjo dideliais žingsniais į priekį labiausiai civilizacijos proceso, o ne valstybės valdymo prasme. Mat 1990 m. įvyko ne tik politinė revoliucija, o ir socialinė revoliucija: pasikeitė elitas, pasikeitė nuosavybės forma.
Beje, pirmame etape, apie 1990 m. iškilo labai šviesūs žmonės, tai liudija pirmos Vyriausybės asmenybių pavardės, deja, po to atėjo kiti kadrai.
Tiesa, tiek anos mūsų valstybės raidą sustabdė pasaulinė krizė, tiek ir dabar sustojome dėl pasaulinės krizės. Dar vienas žingsnis, nubloškęs aną Lietuvą atgalios, pilietinės visuomenės nebuvimas, kai po 1926 m. perversmo liko valdyti viena partija, o kitos, nors ir nebuvo paleistos, negalėjo aktyviai ir plačiai veikti.

N.Pačėsa: Man patiko profesoriaus Z.Kiaupos mintis apie intelektinį potencialą. Sovietinė vienpartinė ideologija suponavo instrumentinį mąstymą – be kūrybos, be iniciatyvos. Ir toks technokratinis mąstymas tebegajus ir dabar, nes mus valdo žmonės su technokratiniu išsilavinimu. Štai, kad ir krizės akivaizdoje daryta mokesčių reforma – atlikta visiškai technokratiškai. Reformatoriai įsivaizdavo: čia pakelsim ir viskas pakils. Bet realybė kitokia: 2 + 2 nebuvo lygu 4, išėjo 3.
Deja, mūsų aukštosios mokyklos ir toliau spaudžiamos mąstyti tik technokratiškai. Mums siunčiami signalai, kad rinkai reikia tik amatininkų; bet, kai pakalbi su bet kurios reitinguose gerai vertinamos Vakarų aukštosios mokyklos atstovais, jie transliuoja kitą žinią: tu baigei universitetą tam, kad keistum pasaulį.
Štai dėl to, kad mes visiškai neskiriame dėmesio jaunų žmonių mąstymo keitimui ir turime Vyriausybės intelektinio potencialo badą.

VEIDAS: Bet estai daugelį viešojo sektoriaus problemų išsprendė įvesdami rotacijas viešojo sektoriaus įstaigų ir tarnybų vadovams: vyksta konkursas, dalyvauji su konkrečia strategija ir pasibaigus fiksuotai kadencijai turi atsiskaityti, ką padarei. Jei neįgyvendinai strategijos, skelbiamas kitas konkursas, jei pavyko, sutartis pratęsiama dar vienai kadencijai. Tuo tarpu mes tik kalbame apie rotacijas mokyklų direktoriams, vyr. gydytojams.

A.Blažys: Estai turėjo labai gerus patarėjus – suomius. Be to, tarkime, sveikatos reformą jie pradėjo daryti dar 1993 m. Tiesa, ji irgi buvo labai skausminga: kolegos keikė savo valdžią, bet ji labai ryžtingai uždarė ligonines ir, štai, šiandien jų sveikatos priežiūros įstaigų lygis – labai aukštas.

R.Ališauskienė: Beje, Gruzija, kurioje dirbu jau 10 metų, irgi įvykdė daugybę viešojo sektoriaus reformų ir sunaikino kyšininkavimą. Net 98 proc. respondentų teigia, kad jie per pastaruosius dešimt metų nėra davę jokio kyšio. O juk tai buvo pati korumpuočiausia valstybė. Ir šiandien jau nebe mes turėtume gruzinus mokyti, o juos derėtų kviestis, kad mus pamokytų.
Tiesa, prie reformų daug prisidėjo G.Sorosas – jis mokėjo papildomus atlyginimus garbingiems profesionalams, kurie baigę mokslus JAV, D.Britanijoje ir palikę gerai mokamus postus Londono Sityje, kituose biuruose, sugrįžo dirbti į Gruzijos vyriausybę, viešąjį sektorių. Beje, nuo 2004 m. Gruzijos vyriausybių amžiaus vidurkis 34 metai. Ir tai jauni profesionalai, patriotai, grįžę čia vienai kadencijai, kad nuveiktų kažką gero savo šaliai.

G.Černiauskas: Bet ir mes kai ką sugebame: – karo keliuose projektas yra vienas sėkmingiausių pasaulyje. Juk visi kelių specialistai seniai viską žinojo, ką ir kaip reikia daryti, bet nieko nedarė iki lemtingos policininko sukeltos avarijos, kai žuvo keliu ėję vaikai. Kitaip sakant, reikėjo sukrėtimo, po kurio žuvusiųjų keliuose skaičius sumažėjo du kartus.

Z.Kiaupa: Mūsų visuomenė dabar miega, nes nėra pavojų: lenkai nekelia pavojaus, rusai irgi. O gruzinai pergyveno laikotarpį, kokį mes išgyvenome per Sausio 13-ąją ir tai juos sutelkė.
Bet aš nesutinku su sakančiaisiais, kad mes negalime norėti gyventi kaip senosiose ES narėse. Priešingai, mums reikia tikslo, tegul ir medžiaginio – gyventi kaip Europoje, nes, jei nebus to tikslo, tai nieko ir nepadarysime.

A.Šindeikis: Dar problemiškiau, kad šiandien mes esame imperijos paribys ir, jei nieko nepadarysime, tai žmonės visada migruos į imperijos centrą ir jų nesugraudinsi čia pasilikti dėl gražios gamtos ir gražių merginų.
Z.Kiaupa: Aš taip nedramatizuočiau emigracijos mąsto, nes dabartinė emigracijos banga kur kas mažesnė nei ankstesnės XVII-XX a. Bet emigracijos problema yra ta, kad jei anų emigracijų metų išvykdavo tik darbo rankos, tai dabartinės emigracijos bėda ta pati, kaip ir 1944 m. emigracijos bangos, kai pasitraukė 10 tūkst. inteligentų. Ir tai jau iš tikro yra pavojus.

N.Pačėsa: Kad žmonės čia gyventų, valstybė turi užtikrinti tinkamas sąlygas: pirmiausia, saugumą ir tai yra daug platesnė sąvoka nei tiesiog policija ar teismai. Antra, sveikatos apsaugą ir švietimą. Dar kai kas tikisi darbo – bet tai neteisėtas lūkestis. Bet švietime ir sveikatos apsaugoje reformos yra būtinos.
Paskutinis dalykas – infrastruktūra: vaikų žaidimų aikštelės, dviračių takai. Šitai atlikti yra valstybės misija.
Beje, svarbu paminėti, kad šita Vyriausybė parodė, jog ji tikrai moka tvarkytis su valstybės turtu. Iki šiol nė viena vyriausybė to nepadarė. O šita Vyriausybė pasiekė, kad pelningai dirbtų ir paštas, ir geležinkelis, ir oro uostas, nors jie ir neprivatizuoti.
Todėl, manau, galima išspręsti ir sisteminius švietimo bei sveikatos apsaugos klausimus. Tik neaišku, kodėl Vyriausybei pritrūko valios šioms reformoms užbaigti.

Z.Kiaupa: Vyriausybei dar nepervėlu pradėti kalbėtis su žmonėmis. O ir kad šita Vyriausybė buvo bloga, nepasakyčiau, nors ideali irgi nebuvo.

A.Blažys: Ir aš nelaidoju konservatorių Vyriausybės. Manau, bus kaip Latvijoje visi keikė V.Dombrovskį, bet vėl išrinko.

Ž.Martinaitis: Rinkimų metu visiems išsiilgusiems Mesijo reikėtų pasakyti: pažiūrėkite į veidrodį, ten pamatysite tikrąjį Mesiją.

Valstybės valdymas per 760 metų neabejotinai pergyveno keliolika lūžio momentų. Nesigilindamas į santvarkų, epochų skirtumus, aš išskirčiau Mindaugo ir Vytauto epochą, kai formavosi pagrindiniai valdymo principai, leidę valstybei gyvuoti šimtmečius, ginti savo gyvybinius interesus ir vykdyti efektyvią užsienio politiką.

Vidaus valdymas buvo kodifikuotas, reformos įgyvendintos priimant esminius dokumentus – LDK Statutus.
Kitas lūžio momentas galėjo būti pertvarkant valdymą, įgyvendinant reformas, modernizuojant valstybę XVIII a. pabaigoje. Neradus reikalingo pilietinio konsensuso, iki galo neįgyvendinus reikalingų valdymo reformų, negalėjo būti efektyvios užsienio politikos, kuri išgelbėtų valstybę nuo žlugimo.
O štai XX a. pradžioje, kuriant Lietuvos valstybę, jau buvo sukurtas pakankamai modernus valstybės valdymo mechanizmas su valstybės tarnyba, Lietuvos vidaus galimybėmis paremtu konkurencingu ūkiu. Bet valdymo ydos pradėjo ryškėti atsisakius demokratinio valdymo mechanizmo, partijų konkurencijos. Be šių komponentų valstybės valdymas negalėjo dinamiškai keistis, atitikti tos dienos reikalavimų, įgyti visaverčio visuomenės pasitikėjimo bei vykdyti efektyvios užsienio politikos.
Atkuriant valstybę XX a. pabaigoje turimas visuomenės pasitikėjimas leido įvykdyti skausmingas, bet būtinas reformas. Atkurtos konstitucinės teisės, tarp kurių esminė buvo nuosavybės teisė. Manyčiau, ir dėl buvusios ūkinės-partinės nomenklatūros įtakos, ir dėl priimtų iki galo neapgalvotų įstatymų nepavyko įvykdyti veiksmingos ir visuomenės interesus atitinkančios valstybinės nuosavybės valdymo ir privatizavimo reformos. Bet per pastarąjį dvidešimtmetį valstybės valdymas, nors ir buksuodamas, reformavosi įgyvendindamas europinius bei demokratinėms valstybėms būdingus standartus. Didžiausias reformų lokomotyvas buvo narystė Europos Sąjungoje.
Per pastaruosius ketverius metus buvo akcentuojama Vyriausybės, kaip vykdomosios institucijos, atsakomybė, nustatyta ministrų atsakomybė pagal valdymo sritis. Pertvarkyta valstybinių įstaigų atskaitomybė arba tiesiogiai Vyriausybei, arba ministrui. Atsisakyta dubliuojančių institucijų bei tęsiama valstybinių įmonių pertvarka, kad jų veikla valstybei būtų ekonomiškai naudinga. Teritorinio valstybės valdymo funkcijos labiau patikėtos savivaldybėms, kartu panaikinant apskričių administracijas.
Siekiant esminių pokyčių strateginėje srityje ir įgyvendinant energetinio saugumo politiką, pasitvirtino Energetikos ministerijos įsteigimas. Siekiant mažinti neigiamų reiškinių (šešėlinės ekonomikos) įtaką, buvo pasiektas naujas institucijų bendro darbo etapas – pradėta dalytis turimomis galimybėmis: informacinėmis bazėmis, techninėmis priemonėmis… Tai skatino ir finansinių išteklių trūkumas.
Deja, visuomenės pasitikėjimo stoka, biurokratizmas bei korupcija stabdo valstybei ir piliečiams reikalingas reformas. Todėl ateityje formuojant viešąją tarnybą turėtų dalyvauti visuomenės atstovai, turėtų būti skatinamas atsakingiausių pareigūnų parinkimo viešumas, kad piliečiai žinotų ir dalyvautų renkant prokuratūros, teismų vadovus.

Valstybės dienos išvakarėse neatsitiktinai prisimenami valstybės tarnautojai – paprastai kalbant, tai yra tie žmonės, kurie tarytum nepastebimu kasdieniu darbu užtikrina, kad mūsų krašte būtų tvarka. Kalbant gudriau – valstybės tarnautojai yra socialinė pareigūnų struktūra, per kurią valdoma valstybė.

Lietuvoje valstybės pareigūnų sistema gyvuoja jau beveik šešis šimtus metų. Susiformavusios tradicijos šiandien skleidžiasi kitomis istorinėmis aplinkybėmis, skirtingoje mentalinėje, politinėje, ekonominėje, kultūrinėje aplinkoje, bet pagrindinių pareigybių funkcijos ir paskirtis išlieka, nebent keičiasi jų pavadinimai ar atsiranda naujų. Kancleris, ministrai, Seimo pirmininkas arba prezidentas – praeityje galima nesunkiai rasti šias pareigybes identifikuojančių ženklų.

Pirmieji valstybės pareigūnai – Vytauto dvare

Pareigybių sistema Lietuvoje pradėjo klostytis dar Vytauto laikais, XV a. pirmoje pusėje. Pabrėžtina, kad iš pat pradžių formavosi centrinės (dvaro) ir vietinės (teritorinės) valdžios pareigūnų sistema. Svarbiausias dvaro pareigūnas buvo valdovo maršalka. Tai iš Europos perimta pareigybė, kurios funkcijos apėmė dvaro reikalų tvarkymą. Išvertus iš lotynų kalbos, žodis „maršalka” reiškia arklidininką.
Ilgainiui maršalkos pareigos pakito, o jo kompetencijos sritis buvo perkelta į valdovo dvarą. Šis pareigūnas, be administracinių, vykdė ir reprezentacines bei kai kurias teismų funkcijas. Vienu metu valdovas turėdavo net kelis maršalkas, pavyzdžiui, Kazimiero Jogailaičio laikais dvare darbavosi net 25 maršalkos. Istoriniai šaltiniai liudija Vytauto dvare buvus ir taurininką, pataurininką, vyriausiąjį kambarinį, iždininką. Tai taip pat buvo iš Europos valdovų dvarų nusižiūrėtos ir Lietuvoje perimtos pareigybės, į kurias skirdavo pats valdovas. Tai ir gali būti laikoma valstybės tarnautojų sistemos ištakomis.
XV a. pirmoje pusėje pareigybių sistema tik formavosi, o pareigybių specifika nebuvo aiški ir patiems vykdytojams. Beveik penkiasdešimt metų valdžiusio Kazimiero Jogailaičio pareigūnų sąraše jau matomos stalininko, pastalininkio, virtuvininko, raikytojo, medžioklio pareigybės. Tiesa, anuomet jos jau nedaug ką bendra turėjo su realiomis funkcijomis ir buvo greičiau garbės titulai, kurių paprastai siekdavo didikų sūnūs, pradėdami savo karjerą valdovo ir valstybės tarnyboje.

Pareigybių plėtra ir hierarchija
Kazimiero valdymo laikais išaugo tiek didžiojo kunigaikščio dvaro poreikiai, tiek ir visos valstybės – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) valdymo apimtis. Todėl atsirado viena aukščiausių valstybėje – LDK kanclerio pareigybė. Jis buvo ne tik valstybės antspaudo saugotojas, bet ir šalies vykdomosios valdžios prižiūrėtojas. Jo žinioje buvo ir tarptautinės komunikacijos, taigi ir užsienio politikos kontrolė.
Ilgainiui XV a. antroje pusėje pradėjo formuotis pareigybių hierarchija. Pirmuoju pareigūnu formaliai laikytas didysis, arba krašto, maršalka, kurio rūpestis buvo tvarka valdovo gyvenamoje vietoje, įvairios iškilmės, pasiuntinių priėmimas, pirmininkavimas seimo posėdžiams. Tačiau faktiškai svarbiausiu po valdovo asmeniu šalyje išliko kancleris, kuris turėjo įtakos visiems pagrindiniams valdžios institucijų sprendimams. Be didžiojo kanclerio antspaudo negaliojo joks kanceliarijoje parengtas dokumentas, jo žinioje buvo ir šalies archyvas.
XVI a. atsirado pakanclerio pareigybė. Jo dispozicijoje buvo mažasis antspaudas, dažnu atveju prilygstantis didžiajam. Pavyzdžiui, kai Stepono Batoro privilegijos dėl katalikiškosios jėzuitų kolegijos pertvarkymo į universitetą nesutiko antspauduoti LDK kancleris Mikalojus Radvila Rudasis, šį dokumentą mažuoju antspaudu patvirtino pakancleris Eustachijus Valavičius, ir valdovo privilegija dėl Vilniaus universiteto įkūrimo įgijo teisėtą galią.
Pareigūnų skyrimas buvo didžiojo kunigaikščio teisė, tačiau pagal Aleksandro 1492 m. suteiktą privilegiją valdovas turėjo tartis su LDK diduomenės interesams atstovaujančia Ponų taryba. Ją sudarė svarbiausias centro ir vietos pareigybes užėmę turtingiausi ir įtakingiausi LDK didikai. Valstybę jie suvokė kaip savo veiklos erdvę. Neatsitiktinai jie apie save sakydavo: „Mes, Lietuva.“ Jie rūpinosi, kad būtų užtikrintas valstybės suverenumas ir vientisumas bei turtinės didikų garantijos. Dėl to sustiprėjo Ponų tarybos įtaka valdovo sprendimams, o tai jau – pirmosios demokratijos apraiškos.
Galiojančios teisinės normos reglamentavo, kad valstybės pareigūnais negalėjo būti skiriami svetimšaliai ir ne katalikų tikėjimo asmenys, o valdovo pasirinkimą ribojo raštu nefiksuoti papročiai: svarbiausias pareigybes visada užimdavo tik kilmingieji. Susiformavo laipsniško pareigų kilimo tradicija: karjera prasidėdavo nuo žemesnių centrinių ir teritorinių pareigybių ir pasiekdavo aukščiausias. Ilga ir laipsniška karjera yra charakteringas tos visuomenės požiūrio į valstybės valdymą pavyzdys.

Pareigybinis lietuvių didikų ir bajorų charakteris
Istoriniai šaltiniai liudija, kad egzistavo koreliacija tarp pareigūnų personalijų ir giminystės ryšių. Pasak prof. dr. Rimvydo Petrausko, pareigūnų „valdymo topografija susijusi su jų kilmės geografija“, tai yra vietos pareigybių vykdymo ir tėvonijos vietos sutapdavo. Pavyzdžiui, nuo 1440 m. iki amžiaus pabaigos Anykščių seniūnai buvo Astikų giminės atstovai. Valdovas paprastai būdavo suinteresuotas nekeisti nusistovėjusių santykių, ypač vietinėje valdžioje, kurios pagalba buvo svarbi, užtikrinant sklandų valstybės administravimą.
Garantuoti savo valdžią kasdieniame gyvenime be vietinės bajorijos ir diduomenės paramos valdovas negalėjo, todėl laužyti nusistovėjusių hierarchinių santykių jam buvo nenaudinga. Tapti pareigūno įpėdiniu daugiausiai galimybių turėjo jo giminaičiai, ir tokia praktika buvo laikoma teisinga. Leonui Sapiegai tapus LDK didžiuoju etmonu ir šitaip nutraukus Radvilų įpėdinystę tame poste, Kristupas Radvila 1625 m. laiške jam priminė, kad šias pareigas vykdę Radvilos tėvas, senelis, prosenelis ir proprosenelis, todėl jos priklausančios šiai giminei. To meto mąstysenoje buvo giliai įsišaknijęs suvokimas, kad iš kartos į kartą perduodami tam tikri sugebėjimai, elgesys, vertinimai. Vadovauti ir valdyti gali tik tam tinkamai pasirengęs žmogus. O pasirengimas tais laikais pirmiausia buvo įgyjamas namie, tik paskui – didiko ar Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvare, ilgainiui – užsienio ir Vilniaus universitetuose.
Pabrėžtina, kad valdovas pareigybes skirdavo iki gyvos galvos. Tačiau jos nebuvo paveldimos. Didikai, siekdami išsaugoti tas pačias pareigas savo giminei, turėdavo gerokai pasistengti: ir kad valdovui įtiktų, ir kad kitų didikų bei bajorijos palaikymą turėtų.

Valstybės pareigūnų nuopelnai Lietuvos valstybingumo išsaugojimui
Įdomi valstybės tarnautojų istorijos raida po 1569 m. liepos 1 d. Lietuvos ir Lenkijos Liubline pasirašytos sutarties. Europos politiniame žemėlapyje atsirado nauja konfederacinė valstybė – Abiejų Tautų Respublika (ATR). Unijos akte buvo numatyta, kad nuo šiol bus renkamas bendras ATR valdovas – Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis, o šalį valdys bendras seimas. Jame LDK priklausė trečdalis vietų. Ir nors lietuviams nepavyko išsaugoti dalies žemių bei suverenumo, LDK vis dėlto išsaugojo svarbiausius valstybingumo atributus. Išliko atskiras valstybės titulas, teritorija, vykdomoji valdžia, teisinė sistema ir kariuomenė.
Šiomis naujomis istorinėmis aplinkybėmis itin išaugo valstybės pareigūnų, per kuriuos valdyta valstybė, asmeninė ir pilietinė atsakomybė. Būtent pareigūnai – kilmingi, įtakingi ir išsilavinę didikai – turėjo lanksčia diplomatija ir kompromisais užtikrinti Lietuvos valstybinį identitetą, politinį savarankiškumą bei teritorinį vientisumą.
Nepaisant deklaruoto abipusio lietuvių ir lenkų tautų „sutikimo“, Liublino sprendimus lietuviai pagrįstai suvokė kaip jų kraštui padarytą didelę skriaudą. Lig tol besivaržiusios dvi įtakingiausios lietuvių giminės – Radvilos ir Chodkevičiai – susivienijo ir slapta sutartimi įsipareigojo „… apie savo Tėvynę mąstyti, kad ji iš Dievo malonės ir mūsų pastangomis galėtų sugrįžti į savo ankstesnį grožį ir šlovę“. Ir tai nebuvo pompastiškos deklaracijos. Valstybės pareigūnai sutiko pripažinti Stepono Batoro išrinkimą ATR valdovu (1576) tik po to, kai šis įsipareigojo leisti Lietuvos didikams laisvai „savo teisę pataisyti“. Todėl buvo parengtas III Lietuvos Statutas, įtvirtinęs pamatinę suverenios tautos teisę į laisvę. 1588 m. šį dokumentą patvirtino bei ginti įsipareigojo ir tuometinis ATR valdovas Žygimantas Vaza.
III Lietuvos Statutas – iškilus LDK teisės paminklas, pergyvenęs net ir pačią valstybę: po trečiojo ATR padalijimo 1795 m. Rusija okupavo didžiąją LDK dalį, o Statutas galiojo net iki 1840 m.

Gyvenimas – tai tarnystė valstybei
Istorinės raidos požiūriu valstybės pareigūnų sistema skleidėsi ir mainėsi užtikrindama Lietuvos valstybės savarankiškumą. Tarnystė savo kraštui visada buvo garbės bei atsakomybės klausimas, ir didikai buvo suinteresuoti atlikti tas pareigas gerai. Kita vertus, pareigų turėjimas valdovo dvare ar valstybės valdymo aparate LDK didikams garantavo galimybes įgyvendinti asmeninius interesus.
Dalyvavimas valstybės valdyme priimant politinius, ekonominius sprendimus turėjo tiesioginę įtaką didikų žemės valdų vientisumui, turto gausinimui ir neliečiamumui, įtakai bei žinomumui. Todėl dauguma didikų giminių savo karjerą valstybės tarnyboje sutapatindavo su asmeniniu gyvenimu. Neatsitiktinai garsi kunigaikščių Sapiegų giminė yra pasakiusi: „Valstybės istorija – tai mūsų šeimos istorija.“ Tai atspindi institucijų vertybinių orientacijų paveldėjimą.

Nuo liepos 4 iki spalio 28 d. Valdovų rūmų muziejuje galima apžiūrėti valdovų ir didikų portretų kolekciją. Beje, Vilniaus paveikslų galerijoje pirmą kartą rodomi eksponatai iš Ukrainos muziejų saugyklų.

Jūratė Vaičiuvienė

Nusivylusi esama padėtimi visuomenė griežia dantimis – ne vienas yra pasvarstęs, kaip gerai būtų, jei valstybę valdytų ne Seimas, bet patys piliečiai.

Žmonės nusivylę ne valstybe, bet valstybės valdymo kompetencijos stokojančiais politikais. Siekdami bet kokia kaina išlaikyti postus, kai kurie aukšti šalies pareigūnai pamina moralines, etines vertybes ir visuomenės interesus.
Valstybės sėkmė priklauso nuo valdymo. Mūsų besivystančioje šalyje keičiantis valdžioms nebelieka darbų tęstinumo, o juk Lietuvai naudingi strateginiai projektai turi būti tęsiami, nepaisant valdžios kaitos. Žinoma, gali būti keičiami kai kurie veiksmai, prisitaikant prie esamos situacijos, prie laikotarpio, tačiau tęstinumas vis dėlto būtinas. Kiekviena Vyriausybė turi turėti aiškią viziją – strateginį planą, kuriame būtų nurodyti valstybės trumpalaikiai ir ilgalaikiai prioritetai. Už planų įgyvendinimą atsakingas visas Vyriausybės kabinetas – visa komanda, kuri įgyvendina ne kurios nors partijos tikslus, bet patvirtintos Vyriausybės programos tikslus.
Turi būti aiškiai nubrėžti prioritetai pritraukiant investicijas, planuojant nacionalinį biudžetą, planuojant ES lėšų panaudojimą. Manau, jog dabartinės Vyriausybės didžioji klaida buvo ta, kad ji daugiau blusinėjo, ką veikė ankstesnė Vyriausybė, o ne ėmėsi programos įgyvendinimo.
Apskritai visus šiuos ketverius metus trūksta komandinio darbo. Kiekviena ministerija dirba sau – pasidalijo funkcijomis, apsibrėžė, ką turi veikti, bet juk valdymo sėkmė priklauso nuo kompetentingos komandos. Deja, tokios komandos ši Vyriausybė neturi. Strateginio planavimo komitetai panaikinti, Teisės departamentas panaikintas. Niekas netikrina ministerijų pateiktų teisės dokumentų. Netinkamai parengti įstatymų projektai atkeliauja į Seimą ir sulaukia gausybės Seimo Teisės departamento pastabų. Realus darbas vilkinamas.
Dėl biurokratų kaltės visuomenės interesai nustumti į antrą planą. Apie tai byloja kasdieniai pavyzdžiai. Kai tik Lietuvos gyventojas susiduria su valdininkais, kurie turėtų greitai ir efektyviai padėti išspręsti kokią problemą, – kaskart nusiviliama, švaistomos lėšos ir laikas. Tvarkos siekimas suprantamas, tačiau pas mus sistema išsigimė, neliko nei atsakomybės, nei efektyvumo – štai kodėl piktinasi tautiečiai.
Ši Vyriausybė skambiai deklaravo norą mažinti biurokratiją, taip viliodama rinkėją. Tačiau šis suviliotas po rinkimų liko it musę kandęs. Apie Saulėlydžio komisijos saulėlydį kalbėta ne kartą. Jungtos įvairios valstybės įstaigos ir institucijos, darytos reformos, pradedant sveikatos priežiūros ir baigiant mokslo sritimis. Tačiau neapgalvoti ir skubūs pokyčiai, institucijų stambinimas sukėlė sumaištį visuomenėje, bet nedavė teigiamų rezultatų. Biurokratija nesumažėjo. Nereikalingu laiko švaistymu, popierizmu piktinasi ir verslininkai, ir mokslininkai. Dėl to susiduriame su protų nutekėjimo problema, inovacijų ir pažangių technologijų stoka, žlungančiu smulkiuoju verslu, dideliu nedarbu, kurių rezultatas – milžiniška emigracija.
Valstybės valdymas reikalauja žinių, kompetencijos ir tolerancijos. Sprendimai, kurie vėliau paveiks kiekvieną, turi būti priimami derantis visoms suinteresuotoms pusėms, o ne stumiami buldozeriu, arogantiškai užsispyrus kažkuriam iš ministrų.
Kitose Europos šalyse gajus atskaitomybės principas Lietuvoje pamažu eliminuojamas.

Politikai ir verslininkai reguliariai iškelia problemą, kad valstybės ar viešosios institucijos milijonus litų už nedideles palūkanas laiko bankuose, o valstybė tuo metu priversta skolintis iš užsienio kreditorių už tris keturis kartus didesnes palūkanas. Štai Valstybinė ligonių kasa terminuotu indėliu laikė 247 mln. Lt Privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšų, Klaipėdos jūrininkų ligoninė banko sąskaitose sugebėjo sukaupti 23 mln. Lt, po „Snoro“ skandalo paaiškėjo, kokias didžiules sumas jame laikė kai kurios su valstybės ar savivaldybių biudžetais susijusios institucijos.
Finansų ministrės patarėja Rasa Jakilaitienė teigia, kad visų šių atvejų negalima statyti į vieną gretą. Kaip nustatė Valstybės kontrolė, Privalomojo sveikatos draudimo fondo rezervas buvo sudarytas iš valstybės brangiai pasiskolintų lėšų ir tikrai laikytas banke kaip indėlis. Tačiau dalis asignavimų valdytojų, pavyzdžiui, aukštosios mokyklos ar ligoninės, yra viešosios įstaigos, tad jos turi teisę imti užmokestį už tam tikras paslaugas ir tomis lėšomis disponuoti. Tiesa, šios įstaigos gauna dotacijas ir iš valstybės ar Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetų. Savivaldybėms ir aukštosioms mokykloms Konstitucija suteikia tam tikrą veiklos, įskaitant ir finansinės, autonomiją.
„Valstybės pinigų srautai juda tarp keturių atskirų (valstybės, savivaldybių, „Sodros“ ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo) biudžetų. Atitinkamai pagal sritis pasidalijama ir kontrolė bei atsakomybė. Labai svarbu, kad viešojo sektoriaus institucijos ir įstaigos vertintų biudžeto lėšas ne kaip savo, o kaip mokesčių mokėtojų turtą“, – pabrėžia R.Jakilaitienė.
Ministrės patarėja primena, jog valstybė skolinasi tikrai ne tam, kad pasiskolintas lėšas investuotų į terminuotus indėlius komerciniuose bankuose, o kad finansuotų viešąsias paslaugas ir įgyvendintų įsipareigojimus, kai suplanuotos išlaidos viršija pajamas. Tiesa, skolinamasi su tam tikra atsarga, nes skolinantis „iš vakaro“ smarkiai išaugtų Vyriausybės skolinimosi sąnaudos ir mažėtų investuotojų pasitikėjimas. Kadangi į biudžetą gaunamų pajamų ir išlaidų grafikai nesutampa, kartais laikinai susidaro laisvų lėšų sumos, kurios trumpam, dažniausiai iki mėnesio, yra investuojamos. Už šias lėšas gaunamos palūkanos naudojamos viešosioms reikmėms.
Dabar valstybės biudžeto ir pasiskolintos lėšos komercinių bankų terminuotuose indėliuose siekia 425 mln. Lt. Asignavimų valdytojų valstybės biudžeto lėšų likučiai komerciniuose bankuose sudaro 64,5 mln. Lt, iš jų 29,4 mln. Lt – aukštųjų mokyklų uždirbtos pajamų įmokos už mokslą ir kitas paslaugas.