87 proc. apklaustų šalies gyventojų dažniau ar rečiau didžiuojasi esantys lietuviai: visada tuo didžiuojasi 37,6 proc. respondentų, o kartais – pusė.

Tai paaiškėjo iš „Veido“ užsakymu tyrimų bendrovės „Prime consulting“ atliktos naujausios sociologinės apklausos. Iš principo tai nėra dramatiškai liūdni skaičiai, juk tik 13 proc. apklaustųjų niekada nesididžiuoja esą lietuviai. Jei prisiminsime, kad daugumos ankstesnių apklausų rezultatai būdavo kur kas pesimistiškesni, šio sociologinio tyrimo rezultatai nuteikia daugiau ar mažiau pozityviai.
Artėjant Kovo 11-ajai ir turint omenyje, kad nuo nepriklausomybės atkūrimo praėjo 22 metai, tai yra tiek pat, kiek Lietuva nepriklausoma buvo tarpukariu, respondentų taip pat teirautasi, ar Lietuva, kaip valstybė, daugiau pasiekė per 22 metus tarpukariu, ar per 22 metus dabar, atkūrus nepriklausomybę. Daugiau nei pusė apklaustųjų pabrėžė, jog skirtumai pernelyg dideli, kad šiuos laikotarpius būtų galima lyginti. Tiesa, maždaug ketvirtadalis respondentų vis dėlto išskyrė, kad Lietuva daugiau pasiekė 1990–2012 m. o 16,8 proc. didesnę pažangą mato 1918–1940 m.

Ar jūs didžiuojatės esąs lietuvis? (proc.)

Kartais    49,4
Taip    37,6
Ne    13

Jūsų nuomone, ar Lietuva, kaip valstybė, daugiau pasiekė per 22 metus tarpukariu, ar per 22 metus dabar, atkūrus nepriklausomybę? (proc.)

Skirtumai pernelyg dideli, kad šiuos laikotarpius būtų galima lyginti    57,2
Dabar    23
Tarpukariu    16,8
Pasiekimai panašūs    2,6
Nežinau / neturiu nuomonės    0,4

Šaltinis: „Veido“ užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime consulting“ 2012 m. vasario 13–15 d. atlikta Lietuvos didžiųjų miestų 500 gyventojų apklausa. Cituojant apklausą, nuoroda į „Veidą“ būtina.

Prieš 625 metus, 1387-ųjų vasarį, Vilniuje buvo pakrikštyti pirmieji mūsų tautiečiai.

Tuo metu Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo likusi vienintelė iš dalies pagoniška valstybė Europoje. O tas jai lėmė daugybę bėdų ir nelaimių, ne tik dažnus Kryžiuočių ordino įsiveržimus su plėšimais, taikių gyventojų žudynėmis, jų grobimais. Didelę žalą valstybei ir jos gyventojams darė ir politinė, ekonominė, kultūrinė izoliacija nuo Vakarų pasaulio, kuri didino mūsų atsilikimą, trukdė normaliai raidai.
Mūsų valdovai puikiai suprato, kad krikštas yra būtinas, tačiau tam trukdė keletas rimtų kliūčių. Svarbiausia – nebuvo palankių sąlygų jį gauti. Nors į LDK atkakliai brovėsi kryžiuočiai, skelbdami savo norus apkrikštyti pagonis – lietuvius, jiems rūpėjo ne nešti mums Dievo žodį, ne ginti krikščionis, kam tas ordinas buvo įkurtas. Tikrasis jų tikslas buvo užgrobti svetimas žemes, pavergti vis naujas tautas, nes tada buvo priimta, kad tas, kuris pakrikštija, tas ir viešpatauja. Tokie krikštytojai netiko dar ir todėl, kad žmonės, žinodami jų juodus darbus, nejautė simpatijų ir krikščionybei, priešinosi jos nešėjams kaip įmanydami.

Nesėkmingi bandymai

Vis dėlto buvo aišku, kad tai problema, ir pirmas ją pabandė išspręsti Mindaugas, vienintelis mūsų karalius. Siekdamas apkrikštyti savo karalystę, jis visai pagrįstai tikėjosi taip ne tik įveikti jos tarptautinę izoliaciją, padaryti galą kryžiuočių agresijai, bet ir sustiprinti jauną valstybę, galutinai įveikti savo varžovus vienijant Lietuvos žemes. Todėl 1250 m., tarpininkaujant Livonijos magistrui, Mindaugas pasiuntė savo pasiuntinius pas popiežių Inocentą IV, prašydamas, kaip rašoma popiežiaus bulėje, priimti ypatinguoju Romos bažnyčios sūnumi. 1251 m. vasarą Mindaugas su žmona Morta ir, anot kronikos, „su didele pagonių daugybe“ buvo pakrikštyti, o 1253 m. Mindaugui ir jo žmonai Livonijos magistras uždėjo karalių vainikus.
Šis pirmasis Lietuvos krikšto bandymas buvo ir pats rimčiausias: Romos popiežius įkūrė visai savarankišką, tiesiogiai jam pavaldžią Lietuvos vyskupiją, paskyrė vyskupą, 1254 m. pavasarį buvo pastatyta katedra. Tik istorikai tebesiginčija, kur buvo Mindaugo sostinė ir kur ta katedra stovėjo. Taip pat lieka neaišku, ar mūsų karalius 1263 m. žuvo nuo konkurentų rankos būdamas krikščionis, ar jis prieš tai tos krikščionybės atsisakė. Šiaip ar taip, mūsų protėviai tada taip ir liko pagonimis.
Didysis kunigaikštis Gediminas buvo gerai susipažinęs su krikščionių tikėjimu, žinojo ir apie Mindaugo bandymus apkrikštyti šalį, susirašinėjo su popiežiumi Jonu XXII, o vieną savo laiškų, rašytą 1322 m., užbaigė taip: „Mes, kaip ir kiti krikščionių karaliai, esame pasirengę visuose dalykuose jums paklusti ir priimti krikščionių tikėjimą…“ Popiežius sveikino tokius jo planus, vadino jį lietuvių ir daugelio rusų garsiu karaliumi. Tačiau dėl nežinomų priežasčių šie planai taip ir nebuvo realizuoti, greičiausiai tam sutrukdė tarptautinės LDK padėties pokyčiai.
Dar keli krikšto bandymai įvyko didžiojo kunigaikščio Algirdo laikais (1345–1377 m.), bet ir jie baigėsi be rezultatų. Rusų istorikai tvirtina, kad iš Vakarų tuo klausimu atvykusiems pasiuntiniams šis mūsų valdovas pareiškęs: LDK sutiktų priimti krikščionybę, jeigu Kryžiuočių ordinas sugrąžintų visas jo užgrobtas lietuvių žemes ir išsikraustytų į Rytus – krikštyti Aukso ordos totorių, o kartu ir rusų…

„Pusė Vilniaus priėmė vokiečių tikėjimą“

XIV amžiui baigiantis atsirado dar viena rimta priežastis Lietuvai apkrikštyti – jos valdovo Jogailos norai vesti Lenkijos karalaitę Jadvygą ir tapti karaliumi. Derybos dėl to prasidėjo 1383 m., kaip rašo vienas metraštis, lenkai pradėjo „siuntinėti iš Krokuvos pasiuntinius pas didįjį kunigaikštį Jogailą, kad jis priimtų senosios Romos krikštą ir kad vestų jų karalaitę Jadvygą ir taptų jų karalium Krokuvoje ir visoj Lenkų žemėj“. Krikšto reikalavimas buvo būtina Jogailos karaliavimo sąlyga, ji įrašyta greta kitų šiuo reikalu sudarytoje 1385 m. Krėvos sutartyje, greta sąlygos paleisti visus turimus lenkų belaisvius ir „savo Lietuvos ir Rusijos žemes prijungti prie Lenkijos“.
1386 m. vasarį Jogaila su broliais ir pusbroliais atvyko į Krokuvą, netrukus visi jie čia buvo pakrikštyti, vasario 18 d. įvyko jo jungtuvės su Jadvyga, o kovo 4-ąją jį labai iškilmingai karūnavo Lenkijos karaliumi. Atėjo laikas ir jam vykdyti savo pažadus. Tais pačiais metais pats Jogaila su lenkų dvasininkais atvyko į Vilnių vadovauti krikštui – taip pabrėžiant politinę įvykio reikšmę.
Apie Lietuvos krikšto pradžią LDK sostinėje 1387 m. vasarį, kada, kaip rašo rusų metraštis, „pusė Vilniaus priėmė vokiečių tikėjimą“, nesąžiningi istorikai paskelbė nemaža prasimanymų. Pavyzdžiui, Kryžiuočių ordino metraštininkas parašė, kad krikštijamieji turėję bristi į Neries vandenį, bet to Bažnyčios kanonai nereikalavo – pakako apšlakstymo švęstu vandeniu, o upė tuo metu buvo užšalusi…
Patikimesnis atrodo Jono Dlugošo aprašymas: žmonės buvo skirstomi į grupes, ir visai grupei buvęs duodamas vienas bendras vardas – kad būtų sparčiau; visi pakrikštytieji iš karaliaus gavo dovanų baltus marškinius, kurie daugeliui buvę svarbiau už krikšto apeigas…
Tada mieste ir jo apylinkėse buvo apkrikštyta apie 30 tūkst. žmonių, pačiam karaliui teko raginti juos atsisakyti senųjų dievų, raginti gesinti šventąsias ugnis, iškirsti šventas giraites ir priimti naują, krikščionių tikėjimą. Mat atvykėliai dvasininkai – lenkai, čekai nemokėjo lietuvių kalbos, o vilniečiai tada – lenkiškai.
Tuo metu buvo įkurtos ir pirmosios septynios parapijos: Medininkų, Maišiagalos, Ukmergės, Nemenčinės, Krėvos, Hainos ir Obolčių. Kiek vėliau jos atsirado Bistricoje, Merkinėje, Trakuose, Lydoje, Ašmenoje ir kitur. Valdovai Jogaila ir Vytautas parapijas apdovanojo žemėmis, gyventojams nustatė mokesčius ir duokles jų tarnams išlaikyti. Nemažai privilegijų gavo ir apsikrikštiję bajorai: buvo sutvirtinta jų ir jų palikuonių teisė į žemės nuosavybę – kaip ir lenkų šlėktos, bajorai atleisti nuo ūkio darbų ir t.t. Krikštas buvo privalomas, krikščionybė tapo LDK valstybine religija.
Tuo pat metu imta organizuoti ir Vilniaus vyskupiją. Jai išlaikyti Jogaila paskyrė milžiniškus žemės plotus apie Tauragnus, Molėtus, Labanorą, Drogičino apskrityje ir kitur, dovanojo Vilniaus miesto dalį. Tačiau ši vyskupija nebuvo savarankiška, kaip kadaise Mindaugo įkurtoji, o pavaldi Lenkijos Gniezno arkivyskupui – nepaisant Vytauto pastangų to išvengti. Todėl šios vyskupijos vadovybė paprastai būdavo lenkų rankose ir tarnavo Vilnijos nutautinimui.
Žemaitija apkrikštyta vėliau, 1413 m., nes į ją vis pretendavo kryžiuočiai. Dėl to pirmasis Žemaičių vyskupas Motiejus Trakiškis įsikūrė Varniuose tik 1417 m.

Rezultatai ir pasekmės

Kryžiuočiai dar ilgokai nenorėjo atsisakyti savo planų užvaldyti LDK, todėl ir po jos krikšto puldinėjo, net degino bažnyčias, žudė kunigus. Tik Žalgiris privertė juos nusiraminti. Sumažėjo Lietuvos izoliacija nuo Vakarų – per Lenkiją juos pasiekti nebuvo sunku. Tačiau istorikai, be abejo, teigiamai vertindami krikštą, vis dėlto randa nemažai jo įgyvendinimo trūkumų.
Zenonas Ivinskis, nemažai laiko praleidęs Vatikano archyvuose, tvirtina, kad „naujasis tikėjimas Lietuvoje – bent taip galėjo atrodyti pagoniui – buvo užmestas iš viršaus, paskubomis. Pasiruošimas prie krikšto buvo paviršutiniškas, nerūpestingas“. Todėl nei 1387 m. aukštaičiai, nei 1413 m. krikštijami žemaičiai naujam tikėjimui nebuvo tinkamai pasirengę. Daugiausia tą lėmė skubėjimas ir ta aplinkybė, kad krikštytojai buvo „nebylūs apaštalai“, mokančių vietos gyventojų kalbą dvasininkų iš anksto nebuvo parengta.
Dar reikia pridurti, kad paprastiems žmonėms, valstiečiams atsisakyti tėvų, protėvių papročių ir tradicijų buvo nelengva dar ir todėl, kad jie už tai nieko gero negavo, priešingai – įgijo naujų prievolių, todėl neretai naujajam tikėjimui atkakliai priešintasi. O vietoj įtikinėjimo, suprantamo to tikėjimo tiesų aiškinimo buvo naudojama prievarta. Ji minima Jogailos 1387 m. vasario 22 d. rašte, kuriame parašyta: „Didysis kunigaikštis Jogaila… nori priimti Šv. Romos bažnyčios katalikų tikėjimą. Visus abiejų lyčių lietuvius… patraukti, pašaukti ir net jėga priversti į katalikų tikėjimą ir Šv. Romos Bažnyčios paklusnumą.“ Žinoma, toks būdas naujam tikėjimui įvesti ne pats geriausias.
Kitas didelis mūsų krikšto trūkumas: paprastai krikščionybė tautoms atnešdavo raštą vietos gyventojų kalba, kultūrą, civilizaciją, padėjo stiprinti, vienyti valstybes. Taip dar IV–VI a. buvo Armėnijoje, Gruzijoje, X a. – Kijevo Rusioje. Pas mus, deja, taip neįvyko iš dalies dėl mūsų valdovų, kurie nesirūpino kultūra, kaltės, iš dalies – kad krikštytojai lenkai nemokėjo LDK gyventojų kalbų (ne tik lietuvių, bet ir latgalių, baltarusių, ukrainiečių). Maža to, jie demonstratyviai jų nesimokė, skelbdami, kad tai pagoniškos kalbos, versdami žmones melstis visai jiems nesuprantama lenkų kalba.
Dar viena bėda: kadangi LDK gyventojų daugumą sudarė slavai – stačiatikiai, tai katalikybės, kaip valstybinės religijos, įvedimas suskaldė ir susilpnino valstybę tuo metu, kai jai teko sunkiai gintis nuo išorės priešų.
Pagaliau, kaip pagrįstai teigia prof. Alvydas Butkus, faktiškai XIV–XVI a. mūsų protėviai, taip pat ir latviai su estais, taip ir liko pagonimis, „nes nebuvo reikiamo bažnyčių tinklo periferijoje, nebuvo krikščioniškojo švietimo provincijoje“. Padėtis iš esmės pasikeitė tik tada, kai Katalikų bažnyčiai prireikė gintis nuo reformacijos, ir jos hierarchai, dvasininkai ėmėsi gerinti pastoracijos darbo kokybę. Todėl tik nuo XVII–XVIII a. slenksčio mes tikrai tapome krikščioniška šalimi.

Jonas Rudokas

Genetikai pradeda grandiozinį projektą: pirmą kartą Lietuvos istorijoje bus ištirtas lietuvio genomas ir nustatyta, kokia yra mūsų genetinė įvairovė bei kokios ligos mums būdingos.

Genomas – tai DNR užkoduota organizmo paveldima informacija, siekianti apie milijardą bitų.
Nustatyta, kad bet kurių pasirinktų dviejų individų genomai – daugiau nei 99 proc. identiški, tačiau tam tikri skirtumai, kurie vis dėlto egzistuoja, yra nepaprastai svarbūs mokslui ir visai žmonijai, mat jie paaiškina, kodėl kai kurie žmonės suserga tam tikromis ligomis, kodėl skirtingiems žmonėms netinka tie patys vaistai, bei pateikia daugybę atsakymų apie mūsų prigimtį, sveikatą ir net kasdienius gyvenimo įpročius.
Taigi genomo tyrimai, kurių rezultatai gali iš esmės pakeisti žmonių gyvenimą – leisti užbėgti už akių tam tikroms ligoms arba gerokai supaprastinti daugelio paveldimų ligų gydymą, yra labai svarbi mokslo sritis, šiuo metu itin dominanti viso pasaulio mokslininkus.
Štai JAV, Jungtinės Karalystės ir Kinijos mokslininkai su partneriais daugelyje kitų pasaulio šalių šiuo metu įgyvendina tūkstančio žmogaus genomų tyrimą, atskiri genomo tyrinėjimai vyksta ir kitose Europos šalyse, taip pat ir kaimyninėje Estijoje. Taigi pasaulis dabar aiškinasi, koks yra žmogaus genomas apskritai, o Lietuva nusprendė pirmą kartą ištirti išskirtinai lietuvio genomą.

Lietuvių genomą keičia migracija

Tam skirtą projektą „Lietuvos populiacijos genetinė įvairovė ir sandaros kitimai, susiję su evoliucija ir dažniausiai paplitusiomis ligomis“ (LITGEN), kurio finišas numatytas 2015 m., vykdo Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto (VU MF) Žmogaus ir medicininės genetikos katedros mokslininkai. Europos Sąjungos finansuojamo projekto bendra vertė siekia beveik 1,6 mln. Lt.
Šio projekto vadovas, Lietuvos nacionalinės mokslo premijos laureatas, VU MF Žmogaus ir medicininės genetikos katedros vedėjas profesorius Vaidutis Kučinskas visą savo mokslinę karjerą paskyrė tam, kad sužinotų, kas iš tiesų yra lietuviai, kuo mes skiriamės nuo kitų planetos gyventojų ir kuo esame į juos panašūs. Šio atsakymo mokslininkas ieško jau kelintą dešimtmetį tyrinėdamas lietuvių genetiką.
Pasak V.Kučinsko, žmonių genetinė įvairovė pasaulyje pasiskirsčiusi netolygiai, o ją lemia daug veiksnių: populiacijų istorija, geografinė padėtis, pagrindiniai evoliucijos veiksniai. „Žmogaus DNR, perduodamoje per kartas, glūdi informacija apie mūsų protėvių istoriją. Todėl šiuolaikiniai dabarties populiacijų genetinės įvairovės tyrimai padeda atskleisti net tuos žmonijos istorijos aspektus, apie kuriuos tėra labai nedaug antropologinių ir archeologinių duomenų arba turimos vien hipotezės“, – savo 2004 m. išleistoje monografijoje „Genomo įvairovė: lietuviai Europoje“ rašo V.Kučinskas.
Kas jau šiandien žinoma apie lietuvio genomą? Lig šiol atlikti tyrinėjimai rodo, kad lietuvių genetinėms ypatybėms didelės įtakos turėjo žmonių migracija. Esama duomenų, kad prieš penkis tūkstančius metų kažkas pakeitė tuo metu dabartinėje Lietuvos teritorijoje gyvenusių žmonių genomą. Tokia išvada daroma, nes prieš šešis septynis tūkstančius metų čia vyravo visiškai kiti DNR tipai nei dabar.
Vis dėlto apie konkrečiai lietuvių genomą kol kas žinoma dar ne itin daug, mat pažangių technologijų, jau leidžiančių nuodugniai iššifruoti žmogaus genetinę informaciją, atsirado palyginti neseniai. Genomo tyrimai, pasak profesoriaus, glaudžiai susiję su technologijomis – be jų mokslininkų rankos yra surištos, todėl ilgą laiką Lietuvoje galimybės leido tyrinėti tik atskiras genomo vietas.
Tehnologijoms žengiant į priekį, V.Kučinskas nuolat ieškojo galimybių tobulintis užsienyje bei dalyvavo tarptautiniuose projektuose, tad Lietuvos nepriklausomybės pradžioje prasidėjo nauja genetinių tyrimų era: imta tirti konkrečių ligų genus ir su jais susijusias DNR sekas. Tuomet ėmė aiškėti, kad kai kurios ligos Rytų Europoje išplitusios labiau nei kitose šalyse, o tai reiškia, kad mes kai kuriomis ligomis sergame dažniau nei kiti europiečiai. Ilgainiui šie tyrinėjimai įgavo pagreitį, tyrinėti vis kitų ligų genai. Už šią veiklą V.Kučinskui 2005 m. paskirta Nacionalinė mokslo premija.
Na, o šiandien Lietuvos mokslininkai teigia turį jau visą pažangiausią įrangą, kokia naudojama Vakaruose, kuri leidžia jau ir Lietuvoje atlikti viso žmogaus genomo sekvenavimą, tai yra iššifruoti DNR užkoduotą informaciją. Taigi dabar jau galima tyrinėti nebe atskiras genomo vietas, o visą genomą ir išsiaiškinti tam tikrus lietuvių genetinius ypatumus. „Dabar mums prieinamos visos naujausios techologijos, tik, aišku, ne tokia apimtimi kaip Vakaruose“, – sako V.Kučinskas.

Sužinos, kokiomis ligomis sirgs

Šiuo metu visoje Lietuvoje vyksta tyrime dalyvausiančių gyventojų atranka. Iš viso bus atrinkta apie tūkstantį žmonių iš visų Lietuvos regionų, genetinių skirtumų bus ieškoma ir tarp atskirų etninių grupių, pavyzdžiui, žemaičių ir aukštaičių. Tyrime gali dalyvauti tik sveiki asmenys, turintys išimtinai lietuviškas šaknis. Tiriamųjų atranka vykdoma padedant įvairiuose regionuose dirbantiems bendrosios praktikos gydytojams.
Pasak V.Kučinsko, tyrinėjant žmogaus genealogiją dažnai paaiškėja, kad daugelyje šeimų per ištisas kartas keliauja tos pačios ligos, tad tyrimo metu bus aiškinamasi, kodėl taip yra ir kokios genomo ypatybės tai lemia. Taip pat bus ieškoma atsakymo, kokios labiau paplitusios ligos būdingesnės lietuviams. Be to, turėtų paaiškėti, kokie vaistai, naudojami tam tikroms ligoms gydyti, mums iš tiesų tinka, mat tarptautiniai tyrimai rodo, kad atskirų genų įvairovė susijusi su vaistų metabolizavimu organizme.
Genomo tyrinėjimai, pasak profesoriaus, gali atskleisti daug dalykų, kurių iki šiol apie save nežinojome. Pavyzdžiui, kad ir tai, kodėl tam tikras žmogus mėgsta vienokį ar kitokį maistą, nes polinkį į tam tikrą maistą lemia ne tik gyvenimo būdas bei tradicijos, bet ir paveldimumas: kitaip tariant, valgyti daugiau saldumynų ar mėgti aštrų maistą mus skatina tam tikri skonio receptoriai.
„Deja, genomo tyrimai brangūs, tad visą genomą galėsime ištirti tik 10–20 žmonių“, – apgailestauja V.Kučinskas. Ką šie lietuviai, iš visos Lietuvos atrinkti tokiam tyrimui, galės sužinoti apie save? Mokslininkas atsako, kad labai daug ką: netgi kokiomis ligomis gali susirgti ateityje. Tačiau ne visi nori tai sužinoti.
„Pasaulyje jau yra žmonių, kuriems buvo ištirtas jų genomas: po tyrimo jiems įteikiama kompaktinė plokštelė su duomenimis, ir tada jau žiūrėk, – šypteli profesorius. – O sužinoti apie save galima labai daug. Visų pirma – ar esi tam tikrų ligų nešiotojas. Tai reiškia, kad jei santuokoje susidursi su kitu tokiu pačiu, atsiranda didelė rizika, kad vaikai sirgs konkrečia liga. Tokių įvairias ligas lemiančių genų, kuriuos mes nešiojame, yra daugiau nei šimtas. Ištyrę šeimas – ne tik tėvus, bet ir jų vaikus, galėsime tiksliai identifikuoti, kokie to vaiko genai, ar neatsirado koks nors naujas variantas, ar jam negresia kokia paveldima liga. Tai sužinoti gal ir nėra malonu, bet manau, kad prasminga, nes yra daugybė ligų, kurias galima sėkmingai gydyti, jei to imamasi laiku.“
Profesorius įsitikinęs, kad jau ne už kalnų ta diena, kai gimus naujagimiui iš karto bus atliekamas viso jo genomo tyrimas, tad polinkis į tam tikras paveldimas ligas bus žinomas nuo pat gimimo. Taigi sunkias paveldimas ligas pažaboti bus kur kas paprasčiau, sumažės neįgalių asmenų. Šiuo metu Lietuvos naujagimiai tikrinami tik dėl poros ligų.
Diagnostikos srityje šiuo metu atliekamus įvairius laboratorinius tyrimus taip pat ilgainiui pakeis vienkartiniai genomo tyrimai: šiandien tai daryti masiškai dar per brangu, bet šios technologijos sparčiai pinga.
„Tai ateities dalykas, bet jau netolimos, nes šių tyrimų kainos krinta labai sparčiai – net ne dienomis, o valandomis“, – tvirtina lietuvių genomo tyrinėtojas V.Kučinskas.

Tyrime dalyvausiantys lietuviai sužinos, kokiomis ligomis jie gali susirgti ir kokias ligas paveldėjo jų vaikai.

Lietuvoje gimusių naujagimių svoris per pastarąją krizę sumažėjo apie 50–70 g. Tai patvirtina, kad žmogui didelę įtaką daro ne tik genetinis paveldimumas bei gyvenimo būdas, bet ir socialinė aplinka

Kaip atrodo vidutinis lietuvis

Vidutinis naujagimių svoris
Apie 3,5 kg

Vidutinis ūgis (20–40 m. amžiaus grupėje)
Vyrų: 182 cm
Moterų: 168 cm

Kūno masės indeksas (20–40 m. amžiaus grupėje)
Vyrų: 23,7
Moterų: 21,6

Akių spalva
Vyrauja šviesūs atspalviai (60–70 proc. populiacijos)

Plaukų spalva
Įvairi; šviesius plaukus turi apie 30 proc. populiacijos

Šaltinis: Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedra

BFL

1990–2011 m. iš Lietuvos emigravo apie 670 tūkst., o į šalį sugrįžo apie 110 tūkst. gyventojų. Vadinasi, dėl emigracijos Lietuva per du dešimtmečius, vien oficialiais duomenimis, neteko jau daugiau nei pusės milijono gyventojų.

Vien 2010–2011 m., Statistikos departamento duomenimis, savo išvykimą iš Lietuvos deklaravo 137,5 tūkst. lietuvių. Galėtume kalbėti apie dar vieną masinę lietuvių emigracijos bangą, tačiau tai nebūtų visai tikslu, nes pastarųjų metų duomenys yra iškreipti: norėdami išvengti prievolės mokėti privalomojo sveikatos draudimo mokestį, savo išvykimą 2010–2011 m. suskubo deklaruoti ir jau anksčiau šalį palikę tautiečiai.
Nepaisant to, lietuviai tebėra viena labiausiai migruojančių tautų Europoje. Beje, žvelgiant istoriniu pjūviu, masinė tautos emigracija anaiptol nėra naujiena. Tai didesnės, tai mažesnės lietuvių emigracijos bangos yra nuolat pasikartojantis reiškinys jau kelis pastaruosius šimtmečius: XIX, XX amžiuje lietuviai, daugiausia valstiečiai, į porą lagaminų susikrovę būtiniausius daiktus, traukė į Jungtines Amerikos Valstijas, o šiandien, išnuomoję Lietuvoje turimus būstus, su šeimomis ar be jų, nes internetas sumažina atstumą iki tėvynėje likusių artimųjų, plūsta į Didžiąją Britaniją, Airiją, Norvegiją.
Laikai keičiasi, tačiau tiek prieš du šimtmečius, tiek dabar vienas dalykas yra toks pat: lietuviai – ar jie būtų valstiečiai, ar jau išsilavinę miestiečiai – visais laikais traukė ten, kur geriau, kur gali daugiau uždirbti, susikurti geresnes gyvenimo sąlygas.
Vis dėlto kokie jie, šių dienų emigrantai? Dėl kokių priežasčių vieni jų naujaisiais namais pasirenka Didžiąją Britaniją, o kiti – Norvegiją ar Olandiją ir kokį gyvenimą ten susikuria? Ir ar lietuviai išties yra nuolatinei migracijai pasmerkta tauta? „Veidas“ ieškojo atsakymų, koks būtų šių dienų lietuvių emigranto portretas ir kokių emigracijos tendencijų galime tikėtis artimiausiu metu.

Šeimomis emigruojama į Airiją ir Didžiąją Britaniją

Ignas (32 m.) ir Rimantė (33 m.) Mockai susikrovė į lagaminus būtiniausius daiktus, išvežė į kaimą šunį, išdalijo draugams kambarines gėles, pasiėmė savo du darželinio amžiaus vaikus ir išvyko į Londoną nenusipirkę bilieto atgal. Tai buvo prieš pusantrų metų. Tuomet, kaip prisimena R.Mockienė, jau buvo praėję beveik dveji metai, kai jos vyras, elektromechanikas, niekaip negalėjo rasti darbo, už kurį būtų mokamas bent kiek didesnis nei minimalus atlyginimas.
„Mus, kaip ir daugelį, spaudė paskolos, o tada vyrui pasiūlė darbą Londone. Apsisprendėme greitai – Anglijoje jau buvo įsikūrę nemažai mūsų giminaičių ir bičiulių“, – pasakoja R.Mockienė. Moteris priduria nė karto nesudvejojusi, kad mažamečius vaikus galbūt vertėtų kuriam laikui palikti Lietuvoje, pas senelius, kol jie svetur įsitvirtins: sutuoktiniai buvo pasiryžę vaikų nepalikti, tuo labiau kad draugai iš karto rado jiems vietą Londono darželyje.
Ilgą laiką darbą Londone turėjo tik vienas iš sutuoktinių – nedarbo lygis Jungtinėje Karalystėje šiuo metu siekia 8,4 proc. ir yra didžiausias nuo 1996 m., tad R.Mockienė keturis mėnesius beveik kasdien varstė įdarbinimo agentūrų duris, ėjo į pokalbius su darbdaviais, kol galiausiai įsidarbino pakuotoja vienoje gamykloje.
Vis dėlto ši lietuvių pora dėl savo sprendimo emigruoti dar nesigailėjo: per pusantrų metų Mockai atidavė visas skolas, įsigijo apynaujį automobilį, susitvarkė buitį. Tik komodoje dulkantis aukštojo mokslo diplomas R.Mockienę verčia graužtis, kad, atidavusi daug jėgų geografijos studijoms universitete, dabar ji dėlioja į dėžutes saldainius.
Ignas ir Rimantė Mockai yra beveik tipiniai lietuviai, šiuo metu emigruojantys į Didžiąją Britaniją ar Airiją. Jei reikėtų šių dienų Anglijos ar Airijos lietuvių emigrantą apibūdinti keliais žodžiais, būtų galima pasakyti, kad tai jaunas, iki 34 metų amžiaus žmogus, turintis aukštojo mokslo diplomą arba baigęs profesines studijas, bet jau metus ar ilgiau Lietuvoje neturėjęs darbo; vienišas arba turintis šeimą ir vaikų, kuriuos išsiveža kartu į emigracijai pasirinktą šalį.
Nebepalikti vaikų Lietuvoje, o vežtis juos kartu – tai nauja, tik pastaraisiais metais išryškėjusi tendencija, kol kas būdingiausia į Jungtinę Karalystę bei Airiją išvykstantiems emigrantams. „Nors Jungtinėje Karalystėje atlyginimai mažesni nei, tarkime, Norvegijoje, gyventi su šeima ten pačios geriausios sąlygos. Tiems, kurie nori emigruoti su visa šeima, pirmiausia ir siūlome rinktis Angliją“, – teigia įdarbinimo užsienyje tarpininkavimo paslaugas teikiančios UAB „Jobcenter LT“ direktorius Ilja Malkinas.
Jungtinė Karalystė, nepaisant šalį slegiančio didelio nedarbo, tarp lietuvių emigrantų pastarąjį dešimtmetį buvo populiariausia – ją renkasi maždaug kas antras emigrantas. Antroje vietoje – Airija.
Apklausę šiose šalyse gyvenančius ir dirbančius lietuvius, įdarbinimo įmonių atstovus bei išanalizavę pastarųjų metų statistinius duomenis, priėjome prie išvados, kad šias šalis daugiausia renkasi tie emigrantai, kurie yra nusiteikę užsienyje pagyventi ilgėlesnį laiką, – tie, kurie pasvajoja apie gyvenimą Lietuvoje, bet vis dėlto atideda grįžimą neapibrėžtam laikui, o dabar savo gyvenimą kuria, dirba, augina vaikus Airijoje ar Didžiojoje Britanijoje. Todėl dažnas lietuvis šiose šalyse jau ne nuomojasi, o nebevengia įsigyti nuosavo būsto, važinėja nuosavu automobiliu. Tikimybė, kad tokie emigrantai kada nors grįš į tėvynę, ekspertų vertinimu, yra mažiausia.
Be to, svarbu paminėti, kad išvyksta daugiausia jauni lietuviai. Statistikos departamento duomenimis, per pastaruosius kelerius metus kas antras emigrantas buvo 20–34 metų amžiaus, o kas aštuntas – vaikas iki 18 metų. Be to, maždaug 80 proc. emigrantų prieš išvykdami neturėjo darbo vienus metus ir ilgiau.
Dar viena tik pastaraisiais metais išryškėjusi tendencija – į Didžiąją Britaniją ar Airiją emigruoja jau ne žemiausio išsilavinimo ir kultūros lietuviai, kaip buvo vos atsivėrus sienoms į Europą. Mokslininkas Arūnas Teišerskis, jau septintus metus gyvenantis Airijoje ir šiuo metu dirbantis Dublino universitete, taip pat einantis Airijos lietuvių bendruomenės pirmininko pareigas, pastebi, kad pastaruoju metu atvyksta vis daugiau jaunų žmonių iki trisdešimties metų, be to, kitaip nei anksčiau, dažnas jų turi universiteto ar kolegijos diplomą. A.Teišerskis taip pat patvirtina, kad dabar populiarus toks emigracijos modelis: pirmas atvyksta vyras, pradeda dirbti, įsikuria, o po kiek laikui paskui jį – ir visa šeima, tuo labiau kad Airijoje auginantieji vaikus gauna nemenką socialinę paramą.
Rasti darbą šiuo metu nelengva ir Airijoje – čia nedarbas siekia apie 14 proc., bet, pasak A.Teišerskio, paprasčiau nei Lietuvoje. Kokius darbus lietuviai dirba? „Nepaisant Lietuvoje įgyto išsilavinimo, didžioji dalis lietuvių Airijoje dirba tą darbą, kurį gauna. Visai kaip Lietuvoje“, – tvirtina mokslininkas.

Į Norvegiją – tik užsidirbti ir grįžti

Kad pastaruoju metu emigruoja daugiau jaunesnio amžiaus ir išsilavinusių žmonių, galima būtų pasakyti apie kiekvieną šalį, į kurią krypsta lietuvių emigrantų akys. Viena pagrindinių tai lemiančių priežasčių, ko gera, yra didelis nedarbas Lietuvoje.
Vis dėlto tarp lietuvių, emigruojančių į skirtingas ES šalis, išryškėja ir tam tikri skirtumai. Pavyzdžiui, į Jungtinę Karalystę daugiausia traukiama su šeimomis, o į Norvegiją ar Olandiją, kaip sako įdarbinimo įmonės vadovas I.Malkinas, tik užsikalti pinigo ir grįžti. Daugiausiai lietuvių į Norvegiją vyksta dirbti trumpalaikių sezoninių darbų, gyvena darbdavių išnuomotuose namuose ar butuose po kelis žmones viename kambaryje, noriai dirba viršvalandžius ir savaitgaliais, o sutarčiai pasibaigus vėl grįžta į Lietuvą. Rasti nuolatinį darbą Norvegijoje nemokant norvegų kalbos – beveik neįmanoma. Tad Norvegija dažnam lietuvių emigrantui šiandien yra tik laikina uždarbio stotelė.
Beje, Norvegija, kurioje nedarbas tesiekia apie 4 proc., tapo viena geidžiamiausių lietuvių emigrantų šalių. Norvegija netgi iškopė į trečią vietą tarp šalių, į kurias lietuvių pastaruoju metu emigruoja daugiausiai. „Kodėl? Norvegijoje atlyginimai dabar vieni didžiausių, – aiškina I.Malkinas, pridurdamas, kad lietuviai per mėnesį vidutiniškai uždirba po 8–12 tūkst. Lt. – Gal todėl norvegų darbdaviai nelabai nori samdyti itin jaunų, nes jaunesni, gavę daug pinigų, pernelyg atsipalaiduoja, nebesivaldo, jų dabar Norvegijoje pilni kalėjimai.“
Norvegijos lietuvių bendrijos valdybos pirmininkės Dainos Bogdanienės teigimu, nedarbas šalyje mažas, tad norvegų kalbą mokantys geri specialistai tikrai nelieka be darbo, tačiau dėl nekvalifikuotos darbo vietos reikia labai pakovoti. Jau dvylika metų įvairiuose projektuose ir tyrimuose, susijusiuose su migrantų dalyvavimu darbo rinkoje, socializacija bei integracija, dirbanti D.Bogdanienė sako, kad kai kuriose srityse, nereikalaujančiose kvalifikacijos ir kalbos mokėjimo, dirba išimtinai imigrantai: tai valymas, statyba, maisto pramonė (mėsos, žuvies fabrikai), skalbyklos, šiukšlių, laikraščių išvežiojimas, daržovių rūšiavimas, pakavimas ir kt. Tai ir yra pagrindiniai naujai atvykstančių lietuvių darbai.
„Paplitęs mitas, kad Norvegijoje iškart gausi darbą, neatitinka tikrosios padėties, – įspėja D.Bogdanienė. – Atvykę be pasirengimo ir jokio konkretaus plano naujieji imigrantai įsilieja į didžiulę grupę juodadarbių darbo ieškotojų, kurie paprastai gauna tik pakaitinio darbuotojo darbą.“
Panaši padėtis ir Olandijoje: norint rasti geriau mokamą nuolatinį darbą mokėti anglų kalbos čia nepakanka, todėl dauguma lietuvių atvyksta dirbti nekvalifikuotų darbų pagal terminuotas sutartis. Kaip sako įdarbinimo agentūros „Qbis“, pernai padėjusios susirasti darbą Olandijoje maždaug tūkstančiui lietuvių, komercijos direktorius Sergejus Naumčikas, dažnas lietuvis nėra tikras, kad ilgai turės darbą, todėl savo šeimą atsivežti prisibijo ir ateities su šia šalimi nesieja.
Na, o, pavyzdžiui, į Vokietiją daugiau išvyksta šiek tiek vyresnio amžiaus lietuvių – jau perkopusių ketvirtą penktą dešimtį. Be to, darbu Vokietijoje labiau domisi moterys: lietuvės neblogai įsitvirtinusios senelių slaugytojų ir auklių darbų fronte, o vyrai daugiausia dirba statybose, miškų tvarkymo ir kitus nekvalifikuotus darbus.
Beje, kai pernai Vokietija atvėrė savo darbo rinką lietuvių emigrantams, padėtis šiuo požiūriu ne itin pasikeitė – lietuvių antplūdžio nesulaukta, o jų prioritetai liko iš esmės tie patys. „Tiesiog tie, kurie anksčiau dirbo nelegaliai, dabar legalizavosi“, – pastebi Vokietijoje nuo 1999 m. gyvenanti Asta Korinth, dirbanti medicinos sesele Fiurto miesto ligoninėje.
„Legalizavosi“ ir lietuvės senelių slaugytojos. Dėl šių darbų mūsų tautietės ir toliau konkuruoja tik su kitomis imigrantėmis iš Rytų Europos, nes, pasak A.Korinth, vokiečiai tokio darbo turbūt ir nedirbtų. Be to, patys senoliai suinteresuoti savo priežiūra dvidešimt keturias valandas per parą, o tai lengviausia pasiekti, jei slauge priimama dirbti gyventi neturinti kur atvykėlė iš kitos šalies, kuriai mielai parūpinamas kambarys slaugomojo namuose.

Iki Pirmojo pasaulinio karo emigravo penktadalis tautos

Dvidešimt vieni Lietuvos nepriklausomybės metai – daugiau nei pusė milijono šiuo laikotarpiu šalį palikusių piliečių. Ar galima teigti, kad pastaroji lietuvių emigracija masiškiausia Lietuvos istorijoje? Ką apie tai liudija istoriniai šaltiniai?
Emigracija iš Lietuvos visais laikais buvo didelė ir aprimdavo tik tuomet, kai valdžia imdavosi drastiškų veiksmų žmonių judėjimui apriboti – kaip buvo, tarkime, sovietinės okupacijos metais. Emigraciją tyrinėjusio istoriko ir diplomato prof. Alfonso Eidinto duomenimis, nuo XIX a. pabaigos iki Pirmojo pasaulinio karo – 1914-ųjų iš Lietuvos į JAV, Rusiją ir Angliją ieškodami geresnio gyvenimo emigravo apie 400 tūkst. gyventojų, tiesa, apie 13 proc. jų sudarė lietuviais užsirašę žydai. XIX a. pabaigoje Lietuvoje gyveno apie 2 mln. žmonių, tad tai sudarė apie penktadalį šalies gyventojų.
Taigi sukrečianti pastarųjų dviejų dešimtmečių emigracija demografiniu požiūriu nėra pats nuostolingiausias Lietuvai laikotarpis, tačiau netekome santykinai panašaus gyventojų skaičiaus, kaip ir XIX-XX a.
Žvelgiant į praeitį, dar apie 100 tūkst. lietuvių iš šalies emigravo 1920–1940 m.: pasak A.Eidinto, JAV tada ėmė griežtai riboti atvykstančiųjų į šalį srautus, todėl ekonominė emigracija gerokai sumažėjo, nors tada daug lietuvių pasuko į Pietų Amerikos šalis.
Taigi nuo XIX a. pabaigos iki sovietinės okupacijos dėl ekonominių priežasčių iš Lietuvos emigravo arti pusės milijono žmonių – panašiai kaip 1990–2011 m. Tiesa, anais laikais lietuvių sugrįždavo kiek daugiau nei dabar. „Iš 400 tūkst. emigravusiųjų grįžo maždaug 25 proc. Dalis jų grįždavo iš Amerikos išsimokslinę, prakutę, papildydavo inteligentų luomą, pradėdavo Lietuvoje verslus“, – tvirtina istorikas A.Eidintas.
Istorinių šaltinių teigimu, aktyvi lietuvių emigracija į Rusiją bei Ameriką prasidėjo dar XVIII a. Kai kurie istorikai skaičiuoja, kad nuo 1790 iki 1914 m. iš Lietuvos galėjo emigruoti apie milijoną lietuvių, tačiau tikslių duomenų nėra: kaip sako A.Eidintas, tai labiau spėjimai, nes iki XIX a. pabaigos šių procesų fiksavimas buvo prastas.
Vis dėlto istorikas apibendrina, kad tiek dabar, tiek XVIII–XIX a. lietuvių emigracijos priežastys taip pat buvo daugiausia ekonominės: lietuviai visais laikais ieškojo, kur geriau. Pavyzdžiui, Antanas Smetona yra sakęs, kad lietuviai linkę į kosmopolitizmą – to, ką patys turi gero, jie dažnai neįvertina, o pas kitus jiems atrodo ir geriau, ir įdomiau.
„Mano galva, Lietuvoje visada buvo santykinis darbo jėgos perteklius – miestai maži, gamyklų nedaug, o gimstamumas buvo didelis. Tokiai masei žmonių darbo vietų negali pasiūlyti ir dabartinės Lietuvos ekonomika. Vis dėlto šių dienų emigrantus lyginti su anų laikų sunku: tais laikais žmonės išvykdavo jau tarsi amžiams, laikraščiuose esu radęs tokių nostalgiškų minčių, kad verkti norėdavosi, o dabartiniai emigrantai jaučiasi labai nedaug nuo Lietuvos atitrūkę: bendrauja su giminėmis skaipu, žiūri lietuviškas televizijas, bet kada ir gana pigiai gali sugrįžti namo ir pabūti. Emigravę jie gali jaustis taip, tarsi gyventų Lietuvoje“, – lygina A.Eidintas.
Na, o ko galime tikėtis ateityje: ar lietuvių emigracija toliau didės, o gal ims slopti? Čia kol kas nuomonės išsiskiria.
Kaip teigia „Swedbank“ vyr. ekonomistas Nerijus Mačiulis, 2010–2011 m. emigracijos statistiką iškreipė prievolė mokėti privalomojo sveikatos draudimo mokestį, o iš tiesų emigracija iš Lietuvos jau rimsta. „Šios kartos emigracijos potencialas jau išnaudotas“, – įsitikinęs N.Mačiulis.
Tuo tarpu sociologas Vladas Gaidys mano, kad jei nebus panaikintos lietuvių išvykimą skatinančios priežastys, emigracija toliau didės. Tuo labiau jog pati emigracijos prigimtis bylojanti, kad kuo daugiau tautiečių išvyksta, tuo lengviau darosi atvažiuoti kitiems.
V.Gaidžio vertinimu, pagrindinės priežastys, skatinančios emigruoti, yra kelios. Pirma, prasta materialinė gerovė: nėra darbo, už ką mokėti paskolų, kaip susitaupyti būstui ar tiesiog normaliai gyventi, kai, anot sociologo, susimoki už šildymą ir dar kažkiek lieka. Antra, nepalankios sąlygos smulkiajam verslui: nedideli šeimos verslai paprastai yra tas inkaras, kuris „kabina“ likti šalyje, o pas mus jo pradžia sudėtinga ir apkrauta mokesčiais. Na, ir dar kelios priežastys, tokios kaip noras gyventi socialiai palankesnėje aplinkoje, svetur studijuoti ar tobulintis kaip aukštos kvalifikacijos specialistams, nes Lietuvoje tokios galimybės labai ribotos.
„Jei šios priežastys nebus pašalintos – ypač materialinės, jei negerės verslo kūrimo sąlygos, tada emigracija, mano manymu, tik didės, nes šiuo metu Lietuva nėra ta šalis, kurioje būtų gera gyventi“, – apibendrina V.Gaidys.

Kiek emigravo lietuvių

2001    2002    2003    2004    2005    2006    2007    2008    2009    2010    2011
7253    7086    11 032    15 165    15 571    12 602    13 853    17 015    21 970     83 157    54 300
Pastaba: pagal gyvenamosios vietos deklaravimo duomenis
Šaltinis: Statistikos departamentas

Penkios šalys, į kurias šiuo metu emigruoja daugiausiai lietuvių

1. Jungtinė Karalystė
2. Airija
3. Norvegija
4. Vokietija
5. Ispanija

Šaltinis: Statistikos departamentas

Informacinės visuomenės plėtros komiteto prie Susisiekimo ministerijos (IVPK) užsakymu atliktas tyrimas parodė, kad per 2011 m. Lietuvoje išaugo kompiuterių naudotojų skaičiai. Kompiuterių naudotojų nuo 2010 m. rudens iki 2011 m. rudens paaugo 10,7 proc. punktų (nuo 60,2 iki 70,9 proc.).

IVPK direktorius Valdas Kišonas pabrėžia, kad kompiuterių ir interneto vartotojų augimas rodo, jog Lietuvos gyventojai vis labiau supranta, kaip šiuolaikinės technologijos gerokai palengvina kasdieninį gyvenimą daugelyje sričių.

„Kompiuteris ir internetas yra neatsiejami šiuolaikinio gyvenimo palydovai. Lietuvoje aktyvių kompiuterių ir interneto naudotojų skaičius auga itin sparčiai – tai byloja, kad vis daugiau žmonių mato konkrečią naudą, kurią sukuria moderniosios technologijos“,– pastebi V. Kišonas.

2011 m. rudens duomenimis, aktyviausia kompiuterinių technologijų vartotojų grupė Lietuvoje išlieka 15-19 metų jaunimas – kompiuteriu naudojosi net 96,9 proc. šios amžiaus grupės respondentų. Nuo šios amžiaus grupės neatsilieka ir 20-29 metų Lietuvos gyventojai – net 95,1 proc. jų naudojasi kompiuteriu.

Didžiausia dalis kompiuterių naudotojų (89,3 proc.) nurodo, kad kompiuteriu dažniausiai naudojasi namuose, 29,4 proc. kompiuteriu dažniausiai naudojasi  darbe, 15 proc. – mokymosi įstaigose,10,2 proc. – draugų, giminaičių namuose arba jų darbovietėje, o 3,9 proc. – viešose prieigos prie interneto vietose (pvz., viešosiose bibliotekose).

Beveik pusė Lietuvos gyventojų (48,9 proc.) namuose turi asmeninį kompiuterį, trečdalis (34,1 proc.) – nešiojamą kompiuterį, 1 proc. – planšetinį kompiuterį. Per metus neturinčių namuose kompiuterio Lietuvos gyventojų sumažėjo 7,6 proc. punkto, iki 29 proc. gyventojų.

Per 2011 metus išaugo prie interneto prijungtų namų kompiuterių skaičius. 2010 m. prie interneto buvo prijungti 90,9 proc. kompiuterių, 2011 m. – jau 93,6 proc. Dažniausiai Lietuvos gyventojai namuose prie interneto jungiasi per kabelines linijas – 32 proc. (2010 m. atitinkamas rodiklis – 28,8 proc.), šviesolaidį – 15 proc. (2010 m. rodiklis – 11 proc.) ir belaidį ryšį – 8,2 proc. (2010 m. rodiklis – 7,5 proc.).

Tyrimą atliko TNS LT, UAB, tyrimas atliktas 2011 m. IV ketvirtį, apklausus 1592 Lietuvos gyventojus (15-74 metų amžiaus).

Lietuvai Lenkijos partnerystė reikalingesnė nei Lenkijai Lietuvos. Ar tai reiškia, kad ir pastangų jai tvirtinti mums reikia dėti daugiau?

Lietuvos ir Lenkijos deklaracijos, įtvirtinusios pasiryžimą gyventi kaip sesėms, užmiršus kelių šimtmečių ar dešimtmečių senumo nesutarimus ir nuoskaudas, dvidešimtmetis paminėtas santūriais diplomatiniais pareiškimais apie viltis tęsti abipuse pagarba ir draugyste išreikštus santykius. Tačiau tokie santykiai – jau praeitis.
Štai lenkų spauda vėl užsipuolė Lietuvą, šįsyk dėl neva flirto su Rusija, nors žvelgiant iš Lietuvos pusės situacija atrodo diametraliai priešinga. Prof. Vytautas Landsbergis vėl pagąsdino lenkų kortos pavojais Lietuvos valstybei. Europos informacinio centro atidarymas Šalčininkuose virto vietos lenkų kaltinimų užsienio reikalų ministrui Audroniui Ažubaliui kruša – ir dėl Švietimo įstatymo, ir dėl lenkiškų pavardžių rašybos, ir dėl gatvių pavadinimų lentelių lenkų kalba. O „Delfi“ portalo planai vasario pabaigoje startuoti lenkiška versija sutikti įtarimais, ar tik tai nėra kokių politinių jėgų finansuojamas antilenkiškas projektas Seimo rinkimų metais. Kai kam sukėlė rimtą išgąstį, kad 212,4 tūkst. Lietuvos lenkų gimtąja kalba galės sužinoti naujienas ne tik iš lenkiškos Lietuvos žiniasklaidos.
Lenkų ir lietuvių abipusis įtarumas ir pretenzijos toli gražu neprimena prieš keletą metų buvusios bičiulystės, kai Europoje šnekėjome praktiškai vienu balsu, o tuometis Lenkijos prezidentas net prigriebdavo mūsiškį į savo lėktuvą nuskristi į kokį tarptautinį forumą. Ar dėl sumenkusios bičiulystės daug prarandame? Ir ar tie praradimai verti kompromisų dėl įsisenėjusių nesutarimų?

Strateginiai projektai svarbesni mums
Besveriant, kas – lietuviai ar lenkai turi daugiau naudos iš dvišalio bendravimo, labai iliustratyvi tokia paralelė: ar mums labai skauda galvą, kad latviai ar estai dreifuoja su „Rail Baltica“ projektu? Tad gal be reikalo pykstame ant lenkų, kad jie – ne patys entuziastingiausi ir patikimiausi strateginiuose būtent Lietuvai, bet nebūtinai ir Lenkijai transporto ir energetikos projektuose.
„Mums tai ir politiškai, ir ekonomiškai labai svarbūs projektai, o lenkams – tik komerciškai. Mes – vos 3,1 mln. gyventojų, jie – 38,2 mln. valstybė, turinti didelę ekonomiką ir kaimynų su didelėmis rinkomis. Tad, natūralu, mums reikia didesnių pastangų, kad atsidurtume tarp Lenkijos prioritetų“, – neabejoja Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) generalinio direktoriaus pavaduotojas Gintaras Morkis.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė, duodama interviu „Veidui“, taip pat atkreipė dėmesį, kad ankstesnis Lenkijos prezidentas energetikos projektuose įžvelgė geopolitinę reikšmę, o dabar Lenkijos vyriausybė mato tik pragmatišką. Tas naujasis lenkų pragmatizmas Lietuvai jau kainavo jų atsisakymą dalyvauti Visagino AE projekte. Galime ramintis, kad juo mažiau dalininkų, tuo su mažiau teks dalytis būsima gerove ir bus lengviau valdyti įmonę. Tačiau patys savęs neapgaudinėdami suprantame, kad tai reiškia ne tik didesnį finansinį indėlį ir riziką, bet ir paties projekto statusą, galų gale lenkų suinteresuotumą „LitPol Link“ elektros jungtimi.
Oficialiai neigiama, kad lenkai atsisakė dalyvauti Visagino AE dėl politinių priežasčių. „Mūsų žiniomis, Lenkijos valstybinės energetikos bendrovės PGE sprendimas Lenkijai stabdyti dalyvavimą Visagino AE projekte nėra politiškai motyvuotas ir nedaro jokios įtakos sėkmingam Visagino AE projekto įgyvendinimui. Svarbu ir tai, kad Lenkijos bendrovė kartu pareiškė nutraukusi derybas su Rusijos energetikos grupe „Inter RAO“ dėl galimybės pirkti elektros energiją iš Rusijos Kaliningrado srities. Be to, Lenkija turi planų pati statyti atominę elektrinę“, – aiškina užsienio reikalų viceministras Egidijus Meilūnas.
Jis neatmeta, kad oficiali Lenkijos pozicija dėl dalyvavimo Visagino AE projekte gali skirtis nuo PGE, juo labiau kad naujieną pranešęs PGE prezidentas Tomaszas Zadroga labai greitai atsistatydino. „Spekuliacijomis nenorime užsiimti, todėl manome, kad klausimą dėl Lenkijos pasitraukimo ar nepasitraukimo iš Visagino AE derėtų adresuoti šios šalies atstovams“, – pabrėžia E.Meilūnas.
Kitas strateginis projektas – „LitPol Link“ elektros jungtis – dabar vyksta pagal grafiką. „Kiek žinome, sėkmingu projekto įgyvendinimu suinteresuota ir Lenkija, nes tai ateityje atvertų galimybių eksportuoti elektros energiją į Baltijos šalis. Pagrindinė priežastis, kodėl projekto baigimo terminas gali nusikelti į 2016 m., yra žemės išpirkimo klausimai“, – dėsto E.Meilūnas.
Šiemet vasarį bus dvidešimt metų, kai dviejų šalių už energetiką atsakingi asmenys sutarė tiesti tokią jungtį, tačiau ji vis dar tik popieriuje. Tiesa, Lietuva turi prisiimti atsakomybę, kad 1997 m. nepasirašė sutarties, staiga imdama keisti sutartas sąlygas, bet vėlesniais metais jau lenkai prarado entuziazmą. Ekspertai baiminasi, kad jei šiame projekte dabar aktyvesnė Lietuva savo atšaką nuties anksčiau nei lenkai, tik įšaldysime milžiniškas lėšas. Tačiau Lietuvos viltis sėkmingai baigti projektą didina tai, kad ES pažadėjo milijardus eurų tiltams į ES energetines salas finansuoti, o tokios investicijos atsisakyti lenkams tikrai neapsimokėtų.
Dar viename strateginiame „Via Baltica“ projekte Lietuva irgi pasistūmėjusi daugiau nei lenkai, bet taip pat nėra užbaigusi visos atkarpos. Teikia vilties, kad po žaliųjų organizacijų protestų ir Europos Komisijos pradėtos teisinės procedūros sustoję darbai prie Augustavo dabar vėl paspartės, nes trasa nuo saugomo Rospudos slėnio paslinkta į šoną. Bent jau Lenkijos kelių tiesimo programoje 2011–2015 m. „Via Baltica“ modernizavimo darbai numatyti. O „Rail Baltica“ projekte pirma turime patys nusitiesti europinę vėžę, tik tada dairytis, ar lenkai modernizuoja savąją.
Taigi Lietuvai Lenkija būtina kaip strateginių projektų einant į Vakarus partnerė, o lenkams gal net labiau apsimoka dairytis į kitų, didesnių savo kaimynių rinkas. Tiesa, Lietuva vis deklaruoja naują vektorių – į Šiaurės šalis. „Tai ekonomiškai geros rinkos, šalys – stiprios partnerės, tačiau norai kartais neatitinka galimybių. Kol kas tai tik teorija, nes pasauliui bendras Baltijos ir Šiaurės šalių regionas dar neegzistuoja. Kad toks būtų, reikia daug darbo, o kol kas praktinių žingsnių nedaug ir iš politikų, ir iš verslo pusės“, – vertina G.Morkis.
Istorikas Vygantas Vareikis vertina dar kategoriškiau: „Negalima būti tuo, kuo nesi, – Lietuva nėra Šiaurės šalis.“ Jo manymu, Lietuvai reikia susikoncentruoti į puikių santykių su Lenkija atkūrimą, nors nebūtinai mes kalti, kad jie suprastėjo.

Lenkija staiga sunerimo dėl lenkų Lietuvoje
Didžiausi Lenkijos interesai, greičiau pretenzijos Lietuvai susijusios ne su strateginiais ar verslo reikalais, o su lenkų nacionaline mažuma, tad kartais sunku suvokti, su kuo nesutariame – su Lenkija ar su lenkais Lietuvoje.
Kas buvo pirmas akmuo į anksčiau taikesnius santykius? „Dabartinės valdančiosios daugumos valdymo metu baigėsi Tautinių mažumų įstatymo galiojimo laikas ir dabar tokio įstatymo nėra. Tai skandalinga valstybėje, kurioje 20 proc. gyventojų sudaro tautinės mažumos. Tas įstatymas buvo priimtas 1991 m. po tragiškų sausio įvykių, kai tautinės mažumos parėmė Lietuvos valstybės siekius. Jį pasirašė V.Landsbergis, o dabar toji pati politinė jėga nepratęsė jo galiojimo. Tai padaryta sąmoningai, taip formuojamas piliečių mąstymas. Antra, santykius pablogino Švietimo įstatymo pataisos. Tarptautinėse konvencijose užfiksuota, kad negalima bloginti esamos nacionalinių mažumų situacijos, o taip daroma. O lenkų mažumos problemos temdo tarpvalstybinius santykius“, – aiškina Lenkų rinkimų akcijos lyderis europarlamentaras Valdemaras Tomaševskis.
Tačiau Rytų Europos studijų centro ekspertai, išanalizavę Lietuvos ir Lenkijos santykių pokyčius, padarė išvadą, kad pastaruoju metu staiga pakitusi Lietuvos lenkų organizacijų aktyvistų ir jų užtarėjų reakcija labiau sietina su tarptautinių santykių konjunktūros, taip pat Lenkijos užsienio ir vidaus politikos pokyčiais, o ne su neva staiga pablogėjusia Lietuvos lenkų padėtimi. Lietuvos lenkai sudaro vos 2,1 proc. svetur gyvenančių lenkų, bet turi beveik pusę visų už Lenkijos ribų veikiančių mokyklų. Vienintelėje Lietuvoje ne tėvynėje gyvenantys lenkai gimtąja kalba gali lavintis nuo darželio iki aukštosios mokyklos.

Visą publikacijos tekstą nuo pirmadienio skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-4) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Netrukus šalies knygynuose pasirodys į lietuvių kalbą išverstas XVII a. kunigo Teodoro Lepnerio veikalas „Prūsų lietuvis“. Jis tikrai įdomus ir vertingas.

Tą liudija ir ši su “Veido” “Skaitinių” rubrika pateikiama ištrauka iš devintojo veikalo skyriaus – „Apie lietuvių valgius ir gėrimus“.

Teodoro Lepnerio vardą ne vienas tikriausiai įsiminė iš pranešimų apie skilandžio pripažinimą ES garantuotu tradiciniu gaminiu. Iš tiesų šis kunigas ir etnografas XVII a. pirmasis pateikė tokį išsamų mūsų nacionalinio produkto aprašymą – kaip ir daug kitų su lietuvninkų gyvenimo būdu susijusių detalių.
Penkiolikos skyrių veikalą „Prūsų lietuvis“ T.Lepneris parašė 1690 m. – priešpaskutiniais savo gyvenimo metais, tačiau taiklios jo įžvalgos tebėra vertingos ir šiandien. Šis tekstas, laikomas antru, žymiausiu po Mato Pretorijaus „Prūsijos įdomybės, arba Prūsijos regykla“ etnografiniu darbu apie lietuvininkus. Jis supažindina su ano meto apranga, maistu, krikštynų, vestuvių, laidotuvių papročiais, kalba, muzikavimu ir tikyba.
Vos išleista T.Lepnerio knyga sulaukė atgarsio Vokietijoje, bet Lietuvą pasiekė gerokai vėliau, trečiame–ketvirtame XIX a. dešimtmetyje. Net Vilniaus universitetas šios knygos neturėjo. Pirmasis mūsų raštijoje T.Lepnerio “Prūsų lietuvį” bus atradęs ir perskaitęs Jurgis Pliateris, jis įtraukė jį į svarbiausių pažintinių lituanistinių veikalų sąrašą.

***

Lietuvio skrandis atsparus,
Gerai pakels visus valgius,
Gėrimą prastą gers ramus.

Lietuviai duonai miltus malasi rankinėmis girnomis, ir kvietinei duonai, ir pyragams, kuriuos vadina ragaišiais, juos aptepa viršuje gruce arba varške, arba linų sėmenimis. Jie turi ir kitokių pyragų, kuriuos vadina plyckais. Šiuos aptepa sviestu, lydytais taukais arba grietine ir verda kaip kukulius katile, paprastai, kai pirmą kartą prieš sėją ariami laukai. Jie turi ir tokių storų pyragų, kuriuos vadina kolytais. Į juos deda tik varškės, o ne sviesto ir jie panašūs į vokiškus sviestinius pyragus. Jų mieliniai pyragai taip pat minkomi iš kvietinių miltų, o apie duoną iš sijotų miltų jie nežino nieko be to, ką nusiperka iš kepėjo arba pamato pas vokiečius. Paprasta jų duona yra iš rugių, jai miltai taip pat sumalami rankinėmis girnomis. Turtingųjų duona smulki, persijota per tankų plaušų sietą. Kartais jų duonos kepalai tokie dideli, kad iš vieno Tilžės mato pūro jie iškepa tik keturis. Jie turi dar ir tokį keistą garnyrą ir patiekalą, kurį labiausiai mėgsta valgyti, o jis paruošiamas šitaip: ima avižinių miltų, prideda raugo, persijoja miltus per sietą, šiek tiek įbėrę druskos išverda tirštą tyrę ir valgo šiltą arba šaltą užgerdami pienu arba be pieno. Čia jie pasinaudoja avižų pranašumu. Šį savo valgį jie vadina kisieliumi ir vertina jį taip pat, kaip ir danai savo tirštai išvirtą grucę, į kurią įdeda daug gabalėlių sviesto, o į karštą grucę įpila šalto alaus, ir daugumai jų ji skanesnė ir malonesnė už kokį pyragą. Daugumoje namų verda moterys, kai kur – ir vyrai. Kai jie verda arba kepa vištą – jos jie nepjauna, o užmuša užtvoję per galvą, – įdeda ir galvą kartu su snapu ir kojomis, kad ant stalo galėtų visą patiekti. Visi jų patiekalai labai stipriai pasūdyti. Kai jie skerdžia kiaulę ir randa joje paršelių, jų neišmeta, o sukapoja mažais gabalėliais ir sukiša į paskerstos kiaulės skrandį, kad grįžtų ton vieton, kur buvę, pakabina tą švarią dešrą kamine, paskui atsipjauna jos galabėlių, deda kepti ant ardelių ir gardžiuojasi. Visiškai negaila, kad tokį mielą patiekalą jie vieni suvalgo. Jeigu neranda kiaulėje paršelių, ton vieton prikiša sukapotos kiaulienos – šį gardų valgį jie vadina skilandžiu nuo Skilwis – skrandis, galima būtų jį vadinti skrandine dešra. Vėdarus jie gamina iš nevirtos grucės ir kiaulės kraujo. Kai paskerdžia kiaulę, pasikviečia gerų draugų viešnagėn. Tai vadina skerstuvėmis. Apskritai mūsų lietuviai labai ėdrūs žmonės, sakytum, turi vilko skrandį. Vos ryte akis pramerkę ir atsikėlę jie bemat sako: duok valgyt. Jie netgi turi tokią patarlę: perlipus per tvorą, galima arba reikia pavalgyti.
Vienas kilmingas kurfiursto ministras prieš keletą metų kartą linksmai leido laiką medžiodamas, bet, kai išalko, užsuko pas vieną turtingą valstietį ir paprašė pavalgyti. Valstietis atnešė jam jau aprašytą skrandinę dešrą, kurioje buvo sugrūsta mažų paršelių mėsa, ir lietuvis šeimininkas to neneigė, o dar pridūrė, esą tai delikatesas. Tokį patiekalą jis patiekęs prieš keletą metų ir vienam čionykščiam dvasininkui, kaip man pats pasisakė. Koks buvo valgis, toks ir gėrimas. Mat šeimininkas atnešė tam kilmingajam žmogui alaus nepritinkamame inde, tame, kuris naudojamas naktį, mat tasai pagamintas iš alavo, o tasai valstietis manė, kad jis toks geras kaip sidabrinė taurė. Man atrodo, kad šitas kilmingas žmogus geriau būtų badavęs ir kentęs troškulį, negu valgęs tokias vaišes. Todėl geriausia atsisakyti tokių jų vaišių ir pasitenkinti vien tik šviežiai virtu kiaušiniu su druska. Čia įterpsiu tokį juokingą nutikimą: senais laikais keliavo vienas pirklys per mūsų Lietuvą su savo reikalais vieną labai karštą vasarą ir prašė smuklėse alaus, bet jo negavo, o turėjo malšinti troškulį nuo vienos smuklės iki kitos tokiais žodžiais: Ne turrim Piwa, neturim juodo alaus, o tik lietuviško Allaus. Tad šitas gerasis žmogelis tol kentė troškulį, kol atvyko į vieną smuklę, kurios smuklininkas buvo vokietis ir atskleidė jam to žodžio Allaus reikšmę. Jis į tai atsakęs: dėl to atsakymo, kurį gavau tokioje daugybėje smuklių, pagalvojau, kad šių apylinkių lietuviai labai ištroškę žmonės, jų kepenys užsidegusios, kadangi visose smuklėse visas alus, kurio klausiau, buvo išgertas, bet dabar išgirdau, koks skirtumas tarp juodo ir jų balto alaus ir kad jie turėjo lietuviško balto, o ne juodo alaus. Bet ir tas Allaus jiems greitai baigiasi. Turtingieji turi kelis ketvirčius alaus tam atvejui, jeigu juos aplankytų koks tarnautojas arba ypatingas draugas. Kai jie būna vieni, geria tik girą, kurią gamina ne vien tik iš išspaudų ir nuo duonos atlikusių grūdų, bet kai kurie – ir iš laukinių obuolių, kurių labai reta, taip pat iš vandeniu užpiltos užraugtos duonos. Įprastas mūsų lietuvių gėrimas yra grynas vanduo, kokį davė mielasis Dievas, o ypač, kai ateina ankstyvas pavasaris, miestuose, kai patys ten ką nors parduoda, jie mielai geria juodą alų, kurį, kaip jau minėta, vadina Piwas, kitaip nei pačių pasidarytą alų. Kai jo per daug išgeria, ima garsiai kalbėti, net rėkauti, aršiai ir į nieką neatsižvelgdami, o ypač tie, kurių pilvuose yra sugertukai, kurie lengvai sugeria šitą stiprų gėrimą (turiu galvoje jų įkaitusias kepenis), dėl to kartais pameta (praradę atidumą) pinigus, skrybėles, vežimus ir arklius. Kad nuo to apsisaugotų, taip pat ir kelionėje vienas kitam pagelbėtų, jeigu sulūžtų ratas arba dar kas nors vežime, be to, jei prireiktų ištraukti vežimą iš balos, jie mielai važiuoja į turgų susidėję su kaimynais, ypač dėl to, kad pavasarį ir rudenį kelias labai blogas. Jų geriamieji indai tokie: didelis medinis ąsotis, kuriuo jie iš klėties atsineša gėrimus (nes neturi rūsio) ir iš jo pripildo ant stalo stovintį kubiliuką, į kurį telpa šešios Kulmo kvortos ir kuris vadinasi „kieliškas“, iš jo jie gėrimą pila samčiu į mažus indus. Šitie vadinasi kaušas arba kaušelis, tai mažas išskobtas medinis indas, kažkuo panašus į sidabrinius ragelius, iš kurių geriama Karaliaučiuje junkerių namuose. Jie turi dar ir tokį didelį geriamąjį indą, į kurį telpa keturios Kulmo kvortos, jis vadinasi kašas ir naudojamas per vestuves ir kitokias puotas. Tauras yra tekintojo ištekinta išskobta taurė. Geria jie ir iš vidutinio dydžio bei mažų glazūruotų indelių ir puodelių, retai kada turi taurelę degtinei, ir tik pasiturintieji turi alavinį butelį, juo atsineša maždaug kvortą gėrimo. Mažus ir vidutinius indelius visi turi išgerti iki dugno, tuomet jie ir vėl pripilami ir būtinai turi būti išgerti. Kai jie vienas kitą užgeria, tai daro tardami tokius žodžius: Ant Sweikatos. Kitas atsako Gerk sweiks. Paskui paduoda vienas kitam rankas ir abu sako Sweiks, o moterys dar ir pasibučiuoja. Paragavę gero gėrimo arba gardaus kąsnelio, jie sako: Tatai skannu dusźei, tai sielai gardu, mat sakydami „siela“, jie turi galvoje širdį ir visus vidaus organus…

Iš vokiečių kalbos vertė Vilija Gerulaitienė

Apie autorių

Teodoras Lepneris (apie 1633–1691 m.) gimė Prūsų Ylavos apskrityje, vokiečių kunigo šeimoje. Jo vaikystė prabėgo Ragainėje, studijavo Karaliaučiaus universitete, lankė kelis Vokietijos universitetus, buvo išvykęs į Daniją. 1665 m. buvo paskirtas pirmuoju naujai įsteigtos Būdviečių parapijos vokiečių ir lietuvių kunigu. Čia gyveno iki mirties.
Dvidešimt penkerius kunigavimo metus Būdviečiuose T.Lepneris įdėmiai stebėjo lietuvius, jų gyvenseną, lietuvius vertindamas misionieriškai – tai buvo vokiečio ir aukštesnio luomo atstovo žvilgsnis į būrus kaip į neišprususius vietos gyventojus. Vis dėlto išankstinė autoriaus nuostata nebuvo tokia pabrėžtinai paniekinanti, kaip kituose to meto etnografiniuose raštuose – pavyzdžiui, jis pagarbiai atsiliepia apie M.Mažvydą, skiria prasčiokus ir išsilavinusius lietuvius. Paties autoriaus požiūrį atskleidžia šmaikštūs ketureiliai ar dvieiliai kiekvieno skyrelio pradžioje. T.Lepneris žavisi, kad lietuviai moka patys pasistatyti būstą, užsiauginti ir pasigaminti maistą, pasidaryti apavą, drabužius, pagarbiai kalba apie lietuvių vertimąsi žemdirbyste, ją laiko garbinga ir gėdina tuos, kurie šaiposi iš kaimo žmonių, ypač nedovanotina, kai taip elgiasi apsišvietę žmonės. Tačiau jam akivaizdžiai nepatiko lietuvių valgymo ir gėrimo etiketas.

Pastaraisiais metais Lietuvos vairuotojams kelių patruliai daugiausiai baudų skiria už greičio viršijimą. Lietuvos kelių policijos tarnybos Administracinės veiklos skyriaus viršininkas Dainius Šalomskas informavo, kad dažniausiai vairuotojai važiuoja 20–30 kilometrų per valandą greičiau, nei galima. Vien pernai už tai buvo išrašyta per 80 tūkst. baudų ir surinkta daugiau kaip penki milijonai litų. “Lietuvos draudimo“ užsakymu atlikta penkių didžiųjų šalies miestų vairuotojų apklausa atskleidė, kad net septyni iš dešimties vairuotojų nuolat viršija leistiną greitį. Daugelis respondentų teigė, kad greičio rodyklė pakyla nepastebimai, o 22 proc. pasiteisino, kad sąmoningai viršija greitį vėluodami. Apklausos duomenimis, dažniausiai greitį viršija 18–35 metų amžiaus vyrai, vairuojantys naujausios laidos automobilius, o jų vairavimo stažas – nuo 6 iki 10 metų.
Antroje vietoje dažniausiai vairuotojų padaromų kelių eismo taisyklių nusižengimų sąraše rikiuojasi kelio ženklų nurodymų nesilaikymas. Pernai buvo užfiksuota daugiau kaip 75 tūkst. tokių nusižengimų ir surinkta apie keturi milijonai litų baudų. Panašiai tiek baudų surinkta ir iš vairuotojų, kurie vairavo neregistruotus ar techninės apžiūros nepraėjusius automobilius. “Nors po kartą kelių eismo taisyklėms yra nusižengę visi vairuotojai, nepriklausomai nuo socialinio sluoksnio ar išsilavinimo. Mat šiandien ratuoti visi: nuo paprasto darbininko iki ministro. O avarijų daugiausiai sukelia jauni, nepatyrę vairuotojai nuo 18 iki 28 metų amžiaus“, – atskleidžia D.Šalomskas.

460 tūkst. žmonių gauna paramą maisto produktais, 150 tūkst. vaikų mokyklose valgo nemokamus pietus. Visa tai 2011-aisiais vyksta Europos Sąjungos narėje Lietuvoje.

Šiandien 460 tūkst. Lietuvos gyventojų Tarptautinę kovos su skurdu dieną galės pažymėti šventine vakariene… iš labdaringų maisto produktų. Būtent tiek žmonių Europos Sąjungos šalyje Lietuvoje gauna paramą maisto produktais.
Vien labdaros ir paramos fondas „Maisto bankas“ šiuo metu remia 70 tūkst. žmonių ir išdalijo 8 mln. Lt vertos paramos. Vis daugiau mūsų šalies prekybos centrų, užuot sunaikinę besibaigiančio galiojimo termino gaminius, paaukoja juos labdarai.
Šio fondo direktorė Deimantė Žebrauskaitė nuogąstauja, kad kitąmet parama varguoliams sumažės net 80 proc., nes lėšų programai nebeskirs ES. Paramą pagal valstybės intervencinę programą dalijančių „Maisto banko“, „Carito“ ir „Raudonojo Kryžiaus“ atstovai susitikimuose su Vyriausybe prašo bent iš dalies kompensuoti lėšų netektį, nes priešingu atveju vienam skurstančiam asmeniui per visus metus bus skiriama tik 4 kg paramos maistu, o šiemet buvo skiriama po 40 kg.
„Nors gyvename kaip ir išsivysčiusioje šalyje, daugybė žmonių mūsų valstybėje skursta ir gyvena tarsi užribyje. 20 proc. „Maisto banko“ paramos gavėjų dirba, tačiau pajamų negauna tiek, kad galėtų išlaikytų šeimas, – pabrėžia D.Žebrauskaitė ir pasidalija malonių akimirkų įspūdžiais: – Viena paramos gavėja apskaičiavo, kad gaudama „Maisto banko“ paramą kas mėnesį galėjo sutaupyti 50 Lt ir už tuos pinigus nupirko sūnui kostiumą išleistuvėms.“
Tokių pavyzdžių ne vienas, o tūkstančiai. Vis daugiau vaikų Lietuvoje priversti išeiti skurdo mokyklas ir skurdo universitetus. Šiuo metu daugiau nei 150 tūkst. moksleivių mokykloje gauna nemokamus pietus, vaikšto padėvėtais drabužiais ir nuolat stokoja įvairių mokyklinių reikmenų.
Atrodo, kad valdžia to skurdo stengiasi nematyti, o visokios skurdo mažinimo programos, santykinį skurdo lygį iki 13 proc. turėjusios sumažinti dar 2005 m., apskritai užmirštos. Kita vertus, politikai gali džiaugtis, nes Lietuvoje skurdas savęs nedemonstruoja. Nemažai žmonių savo vargą slepia tarsi ydą, dalis su skurdu net sugeba susigyventi ar susitaikyti. „Mano gyvenimo kokybė apgailėtina, nes per mėnesį tegaunu 600 Lt pajamų, bet kam tai įdomu? Lietuvoje linkstama manyti, kad skurdžiai – tai „bomžai“, bet tai nėra tiesa. Absoliuti dauguma pensininkų ir neįgaliųjų nėra „bomžai“, nors jie visiški skurdžiai“, – įsitikinusi pensininkė Genovaitė Dulevičienė.
Nuo teigiamų mūsų valstybės gerovės rodiklių apakusiems Vyriausybei ir Seimui galbūt šventvagiškai nuskambės „Eurostato“ duomenys, kad du penktadaliai Lietuvos gyventojų sunkiai suduria galą su galu. Tai yra dauguma jų apmokėdami komunalinius patarnavimus susiduria su sunkumais, dauguma priversti taupyti mėsai, dauguma negali išvažiuoti atostogauti ne tik į užsienį, bet apskritai iš namų, dauguma paskutinėmis dienomis iki pensijos, pašalpos ar atlyginimo gavimo pristinga pinigų.

Turtuolis kaime, vargšas mieste

Atkreiptinas dėmesys, kad kaimo gyventojas, net ir gaudamas mažiau pajamų, jaučiasi laimingesnis už dvigubai daugiau uždirbantį miestietį. Kalbame ne apie psichologinę būseną, bet apie pinigus. Statistiniam kaimo gyventojui užtenka ir 800 Lt, o didmiesčio inteligentas sako sunkiai besiverčiantis gaudamas 1600 Lt.
SEB banko asmeninių finansų analitikė Julita Varanauskienė mano, kad taip yra dėl skirtingo gyvenimo būdo. Kaimo, mažesnių miestų gyventojai pasitenkina mažesnėmis pajamomis, nes yra pratę gyventi kukliau, nors tai nereiškia, kad ten pragyvenimas pigesnis. Pavyzdžiui, būsto šildymo išlaidos Prienuose didesnės nei Vilniuje ar Kaune. Be to, mažesnių miestų gyventojai įpratę turėti didesnius būstus.
Pragyvenimo kainą lemia tai, kaip mes norime būti apsirengę, ar norime lankytis kine, ar pageidaujame kitų pramogų, ar mėgstame keliauti. „Tūkstantis litų mažame mieste gyvenančiam žmogui vasarą leidžia jaustis daugiau ar mažiau patogiai, o didmiesčio gyventojas kokybišku gyvenimą laikys gaudamas jau 1200 Lt. Esu apskaičiavusi, kad didmiestyje keturių asmenų šeima normaliai, bet tikrai ne komfortiškai galėtų jaustis gaudama mažiausiai 4200 Lt. Tačiau tokiomis pajamomis gali pasigirti tik ketvirtadalis šalies gyventojų“, – komentuoja J.Varanauskienė.
„Swedbank“ Asmeninių finansų instituto vadovės Odetos Bložienės duomenimis, šiuo metu skurdžiai gyvenančiais save laiko 18 proc. didžiųjų miestų gyventojų, 13 proc. – kitų miestų ir 9 proc. – kaimo žmonių. Iš viso skurdžiais save įvardija 14 proc. šalies gyventojų.
Kai 2010 m. pabaigoje buvo atliktas namų ūkių finansinės būklės tyrimas, 51 proc. apklaustųjų pasisakė gyvenantys vidutiniškai. Tik 8 proc. respondentų didžiuosiuose šalies miestuose mano gyvenantys geriau nei šalies vidurkis, o provicijos regionuose tokių tik 3 proc.
Iš esmės 80 proc. Lietuvos pensininkų, tiek pat procentų neįgaliųjų ir visi tie, kurie gauna minimalią algą, bet negauna papildomų pajamų ar pajamų iš šešėlio, yra vargšai, kurių sugebėjimai išgyventi užsieniečiams kelia pagarbią nuostabą. Jau, atrodo, ir iki krizės skurstantiesiems buvo labai sunku, bet juk per krizę jie turėjo dar labiau susispausti, nes pajamos smuko, o kainos kilo. Tačiau skurdžiai gyvenantieji yra ypač ramūs, jei juos palyginsime su kokiais grakais ar ispanais. Juk pastaruosius dvejus metus jokių rimtesnių protesto prieš skurdinimą akcijų nebuvo. Dauguma sunkiai gyvenančiųjų tyliai ieško išeičių.
Kaip neprarasti orumo kruopščiai skaičiuojant išlaidas, savo pavyzdžiu galėtų padėti Daumantės Strelčiūnienės šeima. Jauna mama studijavo, todėl gauna minimalią 390 Lt motinystės pašalpą. Valstybė jai dar pridėjo 97 Lt išmoką vaikui. Visos šeimos pajamos sudaro apie 2500 Lt per mėnesį. Vaikui per mėnesį reikia išleisti 550 Lt, būsto šildymas atsieina vidutiniškai 500 Lt, o kur dar 2000 Lt įmokos už būsto paskolą.
Taip, paskolą grąžinti jiems padeda tėvai, bet ir su šia parama Strelčiūnams teko tapti išgyvenimo virtuozais. Kas savaitę šeima skrupulingai apgalvoja būtiniausius pirkinius ir sekmadieniais vyksta į prekybos centrą. Visą maistą gamina namie.
Jauna moteris trykšta optimizmu: „Iš tėvų perėmiau nuostatą, kad pinigai iškart neateina. Tėvai dirbo dešimtmetį, kad gyventų taip, kaip gyvena dabar. Lietuvoje jaunimas paprastai gerovę nori susikurti per porą metų, bet taip nebūna. Todėl daugelis nuleidžia rankas, į užsienį išvyksta dirbti juodų darbų, nors turi aukštojo mokslo diplomus.“

Daugiausiai išmokama socialinių pašalpų ir kompensacijų

Iš viso Lietuva skirtingais pavidalais per metus išmoka per 1,5 mlrd. Lt socialinių išmokų ir kompensacijų. Nustatant, ar žmogus gali pretenduoti į valstybės paramą, pirmiausia vertinamas jo turtas. Tad gali atsitikti taip, kad nors pajamų ir negaunate, tačiau turite žemės, miško ar kito turto, tad jokios paramos negausite. Nukentėsite ir tuomet, jei neturite nuosavo būsto, nes kompensacija už jo išlaikymą taip pat nepriklausys, nors ir mokate nuomos mokestį.
Apskritai per pastarąjį dvidešimtmetį susiformavo gana ydinga socialinės apsaugos ir socialinės paramos sistema, kurioje, pasak skurstančiųjų, daug neteisybės: tikrai skurstantieji gauna menkas išmokas, o gudraujantieji, net ir gaudami nemenkas pajamas, sugeba susiorganizuoti neįgalumo pašalpas ar kompensacijas už šildymą.

ĮKIRTA1
Vidutinis mėnesio darbo užmokestis prieš mokesčius Lietuvoje pirmąjį šių metų ketvirtį buvo 2031,2 Lt. Latviai vidutiniškai gavo 2244,32, estai – 2959, lenkai – 3003 Lt. Atskaičius mokesčius, pirmąjį šių metų ketvirtį uždirbome 1613,3 Lt.

ĮKIRTA2
„Maisto banko“ vadovė D.Žebrauskaitė: „Kitąmet vienam asmeniui per visus metus gali būti teskirta 4 kg paramos maistu, nors šiemet buvo išdalyta po 40 kg.“

Box1
Valstybės išmokos (2010 m. I pusmetis)
Socialinėms pašalpoms, kompensacijoms už būsto šildymą ir išlaidas už vandenį, kreditams, paimtiems daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti), palūkanoms apmokėti    433,2 mln. Lt
Šeimoms, auginančioms vaikus, bei globojamiems vaikams    110,7 mln. Lt
Mokinių nemokamam maitinimui    53,8 mln. Lt
Laidojimo pašalpoms    22 mln. Lt

Šaltinis: Socialinės apsaugos ir darbo ministerija

Box2
Galima gauti paramą
Iš dalies kompensuojamos būsto šildymo išlaidos ir išlaidos už šaltą ir karštą vandenį    Už nustatyto ploto būsto šildymą nepasiturintys gyventojai turi mokėti ne daugiau kaip 20 proc. savo pajamų, prieš tai iš jų atėmus valstybės remiamas pajamas (šiuo metu yra 350 Lt), už karštą vandenį – ne daugiau kaip 5 proc. šeimos ar vieno gyvenančio asmens pajamų, už šaltą vandenį – ne daugiau kaip 2 proc.
Kompensuojamas vaikų maitinimas    Jei vieno šeimos nario pajamos neviršija 525 Lt
Išimties tvarka mokiniai turi teisę į nemokamą maitinimą (pietus)    Jei vidutinės vieno šeimos nario pajamos mažesnės kaip 700 Lt
Išmoka vaikui (52 Lt/mėn. nuo 2 iki 7 m. amžiaus vaikams, gausių šeimų vaikams iki 18 m.)    Jei vieno šeimos nario pajamos neviršija 525 Lt
Mokama 315 Lt socialinė pašalpa    Jei nėra pajamų arba jei asmens pajamos mažesnės nei 350 Lt, mokamas gautų pajamų ir socialinės pašalpos skirtumas
Vienkartinė išmoka vaikui gimus    1430 Lt
Laidojimo pašalpa    1040 Lt
Našlio pensija    70 Lt

1944–1947 m. vykusi lenkų repatriacija iš Lietuvos didžiausią mastą įgavo 1946-aisiais, tai yra prieš 65 metus. Vilniuje ir Vilnijoje ji sukėlė itin daug sumaišties.

Istorikai nustatė, kad XX amžiuje Europoje niekur tiek daug kartų nesikeitė valdžios, kaip Vilniaus krašte: rusai, vokiečiai, bolševikai, lenkai, vėl bolševikai, lietuviai, vėl lenkai ir t.t. Galima dar pridurti, kad niekur tada taip nesikeitė ir gyventojų sudėtis.
Priminsime, kad 1915 m., artėjant vokiečių okupacijai, daug žmonių su rusų armija pasitraukė į Rytus ir ne visi vėliau iš ten sugrįžo; o 1920 m. Lenkijai okupavus šį kraštą, čia atsikraustė ar polonizacijos tikslams buvo atkelti 98 tūkst. lenkų – daugiausia valdininkų, studentų, dėstytojų, kariškių, pensininkų. Dauguma jų, apie 88 tūkst., įsikūrė Vilniuje, o dalis gavo žemės sklypus (kartais ir dvarus) periferijoje.
Reikšminga pabėgėlių banga Vilniją pasiekė 1939 m. rudenį, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui: čia atsikėlė 12 tūkst. lenkų, 10 tūkst. žydų, 3,7 tūkst. lietuvių. Vėliau Vilnijos gyventojų sudėčiai nemažai įtakos turėjo 1941 m. birželio trėmimas, tada pats karas, kurio metais vien Vilniuje sunaikinta per 65 tūkst. žydų, be to, per 12 tūkst. Vilniaus gyventojų išvežta dirbti į Vokietiją.
Pagaliau 1944–1947 ir 1957–1959 m. dviem etapais įvyko lenkų repatriacija, per kurią iš Vilniaus regiono išvažiavo apie 250 tūkst. žmonių, ne tik lenkų, bet ir lietuvių, žydų.

Kodėl taip įvyko?
Antrajam pasauliniam karui baigiantis, o ir pasibaigus, didelis, plataus masto tautų kraustymasis buvo dažnas reiškinys. Vieni grįžo iš koncentracijos, darbo stovyklų Vokietijoje, kiti judėjo į priešingą pusę – traukėsi į Vakarus, nenorėdami atsidurti bolševikų valdžioje, taip pat keitėsi Vokietijos sienos, dėl to milijonai jos gyventojų tapo karo pabėgėliais ir t.t.
Gerokai pasikeitė ir Lenkijos sienos – taip J.Stalinas, W.Churchillis ir F.Rooseveltas nusprendė dar 1943 m. lapkritį Teherano konferencijoje. Rytinė Vokietijos siena turėjo būti nubrėžta pagal garsiąją Kerzono liniją, pasiūlytą garsaus britų diplomato dar 1919 m., atskiriant nuo Lenkijos daugiausia ukrainiečių, baltarusių ir lietuvių gyvenamas teritorijas. Kita vertus, jose gyveno ir nemažai lenkų.
Kaip kompensaciją už tai, taip pat norėdamas išplėsti savo įtakos sferą kuo toliau į Vakarus, J.Stalinas atrėžė lenkams didelę Vokietijos dalį, tokią didelę, kad net W.Churchillis, posėdžiavęs su juo ir F.Rooseveltu Potsdame 1945 m. liepą, pareiškė nepasitenkinimą. Jo nuomone, toks Lenkijos teritorijos išplėtimas nebus naudingas nei jai, nei Vokietijai. O svarbiausia – šios rusų okupuotos vokiečių žemės karui baigiantis buvo visai ištuštėjusios, be žmonių. Tiksliau, kai kurių istorikų nuomone, sąmoningai ištuštintos, raudonarmiečiams ypač žiauriai elgiantis su civiliais vietos gyventojais – kankinant, žudant juos, masiškai prievartaujant moteris, plėšiant, deginant miestus ir kaimus. Taip tada žuvo 2,5 mln. vokiečių, o apie 7 mln. jų turėjo gelbėtis pasitraukdami į Vakarus.
Manoma, kad J.Stalinas siekė dviejų tikslų: išvaryti vokiečius iš tų teritorijų, kurios po karo turėjo atitikti TSRS bei Lenkijai, ir užkrauti milijonų vokiečių karo pabėgėlių maitinimo ir apgyvendinimo rūpesčius Vakarams, o tokių pabėgėlių buvo apie 14 mln. Bet dėl to komunistinei pokario Lenkijos valdžiai iškilo sunki problema: kuo apgyvendinti naujas žemes?
Dar viena rimta priežastis, skatinusi lenkų repatriaciją ypač iš Ukrainos, buvo gilias šaknis turinti vietos lenkų ir ukrainiečių nesantaika. Mat čia, kaip ir Lietuvoje, lenkai buvo daugiausia dvarininkai ir miestų gyventojai, jų ir žydų rankose buvo turtai, miestai buvo lenkiški ir žydiški, o kaimai – ukrainietiški. Karo metais vokiečiams pakursčius, toji nesantaika virto masinėmis žudynėmis, kaimų deginimu. Tada tarpusavyje kovojo bent kelios ginkluotos pajėgos: vokiečiai, tarybiniai partizanai, ukrainiečių sukilėlių armija, Armija Krajova, vokiečių remiama lenkų policija, o jų aukomis paprastai tapdavo niekuo dėti kaimo žmonės. Bet daugiausia kliūdavo lenkams.

Repatriacijos eiga
Įvertinusi tokią padėtį, tuometė Lenkijos valdžia ėmėsi iniciatyvos – pradėjo derybas su TSRS vyriausybe dėl lenkų repatriacijos iš Ukrainos, Baltarusijos ir Lietuvos. Maskva tam pritarė, o konkrečius susitarimus su lenkais pavedė pasirašyti UTSR, BTSR ir LTSR vyriausybėms. Lietuvos delegaciją sudarė premjeras Mečys Gedvilas, švietimo ministras Juozas Žiugžda ir plano komisijos pirmininkas Juozas Vaišnoras. Ukrainos delegacijai vadovavo N.Chruščiovas, Baltarusijos – P.Ponomarenka, abu kompartijų vadai. Visos trys sutartys pasirašytos Liubline.
Beje, Lenkijos delegacijos vadovas B.Bierutas, ta proga skelbdamas tostą Lietuvos delegacijos garbei, pabrėžė: „Buržuazinei Lenkijai okupavus senąją Lietuvos sostinę Vilnių ir tinkamai neįvertinus lietuvių tautos interesų buvo sutrukdyti normalūs mūsų tautų santykiai. Tai, kas praeityje sugadinta, šiandien mums tenka atitaisyti.“
Repatriaciją planuota įvykdyti sparčiai – iki 1945 m. balandžio 1 d., bet tai pasirodė visai nerealu: juk reikėjo sukurti specialias struktūras visose keturiose respublikose, organizuoti pervežimą (o tai tūkstančiai geležinkelio vagonų), suregistruoti norinčiuosius, o norintiesiems reikėjo pasiruošti sunkiai kelionei – juk dar tebevyko karas. Todėl tik 1944 m. gruodžio 28 d. Vilniaus spaudoje pasirodė skelbimai apie repatriaciją ir jos sąlygas. Lenkijos valdžia iš Lietuvos tikėjosi sulaukti net 500–750 tūkst. žmonių, LTSR vadovybė planavo 250 tūkst., bet ir šis skaičius pasirodė per didelis. Lenkų išvažiavimą stabdė daug rimtų priežasčių, visų pirma politinės.
Mat kurį laiką, iki pat Jaltos konferencijos sprendimų 1945 m. vasarį, tiek pogrindinių Vilnijos lenkų organizacijų vadovai, tiek paprasti žmonės vis dar tikėjosi, kad šis kraštas vėl atiteks Lenkijai. „Nėra prasmės palikti gimtųjų vietų, nes tuoj prasidės permainos“, – skelbė lenkų partizanai ir kunigai.
Antra vertus, sparčios repatriacijos planai žlugo ir dėl ekonominių priežasčių. LTSR vadovybė dėl įtemptų lietuvių ir lenkų santykių labai palankiai vertino lenkų išvažiavimą, ypač iš Vilniaus, bet daug kur tiesiog nebuvo kuo jų pakeisti. Todėl apskričių ir valsčių administracija, įstaigų, įmonių vadovai, bijodami sužlugdyti ūkinius planus, vilkindavo savo darbuotojų atleidimą, jų dokumentų įforminimą ir t.t. Pagaliau ir Lenkija nebuvo pasirengusi priimti daug atvykėlių, o jau įsikūrusių naujose vietose laiškai buvo prieštaringi: vieni džiaugėsi, kiti gailėjosi išvažiavę, patarė likti vietoje.
Todėl norinčiųjų repatrijuotis užsirašė daug, beveik 365 tūkst., bet dauguma jų išvykti neskubėjo. Vėliau išvykstančių padaugėjo, nes valdžia darė spaudimą, ypač stengėsi NKVD-NKGB: iki 1945 m. gruodžio įtariant antitarybine veikla suimta buvo 12 tūkst. Lietuvos lenkų. Ir vis viena išvažiavo gerokai mažiau, nei buvo pareiškę norą važiuoti: iki 1947 m. liepos, kai išėjo paskutinis ešelonas, – viso labo 170 tūkst. Beje, kartu su lenkais tada savo tėvynę paliko ir nemažai lietuvių – spėjama, kad apie 17 tūkst., ir dar per 3 tūkst. žydų. Tuo tarpu iš Lenkijos mūsų tautiečiai važiuoti į Lietuvą nepanoro – persikėlė vos 14 asmenų.
Dar viena lenkų repatriacija, tik jau mažesnė ir mažai viešinta, vyko 1956–1959 m. Tada išvažiavo 48 tūkst. Lietuvos lenkų.

Repatriacijos rezultatai
Didelio būrio gyventojų išvykimas Lietuvai sukėlė daugybę sunkių problemų. Katastrofiškai trūko darbo rankų, ypač Vilniuje, – juk jis neteko beveik 90 tūkst. žmonių. Vien geležinkeliui trūko 20 tūkst. darbuotojų, kaimuose 9 tūkst. ūkių liko be šeimininkų. LTSR vadovybė tikėjosi tuščias darbo vietas užpildyti atvykėliais iš Šiaulių, Panevėžio, Kauno, Ukmergės apskričių. Tam ji parengė gyventojų mobilizacijos planą, kuriame buvo daug svarbių ir teisingų punktų: aiškinti masėms, kaip lietuviams svarbu apsigyventi savojoje sostinėje, sudaryti žmonėms geras darbo, gyvenimo sąlygas ir t.t.
Deja, tai buvo tik gražūs žodžiai: iš tiesų atvykusieji negaudavo net pakenčiamų sąlygų – juos apgyvendino neįrengtuose bendrabučiuose be elektros, vandens, baldų, patalynės, valgyti nebuvo ko, atlyginimų laiku nemokėdavo ir pan. Net susikalbėti lietuviškai niekur nebuvo įmanoma – o juk važiavo daugiausia kaimo žmonės, nemokantys nei rusų, nei lenkų kalbų. O dar lenkai juos baugino: „Be reikalo jūs čia atvažiavote. Čia niekados nebus jūsų tėvynė.“ Pagaliau ir partizanų vadai ragino žmones nevykti į Vilnių, neklausyti sovietinės valdžios raginimų.
Todėl nenuostabu, kad mobilizacijos planai žlugo: į sostinę atvažiavo tik 5 proc. to žmonių skaičiaus, kuris planuotas, o ir atvykusiųjų nemaža dalis pabėgo. Dar viena bloga žinia: LTSR valdžia paprašė Maskvos leisti perkelti į tuščius Vilnijos ūkius kitų apskričių ūkininkus, bet manoma, kad tokio leidimo negavo. Todėl visos šios problemos buvo sprendžiamos visiškai kitaip, nei planuota: ištuštėjusį kraštą užpildė atvykėliai iš Rytų, daugiausia iš karo nuniokotų Baltarusijos ir Ukrainos sričių. Vien 1945–1946 m. į Vilniaus kraštą atsikraustė per 100 tūkst. žmonių, paprastai ištisais ešelonais. Nemažą jų dalį sudarė lenkai iš Baltarusijos, kurioje po repatriacijos vietos valdžia paskelbė, kad lenkų nebeliko.
O Lietuvoje pastebėtas paradoksas: 1947 m. Lietuvoje lenkų buvo tik 100 tūkst., tačiau 1959 m. jų rasta jau 230 tūkst.

REUTERS

Automobilio įsigijimas lietuviams atrodo kaip įprastas ir kasdienis procesas – dalis jį perka su niekuo nepasitarę ar nesibaimindami į apžiūrą vežasi reikalingą grynųjų pinigų sumą. Įdomu, kad gerokai daugiau vyrų (30 proc.) įsigijo automobilį be jokių konsultacijų, skirtingai negu moterys (2 proc.).

Tai parodė lankomiausio transporto skelbimų portalo Autoplius.lt liepą inicijuota apklausa, kurioje dalyvavo beveik 900 respondentų. Viktoro Daukšo, Autoplius.lt vystymo vadovo teigimu, jei lietuviai ne taip patikliai įsigytų automobilius, dažniau galėtų džiaugtis gerais pirkiniais.

„Moterys, mažiau išmanydamos apie automobilius, perka juos daug atsargiau ir, kaip parodė apklausos rezultatai, rečiau nusivilia pirkiniu. 6 proc. moterų nurodė, kad automobilio pirkėjas nutylėjo tikrąją automobilio būklę ir gedimus. Tuo tarpu transporto defektų nepastebėjo kas dešimtas vyras“, – pastebi automobilių rinkos ekspertas.

Su automobilius išmanančiais bičiuliais pirkdami automobilį konsultavosi 43 proc. apklausoje dalyvavusių vyrų ir 50 proc. moterų, su artimiausiais žmonėmis tarėsi tik 13 proc. vyrų ir net 32 proc. moterų. Vyrai pasitikėjimą turimomis žiniomis parodo ir dažniau įsigydami automobilį be bandomojo važiavimo (11 proc.) negu moterys (4 proc.).

Apžiūrėti automobilio – su reikalinga grynųjų suma

Beveik kas penktas apklausos dalyvis (18 proc.) nurodė, kad į susitikimą su automobilio pardavėju, kur bus apžiūrima transporto priemonė, vežasi reikalingą grynųjų pinigų sumą. Vyrai ne tokie atsargūs kaip moterys – 23 proc. jų pasiima reikalingą sumą, o moterų – tik 14 proc.

Užstatui reikalingus pinigus vežasi beveik trečdalis (32 proc.) apklausos dalyvių, o 28 proc. apžiūrėti automobilio vyksta su banko kortele, tad prireikus galėtų juos išsigryninti.

„Visos sumos tikrai neverta vežtis su savimi – tai tiesiog nesaugu. Pakanka turėti užstatą, nes visada galėsite su pardavėju į banką nuvažiuoti kartu. Daugiau nei ketvirtadalis apklausos dalyvių taip pat nurodė, kad jiems nėra svarbus susitikimo laikas ir vieta, nes pagrindinis tikslas – apžiūrėti automobilį. Žinoma, patartume automobilį apžiūrėti šviesiu paros metu, nes būtent tada geriausiai matosi kėbulo pažeidimai, taip pat saugiausia susitikti viešoje vietoje.“, – atkreipia dėmesį Autoplius.lt vystymo vadovas.

Dar vienas pirkėjų patiklumą įrodantis faktas, susijęs su automobilio kaina. Jei naudoto automobilio kaina yra 30 proc. mažesnė negu rinkos vidurkis, 24 proc. vyrų ir net 35 proc. moterų tai vertina teigiamai ir jiems tai nekelia įtarimo – jie mano, kad tai puiki galimybė nusipirkti automobilį pigiau. Žemesnę už rinkos vidurkį automobilio kainą kaip įspėjimą, kad automobilis techniškai netvarkingas, vertina 14 proc. apklausos dalyvių (moterų – tik 9 proc.).

Pasak V. Daukšo, jei automobilis parduodamas 30 ar net 40 proc. pigiau už rinkos vidurkį, tai reiškia, kad transporto priemonė turi paslėptų problemų arba tai bandymas išvilioti pinigus iš patiklių pirkėjų.

Servisuose tikrina nedaugelis

34 proc. apklausos dalyvių nurodė blogiau nei vidutiniškai žinantys, kaip patikrinti, ar automobilio pardavėjas yra jo savininkas. Savo žinias, kaip patikrinti, ar automobilis buvo patekęs į avariją, liaudiškai tariant „daužtas“, blogiau nei vidutiniškai vertina 32 proc. apklausos dalyvių. 59 proc. prieš pirkdami automobilį, servise neatlieka jo apžiūros.

V. Daukšas atkeipia dėmesį, kad apžiūrėdami automobilį, pirkėjai patikrintų jo būklę. „Geriausia investuoti nedidelę sumą (apie 100 litų) ir nuvažiuoti į nepriklausomą autoservisą bei patikrinti perkamo automobilio būklę. Taip pat reikėtų patikrinti, ar automobilis neturi teisinių apribojimų ir priklauso parduodančiam asmeniui“, – teigia V. Daukšas.

Daugiau nei pusė apklausos dalyvių (52 proc.) nurodė, kad automobilį įsigijo ar planuoja įsigyti klasifikuotų automobilių skelbimų portaluose, automobilių turguose – 22 proc., kreipsis pas draugus, pažįstamus – 14 proc., naujų automobilių salone ar užsisakys iš užsienio – po 5 proc.

Apklausos rezultatai parodė, kad daugelis automobilių pirkėjų nežino, kur rasti reikalingos informacijos apie automobilio įsigijimą. Siekdama, kad automobilių pirkėjai nebūtų apgaudinėjami, Autoplius.lt komanda portale pateikia patarimus apie saugų automobilio įsigijimą ir transporto priemonių pirkimo–pardavimo sutarčių šablonus.

BFL

Po savaitės, praleistos Lietuvoje, baskų televizijos „EITB“ žurnalistai grįžo namo kupini geriausių įspūdžių ir nustebinti mūsų šalies bei žmonių. Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos (VTD) džiaugiasi, kad iš Ispanijos Bilbao miesto atvykusi TV laidos apie keliones „Chiloe“ filmavimo grupė paskleis gerą žinią apie mūsų šalį ir skirs jai daugiau TV eterio, nei buvo suplanavę.

„Visada džiugu išgirsti iš atvykusių žurnalistų bei turistų, kad Lietuva pranoko jų lūkesčius ir jie mielai sugrįš čia dar ne kartą. Vadinasi, pastangos nėra bevaisės ir mūsų šalis darosi vis žinomesnė, patrauklesnė turistams ypatingai tose šalyse, kurias esame įvardiję kaip prioritetines turizmo rinkas. Tikrai galima sakyti, kad vis daugiau ispanų atranda mus. Tai įrodo ir šių metų pirmą ketvirtį užfiksuotas iš ties įspūdingas ispanų turistų srautų į Lietuvą augimas – net 71 proc. Padedami Turizmo informacijos centro (TIC) Barselonoje, tikrai sėkmingai dirbame su šia rinka ir tikimės šią tendenciją išlaikyti,“ – augančiu ispanų susidomėjimu Lietuva džiaugiasi VTD direktorė dr.Raimonda Balnienė.

VTD organizuotame pažintiniame ture po Lietuvą pirmą kartą dalyvavo ne Madride ar Barselonoje dirbantys žurnalistai, o būtent baskų televizijos komanda. Savaitę čia praleidę ispanai filmavo ne tik sostinėje, bet ir Kaune, Trakuose, Kernavėje, Klaipėdoje, Neringoje ir Kryžių kalne.

„Baskų regiono gyventojai kartu su Katalonijos ir Madrido regionų gyventojais yra labiausiai keliaujantys. Be to, Bilbao miestas turi nemažą oro uostą, iš kurio per Frankfurtą ir Briuselį yra geras susisiekimas su Lietuva. Todėl, neabejotinai naudinga, kad su mūsų šalies turizmo galimybėmis susipažintų ir šiaurės Ispanijos gyventojai,“ – pasakoja Lietuvos TIC Barselonoje direktorius Raimundas Michnevičius.

Keliaudami po Lietuvą ispanai stebėjosi žaliais ir švariais miestais, skania virtuve bei nuoširdžiais ir šiltais lietuviais, kurie, anot baskų televizijos žurnalistų, nė kiek nepriminė jiems šiauriečių. Sužavėti žmonių geranoriškumo, paslaugumo ir nuoširdžių šypsenų, svečiai lietuvius vadino „šiaurės ispanais“. Tai patvirtino jiems ir gatvėse sutikti būriai jų tautiečių, atvykusių ilsėtis į Lietuvą.

„Apie Lietuvą nufilmuotos dvi beveik valandą trunkančios laidos. Jos šiais ir kitais metais bus transliuojamos ETB1, ETB2 ir ETB3 kanaluose. Taip pat apie Lietuvą papasakosiu „Euskadi“ radijo stoties laidoje „Daugiau nei žodžiai,“ – sužavėtas mūsų šalies pasakoja filmavimo grupės vadovas Alberto Arizcorreta.

Kelionės metu „Chiloe“ programos vedėjas kalbino ūkio ministrą Rimantą Žylių, žymius Lietuvos menininkus – grafiką Egidijų Rudinską, teatro režisierių Oskarą Koršunovą, dainininką, aktorių Andrių Mamontovą, dizainerę Rasą Baradinskienę bei gatvėje sutiktus žmones.