2011 Lapkričio 06

Teodoras Lepneris: „Lietuviai – labai ėdrūs žmonės“

veidas.lt


Netrukus šalies knygynuose pasirodys į lietuvių kalbą išverstas XVII a. kunigo Teodoro Lepnerio veikalas „Prūsų lietuvis“. Jis tikrai įdomus ir vertingas.

Tą liudija ir ši su “Veido” “Skaitinių” rubrika pateikiama ištrauka iš devintojo veikalo skyriaus – „Apie lietuvių valgius ir gėrimus“.

Teodoro Lepnerio vardą ne vienas tikriausiai įsiminė iš pranešimų apie skilandžio pripažinimą ES garantuotu tradiciniu gaminiu. Iš tiesų šis kunigas ir etnografas XVII a. pirmasis pateikė tokį išsamų mūsų nacionalinio produkto aprašymą – kaip ir daug kitų su lietuvninkų gyvenimo būdu susijusių detalių.
Penkiolikos skyrių veikalą „Prūsų lietuvis“ T.Lepneris parašė 1690 m. – priešpaskutiniais savo gyvenimo metais, tačiau taiklios jo įžvalgos tebėra vertingos ir šiandien. Šis tekstas, laikomas antru, žymiausiu po Mato Pretorijaus „Prūsijos įdomybės, arba Prūsijos regykla“ etnografiniu darbu apie lietuvininkus. Jis supažindina su ano meto apranga, maistu, krikštynų, vestuvių, laidotuvių papročiais, kalba, muzikavimu ir tikyba.
Vos išleista T.Lepnerio knyga sulaukė atgarsio Vokietijoje, bet Lietuvą pasiekė gerokai vėliau, trečiame–ketvirtame XIX a. dešimtmetyje. Net Vilniaus universitetas šios knygos neturėjo. Pirmasis mūsų raštijoje T.Lepnerio “Prūsų lietuvį” bus atradęs ir perskaitęs Jurgis Pliateris, jis įtraukė jį į svarbiausių pažintinių lituanistinių veikalų sąrašą.

***

Lietuvio skrandis atsparus,
Gerai pakels visus valgius,
Gėrimą prastą gers ramus.

Lietuviai duonai miltus malasi rankinėmis girnomis, ir kvietinei duonai, ir pyragams, kuriuos vadina ragaišiais, juos aptepa viršuje gruce arba varške, arba linų sėmenimis. Jie turi ir kitokių pyragų, kuriuos vadina plyckais. Šiuos aptepa sviestu, lydytais taukais arba grietine ir verda kaip kukulius katile, paprastai, kai pirmą kartą prieš sėją ariami laukai. Jie turi ir tokių storų pyragų, kuriuos vadina kolytais. Į juos deda tik varškės, o ne sviesto ir jie panašūs į vokiškus sviestinius pyragus. Jų mieliniai pyragai taip pat minkomi iš kvietinių miltų, o apie duoną iš sijotų miltų jie nežino nieko be to, ką nusiperka iš kepėjo arba pamato pas vokiečius. Paprasta jų duona yra iš rugių, jai miltai taip pat sumalami rankinėmis girnomis. Turtingųjų duona smulki, persijota per tankų plaušų sietą. Kartais jų duonos kepalai tokie dideli, kad iš vieno Tilžės mato pūro jie iškepa tik keturis. Jie turi dar ir tokį keistą garnyrą ir patiekalą, kurį labiausiai mėgsta valgyti, o jis paruošiamas šitaip: ima avižinių miltų, prideda raugo, persijoja miltus per sietą, šiek tiek įbėrę druskos išverda tirštą tyrę ir valgo šiltą arba šaltą užgerdami pienu arba be pieno. Čia jie pasinaudoja avižų pranašumu. Šį savo valgį jie vadina kisieliumi ir vertina jį taip pat, kaip ir danai savo tirštai išvirtą grucę, į kurią įdeda daug gabalėlių sviesto, o į karštą grucę įpila šalto alaus, ir daugumai jų ji skanesnė ir malonesnė už kokį pyragą. Daugumoje namų verda moterys, kai kur – ir vyrai. Kai jie verda arba kepa vištą – jos jie nepjauna, o užmuša užtvoję per galvą, – įdeda ir galvą kartu su snapu ir kojomis, kad ant stalo galėtų visą patiekti. Visi jų patiekalai labai stipriai pasūdyti. Kai jie skerdžia kiaulę ir randa joje paršelių, jų neišmeta, o sukapoja mažais gabalėliais ir sukiša į paskerstos kiaulės skrandį, kad grįžtų ton vieton, kur buvę, pakabina tą švarią dešrą kamine, paskui atsipjauna jos galabėlių, deda kepti ant ardelių ir gardžiuojasi. Visiškai negaila, kad tokį mielą patiekalą jie vieni suvalgo. Jeigu neranda kiaulėje paršelių, ton vieton prikiša sukapotos kiaulienos – šį gardų valgį jie vadina skilandžiu nuo Skilwis – skrandis, galima būtų jį vadinti skrandine dešra. Vėdarus jie gamina iš nevirtos grucės ir kiaulės kraujo. Kai paskerdžia kiaulę, pasikviečia gerų draugų viešnagėn. Tai vadina skerstuvėmis. Apskritai mūsų lietuviai labai ėdrūs žmonės, sakytum, turi vilko skrandį. Vos ryte akis pramerkę ir atsikėlę jie bemat sako: duok valgyt. Jie netgi turi tokią patarlę: perlipus per tvorą, galima arba reikia pavalgyti.
Vienas kilmingas kurfiursto ministras prieš keletą metų kartą linksmai leido laiką medžiodamas, bet, kai išalko, užsuko pas vieną turtingą valstietį ir paprašė pavalgyti. Valstietis atnešė jam jau aprašytą skrandinę dešrą, kurioje buvo sugrūsta mažų paršelių mėsa, ir lietuvis šeimininkas to neneigė, o dar pridūrė, esą tai delikatesas. Tokį patiekalą jis patiekęs prieš keletą metų ir vienam čionykščiam dvasininkui, kaip man pats pasisakė. Koks buvo valgis, toks ir gėrimas. Mat šeimininkas atnešė tam kilmingajam žmogui alaus nepritinkamame inde, tame, kuris naudojamas naktį, mat tasai pagamintas iš alavo, o tasai valstietis manė, kad jis toks geras kaip sidabrinė taurė. Man atrodo, kad šitas kilmingas žmogus geriau būtų badavęs ir kentęs troškulį, negu valgęs tokias vaišes. Todėl geriausia atsisakyti tokių jų vaišių ir pasitenkinti vien tik šviežiai virtu kiaušiniu su druska. Čia įterpsiu tokį juokingą nutikimą: senais laikais keliavo vienas pirklys per mūsų Lietuvą su savo reikalais vieną labai karštą vasarą ir prašė smuklėse alaus, bet jo negavo, o turėjo malšinti troškulį nuo vienos smuklės iki kitos tokiais žodžiais: Ne turrim Piwa, neturim juodo alaus, o tik lietuviško Allaus. Tad šitas gerasis žmogelis tol kentė troškulį, kol atvyko į vieną smuklę, kurios smuklininkas buvo vokietis ir atskleidė jam to žodžio Allaus reikšmę. Jis į tai atsakęs: dėl to atsakymo, kurį gavau tokioje daugybėje smuklių, pagalvojau, kad šių apylinkių lietuviai labai ištroškę žmonės, jų kepenys užsidegusios, kadangi visose smuklėse visas alus, kurio klausiau, buvo išgertas, bet dabar išgirdau, koks skirtumas tarp juodo ir jų balto alaus ir kad jie turėjo lietuviško balto, o ne juodo alaus. Bet ir tas Allaus jiems greitai baigiasi. Turtingieji turi kelis ketvirčius alaus tam atvejui, jeigu juos aplankytų koks tarnautojas arba ypatingas draugas. Kai jie būna vieni, geria tik girą, kurią gamina ne vien tik iš išspaudų ir nuo duonos atlikusių grūdų, bet kai kurie – ir iš laukinių obuolių, kurių labai reta, taip pat iš vandeniu užpiltos užraugtos duonos. Įprastas mūsų lietuvių gėrimas yra grynas vanduo, kokį davė mielasis Dievas, o ypač, kai ateina ankstyvas pavasaris, miestuose, kai patys ten ką nors parduoda, jie mielai geria juodą alų, kurį, kaip jau minėta, vadina Piwas, kitaip nei pačių pasidarytą alų. Kai jo per daug išgeria, ima garsiai kalbėti, net rėkauti, aršiai ir į nieką neatsižvelgdami, o ypač tie, kurių pilvuose yra sugertukai, kurie lengvai sugeria šitą stiprų gėrimą (turiu galvoje jų įkaitusias kepenis), dėl to kartais pameta (praradę atidumą) pinigus, skrybėles, vežimus ir arklius. Kad nuo to apsisaugotų, taip pat ir kelionėje vienas kitam pagelbėtų, jeigu sulūžtų ratas arba dar kas nors vežime, be to, jei prireiktų ištraukti vežimą iš balos, jie mielai važiuoja į turgų susidėję su kaimynais, ypač dėl to, kad pavasarį ir rudenį kelias labai blogas. Jų geriamieji indai tokie: didelis medinis ąsotis, kuriuo jie iš klėties atsineša gėrimus (nes neturi rūsio) ir iš jo pripildo ant stalo stovintį kubiliuką, į kurį telpa šešios Kulmo kvortos ir kuris vadinasi „kieliškas“, iš jo jie gėrimą pila samčiu į mažus indus. Šitie vadinasi kaušas arba kaušelis, tai mažas išskobtas medinis indas, kažkuo panašus į sidabrinius ragelius, iš kurių geriama Karaliaučiuje junkerių namuose. Jie turi dar ir tokį didelį geriamąjį indą, į kurį telpa keturios Kulmo kvortos, jis vadinasi kašas ir naudojamas per vestuves ir kitokias puotas. Tauras yra tekintojo ištekinta išskobta taurė. Geria jie ir iš vidutinio dydžio bei mažų glazūruotų indelių ir puodelių, retai kada turi taurelę degtinei, ir tik pasiturintieji turi alavinį butelį, juo atsineša maždaug kvortą gėrimo. Mažus ir vidutinius indelius visi turi išgerti iki dugno, tuomet jie ir vėl pripilami ir būtinai turi būti išgerti. Kai jie vienas kitą užgeria, tai daro tardami tokius žodžius: Ant Sweikatos. Kitas atsako Gerk sweiks. Paskui paduoda vienas kitam rankas ir abu sako Sweiks, o moterys dar ir pasibučiuoja. Paragavę gero gėrimo arba gardaus kąsnelio, jie sako: Tatai skannu dusźei, tai sielai gardu, mat sakydami „siela“, jie turi galvoje širdį ir visus vidaus organus…

Iš vokiečių kalbos vertė Vilija Gerulaitienė

Apie autorių

Teodoras Lepneris (apie 1633–1691 m.) gimė Prūsų Ylavos apskrityje, vokiečių kunigo šeimoje. Jo vaikystė prabėgo Ragainėje, studijavo Karaliaučiaus universitete, lankė kelis Vokietijos universitetus, buvo išvykęs į Daniją. 1665 m. buvo paskirtas pirmuoju naujai įsteigtos Būdviečių parapijos vokiečių ir lietuvių kunigu. Čia gyveno iki mirties.
Dvidešimt penkerius kunigavimo metus Būdviečiuose T.Lepneris įdėmiai stebėjo lietuvius, jų gyvenseną, lietuvius vertindamas misionieriškai – tai buvo vokiečio ir aukštesnio luomo atstovo žvilgsnis į būrus kaip į neišprususius vietos gyventojus. Vis dėlto išankstinė autoriaus nuostata nebuvo tokia pabrėžtinai paniekinanti, kaip kituose to meto etnografiniuose raštuose – pavyzdžiui, jis pagarbiai atsiliepia apie M.Mažvydą, skiria prasčiokus ir išsilavinusius lietuvius. Paties autoriaus požiūrį atskleidžia šmaikštūs ketureiliai ar dvieiliai kiekvieno skyrelio pradžioje. T.Lepneris žavisi, kad lietuviai moka patys pasistatyti būstą, užsiauginti ir pasigaminti maistą, pasidaryti apavą, drabužius, pagarbiai kalba apie lietuvių vertimąsi žemdirbyste, ją laiko garbinga ir gėdina tuos, kurie šaiposi iš kaimo žmonių, ypač nedovanotina, kai taip elgiasi apsišvietę žmonės. Tačiau jam akivaizdžiai nepatiko lietuvių valgymo ir gėrimo etiketas.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...