2011 Spalio 05

Keista repatriacija: vieni lenkai išvažiavo – kiti atvažiavo

veidas.lt


1944–1947 m. vykusi lenkų repatriacija iš Lietuvos didžiausią mastą įgavo 1946-aisiais, tai yra prieš 65 metus. Vilniuje ir Vilnijoje ji sukėlė itin daug sumaišties.

Istorikai nustatė, kad XX amžiuje Europoje niekur tiek daug kartų nesikeitė valdžios, kaip Vilniaus krašte: rusai, vokiečiai, bolševikai, lenkai, vėl bolševikai, lietuviai, vėl lenkai ir t.t. Galima dar pridurti, kad niekur tada taip nesikeitė ir gyventojų sudėtis.
Priminsime, kad 1915 m., artėjant vokiečių okupacijai, daug žmonių su rusų armija pasitraukė į Rytus ir ne visi vėliau iš ten sugrįžo; o 1920 m. Lenkijai okupavus šį kraštą, čia atsikraustė ar polonizacijos tikslams buvo atkelti 98 tūkst. lenkų – daugiausia valdininkų, studentų, dėstytojų, kariškių, pensininkų. Dauguma jų, apie 88 tūkst., įsikūrė Vilniuje, o dalis gavo žemės sklypus (kartais ir dvarus) periferijoje.
Reikšminga pabėgėlių banga Vilniją pasiekė 1939 m. rudenį, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui: čia atsikėlė 12 tūkst. lenkų, 10 tūkst. žydų, 3,7 tūkst. lietuvių. Vėliau Vilnijos gyventojų sudėčiai nemažai įtakos turėjo 1941 m. birželio trėmimas, tada pats karas, kurio metais vien Vilniuje sunaikinta per 65 tūkst. žydų, be to, per 12 tūkst. Vilniaus gyventojų išvežta dirbti į Vokietiją.
Pagaliau 1944–1947 ir 1957–1959 m. dviem etapais įvyko lenkų repatriacija, per kurią iš Vilniaus regiono išvažiavo apie 250 tūkst. žmonių, ne tik lenkų, bet ir lietuvių, žydų.

Kodėl taip įvyko?
Antrajam pasauliniam karui baigiantis, o ir pasibaigus, didelis, plataus masto tautų kraustymasis buvo dažnas reiškinys. Vieni grįžo iš koncentracijos, darbo stovyklų Vokietijoje, kiti judėjo į priešingą pusę – traukėsi į Vakarus, nenorėdami atsidurti bolševikų valdžioje, taip pat keitėsi Vokietijos sienos, dėl to milijonai jos gyventojų tapo karo pabėgėliais ir t.t.
Gerokai pasikeitė ir Lenkijos sienos – taip J.Stalinas, W.Churchillis ir F.Rooseveltas nusprendė dar 1943 m. lapkritį Teherano konferencijoje. Rytinė Vokietijos siena turėjo būti nubrėžta pagal garsiąją Kerzono liniją, pasiūlytą garsaus britų diplomato dar 1919 m., atskiriant nuo Lenkijos daugiausia ukrainiečių, baltarusių ir lietuvių gyvenamas teritorijas. Kita vertus, jose gyveno ir nemažai lenkų.
Kaip kompensaciją už tai, taip pat norėdamas išplėsti savo įtakos sferą kuo toliau į Vakarus, J.Stalinas atrėžė lenkams didelę Vokietijos dalį, tokią didelę, kad net W.Churchillis, posėdžiavęs su juo ir F.Rooseveltu Potsdame 1945 m. liepą, pareiškė nepasitenkinimą. Jo nuomone, toks Lenkijos teritorijos išplėtimas nebus naudingas nei jai, nei Vokietijai. O svarbiausia – šios rusų okupuotos vokiečių žemės karui baigiantis buvo visai ištuštėjusios, be žmonių. Tiksliau, kai kurių istorikų nuomone, sąmoningai ištuštintos, raudonarmiečiams ypač žiauriai elgiantis su civiliais vietos gyventojais – kankinant, žudant juos, masiškai prievartaujant moteris, plėšiant, deginant miestus ir kaimus. Taip tada žuvo 2,5 mln. vokiečių, o apie 7 mln. jų turėjo gelbėtis pasitraukdami į Vakarus.
Manoma, kad J.Stalinas siekė dviejų tikslų: išvaryti vokiečius iš tų teritorijų, kurios po karo turėjo atitikti TSRS bei Lenkijai, ir užkrauti milijonų vokiečių karo pabėgėlių maitinimo ir apgyvendinimo rūpesčius Vakarams, o tokių pabėgėlių buvo apie 14 mln. Bet dėl to komunistinei pokario Lenkijos valdžiai iškilo sunki problema: kuo apgyvendinti naujas žemes?
Dar viena rimta priežastis, skatinusi lenkų repatriaciją ypač iš Ukrainos, buvo gilias šaknis turinti vietos lenkų ir ukrainiečių nesantaika. Mat čia, kaip ir Lietuvoje, lenkai buvo daugiausia dvarininkai ir miestų gyventojai, jų ir žydų rankose buvo turtai, miestai buvo lenkiški ir žydiški, o kaimai – ukrainietiški. Karo metais vokiečiams pakursčius, toji nesantaika virto masinėmis žudynėmis, kaimų deginimu. Tada tarpusavyje kovojo bent kelios ginkluotos pajėgos: vokiečiai, tarybiniai partizanai, ukrainiečių sukilėlių armija, Armija Krajova, vokiečių remiama lenkų policija, o jų aukomis paprastai tapdavo niekuo dėti kaimo žmonės. Bet daugiausia kliūdavo lenkams.

Repatriacijos eiga
Įvertinusi tokią padėtį, tuometė Lenkijos valdžia ėmėsi iniciatyvos – pradėjo derybas su TSRS vyriausybe dėl lenkų repatriacijos iš Ukrainos, Baltarusijos ir Lietuvos. Maskva tam pritarė, o konkrečius susitarimus su lenkais pavedė pasirašyti UTSR, BTSR ir LTSR vyriausybėms. Lietuvos delegaciją sudarė premjeras Mečys Gedvilas, švietimo ministras Juozas Žiugžda ir plano komisijos pirmininkas Juozas Vaišnoras. Ukrainos delegacijai vadovavo N.Chruščiovas, Baltarusijos – P.Ponomarenka, abu kompartijų vadai. Visos trys sutartys pasirašytos Liubline.
Beje, Lenkijos delegacijos vadovas B.Bierutas, ta proga skelbdamas tostą Lietuvos delegacijos garbei, pabrėžė: „Buržuazinei Lenkijai okupavus senąją Lietuvos sostinę Vilnių ir tinkamai neįvertinus lietuvių tautos interesų buvo sutrukdyti normalūs mūsų tautų santykiai. Tai, kas praeityje sugadinta, šiandien mums tenka atitaisyti.“
Repatriaciją planuota įvykdyti sparčiai – iki 1945 m. balandžio 1 d., bet tai pasirodė visai nerealu: juk reikėjo sukurti specialias struktūras visose keturiose respublikose, organizuoti pervežimą (o tai tūkstančiai geležinkelio vagonų), suregistruoti norinčiuosius, o norintiesiems reikėjo pasiruošti sunkiai kelionei – juk dar tebevyko karas. Todėl tik 1944 m. gruodžio 28 d. Vilniaus spaudoje pasirodė skelbimai apie repatriaciją ir jos sąlygas. Lenkijos valdžia iš Lietuvos tikėjosi sulaukti net 500–750 tūkst. žmonių, LTSR vadovybė planavo 250 tūkst., bet ir šis skaičius pasirodė per didelis. Lenkų išvažiavimą stabdė daug rimtų priežasčių, visų pirma politinės.
Mat kurį laiką, iki pat Jaltos konferencijos sprendimų 1945 m. vasarį, tiek pogrindinių Vilnijos lenkų organizacijų vadovai, tiek paprasti žmonės vis dar tikėjosi, kad šis kraštas vėl atiteks Lenkijai. „Nėra prasmės palikti gimtųjų vietų, nes tuoj prasidės permainos“, – skelbė lenkų partizanai ir kunigai.
Antra vertus, sparčios repatriacijos planai žlugo ir dėl ekonominių priežasčių. LTSR vadovybė dėl įtemptų lietuvių ir lenkų santykių labai palankiai vertino lenkų išvažiavimą, ypač iš Vilniaus, bet daug kur tiesiog nebuvo kuo jų pakeisti. Todėl apskričių ir valsčių administracija, įstaigų, įmonių vadovai, bijodami sužlugdyti ūkinius planus, vilkindavo savo darbuotojų atleidimą, jų dokumentų įforminimą ir t.t. Pagaliau ir Lenkija nebuvo pasirengusi priimti daug atvykėlių, o jau įsikūrusių naujose vietose laiškai buvo prieštaringi: vieni džiaugėsi, kiti gailėjosi išvažiavę, patarė likti vietoje.
Todėl norinčiųjų repatrijuotis užsirašė daug, beveik 365 tūkst., bet dauguma jų išvykti neskubėjo. Vėliau išvykstančių padaugėjo, nes valdžia darė spaudimą, ypač stengėsi NKVD-NKGB: iki 1945 m. gruodžio įtariant antitarybine veikla suimta buvo 12 tūkst. Lietuvos lenkų. Ir vis viena išvažiavo gerokai mažiau, nei buvo pareiškę norą važiuoti: iki 1947 m. liepos, kai išėjo paskutinis ešelonas, – viso labo 170 tūkst. Beje, kartu su lenkais tada savo tėvynę paliko ir nemažai lietuvių – spėjama, kad apie 17 tūkst., ir dar per 3 tūkst. žydų. Tuo tarpu iš Lenkijos mūsų tautiečiai važiuoti į Lietuvą nepanoro – persikėlė vos 14 asmenų.
Dar viena lenkų repatriacija, tik jau mažesnė ir mažai viešinta, vyko 1956–1959 m. Tada išvažiavo 48 tūkst. Lietuvos lenkų.

Repatriacijos rezultatai
Didelio būrio gyventojų išvykimas Lietuvai sukėlė daugybę sunkių problemų. Katastrofiškai trūko darbo rankų, ypač Vilniuje, – juk jis neteko beveik 90 tūkst. žmonių. Vien geležinkeliui trūko 20 tūkst. darbuotojų, kaimuose 9 tūkst. ūkių liko be šeimininkų. LTSR vadovybė tikėjosi tuščias darbo vietas užpildyti atvykėliais iš Šiaulių, Panevėžio, Kauno, Ukmergės apskričių. Tam ji parengė gyventojų mobilizacijos planą, kuriame buvo daug svarbių ir teisingų punktų: aiškinti masėms, kaip lietuviams svarbu apsigyventi savojoje sostinėje, sudaryti žmonėms geras darbo, gyvenimo sąlygas ir t.t.
Deja, tai buvo tik gražūs žodžiai: iš tiesų atvykusieji negaudavo net pakenčiamų sąlygų – juos apgyvendino neįrengtuose bendrabučiuose be elektros, vandens, baldų, patalynės, valgyti nebuvo ko, atlyginimų laiku nemokėdavo ir pan. Net susikalbėti lietuviškai niekur nebuvo įmanoma – o juk važiavo daugiausia kaimo žmonės, nemokantys nei rusų, nei lenkų kalbų. O dar lenkai juos baugino: „Be reikalo jūs čia atvažiavote. Čia niekados nebus jūsų tėvynė.“ Pagaliau ir partizanų vadai ragino žmones nevykti į Vilnių, neklausyti sovietinės valdžios raginimų.
Todėl nenuostabu, kad mobilizacijos planai žlugo: į sostinę atvažiavo tik 5 proc. to žmonių skaičiaus, kuris planuotas, o ir atvykusiųjų nemaža dalis pabėgo. Dar viena bloga žinia: LTSR valdžia paprašė Maskvos leisti perkelti į tuščius Vilnijos ūkius kitų apskričių ūkininkus, bet manoma, kad tokio leidimo negavo. Todėl visos šios problemos buvo sprendžiamos visiškai kitaip, nei planuota: ištuštėjusį kraštą užpildė atvykėliai iš Rytų, daugiausia iš karo nuniokotų Baltarusijos ir Ukrainos sričių. Vien 1945–1946 m. į Vilniaus kraštą atsikraustė per 100 tūkst. žmonių, paprastai ištisais ešelonais. Nemažą jų dalį sudarė lenkai iš Baltarusijos, kurioje po repatriacijos vietos valdžia paskelbė, kad lenkų nebeliko.
O Lietuvoje pastebėtas paradoksas: 1947 m. Lietuvoje lenkų buvo tik 100 tūkst., tačiau 1959 m. jų rasta jau 230 tūkst.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...