BFL

Tai reglamentuojantis Užimtumo rėmimo įstatymo pakeitimas šiandien užregistruotas Seime.
Pasak parlamentaro, rengti įstatymo pakeitimus paskatino išaiškėjusi ydinga praktika įmonėse, kai pasinaudojus įstatymų nuostatomis, nepagrįstai piktnaudžiaujama darbo biržos subsidijomis. O dabar galiojantis reglamentavimas nenumato jokių saugiklių, kad būtų išvengta tokių situacijų.
Įdarbinimas subsidijuojant – tai priemonė socialiai pažeidžiamoms asmenų grupėms, kuri skirta padėti įsitvirtinti darbo rinkoje arba įsidarbinti, o sunkią negalią turintiems – sudaryti specialias sąlygas išlikti darbo rinkoje. Darbo birža už kiekvieną tokį įdarbintą asmenį numatytą laikotarpį kas mėnesį moka tam tikro dydžio atlyginimo subsidiją.
Pastaruoju metu vis dažniau pasitaiko atvejų, kai vos pasibaigus laikotarpiui, už kurį apmoka darbo birža, įmonė darbuotoją atleidžia, o jam vėl  užsiregistravus darbo biržoje įdarbina į tą pačią darbo vietą ir  toliau gauna jo darbo užmokesčio kompensaciją.
„Sulaukiau skundo, kai žmogui, atėjusiam į pokalbį dėl darbo, buvo tiesiai į akis pasakyta, kad jis net nesitikėtų įsidarbinti.  Kadangi darbą gaus darbo biržos subsidijuojamas asmuo, kuris jau dirbo šioje įmonėje pusę metų ir įgijo reikiamos patirties. O atleistas jis buvo tik dėl to, kad vėl užsiregistruotų darbo biržoje ir toliau „neštų“ kompensaciją į įmonę.“- pasakojo E. Jurkevičius.
Priėmus E. Jurkevičiaus siūlomas pataisas, darbdaviai nebegalės piktnaudžiauti ir kompensacijas gaus tik įstatyme numatytą laikotarpį, o po jo darbuotojui algą mokės jau iš savo kišenės.

Ilgos, o tiksliau pernelyg ilgos išeiginės yra gera proga pakalbėti apie darbą. Tikrai nesu darboholikas, laisvadienis man netampa kančia, kurią tenka priimti kaip neišvengiamybę, norint sulaukti naujos darbo savaitės.

Nesu ir tas, kuriam bet koks darbas a priori yra vertybė. Tiesiog pakalbėkime apie darbą. Atmeskime nuo „darbo“ sąvokos visus epitetus, tokius kaip „samdomasis“, „savarankiškas“, „atlygintinas ir neatlygintinas“, ir ją panagrinėkime.

Šiandien vyrauja supratimas apie darbą kaip apie procesą, kurio metu mes pretenduojame į materialines vertybes. Maža to, mes dažnai net nelaikome darbu tokių veiksmų, kuriuos atlikę negauname aiškaus, tam tikrais skaičiais išreikšto atlygio. Tai yra natūraliai susiformavęs požiūris, kurio šaknys slypi mūsų vaikystėje. Išmoksti pats sėsti ant puodo – gauni saldainį, vėliau gauni litą už sutvarkytą kambarį, po to madingą rūbą už sėkmingai baigtus mokslo metus ir automobilį už išlaikytą sesiją. Taip galiausiai ir susiformuoja pirminis stereotipas – atliktas darbas, nesvarbu, prasmingas ar ne, bet atitinkantis kieno nors lūkesčius, per trumpą laiką atneša materialų gėrį.

O dabar pabandykite rasti skirtumus tarp tokio auklėjimo ir cirko dresūros, kada gyvūnui, tinkamai atlikusiam triuką, atlyginama skanėstu? Taip, labai panašu, kad situacijos, kuomet atlygis yra suteikiamas pasiekus trumpalaikius tikslus, mes neišvengsime. Ciklas „darbas – avansas – darbas – alga“ šiuo metu yra pamatinis darbo santykiuose, neišeinantis už darželyje, mokykloje ir universitete įdiegto modelio ribų. Mes dirbame, kad gautume atlygį. O dėl to, kad esame įpratę gauti atlygį per trumpą laiką, mus tenkina mėnesio ciklas. Ir nesvarbu, ar atliekamas darbas yra kuo nors prasmingas, nes mums darbo rezultatas tėra vienas – alga. Galite apkaltinti mane primityviu požiūriu į dirbančiųjų motyvaciją, tačiau apklausos vis dėlto rodo, kad 2/3 bendrapiliečių pagrindiniu darbo patrauklumo kriterijumi laiko atlyginimo dydį.

Žmogus sutinka dirbti neįdomų, beprasmį, išliekamosios vertės neturintį, nuobodų darbą vien dėl to, kad kas mėnesį įgytų galimybę gauti ir išleisti pinigus. Bet juk ankščiau ar vėliau tai tampa našta. Požiūris į darbą kaip į prievolę, kančią ar neišvengiamą blogybę yra gimęs kartu su civilizuota žmonija. Nepadarysi lanko – nesumedžiosi paukščio, nesumedžiojęs paukščio – mirsi badu. Lanko daryti nesinori, bet ir mirti badu nėra džiuginanti perspektyva. Štai ir pirmoji darbo prievolė – ne vien sumedžiok bet kokiomis priemonėmis ir suvalgyk, bet ir pagamink lanką dar tuomet, kai nenori valgyti.

Kodėl, kalbėdamas apie beprasmį darbą, kaip pavyzdį pateikiu prasmingą veiksmą? Todėl, kad besivystant žmonijai atsiranda darbas, kuris nėra naudingas individui ir nėra jam mielas. Atsiranda hierarchija, kurioje vieni turi savas karvių bandas, o kiti jomis privalo rūpintis. Kaip mes žinome iš istorijos, žmonija savo evoliucijos pradžioje įžengė į prievartinio darbo – vergijos – laikotarpį.

O kodėl gi aš, kalbėdamas apie nūdienos dalykus, prisiminiau vergiją? Viskas paprasta – vergija, o tiksliau – įžvalgus vergvaldžiai, iš daugelio tuomet buvusių mokymų išrinko ir mums „padovanojo“ religiją, kuri idealiai tiko valdyti darbo jėgą. Kalbu, be abejo, apie krikščionybę. Perspektyva gauti atlygį už „žemiškuosius darbus“ po mirties išlaisvino nuo būtinybės atlyginti už darbą gyvam savo artimui. Keli šimtmečiai stagnacijos yra tai būtent krikščionybės pasekmė. Kančia tapo dorybė, o žmonijos ėjimas pirmyn buvo pakeistas gerojo dievo, kuris išspręs problemas ir panaikins neteisybę, laukimu. Sunkus, alinantis, mažai produktyvus darbas ir prievolės – visa tai mes matome iki mūsų laikų atkeliavusioje tautosakoje.

Tiesa, ir naujausi laikai prisidėjo prie darbo kaip bevertės prievolės. Bolševikų 1917 m. revoliucija, prasidėjusi su šūkiu „Gamyklos – darbininkams, žemė – valstiečiams“, nedavė nei vieno, nei kito. Laisvas motyvuotas darbas pasirodė esą neparankus, todėl karinio komunizmo sąlygomis visa dirbančiųjų savivalda buvo numarinta, o vėlesnė industrializacija apskritai sugrąžino darbą net ne į atlygintino kapitalistinio darbo laikotarpį, o į darbo prievolės laikus. Vėlesnių laikų TSRS jau tapo dviejų sistemų šalimi: jos oficialią santvarką galima drąsiai vadinti valstybiniu kapitalizmu, o tuo pat metu klestėjusią „juodąją rinką“ – tikrų tikriausiu neoficialiu pirmykščiu kapitalizmu.

Palikime istorijos vingius bei nūdienos aktualijas ir sugrįžkime prie paties darbo sąvokos. Atmetę darbo kaip gryno proceso suvokimą, greičiausiai sutiksite, kad darbas gali vadintis darbu, jei jo pabaigą vainikuoja tam tikras rezultatas. Žmonija pasiekė tą, ką šiandien turi, tikrai ne dėl to, kad šimtai tūkstančių vergų dirbo priverstinai, ir ne dėl to, kad milijonai dirba įsitikinę, jog jų darbo tikslas tėra kasmėnesinė alga.

Visais laikais buvo tokių žmonių, kurie žvelgė gerokai toliau. Ar jie buvo genijai? Ir taip, ir ne. Nors ne kiekvienas gali tapyti kaip Hieronymus Boschas ar matyti pasaulį, kaip jį pamate Mikołajus Kopernikas, tačiau kiekvienas gali išsiveržti už mums įdiegto suvokimo ribų. Kad darbas yra kūrybinis procesas, dažnai suvokiama kaip menininkų ar bent pripažintų intelektualų privilegija. Tai netiesa. Kūrybiškumas, kartu su siekiu padaryti geriau, įdomiau, naujau ar net apskritai taip, kaip niekas to nedarė iki šiol, gali tapti ir staliaus, ir šaltkalvio, ir stogdengio žingsniu tikrojo progreso link.

Ar verta vadinti darbu procesą, kada nesiekiama kažko daugiau nei algalapis mėnesio gale? Ar verta laikyti darbu procesą, kada nesukuriamos naujos materialios ar nematerialios vertybės? Tai priklauso nuo išliekamosios vieno ar kito darbo vertės. Darbas, kurio metu nesukuriamos jokios vertybės ar jos neturi jokios išliekamosios vertės (kalbu toli gražu ne apie piniginę vertę), yra beprasmis. O beprasmis darbas nėra darbas. Tai, kad šiuolaikinė visuomenė siūlo mums daugybę beprasmių užsiėmimų, nėra pateisinimas pasirinkti būtent juos. Notarai ir antstoliai, bankininkai ir makleriai – visi jie gyvena nieko nekurdami ir išlieka tik todėl, kad mes juos išlaikome. Ar jie iš tikro turi išlikti progreso link judančioje visuomenėje? Jie ir neišliktų, kaip ir didžioji dauguma valdininkų luomo atstovų, jei visuomenė suvoktų, kad jos tikslas yra visos žmonijos progresas.

Suvokiu, kad visa tai, ką dabar rašau ir parašysiu, skamba utopiškai. Tačiau dar visai neseniai keistai skambėjo kalbos apie vergovės panaikinimą. Lygiai taip pat, kaip kapitalizmas pakeitė feodalizmą, atsiras nauja formacija, kurį pakeis ir kapitalizmą. Kapitalizmas išlaisvino žmoniją nuo sustabarėjusios paveldėjimo principu paremtos visuomenės ir savo racionalumu išardė dogmatinės krikščionybės pamatus. Tačiau viskam ateina galas. Tą, ko nepadarė, nors savo aušroje galėjo padaryti kreivas ir šleivas tarybinis socializmas (valstybinis kapitalizmas?), anksčiau ar vėliau turėsime padaryti mes. Neaišku, ar toks virsmas netaps nauju klystkeliu, kurį pavadinčiau socialkonservatyvizmu, bet čia jau atskira didelė tema. Vis dėlto norėčiau tikėti, kad mes jau šiandien galime pasukti nauju keliu ir pradėti kurti progreso visuomenės modelį, grįstą laisvu darbu.
Vartodamas terminą „laisvas darbas“, pirmiausia žiūriu į jį kaip į galimybę ištrūkti iš būtinybės parduoti savo darbą rinkoje. Taip, šiuo atveju esu toli nuo idealistinio požiūrio į būsimą pasaulį, kuriame, pasak pernelyg optimistiškai nusiteikusių mąstytojų, apskritai būtų panaikinta samdomojo darbo sąvoka. Pasirinkimas tarp savarankiško ir samdomojo darbo išliks dar ilgai, tačiau į ši dviejų alternatyvų pasirinkimą privalu grąžinti seniausią – visuomeninės gamybos forma grįstą bendruomeninį darbą. Šiuolaikiniame pasaulyje ši forma yra taip mažai paplitusi, kad eilinis pilietis, paklaustas, kas tai yra, gali paminėti nebent Izraelio kibucus. Ši forma, neparanki nei feodalizmo, nei kapitalizmo sąlygomis, iškreiptu pavidalu buvo bandoma diegti vadinamojo tarybinio socializmo metais. Tačiau kaip tarybinė santvarka netapo socialistine, taip ir kolūkiai nevirto kibucais.

Produktyvus bendruomeninis darbas įmanomas ir kaip bendruomenės poreikių tenkinimo priemonė, ir kaip gamybos procesas, skirtas išorės poreikiams patenkinti. Vertikalus darbo proceso valdymas, kuomet darbą organizuoja ir darbo metu sukurtą produktą pasisavina feodalas, kapitalistas ar kapitalistu virtusi valstybė, jau nėra vienintelis įmanomas modelis.

Bendruomeniniai ir tarpbendruomeniniai santykiai be išorinio reguliuotojo gali būti realizuojami statant infrastruktūros objektus ir juos išlaikant. Teko bendrauti su kaimo bendruomenės atstovais, kurie susidūrė su metų metus neišsprendžiama pradinės mokyklos problema. Paskaičiavo, kad gali patys iš nenaudojamos buvusio kolūkio kontoros per pusmeti patys įrengti reikiamas 3 klases. Deja, bendruomenė to daryti neturi teisės. Jos nariai negali neatlygintinai nei dirbti savo pačių labui, nei samdytis reikiamą specialistą (šiuo atveju – mokytoją). Aklavietė, kuri pirmiausia užprogramuota pačioje darbo nuosavybės tradicijoje, kur darbas nėra nekviestionuojama dirbančiojo nuosavybė, kurią jis gali laisvai parduoti, išnuomoti, padovanoti ar pats ja pasinaudoti.

Visuomeninis darbas, paremtas bendruomeninio darbo principu, nėra vien teorinė galimybė. Tikriausiai sutiksite, kad leidus žmogui pasirinkti, kas svarbiau – vaistai nuo vėžio ar naujas automobilio modelis, retas kuris pasirinks antrąjį variantą. Tad kodėl gi mūsų visuomenė iki šiol orientuota į kapitalo, kuris siekia vien pelno, aptarnavimą?

Visuomenė, mokėdama didžiulius mokesčius, gali pati tapti tiesiogine investuotoja ir tiesiogine darbdave užsakydama ir vykdydama jai svarbius projektus. Nematau nieko blogo, kad tradicinis valstybės vaidmuo iš dalies pasikeis, nes valstybė turėtų būti savanoriška piliečių sąjunga, o jos vaidmuo turėtų būtų tenkinti tų piliečių poreikius. Faktas, kad dabar yra kitaip, nėra įrodymas, kad kitai būti negali.

Galite man oponuoti sakydami, kad ir kapitalas yra kuriančioji jėga, ir aš su tuo sutiksiu. Tačiau be visuomenei naudingą produktą kuriančio kapitalo, kuris šiuolaikiniame pasaulyje jau sudaro mažumą, yra kita kapitalo rūšis, kuri, turėdama įrankį, vadinamą pinigais, kuria tuos pačius pinigus. Jai aptarnauti sukurta galinga infrastruktūra, kurios indelis į žmonijos raidą yra niekinis. Gal šioje vietoje vertėtų vartoti žodį „parazituojanti kapitalo rūšis“, tačiau net ją galima panaudoti bendroms reikmėms. Nereikia nieko nacionalizuoti, reikia tik sudaryti sąlygas, įgalinančias vienintelį investavimo būdą – investavimą į realų sektorių. Beje, Europoje populiarėjanti islamiškų bankų sistema ir yra paremta tiesioginio investavimo principu, kuomet banko pelnas tiesiogiai priklauso nuo skolininko pelno. Šioje sistemoje bankas ir skolininkas (nors islamiškoje bankininkystėje pastarasis žodis nevartojamas) tampa partneriais.

Atsiprašau, kad šiek tiek nutolau nuo temos, tačiau be aplinkos įvertinimo, kurioje vyksta darbas, būtų sunkų rasti atspirties taškus. Mums juk reikia keisti ir keistis. Keisti ne minimalaus atlygio dydį ar darbo įstatymo formuluotes, o keistis patiems ir keisti savo požiūrį į darbą. Netraktuodami darbo kaip priemonės, padedančios pasiekti trumpalaikius asmeninius tikslus, mes galime atrasti daug naujų savirealizavimo formų, suteikiančių mums nė kiek ne mažesnį pasitenkinimą, nei gražūs skaičiai algalapyje.

Vitalijus Balkus

Pirmoji reakcija, išgirdus, kad Viešųjų pirkimų tarnybos direktorius Žydrūnas Plytnikas nuėjo pas prezidentę ir įteikė jai sąrašą įmonių, kurios mainais už paramą partijoms gaudavo valstybinius užsakymus, buvo – na, pagaliau! Pagaliau Viešųjų pirkimų tarnyba ėmė dirbti kaip pridera ir prispaudė uodegą nelegaliam verslo ir politikų bendradarbiavimui. Seniai visi to laukė.
Deja, pradėjus gilintis, ką gi ten Ž.Plytnikas nunešė prezidentei, optimizmas ėmė blėsti. Mat, pasirodo, nunešta buvo ne informacija apie konkrečius sandėrius, o „bendrosios tendencijos“: per ketverius metus politines kampanijas apie 24 milijonais parėmusios įmonės laimėjo beveik pusę per šešerius metus vykusių didesnių viešųjų pirkimų, kurių bendra vertė – beveik 21 mlrd. Lt. Paprasčiau tariant, buvo paimti vieši Vyriausiosios rinkimų komisijos duomenys apie paramą partijoms, atmesta iš fizinių asmenų gauta finansinė parama ir sulyginta su tokiais pat viešais Viešųjų pirkimų tarnybos duomenimis. Šaunu, žinoma, bet tam padaryti nereikia būti VPT direktoriumi – užtenka mokėti aritmetiką ir turėti šiek tiek laiko pasiknisti internete.
Bet ir tas palyginimas išėjo kažkoks keistokas: imta parama partijoms, gauta 2004–2007 m., ir lyginta su viešųjų pirkimų konkursų 2004–2011 m. rezultatais. Pirma, partijos paramą gavo ir 2008–2011 m. (ir duomenys apie ją taip pat yra VRK), antra, 2008-ųjų pabaigoje vyko rinkimai ir Lietuvoje pasikeitė valdžia, tad LSDP, Darbo partijos ir valstiečių liaudininkų koaliciją pakeitė konservatorių ir liberalų koalicija. Tad kokia prasmė lyginti paramą, kurią įmonės suteikė, liaudiškai sakant, „brazauskiniams-kirkiliniams“, su konkursais, kurie buvo laimimi prie „kubilinių-masiulinių“?
Žinia, gal Ž.Plytnikui, rengiant pažymą, laiko pritrūko dar ir pastarųjų trejų metų viešųjų pirkimų konkursų rezultatams peržiūrėti ir pridėti prie pažymos, bet su tokia, atsiprašant, chaltūra eiti pas prezidentę – kažkaip nesolidu.
Be to, kažkodėl visuomenei pateikti tik bendrieji paaukotų pinigų ir laimėtų valstybės užsakymų skaičiai, nors, siekiat sugaudyti korupciją, būtina detalizuoti: kokia įmonė kuriai partijai aukojo, kokią įtaką viešiesiems pirkimams toji partija tuo metu turėjo, kokiuose konkursuose įmonė dalyvavo, kiek jų laimėjo ir kurią laimėtųjų konkursų dalį paveikė partija, gavusi paramą iš įmonės? Žinia, klausimų daug ir atsakymus į juos sudėlioti nėra lengva, juoba, pasak Ž.Plytniko, konkursuose dalyvavo ir juos laimėjo 850 įmonių iš 3 tūkst. verslo bendrovių, aukojusių partijoms.
Betgi už tokius atsakymus į klausimus mokesčių mokėtojai ir moka pinigus tiek Ž.Plytnikui, tiek kitiems VPT darbuotojams, tiek VRK, tiek STT, tiek FNTT, tiek Mokesčių inspekcijos ir kitoms tarnyboms, kurios vienokiu ar kitokiu būdu sergsti, kad finansinis politinių partijų rėmimas neišeitų už įstatymais numatytų ribų. Nes finansiškai remti partijas nei privatiems asmenims, nei jiems priklausančioms įmonėms nėra uždrausta. Draudžiama tik parama už akivaizdžius mainus į valstybės užsakymą, nes tai jau korupcija.
O dabar Ž.Plytnikas padarė tai, ką daro žurnalistai, – paėmė viešus duomenis ir sulygino. Pats tai prieš kelias savaites dariau su įmonių parama liberalų partijoms ir laimėtais konkursais, kuriuos rengia nuo liberalų vadovaujamų ministerijų įtakos vienaip ar kitaip priklausančios valstybės įmonės. Ir lygiai kaip Ž.Plytnikas padariau išvadą – matoma tendencija, kad įmonė, parėmusi partiją, gali tikėtis laimėti konkursą, kurį skelbia tos partijos veikiama įstaiga. Bet, viena, tai dar nėra korupcijos įrodymas, tik nuoroda į galbūt vykstančius neteisėtus susitarimus, antra – tokia išvadai padaryti nereikia visos Ž.Plytniko vadovaujamos tarnybos pastangų.
Tiesą sakant, klausantis, ką Ž.Plytnikas pasakojo nunešęs prezidentei, taip ir kirbėjo mintis: taigi šitas vyras iš manęs ir kitų kolegų žurnalistų duoną atiminėja! Juk žurnalistai, sudėlioję partijos rėmėjų sąrašą ir partijos atstovų Vyriausybėje administruotų viešųjų pirkimų sąrašą, turi kelti klausimus, ar čia nėra korupcijos galimybės. O štai tokie kaip Ž.Plytnikas privalo į tokius klausimus duoti atsakymus.
Matant, kokią nedidelę pelę pagimdė toks kalnas, kaip Viešųjų pirkimų tarnyba, sukirbo mintis: ar negali būti taip, kad Ž.Plytnikas, nunešęs prezidentei šį iš esmės žurnalistinį tyrimą (tik suteikdamas jam papildomo svorio savo užimamomis pareigomis), tiesiog atidirbinėja globėjai tą paramą, kurią valstybės vadovė suteikė jam kovojant dėl VPT, kaip institucijos, nepriklausomybės? Juk pamename – visus šiuos metus vyko gana rimta kova, ar VPT liks Vyriausybės pavaldumo, ar taps savarankiška „prezidentine“ institucija. Dalia Grybauskaitė parėmė Ž.Plytniko norą būti atskirtam nuo Vyriausybės, tad Seimas prieš mėnesį nutarė, kad VPT vadovus skirs prezidentas premjero teikimu.
Dabar, kai jau D.Grybauskaitei prireikė paramos, siekiant įtikinti Seimą, kad turi būti uždrausta verslo įmonėms finansiškai remti partijas, Ž.Plytnikas atskubėjo į pagalbą, parengdamas pažymą, rodančią kone visuotinę politinę korupciją, nors jokių konkrečių įrodymų taip ir neatnešė (lygiai kaip pavasarį ūkio ministrui Dainiui Kreiviui).
Kai matai, kaip puikiai Ž.Plytnikui sekasi rašyti įdomias, įtarimų kupinas pažymas, taip ir norisi paklausti: o gal kolegai laikas būtų mesti tą VPT ir persikvalifikuoti į žurnalistą? Gerų tyrėjų tarp mūsų profesijos brolių labai trūksta.

Internetas vieną populiariausių kortų žaidimų – pokerį pavertė pelningu uždarbio šaltiniu. Pasaulyje šiandien gyvena jau ne vienas pokerio milijonerius, iš pokerio uždirba ir vis daugiau lietuvių.

Jie jauni, dažniausiai neturi nė trisdešimties, sportiškai apsirengę, akis slepiantys po akiniais nuo saulės ar kepurėle. Tylūs, susikaupę, beveik nebendraujantys tarpusavyje. Dažnas jų niekur nedirba, nestudijuoja ir nė neketina to daryti, nes pokeris duoda jiems tokias pajamas, kokių negali pasiūlyti joks darbdavys. Ir išsilavinimas čia neturi visiškai jokios reikšmės.
Taip buvo galima apibūdinti pokerio lošėjus iš keturiasdešimties valstybių, rugpjūčio pirmąją savaitę Taline susirinkusius į Europos pokerio turą (EPT) – vieną prestižiškiausių pasaulyje, kurio bendras prizinis fondas siekė daugiau nei milijoną eurų.
Europos pokerio turo lošimai, kuriuose dalyvavo apie tris šimtus žaidėjų, beveik visą savaitę vyko prabangiame Estijos sostinės viešbutyje “Swissotel” įsikūrusiame kazino, juos iš arti stebėjo ir “Veido” žurnalistai.

Dėl pokerio meta darbus

Pagrindinį prizą – 275 tūkst. eurų – Taline laimėjęs šveicaras Ronny Kaiseris yra tipinis šių dienų pokerio lošėjas. Šiam vaikinui, savo išvaizda niekuo neišsiskiriančiam iš kitų bendraamžių, vos 21-eri, jis daug laiko praleidžia žaisdamas pokerį internetu ir iš to uždirba pakankamai daug, kad galėtų niekur nedirbti ir neprašyti tėvų paramos.
“Pradėjau žaisti pokerį internetu aštuoniolikos metų. Man sekėsi, patiko, taip įsitraukiau”, – pasakojo namo į Berną solidų laimėjimą parsivežęs R.Kaiseris. Šveicaras sakė dažniausiai prie kompiuterio praleidžiantis po keletą valandų per dieną, bet kartais neatsitraukiantis ir visą dieną. Dėl to jis kol kas nestojo studijuoti ir nemato reikalo ieškoti kito darbo – netikėtai pokeris R.Kaiseriui tapo puikiu pragyvenimo šaltiniu.
23 metų estas Raigo Aasmaa iš Tartu, pokerio turnyre Taline laimėjęs trečią vietą ir 110 tūkst. eurų, kažkada metė darbą IT įmonėje ir atsidėjo pokeriui – kur kas pelningesniam užsiėmimui. “Čia daug didesni pinigai. Daug didesni, nei gaudavau dirbdamas samdomu darbuotoju”, – teigė vaikinas, už pastarąjį laimėjimą nusprendęs įsigyti prabangų automobilį.
Internetas pakeitė pokerį – šiandien tai jau nebėra vien tik populiarus laisvalaikio užsiėmimas. Tai pelningas verslas, kuriame sukasi milijardai litų.
Pirmosios interneto svetainės, kuriose pokeris buvo žaidžiamas iš realių pinigų, pradėjo veikti prieš trylika metų, tačiau tikrasis lūžis šiame versle įvyko tik per pastaruosius kelerius metus. Atsiradus keletui naujų agresyvią rinkodarą taikančių internetinio pokerio kompanijų, pokerio žaidėjų ėmė sparčiai daugėti, o požiūris į patį kortų žaidimą – keistis. Kortų mėgėjus ėmė keisti profesionalai, juos pokeris jau domino ne kaip pramoga, o kaip naujas būdas užsidirbti.
Finansų analitikas ir investuotojas Liutauras Armanavičius – vienas iš keleto lietuvių, taip pat mėginusių sėkmę Europos pokerio ture Taline. Deja, šiemet lietuviams žaisti sekėsi ne itin gerai.
“Čia susirinko daugiausia pokerio profesionalai, žmonės, kuriems pokeris yra darbas, – sakė L.Armanavičius. – Daugelis jų lošia internetu, nes ten cirkuliuoja didžiausi pinigai. Kai užsiimi pokeriu rimtai, kitam darbui net nebelieka laiko. Be to, šis darbas, jei jį išmanai, yra įdomesnis, o dažnai – ir gerokai pelningesnis.”
Pats L.Armanavičius pokerį pradėjo žaisti sunkmečiu. Verslą apėmus sąstingiui, vyriškis atrado pokerį ir įsitikino, kad čia taip pat galima neblogai uždirbti. Šiandien L.Armanavičius sako pokeriui skiriantis netgi daugiau laiko nei savo verslo reikalams (jis investuoja į akcijas ir nekilnojamąjį turtą). Per savaitę jis žaidžia internete apie keturiasdešimt valandų – tai yra tiek, kiek per savaitę valandų dirba vidutinis Lietuvos gyventojas.

Svarbiausia – laiku sustoti

Taigi kiek galima uždirbti iš pokerio? Tai ne toks darbas, už kurį gauni visada tą pačią fiksuotą algą: visi žaidėjai žino, kad vieną dieną gali gerai išlošti, o kitą – dar daugiau pralošti. Uždarbį lemia ne tik žinios, sėkmė ir gebėjimas talentigai blefuoti, bet ir tai, kiek konkretus žaidėjas yra linkęs rizikuoti.
Vis dėlto pokeris, kaip teigia specialistai, yra kone vienintelis kortų žaidimas, kurį žaidžiant konservatyviai, tai yra saikingai rizikuojant, galima likti “pliuse”.
“Kiek galima uždirbti? Na, reikia laimėti turnyrą, ir tavo uždarbis bus 275 tūkst. eurų per savaitę. Aš itin dideliais laimėjimais dar negaliu pasigirti. Didžiausia suma, kurią laimėjau žaisdamas internetu, buvo 90 tūkst. dolerių per mėnesį”, – prisipažino L.Armanavičius.
36 metų suomis Jani Sointula prieš kelerius metus pokerio turnyre Monte Karle laimėjo 400 tūkst. dolerių pagrindinį prizą. Tad šis pokerio profesionalas, Taline užėmęs ketvirtą vietą ir į Helsinkį išsivežęs “tik” 80 tūkst. eurų, buvo šiek tiek nusivylęs. “Nesu patenkintas, tikėjausi laimėti daugiau”, – teigė jis.
J.Sointula, žaidžiantis pokerį jau dešimt metų, taip pat yra vienas tų, kuriems šis žaidimas – pagrindinis pragyvenimo šaltinis. Paklaustas apie didžiausią savo praloštą pinigų sumą, suomis sakė, kad tai buvo 150 tūkst. dolerių. Tačiau prarastų pinigų tvirtina niekada nesigailintis. “Vieną kartą tu laimi, kitą – praloši. Tai neatsiejama žaidimo dalis”, – aiškino žymus Helsinkio pokerio žaidėjas. Taline laimėtas lėšas jis ketina investuoti į akcijas.
Užtat 24 metų rusas Maksimas Kolosovas, kartą internete pralošęs apie 270 tūkst. dolerių, sako negalintis taip lengvai susitaikyti su pralaimėjimais. Žaisdamas pokerį rusas gali sau leisti daug daugiau nei jo bendraamžiai: jis važinėja prabangiu automobiliu, gyvena puikiame bute ir nežino, kas yra pinigų stygius. Kita vertus, jaunas pokerio žaidėjas prisipažįsta turįs bėdą – daug pralošia, nes nemoka laiku sustoti. Tad įspūdingi laimėjimai (štai šiemet viename Europos turnyrų M.Kolosovas laimėjo 320 tūkst. eurų prizą) ruso kišenėje ilgai neužsilieka.
34-erių islandas Kjartanas Berguras Jonssonas, taip pat atvykęs į turnyrą Taline, sako esąs įsitikinęs, kad 90 proc. pokerio žaidėjų daugiau pralošia, nei laimi. Islandas buvo vienas iš nedaugelio atvykusiųjų į Estijos sostinę ne laimėti pinigų, o tiesiog gerai praleisti laiko.
“Man tai tik pomėgis. Islandijoje turiu saldainių fabriką ir kartais pokerio nežaidžiu mėnesių mėnesius, nes man, jei atvirai, kur kas labiau patinka gaminti saldainius, – teigė K.B.Jonssonas. – Prisipažinsiu, kad žaisti pokerio internetu man visai nepatinka, nors pats esu įkūręs pokerio svetainę. Sėdėti priešais kompiuterį ir ištisas dienas žaisti nematant varžovo man atrodo beprotybė.”
Vis dėlto islandų verslininkas šiandieniniame pokerio pasaulyje yra labiau išimtis iš taisyklės. Susidomėjimas internetiniu pokeriu kol kas tik didėja, Lietuvoje – taip pat. Na, o pasaulyje jau yra ne vienas pokerio milijonierius, iš kortų susikrovęs įspūdingus turtus.
Daugiausiai iš pokerio uždirbusių pasaulio žaidėjų sąrašuose vyrauja amerikiečiai. Pavyzdžiui, pirmajame “Pokerpages.com” sąrašo trejetuke – net trys amerikiečiai iš azartinių lošimų sostinės Las Vegaso. Daugiausiai iš pokerio uždirbusiu žaidėju įvardijamas 51 metų Erikas Seidelis, jau išlošęs iš viso apie 16,7 mln. dolerių (apie 40 mln. Lt)
Lietuvių tarp šimto turtingiausių pasaulio pokerio žaidėjų, deja, kol kas dar nėra.

Pokerio milijonieriai
Daugiausiai išlošusių pokerio žaidėjų dešimtukas

Žaidėjas, šalis, bendras uždarbis pokerio lošimuose (mln. JAV dol.)

1. Erikas Seidelis, 51 m., JAV    16,7
2. Danielis Negreanu, 37 m., JAV    14,7
3. Philas Ivey, 35 m., JAV    13,9
4. Jamie Goldas, 42 m., JAV    12,2
5. Johnas Juanda, 40 m., JAV    11,9
6. Petersas Eastgateas, 25 m., Danija    11,3
7. Michaelas Mizrachi, 28 m., JAV    11,2
8. Joe Hachemas, 55 m., Australija    11,2
9. Scotty Nguyenas, 48 m., JAV    10,9
10. Philas Hellmuthas, 47 m., JAV    10,8

Šaltinis: Pokerpages.com

Nesijauskite kalti darbo metu naršydami internete – jei tikėti tyrinėtojais, pasirodo, tai iš tiesų gali padidinti jūsų darbo našumą.

Naujausio tyrimo duomenimis, naršymas internete gali atgaivinti pavargusį darbuotoją ir padidinti jo produktyvumą. Naršant internete to pasiekiama greičiau nei atliekant kitą veiklą: šnekučiuojantis telefonu, rašant žinutes ar elektroninius laiškus, nekalbant jau apie ištisinį darbą be poilsio.

Singapūro nacionalinio universiteto mokslininkas Donas J. Q. Chenas ir Viviena K. G. Lim savo tyrimą pristatė San Antonijo mieste vykusiame vadybos mokslininkų asociacijos „Vadybos akademija“ metiniame susitikime.

Mokslininkai atliko du tyrimus. Per pirmąjį jie suskirstė 96 vadybos studentus į tris grupeles – kontrolinę, poilsio ir interneto naršytojų. Visi tyrimo dalyviai per 20 minučių pateiktame tekste turėjo pažymėti kaip įmanoma daugiau raidžių E. Per kitas 10 minučių kontrolinei grupei buvo skirta dar viena paprasta užduotis. Poilsio grupės nariai galėjo daryti ką nori, išskyrus naršyti internete. O paskutinė studentų grupė galėjo naršyti internete. Galiausiai visi tyrimo dalyviai per kitas 10 minučių naujame tekste turėjo vėl pažymėti raides.

Mokslininkams pavyko nustatyti, kad interneto naršytojų grupelės studentai kur kas produktyviau atliko užduotis nei kitų dviejų grupelių studentai. Šios grupės nariai taip pat buvo protiškai mažiau išsekę, mažiau nuobodžiavo ir jautėsi labiau įsipareigoję. „Naršymas internete atlieka svarbią jėgų susigrąžinimo funkciją“, – kalbėjo tyrimo autoriai. Ir priešingai, asmeninių laiškų rašymas darbuotojus išblaškė ir dėl to tyrime tai dariusių studentų produktyvumo rezultatai buvo prastesni. Per antrąjį tyrimą, kai Singapūro nacionalinio universiteto mokslininkai apklausė beveik 200 suaugusiųjų, rezultatai buvo panašūs.

Įdomu: kodėl naršydami internete darbuotojai jėgas atgauna greičiau nei, tarkim, rašydami draugui ar šeimos nariui elektroninį laišką? „Naršydami internete žmonės paprastai aplanko internetinius puslapius, kurie jiems patinka, – tai panašu kaip kavos atsigerti ar užkąsti, – rašo daktarė V. Lim. – Tokio pobūdžio pertraukėlės yra malonios ir pagyvina interneto naršytojus.“

Mokslininkė taip pat pridėjo, kad darbuotojai negali sužiūrėti jiems siunčiamų elektroninių laiškų, o visas žinutes skaityti ir atsakyti į elektroninius laiškus paprastai reikia daugiau pastangų nei naršyti internete, nes reikia atidžiai perskaityti, kas rašoma kiekviename iš jų.

Dėl to, kad naršant internete gali padidėti darbuotojų produktyvumas, mokslininkai darbdavius įspėja pernelyg nesuvaržyti interneto prieigos savo darbuotojams. Jie siūlo darbovietėje suteikti šiek tiek laiko asmeniškai panaršyti internete, nes tai naudingai veikia darbuotojų produktyvumą. Mokslininkai taip pat pataria apriboti prieigą prie asmeninių elektroninių pašto dėžučių.

BFL

Lietuvos darbo biržos duomenų registre liepos 21 d. buvo 229 tūkst. bedarbių. Tai sudaro 11,07 proc. šalies darbingo amžiaus gyventojų. Per savaitę šalyje sumažėjo 1,2 tūkst. registruotų bedarbių, praneša Lietuvos darbo birža.

Lietuvos darbo biržos direktoriaus Mindaugo Petro Balašaičio tvirtinimu, dabartinė situacija darbo rinkoje pasižymi vidurvasariui būdingomis tendencijomis: šoktelėjusiu besiregistruojančio jaunimo ir absolventų teritorinėse darbo biržose skaičiumi, taip pat sezoninių, terminuotų darbų, ypač statyboje ir paslaugose, pagausėjimu – teritorinėse darbo biržose ilgai neužsibūna mūrininko, tinkuotojo ir kitas plataus profilio statybininko ar barmeno, padavėjo kvalifikacijas turintys bedarbiai. „Praėjusią savaitę didžiausias bedarbių mažėjimas buvo stebimas Vilniaus, Kauno ir Šiaulių teritorinėse darbo biržose. Geroji savaitės naujiena – besiregistruojančio jaunimo skaičius nuslūgo trečdaliu“, – sakė LDB vadovas.

Per savaitę teritorinės darbo biržos bedarbio statusą suteikė 5,9 tūkst. asmenų – beveik penktadaliu mažiau nei prieš savaitę.

Daugiausia bedarbiais tapo asmenys, nedirbę laikotarpį iki 3 mėn. – 36,4 proc., ilgiau kaip 2 metus nedirbo 23 proc., buvo bedarbiai nuo pusės iki dvejų metų –12,1 proc. Niekur nedirbusių įregistruota 20 proc. Likusią dalį naujų bedarbių sudaro dirbę pagal verslo liudijimus – 4 proc., buvę įmonių savininkai –1,4 proc.

Darbdaviai liepos 15 – 21 dienomis registravo 3,2 tūkst. laisvų darbo vietų.

Praėjusią savaitę teritorinės darbo biržos į darbo rinką padėjo sugrįžti 3,9 tūkst. bedarbių.

Į aktyvios darbo rinkos politikos priemones nusiųsta 1,8 tūkst. bedarbių. Daugiausia buvo norinčių dirbti savarankiškai, įsigijus verslo liudijimus – 55,2 proc., viešuosius darbus dirbs – 31,2 proc., užimtumo rėmimo priemonėse dalyvaus 12,1 proc. bedarbių, mokysis profesijos – 1,2 proc., įdarbinta į įsteigtas darbo vietas – 0,2 proc. ir įdarbinta rotacijos būdu – 0,1 proc.

Nedarbo socialinio draudimo išmokos buvo mokamos 31,4 tūkst. (arba 13,7 proc.) registruotų bedarbių. Naujų paskirta 1729. Baigta mokėti beveik 2,1 tūkst. bedarbių, iš jų 31,3 proc. mokėjimas baigtas anksčiau laiko, jiems įsidarbinus.

"Veido" archyvas

Šalyje nedirbančių jaunuolių apstu. “Vakarų ekspresas” šiandien rašo, kad internetas ir laikraščiai kasdien pažeria šūsnį įvairių darbo pasiūlymų. Ieškomi pardavėjai, vadybininkai ar vairuotojai – atrodo, telieka pasirinkti. Tačiau ne viskas taip paprasta.

Dienraštis skelbia, kad “jaunuoliui, žengiančiam pirmuosius žingsnius darbo rinkoje, tenka susidurti su įvairiais barjerais. Didžiausias jų – darbo patirties trūkumas.

Anot Klaipėdos TDB Jaunimo darbo centro vyriausiosios specialistės Indrės Vaitiekutytės, jaunimo, neturinčio darbo, kas mėnesį vis mažiau. Tačiau šiuo laikotarpiu (liepą) šis skaičius šiek tiek didesnis nei paprastai – dėl suaktyvėjusios absolventų registracijos.

Jaunimo darbo centro atstovė pasakojo ir apie tai, jog jaunas žmogus nori be galo daug. Anot jos, dažnokai pasitaiko, jog algos reikia ne mažesnės nei 1500 Lt, o patirties nėra ir užsienio kalbos nė vienos nemoka.”

JAV atlikto tyrimo duomenimis, kasmetinių atostogų neišnaudoja du trečdaliai amerikiečių, poilsio atsisako 22 proc. prancūzų, 24 proc. vokiečių ir net 92 proc. japonų. Lietuvoje atostogas į darbą iškeičia maždaug ketvirtadalis žmonių. Ir ne visada to priežastis pinigų stoka ar baimė prarasti darbo vietą.
Jaunimo ir verslininkų ar atsakingas pareigas einančių žmonių tarpe vis daugiau manančiųjų, kad poilsis – tik tuščias laiko gaišimas.
Štai ir Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė pranešė, kad šią vasarą, kaip ir pernai, vėl dirbs be atostogų. Mat jaučiasi puikiai, todėl ilsėtis jai nereikia.
27-erių leidybos įmonės “Origamus” vadovė Rasa Griežytė, neatostogavusi trejus metus, taip pat mano, kad gali dirbti be poilsio, nes jos sveikata nešlubuoja. Mergina įkūrusi savo verslą ne tik kad negali atsipūsti savaitę ar dvi, bet beveik neturi ir laisvų savaitgalių. “Atitrūkti nuo darbo galiu vos vieną savaitgalį per mėnesį, nes nėra kam manęs pakeisti. Su klientais bendrauju ir visus sprendimus priimu pati. Kad galėčiau išvykti, pavyzdžiui, į kelionę, turėčiau priimti dar vieną žmogų, kuris galėtų mane pavaduoti, tačiau tam trūksta lėšų. Arba sustabdyti veiklą, bet bijau prarasti klientus”, – argumentus, kodėl ne vienus metus dirba be poilsio, dėsto R.Griežytė.
Merginos planuose atostogoms vietos nėra ir šią vasarą, nes užsakymų daug, todėl ji stengiasi išnaudoti palankų verslui metą.
Kitas verslininkas vilnietis Rimantas Skučys dėl panašių priežasčių neatostogavo beveik dešimt metų. 45-erių vyras vadovauja transporto įmonei, užsiimančiai tarptautiniais vežimais, tad tolimųjų reisų vairuotojų darbą privalo kontroliuoti ir savaitgaliais. “Praėjusią vasarą savaitę buvau prie jūros, tačiau vis tiek kasdien telefonu bendravau su užsakovais ir vairuotojais. Neturiu kam patikėti organizacinių darbų. Be to, jau net ir nemokėčiau savaitę ar ilgiau nieko neveikti”, – tvirtina R.Skučys.
Vis dėlto užklupusios sveikatos problemos vyrą privertė susimąstyti apie atostogas. Jį pradėjo varginti nemiga, kartojasi nerimo priepuoliai, todėl šiemet R.Skučys planuoja bent dviem savaitėms išvažiuoti pailsėti prie jūros ir ketina per dieną apsiriboti tik keliais telefono skambučiais.

Neatostogaujantys rizikuoja susirgti neurastenija

Psichologijos ir psichoterapijos centro “InVito” psichologas psichoanalitikas Andrius Kaluginas teigia, kad atsipalaiduoti negali ir neatostogauja žmonės, kurie pernelyg vertina savo darbą. Jie bijo patikėti savo darbus kitiems, nes mano, kad tik patys gali kontroliuoti padėtį. O jeigu nors trumpam atsipalaiduos – viskas sugrius. “Tokiems žmonėms būdingas perdėtas atsakomybės jausmas, jie niekuo nepasitiki. Šis sutrikimas vadinamas darboholizmu”, – paaiškina A.Kaluginas.
Psichologas pataria pirmiausia save įtikinti, kad organizmas ne geležinis ir jam būtinas poilsis. Pasirodo, reguliariai neatostogaujančioms moterims rizika susirgti depresija padidėja net tris kartus, o reguliariai neatostogaujantiems vyrams tikimybė mirti nuo širdies smūgio didesnė 31 proc. Tai JAV gydytojų atlikto tyrimo išvada.
Be to, keletą metų dirbant be poilsio yra didelė rizika susirgti neurastenija, kuri pasireiškia galvos, skrandžio skausmais, miego sutrikimais – žmogus vakare ilgai neužmiega, o ryte negali atsibusti. Pervargus būna sunku susikaupti, greitai priimti sprendimus. “Pastebėjus nors vieną šių požymių reikia iškart kreiptis į gydytoją, nes numojus ranka galima susirgti depresija”, – primena A.Kaluginas. Anot jo, žmonės, sergantys neurastenija, patys jau sunkiai prisiverčia pailsėti, jiems reikia vaistų ir griežto gydytojo rekomenduoto poilsio režimo, tačiau kai liga dar tiek toli nepažengusi, svarbiausia ryžtis pirmą kartą išvažiuoti ilgesniam laikui prie jūros, ežero ar į užsienį. “Žmogus įsitikina, kad ir be jo kontrolės verslas nesužlugo, todėl kitą kartą jau lengviau išvyksta atostogauti”, – dėsto psichologas psichoanalitikas.
Bendraudamas su pacientais jis pastebėjo, kad verslininkams puiki motyvacija, priverčianti bent savaitę pailsėti – priminimas, jog neatsijungus nuo įprastos veiklos gerokai sumažėja darbo našumas ir produktyvumas. “Visą laiką būnant susikoncentravus toje pačioje srityje atbunka žvilgsnis, sunku objektyviai vertinti ir priimti sprendimus. O atitrūkus nuo kasdienės veiklos į verslą galima pažiūrėti tarsi iš šalies, kitomis akimis”, – sako A.Kaluginas.

Atostogos su kompiuteriu ir telefonu

Beje, šiandien daugelis žmonių net ir atostogaudami iš rankų nepaleidžia mobilaus telefono ir nešiojamojo kompiuterio. Didžiosios Britanijos lyderystės ir vadybos institutas atliko 2500 darbuotojų tyrimą ir nustatė, kad trečdalis jų atostogų metu nuolatos galvoja apie darbą, o 80 proc. per atostogas atsakinėja į darbinius elektroninius laiškus. Tyrimų kompanijos “United Minds” 2010 m. atliktas tyrimas atskleidė, kad Lietuvoje vyrauja panašios tendencijos. Beveik du trečdaliai apklausoje dalyvavusių respondentų sakė, kad atostogų metu patiria stresą, jei neturi mobiliojo ryšio ar interneto prieigos. Vidutiniškai trečdalis Lietuvos žmonių per atostogas darbo reikalais skambina telefonu, skaito ir rašo elektroninius laiškus.
Psichologė psichoterapeutė Daiva Balčiūnienė pastebi, kad žmonėms, pripratusiems prie įtempto darbo grafiko, labai sunku persijungti į atostogų ritmą, jie nemoka atsipalaiduoti ir nieko neveikti. Taigi sugalvoja įvairių priežasčių, kodėl būtina paskambinti verslo partneriui ar parašyti elektroninį laišką. Psichologai tai vadina vasaros atostogų sindromu.
D.Balčiūnienės nuomone, nuolat galvodamas apie darbą žmogus nepailsi, tačiau išvažiuoti prie jūros ar į sodybą, nors ir su kompiuteriu, vis tiek geriau negu visai neatostogauti. “Pakeitus aplinką, ne visas dėmesys skiriamas darbui, todėl šiek tiek pavyksta atitrūkti nuo problemų. O jeigu žmogus nori pabėgti nuo darbo, bet mintys įkyriai lenda, reikia sau pasakyti: “Stop” ir nukreipti dėmesį kitur, pavyzdžiui, išsimaudyti jūroje, pažaisti su vaikais, paskaityti knygą”, – pataria psichologė.
A.Kaluginas priduria, kad atsipalaiduoti labai padeda geros žinios iš darbo. Jeigu darbuotojai pasirašė svarbią sutartį ar pagerino rodiklius, atostogaujantis vadovas nusiramina, nes įsitikina, kad reikalai nežlunga ir be jo. Tačiau efektyvesnis būdas geriau pailsėti, anot A.Kalugino, – patikėti 90 proc. telefono skambučių pavaduojančiam žmogui. “Per atostogas pasilikus tvarkyti 10 proc. svarbiausių įmonės reikalų išlieka iliuzija, kad padėtį žmogus kontroliuoja, tačiau daugiau laiko gali skirti poilsiui”, – tvirtina psichoanalitikas.

Iš atostogų taip pat reikia mokėti sugrįžti

Šiaip ar taip, geriausiai pailsima visiškai negalvojant apie darbą. Pasirodo, to galima išmokti. “Dar prieš atostogas reikia sau nuolat kartoti, esą kai uždarysiu darbo kabineto duris, visus rūpesčius pamiršiu. Nuteikti save, kad per atostogas – jokių minčių apie darbą. Labai padeda toks pratimas: kai turi apsčiai reikalų ar darbų, reikia penkioms minutėms sustoti ir nieko neveikti, pasistengti ir nieko negalvoti. Tai puikus poilsis ir kūnui, ir galvai, nes padeda atsikratyti įkyrių minčių. Taip mokomasi atsipalaiduoti”, – sako D.Balčiūnienė.
Jeigu vis dėlto ir per atostogas niekaip neįmanoma pabėgti nuo darbinių reikalų, anot psichologės, būtina griežtai nusibrėžti ribą, kiek laiko tam bus skiriama, ir savo plano laikytis. Juk atostogaudamas, pavyzdžiui, gamtoje ir nematydamas viso jos grožio dėl to, kad galvoja apie darbą, žmogus skriaudžia save. Mat tuo metu yra niekur – susitikime su klientais tuo metu nedalyvauja, bet ir atostogomis nesidžiaugia taip, kaip galėtų. Rytiečiai sako: “Vakar dienos jau nėra, rytojaus dar nėra, yra tik šiandiena.” Tad mokėti atsipalaiduoti yra šitos akimirkos išgyvenimas visu savimi: mintimis, jausmais, kūno pojūčiais, kvapais.
Beje, iš atostogų būsenos taip pat reikia mokėti grįžti. “Iškart po atostogų negalima staiga visa galva pasinerti į darbo reikalus. Organizmas prie įprasto režimo, darbo ritmo turi priprasti palengva, net jeigu žmogus ilsėjosi vos keturias dienas. Kitaip patiriamas šokas ir gresia perdegti”, – dėsto A.Kaluginas. Jis pataria pirmą dieną po atostogų tik perskaityti elektroninius laiškus, bet nesiimti spręsti jokių rimtų problemų, neorganizuoti susitikimų, daugiau kalbėti apie patirtus įspūdžius, o ne apie darbą.
“Vokiečių psichologai atliko tyrimą ir išsiaiškino, kad lengviausia reaklimatizacija, kai ilsimasi po keturiolika dienų du kartus per metus skirtingu metų laiku. Be to, toks variantas geriausias ir norint kokybiškai pailsėti. Jeigu tokios galimybės nėra, vis tiek, nors ir trumpiau, atostogauti būtina visiems”, – apibendrina A.Kaluginas.

Boksas
Kasmetinės atostogos Lietuvoje
28 dienos atostogų kasmet priklauso vidutiniam statistiniam lietuviui.
35 dienos – farmacijos specialistams, jūrininkams, žvejams, Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos laboratorijų darbuotojams, asmenims iki 18 metų, taip pat žmonėms, vieniems auginantiems vaiką iki 14 metų arba vaiką invalidą iki 16 metų, neįgaliesiems.
42 dienos – gydytojams, aktoriams, muzikantams, dainininkams, greitosios medicinos pagalbos vairuotojams.
58 dienos – pedagogams, mokslininkams, lakūnams, stiuardesėms.

BFL

Lietuvos socialinė sistema, neskatinanti žmonių ieškoti darbo, yra iškreipta, teigia prezidentė Dalia Grybauskaitė.

“Ši sistema neskatina ieškoti darbo. Šiemet per penkis mėnesius net 43 tūkst. bedarbių atsisakė darbo arba atsisakė persikvalifikuoti. Mes matome procesą, kad žmonės sutinka geriau gauti išmoką ir įvairias lengvatas socialines, negu ieškoti darbo”, – interviu Žinių radijui sakė šalies vadovė.

Anot jos, socialinė išmoka bei įvairiausios lengvatos neskatina žmonių likti darbo rinkoje arba pakeisti savo kvalifikaciją.

“Tai yra labai bloga tendencija, ypač matant “Sodros” deficitą ir šitaip trūkstant kvalifikuotos darbo jėgos Lietuvoje, kai tiek žmonių išvažiuoja. Todėl ta iškreipta socialinė išmokų sistema yra tikrai neleistinas dalykas mūsų šalyje, ypač tokio išsivystymo stadijoje ir tai būtina peržiūrėti labai greitai”, – tvirtino D. Grybauskaitė.

Jos žodžiais, eilinį kartą susiduriama su netvarka ir dubliavimusi šalies socialinėje sistemoje.

Gegužės 26 dieną Lietuvoje buvo registruota 247,8 tūkst. bedarbių – tai sudarė 11,46 proc. šalies darbingo amžiaus gyventojų.

Statistikos departamento atlikto gyventojų užimtumo tyrimo duomenimis, nedarbo lygis Lietuvoje pirmąjį šių metų ketvirtį buvo 17,2 proc., arba 0,9 procentinio punkto mažesnis pernai sausį-kovą. Mieste nedarbo lygis šiemet buvo 14,2 proc., kaime – 24,4 procento.

"Veido" archyvas

Kaip pasikeis Lietuvos darbo rinka per ateinančius dešimt metų, prognozuoja Viešosios politikos ir vadybos instituto vyresnysis analitikas Žilvinas Martinaitis.

VEIDAS: Kokią matote Lietuvos darbo rinką po dešimties metų?

Ž.M.: Galimi du scenarijai. Pirmasis – poliarizacijos, kai Lietuvoje gyvens tarsi du skirtingi poliai. Vieną sudarys išsilavinę, dideles pajamas gaunantys žmonės, parduodantys paslaugas ir kuriantys produktus. O kitas – aptarnaujančiame sektoriuje dirbantys nekvalifikuoti asmenys, kurie dažnai keis darbus, jų neteks. Ieškodami geresnio gyvenimo, tokie žmonės išvažiuos dirbti į užsienį, o juos pakeis imigrantai. Kuriame poliuje žmogus atsidurs, priklausys nuo jo gebėjimų ir startinių pozicijų.

Antrąjį scenarijų galima pavadinti santarvės, kai turintys gerą išsilavinimą ir nemažas pajamas gaunantys žmonės užtikrina aukštą gerovės lygį vargingiau gyvenantiesiems.

VEIDAS: Kuriuo keliu eis Lietuva?

Ž.M.: Pirmasis, poliarizacijos modelis yra anglosaksiškas. Čia svarbiau individo laisvė, kiekvieno asmeninės savybės užtikrina jam gerovę. Santarvės modelis būdingas Skandinavijos šalims, Prancūzijai. Šiose šalyse socialinė dermė iškeliama virš individo tikslų. Toks modelis Lietuvai būtų priimtinesnis, nes ne taip diferencijuojami laimėtojai ir pralaimėtojai. Tačiau norint įgyvendinti šį scenarijų didelį vaidmenį turi prisiimti valstybė. Reikėtų daug investuoti į darbuotojų perkvalifikavimą. Svarbiausias veiksnys, kuris padėtų įgyvendinti santarvės modelį, turėtų būti kokybiškas valstybinis švietimas. O verslas turėtų orientuotis į ilgalaikes strategijas, bet ne į šiandieną.

VEIDAS: Kaip manote, kokių specialistų poreikis bus didžiausias po dešimties metų?

Ž.M.: Svarbesnės taps ne specialybės, o įgūdžiai. Didžiausias dėmesys bus skiriamas kūrybiškumui. Darbdaviai nereikalaus sukurti kažko naujo, išskirtinio, bet reikės pritaikyti senas idėjas naujo tipo vartojimui. Taip pat itin svarbūs bus analitiniai darbuotojų gebėjimai. Jie turės tapti savotiškais kasdienybės tyrėjais, nes reikės dirbti su dideliu kiekiu greitai besikeičiančios informacijos, kurią teks atrinkti, susisteminti, apdoroti. Daugės paslaugų, kurios sukuria labai nedidelę BVP dalį, tačiau pakelia žmonių gerovę, nes yra pritaikytos individualiems poreikiams. Pavyzdžiui, tokios kaip socialinis tinklas “Facebook”, skirtas tarpusavio ryšiams palaikyti.

VEIDAS: O kokios ūkio šakos labiausiai vystysis?

Ž.M.: Žemės ūkis Lietuvoje išliks itin svarbia šaka, nes visame pasaulyje didėja maisto produktų paklausa. Dėl tos pačios priežasties didelis dėmesys bus skiriamas efektyviai maisto gamybai, taip pat strateginę reikšmę turės gėlo vandens išgavimas. O Lietuva turi gėlo vandens išteklių.

Statybų rinka turėtų atsigauti jau po kelerių metų. Ateityje šis sektorius taps didelės pridėtinės vertės, nes bus naudojamos žaliosios technologijos, tausojančios natūralią aplinką ir gamtos išteklius, tokios kaip atsinaujinantys energijos šaltiniai.

VEIDAS: Šiuo metu net 40 proc. ilgalaikių bedarbių neturi jokios profesinės kvalifikacijos. Ar ateityje daugės kvalifikuotų darbuotojų?

Ž.M.: Jeigu Lietuvoje įsitvirtins poliarizacijos modelis, nekvalifikuotų darbuotojų bus daugiau, nors jie ir turės aukštojo mokslo diplomą. Bus saujelė laimėtojų, o kiti nesistengs kelti kvalifikacijos, jeigu žinos, kad turi mažai galimybių pakilti karjeros laiptais. Ir, atvirkščiai, kai yra skatinamas suaugusiųjų švietimas, sudaromos sąlygos persikvalifikuoti bei mokytis darbo metu, darbuotojų kvalifikacija didėja, nes tai susiję su užmokesčio didėjimu.

VEIDAS: Dabar daug kalbama apie profesinio mokymo stiprinimą, darbdaviai pageidauja ne tiesiog vadybininkų, o gebančių su darbuotojais susikalbėti technologine kalba. Ar daugės jaunuolių, norinčių įgyti konkrečią specialybę ir savo žinias pritaikyti darbo rinkoje?

Ž.M.: Tokių darbuotojų poreikis išliks didelis, tačiau besimokančiųjų profesinėse mokyklose bus mažai. Profesinis mokymas susijęs su rizika, nes įgyjami specifiniai įgūdžiai, kuriuos pasikeitus technologijoms gali būti sunku pritaikyti darbo rinkoje. O baigus studijas aukštojoje mokykloje įgyjama platesnė kvalifikacija, kurią galima pritaikyti ne viename sektoriuje. Tad aukštasis mokslas ir toliau išliks dominuojantis. Tik vis didesnė konkurencija tarp universitetų skatins juos specializuotis vienoje srityje, pavyzdžiui, inžinerinių mokslų. Tokios aukštosios mokyklos diplomas darbdaviams signalizuos, kad specialistas turi didelę kvalifikaciją toje srityje.

Lietuvai būtų priimtinesnis santarvės modelis, kai turintys gerą išsilavinimą ir nemažas pajamas gaunantys žmonės užtikrina aukštą gerovės lygį vargingiau gyvenantiesiems.