2011 Lapkričio 08

Nekenčiantiems savo darbo

veidas.lt

Ilgos, o tiksliau pernelyg ilgos išeiginės yra gera proga pakalbėti apie darbą. Tikrai nesu darboholikas, laisvadienis man netampa kančia, kurią tenka priimti kaip neišvengiamybę, norint sulaukti naujos darbo savaitės.

Nesu ir tas, kuriam bet koks darbas a priori yra vertybė. Tiesiog pakalbėkime apie darbą. Atmeskime nuo „darbo“ sąvokos visus epitetus, tokius kaip „samdomasis“, „savarankiškas“, „atlygintinas ir neatlygintinas“, ir ją panagrinėkime.

Šiandien vyrauja supratimas apie darbą kaip apie procesą, kurio metu mes pretenduojame į materialines vertybes. Maža to, mes dažnai net nelaikome darbu tokių veiksmų, kuriuos atlikę negauname aiškaus, tam tikrais skaičiais išreikšto atlygio. Tai yra natūraliai susiformavęs požiūris, kurio šaknys slypi mūsų vaikystėje. Išmoksti pats sėsti ant puodo – gauni saldainį, vėliau gauni litą už sutvarkytą kambarį, po to madingą rūbą už sėkmingai baigtus mokslo metus ir automobilį už išlaikytą sesiją. Taip galiausiai ir susiformuoja pirminis stereotipas – atliktas darbas, nesvarbu, prasmingas ar ne, bet atitinkantis kieno nors lūkesčius, per trumpą laiką atneša materialų gėrį.

O dabar pabandykite rasti skirtumus tarp tokio auklėjimo ir cirko dresūros, kada gyvūnui, tinkamai atlikusiam triuką, atlyginama skanėstu? Taip, labai panašu, kad situacijos, kuomet atlygis yra suteikiamas pasiekus trumpalaikius tikslus, mes neišvengsime. Ciklas „darbas – avansas – darbas – alga“ šiuo metu yra pamatinis darbo santykiuose, neišeinantis už darželyje, mokykloje ir universitete įdiegto modelio ribų. Mes dirbame, kad gautume atlygį. O dėl to, kad esame įpratę gauti atlygį per trumpą laiką, mus tenkina mėnesio ciklas. Ir nesvarbu, ar atliekamas darbas yra kuo nors prasmingas, nes mums darbo rezultatas tėra vienas – alga. Galite apkaltinti mane primityviu požiūriu į dirbančiųjų motyvaciją, tačiau apklausos vis dėlto rodo, kad 2/3 bendrapiliečių pagrindiniu darbo patrauklumo kriterijumi laiko atlyginimo dydį.

Žmogus sutinka dirbti neįdomų, beprasmį, išliekamosios vertės neturintį, nuobodų darbą vien dėl to, kad kas mėnesį įgytų galimybę gauti ir išleisti pinigus. Bet juk ankščiau ar vėliau tai tampa našta. Požiūris į darbą kaip į prievolę, kančią ar neišvengiamą blogybę yra gimęs kartu su civilizuota žmonija. Nepadarysi lanko – nesumedžiosi paukščio, nesumedžiojęs paukščio – mirsi badu. Lanko daryti nesinori, bet ir mirti badu nėra džiuginanti perspektyva. Štai ir pirmoji darbo prievolė – ne vien sumedžiok bet kokiomis priemonėmis ir suvalgyk, bet ir pagamink lanką dar tuomet, kai nenori valgyti.

Kodėl, kalbėdamas apie beprasmį darbą, kaip pavyzdį pateikiu prasmingą veiksmą? Todėl, kad besivystant žmonijai atsiranda darbas, kuris nėra naudingas individui ir nėra jam mielas. Atsiranda hierarchija, kurioje vieni turi savas karvių bandas, o kiti jomis privalo rūpintis. Kaip mes žinome iš istorijos, žmonija savo evoliucijos pradžioje įžengė į prievartinio darbo – vergijos – laikotarpį.

O kodėl gi aš, kalbėdamas apie nūdienos dalykus, prisiminiau vergiją? Viskas paprasta – vergija, o tiksliau – įžvalgus vergvaldžiai, iš daugelio tuomet buvusių mokymų išrinko ir mums „padovanojo“ religiją, kuri idealiai tiko valdyti darbo jėgą. Kalbu, be abejo, apie krikščionybę. Perspektyva gauti atlygį už „žemiškuosius darbus“ po mirties išlaisvino nuo būtinybės atlyginti už darbą gyvam savo artimui. Keli šimtmečiai stagnacijos yra tai būtent krikščionybės pasekmė. Kančia tapo dorybė, o žmonijos ėjimas pirmyn buvo pakeistas gerojo dievo, kuris išspręs problemas ir panaikins neteisybę, laukimu. Sunkus, alinantis, mažai produktyvus darbas ir prievolės – visa tai mes matome iki mūsų laikų atkeliavusioje tautosakoje.

Tiesa, ir naujausi laikai prisidėjo prie darbo kaip bevertės prievolės. Bolševikų 1917 m. revoliucija, prasidėjusi su šūkiu „Gamyklos – darbininkams, žemė – valstiečiams“, nedavė nei vieno, nei kito. Laisvas motyvuotas darbas pasirodė esą neparankus, todėl karinio komunizmo sąlygomis visa dirbančiųjų savivalda buvo numarinta, o vėlesnė industrializacija apskritai sugrąžino darbą net ne į atlygintino kapitalistinio darbo laikotarpį, o į darbo prievolės laikus. Vėlesnių laikų TSRS jau tapo dviejų sistemų šalimi: jos oficialią santvarką galima drąsiai vadinti valstybiniu kapitalizmu, o tuo pat metu klestėjusią „juodąją rinką“ – tikrų tikriausiu neoficialiu pirmykščiu kapitalizmu.

Palikime istorijos vingius bei nūdienos aktualijas ir sugrįžkime prie paties darbo sąvokos. Atmetę darbo kaip gryno proceso suvokimą, greičiausiai sutiksite, kad darbas gali vadintis darbu, jei jo pabaigą vainikuoja tam tikras rezultatas. Žmonija pasiekė tą, ką šiandien turi, tikrai ne dėl to, kad šimtai tūkstančių vergų dirbo priverstinai, ir ne dėl to, kad milijonai dirba įsitikinę, jog jų darbo tikslas tėra kasmėnesinė alga.

Visais laikais buvo tokių žmonių, kurie žvelgė gerokai toliau. Ar jie buvo genijai? Ir taip, ir ne. Nors ne kiekvienas gali tapyti kaip Hieronymus Boschas ar matyti pasaulį, kaip jį pamate Mikołajus Kopernikas, tačiau kiekvienas gali išsiveržti už mums įdiegto suvokimo ribų. Kad darbas yra kūrybinis procesas, dažnai suvokiama kaip menininkų ar bent pripažintų intelektualų privilegija. Tai netiesa. Kūrybiškumas, kartu su siekiu padaryti geriau, įdomiau, naujau ar net apskritai taip, kaip niekas to nedarė iki šiol, gali tapti ir staliaus, ir šaltkalvio, ir stogdengio žingsniu tikrojo progreso link.

Ar verta vadinti darbu procesą, kada nesiekiama kažko daugiau nei algalapis mėnesio gale? Ar verta laikyti darbu procesą, kada nesukuriamos naujos materialios ar nematerialios vertybės? Tai priklauso nuo išliekamosios vieno ar kito darbo vertės. Darbas, kurio metu nesukuriamos jokios vertybės ar jos neturi jokios išliekamosios vertės (kalbu toli gražu ne apie piniginę vertę), yra beprasmis. O beprasmis darbas nėra darbas. Tai, kad šiuolaikinė visuomenė siūlo mums daugybę beprasmių užsiėmimų, nėra pateisinimas pasirinkti būtent juos. Notarai ir antstoliai, bankininkai ir makleriai – visi jie gyvena nieko nekurdami ir išlieka tik todėl, kad mes juos išlaikome. Ar jie iš tikro turi išlikti progreso link judančioje visuomenėje? Jie ir neišliktų, kaip ir didžioji dauguma valdininkų luomo atstovų, jei visuomenė suvoktų, kad jos tikslas yra visos žmonijos progresas.

Suvokiu, kad visa tai, ką dabar rašau ir parašysiu, skamba utopiškai. Tačiau dar visai neseniai keistai skambėjo kalbos apie vergovės panaikinimą. Lygiai taip pat, kaip kapitalizmas pakeitė feodalizmą, atsiras nauja formacija, kurį pakeis ir kapitalizmą. Kapitalizmas išlaisvino žmoniją nuo sustabarėjusios paveldėjimo principu paremtos visuomenės ir savo racionalumu išardė dogmatinės krikščionybės pamatus. Tačiau viskam ateina galas. Tą, ko nepadarė, nors savo aušroje galėjo padaryti kreivas ir šleivas tarybinis socializmas (valstybinis kapitalizmas?), anksčiau ar vėliau turėsime padaryti mes. Neaišku, ar toks virsmas netaps nauju klystkeliu, kurį pavadinčiau socialkonservatyvizmu, bet čia jau atskira didelė tema. Vis dėlto norėčiau tikėti, kad mes jau šiandien galime pasukti nauju keliu ir pradėti kurti progreso visuomenės modelį, grįstą laisvu darbu.
Vartodamas terminą „laisvas darbas“, pirmiausia žiūriu į jį kaip į galimybę ištrūkti iš būtinybės parduoti savo darbą rinkoje. Taip, šiuo atveju esu toli nuo idealistinio požiūrio į būsimą pasaulį, kuriame, pasak pernelyg optimistiškai nusiteikusių mąstytojų, apskritai būtų panaikinta samdomojo darbo sąvoka. Pasirinkimas tarp savarankiško ir samdomojo darbo išliks dar ilgai, tačiau į ši dviejų alternatyvų pasirinkimą privalu grąžinti seniausią – visuomeninės gamybos forma grįstą bendruomeninį darbą. Šiuolaikiniame pasaulyje ši forma yra taip mažai paplitusi, kad eilinis pilietis, paklaustas, kas tai yra, gali paminėti nebent Izraelio kibucus. Ši forma, neparanki nei feodalizmo, nei kapitalizmo sąlygomis, iškreiptu pavidalu buvo bandoma diegti vadinamojo tarybinio socializmo metais. Tačiau kaip tarybinė santvarka netapo socialistine, taip ir kolūkiai nevirto kibucais.

Produktyvus bendruomeninis darbas įmanomas ir kaip bendruomenės poreikių tenkinimo priemonė, ir kaip gamybos procesas, skirtas išorės poreikiams patenkinti. Vertikalus darbo proceso valdymas, kuomet darbą organizuoja ir darbo metu sukurtą produktą pasisavina feodalas, kapitalistas ar kapitalistu virtusi valstybė, jau nėra vienintelis įmanomas modelis.

Bendruomeniniai ir tarpbendruomeniniai santykiai be išorinio reguliuotojo gali būti realizuojami statant infrastruktūros objektus ir juos išlaikant. Teko bendrauti su kaimo bendruomenės atstovais, kurie susidūrė su metų metus neišsprendžiama pradinės mokyklos problema. Paskaičiavo, kad gali patys iš nenaudojamos buvusio kolūkio kontoros per pusmeti patys įrengti reikiamas 3 klases. Deja, bendruomenė to daryti neturi teisės. Jos nariai negali neatlygintinai nei dirbti savo pačių labui, nei samdytis reikiamą specialistą (šiuo atveju – mokytoją). Aklavietė, kuri pirmiausia užprogramuota pačioje darbo nuosavybės tradicijoje, kur darbas nėra nekviestionuojama dirbančiojo nuosavybė, kurią jis gali laisvai parduoti, išnuomoti, padovanoti ar pats ja pasinaudoti.

Visuomeninis darbas, paremtas bendruomeninio darbo principu, nėra vien teorinė galimybė. Tikriausiai sutiksite, kad leidus žmogui pasirinkti, kas svarbiau – vaistai nuo vėžio ar naujas automobilio modelis, retas kuris pasirinks antrąjį variantą. Tad kodėl gi mūsų visuomenė iki šiol orientuota į kapitalo, kuris siekia vien pelno, aptarnavimą?

Visuomenė, mokėdama didžiulius mokesčius, gali pati tapti tiesiogine investuotoja ir tiesiogine darbdave užsakydama ir vykdydama jai svarbius projektus. Nematau nieko blogo, kad tradicinis valstybės vaidmuo iš dalies pasikeis, nes valstybė turėtų būti savanoriška piliečių sąjunga, o jos vaidmuo turėtų būtų tenkinti tų piliečių poreikius. Faktas, kad dabar yra kitaip, nėra įrodymas, kad kitai būti negali.

Galite man oponuoti sakydami, kad ir kapitalas yra kuriančioji jėga, ir aš su tuo sutiksiu. Tačiau be visuomenei naudingą produktą kuriančio kapitalo, kuris šiuolaikiniame pasaulyje jau sudaro mažumą, yra kita kapitalo rūšis, kuri, turėdama įrankį, vadinamą pinigais, kuria tuos pačius pinigus. Jai aptarnauti sukurta galinga infrastruktūra, kurios indelis į žmonijos raidą yra niekinis. Gal šioje vietoje vertėtų vartoti žodį „parazituojanti kapitalo rūšis“, tačiau net ją galima panaudoti bendroms reikmėms. Nereikia nieko nacionalizuoti, reikia tik sudaryti sąlygas, įgalinančias vienintelį investavimo būdą – investavimą į realų sektorių. Beje, Europoje populiarėjanti islamiškų bankų sistema ir yra paremta tiesioginio investavimo principu, kuomet banko pelnas tiesiogiai priklauso nuo skolininko pelno. Šioje sistemoje bankas ir skolininkas (nors islamiškoje bankininkystėje pastarasis žodis nevartojamas) tampa partneriais.

Atsiprašau, kad šiek tiek nutolau nuo temos, tačiau be aplinkos įvertinimo, kurioje vyksta darbas, būtų sunkų rasti atspirties taškus. Mums juk reikia keisti ir keistis. Keisti ne minimalaus atlygio dydį ar darbo įstatymo formuluotes, o keistis patiems ir keisti savo požiūrį į darbą. Netraktuodami darbo kaip priemonės, padedančios pasiekti trumpalaikius asmeninius tikslus, mes galime atrasti daug naujų savirealizavimo formų, suteikiančių mums nė kiek ne mažesnį pasitenkinimą, nei gražūs skaičiai algalapyje.

Vitalijus Balkus

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...