Niekam ne paslaptis, kad viešieji pirkimai – itin biurokratizuota valdžios aparato dalis, apie kurios reformavimą kalbėta be galo daug. Nuo žodžių galiausiai pereita prie darbų. Seimas pagaliau ėmėsi veiksmų korupcijos piktžolei iš viešųjų pirkimų dar­žo išrauti.

Dominykas ŠUMSKIS

Vienas didžiausių pakeitimų yra net ne patys viešieji pirkimai, o viešųjų pirkimų išimtis – vidaus sandoris. Vidaus sandoris – tai galimybė perkančiajai organizacijai, pavyzdžiui, savivaldybei ar valstybės įmonei, be konkurso, naudojant supaprastintą procedūrą, iš sau priklausančios įmonės nusipirkti paslaugas.

Velnias slypi detalėse. Nors „supaprastinta pirkimo procedūra“ skamba lyg ir gerai, ta­čiau kokia to kaina? Aukojama konkurencija – nereikia taikyti esminių viešųjų pirkimų procedūrų ir skelbti konkurso.

2015 m. Lietuvoje Viešųjų pirkimų tarnyba pa­tvirtino 318 vidaus sandorių, kurių bendra ver­tė siekia kiek daugiau kaip 300 mln. eurų. Tai reiškia, kad tiek mokesčių mokėtojų pinigų išleidžiama neįsitikinant, o gal yra kitų paslaugų teikėjų, kurie paslaugas gali teikti pigiau ar efektyviau.

Vidaus sandoris savo esme turėtų būti išimtis iš Viešųjų pirkimų įstatymo. Tačiau išimtis jau tapo taisykle, vidaus sandorių tik daugėja. Viešųjų pirkimų tarnybos teigimu, šiemet vidaus sandorių greičiausiai bus daugiau kaip 400, o bendra jų suma gali kilti 66 proc., iki pusės milijardo eurų. Gali būti, kad pusė milijardo eurų prasisuka nesivarginant patikrinti, ar nėra privačių teikėjų, kurie tokias pat pa­slaugas teiktų už priimtinesnę kainą.

Ga­limybė nesilaikyti konkurencijos vidaus sandoriuose leidžia valdžiai paprasčiausiai su­­sitarti su savo įmone ir paskirti jai rinkos dalį ir valstybines lėšas. Kitaip tariant – tai pa­pras­čiausia landa korupcijai. Nors vidaus san­dorio esmė yra ta, kad paslaugos perkamos iš nuosavos įmonės, pasitaiko atvejų, kai to­kios įmonės veikia kaip tarpininkai ar su­bran­govai. Kitaip tariant, nusiperki iš savo įmo­­nės paslaugas be konkurso, o ji tada perperka paslaugas iš kitų įmonių dar užsidėdama procentėlį.

Tokios schemos tampa paprasčiausiu pasipinigavimu. Viešųjų pirkimų tarnybos tyrimų duomenimis, toks paslaugų pirkimas per tarpininkus, kurių pasitaiko net 3–4, išpučia kai­ną 25–40 proc. Tai reiškia, kad vien praėjusiais metais, vidaus sandorių būdu išleidus 300 mln. eurų, gali būti iššvaistyta bent 75 mln. eurų. Jei šių metų prognozės pasitvirtins ir per tokią populiarėjančią išimtį iš tiesų bus išleista net pusė milijardo, iššvaistyta bus bent 125 mln. eurų.

Kodėl tokios sumos? Didžiausia problema ta, kad perkančioji organizacija neprivalo skelbti konkurso. Antra, praktiškai bet kurioje srityje, kur savivaldybė, kita institucija ar didesnė valstybės įmonė, kaip „Lietuvos geležinkeliai“, yra įsteigusi antrinę įmonę, įmanomas vi­daus sandoris. Pavyzdžiui, dėl gatvių tvarkymo, apšvietimo, šilumos, graužikų naikinimo, kapinių priežiūros, apželdinimo ir kt. Tai yra pa­prasčiausias valdžios vykdomas jai prikla­usančių įmonių protegavimas.

Kaip spręsti problemą, jau prieš porą metų pasufleravo tiek Konstitucinis, tiek Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Jie išaiškino, kad pats savaime vidaus sandoris neprieštarauja nei Konstitucijai, nei kitiems įstatymams. Tačiau taikant vidaus sandorį būtina laikytis ir kitų įstatymų. Konkurencijos įstatymas numato pareigą viešojo administravimo subjektams neprivilegijuoti ir nediskriminuoti atskirų įmonių. Nesvarbu, privačių ar valdiškų. Todėl vykdant vidaus sandorį būtina paisyti ir Konkurencijos įstatymo reikalavimų. Tai reiškia, jog net ir perkant iš sau priklausančių įmonių pirmiausia būtina įsitikinti, kad užtikrinama konkurencinė procedūra.

Būtent toks reikalavimas šiuo metu ir svarstomas Seime. Tačiau jei jau bus privaloma už­tikrinti konkurenciją ir skelbti konkursus, kokia prasmė apskritai palikti vidaus sandorį? Jei valdiška įmonė turės užtikrinti konkurenciją, vadinasi, bus vykdomas konkursas ir ji taps jo laimėtoja. Tokiu atveju būtų protinga vidaus sandorį apskritai naikinti.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

BFL nuotr.

Lietuvos automobilių kelių direkcijoje vykstančios permainos didina visuomenės pasitikėjimą šia institucija, leidžia užtikrinti efektyvesnį lėšų naudojimą, sutvarkyti daugiau kelių, be to, skatina žmones grįžti gyventi į atokesnes vietoves, ten kurtis verslams, kurie pasiūlo ir darbo vietų.

Auksė LANKAITYTĖ

Nuo praėjusių metų Lietuvos automobilių kelių direkcijoje, kai jai pradėjo vadovauti Egidijus Skrodenis, aktyviai vykdomi pokyčiai, kurių nebuvo per visus 25 veiklos metus. Jie vyksta tiek personalo valdymo, tiek viešųjų pirkimų, procesų valdymo, sprendimų priėmimo, planavimo srityse. Taip pat pradėta glaudžiai bendradarbiauti su kitomis valstybės institucijomis – Vals­tybės kontrole, Viešųjų pirkimų tarnyba (VPT), Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT), siekiant užtikrinti skaidrų ir efektyvų valstybės lėšų, skirtų susisiekimo infrastruktūrai gerinti, naudojimą. Ben­drai dirbama ir su šalies savivaldybėmis, tiesiant naujus kelius ar tvarkant senus. Institucija pri­sideda prie svarbių visuomeninių iniciatyvų. Tai tik permainų pradžia.

Jaučiamas visuomenės palaikymas

E.Skrodenio teigimu, jo vadovaujama institucija ne tik yra viena stambiausių perkančiųjų or­ga­nizacijų, bet ir turi didžiausią įtaką gerai, kokybiškai bei moderniai šalies kelių būklei.

„Mūsų tikslas yra dirbti visuomenei, kad žmonėms ir verslui būtų patogus, geras susisiekimas Lietuvos keliais. Todėl mes labai bendradarbiaujame su visuomene, įsiklausome į jos nuomonę, ver­tinimus, atsiliepimus ar net pasiūlymus. Pa­vyz­džiui, pernai gavome ir atsakėme į daugiau kaip 39 tūkst. gyventojų raštų. Tai rodo, kad daugeliui žmonių rūpi susisiekimo sistema ir jiems nėra vis vien, kokie yra ir bus mūsų šalies keliai, susisiekimo infrastruktūra“, – sako E.Skrodenis.

Vykstantys pokyčiai jau duoda konkrečių re­zultatų.

Ypač jaučiamas didesnis visuomenės pa­­lai­­kymas ir susidomėjimas direkcijos vykdoma veik­­la, jos inicijuojamomis šviečiamosiomis veiklo­mis, tokiomis kaip saugaus eismo akcijos.

Ypač jaučiamas didesnis visuomenės pa­­lai­­kymas ir susidomėjimas direkcijos vykdoma veik­­la, jos inicijuojamomis šviečiamosiomis veiklo­mis, tokiomis kaip saugaus eismo akcijos. Žmonės vis drąsiau išsako nuomonę dėl šalies kelių būklės, juose vykdomų darbų, dirbančių specialistų.

„Mes siekiame būti atviri, todėl labai plačiai viešiname savo veiklą ir vykdomus projektus so­cialiniuose tinkluose, televizijos laidose, kitose žiniasklaidos priemonėse. Bendradarbiaujame ir su universitetais, kolegijomis, pavyzdžiui, siūlome temas studentų moksliniams darbams, dalyvaujame seminaruose ir patys juos organizuojame jaunimui“, – pasakoja E.Skrodenis.

Nauja ir tai, kad institucijos interneto svetainėje pradėti skelbti virtualūs žemėlapiai, kuriuose galima pamatyti pagal regionus, kokie darbai vyk­domi valstybinės reikšmės keliuose, kokie žvyr­ke­liai asfaltuojami. Be to, artimiausiu metu bus pa­skelbta, kas planuojama padaryti per artimiausius penkerius metus, kad žmonės bei verslas galėtų ruoštis pokyčiams, kitaip planuoti savo marš­rutus, o konkursuose dalyvaujančios įmonės – ruoštis teik­ti pasiūlymus, efektyviau planuotis savo veiklą.

„Norėtume pasiekti, kad kelininko profesija būtų dar labiau gerbiama, vertinama, nes šie žmo­nės yra puikūs savo srities specialistai ir dirba dėl visų mūsų gerovės. Taip pat vyksta diskusijos, kad galbūt vertėtų pakeisti mūsų institucijos statusą – iš valstybinės į akcinę bendrovę ar įmonę, nes tai labiau atitiktų mūsų veiklą ir tikslus“, – sako E.Skrodenis.

Keliai tvarkomi šiuolaikiškai

E.Skrodenis įsitikinęs, kad pasaulyje sparčiai tobulėjant technologijoms, susijusioms su kelių in­frastruktūra, labai svarbu ir šioje srityje Lie­tu­voje dirbančioms institucijoms žengti koja kojon su naujausiomis tendencijomis.

„Šiandien žmonėms susisiekimas yra labai svarbus, nuo jo daug kas priklauso, galima sakyti, kad tai – vienas svarbiausių gyvenimo poreikių. Būtent todėl reikia užtikrinti, kad keliai būti geri, saugūs, kokybiški, o pėsčiųjų bei dviračių takai būtų įrengti moderniai, gatvės sutvarkytos kokybiškai“, – sako direkcijos vadovas.

Jo teigimu, vis didesnį vaidmenį keliuose atlieka ir išmaniosios technologijos.

Vis didesnį vaidmenį keliuose atlieka ir išmaniosios technologijos.

Transporto priemones vairuojantiems žmonėms vis dažniau norisi gauti naujausią informaciją apie kelio būklę, oro, eismo sąlygas. Tai svarbu, nes žmonės yra mo­dernūs, dinamiški, besinaudojantys naujausiomis technologijomis, tad reikia patenkinti jų poreikius.

„Dabar nebeužtenka tik gerai pakloti asfaltą. Juolab kad Lietuvos keliai turi atitikti ir europinius bei tarptautinius standartus, juk jais važinėja ne tik mūsų kraštiečiai, bet ir užsienio piliečiai. Tad, nepaisant to, kad esame valstybinė institucija, turime dirbti šiuolaikiškai, taikyti efektyvius valdymo metodus. Mes turime ne tik įsiklausyti į visų susisiekimo sistemos vartotojų nuomonę, užtikrinti jų saugumą keliuose, bet ir racionaliai naudoti mokesčių mokėtojų pinigus, už kuriuos tvarkomi šalies keliai“, – teigia E.Skrodenis.

Sutvarkius kelius – grįžta gyventojai

Lietuvos automobilių kelių direkcijos vadovas pastebi ir džiugią tendenciją: moderniai sutvarkius kelius, išasfaltavus žvyrkelius, į šalia jų esančias sodybas ar gyvenvietes noriai grįžta gyventi žmonės iš didmiesčių.

„Džiugu, kad taip galime prisidėti skatindami vietinę žmonių migraciją – kurtis mažiau apgyvendintose gyvenvietėse, vaikams ar vaikaičiams sugrįžti į tėvų ar senelių gyventas vietas. Iš čia jie važinėja į darbus didmiesčiuose, nes keliasdešimt kilometrų dabar jau nėra daug, arba susiranda darbą netoli, o kiti pradeda net savo verslus. Taip tokios vietovės, kuriantis verslui, didėjant žmonių užimtumui, gali prisikelti naujam gyvenimui ar net tapti traukos centru“, – sako E.Skrodenis.

Užsienyje gyvenantys kraštiečiai teigia, kad mielai grįžtų gyventi į Lietuvą, jei tam tikruose regionuo­se, kur jie nori įsikurti, būtų moderniai su­tvarkyti keliai, išasfaltuoti žvyrkeliai.

Jo teigimu, direkcija sulaukia laiškų iš užsienyje gyvenančių kraštiečių, kurie teigia, kad mielai grįžtų gyventi į Lietuvą, jei tam tikruose regionuo­se, kur jie nori įsikurti, būtų moderniai su­tvarkyti keliai, išasfaltuoti žvyrkeliai, kurie išties sukelia nemažai nepatogumų.

Tai rodo, kad geras susisiekimas svarbus ir verslo plėtrai Lietuvoje – tiek vietinėms įmonėms, tiek į mūsų šalies rinką ateinančioms ar jau veikiančioms užsienio bendrovėms. Svarbu ir tai, kad vis dažniau galima pastebėti, jog prie sutvarkytų kelių įsikuria įmonės, kurios sukuria šimtus ar tūkstančius darbo vietų.

Centralizuojami viešieji pirkimai

Nepaisant didėjančio visuomenės palaikymo, neretai institucijai tenka susidurti ir su neigiama nuomone, neva mokesčių mokėtojų pinigai naudojami netinkamai. Pavyzdžiui, kylant ginčams tarp įmonių, kurios dalyvauja direkcijos vykdomuose viešuosiuose pirkimuose, neretai nutinka taip, kad institucija tampa situacijos įkaite, trikdomas jos darbas, stabdomi vykdomi pirkimai.

Tad nuo šių metų birželio mėnesio pradėti ak­ty­viai įgyvendinti pokyčiai viešųjų pirkimų, ku­riuos organizuoja direkcija, pirkdama paslaugas šalies susisiekimo infrastruktūrai ir keliams gerinti, srityje. Viešieji pirkimai pradėti centralizuoti – daugeliui vykdomų pirkimų taikomos vienodos sąlygos, ypač kai perkamos panašios paslaugos ar jų grupės. Taip galima išvengti galimų manipuliacijų, esą sąlygos parengtos vienam tiekėjui.

Be to, institucija į savo viešųjų pirkimų sąlygas perkelia ir teismų praktiką, susijusią su susisiekimo klausimais, teismų išsakytą nuomonę, pastabas, kai jos teikiamos direkcijai dalyvaujant teismuose dėl nepatenkintų dalyvių skundų.

Nauja ir tai, kad direkcija pradėjo glaudžiai ben­dradarbiauti su šalies savivaldybėmis. Įvertinus tai, kokius kelius savivaldybės nori tvarkyti sa­vo lėšomis, sujungiamos jų ir direkcijos pajėgos bei finansai – perkamos paslaugos, o vėliau ben­drai tvarkomi  keliai regionuose. Be to, taip lengviau kontroliuoti ir darbų kokybę, kai partneriai, šiuo atveju savivaldybės, tuo irgi yra suinteresuoti, nes investuoja savo lėšas.

Na, o siekiant daugiau skaidrumo viešųjų pirki­mų srityje, sumažintos mažos vertės pirkimų ri­b­os. Tad dabar visi pirkimai, kurių vertė didesnė kaip 50 tūkst. eurų, skelbiami viešai, o anksčiau at­v­iri viešųjų pirkimų konkursai vykdavo, kai jų su­mos siekdavo 175 tūkst. eurų. Be to, iki tol pirki­­mų or­ga­nizatorius vertinimą atlikdavo pats, o da­­bar tam direkcijoje yra suburta speciali viešųjų pir­kimų komisija. Taigi labai aiškiai atskirti sprendi­mų priėmimo lygiai – rengėjai, vertintojai, projek­tą po sutarties pasirašymo koordinuojantys žmo­nės.

Atskirti sprendimų priėmimo lygiai

Siekiant išvengti galimų manipuliacijų iš po­tencialių dalyvių ir tiekėjų pusės, direkcijos interneto svetainėje planuojami pirkimai pradėti skelbti kur kas anksčiau, nei tai daro kitos institucijos. Taip pat parengta 2015–2020 m. programa, kurioje viešinami visi numatomi projektai, parengtos tipinės pirkimo sąlygos, kurios yra „už­rakintos“ ir viešai skelbiamos, kad atskiri specialistai negalėtų jų keisti ir pritaikyti sąlygų konkretiems rangovams.

E.Skrodenis

„Taip pat daug dirbame ir konsultuojamės su STT bei Viešųjų pirkimų tarnyba, Valstybės kontrole. Svarbu tai, kad padedami Viešųjų pirkimų tarnybos šiemet padidinome galimybes konkuruoti ir sutaupėme apie 60–70 mln. eurų keliams skirtų lėšų. O visi šie pinigai buvo panaudoti pa­pildomai išasfaltuotiems ir suremontuotiems keliams. Pradėjus pokyčius viešųjų pirkimų srityje mums jau pavyko pasiekti, kad konkurencija dėl vieno pirkimo išaugo nuo 4,6 iki 6,7 dalyvio. Na, o kainos šių metų sausio–balandžio mėnesiais buvo beveik 30 proc. mažesnės, nei skaičiuojamos“, – rezultatus vardija E.Skrodenis.

Pasak jo, konkurencija dėl vykdomų pirkimų yra tikrai didelė, o kur ji didelė, negali būti jokių išankstinių susitarimų, pasidalijimų. Tai, jog kyla ginčai tarp dalyvių ar konkurso organizatoriams teikiami skundai dėl vykdomų pirkimų, rodo, kad dalyvių konkurencija – labai arši, o situacija iš institucijos pusės – kontroliuojama.

Tai, kad kelių tiesimo sektoriuje nebėra iš­anks­tinių susitarimų, rodo didelis skundų bei teis­minių procesų kiekis. Šiai vien šiais metais Lietuvos automobilių kelių direkcija dėl viešųjų pirkimų turi daugiau kaip 30 teisminių procesų. Nors tai nėra didelis skaičius, palyginti su bendru vykdomu pirkimų skaičiumi.

Pradėjus pokyčius viešųjų pirkimų srityje mums jau pavyko pasiekti, kad konkurencija dėl vieno pirkimo išaugo nuo 4,6 iki 6,7 dalyvio.

Vien 2016 m. direkcija jau įvykdė 444 viešuosius pirkimus, sudarė su paslaugų teikėjais net 515 sutarčių, kurių bendra vertė – beveik 290 mln. eurų. Tai yra kur kas daugiau, palyginti su praėjusiais metais.

E.Skrodenio nuomone, tokie tiekėjų skundai, pretenzijos ar klausimų nagrinėjimas teismuose trikdo institucijos darbą, tačiau tai neišvengiama, nes visi patenkinti juk niekada nebus.

Formuojama atsakinga verslo kultūra

E.Skrodenio teigimu, perkančiosioms organizacijoms labai svarbu suprasti, jog maža kaina ne visada gali užtikrinti, kad darbai bus atlikti kokybiškai. Tad šiemet buvo sustiprinta atliekamų darbų kontrolė ir pakeistas beveik visas už įgyvendinimo kontrolę atsakingų žmonių skyrius.

„Pastebime ir teigiamus šių pokyčių rezultatus. Jau dabar yra požymių, kad kai kurios įmonės neįvertino savo galimybių arba piktnaudžiaudamos galimybe dalyvauti konkursuose teikė gerokai mažesnes kainas, nei galima nusipirkti medžiagų darbams atlikti, ką jau kalbėti apie pa­čius darbus. Tiekėjams šiuo atveju reikia suprasti, kad už nekokybiškai atliktus darbus ar­ba pa­naudotas netinkamas medžiagas skiriamos baudos. Deja, tuomet atsiranda tokie paaiškinimai, kad jie ir taip labai pigiai dirba“, – sako E.Skro­denis.

Be to, nekokybiškai dirbantys tiekėjai savo lė­šomis turi pašalinti ir keliuose padarytą broką. Pradėjus taikyti tokią praktiką įmonės ėmė dirbti atsakingiau, realiai įvertinti galimas rizikas, mažiau vadovaujasi požiūriu „svarbiausia laimėti, o tada kaip nors padarysiu“.

Direkcijos vadovo teigimu, taip siekiama formuoti ir atsakingą verslo, dirbančio susisiekimo srityje, kultūrą. Juk konkurso sąlygos visiems buvo vienodos, ir nepaisant to, už kokią kainą laimėta, darbai turi būti atlikti kokybiškai, o keliai turi tarnauti be remonto ne mažiau kaip 15–20 metų.

Be to, siekiant užtikrinti tinkamą kontrolę daug dirbama su techninės priežiūros specialistais, bendradarbiaujama su AB „Problematika“, Transporto ir kelių tyrimo institutu. Taip pat ku­riama turto valdymo sistema, kurioje atsirastų elek­troniniai statybų žurnalai, kurių žmonės ne­galės koreguoti.

Pasak E.Skrodenio, siekiant užtikrinti, kad vyk­domi viešieji pirkimai būtų skaidresni, kad efektyviau bei racionaliau būtų naudojamos valstybės lėšos, pradėta glaudžiai bendradarbiauti ir su STT.

Direkcijoje įrengta ir įėjimo kontrolė, leidžianti fiksuoti ateinančius ir išeinančius žmones. Na, o darbuotojams, siekiant išvengti galimų pa­gundų piktnaudžiauti, mokami rinkoje konkurencingi atlyginimai, darbuotojai motyvuojami – tai ypač aktualu dirbant su didelės vertės pirkimais. Šie pokyčiai jau duoda teigiamų rezultatų.

Be to, Lietuvos automobilių kelių direkcija viena pirmųjų prisidėjo prie pilietinės iniciatyvos „Šioje šalyje nėra vietos „šešėliui“, kuria siekiama atkreipti visuomenės dėmesį į šešėlines problemas, skleisti žinią, kad visi galime prisidėti prie visuomenės gerovės kūrimo. n

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

BFL

Dovaidas PABIRŽIS

Nuo 2012 m. įsigaliojęs draudimas juridiniams asmenims remti šalies Lietuvos politines partijas kasmet sutaupo iki 362 mln. eurų. Tiek lėšų šiemet į valstybės biudžetą planuojama surinkti iš gyventojų pajamų mokesčio, arba tokia suma sudaro maždaug 1 proc. šalies bendrojo vidaus produkto (BVP). Tokius duomenis atskleidė Stokholmo universiteto Tarptautinių ekonomikos studijų instituto ekonomistė Audinga Baltrūnaitė, tyrusi, kaip draudimas įmonėms remti politines partijas atsiliepė jų viešųjų pirkimų rezultatams.

Partijų rėmėjams sekdavosi geriau

Viešųjų pirkimų tarnybos duomenimis, iš viso laikotarpiu tarp 2004 ir 2011 m. (I–II ketvirčių) politinėms partijoms paaukota daugiau nei 21 mln. eurų. Šią sumą sudarė daugiau nei 3 tūkst. juridinių asmenų įnašai. 850 iš šių įmonių laimėjo viešuosius pirkimus ir sudarė su valstybe sutarčių, vertinamų šiek tiek mažiau nei 6 mlrd. eurų (20,449 mlrd. Lt).

Tokia sistema, kai juridiniai asmenys galėjo remti politines partijas, buvo tarsi legalizuota politinės korupcijos forma.

Vidutinis metinis aukotojų, laimėjusių viešuosius pirkimus, skaičius – 412, ir tai sudarė apie 11 proc. vidutinio metinio tiekėjų, laiminčių viešuosius pirkimus, skaičiaus. Tačiau šioms įmonės atitekdavo didesni ir svarbesni užsakymai – minėta bendra per šį laikotarpį sudarytų viešųjų pirkimų sutarčių vertė siekė net 41 proc. visų viešųjų pirkimų vertės. Iš viso viešieji pirkimai Lietuvoje sudaro apie 14 proc. šalies BVP.

„Tokia sistema, kai juridiniai asmenys galėjo remti politines partijas, buvo tarsi legalizuota politinės korupcijos forma. Tuo metu sąžiningi verslininkai tapdavo tokios sistemos įkaitais ir apskritai neretai viešųjų pirkimų laimėtojus lemdavo ne konkurencinga kaina ar paslaugų kokybė, bet politinis užnugaris. Dėl tokių tikslų, siekiant politinės sistemos skaidrumo ir jos savarankiškumo, kad politikai nebūtų priklausomi ir nereikėtų „atidirbinėti“, siekėme pakeisti politinių partijų finansavimo įstatymą. Nemokamai juk egzistuoja nebent sūris pelėkautuose“, – sako Prezidentės Dalios Grybauskaitės patarėjas vidaus politikos klausimas Mindaugas Lingė.

Iš karto po įstatymo priėmimo buvo užfiksuotos net 158 juridinių asmenų aukos, kurių bendra suma sudarė daugiau nei trečdalį visos tais metais jų paaukotos sumos.

Po 2012-ųjų partijos finansiniai šaltiniai iš esmės pasikeitė – iki tol beveik du trečdaliai pinigų buvo surenkama būtent iš juridinių asmenų aukų. Šiems dažnai visiškai nebuvo svarbios ir politinių partijų ideologinės nuostatos – 17 proc. įmonių rėmė ne vieną politinę jėgą. O ir finansinių šaltinių santykis tarp politinių partijų beveik nesiskyrė, nors iš pažiūros atrodytų, kad dešiniosios partijos turėtų būti labiau priklausomos nuo verslo paramos nei kairiosios. Kaip suskaičiavo A.Baltrūnaitė, pastarosios 2011 m. iš aukų surinko 55 proc., dešiniosios – 63 proc. savo pinigų.

2011-ųjų gruodžio 6-ąją priėmus įstatymą, draudžiantį juridiniams asmenims remti politines partijas, kuris įsigaliojo nuo kitų metų pradžios, verslas labai skubėjo pasinaudoti paskutine proga padėti politikams. Iš karto po įstatymo priėmimo buvo užfiksuotos net 158 juridinių asmenų aukos, kurių bendra suma sudarė daugiau nei trečdalį visos tais metais jų paaukotos sumos.

Siekta nutraukti neskaidrų finansavimą

Po 2012-aisiais įsigaliojusių pokyčių politinės partijos daugiausia turi remtis valstybės dotacijomis. Šių metų biudžete joms per du kartus numatyta paskirstyti beveik 5,5 mln. eurų. Per rinkimų kampaniją partijos taip pat gali remtis individualių asmenų parama, kurios maksimalus dydis – 6,3 tūkst. eurų.

Kaip prisimena M.Lingė, bandymai panaikinti galimybes juridiniams asmenims finansuoti politines partijas tęsėsi daugiau kaip dešimtmetį, tačiau politikams vis pristigdavo politinės valios, nes tai iš dalies reiškė sau naudingo šaltinio nukirtimą. 2011-ųjų pabaigoje, artėjant Seimo rinkimams, tokia politinė valia pagaliau atsirado.

Matydavome akivaizdžių balsavimų Seime, kai buvo ryšys tarp paramos konkrečiai partijai ir rėmėjui priimamų naudingų sprendimų vienų ar kitų įstatymų pavidalu.

Pasak Prezidentės patarėjo, pataisos buvo teiktos ne vien dėl siektinų pokyčių viešųjų pirkimų srityje, bet ir dėl bendros politinės sistemos kaitos būtinybės. „Matydavome akivaizdžių balsavimų Seime, kai buvo ryšys tarp paramos konkrečiai partijai ir rėmėjui priimamų naudingų sprendimų vienų ar kitų įstatymų pavidalu. Buvo matoma ir tam tikra rizika, kad verslo pinigai gali ateiti tiesiogiai iš užsienio. Specialiosios tarnybos matė tokias schemas, kai per įvairias antrines ar kitas įmonės pinigai galėdavo laisvai vaikščioti ir legalizuotis, nors tokia veikla iš principo yra draudžiama. Egzistavo ir tam tikros lubos, kurių buvo negalima peržengti vienam juridiniam ir fiziniam asmeniui, bet akivaizdžiai matėme, kad jos stambių įmonių yra apeinamos, aukojant maksimalias sumas per antrines įmones. Viena 15 įmonių turėjusi verslo grupė intensyviai maksimaliomis sumomis rėmė politinę partiją. Tai buvo nekontroliuojama“, – pasakoja M.Lingė.

Nenutekinama informacija apie konkurentų pasiūlymus

Draudimas įmonėms remti politines partijas padėjo ne tik apvalyti šalies politinę sistemą nuo neskaidrių interesų įtakos, bet ir sutaupyti daug valstybės pinigų.

A.Baltrūnaitė iš viso ištyrė 250 tūkst. viešųjų pirkimų, įvykusių 2008–2013 m. prieš ir po draudimo juridiniams asmenims remti politines partijas įvedimo. Juose dalyvavo 8,5 tūkst. įmonių. 1,5 tūkst. iš šių įmonių rėmė politines partijas, 500 dalyvavo viešųjų pirkimų konkursuose. Ypatingą dėmesį ekonomistė skyrė didžiausią viešųjų pirkimų dalį sudarantiems sveikatos apsaugos sistemos viešiesiems pirkimams. Be kita ko, A.Baltrūnaitė nustatė, kad didesnes galimybes laimėti konkursus šioje srityje turėjo įmonės, rėmusios partijas, kurioms priklausė Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininko ir jo pavaduotojo postai.

Pasiekti norimą rezultatą galima dviem būdais – suformuluojant „reikiamas“ konkurso sąlygas, kurias realiai gali atitikti tik viena įmonė, arba nutekinant konfidencialią informaciją.

Svarbiausi mokslininkės tyrimo rezultatai parodė, kad politines partijas rėmusioms įmonėms galimybė laimėti viešuosius pirkimus nuo 2012-ųjų sumažėjo 5 proc. Iš viso iki draudimo remti politines partijas įvedimo 2008–2011 m. partijas rėmusioms įmonėms sėkmė šypsodavosi beveik trečdaliu atvejų, o nuo 2012-ųjų šis rodiklis sumažėjo iki 29 proc. Žinoma, negalima tvirtinti, kad tokios įmonės visais atvejais konkursus laimėdavo nepagrįstai. Viešajame pirkime dalyvavusi įmonė vidutiniškai turėjo galimybę laimėti šiek tiek rečiau nei kas antrą kartą.

Kaip pabrėžia ekonomistė, tikėtina, kad pasiekti norimą rezultatą nepažeidžiant įstatymų ir nepritraukiant nereikalingo dėmesio viešuosiuose pirkimuose galima dviem būdais – suformuluojant „reikiamas“ konkurso sąlygas, kurias realiai gali atitikti tik viena įmonė, arba nutekinant konfidencialią informaciją. Būtent pastaroji schema gerokai pasikeitė po draudimo remti partijas įvedimo.

Partijoms palankios įmonės privilegijų gaudavo ne pačioje ankstyviausioje konkurso stadijoje.

„Nors galimų schemų gali būti įvairių, žiūrėjau į tas, kurios yra pasitelkiamos, kad viskas atrodytų legaliai. Vienas iš būdų tai padaryti – nustatomi tokie techniniai reikalavimai, kad juos patenkinti gali tik vienas tiekėjas. Tokiu atveju visiškai nesvarbi ir siūloma kaina: jei yra vienintelis pirkėjas, tai jis garantuotai ir laimi. Taip būna dažnais atvejais. Tačiau jei politinių aukų uždraudimas būtų paveikęs šį mechanizmą, tyrimo duomenys rodytų, kad aukojusios įmonės laimi daug pirkimų, būdamos vienintelės dalyvės iki reformos, ir šis rodiklis turėtų mažėti po jos. Bet tai nevyksta“, – aiškina mokslininkė.

Todėl, pasak jos, labiausiai tikėtina, kad partijoms palankios įmonės privilegijų gaudavo ne pačioje ankstyviausioje konkurso stadijoje, kai jis dar yra kuriamas, o jau jį paskelbus, gaunant informaciją apie laimėjimui „reikiamą“ kainą.

Antkainis išaugdavo 24 proc.

Nors pagal Lietuvos įstatymus viešųjų pirkimų rengėjas kai kuriais atvejais turi galimybę atsirinkti kandidatus, kuriems bus leista dalyvauti konkursuose, o nugalėtoją gali lemti bendras ekonominis efektyvumas, praktikoje taip nutinka retai. Daugelyje viešųjų pirkimų gali dalyvauti kiekvienas norintis, o jų nugalėtoją lemia tik mažiausios kainos pasiūlymas.

Tokiu atveju konkretaus viešųjų pirkimų dalyvio pergalę ar pralaimėjimą lemia tai, kokias kainas pateikia kitos konkurse dalyvaujančios įmonės. Žinant kitus pasiūlymus, nesudėtinga savo kainos pasiūlymą pakoreguoti iki reikiamo ir taip garantuotai laimėti konkursą.

Būtent ši praktika po draudimo remti partijas įvedimo pastebimai sumažėjo – greičiausiai politikai ar valdininkai tiesiog prarado motyvaciją atskleisti informaciją. Taigi A.Baltrūnaitės tyrimas parodė, kad net ir jei anksčiau politines partijas rėmusios įmonės ir toliau laimėdavo konkursus, jos tai padarydavo vidutiniškai siūlydamos net 24 proc. mažesnę kainą – būtent tiek žinant konkurentų pasiūlymus būdavo išauginamas antkainis.

Mokslininkės tyrimas atskleidė, kad iki tol politinių partijų rėmėjos viešuosius pirkimus laimėdavo kur kas mažesniu „skirtumu“ – pasiūlydavo vos šiek tiek mažesnę kainą už antrąjį geriausią pasiūlymą pateikusią įmonę. Taip būdavo garantuota ir pergalė konkurse, ir maksimalus pelnas. Visiškai minimalaus skirtumo pasiūlymus teikti vengta, greičiausiai siekiant išvengti nepageidaujamo Viešųjų pirkimų tarnybos dėmesio. Įdomu ir tai, kad didesnės naudos iš viešųjų pirkimų sulaukdavo daugiau kaip 300 tūkst. eurų politinėms partijoms aukojusios įmonės nei smulkieji rėmėjai.

Beveik ketvirtadaliu sumažėjusi kaina, kurią siūlo beveik trečdalis įmonių, laiminčių viešuosius pirkimus, o šie sudaro 14 proc. Lietuvos BVP. Sudauginę šiuos rodiklis ir gauname įspūdingą rezultatą – Lietuvos viešasis sektorius taip sutaupo apie 1 proc. BVP, arba 362 mln. eurų. Žinoma, iš šios sumos reikėtų išskaičiuoti valstybės paramą politinėms partijoms (5,5 mln. Eur), tačiau šis rodiklis bendrą skaičių pakeičia visai nedaug.

Viešųjų pirkimų tarnybos atstovė Vytautė Šmaižytė tokius rezultatus pakomentavo lakoniškai: „Visuomenės, akademikų dėmesys viešiesiems pirkimams bei sąsajoms su politikais – labai svarbus. Viešųjų pirkimų tarnyba savo veikloje yra saistoma ir labai dažnai smarkiai ribojama Viešųjų pirkimų įstatymo. Tik visuomenės dėmesys ir nepakantumas, akademinės įžvalgos ir žurnalistų tyrimai gali užtikrinti, kad ši sritis išsikapstys iš korupcijos ir „švogerizmo“ liūno.“

Džiūgauti dar anksti

„Transparency International“ Lietuvos skyriaus vadovas Sergejus Muravjovas pabrėžia, kad tokie rezultatai tikrai verti dėmesio, tačiau džiūgauti dar per anksti, nes šio draudimo pasekmės gali būti tik trumpalaikės ir savaime nepadės išspręsti visų viešojo sektoriaus problemų.

„Šis skaičius suteikia vilties, kad politikai pagaliau atkreips dėmesį ir supras, jog apskaičiuoti tam tikrus dalykus yra įmanoma ir tai būtina daryti priimant svarbius sprendimus, turinčius pasekmių visai šaliai. Daug metų kalbame apie veiklos sąnaudų analizę, apie tai, kad sprendimai turi būti pamatuoti ir bet koks pokytis negali būti vien deklaratyvus, o pagrįstas skaičiais. Deja, Lietuvoje tai vis dar retas reiškinys“, – sako S.Muravjovas.

Jo teigimu, šie rezultatai patvirtina tai, apie ką daug metų kalbama, tačiau nebūtinai visada būdavo pakankamų įrodymų: ryšys tarp verslo aukų politinėms partijoms ir verslo galimybių laimėti vieną ar kitą viešąjį pirkimą tikrai egzistuoja. Ir nors akivaizdu, kad verslas visada sieks daryti įtaką politinių sprendimų priėmėjams, tai nėra savaime blogas procesas, tačiau labai svarbu užtikrinti, kad žinotume, kaip tai vyksta.

„Tai, kad dabar verslo, kuris yra susijęs su viena ar kita politine partija, tikimybės laimėti viešuosius konkursus sumažėjo, dar nereiškia, kad problema dingo. Ši tendencija neprivalo ir toliau mažėti. Akivaizdu, jog reikia ieškoti kitų priemonių, kaip ir toliau didinti skaidrumą, kad žinotume apie verslo daromą įtaką politikams ir viešojo sektoriaus atstovams. Tai reikėtų daryti skaidrinant lobistinę veiklą, užtikrinant, kad aiškiai žinotume, kas prisideda prie įvairių įstatymų priėmimo, iš kur ateina pasiūlymai, su kuo susitinka mūsų politikai. Šiuo metu lobistinė veikla Lietuvoje reglamentuojama labai prastai, nežinome, kokios interesų grupės dažnai yra už vieno ar kito pasiūlymo ir įstatymo. Tai rodo įvairūs mūsų tyrimai, apie tai kalba verslininkai. Atrodo, jog tai yra visiems žinoma vieša paslaptis, tačiau politikai kažkodėl nuolat apsimetinėja, kad šios problemos nemato, ir spręsti jos nesirengia“, – teigia S.Muravjovas.

Todėl, pasak jo, būtina ir toliau skaidrinti viešuosius pirkimus, visuomenei suteikiant daugiau informacijos apie stambių infrastruktūros projektų vykdymą: skelbti, kada projektas bus baigtas, aiškiai deklaruoti interesų konfliktus, kainas. Be to, siekiant išvengti pernelyg glaudžių ir neskaidrių verslo ir politikų sąsajų, kai valstybės tarnautojas kurį laiką pabūna versle, vėliau patenka į viešąją tarnybą, o paskui vėl atsiduria įvairiose konsultantų pozicijose, vertėtų atverti Registrų centro duomenis, leidžiant atvirai su jais susipažinti.

Apie būtinas tolesnes pertvarkas kalba ir Prezidentės patarėjas M.Lingė, kurio teigimu, teigiamų poslinkių turėtų sukelti ir šiuo metu Seime svarstomas naujas Viešųjų pirkimų įstatymas, sukurtas siekiant geriau atitikti Europos Sąjungos reikalavimus.

O didžiausią dėmesį, pasak jo, šiandien būtina kreipti į savivaldos lygį, kur tiesioginių politinės korupcijos apraiškų matoma daugiausiai. Todėl dar nuo praėjusios Seimo sesijos yra pateiktas įstatymų paketas savivaldybių įmonių veiklos skaidrinimui užtikrinti.

„Jame norima keisti Labdaros ir paramos įstatymą, taip pat siūloma grąžinti draudimą valstybės ir savivaldybių valdomoms įmonėms teikti paramą savo steigėjui. Siūloma keisti Vietos savivaldos įstatymą, kad naujai pradedama ūkinė veikla būtų pagrįsta ir tai įvertintų Konkurencijos taryba, kuri pasakytų, ar tikrai būtina steigti savivaldybės įmonę, ar paslaugą gali teikti jau egzistuojančios bendrovės. Taip irgi būtų mažinamos politikos ir verslo sąsajos. Taip pat siekiama, kad būtų viešinama savivaldybių ar valstybės įmonių skiriama parama“, – būtinus pokyčius vardija M.Lingė.

Belieka tikėtis, kad jie gali valstybei padėti sutaupyti dar daugiau.

Pirmoji reakcija, išgirdus, kad Viešųjų pirkimų tarnybos direktorius Žydrūnas Plytnikas nuėjo pas prezidentę ir įteikė jai sąrašą įmonių, kurios mainais už paramą partijoms gaudavo valstybinius užsakymus, buvo – na, pagaliau! Pagaliau Viešųjų pirkimų tarnyba ėmė dirbti kaip pridera ir prispaudė uodegą nelegaliam verslo ir politikų bendradarbiavimui. Seniai visi to laukė.
Deja, pradėjus gilintis, ką gi ten Ž.Plytnikas nunešė prezidentei, optimizmas ėmė blėsti. Mat, pasirodo, nunešta buvo ne informacija apie konkrečius sandėrius, o „bendrosios tendencijos“: per ketverius metus politines kampanijas apie 24 milijonais parėmusios įmonės laimėjo beveik pusę per šešerius metus vykusių didesnių viešųjų pirkimų, kurių bendra vertė – beveik 21 mlrd. Lt. Paprasčiau tariant, buvo paimti vieši Vyriausiosios rinkimų komisijos duomenys apie paramą partijoms, atmesta iš fizinių asmenų gauta finansinė parama ir sulyginta su tokiais pat viešais Viešųjų pirkimų tarnybos duomenimis. Šaunu, žinoma, bet tam padaryti nereikia būti VPT direktoriumi – užtenka mokėti aritmetiką ir turėti šiek tiek laiko pasiknisti internete.
Bet ir tas palyginimas išėjo kažkoks keistokas: imta parama partijoms, gauta 2004–2007 m., ir lyginta su viešųjų pirkimų konkursų 2004–2011 m. rezultatais. Pirma, partijos paramą gavo ir 2008–2011 m. (ir duomenys apie ją taip pat yra VRK), antra, 2008-ųjų pabaigoje vyko rinkimai ir Lietuvoje pasikeitė valdžia, tad LSDP, Darbo partijos ir valstiečių liaudininkų koaliciją pakeitė konservatorių ir liberalų koalicija. Tad kokia prasmė lyginti paramą, kurią įmonės suteikė, liaudiškai sakant, „brazauskiniams-kirkiliniams“, su konkursais, kurie buvo laimimi prie „kubilinių-masiulinių“?
Žinia, gal Ž.Plytnikui, rengiant pažymą, laiko pritrūko dar ir pastarųjų trejų metų viešųjų pirkimų konkursų rezultatams peržiūrėti ir pridėti prie pažymos, bet su tokia, atsiprašant, chaltūra eiti pas prezidentę – kažkaip nesolidu.
Be to, kažkodėl visuomenei pateikti tik bendrieji paaukotų pinigų ir laimėtų valstybės užsakymų skaičiai, nors, siekiat sugaudyti korupciją, būtina detalizuoti: kokia įmonė kuriai partijai aukojo, kokią įtaką viešiesiems pirkimams toji partija tuo metu turėjo, kokiuose konkursuose įmonė dalyvavo, kiek jų laimėjo ir kurią laimėtųjų konkursų dalį paveikė partija, gavusi paramą iš įmonės? Žinia, klausimų daug ir atsakymus į juos sudėlioti nėra lengva, juoba, pasak Ž.Plytniko, konkursuose dalyvavo ir juos laimėjo 850 įmonių iš 3 tūkst. verslo bendrovių, aukojusių partijoms.
Betgi už tokius atsakymus į klausimus mokesčių mokėtojai ir moka pinigus tiek Ž.Plytnikui, tiek kitiems VPT darbuotojams, tiek VRK, tiek STT, tiek FNTT, tiek Mokesčių inspekcijos ir kitoms tarnyboms, kurios vienokiu ar kitokiu būdu sergsti, kad finansinis politinių partijų rėmimas neišeitų už įstatymais numatytų ribų. Nes finansiškai remti partijas nei privatiems asmenims, nei jiems priklausančioms įmonėms nėra uždrausta. Draudžiama tik parama už akivaizdžius mainus į valstybės užsakymą, nes tai jau korupcija.
O dabar Ž.Plytnikas padarė tai, ką daro žurnalistai, – paėmė viešus duomenis ir sulygino. Pats tai prieš kelias savaites dariau su įmonių parama liberalų partijoms ir laimėtais konkursais, kuriuos rengia nuo liberalų vadovaujamų ministerijų įtakos vienaip ar kitaip priklausančios valstybės įmonės. Ir lygiai kaip Ž.Plytnikas padariau išvadą – matoma tendencija, kad įmonė, parėmusi partiją, gali tikėtis laimėti konkursą, kurį skelbia tos partijos veikiama įstaiga. Bet, viena, tai dar nėra korupcijos įrodymas, tik nuoroda į galbūt vykstančius neteisėtus susitarimus, antra – tokia išvadai padaryti nereikia visos Ž.Plytniko vadovaujamos tarnybos pastangų.
Tiesą sakant, klausantis, ką Ž.Plytnikas pasakojo nunešęs prezidentei, taip ir kirbėjo mintis: taigi šitas vyras iš manęs ir kitų kolegų žurnalistų duoną atiminėja! Juk žurnalistai, sudėlioję partijos rėmėjų sąrašą ir partijos atstovų Vyriausybėje administruotų viešųjų pirkimų sąrašą, turi kelti klausimus, ar čia nėra korupcijos galimybės. O štai tokie kaip Ž.Plytnikas privalo į tokius klausimus duoti atsakymus.
Matant, kokią nedidelę pelę pagimdė toks kalnas, kaip Viešųjų pirkimų tarnyba, sukirbo mintis: ar negali būti taip, kad Ž.Plytnikas, nunešęs prezidentei šį iš esmės žurnalistinį tyrimą (tik suteikdamas jam papildomo svorio savo užimamomis pareigomis), tiesiog atidirbinėja globėjai tą paramą, kurią valstybės vadovė suteikė jam kovojant dėl VPT, kaip institucijos, nepriklausomybės? Juk pamename – visus šiuos metus vyko gana rimta kova, ar VPT liks Vyriausybės pavaldumo, ar taps savarankiška „prezidentine“ institucija. Dalia Grybauskaitė parėmė Ž.Plytniko norą būti atskirtam nuo Vyriausybės, tad Seimas prieš mėnesį nutarė, kad VPT vadovus skirs prezidentas premjero teikimu.
Dabar, kai jau D.Grybauskaitei prireikė paramos, siekiant įtikinti Seimą, kad turi būti uždrausta verslo įmonėms finansiškai remti partijas, Ž.Plytnikas atskubėjo į pagalbą, parengdamas pažymą, rodančią kone visuotinę politinę korupciją, nors jokių konkrečių įrodymų taip ir neatnešė (lygiai kaip pavasarį ūkio ministrui Dainiui Kreiviui).
Kai matai, kaip puikiai Ž.Plytnikui sekasi rašyti įdomias, įtarimų kupinas pažymas, taip ir norisi paklausti: o gal kolegai laikas būtų mesti tą VPT ir persikvalifikuoti į žurnalistą? Gerų tyrėjų tarp mūsų profesijos brolių labai trūksta.

Scanpix

Premjeras Andrius Kubilius sako, kad siūlymas didinti Viešųjų pirkimų tarnybos (VPT) darbuotojų skaičių bus svarstomas, bet siektina tendencija yra mažinti valdininkų.

“Aš visada labai atsargiai žiūriu į bet kokius siūlymus didinti valdininkų kiekį. Šiaip jau pagal visas tendencijas turėtume žiūrėti ir dėl to, kad mažėja gyventojų skaičius, kaip mažinti valdininkų skaičių. Dėl Viešųjų prikimų tarnybos ir dėl viešųjų pirkimų politikos įgyvendinimo naujų iššūkių mes tikrai dar diskutuosime, yra prezidentės pateikti siūlymai Seimui dėl kai kurios pertvarkos Viešųjų pirkimų tarnyboje ir jos veikloje. Tik turėdami aiškius atsakymus – dėl to yra daug diskutuojama – mes galėtume po to jau kalbėti apie konkretiką”, – žurnalistams penktadienį sakė premjeras.

Jis taip reagavo į VPT vadovo Žydrūno Plytniko pareiškimus, kad siekiant užtikrinti, jog viešiesiems pirkimams išleidžiami biudžeto pinigai būtų naudojami skaidriai, taupiai ir racionaliai, tarnybos darbuotojų skaičių reikėtų didinti nuo 72 iki 277.

Pernai VPT įvertino tik 497 pirkimus, tuo tarpu perkančiosios organizacijos iš viso įvykdė 12,5 tūkst. viešųjų pirkimų, kurių bendra vertė siekė daugiau kaip 10,9 mlrd. litų, teigiama VPT pranešime.

“Visi suprantame, kad vienas žmogus nepajėgus patikrinti, ar skaidriai išleidžiama pinigų suma, prilygstanti visam Kauno miesto biudžetui. Todėl, turėdami tiek specialistų, kiek dabar, sugebame patikrinti tik 4 proc. visų viešųjų pirkimų. Likusių 96 proc. skaidrumas priklauso nuo perkančiosios organizacijos vadovybės sąžinės”, – pranešime sakė VPT direktorius Ž. Plytnikas.

Šiuo metu iš 69 VPT darbuotojų viešųjų pirkimų kontrolę vykdo 16, todėl vienam kontrolę vykdančiam specialistui per metus tenka vidutiniškai 784 pirkimai už bendrą 681 mln. litų sumą.

Ž. Plytniko teigimu, kontroliuoti reikia ne tik mokesčių mokėtojus, bet ir mokesčių naudotojus – biudžetines įstaigas.

“Pastaruoju metu maždaug 70 proc. mūsų patikrintų pirkimų nustatyta pažeidimų. Tai reiškia, kad dauguma tikrinamų atvejų mokesčių mokėtojų lėšos yra naudojamos, švelniai tariant, nepakankamai racionaliai. Siekiant didinti viešųjų pirkimų kontrolę ir taupyti visų mūsų pinigus, būtina efektyviau ir daugiau tikrinti. Ypač, kai randama tiek daug pažeidimų”, – tvirtino Ž. Plytnikas.

Jo teigimu, situacija šiek tiek pagerės, kai bus priimti šiuo metu Seime ir Vyriausybėje svarstomi siūlymai kuo daugiau tipinių prekių ir paslaugų pirkimų vykdyti centralizuotai. Tai gerokai sumažins VPT tenkantį krūvį, nes už pirkimo procedūrų vykdymą atsakomybę prisiims centrinė perkančioji organizacija, o ne pavienės įstaigos.

Šiemet VPT papildomai pavesta kontroliuoti sutarčių priežiūrą ir vykdymą. Prezidentės Dalios Grybauskaitės Seimui pateiktose VPT įstatymo pataisose tarnybai numatoma pavesti ir vidaus sandorių, neskelbiamų derybų priežiūrą bei kontrolę. Priėmus naują Gynybos ir saugumo srities viešųjų pirkimų įstatymą, jų kontrolė taip pat atiteks VPT.

“VPT gauna naujų įpareigojimų, kurie užprogramuojami būti neįvykdyti arba įvykdyti neefektyviai, jei neturėsime pakankamai žmonių. Užuot padidinę viešųjų pirkimų kontrolę, būsime priversti ją mažinti, o neskaidriai dirbančios įstaigos galės nesibaiminti patikrinimų, nes jų paprasčiausiai nebus kam atlikti”, – sakė Ž. Plytnikas.

VPT skaičiavimais, nauji valstybės tarnautojai metinius biudžeto asignavimus padidintų apie 123 mln. litų, taip pat prireiktų naujų patalpų ir inventoriaus. Tarnybos duomenimis, jeigu Vyriausybė jau artimiausiu metu pritartų papildomų 205 pareigybių steigimui, iš valstybės biudžeto tektų papildomai atseikėti 4,2 mln. litų. Šiemet šiai institucijai jau skirta 5,2 mln. litų.

Dar balandį VPT vadovas kreipėsi į Ūkio ministeriją, prezidentę, Seimo pirmininkę ir premjerą. Tačiau, anot žiniasklaidos, jokios reakcijos į prašymą didinti pareigybių skaičių iki šiol nesulaukta.

BFL

Valstybės kontrolė, įvertinusi Marijampolės, Pagėgių, Alytaus miesto, Kaišiadorių, Pasvalio ir Raseinių rajonų savivaldybių finansines ataskaitas, pažeidimų, ypač viešųjų pirkimų srityje, nustatė beveik visose audituotose savivaldybėse.

Auditoriai nustatė, kad Pagėgių savivaldybė, vykdydama kultūros ir sporto centro pastato rekonstrukciją, pažeidė Viešųjų pirkimų įstatymą, nes rekonstrukcijos darbų konkurso dalyviams nustatė aukštesnius nei reikalaujama kvalifikacinius reikalavimus, tuo galimai dirbtinai ribodama konkurenciją. Savivaldybė atskiru pirkimu iš projekto rangovo įsigijo papildomų darbų ir prekių, neskelbdama apie šį pirkimą viešai, nors šiuos darbus galėjo atlikti ir kiti tiekėjai. Be to, prekės nepagrįstai įsigytos kaip statybos darbai, o sudarant rangos sutartį buvo pakeistos pirkimo dokumentuose nustatytos pirkimo sąlygos.

Viešųjų pirkimų įstatymo pažeidimai nustatyti ir Pasvalio rajono savivaldybės trijose mokyklose, joms už 315 tūkst. Lt įsigyjant nemokamo mokinių maitinimo paslaugas. Nustatyta, kad vienoje iš sutarčių nenumatytos įsigyjamų produktų kainos, perkant paslaugas pasirinktas netinkamas viešųjų pirkimų būdas, negavus Viešųjų pirkimų tarnybos sutikimo keistos sutarties sąlygos. Be to, viena mokykla prekes ir paslaugas iš mokinio krepšelio lėšų už 351 tūkst. Lt pirko nepasitvirtinusi supaprastintų viešųjų pirkimų taisyklių, tuo taip pat pažeisdama viešųjų pirkimų reikalavimus.

Viešųjų pirkimų pažeidimų neišvengė ir Raseinių rajono savivaldybė. Vykdydama viešosios bibliotekos pastato rekonstrukcijos darbų viešuosius pirkimus, savivaldybė išskaidė bendrą investicijų projekto vertę į dalis pagal konkrečiais metais iš valstybės biudžeto gaunamą finansavimą, o rangos sutartyse nurodė ne fiksuotą, bet galimą sutarties kainą. Viešųjų pirkimų įstatymas pažeistas ir įgyvendinant ES lėšomis finansuojamą savivaldybės vidaus administravimo tobulinimo projektą, todėl savivaldybė įpareigota nutraukti pasirašytą sutartį.

Įvertinus Kaišiadorių rajono savivaldybės finansines ataskaitas, konstatuota, kad vykdant kapitalinį Žąslių vidurinės mokyklos pastato remontą, kurio bendra vertė viršija 3 mln. Lt, savivaldybė neprižiūrėjo projekto vykdymo eigos ir taip pažeidė Statybos įstatymą. Be to, savivaldybė ne pagal paskirtį panaudojo 16,5 tūkst. Lt, skirtų viešiesiems darbams apmokėti, todėl šias lėšas grąžino į valstybės biudžetą.

Pasak auditorių, Marijampolės savivaldybėje dalis mokinio krepšelio lėšų buvo panaudotos ne pagal tikslinę paskirtį: viena iš savivaldybės mokyklų už 23 tūkst. Lt įsigijo kompiuterinę vaizdo stebėjimo sistemą, nors šios išlaidos turėjo būti finansuojamos iš savivaldybės biudžeto lėšų. Todėl šios lėšos buvo sugrąžintos į valstybės biudžetą. Be to, savivaldybė Nekilnojamojo turto registre neįregistravo dalies valdomo valstybės turto. Po valstybinių auditorių pastabų tai ketinama atlikti iki šių metų rugsėjo.

Scanpix

Vilniaus apygardos prokuratūra nutraukė ikiteisminį tyrimą dėl Jaunimo teatro Vilniuje rekonstrukcijos – neaptikta Viešųjų pirkimo įstatymo pažeidimų, pranešė LNK Žinios.

Dėl Jaunimo teatro rekonstrukcijos į prokuratūrą kreipėsi Valstybės kontrolė.

Pernai valstybės auditoriai nustatė, kad Jaunimo teatras rekonstruotas neekonomiškai: jis ne pats sudarė sutartį su statybininkais, o pasamdė bendrovę “Lietuvos paminklai”, kuri pasamdė buvusio Alytaus mero Česlovo Daugėlos šeimos bendrovę “Kortas”. “Lietuvos paminklams” už darbų priežiūrą buvo numatyti sumokėti per 6 proc. nuo darbų kainos. “Kortas” ne tik remontavo patalpas, bet ir pirko baldus.

Auditorių duomenimis, kai kurių baldų kaina nuo dviejų iki devynių kartų viršijo rinkos kainą. Pavyzdžiui, už kėdę, kuri rinkoje kainuoja 59 litus, Jaunimo teatras mokėjo 535 litus.

Vilniaus apygardos prokuratūra buvo pradėjusi ikiteisminį tyrimą dėl didelės vertės turto iššvaistymo ir pareigų neatlikimo, tačiau prokuroras Mindaugas Greičius jį nutraukė, nes nenustatė Viešųjų pirkimų įstatymo pažeidimo.

Anot prokuroro, įstatymas nedraudė rekonstrukcijos darbų pirkti kartu su baldais, be to, esą baldai ir darbai neviršijo nepriklausomų ekspertų apskaičiuotos kainos.

Kol kas neaišku, ar dėl teatro rekonstrukcijos prokurorai teiks civilinį ieškinį.

Po Valstybės kontrolės išvadų pernai vasarą Jaunimo teatro vadovui Algirdui Latėnui buvo pareikšta pastaba.

BFL

Seimo narys Valdemaras Valkiūnas, atsižvelgdamas į neracionalų lėšų naudojimą, pažeidimų mastą organizuojant ir vykdant viešuosius pirkimus bei pirkimus neskelbiamų derybų būdu, raštu kreipėsi į Ministrą Pirmininką Andrių Kubilių su siūlymu padidinti Viešųjų pirkimų tarnybos darbuotojų skaičių. Politikas siūlo papildomai įdarbinti joje daugiau nei 200 žmonių.

Pasak V. Valkiūno, Viešųjų pirkimų tarnyba vykdo kontrolę vienoje iš labiausiai korupcijos apimtų sričių, kurioje kasmet cirkuliuoja daugiau nei 9 milijardai litų. Todėl, jo nuomone, šiuo metu esantys 72 darbuotojai yra nepajėgūs užtikrinti tinkamos viešųjų pirkimų kontrolės bei kitų tarnybai pavestų funkcijų.

“Sustiprintas tarnybos veiklos efektyvumas, padidinus pareigybių skaičių, leistų patikrinti daugiau organizuojamų ir vykdomų viešųjų pirkimų bei pirkimų neskelbiamų derybų būdu, taip skaidrinant viešųjų pirkimų sferą, identifikuojant įstatymų nesilaikančius pažeidėjus bei sutaupant dar daugiau valstybės lėšų”, – sako V. Valkiūnas.

Ar įmanoma sustabdyti valstybės lėšų švaistymą, kai tai lyg ir bendru sutarimu visuomet darė verslas, valstybės institucijos, politikai? “Veidas” aiškinasi, ar tokios kovos sėkme vis dar tiki Viešųjų pirkimų tarnybos (VPT) vadovas Žydrūnas Plytnikas, kurį už jo pastangas keisti padėtį net specialiosios tarnybos bandė pasmerkti visuomenės pajuokai.

VEIDAS: Verslininkai sako, kad per viešuosius pirkimus mokama maždaug trečdaliu brangiau, nei paslauga ar prekė iš tikrųjų kainuoja. Kiek lėšų, Jūsų skaičiavimais, dėl to praranda valstybė?

Ž.P.: Per metus viešuosiuose pirkimuose išleidžiama maždaug 9–13 mlrd. Lt biudžeto lėšų. Štai gana dažnas pavyzdys: konkurse mažiausia siūloma kaina – 1 mln. Lt, o konkursą laimi siūlęs didžiausią – 15 mln. Lt, nes pirmieji šeši atsiima siūlymus arba pašalinami iš konkurso. Panašiai buvo Vilniaus miesto savivaldybei perkant maisto produktus miesto ikimokyklinio ugdymo įstaigoms, o Trakų rajono – perkant vienos gimnazijos rekonstravimo darbus.

Šiuo metu perkančių organizacijų yra apie 5,2 tūkst., o kiekviena jų per metus vykdo mažiausiai 10–30 pirkimų.

Padauginę gausime įspūdingą skaičių pirkimų, o jeigu suskaičiuotume, kiek jų atliekama darant šiurkščius pažeidimus, gautume, kiek yra realiai permokama. Skaičiuojant VPT sustabdytuose pirkimuose galėjusias būti išmokėtas lėšas per 2010 m., galima sakyti, pavyko sutaupyti daugiau nei pusę milijardo litų.

VEIDAS: Pradėdamas vadovauti VPT pareiškėte, kad viešieji pirkimai – valstybės katastrofa. Kas pasikeitė per metus, kai dirbate VPT, o pastarąjį pusmetį ir vadovaujate tarnybai?

Ž.P.: Visi žinojo, kas vyksta. Rinka padalyta į tam tikras sritis, kuriose konkurencijos dėl viešųjų pirkimų beveik nėra. Iš konkursų pažeidžiant įstatymą išmetami konkurentai, konkurso sąlygos rengiamos specialiai vienam ar kitam konkurso dalyviui, paskutinė konkurse buvusi įmonė tampa jo nugalėtoja, nes kitos staiga atsiima pasiūlymus. Kokių tik nepasitaiko kuriozų. Štai atliekant vieną pirkimą, kai buvo perkami diržai, dalyvavo trys įmonės: viena, gaminanti diržus, kita – baldus, o trečia – statybos įmonė.

Sisteminių schemų labai daug ir per daug metų jos buvo stipriai įsitvirtinusios, dėl kai kurių pirkimų įtariame, kad jie vyko ir ne be politikų rankos. Bet čia jau kitų tarnybų rūpestis. Mes bandome padėtį keisti savo ruožtu. Per šiuos metus atlikome apie 500 tikrinimų ir vertinimų. 119 bylų perdavėme teisėsaugos institucijoms – palyginti su 2009-aisiais, šis skaičius šoktelėjo vos ne trigubai. Stipriname bendradarbiavimą su teisėsaugos institucijomis, Valstybės kontrole, įsteigėme tarpžinybinę grupę. Manau, šiurkščių tyčinių pažeidimų ima mažėti.

VEIDAS: Ar VPT anksčiau buvo tos nusikalstamos schemos dalis?

Ž.P.: Be abejo. VPT vadovas savo nuožiūra braukydavo, kurias įmones tikrinti, kurias ne. O tikrindavo daugiausia vaikų darželius, mokyklas, kitas smulkesnes įstaigas, o stambesnę – tik vieną kitą, pagal politinius užsakymus. O jei patikrindavo tuos, dėl kurių sulaukdavo skundų, išvados būdavo ne itin griežtos.

Būdavo praleidžiami pirkimai su akivaizdžiais pažeidimais. Dėl jų į aklavietę pateko tokie projektai, kaip Valdovų rūmai, “Vilniaus vandenų” statomi dumblo apdorojimo įrenginiai ir t.t. VPT dengdavo kai kurias įmones ir pati dalyvaudavo šiame “versle”. Dabar padėtis yra pasikeitusi.

VEIDAS: Ar lengva nustatyti, kas visoje viešųjų pirkimų grandinėje už ką atsako, ir nubausti pažeidėjus?

Ž.P.: Jei nori, nesunku rasti, kas iniciatorius, kas vykdytojas, kas užsakovas. Paprastai įstaigos vadovas pasako, kas turi laimėti konkursą, o įstaigos viešųjų pirkimų komisijos nariai dirba kaip bitės – rašo konkurso sąlygas, kad laimėtų, kas reikia, ir jie laimi. O juk yra tipinės konkurso sąlygos. Bet kadangi jos tik rekomendacinės, nuolat matome perteklinius ir neadekvačius konkursų reikalavimus.

Net jei teisėsaugos institucija ir randa pažeidimų, nubaudžiamas, ir tai tik simboliškai, nebent koks vienas viešųjų pirkimų komisijos narys. Kad toks cirkas baigtųsi, mano iniciatyva buvo pateiktas Ūkio ministerijai kartu su VPT projektas dėl griežtesnės atsakomybės viešuosiuose pirkimuose. Dabar, jei padarai pažeidimą, dėl kurio prarandama 70 mln. Lt valstybės lėšų, skiriama 500–2500 Lt bauda. Neseniai vieną savivaldybės atstovą nubaudėme 1 tūkst. Lt bauda, o jis, nespėjęs išeiti iš salės, skambina merui ir prašo jam skirti 1500 Lt premiją baudai padengti. Teisme pažeidėjai dar išsidera baudą sumažinti perpus.

Man patinka Anglijos pavyzdys: jei nustatyta, kad permokėtas valstybės milijonas, tai tokią sumą dėl to kaltieji ir turi grąžinti. Be to, dar turi sumokėti baudą ir gresia baudžiamoji atsakomybė, o pas mus bylos vis nutraukiamos dėl įrodymų stokos. Manau, teisėsauga turėtų padirbėti, kad už valstybės lėšų švaistymą būtų realiai nubaudžiama.

VEIDAS: Kuriose srityse ar institucijose daugiausiai neskaidrių sandorių?

Ž.P.: Vandentvarkos, statybų, IT srityse. Dėmesio reikia ir europiniams projektams: tai dideli pinigai ir daug norinčiųjų jų atsiriekti. Pernai tikrinome visas savivaldybes ir visur radome mistinių dalykų. Lyderis – Vilniaus savivaldybė.

Mažesnėse savivaldybėse – mažesni pinigai, bet paanalizuoji, kas laimi konkursus, ir matyti, kad vieni giminės.

VEIDAS: Kokių VPT turi svertų priversti įstaigas pirkti centralizuotai, kas ir atpigina tipines prekes bei paslaugas ir sumažina institucijų darbo sąnaudas konkursams?

Ž.P.: Kol VPT teturi teisę parengti rekomendacinio, bet ne įpareigojamojo pobūdžio dokumentus, tol niekas nesikeis.

Štai 2010 m. technikumai, mokyklos, darželiai patys organizavo konkursus ir vykdė renovaciją. Paskui ūkio ministras išleido įsakymą viską pirkti centralizuotai per Centrinę pirkimų organizaciją. Nelikus susitarimų tarp tiekėjų ir perkančiosios organizacijos galimybės, neliko intereso, ir jau pusė metų renovacija sustojusi.

Arba štai jei mobiliojo ryšio paslaugos perkamos centralizuotai, mokami du trys centai už minutę, tarpusavyje įstaigos darbuotojai kalbasi nemokamai, nėra jokio sujungimo mokesčio. O kai perka patys, kainos jau kitokios. Pavyzdžiui, 2009 m. Panevėžio apskrities vaikų socializacijos centras mokėjo net 0,75 Lt už minutę, Kalvarijos pirminės sveikatos priežiūros centras – 0,65 Lt, Rytų skirstomieji tinklai – 0,49 Lt. Vien perkant ryšio paslaugas taip iššvaistoma apie 26 mln. Lt per metus. O kur dar kanceliarinės prekės, popierius, kompiuterinė ir biuro įranga? Seime svarstoma įstatymo pataisa, kad tipinių prekių pirkimas turi būti tik centralizuotas.

VEIDAS: Kaip vertinate vis dažnėjančius bandymus apsieiti be viešųjų pirkimų?

Ž.P.: Bandome mažinti pirkimų neskelbiamų derybų būdu vajų. Jei tokiems pirkimams reikėtų VPT sutikimo, tai būtų gera prevencinė priemonė. Nauja tendencija – pernai atsiradusi vidinių sandorių galimybė. Pavyzdžiui, savivaldybei reikia valyti gatves, tai ji įsisteigia tam savo įmonę, su ja ir sudaro sutartį. Siūlėme, kad tai būtų išbraukta iš įstatymo, bet savivaldybės stojo piestu ir pataisa Seimo Ekonomikos komitete atmesta. Taip, ES tai leidžiama, tačiau procesai kontroliuojami, o pas mus nelieka konkurencijos, iškreipiama rinka, išpučiamos kainos.

VEIDAS: Buvusio ūkio ministro Dainiaus Kreivio pažymoje išvardyta, dėl ko Jums darytas spaudimas: dėl “Vilniaus vandenų”, Ignalinos atominės elektrinės, Valdovų, Vilniaus koncertų ir sporto rūmų, daugiabučių renovavimoprogramos viešinimo ir kitų projektų. Ar po viešų pareiškimų apie Jums daromą spaudimą tai liovėsi?

Ž.P.: Buvo visko – ir ateidavo, ir skambindavo, ir išsikviesdavo. Tokia, matyt, anksčiau buvo praktika. O dabar niekas nebeskambina. Daug kam, taip pat ir kai kuriems politikams, buvo didelis šokas, kad VPT pradėjo dirbti kitaip. O iš tiesų tai mes tiesiog stengiamės dorai atlikti savo darbą – vykdyti viešųjų pirkimų skaidrinimo politiką, apie kurią rasite daug gražių žodžių turbūt kiekvienos partijos programoje.

Tačiau atsiranda naujos dėmesio rodymo formos – pretenzijos. Jei pretenziją parašo tiekėjas, įtraukiame į planus, o jei politikai, VPT tampa pageidavimų koncertu. Turėtume patys pagal savo rizikos sistemą ir metodiką atsirinkti, kur yra didžiausios rizikos tendencijos, tačiau priversti tikrinti pagal politikų pavedimus. Savaime tai nėra blogai, tačiau turėdami labai ribotus išteklius turėtume susitelkti ties rizikingiausiais projektais. Nes kol vykdome politiko pavedimą dėl galimai neskaidraus langų keitimo projekto kokioje nors jo rinkimų apylinkės mokykloje, vyksta milijoniniai infrastruktūros projektai.

VEIDAS: Viešųjų pirkimų problema – saviškių interesų stūmimas. Tačiau ir Jūs pats karjerą darėte per savo grupės draugą D.Kreivį.

Ž.P.: Prieš ateidamas į VPT beveik metus dirbau ūkio ministro patarėju. Matėm, kad norint pokyčių reikia prisiimti ir atsakomybę. VPT vadovu tapau laimėjęs atvirą konkursą, o ne todėl, kad D.Kreivys – mano bendrakursis.

VEIDAS: Ar tebetikite, kad galima užkardyti valstybės lėšų švaistymą viešuosiuose pirkimuose, kai net STT Jus pastatė į keistą situaciją, neigdama, jog drauge bandėte prikirpti aplinkos apsaugos ministrą?

Ž.P.: Jei atvirai, man buvo šokas. Žiniasklaidoje bandė sukompromituoti, kad šneku, pats nežinodamas ką. Bet yla iš maišo išlindo. Tačiau tai nepakeitė mano pasiryžimo: kiekvieną įtarimų sukėlusį viešųjų pirkimų atvejį perduosiu teisėsaugos institucijoms, nes mūsų pinigai negali būti vagiami. Negali.

Menkutės baudos ir eiliniams klerkams permetama atsakomybė už milijonines viešųjų pirkimų aferas yra pasityčiojimas iš valstybės ir žmonių. Už valstybės pinigų grobstymą įstaigose turėtų atsakyti jų vadovai.

Sutartys – nuo kelių iki kelių šimtų milijonų, baudos – nuo 500 iki 2500 Lt, o ir tos skiriamos vos keliasdešimt kartų per metus. Tokios disproporcijos iki šiol egzistuoja Lietuvos viešųjų pirkimų sistemoje, dabar jau garsiai vadinamoje pačia korumpuočiausia mūsų valstybėje.

Nuo 3 iki 4 mlrd. Lt – tokius skaičius, esą kasmet nuskęstančius viešųjų pirkimų korupcijos liūne, garsiai įvardijo premjeras Andrius Kubilius, vos tik gavęs valdyti šalies ūkį 2009 m. rudenį. Tačiau problemos įvardijimas nepadeda su ja kovoti. Dabar itin suaktyvėjusios Viešųjų pirkimų tarnybos (VPT) atskleidžiami pažeidimai, posto netekusio buvusio ūkio ministro Dainiaus Kreivio parengtos pažymos liudija: korupcija viešųjų pirkimų srityje klesti kaip klestėjusi. O ko metų metus šią sistemą melžę ministerijų, savivaldybių veikėjų ir verslininkų tandemai turėtų bijoti? Gal tų kelis šimtus litų vis dar tesiekiančių baudų, skiriamų vidutiniams viešųjų pirkimų sistemos valdininkams?

Naujasis ūkio ministras Rimantas Žylius, kaip ir pridera naujai šluotai, žada ne tik toliau ryžtingai reformuoti visą viešųjų pirkimų sistemą, didinti baudas, bet ir nustatyti įstaigos vadovų atsakomybę už jų pažeidimus.

Atsakomybės kratosi

“Veido” kalbinti vadovai, kurių įstaigos per pastaruosius mėnesius buvo apkaltintos neskaidriais viešaisiais pirkimais, asmeninės atsakomybės kratosi.

“Meras – politikas. O už ūkinius reikalus atsakingas savivaldybės administracijos direktorius. Toks yra įgaliojimų pasiskirstymas savivaldybėje”, – aiškina buvęs Vilniaus meras Vilius Navickas. Jo vadovavimo metais įvyko ne vienas konkursas, kuriame, Viešųjų pirkimų tarnybos teigimu, buvo sudaromos nelygios konkurencinės sąlygos, itin palankiai susiklosčiusios ne vienai “Icor” grupės įmonei.

Panašiai dėsto neskaidriu viešinimo paslaugų pirkimu įtariamos Žemės ūkio ministerijos vadovas Kazys Starkevičius: “Juk valstybės valdymo aparatas labai aiškiai padalytas į politinę ir ūkinę dalį. Ministras atsakingas už politikos formavimą, o administracinius ūkinius reikalus prižiūri ministerijos kancleris.”

Tačiau Lietuvos viešąjį sektorių analizuojantis Viešosios politikos ir vadybos instituto partneris dr. Vitalis Nakrošis atkreipia dėmesį, kad vadovas visada kuria bendrą įstaigos atmosferą, diktuoja jos vertybes. Taigi, jei ta pati įstaiga jau ne pirmą kartą pripažįstama padariusi viešųjų pirkimų pažeidimų, vadovas turėtų jausti atsakomybę už tai, kad blogai valdo visą sistemą. Panašios analogijos – su policijos vadovais, kurie vienas po kito atsistatydino dėl girtų policininkų padarytų avarijų ir per jas žuvusių žmonių: “Taip jie pripažino, kad nesugebėjo sutvarkyti pačios sistemos.”

Tai, kad net ir ūkinės savivaldybės veiklos madas diktuoja meras, nejučia pripažįsta ir buvęs Vilniaus vadovas. “Štai Juozo Imbraso laikais viešieji pirkimai tebuvo formalumas – kviesdavo po kelias firmas. O aš sutvarkiau, kad konkursai būtų kuo didesni, kuo daugiau konkurentų teiktų paraiškas”, – giriasi V.Navickas.

Tai vis dėlto meras valdo situaciją administraciniu lygmeniu? “Na, meras čia tik toks lyg autoritetas. Į detales jis jau nebegali kištis”, – išsisukinėja pašnekovas.

Didinamos baudos

Prisiimti ar ne atsakomybę už korupciją savo įstaigose, greitai spręs nebe patys jų vadovai – jie tiesiog privalės tai padaryti pagal įstatymą. Bent jau taip žada ūkio ministras R.Žylius, manantis, kad esant dabartinei sistemai įstaigų vadovai neatsako į klausimą, ar jie kontroliuoja viešųjų pirkimų procesą. Ministro įsitikinimu, įstaigos vadovas, o ne Viešųjų pirkimų komisija, turėtų būti atsakingas už pirkimų pažeidimus – lygiai taip, kaip dabar jis atsakingas už įmonės buhalterinę apskaitą.

Tiesa, ir šiuo metu Administracinių teisės pažeidimų kodeksas numato galimybę perkančiųjų organizacijų vadovus patraukti administracinėn atsakomybėn už Viešųjų pirkimų įstatymo pažeidimus. Tačiau dar nebuvo nė vieno atvejo, kad išaiškėjus korupcijai pirkimų srityje kurios nors įstaigos vadovas būtų dėl to atsistatydinęs ar bent jau prisiėmęs atsakomybę už savo pavaldinių sukčiavimą.

“Dabartinė praktika rodo, kad nustatyta įstaigų vadovų atsakomybė už padarytus pažeidimus yra nepakankama, o skiriamos baudos mažos ir neatgrasančios”, – tvirtina Ūkio ministerijos Viešųjų pirkimų politikos skyriaus vedėja Birutė Mačiunskienė.
VPT vadovas Žydrūnas Plytnikas informuoja, kad šiuo metu svarstomose Viešųjų pirkimų įstatymo ir Administracinių pažeidimų kodekso pataisose numatytos jau kur kas didesnės – nuo 2 tūkst. iki 30 tūkst. Lt siekiančios baudos.

2011 m. sausį–kovą Viešųjų pirkimų tarnybos niekinėmis pripažintos arba nutraukti įpareigotos sutartys

Arnoldas Burkovskis, AB Turto banko valdybos pirmininkas

Turto bankas įpareigotas nutraukti į statybines konstrukcijas įmontuojamos medicininės įrangos pirkimą Santariškių klinikų akušerijos ir chirurgijos korpusui. VPT kilo įtarimų, kad šių metų sausį skelbdamas 9 mln. Lt vertės konkursą šiai įrangai įsigyti Turto bankas taip suformulavo techninius reikalavimus, kad juos atitikti tegalėjo vienintelė įmonė – amerikiečių medicinos įrangos gamintoja “Draeger Medical”, todėl nesudarė visiems konkurso dalyviams lygių teisių ir konkurencijos.

Kazys Starkevičius, žemės ūkio ministras

VPT pripažino niekinėmis ir įpareigojo nutraukti keturias pernai pasirašytas 4,9 mln. Lt vertės sutartis su žiniasklaidos priemonėmis (“Lietuvos ryto” televizija bei LNK, taip pat dienraščiu “Lietuvos rytas” ir interneto portalu lrytas.lt) dėl Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 m. programos viešinimo. VPT teigimu, ministerija pažeidė įstatymus šiuos informacijos skleidėjus pasirinkdama neskelbtinų derybų būdu – o jis taikytinas tik tada, kai rinkoje nėra tokias pat paslaugas teikiančių konkurentų.

Vilius Navickas, buvęs Vilniaus meras

VPT pripažino niekinėmis ir įpareigojo nutraukti dvi pernai Vilniaus miesto savivaldybės pasirašytas sutartis – dėl sanitarinio valymo ir želdinių priežiūros (vertė – 28 mln. Lt) bei darželių ir mokyklų šildymo (vertė – 122 mln Lt). Tarnybos manymu, vykdydama šiuos konkursus, savivaldybė ne vieną kartą pažeidė viešųjų pirkimų tvarką, dėl to buvo sudarytos sąlygos konkursus laimėti konkretiems tiekėjams. Abiejų konkursų laimėtojų gretose – grupei “Icor” priklausančios įmonės.

Povilas Vadopolas, buvęs Panevėžio meras

VPT niekine pripažino 2008 m. vasarą Panevėžio miesto savivaldybės pasirašytą 30 mln. Lt vertės sutartį su Panevėžio statybos trestu (PST) dėl mokyklos V.Alanto gatvėje rekonstrukcijos. PST šį užsakymą laimėjo be jokios konkurencijos – rekonstruoti mokyklą jis buvo pakviestas neskelbiamų derybų būdu. Miesto valdininkai argumentuoja, esą tai tebuvęs anksčiau PST pradėtų darbų tęstinumas, tačiau tarnyba čia įžvelgė kokurencijos principų pažeidimą ir nurodė nutraukti sutartį.

Albinas Kusta, asociacijos “Slėnis Nemunas” direktorius

VPT įpareigojo asociaciją “Slėnis Nemunas” nutraukti praėjusių metų pabaigoje su Lietuvos žemės ūkio universiteto inovacijų centru pasirašytą sutartį dėl verslo inkubatoriaus galimybių studijos, nes pripažino ją niekine. Tarnyba nustatė, kad pats A.Kusta yra konkurse laimėjusios galimybių studijų rengėjų vadovas. Be to, pirkimų komisijos nare buvo paskirta asociacijos vadybininkė, kuri tuo pat metu dirba ir konkursą laimėjusio centro ekonomiste analitike.

Virginijus Komskis, Pagėgių meras

VPT nustatė, kad 2008 m. pabaigoje organizuodama kultūros centro bei viešosios bibliotekos rekonstravimo tęsimo konkursą Pagėgių savivaldybė nepagrįstai nusprendė, kad šį darbą tegali atlikti vienas konkretus tiekėjas – UAB “Pireka”, ir net neatliko kitų galimų konkurso dalyvių apklausos. Savivaldybė argumentuoja, esą 2008 m. konkursas tebuvo formalumas, nes 10,6 mln. Lt vertės rekonstrukciją jau nuo 2007 m. vykdė ankstesnį konkursą laimėjusi “Pireka”.

Sigutis Obelevičius, Anykščių meras

Tarnyba nurodė Anykščių savivaldybei nutraukti 2009 m. pasirašytą sutartį su vokiečių firma “Josef Mobilus Bau-Aktiengesellschaft”, laimėjusia 7 mln. Lt vertės konkursą įrengti 4,2 km km ilgio apšviestą pėsčiųjų ir dviračių taką su papildoma infrastruktūra. Viešųjų pirkimų sargų teigimu, konkursas buvo vykdomas neskaidriai, jo dalyviams nebuvo sudaromos lygiai vienodos sąlygos, todėl sutartis yra niekinė ir negaliojanti.

Algirdas Kopūstas, Ukmergės meras

VPT nustatė, kad Ukmergės savivakdybės vykdyti viešieji pirkimai iš bendrovių “Ukmergės statyba” (3,6 mln. Lt), “Ukmergės keliai” (4,8 mln. Lt) bei “Izobara” (3 mln. Lt) buvo neskaidrūs. Rinkdamasi statybininkus “Šilo” vidurinei mokyklai remontuoti savivaldybė padarė 12 viešųjų pirkimų tvarkos pažeidimų, per konkursą dėl Ukmergės gatvių rekonstrukcijos nepaisyta racionalaus lėšų panaudojimo principo, o miesto priežiūros įkainius “Izobara” padidino jau pasibaigus konkursui.

Viešųjų pirkimų tarnybos vadovas turėtų būti skiriamas Vyriausybės ir jai atsiskaityti, sako prezidentės Dalios Grybauskaitės patarėja. Prezidentūros Teisės grupės vadovė Solveiga Cirtautienė teigia, kad įstaigai siūlomas suteikti valstybės įstaigos statusas užtikrintų didesnį jos savarankiškumą.

“Viešieji pirkimai yra neatsiejamai susiję su ūkio ir finansų sektoriais, todėl kasdienė šios srities priežiūra, skirtingai nei teisėsaugos institucijų veikla, yra artimiausia toms vykdomosios veiklos sritims, kurios priskiriamos Vyriausybei, o tikrai ne Seimo ar prezidento kompetencijai. Todėl logiškas žingsnis būtų ir šios institucijos vadovo skyrimą bei pagrindinių organizacinių klausimų sprendimą pavesti būtent Vyriausybei, numatant aiškius pagrindus, kada galima vadovą už netinkamą darbą atleisti”, – antradienį interviu Žinių radijui sakė S.Cirtautienė.

Ji teigė nesutinkanti su pozicija, kad VPT vadovo skyrimas ir atskaitomybė Seimui būtų universali ir geriausia išeitis.

“Mūsų galva, siekiant ne populistinių, deklaratyvių tikslų, bet kad institucija veiktų efektyviai, profesionaliai, užtikrintų visų vykdomų viešųjų pirkimų teisėtumą, pirmiausia būtina užtikrinti realų jos nepriklausomumą ir sudaryti sąlygas, kad vadovas pirmiausia būtų profesionalas – tai yra jam turėtų būti keliami atitinkami profesiniai reikalavimai. Taip pat turi būti užtikrinta, kad jis ranka rankon dirbdamas kartu su Vyriausybe, galėtų dirbti sklandžiai. Tenka pripažinti, kad geriausia tokio vadovo veiklą galėtų vertinti tas asmuo, kuris kasdien su juo dirba – Vyriausybės vadovas”, – sakė prezidentės patarėja.

Todėl, jos teigimu, prezidentė Dalia Grybauskaitė ir siūlo įtvirtinti nuostatą, kad skiriant VPT vadovą, galutinį žodį turėtų tarti Vyriausybės vadovas: “Jis (VPT vadovas – BNS) tiesiogiai būtų atsakingas tam asmeniui, kuris jį skyrė ir kuris kiekvieną dieną su juo dirba”.

Pasak S.Cirtautienės, siūlomas VPT institucinis modelis yra taikomas ir kitose ES valstybėse.

“Prezidentės pateiktame įstatymo projekte Viešųjų pirkimų tarybai siūloma suteikti valstybės įstaigos statusą, kuris šiai institucijai užtikrintų didesnį savarankiškumą nei dabartinis įstaigos prie ministerijos statusas”, – sakė prezidentės patarėja.

Prezidentė D.Grybauskaitė inicijavo Viešųjų pirkimų įstatymo pataisas, siūlydama atskirti VPT nuo Ūkio ministerijos. Toks siūlymas sulaukė kritikos, esą visiškai savarankiška ši įstaiga galėtų būti tik tuomet, jeigu jos vadovą skirtų prezidentė arba Seimas.

Kovo 15-ąją Seimas po pateikimo pritarė Viešųjų pirkimų įstatymo pataisoms, kurias pateikė šalies vadovė D.Grybauskaitė, viešųjų pirkimų skaidrumo ir efektyvumo kontrolę įvardijanti vienu iš kovos su korupcija prioritetų.

Pataisomis siūloma griežtinti atsakomybę už viešųjų pirkimų tvarkos pažeidimus ir atsisakyti Viešųjų pirkimų tarnybos pavaldumo Ūkio ministerijai.

Prezidentės teigimu, pirkimus prižiūrinti tarnyba turi veikti nepriklausomai nuo politikų valios ir turėti daugiau įrankių skaidrumui bei sąžiningai konkurencijai užtikrinti.

Taip pat siūloma įpareigoti pirkėją, prieš vykdant viešuosius pirkimus neskelbiamų derybų ar vidaus sandorių būdu, apie juos privalomai informuoti Viešųjų pirkimų tarnybą, o juos pradėti tik gavus šios tarnybos sutikimą. Taip pat bus būtina nurodyti priežastis, kodėl pasirinktas toks pirkimo būdas, o tai esą leis piktnaudžiavimo įstatymu atvejus atskirti nuo pagrįsto naudojimosi jame įtvirtintomis išimtimis.

Viešiesiems pirkimams kasmet valstybė išleidžia apie 10-11 mlrd. kitų.

R.Žylius: Viešųjų pirkimų tarnyba skelbs, kaip perkančiosios įmonės vadovybės kontroliuoja viešųjų pirkimų procesą

“Lygiai taip pat, kaip vadovas šiandien yra atsakingas už įmonės buhalterinę apskaitą, to paties norime pasiekti su viešaisiais pirkimais. Kad ne komisijos pirmininkas, ne komisija, o įstaigos vadovas būtų už juos atsakingas”, – dienraščiui “Verslo žinioms” sakė naujasis ūkio ministras Rimantas Žylius.

Ministras nepritaria, kad Viešųjų pirkimų tarnyba būtų pavaldi Seimui. “Kontrolės funkcija galėti būti daugiau nepriklausoma, bet kitos išvardytos funkcijos turėtų priklausyti Ūkio ministerijos pavaldumui”, – mano ministerijos vadovas.

Jis žada tęsti pirmtako (dėl privačių ir viešųjų interesų supainiojimo iš posto atsistatydinusio Dainiaus Kreivio- BNS) pradėtus darbus, tačiau tam greičiausiai sieks ir didesnių pajėgų, ir geresnio jų finansavimo.

“Svarbiausi dalykai, kuriems skirsiu daug asmeninio dėmesio, – sąžininga konkurencija, verslo sąlygų, verslo aplinkos skaidrinimas, smulkiojo verslo administracinės naštos svorio pakeitimas, nes dabar ta pati našta daug sunkiau slegia būtent smulkųjį verslą. Toliau bus tęsiama viešųjų pirkimų reforma ir valstybės įmonių valdymo pertvarka. Prie pagrindinių temų priskirčiau kontroliuojančiųjų institucijų pertvarką”, – prioritetines sritis įvardijo R.Žylius.

Pasak ministro, labai svarbus, bet taip pat iki galo neįgyvendintas dalykas yra dviejų datų nustatymas: t. y., kad visi verslą reguliuojantys teisės aktų pasikeitimai įsigaliotų lapkričio 1-ąją arba gegužės l-ąją, o nuo teisės akto pasirašymo dienos iki įsigaliojimo turi praeiti ne mažiau nei 3 mėnesiai.

Jis informavo, kad vykdant valstybės įmonių pertvarką, jų nuosavybės ir reguliavimo atskyrimas bus įgyvendinamas kitu būdu – ministerijų viduje: “Įmonės pasiliks jų srityje, o kokiu būdu bus atskirtos įmonių funkcijos, pateiksime dabar rengiamose nuosavybės teisių įgyvendinimo gairėse. Valstybės įmonių nuosavybės funkcijos nebus centralizuotos”, – sako ministras.

R.Žylius iki darbo Ūkio ministerijoje dirbto tarptautinėje informacijos technologijų bendrovėje “Hewlett-Packard” bei dirbo verslo konsultacijų ir IT sprendimų bendrovėje “Metasite”, 2000-2001 metais buvo premjero patarėjas informacinės visuomenės plėtros klausimais, 2001-2002 metais – Seimo Informacinės visuomenės plėtros komiteto patarėjas.