"Dreamstime" nuotr.

Kristina KANIŠAUSKAITĖ-ŠALTMERĖ

Šiandienos studentai: tėvų remiami, savarankiškai į gyvenimą besikabinantys ar neišsiverčiantys be paskolų? Kiek pinigų jiems prireikia siekiant patenkinti būtiniausius poreikius ir ar galime jų studijas apibūdinti kaip orias?

Per dešimtmetį studentiškas biudžetas praktiškai nesikeitė: finansų ekspertai su­­­taria, kad didžiausi priešai buvo ir išliko studentų gyvenimas pagal nežabotus poreikius ir norus, o ne pagal turimus išteklius.

Per pastaruosius penkerius metus studentų pajamos siekė nuo 5 iki 2 tūkst. eurų per mė­nesį. Studijuojantys ketvirtame kurse uždirbo daug ir visiškai save išlaikė, o žemesnių kursų studentus gelbėjo tėvų parama, stipendijos ir gebėjimas derinti studijas su darbu.

Studentų klaidas brangina laikmetis

Banko „Swedbank“ Asmeninių finansų instituto apklausa rodo, kad dalis studentų, pradėjusių savarankišką gyvenimą, vis dar nustemba, kaip brangu gyventi savarankiškai (26 proc.), kaip sunku taupyti (22 proc.) ir su kiek daug finansinių pasirinkimų tenka susidurti (13 proc.). Didžiausios klaidos, būdingos didmiesčiuose savarankišką gyvenimą pradedantiems jaunuoliams, – turimų išlaidų kontrolės stoka, savo biudžeto nežinojimas ir jo nevaldymas.

Minimalus studento išlaidų krepšelis Vilniuje sudaro 247 eurus.

Asmeninių finansų instituto skaičiavimais, minimalus studento išlaidų krepšelis Vilniuje sudaro 247 eurus. Didžioji dalis išlaidų tenka maistui (82 Eur), gyvenamajai vietai, bendrabučiui (49,3 Eur), aprangai (29 Eur), kur kas mažesnė – kelionėms namo (20 Eur), transporto išlaidoms mieste (6 Eur), mobiliojo telefono išlaidoms (7 Eur), laisvalaikiui (15 Eur), grožio paslaugoms (11 Eur).

Nors šis krepšelis atrodo kuklus, „Swed­bank“ Asmeninių finansų instituto vadovės Odetos Bložienės tvirtinimu, jis neatrodytų toks menkas, jei mažas pajamas gaunantys studentai gebėtų planuoti savo biudžetą, kontroliuotų išlaidas ir ieškotų būdų, kaip prisidurti prie pragyvenimo studijuojant. Tačiau patirties ir disciplinos stoka studentams, atsidūrusiems toliau nuo namų, pridaro rūpesčių.

Siekis savo finansinėmis galimybėmis ne­nusileisti bendraamžiams dažnai tampa pražūtimi jaunam ir finansinio raštingumo pa­grindų neturinčiam žmogui. Nuolat didėjantis jaunuolių skolinimasis iš bankų Lie­tuvoje nėra toks intensyvus kaip visoje Va­karų Eu­ropoje, tačiau ekspertus suklusti verčia jų skolinimasis ne studijoms, o kasdieniam vartojimui.

Ge­bėjimas valdyti finansus nesusiformuoja perskaičius vieną knygą, jis ugdomas metai po metų.

„Jaunas žmogus ne visuomet gerai įvertina savo poreikius ir galimybes. Vartojimui paimti pinigai išleidžiami labai greitai, o grąžinti juos sunku. Manau, tai lendančios finansinio raštingumo spragos (mokyklose asmeninių finansų valdymui Lietuvoje skiriamos 4 val., iš to, kaip jaunimas nevaldo savo išlaidų, akivaizdu, kad šių valandų per maža). Ge­bėjimas valdyti finansus nesusiformuoja perskaičius vieną knygą, jis ugdomas metai po metų. Bėda, kad daugelyje šeimų ši tradicija nėra puoselėjama“, – apgailestauja O.Blo­žienė.

Ji atskleidžia, jog nemenka dalis studentų tėvų laikosi pozicijos, kad jų vaikai turėtų mokytis iš savo klaidų, tačiau pamiršta, kad atsiradus galimybių naudotis finansų sektoriaus paslaugomis (imti vartojimo paskolas ir pan.) vaikų klaidos gali kainuoti nepalyginti daugiau nei jų pačių jaunystėje. Prasta kredito istorija ir įsiskolinimas bankams žmogų lydi visą gyvenimą.

Siekiant užkirsti kelią panašioms bėdoms ekspertė pataria būsimiems studentams pasitarti su tėvais dėl studentiško biudžeto dar mokykloje. Nutarus, kaip pasiskirstys mokėjimas už studijas, jei mokslas bus mokamas, bus lengviau sudaryti ir gyvenimo kitame mieste biudžetą.

Gyvenimas didmiestyje plonina studentų pinigines

Remiantis LAMA BPO duomenimis, 2014 m. Lietuvoje 46 proc. jaunuolių už studijas mokėjo patys, 2015 m. valstybės finansuojamų vietų skaičius aukštosiose mokyklose dar labiau sumažėjo (dėl demografinių priežasčių mažėjant abiturientų skaičiui, proporcingai 9 proc. sumažintas ir valstybės skiriamas studijų finansavimas), o pabrangus studijoms už mokslą į bendrabučius nepatekusiems studentams teko rimtai susiimti norint pragyventi didmiestyje.

„Swedbank“ Asmeninių finansų instituto duomenimis, 65 proc. Lietuvos studentų gyvena atskirai nuo tėvų ar senelių, taigi pinigai už būsto nuomą jų biudžete sudaro didžiąją išlaidų dalį.

Lietuvos turto vertintojų asociacijos valdybos nario Sauliaus Vagonio vertinimu, apsisprendus studijuoti viename iš didžiųjų Lie­tuvos miestų, su išaugusiomis išlaidomis būsto nuomai ir transportui reikėtų tiesiog susitaikyti, nes jau per vienus mokslo metus jos gerokai paplonintų studento piniginę. O juk mokslai universitete įprastai trunka ketverius metus, taigi suma susidaro gana nemaža.

Dviejų ar trijų kambarių buto nuoma Vilniuje svyruoja nuo 280 iki 600, Kau­ne – nuo 240 iki 420, o Klaipėdoje – nuo 200 iki 410 eurų.

Tačiau nusistovėjusi praktika, kad studentai, nepatekę ar dėl asmeninių priežasčių ne­norintys gyventi bendrabutyje, renkasi būstą, kurį įprastai nuomojasi su keletu draugų. Tik išskirtiniais atvejais renkamasi nuomotis būstą vienam. Jei lygintume vieno kambario būsto nuomą Vilniuje su kitais didžiaisiais Lietuvos miestais, matytume, kad sostinėje šis pasirinkimas kainuotų nuo 150 iki 320 eurų, o Kaune ir Klaipėdoje atsieitų 30 proc. mažiau.

„Studentai žino, kad nuomotis kelių kambarių butą didesniam skaičiui asmenų gerokai naudingiau, juolab kad dviejų trijų kambarių buto nuoma apie 30 proc. brangesnė, palyginti su vieno kambario“, – pasakoja S.Vagonis.

Jo teigimu, dviejų ar trijų kambarių buto nuoma Vilniuje svyruoja nuo 280 iki 600, Kau­ne – nuo 240 iki 420, o Klaipėdoje – nuo 200 iki 410 eurų.

Ne ką menkesnė studentų pajamų dalis iš­leidžiama maistui, tačiau kaip pagrindinį pi­nigų šaltinį studentai nurodo šeimą. 80 proc. studentų teigia sulaukiantys tėvų paramos, kuri dažnai daugiau nei perpus sumažina būtinąsias jų išlaidas.

Štai ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto trečiakursė Ieva Bernotaitė skaičiuoja, kad gyvenimas Vilniuje jai per mėnesį neišbrangs­ta tiek, kiek galėtų: mergina dalijasi nuo­mojamu kambariu Jeruzalės rajone su se­serimi, o šalia jų, greta esančiame kambaryje, įsikūręs dar vienas nuomininkas. Kiek­vie­nai iš seserų mėnesio nuoma atsieina 80 eurų, tik šalčiausią žiemos mėnesį ūgteli iki 120 eurų.

Maisto kaina priklauso nuo to, ar dažnai pašnekovė lankosi pas tėvus: šie remia ne tik pinigais, bet ir maisto produktais. Taigi, jei na­mo grįžtama rečiau, per mėnesį Vilniuje pri­reikia panašiai 150 eurų. „Visuomet stengiuosi pataupyti, bet retai kada iš tiesų išeina: pa­gundų aplink daug, norisi ir prasiblaškyti, ir kul­tūros renginius aplankyti. Jei ne darbas pu­se etato, pragyventi būtų nepalyginti sunkiau. Šiandien dar nesu finansiškai nuo tėvų atitrūkusi, bet pusę sumos, reikiamos pragyventi Vil­niuje, jau užsidirbu“, – pasakoja iš Šiau­­lių kil­usi I.Bernotaitė.

39 proc. šalies studentų per mėnesį tegauna iki 227 eurų, o 40 proc. jų teigia patiriantys finansinių sunkumų.

Paklausta, kaip atrodytų jos gyvenimas, jei tektų mokėti už studijas, studentė svarsto, kad tuomet visą jų naštą, matyt, tektų patikėti tė­vams, o ji pati mėgintų užsidirbti bent pragyvenimui sostinėje. Žinant, kad 39 proc. šalies studentų per mėnesį tegauna iki 227 eurų, o 40 proc. jų teigia patiriantys finansinių sunkumų, nesunku įsivaizduoti, kad tai viena iš galimų išeičių.

Startui Vakarų Europoje – bent 15 tūkst. eurų

S.Vagonio vertinimu, Vilniaus nekil­no­ja­mo­jo turto nuomos kainos panašios kaip Rytų Europos valstybėse (tai Bulgarija, Kroatija, Čekija, Slovakija, Vengrija), tačiau palyginti su labiau išsivysčiusiomis Vakarų Europos šalimis (Austrija, Danija, Belgija, Suomija, Airija), Lietuvoje jos kone dukart mažesnės.

Dvejus metus Šveicarijoje finansų inžineriją studijavęs banko „Nordea“ vyr. ekonomistas Baltijos šalims Žygimantas Mauricas pa­stebi, kad užsienyje studentai neturi galimybės gyventi itin pigiuose bendrabučiuose ar prastos kokybės butuose, kaip yra Lietuvoje. As­meniškai jam vieno mėnesio gyvenimo išlaidos užsienyje sudarydavo tūkstantį eurų, dar pusantro karto tiek reikėdavo maistui.

„Galvojantiems studijuoti užsienyje karpyti būtiniausių išlaidų nepatarčiau, nes pernelyg taupydami galite patekti į blogą aplinką ir pakenkti studijų kokybei. Neturėkite iliuzijų, kad su maisto biudžetu sutilpsite į 500 eurų. Žinoma, galima pretenduoti į socialinę paramą ar stipendiją. Kitas momentas – bet kurioje Vakarų Europos šalyje užsidirbti tūkstantį eurų nėra sudėtinga (vien puse etato dirbant pakanka lėšų visoms išlaidoms padengti), ne­bent studijos labai intensyvios“, – sako jau po pusmečio studijų Šveicarijoje pats dirbti pradėjęs ekonomistas.

Jei bandote įsivaizduoti, koks vis dėlto turėtų būti mėnesinis studento pragyvenimo krepšelis užsienyje, pasidomėkite minimalia alga nusižiūrėtoje šalyje. Tai, pasak Ž.Maurico, be­ne taikliausias kriterijaus planuojant gyvenimo išlaidas, į jį ir reiktų orientuotis. „Be 15 tūkst. eurų apie vienų metų studijas Šveicarijoje ge­riau negalvokite“, – pataria pats toje šalyje stu­­dijavęs ekonomistas.

Jis taip pat siūlo apsvarstyti, ar pakaks pinigų būtiniausiems poreikiams patenkinti, ar pa­vyks jaustis komfortiškai ir oriai. Be to, pataria pagalvoti, gal verčiau ne susispaudus studijuoti užsienio universitete, o rinktis profesinį išsilavinimą gimtojoje šalyje.

Šveicarus Ž.Mauricas apibūdina kaip itin uždarus ir prisipažįsta, kad bendrauti su lenkais ar airiais jam buvo kur kas lengviau: „Ne­galėdamas prisitaikyti aplinkoje, kurioje studijuoja, jaunuolis persiima nerimo ir nepasitikėjimo savimi jausmu, o tai sunkina jo adaptaciją. O jei dar prisideda finansiniai sunkumai? Tuo metu, kai bendrakursiai atsipalaiduoja po studijų, jums tenka ieškoti išeičių, stengiantis gauti pinigų. Kurso draugui iš Indonezijos tai baigėsi prarastomis lėšomis ir neišlaikytais egzaminais, o kitas bendramokslis, įprastai die­­nas leisdavęs baro ir visų iš eilės klausinėdavęs, kaip ir ką mokomės, kursą baigė nelankydamas paskaitų.“

Orumas svarbiau nei universitetinės studijos?

Vienoje brangiausių šalių studijas baigusiam Ž.Mauricui kliūva tai, kad Lietuvoje į stu­dentus vis dar žiūrima kaip į skurdžiausią vi­suomenės sluoksnį. Jo įsitikinimu, taip būti ne­turėtų – praleisti gražiausius metus kenčiant ir bandant sudurti galą su galu nėra kokybiškų studijų požymis.

Ekonomisto nuomone, svarbu, kad gyvenime būtų pusiausvyra ir studentas turėtų galimybę įkvėpti oro, o ne vien tik zubrintų bibliotekoje.

Galimybių tam, jo nuomone, yra visokių, viena jų – studijų programų trumpinimas iki dvejų metų ir pan. Ž.Mauricas mano, kad jei nepakanka lėšų oriai gyventi, galbūt nereikėtų savęs spausti į kampą, gal verčiau rinktis studijas profesinėje mokykloje ar metus kitus pakeliavus ir užsidirbus lėšų grįžti prie to, kas šiandien atrodo neįperkama.

Universitetų dekanai taip pat jau ne vienus metus svarsto, kad geriausiems šalies studentams išgyventi studijuojant turėtų padėti universitetų rėmėjų lėšos. Būtent tokia rėmimo kultūra susiklosčiusi Vakarų Europoje, o Lietuvoje apie tai dar tik svajojame.

Kaip dar viena iš galimų išeičių minima lankstesnė studentų paskolų sistema. Užsie­nyje įprasta imti paskolas ir atidavinėti jas 20 ar net daugiau metų, tačiau Lietuvoje tikimasi viską gauti nemokamai. Tačiau O.Bložienė palaiko tuos, kurie pritrūkę pinigų stengiasi mažinti vartojimą, pasvarsto, ko galėtų atsisakyti, o ne neria stačia galva į greitųjų paskolų liūną.

Asmeninių finansų instituto vadovė primena, kad didžiąją studentų pajamų dalį sudaro tėvų parama, o lįsti į paskolas, jei būsima specialybė nėra paklausti, jos vertinimu, kažin ar reikia. Galbūt IT srities studentai, kurie dar nė nepabaigę studijų tampa itin paklausūs, ir ga­lėtų tam ryžtis, tačiau mažiau populiarių stu­dijų programų klausytojams ekonomistė siūlo gerai įvertinti riziką. Juk baigę studijas daugelis jaunų žmonių kurs šeimas, tuomet reikės paskolos šeimos būstui ir pan.

„Vis dar susiduriu su tuo, kad žmonės ne­mato reikalo daryti išlaidų suvestinės, nežino, kam išleidžia daugiausiai ir kodėl nuolat pritrūksta pinigų. Atsakę į klausimą, kas tas pinigų vagis, jie ne tik savo gyvenimą planuotų sėk­­­mingiau, bet ir atžalas labiau kontroliuotų, žinotų, kur ir kam tiksliai šie išleidžia pinigus“, – teigia O.Bložienė.

Meškos paslaugą savo vaikams daro tėvai, niekad neįtraukdami jų į namų biudžeto valdy­mą. Palikę tėvų namus šie taip ir neturi suvokimo apie išlaidas, kurių patirs gyvendami sa­va­rankiškai. Tuomet ir paaiškėja, kokia nedidelė ta pirma alga, palyginti su visomis sąskaito­mis, kurias teks apmokėti.

„Susidūrus ribotiems studentų ištekliams ir dideliems poreikiams itin praverčia namie įgytos finansinio raštingumo žinios, o jei jų nėra, tampa sudėtinga paskirstyti lėšas per tam tikrą laiką, juolab kai pagundų studentų kelyje visad daugiau nei reikia“, – neslepia O.Bložienė.

Taigi gyvendami gana susispaudę studijų me­tais ir laukdami šviesesnės dienos, kai bus at­lyginta už visas bemieges naktis, studentai vi­liasi, kad jų gyvenimas sparčiai gerės įgijus finansinį nepriklausomumą.

Pasidomėjus finansinio savarankiškumo lū­kesčiais po studijų paaiškėjo, kad vidutinė at­lyginimo suma, kurios tikisi mokslus baigęs jaunimas, siekia 638 Eur/mėn. (po mokesčių), o tai – kone trečdaliu daugiau nei vidutinis at­ly­ginimas šalyje.

O.Bložienė tokius lūkesčius vadina gerokai nepamatuotais ir primena, kad studentas visų pir­ma turėtų savęs paklausti, ką pats gali darbdaviui pasiūlyti, užuot reikalavęs jo keliskart didesnės algos.

Viltė Auruškevičienė / ISM nuotr.

Techniškai žmones į aukštąsias mokyklas atrenkanti sistema lemia tai, kad dalis žmonių studijų pradžioje atkrenta, o universitetams tenka tvarkytis su nemotyvuotais studentais, sako ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto studijų prorektorė Viltė Auruškevičienė. Pasak jos, Lietuvos aukštojo mokslo sistema privalo keistis, jeigu nori įsitvirtinti kaip konkurencinga universitetų rinka Europoje.

- Ko Lietuvoje trūksta, kalbant apie žmonių gabumų įvertinimą stojant į universitetus? Ką dar universitetai turėtų įvertinti, peržiūrėdami stojančiųjų prašymus?

- Šiandien stojimas į universitetus yra visiškai nuasmenintas, grįstas studento mokyklos baigimo egzaminų įvertinimu. Visiškai neįvertinama nei žmogaus motyvacija, nei asmeninės savybės, nei jo bendra erudicija.

Priėmimo į universitetus nuasmeninimas yra pagrindinis mūsų sistemos trūkumas.

Mokyklose vyresniųjų klasių mokiniai ruošiami gerai išlaikyti egzaminą, nes į universitetus juos priima mašinos, ne žmonės. Lietuvos aukštųjų mokyklų asociacija bendrajam priėmimui organizuoti (sutr. LAMA BPO) yra mašina. Ir tai yra pagrindinis instrumentas Lietuvoje priimti būsimus studentus į universitetą.

- Kokią situaciją sukelia tai, kad žmonės į universitetus atrenkami tokiu būdu?

- Mašina nedaro techninių klaidų. Tačiau ji nepastebi labai daug dalykų apie patį žmogų. Priėmimo į universitetus nuasmeninimas yra pagrindinis mūsų sistemos trūkumas. Techninis įvertinimas turėtų būti tik dalis to proceso: tai turėtų būti kaip pagalba, o ne pagrindinis priėmimo instrumentas.

Šalia jo turi atsirasti žmogiškasis veiksnys – motyvaciniai pokalbiai, esė. Universitetas turi pamatyti žmogų, kurio priėmimą svarsto.

Tai būtų naudinga abiem pusėm. Viena vertus, tai būtų gerai universitetui: jis atsirinktų tikslingiau, būtų mažesni nubyrėjimai. Iš kitos pusės, ir studentui būtų geriau, nes jį toks procesas pakreiptų, nesuteiktų tuščių vilčių.

- Kokios tokio nuasmeninto priėmimo į universitetus pasekmės?

- Turbūt daug moksleivių sutiks, kad ne visada žmogus, kuris gerai moka matematiką, vėliau bus geras personalo specialistas. Tačiau, stojant į socialinius mokslus, matematikos egzamino balas sudaro apie 40 proc. stojamojo balo, tad nulemia didelę dalį jo sėkmės.

Reikia nepamiršti, kad, kai žmogus renkasi profesiją, svarbu apsvarstyti ir tai, jog ateityje jam gali tekti dirbti ir ne Lietuvoje.

Iš tiesų, matematika susijusi su analitiniu mąstymu – neneigiu tokių gebėjimų svarbos. Bet reikia nepamiršti ir kūrybiškumo. Žmogus, kuris stoja, tarkime, į rinkodarą, turi mąstyti analitiškai. Bet jam reikia turėti ir kūrybiškumo, kuris yra tarsi kita monetos pusė.

Tačiau kūrybiškumo dimensija nėra niekaip pamatuota. Pasveriama tik tai, ką galima įvertinti pažymiu ir egzaminu. Ne kaupiamuoju pažymiu, ne projektu, ne kūrybiniu darbu, o vienu konkrečiu egzaminu, kuriame reikia pademonstruoti, kaip atsimeni faktus.

- Ar kombinuotas vertinimas būtų pažangesnis?

- Tai būtų labai vakarietiška. Plačiai žinoma ir pasaulyje vertinama, pavyzdžiui, Jungtinės Karalystės universitetų priėmimo sistema. Taip, jiems padeda tokia pati „mašina“, bet daugeliu pažangių universitetų atveju šalia yra kita, stipri – universitetų dimensija, kuri vertina motyvacinius esė, ir pan.

Ten universitetai gyvai susitinka su potencialiais studentais, skaito jų rekomendacinius, motyvacinius laiškus, įvertina visą to žmogaus portfelį. Tokį modelį – tarkime, išankstinį stojimą – stengiamės pamažu diegti ir savo universitete, tačiau šį procesą turi būti remiamas iš šalies.

- Kokie dar Lietuvos švietimo sistemos bruožai turėtų būti pakoreguoti tam, kad mūsų šalies sistema taptų pažangesnė?

- Švietimo sistema turi eiti koja kojon su darbo rinka. Renkantis programas, svarbu darbdavių nuomonė. Oficialūs reitingai, kaip darbdaviai vertina vieną ar kitą universitetą, yra prieinami visiems, tad studijuoti besirengiantis žmogus gali tuo pasidomėti iš anksto. Darbdaviai jau yra atsirinkę ir žino jiems patinkančias aukštojo mokslo įstaigas.

Reikia nepamiršti, kad, kai žmogus renkasi profesiją, svarbu apsvarstyti ir tai, jog ateityje jam gali tekti dirbti ir ne Lietuvoje. Galimybės dabar labai tarptautinės.

Mūsų lietuviška aukštojo mokslo sistema yra labai lokali, nacionalinė. Renkantis universitetą svarbu, ar jame, pavyzdžiui, yra paskaitų anglų kalba, nes tai – pagrindinė tarptautinė bendravimo kalba tiek versle, tiek daugelyje kitų sričių. Tačiau mūsų sistema orientuota į vidaus rinką.

- Ar toks požiūris į švietimo sistemą turi ateitį, pavyzdžiui, Europos kontekste?

- Jis privalo keistis. Prie universitetų bendruomenės tarptautiškumo daug prisideda “Erasmus” mainų programa. Tačiau neužtenka išsiųsti studentą į vieną šalį. Studijų metu Lietuvoje studentas turi matyti įvairius žmones, jį turi supti tarptautinė komanda, su kuria ateityje tas žmogus galbūt ir dirbs.

Tik tokiu būdu galima kažko išmokti. Studentą turi supti dėstytojai su skirtingomis patirtimis, iš skirtingų kultūrų. Darbas grupėse turi vykti tarpkultūrinėje komandoje.

Universitetas turi išugdyti žmogų, kuris nebijo gyventi ir dirbti plačiame pasaulyje.

Pasaulis šiandien nebėra vienspalvis. Universitetas turi išugdyti žmogų, kuris nebijo gyventi ir dirbti plačiame pasaulyje. Tokia yra pagrindinė universiteto misija. Užauginti pasaulio pilietį, kuris galėtų dirbti keliaudamas po įvairias šalis, lengvai prisitaikyti prie skirtingų kultūrų, vartotojų įpročių, rinkos poreikių. Taip išaugintas žmogus paskui jau ras savo vietą.

Dreamtime

Tuo metu, kai Lietuvoje buvo atidarytas pirmasis ir vienintelis „McDonald’s“ restoranas, o mokyklose buvo tik 1,5 tūkst. kompiuterių, gimė šiųmečiai pirmakursiai. Po 19 metų į aukštųjų mokyklų auditorijas sutilpo Gargždai ir Jurbarkas: 26 tūkst. pirmakursių (tiek žmonių gyvena šiuose miestuose) šiemet pradėjo mokytis universitetuose ir kolegijose.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Jei pieštume pirmakursio portretą, dažniau šiųmetis fuksas būtų mergina nei vaikinas (merginų dalis universitetuose yra 55,9, ko­legijose – 51 proc.), pradėjęs mokytis socialinius mokslus ir vargiai kilęs iš Birštono ar Kalvarijos. Dėstytojų nuomone, jis studijuoti dar nepasirengęs, bet dažniau mokosi valstybės finansuojamoje studijų vietoje, nei už mokslą moka pats.

Nors mokinių, tad ir studentų, mažėja, studijuoti nori daugiau abiturientų. Šiemet gavę vidurinės atestatą iškart įstoti į aukštąją bandė 64 proc. abiturientų. Nors mokinių ir stojančiųjų skaičiai traukiasi, palyginti su praėjusiais metais, priimtųjų šį rudenį sumažėjo maždaug tūkstančiu.

Vienų metų pokytis nėra dramatiškas, tačiau bendra studentų dinamikos kreivė leidžiasi tiesiai žemyn. Tarkime, pernai, palyginti su 2012-aisiais, universitetuose studentų sumažėjo 14 proc., kolegijose – dešimtadaliu. Po pen­­kerių metų stojančiųjų gali sumažėti 40 proc., kaip prognozuoja Mokslo ir studijų analizės ir stebėsenos centras (MOSTA) ir metinėje Lietuvos studijų būklės apžvalgoje 2015 m. formuluoja vis kartojamą, bet dar ignoruojamą tendenciją – Lietuvos aukštųjų mokyklų tinklas pernelyg platus.

Jo tankumas nuo Europos mastelių skiriasi daugiau kaip trigubai. Lietuvoje milijonui gyventojų tenka 14,5, Europoje – tik 4,6 aukštosios mokyklos.

Už tokį aukštojo mokslo „prieinamumą“ – 14,6 aukštosios mokyklos milijonui gyventojų, 64 proc. norinčių studijuoti abiturientų, valstybės finansuojamą studijų vietą kolegijoje turint 0,83 konkursinio balo iš 10-ies – Lietuvai galima rašyti dešimtuką. Tik „Dans­ke Bank“ Bal­tijos šalių analitikas Rokas Gra­jaus­kas primena, kad kita pirmūnė yra Grai­kija.

Ekonomistas įsitikinęs, kad lietuviškas aukštojo išsilavinimo visuotinumas ir kiekybė nustekena mokslų kokybę. Todėl jis taip pat kalba apie aukštųjų mokyklų tinklo pertvarką, tik kitais žodžiais – reikia mažinti studentų skaičių.

„Šiemet į aukštąsias mokyklas stojo daugiau nei kada nors anksčiau – 64,1 proc. abiturientų. Pagal studentų skaičių, tenkantį 100 tūkst. gy­ventojų, mus lenkia tik Graikija. Matyt, nė ne­reikia sakyti, kad Graikijos aukštojo mokslo sistema nėra pažangiausia. Lietuvoje santykinai nedidelis biudžetas paskiriamas dideliam skaičiui studentų, juos aptarnaujančiam personalui. Taigi problema ta, kad vienam studentui tenka per mažas studijų krepšelis, kurio nepakanka kokybiškoms studijoms, gerų dėstytojų atlyginimams užtikrinti ir panašiai“, – komentuoja ekonomistas.

Jis primena prieš kelias savaites Vilniaus universiteto (VU) ir Kauno technologijos universiteto (KTU) rektorių išsakytą idėją kone dvigubai mažinti studentų skaičių: „Tai drąsus pareiškimas, bet iš tiesų jis atspindi realią situaciją. Kietai tariant, studentų turėtų sumažėti perpus. Tada siektume ne kiekybės, o ko­kybės.“

Mokykloje prasčiau sekėsi kolegijų studentams

Būtent studijų kokybei išsamiau aptarti MOSTA paskyrė metinę Lietuvos studijų būklės apžvalgą 2015 m. Jos duomenys rodo, kad beveik pusė dėstytojų neigiamai vertina pirmakursių pasirengimą studijuoti ir jų žinių lygį.

Kad gerėtų studijų kokybė ir kad dėstytojams nereikėtų tiksliųjų mokslų mokyti pasitelkus rankų pirštus, šiemet buvo sugalvota kilni idėja. Švietimo ir mokslo ministerija rekomendavo nustatyti minimalų stojamąjį balą, kurio pagal reikalingų brandos egzaminų rezultatus nesurinkęs kandidatas į aukštąją mokyklą neįstotų. Idėja graži, bet išgirsta viena ausimi: 6 uni­versitetai ir 7 kolegijos tokio reikalavimo neįgyvendino.

Aukščiausią kartelę iškėlė didžiausia šalies aukštoji mokykla – Vilniaus universitetas, be išlygų paprašęs surinkti 3 konkursinius balus. Dar du universitetai – Lietuvos muzikos ir teatro akademija, Vytauto Didžiojo universitetas tiek pareikalavo surinkti stojančiųjų į menų studijas.

Kas būtų, jeigu būtų, jei aukštosiose galiotų vienodi minimalūs konkursiniai balai, kai šiųmečiai pirmakursiai jau pakrikštyti ir įpusėjo antrąjį studijų mėnesį, skaičiuoti lyg ir neverta, bet įdomu. Tą padarė MOSTA.

Pasirodo, jei visos šalies aukštosios mokyklos reikalavimus kilstelėtų iki VU lygio, pusė kolegijų pirmakursių dabar nebūtų pirmakursiai, o universitetų studentų nubyrėtų maždaug 12 proc. Tačiau už mokslą mokantiems kolegijų pirmakursiams ne tik trys, bet ir du balai dar yra siekiamybė. MOSTA teigimu, didžiausia problema yra tarp už mokslą mokančių kolegijų studentų: 43 proc. jų neviršijo dviejų balų ribos.

„Nustačius 2 balų ribą į valstybės finansuojamas vietas įstojusių studentų skaičius būtų su­mažėjęs nedaug (4 proc.), tačiau gerokai dau­giau būtų sumažėję įstojusiųjų į valstybės ne­finansuojamas vietas (21 proc.). Įvedus 3 ba­lų ribą, kuri jau yra patvirtina keliuose universitetuose, priimtųjų studentų skaičius sumažėtų stipriai. Į valstybės finansuojamas vietas neįstotų 14 proc., o į mokamas studijas – 43 proc. pretenduojančiųjų“, – skaičiuo­jama Lie­tu­vos stu­dijų būklės 2015 m. apžvalgoje.

Lietuvos kolegijų direktorių konferencijos (LKDK) prezidentas, Lietuvos aukštosios jū­reivystės mokyklos (LAJM) direktorius prof. Viktoras Senčila primena, kad 2–3 konkursinis balas neretai klaidingai prilyginamas pažymių vidurinėje mokykloje vidurkiui. Profesorius patikslina, kad stojantysis, turintis 2 konkursinius balus, tikrai nėra dvejetukininkas, bet ir ne pirmūnas.

„Anksčiau sistema buvo šimtabalė, tada klausimų kildavo mažiau. Palyginti su dabartiniu skaičiavimu, viskas padauginta iš dešimties. Masteliui sumažėjus 10 kartų pastebiu, kad neretai konkursinis balas tapatinamas su įvertinimų rezultatų vidurkiu. Neva, jei konkursinis balas yra 3, net kyla klausimų, kaip žmogus galėjo mokytis vidurinėje“, – klaidingą konkursinio balo interpretavimą apžvelgia profesorius.

Tad reikalavimų norint studijuoti įvairovės amplitudė vingiuoja nuo 3 konkursinių balų iki sėkmės studijuoti nemokamai turint 0,83 konkursinio balo.

Tačiau LAJM vadovas primena, kad taip ir ne­susitarta dėl požiūrio – suteikti galimybę studi­juoti ir pasistengti aukštojoje labiau, nei pavyko mokykloje, ar pagal valstybinių egzaminų rezultatus bent jau tais metais užverti kelią į bakalauro studijas. „Kiekviena aukštoji mo­kyk­la nori kuo stipresnių studentų, bet tai le­mia ir regiono galimybės jų pritraukti. Dau­guma stipriausių mokinių stoja į sostinės aukštąsias mokyklas. Vis neapsisprendžiame, ar su­teikti žmogui galimybę bandyti studijuoti. Tar­kime, Danijoje tokių problemų nėra, galimybė suteikiama visiems, o vėliau reikalavimų netenkinantys studentai braukiami iš sąrašų“, – lygina V.Senčila.

MOSTA duomenimis, šiemet geriausiai egzaminus išlaikę stojantieji universitetuose pasirinko biomedicinos ir fizinių mokslų studijas, kolegijose – menų ir humanitarinių mokslų programas. Vertinant vidutinius balus, kaip ro­do MOSTA atlikta analizė, prasčiausiai pasirengę, nepaisant nei aukštosios mokyklos tipo, nei finansavimo pobūdžio, įstojo į technologijos mokslų studijas.

Šimtukininkų, kurie turėjo bent po vieną di­džiausią 100 balų valstybinių brandos egzami­nų įvertinimą, šiemet buvo 5 proc. (1,7 tūkst.). Kaip matyti iš detalesnių Lietuvos aukš­­tųjų mokyklų asociacijos bendrajam priėmi­­mui organizuoti duomenų, per 700 jų pa­traukė į VU, per 200 – į KTU, per 100 šimtuki­­ninkų sulaukė Lietuvos sveikatos mokslų uni­­versitetas ir Vilniaus Gedimino technikos uni­versitetas.

36 pirmakursiai iš Birštono

Tikimybę įstoti į aukštąją mokyklą sumažina ar padidina tėvų išsilavinimas, socialinis ekonominis statusas ir net savivaldybė, kurioje abiturientas baigė mokyklą.

Kaip rodo MOSTA atlikta analizė, prasčiausiai šiemet pasisekė Kalvarijoje ir Birštone išugdytiems mokiniams (į aukštąją mokyklą įs­tojo 65 ir 64 proc. bandžiusiųjų). Jei matuotume absoliučiais skaičiais, studijas šiemet pradėjo 36 birštoniškiai.

Santykinai daugiausia įstojusiųjų į aukštąją mokyklą šiemet buvo iš Prienų (83 proc.), taip pat sekėsi ir Švenčionių, Skuodo, Telšių, Jo­niškio ir Molėtų rajonų stojantiesiems – per 80 proc. jų gavo kvietimą studijuoti.

Geriausiai įstoti į universitetus pavyko mo­kyklas baigusiems Palangoje (67 proc.), Kaune (66 proc.) ir Kauno rajone (63 proc.), Vilniuje (65 proc.).

Tikimybė studijuoti priklauso ir nuo tėvų išsilavinimo: jei bent vienas jų turi aukštojo mokslo diplomą, ji išauga dvigubai. Kaip teigiama MOSTA atliktoje apžvalgoje, tokią priklausomybę lemia ne tik vertybės: išsilavinę tėvai gali įpirkti korepetitorių, kurie padėtų pasirengti egzaminams, paslaugas. MOSTA ap­klausos duomenimis, daugiau nei pusė mo­kinių, kurių tėvai neturi aukštojo išsilavinimo, teigia neturintys pinigų korepetitoriui, bet tik 35 proc. sako, kad jiems korepetitoriaus ir nereikia.

Atlikusi studijų apžvalgą MOSTA išveda tendenciją, kad valstybės finansuojamų vietų sistema yra nepalanki prastą socialinį ekonominį pagrindą turintiems stojantiesiems. Kaip teigiama analizėje, Lietuva yra viena iš nedaugelio šalių, kuriose finansavimas skiriamas tik pagal akademinius rezultatus, brandos egzaminų įvertinimus. Be to, moksleivių ap­klau­sos duomenimis, galimybė studijuoti ne­mokamai jiems svarbiau nei tai, ką ar kur studijuoti.

Socialiniai mokslai – priekyje

Nepaisant kalbų apie socialinių mokslų nuvertėjimą, prie prekystalių dirbančius teisinin­kus ir ekonomistus, nors per penkmetį jų po­puliarumas ir sumažėjo dešimtadaliu, socialinius mokslus vis dar renkasi didžioji dalis stojančiųjų – 39 proc.

O štai perspektyviais laikomų mokslų studijas pasirinko tiek pat stojančiųjų, kiek ir praėjusiais metais: biomedicinos – 23 proc., technologijų – 15 proc., fizinių mokslų – 9 proc.

Toks stojančiųjų pasidalijimas, valstybės finansuojamų studijų vietų paskirstymas kelia klausimų ekonomistui R.Grajauskui. Pasak jo, nors technologinius, fizinius mokslus nemokamai kasmet gali studijuoti vis daugiau pirmakursių, socialinių ir humanitarinių mokslų atstovų rengimo apsukos mažėja pernelyg lėtai.

„Atotrūkis tarp specialistų paklausos ir pasiūlos tik didėja. Tarkime, asociacija „Infobalt“ prognozuoja, kad per kelerius metus labai pritrūksime IT specialistų. Tai reiškia, kad nesuge­­bame žengti koja kojon su rinkos poreikiais“, – sako R.Grajauskas.

Jis priduria, kad Lietuva, reginti savo, kaip aukštųjų technologijų šalies, įvaizdį, neskatina šiam tikslui prioritetinėmis laikomų sričių. Kai užsienio investuotojai pasirenka Lietuvą, pigi darbo jėga būna trečioje vietoje, nes svarbesni motyvai susiję su specialistų kvalifikacija.

„Nors jau turime gerų atskirų pavyzdžių, sistemos dar nėra. Todėl, jei norime tapti aukštųjų technologijų šalimi, turime sukaupti žmogiškųjų išteklių tose srityse. Bet kaip pasiekti jų kokybę, kai dėstytojų atlyginimai kelia juoką? Į valstybinius universitetus nesugebame pritraukti aukščiausios klasės dėstytojų. Geriausi fizinių, inžinerinių mokslų specialistai išvažiuoja dirbti į užsienio universitetus, nebent jie yra idealistai, visai nesirūpinantys materialia gyvenimo puse“, – vieną abejotinos studijų kokybės priežasčių aptaria ekonomistas.

LKDK vadovas V.Senčila pastebi prieštaravimą tarp to, ko, kaip teigiama, reikia darbdaviams, ir to, ko jie patys sako ieškantys: „Gerai, kad pamažu didėja susidomėjimas technologijų studijomis, bet apklausos rodo, kad darbdaviai vertina bendrąsias kompetencijas – gebėjimą bendrauti, dirbti komandoje ir panašias savybes, kurios priklauso socialinių mokslų sričiai. Jie nenurodo, kad ieško mokančių skaičiuoti žmonių.“

Shutterstock

Vieta hierarchijoje. Pasauliniai universitetų reitingai jau įkalė į galvą, kad nepatenkame tarp 500 geriausių planetos universitetų. Nepatenkame, bet kai europinė reitingavimo sistema „U-Multirank“ detaliai pamatavo universitetų skirtumus ir panašumus, dėlionė tapo ryškesnė.

Šį kartą sužinojome ne vien tai, už kokios ribos liekame. Ir ne kaimynų užimta vieta buvo įdomiausia, o konkrečios sritys, kuriose sekasi prasčiau. Laimei, yra sričių, kuriose aplenkiame tolimo ir, atrodo, nepasiekiamo auksinio penkišimtuko narius.

Europos sukurtas, bet pasaulinis tapęs reitingavimo įrankis pirmą kartą parodė Lietuvos ir kitų universitetų vietą globalioje aukštojo mokslo erdvėje. Tą vietą šį kartą galima nusakyti itin tiksliai – pagal studijas, mokslą, tarptautiškumą ar pagal kurį tik nori iš 31 sąraše esančio kriterijaus leistis gilyn į universiteto veiklos pobūdį, stipriąsias ir silpnąsias jo veiklos puses.

Paprasčiau kalbant, dinamiškas „U-Multirank“ įrankis atskleidžia universitetų skirtybes, kartu ir unikalumą, kurį paslėpdavo jo pirmtakai tradiciniai reitingai. Juose universitetų išrikiavimą daugiausia lemdavo moksliniai pasiekimai, net institucijos dydis. O kai „U-Multirank“ visiems rodikliams suteikė vienodą reikšmę, sužibo ir tie, kurie daugiau dėmesio skiria studijoms.

Lietuvos universitetai, karšiami už tai, kad nepatenka tarp penkių šimtų geriausių pasaulyje, jau turi alibi. Pagal studijas, poveikį regionui jie pirmauja Europoje ir gali rikiuotis greta Europos lyderių – Estijos Tartu, Švedijos Lundo, Suomijos Alto ir kitų universitetų. „Veido“ atliktas Lietuvos universitetų „U-Multirank“ palyginimas su panašiais kaimyninių šalių universitetais parodė, kad kai kuriose srityse lenkiame artimus universitetus, patenkančius tarp 500 geriausių pasaulio aukštųjų mokyklų.

Tokie rezultatai stebinti neturėtų. Kaip „Veidui“ anksčiau sakė Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centro (MOSTA) direktorės pavaduotoja Laura Stračinskienė, „U-Multirank“ sudarytojai tikino siekę atskleisti universitetų įvairovę. Pristatydami šį įrankį rengėjai svarstė, kad savo tikslą pasiekė, nes tie, kurie „U-Multirank“ gavo geriausius įvertinimus, tarp 500 geriausių pasaulio aukštųjų mokyklų nė nepakliūva.

Tokių paradoksų yra ir Lietuvos universitetų įvertinime. Pagal bakalauro studijas sėkmingai baigiančių absolventų rodiklį lenkiame Lenkijos, Čekijos, Estijos universitetus. Atsipirko ir pastarųjų metų universitetų pastangos didinti tarptautiškumą. Pagal studentų mobilumą pasiekiame panašius įvertinimus kaip Europos lyderiai. Pavyzdžiui, 54-o pasaulyje Vokietijos Miuncheno technikos universiteto studentų mobilumas, pasirodo, yra toks pat kaip Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU). Vilniaus universitetas (VU) galėtų pasigirti aktyvesniu studentų mobilumu nei 77-as pasaulyje Jungtinės Karalystės Notingamo universitetas. O regioninio Klaipėdos universiteto (KU) mobilumo įvertinimas prilygsta prestižinio Šveicarijos Ciuricho universiteto rezultatui.

„U-Multirank“ tikrai nepasirodėme silpnai, jokiu būdu neiškritome iš Europos universitetų konteksto. Žinoma, yra sričių, kuriose reikia tobulėti, bet tokių gali atrasti ir geriausi Europos universitetai, – įsitikinusi Kauno technologijos universiteto strateginio planavimo ir kokybės direktorė dr. Solveiga Buožiūtė. – Pažanga priklauso nuo strategijos, kurios rezultatus šį kartą ir išvydome. Ji buvo nukreipta į studijų sritį, tad dabar pagal studijas atrodome panašiai kaip geriausi universitetai. Tarkime, lyginant šią sritį su Estijos universitetais, lenkiame tiek Talino technikos, tiek Tartu universitetus. O dabar turime stiprinti mokslinę dalį, nes pagal mokslą atsiliekame.“

Pašnekovė priduria, kad net moksliniai Lietuvos rezultatai daugeliu atvejų tėra nedaug prastesni nei užsienio kolegų. Nors mokslo ir žinių perdavimo atžvilgiu lietuviškiems universitetams sekasi silpniau, vis dėlto geriau nei daugeliui lyginamų Lenkijos, Latvijos, Čekijos, Slovakijos universitetų.

Pavyzdžiui, pagal išorines mokslinių tyrimų pajamas beveik visi Lietuvos universitetai, už šį rodiklį gavę B-C įvertinimus, aplenkia D įvertintą Lenkijos Jogailos, Lodzės, Čekijos Karolio ir Prahos ekonomikos universitetus. VGTU ir KTU, pagal „U-Multirank“ vertinimą, skaičiuoja daugiau pajamų iš privačių šaltinių nei Tartu, Varšuvos universitetai.

Taigi didieji Lietuvos universitetai žaidžia vidutinėje lygoje ir toli gražu nėra Europos autsaideriai.

„Kai pasauliniai reitingai išskiria lyderius, nustatoma tokia skiriamoji geba, kad iškyla keli šimtai geriausiųjų, o kiti universitetai susilieja į bendrą masę, jų vieta matuojama kelių šimtų ar tūkstančių intervalu. O ši europinė reitingavimo sistema vertina detaliai, nors ir mažiau, bet panašių universitetų, taigi tokie palyginimai įgauna didesnę prasmę ir yra labai reikalingi“, – vertinimų skirtumus paaiškina Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) mokslo prorektorius prof. Juozas Augutis.

Europos Komisijos remiamas „U-Multirank“, kuris atsirado Nyderlanduose, Tventės universitete, buvo kuriamas kaip atsvara pasauliniams reitingams, surikiuojantiems aukštąsias mokyklas į lyderes ir autsaideres pagal galutiniam vartotojui nematomus skaičius. Nors, pavyzdžiui, kasmet skelbiamas QS reitingas supažindina tik su 500 universitetų, visuomenei geriausiųjų eilės yra įdomios. Todėl „U-Multirank“ ir buvo sukurtas tam, kad patenkintų tokį visuomenės pageidavimą, tik atviriau ir kokybiškiau.

Pasaulis pastaraisiais metais stebėjo Azijos universitetų iškilimą tradiciniuose geriausių aukštųjų mokyklų reitinguose, JAV žiniasklaida ėmė svarstyti, kodėl aukščiausiose jų vietose tarp lyderių, aukštojo mokslo korifėjų iš Amerikos, įsiterpė Honkongo, Tokijo, Seulo, Singapūro universitetai.

Kai kurių ekspertų nuomone, JAV ir Azijos aukštojo mokslo dvikovą iš šalies stebėjusi Europa sąmoningai įsitraukė į mūšį, sukurdama „U-Multirank“. Esą jis tapo įrankiu parodyti, kad Senajame žemyne esama net geresnių aukštųjų mokyklų.

Dėmesį atkreipti pavyko. Balandį antrą kartą paskelbus kasmet pildomą „U-Multirank“, jau nebebuvo galima abejoti jo aprėptimi ar aukštojo mokslo institucijų pasitikėjimu naujoviška palyginimo metodika. 2015-aisiais jame dalyvavo per 1,2 tūkst. institucijų, beveik po penktadalį jų buvo iš JAV ir Azijos.

Kai reitingas išaugo iš Europos ribų ir įrodė savo svorį, JAV žiniasklaida pripažino, kad Europos universitetai dominuoja pagal daugelį rodiklių, bet ypač stiprūs jie atrodo vertinant tarptautiškumą, poveikį regionui ir žinių perdavimą.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-20-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Vienas pagrindinių kriterijų, vertinant JAV universitetų kokybę, yra absolventų įsidarbinimo galimybės. Pagalba, suvedant studentą su potencialiu darbdaviu ar net rašant gyvenimo aprašymą bei motyvacinį laišką, tampa neatsiejama nuo JAV aukštojo mokslo įstaigų darbo.

Evaldas Labanauskas

Finiksas, Jungtinės Amerikos Valstijos

Studentų konkurencingumas darbo rinkoje – viena svarbiausių užduočių JAV aukštosioms mokykloms. Šis klausimas sulaukė net Baltųjų rūmų dėmesio. Šiemet planuojama pradėti JAV aukštųjų mokyklų reitingavimą federaliniu lygmeniu.

Priežastis? „Laikas nustoti finansuoti mokyklas, kurios nesukuria gerų rezultatų, ir apdovanoti mokyklas, kurios duoda naudos amerikiečių studentams ir mūsų ateičiai“, – dar 2013-ųjų vasarą pareiškė JAV prezidentas Barackas Obama.

Žinoma, šis planas sulaukė audringų diskusijų bei kritikos (beje, kritikų argumentai tokie patys kaip tų, kurie kritikuoja „Veidą“, šiam kasmet paskelbus aukštųjų mokyklų reitingą). Proceso tai nesustabdė ir Kalėdų išvakarėse JAV švietimo departamentas išplatino reitingavimo apmatus. Planuojama vertinti universitetų prieinamumą, įperkamumą ir baigusių studentų galimybes, tai yra jų įsidarbinimo bei pajamų lygį.

Pastarasis kriterijus laikomas vienu svarbiausių ir dalis perspektyvių universitetų jau seniai suprato, kad jų absolventų įsidarbinimo klausimas – tai ir aukštųjų mokyklų rūpestis. Pavyzdžiui, viena geriausių vadinamoje Jungtinių Valstijų žurnalistikos mokyklų – Arizonos valstijos universtito Walterio Cronkite’o žurnalistikos ir masinės komunikacijos mokykoje jau beveik dešimtmetį veikia Karjeros paslaugų centras.

„Mūsų tikslas – išugdyti studentus profesionalais, kiek įmanoma geriau vertinamais rinkoje“, – sako šios įstaigos vadovas Michaelas Wongas, kurį kolegos pristato kaip geriausių ryšių JAV žiniasklaidoje turintį asmenį, nes praktiškai kiekvieną dieną jis tarpininkauja tarp studentų ir jų potencialių darbdavių. Rezultatas – 96 proc. absolventų turi darbą, kai kurie jų dirba tokiose visame pasaulyje žinomose žiniasklaidos kompanijose, kaip „The New York Times“ ar CNN.

Apie Karjeros paslaugų centro veiklą, studentų ir absolventų įdarbinimą bei karjerą – „Veido“ pokalbis su M.Wongu.

VEIDAS: Ar galėtumėte plačiau papasakoti apie W.Cronkite’o žurnalistikos ir masinės komunikacijos mokyklos Karjeros paslaugų centrą? Kokie yra centro tikslai, atsakomybės?

M.W.: Karjeros paslaugų centras – tai įstaiga, kuri pataria studentams karjeros klausimais. Mūsų tikslas – išugdyti studentus profesionalais, kiek įmanoma geriau vertinamais rinkoje. Studentams ir absolventams mes surandame praktikos atlikimo vietas, laisvai samdomų specialistų darbo vietas, stipendijas ir darbą ne visu etatu bei pan. Tai profesinio tobulėjimo pradžia.

VEIDAS: W.Cronkite’o žurnalistikos ir masinės komunikacijos mokykloje studijuoja apie 1,6 tūkst. studentų, o kiek žmonių dirba Karjeros paslaugų centre? Beje, kada šis centras pradėjo veikti?

M.W.: Šiuo metu mes turime tik du visu etatu dirbančius darbuotojus. Tai direktorius, tai yra aš, bei administracijos asistentas. Pats centras įkurtas 2006–2007 m.

VEIDAS: Kokia buvo Karjeros paslaugų centro įkūrimo priežastis? Kitaip sakant, kodėl tokio centro prireikė?

M.W.: Pagrindinė priežastis – padėti karjeros klausimais studentams, kurie pasirinko profesiją, susijusią su žiniasklaida.

VEIDAS: Ar centro veikla pasiteisino?

M.W.: Didžiąja dalimi – taip. Jis puikiai pasitarnauja studentams.

VEIDAS: Kiek jūsų teikiamos paslaugos sulaukia studentų dėmesio? Kiek jų kreipiasi į Karjeros paslaugų centrą?

M.W.: Manau, kad apie 80 proc. W.Cronkite’o mokyklos studentų pasinaudoja mūsų paslaugomis, o su 100 proc. turime vienokį ar kitokį kontaktą.

Kiekvienais metais mes surandame, tarpininkaujame ir nukreipiame studentus į maždaug penkis šešis šimtus praktikos atlikimo vietų. Daugelis studentų pasinaudoja galimybe atlikti daugiau nei vieną praktiką.

VEIDAS: Tiesa, kad jūs ne tik pasiūlote studentams galimas praktikos, darbo vietas, bet ir padedate parašyti jų gyvenimo aprašymus bei motyvacinius laiškus?

M.W.: Taip, mes peržiūrime jų gyvenimo aprašymus, motyvacinius laiškus, patariame, kaip geriau juos parašyti, ir nukreipiame studentus tiesiai pas potencialius darbdavius.

VEIDAS: Su kokiais didžiausiais sunkumais susiduria JAV studentai, ieškodami darbo? Dėl ko jie konkrečiai kreipiasi ir prašo Karjeros paslaugų centro pagalbos?

M.W.: Dažniausiai studentai net neįsivaizduoja, kur ir kaip ieškoti darbo. Be to, jų gyvenimo aprašymai dažnai būna parengti labai neprofesionaliai.

VEIDAS: O kokias dažniausiai klaidas daro studentai, ieškodami darbo?

M.W.: Dažnai studentai klaidingai bando pretenduoti į per aukštą pagal savo turimą patirtį lygmenį. Pavyzdžiui, turėdami tik studijų patirties, jie tikisi įsidarbinti didžiosiose žiniasklaidos priemonėse Los Andžele, Niujorke ar Finikse. Mes jiems patariame pradėti nuo mažesnių įmonių ir savo darbu nusitiesti kelią į dideles rinkas.

VEIDAS: Ar tokie karjeros paslaugų centrai, kaip W.Cronkite’o mokykloje, veikia ir yra populiarūs kituose Jungtinių Valstijų universitetuose?

M.W.: Taip, pavyzdžiui, kitos JAV žurnalistikos mokyklos turi karjeros paslaugų departamentus, ir galiu pabrėžti, kad su kur kas didesniais darbuotojų ištekliais.

VEIDAS: Jei kalbėtume apie Lietuvą, mūsų šalyje viena didžiausių problemų – universitetą baigusių studentų nesugebėjimas integruotis į darbo rinką, paprastai sakant, susirasti darbą pagal aukštojoje mokykloje įgytą specialybę. Ar tokia problema egzistuoja ir Jungtinėse Valstijose? Tai yra ar universitetą baigęs asmuo gali būti tikras, kad ras darbą?

M.W.: Nėra jokių garantijų, kad kiekvienas universiteto absolventas gaus darbą. Vis dėlto mūsų atliktos apklausos rodo, kad 2009–2013 m. net 96 proc. buvusių W.Cronkite’o žurnalistikos ir masinės komunikacijos mokyklos studentų susirado darbą. 76 proc. jų įsidarbino žiniasklaidoje.

VEIDAS: Tai JAV universitetai stebi ir skaičiuoja, kiek jų absolventų susiranda darbą? Kiek tai svarbu universitetams?

M.W.: Taip, universitetai tai daro ir jiems tai itin svarbu. Universitetai naudoja šiuos statistinius duomenis savo rinkodarai ir kitais jiems svarbiais aspektais.

VEIDAS: Grįžkime prie studentų. Viešoje erdvėje netyla kalbos apie dabartinę Y kartą ir tam tikras problemas, su kuriomis dėl jos susiduriama. Pavyzdžiui, Lietuvoje darbdaviai linkę skųstis, kad Y kartos atstovai nėra atsakingi, nori gauti viską iš karto, bet neįdėję didelių pastangų…

M.W.: Tokia diskusija vyksta ir Jungtinėse Valstijose. Tiksliau, kalbama, kaip efektyviai valdyti, vadovauti Y kartos darbuotojams. Daugelis Y kartos atstovų linkę bendradarbiauti įgyvendinant bendrus projektus. Jie yra puikiai įsisavinę technologijas, bet kartu dažnai būna išsiblaškę. Jiems reikia labai gero vadovo.

VEIDAS: Jūs jau maždaug tris dešimtmečius dirbate W.Cronkite’o žurnalistikos ir masinės komunikacijos mokykloje ir nuolat bendraujate su studentais. Koks jūsų įspūdis apie dabartinę kartą? Kokia yra studentų motyvacija, gebėjimai, palyginti su ankstesnėmis kartomis?

M.W.: Mūsų studentai labai vertinami rinkoje. Jie gauna puikų išsilavinimą puikioje mokslo įstaigoje. Jie išmoksta naudotis multimedija ir įgauna labai naudingų bei įvairiapusių įgūdžių. Įvairialypės praktikos bei įtraukiančios mūsų profesinės programos padeda jiems pasirengti profesionaliai karjerai.

Dauguma mūsų studentų labai motyvuoti ir konkurencingi rinkoje. Žinoma, kaip ir kiekvienoje didelėje grupėje, ir mūsų mokykloje atsiranda vienetų, kurie, deja, nėra tokie motyvuoti.

Studentai gyventi bendrabučiuose nebenori: juose gyvena tik 17 proc. visų Lietuvos studentų, ir tai ne iš didelio noro, o todėl, kad dauguma pakloti visų mėnesio pajamų vien už nuomojamą butą negali. Deja, galimybių rinktis jie turi nedaug.

Paskutiniaisiais metais mokykloje Monika galvojo apie galbūt tik kartą gyvenime pasitaikysiančią galimybę – patirti, ką reiškia gyvenimas studentų bendrabutyje. Jos planui neprieštaravo ir universiteto studentę išlaikysiantys tėvai: juk gyvenimas studentų bendrabutyje daugeliu atvejų pigesnis nei didmiesčiuose nuomojamame bute.

Deja, reikalai pakrypo šiek tiek kitaip – Monika vietos savo universiteto bendrabutyje negavo. Lovos apsistoti pirmakursei neatsirado ir kitų Kauno universitetų, kolegijų ir profesinių mokyklų bendrabučiuose. Keista, nes kai studentų, pareiškusių pageidavimą gyventi bendrabutyje, kasmet mažėja, aukštųjų mokyklų bendrabučiai gali priimti kone visus norinčiuosius. Mokslo ir studijų analizės ir stebėsenos centro (MOSTA) duomenimis, 2012 m. bendrabučiuose gyveno 98 proc. universitetų ir 94 proc. kolegijų studentų, norėjusių gauti vietą bendrabutyje.

Tiesa, Monika vis dėlto gyvens bendrabutyje, tik ne studentų. Prieš pat mokslo metų pradžią ji jau įsikraustė į nuomojamą kambarį bendrabučio tipo name, kuriame gyvenimas, be komunalinių mokesčių, kainuos 200 Lt per mėnesį. Monika skaičiuoja, kad jei būtų gavusi vietą studentų bendrabutyje, jos kaina būtų priklausiusi nuo universiteto (100–350 Lt). Tačiau kai šeimą pasiekė netikėta žinia apie gausiai apgyventus studentų bendrabučius, jau nebebuvo iš ko rinktis.

„Visi vidutinės kainos variantai jau buvo išgraibstyti, – paaiškina būsimoji studentė. – Taigi dabar gyvenu 20 kvadratinių metrų kambaryje, bendrabučio tipo name, o mano kaimynai, tiesą sakant, yra tragiški. Lyg to dar būtų maža, ir rajonas nelabai saugus.“

Kasdien kelionė į paskaitas, kurios vyks skirtinguose universiteto fakultetuose, pirmakursei Monikai truks valandą, gal net pusantros. „Žinoma, kad man čia nepatinka, pirmai galimybei pasitaikius išsikraustysiu kitur“, – kategoriškai nukerta mergina, paklausta apie pirmus studentiško gyvenimo įspūdžius.

Ji skaičiuoja, kad bent kol kas studentę išlaikysiantys tėvai buto nuomai šiltuoju sezonu galėtų skirti 500 Lt, o žiemą – ir dar daugiau. Vėliau ji planuoja ieškoti su studijomis suderinamo darbo, taigi neabejoja, kad turės galimybių rasti tinkamesnį būstą.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 342014″ bei įvedę gautą kodą.

Žinutės kaina 4 Lt/1,16 EUR. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-34-2014-m

Lietuvos sveikatos mokslų universitetas rodo pavyzdį kitoms šalies aukštosioms mokykloms: studentai iš užsienio jame sudaro jau beveik 10 proc. viso studentų skaičiaus ir tai leidžiam šiam universitetui uždirbti 16 mln. Lt per metus.

Matydami akivaizdžiai prastas Lietuvos demografines tendencijas, bet norėdami išgyventi, dauguma pažangių mūsų šalies universitetų ėmė aktyviau vilioti jaunuolius iš užsienio. Ir daliai universitetų jau pavyko studijuojančių užsieniečių skaičių padidinti du, tris ar net keturis kartus.
Daugiausiai užsieniečių dabar studijuoja Lietuvos sveikatos mokslų universitete (LSMU) – net 586 jaunuoliai iš maždaug 40 skirtingų valstybių. Įdomu, kad, priešingai nei ankstesniais laikais, dabar studijomis Lietuvos sveikatos mokslų universitete labiau domisi ne besivystančių, ekonomiškai silpnesnių šalių jaunuoliai, į Lietuvą žvelgiantys kaip į galimybę gauti europinį išsilavinimą, o ES bei kitų pasiturinčių šalių abiturientai.
LSMU studijų prorektorė prof. habil. dr. Daiva Rastenytė atskleidžia, kad šiemet daugiausiai pirmakursių priimta iš Vokietijos (18 proc.), Švedijos (14 proc.), Ispanijos (13 proc.) bei Izraelio (14 proc.), o bendrai daugiausiai studentų yra atvykę iš Ispanijos, Švedijos ir Izraelio.
Svarbu tai, kad studentų iš užsienio LSMU kasmet gausėja: 2010 m. užsieniečiai LSMU sudarė 5,6 proc., dabar – jau 9,1 proc. visų studentų. Kadangi kiekvienas jų moka už studijas, tai reiškia ir didėjančias universiteto pajamas: iš šių studentų LSMU kasmet surenka daugiau nei 16 mln. Lt, kuriuos gali investuoti į studijų kokybės gerinimą.
Kodėl jaunuoliai iš Vakarų Europos važiuoja studijuoti į Lietuvą? LSMU rektorius prof. habil. dr. Remigijus Žaliūnas išskiria tris svarbiausias priežastis: universiteto matomumą tarptautinėje erdvėje, studijų kokybės bei kainos santykį ir kone užtikrintą darbo vietą po universiteto baigimo. Užsieniečiams imponuoja ir tai, kad Lietuvos sveikatos mokslų universitete vienoje vietoje ne tik vyksta studijos, bet kartu atliekami ir moksliniai tyrimai bei užsiimama medicinine praktika. „Tai daro mūsų instituciją išskirtinę net pasauliniame kontekste, nes nėra tiek daug į sveikatos mokslus orientuotų universitetų, kurių veikla apimtų visas tris sritis vienoje vietoje“, – pabrėžia rektorius.
Ypač LSMU patrauklus tapo, kai Lietuva įstojo į ES: dabar iš bet kur atvykę studentai gauna tarptautinius standartus atitinkantį išsilavinimą ir visame pasaulyje pripažįstamą diplomą, be to, už tikrai konkurencingą kainą. Prie LSMU įvaizdžio gerinimo visame pasaulyje prisideda ir patys LSMU absolventai, savo rezultatais įrodantys, kad studijų kokybė čia tikrai aukšta. „Pasklidę po visą pasaulį jie veikia kaip tam tikri mūsų ambasadoriai“, – pastebi D.Rastenytė.

Ankstyva iniciatyva leido sukaupti didelę patirtį ir užmegzti ryšių

Šiandien Lietuvos sveikatos mokslų universitetas jau pasiekęs tokį etapą, kai norinčių studijuoti užsieniečių yra daugiau, nei LSMU gali priimti. „Tarkime, į medicinos studijų programą anglų kalba kasmet priimame apie 90 studentų iš užsienio, tačiau šiemet čia pretendavo apie 130 kandidatų. Džiaugiamės, kad dabar jau galime atsirinkti geriausius ir konkursas vis didėja“, – teigia LSMU Tarptautinių ryšių ir studijų centro dekanas prof. habil. dr. Žilvinas Padaiga, pridėdamas, kad konkurencija tarp universitetų tikrai didelė, tad šis faktas dar labiau džiugina.
Vis dėlto R.Žaliūnas pabrėžia, kad konkuruojant svarbu nepasiduoti pagundai sumažinti reikalavimus, nes suprastėjęs studentų parengimas mokymo įstaigos reputacijai turėtų skaudžių pasekmių. Rektoriaus teigimu, iš užsienio studentų LSMU reikalauja netgi daugiau nei iš savų, tarkim, jie privalo dar ir gerai išmokti lietuviškai.
„Duoti diplomus studentams tik dėl to, kad jie studijuoja savo lėšomis, negalima. Mūsų universitete yra buvę atvejų, kai iš sąrašų išbraukdavome apie 40 proc. studentų, nes jie nesugebėjo patenkinti reikalavimų, – tvirtina R.Žaliūnas. – Iš išsivysčiusių šalių studentai atvyks tik tada, jei bus išlaikyti aukšti tarptautinius standartus atitinkantys reikalavimai, ir jie matys, kad studijų kokybė yra ne prastesnė nei jų gimtojoje šalyje.“

Kartu su karštakošišku pavasariu atlekia ne ką mažiau įkaitęs projektas – matematikų ir informatikų roko opera – “Dievas iš mašinos”. Neapsirikite, šis muzikinis gyvo garso pasirodymas sulaužys stereotipą apie nuobodų moksliukų įvaizdį taip stipriai, jog sudvejosite – ar tikrai renginys tik studentiškos prabos.

Neabejojame, spalvinga choreografija, išradingos dekoracijos  bei charizmatiški personažai užhipnotizuos jau po pirmųjų akordų.

Keturioliktus metus besitęsiantis projektas šiemet užvirs tikrą Balkaniškų vestuvių siautulį – tai savitas, nutrūktgalviškai žavus spektaklis, kuriame tarp linksmybių it “iš mašinos” viena po kitos išnyra šiuolaikiniams tiesos medžiotojams rankas surakinančios problemos. Prabylame apie darbo rinką, protestuojame prieš lengvus pinigus ir kartu į taktą skelbiame – nusipelnėme turėti savo vietą po saule. Tai muzikinis protestas prieš lengvabūdišką “chaltūrą”, kur pernelyg išaugęs darbdavių “Dievo” kultas pagrindinius veikėjus – Gunarį ir Ofeliją – verčia nesustojamai judėti klaidžia siužeto linija. “Dievas išlipo iš mašinos”. Iš rėmų išlipsime ir mes Teatro arenoje (Olimpiečių g. 3) balandžio 26 dieną.

Po renginio linksmybės nesibaigs su gyvo garso koncertu bei nepailstančiais DJ’ais. Tikslią informaciją apie grupes pateiksime netrukus, o tuo tarpu kviečiame apsilankyti mūsų tinklapyje.
Detalią informaciją apie renginio laiką ir bilietus rasite renginio tinklapyje: http://rokooperos.midi.lt/
bei Facebook puslapyje: http://www.facebook.com/pages/MIDI-Roko-Operos/106318422731048

Universitetai sulaukia vis daugiau užsieniečių studentų, nusprendusių Lietuvoje įgyti aukštojo mokslo diplomą. Pagal nuolat studijuojančių užsieniečių skaičių pirmauja Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, kuriame studijuoja net 511 užsieniečių (neskaitant laikinai atvykstančių pagal “Erasmus” ir kt. programas).

Be Klaipėdoje esančio tarptautinio universiteto LCC, kuriame studijuoja apie 300 užsieniečių, tarp lyderių taip pat patenka Vilniaus universitetas (….. užsienio studentai) ir Vilniaus Gedimino technikos universitetas (168).
LSMU užsienio studentai jau sudaro 8 proc. visų universiteto studentų, dauguma jų yra Švedijos, Ispanijos, Izraelio ir Libano piliečiai, atvykę į Lietuvą studijuoti medicinos ir odontologijos. Užsieniečių studentų LSMU vien per pastaruosius metus padaugėjo nuo 436 iki 511. „Tai, kad ES šalių piliečiai renkasi studijas anglų kalba mūsų universitete, rodo, kad studijų lygis yra gana geras“, – mano LSMU prorektorius studijoms prof. habil. dr. Renaldas Jurkevičius.
Profesorius priduria, jog viena pagrindinių priežasčių, kodėl net tokių išsivysčiusių šalių, kaip Švedija, studentai važiuoja studijuoti į Lietuvą, yra ta, kad jų gimtosiose šalyse yra per mažai studijų vietų. Tiesa, jau ir LSMU nebepriima visų norinčių čia studijuoti užsieniečių, stojančių į populiariausias medicinos ar odontologijos studijas.
Užsienio studentai moka nemažą mokestį už studijas, tad universitetams tai gera galimybė papildyti biudžetą papildomomis pajamomis. Todėl Lietuvos universitetai skiria vis daugiau dėmesio savo studijų reklamai, samdo užsienio įmones, užsiimančias studentų pritraukimu, ir pan. Pasak R.Jurkevičiaus, tai atsiperka: „Uždirbama nemažai pinigų, iš kurių ne tik algos dėstytojams mokamos, bet ir tobulinamos studijos, atnaujinama infrastruktūra. Pernai iš universiteto uždirbtų lėšų atnaujinome vieną Odontologijos fakulteto kliniką – tam skyrėme apie 5 mln. Lt.“
Užsieniečiams vieni metai medicinos studijų LSMU atsieina 8300, VU – 8520 eurų. Studijuojantieji odontologiją LSMU moka dar daugiau – 9600 eurų per metus. Na, o, tarkim, studijuoti vadybą ir verslo administravimą VU kainuoja gerokai pigiau – 2600 eurų per metus.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-13-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Lietuvoje kas penktas žmogus turi aukštąjį universitetinį išsilavinimą, o po septynerių metų tokių turėtų būti 40 proc.

Kas antram – aukštojo mokslo diplomą
Aukštasis mokslas tarsi ugnies žiede: valdžia verčia gyventi politiniu ritmu – nuo kadencijos iki kadencijos be reformų tęstinumo, dar nori įvesti kvotas atskiroms studijų programoms, užsienio universitetai ketina užvaldyti Lietuvos aukštojo mokslo rinką, verslas sako, neva ir taip jau per daug žmonių, turinčių aukštąjį išsilavinimą.
Bet šalies aukštosios mokyklos nesileidžia blaškomos ir savo ateitį modeliuoja remdamosi pasaulinėmis tendencijomis. Štai Europos Komisijos pernai rugsėjo 20 dieną pasirašytame komunikate įtvirtinta nuostata, kad iki 2020 m. 40 proc. Europos Sąjungos gyventojų privalės turėti universitetinį išsilavinimą.
Tačiau apie tai, pasak Mykolo Romerio universiteto (MRU) rektoriaus prof. dr. A.Pumpučio, Lietuvoje niekas nekalba. „O tai rimta užduotis Lietuvos aukštojo mokslo vadybininkams ir universitetams. Dabar ES minėtas rodiklis siekia 26 proc., tačiau yra šalių, tokių kaip Airija, kuriose 41 proc. gyventojų įgiję universitetinį išsilavinimą. Skandinavijos šalyse minėtas rodiklis viršija 30 proc., o Lietuvoje svyruoja apie 18–20 proc.“, – primena A.Pumputis.
Mūsų šalies verslininkai vis kartoja, kad socialinės krypties aukštąjį išsilavinimą turinčių specialistų Lietuvoje jau dabar per daug. Esą rinkai labiau reikia inžinierių ir darbininkų. O darbdaviai taip išlepinti, kad net valytojos turi mokėti kelias užsienio kalbas ir turėti aukštojo mokslo diplomą. Todėl svarstymai, kur įdarbinti antra tiek aukštąjį išsilavinimą turinčių specialistų, gali būti ne iš piršto laužti. Vis dėlto A.Pumputis šias abejones atrėmė tokiais argumentais: „Verslininkams reikia aklų vykdytojų. O baigęs universitetą darbuotojas gali tapti jų konkurentu. Tarkime, versle padirbėję ir įgiję patirties specialistai dažnai įkuria savas firmas. Tokių pavyzdžių žinome ir pramonės, ir prekybos srityse. Tad aukštąjį išsilavinimą turinčių darbuotojų poreikis priklauso ir nuo šalies civilizuotumo lygio.“

Rytai metė iššūkį
Sau dar leidžiame jaustis provincija, tarsi atsitvėrusia, esančia nuošaliau nuo pasaulio. Bet pažiūrėjus plačiau, pasaulio mastu, klostosi šiek tiek kitoks vaizdas. Pietų Korėjoje neseniai surengtame didžiuliame prestižiniame Azijos universitetų forume „AUPF 2012“, kuriame dalyvavo ir A.Pumputis, nuskambėjo šūkis, kad 2020–2040 m. Azijos šalys gamins 51 proc. pasaulio vidaus produkto, dabar jo gamina 27 proc. „Tuos pačius skaičius girdėjau ir neseniai lankydamasis Briuselyje, kur buvo kalbama apie Azijos grėsmes“, – pabrėžia A.Pumputis.
Šiame Azijos universitetų forume jis pastebėjęs įdomią naujovę: didžiulis kongresas prasidėjo ikimokyklinio ugdymo lygio vadybininko pranešimu, ko neteko matyti nė vienoje pasaulio šalyje. Po to kalbėjo vidurinės grandies ir universitetų atstovai. Juos vienijo šūkis: “Mes turime išugdyti nugalėtojus!” Tam tikslui sutelktos visos ugdymo grandys. “Jie prieš nieką nepozavo, jiems nereikėjo prieš kažką pasirodyti geresniems ar gudresniems, nei yra, nes iš Europos forume dalyvavome tiktai du žmonės. Jie atvirai diskutavo tarpusavyje, kaip sieks užsibrėžtų ambicingų tikslų, ir pagrindinis būdas – visuotinio aukštojo išsilavinimo skatinimas“, – pasakoja MRU rektorius.
Profesoriaus teigimu, galime nelavinti savo visuomenės, investuoti pinigus kitur, ir kurį laiką iš inercijos dar išgyvensime. Tačiau (ne)išsilavinimo rezultatai pasirodo po 15–20 metų. Kaip tuo metu, palyginti su Azija, atrodys Lietuva? „Įsivaizduokite menkai išsilavinusių žmonių kraštą, neturintį nei naudingų iškasenų, nei unikalios geografinės padėties. Ką galėsime pasiūlyti pasauliui, kaip gintis? Juk gintis galime tik išmintinga politika ir intelektu. O gintis teks, ir vienintelė mūsų stiprybė yra krašto žmonių lavinimas. Mums reikia darbo vietų kūrėjų, o darbininkų savaime atsiras“, – įsitikinęs A.Pumputis.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/prognozes-2013 internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

“Lietuvos studentų forumą kuriame tam, kad skirtingą patirtį surinkę Lietuvos ir užsienio studentai galėtų pasisakyti vienu svarbiausių klausimų valstybei. Dažnos kalbos apie aukštųjų technologijų Lietuvą, startuolių sėkmę ar žinių ekonomikos valstybę skamba naiviai be stipraus ir aiškią viziją turinčio universiteto. Norime skatinti viešąją diskusiją paremtą skaičiais ir argumentais, o ne asmeninėmis nuomonėmis.” – teigia Lietuvos studentų forumo prezidentas Povilas Joniškis.

Lietuvos studentų forumas – tai 2012 m. gruodžio 16 – 20 dienomis vyksiantis renginys, kurio metu kruopščiai atrinktų 70 gabiausių ir labiausiai motyvuotų studentų bus pakviesti pasiraitoti marškinių rankoves, nusisegti laikrodžius, nes per kitas devyniasdešimt šešias valandas jie spręs aktualiausius Vilniaus universiteto akademinius, strateginius, finansinius bei technologinius klausimus. Renginį organizuoja Kembridžo ir Oksfordo universitetų studentai bendradarbiaudami su Vilniaus universiteto Studentų atstovybe, komerciniais bei socialiniais partneriais.

Lietuvos studentų forumas orientuotas į geriausiuose Lietuvos ir užsienio universitetuose besimokančius studentus. Viena reikšmingiausių jo dalių – keturių dienų trukmės kūrybinės dirbtuvės. Jų metu į šešias tikslines grupes suskirstyti studentai dirbs drauge su profesionalias rekomendacijas teikiančiais renginio partneriais – “Barclays” technologijų centru, “Swedbank”, “Civitta”, “PwC”, “MAQS” ir “Seriously Inc.” Remdamiesi Vilniaus universitetu kaip pavyzdžiu visai Lietuvos aukštojo mokslo sistemai, studentai kurs strategiją, kuri didintų Vilniaus universiteto konkurencingumą tarptautiniame kontekste.

Gruodžio mėn. 20d. plačiajai visuomenei atviroje baigiamojoje forumo diskusijoje bus pristatyti bei oficialiai VU rektoriui prof. Jūrui Baniui įteikiami komandų darbo rezultatai.

Forumo organizatorių kvietimu į renginį atvyksta ir diskusijoje dalyvaus: Dr Mary-Louise Kearney – Oksfordo Universiteto docentė, specialioji Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (OECD) patarėja globalaus aukštojo mokslo klausimais; Dr Diāna Pauna – Stokholmo ekonomikos mokyklos Rygoje prorektorė; Dr Ainius Lašas – Oksfordo universiteto Politikos ir tarptautinių ryšių katedros vyriausiasis mokslinis bendradarbis; Dr Mantas Adomėnas- Lietuvos Respublikos Seimo narys, Kembridžo universiteto filosofijos mokslų daktaras.

Dr. M-L.Kearney: Džiaugiuosi, jog esu pakviesta dalyvauti Lietuvos studentų forume, nes kai kartu susirenka skirtingų pasaulėžiūrų darbdaviai, studentai, dėstytojai, absolventai ir profesinių sąjungų atstovai diskusija ir jos rezultatai daro didžiausią įtaką universiteto vardo kūrimui bei tikslų formavimui.

Svarbu suprasti, jog Lietuvos studentų forume diskusijos- tik darbų pradžia. renginio organizatoriai sudarys terpę, kurioje studentai, naudodami verslo konsultantų, finansų analitikų, reklamos bei programinių sistemų kurėjų taikomą metodiką ir darbo praktiką, atliks detalią idėjų analizę. Dalyviai, paruošę nepaviršutiniškus, apgalvotus kiekybinius ir kokybinius argumentus, stengsis pasiūlyti realius būdus univeristetų konkurencingumui didinti, kūrybingus komunikacijos pasiūlymus bei pirmąją Vilniaus universiteto mobiliąją aplikaciją. Daugiau informacijos ir registracijos formą rasite: www.lsforumas.lt

Naujausios studentų apklausos duomenimis, vidutinės Lietuvos studento išlaidos siekia vos 567 Lt per mėnesį.

Ne veltui studentai laikomi išradingiausia tautos dalimi: atlikto tyrimo duomenimis, studijuojantys jaunuoliai pragyvenimo išlaidoms per mėnesį išleidžia mažiau nei po 600 Lt. Kita vertus, tai nereiškia, jog „kirvio sriuba“ jau tapo kasdieniniu studentų maistu: devyni iš dešimties studentų gauna svarią „natūrinę“ paramą iš tėvų.
Artėjant priėmimui į aukštąsias mokyklas, daugeliui būsimų studentų bei jų tėvų pravartu ne tik susirūpinti pasirengimu egzaminams, bet ir suplanuoti būsimas išlaidas, kurių pareikalaus studijos universitete ar kolegijoje. Kaip rodo tyrimų rezultatai, pragyventi būtinų lėšų kartais pritrūksta daugiau nei pusei studentų. Nepaisant to, studentai neretai demonstruoja ne mažesnę finansinę išmonę nei dirbantys šalies gyventojai.
„Swedbank“ Asmeninių finansų instituto ekspertai pernai parengė studento pragyvenimo išlaidų mėnesio krepšelį, padedantį susiorientuoti išlaidų kreivėse studentams ir jų tėvams. Biudžetas buvo skirtas konkrečiam atvejui – dieninio kurso studentui, studijuojančiam Vilniuje, gyvenančiam bendrabutyje, važinėjančiam viešuoju transportu ir du kartus per mėnesį vykstančiam aplankyti tėvų į Šiaulius. Įvertinus bendrabučio, maisto ir transporto išlaidas, taip pat lėšas, skiriamas aprangai ir avalynei, asmens higienos priemonėms įsigyti, sveikatai pataisyti, mokslams, 50 Lt išleidus laisvalaikio pramogoms, prieita išvada, kad studento mėnesio išlaidos vidutiniškai sudarytų 817 Lt. Tiesa, kai ką tokia suma papiktino, esą ji nereali.
Šių metų kovo–balandžio mėnesiais Asmeninių finansų institutas vėl ėmėsi studentų finansinės padėties analizės. Šįkart ji buvo paremta ne teoriniu būtinųjų išlaidų apskaičiavimu, o praktine situacija – instituto inicijuotoje apklausoje dalyvavo ir informaciją pateikė daugiau nei 9 tūkst. šalies studentų. Apklausos rezultatai iš pirmo žvilgsnio gali apstulbinti ne vieną: tyrimo duomenimis, vidutinės studento išlaidos siekia vos 567 Lt per mėnesį.
Vis dėlto būtų klaidinga tokią sumą laikyti studentišku mėnesio biudžetu. Net 90 proc. studentų patvirtino sulaukiantys rūpestingų tėvų paramos. Ne pinigine išraiška, o natūra. Daugeliui studentų maisto produktus ir drabužius perka, automobilio baką degalų pripildo būtent tėvai. Ši natūrinė parama studentams yra itin svari, daliai jų padedanti būtinąsias mėnesio išlaidas sumažinti perpus ar dar daugiau. Be to, už daugelį studentų (75 proc.) tėvai bei artimieji sumoka ir įmokas už mokslą.
Žinoma, tėvų parama taip pat nėra beribė, o studentiško gyvenimo ypatumai diktuoja savo sąlygas, todėl natūralu, kad daugiau nei pusė studentų kartais pritrūksta pragyventi būtinų lėšų. Viena vertus, kišenėse švilpiant vėjams didžioji dalis studentų demonstruoja finansinį sąmoningumą: 56 proc. finansų spragas kamšo mažindami vartojimą. Antra vertus, nemaža dalis jaunuolių – 24 proc. apklaustųjų – papildomos finansinės paramos kreipiasi į gimdytojus. 3 proc. studentų keliauja į greitųjų kreditų bendroves.
Bene labiausiai džiugina faktas, kad gaudami 2,5 karto mažesnes pajamas už vidutinį darbo užmokestį, vidutiniškai 615 Lt/mėn., studentai dar geba ir sutaupyti. Beveik 20 proc. tam tikrą sumą santaupoms atideda kiekvieną mėnesį, dar beveik pusė tai daro nereguliariai. Disciplinuotai taupantieji per mėnesį vidutiniškai atideda 167 Lt, nedisciplinuotieji – 76 Lt. Žinoma, tokiai taupymo matematikai didelę įtaką daro dirbantys ir pas tėvus gyvenantys studentai, kurie atsidėti kaupimui turi didesnes galimybes ir taip gerina bendrus statistinius duomenis.
Greičiausiai daugeliui kyla klausimas: kaip taupyti, gaunant mažiau nei minimumą? Tačiau šiuo atveju kalbame apie studentus, kurie dažnai vadinami išradingiausia tautos dalimi. Ir toks išradingumas tikrai pagirtinas – jau dabar ugdomi taupumo įpročiai ilgainiui virs vis reikšmingesnėmis sumomis. Be to, studentai gali naudotis įvairiomis nuolaidomis (pavyzdžiui, viešajam transportui), gyventi aukštųjų mokyklų bendrabučiuose, gauna paramą „natūra“ iš tėvų – visa tai irgi reikšmingai mažina pinigines išlaidas. Na, o būsimiems studentams bei jų gerove susirūpinusiems tėvams vertėtų prisiminti, kad studijuojant dera gyventi studentiškai. Antraip „studentiškos dietos“ gali tekti laikytis baigus universitetą.
Kaip rodo tyrimų rezultatai, pragyventi būtinų lėšų kartais pritrūksta daugiau nei pusei studentų.