Ministro Pirmininko interviu Lietuvos radijui.

Premjere, vakar Vyriausybė pasitarime sutarė, kad MMA galėtų didėti nuo kitų metų pradžios, jeigu Seimas priimtų darbo santykių liberalizavimo įstatymus. Klausimas: ar darbo kodekso pataisoms pritartų Trišalė taryba, ar tai galėtų būti tiesiog politinis sprendimas? Jūs sakote, kad verslo sąlygos pagerėtų, tačiau būtų mažiau apsaugotas samdomas darbuotojas. Ką manote?

Mes pasiūlėme minimalią algą didinti dviem etapais: nuo liepos 1 dienos didinti iki 850 Lt. Jeigu būtų priimtas įstatymų paketas dėl darbo sąlygų pakeitimo (padarant darbo sąlygas lankstesnes), tai tada matytume galimybę nuo sausio 1 dienos didinti MMA iki 900 Lt. Kodėl siūlome tuos du dalykus daryti kartu? Mums rūpi darbo vietų augimas, rūpi sąlygos, kurios leistų verslui kurti daugiau naujų darbo vietų. Darbo vietos neatsiranda savaime. Jos neatsiranda finansų ministrei ar Premjerui paliepus. Jos atsiranda tada, kai verslas gali jų daugiau sukurti. Augimo darbotvarkė, apie kurią po Prancūzijos Prezidento rinkimų daug kalbama ir Europoje, tiek Lietuvoje, tiek visoje Europoje, visų pirma, turi būti siejama su sąlygų sukūrimu, kurios leistų verslui ir augti, ir kurti naujas darbo vietas. Kaip rodo Europos Komisijos atlikta analizė, ekspertų, verslo atlikti tyrimai, Lietuvoje vienas iš pagrindinių trukdžių, neleidžiančių verslui drąsiau kurti naujas darbo vietas, yra nelankstūs darbo santykiai. Lietuvos mokslininkų tyrimai, išspausdinti viešose publikacijose, Lietuvos universitetų ekonomistų tyrimai rodo, kad nesubalansuotai didinant MMA, t.y. vienu etapu padidinus tiek, kad verslui taptų sudėtinga tokią naštą pakelti, galime sulaukti darbo vietų sumažėjimo. Viename iš VU mokslininkių straipsnių kaip tik ir teigiama, kad atlikus visus ekonominio modeliavimo darbus galima įsitikinti, kad padidinus MMA nuo 800 iki 900 Lt, darbo vietų skaičius sumažėtų maždaug 5 proc. Mes siūlome subalansuotą sprendimą, kurio rezultatas – daugiau ir geriau apmokamų darbo vietų.

Premjere, šiandien Seimas svarstys PVM lengvatų spaudos leidiniams projektą. Kartu Seimo nariai siūlo lengvatas ir kai kuriems maisto produktams. Dabar pasigirdo didžiųjų miestų merų siūlymai lengvatą įvesti ir viešajam transportui. Galima tai suprasti kaip prieš rinkiminius pareiškimus… Tačiau kokios PVM lengvatos yra realios?

Ši lengvata yra skirta vienam konkrečiam segmentui – regioninei spaudai, tačiau greta atsirado kitų siūlomų lengvatų. Ne kartą atlikti Valstybės kontrolės skaičiavimai rodo, kad PVM lengvatos neduoda naudos vartotojui, jos duoda tik papildomą pelną gamintojams ir kartu sumažina biudžeto pajamas. Šiame projekte yra siūlomos papildomos lengvatos maistui, dviratininkų šalmams, vaikų dviratukams ar kėdutėms. Finansų ministerijos ekspertų skaičiavimais, jeigu toks projektas būtų priimtas, pajamos į valstybės biudžetą sumažėtų maždaug 1 mlrd. Lt. Tai reiškia, kad milijardas litų turėtų būti nuimtas nuo mokytojų atlyginimų, pensijų, sveikatos sistemos finansavimo. Tokia yra lengvatų kaina. Mūsų Vyriausybės laikosi principinės nuostatos, kad žymiai geresnis yra Danijos kelias – mažinti ir atsisakyti tokių lengvatų, o esant reikalui, kurias nors sritis paremti biudžeto pinigais, subsidijuoti. 2008-2009 m. priėmėm visą eilę sprendimų, kurių dėka Lietuvoje PVM lengvatų skaičius sumažėjo labai stipriai. Galime džiaugtis į biudžetą gerai surenkamu PVM mokesčiu. To dėka galime finansuoti visą eilę visuomenei svarbių išlaidų. Yra likę, berods, tiktai trys PVM lengvatos: knygų leidybai, vaistams ir šildymui. Svarstymai dėl PVM regioninei žiniasklaidai galėtų būti rezultatyvūs, jeigu tas svarstymas vėl neišplis iki begalybės.

Vyriausybės pasitarime pirmadienį Socialinės apsaugos ir darbo ministerija siūlo pritarti paramos nepasiturintiems gyventojams pertvarkai. Kokie tai bus etapai? Kokie svarbiausi darbai? Ar tai reiškia, kad paramos ir paramos gavėjų mažės?

Socialinės paramos pašalpų sistema jau yra pertvarkoma. Penkios savivaldybės įgyvendina naują bandomąją sistemą. Mūsų įsitikinimu, pirmų keturių mėnesių rezultatai yra tikrai labai įdomūs ir verti, kad į juos dėmesį atkreiptų kitos savivaldybės. Šilalės ir Akmenės savivaldybėse, kurios prisiėmė atsakomybę už socialinės paramos pašalpų dalinimą, lyginant su praėjusiais metais sutaupė apie 30 proc. lėšų. 30 proc. sumažėjo paramos gavėjų, kadangi į sprendimą, kam skirti tokią paramą, labai aktyviai įsitraukė vietos bendruomenės – kaimelių, seniūnijų, miestelių bendruomenės.

Premjere, tai reiškia, kad paramos paprasčiausiai negauna tie, kurie susitvarko tvarkingai popierius, bet iš tiesų yra dirbantys, gaunantys pajamų ir turto.

Jūs absoliučiai teisūs. Žmonės, gyvenantys kaimynystėje, žymiai geriau gali pamatyti, ar tokiai šeimai, žmogui reikalinga parama, ar jis bando apgaudinėti savo bendrapiliečius.

Kam tikrai reikia – parama yra skiriama ir žymiai greičiau, kiek aš suprantu. Nelaukiant kol praeis kažkiek laiko, kol žmogus neturės darbo arba kiek reikės pastovėt Darbo biržoj.

Jūs visiškai teisūs. Džiaugiuosi, kad savivaldybės, kurios ėmėsi tokios atsakomybės ir pertvarko paramos skirstymo sistemą, pasiekė rezultatų. Sutaupytos lėšos lieka savivaldybės žinioje ir jie tuos pinigus gali skirti kelių tvarkymui ar kitų, bendruomenei svarbių, projektų realizavimui. Visų mūsų solidarumas pasidaro žymiai taiklesnis ir mažiau kainuojantis.

Premjere, praėjusią savaitę Vyriausybė pritarė Koncesijos sutarčiai su Japonijos kompanija „Hitachi“ dėl Visagino AE statybos. Kaip žinome, šio projekto kritikai inicijuoja gyventojų referendumą, renka parašus. Kai kurie Seimo nariai inicijavo Seimo nutarimą dėl referendumo surengimo. Po pateikimo tokiam nutarimo projektui pritarta. Kaip į tai reaguotų kompanija „Hitachi“ – strateginis investuotojas – jeigu vis dėlto referendumas Seimo narių iniciatyva būtų surengtas?

Svarbu yra tai, kad Vyriausybė patvirtino labai svarbius įstatymų projektus ir dėl VAE, ir dėl SGD terminalo, ir dėl nacionalinės energetinio saugumo strategijos, ir dėl mūsų elektros sistemų sinchronizacijos su Vakarų Europos sistemomis. Didelis pluoštas dokumentų, informacijos, verslo planų yra pateikta Seimui. Tikiu, kad Seime vyks tikrai racionalios diskusijos. Diskutuoti, ginčytis ir kelti klausimus tikrai yra dėl ko. Kartu yra galimybė remtis labai konkrečiais skaičiais, ne vien tiktai emocijomis. Referendumas yra Lietuvos žmonių teisė: surinkti 300 tūkst. parašų ir reikalauti, kad vienas ar kitas klausimas būtų sprendžiamas referendume. Kai tokios iniciatyvos imasi patys Seimo nariai, tai investuotojui gali kilti abejonių, kiek politinės valios ir sutarimo tokiu svarbiu klausimu yra Lietuvoje. Atkreipiu dėmesį, kad Visagino AE projektas yra tęstinis. Pirmieji pareiškimai, kad Lietuvoje uždarius Ignalinos AE turėtų būti statoma nauja AE, buvo padaryti A.Brazausko Vyriausybės dar 2005-2006 metais. G.Kirkilas toliau tęsė darbus: buvo priimtas AE įstatymas, kuriame nedviprasmiškai pasakyta, kad Lietuva turi statyti naują AE. Mūsų Vyriausybė tęsia šio įstatymo įgyvendinimą. Mes turime tarptautinio konkurso metu atrinktą strateginį investuotoją ir privalome šio konkurso atrankos procedūrą užbaigti logišku sprendimu.

Premjere, ar strateginis investuotojas būtų susirūpinęs, jeigu vis dėlto Seime būtų priimtas nutarimas rengti referendumą?

Aš negaliu atsakyti už strateginį investuotoją, tačiau mums patiems turėtų rūpėti, kad galiojant AE įstatymui, Seime priimami tokie sprendimai, kuriuos būtų sunku logiškai ir juridiškai paaiškinti. Tai reikštų, kad galiojant AE įstatymui siūloma dar kartą tokį pat įstatymą patvirtinti referendume.

Premjere, negaliu nepaklausti: manoma, kad artimiausiu metu „Gazpromas“ dujas buitiniams vartotojams pabrangins 20 proc., o artėjant šildymo sezonui gamtinės dujos gali brangti dar 4 proc. Tai rodo ir rusiškos naftos kaina, ir padėtis naftos rinkoje. Ar yra šiuo metu kokių nors paguodžiančių ir viltį suteikiančių žinių, kad „Gazpromas“ keis savo kainodarą, kaip tą padarė kai kurioms kitoms Europos valstybėms?

Su „Gazpromu“ vyksta derybos dėl Lietuvos dujų ūkio pertvarkos ir perdavimo tinklų atskyrimo nuo skirstomųjų tinklų. Įgyvendinus šią pertvarką, iki 2014 metų pabaigos mes jau turėtume sukurtą konkurencingą ir skaidrią viso dujų ūkio sistemą su kartu veikiančiu suskystintų dujų terminalu. Vartotojai galėtų gauti pigiausiai pasaulio rinkoje galimas gauti dujas, o „Gazpromas“, siekdamas išlaikyti savo tiekiamų dujų vartotojus, mažintų kainas. Šiandien sunku prognozuoti, kaip „Gazpromas“ elgsis. Gali būti, kad jis pradės rengtis 2014 m. pabaigai, todėl gali pradėti taikyti  lankstesnes dujų kainas. Gali būti ir taip, kad ir toliau bus norima piktnaudžiauti savo monopoline padėtimi, dėl ko Lietuva nesulauktų mažesnių dujų kainų.

Ačiū už pokalbį.

2025-aisiais pagrindinę dirbančiųjų dalį Lietuvoje sudarys šiandieniniai trisdešimtmečiai, dirbantys paslaugų sektoriuje. Tačiau ar jie šiandien suvokia tokią perspektyvą?

Prieš keletą mėnesių „Veidas“ bandė pažvelgti, kokios profesijos Lietuvoje bus paklausiausios po penkerių metų. Tyrimas parodė, kad didžiausia paklausa galės džiaugtis įvairių sričių informacinių technologijų specialistai, biotechnologai ir biochemikai, nanotechnologai, inžinieriai, gydytojai. Mažiausiai darbo bus šiandien intensyviai kepamiems teisininkams, vadybininkams, statybininkams, ekonomistams ar miškininkams.
Tokia informacija jaunimui yra aukso vertės, mat šiandien Lietuva patenka tarp aštuonių ES šalių, kuriose jaunimo nedarbas didžiausias – šis rodiklis siekia beveik 35 proc. Nuo 2009 m. bedarbių jaunuolių skaičius šoktelėjo beveik trigubai ir šiandien sudaro beveik 49 tūkst. žmonių. Tarkim, neseniai atliktas Bristolio universiteto ekonomistų Paulo Greggo ir Emmos Tominey tyrimas parodė, kad jaunuoliai, patyrę nedarbo laikotarpį, vėliau būn linkę uždirbti mažiau. Tyrime pateikiamas pavyzdys, kad jei jaunuolis iki 23 metų neranda darbo bent metus, po dešimties metų jis bus linkęs uždirbti iki penktadalio mažiau nei jo kolegos, kurie nepatyrė bedarbio dalios.
Atrodytų, problema aktuali ir nenauja, tačiau valdžios institucijose nematyti ryžtingų žingsnių, kurie padėtų dabartiniam jaunimui apsispręsti dėl savo profesinės karjeros. Lyg ir pradėti darbai rengiant kvalifikacijų žemėlapį, kuris padėtų susigaudyti, kokios profesijos ir su jomis susijusios studijos yra ar bus paklausios. Deja, visi parengiamieji darbai yra kažkur anapus – Švietimo ir mokslo bei Ūkio ministerijos klerkų stalčiuose, ir atrodo, kad dar kelerius metus tokio žemėlapio nė apmatų nematysime.
Simptomiška ir tai, kad bandant pasikalbėti su Lietuvos darbo biržos vadovais apie jų numatomus darbo rinkos pokyčius per artimiausią dešimtmetį, „Veido“ žurnalistui buvo atsakyta, kad tokios informacijos šios institucijos vadovai neturi. Pasak darbo biržos atstovų, ši organizacija gali pateikti prognozes daugiausia metams į priekį, bet ne toliau, mat viskas priklauso nuo politinės padėties šalyje.
Keistoka, kad šios institucijos vadovai nesiteikia ar nesiryžta prognozuoti ateities tendencijų: matyt, tai tiesiog funkcionieriai, vykdantys paliepimus „iš aukščiau“. Vis dėlto „Veidas“ bandė pažvelgti tolėliau į ateitį ir pamodeliuoti svarbiausias tendencijas, kurios keis dirbančiųjų gyvenimą po dešimties–penkiolikos metų.

Paslaugos taps stipriausiu šalies produktu

Dauguma „Veido“ kalbintų pašnekovų sutaria, jog, nepaisant to, kad šiandien pramonė yra daugiausiai darbo vietų generuojanti ūkio šaka, apie 2025-uosius Lietuvoje bus stipriai sumažėję darbo vietų būtent pramonės srityje bei žemės ūkyje. Priežastis – naujausios technologijos, leisiančios daugumą gamybos procesų automatizuoti, dėl to darbuotojų reikės mažiau, tačiau jie turės būti aukštesnės kvalifikacijos. „Po dešimties metų, o gal ir greičiau, žemės ūkyje pasieksime JAV lygį – šioje srityje dirbs apie keturiskart mažiau žmonių“, – prognozuoja ekonomistas Žygimantas Mauricas.
Panašią ateitį mato ir ekonomikos profesorius Rimantas Rudzkis, teigiantis, kad ilgainiui vis mažesnį svorį Europos ekonomikoje užims masinė prekių gamyba – ją pakeis paslaugų teikimas.
Artimiausią dešimtmetį taip pat turėtų stipriai sumažėti darbo vietų viešajame sektoriuje – dėl vis intensyvesnio informacinių technologijų panaudojimo šioje srityje, taip pat dėl demografinių tendencijų. Abu „Veido“ pašnekovai daug kritikos pažėrė šiandienos viešajam sektoriui ir su ES parama susijusioms įstaigoms. Pasak jų, čia daugybė žmonių dirba tuščiai ir sukuria tik dar daugiau nereikalingų popierių: daug žmonių rašo projektus ir ataskaitas, kiti juos konsultuoja, treti juos tikrina. Ratas sukasi, bet naudos nėra.
„Šie žmonės dirba, bet nesukuria jokio produkto. Todėl manau, kad per didelis reguliavimas galų gale veda į chaosą ir pridaro tik žalos“, – perspėja R.Rudzkis.
O Ž.Mauricas įžvelgia ir šios srities darbuotojų nelankstumą: ateityje pasikeitus situacijai, šie žmonės nesugebėtų rasti kito darbo. Tai ypač svarbu, juk šiandien daugelis viešajame sektoriuje dirbančių trisdešimtmečių po penkiolikos metų gali pasijusti mokantys tik generuoti popierius.
Kalbėdami apie pramonės įmones, „Veido“ pašnekovai prognozuoja, kad ateityje dauguma jų didelę dalį tiesiogiai su gamyba nesusijusių paslaugų pirks iš kitų įmonių. „Jeigu moderni įmonė yra automatizuota ir joje dirba šimtas robotų bei dvidešimt gerai mokamų darbuotojų, tai dar nereiškia, kad ji sukuria tik dvidešimt darbo vietų“, – teigia Ž.Mauricas. Pasak jo, tokia įmonė pirks logistikos, audito, sandėliavimo, informacinių technologijų bei kitas paslaugas iš kitų įmonių, todėl tokių bendrovių, o kartu ir darbuotojų, poreikis tik didės.
Šių metų pradžioje Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas parengė panašias įžvalgas: jose taip pat prognozuojamas po 2020-ųjų didėsiantis paslaugų verslui, medicininių bei transporto paslaugų poreikis. Aukštos kvalifikacijos paslaugų ir inovacijų kūrimo sektorius irgi augs – Lietuvai šioje srityje dideles perspektyvas mato visi kalbinti pašnekovai. Todėl šiandien keistai atrodo, kad ganėtinai vangiai iš valstybės institucijų sklinda žinia apie tai, jog itin trūksta IT srities specialistų ar inžinierių. „Manau, kad imigracijos tikrai neišvengsime“, – teigia R.Rudzkis.
Jam antrina ir Ž.Mauricas, kuris tiek imigraciją, tiek emigraciją mato kaip didesnio darbuotojų mobilumo ateityje poreikį. Pasak jo, lietuviai šiandien vis dar yra per daug prisirišę prie savo gyvenamosios vietos ir dažnai prie jos derina savo darbą.

Mokytis, mokytis ir dar kartą mokytis

Atrodo, kad šis komunizmą sukurti bandžiusio Lenino šūkis atgimsta ir bus vis aktualesnis po gerų penkiolikos metų. R.Rudzkis pabrėžia, kad ateityje vis aktualesnis bus mokymasis visą gyvenimą, ypač kvalifikuoti darbuotojai turės periodiškai tobulinti savo gebėjimus. „Juolab kad vis labiau plis mokymasis internetu, kai sėdėdamas Vilniuje galėsite mokytis Amerikos universitete“, – pranašauja ekonomistas.
Ir iš tiesų, prieš savaitę dvi žinomiausios JAV mokymosi įstaigos – Masačusetso technologijos institutas bei Harvardo universitetas – paskelbė apie bendrą virtualaus švietimo projektą „EdX“, kuris prasidės nuo šio rudens. Šis projektas apims geriausių abiejų mokymosi įstaigų dėstytojų paskaitas, kurias žiūrėti internetu galės bet kurioje planetos vietoje esantis studentas. Be to, „EdX“ platformoje numatytos ir kitos virtualaus mokymosi priemonės: internetinės diskusijos su kitais besimokančiaisiais, seminarai, virtualios laboratorijos bei kiti interaktyvūs įrankiai.
Prisidėti prie šio virtualaus universiteto projekto ketinama skatinti ir kitas aukštąsias mokyklas. Žinoma, gydytojų virtualiai galbūt nerengsime, tačiau kitų profesijų specialistai galės mokytis arba kelti savo kvalifikaciją nemokamai, mokydamiesi iš geriausių pasaulio specialistų.
Remiantis Europos profesinio mokymo plėtotės centro (CEDEFOP) duomenimis, apie 2020-uosius Europoje prireiks apie 16 mln. daugiau aukštos kvalifikacijos darbuotojų, o žemos kvalifikacijos darbuotojų iki to laikotarpio sumažės apie 12 mln.
Pasak R.Rudzkio, informacinės technologijos iš pagrindų pakeis ir darbuotojų lankstumą, darbo vietos bei kvalifikacijos sampratą. „Nemažai paslaugas teikiančių specialistų galės dirbti lanksčiu grafiku, nebūtinai turės būti darbo vietoje, kas išties svarbu, jei savo paslaugas teiki užsienio klientams“, – kitus virtualios darbo vietos pranašumus vardija Ž.Mauricas.
Jis vis dėlto mano, kad po penkiolikos metų Lietuvoje bus daug daugiau savo verslą turinčių žmonių: jau šiandien į universitetus ateinanti karta yra itin drąsi, pasitikinti savimi ir lanksti, nors ir stokojanti noro mokytis ar šiek tiek intensyviau gilintis.

Lietuvos darbo rinka iki 2025 metų
1. Šiandieniniai trisdešimtmečiai. Apie 2025-uosius didžiąją dalį dirbančiųjų sudarys šiandieniniai trisdešimtmečiai.
2. Daugės darbų paslaugų sektoriuje. Po penkiolikos metų Lietuvoje stipriai sumažės darbų pramonės, žemės ūkio ir viešojo valdymo srityse.
3. Mokymasis visą gyvenimą. Ateityje nebeužteks vieną kartą įgyti profesiją – darbuotojai turės nuolatos tobulinti savo įgūdžius.
4. Interaktyvus internetinis švietimas. Mokytis ir tobulinti įgūdžius padės vis labiau populiarėjančios virtualios edukacijos priemonės internete.
5. Didės darbuotojų mobilumas. Po dešimtmečio lietuviai mažiau bus prisirišę prie gyvenamosios vietos ir ją derins pagal darbą.
6. Neišvengiama imigracija. Dėl daug didesnio darbuotojų mobilumo gerokai sustiprės imigrantų srautas į Lietuvą.
7. Informacinės technologijos paskatins ddarbuotojų lankstumą: darbo vieta ir laikas taps darbdavio ir darbuotojo susitarimo reikalu.
8. Daugiau verslininkų. Šiandien mokyklas bebaigianti jaunoji karta po penkiolikos metų steigs daugiau verslų.
9. Išsamios vienos srities žinios. Ateityje trūks išsamiai vieną sritį išmanančių specialistų, o plataus profilio darbuotojų reikės mažiau.
10. Žinių ekonomikos profesijos. Po penkiolikos metų ypač patrauklios bus tiksliųjų mokslų, biologijos ir kitos „sunkios“ profesijos.

Prognozuoti, kokia bus darbo rinka po dešimtmečio ar dar vėliau – nedėkingas užsiėmimas, juk daug kas priklausys ne tik nuo globalių ekonomikos pokyčių, bet ir nuo politinių sprendimų šalies viduje. Šia tema „Veidas“ kalbino žmogų, dirbantį įdarbinimo sferoje ir gerai suprantantį šią rinką valdančius mechanizmus – Šarūną Dyburį, vadovų paieškos įmonės „Search Group Vilnius“ vadovaujantį partnerį.
VEIDAS: Kaip manote, kaip Lietuvoje atrodys tipiškas dirbantysis 2025-aisiais? Ir kaip keisis kvalifikuotų darbuotojų poreikis?
Š.D.: Kalbant apie amžių ir išsilavinimą, tai vienareikšmiškai dabartiniai trisdešimtmečiai ateis į vadovaujančias pozicijas. Kadangi dirbu vadovų paieškos kompanijoje, tai tikrai galiu pasakyti, kad ateis ta banga žmonių, kurie jau yra įgiję išsilavinimą užsienyje ir turintys patirties – tiesiog tie žmonės taps vadovais už nuopelnus, o ne už tai, kad kažkuriuo momentu pirmi atsistojo „ant bačkos“. Gi nemaža dalis dabartinių vadovų yra būtent tokie – jie tiesiog laiku ir vietoje pataikė, galima sakyti laimėjo loterijoje. Kalbant apie amžių ar lytį, nemanau, kad bus kokių ryškesnių pokyčių, jaunų žmonių darbo rinkoje taip pat neturėtų trūkti.
Kita tendencija – daugės kvalifikuotų darbų. Palyginus su Vakarų šalimis, kuriose išvystyta pramonė, aišku, kad šiandien dar esame menkai automatizuotas krašas, įvairiuose segmentuose naudojama daug rankinio darbo. Ateityje nekvalifikuotų, rankinį darbą dirbančiųjų bus mažiau, nes gamybos automatizavimas pramonėje didės. Tą sąlygos didėjantys atlyginimai, dėl jų turės būti optimizuojami procesai ir mažinami kaštai – kompanijoms neapsimokės turėti daug darbuotojų, ypač dirbančių rankinį darbą.
Šiandien dauguma darbuotojų yra generalistai, išmanantys viską po truputį, bet gana paviršutiniškai. Po gero dešimtmečio reikės giliai vieną konkrečią sritį išmanančių darbuotojų.
VEIDAS: Kaip, jūsų nuomone, pasikeis darbo vieta, darbo grafikas? Naujausios informacinės technologijos leidžia šiandien dirbti iš namų. Galbūt padaugės laisvai samdomų darbuotojų (angl. freelancers)?
Š.D.: Nemanau, kad šiuo aspektu įvyks didelis pokytis. Laisvai samdomi darbuotojai kai kuriose srityse yra tikrai tinkami, tačiau, nemanau, kad tokių sričių itin padaugės. Juk tokie darbuotojai neprisiima atsakomybės iki galo ir kompanijos nors ir sutaupo, bet nemažai rizikuoja. Tuo tarpu prognozuoju, kad padaugės personalo nuomos kompanijų, kurios atliks tarpininko vaidmenį tarp laisvai samdomų darbuotojų ir užsakovų.
O dėl darbo vietos lankstumo – taip, tokia tendencija matyti, kad didelės kompanijos skaidysis į mažesnius padalinius, kurie bus skirtingose vietovėse. Tarkime, gamybos padaliniai galės būti Klaipėdoje, o administracijos ar rinkodaros skyriai Vilniuje, kur yra dauguma susijusios infrastruktūros.
O štai kad padaugėtų dirbančiųjų iš namų, netikiu, nes žmogus iš prigimties yra tinginys ir nemanau, kad staiga žmonės pasidarys supermotyvuoti ir galės pilnavertiškai dirbti iš namų.
VEIDAS: Visgi informacinės technologijos kažkaip keis darbo pobūdį?
Š.D.: Aš matyčiau vieną svarbų pokytį – darbo laikas nebus apribotas darbo valandomis. Didžioji dalis ateities darbo pozicijų bus vertinama tik pagal pasiekiamus rezultatus, todėl dažniausiai žmogus dirbs visą laiką.
Kitas aspektas – socialinė medija, tarkime, tie patys socialiniai tinklai, ypatingai pakeis darbdavio ir darbuotojo santykius. Darbuotojai neturės vienokio identiteto asmeniniame savo gyvenime ir tarkime, vos ne priešingo kompanijoje. Socialinės medijos atnešamas skaidrumas ves į tai, kad žmogus privačiame savo gyvenime ir kaip kompanijos darbuotojas bus vienas asmuo. Darbuotojo ir įmonės vertybės turės sutapti ir jis virs pakankamai geru kompanijos ambasadoriumi, kuris reprezentuos kompaniją ne tik darbo metu, bet ir po jo. Todėl būsimieji darbuotojai turės daug atsakingiau rinktis, kokioje kompanijoje jie norės dirbti.
VEIDAS: O kokių sričių profesionalų labiausiai reikės po dešimties penkiolikos metų?
Š.D.: Daugiausiai reikės su naujomis technologijomis susijusių specialybių atstovų – Lietuvoje šiose srityse yra dar nearti dirvonai. Be to, technologijos vystosi labai greitai, todėl ilgainiui atsiranda naujų sričių bei verslo nišų, kurios generuos naujas ir įdomias darbo vietas.
VEIDAS: Mokymosi visą gyvenimą paradigma – galbūt darbuotojas per savo darbingą amžių turės būti pasiruošęs bent kartą pakeisti savo specialybę?
Š.D.: Informacijos kiekiams augant eksponentiškai bei sudėtingėjant gamybos procesams, dirbantiesiems tikrai teks įdėti daugiau pastangų tobulinant savo kvalifikaciją. Nemanau, kad technologijos taip greitai keisis, kad žmonėms savo profesiniame gyvenime reikėtų keisti specialybę, tačiau tobulinti įgūdžius tikrai reikės.
VEIDAS: Kaip manote, kaip keisis savo verslą kuriančių ir samdomų darbuotojų santykis?
Š.D.: Kalbant apie Lietuvą, manau, kad tikrai daugės savo verslą kuriančiųjų. Tačiau tam įtaką daro tai, kad neturime pilnai susiformavusio smulkaus verslo segmento – lyginant su Vakarų šalimis, Lietuvoje verslininkų tikrai daugės ir po penkiolikos metų turėtume pasiekti ES vidurkį. Juolab, kas su laiku pasikeis šiandien vyraujantis gan neigiamas požiūris į verslą kuriančius žmones.

Dabar moterys kopti karjeros laiptais turi vienodas sąlygas su vyrais, tačiau tuo pačiu metu jos dar privalo pasirūpinti namų švara, jaukumu, vaikais. Psichologai tokią moters padėtį vadina dvigubos darbo dienos fenomenu.

Tarpukariu Lietuvos moterys profesinėje srityje savo talento negalėjo atskleisti: dažniausiai jos dirbdavo mašininkėmis ir sekretorėmis, politikoje dalyvavo vos kelios dailiosios lyties atstovės. Sovietmečiu moterys taip pat neturėjo daug galimybių kopti karjeros laiptais, nes buvo agituojamos dirbti menkai atlyginamą visuomeninį darbą.
Dabar moteris gali pasirinkti – siekti karjeros ar būti namų šeimininke, todėl vis daugiau dailiosios lyties atstovių dalyvauja politikoje, užima aukštus postus, kuria verslą, vadovauja stambioms tarptautinėms bendrovėms. Vis dėlto daugelis jų plėšosi tarp darbo ir buities, mat nori daug laiko skirti šeimai, stengiasi, kad namai būtų jaukūs ir tvarkingi, be to, dar nori turiningai leisti laisvalaikį, tobulėti ir siekti karjeros. Ar gali moteris įgyvendinti visus šiuos tikslus?

Tobulumo siekia sveikatos sąskaita

Vytauto Didžiojo universiteto Bendrosios psichologijos katedros lektorė Kristina Žardeckaitė-Matulaitienė pastebi, kad nors dabartiniais laikais moterų ir vyrų skaičius darbo rinkoje yra apylygis, tai nerodo realių moters galimybių daryti sėkmingą karjerą ir derinti ją su laimingu šeimyniniu gyvenimu. „Mokslininkų vartojamas terminas „dviguba darbo diena“ parodo tikrąją dirbančios moters padėtį. Dvigubos darbo dienos fenomenas atspindi vienodas vyrų ir moterų sąlygas siekti karjeros ir kartu išlikusią moterų „privilegiją“ rūpintis namais. Mat po darbo dienos moteris dar turi pasirūpinti namų švara, vakariene ir vaikais“, – dėsto K.Žardeckaitė-Matulaitienė.
Psichologei antrina Mykolo Romerio universiteto Politikos ir vadybos fakulteto docentė Aistė Dromantaitė-Stancikienė: „Dabar moteriai iškeltas tikslas – būti tobulai. Ji privalo būti graži, išsilavinusi, apsiskaičiusi, turi gebėti pasirūpinti vaikais, senyvais tėvais. Kelerius metus ar ilgiau galima sėkmingai derinti visas šias sritis, tačiau dažniausiai sveikatos sąskaita ir užmirštant savo poreikius. Dažnai moteris, stengdamasi būti tobula visose srityse, vėliau ima dvejoti, ar ji pati to nori, ar tik stengiasi kažkam įtikti.“
A.Dromantaitės-Stancikienės nuomone, nė viena moteris negali ilgai suderinti ir kopimo karjeros laiptais, ir namų rūpesčių, tad būna priversta kažko atsisakyti.
Atlikusi tyrimą „Moterų padėtis siekiant karjeros“ A.Dromantaitė-Stancikienė išsiaiškino, kad didžiausias moterų užimtumo lygis darbo rinkoje yra 40–44 metų amžiaus grupėje. Antra amžiaus grupė – 35–39 metai. „Šio amžiaus moterys dažniausiai jau neturi šeiminių įsipareigojimų: užauginusios vaikus ir pasiekusios karjerą, jos gali toliau tvirtinti savo profesines pozicijas ir save realizuoti. Vyresnio amžiaus moterys prisiima atsakomybę už pagyvenusius artimuosius, tad laiko, skiriamo darbui ir tobulėjimui, vėl sumažėja“, – dėsto A.Dromantaitė-Stancikienė.

Išgyvena kaltės jausmą

K.Žardeckaitė-Matulaitienė pabrėžia, kad gebėjimas derinti karjerą ir šeimos gyvenimą priklauso ne vien nuo moters, bet ir nuo kitų šeimos narių. „Jeigu šeimoje egzistuoja aiškus ir tolygus darbų pasidalijimas tarp vyro ir žmonos, vaikai žino bei vykdo savo pareigas, toks derinys įmanomas“, – neabejoja psichologė.
Deja, Lietuvoje, pasak Lygių galimybių ir sanglaudos ekonomikos instituto direktorės Onos Gražinos Rakauskienės, tik daug kalbama, bet mažai daroma, kad neliktų stereotipo, jog moteris – židinio saugotoja, o vyras – šeimos maitintojas. „Švedijoje jau seniai veikia dviejų maitintojų modelis. Ten sudarytos sąlygos jaunai moteriai, pagimdžiusiai vaiką, neiškristi iš darbo rinkos. Mat ji gali dirbti pusę dienos iškart po vaiko gimimo, todėl vėliau nereikia vytis kolegos vyro“, – pasakoja O.G.Rakauskienė.
Vis dėto moterims sunku kopti karjeros laiptais ne vien dėl įsisenėjusių stereotipų ar nelankstaus darbdavių požiūrio. Psichologai pastebi, kad daugelis moterų dar išgyvena ir kaltės šeimai jausmą, nes didelę dalį savo laiko bei dėmesio skiria darbui. „Kompensuoti dėmesio stoką moterys dažnai bando neadekvačiais būdais. Pavyzdžiui, po darbo dienos stengiasi be šeimos pagalbos atlikti stereotipiškai suprantamas kaip žmonai ar mamai privalomas pareigas – pagaminti vakarienę, sutvarkyti namus, nors psichologinių jėgų tam jau nebeužtenka“, – paaiškina K.Žardeckaitė-Matulaitienė.
Ir priduria, kad dėmesio hiperkompensacija gali pasireikšti ir bendraujant su vaikais. Pavyzdžiui, per dažnu ir pernelyg brangių dovanų pirkimu arba dirbtiniu bandymu per trumpą laiką „išsibendrauti“ su vaikais. „Nuo tokio bendravimo intensyvumo jiems gali svaigti galva“, – teigia psichologė.
Ji pabrėžia, kad tobulai atlikti ir suderinti visus moters atliekamus socialinius vaidmenis (žmonos, motinos, dukters, darbuotojos ar vadovės) nepavyks. Tad pataria objektyviai įvertinti galimybes atlikti kiekvieną vaidmenį, prieš tai pasvėrus kiekvieno jų svarbą.

Laikas sau – vėlai vakare

Nijolė Dirginčienė, Birštono savivaldybės merė

N.Dirginčienė įsitikinusi, kad daug dirbanti moteris gali spėti pasirūpinti ir namais, ir vaikais, taip pat rasti laiko savišvietai. „Man šeima – labai svarbi, saviraiška taip pat. Eidama Birštono savivaldybės administracijos direktoriaus pareigas, vakarais važinėjau į paskaitas ir parašiau magistro darbą. Žinoma, norint viską suspėti reikia pastangų. Daug darbų teko daryti miego sąskaita, o laiko sau skirdavau tik vėlai vakare“, – pasakoja N.Dirginčienė.
Beje, politikė pabrėžia, kad jeigu vyras neprisidėtų prie buities darbų, būtų labai sunku vienai rūpintis dar ir namais. „Vyras mano, kad gyvendamas tuose pačiuose namuose turi skirti laiko ir jų priežiūrai. Ir tai ne pagalba man, o darbų pasidalijimas“, – tvirtina Birštono savivaldybės merė.

Parą reikėtų ištempti iki 36 valandų

Janita Januškauskaitė-Plungė, bendrovės „Terra Animalis“, valdančios parduotuvių „Kika“, „Zooplanet“ ir „Zooterra“ tinklą, Zapyškio medelyną, vėrimo ir papuošalų salonus „Silver City“, bendrasavininkė

Verslą pradėjusi nuo gyvūnų kirpyklos, J.Januškauskaitė-Plungė mano, kad norint pasiekti profesinių aukštumų reikia išmokti valdyti laiką pagal sudėliotus prioritetus. „Mano prioritetai – aš, šeima, profesinė veikla ir laisvalaikis. Tiesa, norint visoms šioms sritims skirti pakankamai laiko, parą reikėtų ištempti nors iki 36 valandų“, – pripažįsta verslininkė.
Vis dėlto ji tvirtina dėl sėkmingai plėtojamo verslo nieko neaukojanti. „Mūsų šeimoje verslas – tai gyvenimo būdas. Mums patinka mūsų veikla, einame į priekį ir savo kelyje matome tik pamokas bei galimybę tobulėti“, – požiūrį į sunkumus atskleidžia J.Januškauskaitė-Plungė.

Tenka plėšytis tarp šeimos ir karjeros

Olga Konošenko, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro primabalerina, 2007, 2010 ir 2011 m. išrinkta Lietuvos Metų baleto soliste

Praėjus trims mėnesiams po dukters gimimo į sceną grįžusi O.Konošenko sako, kad be aktyvios veiklos negalėtų gyventi, tačiau yra priversta plėšytis tarp šeimos ir karjeros. „Tarp spektaklių ir repeticijų vos vieną dieną per savaitę galiu praleisti su šeima ar draugais. Kai važiuoju į vakarinį spektaklį ir matau, kaip tuo metu mamos su savo vaikais žaidžia lauke, graužiuosi, kad pati taip negaliu. Tačiau stengiuosi atsigriebti turėdama laisvą pusdienį“, – pasakoja balerina.
Ji tikisi, kad daugiau laiko dukrai galės skirti baigusi karjerą. Tik tuomet ji planuoja pagalvoti ir apie antrą vaikelį. Mat auginant dvi atžalas, O.Konošenko nuomone, nepavyktų suderinti buities, šeimos ir darbo: „Tiesa, ir augindama vieną dukrą sunkiai susitvarkyčiau, jeigu ne mamos pagalba.“

Be mamos pagalbos nebūtų susitvarkiusi

Gražina Tautvaišienė, Teorinės fizikos ir astronomijos instituto direktorė, Astronomijos observatorijos vedėja

G.Tautvaišienė tvirtina, kad vienodai laiko skirti darbui, šeimai ir dar sau – neįmanoma. „Daug dirbau, nes man buvo įdomu, tačiau dėl to negalėjau tiek laiko praleisti su sūnumi, kiek kitos mamos. Gimdyti išvažiavau tiesiai iš darbo, vaiko priežiūros atostogos buvo tik formalios. Tačiau be mamos pagalbos nebūčiau galėjusi atsiduoti mokslui“, – pripažįsta ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje žinoma astrofizikė.
Pavyzdžiui, maisto gaminimas buvo atiduotas į ponios Gražinos mamos rankas. Negalėjo mokslininkė vežioti savo sūnaus ir į būrelius. Nuoskaudą ji jaučia ir dėl to, kad išvykdama kelioms savaitėms ar net porai mėnesių į užsienyje vykstančias konferencijas palikdavo sūnų namie. „Vis dėlto man niekada nebuvo kilusi mintis, kad vaikas trukdo ką nors nuveikti ar pasiekti“, – tvirtina G.Tautvaišienė.

Vyksta tik į svarbiausias varžybas

Rūta Paškauskienė, stalo teniso žaidėja, daugkartinė Europos čempionė

R.Paškauskienė sako, kad gimus sūnui negalėjo tiek laiko skirti nei šeimai, nei sportui, kiek norėtų. Kad nenuskriaustų vaiko, tenisininkė vyksta tik į pačias svarbiausias varžybas. „Nesu fanatikė, daliju laiką ir šeimai, ir darbui. Mano šeima nukenčia tiek, kiek ir tų moterų, kurios dirba nuo aštuonių iki penkių. Juk pasiėmusios vaikus iš darželio jiems gali skirti vos kelias valandas per dieną“, – neabejoja R.Paškauskienė.
Nors moteris šiuo metu ruošiasi daryti pertrauką sportinėje karjeroje, nes laukiasi antro vaikelio, tačiau sako nesikremtanti dėl to, kad teks praleisti Londono olimpiadą. „Dabar bus pertrauka, sporto pasiilgsiu, tačiau baigti sportuoti dar neplanuoju, nors su dviem vaikais derinti varžybas, treniruotes ir šeimą bus dar sudėtingiau“, – neabejoja stalo tenisininkė.

Darbui reikia aukoti laiką

Zita Aušrelė Kučinskienė, Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto dekanė, VUL Santariškių klinikų Laboratorinės diagnostikos centro direktorė

Z.A.Kučinskienė mano, kad siekti karjeros ir neapleisti šeimos bei namų nelengva, tačiau kai moteris turi konkretų tikslą, aiškiai žino, ko nori, tada lengviau ne tik tuo įtikinti kitus, bet ir pačiai eiti pasirinktu keliu. „Visi tikslai turi būti apgalvoti. Be to, reikia numatyti, kad net ir apsisprendus nebus lengva. Norint kažko pasiekti, darbui reikia aukoti daug laiko. O dėl to nukenčia kažkas kitas – šeima, laisvalaikis“, – neabejoja VU Medicinos fakulteto dekanė.
Moteris pabrėžia, kad viena ji tiek daug nenuveiktų nei vadovaudama Medicinos fakultetui, nei Laboratorinės diagnostikos centrui. Jos nuomone, einant vadovaujamas pareigas labai svarbi komanda. Tik tuomet darbas vyksta sklandžiai.

Visame pasaulyje žmonės mokosi daugiausia tų pačių profesijų, tačiau skirtingose šalyse gali gerokai skirtis tiek to paties gydytojo, mokytojo ar statybininko darbo pobūdis, tiek darbdavio keliami reikalavimai, tiek ir algos dydis.

Lietuvos darbo rinka ir viešasis bei privatus sektorius ne tik darbo sąlygomis, bet ir reikalavimais sparčiai vejasi europinį lygį.
Štai mokytojo darbas Lietuvoje iš esmės nebesiskiria nuo kolegos, dirbančio Vakaruose ar Skandinavijoje, nes į mokymo procesą perkeliama vis daugiau turtingų šalių jau seniai naudojamų naujovių. Vis dėlto kol kas Lietuva išsiskiria vienomis mažesnių klasių Europoje (mokyklose mokytojų mažėja, bet ne taip sparčiai kaip mokinių), be to, mūsų mokyklos mažiau aprūpintos naujomis technologijomis ir kompiuteriais, o mūsų mokymo proceso lygis, sprendžiant iš mokinių rezultatų, Europos mastu nėra nei pats aukščiausias, nei pats žemiausias – tiesiog vidutiniškas.
Na, o jei grįšime prie pačių mokytojų, šiandien labiausiai į akis krinta jų atlyginimų skirtumai. Lietuvoje mokytojų atlyginimai tikrai nėra patys mažiausi ir netgi lenkia šalies vidurkį, bet jei palygintume, pavyzdžiui, su mokytojų atlyginimais turtingoje Norvegijoje (nors norvegų mokytojai dirba tiek pat, o gal net ir ne taip sunkiai), pamatytume didžiulį skirtumą. Nieko nuostabaus, kad mūsų pašnekovė Norvegijoje mokytoja dirbanti lietuvė Indra Gintalienė gali sau leisti atostogas Honkonge, kai Vilniaus Mikalojaus Daukšos vidurinės mokyklos anglų kalbos mokytoja Aurelija Čebelienė dažniausiai atostogauja Europoje, o prieš tai, kaip ir daugelis lietuvių, turi dar ir keletą mėnesių pataupyti.
Atlyginimai yra pirmas dalykas, kuris krinta į akis lyginant tas pačias profesijas Lietuvoje ir kitose Europos šalyse.

Skiriasi ir atlyginimai, ir psichologinė atmosfera

Pasak įdarbinimo užsienyje paslaugas teikiančios įmonės „Annus“ direktoriaus Virginijaus Bendoraičio, tarp lietuvių emigrantų populiariose Europos ir Skandinavijos šalyse – Norvegijoje, Danijoje, Švedijoje, Olandijoje ar Jungtinėje Karalystėje – tų pačių profesijų atstovams siūlomi keliskart didesni atlyginimai nei Lietuvoje. Tai pagrindinė priežastis, skatinanti lietuvių emigraciją.
„Atlyginimai didesni, o kainų ir pragyvenimo lygis tose šalyse santykinai mažesnis: tarkime, Lietuvoje už šimtą litų gali nupirkti maisto šeimai kokioms trims dienoms, o Jungtinėje Karalystėje už šimtą svarų prasimaitinsi dvi savaites“, – lygina V.Bendoraitis.
Bet atlyginimai – toli gražu ne vienintelis skirtumas. Lietuva pagal daugelį profesijų išsiskiria dar ir tuo, kad nedidelėje mūsų rinkoje ir darbdavių reikalavimai, ir krūviai yra santykinai mažesni. Tai išryškėja palyginus panašaus dydžio ir veiklos pobūdžio įmones Lietuvoje ir kurioje nors Vakarų Europos šalyje, nors kai kuriuose sektoriuose, pavyzdžiui, sveikatos apsaugos, yra netgi priešingai: mūsų gydytojai ir slaugytojai, kad užsidirbtų padorų atlyginimą, dirba kone dvigubai daugiau nei vakariečiai.
Kiti skirtumai: mūsų verslo efektyvumas mažesnis, įmonės ir viešasis sektorius ne toks inovatyvus, o darbuotojai (kad ir apie kokią profesiją kalbėtume) įpratę dirbti daug įvairių, su jų tiesiogine profesija bei išsilavinimu dažnai net nesusijusių darbų. Kitaip tariant, lietuvis gydytojas, slaugytojas ar vadybininkas paprastai būna daug universalesnis specialistas nei Vakarų šalyse, tačiau tai ne tik pliusas, bet ir minusas, nes, tarkime, gydytojai jau ne tiek gydo, kiek rašo, pildo įvairius popierius, suvedinėja duomenis į kompiuterį ir pan. Tai lemia pirmiausia maža mūsų rinka: privačios įmonės ar viešojo sektoriaus įstaigos yra per mažos, kad galėtų įdarbinti atskirus darbuotojus kiekvienai skirtingai funkcijai vykdyti, todėl vienas darbuotojas dažniausiai atlieka daug įvairių funkcijų. Tokia padėtis ir kitose mažose valstybėse.
„Esminis mūsų skirtumas, kai lyginame su Vakarų šalimis, – silpni įmonių vadovai, – teigia Lietuvos pramonininkų konfederacijos Ekonomikos ir finansų departamento direktorius Sigitas Besagirskas. – Žinau pavyzdžių, kai panaši įmonė Suomijoje geba dirbti keliskart efektyviau nei tokio pat lygio įmonė Lietuvoje. Ir tai dažniausiai lemia vadybos problemos.“
V.Bendoraitis taip pat pastebi, kad darbuotojų psichologinė savijauta Vakaruose ir Skandinavijos šalyse kur kas geresnė nei Lietuvoje. Paprastai Vakarų įmonėse padirbę lietuviai kaip vieną pagrindinių skirtumų mini tai, kad ten iš darbdavio sulaukdavo daugiau pagarbos.
„Darbai statybų aikštelėje ar ligoninės palatoje visose šalyse daugmaž tokie patys, tačiau bendra darbo atmosfera, požiūris į darbuotoją skiriasi. Vakaruose tai pasiekta per daugelį metų, yra susiformavusios tam tikros tradicijos, o mes šito dar tik mokomės“, – svarsto V.Bendoraitis, pridurdamas, kad į darbus užsienyje besidairantiems aukščiausio lygio lietuvių specialistams – medikams, inžinieriams ar programuotojams – psichologinis komfortas dažnai yra tiek pat svarbus ar netgi svarbesnis nei siūlomas atlyginimas.
Personalo paieškos, atrankos ir konsultacijų bendrovės „Alliance for Recruitment“ vystymosi direktorius Andrius Francas papildo, kad net ir Vilniuje įsikūrusiose tarptautinėse įmonėse darbo atmosfera gerokai skiriasi nuo Lietuvos įmonių. Jų vadovai į Lietuvą įneša vakarietiškos kultūros dvasios, kuri patinka daugeliui lietuvių: susidomėjimas darbo pasiūlymais tarptautinėse įmonėse visuomet būna didelis.
„Kodėl? Tarptautinėse įmonėse požiūris į darbuotoją pozityvesnis, suteikiama daugiau laisvės, bet sykiu – ir daugiau atsakomybės, jei tik matoma, kad darbuotojas to vertas, – apibendrina A.Francas. – Lietuviškas verslas ir mūsų vadovai tam skiria mažiau dėmesio, o priežastys yra paprastos: mūsų šalis dar jauna, mes neturime vakarietiško kapitalizmo mentaliteto. Vakarietiškos verslo ir darbo organizavimo tradicijos pas mus realiai pradėtos diegti tik nuo 2000 metų.“

„Alliance for Recruitment“ vystymosi direktorius A.Francas teigia, kad net ir Vilniuje įsikūrusiose tarptautinėse kompanijose darbo atmosfera gerokai kitokia nei Lietuvos įmonėse.

Mokytojai
Vidutinis atlyginimas Lietuvoje: 2695 Lt
Vidutinis atlyginimas Norvegijoje: 12,5–25 tūkst. Lt

Indra GINTALIENĖ, anglų kalbos mokytoja
Darbovietė: Spikkestad ungdomsskole jaunimo mokykla Norvegijoje
Mokytojo profesija Norvegijoje, kaip ir Lietuvoje, nėra laikoma prestižine, bet pagarbos mokytojui čia vis dėlto daugiau, o atlyginimai tokie, kad net ir eiliniai mokytojai gali sau leisti, tarkime, atostogas egzotiškose šalyse. Pavyzdžiui, mūsų pašnekovė I.Gintalienė, Norvegijoje, Drameno mieste, nuolat gyvenanti nuo 1997-ųjų ir čia auginanti tris vaikus, netrukus po interviu išvyko atostogų į Honkongą. Be to, priešingai nei Lietuvoje, kur dėl mažėjančio mokinių skaičiaus mažėja ir darbo vietų mokytojams, ypač provincijoje, Norvegijoje gali būti garantuotas, kad darbą turėsi visą gyvenimą. „Gali būti atleistas tik tuo atveju, jei tapsi kriminaliniu nusikaltėliu“, – šypteli I.Gintalienė.
Mokytojų krūvis Norvegijoje panašus: 21–23 pamokos per savaitę, atostogų dienų irgi bemaž tiek pat, tačiau klasės didesnės: siekiama, kad net ir mažų mokyklų klasėse būtų po 28–30 mokinių, todėl įprasta mažesnes klases sujungti (tarkime, pirmos ir antros ar trečios ir ketvirtos klasių mokiniai mokosi kartu).
Daug dėmesio skiriama individualizuotam mokymui: iš mokytojų reikalaujama užduotis mokiniams parengti pagal jų individualų pasirengimo lygį. Be to, visose mokyklose kartu su sveikaisiais vaikais mokosi ir neįgalūs – mokiniai, kuriems nustatytas cerebrinis paralyžius, autizmas ir kt. Šiems vaikams parengiami atskiri mokymo planai, be to, dirbti su jais skiriami asistentai, tad vienu metu pamokoje gali dirbti net ir du ar trys mokytojai.
Taip pat Norvegijoje visi moksleiviai nuo 11 klasės pamokose naudojasi nešiojamaisiais kompiuteriais. Dar viena ypatybė – mokinių pažymiai laikomi paslaptimi ir viešai nėra aptarinėjami.

Aurelija ČEBELIENĖ, anglų kalbos mokytoja
Vilniaus Mikalojaus Daukšos vidurinė mokykla

Trylikti metai mokytoja dirbanti vilnietė A.Čebelienė pastarųjų savo atostogų vyko į Italiją – kelionės į tolimas šalis jai, kaip ir daugeliui Lietuvos pedagogų, yra per brangios. Tad Lietuvos mokytojai negali sau leisti taip išlaidauti, kaip jų kolegos, dirbantys Vakarų ar Skandinavijos šalyse. Kita vertus, A.Čebelienė mano, kad skųstis mažu uždarbiu irgi nėra pagrindo, nes šiandieniniai mokytojų atlyginimai netgi lenkia šalies vidurkį. A.Čebelienei labiau neramu, kad mokytojo profesija Lietuvoje tapo tokia nepopuliari, kad ją ėmė rinktis daugiausia niekur kitur neįstoję jaunuoliai.
Jeigu šiandien prireiktų keisti darbą, A.Čebelienė mano, kad Vilniuje jį gana nesunkiai rastų: laisvų darbo vietų anglų kalbos mokytojams yra, tačiau būtų daug sunkiau tai padaryti kaimuose ar mažesniuose miesteliuose, o ypač ne tokio populiaraus dalyko mokytojui. Provincijoje, kaip ji pastebi, mokytojai šiandien nėra tikri, ar rytoj turės darbą. Tai dar vienas dalykas, šiandien visiškai svetimas gimstamumo mažėjimo pastaruoju metu nepatyrusiai Norvegijai.
Tačiau apskritai skirtumai tarp mokytojo profesijos Lietuvoje ir Vakarų ar Skandinavijos šalyse tirpsta: mūsų šalį pasiekia vis daugiau pažangių naujovių, tik ne taip sparčiai ir ne tokiu mastu kaip turtingesnėse šalyse. Tarkime, vis daugiau M.Daukšos mokyklos kabinetų aprūpinama skaitmeninėmis lentomis, nors dar neseniai tai atrodė nepasiekiamas dalykas.
Šioje mokykloje, kaip ir Vakarų, jau dirba ir profesinio orientavimo specialistai, padedantys mokiniams karjeros pasirinkimo klausimais. Tiesa, kai kuriose srityse dar stipriai atsiliekame: kompiuteriais mokiniai naudojasi tik per informatikos pamokas, o pagal individualius poreikius pritaikytas mokymas tebėra siekiamybė. Mokyklos, kuriose sveiki ir neįgalūs vaikai mokosi kartu, Lietuvoje taip pat retenybė.

Advokatai

Atlyginimas Lietuvoje: jaunų sėkmingų advokatų Vilniuje – 4000-7000 Lt, geriausių specialistų – 10–23 tūkst. Lt
Vidutinės pajamos Jungtinėje Karalystėje: jaunų advokatų Londone – 5–7 tūkst. svarų (20,7–29 tūkst. Lt), partnerių lygmens advokatų – 20–50 tūkst. svarų sterlingų (83–207 tūkst. Lt)

Raminta DEREŠKEVIČIŪTĖ
Darbovietė: „K&L Gates“ advokatų kontora Londone
29 metų R.Dereškevičiūtė – jauna, bet jau daug pasiekusi advokatė, ketvirtus metus dirbanti vienoje didžiausių tarptautinių teisinių kontorų pasaulyje „K&L Gates“. Vien kontoroje Londone dirba apie pusantro šimto aukščiausio lygio teisininkų, tarp jų – ir lietuvė, kuriai duris tarptautinei karjerai atvėrė ne tik įgimti gabumai bei profesinės ambicijos, bet ir prestižiniame Vašingtono universitete (Georgetown university) įgytas teisės magistro diplomas.
Vienas esminių skirtumų, palyginti su Lietuva, tas, kad Anglijoje advokatai yra dviejų kategorijų: teismuose klientams atstovauja baristeriai, o solisitoriai daugiau dirba konsultacinio ir patariamojo pobūdžio darbą. Prie pastarųjų yra ir R.Dereškevičiūtė: jos teisiniais patarimais besikeičiančių ES direktyvų ir reglamentų chemijos pramonės bei aplinkosaugos srityse klausimais naudojasi stambiausios pasaulio bendrovės.
Jauni sėkmingai dirbantys advokatai Vilniuje ir Londone uždirba panašiai, tik vieni algą gauna litais, kiti – svarais sterlingų, o mokesčiai Lietuvoje mažesni. Kita vertus, Londone tapti pripažintu gerai mokamu advokatu, o ypač pasiekti partnerio lygmenį – gerokai sudėtingiau. Anglijoje reikia dirbti po dvylika valandų per parą bent šešerius metus, kad taptum vyresniuoju advokatu, ir ne mažiau nei dešimtmetį, norint pakilti iki partnerių. Todėl iš Lietuvos atvykę trisdešimtmečiai advokatų kontorų partneriai Londono teisininkams kelia šypseną. „Čia normalus reikalavimas advokatui yra apie 1600 valandų konsultacijų per metus, o įskaitant kitus darbus, daugeliui tenka dirbti po 10–12 valandų per dieną“, – sako R.Dereškevičiūtė.
Rinkos dydis lemia tai, kad Londone tiek advokatų krūviai, tiek reikalavimai yra gerokai didesni nei didžiosiose Vilniaus kontorose. Kita vertus, už įtemptą darbą dosniai atlyginama: R.Dereškevičiūtės darbdavys padengia pusę jos sporto klubo abonemento kainos, skiria lėšų jos pensijos kaupimui, finansuoja privatų sveikatos draudimą, ką jau kalbėti apie visų išlaidų, susijusių su dalyvavimu tarptautinėse konferencijose, apmokėjimą.

Rūta RADZEVIČIŪTĖ
Darbovietė: vienos didžiausių Vilniuje verslo advokatų kontoros advokatė
Geriausių Vilniaus verslo advokatų kontorų teisininkai, priešingai nei Londono, be savo tiesioginių pareigų, dar spėja ir padėstyti universitete, ir disertacijas apsiginti. Kaip sako 30 metų sostinės advokatė R.Radzevičiūtė, Londone normalus advokato krūvis yra 1600 valandų konsultacijų per metus, o Vilniuje jis paprastai neviršija 1200 valandų. Ir nors būna savaičių, kai R.Radzevičūtei tenka dirbti po 12–14 valandų kasdien, ir net savaitgaliais, tai nėra taisyklė. Tiesa, savo darbo valandas tiek Londone, tiek Vilniuje didžiausių kontorų advokatai turi atidirbti maksimaliai produktyviai.
Na, o pagrindinis reikalavimas advokatams iš esmės tas pats – pritraukti į kontorą kuo daugiau klientų. „Reikalavimas A – turi būti geras teisininkas, B – turi būti geras pardavėjas, C – geras oratorius ir viešas kalbėtojas, tinkamai reprezentuojantis kontorą bet kokioje aplinkoje“, – teigia R.Radzevičiūtė.
Pasak jos, konkurencija Vilniuje didžiulė: jauni teisininkai laukia po pusantrų metų, kad galėtų išsilaikyti advokato egzaminą. Geriausiose kontorose, kuriose jauni advokatai uždirba „į rankas“ 5–6 tūkst. Lt ir daugiau, įsidarbina toli gražu ne kiekvienas. Vis dėlto R.Radzevičiūtė sutinka, kad Vilniuje advokatui padaryti karjerą lengviau nei Londone.
Beje, darbuotojų skatinimo priemonės didžiausiose Vilniaus kontorose panašios: metų gale mokamos premijos, apmokamos telefono, sporto klubo, privataus sveikatos draudimo įmokos. R.Radzevičiūtės kontoroje visiems darbuotojams, užsibuvusiems darbe iki šeštos valandos, pasiūloma užkandžių. Be to, kontoros konsjeržas visada pasirengęs darbo metu nuvežti nuplauti automobilį, parvežti vaikus iš mokyklos ar sutvarkyti kitus asmeninius reikalus.

Kavinių ir restoranų padavėjai

Vidutinis atlyginimas Lietuvoje: 1–1,3 tūkst. Lt
Vidutinis atlyginimas Norvegijoje: 15–16 tūkst. kronų (7–7,5 tūkst. Lt)

Ausma TUOMAITĖ
Darbovietė: savitarnos kavinė populiariame prekybos centre Osle, Norvegijoje
27 metų panevežietė A.Tuomaitė su vyru ir šešerių metų dukra Norvegijos sostinėje Osle, viename brangiausių pasaulio miestų, gyvena jau ketvirtus metus. Baigusi meninio baldų restauravimo studijas universitete A.Tuomaitė darbo pagal specialybę Lietuvoje nerado, todėl nutarė emigruoti. Nuo pat atvykimo į Oslą jauna moteris dirba padavėja populiaraus prekybos centro savitarnos kavinėje, nors sako neprarandanti vilties Norvegijoje panaudoti ir savo, kaip baldų restauratorės, žinias, tuolab kad per šiuos metus jau neblogai pramoko norvegų kalbą.
Padavėjų atlyginimai Norvegijoje, pasak Ausmos, palyginti su kitomis profesijomis, vieni mažesnių. Skaičiuojant litais, padavėjai uždirba vidutiniškai 7 tūkst. Lt „į rankas“. Iš padavėjos atlyginimo A.Tuomaitė gali sau leisti nuomotis butą pačiame Oslo centre, leisti dukrą į prestižinę mokyklą, lankyti sporto klubą, kultūrinius renginius, pakeliauti. „Iš šios profesijos gali visiškai normaliai gyventi – pinigų trūkumo nejauti“, – teigia pašnekovė.
A.Tuomaitės pareigos iš esmės nesiskiria nuo panašių kavinių padavėjų Lietuvoje: ji priima užsakymus, paruošia kavą, pašildo maistą, aptarnauja klientus prie baro ar prie staliukų. Kavinė, kurioje lietuvė dirba, yra savitarnos, tad klientai palieka nedaug arbatpinigių. Tačiau Ausma dėl to galvos sau nesuka: ji gauna fiksuotą atlyginimą, kuris apskaičiuotas atsižvelgiant į šią aplinkybę. Ji džiaugiasi, kad norvegų darbdaviai labai malonūs, padavėjai nepersidirba ir nenusilaksto, kaip neretai pasitaiko Lietuvoje, pagal šalies įstatymus jiems kasmet priklauso dvi savaitės apmokamų atostogų. Be to, darbuotojams leidžiama valgyti kavinėje su 50 proc. nuolaida.

Inga RAMELYTĖ
Darbovietė: buvusi „Čili“ picerijos Vilniuje padavėja
Lietuvoje padavėjų darbo sąlygos ir atlyginimas labai priklauso nuo to, kokioje kavinėje ar restorane dirbama. Padavėjai, dirbantys populiariausiose kavinėse ar restoranuose, kur lankytojų srautai bei arbatpinigiai yra didžiausi, savo darbu paprastai nesiskundžia, o tie, kuriems tenka nuobodžiai lūkuriuoti klientų prie pustuščių staliukų, vos pajėgia iš šios profesijos pragyventi, mat fiksuota padavėjų atlyginimo dalis paprastai yra tik minimalus atlyginimas arba tik pusė minimumo, o bent jau antra tiek padavėjas teoriškai turėtų susirinkti iš arbatpinigių. Deja, iš arbatpinigių susirinkti kiek didesnę (bet šalies vidurkio nesiekiančią) algą pavyksta tik populiariausių kavinių ir restoranų padavėjams. Be to, padavėjai Lietuvoje dažnai skundžiasi, kad darbdaviai juos išnaudoja, verčia dirbti be atostogų, nenori oficialiai įdarbinti ir pan.
25 metų I.Ramelytė, dirbusi padavėja populiarioje „Čili“ picerijoje, sako, kad iš arbaptinigių ji susirinkdavo antrą minimumą, o kartais net ir daugiau. Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijos studentė mano, kad šis darbas tinkamiausias jaunam žmogui, kol dar nėra šeimos: kaip pranašumą I.Ramelytė įvardijo tai, kad gali dirbti tau patogiu laiku ir kiekvieną dieną iš darbo parsinešti keliasdešimt litų grynaisiais, o kaip trūkumą minėjo sunkumus gaunant paskolą, tarkime, būstui pirkti: skolinti padavėjams mūsų bankai nėra linkę.

Gydytojai

Vidutinis atlyginimas Jungtinėje Karalystėje: apie 8300 svarų sterlingų (35 tūkst. Lt)
Vidutinis atlyginimas Lietuvoje: 4068 Lt

Gydytojas kardiologas Audrius ŠIMAITIS
Darbovietė: Karališkoji Kornvalio ligoninė Jungtinėje Karalystėje
Septynerius metus Anglijoje gydytoju dirbantis A.Šimaitis sako, kad pagaliau nebesijaučia vergu, kuris, norėdamas užsidirbti padorų atlyginimą, priverstas dirbti ne tik po dvylika valandų kiekvieną dieną, bet ir kone kiekvieną vakarą namie bei savaitgaliais. Pasak A.Šimaičio, gydytojai Lietuvoje daugybę laiko praleidžia tvarkydami įvairius popierius ir dirbdami mažai ką bendro su jų profesija turinčius organizacinius darbus. „Pavyzdžiui, aš, dirbdamas skyriaus vedėju Lietuvoje, net lovų ligoniams ieškodavau. Tai absurdas. Anglijoje šį darbą atlieka lovų vadybininkai“, – pasakoja A.Šimaitis.
Gydytojas priduria, kad čia tik vienas iš daugelio pavyzdžių. Anglijoje viskas sustyguota taip, kad gydytojas kuo mažiau blaškytųsi, tai yra kad dirbtų tiesioginį savo darbą – gydytų žmones. Todėl daug popierinio darbo, kurio neišvengia jo kolegos Lietuvoje, už A.Šimaitį šiandien atlieka jam paskirta sekretorė. Pavyzdžiui, poliklinikoje apžiūrėjęs pacientą A.Šimaitis į diktofoną sudiktuoja diagnozę bei rekomendacijas ir tuo jo darbas pasibaigia: parengti vadinamąjį klinikinį laišką paciento bendrosios praktikos gydytojui – jau jo sekretorės pareiga.
Lietuvis kardiologas Karališkojoje Kornvalio ligoninėje su pacientais dirba tik tris dienas per savaitę, o likęs jo darbo laikas skirtas korespondencijai, tyrimų komentavimui, profesiniam tobulėjimui bei dalyvavimui ligoninės komitetų, kuriuose aptariami įvairūs vadybos gerinimo klausimai, posėdžiuose.
Pasak A.Šimaičio, naujausia įranga Lietuvos ir Anglijos ligoninės aprūpintos jau panašiai, bet jis įsitikinęs, kad paprastam žmogui be kyšių ir pažinčių Lietuvoje būtų suteikta žemesnio lygio pagalba nei Anglijoje. Beje, kyšiai Anglijos ligoninėse, pasak mediko, visiškai neegzistuoja.

Gydytoja kardiologė Vilma MATELYTĖ
Darbovietė: Santariškių klinikų kardiologijos reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyrius
V.Matelytė Santariškių klinikose dirba budėjimais po dvidešimt keturias valandas. Sunkūs širdies ligoniai ir nuolatinė kova dėl gyvybės – šios gydytojos darbo kasdienybė. Darbas paprastai labai intensyvus, dažnai pritrūksta laiko net užkąsti. Tačiau gydytojų atlyginimai, pasak V.Matelytės, nėra adekvatūs ilgoms studijoms (ji universitete mokėsi dešimt metų) bei patiriamam stresui. Gydytojos nuomone, tai viena priežasčių, kodėl Lietuvoje taip paplitę kyšiai bei dovanos medikams.
Gydytojo darbo skirtumai Lietuvoje ir užsienyje V.Matelytei gerai žinomi: vienus metus ji yra dirbusi ligoninėje Airijoje ir dvejus – Škotijoje. Į Lietuvą jauna medikė grįžo tik prieš keletą mėnesių.
V.Matelytė sutinka, kad vienas esminių skirtumų, be atlyginimo, yra popierinio darbo perteklius. „Popierizmas – ligos istorijų, anketų įvairiems registrams, paskyrimų lapų pildymas užima didesnę pusę darbo laiko, – sako pašnekovė. – Palyginti su kitomis šalimis, Lietuvoje gydytojui tenka pildyti labai daug popierių, daug rašyti ranka ir, kitaip nei Anglijoje, nėra sekretorių, kurios padėtų tai daryti.“
Santariškių klinikų kardiologė taip pat apgailestauja, kad gydytojo darbe Lietuvoje neegzistuoja ir toks dalykas, kaip fiksuotos darbo valandos, skirtos profesiniam tobulinimuisi. Tai tenka daryti pripuolus tarp darbo su pacientais arba laisvalaikiu. Dalyvauti konferencijose dažniausiai nėra kada, nes reikia priimti pacientus, o vykti į konferencijas užsienyje nėra lėšų (kelionės ir viešbučių išlaidų darbdaviai nepadengia, galima tikėtis nebent farmacijos kompanijų paramos).
Taigi Lietuvoje medikai dirba kone dvigubai daugiau, bet už gerokai mažesnį atlyginimą.

Slaugytojai

Vidutinis atlyginimas Vokietijoje: 1,4–1,6 tūkst. eurų (4,8–5,5 tūkst. Lt)
Vidutinis atlyginimas Lietuvoje: apie 1600 Lt

Asta KORINTH
Darbovietė: Fiurto miesto ligoninė Vokietijoje
Nepaisant to, kad visuomenei senstant slaugytojo profesija laikoma viena perspektyviausių, Vokietijoje šias studijas renkasi vis mažiau jaunuolių. „Juk darbas sunkus, o atlyginimai ir čia nėra gundantys“, – teigė nuo 1999 m. Vokietijos ligoninėje slaugytoja dirbanti lietuvė A.Korinth.
Slaugytojų darbas Vokietijoje griežtai kontroliuojamas. Kompiuterinėje programoje slaugytojos privalo fiksuoti kiekvieną savo veiksmą: sugirdei ligoniui vaistus – klik, pastatei lašelinę – dar vienas klik, pakeitei sauskelnes – vėl klik, ir taip visą dieną. Pagal spustelėjimų kompiuteryje kiekį vadovybė sprendžia, ar kuriame nors skyriuje slaugytojai turi ne per mažą krūvį, nors per darbų gausą, pasak vidaus ligų skyriuje dirbančios A.Korinth, dalį savo darbų jos pamiršta užfiksuoti. „Štai ir vakar, nors buvo labai sunki diena, išgirdome, kad mūsų skyriuje krūvis nepakankamas“, – stebisi pašnekovė.
Fiurto ligoninėje dabar toks pacientų perteklius, kad jų lovos jau statomos net koridoriuose. Dabar, pasak lietuvės slaugytojos, sprendžiama, kaip šią problemą spręsti. Tad ir slaugytojoms darbo tik daugėja, nes jų daugiau neįdarbinama.
Kita vertus, kitaip nei Lietuvoje, Vokietijoje slaugytojai turi daugiau padėjėjų. Padėjėjai atsakingi už maisto ir rankšluosčių dalijimą, yra atskiri darbuotojai, atsakingi už ligonių vežiojimą atlikti tyrimų, be to, pusę dienos skyriuose dirba sekretorės, kurios tvarko įvairius popierius, bendrauja su pacientų artimaisiais ir pan. Lietuvoje dauguma šių darbų tenka patiems slaugytojams. „Tačiau vokiečiai pacientai gerokai reiklesni. Jie kviečiasi tave dėl kiekvienos smulkmenos, pavyzdžiui, todėl, kad nemoka perjungti TV programos“, – lygina A.Korinth.

Daiva JUŠKEVIČIENĖ
Darbovietė: Respublikinės Šiaulių ligoninės Onkologijos klinika
Įtampa, stresas, nuovargis bei nepasitenkinimas savo uždarbiu – tai nuolatiniai Lietuvos slaugytojų, kurių visoje šalyje dirba apie 18 tūkst., kasdienybės palydovai. Panašiai kaip kasininkai parduotuvėse uždirbantys slaugytojai jaučiasi nevertinami, todėl Šiaulių ligoninėje vyriausiąja slaugos administratore dirbanti D.Juškevičienė neabejoja, kad Lietuvai gresia šios profesijos atstovų emigracijos banga. „Daug specialistų ketina išvykti. Pavyzdžiui, Norvegijoje dabar yra didelė slaugos personalo paklausa, o mokami atlyginimai leidžia ne tik egzistuoti, kaip pas mus, bet ir sukaupti santaupų ateičiai. Mūsų slaugytojos užsienyje labai gerai vertinamos, nes moka viską, geba atlikti bet kokius darbus“, – teigia D.Juškevičienė.
Lietuvos ligoninių slaugytojams tenka perpus mažiau padėjėjų nei Vakaruose. Todėl slaugytojai privalo atlikti daugybę skirtingo pobūdžio pareigų. „Esame universalūs: tenka pabūti net mokytojais, teisininkais, kurjeriais ar psichologais. Daugybė vaidmenų viename, – apibendrina pašnekovė. – Be to, yra labai daug popierinio darbo, duomenų suvedinėjimo. Kiekvieną veiksmą turi fiksuoti dokumentuose.“
Tad Vokietijos kolegų, turinčių daugiau pagalbininkų darbui su pacientais, patirtis (nors ir ten dirbantiems atrodo, kad jų darbas sunkus ir per mažai atlyginamas) Lietuvos slaugytojams atrodo lyg nepasiekiama svajonė.

Pastaba: nurodyti vidutiniai atlyginimai per mėnesį. Visi vidutiniai atlyginimai, išskyrus padavėjų, kurių dydį lemia arbatpinigiai, nurodyti neatskaičius mokesčių.

Inžinierius
Vidutinis atlyginimas šalyje iki mokesčių: 2300–5500 Lt
Antanas ŠULSKIS, UAB „Elgama-elektronika“ inžinierius projektuotojas

38-erių metų A.Šulskis mechanikos inžinieriumi dirba jau vienuolikti metai. Dabartinė specialisto darbovietė – elektros skaitiklių gamykla Vilniuje. „Elgamos-elektronikos“ gaminami daugiau nei dviejų šimtų modifikacijų skaitikliai šiandien vartotojų naudojami 25 pasaulio šalyse. A.Šulskis įmonėje yra atsakingas už staitiklių korpusus, plastikines ir metalines jų dalis (projektuoja naujus skaitklius, kuria jų modifikacijas).
Inžinieriaus profesiją A.Šulskis pasirinko todėl, kad visuomet labiau linko į tiksliuosius mokslus. Jis, kaip ir daugelis abiturientų, stodamas į Kauno technologijos universiteto mechanikos inžinerijos specialybę visiškai nesidomėjo, nei kiek inžinieriai uždirba, nei kiek darbų jiems siūloma. Mokslai A.Šulskiui patiko ir visiškai nepasirodė sunkūs.
A.Šulskis nesijaučia prašovęs: rasti darbą pagal pasirinktą specialybę jam niekada nebuvo sunku. „Darbo visą laiką turėjau. Gerų inžinierių Lietuvoje trūksta, jiems darbo visada atsiras. Neturime daug gamybos imonių, tačiau dabar kaip tik keičiasi inžinierių kartos ir tai lemia šių specialistų trūkumą“, – pastebi A.Šulskis.
Ar patenkinti inžinieriai savo atlyginimu? A.Šulskis pripažįsta, kad šios profesijos atstovų uždarbio žirklės labai didelės. Jauni inžinieriai uždirba pusantro tūkstančio litų, patyrę specialistai – 3,5–4 tūkst. Lt ir daugiau. „Aš savo atlyginimu patenkintas, bet dar įžvelgiu galimybių jį didinti“, – šypteli inžinierius.

Tarptautinių pervežimų vairuotojas
Vidutinis atlyginimas šalyje iki mokesčių: 5600 Lt
Gvidas RADZEVIČIUS, UAB „Daimanta“ vairuotojas

Šiai profesijai reikalingas tik D kategorijos vairuotojo pažymėjimas, o aukštasis išsilavinimas nebūtinas. Nepaisant to, vilkikų vairuotojai atlyginimais lenkia netgi gydytojus, studijuojančius universitete dešimt ir daugiau metų. Viliojantis atlyginimas buvo viena pagrindinių priežasčių, kodėl G.Radzevičius nutarė tapti tolimųjų reisų vairuotoju. Be to, tai buvo proga pamatyti nepažintas šalis. 47-erių vilnietis sako, kad 1996 m., kai jis pradėjo dirbti vilkiko vairuotoju, pinigai čia buvo išties nemaži. Dabar algos nebe tokios įspūdingos: vien per pastarąją krizę vairuotojų uždarbis gerokai sumenko. Tiesa, atlyginimai vėl pamažu kyla.
„Mūsų uždarbis – tai dienpinigiai, už nuvažiuotą kilometrą mokama po 35 centus. Taigi kuo daugiau ir kuo greičiau suvažinėsi, tuo daugiau uždirbsi“, – sako G.Radzevičius, per mėnesį uždirbantis 3,5–4 tūkst. Lt į rankas.
Pasak pašnekovo, vilkikų vairuotojų atlyginimai negali būti maži, nes tai sunkus, pavojingas ir atsakingas darbas (tenka gabenti milijoninės vertės krovinį, už kurio saugumą bei pristatymą laiku atsako pats vairuotojas). G.Radzevičius apibendrina, kad ši profesija – tai gyvenimo būdas: jie ilgas valandas praleidžia prie vairo, automobilyje miega, gaminasi valgį, o atokvėpio valandomis žiūri televizorių ar žaidžia kompiuterinius žaidimus. Krovinio nugabenimas pirmyn atgal į kokią Italiją, jei viskas vyksta sklandžiai, gali tetrukti savaitę, na, o jei keliauja į Rytus, užtrunka gerokai ilgiau. Pastaroji G.Radzevičiaus kelionė į Kazachstaną truko 36 dienas, iš jų dešimt parų, kol buvo sutvarkyti visi muitinės formalumai, jis prastovėjo sostinėje Astanoje kaustant 40 laipsnių šalčiui.

Programuotojas
Vidutinis atlyginimas šalyje iki mokesčių: 2500–5000 Lt*
Juozas KONTVAINIS, „Bentley Systems“ programuotojas

Trisdešimtmetis programuotojas J.Kontvainis dirbti pradėjo studijuojamas antrame Vilniaus universiteto kurse, tad šiandien jau turi dešimties metų darbo patirtį. IT sritis yra viena tų dėkingų profesijų, leidžiančių dirbti dar nebaigus mokslų, be to, neprisirišanti prie konkrečios darbo vietos. Dar vienas pliusas – net ir neturėdami didelės darbo patirties programuotojai gauna santykinai didesnį atlyginimą.
„Mūsų įmonė samdo daug studentų: iš pradžių jie ateina atlikti praktikos, o vėliau įsidarbina. Aš čia jau vienas vyresnių“, – apie savo dabartinę darbovietę – tarptautinę IT bendrovę „Bentley Systems“ pasakoja J.Kontvainis. Jis priduria, kad „Bentley Systems“ padalinys Lietuvoje yra vienas sparčiausiai augančių pasaulyje. Įmonė plečia savo veiklą Lietuvoje, nes randa čia aukšto lygio IT specialistų už patrauklią kainą. Pats J.Kontvainis šiuo metu kuria planšetinių kompiuterių programėlę, kuri bus skirta amerikiečių vartotojams. Prieš penkerius metus programuotojo atlyginimas buvo apie 3 tūkst. Lt per mėnesį, o šiandien jis uždirba jau 4–5 tūkst. Lt.
J.Kontvainio nuomone, programuotojo profesija tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje turi itin geras perspektyvas, nes darbo jiems tik daugės. „Bentley Systems“ bendrovei darbuotojų jau dabar trūksta kone nuolat. „Atsiranda vis naujų įrenginių, be to, dabar jau net ir mikrobangų krosneles ar šaldytuvus reikia programuoti“, – teigia pašnekovas.
Jis įsitikinęs, kad turėtų didėti ir programuotojų atlyginimai, kurie ir taip nemaži, palyginti su kitų profesijų atstovų. Tiesa, J.Kontvainis pabrėžia, kad ši profesija tinka tik analitiniu mąstymu pasižymintiems žmonėms.

Vaistininkė
Vidutinis atlyginimas šalyje iki mokesčių: apie 3000 Lt
Danutė BUBNIENĖ, „Šeimos vaistinės“ Vilniuje vaistininkė

Lietuvoje vaistininkai uždirba maždaug dukart daugiau nei įprasti pardavėjai. Vidutinis vaistininko atlyginimas siekia apie 3 tūkst. Lt iki mokesčių, o vaistinės vedėjo – apie 3,8–4 tūkst. Lt. Pasak jau septyniolika metų vaistininke dirbančios D.Bubnienės, vaistininkas privalo būti ne tik geras pardavėjas (nes jo atlyginimo dydis dažnoje vaistinėje priklauso nuo parduotų maisto papildų, kosmetikos priemonių ir kt. prekių kiekio), bet ir geras ligų žinovas bei patarėjas, nes daugelis sunegalavusių gyventojų, užuot laukę eilėse poliklinikoje, pirmiausia ateina konsultuotis būtent pas vaistininką. Pasak D.Bubnienės, per dieną vaistininkui tenka bendrauti su daugybe žmonių, išklausyti ne tik nusiskundimus sveikata, bet neretai ir asmenines pirkėjų problemas.
„Tai įtemptas ir emociškai sudėtingas darbas. Esi kaip kempinė, per dieną sugerianti visas emocijas“, – sako D.Bubnienė. Ji priduria, kad vaikystėje užsukdama į Šėtos miestelio (Kėdainių r.), kuriame užaugo, senąją vaistinę, dažniausiai sutikdavo joje tik vieną kitą žmogų, tad vaistininko darbas jai atrodė ramus, be jokio didesnio streso. Tačiau po farmacijos magistro studijų tuomečiame Kauno medicinos universitete pati tapusi vaistininke D.Bubnienė įsitikino, kad šios profesijos atstovai ne veltui priskiriami prie didesnės profesinės rizikos grupės, todėl dirba ne 40 valandų, kaip daugelis, o 36 valandas per savaitę. Be to, vaistininkai turi daugiau atostogų – iš viso 35 kalendorines dienas per metus.
Pašnekovė įvardija ir daugiau šios profesijos pranašumų: pradedantieji vaistininkai uždirba tiek pat, kiek ir seniau dirbantys, be to, jaunesni turi netgi geresnes galimybes siekti karjeros.

*Nurodyti jaunų ir patyrusių specialistų atlyginimo vidurkiai

Šešiasdešimties profesijų atstovų atlyginimai Lietuvoje

Profesija     Vidutinis atlyginimas iki mokesčių (Lt per mėnesį)

Advokatai    7468*
Antstoliai    25 183*
Architektai    3000
Agronomai    2500
Buhalteriai    1900
Baldininkai (baldų gamintojai)    1947
Biotechnologai    2500–5000**
Biurų sekretorės    1500
Chemikai    3812
Draudimo specialistai    3837
Dažytojai    2500
Ekspeditoriai    2600
Elektrikai    2500
Finansų analitikai    3000–6000**
Farmacininkai (vaistų gamyba)    3770
Furgonų / lengvųjų automobilių vairuotojai    2000
Gydytojai    4068
Inžinieriai    2300–5500**
IT specialistai / programuotojai    2500–5000**
IT sistemų architektai    7000
Kasininkai-pardavėjai    1200
Kirpėjai    1300–1500
Krovikai    1200
Konsultantai    1370
Mokytojai    2695
Mokslininkai    2800
Matininkai    3000
Miškininkai    1993
Manikiūrininkai    800–1000
Mūrininkai    3000
Notarai    14214*
Nekilnojamojo turto brokeriai    3400
Pardavimo vadybininkai    2000–4000***
Prekybininkai    1944
Padavėjai    1300
Paštininkai / kurjeriai    1447
Policininkai (patruliai)    2486
Policijos tyrėjai-įstaigų vadovai    3207
Plytelių klojėjai    2600
Rinkodaros vadybininkai    2000–3000***
Reklamos vadybininkai    2500
Statybininkai    1913
Socialiniai darbuotojai    2288
Slaugytojai    1600
Siuvėjai    1419
Sandėlininkai    1000
Santechnikai    1200
Suvirintojai    2000
Šaltkalviai    2000
Teisėjai (apylinkių teismuose)    5964
Tekstilininkai    1878
Tarptautinių pervežimų vairuotojai    5600
Ūkininkai    2064
Vidiniai neteisinių įmonių teisininkai    3000
Vidiniai prekybos / paslaugų įmonių dizaineriai    2500
Vaistininkai    3000
Valytojai    800
Viešbučių kambarinės    1300
Viešbučių administratoriai    2000
Virėjai (kavinių, restoranų)    2600

* Pastaba: advokatų, antstolių ir notarų pajamų vidurkis apskaičiuotas pagal jų metinius deklaruotų apmokestinamųjų pajamų 2010 m. duomenis: dalis šių pajamų skiriama kontoroms išlaikyti, tad realus darbo užmokestis yra mažesnis. Antstolių rūmų ir Lietuvos advokatūros advokatų tarybos duomenimis, kontorų išlaikymas ir kiti mokesčiai sudaro apie 65–70 proc. antstolių bei advokatų gaunamų pajamų. Daug mokesčių sumoka ir notarai: Notarų rūmų teigimu, jei vidutinis notaro atlyginimas „popieriuje“ siekia per 14 tūkst. Lt, tai atskaičius visus mokesčius jis sudaro apie 5 tūkst. Lt.

** Nurodyti jaunų ir patyrusių specialistų atlyginimo vidurkiai
*** Nurodyti žemesnio ir aukštesnio lygmens vadybininkų atyginimo skirtumai

Šaltinis: Statistikos departamentas, „Indigroup“, „CV Market“, Valstybinė mokesčių inspekcija, Lietuvos darbo birža, Policijos departamentas, Kirpėjų ir grožio specialistų asociacija, Nacionalinė teismų administracija, Lietuvos viešbučių ir restoranų asociacija, didžiųjų darbdavių duomenys

Profesijos, kurių atlyginimas per pastaruosius penkerius metus krito labiausiai
(atlyginimo mažėjimas 2007–2012 m., proc.)

Mūrininkai    –37
Nekilnojamojo turto brokeriai    –35
Suvirintojai    –30
Dažytojai    –29
Žurnalistai    –25

Šaltinis: „CV Market“ darbo pasiūlymų duomenų bazės, darbdavių duomenys

Jei darbuotojai turėtų galimybę rinktis darbovietę, bendrovės, suteikiančios darbuotojams nuotolinio darbo galimybę, patektų tarp patraukliausių. Tai atskleidė telekomunikacijų bendrovės „Omnitel“ apklausa, atlikta naudojantis tarptautine mobiliąja programėle išmaniesiems telefonams „Omnitel Trends“.

Remiantis „Omnitel Trends“ apklausos rezultatais, organizaciją, sudarančią savo darbuotojams galimybę dirbti mobiliai, rinktųsi net 84 proc. apklaustų išmaniųjų telefonų turėtojų, o 76 proc. respondentų teigė, kad galimybė dirbti tokiu būdu skatina jų motyvaciją. Lankstesnis darbo grafikas, galimybė derinti darbą ir asmeninius reikalus bei galimybė padirbėti neįpareigojančioje aplinkoje apklausos dalyvių buvo įvardyti kaip didžiausi nuotolinio darbo privalumai.

„Omnitel Trends“ apklausos rezultatai atskleidė, kad nuotolinis darbas labiausiai praverčia sergant šeimos nariui, prastai jaučiantis ar tiesiog norint padirbėti kitoje aplinkoje. Galimybe dirbti nuotoliniu būdu bent kartą yra pasinaudoję net 45 proc. „Omnitel Trends“ apklaustų išmaniųjų telefonų turėtojų.

Daugelis „Omnitel Trends“ apklausos respondentų, dirbdami nuotoliniu būdu, pirmenybę teikia nešiojamajam kompiuteriui. Juo dirba 64 proc. respondentų, o planšetinį kompiuterį bei išmanųjį telefoną atitinkamai renkasi 7 ir 9 proc. apklaustųjų.

Sparčiai besivystančios technologijos, mobilusis internetas ir išmanieji įrenginiai leidžia keisti nusistovėjusias darbo formas ir suteikti darbuotojui galimybę rinktis, kur jam patogiau atlikti užduotis. Žmonėms svarbu turėti lankstesnį darbo grafiką ir galimybę derinti asmeninį gyvenimą su darbu, todėl džiaugiamės galėdami prisidėti prie geresnės darbo aplinkos kūrimo, – sakė „Omnitel“ personalo vadovė Živilė Valeišienė.

Telekomunikacijų bendrovė „Omnitel“ pirmoji Lietuvoje nuo 2009 m. suteikė savo darbuotojams nuotolinio darbo galimybę ir įteisino nuotolinį darbą savo vidaus darbo taisyklėse. „Omnitel“ iniciatyva, 2010 m. birželio mėnesį nuotolinis darbas buvo reglamentuotas Lietuvos Respublikos darbo kodekse.

Nuotolinis darbas yra darbo organizavimo forma, kai prireikus, ne nuolat, dirbama ne darbdavio patalpose, o nuo įmonės nutolusioje vietoje. Tokiu būdu dirbdamas darbuotojas kontaktuoja su bendradarbiais ir vadovais bei partneriais per atstumą, naudodamasis išmaniuoju telefonu, planšetiniu kompiuteriu, nešiojamuoju kompiuteriu su mobiliuoju internetu, elektroniniu paštu telefone ir nešiojamajame kompiuteryje ir pan.

Nuotolinis darbas nėra nuolatinis, galimybė taip padirbėti gali būti suteikta tiesioginio vadovo sprendimu dėl sveikatos, šeimyninių klausimų arba prireikus susikaupti dirbant kūrybinį ar analitinį darbą.

Trečdalis Lietuvos gyventojų norėtų dirbti ir sulaukę pensinio amžiaus, tačiau net 41 proc. mūsų šalies gyventojų įsitikinę, kad pensininkai dirbti neturėtų.

Didžiausia kliūtis, kuri užkerta kelią vyresnio amžiaus žmonėms dirbti Lietuvoje, yra neigiamas darbdavių požiūris į juos – taip mano 81 proc. mūsų šalies gyventojų. Tai parodė didžiausios Lietuvoje rinkos ir žiniasklaidos tyrimų kompanijos TNS LT atliktas „Eurobarometro“ tyrimas. Šis visuomenės nuomonės tyrimas vykdomas Europos Komisijos ir Europos Parlamento iniciatyva, remiantis juo priimami politiniai sprendimai.

Kas dešimtas arba 11 proc. visų apklaustųjų Lietuvoje teigė, kad pasijuto diskriminuojami darbo vietoje dėl savo amžiaus. Pagal šį rodiklį mūsų šalis patenka tarp dešimties Europos Sąjungos valstybių, kuriose ši problema opiausia. Tarp kitų ES valstybių šis rodiklis siekia vos 6 proc.

„Dauguma Lietuvos gyventojų mano, kad vyresni nei 55 metų darbuotojai nėra atviri naujoms idėjoms ir neturi pakankamai žinių apie naująsias technologijas. Pagrindiniais jų privalumais, konkuruojant su jaunesniais darbo rinkos dalyviais, įvardijama tik patirtis ir patikimumas. Kita vertus, tyrimas parodė, kad mūsų šalyje vyresnio amžiaus žmonėms nesuteikiama galimybė tobulėti, lankyti įvairus mokymus“, – teigia tyrimų bendrovės TNS LT vyresnioji projektų vadovė Agnė Ambrazevičienė.

Norą dirbti sulaukus pensinio amžiaus mūsų šalies moterys pareiškė rečiau negu vyrai. Tuo metu vyresnio amžiaus – nuo 55 metų – respondentai, taip pat turintys savo verslą ar užimantys vadovo pareigas yra labiau linkę dirbti ir tada, kai sulauks pensijos. Paklausus, iki kelių metų planuoja tęsti savo esamą darbą, Lietuvos gyventojų įvardintas vidurkis siekė 59,1 metus. Tuo metu kitose ES valstybėse šis rodiklis buvo aukštesnis ir siekė 61,7 metus. Ilgiausiai norėtų dirbti švedai – iki 64,4 metų amžiaus.

Didžioji dalis arba 71 proc. mūsų šalies gyventojų nepritaria tam, kad pensinio amžiaus riba turėtų padidėti iki 2030-ųjų. Įdomu tai, kad Lietuva kartu su Slovakija ir Vengrija patenka tarp trijų ES šalių, kurių gyventojai aktyviausiai palaiko idėją, kad moterų pensinio amžiaus riba turi būti mažesnė. Taip mano 56 proc. apklaustųjų mūsų šalyje. 73 proc. Lietuvos gyventojų įsitikinę, kad moterims pensinis amžius turėtų būti žemesnis dėl to, kad jos galėtų rūpintis savo anūkais arba kitais artimaisiais, kuriems reikia globos. Tuo metu dauguma ES gyventojų prieštarauja, kad vyrų ir moterų pensinis amžius būtų skirtingas. Daugiau nei pusė respondentų nesutinka, kad ši riba turėtų būti mažesnė moterims.
„Eurobarometro“ tyrimas buvo atliktas 2011 m. rugsėjo-lapkričio mėnesiais. Šis tyrimas apima 27 Europos Sąjungos valstybes ir penkias šalis, nepriklausančias ES: Kroatiją, Islandiją, Makedoniją, Norvegiją ir Turkiją. Jo metu tiesioginių interviu būdu buvo apklausta daugiau nei 31 tūkst. vyresnių nei 15 metų respondentų.
Lietuvoje „Eurobarometro“ tyrimas vyko 2011 m. rugsėjo-spalio mėnesiais.  Jo metu buvo apklausti 1014 mūsų šalies gyventojų. Tyrimą atliko TNS LT tiesioginio interviu būdu.
TNS LT kontroliuoja tarptautinė tyrimų kompanija „TNS Global“, kuri turi sukaupusi daugiau nei 60 metų patirtį rinkos tyrimų ir įžvalgų srityje. TNS atstovybės yra įsikūrusios daugiau nei 80-yje pasaulio šalių  Europoje, Pietų ir Šiaurės Amerikoje, Azijoje ir Ramiojo vandenyno regione, Afrikoje ir Viduriniuose Rytuose.

Pernai nelegaliai dirbančių asmenų nustatyta pustrečio karto daugiau nei užpernai, todėl Vyriausybė siūlo griežtinti atsakomybę už nelegaliai įdarbintus žmones.

Ateityje už tokius pažeidimus bus baudžiami ne tik įmonių direktoriai, bet ir įmonės akcininkai, nes 3–10 tūkst. Lt bauda už kiekvieną nelegaliai įdarbintą asmenį bus skiriama bendrovei. Šiuo metu už nelegalų darbą baudžiami tik įmonių direktoriai ir teismai vidutiniškai taiko 2215 Lt baudas.
Ateityje, įdarbinant žmones, „Sodrai“ apie tai reikės pranešti prieš dieną, iki darbuotojui pradedant dirbti. Pagal naująjį įstatymą Valstybinė darbo inspekcija privalės sukurti nelegalų darbą dirbančiųjų registrą, kuriame būtų registruojami tiek nelegalaus darbo organizatoriai, tiek patys nelegaliai dirbę asmenys.
Nelegalaus darbo įstatymo projekte numatyta, kad kiekvienam nelegalui tektų sumokėti ne mažesnį kaip minimalų atlyginimą už tris mėnesius ir nuo šių sumų priklausančius mokesčius valstybei. O radus nelegaliai dirbančių trečiųjų šalių piliečių – apmokėti jų grąžinimo į tėvynę išlaidas. Bendrovėse, kuriose bus rasta nelegalų, metams ar net visam laikui gali būti uždaryti įmonės padaliniai, sustabdytos licencijos, atimta galimybė dalyvauti viešuosiuose pirkimuose ir galimybė naudotis ES parama, o jau gauta parama privalės būti grąžinta.
Jei Nelegalaus darbo įstatymui bus pritarta, jis įsigalios nuo liepos.
Priminsime, kad Valstybinė darbo inspekcija pernai atliko 3,6 tūkst. patikrinimų, per kuriuos nustatyta 1,8 tūkst. nelegalų. 2010 m. jų nustatyta tūkstančiu mažiau.
Vienas didesnių nusižengimų užfiksuota 2011-ųjų birželį, kai vienoje įmonėje buvo aptikta 14 nelegaliai dirbančių siuvėjų. Dėl to buvo iškelta administracinė byla, kurioje darbdaviui už kiekvieną nelegaliai dirbusį asmenį skirta po 4,5 tūkst. Lt baudos.

BFL

Trys klausimai Žimantui Pacevičiui, Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) direktoriui

VEIDAS: Kažkodėl prieš kiekvienus rinkimus STT operacijos ypač suaktyvėja. Kaip tai pakomentuotumėte?
Ž.P.: Mes į šonus nesižvalgome, tiesiog atsakingai dirbame savo darbą, todėl mūsų veiklai neturi įtakos nei artėjantys, nei pasibaigę rinkimai – nesvarbu, ar jie būtų Seimo, ar savivaldos. Ikiteisminį tyrimą pradedame, kai turime informacijos dėl nusikalstamos veikos požymių, kad ir kas šią veiką padarytų – politikai, valstybės tarnautojai, pareigūnai ar kiti asmenys.
VEIDAS: STT vadovaujate nuo 2007-ųjų. Kiek bylų per tą laiką pasiekė teismus ir kiek asmenų buvo nuteista?
Ž.P.: Teismą pasiekia didžioji dalis STT atliekamų ikiteisminių tyrimų. 2008 m. buvo pradėtos 98 ikiteisminio tyrimo bylos, 2009 m. – 88, 2010 m. – 88.
2010 m. STT tirtose ikiteisminio tyrimo bylose įtarimai pareikšti 312 asmenų, iš jų 158-iems valstybės tarnautojams ir pareigūnams. Palyginti su 2009 m., asmenų, kuriems buvo pareikšti įtarimai, padaugėjo net 41 proc. Be to, 2010 m. baudžiamosiose bylose, kuriose ikiteisminį tyrimą atliko STT, nuteisti 75 asmenys, septyni išteisinti. 2009 m. nuteisti buvo 52, 2008 m. – 30 asmenų.
Štai prieš porą metų teismas skyrė dvejų metų laisvės atėmimo bausmę buvusiam sveikatos apsaugos viceministrui A.Skikui. Buvęs Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento direktoriaus pavaduotojas Z.Praniauskas pripažintas kaltu dėl piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi. Kaltais dėl kyšininkavimo pripažinti ir buvę Šiaulių miesto savivaldybės tarybos nariai R.Čokovas ir I.Strupeikis. Jiems skirtos ketverių metų laisvės atėmimo bausmės. O Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos vadovė A.Kulčickienė-Gutienė pripažinta kalta dėl piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi ir dokumento suklastojimo.
VEIDAS: Vis dėlto nemažai STT agentų sulaikytų asmenų ir išteisinama. Tad kas apsunkina įrodymų rinkimą ikiteisminio tyrimo metu?
Ž.P.: Jei ikiteisminiai tyrimai pradedami STT iniciatyva, surinkti reikiamus įrodymus dažniausiai nėra sudėtinga. Sunkiausia surinkti įrodymus dėl praeityje galbūt padarytų nusikalstamų veikų, ypač kai liudytojai ir kiti proceso dalyviai nėra linkę geranoriškai bendradarbiauti su pareigūnais, duoti objektyvius ir nuoseklius parodymus.
Tai, kad ne visos ikiteisminio tyrimo bylos pasiekia teismą, kad dalį tyrimų prokurorai nutraukia, demokratinėje valstybėje yra visiškai normalus reiškinys. Vykdydama savo veiklą STT griežtai vadovaujasi Konstitucija, Lietuvos ir tarptautiniais teisės aktais, todėl mums svarbu kokybiškai atlikti savo darbą, o ne varžytis dėl statistinių kiekybinių rodiklių.

Nepaisant nuo šių metų Lietuvoje vėlinamo pensinio amžiaus, dauguma lietuvių ilgai dirbti nenusiteikę ir šios reformos nepalaiko.
Kaip parodė naujausia Eurobarometro apklausa, lietuviai norėtų dirbti ne ilgiau kaip iki 59 metų. Toks amžiaus vidurkis apskaičiuotas susumavus visų apklaustųjų, kurių paprašyta nurodyti amžių, iki kurio jie norėtų dirbti savo dabar turimą darbą, atsakymus.
Apklausos duomenimis, iš Europos Sąjungos gyventojų darbingiausiai nusiteikę švedai – paklausti, iki kokio amžiaus norėtų dirbti, jie nurodė 64,4 metų ribą. O štai dar labiau už lietuvius ilgai dirbti nelinkę Maltos, Rumunijos bei Latvijos gyventojai – jiems atrodo pats laikas pasitraukti poilsio maždaug 57-erių.
Be to, 71 proc. lietuvių yra prieš pensinio amžiaus vėlinimą, o 56 proc. mūsų šalies gyventojų dirbti būdami pensininkai jau nenorėtų. Kaip vieną pagrindinių tokios nuomonės priežasčių gyventojai nurodo nepalankų darbdavių požiūrį į vyresnius nei 55 metų darbuotojus. Kad darbdavių požiūris į vyresnio amžiaus darbuotojus mūsų šalyje nėra teigiamas, mano net 81 proc. lietuvių (ES vidurkis – 70 proc.).
Eurobarometras dar kartą atkreipia dėmesį, kad dirbti ilgiau vis dėlto teks, nes nuo 1960 m. tikėtina vidutinė gyvenimo trukmė ES jau pailgėjo aštuoneriais metais, o per ateinančius keturiasdešimt metų ji pailgės dar penkeriais. Šiuo metu ES vienam vyresniam nei 65 metų gyventojui tenka keturi vadinamojo darbingo amžiaus (15–64 m.) piliečiai, o 2060 m. vienam pagyvenusiajam jau teks tik du galintieji dirbti.
Apklausa šia tema atlikta neatsitiktinai – Europos Parlamentas 2012-uosius yra patvirtinęs Europos aktyvaus senėjimo ir kartų solidarumo metais.

Jūsų nuomone, kokių metų sulaukęs žmogus jau yra senas? (atsakymų vidurkis)

Šalis    Metai

Nyderlandai 70,4
Kipras 68,5
Belgija 67,9
Italija 67,6
Lietuva 65,3
Čekija 59,5
Vengrija 58
Slovakija 57,7

Šaltinis: Eurobarometras

Kai ekonomika ir algos kilo, lietuviai savo darbus keikė ir skundėsi stresu, o šiandien, kai geri uždarbiai jau praeityje, meilė darbui vėl atgijo – savo darbą teigia mėgstantys net 79 proc. gyventojų.

„Kaip savo žmoną tai labai myli, tai nekenti, taip ir darbe – būna visaip, visokiausių atspalvių“, – sako vienas geriausių Lietuvos virėjų, prestižinio sostinės restorano „Stikliai“ virtuvės šefas Linas Bražinskas.
Viena pagrindinių priežasčių, kodėl šio virėjo meistriškumą giria ir prezidentai, ir pasaulinio lygio garsenybės, yra ta, kad L.Bražinskas labai mėgsta savo darbą. „Virtuvėje yra milžiniška atsakomybė ir kur kas mažiau improvizacijos, nei vaizduoja populiarios televizijos kulinarijos laidos. Tačiau kol jaučiu polėkį, kol man įdomu tai, ką darau, ir kol nėra rutinos, tol nematau prasmės keisti darbo“, – priduria „Stiklių“ virtuvėje jau apie dvidešimt metų šeimininkaujantis vyriausiasis virėjas.
Ką reiškia dirbti nemėgstamą darbą, nežino ir žinomas bankininkas, „Swedbank markets“ tarnybos vadovas Tomas Andrejauskas. Jis šiame skandinavų banke dirba jau dvylika metų: pradėjo nuo eilinio finansų maklerio pareigų, bet nuolat kilo karjeros laiptais, kol tapo tarptautinę veiklą visoje „Swedbank“ bankinėje sistemoje vykdančios tarnybos vadovu.
Kas T.Andrejauską, per tuos metus ne kartą viliotą kitų darbdavių, vienoje darbovietėje laiko šitiek metų? „Finansų sektorius yra ne tik mano specialybė, bet ir hobis, nes pats esu investuotojas. O dirbti banke įdomu tuo požiūriu, kad tai sudėtinga ir įvairialypė organizacija, apimanti visas ekonomikos sritis: matymo laukas toks platus, kad tampi universaliu žmogumi, galinčiu sėkmingai tęsti karjerą praktiškai bet kurioje srityje“, – aiškina „Swedbank markets“ vadovas.
Vienas geriausių šalyje virėjų ir žymus bankininkas – dvi skirtingos asmenybės ir absoliučiai skirtingos profesijos, bet L.Bražinską ir T.Andrejauską daug kas ir sieja: jie abu yra mėgstamą darbą dirbantys profesionalai, niekada nedirbę tik dėl „pliusiuko“, o tokio tipo darbuotojai darbdavių vertinami labiausiai.
„Stiklių“ virtuvės šefo ir „Swedbank“ bankininko pavyzdžiai taip pat patvirtina tendencijas, kurios svarbios daugeliui dirbančių lietuvių: nors ekspertai rekomenduoja keisti darbą maždaug kas septynerius metus, Lietuvos gyventojai Europos Sąjungoje išsiskiria kaip vieni sėsliausių ir ištikimiausių darbuotojų, kurie darbą keičia gerokai rečiau nei vakariečiai.
„Gyvenime mėgstu stabilumą, esu gana konservatyvūs: ta pati šeima, tas pats šuo, tas pats darbas“, – vardija „Stiklių“ vyriausiasis virėjas L.Bražinskas, o nauja Eurobarometro apklausa patvirtina, kad tipiškas lietuvis pas vieną darbdavį išdirba vidutiniškai daugiau nei devynerius metus. Be to, lietuviai, priešingai nei kiti europiečiai, dar nemano, kad dirbti tam pačiam darbdaviui net ir visą gyvenimą – jau atgyvenęs dalykas. Pernai rudenį atliktos Eurobarometro apklausos duomenimis, darbą visą gyvenimą toje pačioje įmonėje neigiamai vertina 39 proc. lietuvių, o, pavyzdžiui, Vengrijoje – net 90 proc. gyventojų.

Lietuviai – sėslūs darbuotojai

Tokių pavyzdžių, kai vienoje įmonėje dirbama beveik visą gyvenimą, Lietuvoje galima rasti daug. Štai kitas mūsų pašnekovas baldinių audinių gamybos bendrovės „Audėjas“, šiuo metu daugiau kaip 85 proc. produkcijos eksportuojančios į trisdešimt pasaulio šalių, vadovas Jonas Karčiauskas įmonės direktoriumi dirba jau nuo 1972 m. „Esu tikras dinozauras. Galėčiau išeiti, bet kad dar turiu parako“, – juokiasi J.Karčiauskas.
Iš dviejų šimtų „Audėjo“ darbuotojų dvidešimt įmonėje yra išdirbę jau nuo trisdešimt dvejų iki keturiasdešimt penkerių metų. J.Karčiauskas pastebi, kad dabar, šalyje esant 235,8 tūkst. bedarbių, darbuotojų kaita įmonėje yra visai minimali – pernai siekė vos 8 proc. visų darbuotojų ir daugiausia buvo nulemta išeinančiųjų į pensiją.
Darbuotojų kaita sumažėjo ir kitose įmonėse – net ir prekybos tinklų kasininkai nebelinkę migruoti iš vieno prekybos tinklo į kitą. Pavyzdžiui, prekybos tinklą „Iki“ valdanti bendrovė „Palink“ paskelbė, kad 2007-aisiais, ekonomikos pakilimo laikotarpiu, darbuotojų kaita įmonėje siekė net 93 proc. vidutinio metinio darbuotojų skaičiaus, o štai 2010 m. – jau tik 33 proc.
Naujausios visuomenės apklausos patvirtina, kad lietuviai šiuo metu ne tik gerokai rečiau keičia darbą, nei tą darė ekonomikai kylant, bet ir apskritai daug labiau vertina ir mėgsta savo turimą darbą. Remiantis naujausios Eurobarometro apklausos duomenimis, šiandien savo darbu patenkinti net 79 proc. lietuvių. Įdomu tai, kad, tarkime, 2007-aisiais, kai darbo turėjo visi, kas norėjo dirbti, o atlyginimai buvo pasiekę rekordines aukštumas, lietuviai ES išsiskyrė kaip vieni mažiausiai patenkintų savo darbu, be to, labiausiai skundėsi stresu darbe ir kad darbdaviai iš jų per daug reikalauja. Užtat šiandien, šaliai sunkiai kapanojantis iš sunkmečio, lietuvių meilė darbui vėl atgijo – patenkintųjų savo darbu dar niekada nebuvo tiek daug.
Vis dėlto tiek sumenkusi darbuotojų kaita įmonėse, tiek gerokai šoktelėjusi savo darbą mėgstančių gyventojų dalis greičiau liudija tai, jog lietuviai savo darbą pradėjo labiau vertinti ne todėl, kad pagerėjo darbo sąlygos, o bijodami jo netekti arba gauti dar blogesnį.

Ne tiek darbą mėgsta, kiek bijo netekti

„Kai darbuotojas baiminasi prarasti turimą darbą ar džiaugiasi jį išsaugojęs per krizę, tuomet ir pasitenkinimas darbu padidėja, nes reikalavimai tiek pačiam darbui, tiek jo apmokėjimui savaime tampa mažesni“, – aiškina ekonomistas prof. Romas Lazutka.
Problemų darbo rinkoje pastaraisiais metais nė kiek nesumažėjo, tad ir teigti, kad darbo sąlygos gerėjo, pasak R.Lazutkos, nėra pagrindo. Kaip didžiausias darbo rinkos problemas ekspertas išskiria nesaugumą ir baimę netekti darbo, atlyginimų vokeliuose paplitimą, itin didelius skirtumus tarp vadovų ir eilinių darbuotojų atlyginimų, vėluojančius jų mokėjimus, vengimą mokėti už viršvalandžius bei diskriminacinį požiūrį į vyresnio amžiaus darbuotojus ar jaunas motinas.
„Taigi tokie apklausos rezultatai stebina, bet juos galima paaiškinti taip, kad gyventojai, nors ir dirbdami ne pačiomis palankiausiomis sąlygomis, į savo darbą žiūri vis tiek teigiamai, nes žino, jog alternatyva galėtų būti daug blogesnė“, – apibendrina R.Lazutka.
UAB „Palink“ dirbančių prekybininkų profesinės sąjungos pirmininkė Irina Judina patvirtino, kad slogi atmosfera tarp prekybos tinklų darbuotojų niekur nedingo. „Darbas prekybos tinkluose tebėra toks pat sunkus ir mažai atlyginamas, tad belieka džiaugtis tik vienu – kad apskritai turi darbo“, – pripažįsta I.Judina.
Psichologės Genovaitės Petronienės teigimu, per pastaruosius penkerius metus tautos charakteris nepasikeitė, bet dingo optimizmas ir atsirado daugiau baimės. Tad psichologė taip pat yra linkusi manyti, kad už tokių vertinimų slypi nerimas netekti vienintelio pajamų šaltinio. „Ypač savo darbą vertina žmonės, kurie buvo jo netekę ir sunkiai susirado. Žmogaus psichika nesugeba įvertinti daugelio dalykų, kol nesulygina jų su blogesne padėtimi“, – tvirtina psichologė.
Kad daugelio lietuvių meilė darbui, priešingai nei mūsų pašnekovų – „Stiklių“ virtuvės šefo L.Bražinsko ar bankininko T.Andrejausko, nėra visai nuoširdi, o labiau paremta baime jo netekti, patvirtina ir gyventojų apklausos: 2007-aisiais net 76 proc. lietuvių buvo visiškai tikri, kad artimiausiu metu likti bedarbiais jiems negresia, o 2011-ųjų pabaigoje beveik antra tiek – 61 proc. teigė jaučiantys tokį nerimą. Didžiausia baimė netekti darbo tarp europiečių šiandien vyrauja Graikijoje, Lietuvoje ir Ispanijoje.

Vėl populiarėja galvų medžioklė
Ritos Karavaitienės, „CV-Online LT“ rinkodaros vadovės, komentaras
Šiuo metu judėjimas darbo rinkoje tebėra minimalus: tiek įmonėms sunku rasti tinkamų darbuotojų, tiek ieškantiesiems darbo sunku jo gauti. Specialistai keisti darbų šiuo metu nėra linkę, per darbo skelbimus kvalifikuotą darbuotoją rasti sunku, tad šalyje vėl tampa populiari galvų medžioklė.
Vis dėlto apklausos duomenys, liudijantys apie didelį gyventojų pasitenkinimą darbu, kelia abejonių. Atrodo, kad dauguma lietuvių dabar labiau vertina patį darbą, nei gali pasigirti, kad dirba tai, apie ką visada svajojo, ar kad darbe save visapusiškai realizuoja. Turėti nuolatinį pajamų šaltinį – štai kas šiuo metu daugeliui svarbiausia.

Ar yra patenkinti savo darbu
(teigiamų atsakymų proc.)

Danai    89
Suomiai    89
Švedai    87
Lietuviai    79
Latviai    74
Lenkai    71
Rumunai    66
Italai    64
Vengrai    63
Graikai    60

Šaltinis: Eurobarometras, 2011 m. rugsėjis–lapkritis

Ar jaučiate nerimą netekti darbo? (tik Lietuvos respondentų atsakymai, proc.)

Taip    61
Ne    25
Nei taip, nei ne    14

Šaltinis: Eurobarometras, 2011 m. rugsėjis-spalis

Kiek vidutiniškai kartų per gyvenimą europiečiai keičia darbą

Danai    4,6
Britai    4,4
Švedai    4
Prancūzai    3,9
Estai    3,4
Lietuviai    3,3
Latviai    3,3
Vokiečiai    2,8
Italai    2,1
Rumunai    2,3

Šaltinis: Eurobarometras, 2011 m. rugsėjis–spalis

Praeitų metų Europos verslumo studija skelbia, kad darbas sau senajame žemyne vertinamas teigiamai. Tokį požiūrį išreiškė net 72 proc. apklaustųjų dvylikoje Europos šalių.

Labiausiai savęs įdarbinimas vertinamas Danijoje (88 proc.), Didžiojoje Britanijoje (82 proc.) ir Prancūzijoje (76 proc.), mažiausiai – Turkijoje (65 proc.) ir Vokietijoje (61 proc.). Šiuos rezultatus skelbia „Amway“ Europoje atliktas tyrimas.

Tarptautinė tiesioginės prekybos kompanija „Amway“ tyrė žmonių požiūrį į savęs įdarbinimą, taip pat bandė išsiaiškinti jo privalumus ir trūkumus. „Matome didelį savęs įdarbinimo potencialą Europoje – daugiau nei trečdalis respondentų įsivaizduoja save pradedančius nuosavą verslą“,- teigia Michael Meissner, „Amway“ bendrųjų reikalų viceprezidentas Europai. Palyginus šių ir praeitų metų tyrimus paaiškėja, jog nepaisant ekonominių problemų ir finansų krizės daugelyje šalių, susidomėjimas savo verslo vystymu išlieka toks pat. Jis ypač aktualus 14-29 metų respondentams – net 80 proc. šios amžiaus grupės jaunų žmonių teigiamai žiūri į savęs įdarbinimą ir kas antras iš jų mato save kuriantį nuosavą verslą.

Nepriklausomumas ir savirealizacija pripažįstami svarbiausiais darbo sau privalumais. Pagrindinės priežastys, dėl kurių europiečiai norėtų užsiimti nuosavu verslu yra nepriklausomumas nuo darbdavio (46 proc.), savirealizacija, galimybė įgyvendinti savo idėjas (38 proc.), o trečioje vietoje – papildomos pajamos (28 proc.). „Amway“ 2011 m. verslumo tyrimas rodo, kad kas ketvirtas europietis mano, jog nuosavas verslas padėtų lengviau suderinti laisvalaikį, šeimos poreikius ir karjerą. Europoje nuosavas verslas laikomas su šeima derančiu darbo modeliu – 42 proc. respondentų, turinčių vaikų, mano, jog tai yra galima įprasto darbo alternatyva.

69 proc. apklausųjų sutinka, kad užsiimant verslu labai svarbu šios srities išmanymas. Tai ypač pabrėžia austrai (56 proc.) ir šveicarai (52 proc.). 47 proc. europiečių mano, kad jie nėra pakankamai informuoti apie mokymosi galimybes savarankiškai dirbantiems. Tai ypač pastebėtina Vokietijoje (58 proc.), Ispanijoje (55 proc.) ir Prancūzijoje (53 proc.).
42 proc. Europos gyventojų nerizikuotų pradėti savo verslo dėl ekonomikos žinių trūkumo, o 35 proc. abejoja savo gebėjimais vystyti verslą ir nėra tam pasiruošę. Dėl to beveik 60 proc. respondentų teigė, kad turėtų būti daugiau visuomenės verslumo ugdymo programų.

Apie tyrimą
Nuo 2011 m. rugpjūčio iki rugsėjo buvo apklausti 13 606 vyrai ir moterys virš 14 m. amžiaus iš dvylikos Europos šalių: Austrijos, Danijos, Prancūzijos, Vokietijos, D. Britanijos, Italijos, Lenkijos, Rusijos, Ispanijos, Šveicarijos, Turkijos ir Ukrainos. Europinė apklausa, kurią „Amway“ organizavo antrą kartą, buvo atlikta kompanijos  „GfK Research Nuremberg“.