Rusijos politologas Glebas Pavlovskis mano, kad “Apšviestojo konservatyvizmo manifestas”, kurį paskelbė žinomas režisierius Nikita Michalkovas,yra antidemokratinio pobūdžio ir nukreiptas prieš modernizaciją.

“Tai pabrėžtinai antidemokratinis dokumentas”, – sakė agentūrai “Interfax” trečiadienį G.Pavlovskis, kuris vadovauja Efektyvios politikos fondui.

“Politikos požiūriu tai vienas iš didėjančių mėginimų pradėti (Dmitrijaus) Medvedevo vykdomo demokratinės modernizacijos kurso kontrpuolimą”, – pabrėžė politologas.

“Tekstas ciniškas, archaiškas, jis idealizuoja patvaldystę, kurią savo laiku atmetė visos be išimties Rusijos visuomenės grupės. Dokumentas skelbia priklausomybę nuo autoriteto. Aš jau nekalbu apie nevykusius mėginimus priešpriešinti mokslo žinias tikėjimui – tai jau ne praeitas amžius, o užpraeitas”, – sakė G.Pavlovskis.

Jis prognozuoja, kad, atsižvelgiant į būsimus rinkimus, N.Michalkovo manifestas sukels diskusiją visuomenėje.

Kitass žymus šalies politologas, fondo “Indem” vadovas Georgijus Satarovas sakė agentūrai “Interfax”, kad jis nepamatė manifeste “apšvietimo požymių”.

“Mano požiūris į šį manifestą – veikiau klinikinis”, – sakė jis.

“Sprendžiant iš to, kas ten parašyta, tai ne konservatyvizmas, o užkietėjęs šovinizmas. Politinių partijų skaičius šalyje nenustatomas net žymiausių režisierių norais. Taip jau yra”, – pabrėžė politologas.

Rusijos kultūros fondo prezidentas N.Michalkovas savo manifeste ragina padaryti galą liberaliajai demokratijai Rusijoje; jo nuomone, šalies ateitis priklauso “apšviestajam konservatyvizmui”.

“Liberaliosios demokratijos euforija baigėsi. Atėjo laikas dirbti darbą”, – teigia N.Michalkovas savo manifeste.

“Žmonės pavargo klausytis deklaracijų apie politinę nepriklausomybę, individualią laisvę ir tikėti pasakomis apie rinkos ekonomikos stebuklus”, – sako režisierius.

“Dabartinė visuomenės santvarka, kurią sudaro barškantis besivejančios Vakarus liberalios modernizacijos, “vietos viršininkų” savivalės, visur išbujojusios korupcijos mišinys, netenkina daugumos Rusijos gyventojų. Už ekonomikos reformų “paradinės pusės” ir liberalių institutų “fasado”, kaip ir anksčiau, slypi tradiciniai, archaiški visuomenės santykiai”, – pažymi jis.

N.Michalkovo vertinimu, “pakrikimą šalyje ir galvose”, atnešusį ir atnešantį Rusijai sunkumus, vargus ir išbandymus, kėlė ir kelia radikaliosios pažangos propaguotojai ir įniršę liberalių buržuazinių demokratinių ir proletarinių revoliucijų vadai.

“Pasaulio ir šalies istorija moko: visos svarbiausios reformos, nukreiptos į modernizaciją, sėkmingai buvo įgyvendinamos tik tada, jeigu jas vykdė centristinių pažiūrų, apsišvietę, konservatyvūs Rusijos valstybiniai, visuomenės ir Bažnyčios veikėjai”, – pabrėžia N.Michalkovas.

“Šiuolaikinis Rusijos konservatyvizmas – tai novatoriškas atsižvelgimas į “Šventosios Rusios” ir “Didžiosios Rusijos” valstybines, visuomenės ir nacionalines tradicijas, susiklosčiusias per visą mūsų istoriją”, – mano jis.

Pasak kino kūrėjo, ateityje Rusijoje turi likti trys politinės partijos, galinčios realiai kovoti dėl valdžios: konservatorių, liberalų ir socialistų.

“Pirma, kas mums būtina – tai įvesti ir palaikyti teisėtumą ir teisėtvarką šalyje. Antra – užtikrinti kultūrinį ir nacionalinį saugumą. Trečia – kelti “gerovę visiems”. Ketvirta – atgaivinti pasididžiavimą savo šalimi ir jausti atsakomybę už ją. Penkta – garantuoti socialinį teisingumą ir piliečių socialinę apsaugą, taip pat ginti savo tėvynainių, gyvenančių artimajame ir tolimajame užsienyje, teises ir laisves”, – sakoma manifeste.

Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Arvydas Anušauskas teigia, jog nepaisant sustiprėjusių Baltarusijos ir Rusijos nesutarimų, Maskva ir toliau lieka artimiausiu Minsko kariniu partneriu.

Komentuodamas Baltarusijos gynybos ministro generolo leitenanto Jurijaus Žadobino vizitą Lietuvoje, jis pabrėžė, kad Vilniaus ir Minsko karinis bendravimo turinys nėra toks, koks galėtų būti, jei Baltarusijoje būtų daugiau demokratijos.

“Aš manau, nepervertinkim šitų dalykų (nesutarimų – BNS). Karinėje srityje, kaip buvo Baltarusijos ir Rusijos bendradarbiavimas, taip jis ir liko, niekas jo nepakeitė. Baltarusija vis dėlto savo gynybą yra dvišaliais susitarimais susaisčiusi su Rusija, mes gi esame NATO nariai”, – BNS sakė A.Anušauskas.

Vis dėlto NSGK vadovas pažymėjo, kad Lietuvai su kaimynais būtina bendrauti visais klausimais, ypač tuomet kai šalia Lietuvos vyksta karinės pratybos “su labai įdomiu scenarijumi”.

“Visai tai mums įdomu, svarbu. Be abejonės, tiesioginis bendravimas padeda tam susižinojimui aktualiais klausimais”, – kalbėjo A.Anušauskas ir pridūrė, kad “čia tokio glaudumo, kaip tarp NATO šalių, nebus”.

Baltarusija priklauso Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijai, kuri buvo sukurta Maksvos iniciatyva kaip atsakas NATO.

Trečiadienį Lietuvoje vyksta pirmasis Baltarusijos gynybos ministro vizitas.

J.Žadobinas su krašto apsaugos ministre Rasa Juknevičiene aptars tarptautinio saugumo, dvišalio ir regioninio bendradarbiavimo klausimus, tarpusavio pasitikėjimo stiprinimo priemones, karių dalyvavimą tarptautinėse operacijose. Po susitikimo ministrai pasirašys susitarimą dėl bendradarbiavimo gynybos srityje.

Rusijos Juodosios jūros laivynas iki 2020 metų bus papildytas naujais laivais ir patobulintais bombonešiais, pirmadienį pranešė JJL vyriausiojo štabo atstovas.

“Pagal 2011-2020 Valstybinę ginkluotės programą, Rusijos Juodosios jūros laivynas gaus 18 naujų laivų, tarp jų šešias 22350-ojo projekto fregatas, šešis 677-ojo projekto dyzelinius povandeninius laivus ir du didelius 11711-ojo projekto desantinius laivus”, – sakė agentūros pašnekovas.

Be to, pasak jo, iki 2016 metų JJL aviacija gaus patobulintų bombonešių Su-24M, o vietoj lėktuvų-amfibijų Be-12 – modernesnių kovos su laivais lėktuvų Il-38.

Dauguma JJL laivų naudojami jau daugiau kaip 35-erius metus, tad iki 2015 metų, kai laivynas pradės gauti pirmuosius naujus laivus, beveik visus senuosius reikės pakeisti, anksčiau pranešė šaltinis JJL Vyriausiajame štabe.

Ukraina šių metų balandį sutiko pratęsti Sevastopolio karinės jūrų bazės nuomą Rusijai iki 2042 metų, mainais užsitikrinusi 30 proc. nuolaidą iš šios šalies tiekiamų dujų kainai. Pastarasis žingsnis pabrėžė Kijevo pakartotinį suartėjimą su Maskva, kai Ukrainos prezidentu buvo išrinktas Viktoras Janukovyčius.

Susitarimas dėl Sevastopolio bazės nuomos tapo posūkio tašku santykiuose su Maskva: vasarį išrinktas V.Janukovyčius savo šalies kursą nukreipė Rusijai palankesne kryptimi ir atvėsino Kijevo siekį įstoti į NATO.

Didelei JJL atnaujinimo programai gali prireikti Ukrainos sutikimo, o Kijevas šiuo metu siekia, kad būtų peržiūrėta pernai pasirašyta dešimtmetį turinti galioti dujų tiekimo sutartis. Rusija anksčiau sumažino dujų tiekimą kaimyninei šaliai, kilus įnirtingam ginčui dėl kainų.

Rusijos dujų monopolija “Gazprom” teigia galinti sumažinti energetikos išteklių kainą Ukrainai, jeigu ši sutiktų sujungti savo valstybinęs dujų bendrovę “Naftogaz” su “Gazprom”.

Klausimas dėl dujų kainų bus iškeltas per spalio 27 dieną vyksiantį Rusijos premjero Vladimiro Putino vizitą Kijeve, sako Ukrainos pareigūnai.

Lietuva yra tarp trečdalio Europos Sąjungos (ES) šalių, kurių politinis elitas Rusiją laiko grėsme valstybės saugumui, rodo šį mėnesį paskelbti tyrimo rezultatai.

Didžiausiomis grėsmėmis daugelyje Europos šalių laikoma ekonominė krizė.

Ataskaitą paskelbusi Europos užsienio santykių taryba (ECFR) aiškinosi užsienio politikos elito nuomonę – autorių teigimu, paimta 250 interviu ir analizuoti nacionalinio saugumo dokumentai.

Atsakant į klausimą “Su kokiomis saugumo grėsmėmis dabar susiduria jūsų valstybė?”, Rusiją įvardijo devynios valstybės. Daugiausia iš jų yra Rytų ir Vidurio Europos regione – tai Lietuva, Latvija, Estija, Lenkija, Čekija, Bulgarija, taip pat ilgą sieną su Rusija turinti Suomija bei dvi Vakarų Europos šalys – Austrija ir Ispanija.

Vis dėlto, nepaisant tokio pasiskirstymo, tyrimo autoriai tvirtina, kad pasidalijimas į “naująją” ir “senąją” Europą dabar nebėra toks aktualus kaip prieš penkerius metus.

“Skirtumų dėl to, kaip elgtis su Rusija, sumažėjo (…). Baltijos šalys pakeitė savo poziciją: mūsų tyrime latviai mažiau nerimavo dėl Rusijos keliamų problemų nei dėl savo vyriausybės galimybių pačiai netinkamai elgtis dvišaliuose santykiuose. Dramatiškiausia tai, kad Lenkija, kuri kadaise buvo vadinama nauja Šaltojo karo kovotoja dėl aršaus požiūrio į Maskvą, dabar dirba su Vokietija – Rusijos strategine partnere – ieškodama tinkamų ingredientų ES politikai Rusijos atžvilgiu”, – rašoma tyrimo išvadose.

Visoje Europoje vyrauja nuomonė, kad didžiausią pavojų saugumui kelia ekonominė krizė. Ją grėsme laikė 25 šalys iš 27, įskaitant Lietuvą. Krizės neigiamų pasekmių nesibaimina tik Belgija ir Italija.

Įdomu tai, kad Vilniuje manoma, jog grėsmę saugumui taip pat kelia nekontroliuojama migracija – tokia pozicija vyravo dar 10 šalių.

Iš kitų tyrimo autorių pasiūlytų pasirinkimų Lietuvos politinis elitas nemato grėsmės šalies saugumui dėl masinio naikinimo ginklų plitimo, įskaitant Irano problemą (grėsmę matė 12 šalių), terorizmo (10), nestabilių valstybių, įskaitant problemas Afganistane ir Pakistane (8), energetikos šaltinių išeikvojimo ir konkurencijos dėl išteklių (10), klimato kaitos (11) ir Kinijos (2).

Tyrimo duomenimis, Lietuvoje manoma, kad užtikrinant Europos saugumą iš tarptautinių organizacijų svarbiausią vaidmenį vaidina NATO. Tokios nuomonės laikomasi 11-oje ES šalių.

Europos Sąjungą svarbiausia organizacija saugumui užtikrinti laiko devynios valstybės, o septyniose šalyse manoma, kad NATO ir ES reikšmė yra vienoda. Nė vienoje valstybėje nemanoma, kad Europos saugumui užtikrinti svarbiausia yra Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija (ESBO), kuriai kitąmet pirmininkaus Lietuva, ar Jungtinės Tautos.

Išanalizavę pasikeitusią saugumo situaciją, Europos užsienio santykių tarybos ekspertai siūlo dėl saugumo klausimų pradėti diskutuoti neformaliame trišaliame ES, Rusijos ir Turkijos forume.

Ekspertai daro išvadą, jog JAV nebeskiria daug dėmesio Europos vidaus saugumui. Jie argumentuoja, esą tai demonstruoja Baracko Obamos (Barako Obamos) neatvykimas paminėti Berlyno sienos žlugimo dvidešimtmečio.

Brito Marko Leonardo vadovaujamo tyrimų cemtro nuomone, Vašingtonas nuo Europos reikalų atsitraukė ir dėl to, kad yra pernelyg užsiėmęs su Afganistanu, Iranu ir Kinija.

“Siekdamos sustiprinti saugumą Europoje, ES valstybės narės turėtų pasinaudoti teigiamu impulsu, kurį suteikė Amerikos perkrovimo politika ir Rusijos naujoji Westpolitik, ir paremti Rusijos įtraukimą į JAV inicijuotą bendrą priešraketinės gynybos skydą”, – rašoma studijoje.

Rusijos Federacijoje pirmadienis bus 2010 metų visos Rusijos gyventojų surašymo paskutinė diena.

Pagal įstatymą, gyventojų surašymas vyksta nuo spalio 14 iki 25 dienos, išskyrus kai kuriuos atokius ir sunkiai pasiekiamus šalies rajonus, kur jis prasidėjo 2010 metų kovo 1 dieną, o baigsis gruodį (turima omenyje maždaug 500 tūkst. šalies gyventojų).

Pasak Federalinės valstybinės statistikos tarnybos vadovo Aleksandro Surinovo, iki spalio 19 dienos (surašymo vidurio) buvo surašyti daugiau kaip 70 mln. žmonių (kaip tik maždaug pusė šalies gyventojų).

Kaip jau pranešta, ankstesnio, 2002 spalio 9 dienos gyventojų surašymo duomenimis, Rusijoje nuolat gyveno 145,2 mln. žmonių. Palyginti su 1989 metų surašymu, gyventojų skaičius sumažėjo 1,8 mln. žmonių.

Pagal kasdienį Rusijos federalinės valstybinės statistikos tarnybos vertinimą, 2010 metų spalio pradžioje buvo 141,9 mln. gyventojų, bet surašymo duomenys visada skiriasi nuo einamojo vertinimo.

Štai 2002 metais po surašymo paaiškėjo, kad šalies gyventojų yra 1,8 mln. žmonių daugiau nei rodo kasdieniai Rusijos federalinės valstybinės statistikos tarnybos duomenys (daugiausia dėl nelegalios migracijos dešimtajame dešimtmetyje).

2010 metais skirtumas, šios žinybos vadovo nuomone, bus mažesnis, nes “migracijos tarnyba ėmė dirbti geriau”.

Vienas įtakingas Rusijos prezidento Dmitrijaus Medvedevo patarėjas ketvirtadienį paragino premjerą Vladimirą Putiną atsisakyti ambicijų grįžti į Kremlių per 2012 metais vyksiančius rinkimus.

Šiuolaikinio vystymosi instituto (INSOR) vadovas Igoris Jurgensas sakė dienraščiui “Kommersant”, jog D.Medvedevas turėtų būti išrinktas antrai kadencijai, kad galėtų įgyvendinti savąją šalies modernizavimo programą.

V.Putinas paliko Kremlių 2008 metais ir tapo įtakingu premjeru, o dėl jo ateities planų spėliojama jau seniai. Šis griežtosios linijos šalininkas niekada nebuvo atmetęs prielaidos, kad sieks grįžti į prezidento postą.

Tačiau I.Jurgensas, vadovaujantis prezidentą ekonomikos politikos srityje konsultuojančiam institutui, kurį prieš dvejus įkūrė D.Medvedevas, sakė, kad Rusijai reikalingas vadovas, vykdysiantis “bendrąją modernizaciją, kuri paveiktų visus socialinius ir politinius procesus”.

“Dėl šios priežasties esu įsitikinęs, jog Dmitrijus Medvedevas privalo kandidatuoti 2012 metų rinkimuose, kad įvykdytų modernizaciją”, – pabrėžė ekspertas.

“Esu tikras, kad Putinas galėtų laimėti rinkimus vos spragtelėjęs pirštais, – aiškino I.Jurgensas . – Tačiau esu ne mažiau įsitikinęs, kad jam nevertėtų kelti savo kandidatūros”.

Pasak INSOR direktoriaus, V.Putinas nusipelnė “garbės ir pagyrimų” už šalies ekonomikos stabilizavimą 2000-2008 metais, kai jis užėmė prezidento postą, taip pat dėl apčiuopiamo eilinių Rusijos gyventojų realiųjų pajamų padidėjimo.

“Tačiau jeigu stabilizacija tęsiasi amžinai, ji atveda į stagnaciją, – pabrėžė jis. – Vladimiro Putino pasitraukimas, be abejo, taptų jo asmenine auka. Įvertinimai ir visuomenės meilė, kurią Putinas užsitarnavo per stabilizacijos laikotarpį, iš tiesų turėtų būti padėta ant tėvynės altoriaus”.

V.Putinas rugsėjį išprovokavo Kremliaus ekspertų spėlionių bangą, kad jis ketina kandidatuoti į šalies vadovo postą, padaręs sugretinimų su JAV prezidentu Franklinu D.Rooseveltu (Franklinu D.Ruzveltu), kuris buvo išrinktas keturioms kadencijoms.

Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas mano, kad užsienio politikoje didelę reikšmę turi asmeniniai santykiai tarp valstybių vadovų ir pažymi, jog būtent tai žymiu mastu lėmė “perkrovos” su JAV sėkmę.

“Akivaizdu, jog “perkrovos” su JAV sėkmė daug kur susijusi su tuo, kad susiklostė geri santykiai su prezidentu Obama, asmeniniai santykiai”, – sakė D.Medvedevas susitikime su Miuncheno konferencijos saugumo politikos klausimais išvažiuojamojo posėdžio dalyviais.

Drauge jis pabrėžė, jog “tai ne viskas užsienio politikoje”, bet patikslino, kad asmeniniai santykiai daug kur padeda surasti sprendimus įvairiais klausimais.

D.Medvedevas pabrėžė, jog kiekvienas prezidentas vykdo savo užsienio politiką, ir pridūrė, kad Rusijos “prioritetai yra tie patys, kaip ir anksčiau”, bet “kai kurie dalykai užsienio politikoje keičiasi”.

“Tai galima pavadinti modernizavimu. Todėl, aš manau, reikia tiesiog mokėti girdėti vienas kitą ir plėtoti gerus santykius”, – sakė prezidentas.

Valstybės vadovas pridūrė negalįs kalbėti apie sėkmingą ekonomikos modernizavimą šalyje. Jis taip pat pažymėjo, kad tam tikri institutai dirba, “šis procesas pradėtas”.

– Profesoriau, ar tiesa, kad Jums neseniai teko susidurti su Rusijos ambasadoriaus Vladimiro Čchikvadzės išpuoliu prieš Lietuvą?

– Taip. Tai buvo rugsėjo 23-iąją, dalyvavau Vilniuje vykusioje tarptautinėje konferencijoje “Perestroika: planai, procesai, rezultatai”, kurią surengė mūsų Užsienio reikalų ministerija, Vokietijos socialdemokratų Friedricho Eberto fondas, Lietuvos istorijos institutas ir Rusijos mokslų akademijos Visuotinės istorijos institutas. Pirmininkavo profesorius Alvydas Nikžentaitis ir akademikas Aleksandras Čiubarianas. Konferencijos svečias buvo ir ambasadorius V.Čchikvadzė.

Vieną iš pranešimų skaitė senas mano pažįstamas dar iš darbo SSRS Liaudies deputatų suvažiavime Viktoras Šeinis, žinomas Rusijos demokratas. Tais atgimimo ir “perestroikos” laikais jis priklausė Boriso Jelcino komandai, nemažai padėjo Lietuvai. Savo pranešime V.Šeinis kritiškai atsiliepė apie dabartinę Rusijos vyriausybę, pabrėždamas, kad Rusijos demokratai kadaise padarė didelę klaidą remdami B.Jelciną, kuris pasirodė esąs autokratas ir parinko tokį pat autokratinį lyderį. Štai jeigu būtų buvęs remiamas Michailas Gorbačiovas, tai Vladimiro Putino veikiausiai nebūtų.

V.Šeinį nedelsdamas viešai užsipuolė V.Čchikvadzė, apkaltindamas patriotizmo stoka ir savo šalies kritikavimu užsienyje. Bet tuo nesibaigė. Per konferencijos pertrauką, pamatęs mudu su V.Šeiniu šnekučiuojantis, V.Čchikvadzė priėjo prie mūsų ir ėmė įrodinėti, kad Lietuva labai nedraugiškai nusiteikusi Rusijos atžvilgiu, kad čia nemėgstami ir diskriminuojami rusai.

Man pastebėjus, kad nė karto nėra tekę susidurti su antirusiškomis nuotaikomis ir apskritai – kokiu nors žmonių dalijimu pagal tautybes, nors tarp mano doktorantų yra žmonių ir rusiška pavarde, V.Čchikvadzė atkirto, kad, matyt, turiu reikalų tik su valdžios nupirktais rusais. Tuo tarpu tikri rusai esą persekiojami. Kaip pavyzdį, kur skriaudžiami rusai, V.Čchikvadzė paminėjo Visaginą ir su neslepiamu pykčiu pareiškė, kad tai matant jau nebegalima kentėti ir kad rusų kantrybė baigsis. Jis taip pat piktinosi, kad Lietuvoje lietuvių kalba baigia visiškai užgožti kitas kalbas. Galimas dalykas, jis tai pasakė žinodamas, kad kadaise Seime daug prisidėjau prie dabartinio Valstybinės kalbos įstatymo priėmimo.

Ypač nustebino, kai V.Čchikvadzė ėmė aiškinti, neva Lietuvoje rusai teisiami vien todėl, kad yra rusai. Ir kaip pavyzdį nurodė Viktorą Uspaskichą. Man priminus, kad V.Uspaskichas teisiamas ne už savo tautybę, o už mokesčių slėpimą, už ką teisiami ir lietuviai, bei priminus Michailo Chodorkovskio atvejį, V.Čchikvadzė paminėjo kažkokią kitą rusišką pavardę ir ėmė piktintis, jog lietuviai teisia Antrojo pasaulinio karo veteraną, daug padariusį Lietuvai. Kaip supratau, kalbama buvo apie kažkokį “stribą”.

Galiausiai V.Čchikvadzė, matyt, norėdamas parodyti, kaip gerai Rusija elgiasi su tokia nedėkinga Lietuva, pasakė, kad Rusija lig šiol neištraukė į viešumą savo archyvuose turimos medžiagos apie lietuvių bendradarbiavimą su naciais karo metais, o juk galėtų tai padaryti ir “ką tuomet pasaulis apie Lietuvą pasakytų”?

– Toks pareiškimas diplomato lūpose iš esmės skamba kaip grasinimas imtis šantažuoti Lietuvą?

– Aš irgi taip supratau. Bet kuriuo atveju, diplomatas neturėtų taip šnekėti. Man teko daug ir labai draugiškai bendrauti su pirmuoju Rusijos ambasadoriumi Lietuvoje, vėliau turėjau daug gerų kontaktų su Rusijos kultūros atašė, dalyvavau Maskvos universiteto absolventų suvažiavime, pubikuojuosi Rusijos mokslinėje spaudoje ir esu labai geros nuomonės apie šios šalies profesūrą. Pasakiau tai V.Čchikvadzei, bet jis visiškai nesureagavo.

– Kaip manote, šis išpuolis buvo iš anksto suplanuotas veiksmas ar tiesiog diplomatui neišlaikė nervai ir jis išdėjo tai, ką mano pats, o ne tai, ką daryti jį įpareigojo siuntusi valstybė?

– Sunku pasakyti. V.Čchikvadzės iki to pokalbio nepažinojau, tad negaliu vertinti. Gal jį tiesiog V.Šeinio pranešimas taip sunervino? Aną savaitę jau antrą kartą buvome susitikę per priėmimą Kinijos valstybinės šventės proga ir jis su manimi bendravo, tarsi nieko nebūtų buvę.

"Veido" archyvas

Ilgai pataikavęs, Maskvos meras J.Lužkovas ėmė kritikuoti prezidentą D.Medvedevą ir už tai susilaukė atpildo

Keistas sutapimas: po 18 metų valstybės tarnyboje būtent dabar iš pareigų su trenksmu iššveičiamas jau seniai susikompromitavęs Maskvos meras Jurijus Lužkovas.

Maskvos mero posto pagaliau neteko korupcija ir pinigų plovimu įtariamas politikierius, kuriam padedant jo žmona Jelena Baturina tapo milijardiere ir turtingiausia Rusijos moterimi. Pastarąsias tris savaites Rusijos spauda mirgėte mirgėjo antraštėmis apie neteisėtus jo sandorius ir galimą pinigų plovimą.

Žinoma, jei tai paaiškėtų kurioje nors Vakarų sostinėje, toks mero nušalinimas atrodytų visiškai įtikinamas ir netgi neišvengiamas. Tačiau nepamirškime, kad kalbame apie Rusiją. Galima net neabejoti, kad visi galai, kuriuos daugelį metų slapstė ne tik pats Jurijus Lužkovas, bet ir jį remiantis Kremlius, kaip tik dabar išlindo tik todėl, kad J.Lužkovas tapo ne pagalbininku, o kliuviniu.

Priminsime, kad beveik du dešimtmečius J.Lužkovo santykiai su Kremliumi buvo puikūs. Antraip jis nebūtų įtikęs visiems iš eilės prezidentams, neprieštaravusiems, kad J.Lužkovas saugiai ir šiltai sėdėtų įtakingo Maskvos mero kėdėje.

Atsidėkodamas J.Lužkovas talkininkavo centrinei valdžiai, įkišdamas savo trigrašį ir vis įpildamas žibalo į nesutarimus Pietų Osetijoje ar Abchazijoje. Ne veltui dar prieš kelerius metus “The New York Times” analitikai teigė, kad J.Lužkovas – puikus įrankis premjero Vladimiro Putino vadovaujamoje kontrrevoliucijoje prieš vadinamąsias spalvotąsias revoliucijas.

Be to, jis nuolat primindavo Ukrainai, kad pats metas grąžinti Krymą Rusijai, o jei ne, tai bent jau palikti Kryme Rusijos karinį laivyną. Kitaip tariant, Kremliaus galingieji su J.Lužkovu bendravo pagal principą – ranką ranką plauna.

Be viso to, J.Lužkovas nemažai stengėsi ir dėl Maskvos. Tiesa, skeptikai jį kaltina sugriovus Maskvos architektūrą ir suniokojus istorinį paveldą. Tačiau nepaneigsi, kad J.Lužkovo pastangomis Maskva iš skurdaus ir nefunkcionalaus miesto virto prašmatniu metropoliu. Jo dėka Maskvoje pakilimo laikotarpiu prasidėjo tikras statybų bumas, dygo modernūs statiniai ar nauji daugiaaukščiai, buvo tiesiami greitkeliai.

Perbėgo juoda katė

Vis dėlto net ir J.Lužkovo karjerai atėjo galas. Ir visai ne dėl korupcijos ar kitų finansinių nusikaltimų. “J.Lužkovui derėjo labiau pasistengti gerinant santykius su Dmitrijumi Medvedevu”, – be jokių užuolankų samprotauja premjeras, nė neužsimindamas apie finansinius nusikaltimus ir be užuolankų pareikšdamas, kad norint būti Maskvos meru tereikia gerai sutarti su prezidentu ir premjeru.

O kaip sutarti, jei ant nosies – 2012-ųjų prezidento rinkimai, o J.Lužkovas – trečias pagal populiarumą Rusijos politikas? Ir dar toks, kuris per praėjusius rinkimus jau bandė kandidatuoti į Rusijos prezidento postą, nors vėliau savo kandidatūrą atsiėmė.

Dabar J.Lužkovas ir vėl parodė norą konkuruoti: rugsėjį jis spaudoje viešai sukritikavo prezidentą D.Medvedevą. Ir tuo, be jokios abejonės, išsikasė sau duobę. Jau kitą dieną apie jį Kremliui pavaldžioje spaudoje buvo paskelbti korupcijos “įrodymai”, o analitikai ėmė skaičiuoti dienas iki J.Lužkovo nuvertimo.

Kaip matome, ilgai laukti nereikėjo. Beje, panašus likimas gresia, regis, ir kitiems oponentams ar kandidatams į prezidentus. “Neatmetu galimybės, kad tokių atvejų bus ir daugiau”, – atvirai grasina D.Medvedevas, patvirtindamas, kad Rusijoje vėl prasideda kova dėl valdžios.

Oficiali J.Lužkovo biografija

• 1936 m. gimė Maskvoje

• 1953–1958 m. studijavo dujų pramonės institute

• 1958–1964 m. dirbo mokslininku

• Nuo 1964 m. pradėjo karjerą valstybės tarnyboje

• 1968 m. įstojo į komunistų partiją

• 1992 m. tapo Maskvos meru

• 1999 m. įkūrė partiją “Vieningoji Rusija”

• 2010 m. nušalintas nuo Maskvos mero pareigų

Juodosios J.Lužkovo biografijos dėmės

• J.Lužkovas įtariamas artimais santykiais ir neteisėtais sandoriais su turtingiausiais Rusijos verslininkais, tokiais kaip milijardierius Vladimiras Gusinskis, Vladimiras Javtušenkovas ir kt.

• Manoma, kad J.Lužkovas per 18 metų neteisėtai privatizavo daugybę Maskvos savivaldybei priklausiusio nekilnojamojo turto.

• J.Lužkovo žmona, buvusi fabriko darbininkė J.Baturina, ne be savo vyro pagalbos iš statybų ir baldų verslo susikrovė 4,2 mlrd. JAV dolerių turtą ir tapo turtingiausia Rusijos moterimi.

• Prasidėjus ekonominei krizei, J.Lužkovas, nepaisant sunkios šalies padėties, padėjo J.Baturinai gauti 1,4 mlrd. JAV dolerių paskolą su valstybės garantija statyti milžinišką pastatų kompleksą.

Rusija geriau importuos ginklus, nei pirks pasenusius savo gamybos modelius, pirmadienį pareiškė gynybos ministras, kritikuodamas šalies ginklų pramonę, nesugebančią prisitaikyti prie šiuolaikinių standartų.

Interviu savaitraščiui “Russkij Newsweek” gynybos ministras Anatolijus Serdiukovas sakė, kad Rusija priversta ieškoti ginklų užsienyje, nes artimiausiais metais ginkluotosioms pajėgoms modernizuoti ketina išleisti daugiau kaip 600 mlrd. dolerių.

“Mūsų ginklų pramonė dažnai neatitinka keliamų reikalavimų”, – sakė ministras.

“Šioje situacijoje mes elgiamės kaip vartotojai. Vartotojai tos ginkluotės, kurią tiekia ginklų pramonė. Mūsų įmonės nori gaminti seno modelio ginklus. Mes jų nenorime pirkti”, – sakė jis.

Rusija, antra didžiausia ginklų tiekėja pasaulyje, derasi su Prancūzija dėl galimybės įsigyti “Mistral” klasės karo laivą. Tai būtų jos pirma karinė technika, įsigyta iš NATO valstybės.

Tačiau šiuo metu derybos yra įstrigusios, nesutariant dėl technologijų perdavimo.

“Taip pat atsitiko su “Mistral”. Rusijos karinė pramonė neatitinka dabartinių normų. Todėl mes deramės dėl galimybės įsigyti užsienio karo laivų”, – sakė A.Serdiukovas.

Jis pridūrė, kad Rusija suinteresuota nusipirkti technologijų iš buvusios šaltojo karo priešininkės ir didžiausios ginklų gamintojos pasaulyje – Jungtinių Valstijų, nepatikslindamas, kas tai galėtų būti.

Rusija praėjusį mėnesį pranešė apie savo planus per ateinantį dešimtmetį savo iš sovietinių laikų paveldėtos armijos modernizavimui išleisti 19 trilijonų rublių (613 mlrd. dolerių).

Civilis asmuo, mokesčių inspekcijai vadovavęs A.Serdiukovas, 2007 metais buvo paskirtas Gynybos ministerijos vadovu sudėtingoms reformoms armijoje vykdyti. Jis pripažįsta, kad korupcija ginklų pramonės sektoriuje lieka svarbiausia problema.

“Kai aš atėjau dirbti į Gynybos ministeriją, tai, atvirai kalbant, buvau išgąsdintas ten vykstančių vagysčių masto. Tas pojūtis liko iki šiol. Finansai tvarkomi aplaidžiai, o žmonės lieka nenubausti, nes jų niekas netikrina”, – sakė A.Serdiukovas.

Praėjusį mėnesį prezidentas Dmitrijus Medvedevas padėtį Rusijos ginkluotės sektoriuje pavadino “gana bloga ir gana sudėtinga”.

Tiktai apie 10 proc. Rusijos ginkluotės atitinka moderniai ginkluotei keliamus reikalavimus, o likusioji karinė technika yra dar sovietinių laikų, laikraštyje “Novaja gazeta” rašė karinis ekspertas Pavelas Felgenhaueris .

Ginkluotės įsigijimas – tik viena didžiulės reformos Rusijos ginkluotose pajėgose dalis. Jas paskatino 2008 metų karas su Gruzija, atskleidęs, kad reikia pakeisti pasenusią valdymo struktūrą, nesikeičiančią nuo 1945 metų.

Tačiau nepaisant didžiulių išlaidų ginkluotei, A.Serdiukovas pripažino, kad Rusija kol kas atidėjo planus pereiti prie visiškai profesionalios armijos, kaip tai yra padariusios kitos Didžiojo aštuoneto (G-8) šalys, dėl lėšų stokos.

“Mes iš tiesų galėjome atsisakyti perginklavimo ir pinigus išleisti kontraktinės tarnybos plėtrai. Tačiau tada turėtume šiuolaikinių reikalavimų neatitinkančius ginklus ir techniką”, – sakė ministras.

Ministras sakė, kad ankstesni bandymai buvo nesėkmingi, nes armija nebuvo pasirengusi pasiūlyti kariams deramo atlyginimo. “Buvo aišku, kad joks kareivis kontraktininkas nenorės tarnauti armijoje už 7 tūkst. rublių (167 eurus), jeigu kitur jis gali uždirbti mažiausiai 15 tūkst. rublių”, – sakė A.Serdiukovas.

Nuo 1991 metų, kai žlugo Sovietų Sąjunga, sukurti profesionalią Rusijos armiją buvo mėginama tris kartus. Tada beveik 4 mln. žmonių turėjusi armija šiandien turi tik milijoną karių.

Šiandien, siekiat užpildyti karių gretas, tarnyba armijoje trunka vienerius metus.

Rusiją ir Vokietiją per Baltijos jūrą sujungsiantis dujotiekis “Nord Stream” turėtų pradėti veikti kitąmet, žiniasklaidos atstovams Minske pareiškė Rusijos dujų monopolininko “Gazprom” valdybos pirmininko pavaduotojas Andrejus Kruglovas.

Anot jo, Rusijos dujų monopolininko investicijų programa artimiausiems trejiems metams yra ambicinga, orientuota dujų transportavimo sistemos plėtrą.

7,4 mlrd. eurų kainuosiantis 1223 kilometrų ilgio “Nord Stream” vamzdynas per jūrą nuo Rusijos Baltijos pakrantės netoli Vyborgo iki Vokietijos Baltijos pakrantės netoli Greifsvaldo pradėtas tiesti prieš pusmetį.

Dujotiekį sudarys dvi vamzdynų linijos, kurių kiekvienos metinis pralaidumas bus 27,5 mlrd. kubinių metrų.

Antrąją liniją numatyta paleisti 2012-aisiais.

“Nord Stream” konsorciumą sudaro Rusijos “Gazprom” (valdo 51 proc. “Nord Stream” akcijų), Vokietijos BASF ir E.ON (po 15,5 proc.) ir Nyderlandų “Gasunie” ir Prancūzijos “GDF Suez” (po 9 proc.).

Įprastinės ginkluotės Europoje ribojimo sistema negali paversti Lietuvos “tarpine zona”, sako aukšto rango diplomatas, komentuodamas šiuo metu vykstančias konsultacijas atnaujinti tarptautinę sutartį.

“Mes nenorime tapti kažkokia specifine zona. Jau esame buvę visokiomis tarpinėmis ir buferinėmis zonomis”, – BNS sakė užsienio reikalų viceministras Evaldas Ignatavičius.

Jungtinės Valstijos pastaruoju metu aktyviai ragina susitarti dėl Įprastinės ginkluotės Europoje sutarties, kuri numato karių ir sunkiosios ginkluotės ribojimus. Lietuva ir kitos Baltijos šalys šioje sistemoje nedalyvauja, motyvuodamos tuo, kad savo įsipareigojimų nevykdo Rusija.

E.Ignatavičius sakė, kad vasarą prasidėjusiose konsultacijose Lietuva pasiliko galimybę prisidėti prie sutarties, tačiau rūpinasi, kad neatsidurtų “naujų flangų erdvėje”.

“Mes labai atidžiai žiūrime, kad nenukentėtų mūsų saugumas, kad būtų išsaugotas skaidrumas, abipusiškumas ir kad neatsidurtume kažkokioje naujų ribojimų ar naujų flangų erdvėje, kur mums uždedamos lubos, bet negauname jokių saugumo garantijų”, – sakė diplomatas.

Įprastinės ginkluotės Europoje sutartis (ĮGES) nustatė Šaltojo karo jėgų pusiausvyrą. Vėliau, 1999 metais, Stambule buvo pasirašytas susitarimas dėl sutarties adaptavimo. Tačiau šio susitarimo ratifikavimas užtruko. NATO šalys siejo ĮGES su Rusijos ginkluotųjų pajėgų išvedimu iš Gruzijos ir Moldovos. Rusija kategoriškai atmeta šias sąsajas.

Pasak E.Ignatavičiaus, bandyti toliau ratifikuoti 1999 metų sutartį yra “išbandytas ir labai sunkus kelias”. “Jeigu nepavyks derybos, veiks senoji sutartis. Galbūt ją bus bandoma modernizuoti”, – svarstė viceministras.

Diplomatas pabrėžė, kad Baltijos šalių padėtis yra “labai specifinė ir dėl geografijos, ir dėl istorijos”.

“Turime įvairios patirties, šalia mūsų yra daug karinių objektų. Matome ir girdime apie pratybas, kurios organizuojamos kaimyninėse valstybėse, o į scenarijus įtraukiama ir Lietuvos teritorija”, – sakė E.Ignatavičius.

Anot viceministro, Lietuva siekia, kad būtų atsižvelgta į “specifinius regioninius jautrumus”.

“Reikia atsižvelgti į NATO oro policijos misiją, kitą karinę infrastruktūrą, esančią Lietuvoje, kurią norime su NATO išnaudoti mūsų saugumui stiprinti. Žinoma, svarbu ir turėti konkrečius gynybos planus”, – sakė E.Ignatavičius.

Diplomatas pabrėžė esąs tikras, kad į Lietuvos poziciją bus atsižvelgiama tinkamai.

“Visi mūsų sąjungininkai mūsų poziciją puikiai žino, ji žinoma ir Rusijos pusei. Neįsivaizduoju tokios situacijos, kad į mūsų interesus neatsižvelgtų, nes paprasčiausiai tai nebūtų įgyvendinta. Galioja principas – “nieko apie mus be mūsų”, – sakė E.Ignatavičius.

Jis teigė, kad šiuos klausimus su Jungtinių Valstijų pareigūnais aptars ir spalio viduryje viešėdamas Vašingtone.

Lietuvos diplomatas sakė manąs, kad vadinamoji perkrovimo politika tarp Rusijos ir kitų šalių gali paskatinti greičiau spręsti klausimus.

“Tikimės, kad pozityvus klimatas paskatins Rusiją išreikšti visa tai konkrečiais įsipareigojimus. Tai atitinka Rusijos ir ES partnerystės modernizavimo dvasią. Gali būti, kad tie veiksmai, atsiradę tarp Rusijos ir kitų valstybių, paskatins ieškoti labai greitų sprendimų”, – sakė E.Ignatavičius.

Jungtinių Valstijų valstybės sekretorė Hillary Clinton (Hilari Klinton) prieš kelias savaites dar kartą paragino atkurti įprastinės ginkluotės ribojimo sistemą Europoje.

“Šiemet turėtume sutarti atkurti įprastinės ginkluotės kontrolės režimo Europoje gyvybingumą, ir kitąmet modernizuoti ĮGES režimą “, – ji sakė po NATO ir Rusijos užsienio reikalų ministrų susitikimo Niujorke.

“Mums reikia abipusiško karinio skaidrumo. Ten, kur reikia, turi būti tikri kariniai ribojimai”, – sakė H.Clinton.

Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė yra sakiusi, kad Jungtinių Valstijų ir Rusijos derybos dėl nusiginklavimo galėjo neatitikti Baltijos šalių regiono interesų.

Pasak šalies vadovės, jos sprendimas nevykti į susitikimą su Baracku Obama (Baraku Obama) Prahoje šį pavasarį buvo susijęs su Vašingtono bei Maskvos derybomis.

“Tai buvo surišta su derybomis tarp JAV ir Rusijos dėl nusiginklavimo pasaulyje ir tame tarpe Europoje. Matydama, kad tai gali neatitikti bent jau Rytų Europos ir Baltijos šalių regiono interesų, aš nenorėjau gerti šampaną už tokią perspektyvą”, – rugsėjo pradžioje transliuotame interviu TV3 laidai “Savaitės komentarai” sakė prezidentė.

Po kelių dienų premjeras Andrius Kubilius pareiškė, kad Lietuva turėjo abejonių dėl įprastinės ginkluotės sutarčių rengimo, bet JAV jas sėkmingai išsklaidė.

“Kai JAV prezidentas su Rusijos prezidentu pasirašė vadinamąją branduolinės ginkluotės apribojimo sutartį, buvo kilę tokių abejonių – o ką Rusija už tai gaus. Tos abejonės šiek tiek buvo siejamos su įprastinės ginkluotės sutarčių rengimu, bet tos abejonės buvo labai efektyviai ir tinkamai JAV administracijos ir jos atstovų išsklaidytos”, – interviu Lietuvos radijui tada sakė A.Kubilius.

Šių metų balandžio mėnesį JAV ir Rusijos lyderiai susitarė dėl branduolinių arsenalų mažinimo.

Naujoji sutartis turi pakeisti 1991 metų Strateginės puolamosios ginkluotės mažinimo sutartį (START), kuri nustojo galiojusi praeitą gruodį.

Naujojoje START numatoma, kad abi buvusios Šaltojo karo priešininkė galės turėti ne daugiau nei 1 550 naudojimui paruoštų branduolinių kovinių galvučių – apie 30 proc. mažiau, nei buvo nustatyta per paskutinį.