BFL

Apie tai, kad Lietuvoje stokojama pagarbos tam tikrų profesijų atstovams, o brandūs darbuotojai nurašomi kaip per seni, gali papasakoti kone kiekvienas aptarnavimo srityje dirbęs žmogus. 51 metų vilnietis Virmantas Bagdonas – vienas jų. Kas rytą kinų restorano duris praveriantis padavėjas sako, kad jį šioje kavinėje išlaikė tik čia vyraujantis geras mikroklimatas.

Kristina KANIŠAUSKAITĖ-ŠALTMERĖ

„Kaskart grįžęs iš Prancūzijos nusistebiu, kad dirbti padavėju Lietuvoje gali bet kas, paimtas iš gatvės“,  – dėmesį į už baro stovinčius pirmo ir antro kurso studentus atkreipia kitokią aptarnavimo kultūrą savo akiratyje stebintis Karolis Baublys.

Jaunystės kultas

Išsikėlusi tikslą surasti penkiasdešimtmetį ar keturiasdešimtmetį padavėją Vilniuje pirmiausia suku į „Neringą“. Seniausia Vilniaus kavinė kažkada garsėjo kelias vilniečių kartas aptarnavusiomis padavėjomis. Bet ir „Neringoje“ senųjų padavėjų jau seniai nė kvapo.

Atsitiktine tvarka užeinu į „Telegrafą“, „Lauro lapą“, „Bistro 1 Dublis“, „Sweet Root“, „Stebuklus“… Penkiasdešimtmečių padavėjų, ką jau kalbėti apie dar vyresnius, čia nė su žiburiu nerastum. Tai sutapimas ar restoranų pasirinkta jaunystės politika ir vyresniųjų genocidas? Pagaliau! Tik Gedimino prospekte esančioje „Esse“ randu tai, ko ieškau.

Vietų, kuriose vietoj jaunų, nepatyrusių padavėjų galima sutikti vyresnių savo amato meistrų, Lietuvoje ne tiek daug. Iš mano aplankytų – „Šturmų švyturys“ ir „Ida Basar“ Vilniuje, „Tony Resort“ Anupriškėse, šalia Trakų, „Monte Pacis“ Kaune.

Brandūs ir savo darbą išmanantys padavėjai šiuose restoranuose žino, ką ir kada pasakyti, neerzina kliento kvailu paslaugumu – klientus jie tarsi intuityviai jaučia. Tačiau kodėl Lietuvoje restoranuose dirba tik jaunimas?

Sostinės kinų restorano „Trys klevai“ vadovė Violeta Šekštelienė apgailestauja, kad, be jos pačios vadovaujamo ir „Naručio“ restorano Vilniaus senamiestyje, pamatyti ne vieną dešimtį metų su prijuoste ir varlyte besisukantį brandesnį padavėją – tas pats, kas mėnulį, užtekėjusį dieną.

Išimtys patvirtina taisyklę

„Vienu metu buvau susvyravęs ir išėjęs, mėginau prekiauti ginklais. Tai vis dėl savo medžioklės pomėgio, bet prastu laiku darbą keičiau: atsikeliu ryte – tamsu, grįžtu namo – tamsu, o per pietus buvusi vadovė skambina ir teiraujasi, kada grįšiu. Taip ir neatlaikiau spaudimo“, – juokiasi 19 metų V.Šekštelienės restorane dirbantis padavėjas V.Bagdonas.

Už draugiškumą klientų ir jų vaikų vertinamas V.Bagdonas sako nuo mažens norėjęs darbo su žmonėmis, tokį ir gavęs. „Svarbiausia – nuolankumo ir kantrybės nepritrūkti: vienas paprikų nevalgo, kitas bambukų pageidauja“, – juokauja iš Kėdainių kilęs padavėjas.

Reta Vilniaus restoranų išimtis labai ilgai buvo ir 63-ejų Kazimieras Klimaitis. Jei ne buitinė trauma, matyt, ir šiandien jis dar suktųsi tarp baltomis staltiesėmis dengtų stalelių Arūno Oželio restorane „La Provence“. Dabar tenka verstis iš pensijos, prisiduriant buvusių arbatpinigių santaupomis.

„Jie nebuvo dažni, bet solidūs, – trumpai ir vyriškai nukerta šiuo metu Vilniaus priemiestyje, paupyje, įsikūręs pašnekovas, o paklaustas apie didžiausius kada nors gautus arbatpinigius, ištaria: – 600 eurų.“

„Veido“ herojaus gyvenimas vertėsi prieš trejus metus, kai iš pažiūros nekalta trauma baigėsi trylika kojos operacijų ir darbo praradimu. „A.Oželis siūlė sugrįžti ir po ligos, bet kad šlubas likau“, – prasitaria šiandien jau nedirbantis K.Klimaitis.

62-ejų Genovaitei Remeikienei, dirbusiai ne viename „Kristianos“ salone konsultante, vedėja ir vadovės pavaduotoja, simpatizuoja ne viena vilnietė. Prisižiūrėti dar iš savo močiutės išmokusi moteris sako, kad tai bene vertingiausia gyvenimo pamoka, kurią turėtų išmokti kiekviena moteris. Juvelyrikos mokslus baigusi ir kuri laiką pagal įgytą profesiją dirbusi pašnekovė juokauja, kad jai gyvenime sekėsi – nei vyro, nei darbo ieškoti niekada nereikėjo.

„Dar Kaune dirbančią kosmetikos ir parfumerijos srityje mane pastebėjo Izolda Gudelis. Ji prasitarė, kad Vilniuje labai praverstų tokia darbuotoja, bet tada viskas tuo ir užsibaigė. Tik po kelerių metų buvau pakviesta į pokalbį su Benu Gudeliu“, – prisimena klientų konsultantė. Kvepalams nuo jaunų dienų sentimentų jaučianti G.Remeikienė juokauja, esą tik jie kalti, kad šiandien ji dirba Vilniaus Gedimino prospekte įsikūrusiame salone.

„Beveik du dešimtmečius Lietuvoje gyvenome nusisukę nuo tų, kuriems per 50, tačiau ir šiandien nematau, kad situacija labai keistųsi. Daugelyje sostinės parduotuvių, kavinių ir restoranų formuojama ilgų kojų, gražaus veido ir gero stoto politika“, – įsitikinusi sostinės kinų restorano „Trys klevai“ vadovė V.Šekštelienė. Šeimos restoraną iš tėvo perėmusi ir jam vadovaujanti moteris kartais ir savęs klausia, kas jos pačios lauktų, atsisakius šios veiklos.

Senti nenorime dėl nepalankaus aplinkinių požiūrio

Disertaciją senatvės tematika apgynusi sociologė Gražina Rapolienė svarsto, jog keblumų įsidarbinant brandesnio amžiaus žmogui Lietuvoje kyla todėl, kad senatvė mūsų šalyje priimama nenoriai. Todėl brandaus amžiaus žmonės, dirbantys aptarnavimo sektoriuje, ir vadinami gražia išimtimi.

Į klausimą, kodėl Lietuvoje aptarnavimo srityje matome nedaug brandaus ir vyresnio amžiaus darbuotojų, M.Romerio universiteto mokslininkė Sarmitė Mikulionienė atsako, kad dažnam darbdaviui samdyti patyrusio žmogaus tiesiog neapsimoka: „Toks žmogus žino savo vertę, derasi dėl geresnių darbo sąlygų, o jaunus, patirties neturinčius galima išsunkti kaip citrinas. Tuo ir paaiškinama dažna darbuotojų kaita kai kuriose įmonėse.“

Pasak S.Mikulionienės, vyresnių žmonių diskriminavimas darbo rinkoje Lietuvoje pasireiškia jau po 40-ies. Ką veikia iš darbo rinkos iškritę, savo autoriteto iki tol neįtvirtinę darbingo amžiaus žmonės? „Glaudžiasi dirbdami sargais ar valytojomis“, – pečiais trukteli mokslininkė.

„Lietuvoje iš 24 kalbintų 65–96 metų respondentų 21 senatvės išsigina: teigia nesantis senas, o tai įrodo, kad senatvė Lietuvoje stigmatizuojama. Žmonės nenori senti, nes praranda darbus, tampa mažai kam įdomūs ir reikalingi“, – aiškina sociologė.

Taigi nesvarbu, kaip apibūdinsime vyresnio amžiaus asmenį – senjoru, pusamžiu ar pagyvenusiu, ilgainiui šis žodis neatsiejamas nuo neigiamos reikšmės, kurio esmė – ne jo pavadinimas, o stigma, kuria ir norima pridengti priešiškumą senėjimui.

Parfumerijos ir kosmetikos parduotuvių tinklus „Kristiana“ ir „Kosmada“ valdančios įmonės „Fragrances International“ savininkas B.Gudelis pastebi, kad Lietuvoje vyrauja požiūris į vyresnio amžiaus darbuotojus, kaip į niekam tikusius.

Ne vieno restorano įkūrėjas A.Oželis daro prielaidą, jog seni žmonės diskriminuojami ir todėl, kad tebesame jauna valstybė, neturinti šeimos verslų ir restoranų lankymo tradicijų. Tad ar verta stebėtis, kad pasikeitus santvarkai didžioji dalis aptarnavimo sektoriaus profesijų atstovų išnyko kaip kokie dinozaurai? „Gal per visą Lietuvą ir susidarytų koks 50 vyresnių padavėjų restoranuose“, – svarsto A.Oželis.

Jis taip pat prasitaria, kad ne visiems „La Provence“ klientams patinka vyresnio amžiaus padavėjai: vieni kaip tik dėl jų ateidavo į restoraną, o kiti, priešingai, tokių nemėgo.

Senoji Europa vyresnių nediskriminuoja

Priešingai nei Lietuvoje, Vokietijoje, Šveicarijoje, Prancūzijoje ar Italijoje vyresnio amžiaus padavėjas ar pardavėja laikomi kokybės ir patirties standartu, o ne nusenusiais ir niekam tinkamais.

Svarstant, kas lemia diskriminacinę darbdavių politiką, būtina paminėti konkretaus darbo sektoriaus specifiką. Pavyzdžiui, intelektualinėje veikloje pirmenybė teikiama brandaus amžiaus, patyrusiam žmogui ir kreivai žiūrima į jauną specialistą. Užsienio darbdavių apklausos rodo, kad vyresni žmonės aptarnavimo srityje itin vertinami dėl gebėjimo patarti, mokėjimo išklausyti.

„Veido“ užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime consulting“ atlikta Lietuvos didžiųjų miestų gyventojų apklausa atskleidžia, kad mūsų šalyje geriausio aptarnavimo tikimasi iš 31–40 metų amžiaus kavinėse, restoranuose, viešbučiuose, parduotuvėse dirbančių žmonių. 26,6 proc. respondentų mano, kad geriausiai klientus aptarnauja 22–30 metų, ir tik 25 proc. pasisako už 41–50 metų padavėjus ir pardavėjus. Vos 6,4 proc. miestiečių to tikisi iš 51–60 metų asmenų, o pasitikėjimą vyresniais nei 60-ies išreiškia tik 1,6 proc. apklaustųjų.

Sociologė S.Mikulionienė sutinka, kad tai, jog nepalankiai priimami vyresni žmonės, daugelį baugina, tačiau atsižvelgiant į sparčius šalies demografinio senėjimo ir emigracijos tempus nesunku suvokti, kokie riboti mūsų ištekliai.

„Aplinkiniai mus priima ne tik pagal išvaizdą, kuri nebe tokia kaip jaunystėje, –  labai svarbu, ką mes patys apie save manome ir kaip jaučiamės, ką spinduliuojame į aplinką savo laikysena“, – nesutinka su nurašytų žmonių teorija bene ilgiausiai televizijoje dirbanti diktorė, sveikinimų koncertų ir loterijų vedėja Laima Kybartienė.

Ne metų skaičius lemia aktyvią profesinę veiklą

Nors televizijos kameros negailestingos, L.Kybartienės įsitikinimu, tik nuo pačios asmenybės noro ir įdedamų pastangų priklauso, kiek ilgai ji bus aktyvi, įdomi sau ir aplinkiniams: „Nėra taip, kad sendamas nebesi niekam reikalingas. Nors buvo laikas, kai įsivaizdavau, jog televizijoje dirbsiu iki 41 metų, peržengusi šią ribą buvau taip įsitraukusi į darbą, kad metų tėkmę tiesiog pamečiau.“

Buvusios diktorės nuomone, jei tik moterys skirtų sau šiek tiek daugiau dėmesio, amžius netaptų kliūtimi jų karjerai: „Sutikite, jei darbdavys žiūrėdamas į nuotrauką matys švytinčias akis, nepriekaištingą šukuoseną ir solidžią darbo patirtį, nemanau, kad tinkama kandidatūra bus atmesta vien dėl 45-ojo gimtadienio.“

G.Rapolienė sutinka, kad gyvenimo kokybei žmogaus savivertė yra labai svarbi, tačiau teigia, jog Lietuvos darbo rinkoje ji vis dėlto mažai ką lemia: „Jei kandidatei 36-eri plius, dažnai jos gyvenimo aprašymas nė nebus svarstomas. Taigi šiuo atveju įgyti nuopelnai ir savivertė mažai ką reiškia.“

Lietuvos profesinio konsultavimo asociacijos narys Žilvinas Gailius neslepia: jo tėvui teko patirti, ką reiškia būti nurašytam darbo rinkoje dėl vyresnio amžiaus. Tai pačiai įmonei keturias dešimtis metų atidavęs inžinierius mechanikas pasikeitus savininkams buvo išprašytas tiesiog į gatvę.

„Susitaikyti su šia situacija nebuvo paprasta, bet jis nenuleido rankų. Išmestas ir nurašytas kaip nebetinkamas darbo rinkai, 72-ejų tėtis ir šiandien apsuptas velenų, smagračių, guolių – darbuojasi pagal individualios veiklos pažymą. Tačiau nedaugelis jo bendramečių pasižymi panašiu veiklumu. Nereikia toli žvalgytis – mano uošvis jau kuris laikas darbo klausimu labai pasyvus. Nors sveikatos dar turi, dėl visuomenėje vyraujančio požiūrio jo rankos nekyla. Gyvename šalyje, kurioje dažnas peržengęs tam tikrą amžiaus ribą tampa niekam nebereikalingas“, – tvirtina „Veido“ pašnekovas.

Iš dalies tokią darbo rinkos nuostatą lemia Lietuvos darbdavių mentalitetas. Kiekvienas daugiau keliaujantis po pasaulį sutiks, kad būti aptarnautam vyresnio amžiaus personalo – ne tik kokybės, bet ir gero tono ženklas, tačiau tik ne mūsų šalyje. Pakanka apsilankyti kelete vietinių restoranų, kavinių ar prekybos centrų, ir supranti, kad gyveni šalyje, kurioje vyraujantis jaunystės kultas nepalieka vietos brandai, patirčiai, o tai dažnai lemia ir kokybės stygių.

„Su buvusiais kolegomis nuėjome į kavinę. Mus aptarnaujantis jaunuolis trečią kartą bandė aiškintis, ar nevalgysime deserto. Trūkus kantrybei bičiulė išpyškino: „Gal pavaišinti norite, kad taip primygtinai siūlote?“ Klausimo užkluptas padavėjas ėmė skėsčioti rankomis, kad jis per mažai uždirba, tačiau po gerų dešimties minučių staiga išdygo nešinas desertu ir jau apgalvotu pareiškimu, jog nusprendė mus pavaišinti. Reikėjo pamatyti mūsų veido išraiškas“, – prisimindama šią istoriją juoku springo viena „Veido“ pašnekovė.

Tik po kurio laiko kompanija išsiaiškino, kad tąkart juos pralinksmino vienas geriausių restorano „Fortas“ padavėjų, tiesa, subtilumu tą vakarą nepasižymėjęs.

„Tik įgijęs patirties per ilgesnį laiką pajunti, kaip dažnai prie vienų ar kitų lankytojų vakaro metu gali prieiti. Vieni jų tikisi daugiau privatumo, o kitiems, priešingai, norisi padavėjo dėmesio“, – prisimena ir restorano „La Provence“ lankytojų norus per savo karjerą ilgainiui skaityti išmokęs K.Klimaitis.

Branda ir konkurencingumas

„Jaunas padavėjas šiandien leidžia sau prieiti prie kliento ir pranešti, kad restoranas uždaromas, o jūs turite susiprasti, kad esate išprašomas lauk. Ar leistų sau tai lankytoją gerbiantis ir namo strimgalviais nelekiantis šios srities profesionalas?“ – klausia šeimos restoranui antrą dešimtmetį vadovaujanti V.Šekštelienė.

Ne veltui Austrijoje jau kurį laiką veikiančiame restorane įdarbinami ne jaunesni kaip 40-mečiai darbuotojai. „Bendrauti su žmonėmis negali bet kas, atėjęs iš gatvės: būtina darbuotoją apmokyti, be reikiamos kompetencijos nieko nebus“, – įsitikinęs B.Gudelis.

74-erių Vilniaus universiteto Specialiosios psichologijos laboratorijos vadovas Albinas Bagdonas atkreipia dėmesį, kad su užklumpančia senatve žmogaus judesiai išties tampa negrabesni, reakcijos lėtesnės, taigi su vyno taurėmis ir keliomis lėkštėmis vyresnis taip grakščiai kaip jaunas nepalakstys. „Kita vertus, į jaunystę visada smagiau akis paganyti, bet kas trukdo vyresniems darbo rinkos dalyviams imtis pagal amžiaus tarpsnį tinkamesnių darbų?“ – permąstyti savo galimybes ragina profesorius.

Jo įsitikinimu, kai kurios profesijos darbuotojus tarsi įpareigoja persvarstyti savo konkurencingumą ir galimybes pasiekus gyvenimo vidurį. „Tarkime, mūsų universitete galima dirbti iki 71 metų, o man ant nosies 75-eri, bet vis dar varstau universiteto duris. Kažin ar galėčiau tuo pasigirti būdamas aptarnavimo srityje. Šiuo atveju gelbsti mokslinė veikla“, – pripažįsta A.Bagdonas.

Mokslininkas sutinka, kad daugeliui lietuvių brandesnis ir vyresnis amžius siejasi su gyvenimo pilkuma. Tokios nuostatos laikosi dažnas iš aktyvios profesinės veiklos pasitraukęs gyventojas.

Mažai kam betinkamas – diagnozė, užkertanti galimybes jaustis laimingam ir verčianti matuotis išankstinį laidojimo namų drabužį. Matyt, čia ir slypi atsakymas, kodėl brandaus ir vyresnio amžiaus žmonės Lietuvoje patenka į neveiklumo vakuumą: keliauti ir pažinti pasaulio neišeina dėl lėšų stokos, o darbo rinka juos atmeta.

Logoterapijos (mokslo, orientuoto į gyvenimo prasmės paieškas) pradininko Viktoro Franklio teigimu, dėl šios priežasties psichiatrai šiandien vis dažniau susiduria su psichofiziniu į pensiją išėjusių žmonių sukriošimu. Didžioji jų dalis neranda sau artimo užsiėmimo, nors iš tiesų nori jaustis reikšmingi ir svarbūs. O jei dar pridėsime netektis, kai miršta sutuoktinis, vienas po kito šį pasaulį palieka bičiuliai, matysime nuolat besikeičiantį ir vis mažiau saugumo bei pasitikėjimo savimi teikiantį vyresnio žmogaus paveikslą.

Jei tikėsime Lietuvos darbo biržos duomenis, šiandien Lietuvoje yra per 63 tūkst. vyresnių nei 50 metų amžiaus bedarbių. Nors ir galime džiaugtis didesniu nei ES vidurkis vyresnio amžiaus asmenų užimtumu, bendros tendencijos ir prognozės kelia nerimą, nes būtent vyresnio amžiaus žmonės labiausiai rizikuoja tapti ilgalaikiais bedarbiais.

Paskutinius darbingo amžiaus metus skaičiuojantiems lietuviams vilties teikia pozityvūs Vakarų Europos pavyzdžiai. Galbūt ateityje ir Lietuvoje žmonės nebus diskriminuojami dėl vyresnio amžiaus, o jų patirtis bus tinkamai įvertinama ir įdarbinama. Juolab kad neretai darbdaviai kaip tik pageidauja labiau vyresniems žmonėms būdingų savybių, tokių kaip lojalumas ar pastovumas.

Tuo linkusi tikėti ir savo šeimos restoranui vadovaujanti V.Šekštelienė. Ji dar prisimena, kai prieš porą dešimtmečių viešėdama Maljorkoje pirmą kartą suprato, ką reiškia būti aptarnaujamai 75-erių padavėjo: „Tąkart pagalvojau, kad Lietuvoje tokia diena, matyt, neišauš, bet keletą išimčių jau ir šiandien Vilniaus senamiestyje turime.“

Psichinė sveikata. Gyvename laikais, kuriuos kai kurie skambiai vadina komunikacijos amžiumi. Internetas, išmanieji telefonai, socialiniai tinklai mus susieja, artina vienus prie kitų – bent jau norėtume taip manyti. Bet realybė šiek tiek prasilenkia su gražiomis vizijomis.

Tyrimai rodo, kad šiandien didesnis nei bet kada anksčiau procentas žmonių jaučiasi nelaimingi ir vieniši. Kodėl, būdami tokie susieti, sykiu esame ir kaip niekada vieniši? Tai vienas didžiausių komunikacijos amžiaus paradoksų, verčiančių susimąstyti: gal mes gyvename visai ne komunikacijos, o vienatvės amžiuje?

Olegą Šurajavą žmonės atpažįsta iš jo laidos „Akcentas“, internetinio serialo „Serialas“, kitų viešų pasirodymų. Tačiau žmogus, kuris žinomas dėl savo gebėjimo linksminti kitus, nebūtinai pats yra linksmas ir laimingas. O.Šurajevas yra vienas iš nedaugelio žinomų žmonių, neslepiančių savo problemų, kurias kelia depresija. Jis pasakoja, kad sunkumai neprasidėjo staiga, po kažkokio konkretaus įvykio. Tai buvo ilgas procesas, kurio pradžios net nelabai pavyksta atsekti.

„Man regis, vaikystėje tikrai nebuvau linkęs į melancholiją. Labai mylėjau gyvenimą ir viskas buvo labai paprasta. Gyvenime buvo tokia labai paprasta paradigma: padarai kažką gerai – tu geras; padarai blogai – tu blogas. Nebuvo jokių tarpinių variantų: arba juoda, arba balta. Arba aš geras, arba blogas. Sunkiau pasidarė, kai viskas pradėjo sudėtingėti, kai supratau, kad gyvenime viskas ne taip kategoriška. Vaikystėje tik turėjau tokių gana keistų neurozių ir minčių. Pavyzdžiui, įsivaizduodavau, kaip miršta mano tėvai. Vaikas neturėtų galvoti apie tokius dalykus. Visą informaciją, kurią priimdavau, perleisdavau per save. Kai supratau, kad žmonės miršta, labai daug apie tai galvojau. Buvau ir hiperaktyvus, bet kartais ir labai „užsigrūzinęs“, – prisimena jis.

Rimtesni keblumai prasidėjo paauglystėje. Tada akivaizdžiau pradėjo reikštis liguistos psichologinės būsenos požymiai. „Iš tikrųjų mano tėvai labai geri. Vaikystėje nuo jų neturėjau paslapčių, viską jiems pasakodavau ir jie žinojo visas mano fobijas. Jau vėliau, kai man buvo kokie 16 metų, prasidėjo rimtesnės neurozės. Galiu tai susieti su keliais faktoriais. Aš labai sunkiai priimu aplinkos pokyčius, todėl kai 15–16 metų pakeičiau aplinką, buvo labai nejauku, pasikeitė gyvenimo būdas. Iki tol daug sportavau ir viskas buvo labai paprasta: mokykla, sportas. Tuo metu pradėjau lankyti kitą mokyklą, beveik lioviausi sportuoti, prasidėjo tokie neramumai, atsirado daug žmonių, kurie lyg ir buvo ne prieš su manimi bendrauti, ir man tai buvo labai baisu. Tada ir pradėjo rastis daugiau baimių, kildavo panikos priepuolių, kurių būna ir dabar. Dabar su tuo jau kažkaip moku tvarkytis, bet tada dar tikrai nemokėjau. Pirmas naujas jausmas juk visada būna labai baisus“, – pasakoja O.Šurajevas.

Suvokimas, kad su juo vyksta kažkas negera, Olegui atėjo pamažu. Galiausiai teko pripažinti, kad yra kankinamas problemos, su kuria pačiam tvarkytis sunkiai pavyksta. „Depresija atsirado vėliau. Tai buvo procesas, kurį aš iš tikrųjų apleidau. Pamiršau, kad reikia dirbti su savimi. Prisidėjo ir gyvenimo būdas, kurio tikrai negaliu pavadinti sveiku. Buvo labai dideli kontrastai, kai ilgai nemiegi, savaitgalį linksminiesi… Man regis, šiuolaikiniame pasaulyje jau beveik nėra visiškai sveikų žmonių. Aplink tiek daug informacijos, viskas taip impulsyvu, tempas toks greitas. Kažkas išlaiko pusiausvyrą, bet labai daug žmonių – ne. Kai tik nustoji dirbti su savimi, atsiranda ir problema. Aš pats iki galo nežinau, kas yra depresija. Galutinai sau prisipažinau ir suvokiau, kas su manim vyksta, gal tik praėjusią vasarą. Aišku, problemų buvo ir prieš tai, tiesiog tai buvo labai ilgas procesas. Į tą vandenį bridau ilgai“, – pasakoja O.Šurajevas.

„Gimę su kompiuterio pele rankoje“, – taip šiuolaikinės kartos vaikus apibūdina danų kilmės rinkodaros guru Martinas Lindstromas.

Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė

Dėl mokyklinio ir ikimokyklinio amžiaus vaikų, kurie kenčia dėl emocinių, valios ir elgesio nesklandumų, į psichologus ir psichoterapeutus šiandien kreipiasi vos ne kas antra Lietuvos šeima. Tokią kainą tenka mokėti už pernelyg ilgas valandas, leidžiamas prie kompiuterinių žaidimų, planšečių ir išmaniųjų telefonų.

„Daugelis tėvų jaučiasi bejėgiai kariaudami su stipriu vaiko prieraišumu prie šiuolaikinių IT priemonių. Namie dėl to kyla ištisos dramos, netyla barniai ir riksmai, liejasi ašaros, kartais prieinama iki grasinimų ar apsistumdymų. Pykstasi ne tik tėvai ir vaikai: dalis moterų kariauja su sutuoktiniais, „nenulipančiais“ nuo kompiuterių iki paryčių“, – per pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje susiklosčiusią padėtį apibūdina psichologė, socialinių mokslų daktarė Daiva Selmistraitienė.

Visuomenę į skirtingas (X, Y, Z) kartas skirstantys sociologai atkreipia dėmesį, kad Z kartos atstovai (gimusieji 1995–2012 m.) sunkiai koncentruojasi ties viena veikla. Ne visi pedagogai ir tėvai supranta, kad šios kartos atstovus reikia ne drausminti, o ieškoti būdų, kurie padėttų jiems mokytis.

„Z kartos atstovams neegzistuoja jokie autoritetai, jie nesupranta kompromisų, nebemoka diskutuoti ir komunikuoti (ypač sunkiai kalba prieš auditoriją ir nesugeba išlaikyti žvilgsnio), neskaito knygų, tačiau visi iki vieno geba įsijungti ir naudotis išmaniuoju telefonu“, – iš stalčiaus traukdamas ir rodydamas iš mokinių kuriam laikui dėl netinkamo elgesio paimtus telefonus sako Vilniaus Šalomo Aleichemo žydų gimnazijos direktorius Miša Jakobas.

Į direktoriaus kabinetą patekęs mokinio telefonas atgaunamas tik atsivedus vieną iš tėvų, nors, kaip atskleidžia gimnazijos vadovas, kartais pasitaiko ir laimingų išimčių. „Jei atėjęs vaikas atsiprašinėja, gailisi, būna, kad direktorius neišlaiko ir telefoną grąžina“, – šypteli daugiau nei 44 metus mokykloje dirbantis M.Jakobas. Geriau nei kas kitas jaunąją kartą pažįstantis matematikas sako, kad dabartiniai vaikai nėra blogos širdies, tiesiog reikia rasti būdą, kaip su jais bendrauti.

Nuo mažens leisdami laiką šiuolaikinių technologijų apsuptyje jie kasdien susiduria su internetu, nepaleidžia iš rankų išmaniojo telefono, o tai, kas jiems įdomu, mieliau skaito tėvų planšetiniuose kompiuteriuose. Taigi bendraujant su dabartinės kartos vaikais ir juos mokant būtina atsižvelgti į tai, kad jie pripratę prie kitokių informacijos srautų ir pasižymi šiek tiek kitokiais įpročiais nei ankstesnių kartų atstovai.

Sociologai teigia, kad bendravimą su Z kartos vaiku gali palengvinti sužadintas jo smalsumas. Taigi priversti daryti tai, ko jis nenori, daug sunkiau, nei sužadinti susidomėjimą. Kitas dalykas – Z kartai prievarta nesuprantama.

Apie tai užsimena ir ilgametę mokytojavimo patirtį turintis M.Jakobas „Su jais būtina bendrauti gražiuoju. Jei pakelsite balsą ar mėginsite ant jų šaukti, jie ramiai pasiteiraus, kodėl taip elgiatės, ir tai neduos jokios naudos. Anądien lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja kaip tik dalijosi įspūdžiais, kaip jos dešimtokas prašė leidimo atsakinėti prieš klasę nuleidęs galvą ir vengdamas akių kontakto. Mokinys aiškino, kad jam taip patogiau: nejaus gėdos. Žinoma, prie to nemaža dalimi prisideda ir šiuolaikinė švietimo sistema: visko tiek daug, kad mokytojai nebespėja kiekvieno mokinio prieš klasę iškviesti“, – apie pakitusią gimnazistų elgseną pasakoja Š.Aleichemo žydų gimnazijos vadovas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-04-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Kaip atsirinkti tinkamus žmones? Kaip identifikuoti stipriąsias jų puses? Kaip motyvuoti ir įtraukti? Kaip ugdyti darbuotojų kompetencijas? Atsakymų į šiuos klausimus ieškokite gegužės 22 d. vyksiančioje konferencijoje “Talentų karta verslui: kaip užsiauginti profesionalus”.

Daugelis vadovų nori iš darbuotojų daugiau atsakomybės, didesnio iniciatyvumo, geresnių rezultatų. Ieško darbuotojų, turinčių didesnį šeimininkiškumo jausmą.
Būtent su tokiais darbuotojais nėra baisūs iki aukštumų iškelti tikslai. Tokių darbuotojų mes norime turėti daugiau. Tačiau rinkoje nusipirkti profesionalą per daug brangu. Tuo labiau jog egzistuoja labai didelė rizika, kad gerai kitoje įmonėje dirbęs žmogus nepritaps prie naujos komandos dėl vertybinių ar kitų priežasčių.
Kaip tuomet elgtis? Atsakymų ieškosime konferencijoje “Talentų karta verslui: kaip užsiauginti profesionalus įmonės viduje?” Konferencijos pranešėjai – sėkmingą patirtį turintys verslo atstovai. Jie dalinsis būtent tuo, kas tinka Lietuvai, kas tinka mūsų mentalitetui, mūsų kultūrai. Nes tai, kas parašyta knygose, kas tinka JAV, Rytams ar Vakarų Europai, dar nebūtinai atitiks Lietuvos rinkos poreikius.
Pasak Dariaus Pietario, organizacijos “Talentų Karta” įkūrėjo, šiuolaikinėje konkurencinėje aplinkoje kompanijos vis stipriau konkuruoja ne tik dėl klientų, bet ir dėl darbuotojų. Vis dažniau kyla klausimas, kaip pritraukti ir išlaikyti geriausius žmones. Kaip ugdyti darbuotojus organizacijos viduje, kaip greičiau ir tiksliau atskleisti jų talentus ir stipriąsias savybes, kurios suteiktų įmonei papildomų pranašumų? Daugelis vadovų bei verslininkų pastebi, kad šiuolaikinė jaunoji karta kitokia nei ankstesnė – sunkiau perprantama ir daugiau reikalaujanti. Kaip išnaudoti jaunimo energiją ir talentus, kurie atvertų įmonei naujas, neatrastas galimybes?
Dalis konferencijos laiko bus skirta klausimams, kaip panaudoti jaunų žmonių energiją įmonės tikslams siekti. Dabartinė jaunoji karta yra kitokia. Jeigu darbas jiems nepatinka, jie greitai jį meta. Dažnai stokoja pareigos jausmo, sunkiai daro tai, ką reikia, ir nesupranta, kodėl reikia daryti tai, kas visiems jau yra įprasta.
Tai labai apsunkina darbą su jaunais žmonėmis. Tačiau jie kupini energijos, noro mokytis, noro siekti aukštų rezultatų, ir šie dalykai skatina ieškoti priemonių bei būdų, kaip su jais dirbti. “Talentų Karta” atrado daug pavyzdžių ir sėkmingų patirčių, kaip dirbti su jaunąja karta ir pasiekti aukštų rezultatų. Po konferencijos vadovai galės išsinešti tam tikrą instrukciją, kaip susikalbėti su jaunais žmonėmis, juos valdyti ir panaudoti jų talentą.
Dar viena svarbi įžvalga. Profesionalai yra žmonės, kurie į du tam tikrus klausimus turi vieną atsakymą. Šie du klausima skamba taip: ką tau patinka veikti? Ir ką tu darai? Profesionalams pasitenkinimas tuo, ką daro, – labiau priežastis nei pasekmė. Tokie žmonės turi dar vieną svarbų gebėjimą: jie geba padaryti tai, ką reikia, o ne tai, kas pavyksta.
Gegužės 22 d. konferencijoje išgirsime atsakymą į klausimą, kaip užsiauginti žmones, kurie geba padaryti, tai ką reikia, o ne tai, kas pavyksta.
“Talentų Karta” – tai organizacija, padedanti vadovams surasti tinkamus jų įmonei darbuotojus, kurie ateityje taps aukšto lygio profesionalais. Jauniems žmonėms “Talentų Karta” – tai organizacija, suteikianti galimybių atrasti savo stipriąsias puses ir karjeros kryptį. “Talentų Kartos” misija – didinti vertę, kurią kuria santykis tarp darbuotojo ir darbdavio.

PRANEŠĖJAI
Darius PIETARIS
“Talentų Kartos” įkūrėjas
Pranešimo tema – “Kova dėl talento”

Lina DANIENĖ
Programos „Svajonių dirbtuvės“ autorė
Pranešimo tema – “Kaip padėti darbuotojams atskleisti savo talentus?”

Kristoforas AKROMAS
UAB „Ad Fingers“ vadovas
Pranešimo tema – “Kaip konvertuoti 50 proc. studentų į “mid/hi performing” darbuotoją?”

Aleksejus ŽALTKOVSKIS
“Talentų Kartos” įkūrėjas
Pranešimo tema – “Kaip jauniems žmonėms parduoti norą dirbti?”

Žiuljenas GALECKAS
„Re/max Lietuva” vadovas
Pranešimo tema – “Kaip “RE/max” atrenka ir augina savo talentus?”

Justas KUČINSKAS
ISM ir „Arvi“ įmonių grupės ir valdybos narys
Pranešimo tema – “Kaip pritraukti ir išlaikyti geriausius darbuotojus?”

Į darbo rinką ateinanti nauja darbuotojų karta turi kitokį požiūrį į darbą. Kaip su jais dirbti ir kaip jiems vadovauti – su šia problema susiduria vis daugiau vadovų, pripažįstančių, kad nemoka bendrauti su keistąja Y karta.

Jie retai būna lojalūs. Su jais sunku susikalbėti. Jie laukia įvertinimo dar prieš tai, kai padarys ką nors naudinga. Darbus keičia tarsi kojines. Tai naujoji darbuotojų karta, vadinama “Milenium” arba Y karta, kurią sociologai, psichologai ir vadybos specialistai įvardija kaip visiškai kitokią, išskirtinę.
Šiandien Y kartos atstovai ateina į darbo rinką ir tampa tikru galvos skausmu vadovams. Šie juos dažnai vadina kosmonautais, bet išties patys dažniausiai yra iš kito pasaulio – vadinamosios X kartos, gimusios dar sovietmečiu ar “perestroikos” laikais.
Lietuvoje Y kartos žmonės su tam tikromis išimtimis yra gimę po 1990-ųjų. Vakarų pasaulyje šiai kartai priskiriami 1983–1985 m. gimę žmonės. Dėl technologinio išsivystymo skirtumų ši karta Lietuvoje atsirado vėliau.
“Tai visai kitokia karta, nei prieš tai buvusios, kitaip mąstantys, kitaip komunikuojantys ir kitaip pasaulį matantys žmonės. Jų patirtį formavo internetas, socialiniai tinklai, trumposios žinutės, tai yra netiesioginė komunikacija. Ir jų požiūris į save, į darbą ir atsakomybę yra visiškai kitoks. Kaip su jais dirbti ir kaip jiems vadovauti – su šia problema susiduria vis daugiau vadovų, pripažįstančių, kad nemoka bendrauti su keistąja karta”, – sako verslo valdymo konsultantas Saulius Jovaišas.

Tarp kartų – praraja
Dauguma vadovų juos laiko tiesiog “nesusipratimu” ir lieka be žado, kai neturėdamas jokios patirties, tik baigęs mokslus geltonsnapis pareiškia norintis gauti ne mažesnį kaip keturių tūkstančių litų atlyginimą, ypatingas darbo sąlygas ir garantuotą karjerą po bandomojo laikotarpio.
Arba po dviejų mėnesių darbo jaunas pardavimo vadybininkas tiesiog dingsta kaip į vandenį. Vėliau darbdavys gauna siuntinuką, kuriame – mobilusis telefonas, elektroninio užrakto kortelė. Pasirodo, kad vadybininkas niekam nieko nesakęs tiesiog išvažiavo į Londoną. Šie jaunuoliai dėl keisčiausių priežasčių gali neateiti į darbą, nebaigti projekto, neįvykdyti įsipareigojimų.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės "Veido" straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę "veidas 192014" bei įvedę gautą kodą. Žinutės kaina 4 Lt.

Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-19-2014-m

Lietuvoje auga nauja talentingų krepšininkų karta, turinti visus šansus užtikrinti, kad Lietuva ir toliau išliktų viena krepšinio pasaulio lyderių.

Savaitgalį į įgūdžių tobulinimo sesiją Vilniuje susirinko projekte „Samsung karta“ dalyvaujantys talentingiausi šalies jaunieji krepšininkai – Lietuvos krepšinio federacijos, trenerių ir mokyklų vadovų atrinkti 1999 metų gimimo gabiausi Lietuvos krepšinio mokyklų auklėtiniai. Keturiolika atrinktų gabiausių jaunųjų krepšininkų dalyvauja kompanijos „Samsung“ globojamame projekte „Samsung karta“, kurio tikslas – jaunajai šalies krepšinio kartai suteikti geresnes sąlygas tobulėti ir siekti sportinių tikslų.

Lietuvos rinktinę ir toliau matyti tarp pirmaujančių pasaulyje svajoja visi krepšinio mėgėjai. Ir tai – ne utopija, o reali perspektyva. Su vaikinų keturioliktuku Vilniuje padirbėję specialistai pripažįsta, jog dauguma jų turi potencialo tapti tikromis krepšinio žvaigždėmis. „Vaikinai tobulėja tiesiog akyse. Neabejoju, kad dauguma jų jau netrukus pasibels į savo amžiaus šalies rinktinių duris, o jeigu motyvuotai dirbs, ateityje jiems gali atsiverti kelias ir į nacionalinę šalies komandą. Nedrįsiu prognozuoti, ar kuris nors iš keturioliktuko gali tapti nauju Arvydu Saboniu ar Šarūnu Marčiulioniu, tačiau galimybių išaugti į puikius krepšininkus turi jie visi“, – sakė projekto „Samsung karta“ ambasadorius Linas Kvedaravičius.
Vilniuje surengto įgūdžių tobulinimo savaitgalio metu vaikinai turėjo galimybę pasisemti patirties iš buvusio garsaus krepšininko Andriaus Giedraičio. 2000 metų Sidnėjaus olimpinių žaidynių prizininkas vaikinams aiškino, kaip pergudrauti savo tiesioginį oponentą žaidžiant vienas prieš vieną. „Andrius – tikras žaidimo vienas prieš vieną asas, kurio prasiveržimas už galvos versdavo griebtis daugelį tiesioginių varžovų ir komandų trenerių. Tokio žmogaus patarimai moksleiviams įsimins ilgam“, – pažymėjo L.Kvedaravičius.
A.Giedraitis augančią naują profesionalių krepšininkų pamainą mokė klaidinančių judesių, taisyklingos stovėsenos gynyboje ir puolime, atskleidė  tam tikrus varžovus gluminančius žaidimo elementus, kuriais jis puikiai naudodavosi savo profesionalios karjeros metais.
„Nors mes dažnai akcentuojame komandinius veiksmus, be gerų individualaus meistriškumo įgūdžių šiuolaikiniame krepšinyje nėra ką veikti. Juk net ir NBA žaidėjai per atostogas samdo trenerius ir tobulina tiek savo metimo, tiek perdavimo ir kitų veiksmų techniką, – pažymėjo A.Giedraitis. – Faktas toks, kad visoms jaunimo komandoms lemta išsiskirstyti – vaikinai atsiduria naujuose kolektyvuose, kur pasitikėti belieka vien pačiu savimi. Pagalbos iš šalies išvažiavus į užsienį tikėtis naivu – klubuose visi turi asmeninių interesų. Dėl šios priežasties jaunuoliai turi suvokti ne tik komandinio žaidimo principus, bet ir būti stiprūs individualiai, kad išsikovotų vietą po saule.“

Naudingų patarimų apie savimotyvaciją ir jos būdus projekto „Samsung karta“ dalyviams suteikė kitas savo srities ekspertas – konsultacijų įmonės „DOOR Training&Consulting Baltic“ partneris Remigijus Savickas. Jis projekto dalyviams surengė paskaitą, kurioje kalbėjo apie keturis svarbiausius savimotyvacijos šaltinius. „Smegenys, fizinis kūnas, jausmai ir sąmoningumas – tai šaltiniai, iš kurių galima semtis savimotyvacijos. Tikiuosi, jog po paskaitos jaunimas sau galės išsikelti ir užsirašyti ambicingus, realius ir laike apibrėžtus tikslus. Krepšininkams turėti ateities viziją yra labai svarbu“, – teigė lektorius R.Savickas.
Laisvu nuo treniruočių ir paskaitų metu jaunieji krepšininkai atliko ir socialinę misiją – kartu su Maltos ordino savanoriais aplankė Vilkpėdės slaugos ligoninėje slaugomus senelius. Paaugliai pradžiugino senelius (tarp jų buvo ir aistringų krepšinio gerbėjų) šiltu bendravimu, pasakojimais apie krepšinį, nuvežė dovanų.
Krepšinio ekspertai pabrėžia, kad gerus sportinius rezultatus lemia sunkus kasdienis darbas treniruotėse, o jei nebus gerų treniruočių sąlygų, motyvacijos ir palaikymo – gali žlugti net ir didžiausi talentai. Tad norint, kad Lietuva užsiaugintų pamainą dabartinėms krepšinio žvaigždėms, būtina sudaryti kuo geresnes sąlygas jaunimui tobulintis bei skintis kelią krepšinio olimpo link. Toks ir yra Lietuvoje nuo 2012 metų vykdomo projekto „Samsung karta“ tikslas.

Dauguma vyresnių kartų atstovų į dabartinį jaunimą žvelgia skeptiškai, su nusivylimu ar net užuojauta, esą jie nužingsniavo netinkamais keliais, pasirinko ydingą gyvenimo būdą. Tačiau jaunimas turi ne mažiau pagrindo taip pat skeptiškai ir su nusivylimu žvelgti į vyresniuosius, nes šie padarė daug klaidų ir palieka didžiules skolas, o viską srėbti teks jaunosioms kartoms.

Kai visuomenė gyvena ramiai, kartos keičiasi kas 25 metus ar rečiau, tačiau Lietuvoje pastaraisiais dešimtmečiais kartų kaita gerokai dažnesnė ir greitesnė. “Pavyzdžiui, vadinamuosius permainų, “perestroikos” ir ES vaikus skiria viso labo penkeri ar septyneri metai“, – paaiškina Socialinės informacijos centro (SIC) tyrimų strategijos vadovė Rūta Gaudešienė.
Tačiau vienas dalykas nesikeičia: vyresnės kartos į jaunesniųjų atstovus žvelgia skeptiškai, su nusivylimu ar net užuojauta, esą jie nužingsniavo netinkamais keliais, pasirinko ydingą gyvenimo būdą, iškraipė šeimos vertybes ir pamynė mokslo šventenybes. Ir tai tęsiasi jau daugybę metų, juk dar Sokratas sakė: „Mūsų jaunimas mėgsta prabangą, jis blogai išauklėtas, jis nė trupučio negerbia vyresnių.“ Tą patį šiais laikais burba dauguma vyresnės kartos žmonių.
Kita vertus, jaunimas šiais laikais turi teisę atsikirsti, ir vis dažniau tai padaro, kad jie turi labai daug pagrindo pykti už pokario ir ankstesnių kartų skolas bei klaidas, kurias srėbti teks dabartinėms jaunosioms kartoms.
Amžinas kartų konfliktas šiais laikais įgauna materialią reikšmę, kuri neapsiriboja pastangomis nuvyti jaunimą nuo kompiuterio ar įduoti į rankas tradicinę spausdintinę knygą. „Nordea Bank Lietuva“ ekonomistas Žygimantas Mauricas perspėja, kad kartų konfliktas dar tik įsibėgėja, o artimiausią dvidešimtmetį pagreitį jau įgijusi tema bus svarbiausia aktualija visoje Europoje, taigi ir Lietuvoje.
„Problema ta, kad dėl demografinių pokyčių jaunosios kartos atstovų yra mažiau nei senesnės, kuri, be kita ko, gyveno ne pagal kišenę ir paliko daug skolų. Dabar pokario karta ruošiasi į pensiją ir tikisi orių pensijų už viso gyvenimo darbą, tačiau jaunoji karta mano, kad ji nusipelniusi kitokio palikimo, nei gauna pastaraisiais metais: tai finansinės krizės, neregėtos valstybių skolos, vyresniųjų noras gauti solidžias pensijas ir suvokimas, kad bent Europoje jaunosioms kartoms tenka vis daugiau išlaikytinių ir vis didesnė finansinė našta, nes visuomenės sensta“, – problemą formuluoja ekonomistas.
Tačiau šiais laikais, kitaip nei prieš trisdešimt metų, jaunimas turi kur kas daugiau galimybių rinktis ir nemažai jų gali užsimanyti problemas nusipurtyti. Pasak Ž.Maurico, jei jauni žmonės matys, jog ir taip dideli mokesčiai Lietuvoje dar labiau didinami vien tam, kad būtų iš ko mokėti pensijas senjorams, jie gali nuspręsti emigruoti. Todėl finansinės ir kitokios problemos Lietuvoje dar labiau sustiprės. Šiomis aplinkybėmis, ekonomisto manymu, vienintelė išeitis – vis labiau vėlinti pensinį amžių.
„Prarandu bet kokias viltis dėl mūsų šalies ateities, jei šiandieninis jaunimas rytoj imtų valdyti ir tvarkyti šalį“, – dar anksčiau už Sokratą, VII a. prieš Kristų, nerimavo Heziodas. Vis dėlto, patikint ateitį šiandieniniam jaunimui, baimei vietos nelieka: taip jau susiklosto, kad visos kartos paveldi problemas ir randa sprendimo būdų, o naujoms problemoms spręsti reikia ir naujo jaunesniųjų kartų požiūrio.
Žinoma, šiuolaikinis jaunimas stokoja kai kurių įgūdžių, kokių turėjo ankstesnės kartos, bet kai tik reikėtų, tie įgūdžiai susiformuotų. Tuo įsitikinusi Vilniaus universiteto Bendrosios psichologijos katedros docentė, psichologė, socialinių mokslų daktarė Laima Bulotaitė.

Tuščiai laiką leidžia ne tik jaunimas

Būtų geriau, jei skirtingų kartų žmonės ne burnotų vieni ant kitų ar priekaištautų, o būtų tolerantiškesni ir vieni kitiems padėtų. Visų kartų atstovai turėtų diskutuoti, mokėti vieni kitiems nusileisti, suprasti. Vien moralizavimas, draudimai ir bausmės dar niekam nepadėjo. Juk iš tikrųjų vyresnės kartos turėjo milžinišką įtaką tam, kaip šiandien atrodo mūsų jaunimas. Mokykloje ar namie vaikui į rankas įgrūdę kompiuterį ar planšetę ir nepakreipę jo tinkama linkme, vėliau vyresnieji neturėtų piktintis, kad jaunimas nebemoka sudėlioti sakinio ar neskaito knygų. Čia daugiau atsakomybės tenka vyresniajai kartai. Ir ši išvada tinka daugeliu atvejų.
„Apie priklausomybę nuo technologijų kalbame dažnai, tačiau žmogui būdinga išbandyti visa, kas nauja, todėl manau, kad prieraišumo periodas yra laikinas. Pavyzdžiui, tie, kurie anksčiau žavėjosi socialiniu tinklu „Facebook“, jį kaip drabužį – paauglystę ar vaikystę – jau išaugo ir dabar turi kitokių pomėgių“, – ramina L.Bulotaitė.
Verslų skatinimo programos „StartupHighway“ vadovas Rokas Tamošiūnas apie tai yra šiek tiek kitokios nuomonės: „Anksčiau esminis matavimo vienetas buvo raštingumas, o šiandien jaunimas yra ne tik raštingas – jis dar ir laisvai kalba užsienio kalbomis, yra neatskiriamas nuo rašymo priemonių. Be to, argi ne šito norėjome? Siekėme nuolat stebėti jaunimą, o juk šiandien pasitelkę mobiliąsias programėles tėvai gali sužinoti, kokiame bare pramogauja jų atžala, su juo gali nuolat palaikyti ryšį.“
Taip, naujosios technologijos pridarė šiokios tokios žalos, bet naudos – nepalyginti daugiau. Jos būtų dar daugiau, jei tėvai vaikystėje savo vaikus pakreiptų tinkama linkme ir skatintų technologijomis naudotis išmintingai, o ne paliktų viską savieigai, kad vaikai išmoktų technologijas naudoti tuštiems dalykams.
Suprantama, tėvai visada nori, kad jų vaikai būtų tobuli, bet patys savo vaikystėje ar jaunystėje tokie tikrai nebuvo – juk nedirbdavo ir nesimokydavo nuo ryto iki vakaro. Jie taip pat daug laiko praleido tuščiai kažkur kiemuose ar paupiuose, o dabartiniai jaunuoliai laiką tuščiai leidžia internete arba žaisdami kompiuterinius žaidimus. Bet vien dėl to jie nėra blogesni.
Negalima nepaminėti, kad tiems, kurie nori daug pasiekti, kompiuteriai ir technologijos suteikia kur kas daugiau galimybių, nei turėjo vyresnės kartos. Dabar programuoti pradeda jau devynmečiai, tad inžinieriais jie tampa nuo ankstyvų dienų, ir reiškinius bei sistemas jaunuoliai dabar gali suprasti kur kas geriau, nei jaunystėje suprato jų tėvai.

Dvidešimt metų mūsų valstybės problemų ir suklupimų priežastimi laikomi sovietinio laikotarpio paveikti politikai ir valstybės tarnautojai. Šiandien juos jau keičia jaunoji karta, kuri nepanaši į taip lauktą idealistų pamainą. Kokius pokyčius šie jauni profesionalai atneša Lietuvai?

Po kelių dienų į Seimą išrinkti naujieji parlamentarai iškilmingai duos priesaiką sąžiningai vykdyti tautos valią. Tarp jų kaip niekada daug jaunesnių nei 40 metų asmenybių, o jauniausiam Seimo nariui Darbo partijos atstovui Viktorui Fiodorovui – tik 25 metai. Nors jaunų politikų daugėja ir kitų partijų gretose, Darbo partija atrodo ypač palanki jauniems žmonėms, besirenkantiems politiko duoną: į naująjį Seimą, be V.Fiodorovo, pateko ir Valdas Skarbalius (29 m.) bei Vitalija Vonžutaitė (32 m.), antrąją savo kadenciją pradės Vytautas Gapšys (30 m.). Deja, pastarieji du politikai, nors ir jauni, jau yra teisiami kartu su Viktoru Uspaskichu juodosios buhalterijos byloje.
V.Fiodorovas taip pat nėra skaidrus kaip krištolas – nors išrinktas kaip Darbo partijos narys, tačiau Teisingumo ministerijai pateiktuose dokumentuose nurodomas kaip Leiboristų partijos pirmininkas. Tiesa, V.Fiodorovas yra išstojęs iš šios partijos, kuri yra įvardijama kaip V.Uspaskicho „planas B“ tuo atveju, jei Darbo partiją būtų bandoma uždrausti. Ko gero, nereikia ypač išsamių įžvalgų, kad suprastume, jog šie jauni, veiklūs ir savimi pasitikintys jaunuoliai iš tiesų yra tiesiog ypač gabūs ir ciniški, aklai vado nuomonę ir vardą ginantys mankurtai, vertybinius principus paaukoję ant pragmatizmo aukuro.
Pastaruoju metu didmiesčių savivaldybėse, teisėsaugos institucijose ir kitose valstybės tarnybose daugėja pranešimų apie trisdešimtmečius ar kiek vyresnius tarnautojus ar pareigūnus, įtariamus kyšininkavimu ir neteisėtu naudojimusi tarnybine padėtimi, ar net sulaikytus dėl šių kaltinimų. Panašu, jog nepasiteisina daugelio viltys, kad atėjusi jaunesnė karta išstums vėlyvojo sovietmečio komjaunuolių, pripratusių prie šešėlinių „ranka ranką plauna“ susitarimų.

„Veidas“ aiškinosi, ar iš tiesų situacija tokia niūri ir kodėl dalis trisdešimtmečių kartos neturi moralinio stuburo, padedančio atsilaikyti prieš įvairius korupcijos pavidalus.

Ciniškieji šių dienų komjaunuoliai

Darbo partijai priklausantys V.Gapšys ir V.Vonžutaitė turbūt geriausiai simbolizuoja, kokia ciniška gali būti jaunoji politikų karta – šie žmonės kartu su V.Uspaskichu yra kaltinamieji juodosios partijos buhalterijos byloje. O juk V.Gapšys yra tiesiog gimęs su politiko talentais – puikus oratorius, darbštus, veržlus, gerai išmano teisės niuansus, V.Vonžutaitė – imli, energinga ir komunikabili, todėl dar jau būdama kiek vyresnė nei dvidešimties metų sparčiai kilo karjeros laiptais. Vis dėlto būtent iš dalies dėl šių dviejų talentingų ir ciniškų jaunuolių veiksmų Darbo partijos byla iki šiol vilkinama. Tuo tarpu V.Vonžutaitė pateko ir į kitą skandalą – buvęs „Ekonomika.lt” žurnalistas Marijus Širvinskas atskleidė, kad ji kontroliuoja su V.Uspaskichu susijusią „Balso“ leidinių grupę, prižiūri jų turinį ir moka atlyginimus vokeliuose.
„Darbo partija iš esmės jaunimą tiesiog nusiperka, nors ir subtiliai. Paremia moksluose, rengia vakarėlius, netiesiogiai finansiškai padeda – ir taip sudaro jiems galimybę leisti lėšas, kurių jie dar neturi“, – teigia Tadas Langaitis, Lietuvos visuomenės veikėjas, įvairių nevyriausybinių organizacijų, socialinių ir pilietinių projektų kūrėjas. Nieko keisto, juk šiandienos vartotojiškoje visuomenėje jauni žmonės viską nori gauti iš karto, o ne ilgai ir sunkiai dirbti, kol įgys patirties ir autoritetą.
Puikus pavyzdys yra V.Fiodorovas, kuris nuo 2009 metų dirbo Europos Parlamento nario V.Uspaskicho asistentu, jo žmona Indrė taip pat buvo šio europarlamentaro asistentė. Kas mėnesį jaunasis politikas uždirbdavo apie 12 tūkst. Lt atlygį, savo 2011-ųjų deklaracijoje nurodęs, kad per metus turėjo daugiau nei 150 tūkst. litų pajamų. Be to, tuo pat metu V.Fiodorovas iš V.Uspaskicho valdomo koncerno „Vikonda“ yra paėmęs 43 tūkst. litų paskolą. Tegul pakelia ranką bet kuris 24 metų lietuvaitis, nenorintis tokio karjeros šuolio?
Tačiau ne tik didysis machinatorius V.Uspaskichas auginasi sau tokią pamainą, kuri lengvai aplenks savo mokytoją. Populistinės ir radikaliomis idėjomis besišvaistančios partijos, kaip, tarkime, „Tvarka ir teisingumas“ ar Tautininkų sąjunga taip pat turi savo jaunuosius kadrus, kurie karštai kartoja bepročių kliedesiams prilygstančius priešrinkiminius šūkius. Šioje vietoje negalima nepaminėti ir tradicinės TS-LKD partijos, kurios gretose puikuojasi išsilavinęs, tačiau verksmingai radikalus ir įvairiuose skandaluose įklimpęs Mantas Adomėnas, beje, apie save jau subūręs nemažą šalininkų būrį. Net ir už „gerus darbus“ teistas ir praėjusiais metais vos ne akivaizdžiai savo ryšius su konkrečiomis verslo struktūromis įrodęs Artūras Zuokas savo judėjime „Sąjunga TAIP“ yra sutelkęs nemažą būrį jaunų ir aktyvių asmenybių, kurioms, atrodytų, nė motais sutepta pirmininko reputacija.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-46-2 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Šiandien Lietuvoje statistinis jaunuolis prie televizoriaus praleidžia pusvalandžiu mažiau laiko nei prieš penkerius metus. Televizijos bando atsigriebti perkeldamos turinį į internetą, tačiau konkuruoti tinkle nepalyginti sudėtingiau.

Įprasta, kad tėvai piktinasi, esą vaikai per daug laiko praleidžia prie televizoriaus. Tačiau interneto amžiuje situacija apsivertusi 180 laipsnių kampu: sulig kiekvienu nauju sezonu televizijos auditorija sensta, o anksčiau televizoriui skirtą laiką jaunimas dabar skiria kompiuteriui. Tyrimų bendrovės TNS LT duomenimis, televizijos žiūrimumas tarp vadinamosios „Kartos Y“ atstovų stabiliai mažėja. 2007-aisiais vidutinis 15–24 metų jaunuolis prie televizoriaus per parą praleisdavo beveik pustrečios valandos, o praėjusiais metais – jau tik nepilnas dvi valandas.
Nepaisant to, bendras televizijos žiūrimumas išlieka stabilus. TV metrų statistikos duomenimis, pernai, kaip ir prieš penkerius metus, vidutinis Lietuvos gyventojas prie televizoriaus praleisdavo maždaug tris su puse valandos. Tai reiškia, kad prarastus jaunus žiūrovus televizijoms pavyksta kompensuoti vyresniaisiais. Vidutinis populiariausios šalies televizijos TV3 žiūrovas per penkerius metus paseno nuo 34 iki 38 metų, antros pagal populiarumą LNK televizijos – nuo 32 iki 35 metų.
Svarbu pabrėžti, kad kalbama apie laiką, praleistą prie televizoriaus, bet ne prie televizijos apskritai. Visos didžiausios šalies televizijos jau persikėlė į internetą. Jei žiūrovas peržiūri laidą tinklalapyje esančiame archyve, TV metrai to neužfiksuoja. Tačiau teigti, kad televizijos žiūrimumas internete tarp jaunimo kompensuoja tą prarastą pusvalandį prie televizoriaus, būtų naivu.
Priešingai – pamažu daugėja jaunuolių, kurie atsisako televizijos, kad ir per kokį įrenginį ji būtų transliuojama. Iš viso Lietuvoje tik kiek daugiau nei 1 proc. šalies gyventojų teigia nežiūrintys televizijos, ir ši dalis kasmet išlieka stabili. Tačiau jos sudėtis keičiasi. Pasak TNS LT projektų vadovės Linos Petraitienės, anksčiau tarp televizijos nežiūrinčiųjų buvo daugiau asocialių asmenų, kurie tiesiog neturėdavo televizoriaus, o šiandien nežiūrėjimas pamažu tampa principine pozicija: tarp televizijos atsisakančiųjų daugėja jaunų, išsilavinusių didžiųjų miestų gyventojų. 15–29 metų asmenų šioje grupėje – daugiau nei kas antras.
Šiandien, kol televizijos žiūrimumas išlieka stabilus, šios tendencijos dar per menkos, kad sukeltų problemų. Tačiau kai karta, užaugusi su kompiuteriu ir neturinti įpročio leisti vakarus prie televizoriaus, taps pagrindiniais vartotojais ir reklamos užsakovų taikiniais, televizijoms šie žmonės bus patys svarbiausi. Ar pavyks juos prisivilioti tada, jei nepavyksta šiandien?

Televizijų atstovai: jaunimas užaugs ir sugrįš prie TV

Populiariausių Lietuvos televizijų atstovai neabejoja: pavyks. „Jaunimas turi daugybę kitų užsiėmimų. Aš pats būdamas tokio amžiaus televizijos nežiūrėjau, – prisipažįsta LNK programų direktorius Aivaras Prancūzevičius. – Tačiau kai žmonės pradeda dirbti pagal reguliarų grafiką, grįžta namo pavargę, tampa didesni ar mažesni namisėdos. Tada jie ir įsijungia televizorių.“
Pašnekovo manymu, auditorijos sumažėjimas atsiradus naujai žiniasklaidos priemonei – internetui yra natūralus procesas. „Apokaliptinės grėsmės neįžvelgiame“, – tikina A.Prancūzevičius, pabrėždamas, kad nors jų televizija stengiasi pasiūlyti laidų visoms amžiaus grupėms, didžiausia siekiamybė yra patraukti 25–55 metų žiūrovą – tą, kuris, nėra „Kartos Y“ atstovas.
TV3 orientuojasi į šiek tiek jaunesnius – 15–49 metų asmenis bei šeimas, ir kol kas jiems sekasi. Kaip teigia šios televizijos programų direktorius Jurgis Jefremovas, jauna auditorija augdama prisijungia prie bendros auditorijos, dėl to bendras žiūrimumas nekrinta. Jei laikui bėgant žiūrimumas pradėtų mažėti, televizija tikisi tai kompensuoti plėtodama internetinę televiziją. „Baimės dėl ateities tikrai nejaučiame. Koks skirtumas, per ką transliuosime – per televizorių ar per internetą. Tai vis tiek bus mūsų televizija“, – deklaruoja J.Jefremovas.
Vis dėlto tai, kad televizijos keliasi į internetą, nereiškia, jog jaunimas būtinai pradės jas žiūrėti šioje erdvėje. Svarbu ne tik turinio perdavimo būdas, bet ir pats turinys. Jei jis neaktualus – nebus žiūrimas, kad ir padėtas prieš nosį.
„Tiek žinių, tiek pramogų randu internete. Abejoju, kad vėliau pradėsiu žiūrėti televiziją. Man jai gaila laiko“, – neslepia Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijos vienuoliktokas Adomas Venčkauskas ir iš karto pamini du iššūkius, su kuriais televizijos susiduria šiandien. Pirmasis – televizijos turi konkuruoti ne, kaip įprasta, su kitais keliais kanalais, bet su begale interneto tinklalapių. Antrasis – internetas suformavo kitokį vartotojo santykį su informacija. Jaunimui, internete įpratusiam vienu metu naršyti keliuose tinklalapiuose, žiūrėti televiziją (nesvarbu, ar televizoriaus, ar kompiuterio ekrane) atrodo kaip laiko švaistymas.
Nebent televizija siūlo ką nors, kas būtų labai aktualu ir kokybiškai pateikta. Bet ar siūlo? „Tikriausiai anksčiau ar vėliau televizija grįš į mano gyvenimą, tik manau, kad tuomet norėsiu žiūrėti ne lietuviškus populiariuosius kanalus, o „Travel Channel“, „Discovery“ ir pan. Šiuolaikinis išsilavinęs žmogus lietuviškoje televizijoje tikrai neranda ko žiūrėti“, – be užuolankų teigia pernai studijas Vilniaus universitete baigusi Agnė Mažeikytė.
Jos pastaba – bene pati svarbiausia lietuviškoms televizijoms. Tačiau būtent dabartinė jaunimo karta gali priversti televizijas kelti turinio kokybės kartelę.

Iššūkis televizijoms – gauti pajamų už turinį internete

„Televizijos yra patekusios į spąstus. Jos mato, kad šiandien reikia daryti pigų ir kvailą turinį, nes tai garantuoja reitingus ir reklamos pardavimą. Tačiau jos taip pat puikiai supranta, kad interneto auditorijai nebeparduosi to, kas tinka viskuo nepatenkintam pagyvenusiam asmeniui, žiūrinčiam laidas per televizorių. Natūralu, kad televizijos turės pamažu pradėti orientuotis į protingą ir mąstančią jaunimo auditoriją“, – neabejoja Mykolo Romerio universiteto Elektroninio verslo katedros lektorius Liutauras Ulevičius.
Kita vertus, protinga, mąstanti, be kita ko, ir anglų kalbą suprantanti auditorija turi iš ko rinktis: norintiems internete prieinama užsienio televizijų produkcija. Lietuvoje, kur interneto skverbtis ir greitis yra vieni didžiausių pasaulyje, o jaunimo naudojimasis kompiuteriu beveik šimtaprocentinis, praktiškai nėra techninių kliūčių pasiekti ir be trukdžių žiūrėti užsienio televizijų laidas. Kliūtis galėtų būti nebent pačių jaunų žmonių galvose – toli gražu ne visi pasiryžę ieškoti norimų laidų, tuo labiau užsienio kalba. Tačiau neigti, kad tai darančiųjų segmentas egzistuoja ir ateityje turi potencialo didėti, būtų klaida.
Taigi lietuviškų televizijų ateityje laukia dvigubas iššūkis – ne tik privilioti jauną auditoriją, bet ir nukonkuruoti taip pat į ją besitaikančias užsienio televizijas. Be to, vien pritraukti žiūrovą nepakanka – dar reikia sugalvoti, kaip iš jo užsidirbti. Internete prieinamas lietuviškų televizijų turinys generuoja tik labai mažą bendrų reklamos pajamų dalį.
„Pajamų modelio pertvarkymas yra iššūkis Lietuvos televizijoms. Joms reikia sugalvoti, kaip gauti pajamas ir už internetu pateikiamą turinį. Jeigu tai nebus padaryta laiku, jauną vartotoją patrauks konkurentai iš tarptautinių kompanijų. Tokiu atveju dabartinėms televizijoms liktų tik vyresnė lietuviškai ir rusiškai suprantanti auditorija, kuri pajamų atžvilgiu ateityje nebus įdomi. Pensininkų galimybės pirkti bus daug mažesnės nei dabartinio jaunimo“, – analizuoja L.Ulevičius.
Specialisto nuomone, tai, kad jaunimas atpranta nuo televizoriaus, nereiškia, jog atpranta ir nuo audiovizualinio turinio: „Pasikeitė įpročiai ir vartojimo pobūdis. Tačiau įdomūs filmai ir įdomios laidos ir toliau yra žiūrimos.“ Tereikia, kad tų įdomių laidų būtų.

“LNK programų direktorius A.Prancūzevičius: „Aš pats būdamas tokio amžiaus televizijos nežiūrėjau.

Elektroninio verslo specialistas L.Ulevičius: „Televizijos turės pamažu pradėti orientuotis į protingą ir mąstančią jaunimo auditoriją.“

Laikas, kurį statistinis Lietuvos gyventojas praleidžia žiūrėdamas televiziją (min. per parą)
(maketuoti kaip dvi kreives)

Metai 2007 2008 2009 2010 2011
Visi gyventojai 202 203 206 207 204
Jaunimas (15–24 m.) 147 139 130 125 119
Šaltinis: TNS LT

Didžiausias dešimtmečio matematikos mokslo laimėjimas Lietuvoje – išplėtota ir vėl ant pjedestalo užkelta tikimybių teorijos mokykla.

“Veidas” šiemet pirmą kartą rengia projektą “Mini Nobelis” ir pristato dešimt daugiausiai per pastarąjį dešimtmetį pasiekusių ir nusipelniusių Lietuvos mokslininkų. Šis straipsnis apie mokslininkus, daugiausiai pasiekusius matematikos srityje, o kitos devynios publikacijos – apie kitų sričių šviesulius ir labiausiai nusipelniusius mokslininkus.

Per dešimtmetį nuveikta daug

“Vieni matematikai kloja teorijų pamatus, kiti gerina pasaulio rekordus spręsdami uždavinius, treti rūpinasi teorijų taikymu praktikoje. Ir vieni, ir kiti per pastarąjį dešimtmetį nuveikė labai daug”, – laimėjimus matematikos mokslo srityje giria Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos fakulteto Tikimybių teorijos katedros profesorius, vyriausiasis mokslo darbuotojas Eugenijus Manstavičius.
Ir jis, ir dar trys dešimtys kalbintų matematikų sutiko išvardyti didžiausius per dešimtmetį kolegų laimėjimus tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje.
Žinoma, kaip sako VU MIF dekanas prof. Gediminas Stepanauskas, dabar jau ne tie laikai, kai mokslininkai galėjo puikuotis atradę elektrą, o matematika – ne tas mokslas, kuris gali kokiu nors išradimu apversti pasaulį aukštyn kojomis. Vis dėlto paprašyti įvardyti, kas, jų manymu, yra iškiliausias Lietuvos mokslininkas, daugiausiai nuveikęs per pastaruosius dešimt metų, Lietuvos matematikai kone vieningai nurodo prof. habil. dr. Donatą Surgailį. “Tai bene daugiausiai pasiekęs Lietuvos matematikas, klojantis mokslo fundamentus”, – įsitikinęs E.Manstavičius.
Tarp D.Surgailio nuopelnų – išplėtota procesų teorija, rezultatų taikymas finansų ekonomikoje. Kaip lygiavertis mokslininkas jis dirba ir su pasaulyje garsiais matematikais, o Lietuvoje tiesiog vadinamas rimčiausiu šalies matematiku.

Vėl sužibėjo tikimybininkai

D.Surgailio ir kitų mokslininkų pastangomis tikimybių teorija Lietuvoje, kaip ir sovietiniais metais, vėl yra “ant bangos”. Už jos atgaivinimą galima dėkoti D.Surgailio mokytojui prof. habil. dr. Broniui Grigelioniui, įkvėpusiam ne tik šį, bet ir kitus savo mokinius toliau plėtoti atsitiktinių procesų teoriją. Prof. Remigijus Leipus pabrėžia, kad ši sritis nepaprastai svarbi ją pritaikant fizikos, dalelių modeliavimo, finansų, draudos matematikos srityse.
Tikimybių teorijos srityje (ir ne tik per pastaruosius dešimt metų) stebėtinų rezultatų pasauliniu mastu pasiekė ir pernai miręs prof. hab. dr.Vidmantas Bentkus, ir diferencialinių lygčių su dalinėmis išvestinėmis mokyklą atgaivinęs prof. habil. dr. Konstantinas Pileckas. Beje, jį kolegos mokslininkai giria ir už tai, kad pasiekė svarių rezultatų tiriant septyniasdešimt metų neišsprendžiamą Lerė (Leray) problemą, yra vienas geriausiai pasaulyje nusimanančių apie Navjė-Stokso lygčių sistemą begaliniuose sluoksniuose ir begaliniuose cilindruose.
Šmaikštumo nestokojantys matematikai pabrėžia, kad siaurame matematikų rate plačiai žinomas Bogovskio operatorius ir Bogovskio teoremos prof. K.Pilecko vardu nebuvo pavadintos tik dėl M.E.Bogovskio nesąžiningumo.
O kylančia matematikos mokslo žvaigžde beveik sutartinai vadinamas prof. habil. dr. Artūras Dubickas, kuris, būdamas vos 47 metų, jau yra gerai žinomas visame pasaulyje. “Jis nepaprastai nagingas gerindamas kitų rezultatus. Nors pats teorijų nekuria, bet, tarsi sporte, siekia naujų rekordų”, – komplimentų jam negaili E.Manstavičius.
Tarp daugiausiai nuveikusiųjų verta paminėti ir diferencialinių lygčių srityje dirbantį pernai Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi apdovanotą akademiką prof. habil dr. Mifodijų Sapagovą.
Iš mokslininkų apklausos sužinome, kad pagarbos mokslo pasaulyje nusipelno taip pat ir dinaminių sistemų bei chaoso tyrimo mokyklą sukūręs KTU profesorius habil. dr. Minvydas Kazys Ragulskis, taip pat – VU profesorius, akademikas habil. dr. Feliksas Ivanauskas, habil. dr. Rimas Norvaiša, prof. Vidmantas Pekarskas ir būrys kitų matematikų.

Informatikoje svarbiausia – pritaikymas

Nemažai per dešimtį metų pasiekta ir su matematika dažnai į vieną “suplakamos” informatikos srityje. Tiesa, informatikos mokykla Lietuvoje neturi senų tradicijų ir nėra labai stipri. Be to, šioje srityje dirbantys mokslininkai dažnai balansuoja tarp kelių skirtingų mokslų ir juos pavadinti grynais informatikais būtų klaida.
Vis dėlto iš informatikų mokslininkai išskiria akademiką prof. habil. dr. Adolfą Laimutį Telksnį, kuris ne tik atlieka informatikos taikymo mokslinius tyrimus, bet ir vadovauja įvairiems projektams, pavyzdžiui, RAIN (Kaimiškųjų vietovių informacinių technologijų plačiajuosčio tinklo projektas), be to, skelbia publikacijas pripažintuose Lietuvos bei tarptautiniuose mokslo žurnaluose.
Kaip daug pasiekusi išskiriama ir prof. dr. Lina Nemuraitė. Ji taip pat derina mokslinius tyrimus su praktiniu jų pritaikymu – rengia monografijas, vadovėlius, publikuoja straipsnius, o kartu dalyvauja vykdant ūkio subjektų užsakymus. Informatikos srityje svarbių laimėjimų taip pat yra pasiekęs ir statistinio modeliavimo bei  neurotinklų srityse dirbantis kelių pripažintų monografijų autorius prof. habil. dr. Šarūnas Raudys.

Dešimtmečio matematikai
1. Prof. habil. dr. D.Surgailis
2. Prof. habil. dr. K.Pileckas
3. Prof. habil. dr. A.Dubickas
4. Prof. habil. dr. V.Bentkus
5. Prof. habil. dr. B.Grigelionis

Dešimtmečio informatikai
1. Prof. habil. dr. A.L.Telksnys
2. Prof. habil. dr. R.Simutis
3. Prof. dr. L.Nemuraitė
4. Prof. dr. R.Baronas
5. Prof. habil. dr. Š.Raudys

Šaltinis: “Veido” atlikta mokslininkų apklausa

Matematikos mokslininkai per 10 metų “ISI Web of Science” leidiniuose paskelbė publikacijų