2015 Rugpjūčio 15

Nurašyti žmonės

veidas.lt

BFL

Apie tai, kad Lietuvoje stokojama pagarbos tam tikrų profesijų atstovams, o brandūs darbuotojai nurašomi kaip per seni, gali papasakoti kone kiekvienas aptarnavimo srityje dirbęs žmogus. 51 metų vilnietis Virmantas Bagdonas – vienas jų. Kas rytą kinų restorano duris praveriantis padavėjas sako, kad jį šioje kavinėje išlaikė tik čia vyraujantis geras mikroklimatas.

Kristina KANIŠAUSKAITĖ-ŠALTMERĖ

„Kaskart grįžęs iš Prancūzijos nusistebiu, kad dirbti padavėju Lietuvoje gali bet kas, paimtas iš gatvės“,  – dėmesį į už baro stovinčius pirmo ir antro kurso studentus atkreipia kitokią aptarnavimo kultūrą savo akiratyje stebintis Karolis Baublys.

Jaunystės kultas

Išsikėlusi tikslą surasti penkiasdešimtmetį ar keturiasdešimtmetį padavėją Vilniuje pirmiausia suku į „Neringą“. Seniausia Vilniaus kavinė kažkada garsėjo kelias vilniečių kartas aptarnavusiomis padavėjomis. Bet ir „Neringoje“ senųjų padavėjų jau seniai nė kvapo.

Atsitiktine tvarka užeinu į „Telegrafą“, „Lauro lapą“, „Bistro 1 Dublis“, „Sweet Root“, „Stebuklus“… Penkiasdešimtmečių padavėjų, ką jau kalbėti apie dar vyresnius, čia nė su žiburiu nerastum. Tai sutapimas ar restoranų pasirinkta jaunystės politika ir vyresniųjų genocidas? Pagaliau! Tik Gedimino prospekte esančioje „Esse“ randu tai, ko ieškau.

Vietų, kuriose vietoj jaunų, nepatyrusių padavėjų galima sutikti vyresnių savo amato meistrų, Lietuvoje ne tiek daug. Iš mano aplankytų – „Šturmų švyturys“ ir „Ida Basar“ Vilniuje, „Tony Resort“ Anupriškėse, šalia Trakų, „Monte Pacis“ Kaune.

Brandūs ir savo darbą išmanantys padavėjai šiuose restoranuose žino, ką ir kada pasakyti, neerzina kliento kvailu paslaugumu – klientus jie tarsi intuityviai jaučia. Tačiau kodėl Lietuvoje restoranuose dirba tik jaunimas?

Sostinės kinų restorano „Trys klevai“ vadovė Violeta Šekštelienė apgailestauja, kad, be jos pačios vadovaujamo ir „Naručio“ restorano Vilniaus senamiestyje, pamatyti ne vieną dešimtį metų su prijuoste ir varlyte besisukantį brandesnį padavėją – tas pats, kas mėnulį, užtekėjusį dieną.

Išimtys patvirtina taisyklę

„Vienu metu buvau susvyravęs ir išėjęs, mėginau prekiauti ginklais. Tai vis dėl savo medžioklės pomėgio, bet prastu laiku darbą keičiau: atsikeliu ryte – tamsu, grįžtu namo – tamsu, o per pietus buvusi vadovė skambina ir teiraujasi, kada grįšiu. Taip ir neatlaikiau spaudimo“, – juokiasi 19 metų V.Šekštelienės restorane dirbantis padavėjas V.Bagdonas.

Už draugiškumą klientų ir jų vaikų vertinamas V.Bagdonas sako nuo mažens norėjęs darbo su žmonėmis, tokį ir gavęs. „Svarbiausia – nuolankumo ir kantrybės nepritrūkti: vienas paprikų nevalgo, kitas bambukų pageidauja“, – juokauja iš Kėdainių kilęs padavėjas.

Reta Vilniaus restoranų išimtis labai ilgai buvo ir 63-ejų Kazimieras Klimaitis. Jei ne buitinė trauma, matyt, ir šiandien jis dar suktųsi tarp baltomis staltiesėmis dengtų stalelių Arūno Oželio restorane „La Provence“. Dabar tenka verstis iš pensijos, prisiduriant buvusių arbatpinigių santaupomis.

„Jie nebuvo dažni, bet solidūs, – trumpai ir vyriškai nukerta šiuo metu Vilniaus priemiestyje, paupyje, įsikūręs pašnekovas, o paklaustas apie didžiausius kada nors gautus arbatpinigius, ištaria: – 600 eurų.“

„Veido“ herojaus gyvenimas vertėsi prieš trejus metus, kai iš pažiūros nekalta trauma baigėsi trylika kojos operacijų ir darbo praradimu. „A.Oželis siūlė sugrįžti ir po ligos, bet kad šlubas likau“, – prasitaria šiandien jau nedirbantis K.Klimaitis.

62-ejų Genovaitei Remeikienei, dirbusiai ne viename „Kristianos“ salone konsultante, vedėja ir vadovės pavaduotoja, simpatizuoja ne viena vilnietė. Prisižiūrėti dar iš savo močiutės išmokusi moteris sako, kad tai bene vertingiausia gyvenimo pamoka, kurią turėtų išmokti kiekviena moteris. Juvelyrikos mokslus baigusi ir kuri laiką pagal įgytą profesiją dirbusi pašnekovė juokauja, kad jai gyvenime sekėsi – nei vyro, nei darbo ieškoti niekada nereikėjo.

„Dar Kaune dirbančią kosmetikos ir parfumerijos srityje mane pastebėjo Izolda Gudelis. Ji prasitarė, kad Vilniuje labai praverstų tokia darbuotoja, bet tada viskas tuo ir užsibaigė. Tik po kelerių metų buvau pakviesta į pokalbį su Benu Gudeliu“, – prisimena klientų konsultantė. Kvepalams nuo jaunų dienų sentimentų jaučianti G.Remeikienė juokauja, esą tik jie kalti, kad šiandien ji dirba Vilniaus Gedimino prospekte įsikūrusiame salone.

„Beveik du dešimtmečius Lietuvoje gyvenome nusisukę nuo tų, kuriems per 50, tačiau ir šiandien nematau, kad situacija labai keistųsi. Daugelyje sostinės parduotuvių, kavinių ir restoranų formuojama ilgų kojų, gražaus veido ir gero stoto politika“, – įsitikinusi sostinės kinų restorano „Trys klevai“ vadovė V.Šekštelienė. Šeimos restoraną iš tėvo perėmusi ir jam vadovaujanti moteris kartais ir savęs klausia, kas jos pačios lauktų, atsisakius šios veiklos.

Senti nenorime dėl nepalankaus aplinkinių požiūrio

Disertaciją senatvės tematika apgynusi sociologė Gražina Rapolienė svarsto, jog keblumų įsidarbinant brandesnio amžiaus žmogui Lietuvoje kyla todėl, kad senatvė mūsų šalyje priimama nenoriai. Todėl brandaus amžiaus žmonės, dirbantys aptarnavimo sektoriuje, ir vadinami gražia išimtimi.

Į klausimą, kodėl Lietuvoje aptarnavimo srityje matome nedaug brandaus ir vyresnio amžiaus darbuotojų, M.Romerio universiteto mokslininkė Sarmitė Mikulionienė atsako, kad dažnam darbdaviui samdyti patyrusio žmogaus tiesiog neapsimoka: „Toks žmogus žino savo vertę, derasi dėl geresnių darbo sąlygų, o jaunus, patirties neturinčius galima išsunkti kaip citrinas. Tuo ir paaiškinama dažna darbuotojų kaita kai kuriose įmonėse.“

Pasak S.Mikulionienės, vyresnių žmonių diskriminavimas darbo rinkoje Lietuvoje pasireiškia jau po 40-ies. Ką veikia iš darbo rinkos iškritę, savo autoriteto iki tol neįtvirtinę darbingo amžiaus žmonės? „Glaudžiasi dirbdami sargais ar valytojomis“, – pečiais trukteli mokslininkė.

„Lietuvoje iš 24 kalbintų 65–96 metų respondentų 21 senatvės išsigina: teigia nesantis senas, o tai įrodo, kad senatvė Lietuvoje stigmatizuojama. Žmonės nenori senti, nes praranda darbus, tampa mažai kam įdomūs ir reikalingi“, – aiškina sociologė.

Taigi nesvarbu, kaip apibūdinsime vyresnio amžiaus asmenį – senjoru, pusamžiu ar pagyvenusiu, ilgainiui šis žodis neatsiejamas nuo neigiamos reikšmės, kurio esmė – ne jo pavadinimas, o stigma, kuria ir norima pridengti priešiškumą senėjimui.

Parfumerijos ir kosmetikos parduotuvių tinklus „Kristiana“ ir „Kosmada“ valdančios įmonės „Fragrances International“ savininkas B.Gudelis pastebi, kad Lietuvoje vyrauja požiūris į vyresnio amžiaus darbuotojus, kaip į niekam tikusius.

Ne vieno restorano įkūrėjas A.Oželis daro prielaidą, jog seni žmonės diskriminuojami ir todėl, kad tebesame jauna valstybė, neturinti šeimos verslų ir restoranų lankymo tradicijų. Tad ar verta stebėtis, kad pasikeitus santvarkai didžioji dalis aptarnavimo sektoriaus profesijų atstovų išnyko kaip kokie dinozaurai? „Gal per visą Lietuvą ir susidarytų koks 50 vyresnių padavėjų restoranuose“, – svarsto A.Oželis.

Jis taip pat prasitaria, kad ne visiems „La Provence“ klientams patinka vyresnio amžiaus padavėjai: vieni kaip tik dėl jų ateidavo į restoraną, o kiti, priešingai, tokių nemėgo.

Senoji Europa vyresnių nediskriminuoja

Priešingai nei Lietuvoje, Vokietijoje, Šveicarijoje, Prancūzijoje ar Italijoje vyresnio amžiaus padavėjas ar pardavėja laikomi kokybės ir patirties standartu, o ne nusenusiais ir niekam tinkamais.

Svarstant, kas lemia diskriminacinę darbdavių politiką, būtina paminėti konkretaus darbo sektoriaus specifiką. Pavyzdžiui, intelektualinėje veikloje pirmenybė teikiama brandaus amžiaus, patyrusiam žmogui ir kreivai žiūrima į jauną specialistą. Užsienio darbdavių apklausos rodo, kad vyresni žmonės aptarnavimo srityje itin vertinami dėl gebėjimo patarti, mokėjimo išklausyti.

„Veido“ užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime consulting“ atlikta Lietuvos didžiųjų miestų gyventojų apklausa atskleidžia, kad mūsų šalyje geriausio aptarnavimo tikimasi iš 31–40 metų amžiaus kavinėse, restoranuose, viešbučiuose, parduotuvėse dirbančių žmonių. 26,6 proc. respondentų mano, kad geriausiai klientus aptarnauja 22–30 metų, ir tik 25 proc. pasisako už 41–50 metų padavėjus ir pardavėjus. Vos 6,4 proc. miestiečių to tikisi iš 51–60 metų asmenų, o pasitikėjimą vyresniais nei 60-ies išreiškia tik 1,6 proc. apklaustųjų.

Sociologė S.Mikulionienė sutinka, kad tai, jog nepalankiai priimami vyresni žmonės, daugelį baugina, tačiau atsižvelgiant į sparčius šalies demografinio senėjimo ir emigracijos tempus nesunku suvokti, kokie riboti mūsų ištekliai.

„Aplinkiniai mus priima ne tik pagal išvaizdą, kuri nebe tokia kaip jaunystėje, –  labai svarbu, ką mes patys apie save manome ir kaip jaučiamės, ką spinduliuojame į aplinką savo laikysena“, – nesutinka su nurašytų žmonių teorija bene ilgiausiai televizijoje dirbanti diktorė, sveikinimų koncertų ir loterijų vedėja Laima Kybartienė.

Ne metų skaičius lemia aktyvią profesinę veiklą

Nors televizijos kameros negailestingos, L.Kybartienės įsitikinimu, tik nuo pačios asmenybės noro ir įdedamų pastangų priklauso, kiek ilgai ji bus aktyvi, įdomi sau ir aplinkiniams: „Nėra taip, kad sendamas nebesi niekam reikalingas. Nors buvo laikas, kai įsivaizdavau, jog televizijoje dirbsiu iki 41 metų, peržengusi šią ribą buvau taip įsitraukusi į darbą, kad metų tėkmę tiesiog pamečiau.“

Buvusios diktorės nuomone, jei tik moterys skirtų sau šiek tiek daugiau dėmesio, amžius netaptų kliūtimi jų karjerai: „Sutikite, jei darbdavys žiūrėdamas į nuotrauką matys švytinčias akis, nepriekaištingą šukuoseną ir solidžią darbo patirtį, nemanau, kad tinkama kandidatūra bus atmesta vien dėl 45-ojo gimtadienio.“

G.Rapolienė sutinka, kad gyvenimo kokybei žmogaus savivertė yra labai svarbi, tačiau teigia, jog Lietuvos darbo rinkoje ji vis dėlto mažai ką lemia: „Jei kandidatei 36-eri plius, dažnai jos gyvenimo aprašymas nė nebus svarstomas. Taigi šiuo atveju įgyti nuopelnai ir savivertė mažai ką reiškia.“

Lietuvos profesinio konsultavimo asociacijos narys Žilvinas Gailius neslepia: jo tėvui teko patirti, ką reiškia būti nurašytam darbo rinkoje dėl vyresnio amžiaus. Tai pačiai įmonei keturias dešimtis metų atidavęs inžinierius mechanikas pasikeitus savininkams buvo išprašytas tiesiog į gatvę.

„Susitaikyti su šia situacija nebuvo paprasta, bet jis nenuleido rankų. Išmestas ir nurašytas kaip nebetinkamas darbo rinkai, 72-ejų tėtis ir šiandien apsuptas velenų, smagračių, guolių – darbuojasi pagal individualios veiklos pažymą. Tačiau nedaugelis jo bendramečių pasižymi panašiu veiklumu. Nereikia toli žvalgytis – mano uošvis jau kuris laikas darbo klausimu labai pasyvus. Nors sveikatos dar turi, dėl visuomenėje vyraujančio požiūrio jo rankos nekyla. Gyvename šalyje, kurioje dažnas peržengęs tam tikrą amžiaus ribą tampa niekam nebereikalingas“, – tvirtina „Veido“ pašnekovas.

Iš dalies tokią darbo rinkos nuostatą lemia Lietuvos darbdavių mentalitetas. Kiekvienas daugiau keliaujantis po pasaulį sutiks, kad būti aptarnautam vyresnio amžiaus personalo – ne tik kokybės, bet ir gero tono ženklas, tačiau tik ne mūsų šalyje. Pakanka apsilankyti kelete vietinių restoranų, kavinių ar prekybos centrų, ir supranti, kad gyveni šalyje, kurioje vyraujantis jaunystės kultas nepalieka vietos brandai, patirčiai, o tai dažnai lemia ir kokybės stygių.

„Su buvusiais kolegomis nuėjome į kavinę. Mus aptarnaujantis jaunuolis trečią kartą bandė aiškintis, ar nevalgysime deserto. Trūkus kantrybei bičiulė išpyškino: „Gal pavaišinti norite, kad taip primygtinai siūlote?“ Klausimo užkluptas padavėjas ėmė skėsčioti rankomis, kad jis per mažai uždirba, tačiau po gerų dešimties minučių staiga išdygo nešinas desertu ir jau apgalvotu pareiškimu, jog nusprendė mus pavaišinti. Reikėjo pamatyti mūsų veido išraiškas“, – prisimindama šią istoriją juoku springo viena „Veido“ pašnekovė.

Tik po kurio laiko kompanija išsiaiškino, kad tąkart juos pralinksmino vienas geriausių restorano „Fortas“ padavėjų, tiesa, subtilumu tą vakarą nepasižymėjęs.

„Tik įgijęs patirties per ilgesnį laiką pajunti, kaip dažnai prie vienų ar kitų lankytojų vakaro metu gali prieiti. Vieni jų tikisi daugiau privatumo, o kitiems, priešingai, norisi padavėjo dėmesio“, – prisimena ir restorano „La Provence“ lankytojų norus per savo karjerą ilgainiui skaityti išmokęs K.Klimaitis.

Branda ir konkurencingumas

„Jaunas padavėjas šiandien leidžia sau prieiti prie kliento ir pranešti, kad restoranas uždaromas, o jūs turite susiprasti, kad esate išprašomas lauk. Ar leistų sau tai lankytoją gerbiantis ir namo strimgalviais nelekiantis šios srities profesionalas?“ – klausia šeimos restoranui antrą dešimtmetį vadovaujanti V.Šekštelienė.

Ne veltui Austrijoje jau kurį laiką veikiančiame restorane įdarbinami ne jaunesni kaip 40-mečiai darbuotojai. „Bendrauti su žmonėmis negali bet kas, atėjęs iš gatvės: būtina darbuotoją apmokyti, be reikiamos kompetencijos nieko nebus“, – įsitikinęs B.Gudelis.

74-erių Vilniaus universiteto Specialiosios psichologijos laboratorijos vadovas Albinas Bagdonas atkreipia dėmesį, kad su užklumpančia senatve žmogaus judesiai išties tampa negrabesni, reakcijos lėtesnės, taigi su vyno taurėmis ir keliomis lėkštėmis vyresnis taip grakščiai kaip jaunas nepalakstys. „Kita vertus, į jaunystę visada smagiau akis paganyti, bet kas trukdo vyresniems darbo rinkos dalyviams imtis pagal amžiaus tarpsnį tinkamesnių darbų?“ – permąstyti savo galimybes ragina profesorius.

Jo įsitikinimu, kai kurios profesijos darbuotojus tarsi įpareigoja persvarstyti savo konkurencingumą ir galimybes pasiekus gyvenimo vidurį. „Tarkime, mūsų universitete galima dirbti iki 71 metų, o man ant nosies 75-eri, bet vis dar varstau universiteto duris. Kažin ar galėčiau tuo pasigirti būdamas aptarnavimo srityje. Šiuo atveju gelbsti mokslinė veikla“, – pripažįsta A.Bagdonas.

Mokslininkas sutinka, kad daugeliui lietuvių brandesnis ir vyresnis amžius siejasi su gyvenimo pilkuma. Tokios nuostatos laikosi dažnas iš aktyvios profesinės veiklos pasitraukęs gyventojas.

Mažai kam betinkamas – diagnozė, užkertanti galimybes jaustis laimingam ir verčianti matuotis išankstinį laidojimo namų drabužį. Matyt, čia ir slypi atsakymas, kodėl brandaus ir vyresnio amžiaus žmonės Lietuvoje patenka į neveiklumo vakuumą: keliauti ir pažinti pasaulio neišeina dėl lėšų stokos, o darbo rinka juos atmeta.

Logoterapijos (mokslo, orientuoto į gyvenimo prasmės paieškas) pradininko Viktoro Franklio teigimu, dėl šios priežasties psichiatrai šiandien vis dažniau susiduria su psichofiziniu į pensiją išėjusių žmonių sukriošimu. Didžioji jų dalis neranda sau artimo užsiėmimo, nors iš tiesų nori jaustis reikšmingi ir svarbūs. O jei dar pridėsime netektis, kai miršta sutuoktinis, vienas po kito šį pasaulį palieka bičiuliai, matysime nuolat besikeičiantį ir vis mažiau saugumo bei pasitikėjimo savimi teikiantį vyresnio žmogaus paveikslą.

Jei tikėsime Lietuvos darbo biržos duomenis, šiandien Lietuvoje yra per 63 tūkst. vyresnių nei 50 metų amžiaus bedarbių. Nors ir galime džiaugtis didesniu nei ES vidurkis vyresnio amžiaus asmenų užimtumu, bendros tendencijos ir prognozės kelia nerimą, nes būtent vyresnio amžiaus žmonės labiausiai rizikuoja tapti ilgalaikiais bedarbiais.

Paskutinius darbingo amžiaus metus skaičiuojantiems lietuviams vilties teikia pozityvūs Vakarų Europos pavyzdžiai. Galbūt ateityje ir Lietuvoje žmonės nebus diskriminuojami dėl vyresnio amžiaus, o jų patirtis bus tinkamai įvertinama ir įdarbinama. Juolab kad neretai darbdaviai kaip tik pageidauja labiau vyresniems žmonėms būdingų savybių, tokių kaip lojalumas ar pastovumas.

Tuo linkusi tikėti ir savo šeimos restoranui vadovaujanti V.Šekštelienė. Ji dar prisimena, kai prieš porą dešimtmečių viešėdama Maljorkoje pirmą kartą suprato, ką reiškia būti aptarnaujamai 75-erių padavėjo: „Tąkart pagalvojau, kad Lietuvoje tokia diena, matyt, neišauš, bet keletą išimčių jau ir šiandien Vilniaus senamiestyje turime.“

 

 

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...