Inga NECELIENĖ

Šimtmečio išskirtiniausių sporto įvykių ir asmenybių sąrašą pagal chronologiją pradeda Lietuvoje daugybę metų išskirtines pozicijas užimanti sporto šaka – krepšinis. Šio žaidimo meistriškumo pamokos Lietuvą pasiekė iš jo gimtinės Amerikos. Keletas JAV lietuvių apsiėmė tėvynainius pamokyti krepšinio pradmenų, o vienas garsiausių ir aukščiausių to meto pasaulio krepšininkų Pranas Lubinas ne tik parodė naujoviškų žaidimo elementų, bet ir atskleidė šio žaidimo esmę, kad jis visų pirma žaidžiamas galva.

Vienuolika garsių asmenybių, vienas įvykis ir viena pergalė – toks iškiliausių sportininkų sąrašas, praturtintas amerikietiškuoju futbolu ir gausiai apibarstytas krepšinio prieskoniu. Lietuvos vardą garsinę ir savo sporto srityje įtakos pasauliniams reiškiniams turėję lietuviai įrodė, kad sportas gali sujungti abu Atlanto krantus ir net pramušti geležinę uždangą.

Amerikietiški krepšinio aukso pamatai

Vos atkurtoje Lietuvos valstybėje pradėtam kultivuoti, bet vėliau apmirusiam krepšiniui itin reikėjo postūmio. Tuometį mūsų žaidėjų lygį puikiai parodo rezultatai: 1925 m. gruodį Rygoje vykusios pirmosios tarpvalstybinės Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės rungtynės su Latvijos krepšininkais, kurie tuo metu buvo vieni stipriausių Europoje, baigėsi 20:41 latvių naudai, o po metų pralošta dar skaudžiau – 12:47.

1935 m. į pirmąjį Pasaulio lietuvių kongresą atvyko ir JAV lietuvių. Vienas jų, Konstantinas Savickas, pasiliko ir apsiėmė treniruoti krepšininkus. Netrukus jo kvietimu į Kauną pasidalyti krepšinio paslaptimis, metodinėmis bei praktinėmis žiniomis atvyko žinomi JAV lietuvių krepšininkai Pranas Talzūnas, Juozas Žukas, Feliksas Kriaučiūnas, kuris 1937–1939 m. ne tik buvo pagrindinis rinktinės žaidėjas, bet ir jos treneris, o 1938 m. kaip treneris padėjo iškovoti Senojo žemyno sidabrą Lietuvos moterų krepšinio rinktinei.

1937 ir 1939 m., kai mūsų šalies krepšininkai pelnė Europos čempionų vardus, Lietuvoje krepšinis pasiekė tikrą bumą, o dvi iš eilės auksinės pergalės kartu pagarsino jaunos ir nepriklausomos valstybės vardą. Šie pirmieji Senojo žemyno krepšinio trofėjai – abipus Atlanto gyvenusių lietuvių pergalė: 1937 m. rinktinėje žaidė trys Amerikos lietuviai, 1939 m. – penki.

Per gerą dešimtmetį iš krepšinio autsaiderių užaugti iki Europos čempionų (kaip jau minėta, 1926 m. latviai lietuvius tiesiog sutriuškino, o 1939 m. Europos čempionate kaimynai buvo nugalėti 37:36) padėjo ne viena iškili krepšinio asmenybė, bet iš jų itin išsiskyrė vienas didelis žmogus. Didelis ir perkeltine, ir tiesiogine prasme. Tai išeivių iš Lietuvos Konstantino Lubino ir Antaninos Vasiliauskaitės šeimoje gimęs Pranas Lubinas (1910–1999).

Nuo vaikystės įvairias sportas šakas išbandęs P.Lubinas prieš baigdamas mokyklą pasuko į krepšinį. Vos žengusiam į krepšinio aikštelę ištįsusiam vaikinui puikiai sekėsi žaisti – įsitvirtino mokyklos, netrukus ir miesto rinktinėje. Aistra krepšiniui 1927 m. jį nuvedė į stipriausią studentų komandą jo gimtojoje valstijoje – Kalifornijos universiteto Los Andžele krepšinio ekipą, o iš jos – į JAV sporto mėgėjų sąjungą.

Krepšinio krikštatėvis

Kodėl Lietuvos krepšinio krikštatėviu vadinamas būtent P.Lubinas, nors mūsų šalies krepšininkams JAV sukauptą patirtį perdavė keliolika išeivių? Be abejo, svarumo pridėjo P.Lubino iškovotas olimpinio čempiono vardas, didelis autoritetas ir praktinės krepšinio pamokos, kurias jis ėmė vesti pirmąkart (kaip manė, trumpam – dviem ar trims savaitėms) atvykęs į tėvų gimtinę.

Kaip žinoma, 1936 m. Berlyne vykusioje olimpiadoje JAV rinktinė kartu su komandos kapitonu P.Lubinu tapo čempione. Ką tik skambų titulą iškovojęs krepšininkas, užuot su komandos draugais sėdęs į laivą ir plaukęs į Ameriką, įlipo į traukinį ir atvyko pirmąkart aplankyti giminių. Planuota trumpa viešnagė užsitęsė iki pustrečio mėnesio, o giminių lankymą pakeitė vietos krepšininkų treniravimas.

1938 m. antrąkart į Lietuvą P.Lubinas vyko jau dėl krepšinio ir čia praleido ilgiau nei metus. Jis vadovavo trenerių ir teisėjų kursams, padėjo parengti vaikų krepšinio taisykles, treniravo šalies rinktinę ir pats žaidė Lietuvos fizinio lavinimosi sąjungos (LFLS) komandoje.

Prieš 1939-ųjų Europos čempionatą išgirdę apie grėsmingą Lietuvos rinktinės žaidėją (anais laikais 198 cm ūgio P.Lubinas atrodė lyg tikras milžinas) varžovai ėmė kelti ir dvigubos pilietybės, ir per didelio ūgio klausimą (pagal anų laikų nuostatus krepšinio žaidėjas turėjo būti ne aukštesnis kaip 190 cm), bet P.Lubinui buvo leista žaisti Lietuvos rinktinėje, su kuria jis, kaip žaidžiantis treneris, iškovojo auksą.

P.Lubino karjerą tėvų gimtinėje nutraukė karas ir Lietuvos okupacija, bet už Atlanto JAV sporto mėgėjų sąjungos varžybose (pagrindinėje Šiaurės Amerikos neprofesionalų sporto lygoje) krepšininko karjerą jis tęsė iki 1964 m. Karjerą baigė būdamas 54-erių, bet metai jam netrukdė būti vienam geriausių šios lygos žaidėjų. JAV krepšinio šlovės muziejus pripažino P.Lubiną geriausiu 1900–1950 m. Pietų Kalifornijos krepšininku mėgėju. Švenčiant Los Andželo 200 metų jubiliejų miesto valdžia specialiais medaliais apdovanojo po 20 geriausių kiekvienos sporto šakos Los Andželo sportininkų. Tarp labiausiai pasižymėjusių krepšininkų pateko ir P.Lubinas. Šis lietuvių kilmės krepšininkas vadinamas vienu geriausių žaidėjų iki pat profesionaliojo krepšinio atsiradimo.

1936 m. olimpinių čempionų nuotraukoje P.Lubinas įamžintas apkabinęs rinktinę. Ten jis visa galva aukštesnis už kitus JAV krepšininkus. „Dabar 198 cm krepšininkas atrodo eilinis žaidėjas, o tada P.Lubinas buvo milžinas“, – sako iki pat mirties su šiuo krepšininku bendravęs ir jį kaip itin kuklų žmogų prisimenantis Lietuvos sporto muziejaus direktorius Pranas Majauskas. 

 Jeigu dėl karo nebūtų buvusios atšauktos 1940 m. olimpinės žaidynėse, kuriose Lietuvos krepšininkai, kaip Europos čempionai, turėjo teisę dalyvauti, įdomu, kuriai šaliai – Lietuvai ar JAV būtų pasirinkęs atstovauti P.Lubinas?

Lietuvos sakalai

Dar mokydamasis JAV Steponas Darius (1896–1933) pamėgo daugelį sporto šakų ir šiuos savo pomėgius aktyviai propagavo parvykęs į Lietuvą: žaidė krepšinį, beisbolą (1926 m. įkūrė Lietuvos beisbolo lygą), ledo ritulį, mėtė ietį, boksavosi, tapo trijų greitojo čiuožimo rekordų autoriumi, buvo Lietuvos futbolo rinktinės vartininkas, teisėjavo krepšinio varžybose (turėjo aukščiausią kvalifikacinę trenerio kategoriją), organizavo pirmąsias daugiadienes motociklų lenktynes, parengė pirmojo Lietuvoje stadiono (dabartinio S.Dariaus ir S.Girėno stadiono Kaune) projektą, vadovavo ir iš dalies finansavo jo statybą, išleido knygelių apie krepšinį ir beisbolą, propagavo sveiką gyvenseną. 1922–1927 m. buvo pagrindinės šalies sporto organizacijos – Lietuvos fizinio lavinimosi sąjungos pirmininkas. Toks įspūdis, kad jeigu tarpukariu Lietuvoje vykdavo kas nors, kas buvo susiję su sportu, ten dalyvaudavo ir S.Darius. 1923 m. karo lakūnu tapęs S.Darius neapleido ir aviacijos.

1927 m. vėl išvyko į JAV, bet pažadėjo į gimtinę grįžti lėktuvu. Šiam pažadui išpildyti juodviem su Stasiu Girėnu (1893–1933) pritrūko apie 650 km.

Dar prieš skrydį pasaulio ir ypač Amerikos spauda daug rašė apie „Lituanicos“ startą, neslėpdama, kad transatlantinių lėktuvų istorijoje tai itin drąsus, bet rizikingas sumanymas. Jis buvo dar rizikingesnis žinant, kad taupymo sumetimais atsisakyta lėktuve įrengti radijo stotį, o visi „Lituanicoje“ turimi navigacijos prietaisai tebuvo du kompasai, oktantas, pora specialių laikrodžių ir žemėlapiai. Nebuvo net parašiutų, nes preciziškai skaičiuotas kiekvienas lėktuve esantis kilogramas.

Kai 1933 m. liepos 15 d. 6 val. 24 min. iš Niujorko Floydo Bennetto aerodromo pakilo S.Darius su S.Girėnu, telegramų agentūros plačiai po pasaulį paskleidė šią žinią. Nors skrydis baigėsi tragiškai, lakūnų noras įveikti Atlantą ir taip išgarsinti jaunos, bet drąsių žmonių nestokojančios Lietuvos vardą išsipildė, o jų legendinė kelionė neretai tapatinama su svaiginamu jaunos ir laisvos valstybės skrydžiu.

Per 37 val. ir 11 min. trukusį skrydį iki katastrofos vieta tapusių Soldino apylinkių tuometėje Vokietijoje jie įveikė 6411 km. Šis Lietuvos lakūnų skrydis pasaulinės aviacijos istorijoje minimas kaip vienas tiksliausių. Taip pat buvo pasiektas antras rezultatas pasaulyje pagal skrydžio nuotolį ir ketvirtas pagal ore išbūtą laiką. Prastu oru naktį, neturėdami nei radijo ryšio, nei autopiloto, jie skrido taip tiksliai, lyg būtų apsirūpinę šiuolaikinėmis navigacijos priemonėmis.

„Lituanicos“ lakūnai siejami ir dar su vienu nauju reiškiniu. Jie nusprendė pirmą kartą atskraidinti į Lietuvą paštą ir šiam sumanymui įgyvendinti S.Darius buvo gavęs JAV pašto valdybos leidimą. Nors paštas Lietuvos nepasiekė, jie buvo pirmieji, kurie atvėrė oro paštui kelią tarp šių žemynų.

Pasaulio bokso čempionas

XX a. pradžioje Amerikoje buvo gerai žinoma boksininko Jacko Sharkey, tai yra Josepho Paulo Zukausko, arba lietuviškai Juozo Žukausko (1902–1994), pavardė. Boksu jis susidomėjo paauglystėje, o savo kumščių jėgą įrodinėjo tarnaudamas laivyne. Baigęs tarnybą laivyne ėmė boksuotis už užmokestį, įgijo patirties ir pasivadinęs Jacku Sharkey pasuko į profesionalųjį 
 boksą. 1929 m. tapo JAV sunkiojo svorio bokso čempionu ir pelnė teisę dėl pasaulio čempiono vardo susikauti su stipriausiu to meto Vokietijos sunkiasvoriu Maxu Schmelingu.

1930 m. įvykusi pirmoji šių sunkiasvorių akistata dėl čempiono titulo, J.Žukauską diskvalifikavus už smūgį varžovui žemiau juostos, baigėsi vokiečio pergale. Ir tai vienintelis atvejis bokso istorijoje, kai pasaulio sunkiasvoris čempionas buvo paskelbtas po varžovo diskvalifikacijos. Revanšas įvyko po poros metų – 1932 m. birželio 21 d. Tąkart po ilgų diskusijų pasaulio sunkiojo svorio bokso čempionu buvo pripažintas lietuvių kilmės J.Sharkey.

Štai ką iš susitikimo su pasaulio bokso čempionu po kelių mėnesių, 1932 m. spalio 10 d., savo dienoraštyje užfiksavo tuo metu Amerikoje buvęs ir skrydžiui per Atlantą ruošęsis S.Darius: „Vykstami pas pasaulio bokso čempioną Jack Sharkey. Nerandami namie. Vykstami į gymnastikos salę, kur jis treneruojasi, randami jį besiedžiant ir žiūrint į kitus treniruojamus. Pasikalbėjomi ilgokai, vėliau jis persirengė ir pradėjo treniruotis. Treniruočiai užsibaigus, atsisveikinomi ir nuvykomi aerodroman Girėnas, Bolys ir aš. Rengiamės vakarieniai. (…)“ (iš plienosparnai.lt).

Kai Lietuva nebuvo pakviesta dalyvauti Berlyne vykusiose 1936 m. olimpinėse žaidynėse, pusiau rimtai, pusiau juokais imta šnekėti, esą kvietimą į Berlyną būtume gavę, jei tąsyk J.Sharkey čempiono titulo nebūtų paveržęs iš itin pajėgaus Vokietijos boksininko M.Schmelingo. Nors tiesa ta, kad Berlyno žaidynių durys mums buvo uždarytos dėl Klaipėdos krašto.

J.Žukauskas yra įtrauktas į žymiausių pasaulio boksininkų sąrašą.

Jis vienijo Ameriką

Turime ir pas mus mažai žinomo, bet už Atlanto labai populiaraus žaidimo čempioną. Geriausiu per 50 metų savo pozicijos žaidėju, tikra legenda, JAV pačiu garsiausiu lietuvių kilmės sportininku vadinamas dar vienos komandinės sporto šakos – amerikietiškojo futbolo įžaidėjas Jonas Konstantinas Jonaitis (1933–2002), arba amerikietiškai Johnny Constantine Unitas (pavardę pakeitė tėvai, kad Amerikoje ją būtų lengviau ištarti). Jis gimė Pitsburge išeivių iš Lietuvos Leono ir Elenos Jonaičių šeimoje. Beveik visą savo karjerą praleido Baltimorės „Colts“ ekipoje (1953–1972 m.), o jo žaidimo šioje komandoje metai taip ir vadinami – Johnny Unito era.

Auksine Rankele (vėliau tokiu pavadinimu jis atidarys restoraną Baltimorėje), Garsiuoju Nr. 19 vadintas J.Unitas per 18 sezonų, praleistų aukščiausiojoje Nacionalinėje futbolo lygoje (NFL), du kartus tapo šios lygos čempionu (1958 ir 1959 m.), keturiskart pelnė naudingiausio žaidėjo titulą, dešimt kartų pateko į simbolinę geriausių pasaulio žaidėjų rinktinę, o per ilgą žaidėjo karjerą pasiekė 22 NFL rekordus (kai kurie jų tebegyvuoja iki šiol). J.Unitas iki šiol laikomas geriausiu įžaidėjo pozicijos futbolininku per visą NFL istoriją.

Amerikietiškojo futbolo žaidėjai iš J.Unito mokėsi, o treneriai ir šios sporto šakos aistruoliai žavėjosi jo ypač taikliais ir ilgais perdavimais. Šis lietuvių kilmės sportininkas minimas kaip modernaus, ypač greito amerikietiškojo futbolas vienas pagrindinių kūrėjų.

Amerikietiškasis futbolas – viena populiariausių sporto šakų JAV, todėl J.Unitą pažinojo kone visa Amerika. Jis pirmasis iš lietuvių ar   lietuvių kilmės sportininkų, kuriam atminti pastatytas paminklas – Baltimorėje prie stadiono. Nuo 1979 m. J.Unitas įtrauktas į NFL šlovės muziejų. 2002 m. jam mirus „Time“ žurnalas rašė: „Jo pavardė buvo lietuviška, bet reikšmė – amerikietiška: „Johnny, Unite us!“ (angl. „Džonai, suvienyk mus“).

Vėl jo didenybė krepšinis

Ką galima pasakyti apie žmogų, kurio vardas ir pavardė savaime reiškia krepšinį? Ilgai truktų vardyti visus legendinio krepšininko Arvydo Sabonio (g. 1964 m.) per karjerą pasiektus laimėjimus. Solidus sąrašas išeina pasitelkus vos vieną titulą – čempiono: jis yra buvusios SSRS, Lietuvos, Europos, universiados, pasaulio, olimpinių žaidynių, Eurolygos, Ispanijos, LKL čempionas, tarpkontinentinės W.Joneso taurės laimėtojas. Net šešis kartus buvo pripažintas geriausiu Europos krepšininku, pirmąkart – 1984-aisiais, būdamas dvidešimties.

Lietuvą juosė geležinė uždanga, kurią įveikti ir garsiems sportininkams buvo sunku, bet 1985 m. A.Sabonio pavardė nuskambėjo NBA naujokų biržoje. Iš pradžių dėl jauno amžiaus, o vėliau dėl politinių peripetijų ir sveikatos bėdų A.Sabonis į Portlando „Trail Blazer“, jį pašaukusį dar 1986-aisiais, nuvyko tik 1995 m. jau būdamas 30-ies, tačiau per septynis NBA praleistus sezonus spėjo palikti pėdsaką stipriausioje pasaulio lygoje. Ano tūkstantmečio pabaigoje nba.com svetainės lankytojai lietuvį pripažino krepšininku užsieniečiu, padariusiu didžiausią įtaką prestižiškiausiai pasaulio krepšinio asociacijai – NBA.

Prieš jam atvykstant į NBA Amerikoje visi puikiai žinojo, kad jis geriausias Europos vidurio puolėjas. Dar 1988 m. Seulo olimpinėse žaidynėse, kuriose ir keturių lietuvių atstovaujama SSRS pelnė auksą, jis niekuo nenusileido garsiajam Davidui Robinsonui, net jį pranoko.

Žaisdamas NBA A.Sabonis įrodė, kad yra geriausias kamuolį perduodantis centras per visą krepšinio istoriją. Įskaitant ir NBA. Daug kas kalbėjo, kad jei ne sunkios A.Sabonio traumos (kaip žinoma, jam dukart trūko Achilo sausgyslė), jis būtų tapęs vienu iš trijų ar keturių geriausių vidurio puolėjų NBA istorijoje.

A.Sabonio stiprybė – ir labai techniškas metimas kabliu. Be to, jis buvo universalus – galėjo pataikyti ir tritaškį, o nuo jo firminių paslėptų perdavimų pro nugarą, kurių dabar retai pamatysi, visi aikčiojo.

Už indėlį į krepšinį 2010 m. A.Sabonis įtrauktas į FIBA šlovės muziejų, 2011 m. – į NBA šlovės muziejų. Tais pačiais 2011-aisiais tapo pirmuoju lietuviu, patekusiu į krepšinio sumanytojo Jameso Naismitho vardu pavadintą Šlovės muziejų.

A.Sabonio karjera krepšinio aikštelėje truko daugiau nei du dešimtmečius. 1981 m. jis debiutavo Kauno „Žalgirio“ klube būdamas vos šešiolikos, tos pačios gimtojo miesto ekipos marškinėlius vilkėdamas ją ir baigė 2004 m. gegužę būdamas 39-erių. Per savo karjerą iškovojo beveik visus įmanomus krepšinio titulus, o ją baigęs nuo krepšinio nenutolo ir toliau jam vadovauja, tik kamuolius skirsto jau ne aikštelėje, o Lietuvos krepšinio federacijoje, kurios prezidento pareigas eina nuo 2011 m.

Geležinės uždangos durys į NBA pirmajam iš Lietuvos krepšininkų atsivėrė olimpiniam, Europos čempionui su SSRS komanda ir dukart bronzą žaidynėse bei Europos vicečempiono titulą su Lietuvos rinktine iškovojusiam Šarūnui Marčiulioniui (g. 1964 m.). 1989 m. jo išvyka į stipriausią pasaulio krepšinio lygą NBA, kur už žaidimą mokėjo ir atlygį (juk visi SSRS sportininkai turėjo dirbti iš idėjos ir lieti prakaitą tik dėl pergalių), tuo metu atrodė gal net labiau neįtikima nei dabar skrydis į Marsą. Bet Š.Marčiulionio persikėlimas žaisti kitapus Atlanto buvo lyg ženklas, kad nepajudinami ledai pajudėjo.

Aštuonis sezonus NBA lygoje praleidusio Š.Marčiulionio firminis ženklas – vadinamasis eurožingsnis, kuriuo jis pirmasis NBA klaidindavo varžovus žengdamas vieną žingsnį, o tada akimirksniu keisdamas kryptį ir šokdamas į šoną. Dabar šio manevro mokosi kiekvienas JAV krepšininkas.

2014 m. už nuopelnus krepšiniui išrinktas į JAV krepšinio šlovės muziejų, 2015 m. – Į FIBA šlovės muziejų.

Išskirtinė rinktinė ir jos pergalė

Pati pirmoji jaunos, ką tik tarptautinio pripažinimo sulaukusios ir į žaidynes pakviestos valstybės krepšininkų bronza irgi priskirtina prie išskirtiniausių sporto įvykių, nuvilnijusių per visą pasaulį.

Pasirengimas šioms žaidynėms irgi buvo išskirtinis, nes laiko buvo likę nedaug, o pinigų žaidynėms pasirengti – nepakankamai, todėl olimpiečiai joms rengėsi, kaip kas išmanė. Iš krepšininkų daugiausiai išmonės parodė rinktinės lyderiai. Ant Barselonos žaidynių bronzinio pakylos laiptelio lipantys laimingi Lietuvos krepšininkai ir treneriai, apsivilkę krepšinį žaidžiančiais skeletais išmargintais marškinėliais, – NBA žaidusio Š.Marčiulionio ir garsios JAV grupės „Grateful Dead“ sumanymas, kurio buvo imtasi siekiant rinktinei uždirbti pinigų. Ispanijoje kitokius verslo planus kūrė A.Sabonis, Valdemaras Chomičius, Rimas Kurtinaitis. Kiti irgi ką galėjo, tą „kombinavo“.

Ne tik krepšiniu, bet ir kitokia pinigų rinktinei galinčia duoti saviveikla prieš žaidynes užsiėmę žaidėjai nužygiavo iki mažojo olimpinio finalo, kuriame jų laukė vadinamoji Jungtinė komanda, sudaryta daugiausia iš buvusių SSRS rinktinės žaidėjų. Varžybos buvo permainingos ir nervingos, o jų reikšmė – neįkainojama. Juk visą sovietmetį krepšinio grandų „Žalgirio“ ir CSKA kovos nebuvo tik krepšinio varžybos, o dabar pasikeitus politiniams vėjams – labai panašus mažasis olimpinių žaidynių finalas.

Emocijos liejosi per kraštus ne tik aikštelėje, bet ir tribūnose – daugelis arenoje sėdinčiųjų norėjo, kad nugalėtų lietuviai. Iškovodami turbūt labiau nei auksas mums spindėjusią bronzą Lietuvos krepšininkai parodė, kad 1937 ir 1939 m. Europos čempionai grįžta į tarptautinę krepšinio areną. NBA ekspertai, vertindami pirmąjį mūsų rinktinės laimėjimą, pabrėžė, kad ši Lietuvos pergalė padarė ryškią permainą pasaulio krepšinio žemėlapyje.

Rinktinei atiduotas dešimtmetis ir ketveri iš eilės sėkmingi krepšinio metai. Pergalės, kurių mažai kas tikėdavosi, ir tik vienas kitas ne itin sėkmingai susiklostęs turnyras. Pralaimėjimas Rio olimpiados ketvirtfinalyje ir sprendimas, kurį nuspėti nebuvo sudėtinga. Trenerio Jono Kazlausko era Lietuvos vyrų krepšinio rinktinėje baigėsi.

 

Dovaidas PABIRŽIS

 

„Baigėsi mano kontraktas, nėra čia ką galvoti. Niekam nebuvo paslaptis, kad šie metai paskutiniai. Nieko neslėpiau, niekas ir nesikeičia. Dešimt metų, atiduotų rinktinei, yra gražus laiko tarpas, buvo visko – ir skaudžių pralaimėjimų, ir didelių pergalių. Didžiuojuosi, kad daug kas pavyko. Kai kas nepavyko. Ateina laikas, kai viskas turi baigtis“, – vos sugrįžęs į Lietuvą kalbėjo krepšinio specialistas, čia pat pabrėždamas, kad baigti trenerio karjeros kol kas neketina.

 

Vienas talentingiausių Europos trenerių

Nuo tada, kai 1998-aisiais su Kauno „Žalgiriu“ laimėjo Europos taurę, o po metų triumfavo ir Eurolygoje, niekas nesiginčijo, kad J.Kazlauskas – geriausias Lietuvos treneris. O kai 2012-aisiais Lietuvos krepšinio federacijos vadovas Arvydas Sabonis prikalbėjo jį grįžti į vyriausiojo rinktinės trenerio postą, daugeliui palengvėjo – geresnio kandidato ir negalėjo būti.

Savo reputaciją ir lūkesčius J.Kazlauskas iš esmės pateisino. Su gana vidutiniška, talento ir žvaigždžių dažnai stokojusia rinktine jis tris kartus iš eilės pasiekė prestižinių turnyrų pusfinalius – dukart laimėtas Europos sidabras ir pasaulio čempionate, prieš pat turnyrą netekus pagrindinio įžaidėjo, užimta ketvirta vieta. Ir tik paskutinis olimpinio ciklo akordas – Rio de Žaneiro olimpinės žaidynės susiklostė ne taip sėkmingai: trys pralaimėjimai iš eilės svarbiausioje varžybų fazėje ir galutinėje turnyro lentelėje Brazilijoje užimta septinta vieta.

Su J.Kazlausku Lietuva buvo pakilusi į rekordišką aukštą trečią poziciją FIBA reitinge, o ir po olimpiados, nukritus dviem laipteliais žemiau, vis dar lenksime komandas, kurios objektyviai turi geresnių žaidėjų ir didesnį potencialą.

„J.Kazlauskas yra tokio tipo žmogus, kuris aplink save sutelkė komandą ir savo autoritetu labai gerai ją valdė. Atmetus kai kurais nesėkmes, mes labai džiaugiamės rinktinės pasiekimais, kurie yra tikrai milžiniškas paties trenerio indėlis. Galima reikšti įvairių nuomonių, tačiau ir užsienyje jis yra vertinamas ir pasiekęs bene ryškiausių rezultatų tarp mūsų trenerių. J.Kazlauskas išlieka vienu talentingiausių Europos trenerių, jis pakėlė ne tik rinktinės, bet ir savo, kaip specialisto, reitingą. Savo vardą jis visiškai pateisino aukščiausiu lygiu“, – „Veidui“ sakė buvęs krepšininkas Sergejus Jovaiša.

 

Rungtynių planas ir jokios panikos

Labai reiklus, pasitikintis savimi, racionalus, daug skaičiuojantis, intelektualus, niekada neprarandantis savitvardos ir nesiblaškantis, geras psichologas, pasižymintis gera intuicija, – tokias J.Kazlausko savybes paprastai išskiria ekspertai ir jo treniruoti krepšininkai. Galbūt ne visi jo sprendimai visada suprantami, tačiau beveik visada jie yra kelis ėjimus į priekį numatančio plano dalis. O planas J.Kazlausko treniruojamose komandose paprastai veikia.

S.Jovaišos teigimu, prieš J.Kazlauską eiti žaisti nepasirengus labai rizikinga. Norint jį nugalėti būtina taip pat įvesti kažkokių žaidimo naujovių, bandyti nustebinti, nes paprastai rungtynėms jis pasirengia labai gerai.

„Jei žmogus baigė matematiką, vadinasi, jam visur tik formulės ir skaičiavimai rūpi. Dalis tiesos čia tikrai yra – priešininkus studijuoti, rungtynių planą dėlioti J.Kazlauskas mėgsta tiksliai, kaip ir kelti konkrečias užduotis bei jų laikytis. Bet jis nėra vien tik sausas pragmatikas. Nė karto neteko matyti, kad treneris būtų sutrikęs ar ėmęs panikuoti. Niekada jo veide nesu matęs panikos šešėlio“, – „Veidui“ yra sakęs J.Kazlausko padėjėju rinktinėje buvęs Gintaras Krapikas.

Kaip pabrėžia S.Jovaiša, J.Kazlauskas neabejotinai yra atstovas tokio krepšinio stiliaus, kai žaidėjams gana griežtai nurodoma jų vieta aikštėje ir to reikalaujama laikytis. Tačiau tai visiškai pateisinama – beveik niekada J.Kazlausko treniruotose rinktinėse ar komandose nebuvo labai aiškių lyderių. O kai tokių išimčių vis dėlto pasitaikydavo, pavyzdžiui, jam treniruojant Graikijos rinktinę, 1999-ųjų Kauno „Žalgirį“ arba žvaigždžių pilną Maskvos CSKA klubą, laisvės improvizacijoms tikrai nestigdavo.

„J.Kazlauskas visada rėmėsi principu: jeigu lyderis yra, tai jis tikrai suras save ir aš jam netrukdysiu. Bet jeigu visi atrodo gana vidutiniškai ir nė vienas nerodo tokio žaidimo, kokį mes geriausiu žaidėjo laiku esame matę, tai tada jis lieka ištikimas sau ir laikosi griežtos taisyklės: nedarykite to, ko nesugebate ir galite nepadaryti, tiesiog išlikime tam tikruose rėmuose, bus mažiau klaidų, ir tikslą mes vis tiek galime pasiekti“, – sako S.Jovaiša.

Toks trenerio disciplinos modelis ateina dar iš jaunimo rinktinės laikų. Jauni sportininkai dar nelabai žino, ką jie sugeba geriausiai, o J.Kazlauskas tam tikrose schemose disciplinuotai sugebėdavo priversti kiekvieną žaidėją būti naudingą komandai. 1994-aisiais jo treniruotas jaunimas tapo Europos čempionais.

 

Įžaidėjo ir centro jungtis

J.Kazlauskas per savo karjerą treniravo galingus vidurio puolėjus, pradedant Arvydu Saboniu ir Ioanniu Bourousiu ir baigiant Jonu Valančiūnu. Kaip „Veidui“ yra sakęs krepšinio vadybininkas Ginas Rutkauskas, jo treniruotose komandose pastebima aiški jungtis tarp įžaidėjų ir centrų. Jis yra puikiai panaudojęs elitinius įžaidėjus: Šarūną Jasikevičių, Milošą Teodosičių, Vasilį Spanoulį ir kitus.

Akivaizdu, kad Manto Kalniečio ir J.Valančiūno duetas Lietuvos rinktinėje buvo svarbiausias ir šiame olimpiniame cikle. Tą ne kartą yra pabrėžęs ir treneris, vos vienam iš šių krepšininkų pradėjus demonstruoti ne pačią geriausią sportinę formą.

Vis dėlto Brazilijoje J.Kazlausko modelis nesuveikė. Ne tik todėl, kad šį kartą mažai pažįstamas buvo pagrindinis rinktinės vidurio puolėjas. Taip atsitiko ir todėl, kad tiesiog neatsirado pakankamai žaidėjų, kurie galėtų patempti komandą ir padaryti reikalingą postūmį. Komandai trūko greičio, improvizacijos ir lengvesnių taškų. Pats J.Kazlauskas po olimpiados sakė, kad šįsyk koją pakišo pasirengimo etapas: pirmą kartą per ketverius metus žaidėjai neturėjo fizinio pasirengimo laikotarpio, nes olimpinės žaidynės vyko mėnesiu anksčiau nei įprasta.

„Žaidėjai prie rinktinės prisidėjo iškart po čempionatų, stengėmės tik palaikyti formą, o ne įkrauti akumuliatorius. Manėm, gal prašoksim. Norėjome, kad gera forma būtų iš pat pradžių. Bet kada greičiai sumažėjo, kada akumuliatoriai išsikrovė, tada ir prasidėjo visos mūsų bėdos“, – nesėkmės priežasčių po olimpiados ieškojo J.Kazlauskas.

Kita vertus, sidabrą laimėję serbai į rinktinę susirinko dar anksčiau, nes visų pirma privalėjo įveikti atrankos barjerą. Tačiau tai nesutrukdė jiems reikiamą formą pademonstruoti kaip tik tada, kai to labiausiai reikėjo.

„Jonas stipriausias yra tada, kai labai pasiruošia rungtynėms, susidėlioja sau variantus. Bet kai tie variantai stringa, jis bando pasitelkti kitą žaidėją, dar kitą, ir tą judėjimą, postūmį padaro. O šį kartą niekas, kad ir ką jis darytų, nebeveikė, nes nebeatsirado, tokių, kurie galėtų patempti komandą į priekį, kaip pernai, sakykime, Jonas Mačiulis iššovė. Vienas M.Kalnietis buvo stabilus, bet vieno neužtenka, reikia daug daugiau“, – komentuoja S.Jovaiša.

Be to, prisidėjo akivaizdus žaidėjų nuovargis bei psichologinis lūžis po pralaimėjimo ispanams. Po jo komandai taip ir nepavyko atsigauti. Ramesnis nei įprasta, dažnai net komandai beviltiškai atsiliekant, šiemet atrodė ir pats J.Kazlauskas. Krepšinio užkulisiuose ne kartą kalbėta, kad Jonas dar metų pradžioje turėjo minčių nebevažiuoti į olimpiadą. Dvejones jis yra išreiškęs ir viešai po pernykščio Europos čempionato.

„Visi šie etapai labai brangiai kainuoja. Tai yra begalinė atsakomybė, begalinė įtampa, bemiegės naktys ir labai sunkus darbas. Darbas, kuris kainuoja sveikatą, nervus. Visada pradedi save vertinti iš šalies: ar priimi teisingus sprendimus, ar nesuklydai. Eidamas dirbti su rinktine visada turi pasverti tokius dalykus“, – sakė J.Kazlauskas.

Kas bus J.Kazlausko įpėdinis? Realiausias kandidatas – Rimas Kurtinaitis, nors pajėgių trenerių šiandien Lietuvoje netrūksta. Jo laukia nelengvas uždavinys – išlaikyti Lietuvos rinktinę J.Kazlausko žaidimo ir pasiekimų lygyje.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį skaitykite ČIA

Dovaidas PABIRŽIS

16 metų. Tiek laiko praėjo nuo akimirkos, kai Sidnėjaus olimpinėse žaidynėse Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė paskutinį kartą lipo ant medalių, tąkart bronzos, pakylos. 2016-ųjų Rio de Žaneiro olimpiada yra puiki proga lietuviams nutraukti šią užsitęsusią tylą.

Žinoma, krepšinio fronte olimpiadose tylu niekada nebuvo. Lietuvos krepšininkai gali didžiuotis tuo, kad yra vienin­telė Europos komanda, dalyvavusi visose olim­pinėse žaidynėse, pasibaigus Šaltajam ka­rui. To nepavyko padaryti net galingiesiems ispanams, prancūzams ar serbams. Ši­tai pavyko įgyvendinti tik NBA žvaigždžių ve­­damai JAV komandai ir nedaug konkuren­­cijos savo žemyne susilaukiančiai Aust­ra­li­jai.

Sėkmingiausias olimpinis ciklas

Sporto, taip pat ir krepšinio, pasiekimai dažniausiai yra matuojami olimpiniais ketverių metų ciklais. Skaičiuojant statistiškai, šis ciklas Lietuvos vyrų krepšinio rinktinei yra pats sėkmingiausias nuo pat nepriklausomybės atkūrimo pradžios – dar niekada iki tol nepavykdavo išlaikyti tokio stabilumo ir net tris kartus iš eilės patekti į svarbiausių turnyrų pusfinalius bei kovoti dėl apdovanojimų. Būtent tai pavyko padaryti prie rinktinės vairo vėl stojus treneriui Jonui Kazlauskui – 2013 m. ir 2015 m. bu­vo iškovoti Europos pirme­nybių sidabro medaliai, 2014-aisiais pasaulyje komanda liko ketvirtoje pozicijoje. Reikia tikėtis, kad šis pavydėtinas stabilumas bus išlaikytas ir pačiame svarbiausiame turnyre – olim­pinėse žaidynėse.

Krepšinio komentatorius Rytis Vyš­niaus­kas įžvelgia daugelį tokios sėkmės prie­žasčių, bet visų pirma nurodo trenerio J.Kaz­lausko išugdytą savybę įklampinti ta­lentingas komandas į joms nelabai palankų krepšinį. Būtent taip pernai pakeliui iki finalo buvo pergalingai sužaista prieš italus ir serbus.

Prieš vidutinio pajėgumo komandas lengvų pasivaikščiojimų šiai rinktinei nebūna.

Kita vertus, ir prieš vidutinio pajėgumo komandas lengvų pasivaikščiojimų šiai rinktinei nebūna. Tačiau, pašnekovo teigimu, negalima paneigti ir sėkmės faktoriaus, kuris tokio pobūdžio trumpuose turnyruose yra neišvengiamas.

„Vienerios rungtynės gali lemti kelionę namo arba ėjimą toliau. Kažkiek reikia ir sėkmingų burtų. Štai Lietuvos rinktinė 2004-aisiais Atėnuose galėjo laimėti auksą, bet pasitaikė neįtikėtinai juoda diena prieš italus, kuriuos galbūt po to tris kartus paeiliui būtume nugalėję. Bet pralaimėjome ir galiausiai likome be medalio. O 2013-aisiais Europos čempionate rinktinė grupės etape žaidė su Bosnija ir Hercegovina. Mirza Teletovičius metė tritaškį paskutinėmis sekundėmis – būtų pataikęs ir čempionatas būtų pasibaigęs grupės varžybose, bet nepataikė, o vėliau lietuviai nuėjo iki pat finalo“, – lygina R.Vyšniauskas.

Krepšinio žurnalistas, laidos „Krepšinio pasaulyje“ kūrėjas Vidas Mačiulis pastebi, kad lietuviai paskutiniu metu išsiugdė kovotojų cha­rakterį ir lengvai nenuleidžia galvų bei kovoja iki galo. Žurnalistas prisimena, kad anks­čiau, „Žalgiriui“ kovojant su CSKA, vos kauniečiai atsilikdavo didesniu skirtumų, greitai palūždavo ir imdavo laukti kitų rungtynių. Dabar rinktinės vyrai sugeba perlaužti net ir nepalankiai prasidėjusias rungtynes. Tą iliustruoja ir šis pasiruošimo ciklas, kai pirmieji kėliniai lietuviams dažnai nesusiklostydavo gerai, bet vėliau bu­vo pa­siek­ta pergalių.

Kita pašnekovo išskiriama priežastis – užsienyje rung­­ty­niau­jan­čių tautiečių gau­sa.

Anot jo, nepriklausomybės pradžioje atrodė, kad už Atlanto mokytis išvykstantys jaunuoliai yra rimtas praradimas mūsų krepšinio mokyklai, tačiau dabar galima įsitikinti, kad tai buvo klaidingas požiūris.

„Kažkada savo laidoje atsiprašiau Stepono Kairio, kuris pirmasis mūsų lietuvius pradėjo vežti svetur. Štai dabar girdžiu, kad ir Egidijus Mockevičius pasirašė sutartį su Bruk­lino „Nets“ – taigi net penki lietuviai kitą sezoną žais NBA. Kažkada džiau­­gėmės tik Šarūnu Mar­­čiulioniu, vėliau Ar­vy­du Sa­bo­niu. Jei šie žaidėjai liktų Lie­tu­voje, neišaugintume tiek daug krepšininkų, vien ant „Žalgirio“ suolelio kiek užgeso talentingų vaikinų. O kai jauni išvažiuoja į užsienį, pamiršta draugus ir pramogas. Jei turi charakterį, turi ir visas galimybes tapti puikiais žaidėjais. Tą rodo ir rinktinės debiutanto, 22 metų Mariaus Grigonio pavyzdys“, – sako V.Mačiulis.

Užtikrintas pasiruošimas

Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė šią vasarą sužaidė 10 draugiškų rungtynių, per kurias iškovojo 8 pergales. Pasirengimo ciklą mūsų šalies krepšininkai pradėjo prieš ne pačius stipriausius varžovus  – Naująją Zelandiją, Tu­ni­są, Baltarusiją, Venesuelą ir Ny­der­lan­dus, kuriuos lietuviai triuškino be didesnių problemų.

Kitose penkiose lietuvių draugiškose rungtynėse priešininkai jau buvo kur kas galingesni, tačiau net keturios iš penkių akistatų vyko prieš komandas, su kuriomis teks susigrumti jau olimpiados grupės varžybose.

Tie­­sa, kai ku­rie ko­mandai bū­dingi bruožai išryškėjo – lietuviams sunkiai sekėsi įsivažiuoti

Kaip įprasta, tokiu atveju treneriai nėra linkę visiškai atidengti vi­sų savo žaidimo kor­tų, todėl matėme daug eksperimentų, o le­miamomis minutėmis dažnai aikš­tėje bū­davo ne pa­grin­di­niai žai­­dėjai. Tie­­sa, kai ku­rie ko­mandai bū­dingi bruožai išryškėjo – lietuviams sunkiai sekėsi įsivažiuoti, jie beveik visada rungtynių pradžioje paleisdavo varžovus į priekį, o vėliau juos vydavosi.

Per šį pasiruošimo eta­pą netruko ir kurioziškų situacijų – rungtynės su Australija Argentinoje buvo atšauktos dėl prakiurusio arenos stogo, vėliau susitikime su šeimininkais glumino kai kurie akivaizdžiai klaidingi vietinių teisėjų sprendimai. Kaip bebūtų, šiuose susitikimuose lietuviai pergales šventę tris kartus – dukart prieš Ispaniją ir kartą prieš Australiją, o du kartus pralaimėta – olimpiados šeimininkams brazilams ir argentiniečiams.

„Po pernykščio Europos čempionato, ypač grupės varžybų Rygoje, kai aš, nors jau mėtytas ir vėtytas, užsigrūdinęs krepšiniu ir savo jautrumą jau sumažinęs, visgi buvau tikrai nusiminęs ir pats neatsakiau sau į klausimą, kodėl taip sunkiai įsivažiavo mūsų rinktinė Europos čempionate, kai vos prasikrapštėm iš Rygos į Prancūziją, nors vėliau ir pavyko nueiti iki pat finalo. Palyginti su praėjusiais metais, šiemet mūsų komanda man labai patiko, nors daug kas kritikuoja, kad varžovai buvo per silpni. Juk svarbiausia yra susižaisti bei duoti progų save parodyti jauniesiems žaidėjams“, – įspūdžiais su „Veidu“ dalijasi  V.Mačiulis.

Sporto komentatoriaus R.Vyšniausko nuomone, šiemet komandai neprireikė daug laiko susižaisti ir atkurti savitarpio ryšius, nes komandos branduolys ir trenerių štabas jau daugelį metų yra kartu. Pašnekovo teigimu, šiais metais daug geresnę formą nuo pat pradžių demonstruoja svarbiausi žaidėjai – tiek Jonas Va­lančiūnas, tiek ir Mantas Kalnietis, patobulėjęs atrodo ir Mindaugas Kuzminskas, puikiai į žaidimą įsitraukė snaiperis M.Gri­go­nis.

Anot jo, pagrindinis komandos trūkumas išlieka tas pats – ji yra labai priklausoma nuo įžaidėjo M.Kalniečio

Anot jo, pagrindinis komandos trūkumas išlieka tas pats – ji yra labai priklausoma nuo įžaidėjo M.Kalniečio ir jo demonstruojamos sportinės formos. Jeigu turnyras ar kaž­kurios svarbiausios rungtynės jam nesusiklos­tytų sėkmingai, lygiavertę pamainą pagrindi­niam įžaidėjui atrasti bus labai sunku. O vi­sose kitose pozicijoje komanda turi bent po du pasirinkimus. Ankstesniais metais iškildavusią problemą dėl patikimų snaiperių stokos šiemet sėkmin­gai užpildo M.Grigonis ir Adas Juš­ke­vi­čius.

J.Valančiūno ir M.Kalniečio svarba

Vienintelis ryškus rinktinės praradimas šią vasarą yra sutarties su NBA klubu dar neturinčio Donato Motiejūno netektis. Tačiau, kaip pastebi R.Vyšniauskas, svarstyti apie tai, kiek svarbus jis būtų komandai, iš esmės negalime, nes rinktinei jis atstovavo tik būdamas labai jaunas, ir tuo metu ryškesnio vaidmens komandoje nevaidino – rinko po 5 taškus ir po porą atšokusių kamuolių. Lietuviai tikrai yra įpratę žaisti be jo, visas pasirengimas vyko žaidėjui nedalyvaujant, todėl tai nėra kažkoks įprastų žaidimo schemų subyrėjimas. Be to, tai, kad Donato šiemet nebus, galima buvo nuspėti jau bent prieš pusmetį.

Akivaizdus rinktinės lyderis pasirengimo cikle buvo Toronto „Raptors“ vidurio puolėjas J.Valančiūnas, nors treneris J.Kazlauskas dažnai ir ribodavo jo žaidimo laiką. Per 7 rungtynes centras vidutiniškai rinkdavo po beveik 14 taškų ir 8 atkovotus kamuolius. Dviženklį taš­kų skaičių vidutiniškai pelnydavo ir M.Kalnietis (11,5), krepšį atakuodavęs puikiu taiklumu – tinklelį skrodė net 48 proc. jo mestų tritaškių ir 56 proc. dvitaškių. Trečias pagal naudingumą komandoje buvo Domantas Sabonis, rinkdavęs po 8 taškus ir beveik 8 atšokusius kamuolius.

Puikiai draugiškose rungtynėse atrodė ir M.Grigonis, didžiąją dalį savo taškų rinkdavęs tolimais metimais (58 proc. taiklumu), veržliai rungtyniavęs M.Kuzminskas, ypač pirmojoje pasirengimo fazėje taikliai iš toli šaudęs A.Juškevičius. Solidžiai pasirengimo cikle kovojo ir Paulius Jankūnas bei Robertas Jav­to­kas, užtikrintai komandai vadovavo M.Kal­nie­čio dubleris, paskutinę minutę į rinkti­nės dvyliktuką patekęs Vaidas Kariniauskas. Ge­resnės formos olimpiadoje reikėtų tikėtis iš įprastinių startinio penketo žaidėjų Jono Mačiulio, į stovyklą atvykusio po ilgo bei varginančio sezono, ir stabilumo puolime stokojusio Renaldo Seibučio.

Mažiau gražus, bet efektyvus žaidimas

Bent kelerius metus iš eilės Lietuvos rinktinė daugiau žaidžia į aukštaūgius orientuotą krepšinį – išpildo gana ilgus derinius, dažnai bando siųsti kamuolį į baudos aikštelę ir rečiau bei prastesniu procentu atakuoja iš toli. Tai yra gerokai kitoks žaidimo braižas nei prieš dešimtmetį, kai rinktinei atstovavo aukščiausios klasės perimetro žaidėjai Šarūnas Ja­si­ke­vi­čius, Arvydas Macijauskas, Ramūnas Šiškauskas ar Saulius Štombergas.

Sunku pasakyti – ši rinktinė neturi gabių žvaigždžių daugelyje pozicijų, bet paskutiniu metu rezultatai yra puikūs

„Patrauklesnis akiai be abejo yra žaidimas, kai perimetro žaidėjai daugiau improvizuoja, imasi iniciatyvos. Dabar ispanų žaidžiamas krepšinis yra labai panašus į tą, kurį lietuviai demonstravo 2003–2004 metais. Asmeniškai man 2004-ųjų Atėnų olimpiados lietuvių rinktinė žaidė patį gražiausią žaidimą, kai, turėdamas labai talentingus pirmos-trečios pozicijos žaidėjus, gali šluoti visus. Koks žaidimas yra efektyvesnis? Sunku pasakyti – ši rinktinė neturi gabių žvaigždžių daugelyje pozicijų, bet paskutiniu metu rezultatai yra puikūs. Žaidžia su J.Valančiūnu – ryškiausia savo žvaigžde. Kitaip ir nebūtų įmanoma turint tokį centrą – reikia maitinti jį kamuoliais. Galbūt estetiškai tai neatrodo gražiai, bet jei yra rezultatas, tai nėra taip svarbu“, – „Veidui“ pažymi R.Vyš­niaus­kas.

Krepšinio žurnalistui V.Mačiuliui taip pat labiau imponuoja krepšinis, kai komanda daugiau improvizuoja, mažiau naudoja taktinių schemų ir žaidžia paslėptų trenerių šachmatų partijų. Jo manymu, šias schemas vienaip ar kitaip varžovai paprastai išnagrinėja, todėl ke­liose iš eilės rungtynėse tai tiesiog nebeveikia.

„Reikia daugiau improvizuoti, kad varžovai nesusigaudytų, kas ir ką darys. Dažnai juokiamasi iš Prienų–Birštono „Vytauto“ komandos trenerio Virginijaus Šeškaus, nes jis leidžia žaidėjams improvizuoti, ir daugelis pripažintų trenerių sako – visai neaišku, pagal kokią taktiką jie žaidžia. Visai nesvarbu, kokia ta taktika buvo, žiūrovams svarbiausia, kad jų palaikoma komanda laimėtų. Ir jeigu jie laimi būdami silpnesni, turėdami ne tokio aukšto meistriškumo žaidėjus, vadinasi, komandoje viskas gerai ir tokia taktika yra super“, – sako laidos „Krepšinio pasaulyje“ kūrėjas.

Lygi ir sudėtinga grupė

Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse Lie­tuvos rinktinė pateko į pajėgią B grupę, kurioje taip pat žais Europos čempionai ispanai, šeimininkai brazilai, po atrankos turnyro į žaidynes prasibrovę kroatai, Afrikos čempionė Nigerija ir Argentina. Priešingai nei A pogrupyje, kur aiškios autsaiderės yra Kinija ir Ve­ne­sue­la, o ketvirtfinalio dalyviai jau beveik nu­spėjami prieš turnyrą, lietuvių grupėje nežinomųjų yra kur kas daugiau.

Iš pažiūros silpniausia grupėje atrodo Nigerija, tačiau daugelis krepšinio ekspertų šią komandą vadina „tamsiuoju arkliuku“. Ni­ge­rijos krepšininkai visada yra atletiški, šoka ir lipa per galvas, kibiai ginasi ir niekada nepasiduoda anksčiau laiko. Tačiau jos ambicijas turėtų labai apkarpyti paskutinės blogos naujienos – komandai olimpiadoje nepadės du ryškiausi lyderiai, NBA rungtyniaujantys žaidėjai Al-Farouqas Aminu ir Festusas Ezelis. Ni­ge­ri­jos krepšinio federacija nesugebėjo atrasti lėšų jų draudimui apmokėti. Brazilijoje taip pat nebus kapitono Olumide’o Oyedeji ir Jamalo Olasewere’o. Šios netektys gerokai sumažino Afrikos čempionų šansus patekti į ketvirtfinalį. Prasčiausiai jų galimybes tai padaryti vertina ir lažybininkai.

Remiantis jų prognozėmis, antrąja komanda, kuri baigs pasirodymą jau po grupės varžybų, turėtų tapti Argentina, kurios branduolį sudaro jau garbingą amžių pasiekę veteranai. Jie komandą į priekį vedė dar 2004-aisiais, kai argentiniečiai pasipuošė olimpiniu auksu.

Labai silpnai atrodo ir argentiniečių vidurio puolėjo pozicija, todėl prieš juos atsiskleisti tikrai puikias galimybes turi lietuvių aukštaūgiai

Naujų talentų stoką puikiai iliustruoja rinktinės trenerio sprendimas pakviesti į komandą dvejus metus apskritai jokiame klube nežaidusį Carlosą Delfino. Labai silpnai atrodo ir argentiniečių vidurio puolėjo pozicija, todėl prieš juos atsiskleisti tikrai puikias galimybes turi lietuvių aukštaūgiai.

Ketvirtoji vieta grupėje yra prognozuojama kroatams, kurie kiek netikėtai olimpinės atrankos finale patiesė favoritais laikytus italus. Pagrindiniai kroatų žaidėjai yra jauni ir nestokojantys talento, tačiau, kaip pastebi R.Vyš­niaus­kas, komanda yra labai priklausoma nuo vieno žmogaus – Bruklino „Nets“ gynėjo Bo­jano Bogdanovičiaus, aplink kurį sukasi visas kroatų žaidimas.

„Mūsų trenerių štabas, turintis labai stiprų skautą Beną Markevičių, turėtų paruošti planą vieno žmogaus neutralizavimui. Nėra taip, kad kroatai neturėtų kitų talentingų žaidėjų, šito jiems netrūksta, tačiau jie žaidžia gana vienpusišką krepšinį ir tikrai turi silpnų vietų. Lietuviams tai išties įkandama komanda“ – įsitikinęs komentatorius.

Lietuvių ir brazilų galimybės olimpiadoje vertinamos gana panašiai. Pastarieji rungtyniaus namuose, o tai šiai komandai visada duo­da papildomą impulsą. Šiuo požiūriu brazilai panašūs į turkus, kurie taip pat visada išsiskiria tik rungtyniaudami namuose. Brazilų krep­šininkai stiprūs individualiai, turi labai pajėgius įžaidėjus ir žaidžia atletišką, amerikietišką stilių primenantį krepšinį. Tiesa, šeimininkai taip pat neapsiėjo be praradimų – rinktinei neatstovaus aukštaūgiai Andersonas Varejao ir Tiago Splitteris. Rimtų pergalių pasaulyje brazilai kol kas nėra pasiekę – per visą ilgą olimpinių žaidynių istoriją jie iškovojo tiek pat medalių, kaip ir lietuviai – tris kartus liko treti.

Grupės favoritais ir pagrindiniais pretendentais mesti iššūkį amerikiečiams laikomi ispanai, olimpiniame finale žaidę paskutinius du kartus. Silpnų vietų ši greitą ir gražų žaidimą propaguojanti komandą beveik neturi, nors jai ir negalės padėti centras Marcas Gasolis. Tačiau žais jo brolis, vienas geriausių pasaulio centrų Pau Gasolis, nuo kurio sportinės formos labai priklausys ispanų pasirodymas. Jeigu jam pavyks ją nuolat gerinti, ispanai bus labai sunkiai įkandami.

Būtina patekti tarp trijų geriausių grupėje

Olimpinis krepšinio turnyras yra trumpas, todėl beveik kiekvienos rungtynės yra labai svarbios. Tačiau bene pačios reikšmingiausios yra ket­virtfinalis, po kurio sprendžiamas kovos dėl medalių likimas. Sėkmės atveju medalius iškovoti dar yra dvi galimybės, o pralaimėjimas per vie­nerias rungtynes nubraukia visą vasaros dar­bą.

Norint pasiekti pusfinalį, Lietuvos rinktinei jokiu būdu negalima užimti grupėje 4-osios vietos (mes juk visi esame optimistai ir apie 5-ąją arba 6-ąją net nesvarstome), nes beveik neabejotinai tokiu atveju jau ketvirtfinalyje tektų susidurti su favorite JAV komanda. Pirmoji, antroji arba trečioji vieta garantuotų kiek silpnesnius varžovus.

Žiūrint į pastarųjų metų istoriją, lietuviams galbūt kiek palankesni yra serbai, kuriuos pastaruoju metu pavykdavo įveikti

Vis dėlto, žvelgiant į A grupę, akivaizdu, kad silpnų priešininkų ten nebus. Galbūt iš stipriausiųjų ketverto kiek silpnesni atrodo australai, tačiau ir jiems lietuviai pastaruoju metu dažniau pralaimi. Likę kandidatai – serbai ar prancūzai – taip pat jokiu būdu nežada lengvo vakaro. Žiūrint į pastarųjų metų istoriją, lietuviams galbūt kiek palankesni yra serbai, kuriuos pastaruoju metu pavykdavo įveikti – kad ir pernai Europos čempionato pusfinalyje. Tačiau esminio skirtumo tarp šių varžovų tikrai nėra. Todėl pirminis Lietuvos rinktinės tikslas yra patekti tarp trijų stipriausiųjų grupės komandų, o jau vėliau galvoti, kaip žūtbūt peržengti ketvirtfinalio barjerą. Po jo medaliai, kurių kiekvienas lietuvis laukia 16 metų, jau beveik ranka pasiekiami.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį rasite ČIA

8

– tiek metų prireikė Maskvos CSKA vėl užkopti ant Eurolygos nugalėtojų garbės pakylos.

3

– tai trečiasis Maskvos klubo iškovotas Eurolygos čempionų titulas.

101:96

– tokiu rezultatu po pratęsimo Rusijos klubui Eurolygos finale pavyko palaužti Stambulo „Fenerbahce“ krepšininkus.

22

– tiek taškų finale pelnė naudingiausiu žaidėju pripažintas „armietis“ Nando de Colo, kuriam prizą įteikė ne vieną sezoną CSKA atstovavęs Ramūnas Šiškauskas.

0:3

– toks tarpusavio rungtynių iki trijų pergalių serijos rezultatas užfiksuotas šiųmečiame Lietuvos krepšinio lygos (LKL) pusfinalio mače tarp Kauno „Žalgirio“ ir Utenos „Juventus“ ekipų.

2:1

– iki penktadienio vakaro toks yra antrosios LKL pusfinalio poros tarp Klaipėdos „Neptūno“ ir Vilniaus „Lietuvos ryto“ serijos rezultatas.

4:3

– tokiu bendru rezultatu Toronto „Raptors“ ekipa, atstovaujama šiuo metu traumuoto Jono Valančiūno, konferencijos pusfinalyje nugalėjo Majamio „Heat“ krepšininkus ir pirmąkart klubo istorijoje pateko į NBA Rytų konferencijos finalą.

5

– J.Valančiūnas tapo penktuoju lietuviu, patekusiu į NBA konferencijos finalą.

 

Inga NECELIENĖ

Pagrindinis FIBA, kuriai iš viso priklauso 215 krepšinio federacijų, pertvarkų ir naujųjų planų architektas yra jos generalinis sekretorius Patrickas Baumannas. Į šias pareigas 49-erių metų šveicaras išrinktas 2002 m. Būtent jo vadovaujama organizacija ėmėsi atviro šan­tažo prieš nacionalines krepšinio federacijas bei privačius klubus.

P.Baumannas studijavo teisę ir sporto vadybą Lozanoje ir Lione, stažavosi Čikagoje. Jaunystėje šiandieninis sporto funkcionierius pats rungtyniavo Italijoje, vėliau dirbo arbitru, organizavo teisėjų kursus. FIBA organizacijoje šveicaras pradėjo dirbti 1994-aisiais. Jis taip pat yra vienas Tarptautinio olimpinio komiteto narių, todėl savo kardinaliems planams randa užtarimą ir šioje prestižinėje organizacijoje. Tą patvirtino Europos olimpinio komiteto prezidentas Patrickas Hickey, konflikto įkarštyje pareiškęs, kad nenužudžius pelno siekiančių organizacijų dabar galimai atsiras organizacija, galinti sukurti alternatyvą olimpiadai.

Europos pirmenybės iš esmės nieko nebelems, o olimpiniai kelialapiai nuo šiol bus skirstomi pasaulio čempionate, kurio reikšmę P.Baumannas stengiasi kaip įmanoma padidinti.

P.Baumanno rankomis jau kuris laikas stengiamasi pažaboti „FIBA Europe“ ir kitų žemynų krepšinio federacijų padalinius. „FIBA Europe“ po 2012 m. reformos prarado turėtą įtaką, nusileido FIBA reikalavimui Senojo žemyno čempionatus rengti ne kas dvejus, kaip buvo iki 2015-ųjų, o kas ketverius ir nuolankiai atidavė turėti teisę priešolimpiniais metais dviem stipriausioms žemyno komandoms kartu su medaliais įteikti ir olimpinius kelialapius. Taigi Europos pirmenybės iš esmės nieko nebelems, o olimpiniai kelialapiai nuo šiol bus skirstomi pasaulio čempionate, kurio reikšmę P.Baumannas stengiasi kaip įmanoma padidinti. 2019 m. Kinijoje vyksiančiame čempionate varžysis jau 32 komandos, pateksiančios per specialius atrankos turnyrus.

Į olimpines žaidynes šiandien tiesiogiai patenka vos dvi Europos rinktinės, nors akivaizdu, kad objektyvus žemyno komandų pajėgumas yra kur kas didesnis. Anksčiau tokią teisę turėdavo penkios rinktinės.

FIBA apsistatė silpnais žmonėmis, atėmė beveik visas kontinentinių padalinių teises ir šiandien veikia panašiai centralizuotai kaip Kinijos komunistų partija.

Prieš ketverius metus „FIBA Europe“ valdyba mėgino atsiskirti nuo FIBA, bet šis sumanymas nepavyko, o „FIBA Europe“ vadovas Naras Zanolinas buvo atleistas iš uži­mamų pareigų. Vienas šio nepavykusio atsiskyrimo dalyvių, buvęs LKF generalinis sekretorius ir buvęs „FIBA Europe“ valdybos narys Mindaugas Balčiūnas sako, kad tuo metu FIBA Europos padalinys savo vadyba aplenkė pačią FIBA ir buvo mėginama sekti futbolo pavyzdžiu – 28 valstybės ėmėsi steigti naują organizaciją EBA.

FIBA nušalinus N.Zanoliną, šis vėliau laimėjo teismą ir už tai prisiteisė daugiau nei milijoną eurų. Anot M.Balčiūno, po to FIBA apsistatė silpnais žmonėmis, atėmė beveik visas kontinentinių padalinių teises ir šiandien veikia panašiai centralizuotai kaip Kinijos komunistų partija.

Šveicaras ne sykį pabrėžė savo siekį reformuoti krepšinį ir išpopuliarinti jį visame pasaulyje. „Norėčiau matyti olimpinių žaidynių finale kovojančias Kiniją ir JAV arba Braziliją, žaidžiančią prieš Afrikos komandą. Tai būtų mano svajonės išsipildymas“, – viename interviu yra sakęs šveicaras

 

Inga NECELIENĖ

“Taikus susitarimas įmanomas, bet pirmiausia jis turi būti dėl komercinių ateities bendravimo tarp FIBA ir Eurolygos sąlygų. Išsprendus komercines sąlygas teisinis ginčas baigtųsi taikos sutartimi, kuri galėtų būti pagrindas nutraukti tyrimą Europos Komisijoje”, – sako advokatų profesinės bendrijos „Roedl&Partner“ partneris, sporto teisės ekspertas Audrius Biguzas.

– Ir Eurolyga, ir FIBA kreipėsi į Europos Komisiją (EK). Abiejų šių organizacijų tarpusavio bendravimas rodo, kad taikus susitarimas sunkiai įmanomas. Ar iš to, kas dabar vyksta ir yra žinoma, galima sakyti, kad lemiamą paskutinį žodį turės tarti teisininkai?

– Kreipimasis į EK – viena iš teisinių priemonių ginče tarp abiejų pusių. Iškelti klausimai EK tiek iš Eurolygos, tiek iš FIBA pusės atspindi kertinius teisinius šių organizacijų nesutarimus. EK yra priėmusi abiejų šalių skundus, dabar vyksta EK tyrimas dėl skunduose išdėstytų argumentų. Taikus susitarimas įmanomas, bet pirmiausia jis turi būti dėl komercinių ateities bendravimo tarp FIBA ir Eurolygos sąlygų. Išsprendus komercines sąlygas teisinis ginčas baigtųsi taikos sutartimi, kuri galėtų būti pagrindas nutraukti tyrimą Europos Komisijoje.

– Kokios EK tolesnės tokio konflikto sprendimo procedūros ir kiek jos gali užtrukti?

– Europos Komisija, konkrečiai Konkurencijos direktoratas, šią situaciją gali nagrinėti gana ilgai, netgi ilgiau nei kelerius metus. Procedūros sudėtingos ir dažniausiai uždaros. Jei tyrimas pripažįstamas kaip pagrįstas, EK Konkurencijos direktoratas turi teisę organizuoti suinteresuotų šalių dialogus Europos Sąjungos lygmeniu. Inicijavusi tyrimą EK gali imti analizuoti krepšinio rinkas Europoje, tirti susidariusią padėtį ir galiausiai taikyti atsakingoms šalims sankcijas arba įpareigoti nutraukti pažeidimus. Tai ilgas procesas, reikalaujantis daug teisinių resursų, todėl greito rezultato, jeigu nebus susitarta taikiai, nereikėtų tikėtis.

– Ar gali FIBA neleisti žaisti savo rengiamuose čempionatuose tų ekipų atstovams, kurie priklauso jai nepaklūstantiems klubams?

– Sankcionuoti kiekvieną žaidėją atskirai būtų problemiška pačiai FIBA. Kartu tai sukeltų didelių teisinių problemų pačiai FIBA organizacijai ir grėstų bylomis prieš FIBA Tarptautiniame sporto arbitražo teisme. Taigi FIBA renkasi kur kas lengvesnį ir greičiau įgyvendinamą kelią – sankcionuoti klubus. Žaidėjų sankcionavimas daug kainuotų, trukdytų rengti varžybas, tikriausiai dėl to FIBA nesirenka tokio kelio. Sankcionuoti federacijas – kur kas lengviau.

– Laisvas klubų, žaidėjų pasirinkimas, nacionalinių krepšinio federacijų šantažas – pažeistų teisinių normų svarstymo objektas. Ar čia esama daugiau teisinių pažeidimų?

– Įžvelgtinas ES sutarties 101 straipsnio pažeidimas, kuris kalba, kad su bendrąja vidaus rinka nėra suderinti visi įmonių susitarimai, įmonių asociacijų sprendimai ir suderinti veiksmai, kurie gali paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą ir kurių tikslas ar poveikis yra konkurencijos trukdymas, ribojimas arba iškraipymas vidaus rinkoje. Tai reiškia, kad sporto federacijos, manytina, neteisėtai sankcionuoja nacionalines federacijas ir riboja jų veiklą uždrausdamos rungtyniauti konkuruojančiose organizacijose, veikiančiose ES.

– Ar tarp FIBA ir Eurolygos susiklosčiusi padėtis turi precedentą?

– Ši padėtis precedentą turi tik dėl paties bylos dalyko – ES lygmeniu buvo nagrinėjamos analogiškos situacijos, bet jos keliais atvejais teismo nepasiekė ir baigėsi taikos sutartimis (paminėtina FIA, arba Tarptautinės automobilių federacijos, byla). Šiuo metu EK nagrinėja panašią bylą dėl Tarptautinės čiuožimo sąjungos veiksmų, kuriais Tarptautinė čiuožimo sąjunga draudžia sportininkams dalyvauti komercinėse varžybose, kurios nėra šios sąjungos pripažintos. Taigi tiesioginio precedento nėra, bet panašių bylų ar tyrimų ES lygmeniu yra ir buvo.

 

Jo vadovaujami vyrai Lietuvai trečius metus iš eilės kūrė šventę. Per trejus metus – trys patriotizmo proveržiai. Šiemet – su tęsiniu: trenerio Jono Kazlausko rinktinė iškovojo ne tik Europos čempionato sidabrą, bet ir kelialapį į Rio de Žaneiro olimpiadą.

Inga NECELIENĖ

Šių metų Europos krepšinio čempionato finalas, palydėtas pervargusio Manto Kalniečio ašaromis ir ne mažiau pavargusio Jono Kazlausko nuoširdžia kalba, vainikavo pragariškai sunkų, sidabru klotą Lietuvos krepšininkų kelią olimpinio Rio de Žaneiro link. Lietuva – vienintelė Europos komanda, kuri septintą kartą iš eilės žais olimpiadoje.

Prieš itin svarbų šiųmetį Europos krepšinio čempionatą girdėjome labai jau atsargių su Lietuvos krepšinio rinktinės galimybėmis susijusių prognozių. 3–7 vietos, garantuojančios teisę patekti į papildomą olimpinę atranką, – taip, bet kur jau ten didysis finalas, juk yra ispanai, prancūzai, kuriems vieta olimpiadoje beveik garantuota. Atidžiau pasižiūrėkite, kokia Italijos rinktinės sudėtis – tiek NBA ir europinio ryškumo žvaigždžių dar nematėte. O kur dar serbai, graikai, turkai, kroatai – įkąs bet kas, ką čia su tuo komandiniu žaidimu prieš krepšinio milžinus pašokinėsi. Juolab visą sezoną asmeninius NBA rekordus gerinęs Donatas Motiejūnas nežais.

„Visi žinome, ką reiškia Lietuvai šalies krepšinio rinktinė. Pas mus labai dramatiškai reaguojama ir į pergales, ir į pralaimėjimus“, – sako J.Kazlausko asistentas rinktinėje Gintaras Krapikas.

Jau daugiau nei dešimtmetį šalia rinktinės žaidėjų ir trenerių nuo pirmos pasirengimo treniruotės būnantis Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) ryšių su visuomene atstovas Linas Kunigėlis priduria, kad, priešingai nei suformuotas stereotipas, J.Kazlauskas yra demokratiškas žmogus, visus išklausantis.

Galbūt, svarsto L.Kunigėlis, ne visada jo sprendimus įmanoma iškart suprasti, nes kai kurie jų paremti žvilgsniu į ateitį: „Kai kurie jo sprendimai kartais gali pasirodyti net keisti, bet praeina kažkiek laiko, ir pamatai, kad tai yra kelis ėjimus į priekį numatančio šachmatininko planas.“

Antrąkart į tą pačią upę

2012-ųjų pabaigoje vėl prie nacionalinės krepšinio rinktinės vairo antrąkart stojęs J.Kazlauskas jau po pusmečio tarp Europos čempionato favoritų net neminėtą mūsų rinktinę nuvedė ant antrojo garbės pakylos laiptelio. 2014 m. pasaulio čempionate J.Kazlauskas sukūrė dar vieną stebuklą: čempionato išvakarėse netekęs pagrindinio įžaidėjo, sugebėjo vyrus nuvesti iki ketvirtos vietos pasaulyje.

Pirmasis J.Kazlausko savarankiškas žygis su Lietuva, prasidėjęs 1997-aisiais, Sidnėjaus olimpiadoje buvo vainikuotas olimpine bronza.

Ar 2000-aisiais J.Kazlauskui buvo lengviau? Vargu, nes tada teko spręsti kartų kaitos uždavinį.

Prieš itin svarbų turnyrą, tokį kaip šiųmetis, į rinktinę paimti keturis debiutantus – drąsus sprendimas. Ar įdomu lietuviams, kas žaidžia aikštėje? Ne, nes, daugumos įsitikinimu, iš bet kokių žaidėjų sudaryta rinktinė tiesiog privalo kautis dėl medalių.

Komandų būna įvairių, o tikrų – vienetai. „Krepšinis – komandinė sporto šaka, treneris joje – pagrindinė piramidės dalis. Kad komanda gerai žaistų, neužtenka būti geru krepšinio specialistu. Dar reikia būti geru, solidžiu ir teisingu žmogumi. J.Kazlauskas tai turi, jis moka visus suvienyti vienam tikslui – trenerius, aptarnaujantį personalą, žaidėjus“, – dėsto G.Krapikas.

Išspausti 110 procentų

„Tai žmogus, gebantis priversti visus dirbti 110 procentų. Reiklus visiems, kurie dirba šalia, bet lygiai toks pat reiklus ir sau“, – priduria L.Kunigėlis.

„Visi atidavė, kas ką galėjo, vienose rungtynėse traukė vieni, kitose – kiti“, – po Europos čempionato sakė pervargęs J.Kaz­lauskas.

„Tai, kad nereikės žaisti olimpiniame atrankos turnyre, yra milžiniškas pranašumas ir ekonominiu, ir sportiniu, ir organizaciniu požiūriu. Krepšininkams nebereikės atlaikyti dviejų sunkių turnyrų ir dviejų pasirengimo stovyklų – visi matėme, kokie išsekę ir išsikrovę atrodė svarbiausi Lietuvos rinktinės žaidėjai Londono olimpiadoje po tokio turnyro Venesueloje. Organizacinis pranašumas – viską galima pradėti planuoti jau kitą dieną grįžus po Europos čempionato: rezervuoti viešbučius, lėktuvų bilietus, sudėlioti pasirengimo programą ir ieškoti varžovų kontrolinėms rungtynėms“, – vardija LKF atstovas L.Kunigėlis.

„Jei žmogus baigė matematiką, vadinasi, jam visur tik formulės ir skaičiavimai rūpi. Dalis tiesos čia tikrai yra – priešininkus studijuoti, rungtynių planą dėlioti J.Kazlauskas mėgsta tiksliai, kaip ir kelti konkrečias užduotis bei jų laikytis. Bet jis nėra vien tik sausas pragmatikas“, – patikina G.Krapikas.

Jeigu yra žaidėjų, kuriems tą dieną sekasi, sudarytos schemos pagal situaciją keičiamos. Svarbiausia – jas mokėti skaityti, o J.Kazlauskas tą moka.

Ką rinktinės strategas daro per minutės pertraukėlę susiklosčius visiškai kritinei situacijai, kai didžiausi optimistai nustoja tikėti pergale? „Nė karto neteko matyti, kad treneris būtų sutrikęs ar imtų panikuoti. Niekada jo veide nesu matęs panikos šešėlio“, – sako kartu šias minutės pertraukėles su juo rinktinėje išgyvenantis G.Krapikas.

„Jeigu aš išmanyčiau visą žaidėjų psichologiją, būčiau Dievas, o dabar aš tik treneris“, – po antrojo iš eilės sidabrinio Lietuvai Europos čempionato sakė J.Kazlauskas.

 

 

 

Spalio 27-ąją prasidėjo jubiliejinis 70-asis NBA sezonas. Trisdešimt NBA komandų jau sužaidė pirmuosius reguliariojo sezono mačus. Po maždaug pusės iš 82 pradinio naujojo sezono etapo kovų bus aišku, kurių klubų vasaros namų darbai duos laukiamų vaisių ir kurie žaidėjai pasirodys verti išleistų milijonų dolerių ir sudėtų vilčių. Lietuvos krepšinio gerbėjų akys pirmiausia krypsta į Joną Valančiūną ir Donatą Motiejūną.

Inga NECELIENĖ

Abu stipriausioje pasaulio lygoje rungtyniaujantys lietuviai yra vieni pagrindinių savo klubų žaidėjų, o Toronto „Raptors“ ir Hiustono „Rockets“ ekipos, kurioms jie atstovauja, pajėgios nužygiuoti toliau nei praėjusį sezoną.

D.Motiejūnas gyvena salėje

Abu NBA lietuviai pradeda jau ketvirtąjį savo sezoną. Abu apšilę kojas, įgiję patirties. Tik D.Motiejūnui tenka spręsti rimtesnes problemas nei naują sutartį pasirašiusiam J.Valančiūnui. „Rockets“ vadovai dar sieks įsitikinti, ar verta su D.Motiejūnu pratęsti sutartį, nors jei ne akivaizdžią lietuvio žaidimo pažangą pristabdžiusi nugaros trauma, mažai abejonių, kad tokių klausimų apskritai būtų kilę. Aną sezoną D.Motiejūnas ne tik buvo tapęs vienu pagrindinių „raketų“ ramsčių, rungtynes pradėdavęs kaip starto penketo žaidėjas ir vidutiniškai aikštėje praleisdavęs po beveik 29 min., bet ir vieną po kito gerino įvairius rezultatus: buvo antras pagal tritaškių pataikymą tarp visų NBA vidurio puolėjų (jis neretai žaisdavo centro pozicijoje), dešimtas pagal dvitaškių taiklumą (53,6 proc.), antras pagal pataikytus kablius ir puskablius (128), pirmas pagal baudos aikštelėje atliktus metimus (158). Tačiau labiausiai lietuvis žavėjo mobilumu ir greičiu, kurio aukštiems ir masyviems šios pozicijos žaidėjams – sunkiojo krašto ir vidurio puolėjams – dažnai trūksta. Dėl operacijos ir reabilitacinio periodo pernykščio sezono atkrintamąsias rungtynes ir Europos čempionatą praleidusio D.Motiejūno NBA sezono pradžioje greičiausiai neišvysime. Pasak paties 213 cm ūgio žaidėjo, skuba tik pakenktų, o gydytojai jį rengia ne tik šiam sezonui, bet ir visam likusiam gyvenimui, todėl jau visą pusmetį priverstinis jo palydovas tikėjimas kartu su kantrybe ir toliau turėtų jo neapleisti.  „Rockets“ treneris Kevinas McHale‘as džiaugiasi išskirtiniu Donato darbštumu. Pasak trenerio, lietuvis tiesiog gyvena salėje. Jei traumos nekamuos Hiustono klubo žvaigždžių Jameso Hardeno ir Dwighto Howardo, o D.Motiejūnas galės rungtyniauti visa jėga, „Rockets“ klubas gali būti vienas sezono favoritų.

Ar žais J.Valančiūnas ketvirtą kėlinį?

Po vasarą pasirašytos ilgalaikės sutarties su „Raptors“ J.Valančiūnui atkrito nemažai rūpesčių, bet liko visi ankstesnieji: kaip pelnyti didesnį trenerio Dwane‘o Casey pasitikėjimą, ypač lemiamais rungtynių momentais. Praėjusį sezoną uteniškis per lemiamas ketvirtojo kėlinio minutes dažniausiai sėdėdavo ant suolo.

Ar bus lietuvis leidžiamas į aikštę rungtynėms pasiekus aukščiausią įtampos tašką, ir toliau priklausys nuo D.Casey, kuriam jau anksčiau buvo pranašauta karjeros Toronte pabaiga, bet nepaisant to 2014 m. sutartis su juo buvo atnaujinta.

Akivaizdu, kad vasarą DeMarre Carrollu, Cory Josephu, Bismacku Biyombo ir Luisu Scola pasipildžiusi komanda šį sezoną užsimojo plačiau, nei vėl būti nurašytai po pirmojo atkrintamųjų varžybų etapo.

D.Casey kartu su europiečiams gerai pažįstamu NBA vicečempionų Klivlando „kavalierių“ treneriu Davidu Blattu „Sports Illustrated“ minimi kaip labiausiai dėl savo vietos komandoje turintys nerimauti treneriai. D.Casey, jau ne kartą aiškinęsis dėl nepakankamo J.Valančiūno vaidmens komandoje ir apskritai prastai išnaudojamų aukštaūgių, ypač lemiamais rungtynių momentais, taip pat kartais sunkiai suprantamų keitimų, netinkamos taktikos ir dažno Kyle’o Lowry ir DeMaro De Rozano piktnaudžiavimo individualiais veiksmais, regis, turėtų rimčiau įsiklausyti į kritikų žodžius.

Milijonierių lygos skaičiai

Šį sezoną daugiausia uždirbsiančių krepšininkų pirmosios penkios pozicijos, palyginti su pernai, mažai tepakito. Iš šeštos vietos į trečią, prisidėjęs papildomus 3 mln. dolerių, šoktelėjo „Cavaliers“ variklis LeBronas Jamesas. Už penketuko liko Chrisas Boshas (Majamio „Heat“).

Brangiausių žaidėjų sąrašą jau septintus metus iš eilės pradeda Kobe Bryantas (Los Andželo „Lakers“), ties kurio pavarde – 25 mln. dolerių alga. Už jį 105 tūkst. dolerių mažiau uždirbs Joe Johnsonas (Bruklino „Nets“). L.Jamesas gaus 22 970 500 dolerių, Carmelo Anthony (Niujorko „Knicks“) – 22 875 000, o brangiausiųjų penketuką užbaigiantis D.Motiejūno bendraklubis D.Ho­wardas – 22 359 364 dolerių algą. Tiesa, iš šių įspūdingų sumų žaidėjams atitenka apie pusę – kitą pusę suryja draudimas ir mokesčiai.

O mažiausiai NBA uždirbantys žaidėjai gauna kiek daugiau nei pusę milijono dolerių – 525 093. Toks šiuo metu vadinamasis šios lygos krepšininkų minimumas.

Vis dėlto žaidžia ne pinigai, o komandos, kurias pavyksta sulipdyti arba ne. Šią banalią tiesą parodė ne vienas sezonas, tarp jų ir pernykštis. Juk čempionų taurę iškovojusio „Golden State Warriors“ klubo biudžetas pernai tarp visų ekipų užėmė tik 15 vietą.

Tiesa, čempionams apginti titulą bus velniškai sudėtinga. Be jų, į NBA aukso žiedus rimčiausiai pretenduos Klivlando „Ca­valiers“, gerokai sustiprėjęs San Antonijaus „Spurs“, taip pat Los Andželo „Clippers“, Oklahomos „Thunder“ ir Hiustono „Rockets“.

Taigi dauguma stipriausių komandų ir toliau žaidžia Vakarų konferencijoje. Rytuose iššūkį L.Jameso vedamai „Cavaliers“ ekipai bandys mesti Čikagos „Bulls“, Atlantos „Hawks“. Būti tarp Rytų konferencijos lyderių galimybių dar turi Vašingtono „Wizards“ ir Toronto „Raptors“.

Lietuvių kolonija NBA

Be dviejų rinktinės centrų, NBA yra dar penki lietuviai, kurie atlieka ne tokį matomą darbą. Buvęs krepšininkas, dukart olimpinis bronzos medalininkas Artūras Karnišovas ir krepšinio analizės specialistas Tomas Balčėtis dirba Denverio „Nuggets“ klube.

Antrus metus žvalgo pareigas Bostono „Celtics“ komandoje atlieka rinktinės skautas Benas Matkevičius. Jau ketvirtą sezoną su skautais Dalase darbuojasi kitas olimpinis prizininkas Alvydas Pazdrazdis. Su „Cavaliers“ ekipa toliau bendradarbiauja Žydrūnas Ilgauskas. Turime NBA ir pernai debiutavusį teisėją iš Lietuvos Gediminą Petraitį.

Prie Lietuvos krepšinio aistruoliams labiausiai žinomų krepšininkų kategorijos priskirtinas po 2011 m. NBA lokauto tik dabar į JAV krepšinio lygą sugrįžęs dar vienas buvęs žalgirietis – Fynikso „Suns“ gretas papildęs amerikietis puolėjas Sonny Weemsas, pastaruosius tris sezonus žaidęs Maskvos CSKA. Kartu su S.Weemsu Kauno „Žalgiryje“ žaidęs Ty Lawsonas prieš šį sezoną iš Denverio persikėlė į Hiustoną.

NBA šįmet debiutuoja Latvijos talentas Kristapas Porzingis, kurį ketvirtuoju šaukimu pasikvietė Niujorko „Knicks“ ekipa. Šiam 216 cm ūgio sunkiuoju kraštu ir vidurio puolėju galinčiam žaisti dvidešimtmečiam žaidėjui prognozuojama NBA žvaigždės ateitis. K.Porzingis ne tik aukštas, šoklus ir darbštus, bet ir greitas, universalus, gali taikliai mesti ir iš trijų taškų zonos.

 

 

 

 

 

Trečiadienį prasidėjusiame 23-iajame LKL sezone – bent septynios naujovės: atsirado klubų licencijavimo tvarka, pasirinkta nauja televizija, naujas generalinis rėmėjas, nauja teisėjų direktoriaus pareigybė, tobulesnė skubaus vaizdo kartojimo sistema, kitokia LKL žvaigždžių diena, su LKF taurės varžybomis virsianti ištisu žvaigždžių savaitgaliu, ir naujas, bet visą sezoną tas pats krepšiniui skirtas laikas – kiekvieną savaitgalį penktą valandą popiet.

Inga NECELIENĖ

Žvelgiant į komandų sudėtis ir biudžetus pa­grindiniai LKL lyderiai aiškūs kaip vi­sada – Kauno „Žalgiris“ ir Vilniaus „Lie­tu­vos rytas“. Bet jau pernai lygos vidutiniokai įro­dė, kad LKL turnyre grandų ekipų treniruočių ir antrosios sudėties žaidimo laikas rungtynių metu, regis, negrįžtamai praėjo.

Optimalus dešimtukas

Atsiradusi klubų licencijavimo sistema svarbi dviem minimaliais reikalavimais – dokumentais pa­grįstu bent 300 tūkst. eurų biudžetu (atmetus tu­rimas skolas) ir 1200 sėdimų žiūrovų vietų na­mų arenoje. Teisėjų direktoriaus pareigos, patikė­tos Tomui Rimkui, numatytos ne dėl to, kad LKL būtų sunku atsiginti besiskundžiančiųjų pras­tu ar­bitrų darbu, bet siekiant žengti koja ko­jon su stipriausiomis lygomis, padėti kelti krepšinio arbitrų kvalifikaciją ir suteikti jiems progą tobulėti.

„Mes turėjome galimybę peržiūrėti ginčytinus epizodus – atsukdavome rungtynių metu filmuo­jamą vaizdo medžiagą, bet dabar abejotiniems mo­mentams peržiūrėti naudosime specia­liai su­kurtą skubaus vaizdo kartojimo sistemą. Taip in­vestuojame į pagalbą teisėjams, kai spren­džiamas rungtynių nugalėtojų klausimas, ir siekiame galimoms klaidoms užbėgti už akių. Vi­sada turime būti tinkamai pasiruošę išspręsti tokius epizodus“, – sako ypač gerai šią pagalbą suprantantis vienas garsiausių šalies teisėjų, dabartinis LKL generalinis direktorius Ro­mual­das Brazauskas.

Taip pat bus sudaryta teisėjų tobulinimo pro­grama, analizuojamos rungtynės, vertinamas tei­­sėjų darbas jose.

„Kiekvienas inovatyvus sprendimas, kuriuo gerinama, o ne bloginama situacija, yra sveikinti­nas. Žaidėjams pagelbės ir geltona juostelė, ku­ri užsidegs ant krepšinio lentų ir skelbs atakos laiko pabaigą. Naujasis teisėjų direktorius T.Rim­kus – aukšto lygio specialistas, puikiai iš­ma­nantis šią virtuvę ir iš teisėjų, ir iš žaidėjų pu­sės – neabejoju, profesionaliai atliks savo darbą. Džiaugiamės, kad lyga kreipia daug dėmesio į tuos dalykus, kurie kelia daugiausia diskusijų. Nors padėtis ir iki šiol nebuvo bloga, dabar bus siekiama galimiems konfliktams užbėgti už akių“, – numatytas naujoves sveikina praėjusio se­­zono bronzinės komandos Utenos „Juventus“ direktorius Eimantas Skersis.

LKL žvaigždžių savaitgalis – eksperimentinis šio sezono projektas, į viena sujungsiantis Lie­tu­vos krepšinio federacijos (LKF) taurės varžybas ir Žvaigždžių dienos renginius. O štai kita naujovė – krepšinį rodyti tuo pat metu – pirmiausia skir­ta pastovumą ir aiškumą mėgstantiems sirgaliams.

„Žiūrovams svarbus stabilus tvarkaraštis, jiems reikia žinoti, kada komandos žaidžia. Kai rung­tynės išmėtytos per visą savaitę, žiūrovai pa­siklysta, todėl mes bandysime pratinti, kad šeš­­tadieniais ir sekmadieniais 17 val. per televiziją visada bus rodomas krepšinis. Ne savaitgaliais rungtynių bus labai mažai – vos devynerios iš reguliariojo sezono numatytų 180-ies, daugiau­sia sezono pradžioje, kol komandos dar ne­žais Europos turnyruose“, – paaiškina LKL ge­ne­ralinis direktorius R.Brazauskas.

Pasikeitė ir generalinis lygos rėmėjas, juo ta­po „Tete-a-Tete“ kazino, ir transliuotojas – sa­vait­galiais reikės jungti ne LRT, o TV6 kanalą. R.Bra­zausko tikinimu, lyga buvo visiškai patenkin­ta bendradarbiavimu su ankstesniu trans­liuo­­­toju, bet nuo sausio 1-osios jame nelikus re­k­­lamos LKL būtų sunku įgyvendinti rėmėjams prisiimtus įsipareigojimus.

Prie naujovių paminėtina galimybė klubams registruoti po du krepšininkus iki 21 metų, kurie tą patį sezoną galės žaisti ir LKL, ir NKL.

Reguliarųjį LKL sezoną pradės dešimt ko­­man­dų. „Šiandien tai optimalus komandų skai­čius, kurio siekėme jau porą metų. Ma­no­me, kad tiek jų artimiausiu metu ir išliks. Antrą se­zoną vi­sos ekipos rungtyniaus keturiais ratais. Tiek rung­­tynių nėra paprasta organizuoti. Džiau­gia­mės, kad tiek pat rungtynių Lie­tuvoje žais ir stipriausios komandos, nes mū­sų žiūrovai jas labiausiai ir nori matyti“, – atkreipia dėmesį R.Bra­zaus­kas.

Ano sezono stipriausieji

Formaliai žiūrint vargu ar vasarop pasiekus fi­nišo tiesiąją kas nors sugebės įsiterpti tarp am­ži­nų finalininkų, bet tie laikai, kai visa garbės pa­kyla dar prieš sezoną būdavo rezervuota, – ir­gi praeitis. Nė neketinančioje tikslų mažinti ir šie­met šeštą kartą iš eilės LKL čempionų titulą siek­siančioje apginti Kauno komandoje šiemet prie šešių senbuvių prisidėjo du sugrįžėliai – Man­tas Kalnietis ir Martynas Pocius.

Išvykusius pernykščius legionierius pakeitė trys nauji: atakuojančiuoju gynėju ir įžaidėju ga­lin­tis žaisti pernai JAV studentų lygoje blizgėjęs kanadietis Olivieris Hanlanas, du aukštaūgiai – iš toli galintis pataikyti judrus 208 cm Aus­tra­­lijos rink­tinės puolėjas Brockas Motumas, savo trofė­jų kolekcijoje Eurolygos čempiono titulą tu­rintis graikas Ianas Vougioukas, taip pat atakuojantis gynėjas Renaldas Seibutis.

Pastaruoju metu pergalių badą kenčiančio „Lietuvos ryto“ atsakas rimtas – iš pagrindinių var­žovų „Žalgirio“ ir „Neptūno“ pervilioti Ar­tūras Gudaitis ir Deividas Gailius, kūrybingas ata­­kų organizatorius iš Argentinos Nicolas Lap­ro­vittola, snaiperiai Marius Runkauskas bei Ro­kas Giedraitis. Vicečempionus į pergales ves ir kovinio įniršio nestokojantis naujasis komandos kapitonas Antanas Kavaliauskas.

Sunkiai nuspėjamo šio LKL čempionato statusą patvirtina kontrolinės rungtynės. „Lietuvos rytas“ laimėjo visas pasirengimo sezono rungtynes, o įveikdamas „Chimki“ pelnė pirmąjį trofėjų – Vlado Garasto taurę. Sėkmingas buvo ir „Žal­girio“ parengiamasis turas, nors klubas vertėsi be penkių tikrai ne antraeilių šalies rinktinei Europos pirmenybėse atstovavusių krepšininkų.

Bet krepšinio aikštelėje ne viską lemia pavardės ir biudžetai, todėl net stipriausieji daug leng­vų pergalių kažin ar pamatuotai galėtų tikėtis.

„Jau kuris laikas lyderių rungtynės su kitomis komandomis nėra treniruotės. Tiek, kiek „Žalgiris“ su „Lietuvos rytu“ pernai pralaimėjo regulia­­riajame sezone, dar nėra buvę. Arba po lygios kovos išsigelbėjo paskutinėmis sekundėmis ir laimėjo keliais taškais“, – atkreipia dė­me­sį aną se­zo­ną ne vienas sėkmingas rung­tynes su lyderiais sužaidusio Utenos klubo direktorius E.Skersis.

R.Brazauskas primena, kad sporte visada bū­na išimčių – tuo jis ir žavus: „Didžiausius biudže­­tus turinčios komandos gali susipirkti ge­riau­­sius žaidėjus, bet pernai Utenos komanda iškovojo bronzą turėdama tikrai ne trečią tarp LKL komandų biudžetą. Tai kodėl šiemet kuri nors ekipa negalėtų iššauti? Dauguma komandų yra panašaus pajėgumo, dėl to pagrįstai šį sezoną galėtume tikėtis intrigos.“

Pasak pernai ketvirto likusio „Neptūno“ klubo direktoriaus Osvaldo Kurausko, negalėdami su lyderiais varžytis biudžetu, žaidėjai aikštelėje pranašumą gali įrodyti didesne motyvacija. Kita vertus, per pastaruosius trejus metus patys klaipėdiečiai išsikėlė kartelę aukštai, todėl žiūrovų spaudžiami turės stengtis ją išlaikyti.

E.Skersis sako, kad pernykštė Utenos krepšininkų sėkmė – ir vyrų, ir LMKL čempionėmis tapusių moterų – greičiau dėsningumas nei atsitiktinumas: „Tai ir Ute­nos rajono savivaldybės, labai prisidedančios prie mūsų miesto krepšinio finansinės gerovės, nuopelnas. Ji mums padeda susirasti rėmėjų, o kai esi finansiškai stabilus, gali jaustis geras žai­dėjas krepšinio rinkoje ir prisivilioti gana pa­jėgių krepšininkų.“

Pirmąkart klubo istorijoje bronzą iškovoję uteniškiai jaučiasi nepraradę ryšio su tikrove, todėl jiems šis sezonas yra vienas iš tų atvejų, kai komandai keliamas mažesnis tikslas nei pernai: LKL patekti į stipriausiųjų penketuką, o Eu­ropos taurės turnyre – į antrąjį etapą.

Iš pernykštės ekipos Utenoje liko vos trys žaidė­jai. „Esame realistai, žinome sa­vo biudžetą ir ko­kie tikslai yra objektyvūs bei realūs. Geriau iš­sikelti mažesnį tikslą ir pasilikti ga­li­mybę nu­ste­bin­­ti, nei atvirkščiai. Šiemet su­bū­rėme konku­ren­cin­gą ir kovingą komandą, pagaliau turime 11 lygiaverčių žaidėjų, tik gaila, kad Edgaras Sta­nionis patyrė traumą. Bet, kaip mėgs­ta sakyti mū­sų klubo prezidentas Žy­drūnas Ur­­bonas, vis tiek varžovams būsime įdomūs“, – dėsto E.Sker­sis.

Ar pavyks „Juventus“ komandai vėl pradžiuginti uteniškius, priklausys ir nuo naujojo trenerio Antano Sireikos manevrų. Ankstesniam stra­­­tegui Dainiui Adomaičiui, „Neptūno“ klu­bo direktoriaus O.Kurausko tikinimu, buvo su­teik­ta laisvė suburti komandą, kurios šio sezono tiks­las – geresnė už pernykštę galutinė pozicija.

„Pernai buvo gražių rungtynių, epizodų, tik pa­baiga ne visai pavyko. Šiemet suburta įdomi ko­manda, dirba vyrai labai gerai – tą matėme ir kon­trolinėse rungtynėse. O nepakeičiamų nėra, yra tik nepakeisti“, – paklaustas apie vie­no lyderių D.Gailiaus persikėlimą į sostinę sa­ko O.Ku­raus­­kas, pridurdamas, kad komandinėmis pa­stan­gomis ir darbu tikimasi šią netek­tį užpildyti.

Ar bus pagrįstos su naujokais Gilvydu Bi­­ru­ta, Ar­vydu Šikšniumi, Danieliu Ewingu, Jerai Gran­­tu, Travisu Baderiu siejamos viltys – ne­tru­kus pamatysime.

Vieni kitiems mins ant kulnų

Prieš įsismarkaujant naujam LKL sezonui ypač daug dėmesio sulaukia naujas senas klubas „Vy­­tautas“. Pernai į atkrintamąsias kovas ne­pa­tekę Prienų „Prienai“ nusprendė nesitai­kstyti su autsaiderio statusu, atsisveikino su devyniais žaidė­jais, pasikvietė naują seną trenerį, rado nau­­jų rė­mėjų ir gerokai sus­tiprėjo. Nė­ra abejonių, kad prieniškiai bus ka­ringi, nes jiems vadovaus ambicijų nestokojantis Virginijus Šeškus.

„Gerai, kad mūsų bijo, – nusijuokia naujosios komandos vairininkas, išgirdęs apie išankstinius kolegų nuogąstavimus. – Nauja komanda, devyni nauji žmonės, todėl labai sunku iš anksto ką nors pasakyti. Viskas išaiškės sezono metu. Mi­ni­­malūs tikslai – žaisti atkrintamosiose varžy­bo­se, o aukščiausių neįvardijame, bet stengsimės pasiekti kuo daugiau“, – atsargiai kalba V.Šeš­kus, subūręs išskirtinai lietuvišką pajėgią ekipą.

Paprašytas įvertinti būsimų priešininkų sudėtį V.Šeškus sako neabejojantis, kad tai bus vienas įdo­miausių ir stipriausių LKL sezonų: „Šiais me­tais kol kas nematau tokios komandos, pas kurią va­žiuodamas galėtum sakyti, kad tikrai laimėsim. Pas­valio, Šiaulių, Panevėžio, Alytaus, Ute­­nos, aiš­ku, ir Prienų komandos – geros ir vie­nodo lygio.“

Šiaulių komanda sezoną pasitinka gerokai at­sinaujinusi: pasikeitė aštuoni žaidėjai, tiesa, du iš jų – po ilgos pertraukos sugrįžusius Ar­tū­rą Jo­mantą ir ukrainietį milžiną Romaną Gu­me­niuką naujokais pavadinti būtų ne visai tikslu. Bus Šiauliuose ir egzotikos – iki šiol nė viename LKL klube dar nežaidė egiptiečių. Vidurio puolėjas Assemas Marei bus pirmasis.

Pasvalio ekipą ir toliau treniruosiantis Man­tas Šernius, tikėtina, galės remtis vienu rezultaty­viausių praėjusių metų NCAA lygos žaidėjų – ame­rikiečiu Dennisu Mavinu. „Pieno žvaigždės“ sutartis taip pat sudarė su Laurynu Sa­mė­nu, latviu Lauriu Blausu ir Giedriumi Staniuliu.

Šią vasarą nesnaudė Panevėžio ekipos savininkai. Įsigijus tris gynėjus iš užsienio – amerikiečius Jermaine‘ą Love’ą, Brandoną Woodą ir latvį Akselį Vairogą, iš sostinės persikėlusį Ar­tū­rą Valeiką ir ne vienam netikėtai uostamiestį į Pa­nevėžį išmainiusį Valdą Vasylių, nėra abejonių, bus tikimasi daugiau nei 11 pergalių iš 40 ga­limų reguliariajame LKL sezone.

„Dzūkija“ ir „Nevėžis“ – kol kas mįslingiausios komandos. „Dzūkiją“ sustiprino iš Kė­dai­nių persikėlęs Markusas Monroe. „Ne­vėžis“ ne­te­­ko vieno rezultatyvesnių žai­dėjų ir tre­nerio – Min­­daugą Budzi­naus­ką pakeitė Ra­mū­nas Cvirka.

„Dabar vienas kitas taškelis gali lemti, ar būsi ket­virtas, ar devintas, pateksi ar ne į at­krin­ta­mą­sias varžybas, – sako E.Skersis. – Lygis auga, bent jau žvelgiant į popierius atrodo, kad komandos bus vienodos, o rezultatai sunkiai prognozuojami, bet dėl to žiūrovams tik įdomiau.“

Kalbėdamas apie varžovų kozirius O.Ku­raus­­­kas atkreipia dėmesį į užgautas ambicijas: „Di­džiules sumas žaidėjams meta „Lietuvos rytas“, „Žalgiris“, kaip visada, galingas, kitos ko­­­­mandos irgi stipriai pasitempusios – laukia ne­nuspėjamas čempionatas. Labai įdomi „Liet­kabelio“ komplektacija, „Šiauliai“ laimėjo turnyrą Lenkijoje, „Pieno žvaigždės“ su jaunu perspektyviu treneriu M.Šerniumi dar parodys, ką gali, Kėdainiuose buvo tyla, bet, vos susirinkusi, komanda nugalėjo Panevėžio „Liet­ka­be­lį“, Prienai atgijo – V.Šeškus vėl kupinas ambicijų, todėl laukia ypač sunkus sezonas.“

Kaip vieno variklių – ambicijų – nelinkęs nu­ra­šyti ir „Juventus“ klubo direktorius. „Kyla ne tik krepšinio lygis, bet ir ambicijos, ypač ma­žes­nių miestelių, kaip antai Pasvalio, Prienų. Jos ran­da įmonių rėmėjų ir kelia nacionalinio krepši­nio lygį. Šiemet Lietuvos rinktinė Eu­ro­pos čem­­pionate laimėjo sidabrą turėdama septynis LKL žaidėjus – tai irgi įrodymas, koks aukštas da­­bar yra LKL lygis“, – atkreipia dėmesį E.Sker­sis.

2015–2016 m. sezono LKL komandos (žaidėjo numeris, vardas, pavardė, pozicija, ūgis, svoris, gimimo data)

Kauno „Žalgiris“

Gintaras Krapikas – vyriausiasis treneris

Šarūnas Jasikevičius – treneris

Darius Songaila – treneris

Evaldas Beržininkaitis – treneris skautas

Nerijus Navickas – fizinio rengimo treneris

Justinas Grainys – fizinio rengimo treneris

3 Siimas Sanderis Vene         puolėjas   203 cm     97 kg      1990 11 12

4 Lukas Lekavičius   gynėjas    180 cm     76 kg      1994 03 30

7 Martynas Pocius    gynėjas    196 cm     89 kg      1986 04 28

9 Mantas Kalnietis   gynėjas    195 cm     92 kg      1986 09 06

10 Renaldas Seibutis gynėjas    198 cm     82 kg      1985 07 30

12 Brockas Motumas   puolėjas   208 cm     111 kg     1990 10 16

13 Paulius Jankūnas  puolėjas   205 cm     107 kg     1984 04 29

14 Ianas Vougioukas  vid. puolėjas         211 cm     122 kg     1985 05 31

15 Robertas Javtokas vid. puolėjas         211 cm     117 kg     1980 03 20

19 Vytenis Lipkevičius         puolėjas   198 cm     98 kg      1989 05 19

20 Kasparas Vecvagaras         gynėjas    193 cm     83 kg      1993 08 03

21 Olivieris Hanlanas          gynėjas    193 cm     86 kg      1993 02 15

92 Edgaras Ulanovas  puolėjas   196 cm     94 kg      1992 01 07

 

Vilniaus „Lietuvos rytas“

Marcelo Nicola – vyriausiasis treneris

Aurimas Jasilionis – trenerio asistentas

Alberto Blanco – trenerio asistentas

Martas Skrabulis – fizinio rengimo treneris

 

7 Adas Juškevičius   gynėjas    194 cm     90 kg      1989 01 03

8 Mindaugas Lukauskis          puolėjas   198 cm     90 kg      1979 05 19

9 Aistis Pilauskas   gynėjas    188 cm     80 kg      1998 04 08

10 Nicolas Laprovittola        gynėjas    188 cm     88 kg      1990 01 31

12 Kšištofas Lavrinovičius     puolėjas  209 cm     110 kg     1979 11 01

13 Deividas Gailius  puolėjas   200 cm     92 kg      1988 04 26

14 Gediminas Orelikas          puolėjas   200 cm     105 kg     1990 05 14

19 Žygimantas Janavičius       gynėjas    193 cm     80 kg      1989 02 20

21 Antanas Kavaliauskas        vid. puolėjas         208 cm     114 kg     1984 09 19

22 Marius Runkauskas gynėjas    189 cm     85 kg      1986 05 20

23 Edvinas Šeškus    gynėjas    196 cm     80 kg      1995 03 10

27 Julius Jucikas    vid. puolėjas         205 cm     107 kg     1989 10 20

31 Rokas Giedraitis  gynėjas    200 cm     88 kg      1992 08 16

33 Artūras Gudaitis  vid. puolėjas         208 cm     115 kg     1993 06 19

 

Utenos „Juventus“

Antanas Sireika – vyriausiasis treneris

Žydrūnas Urbonas – treneris

Mantas Saliamonas – fizinio rengimo treneris

 

 

 

5 Edgaras Stanionis  puolėjas   194 cm     93 kg      1988 02 24

6         Arminas Urbutis      vid. puolėjas         206 cm     100 kg     1986 05 15

7         Aidas Viskontas      gynėjas    185 cm     75 kg      1986 05 21

9         Martynas Linkevičius puolėjas   197 cm     93 kg      1985 12 08

11 Edgaras Želionis  vid. puolėjas         207 cm     97 kg      1989 06 04

12        Saulius Kulvietis    puolėjas   206 cm     100 kg     1991 02 14

14        Paulius Petrilevičius puolėjas   200 cm     86 kg      1991 03 23

21        Egidijus Dimša       vid. puolėjas         205 cm     95 kg      1985 04 01

22 Spenceris Butterfieldas     gynėjas    191 cm     93 kg      1992 10 11

33 Rolandas Alijevas gynėjas    195 cm     85 kg      1985 01 20

40 Chavaughnas Lewisas         puolėjas   196 cm     81 kg      1993 02 01

Klaipėdos „Neptūnas“

Dainius Adomaitis – vyr. treneris

Mindaugas Brazys – trenerio asistentas

Benas Kentra – fizinio rengimo treneris

 

 

3 Danielis Ewingas   gynėjas    191 cm     84 kg      1983 03 26

6 Arvydas Šikšnius   puolėjas   196 cm     94 kg      1987 10 10

7 Martynas Mažeika   gynėjas    193 cm     100 kg     1985 01 29

8 Mindaugas Girdžiūnas         gynėjas    189 cm     86 kg      1989 01 20

9 Raidas Nacius      puolėjas   198 cm     93 kg      1991 12 30

13 Travisas Baderis  gynėjas    196 cm     86 kg      1991 07 02

15 Vytautas Šarakauskas        vid. puolėjas         205 cm     108 kg     1982 02 08

21 Simas Galdikas    vid. puolėjas         205 cm     118 kg     1987 01 03

41 Donatas Zavackas puolėjas   203 cm     109 kg     1980 04 20

51 Arnas Butkevičius puolėjas   197 cm     93 kg      1992 10 22

45 Jerai Grantas     vid. puolėjas         203 cm     100 kg     1989 01 10

49 Gilvydas Biruta   puolėjas   203 cm     107 kg     1991 10 10

 

Prienų-Birštono „Vytautas“

Virginijus Šeškus – vyriausiasis treneris

Mindaugas Arlauskas – treneris

Marius Leonavičius – fizinio rengimo treneris

 

 

 

26 Povilas Butkevičius         vid. puolėjas         203 cm     112 kg     1987 09 26

43 Linas Lekavičius  gynėjas    180 cm     85 kg      1984 11 29

22 Domantas Šeškus   gynėjas    180 cm     75 kg      1992 12 02

12 Šarūnas Vasiliauskas        gynėjas    188 cm     80 kg      1989 03 27

4 Kajus Okmanas      gynėjas    185 cm     82 kg      1995 08 24

6 Vilmantas Dilys    puolėjas   208 cm     100 kg     1987 10 06

7 Laimonas Kisielius puolėjas   203 cm     100 kg     1985 01 24

8 Vytautas Šulskis   puolėjas   200 cm     98 kg      1988 08 08

9 Gytis Sirutavičius gynėjas    195 cm     86 kg      1983 01 12

10 Paulius Ivanauskas          gynėjas    195 cm     82 kg      1987 04 24

14 Vaidas Čepukaitis vid. puolėjas         207 cm     108 kg     1989 05 16

32 Tomas Michnevičius          puolėjas   196 cm     93 kg      1994 03 07

 

Šiaulių „Šiauliai“

Gediminas Petrauskas – vyriausiasis treneris

Vaidas Pauliukėnas – treneris

Mantas Valčiukaitis – fizinio rengimo treneris

 

 

0 Mike‘as Scottas    gynėjas    183 cm     77 kg      1993 08 10

4 Paulius Dambrauskas          gynėjas    191 cm     85 kg      1991 12 16

6 Eivydas Mološčiakas          gynėjas    187 cm     75 kg      1993 01 27

7 Karolis Guščikas   puolėjas   207 cm     94 kg      1992 05 20

8 Gintaras Leonavičius         gynėjas    194 cm     84 kg      1983 10 29

10 Modestas Kumpys   gynėjas    194 cm     87 kg      1991 07 02

11 Romanas Gumeniukas          vid. puolėjas         220 cm     120 kg     1987 09 19

14 Daishonas Knightas          gynėjas    196 cm     85 kg      1991 04 20

21 Artūras Jomantas  puolėjas   200 cm     98 kg      1985 05 04

23 Dave‘as Dudzinsky puolėjas   205 cm     113 kg     1992 05 26

30 Arūnas Sajavičius gynėjas    195 cm     87 kg      1995 02 02

50 Assemas Marei     vid. puolėjas         206 cm     113 kg     1992 06 16

 

Panevėžio „Lietkabelis“

Gintaras Kadžiulis – vyriausiasis treneris

Egidijus Ženevičius – treneris

Robertinas Vilimas – fizinio rengimo treneris

 

 

6 Jermaine‘as Love’as          gynėjas    190 cm     80 kg      1989 03 27

7 Lukas Aukštikalnis gynėjas    196 cm     80 kg      1995 08 19

10 Gediminas Žalalis puolėjas   205 cm     90 kg      1995 01 21

11 Artūras Valeika   vid. puolėjas         207 cm     100 kg     1985 08 11

16 Jurica Žuza       vid. puolėjas         206 cm     105 kg     1978 04 04

21 Mantas Kazonas    puolėjas   202 cm     92 kg      1989 06 06

22 Julius Kazakauskas          puolėjas   196 cm     98 kg      1990 12 20

30 Brandonas Woodas  gynėjas   189 cm     86 kg      1989 01 05

33 Akselis Vairogas  gynėjas    194 cm     80 kg      1988 04 21

42 Valdas Vasylius   puolėjas   203 cm     90 kg      1983 09 03

77 Arnas Labuckas    puolėjas   203 cm     98 kg      1987 12 28

 

Pasvalio „Pieno žvaigždės“

Mantas Šernius – vyriausiasis treneris

Tomas Rinkevičius – treneris

Kęstutis Mačėnas – fizinio rengimo treneris

 

 

5 Justas Tamulis     puolėjas   196 cm     86 kg      1994 07 12

7 Laurynas Samėnas   gynėjas    192 cm     82 kg      1988 10 12

11 Paulius Petrikonis          puolėjas   202 cm     103 kg     1998 03 11

12 Žygimantas Skučas puolėjas   201 cm     103 kg     1992 03 18

13 Osvaldas Olisevičius        puolėjas   200 cm     92 kg      1993 01 10

19 Lauris Blausas    vid. puolėjas         207 cm     108 kg     1990 02 16

18 Andriyus Agofonovas         vid. puolėjas         208 cm     109 kg     1986 05 07

21 Giedrius Staniulis          puolėjas   205 cm     91 kg      1991 04 16

22 Dennisas Mavinas  gynėjas    191 cm     83 kg      1991 12 09

23 Ramone‘as Moore’as          gynėjas    193 cm     86 kg      1989 03 27

77 Jokūbas Gintvainis          gynėjas    191 cm     80 kg      1994 07 25

 

Kėdainių „Nevėžis“

Ramūnas Cvirka – vyriausiasis treneris

Tomas Stankevičius – treneris

 

 

5 Saah Nimley        gynėjas    175 cm     74 kg      1993 06 03

6 Paulius Semaška    gynėjas    185 cm     79 kg      1993 01 14

8 Vaidotas Volkus    puolėjas   203 cm     100 kg     1985 05 21

9 Darius Gvezdauskas gynėjas    191 cm     89 kg      1988 07 04

10 Rokas Grinius     vid. puolėjas         204 cm     100 kg     1988 06 22

11 Ernestas Ežerskis gynėjas    195 cm     95 kg      1987 05 05

12 George‘as Jgerenaja         vid. puolėjas         207 cm     115 kg     1990 10 09

13 Tomas Gaidamavičius         gynėjas    191 cm     90 kg      1982 07 19

15 Simonas Kymantas  vid. puolėjas         213 cm     120 kg     1995 07 21

22 Arminas Kelmelis  gynėjas    194 cm     85 kg      1994 02 21

31 Tayloras Kingas   puolėjas   203 cm     100 kg     1988 05 30

33 Andrius Aleksandrovas       gynėjas    198 cm     97 kg      1986 0106

41 Grantas Kendallas Johnsonas gynėjas    195 cm     95 kg      1990 03 11

 

 

Alytaus „Dzūkija“

Andrejus Urlepas – vyriausiasis treneris

Zoranas Čarapičius – treneris

Karolis Marcinkevičius – treneris

Mindaugas Jaruševičius – treneris

 

 

15 Giedrius Gustas   gynėjas    190 cm     80 kg      1980 03 04

11 Paulius Danisevičius        gynėjas    178 cm     68 kg      1995 01 11

2 Antonas Kobylinski puolėjas   195 cm     87 kg      1994 05 26

7 Martynas Paliukėnas          gynėjas    193 cm     85 kg      1993 09 14

9 Rytis Juknevičius  gynėjas    187 cm     75 kg      1993 12 15

8 Nerijus Varnelis   puolėjas   201 cm     100 kg     1978 04 13

23 Tomas Urbonas     vid. puolėjas         217 cm     110 kg     1992 03 27

13 Osvaldas Mačernis puolėjas   200 cm     98 kg      1982 05 30

16 Adamas Lapeta     vid. puolėjas         217 cm     129 kg     1987 11 09

5 Edgaras Švelginas  gynėjas    185 cm     80 kg      1995 02 18

4 Markusas Monroe    gynėjas    188 cm     79 kg      1989 09 23

10 Laurynas Mikalauskas        puolėjas   205 cm     110 kg     1985 10 02

 

LKL kelia kartelę aukštyn

Trečiadienį prasidėjusiame 23-iajame LKL sezone – bent septynios naujovės: atsirado klubų licencijavimo tvarka, pasirinkta nauja televizija, naujas generalinis rėmėjas, nauja teisėjų direktoriaus pareigybė, tobulesnė skubaus vaizdo kartojimo sistema, kitokia LKL žvaigždžių diena, su LKF taurės varžybomis virsianti ištisu žvaigždžių savaitgaliu, ir naujas, bet visą sezoną tas pats krepšiniui skirtas laikas – kiekvieną savaitgalį penktą valandą popiet.

Inga NECELIENĖ

Žvelgiant į komandų sudėtis ir biudžetus pa­grindiniai LKL lyderiai aiškūs kaip vi­sada – Kauno „Žalgiris“ ir Vilniaus „Lie­tu­vos rytas“. Bet jau pernai lygos vidutiniokai įro­dė, kad LKL turnyre grandų ekipų treniruočių ir antrosios sudėties žaidimo laikas rungtynių metu, regis, negrįžtamai praėjo.

 

Optimalus dešimtukas

Atsiradusi klubų licencijavimo sistema svarbi dviem minimaliais reikalavimais – dokumentais pa­grįstu bent 300 tūkst. eurų biudžetu (atmetus tu­rimas skolas) ir 1200 sėdimų žiūrovų vietų na­mų arenoje. Teisėjų direktoriaus pareigos, patikė­tos Tomui Rimkui, numatytos ne dėl to, kad LKL būtų sunku atsiginti besiskundžiančiųjų pras­tu ar­bitrų darbu, bet siekiant žengti koja ko­jon su stipriausiomis lygomis, padėti kelti krepšinio arbitrų kvalifikaciją ir suteikti jiems progą tobulėti.

„Mes turėjome galimybę peržiūrėti ginčytinus epizodus – atsukdavome rungtynių metu filmuo­jamą vaizdo medžiagą, bet dabar abejotiniems mo­mentams peržiūrėti naudosime specia­liai su­kurtą skubaus vaizdo kartojimo sistemą. Taip in­vestuojame į pagalbą teisėjams, kai spren­džiamas rungtynių nugalėtojų klausimas, ir siekiame galimoms klaidoms užbėgti už akių. Vi­sada turime būti tinkamai pasiruošę išspręsti tokius epizodus“, – sako ypač gerai šią pagalbą suprantantis vienas garsiausių šalies teisėjų, dabartinis LKL generalinis direktorius Ro­mual­das Brazauskas.

Taip pat bus sudaryta teisėjų tobulinimo pro­grama, analizuojamos rungtynės, vertinamas tei­­sėjų darbas jose.

„Kiekvienas inovatyvus sprendimas, kuriuo gerinama, o ne bloginama situacija, yra sveikinti­nas. Žaidėjams pagelbės ir geltona juostelė, ku­ri užsidegs ant krepšinio lentų ir skelbs atakos laiko pabaigą. Naujasis teisėjų direktorius T.Rim­kus – aukšto lygio specialistas, puikiai iš­ma­nantis šią virtuvę ir iš teisėjų, ir iš žaidėjų pu­sės – neabejoju, profesionaliai atliks savo darbą. Džiaugiamės, kad lyga kreipia daug dėmesio į tuos dalykus, kurie kelia daugiausia diskusijų. Nors padėtis ir iki šiol nebuvo bloga, dabar bus siekiama galimiems konfliktams užbėgti už akių“, – numatytas naujoves sveikina praėjusio se­­zono bronzinės komandos Utenos „Juventus“ direktorius Eimantas Skersis.

LKL žvaigždžių savaitgalis – eksperimentinis šio sezono projektas, į viena sujungsiantis Lie­tu­vos krepšinio federacijos (LKF) taurės varžybas ir Žvaigždžių dienos renginius. O štai kita naujovė – krepšinį rodyti tuo pat metu – pirmiausia skir­ta pastovumą ir aiškumą mėgstantiems sirgaliams.

„Žiūrovams svarbus stabilus tvarkaraštis, jiems reikia žinoti, kada komandos žaidžia. Kai rung­tynės išmėtytos per visą savaitę, žiūrovai pa­siklysta, todėl mes bandysime pratinti, kad šeš­­tadieniais ir sekmadieniais 17 val. per televiziją visada bus rodomas krepšinis. Ne savaitgaliais rungtynių bus labai mažai – vos devynerios iš reguliariojo sezono numatytų 180-ies, daugiau­sia sezono pradžioje, kol komandos dar ne­žais Europos turnyruose“, – paaiškina LKL ge­ne­ralinis direktorius R.Brazauskas.

Pasikeitė ir generalinis lygos rėmėjas, juo ta­po „Tete-a-Tete“ kazino, ir transliuotojas – sa­vait­galiais reikės jungti ne LRT, o TV6 kanalą. R.Bra­zausko tikinimu, lyga buvo visiškai patenkin­ta bendradarbiavimu su ankstesniu trans­liuo­­­toju, bet nuo sausio 1-osios jame nelikus re­k­­lamos LKL būtų sunku įgyvendinti rėmėjams prisiimtus įsipareigojimus.

Prie naujovių paminėtina galimybė klubams registruoti po du krepšininkus iki 21 metų, kurie tą patį sezoną galės žaisti ir LKL, ir NKL.

Reguliarųjį LKL sezoną pradės dešimt ko­­man­dų. „Šiandien tai optimalus komandų skai­čius, kurio siekėme jau porą metų. Ma­no­me, kad tiek jų artimiausiu metu ir išliks. Antrą se­zoną vi­sos ekipos rungtyniaus keturiais ratais. Tiek rung­­tynių nėra paprasta organizuoti. Džiau­gia­mės, kad tiek pat rungtynių Lie­tuvoje žais ir stipriausios komandos, nes mū­sų žiūrovai jas labiausiai ir nori matyti“, – atkreipia dėmesį R.Bra­zaus­kas.

 

Ano sezono stipriausieji

Formaliai žiūrint vargu ar vasarop pasiekus fi­nišo tiesiąją kas nors sugebės įsiterpti tarp am­ži­nų finalininkų, bet tie laikai, kai visa garbės pa­kyla dar prieš sezoną būdavo rezervuota, – ir­gi praeitis. Nė neketinančioje tikslų mažinti ir šie­met šeštą kartą iš eilės LKL čempionų titulą siek­siančioje apginti Kauno komandoje šiemet prie šešių senbuvių prisidėjo du sugrįžėliai – Man­tas Kalnietis ir Martynas Pocius.

Išvykusius pernykščius legionierius pakeitė trys nauji: atakuojančiuoju gynėju ir įžaidėju ga­lin­tis žaisti pernai JAV studentų lygoje blizgėjęs kanadietis Olivieris Hanlanas, du aukštaūgiai – iš toli galintis pataikyti judrus 208 cm Aus­tra­­lijos rink­tinės puolėjas Brockas Motumas, savo trofė­jų kolekcijoje Eurolygos čempiono titulą tu­rintis graikas Ianas Vougioukas, taip pat atakuojantis gynėjas Renaldas Seibutis.

Pastaruoju metu pergalių badą kenčiančio „Lietuvos ryto“ atsakas rimtas – iš pagrindinių var­žovų „Žalgirio“ ir „Neptūno“ pervilioti Ar­tūras Gudaitis ir Deividas Gailius, kūrybingas ata­­kų organizatorius iš Argentinos Nicolas Lap­ro­vittola, snaiperiai Marius Runkauskas bei Ro­kas Giedraitis. Vicečempionus į pergales ves ir kovinio įniršio nestokojantis naujasis komandos kapitonas Antanas Kavaliauskas.

Sunkiai nuspėjamo šio LKL čempionato statusą patvirtina kontrolinės rungtynės. „Lietuvos rytas“ laimėjo visas pasirengimo sezono rungtynes, o įveikdamas „Chimki“ pelnė pirmąjį trofėjų – Vlado Garasto taurę. Sėkmingas buvo ir „Žal­girio“ parengiamasis turas, nors klubas vertėsi be penkių tikrai ne antraeilių šalies rinktinei Europos pirmenybėse atstovavusių krepšininkų.

Bet krepšinio aikštelėje ne viską lemia pavardės ir biudžetai, todėl net stipriausieji daug leng­vų pergalių kažin ar pamatuotai galėtų tikėtis.

„Jau kuris laikas lyderių rungtynės su kitomis komandomis nėra treniruotės. Tiek, kiek „Žalgiris“ su „Lietuvos rytu“ pernai pralaimėjo regulia­­riajame sezone, dar nėra buvę. Arba po lygios kovos išsigelbėjo paskutinėmis sekundėmis ir laimėjo keliais taškais“, – atkreipia dė­me­sį aną se­zo­ną ne vienas sėkmingas rung­tynes su lyderiais sužaidusio Utenos klubo direktorius E.Skersis.

R.Brazauskas primena, kad sporte visada bū­na išimčių – tuo jis ir žavus: „Didžiausius biudže­­tus turinčios komandos gali susipirkti ge­riau­­sius žaidėjus, bet pernai Utenos komanda iškovojo bronzą turėdama tikrai ne trečią tarp LKL komandų biudžetą. Tai kodėl šiemet kuri nors ekipa negalėtų iššauti? Dauguma komandų yra panašaus pajėgumo, dėl to pagrįstai šį sezoną galėtume tikėtis intrigos.“

Pasak pernai ketvirto likusio „Neptūno“ klubo direktoriaus Osvaldo Kurausko, negalėdami su lyderiais varžytis biudžetu, žaidėjai aikštelėje pranašumą gali įrodyti didesne motyvacija. Kita vertus, per pastaruosius trejus metus patys klaipėdiečiai išsikėlė kartelę aukštai, todėl žiūrovų spaudžiami turės stengtis ją išlaikyti.

E.Skersis sako, kad pernykštė Utenos krepšininkų sėkmė – ir vyrų, ir LMKL čempionėmis tapusių moterų – greičiau dėsningumas nei atsitiktinumas: „Tai ir Ute­nos rajono savivaldybės, labai prisidedančios prie mūsų miesto krepšinio finansinės gerovės, nuopelnas. Ji mums padeda susirasti rėmėjų, o kai esi finansiškai stabilus, gali jaustis geras žai­dėjas krepšinio rinkoje ir prisivilioti gana pa­jėgių krepšininkų.“

Pirmąkart klubo istorijoje bronzą iškovoję uteniškiai jaučiasi nepraradę ryšio su tikrove, todėl jiems šis sezonas yra vienas iš tų atvejų, kai komandai keliamas mažesnis tikslas nei pernai: LKL patekti į stipriausiųjų penketuką, o Eu­ropos taurės turnyre – į antrąjį etapą.

Iš pernykštės ekipos Utenoje liko vos trys žaidė­jai. „Esame realistai, žinome sa­vo biudžetą ir ko­kie tikslai yra objektyvūs bei realūs. Geriau iš­sikelti mažesnį tikslą ir pasilikti ga­li­mybę nu­ste­bin­­ti, nei atvirkščiai. Šiemet su­bū­rėme konku­ren­cin­gą ir kovingą komandą, pagaliau turime 11 lygiaverčių žaidėjų, tik gaila, kad Edgaras Sta­nionis patyrė traumą. Bet, kaip mėgs­ta sakyti mū­sų klubo prezidentas Žy­drūnas Ur­­bonas, vis tiek varžovams būsime įdomūs“, – dėsto E.Sker­sis.

Ar pavyks „Juventus“ komandai vėl pradžiuginti uteniškius, priklausys ir nuo naujojo trenerio Antano Sireikos manevrų. Ankstesniam stra­­­tegui Dainiui Adomaičiui, „Neptūno“ klu­bo direktoriaus O.Kurausko tikinimu, buvo su­teik­ta laisvė suburti komandą, kurios šio sezono tiks­las – geresnė už pernykštę galutinė pozicija.

„Pernai buvo gražių rungtynių, epizodų, tik pa­baiga ne visai pavyko. Šiemet suburta įdomi ko­manda, dirba vyrai labai gerai – tą matėme ir kon­trolinėse rungtynėse. O nepakeičiamų nėra, yra tik nepakeisti“, – paklaustas apie vie­no lyderių D.Gailiaus persikėlimą į sostinę sa­ko O.Ku­raus­­kas, pridurdamas, kad komandinėmis pa­stan­gomis ir darbu tikimasi šią netek­tį užpildyti.

Ar bus pagrįstos su naujokais Gilvydu Bi­­ru­ta, Ar­vydu Šikšniumi, Danieliu Ewingu, Jerai Gran­­tu, Travisu Baderiu siejamos viltys – ne­tru­kus pamatysime.

 

Vieni kitiems mins ant kulnų

Prieš įsismarkaujant naujam LKL sezonui ypač daug dėmesio sulaukia naujas senas klubas „Vy­­tautas“. Pernai į atkrintamąsias kovas ne­pa­tekę Prienų „Prienai“ nusprendė nesitai­kstyti su autsaiderio statusu, atsisveikino su devyniais žaidė­jais, pasikvietė naują seną trenerį, rado nau­­jų rė­mėjų ir gerokai sus­tiprėjo. Nė­ra abejonių, kad prieniškiai bus ka­ringi, nes jiems vadovaus ambicijų nestokojantis Virginijus Šeškus.

„Gerai, kad mūsų bijo, – nusijuokia naujosios komandos vairininkas, išgirdęs apie išankstinius kolegų nuogąstavimus. – Nauja komanda, devyni nauji žmonės, todėl labai sunku iš anksto ką nors pasakyti. Viskas išaiškės sezono metu. Mi­ni­­malūs tikslai – žaisti atkrintamosiose varžy­bo­se, o aukščiausių neįvardijame, bet stengsimės pasiekti kuo daugiau“, – atsargiai kalba V.Šeš­kus, subūręs išskirtinai lietuvišką pajėgią ekipą.

Paprašytas įvertinti būsimų priešininkų sudėtį V.Šeškus sako neabejojantis, kad tai bus vienas įdo­miausių ir stipriausių LKL sezonų: „Šiais me­tais kol kas nematau tokios komandos, pas kurią va­žiuodamas galėtum sakyti, kad tikrai laimėsim. Pas­valio, Šiaulių, Panevėžio, Alytaus, Ute­­nos, aiš­ku, ir Prienų komandos – geros ir vie­nodo lygio.“

Šiaulių komanda sezoną pasitinka gerokai at­sinaujinusi: pasikeitė aštuoni žaidėjai, tiesa, du iš jų – po ilgos pertraukos sugrįžusius Ar­tū­rą Jo­mantą ir ukrainietį milžiną Romaną Gu­me­niuką naujokais pavadinti būtų ne visai tikslu. Bus Šiauliuose ir egzotikos – iki šiol nė viename LKL klube dar nežaidė egiptiečių. Vidurio puolėjas Assemas Marei bus pirmasis.

Pasvalio ekipą ir toliau treniruosiantis Man­tas Šernius, tikėtina, galės remtis vienu rezultaty­viausių praėjusių metų NCAA lygos žaidėjų – ame­rikiečiu Dennisu Mavinu. „Pieno žvaigždės“ sutartis taip pat sudarė su Laurynu Sa­mė­nu, latviu Lauriu Blausu ir Giedriumi Staniuliu.

Šią vasarą nesnaudė Panevėžio ekipos savininkai. Įsigijus tris gynėjus iš užsienio – amerikiečius Jermaine‘ą Love’ą, Brandoną Woodą ir latvį Akselį Vairogą, iš sostinės persikėlusį Ar­tū­rą Valeiką ir ne vienam netikėtai uostamiestį į Pa­nevėžį išmainiusį Valdą Vasylių, nėra abejonių, bus tikimasi daugiau nei 11 pergalių iš 40 ga­limų reguliariajame LKL sezone.

„Dzūkija“ ir „Nevėžis“ – kol kas mįslingiausios komandos. „Dzūkiją“ sustiprino iš Kė­dai­nių persikėlęs Markusas Monroe. „Ne­vėžis“ ne­te­­ko vieno rezultatyvesnių žai­dėjų ir tre­nerio – Min­­daugą Budzi­naus­ką pakeitė Ra­mū­nas Cvirka.

„Dabar vienas kitas taškelis gali lemti, ar būsi ket­virtas, ar devintas, pateksi ar ne į at­krin­ta­mą­sias varžybas, – sako E.Skersis. – Lygis auga, bent jau žvelgiant į popierius atrodo, kad komandos bus vienodos, o rezultatai sunkiai prognozuojami, bet dėl to žiūrovams tik įdomiau.“

Kalbėdamas apie varžovų kozirius O.Ku­raus­­­kas atkreipia dėmesį į užgautas ambicijas: „Di­džiules sumas žaidėjams meta „Lietuvos rytas“, „Žalgiris“, kaip visada, galingas, kitos ko­­­­mandos irgi stipriai pasitempusios – laukia ne­nuspėjamas čempionatas. Labai įdomi „Liet­kabelio“ komplektacija, „Šiauliai“ laimėjo turnyrą Lenkijoje, „Pieno žvaigždės“ su jaunu perspektyviu treneriu M.Šerniumi dar parodys, ką gali, Kėdainiuose buvo tyla, bet, vos susirinkusi, komanda nugalėjo Panevėžio „Liet­ka­be­lį“, Prienai atgijo – V.Šeškus vėl kupinas ambicijų, todėl laukia ypač sunkus sezonas.“

Kaip vieno variklių – ambicijų – nelinkęs nu­ra­šyti ir „Juventus“ klubo direktorius. „Kyla ne tik krepšinio lygis, bet ir ambicijos, ypač ma­žes­nių miestelių, kaip antai Pasvalio, Prienų. Jos ran­da įmonių rėmėjų ir kelia nacionalinio krepši­nio lygį. Šiemet Lietuvos rinktinė Eu­ro­pos čem­­pionate laimėjo sidabrą turėdama septynis LKL žaidėjus – tai irgi įrodymas, koks aukštas da­­bar yra LKL lygis“, – atkreipia dėmesį E.Sker­sis.

2015–2016 m. sezono LKL komandos (žaidėjo numeris, vardas, pavardė, pozicija, ūgis, svoris, gimimo data)

Kauno „Žalgiris“

Gintaras Krapikas – vyriausiasis treneris

Šarūnas Jasikevičius – treneris

Darius Songaila – treneris

Evaldas Beržininkaitis – treneris skautas

Nerijus Navickas – fizinio rengimo treneris

Justinas Grainys – fizinio rengimo treneris

3 Siimas Sanderis Vene         puolėjas   203 cm     97 kg      1990 11 12

4 Lukas Lekavičius   gynėjas    180 cm     76 kg      1994 03 30

7 Martynas Pocius    gynėjas    196 cm     89 kg      1986 04 28

9 Mantas Kalnietis   gynėjas    195 cm     92 kg      1986 09 06

10 Renaldas Seibutis gynėjas    198 cm     82 kg      1985 07 30

12 Brockas Motumas   puolėjas   208 cm     111 kg     1990 10 16

13 Paulius Jankūnas  puolėjas   205 cm     107 kg     1984 04 29

14 Ianas Vougioukas  vid. puolėjas         211 cm     122 kg     1985 05 31

15 Robertas Javtokas vid. puolėjas         211 cm     117 kg     1980 03 20

19 Vytenis Lipkevičius         puolėjas   198 cm     98 kg      1989 05 19

20 Kasparas Vecvagaras         gynėjas    193 cm     83 kg      1993 08 03

21 Olivieris Hanlanas          gynėjas    193 cm     86 kg      1993 02 15

92 Edgaras Ulanovas  puolėjas   196 cm     94 kg      1992 01 07

 

Vilniaus „Lietuvos rytas“

Marcelo Nicola – vyriausiasis treneris

Aurimas Jasilionis – trenerio asistentas

Alberto Blanco – trenerio asistentas

Martas Skrabulis – fizinio rengimo treneris

 

7 Adas Juškevičius   gynėjas    194 cm     90 kg      1989 01 03

8 Mindaugas Lukauskis          puolėjas   198 cm     90 kg      1979 05 19

9 Aistis Pilauskas   gynėjas    188 cm     80 kg      1998 04 08

10 Nicolas Laprovittola        gynėjas    188 cm     88 kg      1990 01 31

12 Kšištofas Lavrinovičius     puolėjas  209 cm     110 kg     1979 11 01

13 Deividas Gailius  puolėjas   200 cm     92 kg      1988 04 26

14 Gediminas Orelikas          puolėjas   200 cm     105 kg     1990 05 14

19 Žygimantas Janavičius       gynėjas    193 cm     80 kg      1989 02 20

21 Antanas Kavaliauskas        vid. puolėjas         208 cm     114 kg     1984 09 19

22 Marius Runkauskas gynėjas    189 cm     85 kg      1986 05 20

23 Edvinas Šeškus    gynėjas    196 cm     80 kg      1995 03 10

27 Julius Jucikas    vid. puolėjas         205 cm     107 kg     1989 10 20

31 Rokas Giedraitis  gynėjas    200 cm     88 kg      1992 08 16

33 Artūras Gudaitis  vid. puolėjas         208 cm     115 kg     1993 06 19

 

Utenos „Juventus“

Antanas Sireika – vyriausiasis treneris

Žydrūnas Urbonas – treneris

Mantas Saliamonas – fizinio rengimo treneris

 

 

 

5 Edgaras Stanionis  puolėjas   194 cm     93 kg      1988 02 24

6         Arminas Urbutis      vid. puolėjas         206 cm     100 kg     1986 05 15

7         Aidas Viskontas      gynėjas    185 cm     75 kg      1986 05 21

9         Martynas Linkevičius puolėjas   197 cm     93 kg      1985 12 08

11 Edgaras Želionis  vid. puolėjas         207 cm     97 kg      1989 06 04

12        Saulius Kulvietis    puolėjas   206 cm     100 kg     1991 02 14

14        Paulius Petrilevičius puolėjas   200 cm     86 kg      1991 03 23

21        Egidijus Dimša       vid. puolėjas         205 cm     95 kg      1985 04 01

22 Spenceris Butterfieldas     gynėjas    191 cm     93 kg      1992 10 11

33 Rolandas Alijevas gynėjas    195 cm     85 kg      1985 01 20

40 Chavaughnas Lewisas         puolėjas   196 cm     81 kg      1993 02 01

Klaipėdos „Neptūnas“

Dainius Adomaitis – vyr. treneris

Mindaugas Brazys – trenerio asistentas

Benas Kentra – fizinio rengimo treneris

 

 

3 Danielis Ewingas   gynėjas    191 cm     84 kg      1983 03 26

6 Arvydas Šikšnius   puolėjas   196 cm     94 kg      1987 10 10

7 Martynas Mažeika   gynėjas    193 cm     100 kg     1985 01 29

8 Mindaugas Girdžiūnas         gynėjas    189 cm     86 kg      1989 01 20

9 Raidas Nacius      puolėjas   198 cm     93 kg      1991 12 30

13 Travisas Baderis  gynėjas    196 cm     86 kg      1991 07 02

15 Vytautas Šarakauskas        vid. puolėjas         205 cm     108 kg     1982 02 08

21 Simas Galdikas    vid. puolėjas         205 cm     118 kg     1987 01 03

41 Donatas Zavackas puolėjas   203 cm     109 kg     1980 04 20

51 Arnas Butkevičius puolėjas   197 cm     93 kg      1992 10 22

45 Jerai Grantas     vid. puolėjas         203 cm     100 kg     1989 01 10

49 Gilvydas Biruta   puolėjas   203 cm     107 kg     1991 10 10

 

Prienų-Birštono „Vytautas“

Virginijus Šeškus – vyriausiasis treneris

Mindaugas Arlauskas – treneris

Marius Leonavičius – fizinio rengimo treneris

 

 

 

26 Povilas Butkevičius         vid. puolėjas         203 cm     112 kg     1987 09 26

43 Linas Lekavičius  gynėjas    180 cm     85 kg      1984 11 29

22 Domantas Šeškus   gynėjas    180 cm     75 kg      1992 12 02

12 Šarūnas Vasiliauskas        gynėjas    188 cm     80 kg      1989 03 27

4 Kajus Okmanas      gynėjas    185 cm     82 kg      1995 08 24

6 Vilmantas Dilys    puolėjas   208 cm     100 kg     1987 10 06

7 Laimonas Kisielius puolėjas   203 cm     100 kg     1985 01 24

8 Vytautas Šulskis   puolėjas   200 cm     98 kg      1988 08 08

9 Gytis Sirutavičius gynėjas    195 cm     86 kg      1983 01 12

10 Paulius Ivanauskas          gynėjas    195 cm     82 kg      1987 04 24

14 Vaidas Čepukaitis vid. puolėjas         207 cm     108 kg     1989 05 16

32 Tomas Michnevičius          puolėjas   196 cm     93 kg      1994 03 07

 

Šiaulių „Šiauliai“

Gediminas Petrauskas – vyriausiasis treneris

Vaidas Pauliukėnas – treneris

Mantas Valčiukaitis – fizinio rengimo treneris

 

 

0 Mike‘as Scottas    gynėjas    183 cm     77 kg      1993 08 10

4 Paulius Dambrauskas          gynėjas    191 cm     85 kg      1991 12 16

6 Eivydas Mološčiakas          gynėjas    187 cm     75 kg      1993 01 27

7 Karolis Guščikas   puolėjas   207 cm     94 kg      1992 05 20

8 Gintaras Leonavičius         gynėjas    194 cm     84 kg      1983 10 29

10 Modestas Kumpys   gynėjas    194 cm     87 kg      1991 07 02

11 Romanas Gumeniukas          vid. puolėjas         220 cm     120 kg     1987 09 19

14 Daishonas Knightas          gynėjas    196 cm     85 kg      1991 04 20

21 Artūras Jomantas  puolėjas   200 cm     98 kg      1985 05 04

23 Dave‘as Dudzinsky puolėjas   205 cm     113 kg     1992 05 26

30 Arūnas Sajavičius gynėjas    195 cm     87 kg      1995 02 02

50 Assemas Marei     vid. puolėjas         206 cm     113 kg     1992 06 16

 

Panevėžio „Lietkabelis“

Gintaras Kadžiulis – vyriausiasis treneris

Egidijus Ženevičius – treneris

Robertinas Vilimas – fizinio rengimo treneris

 

 

6 Jermaine‘as Love’as          gynėjas    190 cm     80 kg      1989 03 27

7 Lukas Aukštikalnis gynėjas    196 cm     80 kg      1995 08 19

10 Gediminas Žalalis puolėjas   205 cm     90 kg      1995 01 21

11 Artūras Valeika   vid. puolėjas         207 cm     100 kg     1985 08 11

16 Jurica Žuza       vid. puolėjas         206 cm     105 kg     1978 04 04

21 Mantas Kazonas    puolėjas   202 cm     92 kg      1989 06 06

22 Julius Kazakauskas          puolėjas   196 cm     98 kg      1990 12 20

30 Brandonas Woodas  gynėjas   189 cm     86 kg      1989 01 05

33 Akselis Vairogas  gynėjas    194 cm     80 kg      1988 04 21

42 Valdas Vasylius   puolėjas   203 cm     90 kg      1983 09 03

77 Arnas Labuckas    puolėjas   203 cm     98 kg      1987 12 28

 

Pasvalio „Pieno žvaigždės“

Mantas Šernius – vyriausiasis treneris

Tomas Rinkevičius – treneris

Kęstutis Mačėnas – fizinio rengimo treneris

 

 

5 Justas Tamulis     puolėjas   196 cm     86 kg      1994 07 12

7 Laurynas Samėnas   gynėjas    192 cm     82 kg      1988 10 12

11 Paulius Petrikonis          puolėjas   202 cm     103 kg     1998 03 11

12 Žygimantas Skučas puolėjas   201 cm     103 kg     1992 03 18

13 Osvaldas Olisevičius        puolėjas   200 cm     92 kg      1993 01 10

19 Lauris Blausas    vid. puolėjas         207 cm     108 kg     1990 02 16

18 Andriyus Agofonovas         vid. puolėjas         208 cm     109 kg     1986 05 07

21 Giedrius Staniulis          puolėjas   205 cm     91 kg      1991 04 16

22 Dennisas Mavinas  gynėjas    191 cm     83 kg      1991 12 09

23 Ramone‘as Moore’as          gynėjas    193 cm     86 kg      1989 03 27

77 Jokūbas Gintvainis          gynėjas    191 cm     80 kg      1994 07 25

 

Kėdainių „Nevėžis“

Ramūnas Cvirka – vyriausiasis treneris

Tomas Stankevičius – treneris

 

 

5 Saah Nimley        gynėjas    175 cm     74 kg      1993 06 03

6 Paulius Semaška    gynėjas    185 cm     79 kg      1993 01 14

8 Vaidotas Volkus    puolėjas   203 cm     100 kg     1985 05 21

9 Darius Gvezdauskas gynėjas    191 cm     89 kg      1988 07 04

10 Rokas Grinius     vid. puolėjas         204 cm     100 kg     1988 06 22

11 Ernestas Ežerskis gynėjas    195 cm     95 kg      1987 05 05

12 George‘as Jgerenaja         vid. puolėjas         207 cm     115 kg     1990 10 09

13 Tomas Gaidamavičius         gynėjas    191 cm     90 kg      1982 07 19

15 Simonas Kymantas  vid. puolėjas         213 cm     120 kg     1995 07 21

22 Arminas Kelmelis  gynėjas    194 cm     85 kg      1994 02 21

31 Tayloras Kingas   puolėjas   203 cm     100 kg     1988 05 30

33 Andrius Aleksandrovas       gynėjas    198 cm     97 kg      1986 0106

41 Grantas Kendallas Johnsonas gynėjas    195 cm     95 kg      1990 03 11

 

 

Alytaus „Dzūkija“

Andrejus Urlepas – vyriausiasis treneris

Zoranas Čarapičius – treneris

Karolis Marcinkevičius – treneris

Mindaugas Jaruševičius – treneris

 

 

15 Giedrius Gustas   gynėjas    190 cm     80 kg      1980 03 04

11 Paulius Danisevičius        gynėjas    178 cm     68 kg      1995 01 11

2 Antonas Kobylinski puolėjas   195 cm     87 kg      1994 05 26

7 Martynas Paliukėnas          gynėjas    193 cm     85 kg      1993 09 14

9 Rytis Juknevičius  gynėjas    187 cm     75 kg      1993 12 15

8 Nerijus Varnelis   puolėjas   201 cm     100 kg     1978 04 13

23 Tomas Urbonas     vid. puolėjas         217 cm     110 kg     1992 03 27

13 Osvaldas Mačernis puolėjas   200 cm     98 kg      1982 05 30

16 Adamas Lapeta     vid. puolėjas         217 cm     129 kg     1987 11 09

5 Edgaras Švelginas  gynėjas    185 cm     80 kg      1995 02 18

4 Markusas Monroe    gynėjas    188 cm     79 kg      1989 09 23

10 Laurynas Mikalauskas        puolėjas   205 cm     110 kg     1985 10 02

 

 

 

 

 

 

 

Po pralaimėjimo Ispanijai finale 63:80 beveik be keitimų žaidęs Mantas Kalnietis nesislėpdamas pravirko, ir jį galima suprasti: pralaimėtas antras Europos finalas iš eilės ir abu – dideliu skirtumu. Tačiau kuo daugiau dienų praeis po finalo, tuo rimčiau skambės klausimas: kaip apskritai Lietuvą į jį pateko? Daugybė Europos komandų už Lietuvą sudėtimi buvo galingesnės. „Tiek ketvirtfinalyje, tiek pusfinalyje varžovai mus pranoko sudėtimi, bet ne širdimi“, – po pergalės prieš Serbiją ištarė Mindaugas Kuzminskas. „Esame čia, nes išlikome komanda“, – prieš finalą tvirtino Renaldas Seibutis.

Dovaidas PABIRŽIS

Sidabro medalius Europos čempionate iškovoję Lietuvos krepšininkai septintą kartą iš eilės pateko į olimpines žaidynes, pirmą kartą istorijoje trejus metus iš eilės dalyvavo lemiamose prestižinių turnyrų kovose dėl apdovanojimų ir FIBA pasaulio reitinge po 11 metų pertraukos sugrįžo į trečią vietą.

Sudarydama reitingą, FIBA atsižvelgia į du pastaruosius olimpinius ciklus. Per šį laikotarpį Lietuvos rinktinė du kartus (2013 ir 2015 m.) laimėjo Europos pirmenybių sidabro medalius, kartą – bronzą pasaulio čempionate (2010 m.). Dar du kartus užimta ketvirtoji vieta – 2008-ųjų Pekino olimpiadoje ir 2014 m. pasaulio čempionate. Mažiau sėkmingai susiklostė 2009 ir 2011 m. Europos pirmenybės ir 2012 m. Londono olimpiada.

Kovingumas ir vienybė

Kone po kiekvienų ką tik pasibaigusio Europos čempionato rungtynių treneris Jonas Kazlauskas paminėdavo, kad Lietuvos rinktinė išgyvena kartų kaitą, todėl jos sudėtis nebėra ryškiai pranašesnė už daugumos Europos komandų.

„Per pastaruosius dvejus metus iškovotos antra ir ketvirta vietos slegia kai kuriuos žaidėjus. Aš galiu susitvarkyti, bet mūsų jaunimas skaito spaudą, ir ten rašo, kad mes esame gražiausi, geriausi ir turime daužyti varžovus, o to daryti nepavyksta. Anksčiau būdavo rinktinėje keli žaidėjai iš Lietuvos, o kiti rungtyniaudavo užsienyje. Šiemet vaizdas yra visiškai priešingas. Tai irgi kažką parodo“, – po sunkių paskutinių grupės rungtynių su Čekija kalbėjo J.Kazlauskas.

2015-ųjų Europos čempionate Lietuvos rinktinėje pirmą kartą po 2005-ųjų daugiau nei pusė žaidėjų žaidžia Lietuvoje – penki Kauno „Žalgiryje“ ir du Vilniaus „Lietuvos ryte“. 2005 m. tokia padėtis susiklostė dėl to, kad daug užsienyje rungtyniaujančių šalies krepšininkų dėl įvairių priežasčių atsisakė padėti komandai ir rinktinėje atsirado vietos net ir vos kojas Kauno „Žalgiryje“ apšilusiam Dariui Šilinskui, o šiemet tikrai rimta paspirtimi galėjo tapti tik nugaros traumą besigydantis Hjustono „Rockets“ puolėjas Donatas Motiejūnas, taip pat traumuotas ir Turkijoje žaidęs Martynas Pocius bei Italijoje žaidęs Linas Kleiza.

L.Kleiza šiuo metu klubo neturi, tačiau kalbama, kad jau prasidėjus sezonui jis gali papildyti „Žalgirį“. Martynas Pocius grįžo į Kauną, Darjušas Lavrinovčius šią vasarą taip pat rinkosi tarp Kauno ir Italijos. Į galutinį dvyliktuką nepatekę Artūras Gudaitis, Žygimantas Janavičius, Adas Juškevičius, Rokas Giedraitis ir Marius Runkauskas irgi žaidžia Lietuvoje – „Lietuvos ryte“.

Ar tai reiškia, kad stipriausios šalies komandos tiek sustiprėjo, kad gali sau leisti įsigyti daugiau rinktinės žaidėjų? Nei rezultatai, nei finansiniai ištekliai to nepatvirtina. Skolų slegiamo „Žalgirio“ galimybių riba jau keleri metai yra patekti tarp 16 stipriausių Eurolygos ekipų, vilniečiams – pasirodyti antrame pagal pajėgumą Europos turnyre. Abiejų komandų biudžetai taip pat toli gražu negali prilygti turtingiausiems žemyno klubams iš Turkijos, Ispanijos ar Rusijos.

Sunku įsivaizduoti sidabro medaliais pasipuošusius serbus, kurių sudėtyje prie NBA žaisiančio Nemanjos Bjelicos prisideda tik du Eurolygos krepšininkai, o likusi komanda surinkta iš „Crvena Zvezda“ ir „Partizan“ klubų, kurių pajėgumas panašus į Lietuvos grandų. Arba italus, laiminčius su Andrea Bargnani ir žaidėjais iš „EA7 Emporio Armani“ ir šiemet netikėtai čempionais tapusia „Dinamo Sassari“.

Krepšinio ekspertai, treneriai ir žaidėjai sutaria: Lietuvos rinktinės stiprybė šiame čempionate buvo ne talentas, bet kovingumas, vienybė, patikima gynyba ir sugebėjimas itin sėkmingai žaisti sunkias ir įtemptas rungtynių pabaigas. „Visą laiką pabrėžiame, kad esame vieninga komanda. Antras dalykas, mes esame lietuvių krepšinio mokyklos atstovai. Lietuvos krepšinio mokykloje, su žvaigždėmis ar be jų, viskas aukojama pergalei, ne savo asmeninei statistikai. Mūsų mokykla – komandinio darbo mokykla“, – pasibaigus čempionatui kalbėjo J.Kazlauskas.

Geriausia forma reikiamu metu

Prisiminus grupės varžybas Rygoje, pergalingas lietuvių žygis iki finalo atrodo beveik neįtikėtinas. Grupėje, kuri, pagal išankstinius vertinimus, turėjo būti silpniausia turnyre, tačiau trys komandos iš jos pateko tarp aštuonių stipriausių, lietuviai turėjo vos vieną lengvesnį vakarą, kai dviženkle persvara įveikė Latviją. Kitos rungtynės buvo tikras nervų karas: vienu tašku nugalėta Ukraina, apmaudus pralaimėjimas dviem taškais Belgijai, dviem taškais vargais negalais palaužta Estija. Po šių rungtynių Jonas Mačiulis prisiminė 2009-uosiius, kai Lietuva patyrė fiasko Lenkijoje vykusiame Europos čempionate. Mantas Kalnietis žaidimą apibūdino dar trumpiau, bet išraiškingai: „Malėme š…“

Ne lengvesnės buvo ir paskutinės grupės rungtynės su viso čempionato metu gražiu žaidimu pasižymėjusia Čekijos komanda, kuri buvo įveikta tik po pratęsimo. Tačiau būtent šis susitikimas virto komandos renesanso pradžia – puolimas tapo labiau organizuotas ir įvairesnis, žaidėjai rodė pagirtiną kovingumą. „Po blogai sužaistų rungtynių šis mačas buvo toks „arčiau tiesos“. Galbūt po ilgų ieškojimų ir pokalbių pradedame surasti save“, – po jo sakė J.Kazlauskas.

Lietuviai Rygoje nedemonstravo gražaus žaidimo, tačiau grupės varžybos tapo vienu įsimintiniausių reginių sirgaliams. Debiutinėse rungtynėse su Ukraina, kurias Latvijoje teko stebėti ir šių eilučių autoriui, sausakimšoje Rygos arenoje Lietuvos himnas tiesiog griaudėjo, o miesto gatvėse turbūt skambėjo daugiau lietuviškų dainų nei XX a. pradžioje, kai industrializuotoje Rygoje gyveno bent 50 tūkst. lietuvių ir tai buvo didžiausias lietuviškas miestas pasaulyje.

Krepšinio ekspertai pabrėžia, kad tokiuose turnyruose būtina geriausią savo sportinę formą įgauti reikiamu metu. Pasirengimo cikle visus daužę kroatai beviltiškai krito aštuntfinalyje, geriausią žaidimą grupės varžybose rodė ir prancūzai, serbai ar graikai. Lietuviai, priešingai, vis labiau įsibėgėjo prasidėjus atkrintamosioms varžyboms Lilyje.

„Geriausią savo žaidimą reikia pasiekti lemiamu metu. Kelias buvo nelengvas, bet tai grūdina komandą ir žaidėjus. Per rungtynes reikia išlaikyti nervinę įtampą, nepanikuoti. Tai juos užgrūdino, kai laimi keliais taškais. Kai laimi po dvidešimt taškų daug rungtynių, savotiškai susigadini, ir kai būna blogai, žaidėjai sutrinka. Vertiname žaidėjus, kurie gali puikiai žaisti ekstremaliose situacijose. Tikras žaidėjas taip ir užauga“, – sakė treneris Vladas Garastas.

Aštuntfinalyje po sunkios kovos ir geriausių J.Mačiulio rungtynių karjeroje keturiais taškais pavyko palaužti Gruziją. Ketvirtfinalyje, kur lietuvių jau niekas nelaikė favoritais, taškų lenktynėse po pratęsimo nugalėti NBA žvaigždžių vedami italai. Jonas Valančiūnas šiose rungtynėse pasiekė taškų ir atkovotų kamuolių rinktinėje rekordą (26/15). Pusfinalyje iki tol nepralaimėję serbai klimpo lietuvių gynyboje ir akivaizdžiai pralaimėjo psichologinę kovą – iškovota pergalė trimis taškais ir garantuoti sidabro medaliai bei vieta olimpiadoje.

Ant M.Kalniečio pečių

Lietuvos rinktinė Europos čempionate nežaidė malonaus akiai puolamojo krepšinio. Komanda vidutiniškai pelnydavo po 74,4 taško per rungtynes ir pagal šį rodiklį buvo tarp turnyro vidutiniokių, o į savo krepšį praleisdavo po beveik 72 taškus. Komanda labai dažnai klydo (14,2 klaidos – 4 vieta nuo galo), prastai pataikydavo tiek iš dviejų taškų (46,9 proc. – 19 vieta), tiek ir iš trijų taškų zonos (34,2 proc. – 12 vieta).

Tačiau Lietuvos rinktinė gerai kovojo dėl atšokusių kamuolių, pagal šį rodiklį į priekį praleisdama tik Prancūziją bei anksti iškritusias Vokietijos ir Ukrainos komandas. Pagal kitus svarbiausius statistikos rodiklius lietuviai taip pat nebuvo aukštumoje. Taigi nė vienas atskirai paimtas Lietuvos statistikos rodiklis negali paaiškinti tokio sėkmingo komandos galutinio pasiekimo.

Grupės etape beveik neatakavusi iš toli, Lietuvos rinktinė kur kas sėkmingiau šį žaidimo elementą taikė atkrintamosiose varžybose. Taiklūs tritaškiai buvo viena pagrindinių pergalės prieš Čekiją, Gruziją ir Italiją priežasčių.

Lietuviai iš toli dažnai leido atakuoti varžovams. Pagal vidutiniškai į savo krepšį leistų varžovams mesti tritaškių skaičių lietuviai užėmė 5 vietą turnyre (24 metimai). Priešininkai tai darė 30,7 proc. tikslumu. Svarbiausiose rungtynėse su Italija ir Serbija varžovai iš toli metė labai daug, tačiau dėl lietuvių gynybos dažnai tai darė ne iš parankių padėčių ir tai buvo viena pagrindinių pergalės priežasčių. Italai lietuviams įmetė vos 8 tritaškius iš 28, serbai – 6 iš 28. Ispanai finale Lietuvos krepšį atakavo daug taikliau.

Lemiamoje čempionato fazėje Lietuvos rinktinė iš esmės žaidė tik aštuoniese: su tradiciniu starto penketu bei nuo suolo kylančiais Mindaugu Kuzminsku, Artūru Milakniu ir Antanu Kavaliausku arba Robertu Javtoku. Didžiausias krūvis teko M.Kalniečiui, kuris vidutiniškai aikštėje praleisdavo po 34 minutes, bei J.Mačiuliui, žaidusiam po 31 minutę.

Būdavo epizodų, kai atrodydavo, jog ant kelių žmonių pečių besilaikanti komanda tuoj tuoj neatlaikys milžiniško krūvio ir nuovargio. Pusfinalį su serbais M.Kalnietis, J.Mačiulis, J.Valančiūnas, Paulius Jankūnas ir A.Kavaliauskas baigė su keturiomis asmeninėmis pražangomis. Tačiau nė vienas jų negavo penktosios, o pratęsimo pavyko išvengti.

Rungtynėse su italais M.Kalnietis, J.Valančiūnas ir J.Mačiulis aikštėje kiekvienas praleido daugiau kaip po 40 minučių, o tai šiuolaikiniame krepšinyje yra ne itin dažnas atvejis. Tačiau būtent per pratęsimą pavyko palaužti Italiją. Prieš finalą treneris J.Kazlauskas nuogąstavo, kad kai kuriems žaidėjams, ypač M.Kalniečiui, gali pritrūkti jėgų. Viena poilsio diena daugiau turėję ispanai iš tiesų finale atrodė „šviežesni“.

Kaip prieš prasidedant atkrintamosioms varžyboms pabrėžė krepšinio analitikas Eirildas Budraitis, per grupės varžybas net 43,5 proc. Lietuvos rinktinės sėkmingų atakų pasibaigdavo tiesiogiai prisidėjus M.Kalniečiui – pataikius metimą arba atlikus rezultatyvų perdavimą. Tai buvo didžiausias toks rezultatas per visą Lietuvos krepšinio istoriją, lenkiantis net Šarūną Jasikevičių auksinėse 2003-iųjų Europos pirmenybes (42/100 sėkmingų atakų).

Šis rezultatas pasiektas realizuojant vos mažiau nei 30 proc. visų metimų. Per lemiamas kovas įžaidėjo vaidmuo puolime šiek tiek sumažėjo, tačiau išliko lemiamas.

Tokia trenerio J.Kazlausko taktika visiškai pasiteisino. Nors finalui ir pritrūko jėgų, Lietuva laimėjo tiesioginį kelialapį į olimpines žaidynes ir išliko pasaulio krepšinio elite. Olimpiadoje ji dalyvaus jau septintą kartą iš eilės ir dar kartą pasauliui turės progą priminti apie šalies krepšininkų komandinę dvasią, susitelkimą ir nugalėtojų mentalitetą.

 

2015 m. Europos vicečempionai

 

Mantas Kalnietis, Kaunas, 29 m., Kauno „Žalgiris“

(9 rungt.; 34,2 min.; 10,6 taško; 2,9 atk. k.; 7,8 rez. p.; 3,7 kl.; 34,6 proc. taikl.)

Nuo M.Kalniečio formos ir žaidimo tiesiogiai priklausė Lietuvos rinktinės rezultatas, nes jam buvo suteikta daugiausia laisvės improvizacijai puolime – gynėjas atliko daugiausia metimų komandoje. Ne viskas sekėsi, tačiau gerėjant M.Kalniečio formai gerėjo ir komandos žaidimas. Per paskutines penkerias rungtynes įžaidėjas buvo beveik nekeičiamas ir atidavė visas savo jėgas.

 

Lukas Lekavičius, Šilalė, 21 m., Kauno „Žalgiris“

(8 rungt.; 9,1 min.; 0,6 taško; 0,5 atk. k.; 1,3 rez. p.; 0,3 kl.; 12,5 proc.)

Didesnis vaidmuo jaunajam įžaidėjui teko grupės varžybose ir su jam skirtomis pareigomis Lukas paprastai visai neblogai susitvarkydavo. Šlubavo metimai – gynėjas čempionate pataikė tik 2 iš 16, tačiau neabejotinai įgavo neįkainojamos patirties, kuri pravers jau artimiausioje ateityje.

 

Renaldas Seibutis, Mažeikiai, 30 m., Kauno „Žalgiris“

(9 rungt.; 26,6 min.; 7,8 taško; 2,9 atk. k.; 2,6 rez. p.; 1,9 kl.; 36,2 proc.)

R.Seibutis buvo vienas patikimiausių J.Kazlausko žaidėjų abiejose aikštės pusėse. Gynyboje būsimajam žalgiriečiui dažniausiai tekdavo stabdyti svarbiausius varžovų lyderius: serbą Milošą Teodosičių, italą Marco Belinelli. Su šiomis užduotimis gynėjas tvarkėsi pavyzdingai. Puolime R.Seibutis buvo bene vienintelis, kuris varžovų gynybą nuolat draskė aštriais prasiveržimais.

 

Artūras Milaknis, Tauragė, 29 m., Kazanės „Unics“

(7 rungt.; 15,4 min.; 5,1 taško; 0,7 atk. k.; 0,3 rez. p.; 0,7 kl.; 36,7 proc.)

Lietuvos rinktinės žaidimo pagerėjimas nuo rungtynių su Čekija tiesiogiai susijęs su šio snaiperio įtraukimu į rotaciją. Penkeriose paskutinėse ir svarbiausios rungtynėse A.Milaknis pataikė 11 tolimų metimų iš 23 bandymų ir tai labai praturtino komandos puolimo arsenalą.

 

Jonas Mačiulis, Kaunas, 30 m., Madrido „Real“

(9 rungt.; 31 min.; 13,8 taško; 6,3 atk. k.; 1,8 rez. p.; 1,9 kl.; 1,9 per. k.; 48,3 proc.)

Pergalingas metimas į Estijos krepšį, nepakartojamos aštuntfinalio rungtynės su Gruzija, net trys dvigubi dubliai per 9 rungtynes (su 198 cm ūgiu!), pirma vieta čempionate pagal perimtus kamuolius, 54 proc. tritaškių pataikymas – Jonas neabejotinai žaidė geriausią krepšinį per savą karjerą ir pelnytai buvo išrinktas į simbolinį turnyro penketą.

 

Deividas Gailius, Klaipėda, 27 m., Vilniaus „Lietuvos rytas“

(4 rungt.; 8,5 min.; 2 taškai; 1,8 atk. k.; 0,8 rez. p.; 0,8 kl.; 33,3 proc.)

Epizodinį vaidmenį atlikęs krašto puolėjas realiai žaidė tik dvejas rungtynes – su Estija ir Latvija. Pastarosiose Deividas buvo vienas ryškiausių komandos žaidėjų ir reikšmingai prisidėjo prie vienintelės lengvos pergalės čempionate.

 

Mindaugas Kuzminskas, Vilnius, 26 m., Malagos „Unicaja“

(9 rungt.; 23,3 min.; 8,7 taško; 5 atk. k.; 1,2 rez. p.; 0,9 kl.; 43,8 proc.)

„Ne veltui bariausi. Tokio Mindaugo laukiau, laukiu ir noriu, kad tai tęstųsi“, – taip nuo atsarginių žaidėjų suolelio pakildavusio puolėjo žaidimą po turnyro apibūdino treneris J.Kazlauskas. M.Kuzminskas iššovė tada, kai labiausiai to reikėjo – rungtynėse su Čekija, Italija ir Serbija jis buvo vienas geriausių komandoje.

 

Paulius Jankūnas, Kaunas, 31 m., Kauno „Žalgiris“

(9 rungt.; 24,4 min.; 9 taškai; 3,8 atk. k.; 1,4 rez. p.; 1,1 kl.; 46,8 proc.)

Šis Europos čempionatas „Žalgirio“ puolėjui buvo sėkmingas – P.Jankūnas žaidė daug, atakavo aukštu pataikymo procentu tiek iš tolimų, tiek iš artimesnių distancijų, buvo pagrindinis darbininkas gynyboje, o ketvirtfinalyje su Italija smeigė lemiamą tritaškį.

 

Domantas Sabonis, Portlandas, 19 m., Gonzagos „Bulldogs“

(4 rungt.; 7,3 min.; 3 taškai; 2 atk. k.; 0,5 kl.; 45,5 proc.)

Rimčiau pasireikšti Domantas gavo tik grupės etape Rygoje. Rungtynėse su Belgija puolėjas pelnė 10 taškų, atkovojo 4 kamuolius, išprovokavo 4 pražangas ir įrodė, kad gali puikiai tvarkytis tiek puolime, tiek gynyboje.

 

Jonas Valančiūnas, Utena, 23 m., Toronto „Raptors“

(8 rungt.; 27,5 min.; 16 taškų; 8,4 atk. k.; 0,6 rez. p.; 2 kl.; 1,4 bl.; 59,1 proc.)

J.Valančiūnui tik 23 metai ir, kaip po turnyro sakė J.Kazlauskas, didysis krepšinis jam tik prasideda. Tačiau jau dabar jis yra dominuojantis centras Europoje, išrinktas į čempionato simbolinį penketuką. Čempionatas Jonui galėjo būti ir dar geresnis – pasirengimą sutrukdė ne tik skrydis už Atlanto dėl naujos sutarties, bet ir per grupės varžybas pakirtęs virusas.

 

Antanas Kavaliauskas, Vilnius, 31 m., Vilniaus „Lietuvos rytas“

(6 rungt.; 12,2 min.; 4,3 taško; 3,2 atk. k.; 0,7 rez. p.; 0,5 kl.; 46,7 proc.)

Ne visada Antanui čempionate viskas sekėsi, tačiau pelnęs trenerio pasitikėjimą centras visuomet demonstravo kovingumą ir užsidegimą. Svarbiose rungtynėse su Estija, kurias dėl ligos praleido J.Valančiūnas, A.Kavaliauskas žaidė puikiai ir pelnė 14 taškų.

 

Robertas Javtokas, Šiauliai, 35 m., Kauno „Žalgiris“

(6 rungt.; 9,8 min.; 1,2 taško; 1,5 atk. k.; 1,2 rez. p.; 0,3 kl.; 75 proc.)

Tai greičiausiai buvo paskutinis komandos kapitono čempionatas rinktinėje. Nors šį kartą centrui teko epizodinis vaidmuo – per visą turnyrą jis pataikė vos tris metimus, savo darbą R.Javtokas atliko aštuntfinalio rungtynėse su Gruzija, kai J.Valančiūnui nesisekė, o Robertas prieš pagrindinį gruzinų centrą Zazą Pachulią pagirtinai atstovėjo 20 minučių.

 

Treneris Jonas Kazlauskas, Panevėžys, 60 m.

(7 pergalės ir 2 pralaimėjimai)

„Toliau dirbsime ir stengsimės. Nemanau, kad čia daug nuo trenerio priklauso“, – po ketvirtfinalio su Italija kalbėjo J.Kazlauskas. Tenka su treneriu nesutikti – Lietuvos rinktinė šiemet talentu nusileido daugiau nei vienam varžovui, tačiau užsidegimu, kovingumu, vienybe ji buvo nepralenkiama. Komanda ypač drausmingai gynėsi, varžovams sėkmingai primesdavo savo žaidimo stilių, puikiai atlaikydavo nervinę įtampą ir išnaudodavo menkiausius savo pranašumus. O tai jau trenerio nuopelnas.

 

 

 

 

 

 

 

Vieną 1939-ųjų dieną Jonas Murauskas, kuris rugpjūčio 11-ąją atšventė 102-ąjį gimtadienį, atėjo į Šaulių sąjungos būstinę laikinojoje sostinėje, įsikūrusią netoli Soboro. „Ten sako man: reikia Lietuvos krepšinio rinktinę po Kauno įžymias vietas pavežioti. Gavome autobusą, važiuojame per Aleksoto tiltą, o Nemunas išdžiūvęs, visai kaip dabar. Amerikos lietuviai ir klausia – čia tas pats Nemunėlis, apie kurį mes dainą dainuojame? Manė, kad bus kaip jų Misisipė kokia“, – pasakoja vyriausias Lietuvos sportininkas Jonas Murauskas.

Dovaidas PABIRŽIS

Per savo aktyvios sportinės veiklos metus Jonas išbandė beveik visas sporto šakas. Kaip pats sako, niekada neužsiiminėjo tik boksu, dviračių sportu ir plaukimu. Šiltuoju metų laiku žaisdavo futbolą ir krepšinį, dalyvaudavo lengvosios atletikos varžybose, plaukiojo baidarėmis, žiemą žaidė ledo ritulį, slidinėjo Ąžuolyne. Žaidė Lietuvos gimnastikos ir sporto federacijos (LGSF) ledo ritulio klube gynėju, yra 1935–1937 m. Lietuvos ledo ritulio Meisteris ir 1948 m. okupuotos Lietuvos ledo ritulio čempionas su Kauno „Žalgiriu“.

Tuo metu tai buvo įprasta – profesionalių sportininkų nebuvo, o norint gauti Kūno kultūros instituto išduodamą sportininko pažymėjimą reikėjo įvykdyti įvairių sporto rungčių normatyvus. Sporto meistrai gaudavo auksinį ženklelį, Jonas buvo apdovanotas sidabriniu.

Taisykles parvežė iš Čekoslovakijos

Ledo ritulį J.Murauskas pradėjo žaisti 1927-aisiais, kai jam buvo tik keturiolika, o taisyklės, pasak jo, praktiškai nesiskyrė nuo šiandienių. Žinoma, rungtynės būdavo rengiamos po atviru dangumi, todėl galėjo vykti tik tinkamomis oro sąlygomis. Jono išsaugotose fotografijose matyti, kad ledo ritulininkai žaisdavo be apsaugos priemonių, tik vartininkas būdavo šiek tiek labiau prisidengęs. Šoniniai aikštės borteliai suręsti iš lentų. Rungtynės vykdavo stadione prie Sporto halės, jas stebėti susirinkdavo daug žiūrovų.

„Pirmenybėse žaidė daug komandų – ir iš Anykščių, iš Marijampolės. Ypač stipri buvo Marijampolės komanda. Nors aš žaidžiau gynėju, man pasisekė į jų vartus įmušti įvartį“, – pamena sporto veteranas.

Pirmosios dailiojo čiuožimo pirmenybės vyko be jokių taisyklių. Kaip pasakoja J.Murauskas, kas ką mokėjo, tą ir suraizgydavo, o aukso medalis buvo kabinamas gražiausiai čiuožusiam sportininkui. Todėl jo sporto klubas pasisemti žinių į Čekoslovakiją išsiuntė Karolį Dineiką – garsų to meto sportininką ir pedagogą. Grįžęs jis parodė, kaip reikia taisyklingai čiuožti ant vienos kojos, apsisukti.

K.Dineikos iniciatyva po karo buvo įkurtas Druskininkų gydomosios fizinės kultūros ir klimato terapijos parkas, kuriam jis ir vadovavo. Kalbama, kad K.Dineika 1926 m. įdavė Lietuvos saugumui komunistų vadą Karolį Požėlą, su kuriuo kartu studijavo mediciną Tartu universitete. Pasak J.Murausko, saugumiečių užtarimą jis užsidirbo būtent Druskininkuose, kur šie gausiai atvykdavo taisyti savo sveikatos. Būtent K.Poželos vardu sovietinės okupacijos metais buvo pavadinta ir „Spindulio“ spaustuvė, kurioje J.Murauskas dirbo beveik penkiasdešimt metų.

Tarp buvusių senjoro komandos draugų netrūko ir daugiau to laikotarpio garsenybių. Futbolininkas ir ledo ritulininkas Zenonas Ganusauskas, po karo žaidęs Vilniaus „Spartako“ komandoje, treniravo Vilniaus „Žalgirį”.

Kitas tarpukario ledo ritulio čempionato fotografijoje – operetės primarijus Vytautas Rimkevičius. „Baigiasi antrasis kėlinys, pralaimime 3:4. Pamenu, stovi tribūnoje Kipras Petrauskas ir norėdamas pasijuokti iš V.Rimkevičiaus sako: „Na, žinoma, ledo ritulys – tai čia juk ne operetėje dainuoti. Bet paskutiniame kėlinyje mes vienu įvarčiu laimėjome, ir pirmenybes tuomet laimėjome“, – prisimena veteranas.

Išgydė vokiečių karo gydytojas

J.Murauskas gimė 1913 m. Kaune, jo tėvai turėjo du nedidelius namus Žaliakalnyje – Braškių ir Vaisių gatvėse. Per Pirmąjį pasaulinį karą šeima pasitraukė į senelių gimtinę – Šilainių kaimą netoli Kėdainių. Kaip ir daugelis, karui prasidėjus ketino trauktis į Rusiją, tačiau kaip tik tuo metu gimė Jono sesuo, o su tokio amžiaus kūdikiu keliauti buvo labai sudėtinga.

Pirmojo pasaulinio karo metais senelių dvare įsikūrė ir vokiečių karininkai, o šeimai buvo paliktas tik valgomasis ir miegamasis, svirnas – paverstas ginklų sandėliu. Nors dar buvo mažas, J.Murauskas gerai prisimena tą laikmetį. Prisimena ir pirmą kartą matytą futbolą, kai vokiečių kareiviai lygioje tuščioje aikštelėje tarp ūkinių pastatų susirentė vartus ir pradėjo spardyti kamuolį.

„Mažas buvau labai landus, bendravau tik su vyresniais žmonėmis, manęs neprileido nei prie piemenų, nei prie kitų jaunuolių, kad neišmokčiau ko nors blogo. Piemenys man sykį sako – eik į tą sandėlį, išnešk šovinių. Negi man gaila. Prisidėjau į kišenes, į marškinius, jie mane pakvietė į mišką, kur ganė gyvulius. Sumetė šovinius į laužą ir kailiniais apsigaubė, o aš jų neturėjau. Šoviniai pradėjo šaudyti. Į galvą negavau, tik į nykštį“, – pasakoja J.Murauskas.

Vokiečių pulkininkas pakvietė karo gydytoją. „Būtum kareivis – nupjautume, bet tau penkeri metukai, reikia gyventi, be dešinės rankos nykščio nei rašysi, nei ką kita galėsi daryti“, – tuomet pasakė medikas. Nykštį pavyko išgydyti – vėliau Jonas ir diską galėjo mėtyti, ir ledo ritulio lazdą tvirtai laikyti.

Nuo dailės studijų atkalbėjo P.Kalpokas

Po karo baigęs Kaune keturias klases Jonas norėjo studijuoti dailę Kauno meno mokykloje. Tokiam sumanymui neprieštaravo ir tėvai. Tačiau kasmet dailės studijas baigdavo nemažai jaunuolių, o geresnį darbą pasisekdavo gauti tik retam iš jų. Daugelis tiesiog eidavo dirbti meno mokytoju pradžios mokykloje už 200 Lt. Vėliau meno mokyklų absolventus pradėta siųsti į užsienį mokytis praktiškesnio amato – knygryšystės, siuvimo ar baldų gamybos. Tai žinodamas, geras šeimos bičiulis ir garsus dailininkas Petras Kalpokas kategoriškai atkalbėjo jaunuolį nuo dailės studijų.

„Spaustuvėje dirba užsieniečiai, gauna milžiniškus pinigus, kokio velnio tau į tą meno mokyklą?“ – kaip šiandien dailininko žodžius atsimena Jonas. P.Kalpokas jaunuolį nuvedė į „Spindulio“ spaustuvės cinkografijos skyrių. Dirbdamas čia susipažino su daugeliu rašytojų, menininkų, architektų: Antanu Žmuidzinavičiumi, Stasiu Krasausku, Vytautu Landsbergiu-Žemkalniu.

Spaustuvėje alga siekė apie 300 Lt per mėnesį, tačiau J.Murauskas sugebėdavo uždirbti ir po tūkstantį. Tuo metu „Spindulyje“ dirbo meistrai iš Austrijos, Čekoslovakijos. Anot Jono, šie tik kiaušinienę valgė ir stiprius alkoholinius gėrimus gėrė, bet gaudavo po tūkstantį litų. Kepalas ruginės duonos tuo metu kainavo 24 centus.

„Jie buvo mano mokytojai. Pamatė, kad esu neblogas piešėjas, tai pasiūlė perimti jų darbus. Jiems neapsimokėjo už kokius 10 litų ką nors daryti, o man tai buvo puikūs pinigai. Kokią kojinių, kaliošų ar tuo metu atsiradusių dantų miltelių reklamą padarydavau ir kiekvieną kartą gaudavau papildomai. Jei man kokią dieną nebūdavo nors dešimties litų, tai aš, galima sakyti, susirgdavau. Pamėgau pinigą, patiko labai gerai rengtis, paveldėjau iš giminės tokį būdą, kad reikia turėti gerus batus, laikrodį. Ir tėvams daug padėjau“, – pasakoja J.Murauskas.

O kaip dabar atrodo tas Smetonos laikų Kauno gyvenimas? „Kas turėjo kokią tarnybą, tai buvo gerai. Mano tėvas dirbo teisme“, – atsako pašnekovas.

Domisi politika ir mokslo naujienomis

Per pirmąją sovietų okupaciją J.Murauskas kartu su daugeliu kitų geriausių to meto šalies atletų pateko į specialią stovyklą Palangoje. Jis iki šiol atmena: tilto į jūrą tuo metu jau nebuvo, o pats kurortas buvo baisiai nukentėjęs nuo didžiojo gaisro 1938-aisiais – styrojo tik mūriniai namų kaminai ir slenksčiai. O ir stovykla tuo metu jau vadinosi sovietiškai – „Pasiruošę darbui ir gynybai“.

Visos J.Murausko istorijos greičiausiai netilptų ir į vieną enciklopedijos tomą. Pašauktas į Lietuvos kariuomenę jis pateko į Aleksoto aerodromo fotolaboratoriją, kur išmoko gerai fotografuoti. Ir šiandien Jonas segi Lietuvos aeronautikos ženklelį. Atlikęs prievolę, įstojo į Nidos sklandymo mokyklą. O fotografijos žinios pravertė jau išėjus į pensiją – tuomet J.Murauskas dirbo fotografu Kauno šiluminiuose tinkluose ir M.K.Čiurlionio muziejuje.

Šiandien žvalus šimtametis labiausiai domisi politika ir mokslo naujienomis apie kosmosą, mėgsta poeziją. „Yra labai daug ką pasakoti, o kai reikia, labai mažai ką pamenu“, – prieš pradėdamas naują istoriją apgailestauja Jonas.

 

 

 

 

 

 

 

 

Nuo rytdienos Lietuva bent keletą savaičių vėl gyvens krepšinio ritmu, o sirgaliai iš mūsų krepšininkų tikėsis tik geriausių rezultatų. Prancūzija, Ispanija, Serbija ir Lietuva – Europos krepšinio čempionato favoritai nesikeičia jau daugelį metų.

 

Dovaidas PABIRŽIS

 

Dėl Rusijos agresijos prieš Ukrainą į keturias valstybes perkeltas Europos krepšinio čempionatas lietuviams sudarė itin patrauklią galimybę pamatyti mūsų krepšininkų kovas gyvai. Bent jau pirmajame čempionato etape, nes D grupės varžybos po 78 metų vėl vyks Latvijos sostinėje Rygoje, kur Lietuva 1937 m. pirmą kartą dalyvavo Europos čempionate ir pirmą, bet ne paskutinį kartą tapo Europos krepšinio čempione.

Ko iš Lietuvos gali tikėtis ten nuvykę ar namuose pasilikę krepšinio sirgaliai?

 

Neatskleidė visų kozirių

Dešimties draugiškų rungtynių cikle Lietuvos rinktinė demonstravo ne itin akiai patrauklų krepšinį. Jono Kazlausko komanda iškovojo 7 pergales ir patyrė 3 nesėkmes – nusileista kroatams, turkams ir graikams. Lietuviai žaidė lėtai, ypač retai į greitą puolimą bėgo antrojoje pasirengimo pusėje. Antrosios linijos žaidėjai beveik nemėgino rungtyniauti vienas prieš vieną, dažniau ieškodami aukštaūgių. Lietuviai aktyviai judėjo be kamuolio, statė daug užtvarų, dažnai kirto į baudos aikštelę, atliko daug perdavimų.

Krepšinio analitikai teigia, kad toks žaidimas būdingas komandai, neturinčiai aiškių lyderių. Rinktinė taip pat daug klydo – per rungtynes vidutiniškai padarydavo beveik po 16 klaidų.

Pasirengimo ciklą apsunkino tai, kad dėl naujos sutarties už Atlanto kuriam laikui turėjo išvykti pagrindinis vidurio puolėjas Jonas Valančiūnas. Kaip pabrėžė treneris J.Kazlauskas, tai šiek tiek išderino komandą. Prastos formos buvo pagrindinis įžaidėjas Mantas Kalnietis, per 9 rungtynes vidutiniškai rinkęs po 5,6 taško ir 4,1 rezultatyvaus perdavimo. Būtent šiems žaidėjams treneris J.Kazlauskas yra numatęs lyderių vaidmenį.

J.Valančiūnas per 4 sužaistas rungtynes pelnė beveik po 13 taškų ir atkovodavo po daugiau nei 9 atšokusius kamuolius. Antras pagal rezultatyvumą komandoje buvo debiutantas Artūras Milaknis (9,3 taško). Trečias – kitas atakuojantis gynėjas Renaldas Seibutis (7,8). Kovojant dėl atšokusių kamuolių išsiskyrė jaunasis krašto puolėjas Domantas Sabonis, per rungtynes vidutiniškai sugriebdavęs beveik po 6 kamuolius.

„Veido“ kalbinti krepšinio ekspertai pabrėžė, jog draugiškos rungtynės skirtos būtent tam, kad būtų galima eksperimentuoti, ieškoti savo žaidimo ir taktinių sprendimų, per daug nesidairant į švieslentę ir galutinį rezultatą. O optimalią formą komanda turės įgyti galbūt net jau įsibėgėjus grupės varžyboms. Tuomet iš tiesų paaiškės, kas ko vertas.

Buvusio rinktinės trenerio Kęstučio Kemzūros teigimu, akivaizdu, kad per pasirengimo etapą ne visi žaidėjai dar buvo geriausios formos, o pagrindinės būtinos taisyti problemos – žaidimas prieš varžovų spaudimą ir aktyvią gynybą, taip pat koncentracijos stoka, dėl kurios daromos klaidos lygioje vietoje. Buvęs rinktinės treneris taip pat norėtų matyti daugiau lengviau pelnomų taškų.

„Jei kalbėtume apie stipriąsias puses, viskas keisis, kai pagerės pataikymas, tuomet visai kitaip atrodai, atsiranda daugiau erdvės puolime, galima aštrinti žaidimą. Vaizdas pasikeis ir kai J.Valančiūnas bei kiti aukštaūgiai ras bendrą kalbą baudos aikštelėje. Ginamės pakankamai gerai, puikiai kaitaliojamos gynybos sistemos, gynyba gana agresyvi. Komandos sudėtis lygi, žaidėjų meistriškumas panašus. O svarbiausia tai, kad komanda su charakteriu, lengvai nelūžta“, – sako treneris.

Treneris Valdemaras Chomičius didelių minusų Lietuvos komandos žaidime apskritai neįžvelgia. Anot jo, keletas pralaimėjimų prieš pajėgius varžovus yra naudinga, nes viską laimint mažiau pastebimos savosios problemos, o po pralaimėjimų atliekama rimtesnė žaidimo analizė, stengiamasi ištaisyti pastebimiausius trūkumus.

„Tikrąjį savo pajėgumą pamatysime Rygoje. Man patinka, kad komanda jauna, energinga, gali bėgti, kibiai gintis, bet reikia nepamiršti to daryti visų rungtynių metu, nes būna, kad pradedame žaisti lėčiau, tada lėčiau atliekami ir deriniai. Potencialo tikrai yra ir jį reikia išnaudoti nuo pradžios iki pabaigos. Mūsų jauni žaidėjai yra perspektyvūs, gali įmesti, žaisti vienas prieš vieną. Tereikia, kad jie visada tikėtų savo jėgomis, jog gali tai padaryti“, – įsitikinęs V.Chomičius.

 

D grupė – ne kliūtis?

Nedaug yra abejojančiųjų, kad D grupėje, kurioje, be Lietuvos, taip pat žais Latvija, Estija, Belgija, Ukraina ir Čekija, lietuviams didelių sunkumų neturėtų kilti.

Tą netiesiogiai įvardijo ir rinktinės krepšininkai, ir treneriai, ir krepšinio specialistai. Jeigu Lietuva, kaip tikimasi, užims grupėje pirmą vietą, aštuntfinalyje rinktinės lauks ketvirtą vietą C grupėje (Nyderlandai, Graikija, Kroatija, Slovėnija, Makedonija ir Gruzija) užėmusi ekipa.

Remiantis lažybų bendrovių prognozėmis, greičiausiai tai bus Makedonija. Tokiu atveju su šia ekipa lietuviai rungtyniautų trečią čempionatą iš eilės: 2011-ųjų pralaimėjimą ketvirtfinalyje nedaug kas nori prisiminti, o užpernai Slovėnijoje lietuviams po sunkios kovos pavyko pasiekti revanšą. Trečia vieta C grupėje prognozuojama slovėnams, penkta – gruzinams, bet šios komandos taip pat potencialiai gali tapti Lietuvos varžovėmis jau aštuntfinalyje.

Piešiant šį scenarijų toliau, ketvirtfinalyje lietuvių tokiu atveju lauktų antrą vietą A grupėje bei trečią vietą B grupėje užėmusių komandų aštuntfinalio poros laimėtojas. Itin lygioje A grupėje neabejotinais favoritais laikomi prancūzai, tačiau į antrąją poziciją pretenduoja bene visos likusios komandos: Lenkija, Suomija, Izraelis, šiek tiek prasčiau vertinamos tik Rusijos bei Bosnijos ir Hercegovinos komandos galimybės. O pajėgiausioje C grupėje net ir trečią vietą užėmusi komanda jau bus kietas riešutas – tai gali būti Italija, Turkija arba Vokietija, galbūt net Serbija arba Ispanija. Įveikus šį barjerą pusfinalyje greičiausiai lauktų Graikija, Ispanija arba Kroatija.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-35-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.