Shutterstock

Nyki tikrovė. Milijonai Amerikos šeimų, nesvarbu, kokia jų socialinė, ekonominė padėtis ir išsilavinimas, kasdien daro siaubingą nusikaltimą – fiziškai smurtauja prieš vaikus.

Bandant apibrėžti fizinį smurtą dažnai kyla daug neaiškumų ir prieštaringų nuomonių. Daugelis žmonių vis dar įsitikinę, kad tėvai ne tik turi teisę savo vaikams taikyti fizines bausmes, bet ir privalo tą daryti. Auklėjant vaikus vis dar labai dažnai vadovaujamasi principu „už vieną muštą dešimt nemuštų duoda“. Dar visai neseniai vaikai iš esmės neturėjo jokių teisių ir būdavo laikomi šeimos turto dalimi, kilnojamaisiais daiktais, kurie „priklausė“ tėvams. Šimtus metų tėvai turėjo absoliučias teises – auklėjimo sumetimais tėvai galėjo elgtis su vaikais kaip tinkami ir kone juos užmušti.

Šiandien elgesio normos tapo griežtesnės. Fizinis smurtas prieš vaikus buvo įsigalėjęs taip plačiai, kad visuomenės susirūpinimas privertė fizines bausmes apriboti teisinėmis priemonėmis. Siekdamas išaiškinti, ką reiškia sąvoka „fizinis smurtas“, 1974 m. JAV Kongresas priėmė Federalinį smurto prieš vaikus prevencijos ir teisinių priemonių taikymo aktą. Šiame akte fizinis smurtas apibūdinamas kaip „sukelti fiziniai sužalojimai – kraujosruvos, nudegimai, randai, pjovimo žymės, kaulų ir kaukolės lūžiai, kurie atsiranda spardant, trankant, kandant, mušant, žalojant peiliu, surišant, plakant ir t.t.“ Kaip ši apibrėžtis įgyvendinama teisės aktuose, priklauso nuo jos išaiškinimo. Kiekviena valstija turi savo smurto prieš vaikus prevencijos įstatymus, kuriuose smurto sąvoka dažniausiai apibrėžiama taip pat kaip ir federaliniame akte, nors jo taikymo sritis nėra visai aiški. Kai vaikui lūžta kaulas, akivaizdu, kad prieš jį buvo smurtaujama, tačiau daugelis prokurorų nesiryš pateikti kaltinimų tėvams, jei ant pylos gavusio vaiko kūno matosi mėlynių.

Nesu nei teisininkė, nei policininkė, tačiau per daugiau negu dvidešimt metų prisižiūrėjau, kokių kančių sukelia „įteisintos“ fizinės bausmės. Fizinį smurtą suprantu savaip: tai bet koks elgesys, kuris sukelia vaikui didelį fizinį skausmą, nesvarbu, ar lieka žymių, ar ne.

Kodėl tėvai muša savo vaikus?

Daugeliui iš mūsų – vaikus auginančių tėvų – vienu ar kitu metu labai knietėjo jiems trinktelėti. Tokia pagunda ypač stipri, kai vaikas nenustoja verkti, zyzti ar atsikalbinėti. Kartais dėl to kaltas ne tiek vaiko elgesys, kiek mūsų pačių nuovargis, didžiulė įtampa, susierzinimas ar bloga savijauta. Daugelis mūsų sugeba atsispirti momentiniam norui pliaukštelėti vaikui. Deja, yra daug tėvų, kurie nesugeba valdytis.

Atrodo, kad visiems fiziškai smurtaujantiems tėvams būdingos tos pačios savybės – mums belieka tik spėlioti, kodėl taip yra. Pirmiausia jie pasibaisėtinai nemoka valdytis staiga užplūdus pykčiui. Fiziškai smurtaujantys tėvai užsipuola vaiką norėdami išlieti viduje sukauptas neigiamas emocijas. Atrodo, kad tokie tėvai pernelyg nesuka galvos, o gal ir iš viso nesusimąsto apie savo veiksmų pasekmes vaikams. Smurtavimas tampa kone automatine reakcija į jų patiriamą stresą. Momentinės emocijos iš karto virsta veiksmais.

Fiziniai smurtautojai dažnai patys būna užaugę šeimose, kuriose smurtauti buvo įprasta. Užaugę savo elgesiu jie dažniausiai tik tiesiogiai atkartoja tai, ką išmoko ir patyrė jaunystėje. Jie įprato sekti smurtaujančio asmens pavyzdžiu, ir smurtas yra vienintelis jiems žinomas būdas spręsti problemas ir valdyti emocijas, ypač pyktį.

Daugelis fiziškai smurtauti linkusių tėvų į suaugusiųjų gyvenimą žengia turėdami didžiulių emocinių sutrikimų ir nepatenkintų poreikių. Emociškai jie vis dar yra vaikai. Dažnai į savo pačių vaikus tokie tėvai žvelgia kaip į pakaitinius tėvus, kurie turi patenkinti tuos jų emocinius poreikius, kurie niekuomet nerūpėjo jų tikriesiems tėvams. Įsiutęs, kad vaikas patenkinti jo poreikių nesugeba, smurtautojas pratrūksta. Tą akimirką vaikas labiau negu bet kada prilyginamas pakaitiniam tėvui, nes iš tikrųjų smurtautojo širdyje liepsnoja pyktis jo tikriesiems tėvams.

Be to, daugelis tokių tėvų dar ir piktnaudžiauja alkoholiu arba narkotikais. Tuomet dažnai tampa dar sunkiau suvaldyti staigias emocijas ir neprarasti savitvardos, nors, žinoma, tai tikrai nėra vienintelė jų nesivaldymo priežastis.

Fiziniai smurtautojai būna įvairių tipų, tačiau žemiausią laiptelį užima tie, kurie, regis, vaikus ir augina tik tam, kad galėtų juos skriausti. Daugelis tokių žmonių atrodo, kalba ir elgiasi kaip eiliniai žmonės, tačiau iš tikrųjų – tai pabaisos, praradę bet kokius jausmus ir savybes, kurios daugeliui mūsų suteikia žmoniškumo. Tokie nežino, kas yra gailestis, o jų elgesys – protu nesuvokiamas.

Holokaustas šeimoje – ištrūkti neįmanoma

Keitės tėvas buvo didžiai gerbiamas bankininkas, bažnyčią uoliai lankantis ir šeimai atsidavęs žmogus – vargu ar taip žmonės galėtų įsivaizduoti ~vaikų skriaudiką~. Tačiau Keitė negyveno įsivaizduojamame pasaulyje – jai teko gyventi košmariškoje tikrovėje.

– Mes su seseria taip bijojome, kad naktimis pradėjome rakinti savo kambario duris. Niekuomet nepamiršiu to karto, kai man buvo vienuolika… Jai buvo devyneri. Mums slepiantis po lovomis, jis nesiliovė belsti į duris. Dar niekuomet nebuvau tokia išsigandusi. Tuomet jis staiga įvirto į mūsų kambarį su visomis durimis, panašiai kaip būna filmuose. Buvo siaubinga – durys tiesiog įlėkė vidun. Bandėme ištrūkti, tačiau jis, mudvi sučiupęs, sviedė į kampą ir pradėjo trankyti diržu rėkdamas: „Užmušiu, jei dar sykį užsirakinsite nuo manęs!“ Tąsyk maniau, kad mus uždaužys negyvai.

Keitės nupasakota siaubo aplinka tvyro visuose fiziškai skriaudžiamų vaikų namuose. Net ir ramybės valandėlėmis tokie vaikai gyvena bijodami, kad pykčio vulkanas bet kurią akimirką vėl išsiverš. O kai taip nutinka, visi aukos veiksmai stengiantis apsiginti nuo smūgių tik dar labiau pakursto smurtautojo įniršį. Desperatiškos Keitės pastangos apsisaugoti slepiantis po lova ir užsirakinant duris sukėlė tik dar agresyvesnį tėvo elgesį. Nėra vietos, kur galėtum saugiai pasislėpti, nėra kaip ištrūkti iš smurtautojo rankų, nėra kur ieškoti užuovėjos.

Niekuomet nežinai, kada tai prasidės

Pirmą kartą dvidešimt septynerių metų Džojų sutikau seminare, kurį vedžiau aukštojoje psichologijos mokykloje. Čia jis studijavo magistrantūroje. Skaitydama paskaitą užsiminiau, kad rašau knygą apie toksiškus tėvus. Susiradęs mane per pietų pertrauką, Džojus pasiūlė knygoje papasakoti jo gyvenimo istoriją. Rašydama knygą turėjau daugiau nei pakankamai medžiagos iš savo pačios praktikos, tačiau kažkas šio jauno vyro balse vertė mane manyti, kad jam reikia išsikalbėti. Susitikę kitą dieną kalbėjomės kelias valandas. Mane sužavėjo ne tik jo atvirumas ir tiesumas, bet ir nuoširdus troškimas, kad iš jo skaudžios patirties pasimokytų kiti.

– Aš visuomet būdavau mušamas savo kambaryje, net negaliu prisiminti, už ką. Nesvarbu, kuo būdavau užsiėmęs, mano tėvas tiesiog įvirsdavo į kambarį, visa gerkle rėkdamas ant manęs. Man nespėjus susivokti jis imdavo mane kumščiuoti, kol prispausdavo prie sienos. Jis daužydavo mane taip smarkiai, kad galų gale, sąmonei apsiblausus, daugiau nebesuvokdavau, kas aplink mane vyksta. Baisiausia buvo tai, kad niekuomet nežinodavau, kas sukeldavo jo pykčio priepuolius!

Beveik visą vaikystę Džojus praleido laukdamas, kada jį vėl užgrius tėvo įniršio banga, žinodamas, kad tai neišvengiama. Gyvenant tokioje aplinkoje jį užvaldė didžiulė ir visą gyvenimą neapleidžianti baimė būti nuskriaustam ir išduotam. Abi jo santuokos baigėsi skyrybomis, nes jis taip ir neišmoko pasitikėti

– Baimė neišnyksta dėl to, kad persikeli gyventi kitur ar sukuri šeimą. Nuolat kažko bijau ir dėl to pykstu pats ant savęs, bet kai tėvas, kuris turėtų mylėti ir rūpintis, elgiasi šitaip, tai kas, po velnių, turėtų nutikti pradėjus gyventi tikrą gyvenimą? Sužlugdžiau daugybę pažinčių, nes nieko negaliu prisileisti pernelyg arti. Man dėl to be galo gėda. Man taip pat gėda, kad ištisai bijau, tačiau gyvenimas išties man kelia siaubingą baimę. Tikrai daug dirbu su savimi pratindamasis įveikti šias baimes, nes suvokiu, kad kol to nepadarysiu, iš manęs nebus nieko gero nei man pačiam, nei kitiems, bet, Dieve brangus, kokia tai kankynė.

Nepaprastai sunku vėl pajusti pasitikėjimą ir saugumą, kai šiuos jausmus sutrypia tėvai. Pagal savo santykius su tėvais mes kiekvienas savaip įsivaizduojame, kaip su mumis elgsis aplinkiniai. Jei santykiai su tėvais iš esmės buvo emociškai visaverčiai, jei buvo paisoma mūsų teisių ir jausmų, užaugsime tikėdamiesi, kad ir kiti su mumis panašiai elgsis. Užaugus šie teigiami lūkesčiai leidžia mums atsiverti kitiems žmonėms ir nebijoti pasirodyti pažeidžiamiems. Tačiau jei vaikystė pilna įtampos, nerimo ir skausmo (kaip nutiko Džojui), gyvenime nesitikėdami nieko gero, susikuriame nepramušamus apsauginius barjerus.

Džojus iš aplinkinių laukė blogiausio, galvodamas, kad bus skriaudžiamas ir skaudinamas kaip ir vaikystėje, todėl emociškai nuo viso pasaulio atsitvėrė tvirta siena, nenorėdamas arti prisileisti nė vieno žmogaus. Deja, ši tvirta siena veikiau buvo emocinis kalėjimas, o ne apsauga nuo aplinkinių.

<….>

„Tai darau tavo paties labui“

Kai kurie smurtautojai dėl savo elgesio nekaltina kitų, bet bando įrodinėti, kad taip elgėsi galvodami apie vaiko interesus. Daugelis tėvų vis dar mano, kad fizinės bausmės – vienintelis veiksmingas būdas įskiepyti vaikui tam tikras vertybes ar priversti jį gražiai elgtis. Daugelis tokių „pamokų“ vykdomos religiniais sumetimais. Siekiant pateisinti mušimą dar jokia knyga nebuvo panaudota taip neteisingai, kaip Biblija.

Pasibaisėjau laišku, kurį perskaičiau Anos Landers1 patarimų skiltyje:

„Gerb. Ana Landers,

Mane nuvylė jūsų atsakymas mamos mušamai mergaitei. Fizinio lavinimo mokytojas, pastebėjęs kirčių žymes ant jos kojų ir nugaros, tai pavadino „smurtavimu prieš vaiką“. Kodėl nepritariate vaikų mušimui, jei Biblijoje tiesiai šviesiai tėvams liepiama taip elgtis? 23 psalmės 13 eilutėje rašoma: „Nebijokite auklėti vaiko, nes mušamas rykšte jis tikrai nenumirs“, o 23 psalmės 14 eilutėje sakoma štai kas: „Muškite jį rykšte ir išgelbėsite jo sielą nuo mirties.“

Tokie tėvai dažnai mano, kad vaikas iš prigimties yra blogas, ir tiki, kad uolus plakimas apsaugos jį nuo klystkelių. Jie dažnai kalba taip: „Vaikystėje man dažnai tekdavo ragauti beržinės košės, ir vienas kitas kirtis vytele tikrai nepakenkė“, „Turiu jam įskiepyti Dievo baimę“, „Ji turi žinoti, kieno čia valdžia“ arba „Jis turi žinoti, kas jo laukia, kad kitą kartą suprastų, jog reikia klausyti“.

Yra ir tokių tėvų, kurie mušimą laiko kone ritualu ar būtinu gyvenimo išbandymu, kad vaikas taptų ištvermingesnis, drąsesnis ar stipresnis. Štai ką papasakojo Džojus:

– Tėvo mama mirė, kai tėvui buvo keturiolika. Jis niekada nebeatsitiesė. Dar ir dabar jam sunku, nors netrukus jis bus šešiasdešimt ketverių. Neseniai iš jo išgirdau, kad su manimi taip negailestingai elgėsi norėdamas užgniaužti mano jausmus. Nors ir kaip nesveikai tai atrodytų, jis įtikėjo, kad, negalėdamas jausti, nesikankinsi dėl gyvenimo negandų. Aš šventai tikiu, kad taip jis stengėsi mane apsaugoti nuo kančių, nenorėdamas, jog man kada nors tektų patirtį tokį skausmą, kokį jis išgyveno po savo mamos mirties.

Tačiau nuo smūgių Džojus tapo ne atsparesnis ar ne toks pažeidžiamas, bet įsibaiminęs ir nepatiklus, daug mažiau pasiruošęs gyvenimo iššūkiams. Absurdiška manyti, kad skaudžios fizinės bausmės turės vaikui kokios nors naudos.

Tyrimai kaip tik rodo, kad fizinės bausmės nėra itin veiksminga drausminimo priemonė, net kai vaikas išties elgiasi blogai. Įrodyta, kad mušimas būna veiksmingas tik trumpą laiką, o vaiką užvaldo stiprus įniršis, mintys apie kerštą ir neapykanta sau. Akivaizdu, kad fizinio smurto sukeltos psichinės, emocinės ir dažnai fizinės vaikų kančios tikrai neatperka trumpalaikių rezultatų.

Pasyvusis smurtautojas

Iki šiol kalbėjau beveik vien tik apie aktyviai smurtaujančius tėvus. Tačiau smurtaujančioje šeimoje yra dar vienas veikėjas, kuris irgi turi prisiimti dalį atsakomybės už tai, kas vyksta. Tai kitas iš tėvų, kuris dėl savo baimių, priklausomybės ar noro išlaikyti teigiamą nuomonę apie šeimą toleruoja smurtą. Tai – pasyvusis smurtautojas. Paklausiau Džojaus, kaip elgdavosi mama, kol tėvas jį mušdavo.

– Ji visai nieko nedarė, kartais užsirakindavo vonioje. Niekuomet nesupratau, kodėl ji net nebandydavo sustabdyti to kuoktelėjusio šunsnukio, kad jis liautųsi mane ištisai talžęs. Manau, kad, ko gero, ji pati jo paniškai bijojo. Ji buvo ne iš tų, kurie būtų galėję pasipriešinti. Suprantate, mano tėvas – krikščionis, o mama – žydė. Ji augo labai vargingoje sentikių šeimoje ir pagal jų tradicijas moterys negali nurodinėti vyrams, kaip elgtis. Man atrodo, kad ji tik džiaugėsi turėdama pastogę virš galvos ir tuo, kad jos vyras gerai uždirba.

Džojaus mama pati vaikų nemušdavo, tačiau nebandydama jų apsaugoti nuo savo vyro agresijos ji prisidėjo prie smurtavimo šeimoje. Užuot ką nors dariusi, kad apgintų vaikus, ji pati tapo įsibaiminusiu vaiku, į savo vyro smurtą reagavo pasyviai ir bejėgiškai. Tiesą sakant, ji apleido savo sūnų.

Džojus ne tik jautėsi visų atstumtas ir bejėgis, tačiau jam teko ir didžiulė atsakomybės našta

– Prisimenu, kai man buvo maždaug dešimt metų, vieną vakarą tėtis be gailesčio sutalžė mamą. Kitą rytą atsikėlęs labai anksti, sėdėjau virtuvėje. Pamačiau jį lipant žemyn apsisiautusį chalatu. Jis paklausė, kodėl taip anksti atsikėliau, o aš, nors ir siaubingai bijodamas, pasakiau: „Jei dar kartą bandysi mušti mamą, pridaušiu tave beisbolo lazda.“ Pažvelgęs į mane jis tik nusijuokė, tuomet apsisukęs užlipo į viršų praustis ir ruoštis į darbą.

Tai tipinis atvejis – skriaudžiamas vaikas perima kitų vaidmenį: jis jautėsi turįs apsaugoti mamą, tarsi jis būtų jos tėvas, o mama – vaikas.

Įtikėjus savo bejėgiškumu, pasyviajam iš tėvų lengviau neigti, kad savo neveiklumu skatina smurtautojo veiksmus. Bandydamas apsaugoti skriaudžiamą šeimos narį arba pateisinti pasyvaus tėvo elgseną, skriaudžiamas vaikas lengviau paneigia tą faktą, kad jį apleido ~abu~ tėvai.

Puikus pavyzdys – Keitės žodžiai:

– Iš pradžių, kai tėvas imdavo mus mušti, mes su seseria visuomet šaukdavomės mamos, tačiau ji niekuomet neateidavo į pagalbą, o tiesiog sėdėdavo apačioje ir klausydavosi, kaip mes klykiame. Neilgai trukus supratome, kad iš jos nėra ko tikėtis. Ji niekada nedrįsdavo prieštarauti tėvui, tikriausiai negalėjo elgtis kitaip.

Kad ir kiek kartų būčiau girdėjusi tokius žodžius, kaip „tikriausiai ji negalėjo elgtis kitaip“, vis dar negaliu ramiai jų klausytis. Keitės motina ~galėjo~ elgtis kitaip. Paaiškinau Keitei, kad labai svarbu, jog ji savo mamos veiksmus pradėtų vertinti realistiškai. Keitės mama neturėjo taikstytis su tėvo elgesiu arba, jei jo pernelyg bijojo, turėjo iškviesti policiją. Kai vienas iš tėvų tiesiog pasyviai stebi, kaip skriaudžiami vaikai, ir leidžia taip elgtis, ~jokio~ pateisinimo negali būti.

Ir Keitės, ir Džojaus gyvenime tėvas buvo aktyvusis smurtautojas, o mama – tylioji partnerė, tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad negali būti atvirkščiai: kai kuriose šeimose aktyviuoju smurtautoju tampa motina, o pasyviuoju – tėvas. Tėvai gali keistis vaidmenimis, tačiau pasyvaus smurto dinamika lieka tokia pati. Man teko turėti klientų, kurių ~abu~ tėvai smurtavo, tačiau daug dažniau šeimoje būna aktyvusis ir pasyvusis smurtautojas.

Daugelis suaugusių vaikų pateisina pasyviųjų tėvų veiksmus, nes juos irgi laiko smurto auka. Džojaus atveju tokį požiūrį dar paskatino ir tai, kad jam teko perimti tėvo vaidmenį, todėl jis jautėsi atsakingas už savo pasyviai besielgiančią mamą.

Keturiasdešimt trejų metų pardavimo vadybininkui Teriui viskas tapo dar painiau tuomet, kai jo pasyvusis tėvas tapo užjaučiančiu guodėju. Teris, kurį beveik visą jo vaikystę fiziškai skriaudė motina, idealizavo savo nieko nedariusį tėvą.

– Buvau labai jautrus vaikas, daugiau linkęs į meną ir muziką negu į sportinius užsiėmimus. Mama visuomet mane vadindavo mižniumi, dažnai pykdavo ir lupdavo bet kuo, kas pasitaikydavo po ranka. Galima sakyti, kad beveik visą vaikystę praleidau slėpdamasis spintose. Niekada nesupratau, kodėl ji ištisai mane muša, tačiau viskas, ką darydavau, ją ištisai nervindavo. Jaučiuosi, tarsi ji būtų sutrypusi visą mano vaikystę.

Paklausiau Terio, kaip mamai smurtaujant elgdavosi tėvas.

– Daugybę kartų tėtis apglėbęs laikydavo mane tol, kol nustodavau kūkčioti, apgailestaudamas dėl mamos pykčio priepuolių. Jis visuomet kartodavo nieko negalįs padaryti ir kad jei labiau pasistengčiau, reikalai pasitaisytų. Tėtis tikrai buvo nuostabus. Jis taip sunkiai dirbo, kad šeima galėtų gerai gyventi. Vaikystėje jis vienintelis nuoširdžiai mane mylėjo.

Paklausiau Terio, ar užaugus jam yra tekę kalbėtis su tėvu apie vaikystę.

– Porą kartų bandžiau, bet jis tik sako: „Kas buvo, pražuvo.“ Kad ir kaip ten būtų, kam reikia jį liūdinti? Visos mano problemos – dėl mamos, ne dėl jo.

Teris neigė tėvo kaltę dėl patirto smurto, nes norėjo apsaugoti vienintelius gražius vaikystės prisiminimus – tas šviesias akimirkas su tėvu. Vaikystėje tėvo švelnumu jis besąlygiškai tikėjo būdamas išsigandęs vaikas, šiandien tą patį darė būdamas išsigandęs suaugęs žmogus. Norėdamas išsaugoti gražių santykių iliuziją, jis nesiėmė nieko, kad išsiaiškintų tiesą.

Teris puikiai suvokė, kokius skaudžius pėdsakus jo gyvenime paliko mamos smurtas, tačiau visai nenutuokė apie savo širdyje liepsnojantį užgniaužtą pyktį tėvui. Metų metus Teris neigė, kad tėvas ji apleido. Lyg to dar būtų negana, visą atsakomybę tėvas perkėlė ant Terio pečių, patardamas „labiau pasistengti“, kad išvengtų mamos smurto.

Apie autorę ir knygą

Ar jūs toksiškų tėvų vaikas? Šioje knygoje mokslų daktarė Susan Forward – visame pasaulyje garsi psichologė, dėstytoja, grupinių terapinių užsiėmimų ir mokymų vadovė daugelyje Pietų Kalifornijos medicinos ir psichiatrijos centrų – dalijasi tikromis jau suaugusių vaikų, kuriuos užaugino toksiški tėvai, istorijomis. Šie nesumeluoti pasakojimai gali padėti išsilaisvinti iš žlugdančių santykių su tėvais ir atrasti naują pasaulį, pripildytą pasitikėjimo savimi, vidinės stiprybės ir emocinės nepriklausomybės.

Kai buvote maži…

ar tėvai sakė jums, kad esate blogas ar nieko vertas?

ar drausmindami jus naudojo fizinę jėgą?

ar jums reikėjo rūpintis tėvų problemomis?

ar dažnai bijodavote tėvų?

ar tėvai darė ką nors, ką privalėjote laikyti paslaptyje, tik tarp jūsų?

Dabar, kai jau suaugote…

ar tėvai vis dar elgiasi su jumis kaip su mažu vaiku?

ar praleidę šiek tiek laiko su tėvais patiriate intensyvių emocijų ar fizinių reakcijų?

ar tėvai kontroliuoja jus grasindami, kurstydami kaltės jausmą, pasitelkdami pinigus?

ar jaučiate, kad neįtiksite savo tėvams, kad ir ką darytumėte?

„Bandymas iš tikrųjų tapti suaugusiu žmogumi nėra tolygus procesas. Kilsite, krisite žemyn, pasistūmėsite į priekį, o tada – vėl atgal. Nusiteikite tam, kad ne viskas pavyks, kad neišvengsite kluptelėjimų. Niekuomet galutinai neatsikratysite nerimo, baimės, kaltės ir sumaišties jausmų. Tai neįmanoma. Tačiau šios demoniškos jėgos daugiau nebegalės jūsų valdyti – tai ir yra svarbiausia“, – teigia S.Forward.

Švietimas. Lietuvos tėvų forumas (LTF), Socialinės veiklos asociacija „Šviesos kampelis“, Tėvų pedagogų sąjūdis, Humanistinės pedagogikos asociacija (HPA) ir kitos nevyriausybinės švietimo srities organizacijos – tarsi mažos, bet svarbios gyvybinės ląstelės.

Jų siunčiamus impulsus išgirsta gyvybingiausieji. Tie, kuriems rūpi tikroji Lietuvos švietimo ir pačių vaikų būklė. Kas lankosi šių organizacijų renginiuose, domisi iniciatyvomis, nepriklausomais tyrimais, suvokia jų naudą, įsitikina, kad mūsų šalyje dar yra šviesių, pokyčių savo veiksmais švietimo srityje siekiančių žmonių. Gali „pasitikrinti“, į kokią sieną atremtos kopėčios, ant kokio laiptelio esi užkopęs ir kur kviečiami iš paskos lipantieji…

Apie pedagogų ir tėvų bendradarbiavimo spragas bei pokyčius rašome pasiremdami praktikų nuomone. Greta to – oficiali Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) statistika, išorės auditų išvados, kurios kartais pateikia pagražintą vaizdą.

Norvegijoje visuomeninėje veikloje dalyvauja apie 70 proc. žmonių, o Lietuvoje – tik apie 30 proc. Ar galime pasvajoti apie didesnį jų aktyvumą, svorį visuomenėje? Lietuvos žmogaus teisių asociacijos (LŽTA) pirmininko Vytauto Budniko nuomone, jokia valdžia netrokšta stiprios opozicijos, todėl kiekvienos valdžios prigimtyje slypi noras pajungti sau ir visuomenines organizacijas. „Autoritarinėse valstybėse valdžiai neįtinkančios nevyriausybinės organizacijos (NVO) paprasčiausiai uždraudžiamos. Lietuvoje jos veikia nevaržomai, tačiau lojalesnės valdžiai NVO yra gausiau finansuojamos, o aršiau ją kritikuojančios – marginalizuojamos. Taip natūraliai ir klostosi valdžios ir visuomeninių organizacijų santykiai“, – sako V.Budnikas.

Viena aktyvesnių švietimo srities visuomeninių organizacijų – Lietuvos tėvų forumas jau ketvirtus metus darbuojasi mokyklų bendruomenėse, ragindamas mokytojus ir tėvus bendradarbiauti. ES lėšomis buvo vykdomas projektas „Darni šeima, tvari mokyklos bendruomenė – ateities Lietuva“, privataus rėmėjo lėšomis – projektas „Tėvų iniciatyvos ir pokyčiai mokykloje“. Buvo skaitomos paskaitos „Kur vaiko laimė ir sėkmė“, pradėtas saviugdos klubų užsiėmimų ciklas. Per šią prizmę bandoma nagrinėti kelių skirtingų švietimo įstaigų pavydžius.

Mokykla bunda – tėvai žadinami

„Mano darbotvarkėje saviugdos klubo užsiėmimai įrašyti pirmu numeriu“, – sako Kaišiadorių rajono Rumšiškių A.Baranausko gimnazijos direktorius Artūras Čepulis, vadovaujantis jai 18 metų. Gimnazijoje mokosi 390 mokinių.

Direktorius sako, kad nėra girdėjęs apie valstybinių švietimo įstaigų glaudaus bendradarbiavimo su tėvais pavyzdžius. Tiesiog tai ne prioritetinė sritis. Jis kartais paskaito internete apie išorės audito išvadas: sukurti mokyklos ir tėvų bendradarbiavimo sistemą. Bet tokio modelio dar tikrai nėra. Žinoma, pradinėse klasėse santykiai šiltesni, paprastesni, pedagogai su vaikų tėvais bendrauja intensyviau. Galbūt mažosios mokyklos irgi gali tuo pasigirti, bet tikrai ne „ilgosios“ išgrynintos gimnazijos, kurioms rūpi tik akademiniai mokinių pasiekimai.

Direktoriaus nuomone, mūsų pedagogų klaidos – moralizavimas, susirinkimuose dominuojantis monologas, vieša auklėtojų ataskaita. Tai atgyvenusi sena forma, ir taip tėvų į mokyklą tikrai nepritrauksi. Vaiko elgesys gali būti svarstomas tik individualiai. Iki saviugdos klubo atsiradimo nedaug tėvų domėjosi mokyklos gyvenimu, šventėmis, neformaliu ugdymu.

„Po LTF lektorių Ramunės Želionienės, Audriaus Murausko paskaitų kažkaip „užsikabinome“, – sako A.Čepulis. – Įkurto saviugdos klubo idėją pirmiausia palaikėme mes, administracija, specialistai, o paskui įsitraukė keletas aktyvių tėvų, kurie nepraleidžia užsiėmimų. Ir Jolanta Lipkevičienė kaip moderatorė mums tikrai patiko. Gal mūsų ir nelabai daug (10–15), bet per metus susiformavo branduolys. Tapo įdomu susitikti, diskutuoti, atsinaujinti. Mano darbotvarkėje klubo užsiėmimai įrašyti pirmu numeriu. Iš kiekvieno susitikimo užsirašau į užrašų knygelę bent vieną mintį, kuri praverstų mokyklai. Manau, tik šio klubo dėka mes su tėvais prie arbatėlės susidraugavome, išgirdome vieni kitus ir diskutuojame, kaip dar pritraukti aktyvių tėvų. Tai labai didelis žingsnis į priekį.“

„Kalbėti mokame, klausytis mokame, bet vieni kitų neišgirstame, nemokame priimti kitos nuomonės, ypač jei ji nesutampa su mūsiške“, – sako Renata Letukienė, Rumšiškių A.Baranausko gimnazijos saviugdos klubo narė.

Pasak jos, tėvų vaidmuo mokykloje turbūt buvo kaip dygliukas mokyklos administracijai, nes tėvai keldavo tai vienus, tai kitus klausimus. Kai jie susibūrė į saviugdos klubą, dirva jau buvo suarta. Klubas kol kas renkasi vieną kartą per mėnesį, aptariamos tam tikros temos, parinktos moderatorės J.Lipkevičienės. Saviugdos klube ne tik nagrinėjamos pasirinktos temos, bet ir mokomasi priimti kito nuomonę, sukurti saugią aplinką pasisakyti, nepriimti kitų pasisakymų kaip asmeninių įžeidimų ir pan. Ne visada temos ir pasisakymai būna „patogūs“, tačiau būtent tokie dygliukai neduoda ramybės, išveda už komforto zonos ribų ir verčia savyje atlikti inventorizaciją: pasverti, ką deklaruoji, o ką darai, ar darbai atitinka žodžius.

Mokyklos administracija saviugdos klube jau „nebediskriminuojama“ – tai tiesiog žmonės su vardais, o ne pareigomis. „Tik gaila, kad mokytojai ateina į saviugdą retkarčiais, ne nuolat, ir ne tie patys, – pastebi R.Letukienė. – Galbūt po metų drąsiau įvardyčiau teigiamus pokyčius, bet jei kalbėtume apie tėvų pabudimą ir norą įsigilinti, pažinti vaiką, mokyklą, bendruomenę, poreikį keistis ir keisti – tai tokių požymių tikrai yra. Aš vis dar matau tėvų ir pedagogų baimę susitikti ir kalbėtis. Pedagogai yra įpratę kalbėti, todėl per susirinkimus tėvai dažniausiai tyli ir klausosi, o mokytojai nėra pasirengę išgirsti tėvų. O ir ne visi tėvai moka išsakyti savo nuomonę tinkamai.“

Palengva saviugdos klube einama prie konkrečių temų, liečiančių mokyklą, ir po truputį pradedama jas atsargiai nagrinėti, nes norima išsaugoti tai, kas jau sukurta – pasitikėjimą bei galimybių ir pokyčių pojūtį. Tai dar tik pradžia, bet, R.Letukienės įsitikinimu, daug žadanti.

Tėvai bunda – mokykla miega

„Mokytojai, kaip ir vaikai, nemėgsta kritikos“, – sako Kauno rajono Raudondvario gimnazijos direktorius Ilmaras Embrektas, vadovaujantis jai 17 metų. Gimnazijoje kartu su Kulautuvos skyriumi dabar mokosi 450 mokinių.

„Saviugdos klubo atsiradimas gimnazijoje, mano nuomone, yra normalus dalykas. Jeigu tėvai nori šviesti vieni kitus – kodėl ne? Aš neprieštarauju. Deja, daugeliui pedagogų LTF pirmininko A.Murausko paskaita, po kurios ir gimė klubas, nepatiko. Aš joje nebuvau, bet mokytojai sakė išgirdę daug kritikos ir negatyvių pastabų savo atžvilgiu. Mokytojai, kaip ir vaikai, nemėgsta kritikos, yra gana konservatyvūs. Jei nueinu į pamoką ir pasakau, ka,s mano galva, yra negerai, labai nepatinka… Kartais mokytojai priekaištauja, kodėl administracija kilus konfliktui jų neužstoja. Bet mums rūpi tiesa“, – tikina direktorius.

Ir nors technologijos, internetas mūsų bendravimo galimybes išplečia, pasak I.Embrekto, besidominčiųjų mokyklos reikalais skaičius nelabai kinta. Per elektroninį dienyną tėvai drąsiau reiškia nuomonę, pateisina pamokas, tik neatrodo, kad aktyviau dalyvautų apklausose. Tėvai domisi įvairiais klausimais, bet dažniausiai juos jaudina konkrečios situacijos: neteisingas, jų nuomone, pažymys, disciplinos trūkumas klasėje, netinkamas pedagogo elgesys. Dažniausiai tėvai rūpinasi dėl savo vaiko, bet buvo ir klasės prašymų skirti ar pakeisti mokytoją, auklėtoją.

Direktorius pasakoja, kad jų gimnazijoje jau mokosi buvusių mokinių vaikai. Pastebėta tendencija: tie, kurie buvo aktyvūs mokiniai, dabar yra aktyvūs tėvai, jie daug labiau viskuo domisi. Nors visuomet buvo ir bus aktyvių tėvų, prisidedančių prie tradicijų puoselėjimo, besirūpinančių mokyklos gerove. Vėlgi anksčiau ir gimnazijos taryboje su tėvais daugiau būdavo kalbamasi apie finansinius dalykus, o dabar viskas centralizuota, diskusijos dėl ugdymo plano beveik neįmanomos, nes daug kas remiasi į krepšelio pinigus.

Tėvų bendravimas pirmiausia turėtų vykti klasėse, bet gerokai sumažėjo susirinkimų ir klasės valandėlių, tad kaip šiam procesui plėtotis? Tėvai rečiau lankosi, nes dabar yra ne trimestrai, o pusmečiai, be to, pagal higienos normas klasės valandėlės neturėtų būti privalomos. Vidutiniškai į klasės susirinkimus ateina penki–septyni tėvai. Tiesa, kai po sovietmečio dogmų susirinkimuose nustota kalbėti vien apie blogus dalykus, o pozityviau, tendencijos šiek tiek gerėjo.

„Mums atrodė, kad esame apsiskaitę, ne patys blogiausi tėvai, bet diskusijose atsivėrėme, plačiau ir giliau pažvelgėme į mus supančią aplinką ir suvokėme klaidingus įsitikinimus, žinių spragas“, – sako Jurgita Kirkilaitė, Raudondvario saviugdos klubo koordinatorė.

Klubas prieš porą metų susibūrė ne tik spartesniam problemų sprendimui, pozityvių pokyčių siekiui, bet ir savęs tobulinimui. Pasirinktas moto „Gali būti geriau!“, nes tai tiksliausiai atspindi bendrus siekius. Ne iš karto suvokta, kad saviugdos klubo tikslas – tėvystės įgūdžių stiprinimas, siekiant asmenybinių pokyčių, savęs pažinimo. Klubo moderatorė LTF tarybos narė, asociacijos „Šviesos kampelis“ vadovė J.Lipkevičienė buvo tiek, kiek reikėjo. Ramiai, nuosekliai, tvirtai vedė užsiėmimus, patarė, kaip burti klubą, bendrauti su administracija, sekti švietimo naujienas, stiprinti save ir veikti komandoje. Klubo dalyvių skaičius nuolat kito: pradžioje buvo šeši tėvai, penki mokiniai, trys mokytojai. Tad virė emocijos tarp skirtingų kartų iš skirtingų „barikadų“ pusių. Paskui mokytojai tyliai pasišalino, retkarčiais pasirodydavo viena, o vyresnieji mokiniai baigė mokyklą. Vyrams iš viso atrodo, kad vaikų ugdymas – mamų reikalas, taigi dabar klube yra dešimt mamų.

Klubo viziją, strategiją, veiklos gaires kūrė patys klubo nariai, nors yra manančiųjų, kad tai mokyklos „užsakymas“. Tad veiklos pobūdis – kaip ir klubo nariai – labai įvairus: vyksta diskusijos įvairiausiomis temomis, su mokiniais dalyvaujama protų mūšiuose, radijo laidose, seminaruose, konferencijose, mokymuose, sukurtas tinklalapis. Kadangi kelios saviugdos klubo narės yra ir mokyklos taryboje, paliečiami patys aktualiausi klausimai.

Tėvai visaip skatinami prisidėti prie mokinių iniciatyvos rinkti makulatūrą, dovanoti knygas, organizuoti labdaros šventes, skirti gimnazijai 2 proc. gyventojų pajamų mokesčio, paspartinti renovaciją ar kitaip prisidėti prie gimnazijos gerovės. Tiesa, pasak J.Kirkilaitės, labai skaudina kai kurių tėvų vangumas, abejingumas mokyklos gyvenimui, tinkamam savo vaikų ugdymui. Vis dar gajus lietuviškas bambėjimas „Vis tiek nieko gero iš to nebus!“, „komentatorių“ ar pasyvių stebėtojų sindromas. Kitiems užtenka žinojimo, kad mokykla pirmauja pagal egzaminų rezultatus Kauno  rajone. Tad ir klubo strategiją šiemet po truputį keičiasi tėvų švietimo, aktyvinimo link. Tačiau be mokyklos palaikymo tai padaryti labai sunku, nes kol kas pedagogai nuo klubo atsitvėrę Kinijos siena.

Klubui norėtųsi šiltesnių santykių su mokytojais, administracija, artimesnio bendradarbiavimo, tikro dialogo. Aišku, pedagogams ramiau, kai tėvai nesikiša, neinicijuoja susirinkimų, o vienas kitas gražiai nutildomas. Klubo nariai retai kviečiami į mokyklos renginius, neklausiama jų nuomonės kokiu nors svarbiu klausimu, į klubo iškeltus klausimus reaguojama vangiai – tokia klubo narių nuomonė. Pasak J.Kirkilaitės, šiaip maloniai bendraujantis direktorius nerado laiko pas apsilankyti klube ir kažkodėl nepasirašė bendradarbiavimo sutarties su LTF.

Bunda mokykla – bunda tėvai

„Dėl pertvarkos mūsų vidurinė mokykla tapo pagrindine. Tik nuolat bendradarbiaujant su tėvais nedidelė dalis mokinių renkasi mokymąsi kitose gimnazijose, o neįstojusieji į universitetines klases paprastai grįžta“, – sako Kauno V.Kuprevičiaus pagrindinės mokyklos direktoriaus pavaduotoja ugdymo klausimais Gerda Kemežienė. Mokykloje mokosi 520 mokinių.

Paprastai tėvai į mokyklą kreipiasi dėl nemotyvuotų mokinių, dar vienu kitu klausimu, tad ieškodama būdų tėvus aktyvinti mokykla savo lėšomis ėmė samdyti LTF lektorius. Tikimasi, kad po šių mokymų ciklo ledai iš tiesų pajudės. Galbūt susiburs ir saviugdos klubas.

Lėšų gaunama iš tų dviejų procentų labdarai, kuriuos skiria tėveliai, taigi atlygio už paskaitas suma juokinga, tai pusiau LTF savanorystė. Lektorių pozicija labai geranoriška, nors jų paskaitos vertinamos nevienareikšmiškai. Tarkime, jei tėvai nori matyti savo vaiką sveiką, jiems primenama, kad patys turi rodyti pavyzdį – mankštintis, negerti, nerūkyti ir t.t. Tėvų reakcija – na, kaip čia dabar atsisakysi tokių įpročių.

Kai keliami tokie klausimai, savaime suprantama, kyla ir prieštaravimų. Turi  pasikeisti visos visuomenės, pirmiausia tėvų, požiūris, bet tam reikia juos šviesti, mokyti, kalbėtis. Sunkiau tėvams rasti laiko ateiti į mokymus, ypač tiems, kurie dirba po 12–14 valandų. Kiekviena mokykla turi savo socialinį kontekstą, todėl mokyklai reikia rasti būdų, formų, kad tokiuose mokymuose, paskaitose būtų sudaryta galimybė dalyvauti tėvams.

Per pastaruosius dvejus metus tėvų vaidmuo pasikeitė: jie ne tik padeda atnaujinti mokyklos kabinetus, erdves, tam tikras klasių zonas, bet ir labiau įsitraukia į renginius, šventes, koncertus, mokinių pasirodymus. Daugiau dėmesio pradėjus skirti bendravimui su tėvais, suaktyvinus mokykloje formalią ir neformalią veiklą, pirmose klasėse atsirado daugiau mokinių. Tėveliai veda edukacinius užsiėmimus, profesinio švietimo pamokas, ekskursijas savo darbovietėse. Štai Kalėdų eglutės įžiebimo šventėje, kuri organizuojama jau ketvirtus metus, pirmais metais tik mokiniai su klasės vadovais ir keletas tėvų dalyvavo, o dabar mokyklos salėje visi netelpa.

Pokyčiai nevyksta greitai. Turi pasikeisti nuomonė, kad ne tik mokyklos atsakomybė išmokyti vaiką, kad be tėvų įsitraukimo į mokinių mokymo(si) procesą gerų rezultatų tikėtis neverta.

Tėvai negali miegoti

Laura T., Kauno „Atžalyno“ vidurinėje mokykloje besimokančio šeštoko mama, į LTF kreipėsi nebežinodama, kas galėtų padėti spręsti įsisenėjusią šeimos problemą. Rankose laikydama neretą šiais laikais medikų sūnui nustatytą diagnozę „hiperakyvus, dėmesio stoka, elgesio sutrikimai“, ji dėsto savo skausmingų išgyvenimų istoriją.

„Taip, sūnus toks – judrus, plepus, aktyvus, kartais neklusnus. Bet jis nebuvo blogas vaikas, lengvai bendraudavo, pasisiūlydavo padėti, kiti jį net pagirdavo. Pradinėse klasėse mokėsi gerai, bet jau ketvirtoje klasėje ėmė kilti problemų dėl elgesio, drausmės. Pasipylė pastabos, priekaištai iš auklėtojos, – pasakoja mama. – Domėjausi, lankiau susirinkimus, reaguodavau į visas pastabas, kartais bandžiau apginti savo vaiką. Gero tuomet nepasakydavo nieko, tik tai, kas blogai. Kaltino mus, kad nesirūpiname vaiku, neauklėjame jo, kartais net atsisakydavo kalbėti. Pamažu tapo ne taip svarbu, kas iš tiesų esant vienai ar kitai situacijai kaltas, – jis ir mes tapdavome atpirkimo ožiais.“

Pašnekovė mąsto, ar nepadarė klaidos, kad nuo penktos klasės neperkėlė sūnaus į kitą mokyklą, nes analogiškai pasielgę dviejų „sunkesnių“ vaikų tėvai nesigaili. Juolab kad vienturtį sūnų auginanti šeima pakeitė gyvenamąją vietą. Berniukas pateko pas, anot mamos, išankstinę nuostatą turinčią auklėtoją – buvusios pradinių klasių mokytojos seserį, kuri dėsto rusų kalbą. Mama stebisi, jog ši mokytoja per du mėnesius kažkaip „nepastebėjo“, kad penktokas mokosi rusų kalbos jos grupėje. Pasipylę pagrįsti ir nepagrįsti priekaištai dėl elgesio, patarimai keisti mokyklą (esą vaikui per toli važinėti) situaciją tik aštrino. Berniukas negalėjo niekuo pasiskųsti auklėtojai, nors namo grįždavo ir perplėštu švarku, sudaužytais akiniais, su mėlyne. Jei pamokose jis pasakydavo, kad ko nors nesupranta, mokytojai liepdavo nutilti, įrašydavo minusą į kaupiamąjį balą arba liepdavo eiti į drausmės klasę. Būdavo mokytojų žeminamas prieš visą klasę. Ypač istorijos mokytojas svaidėsi įžeidžiamais žodžiais, o į tėvų pastabas atšaudavo, kad juokauja.

Mama lankėsi mokykloje, net įsiprašydavo į pamokas. „Pusė mokyklos mokinių vaikšto su ne pačiomis tvarkingiausiomis uniformomis, pamokose tikrai visi gauna pastabų, ir nieko, o maniškis visuomet užkliūva, – nuoskaudą lieja Laura T. – Auklėtoją pakeitėme, bet kas iš to? Mokytojai tai tie patys.“

Tad nenuostabu, kad šeštoko mokymosi motyvacija tik prastėjo, jis nebenori eiti į mokyklą, tapo piktas, nervingas. Pačios mamos sveikata blogėja, šeimoje kaupiasi įtampa. Pagaliau mokykloje buvo sušaukta vaiko gerovės komisija, kurioje ponia Laura teigė patyrusi psichologinį spaudimą ir pasigedusi geranoriško, pozityvaus požiūrio. Gerai vaiko nepažįstanti psichologė nustatė daug sutrikimų, pasiūlė siųsti jį į Pedagoginę psichologinę tarnybą ir pas medikus.

„Tai štai iš visų specialistų surinkome anketas, dokumentus, kuriuose matomos jų išvados. Taip, jis hiperaktyvus, bet kartu tvirtinama, kad jo amžiuje tai normalu. Mes ne kartą klausėme savęs ir kitų, ką ne taip darome. Kokios mūsų auklėjimo klaidos, kaip galime padėti savo sūnui? Bet iš mokyklos pagalbos nesulaukėme. Atvirkščiai – jam įskiepijo, kad jis blogas, – guodžiasi mama. – Jis ir pats ėmė taip save vertinti ir kitoks nebenori būti. Kiek daug yra Lietuvoje tėvų, kurie neieško išeities, jų vaikai vos vos ištempia mokykloje iki 16 metų, o ką paskui veikia? Kodėl tokios dažnos depresijos, savižudybės, kitokios baisybės? Negaliu būti abejinga, tad informaciją pati renkuosi. Turbūt aš atrodau keista mama, kad taip viskuo domiuosi, tad džiaugiuosi iš kolegės išgirdusi apie Lietuvos tėvų forumo tarpininkavimą.“

Ji pripažįsta: kartu su LTF atstove buvo drąsiau pirmą kartą eiti pas mokyklos direktorę. Iš tiesų vadovė apie jos problemas ir konfliktus su pedagogais nieko nežinojo ir buvo gerokai nustebusi, kodėl mama anksčiau į ją nesikreipė. Buvo iškviesta socialinė pedagogė, pasitarta su kitais specialistais. Priešingai nei socialinei pedagogei, direktorei šis atvejis neatrodė kažkuo ypatingas ir ji pažadėjo atkreipti dėmesį į judrųjį šeštoką. Buvo pasiūlytas nuotolinis mokymas.

„Tėvai linkę į dialogą, tačiau nenoriai įsiklauso į mokyklos specialistų siūlymus“, – tvirtina Kauno „Atžalyno“ vidurinės mokyklos direktorė Nijolė Jukštienė. Įstaigai, kurioje 650 mokinių, ji vadovauja devynerius metus.

Pasak jos, hiperaktyvių mokinių mokykloje yra ne vienas, šis atvejis nėra išskirtinis. Minėto berniuko elgesio problemos pastebėtos dar pradinėje mokykloje. Mokytoja konsultavosi su socialine pedagoge, bendrauta su tėvais. Tėvai linkę į dialogą, tačiau nenoriai įsiklauso į mokyklos specialistų siūlymus. Perkėlus į kitą klasę tėvams ir mokiniui atrodo, kad reikalai pagerėjo. Patarta vaiką konsultuoti Pedagoginėje psichologinėje tarnyboje. Jam rekomenduota lankytis pas mokyklos psichologą, tačiau to jis nedarė. N.Jukštienė mano, kad mokyklos specialistai sprendė šią problemą kvalifikuotai, tačiau mamos tai netenkino, ji net nepasinaudojo galimybe spręsti problemą kreipdamasi į direktorę.

Tik po to, kai mokykloje apsilankė mama ir LTF atstovė, direktorė asmeniškai išsikvietė mamą. Į klausimą, kodėl ji nesikreipė į ją, mama nežinojo, ką atsakyti. „Mudvi pasikalbėjome, aptarėme problemas. Po to pasikvietėme ir sūnų. Manau, kad susitikimas buvo naudingas, nes mokinys jau apsilankė pas mokyklos psichologę. Be abejo, jo elgesio problemų vis dar yra, bet bendromis specialistų, tėvų, paties vaiko ir mano pastangomis darysime viską, kad reikalai kryptų į gerąją pusę. Manau, kad LTF tarpininkavimas padeda tėvams“, – pripažįsta direktorė.

Budėtojai ar budintojai?

Minėtos nevyriausybinės švietimo organizacijos dažnai kviečia į konferencijas, seminarus, mokymus, darbuojasi mokyklose, švietimo centruose su pedagogais, tėvais, mokiniais, tarpininkauja sprendžiant konfliktines situacijas. Dažniausiai tai daroma savanoriškai, aukojant savo laiką. Ir, žinoma, sulaukiama nepelnytos kritikos, ypač iš pedagogų pusės.

LTF atstovai kuruoja beveik tris dešimtis saviugdos klubų Lietuvoje ir po truputį plečia veiklą. Pastebėta, kad vienur aktyvesni mokyklos nariai, kitur – vyresniųjų klasių mokiniai, bet aktyviausi vis tik yra tėvai.

Kodėl ėmė steigtis šie klubai? „Saviugdos klubų idėja gimė ne šiaip sau. Mes pastebėjome po vienkartinių seminarų fejerverkų įspūdį – gražu, gerai, bet greitai užgęsta. O turime jausti nuolatinę paramą visais atvejais ir efektyviau siekti tikslų. Užsienyje normalu kreiptis pagalbos, kol dar problemos neįsišaknija, – pasakoja dešimt klubų kuruojanti Socialinės veiklos asociacijos „Šviesos kampelis“ vadovė, LTF tarybos narė J.Lipkevičienė. – Būna, kad iš pradžių administracija nori su tėvais bendrauti, o kai tėvai išsako lūkesčius, mokytojai puola, ginasi. Tuomet tėvai sako – ko ten eiti, jei mūsų neklauso, kalbėtis neįmanoma. Dabar tie patys pedagogai juokiasi iš pirmų tokių savo įspūdžių ir kviečiasi tuos tėvus, kurie iš pradžių atrodė „ne tokie“. Arba štai: tėvai pastebi pedagogų klaidas, neteisingus įvertinimus. Pedagogai prieš tokius „drumstėjus“ sukyla, pasitelkia kitus klasės tėvus, nustato vienus prieš kitus. Ugnis užgesinama, bet problemos lieka. Labai norėčiau pagirti Rumšiškių A.Baranausko bei Vilkijos gimnazijas, Kazlų Rūdos mokyklas, Marijampolės M.Lukšienės švietimo centrą, Kėdainių J.Paukštelio pagrindinę, Kauno „Šviesos“ pradinę mokyklas. Čia jau bręstama rimtiems pokyčiams bendradarbiavimo su tėvais srityje.“

„Tikiu, jog padedant saviugdos klubams susidarys kritinė masė sąmoningų žmonių, kurie prisidės prie to, kad švietimas iš tiesų būtų visuomenės priekyje, kad atsirastų daugiau galimybių alternatyvoms, kad sukurtume savo vaikams tokią aplinką, kurioje jie galės geriau save pažinti, atrasti savo kelią“, – pritaria Indrė Pavinkšnienė, asociacijos „Tėvų pedagogų sąjūdis“ vadovė, saviugdos klubų moderatorė.

Paklaustos apie mokyklose vyraujančius pedagogų ir tėvų santykius, pašnekovės įvardija juos kaip gana šaltus, pasyvius, tarsi abi pusės kalbėtų skirtingomis kalbomis. Abiem pusėms trūksta emocinio raštingumo, dialogo kultūros, kritikos pripažinimo. Gyvo bendravimo nedaug belikę. O jeigu jis ir vyksta, tai kaip mūšio lauke – kas ką įveiks.

Saviugdos klubų moderatorės psichologės Rasos Lydekienės nuomone, daugumoje Lietuvos mokyklų nėra stiprių bendruomeninių ryšių, o atsakomybę abi suaugusiųjų šalys linkusios perkelti viena kitai, ieškoti kaltų. „Taip iššvaistoma labai daug energijos, kuri bendradarbiaujant komandoje galėtų būti panaudota vaikų labui, problemų sprendimui. Aktyvių, sąmoningų tėvų idėjos neretai slopinamos. Asmeniniai interesai dažnai svarbesni už bendradarbiavimą, bendro tikslo siekimą“, – tvirtina psichologė.

Ji pripažįsta, kad ne visi mokyklų vadovai suvokia LTF misiją. Neretai forumo atstovai kviečiami tam, kad būtų pasidėtas dar vienas pliusas vykdant planą arba kaip pasyviųjų tėvų masalas. Būna, jog saviugdą kuria administracija su tam tikru užsakymu „apšvieskite tėvus, kad jie būtų lojalūs mums“. O LTF supažindina su mokymosi alternatyvomis, moko dialogo kultūros, telkimo, atvirumo, viešumo, kad neišstumtume vaikų į nesėkmės ruožą.

Dauguma pašnekovų pripažįsta, kad mokyklų vadovų bei administracijos vaidmuo skatinant bendradarbiavimą su tėvais – labai svarbus, net lemiamas. Kitaip sakant, per prievartą mielas nebūsi. Tiesa, jei vietos mokyklose tėvai nepageidaujami, jie darbuojasi kitomis formomis. Pavyzdžiui, aktyvūs tėvai įkūrė Rietavo savivaldybės tėvų forumą. Toks savarankiškas LTF padalinys veikia ir Žemaitijoje, Klaipėdoje. O vienoje mokykloje tereikėjo užkrečiamo pavyzdžio, ir psichologė subūrė dar vieną tėvų klubą.

Teigiamų pokyčių esama – daugėja tėvų ir pedagogų, kurie, remdamiesi humanistine pedagogika, kreipia dėmesį ne tik į tai, kaip vaikas mokosi, bet ir į tai, kaip jis jaučiasi mokykloje, kokiomis vertybėmis yra ugdomas. Kai kur jau sudaromos galimybes tėvams savanoriauti mokykloje, prisidėti prie įvairių veiklų (tai ekskursijos, atviros pamokos, tėvų klasės), atsisakoma konkurencinių žaidimų, mokinių pageidavimai surašomi į svajonių knygas.

Bet ar to užtenka? Nesusikalbėjimo atvejų nemažėja, o tam tikros tėvų ir pedagogų bendravimo klaidos veda į aklavietę. Anot A.Piličiausko, mokykla be tėvų – kaip traukinys be garvežio.

Jurgita Jurevičienė

Vytautas Budnikas, Lietuvos žmogaus teisių asociacijos (LŽTA) pirmininkas

VEIDAS: Kaip bendražmogiškų vertybių fone jums atrodo demokratijos, progreso pokyčiai mokyklose? Kas labiausiai džiugina, o kas kelia nerimą?

V.B.: Pokyčių labai daug, tačiau juos vertinčiau ne vien technologinio progreso ir mokytojų santykių su moksleiviais aspektu. Bėda ta, kad Lietuvos švietimo sistema nėra orientuota į jaunosios kartos patriotinį ugdymą ir meilę savo kraštui, tėvynei, dėl to jaunuoliai, baigę mokyklas, visiems laikams palieka savo šalį. Ir nematyti šio reiškinio pabaigos. Matome, kaip tuštėja mūsų miestai, kaimai ir gyvenvietės. Kasmet netenkame vidutiniškai po 30 tūkst. gyventojų. Kyla klausimas: koks mūsų mokslo ir švietimo sistemos tikslas? Nejaugi tik parengti jauną žmogų sočiam ir patogiam gyvenimui globaliame pasaulyje?

VEIDAS: Ar švietimo srities visuomeninės organizacijos pakankamai aktyvios, vieningos? Ar jų gausėjimas lemia rezultatą?

V.B.: Straipsnyje paminėtos nevyriausybinės organizacijos rūpinasi švietimo reikalais. Įdomu tai, kad daugelio jų veikla paremta savanoryste. Ir tai labai svarbu. Lietuvoje veikia per 18 tūkst. nevyriausybinių organizacijų (NVO), tačiau daugelis jų įsteigtos tik siekiant gauti valstybės arba struktūrinių fondų paramą. Todėl  NVO gausėjimą vertinu nevienareikšmiškai. Jei žmonių susivienijimas gimsta savanoriškai, pavyzdžiui, siekiant ginti šeimą, kaip valstybės pagrindą, jei norima ginti vaikų ir tėvų teises, kad šeima ir valstybė stiprėtų, tuomet tai sveikintina. Jei siekiama priešingų tikslų, o jų neretai siekiama po patrauklia priedanga, ir dar gaunama finansinė parama, tuomet nėra ko džiaugtis.

vaikai

Lietuvių išeivių negandos Norvegijoje, nepilnamečių prostitucija Švėkšnos specialiojo ugdymo centre pabarstė druskos ant žaizdų. Piliečiai suskaito diskutuoti apie vaikų padėtį ir teises. „Veido“ apklausa rodo, kad didžiuma atsakiusiųjų vaikų būklę mato niūriai: 74,6 proc. piliečių mano, kad vaikų teisių apsauga šalyje nepatenkinama.

Nepasakysi, kad dabartiniai Lietuvos vaikai masiškai kur nors varomi diržų smūgiais, tačiau ne vienas yra gavęs „beržinės košės“. Su diržu ar be diržo – šiais laikais svarbiausia turėti informacijos. Pasirodo, beveik tiek pat apklaustųjų nežino, ką patarti jaunuoliui dėl profesijos (76,2 proc.), kiek yra manančių, jog vaikų teisės neapsaugotos. Gal „beržinės košės“ reikėtų tiems, kurie nežino, ką patarti? Bet jeigu informacijos nėra, kaip tai išgauti diržu?

Kaip Lietuvoje ginamos vaikų teisės? (proc.)

1                    Ginamos visiškai tinkamai                       4,4

2                    Ginamos labiau tinkamai nei netinkamai 17,0

3                    Ginamos labiau netinkamai nei tinkamai 50,8

4                    Ginamos visiškai netinkamai                   23,8

5                    Apie tai negalvojau            4,0

Ar jaučiatės pakankamai informuota(-s), kad galėtumėte patarti jaunam žmogui, kurią profesiją rinktis, kad po kelerių metų ji būtų paklausi ir užtikrintų darbo vietą? (proc.)

1                    Taip               14,6

2                    Ne                 76,2

3                    Apie tai negalvojau            9,2

Šaltinis: „Veido“ užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime Consulting“ 2015 m. vasario 5-8  d. atlikta Lietuvos didžiųjų miestų 500 gyventojų apklausa. Cituojant apklausą, nuoroda į „Veidą“ būtina.

Apie tai, kad Švėkšnos specialiojo ugdymo centro nepilnametės pardavinėja sekso paslaugas, žinojo ir pedagogai, ir policijos pareigūnai, ir visas miestelis. Žinojo, bet nieko nedarė. „Veidas“ aiškinosi, kodėl mūsų valstybėje taip sunku padėti likimo nuskriaustiems vaikams.

Jūratė Kiliulienė

Valdžios atstovai po skandalo Švėkšnoje pažadėjo, kad problema bus išspręsta per mėnesį. „Dedu galvą, kad ir vėl niekas nepasikeis. Jungiam laikrodį“, – tuo, kad iki aukščiausių valstybės institucijų atkeliavusių bėdų bus imtasi ne vien žodžiais, netiki psichiatras Linas Slušnys.

Prieš dešimt metų jis pats dirbo šioje įstaigoje, kurioje mokosi ir gyvena sunkių elgesio bei emocinių sutrikimų turintys vaikai. Jau tada jis iš auklėtinių lūpų  išgirsdavo siaubingų dalykų, prieš kuriuos nublanksta net sausio viduryje į viešumą iškilęs prostitucijos skandalas, kai paaiškėjo, kad didesnį autoritetą turinčios merginos verčia savo drauges pardavinėti sekso paslaugas. Mokyklos vadovybė šios situacijos visiškai nekontroliavo – tik rašė pareiškimus policijai, kurių niekas neskubėjo tirti.

„Įvykiai Švėkšnos specialiojo ugdymo centre, didėjantis patyčių aukų skaičius mokyklose apnuogino tikrąsias vaiko teisių apsaugos problemas. Atsakingos institucijos turi nustoti stumdyti atsakomybę, atsikratyti biurokratinio požiūrio ir imtis konkrečių veiksmų. Apie kiekvieną vaiką turi būti galvojama kaip apie savo“, –  į skandalą sureagavo Prezidentė Dalia Grybauskaitė, tokius centrus, kaip esantis Švėkšnoje, pavadinusi valstybės gėda, o Švietimo ir mokslo ministerija pažadėjo per mėnesį reformuoti šią specialiąją mokyklą.

Švėkšnoje pratrūkęs skaudulys suteikė progą pasisakyti įvairių už vaikų saugumo užtikrinimą atsakingų institucijų atstovams. Paaiškėjo, kad ši įstaiga – jokia išimtis, kad problemų, žalojančių vaikų gyvenimą, apstu visuose šalies globos namuose.

Euroremontas situacijos nepakeitė

Vargu ar bent vienam valdininkui yra žinoma, kiek iš viso vaikų išėjo pro Švėkšnos specialiosios mokyklos vartus – kiek jų rado savo vietą gyvenime, kiek pasuko šunkeliais, tapo našta ir sau, ir visuomenei. Dabar čia gyvena ir mokosi 72 nepilnamečiai. Įstaiga egzistuoja seniai. Dar sovietmečiu ten, rajono užkampyje, toliau nuo žmonių akių, buvo sanatorinė mokykla-internatas, skirtas sunkiai auklėjamiems, kaip tada vadinta, nepatogiems vaikams. Deja, nepriklausomybės dešimtmečiai teigiamų pėdsakų čia beveik nepaliko. Nors įstaiga pastaruoju metu bent keliskart keitė savo pavadinimą, mažai kas ją vadina kitaip nei psichiatrijos ligonine. Ir dar žiauriau – rezervatu, lageriu, getu.

„Turime daugybę gražių pavyzdžių. Yra buvusių auklėtinių, sukūrusių normalias šeimas, įgijusių profesijas. Ir dabar, kai kilo visas šitas triukšmas, jie mums siunčia laiškus ir linki stiprybės, už viską dėkoja“, – tikina centre psichologe dirbanti Rosita Katauskienė.

O ką galvoja, kaip jaučiasi dabar čia gyvenantys auklėtiniai? Įstaigos atstovė kategoriška: paklausti jų pačių negalima. Vietoj pokalbio su vaikais R.Katauskienė siūlo pasidairyti po patalpas. Ji parodo kelis pernai įrengtus kambarius. Viename stovi vandens lova, kitame – šviesos terapijos įranga. Dar yra kambarių, į kuriuos vaikai renkasi piešti, šokti. Visa tai skirta tam, kad emocinių sutrikimų turintys centro auklėtiniai galėtų atsipalaiduoti, nusiraminti, patirti teigiamų emocijų.

Ir pats bendrabučio pastatas, kuriame įrengti relaksacijos kambariai, šviečia naujumu. Jo renovacija baigta vos pernai. Tačiau ES skirti du milijonai litų, kurie panaudoti šiems pagerinimams, čia rojaus nesukūrė. Net naujai išdažytuose koridoriuose tvyro sunkiai nusakomas kvapas – skurdo, nešvaros, prasto maisto, nemeilės… Toks kadaise pasitikdavo sovietiniuose internatuose, kolonijose, kareivinėse.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-04-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

„Gimę su kompiuterio pele rankoje“, – taip šiuolaikinės kartos vaikus apibūdina danų kilmės rinkodaros guru Martinas Lindstromas.

Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė

Dėl mokyklinio ir ikimokyklinio amžiaus vaikų, kurie kenčia dėl emocinių, valios ir elgesio nesklandumų, į psichologus ir psichoterapeutus šiandien kreipiasi vos ne kas antra Lietuvos šeima. Tokią kainą tenka mokėti už pernelyg ilgas valandas, leidžiamas prie kompiuterinių žaidimų, planšečių ir išmaniųjų telefonų.

„Daugelis tėvų jaučiasi bejėgiai kariaudami su stipriu vaiko prieraišumu prie šiuolaikinių IT priemonių. Namie dėl to kyla ištisos dramos, netyla barniai ir riksmai, liejasi ašaros, kartais prieinama iki grasinimų ar apsistumdymų. Pykstasi ne tik tėvai ir vaikai: dalis moterų kariauja su sutuoktiniais, „nenulipančiais“ nuo kompiuterių iki paryčių“, – per pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje susiklosčiusią padėtį apibūdina psichologė, socialinių mokslų daktarė Daiva Selmistraitienė.

Visuomenę į skirtingas (X, Y, Z) kartas skirstantys sociologai atkreipia dėmesį, kad Z kartos atstovai (gimusieji 1995–2012 m.) sunkiai koncentruojasi ties viena veikla. Ne visi pedagogai ir tėvai supranta, kad šios kartos atstovus reikia ne drausminti, o ieškoti būdų, kurie padėttų jiems mokytis.

„Z kartos atstovams neegzistuoja jokie autoritetai, jie nesupranta kompromisų, nebemoka diskutuoti ir komunikuoti (ypač sunkiai kalba prieš auditoriją ir nesugeba išlaikyti žvilgsnio), neskaito knygų, tačiau visi iki vieno geba įsijungti ir naudotis išmaniuoju telefonu“, – iš stalčiaus traukdamas ir rodydamas iš mokinių kuriam laikui dėl netinkamo elgesio paimtus telefonus sako Vilniaus Šalomo Aleichemo žydų gimnazijos direktorius Miša Jakobas.

Į direktoriaus kabinetą patekęs mokinio telefonas atgaunamas tik atsivedus vieną iš tėvų, nors, kaip atskleidžia gimnazijos vadovas, kartais pasitaiko ir laimingų išimčių. „Jei atėjęs vaikas atsiprašinėja, gailisi, būna, kad direktorius neišlaiko ir telefoną grąžina“, – šypteli daugiau nei 44 metus mokykloje dirbantis M.Jakobas. Geriau nei kas kitas jaunąją kartą pažįstantis matematikas sako, kad dabartiniai vaikai nėra blogos širdies, tiesiog reikia rasti būdą, kaip su jais bendrauti.

Nuo mažens leisdami laiką šiuolaikinių technologijų apsuptyje jie kasdien susiduria su internetu, nepaleidžia iš rankų išmaniojo telefono, o tai, kas jiems įdomu, mieliau skaito tėvų planšetiniuose kompiuteriuose. Taigi bendraujant su dabartinės kartos vaikais ir juos mokant būtina atsižvelgti į tai, kad jie pripratę prie kitokių informacijos srautų ir pasižymi šiek tiek kitokiais įpročiais nei ankstesnių kartų atstovai.

Sociologai teigia, kad bendravimą su Z kartos vaiku gali palengvinti sužadintas jo smalsumas. Taigi priversti daryti tai, ko jis nenori, daug sunkiau, nei sužadinti susidomėjimą. Kitas dalykas – Z kartai prievarta nesuprantama.

Apie tai užsimena ir ilgametę mokytojavimo patirtį turintis M.Jakobas „Su jais būtina bendrauti gražiuoju. Jei pakelsite balsą ar mėginsite ant jų šaukti, jie ramiai pasiteiraus, kodėl taip elgiatės, ir tai neduos jokios naudos. Anądien lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja kaip tik dalijosi įspūdžiais, kaip jos dešimtokas prašė leidimo atsakinėti prieš klasę nuleidęs galvą ir vengdamas akių kontakto. Mokinys aiškino, kad jam taip patogiau: nejaus gėdos. Žinoma, prie to nemaža dalimi prisideda ir šiuolaikinė švietimo sistema: visko tiek daug, kad mokytojai nebespėja kiekvieno mokinio prieš klasę iškviesti“, – apie pakitusią gimnazistų elgseną pasakoja Š.Aleichemo žydų gimnazijos vadovas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-04-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Kaip savo vaikus auklėja daug pasiekę visuomenės nariai

Visuomenės lyderių receptai, kaip auklėjant vaikus išauginti laimingą, dorą ir pridėtinę vertę visuomenei kuriančią asmenybę.

„Daugelis lietuvių vis dar įsivaizduoja, kad pagrūmojimai jų vaikams suteikia nepalyginti daugiau, nei teigiama motyvacija, nuolatinis skatinimas ar įvertinimas. Mūsų tėvai, pamatę prastesnį vaiko pažymį, skuba aiškinti, koks jis netikęs, negabus ir kad iš jo nieko nebus. O štai žydai savo vaikus ugdo motyvuodami, kad kiekvienas yra protingas ir unikalus. Štai jums ir atsakymas, kas lemia, kad jų tautoje tiek daug genialių, Nobelio premija įvertintų, verslui ir mokslui nusipelniusių žmonių“, – aiškina daug metų su Izraelio bendruomene dirbęs biotechnologas prof. Vladas Algirdas Bumelis.
Profesorius nevengia pripažinti, kad jaunystėje auklėdamas savo dukras pats yra padaręs klaidų, bet džiaugiasi, kad tai nesutrukdė joms gyvenime pasiekti tikslų ir susilaukti talentingų vaikų. „Kaskart bendraudamas su anūkais pabrėžiu, kokie jie protingi ir kūrybingi“, – prideda profesorius, kuris metams bėgant pakeitė požiūrį į vaikų auklėjimą. Šiandien V.A.Bumelis jau neabejoja, kad tik giriamas ir skatinamas vaikas išsiugdo gebėjimą pasitikėti savimi, užauga veržlus ir kūrybingas.
Tačiau jau kuris laikas Lietuvoje ir visame pasaulyje ryškėja šiek tiek kitokia tendencija: visuomenė pernelyg orientuota į pasiekimus, todėl dažnai vaikas pernelyg anksti savo tėvų yra skatinamas siekti apčiuopiamų rezultatų (pvz., jis dar neišmoko lietuviškai, o tėvai jau moko jį anglų kalbos ir pan.).
Pasak Paramos vaikams centro vadovės ir vaikų psichologės Aušros Kurienės, pernelyg aktyvus vaikų pasiekimų skatinimas gali duoti priešingą efektą, nei tikimasi. „Tėvų spaudimas ir skatinimas pirmauti vaikui gali sukelti jausmą, kad jis mylimas ne todėl, kad yra savo tėvų vaikas, bet už pasiekimus. O tai netolimoje ateityje gali lemti nesaugumo, nereikalingumo, baimės suklysti, neįtikti kitiems jausmus, taip pat – baimę būti savimi ir realizuoti savo paties svajones.“
Psichologės teigimu, gana dažnai tokie vaikai taip ir neišdrįsta „būti savimi“, nepasižymi tvirta nuomone, negeba priimti savarankiškų sprendimų, stengdamiesi būti tokie, kokius juos nori matyti. Bene didžiausia bėda šiuo atveju ta, kad net ir suaugę tokie žmonės nesijaučia laimingi, nuolat baiminasi neatitikti aplinkinių lūkesčių, nemoka džiaugtis ir pasirūpinti savo pačių laime: net ir pasiekę gerų rezultatų, nesijaučia laimingi ir saugūs, patiria sunkumų bendraudami.
„Norint, kad vaikas užaugtų visaverte asmenybe, tenka įdėti nemažai pastangų: apgobti jį meile, dėmesiu, supratimu, palaikymu, būti kartu. Tačiau ne mažiau svarbu gebėti nukreipti jį reikiama kryptimi, nustatyti ribas ir leisti pajusti tėvų autoritetą“, – teigia Šeimos instituto psichoterapeutė Živilė Markauskaitė-Baronienė.
Ji neabejoja, kad tėvų elgesys pirmaisiais vaiko gyvenimo metais daro jam itin didelę įtaką ir lemia asmenybės laimės pojūtį tolesniais gyvenimo metais.
Na, o kaip savo vaikus Lietuvoje auklėja daug pasiekę mūsų visuomenės nariai? Kokių jie turi receptų, kaip išauginti laimingą, dorą ir pilietišką, pridėtinę vertę visuomenei kuriančią asmenybę?

Stokojame suvokimo apie tėvystę

„Bendra mūsų visuomenės problema yra ta, kad tėvystei ir motinystei jaunuolių niekas nerengia. Atrodytų, tarsi savaime turėtume suvokti, kaip auklėti savo vaikus, o taip, deja, nėra. Matyt, dėl šios priežasties mūsų visuomenėje tiek daug nelaimingų, savimi ir aplinkiniais nusivylusių žmonių“, – svarsto keturias dukras su vyru Norbertu auginanti vaiko teisių apsaugos kontrolierė Edita Žiobienė.
Pati gana anksti abiejų tėvų netekusi pašnekovė augo globojama tetos ir esminį vaikų auklėjimo principą sako paveldėjusi būtent iš jos. „Teta mokėjo ne tik išklausyti, bet ir patarti. Iš jos sužinojau, kaip svarbu yra kalbėtis su vaiku. Taigi ir dabar, augindama savo dukras, žinau, kad būtina atkreipti dėmesį į mažo vaiko sunkumus ar minimaliai įvardijamas problemas, kurios ateityje gali išaugti į rimtas“, – teigia E.Žiobienė.
Ketvertuko mama neabejoja, kad auklėjant vaikus itin svarbūs tampa laiku ir vietoje pritaikyti tarpusavio santykių receptai. „Savo šeimoje vadovaujamės bendražmogiškais auklėjimo principais: jei suklydau, atsiprašau ir tikiuosi, kad taip pat elgsis ir mano vaikai. Tačiau dėl vieno neabejoju: šiuo metu auganti karta yra nepalyginti laisvesnė, drąsiau reiškianti savo nuomonę, smarkiai pasikeitęs ir jos požiūris į mokyklą“, – lygina E.Žiobienė.
O štai valstybinės žydų Šolomo Aleichemo gimnazijos direktorius Miša Jakobas mano, kad tik maža dalis tėvų šiandien savo atžalas auklėja tinkamai, – kitiems trūksta atsakomybės ir elementaraus gebėjimo pasikalbėti su savo vaikais. „Tiek suaugusieji, tiek vaikai šiandien sulindę į išmaniuosius telefonus ir kompiuterius, regis, nebelikę bendravimo, diskusijų. Taigi iš kur tiems vaikams žinoti, kaip reikia gyventi, jei tėvai ir mokykla tokių žinių nebesuteikia“, – svarsto M.Jakobas.
Gimnazijos direktoriaus jau nebestebina edukologų pastabos, kad mokiniai bijo akių kontakto, kalba nuleidę akis, o į mokyklą kai kurie ateina savaitę netrinkta galva ar suplyšusiomis kojinėmis.
Matyt, dėl vertybių, kurios daugelyje Lietuvos mokyklų jau nunykusios, o Š.Aleichemo gimnazijoje dar puoselėjamos, pastaraisiais metais vis daugiau išsimokslinusių lietuvių atkreipia dėmesį į žydų pedagoginės sistemos pranašumus ir konkuruoja dėl vietos mokytis jų mokyklose.
„Daugelis tradicijas išlaikiusių žydų iki šiol savo vaikus auklėja remdamiesi paprastomis tiesomis, pasakodami, kaip uždirbami pinigai, o lietuvių šeimose tėvai, nupirkę išmaniuosius telefonus, tarsi pamiršta savo pareigą vaiko paklausti, kam jis rašo žinutes. Tėvai turi teisę matyti, su kuo bendrauja jų vaikai“, – primena valstybinės žydų gimnazijos direktorius ir svarsto, kad galbūt religijoje, kuri glaudžiai susijusi su žydų tautos istorija, ir glūdi visa vaikų auklėjimo sistema, nes dauguma žydų šeimų yra perskaičiusios Senąjį Testamentą.
Religijos reikšme auklėjant vaikus neabejoja ir „Veido“ Metų vadovu šiemet išrinktas „Tele2“ generalinis direktorius Petras Masiulis. „Mums su žmona itin svarbios krikščioniškos vertybės, todėl ir vaikams nuo mažų dienų pasakojame apie Bažnyčią. Siekiame, kad sūnūs (vienuolikmetis Gabrielius ir penkiametis Mykolas) užaugtų mylintys, atsakingi, besirūpinantys kitais ir nebūtų savanaudžiai“, – tikina P.Masiulis.
Nuo mažens finansinio raštingumo mokomi P.Masiulio vaikai neauga pilnomis kišenėmis pinigų: tėvai nelepina jų gausiais kišenpinigiais, riboja sūnų naudojimąsi mobiliaisiais telefonais, neleidžia leisti laiko internete. „Naršymui internete jie dar nepakankamai subrendę. Nepaisant to, kad sulaukiame nemenko jų pasipriešinimo (berniukų klasės draugams leidžiama daug daugiau), dalykų, kurie galėtų jiems pakenkti, tiesiog neleidžiame“, – nukerta gana griežtai ir pats savo šeimoje auklėtas tėtis.
Drauge su žmona rytais vaikus žadinantis, o vakarais juos migdantis „Tele2“ vadovas juokauja, kad sūnų auklėjimas nėra lengvas darbas, bet jis teikia daug džiaugsmo. „Jei tik turėtume šiek tiek daugiau bendro laiko… Matyt, būtent jo šiuo metu berniukams trūksta iki idealaus auklėjimo“, – svarsto P.Masiulis.

2014 m. kovo pabaigoje buvo pristatyta Nacionalinių veiksmų vaikų tyčinių sužalojimų srityje ataskaita, kurioje nagrinėjamos politikos priemonių, skirtų tyčinių vaikų sužalojimų prevencijai, priėmimas, įgyvendinimas ir vykdymas nacionaliniu lygmeniu Europos vaiko saugos aljanso 25 šalyse narėse.

Ataskaitoje pateikta šalių veiksmų apžvalga vadovavimo, vaikų teisių, pajėgumų ir duomenų srityse – tai gali palengvinti sprendimų priėmimą Europoje, atsižvelgiant į kiekvienos šalies politiką. Be pateikiamų apibendrintų šalių narių rezultatų, ataskaitoje yra atskiri kiekvienos šalies profiliai, apibūdinantys veiksmus vaikų smurtinių sužalojimų prevencijos srityje, vykdytus iki 2013 metų liepos mėnesio. Lietuvos sveikatos apsaugos ministerijai pavaldi įstaiga Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centras, kaip Europos vaikų saugos aljanso narys, prisidėjo prie šios ataskaitos rengimo ir bendradarbiaudamas su įvairiomis institucijomis rinko informaciją apie Lietuvoje vykdomas vaikų tyčinių sužalojimų prevencines priemones.
Tyčiniai sužalojimai yra smurto rezultatas. Pasaulio sveikatos organizacija smurtą apibrėžia kaip tyčinį fizinės jėgos ar galios panaudojimą (grasinimą ar faktinį) prieš save, kitą asmenį, prieš grupę ar bendruomenę, kuris gali sukelti ar sukelia sužalojimą, mirtį, psichologinę žalą, sutrikdo vystymąsi ar sukelia nepriteklių. Šis smurto apibrėžimas apima ne tik fizinius veiksmus, bet ir grasinimus, bauginimus ir net aplaidumą ar neveikimą, nors pastarasis gali būti suvokiamas ne kaip tyčinis. Trys tyčinių sužalojimų sritys, kurias apima ši ataskaita, yra netinkamas elgesys su vaikais, bendraamžių smurtas ir smurtas prieš save.
Netinkamas elgesys su vaikais apima visas fizinio ir/ar emocinio netinkamo elgesio rūšis, seksualinį išnaudojimą, nepriežiūrą ar nerūpestingą elgesį, komercinį ar kitą išnaudojimą, dėl ko vaikas patiria faktinę ar potencialią žalą savo sveikatai, išlikimui, vystymuisi ar orumui dėl atsakomybės, pasitikėjimo ar galios santykio. Netinkamas elgesys su vaikais apima bet kokį veiksmą, atliktą ar neatliktą tėvų, globėjų ar kitų suaugusių asmenų, kuris sukelia ar gali sukelti žalą ar kelia grėsmę vaikui, net jei žala nėra norimas rezultatas.  Bendraamžių smurtas apima tyčinį fizinės jėgos ar galios naudojimą ar grasinimą tai padaryti, kuris išreiškiamas ar atliekamas vieno vaiko kitam, dėl ko patiriamas ar gali būti patiriamas sužalojimas, mirtis, psichologinė žala, sutrikdomas vystymasis ar patiriamas nepriteklius. Toks smurtas susijęs su smurtaujančiomis gaujomis, smurtu per pasimatymus, patyčiomis realybėje ar internetinėje erdvėje. Prieš save nukreiptas smurtas yra suicidinis vaikų elgesys ir savęs kankinimas, pavyzdžiui, žalojimasis ar pjaustymasis. Savižudiškas elgesys gali būti įvairaus laipsnio: nuo minčių apie gyvenimo pabaigą, planavimo ir būdų, kaip tai padaryti, ieškojimo iki bandymo nusižudyti ar nusižudymo.

Vaikų teisė į saugą Europos Sąjungoje yra pažeidžiama dėl nenuoseklumo priimant ir įgyvendinant įrodymais pagrįstas strategijas, mažinančias vaikų tyčinių sužalojimų apimtis.

Šalys turėtų labiau taikyti įrodyto veiksmingumo politikos priemones šioje srityje, siekdamos apsaugoti labiausiai pažeidžiamus Europos piliečius ir ateities visuomenę. Tyčiniai sužalojimai, t. y. vaikų nepriežiūra, smurtas, savižudybės, lemia visą gyvenimą trunkančias neigiamas pasekmes vaikams, šeimoms ir visuomenei, todėl reikia greitai ir adekvačiai reaguoti į šią problemą.
Vaikų tyčiniai sužalojimai yra ir visuomenės sveikatos problema, ir žmogaus teisių klausimas. Jungtinės Tautos apibrėžė, kad joks smurtas prieš vaikus nėra pateisinamas ir visos smurto prieš vaikus rūšys yra išvengiamos.

Kasmet ES žūsta daugiau nei 35 tūkst. 0–19 metų vaikų ir paauglių. Maždaug 9100 (24 proc.) mirčių yra susijusios su sužalojimais. Trečdalis iš jų klasifikuojami kaip tyčiniai arba sužalojimo kilmė nenustatyta. Mirtys dėl tyčinių sužalojimų yra tik problemos ledkalnio viršūnė. Nors šiuo metu renkama statistika yra patikima, įvairūs tyrimai rodo, kad mirtys, traktuojamos kaip vaikų nužudymas, gali apimti tik 20–33 proc. visų realių smurto prieš vaikus atvejų.
Europos Parlamento viceprezidentės Isabelle Durant teigimu, smurtas prieš vaikus turi ir toliau sulaukti didelio dėmesio: turime nuolat apie jį kalbėti, o ne slėpti problemą tylėdami. Be to, reikia atlikti daugiau mokslinių tyrimų ir tobulinti duomenų sistemas, ypač rinkti duomenis apie visus nemirtinus tyčinius sužalojimus, apimant informaciją apie išlaidas, atsirandančias dėl smurto, ir jo prevenciją.
Vaikų mirčių dėl tyčinių sužalojimų rodiklis yra labai nevienodas Europos Sąjungos šalyse, gali skirtis net daugiau nei 10 kartų. Šiuo metu yra žinomos įrodymais pagrįstos prevencijos strategijos, kurias nuosekliai patvirtinus, įgyvendinus ir, jeigu reikia, vykdant visos ES mastu, vaikai būtų apsaugoti nuo smurto.
Žvelgiant į vaikų mirtis dėl tyčinių sužalojimų visoje Europoje, 0–19 metų amžiaus vaikai dažniausiai dėl šios priežasties miršta Lietuvoje. Palyginimui, Graikijoje šis rodiklis tarp 0–19 metų berniukų yra pats mažiausias ir siekia 0,76 atv. 100 tūkst. gyventojų, o Lietuvoje – 7,78 atv. 100 tūkst. gyventojų. Taigi, Lietuvoje 10 kartų daugiau berniukų miršta dėl išorinių mirties priežasčių nei Graikijoje. Nedžiuginanti ir nužudymų bei savižudybių statistika – vaikų daugiau nužudoma tik Norvegijoje, o pagal vaikų savižudybių skaičių esame „nepralenkiama“  valstybė.
Pagal vykdomas vaikų mirčių dėl išorinių priežasčių prevencijos priemones Europoje nesame paskutinėje vietoje. Tačiau, nors šiuo atžvilgiu atrodome tikrai neprastai, statistika nėra džiuginanti. Priežasčių gali būti daug:  per mažas priemonių finansavimas ir/ar įgyvendinimas, dar reikia laiko efektui pasiekti, trūksta tarpinstitucinio bendradarbiavimo, taip pat daugybė kitų kultūrinių ir socialinių priežasčių. Spėjimų gali būti labai daug, todėl reikalinga gilesnė analizė, ką reikėtų tobulinti šioje srityje. Pastarieji metai rodo, kad sutelkę įvairių žinybų pastangas galime pasiekti reikšmingų rezultatų. Pavyzdžiui, Lietuva per nepriklausomybės laikotarpį sugebėjo itin sumažinti žuvusiųjų eismo įvykiuose skaičių, todėl svarbu politikams ir įvairių sričių praktikams atkreipti dėmesį į šią problemą ir imtis visų veiksmų, kad būtų sumažinta ši visuomenės sveikatos ir socialinė problema.
Apskritai šios ataskaitos išvados rodo, kad nors patvirtinta daug politikos strategijų, tačiau vien to nepakanka – dar daug ką reikia padaryti, kad jos būtų įgyvendintos, gautų atitinkamus išteklius ir turėtų norimą poveikį. Europos vaikų saugos aljanso direktorė Joanne Vincenten teigia, kad vaikų tyčinių sužalojimų politikos priežiūros trūkumas šalyse narėse yra viena iš problemų ir yra itin svarbu žinoti, ar ir kaip gerai prevencinė politika yra įgyvendinama ir kokį poveikį ji turi, kitaip investicijos siekiant apsaugoti vaikus bus beprasmės.
Kaip nenuosekliai priimamų politinių sprendimų vaikų tyčinių sužalojimų prevencijos srityje pavyzdžius, kurie atskleisti Nacionalinių veiksmų vaikų tyčinių sužalojimų srityje ataskaitoje, galima paminėti šiuos:
•    Tik 10 šalių (33 proc.) yra strategija, apimanti tris pagrindinius tyčinių sužalojimų tipus, nagrinėjamus šioje ataskaitoje. Keletas kitų šalių turi kelias skirtingas strategijas, tačiau tai nėra viena bendrai koordinuojama strategija.
•    Tik 19 valstybių (63 proc.) yra uždraustas bet koks smurtas prieš vaikus visose aplinkose. Daugumoje iš 11 tokio draudimo neturinčių šalių dar nėra uždraustos fizinės bausmės namuose, nors yra ir tokių, kurios turėtų priimti politinius sprendimus dėl priežiūros įstaigų.
•    Ataskaitos rengimo metu nustatyta, kad keturios valstybės (13 proc.) neturi vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus (Čekija, Vokietija, Portugalija ir Rumunija), taip pat dvi (Bulgarija ir Ispanija) tik iš dalies atitiko numatytą rodiklį.
•    Mažiau nei pusėje šalių yra vykdoma visuomenės sveikatos priežiūros specialistų vizitacija pas tėvus, kurios tikslas – vaikų nepriežiūros prevenciją. Daugiau nei trečdalis šalių respondentų teigė, kad šią programą galima apibūdinti kaip iš dalies įgyvendinamą, daugiausiai dėl mažos programos stebėsenos.
•    Mažiau nei pusėje dalyvavusių šalių yra numatyta, kad mokyklose turi būti nuolatinė komisija, sudaryta iš mokytojų, moksleivių ir tėvų, kuri atsakinga už smurto šeimoje ir mokyklos aplinkoje prevenciją, įskaitant smurtą ir patyčias tarp bendraamžių ir patyčias. Iš 14 valstybių tik 6 įvertino, kad šis kriterijus yra visiškai įgyvendinamas.
•    Tik 20 iš 30 šalių (67 proc.) yra numatyta, kad kiekviena mokykla turi parengti savižudybių prevencijos programą, nors tik pusėje iš jų ši priemonė yra visiškai įgyvendinama.
•    Tik Anglijoje, Vengrijoje, Airijoje ir Škotijoje yra viena nacionalinė ar keletas regioninių programų, apimančių visą šalį, skirtų vaikų mirčių dėl įvairių priežasčių apžvalgoms, kuriose pateikiamos rekomendacijos dėl prevencijos.
Nors kai kurie iš įrodymais pagrįstų veiksmų, įvertintų šioje ataskaitoje, yra įgyvendinami, pastarųjų metų ekonomikos nuosmukis jiems padarė neigiamą įtaką. „Daug šeimų išgyvena materialinius sunkumus dėl ekonominės krizės, jie gyvena žemiau skurdo ribos. Dėl to didėja visų smurto rūšių rizika, ypač netinkamo elgesio su vaikais, savižudybių“, – teigia Bernard de Vos, Europos vaiko teisių ombudsmenų tinklo pirmininkas. – Yra požymių, rodančių, kad griežtos taupymo priemonės turi įtakos vaikų sveikatai ir saugai. Mes turime užtikrinti, kad būtų atidžiai stebima ar prevencijos priemonės yra vykdomos.“
Tyčinių sužalojimų atvejai įvyksta įvairiose aplinkose, dėl ko prevencija apima ir reikalauja efektyvios partnerystės ir įvairių specialistų iš daugelio sektorių, tokių kaip sveikatos priežiūros, švietimo, teisėsaugos, socialinių paslaugų, dalyvavimo.
„Būtina užtikrinti reikiamą specialistų pasirengimą, kad būtų patenkinami vaikų saugos poreikiai ir šeimoms būtų taikomos ankstyvos intervencijos priemonės, rūpinamasi tomis šeimomis, kurioms gresia smurtas“, – teigia UNICEF regioninis sveikatos patarėjas Octavian Bivol. – Veiksmingų ir visapusiškų prevencijos paslaugų teikimas, aukų ir smurtautojų gydymas yra būtinas norint veiksmingai įgyvendinti priemones, skirtas apsaugoti vaikus.“
„Ši ataskaita parodė, kad būtinai reikia imtis daugiau veiksmų, kad būtų užtikrinta vaikų sauga“, – teigia Europos komisijos narys Tonio Borg. – Tyčiniai sužalojimai yra smurto aktai, kuriems gali ir turi būti užkirstas kelias. Turime suvienyti jėgas nacionaliniu ir Europos lygmenimis, sukurti tvirtą, į vaiką orientuotą, besiremiantį „sveikata visose politikose“ principu požiūrį, kad vaikams netektų beprasmiškai kentėti dėl sisteminių spragų.“
Nacionalinių veiksmų vaikų tyčinių sužalojimų srityje ataskaita buvo parengta pagal projektą „Vaikų traumų, sužalojimų prevencijos ir saugos stiprinimo priemonės“ (angl. Tools to Address Childhood Trauma, Injury and Children’s Safety, TACTICS). Tai didelio masto daugiametė iniciatyva, kuria buvo siekiama surinkti kuo patikimesnę informaciją, praktines priemones ir išteklius, galinčius prisidėti prie įrodymais pagrįstų praktikų priėmimo ir įgyvendinimo vaikų ir jaunimo sužalojimų srityje. Projektas vykdomas Europos vaikų saugos aljanso, finansuojamas ir bendradarbiaujama su Europos Komisija, RoSPA, Swansea universitetu, Mastrichto universitetu, Šiaurės visuomenės sveikatos mokykla, Dublino universitetu, Europos visuomenės sveikatos aljansu ir partneriais iš daugiau nei 30 šalių, tarp jų ir Lietuvos įstaiga – Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centru.
Vienas iš projekto tikslų buvo peržiūrėti ir išplėsti sužalojimo rodiklius ir standartizuoti duomenų rinkimą, įtraukiant smurto prevenciją ir tyčinius sužalojimus, kad būtų sudarytos sąlygos stebėti ir palyginti vaikų sužalojimų mažinimo progresą. Nacionalinių veiksmų vaikų tyčinių sužalojimų srityje ataskaita ir 30 vaikų tyčinių sužalojimų prevencijos politikos profilių, esančių ataskaitoje, yra šio projekto rezultatas.
Politikos profiliai apima 27 ES šalis ir Islandiją bei Norvegiją, taip pat Didžiąją Britaniją (tik Angliją ir Škotiją). Taigi, sudaryti 30 šalių profiliai: Airijos, Austrijos, Belgijos, Bulgarijos, Čekijos Respublikos, Danijos, Graikijos, Islandijos, Ispanijos, Italijos, Jungtinės Karalystės (Anglijos ir Škotijos), Kipro, Kroatijos, Latvijos, Lenkijos, Lietuvos, Liuksemburgo, Maltos, Norvegijos, Olandijos, Portugalijos, Prancūzijos, Rumunijos, Slovakijos, Slovėnijos, Suomijos, Švedijos, Vengrijos ir Vokietijos.
Vaikų saugos kortelės, išleistos 2012 m. netyčinių sužalojimų tema, ir vaikų saugos profiliai, taip pat išleisti 2012 m., bei Nacionalinių veiksmų vaikų tyčinių sužalojimų srityje ataskaita leidžia išsamiai nacionaliniu lygiu pažvelgti į veiklas, skirtas vaikų sužalojimų prevencijai.

Informaciją parengė
Diana Mekšriūnaitė

Ateinantys metai Lietuvoje paskelbti Šeimos metais. Taigi turėtume daugiau dėmesio skirti vieni kitiems, pirmiausia šeimoje. Bet neatrodo, kad įvyks koks nors proveržis. Sprendžiant iš to, kokie paskutiniai sprendimai buvo priimti besibaigiančiais 2013-aisiais, naujieji 2014 m. mūsų vaikams nieko gero neatneš. Ir daugiausia dėl konservatyvaus tėvų požiūrio.

Lietuviai vaikai – vieni nelaimingiausių vaikų pasaulyje: tiek berniukai, tiek mergaitės pirmauja pagal patyčias mokyklose bei suicidines nuotaikas, o ir veiksmus. Mūsų vaikai patiria ir mažiausiai kokybiško bendravimo su tėvais – vidutiniškai 7 min. per dieną.
Nors lietuviai tėvai išsiskiria labai dideliais reikalavimais vaikų akademinių ir socialinių įgūdžių atžvilgiu: absoliučios daugumos tėvų vertinimu, šiuolaikiniai vaikai privalo būti dešimtukininkai mokykloje, dalyvauti ir nugalėti olimpiadose, konkursuose, idealiai išmanyti gamtos mokslus, nes privalės įstoti į mediciną, gerai skambinti pianinu, puikiai valdyti ir teniso raketę, ir dailininko teptuką, būti lankstūs, taiklūs mesdami kamuolį į krepšį ar spirdami jį į vartus, dailiai šokti ir turėti skirtingų Rytų kovų menų juoduosius diržus. Kitaip tariant, realizuoti neišsipildžiusias savo tėvų svajones.
Bet, kaip rodo naujausias tarptautinis skaitymo, matematikos ir gamtos mokslų pasiekimų tyrimas, mūsų penkiolikamečiai pagal savo pasiekimus vis labiau atsilieka ir nuo kaimynų, ir nuo kitų ES šalių bendraamžių.
Geriausių šalies gimnazijų vadovai vienu balsu sako, kad akademinis grimzdimas nesiliaus. O tokią situaciją lems ne viena, bet visas kompleksas priežasčių: pradedant mokinių nesusikaupimu, išsiblaškymu pradinėje mokykloje, vėliau progimnazijoje, negebėjimu tinkamai mokytis vyresnėse klasėse, mokytojų nepasirengimu atrinkti, ką vaikams privalu labai gerai įsisavinti, o su kuo tik susipažinti, tai yra šuoliuote prašuoliuoti per kai kuriuos vadovėlio skyrius.
Paanalizuokime detaliau, kas griauna mūsų vaikų sėkmę ir kokių pokyčių galima tikėtis ateityje.

Mokinių agresiją ir prastėjančius rezultatus lemia miego stygius
Naujaisiais kalendoriniais metais sostinės moksleiviai pamokas turėjo pradėti viena valanda vėliau, ne nuo aštuntos, o nuo devintos valandos. Bet vargu ar antras sostinės mero Artūro Zuoko mėginimas įtikinti konservatyvius, mokslo žinias ignoruojančius miestelėnus bus sėkmingas. Pirmą kartą, 2006 m., sostinės galvai bendruomenėms nepavyko įrodyti, kad pagrindinė mūsų vaikų irzlumo, pykčio, nesusikaupimo, prastų akademinių pasiekimų priežastis – miego stygius. Antras mero mėginimas protinti tėvus bei mokyklų administracijas, prasidėjęs 2013-ųjų spalį, vėl buksuoja.
Kaip rodo pasaulio mokslininkų atlikti tyrimai, miego stygius ir ankstyva pamokų pradžia sukuria begales neišsprendžiamų problemų. Štai 2007 m. psichologijos profesorė Amy Wolfson palygino dvi Jungtinės Karalystės vidurines mokyklas, kurių vienoje pamokos prasidėdavo 7 val. 15 min., o kitoje – 8 val. 37 min., ir paaiškėjo, kad antrojoje mokykloje vaikai ne tik mažiau praleidžia pamokų, bet ir jų akademiniai pasiekimai yra geresni.
Beje, JK ir JAV pasirodžius mokslininkų išvadoms, jog paauglių miego biologija yra tokia, kad jie pabunda tik apie priešpiečius, o pamokų pradžia ir miego laikas tiesiogiai susiję ir su vaikų savijauta, ir su jų akademiniais pasiekimais, pažangiausios mokyklos suskubo keisti pamokų pradžios laiką. Londono akademija tapo pirmąja mokykla Didžiojoje Britanijoje, pradedančia pamokas 10 val. Ir tai pasiteisino: mokiniai pamokose tapo budresni ir aktyvesni. Mineapolyje (JAV) septynios mokyklos vienu metu pakeitė pamokų pradžios laiką iš 7.15 į 8.40 val. ir netruko pastebėti, kad mokymosi rezultatai smarkiai pagerėjo.
Kaip pabrėžia ir fundamentalią studiją apie vaikų miego problemas išleidusios pasaulyje autoritetingiausios miego ekspertės Šv. Juozapo universiteto (JAV) psichologijos profesorė Jodi A.Mindell ir Miego klinikos direktorė prof. Judith A.Owens, vaikų mokymosi rezultatus lemia geras miegas: “Jei pakankamai nemiegama, gali kilti dėmesio koncentravimo, atminties, sprendimų priėmimo, organizuotumo ir kūrybiškumo problemų.“
O kita JAV psichiatrijos profesorė Mary A.Carskadon apibendrina, kad pavėlinus pamokų laiką ne tik sumažėja vaikų nuotaikų svyravimai, vėlavimas į pamokas ar netgi jų praleidinėjimas, bet ir pagerėja mokinių pažymiai, be to, gerėja medžiagų apykaita ir mažėja nutukimo rizika.
Beje, dar 2008 m. Norvolko (JAV) ligoninės miego ekspertai atkreipė dėmesį, kad absoliuti dauguma moksleivių patiria chronišką miego trūkumą. Ir nors dažniausiai miego trūkumą darbo dienomis mėginama kompensuoti ilgiau miegant savaitgaliais, to nepakanka – vaikams ir paaugliams per savaitę vidutiniškai stinga maždaug dešimties valandų miego.
Daugumoje Lietuvos mokyklų skambučiai vaikus į pirmą pamoką taip pat kviečia jau nuo 8 val. Štai Vilniuje 81 proc. visų mokyklų pamokas pradeda 8 val.
Bet, kaip rodo lapkritį surengta vilniečių, auginančių mokyklinio amžiaus vaikus, apklausa, dauguma apklaustųjų yra visiškai patenkinti tuo, kad vaikai turi ropštis iš lovos tarp 5.30 ir 6 val. ir jau pusę septynių ar septintą sėdėti visuomeniniame transporte arba tėvų automobilyje.
Vilniečiai mokiniai kasmet katastrofiškai daug pirmų pamokų arba praleidžia, arba į jas vėluoja, arba tiesiog prasnaudžia.
Formaliai pirma pamoka nė vienoje mokykloje neturėtų prasidėti nuo matematikos arba lietuvių kalbos, be to, per pirmą pamoką negali būti rašomi jokie kontroliniai darbai. „Bet realiai neįmanoma taip sudėlioti tvarkaraščio, kad nė vienai klasei pirma pamoka nebūtų matematika ar lietuvių kalba“, – tvirtina privačios sostinės „Saulės“ gimnazijos direktorė Irena Baranauskienė.
Šioje vienoje geriausių Lietuvos privačių mokyklų pamokos prasideda tik 8.40 val. Tiesa, mokykla atrakinta jau nuo 7 val. 30 min., taigi tie tėvai, kurie gyvena užmiestyje ir privalo aštuntą būti darbe, gali vaikus į mokyklą atvežti anksčiau. O kad anksti į mokyklą atvykę vaikai tuščiai nesišlaistytų koridoriais, jiems iš ryto, iki pamokų pradžios, yra sudarytos galimybės nemokamai konsultuotis su tų dalykų, kurių nesupranta ar kurie sunkiau sekasi, mokytojais. Kasdien iš ryto vaikus šioje mokykloje konsultuoja vis kito dalyko mokytojas. Tokiu sprendimu patenkinta visa bendruomenė: vaikams padedamos užlopyti žinių spragos, tėvams nekyla klausimų, ką daryti, jei darbo diena prasideda labai anksti, o mokytojai džiaugiasi, kad mokiniai 8 val. 40 min. jau būna pabudę ir per pirmą pamoką nebesirąžo suole.
Deja, kitose mokyklose nei tėvų, nei mokyklų vadovų noro padėti vaikams bent jau gerai išsimiegoti ir gerai jaustis pamokose kol kas nematyti. Galbūt tai savivaldybių administracijų klaida, kad jos nepasiūlė alternatyvos – atrakinti mokyklą anksčiau, o rytinį laiką skirti konsultacijoms, kaip daroma privačioje „Saulės“ gimnazijoje.

Mažiausiai 20 tūkst. vaikų Lietuvoje niekados nėra matę savo tėvų einanančių į darbą, taigi ir patys dirbti ateityje neketina.

Trijų mergaičių mama 21 metų Jolita net pravėrusi burną klausosi, kaip vieno Aukštaitijos rajono Vaiko teisių apsaugos tarnybos vedėja uždariusi kabineto duris aiškina, kad nuo jos stipriai trenkia “natūraliu” – seniai neprausto kūno kvapu. Patyrusi specialistė Jolitai kantriai aiškina, kad ji, prieš eidama į bet kokią viešą įstaigą, o ir atsikėlusi ryte, turi pasikloti lovą, išsivalyti dantis, nusiplauti rankas, nusiprausti ne tik veidą, bet pasirūpinti viso kūno švara. “Manęs mama to niekada nemokė”, – nedrąsiai pasiteisina dabar jau pati trijų mažamečių mama.
Jolitos, kaip ir jos tėvų, iš kurių namų ji jau išėjo, šeima įrašyta į vadinamąjį socialinės rizikos šeimų sąrašą.
Už daugiau kaip šimto kilometrų, kitame Lietuvos regione, gyvenanti 22-ejų metų Diana nebesimoko nuo keturiolikos metų, niekur nedirba. Socialinės darbuotojos paklausta, ar ketina mokytis, mergina įžūliai atšauna: “Ne.”
– Tai gal ruošiatės darbintis? – į klientę žvelgdama tiriamu žvilgsniu klausia specialistė.
– O kam? – abejingai mesteli mergina, kurios tėvų šeimoje, įtrauktoje į socialinės rizikos šeimų sąrašą, auga dar keturi 4–17 metų amžiaus broliukai ir sesutės.
Ir nei Diana, nei jos sesės ir broliai per savo gyvenimą nėra matę tėvų skubančių į darbą. Jaunos merginos tėvai niekados gyvenime nėra dirbę jokio oficialaus darbo, išskyrus talkas pas kaimynus – per bulviakasį, šienapjūtę, daržų ravėjimo sezoną. Bet namie jie nieko nedirba – nei daržovių sėja, nei bulvių sodina, nei karvės laiko, tad gyvena iš pašalpų.
– Tai jūs bent atvažiuokite iki rajono centro su dokumentais, atsistokite į ieškančiųjų darbo eilę, parašykite prašymą socialinei pašalpai gauti, – į Dianą, ką tik išlindusią iš seniai skalbtų patalų tėvų namuose, vėl kreipiasi socialinė darbuotoja.
– O kam? Čia juk tavo darbas: jei atvažiavai pas mus, tai pati ir parašyk, nuvežk, aš neturiu iš ko nuvažiuoti, – atžariai rėžia mergina.
Pasirodo, Diana sunkiai moka rašyti. Tad socialinė darbuotoja diktuoja paraidžiui, kaip pildyti prašymą, ką rašyti.
Bet Diana žino, kad pašalpos jai priklauso. “Valdžia turi duoti”, – piktai išrėkia.
Dabar iš Vidurio Lietuvos persikelkime į Vakarų Lietuvą. Susipažįstame su verslininku, besiverčiančiu hidraulinių sistemų gamybos, montavimo ir prekybos verslu. “Darbo biržos padalinio vedėja, buvusi mano kaimynė, prašyte prašė įdarbinti aštuoniolikmetį vaikinuką iš socialinės rizikos šeimos. Girdi, jaunas vaikinas, sulaukęs pilnametystės, tėra baigęs šešias klases, nemoka jokio amato, neturi iš ko gyventi, tad gal galėčiau priimti bent nekvalifikuotiems darbams. Sutikau priimti bandomajam laikotarpiui… Ir jau netrukus pasigailėjau, – pasakoja verslininkas. – Darbe jis elgėsi kaip ufonautas. Nutarėme pasodinti jį į autokrautuvą. Taigi pakelia jis krovinį, vyrai laukia, skuba – reikia greitai pakrauti sunkvežimį ir važiuoti pas užsakovą į užsienį. Vyrai šaukia, kad paskubėtų, o tas pravėręs dureles atsiliepia: “Ko čia šūkaujat, nedega juk. Galit palaukti. Ką tik SMS žinutę gavau, reikia atsakyti.”
Ir tokių dirbti visiškai nenorinčių jaunų žmonių Lietuvoje ne vienetai, o jau tūkstančiai. Remiantis Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos duomenimis, šiuo metu šeimų, kuriose nuolatos girtaujama, smurtaujama, daugybę metų niekur nedirbama, stinga elementarių socialinių įgūdžių, negebama rūpintis vaikais arba tėvai serga psichikos ligomis, kurių priežastis dažniausiai viena – tėvų ir senelių chroniškas alkoholizmas, yra 10,4 tūkst. Jose auga per 21,3 tūkst. vaikų.
Tiesa, žvelgiant matematiškai atrodytų, kad ilgainiui padėtis tarsi ir gerėja – socialinės rizikos šeimų mažėja. Bet, deja, iš šio sąrašo šeimos išbraukiamos paprastai todėl, kad jų vaikai sulaukia pilnametystės.

Iš pašalpų gyveno tėvai, iš pašalpų gyvena ir jų vaikai

Iš tikrųjų, kaip tvirtina Anykščių rajono savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja Laima Zukienė, šios šeimos iš Lietuvos niekur nedingo, tik oficialiojoje statistikoje nebefigūruoja. Kitaip tariant, iš socialinės rizikos sąrašų išbrauktos šeimos ir toliau girtauja, mušasi, niekur nedirba, gyvena iš pašalpų, tik jau mažesnių, nes nebeliko nepilnamečių išlaikytinių.
“Paprastai iš tokių tėvų šeimų išėję vaikai patys labai greitai pasigimdo vaikų, o kadangi savo tėvų šeimose neįgijo jokių socialinių įgūdžių, tęsia tėvų gyvenimą: prasideda girtuokliavimas, muštynės, nenoras dirbti, ir jie patenka į mūsų akiratį. Kitaip sakant, socialinės rizikos šeimose užaugę jaunuoliai, sulaukę pilnametystės, pakeičia iš rizikos sąrašo išbrauktas savo tėvų šeimas. Iš esmės reikėtų atvirai pripažinti, kad Lietuvoje jau susiformavo nenorinčių nieko veikti žmonių dinastijos: rūpinomės tėvais, jų vaikais, o dabar jau šių vaikais, tai yra anūkais”, – atvirai sako Plungės rajono savivaldybės Vaikų teisių apsaugos tarnybos vedėja Aldona Striaukienė.
L.Zukienė apibendrina: “Iš tiesų auga nauja, jau trečia socialinių vartotojų karta.”
Maža to, kaip sako ši pašnekovė, nors padėti vaikams, augantiems tokiose šeimose, jau ir šiaip nėra lengva, tokią pagalbą dar labiau apsunkina mokytojai. Jie slepia nuo vaiko teisių, socialinių darbuotojų faktus, kad vaikas nuolatos į mokyklą ateina neatlikęs namų darbų, utėlėtas, neišsimiegojęs (nes tokiose šeimose dažnai nėra ne tik rašomojo stalo pamokoms atlikti, bet ir lovos išsimiegoti). “Mokytojai kuo toliau, tuo labiau tampa nebylūs ir vis rečiau mums praneša tokius faktus. Ypač šitai matyti kaimuose, kuriuose veikia mažos mokyklėlės, kurioms aktualus kiekvienas mokinio krepšelis, nes netekus net keleto mokinių mokykla gali būti uždaryta”, – dėsto L.Zukienė.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-9-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Daugelio žinomų sportininkų, menininkų, medikų, verslininkų vaikai, siekiantys profesinių aukštumų toje pačioje srityje kaip ir tėvai, tampa ne mažiau garsūs nei gimdytojai, o neretai juos ir pranoksta. Taigi kuo ypatinga antroji karta – paveldėtais gabumais ar stipriu užnugariu?

Mūsų krepšinio rinktinei Londono olimpiadoje pirmą kartą nepatekus į olimpinių žaidynių pusfinalį, viltys dėl medalių Rio de Žaneire (čia vyks kita olimpiada), taip pat Europos ir pasaulio čempionatuose jau siejamos su jaunąją karta. Įdomu, kad tarp jaunųjų sportininkų – nemažai legendinių krepšininkų atžalų, puikiu žaidimu sublizgėjusių Europos jaunučių bei jaunių, taip pat pasaulio jaunimo čempionatuose.
Kai kalbama apie jaunuosius krepšininkus, bene dažniausiai minima Sabonių pavardė. Du iš trijų vieno geriausių visų laikų Lietuvos krepšininkų Arvydo Sabonio sūnūs jau puikiai pažįstami ne tik mūsų šalyje, bet ir Europoje. Dvidešimtmetis Tautvydas, iki šiol atstovavęs Ispanijos Malagos „Unicaja“ klubo antrinei ekipai „Clinicas Rincon“, su Lietuvos vaikinų rinktine yra iškovojęs Europos jaunučių, Europos jaunių, Europos jaunimo ir pasaulio jaunimo čempiono titulus. Tėčio bei brolio pėdomis seka ir jauniausias A.Sabonio sūnus šešiolikmetis Domantas. Užsienio krepšinio ekspertai jį vadina viena didžiausių Europos jaunųjų krepšinio žvaigždžių.
Šią vasarą į Lietuvos šešiolikmečių rinktinę buvo pakviestas dar vieno legendinio Lietuvos krepšininko Gintaro Einikio sūnus Aidas. Tėvo pėdomis bandė sekti ir Rimo Kurtinaičio atžala, tačiau įspūdingu žaidimu nepasižymėjo.
Beje, garsių mūsų krepšininkų sūnūs yra pasirinkę tuos pačius numerius, su kuriais daugybę pergalių iškovojo jų tėvai. Akivaizdu, kad net nejausdami tiesioginio savo gimdytojų spaudimo vaikai stengiasi pasiekti ne mažiau, nei pavyko jų tėvams.
Viena vertus, garsių žmonių vaikams norint prasiskinti kelią tenka įdėti mažiau pastangų, nei jų reikėjo tėvams. Mat vienoje ar kitoje srityje daug pasiekę tėvai gali perduoti vaikams savo sukauptą patirtį, jau nuo mažų dienų padėti atsiskleisti gabumams. Be to, ir pati aplinka, kurioje auga vaikas, formuoja jo polinkius. Prie sėkmės dar stipriai prisideda paveldėti gabumai. Kita vertus, įžymybių vaikams nuolat tenka įrodinėti, kad tai, ko pasiekė, yra tik jų pačių juodo darbo rezultatas, o ne tėvų protekcija. Be to, tenka atlaikyti nuolatinį lyginimą su tėvais.

Pramintu keliu eiti lengviau

Jaunosios krepšinio kartos atstovas Rokas Giedraitis, priklausantis Šiaulių komandai „ABRO-Universitetas“ ir su Lietuvos vaikinų jaunimo rinktine pernai iškovojęs pasaulio čempiono titulą, o iš Slovėnijoje šią vasarą vykusių Europos jaunimo pirmenybių parsivežęs aukso medalį, neslepia norintis įrodyti, kad gali pasiekti daugiau nei jo tėvas Robertas Giedraitis. Tačiau tai padaryti nėra labai lengva, nes Rokui reikia nuolat aiškintis, jog į jaunimo rinktinę pateko ne dėl to, kad jo tėtis – buvęs krepšininkas ir vienas iš vaikinų iki dvidešimties metų rinktinės trenerių. „Tokių kalbų, kad į rinktinę patekau tėčio dėka, nuolat girdžiu. Nors pirmiausia pakvietė mane, tačiau turiu dirbti dvigubai daugiau, kad įrodyčiau, jog visko pasiekiau savo jėgomis“, – dėsto Rokas.
Vis dėlto jaunasis krepšininkas pripažįsta, kad jam treniruotis yra šiek tiek lengviau nei komandos draugams, nes patarimų gauna dar ir namie. Robertas Giedraitis pasakoja, kad dažnai su sūnumi analizuoja rungtynių vaizdo įrašus, pataria, kaip ištaisyti klaidas. „Vaikams lengviau eiti tėvų pramintu keliu, todėl gali ir daugiau pasiekti. Juk vaikai paveldi ne tik genus, bet ir nuo mažų dienų matydami, kuo gyvena tėvai, patys užsikrečia ta veikla“, – neabejoja Lietuvos vaikinų jaunimo rinktinės treneris.
Jis sako, kad Roko skatinti žaisti krepšinį nereikėjo. Tėtis pirmoje klasėje tik pasiūlė nueiti į treniruotę, o vėliau vaikinas pats degė noru žaisti.
Garsi operos solistė Irena Milkevičiūtė taip pat teigia, kad dukrai, ne mažiau žinomai operos dainininkei Asmik Grigorian, muzikos nebruko. „Paskatinom tik lankyti muzikos mokyklą, nes muzikuojant geriau sekasi kiti dalykai. Tačiau augdama dainininkų šeimoje ji natūraliai atsistojo ant tų pačių bėgių“, – mano I.Milkevičiūtė.
Lietuvos operos primadona pabrėžia, kad tiek ją, tiek dukrą žeidžia požiūris, jog daug pasiekusių žmonių vaikai išgarsėja tik dėl pavardės arba yra tėvų prastumiami. „Galbūt kitose srityse tai įmanoma, tačiau publikai per jėgą nieko neįkiši. Žiūrovai priima tik talentingus solistus, artistus“, – tvirtina I. Milkevičiūtė.
Vis dėlto, operos solistės žodžiais, jeigu Dievulis nepagailėjo talento, augant tinkamoje aplinkoje, vaikų kelias į profesines aukštumas gali būti trumpesnis. Štai ponia Irena mokytis muzikos pradėjo tik sulaukusi keturiolikos metų, o Asmik – nuo penkerių. Be to, jau pati namų aplinka formavo A.Grigorian muzikinį skonį.

Tėvų ant pjedestalo užkeltas vaikas spindės trumpai

Nors daugelis dainininkų, aktorių, dailininkų tvirtina, kad vaikus stengiasi atkalbėti nuo meno, vis dėlto tarp menininkų yra itin daug šeimų dinastijų, kurias garsina ir tėvai, ir vaikai. Štai žymaus pianisto ir dirigento Rimo Geniušo sūnus, taip pat pianistas, Petras Geniušas koncertuoja garsiausiose pasaulio salėse. Nuo tėčio ir senelio neatsilieka Lukas Geniušas – prestižinių pianistų konkursų laureatas, rengiantis rečitalius daugelyje Europos salių.
Žinomo Lietuvos aktoriaus bei režisieriaus Olego Ditkovskio ir rusų aktorės Tatjanos Liutavejos dukra Agnė Ditkovskytė jau išgarsėjo kaip kino aktorė.
Paskui aktorių ir televizijos laidų vedėją Vytautą Šapranauską į televiziją pasuko ir jo sūnus Gytis. Šiuo metu ne ką mažiau nei tėvai matomi jaunosios kartos aktoriai Vytautas Rumšas jaunesnysis, Jokūbas Bareikis, Balys Latėnas. Brolių aktorių Arūno ir Gedimino Storpirščių atžalos taip pat pasirinko teatro sceną. Ainis (G.Storpirščio sūnus), kuriantis teatro judėjime „No teatre“, šiemet buvo apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi kaip geriausias metų jaunasis menininkas, A.Storpirščio sūnus Simonas vaidina Valstybiniame jaunimo teatre.
Mediko specialybė – dar viena iš kartos į kartą perimama profesija. Beje, vaikai dažnai pasirenka net sritį, kurioje dirba jų tėvai. Pavyzdžiui, garsaus kardiochirurgo, buvusio ilgamečio VUL Santariškių klinikų Širdies chirurgijos centro direktoriaus profesoriaus Vytauto Sirvydžio dukra Daina Liekienė dirba kardiologe. Gydytojos Danguolės Vasiliauskienės, vienos pirmųjų akupunktūrininkių Lietuvoje, ir Juozo Vasiliausko, žinomo fitoterapeuto, sūnus Audrius taip pat gilinasi į gydymą vaistažolėmis.
Širdies chirurgė Giedrė Uždavinytė-Šemetienė dirba kartu su tėčiu, žinomu kardiochirurgu profesoriumi Giedriumi Uždaviniu. „Dabar tėtis patenkintas, kad gali man perduoti savo patirtį, tačiau sužinojęs, jog pasirinkau širdies chirurgiją, ilgai tam priešinosi. Sakė, kad tai nemoteriška, nes labai sunki specialybė“, – prisimena G.Uždavinytė-Šemetienė.
Nors jai ši sritis įdomi, be to, būdama labai užsispyrusi norėjo tėčiui įrodyti, kad ir ji gali operuoti, tačiau nesijaučia galinti pasiekti tiek, kiek garsusis profesorius.
G.Uždavinytė-Šemetienė pasakoja, kad visas keturias savo dukras G.Uždavinys dažnai vesdavosi į ligoninę, tad nuo mažų dienų širdies chirurgei atrodė žavūs specifiniai kvapai, įdomu būdavo klausytis ligonių istorijų. Be to, matydama abiejų tėvų medikų pavyzdį, natūraliai pasirinko mediciną, kaip ir dar dvi jos seserys.
„Tėvų pavyzdys ir patirtis gali būti didelis atspirties taškas sekant jų pėdomis, tačiau labai svarbu ir tai, kiek pats žmogus nori dirbti, ar turi tam gabumų. Tėvų ant pjedestalo užkeltas gali trumpai sublizgėti, tačiau gyvenimas labai greitai parodo, ko iš tiesų esi vertas“, – neabejoja VUL Santariškių klinikų širdies chirurgė.

Tėvams svarbu perteikti patirtį atžaloms

G.Uždavinytės-Šemetienės mintims pritaria ir Seimo Audito komiteto narys Andrius Mazuronis, į politiką pasukęs paskui tėtį, frakcijos „Tvarka ir teisingumas“ Seime seniūną Valentiną Mazuronį. „Rinkėjai nusprendžia, ar jiems tinka politiko skleidžiamos idėjos, ar ne. Tad net įtakingiausi tėvai politikoje negarantuoja sėkmės. Be paties vaiko užsidegimo ir noro nieko nepavyks pasiekti“, – svarsto A.Mazuronis.
Jis prisimena, kad nuo mažų dienų matydamas tėtį, dalyvaujantį politikoje, tiesa, anuomet Šiaulių taryboje, ir pats užsidegė noru priiminėti sprendimus, dalyvauti visuomeninėje veikloje. Tad dar mokydamasis mokykloje priklausė jauniesiems liberalams.
Vis dėlto kalbų, kad jį už ausų traukia tėvas, Seimo narys girdėjo ne kartą. Jam nuolat reikia kovoti ir su požiūriu, kad kalba ne tėčio žodžiais, o dėsto savo požiūrį. Žurnalistai taip pat dažnai painioja sūnų su vyresniuoju Mazuroniu, o rinkėjams dar sunkiau atskirti, už katrą Mazuronį balsuoja. Tad per 2008 m. vykusius Seimo rinkimus A.Mazuronio sėkmę labiau lėmė žinoma pavardė nei jo nuveikti darbai.
Į didžiąją politiką buvo pasukęs ir europarlamentaro Justo Vinco Paleckio sūnus Algirdas, tačiau šiandien jis labiau žinomas dėl prieštaringų pažiūrų, o ne kaip talentingas politikas.
Nors daugelis tėvų teigia sąmoningai nekreipiantys ir tuo labiau nespaudžiantys vaikų sekti jų pėdomis, vis dėlto išlaikomos tradicijos dirbti toje pačioje srityje ne vieną pamalonina ir džiugina, kad sukauptas žinias galima perduoti šeimos nariui.
O štai verslininkai, norėdami išlaikyti sukurtą verslą šeimos rankose, stengiasi įtraukti vaikus į plėtojamą veiklą. Tad jau ir Lietuvoje yra nemažai verslininkų, perėmusių į savo rankas tėvų įkurtos įmonės vairą. Štai AB „Žemaitijos pienas“ pagrindinis akcininkas Algirdas Pažemeckas vienos iš įmonių grupei priklausančios bendrovės „Klaipėdos pienas“ generalinio direktoriaus kėdę patikėjo dukrai Ritai Pažemeckaitei. „Megrame“ įmonių grupės prezidento Juozo Magelinsko sūnus Šarūnas vadovauja bendrovei „Megrame langai“. Įmonei „Alna“, kurią prieš daugiau nei dvidešimt metų įkūrė Valentinas Milaknis, dabar vadovauja jo sūnus Tomas.

Lietuvos verslo konfederacija kartu su Kauno technologijos universiteto (KTU) gimnazija, Jaunimo verslo klubu ir Nacionaline moksleivių akademija jau antrus metus iš eilės liepos mėnesį organizuoja moksleivių vasaros stovyklas „Jaunieji startuoliai“.

Stovyklos vyksta Vilkaviškio rajone prie Vištyčio ežero. Kiekvienoje sesijoje dalyvauja 45–48 dalyviai: moksleiviai iš aštuonių Lietuvos gimnazijų, jų mokytojai ir tėvai.
KTU gimnazijos direktorius prof. Bronislovas Burgis šią stovyklą vadina labai naudingu išradimu, nes vienoje vietoje susiburia ir moksleiviai, ir mokytojai, ir tėvai: „Svarbu, kad dalyviai atvyksta iš kelių gimnazijų. Jei tai būtų vienos mokyklos stovykla, tokio efekto neturėtų. Dabar galima palyginti, kokie būna žmonės iš skirtingų miestų. Tėvams naudinga pažinti savo vaikus neformalioje aplinkoje, juk jie nėra matę, kaip jų vaikai dalyvauja verslo žaidimuose, kaip susipažįsta ir bendrauja su kitais. O mokytojams – tai didelė galimybė išmokti kažko nauja, pažinti savo mokinius.“
B.Burgis pabrėžia, kad tokiose stovyklose moksleiviai pirmiausia pajunta, jog turi būti lyderiai, stengtis save realizuoti, siūlyti iniciatyvas, bet kartu ir sugebėti neužgožti kitų, netapti nemėgstamais, išmokti sugyventi su kitais. „Gyvenime yra taip, kad turi subalansuoti savo troškimą pirmauti, praturtėti, kažką nuveikti ir kartu mokytis būti komandoje, leisti ir kitiems pasirodyti, – tvirtina gimnazijos vadovas. – Gal ir gali užsidirbti pinigų pusiau sąžiningais būdais, bet tu nebūsi gerbiamas, mylimas. Vaikams labai naudinga tai suvokti. Tokioje stovykloje naudinga ir tai, kad moksleiviai pamato visai kitokius mokytojus. Pavyzdžiui, aš nuvažiavęs į stovyklą jiems pateikiu muzikos, poezijos ir matematikos kokteilį. Vasarą gali sau leisti visai kito formato pamokas, pasiskirstyti vaidmenimis, nuo ryto iki vakaro gyventi tikro verslininko gyvenimą.“
Pašnekovas pasidžiaugė, kad per metus „Jaunųjų startuolių“ stovyklos tapo žinomos ir patrauklios: kai reikėjo rinkti komandas, bent jau KTU gimnazijoje atsirado labai daug norinčiųjų į jas važiuoti. „Žinia sklinda labai greitai, ir jei pavyktų tokias stovyklas organizuoti kasmet dar daug metų, tai būtų labai gerai. Mes stengsimės kaip nors tą malonumą pratęsti“, – žada B.Burgis.

Siekis – skleisti kūrybiškumą ir ugdyti lyderio savybes

Lietuvos verslo konfederacijos projektų direktorė Redita Strumylaitė pasakoja, kad stovyklos tikslas – skleisti kūrybiškumą tarp moksleivių, ugdyti jų lyderio savybes, bendravimo gebėjimus, iniciatyvumą, susidomėjimą verslu. „Paskaitas ir užsiėmimus veda verslūs jaunimo atstovai ir svečiai, kurie ne tik moko verslumo, bet ir padeda ugdyti lyderio, derybininko, viešo kalbėtojo savybes. Šalia užsiėmimų vyksta interaktyvus verslumo turnyras “Mano respublika”, kai kiekvienas stovyklos dalyvis gauna tam tikrą vaidmenį ir atlieka socialines funkcijas“, – pasakoja R.Strumylaitė.
Be to, stovykloje dalyviai kuria savo verslus ir siekia kuo didesnio pelno. Jaunimo verslo klubo prezidentės Silvinijos Simonaitytės nuomone, svarbiausia tai, kad stovykloje visi moksleiviai, tėvai ir mokytojai yra lygūs kaip asmenybės ir mokosi vienodai, o paskaitas skaito jaunieji verslininkai, pasidalydami savo patirtimi, papasakodami, kokių klaidų nereikėtų daryti.
„Labai svarbu, kad dalyviai su lektoriais gali bendrauti ir neformaliai – po paskaitų, laisvalaikiu, prie laužo. Tos žinios moksleiviams perteikiamos prieinamai ir jų kalba. Žaidybiniu elementu, lygiu bendravimu parodome, kad visi esame lygūs ir visi galime kažko pasiekti. Kadangi jaunuoliams yra diegiamas pasitikėjimas savimi, pasibaigus stovyklos laikui jiems lengviau adaptuotis ir savo mokykloje bei kitoje aplinkoje“, – įsitikinusi S.Simonaitytė.
Ji pasakoja girdėjusi daug atsiliepimų iš stovyklų dalyvių, kad jie, stebėdami vieni kitus, atrado naujų savybių: „Pavyzdžiui, mokytojai sako, jog daug metų mokė vaikus ir nežinojo, kad šie turi tokių gabumų, kad moka taip gražiai bendrauti. Neformalioje aplinkoje moksleiviai labiau susidraugauja ir grįžę į savo mokyklas elgiasi draugiškiau, ieško daugiau žinių, naujų užsiėmimų, kitų savirealizacijos būdų. Esu tikra, kad šie vaikai nesityčios iš kitų ir jų nežemins. Jie dar ilgai dalijasi savo įspūdžiais iš stovyklos, užkrečia kitus, pasakoja, kad galima bendrauti kitaip, kad yra tam tikri verslumo principai, kad jau mokykloje galima pradėti verslą.“
Projektas iš dalies finansuojamas Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšomis. Pasitelkus jaunimo organizacijas siekiama užkirsti kelią patyčioms ir diskriminacijai mokykloje, mažinama socialinė atskirtis, skatinamas mokinių verslumas.

Stovyklose siekiama į ugdymo procesą įtraukti ne tik mokytojus ir moksleivius, bet ir tėvus, taip stiprinant šeimos narių ir mokyklos ryšį

Pirmo vaiko susilaukti perkopus trisdešimt metų jau tampa įprasta ne tik Vakarų Europos šalyse, bet ir Lietuvoje. Be to, vis dažniau antrą ar trečią kartą tapti tėvais sąmoningai apsisprendžiama sulaukus keturiasdešimties ir daugiau metų.

Dabartinės šeimos modelį keičia ne tik mažėjantis gimstamumas, kai nusprendžiama turėti vieną atžalą, santuokos atidėjimas vėlesniam laikui, kohabitacija (gyvenimas nesusituokus), bet ir vaikų gimdymas esant vis vyresnio amžiaus. Tendencija, kad vyrai bei moterys pirmiausia siekia įgyti aukštąjį išsilavinimą, įsitvirtinti darbo rinkoje ir tik tada nusprendžia susilaukti vaiko, pastarąjį dešimtmetį išryškėjo daugelyje Europos šalių. Štai Prancūzijoje dabar pirmą kartą gimdo keturis kartus daugiau moterų, vyresnių nei 35 metų, negu prieš trisdešimtmetį. Didžiojoje Britanijoje maždaug kas antras vaikas gimsta vyresniems nei 35 metų tėvams, o gimdyvių, perkopusių 40 metų, pernai buvo tris kartus daugiau nei 1990 m.
Mūsų šalyje šeimos pagausėjimas taip pat atidedamas vis vėlesniam laikui. Pirmaisiais nepriklausomos Lietuvos metais daugiausiai moterų gimdydavo būdamos 22-ejų, dabar – jau 27–29 metų. Lietuvos statistikos departamento duomenimis, per dvidešimt dvejus metus gimdyvių 22–24 metų amžiaus grupėje sumažėjo net 3,5 karto, o gimdančių 30–40 metų moterų nuo 2005 m. padaugėjo net apie pusantro karto. 2000 m. 30–34 metų lietuvės pagimdė 18 proc. vaikų, o 2009 m. – 24 proc.
Beje, pagal vidutinį pirmagimio susilaukusių tėvų amžių mes sparčiai vejamės Šiaurės bei Vakarų Europos šalis. Ten vidutinis pirmą kartą gimdančios moters amžius siekia 30 metų, vyrų, tapusių tėčiais, – 32 metus. Lietuvoje vidurkis – 26 metai, nors dar prieš dešimtmetį buvo apie 24-erius. Lietuvės nesibaimina gimdyti ir sulaukusios daugiau nei keturiasdešimties. Penkiasdešimtmečiams ar vyresniems vyrams amžius patirti tėvystės džiaugsmą taip pat nebeatrodo kliūtis.
Štai Klaipėdos merui Vytautui Grubliauskui jaunėlis sūnus gimė, kai politikas jau buvo atšventęs 52-ąjį gimtadienį, aktorius Ramūnas Abukevičius trečią kartą tėčiu tapo būdamas 50-ies, o jo žmona kino režisierė Inesa Kurklietytė gimdė 42-ejų. Aktorius ir politikas Artūras Orlauskas trečio vaiko susilaukė 45-erių, Seimo narė Asta Baukutė ketvirtą atžalą pagimdė 43 metų, aktorė Ilona Balsytė tokių metų taip pat susilaukė sūnaus, o JAV gyvenančios kompozitorės, dainininkės ir poetės Gintarės Jautakaitės dukra pasaulį išvydo, kai jai buvo 47-eri. Neseniai penktas vaikas gimė rašytoju ir kūno gerovės specialistu prisistatančiam 49 metų Šarūnui Navickiui.

Pasiekus profesinių ambicijų, lengviau atsidėti vaikams

Ypač daug vyresniame amžiuje vaikų susilaukusių tėvų yra tarp užsienio garsenybių. Pavyzdžiui, bitlas Paulas McCartney dukters susilaukė 61 metų, perkopus per šešiasdešimtmetį vaikai gimė ir JAV nekilnojamojo turto magnatui Donaldui Trumpui, dainininkui Rodui Stewartui, vienam žymiausių pasaulyje pianistų ir dirigentų Justusui Frantzui.
Nemažai įžymybių, sulaukusios keturiasdešimties ir daugiau metų, gimdo pirmą kartą. Aktorės Courteney Cox-Arquette, Nicole Kidman, Julianne Moore pirmą kartą mamomis tapo 41 metų. Rašytoja Joanne Rowling pirmą vaiką pagimdė 37-erių, o antrą – 39-erių. Aktorei Susan Sarandon trečioji atžala gimė sulaukus 46 metų, panašaus amžiaus gimdė ir kita žinoma aktorė Holly Hunter.
Tokio amžiaus gimdo ne tik Lietuvos ir pasaulio įžymybės. Štai vilnietė Birutė Mielinauskienė pirmo vaikelio susilaukė 43-ejų, jos vyrui tuo metu jau buvo penkiasdešimt. Pora susituokusi gyveno daugiau nei dešimt metų, tačiau šeimos pagausėjimą sąmoningai atidėliojo, nes pirmiausia norėjo pasiekti karjeros aukštumų, įsigyti nuosavą būstą. Įdomu tai, kad ir sulaukę tokio amžiaus Mielinauskai vaikelio neplanavo, jis pats pasirinko laiką ateiti į šią šeimą.
„Nesureikšminu to, kad gimdžiau ne dvidešimties, o gerokai vėliau. Nesijaučiu sena ar negraži. Gimdyčiau ir dar vieną vaiką“, – sako ketverių metų sūnų auginanti Birutė. Ji įsitikinusi, kad kiekvienas amžius yra gražus motinystei. Vis dėlto, Birutės nuomone, būdama brandi ir profesinėje srityje pasiekusi savo užsibrėžtų tikslų, ji dabar gali daugiau laiko skirti sūnui, jaučiasi rami dėl ateities bei pajamų, o ir bendraudama su jaunesnėmis mamomis dėl savo amžiaus nekompleksuoja. Nepastebėjo, kad ir vaikas blogai jaustųsi, nors jo mamos amžius panašus kaip daugelio berniuko draugų močiučių.

Kantrybė ir nuoseklumas – vyresnių tėvų pranašumas

Vilniaus universiteto Psichologinių inovacijų ir eksperimentinių tyrimų mokymo centro vedėja psichologė-psichoterapeutė Roma Jusienė pabrėžia, kad vaiko emocinė būsena nepriklauso nuo to, ar jis auga jaunesnių, ar vyresnių tėvų šeimoje. Pasak specialistės, jeigu tėvai gerai jaučiasi, tai ir atžala bus laiminga.
„Tai, kad vaikai kartais gėdijasi vyresnių tėvų, yra nuoskauda, pasiteisinimas, kai negaunama pakankamai meilės. Vis dėlto brandiems tėvams svarbiausia yra ryšys su artimaisiais, jie linkę patys daugiau duoti, nei reikalauti iš kitų. Be to, vyresnio amžiaus žmonės mažiau blaškosi, nuosekliau ir tikslingiau elgiasi. Tai pastebima ir auklėjant atžalas. Taip pat su amžiumi žmonės tampa kantresni, o tai labai svarbu auginant vaikus“, – paaiškina R.Jusienė.
Tą patvirtina ir VšĮ Prieraišiosios tėvystės centro lektorė, trijų vaikų mama Inga Giedraitienė. Pirmą dukrą ji pagimdė 24-erių, antrą – po beveik dešimties metų, o pagranduko susilaukė būdama 38-erių. „Tuos ilgus metus iki gimstant antrajai dukrelei daug dirbau, jai buvo tik aštuoni mėnesiai, kai grįžau į darbą. Stengdavausi su dukrele praleisti kuo daugiau laiko, tačiau man tada dar trūko brandaus ir atsakingo požiūrio į vaiko auginimą, – pasakoja I.Giedraitienė. – Dabar, kai dukra jau paauglė, rodosi, vėl išgyvenu jos vaikystę: tai, ko nedaviau jai tada, stengiuosi skirti dabar, be to, mėginu nekartoti tų pačių klaidų su kitais vaikais. Antroji mergytė buvo jau brandžiau laukiama: lankėmės su vyru tėvystės paskaitose, rengėmės atsakingai gimdyti ir auginti mažylę. Sūnelis atkeliavo taip pat ypač lauktas.“
Trijų vaikų mama sako, kad 36-erių pagimdžiusi antrą dukrą nutolo nuo darboholiško gyvenimo būdo ir ėmė mėgautis motinyste. Užuot dirbusi aštuonias valandas per dieną ir tik vakarais ar savaitgaliais bendravusi su šeima, moteris ėmė ieškoti galimybių dirbti lanksčiu grafiku, auginti vaikus ir kartu augti savo profesijos srityje.

Vidutinis gimdančios moters amžius sustos ties 30 metų

Pasak R.Jusienės, nors vyresni tėvai dažniausiai būna išmintingesni, jaučia mažiau baimės dėl ateities, tačiau neretai turi nešti dvigubą naštą. Mat ne tik augina mažus vaikus, bet ir privalo pasirūpinti ligotais tėvais. „Neišspręstos socialinės rūpybos problemos, taip pat požiūris, kad vyresnio amžiaus žmogus – tik našta, Lietuvoje dar yra dideli trukdžiai gimdyti sulaukus 35-erių ir daugiau metų“, – mano R.Jusienė.
Nepaisant to, jau ir mūsų šalyje noras pirmiausia susikurti materialinę gerovę ir tik tada atsidėti šeimai tampa svarbesnis nei sunkumai, su kuriais gali tekti susidurti atidėjus gimdymą vėlesniam laikui. Sociologė Aušra Maslauskaitė pastebi, kad tai lemia kontraceptinių priemonių išpopuliarėjimas, taip pat sudėtingesnis įsikabinimas į darbo rinką nei prieš dvidešimt metų. Be to, kur kas tobulesnės diagnostikos priemonės ir geresnė vyresnių gimdyvių priežiūra neatgraso nuo gimdymų esant brandesnio amžiaus. Nors apsigimimų rizika su amžiumi didėja, pavyzdžiui, 30-ies metų neturinčiai moteriai susilaukti kūdikio su Dauno sindromu tikimybė lygi vienam iš tūkstančio, o keturiasdešimtmetei – vienam iš šimto, tačiau vyresnės moterys rečiau susilaukia nesveikų vaikų.
Vis dėlto, kaip pastebi LSMU Kauno klinikų Akušerijos ir ginekologijos klinikos vadovė prof. Rūta Jolanta Nadišauskienė, pasikeitęs gimdymų kalendorius turi savo pasekmių. Štai pastoti vyresnei nei 35-erių moteriai kelis kartus sunkiau nei dvidešimtmetei, o sulaukus keturiasdešimties tokia tikimybė – vos 5 proc. „Atidėjus gimdymą vėlesniam laikui kyla grėsmė, kad moteris visai nepastos, tada reikės ieškoti pagalbinių apvaisinimo technologijų, o tokia pagalba Lietuvoje brangi“, – primena gydytoja.
A.Maslauskaitė įžvelgia grėsmę ir demografinei padėčiai. „Vis vėliau gimdant, trumpėja moters reprodukcinis laikas. Tad pirmo vaiko susilaukus keturiasdešimties didelė tikimybė, kad moteris daugiau vaikų nespės pagimdyti. Egzistuoja tam tikros ribos, iki kada galima atidėti gimdymą, todėl ir Vakarų Europos šalyse, ir Lietuvoje pirmą vaiką gimdančios moters vidutinis amžius turėtų sustoti ties trisdešimt metų“, – apibendrina A.Maslauskaitė.

Vaida Stoškuvienė

Lentelės
Gimdančių moterų amžius (gimusiųjų skaičius, tenkantis tūkstančiui atitinkamo amžiaus moterų)
2000 m. 2005 m. 2008 m. 2009 m. 2010 m.
22 metai 100,8 66,8 60,4 59,3 51,3
28 metai 75,2 86,2 107,2 114,8 115,5
30 metų 63,3 69,9 94,9 105,5 112,1
35 metai 26,1 31,7 40,6 49,2 52,8
38 metai 14,2 15,3 20,7 23,7 23,6
41 metai 5 5,1 7,7 7,5 7,8
Šaltinis: Statistikos departamentas

Vidutinis gimdančių moterų amžius Lietuvoje
2002 m. 26,9
2005 m. 27,6
2008 m. 28,2
2009 m. 28,6
2010 m. 28,9
Šaltinis: Statistikos departamentas

Vidutinis pirmą vaiką gimdančių moterų amžius Europos šalyse
Lenkija 24,5
Estija 24,8
Latvija 24,7
Lietuva 26,6
Suomija 27,4
Švedija 27,9
Šveicarija 28,7
Jungtinė Karalystė 29,7
Ispanija 29,2
Šaltinis: Eurostatas