Psichinė sveikata. Gyvename laikais, kuriuos kai kurie skambiai vadina komunikacijos amžiumi. Internetas, išmanieji telefonai, socialiniai tinklai mus susieja, artina vienus prie kitų – bent jau norėtume taip manyti. Bet realybė šiek tiek prasilenkia su gražiomis vizijomis.

Tyrimai rodo, kad šiandien didesnis nei bet kada anksčiau procentas žmonių jaučiasi nelaimingi ir vieniši. Kodėl, būdami tokie susieti, sykiu esame ir kaip niekada vieniši? Tai vienas didžiausių komunikacijos amžiaus paradoksų, verčiančių susimąstyti: gal mes gyvename visai ne komunikacijos, o vienatvės amžiuje?

Olegą Šurajavą žmonės atpažįsta iš jo laidos „Akcentas“, internetinio serialo „Serialas“, kitų viešų pasirodymų. Tačiau žmogus, kuris žinomas dėl savo gebėjimo linksminti kitus, nebūtinai pats yra linksmas ir laimingas. O.Šurajevas yra vienas iš nedaugelio žinomų žmonių, neslepiančių savo problemų, kurias kelia depresija. Jis pasakoja, kad sunkumai neprasidėjo staiga, po kažkokio konkretaus įvykio. Tai buvo ilgas procesas, kurio pradžios net nelabai pavyksta atsekti.

„Man regis, vaikystėje tikrai nebuvau linkęs į melancholiją. Labai mylėjau gyvenimą ir viskas buvo labai paprasta. Gyvenime buvo tokia labai paprasta paradigma: padarai kažką gerai – tu geras; padarai blogai – tu blogas. Nebuvo jokių tarpinių variantų: arba juoda, arba balta. Arba aš geras, arba blogas. Sunkiau pasidarė, kai viskas pradėjo sudėtingėti, kai supratau, kad gyvenime viskas ne taip kategoriška. Vaikystėje tik turėjau tokių gana keistų neurozių ir minčių. Pavyzdžiui, įsivaizduodavau, kaip miršta mano tėvai. Vaikas neturėtų galvoti apie tokius dalykus. Visą informaciją, kurią priimdavau, perleisdavau per save. Kai supratau, kad žmonės miršta, labai daug apie tai galvojau. Buvau ir hiperaktyvus, bet kartais ir labai „užsigrūzinęs“, – prisimena jis.

Rimtesni keblumai prasidėjo paauglystėje. Tada akivaizdžiau pradėjo reikštis liguistos psichologinės būsenos požymiai. „Iš tikrųjų mano tėvai labai geri. Vaikystėje nuo jų neturėjau paslapčių, viską jiems pasakodavau ir jie žinojo visas mano fobijas. Jau vėliau, kai man buvo kokie 16 metų, prasidėjo rimtesnės neurozės. Galiu tai susieti su keliais faktoriais. Aš labai sunkiai priimu aplinkos pokyčius, todėl kai 15–16 metų pakeičiau aplinką, buvo labai nejauku, pasikeitė gyvenimo būdas. Iki tol daug sportavau ir viskas buvo labai paprasta: mokykla, sportas. Tuo metu pradėjau lankyti kitą mokyklą, beveik lioviausi sportuoti, prasidėjo tokie neramumai, atsirado daug žmonių, kurie lyg ir buvo ne prieš su manimi bendrauti, ir man tai buvo labai baisu. Tada ir pradėjo rastis daugiau baimių, kildavo panikos priepuolių, kurių būna ir dabar. Dabar su tuo jau kažkaip moku tvarkytis, bet tada dar tikrai nemokėjau. Pirmas naujas jausmas juk visada būna labai baisus“, – pasakoja O.Šurajevas.

Suvokimas, kad su juo vyksta kažkas negera, Olegui atėjo pamažu. Galiausiai teko pripažinti, kad yra kankinamas problemos, su kuria pačiam tvarkytis sunkiai pavyksta. „Depresija atsirado vėliau. Tai buvo procesas, kurį aš iš tikrųjų apleidau. Pamiršau, kad reikia dirbti su savimi. Prisidėjo ir gyvenimo būdas, kurio tikrai negaliu pavadinti sveiku. Buvo labai dideli kontrastai, kai ilgai nemiegi, savaitgalį linksminiesi… Man regis, šiuolaikiniame pasaulyje jau beveik nėra visiškai sveikų žmonių. Aplink tiek daug informacijos, viskas taip impulsyvu, tempas toks greitas. Kažkas išlaiko pusiausvyrą, bet labai daug žmonių – ne. Kai tik nustoji dirbti su savimi, atsiranda ir problema. Aš pats iki galo nežinau, kas yra depresija. Galutinai sau prisipažinau ir suvokiau, kas su manim vyksta, gal tik praėjusią vasarą. Aišku, problemų buvo ir prieš tai, tiesiog tai buvo labai ilgas procesas. Į tą vandenį bridau ilgai“, – pasakoja O.Šurajevas.

Prezidento rinkimuose už tuometę eurokomisarę Lietuvos žmonės balsavo ją menkai tepažinodami. Ar įpusėjus kadencijai keturi penktadaliai visuomenės ją tebemyli vis dar aklai, ar už gerus darbus?

Kai 2009 m. vasarį Dalia Grybauskaitė pareiškė kandidatuosianti prezidento rinkimuose, iš karto tapo aišku, kam bus kabinamas laurų vainikas, nors daugelis jos gerbėjų neslėpė apie ją težinantys ne ką daugiau nei kelias lakoniškas CV eilutes. Jos oponentų pastangos rasti kompromituojančių dalykų itin lakoniškai pateikiamoje biografijoje buvo bergždžios. Nepavyko bandymai pripaišyti dėmių jos tėvams – eilinei kukliai Vilniuje gyvenusiai šeimai su vienturte dukra. Nieko įdomaus nesurasta ir jos jaunystėje – mokinė buvo gera, bet neišskirtinė, žaidė krepšinį, bet nebuvo komandos lyderė.
Politinės ekonomijos dėstytojo karjera aukštojoje partinėje mokykloje po studijų tuomečiame Leningrade būtų nugramzdinusi daugelį politikų, bet ne D.Grybauskaitę. O karjeros šuolis nuo Leningrado kailių fabriko darbininkės iki ministrės, paskui eurokomisarės – tiesiog šiuolaikinės Pelenės pasaka. Nepartinė, tikusi į viceministrus, o paskui ministrus ir kairiųjų, ir dešiniųjų Lietuvos Vyriausybėms, lygiavertė tarp Europos politikų, tiesmuka D.Grybauskaitė žmonėms asocijavosi su geležine ledi, lietuviškąja Margaret Thatcher. Krizės akivaizdoje žmonės balsavo už kietos rankos politiką.
Ar gerokai avansu per rinkimus suteiktas ir lig šiol įpusėjus D.Grybauskaitės kadencijai nesenkantis pasitikėjimas reiškia, kad pasirinkimas buvo sėkmingas Lietuvai?

Vadovė ar valdovė?
Bene dažniausias priekaištas, lydėjęs D.Grybauskaitę visą pirmąją pusę kadencijos, – populizmas. „Labai aiškiai matomas bandymas įtikti žmonėms, vaikytis reitingų. To, kas nepatiktų daugumai, prezidentė pati nekalba – patiki neigiamas žinias pranešti savo komandos nariams. Antra vertus, politikoje be šou elementų ir be viešųjų ryšių neišsiversi – tą daro visi politikai“, – tvirtina sociologas Mindaugas Degutis.
Vis dėlto būtina pridurti, kad nė vienam Lietuvos politikui nė iš tolo nesiseka tai daryti taip sėkmingai. O tai, jog iš D.Grybauskaitės komandos kasmet dingo po esminį už viešuosius ryšius atsakingą asmenį – pirmiausia Audronė Nugaraitė, paskui Linas Balsys, gal irgi ženklas, kad ši sritis jai prioritetinė ir už klaidas čia neatleidžiama.
D.Grybauskaitė net savo retorika – kalbiniu požiūriu piktybiškai kartojamu „aš“ ar pauzėmis kalbose – akcentuoja savo svarbą. Ji visada stengiasi, kad jos vardas būtų minimas tarp ar šalia nugalėtojų ir sėkmės istorijų. Ji sako – mums, t.y. ir jai, pavyko sutramdyti krizę, tačiau Vyriausybei, t.y. jiems, nepavyko įgyvendinti struktūrinių reformų. Ji visada gina didžiausią visuomenės ir rinkėjų grupę – pensininkus, nors būdama ekonomistė puikiai supranta, kad pinigai iš niekur neatsiranda ir šiandien visų pirma reikia palankių sąlygų verslui, kuris vienintelis gali garantuoti ir orias pensijas. Ji neieško švelnesnių žodžių politikams ir valdininkams.
„O žmonėms linksma žiūrėti, kaip rimti vyrai gauna pylos ir išeina iš jos kabineto nudelbę akis. Prezidentė kaip griežta mokytoja visus sustato į eilę, visi jos bijo, bet ir gerbia. Taip ir turi būti kalbant apie prezidentę, – vertina M.Degutis. – Arūnas Valinskas buvo teisus, pavadindamas ją boba, tik ne įžeidžiama, kaip kad jis norėjo, o gerąja prasme: prieš prezidentę rankos, perkeltine prasme, nepakelsi, greičiau pats gali gauti kočėlu. A.Valinskas tą supranta ir jaučiasi kaip vyras, kuris nuo jos galėtų gauti ir ne kartą gavo per pakaušį.“
Kartais ne tiek valstybės vadovės, kiek valdovės poza vertinama nevienareikšmiškai. Politologas Lauras Bielinis, parašęs knygą apie D.Grybauskaitę (nors keista, kad ne apie prezidentą Valdą Adamkų, kurio patarėju dirbo), piktinasi, kad D.Grybauskaitė kalba kolūkio pirmininko stiliumi, o kieto kumščio valdymo metodika stumia ir taip depresyvią Lietuvos visuomenę į dar didesnę depresiją, labiau asocijuojasi su praeitimi, o ne dabartimi.
Tačiau D.Grybauskaitės pirmtakas V.Adamkus nieko nepasiekė inteligentiškais pasvarstymais ir iliuzijomis, kad visi patys susipras ir elgsis padoriai. D.Grybauskaitė elgiasi kitaip: ji kapoja galvas – pakeisti visi, išskyrus STT, svarbiausi prezidento skiriami institucijų vadovai. Priešingai nei jos pirmtakas, ji ne reiškia susirūpinimą, o pati imasi keisti situaciją, pavyzdžiui, siūlyti įstatymų projektus korupcijai užkardyti, tuo užbaigdama iki jos populiarias diskusijas apie menkas prezidento galias.
„Sunku įsivaizduoti labiau adekvačiai į problemas reaguojantį prezidentą, kaip D.Grybauskaitė“, – vertina europarlamentaras Leonidas Donskis.
Jei ji sugeba tokį ilgą laiką būti piliečių pasitikėjimo lydere, vadinasi, teisingai suprato žmonių lūkesčius. „Ji save pateikia kaip novatorę, reformatorę, kaip žmogų, kuris atėjo kovoti su negerovėmis, ir tokio kovotojo su sistema visuomenei labai reikėjo. Ji neabejotinai aktyvi – komentuoja ar vertina ne selektyviai, bet beveik visus Lietuvos gyvenimo aspektus, o jos kompetencija ekonomikos ir finansų klausimais, patirtis Europos Komisijoje leido dalykiškai bendrauti su Vyriausybe. Tokios prezidentės reikėjo“, – mano L.Donskis.

Ir pati, ir jos skiriami kadrai – ne iš „sistemos“
Nepaisant beveik visaliaudinės meilės, atrodo, kad ji ne tik neturi daug bendraminčių ir politinių partnerių tarp politikų, bet jai net nerūpi jų turėti. D.Grybauskaitė panaši į Don Kichotą, kuris artimiausiam bendražygiui geriausiu atveju duos panešti savo rankinę, bet ne daugiau. „Prezidentės trūkumas – šiek tiek pilka patarėjų komanda, nė vienos asmenybės, kuri leistų atsirasti nors menkiausiai užuominai, kad galėtų nustelbti prezidentę ar vaidinti kokį didesnį vaidmenį formuluojant Prezidentūros politiką. Antra vertus, tai nekelia abejonių, kad politiką daro ji pati, o ne šešėliniai kardinolai“, – pastebi M.Degutis.
Tikrai sunku būtų įtarti, kad valstybę valdo prezidentūrėlės, kaip būdavo sakoma V.Adamkaus pirmosios kadencijos laikais, ar kad prezidentei įtaką daro kuri nors politinė ar verslo grupė. Ji ne tik nepriklauso jokiai partijai, bet ir akivaizdžiai parodo nesiekianti kurios nors iš jų paramos ir kurios nors pati neremianti. V.Adamkus taip pat nepriklausė jokiai partijai, bet ypač per pirmą kadenciją buvo neabejotinai priklausomas nuo centristų, sudariusių jo rinkimų štabo, o vėliau ir komandos pagrindą.
D.Grybauskaitė, regis, net mėgaujasi neperkandamos nesisteminės politinės vienišės įvaizdžiu. Nepaisydama „sistemos“ lūkesčių ima ir ištraukia nežinia iš kur vadovus Generalinei prokuratūrai ar Valstybės saugumo departamentui. Esminė jos kadrų politikos linija – kad pareigūnas nebūtų susijęs su kokiomis politikos ar verslo interesų grupėmis, tad tokių grynuolių kartais tenka ieškoti toli nuo Vilniaus, net Akmenėje. Prezidentė bando sutraukyti amžinas interesų grandines ne tik politikos, bet ir teisėsaugos, sveikatos apsaugos, švietimo srityse, tad visur kovoja dėl vadovų kadencijų įvedimo.
Nors negali sakyti, kad ji neatsidėkoja už lojalumą: kadencijos pradžioje Prezidentūroje net įsteigė specialų etatą savo tuomečio atstovo spaudai L.Balsio žmonai, dirbusiai ir jos rinkimų štabe, o buvęs rinkimų štabo vadovas Vitas Vasiliauskas luktelėjo porą metų, bet gavo išskirtinį – Lietuvos banko valdybos pirmininko postą. Tačiau „Snoro“ istorija, finansų institucijų kontrolės subjektų sujungimas įrodė, kad pasirinkimas grįstas pirmiausia gebėjimais, o ne todėl, kad jis būtų buvęs iš asmeninių rėmėjų ar draugų rato.
Beje, susidaro įspūdis, kad toks ratas nelabai ir egzistuoja. Dar rinkimų kampanijos metu sunkiai sekėsi rasti žmonių, kuriuos būtų galima pavadinti jos geriausiais mokyklos, studijų ar darbo draugais, o nuo mažens darbščią, o paskui tikra darboholike tapusią D.Grybauskaitę greičiau gerbė ar jos prisibijojo, nei jautė jai artumą. Be partinės paramos ir be stiprios komandos politiniame olimpe gali sėkmingai atsilaikyti tik stipri ir charizmatiška asmenybė.

Nuosekliausia – kova su korupcija
D.Grybauskaitė nuo pirmtakų Algirdo Brazausko ar V.Adamkaus gerokai skiriasi ne tik retorika, bet ir veiklos metodais. A.Brazauskas, kol valdančioji dauguma buvo dešinieji, praktiškai buvo izoliuotas nuo įstatymų iniciatyvos ar vykdomosios valdžios. V.Adamkus aiškiai komfortiškiau jautėsi atlikdamas globėjo ir gelbėtojo vaidmenį Ukrainoje ar Gruzijoje nei pačioje Lietuvoje.
„Per rinkimus konkrečių pažadų kaip kiti politikai – kad alga bus 6 tūkst. Lt, nedalijau, nes nenoriu apgaudinėti žmonių. Savo atėjimą motyvavau mėginimu pasidalyti patirtimi suvaldyti finansinę ir ekonominę situaciją, pabandyti ką įmanoma padaryti kovojant su korupcija, didinti socialinį teisingumą, skaidrinti politinę sistemą, pertvarkyti energetinę sistemą“, – savo tikslus primena D.Grybauskaitė.
Sociologas M.Degutis pripažįsta, kad D.Grybauskaitė Vyriausybei buvo savotiškas autoritetas, moralinis užnugaris, ir be jos palaikymo priimti kai kuriuos nelabai visuomenei malonius spendimus būtų buvę kur kas sunkiau. Ji daro spaudimą, kad būtų išspręsta įsisenėjusi problema – viešieji pirkimai, būtų užkardyta korupcija. Efektą pradeda duoti D.Grybauskaitės inicijuotų sugriežtintų įstatymų baubas. Pailginti senaties terminai korupciniams nusikaltimams, dėl neteisėto praturtėjimo pradėta daugiau nei 50 ikiteisminių tyrimų, penkis kartus padidintos piniginės baudos už ekonominius ir finansinius nusikaltimus. Per dvejus metus už teisėjo vardo pažeminimą atleista dešimt teisėjų, nors tokiu pagrindu per 20 metų – gal šeši septyni. Tik įsikišus prezidentei pašalintos istoriniam teisingumui trukdžiusios teisinės spragos ir pajudėjo Sausio 13-osios, Medininkų bylos.
Klaipėdos universiteto profesorius istorikas Vygantas Vareikis primena, kad prezidentė vykdo pažadą sutramdyti monopolininkus ir, palyginti su V.Adamkaus kadencija, dabar Vyriausybė akivaizdžiai mažiau patiria tam tikrų grupių įtakos. Nurodymą likviduoti neskaidrų „Leo LT“ D.Grybauskaitė davė netgi iki prezidento priesaikos. Pozityvių žingsnių žengta energetinės nepriklausomybės link.
Tačiau nors reikalavo išsamios socialinės srities reformos, net keitė ministrą, čia rezultato pasiekti nepavyko. Europarlamentarą L.Donskį stebina, kad prezidentė tylėjo ir tada, kai buvo vykdoma antikonstitucinė aukštojo mokslo reforma.

Fiasko – užsienio politika
„Didžiausias minusas – dramatiškai suprovincialėjusi Lietuvos užsienio politika. Galima kaip nori vertinti ankstesnę politiką – jos balansą ar disbalansą skiriant dėmesį Ukrainai, Gruzijai, Baltarusijai, bet kad Lietuva turjo gana aiškią ir ambicingą užsienio politikos kryptį, niekam nekėlė abejonių. Dabar jos ir nesuvokiu, ir nematau“, – konstatuoja L.Donskis.
Politikas vardija: „Deklaruojame, kad atsigrįžtame į Šiaurės šalis, tačiau nėra jokių rimtų politinių manevrų ta kryptimi. Nesuprantu, kodėl tiek laiko reikėjo flirtuoti su A.Lukašenkos režimu. Hipotezė, kad galima jį prisijaukinti ir atimti iš Maskvos glėbio, buvo neteisinga. Prezidentė, kritikuodama Baltarusijos opoziciją, pasielgė nekorektiškai. Man nesuvokiama, kaip buvo galima išduoti Baltarusijai vieną garsiausių disidentų ir nesulaukti į tai jokio rimto prezidentės atsako.“
Istorikas V.Vareikis priduria, kad santykiai su Lenkija po nepriklausomybės atkūrimo niekad nebuvo tokie blogi kaip dabar, bendraujant su Rusija – jokio proveržio, santykiai su JAV labai vidutiniški, ypač po skandalų dėl CŽV slaptųjų kalėjimų. Buvo akcentuojami santykiai su ES šalimis, tačiau Lietuvos prezidentė nevažiavo į Prancūziją ar Vokietiją susitikti su jų vadovais aukščiausiu lygiu.
Žinoma, skaičiuojant ne kiek raudonų kilimų tiesta, o kas konkrečiai pasiekta, negalima nuneigti, kad D.Grybauskaitė bando laikytis savo moto užsienio politikos srityje – „Lietuvos interesų gynimas vietoj įsivaizduojamos lyderystės“. NATO koncepcijoje pagaliau pavyko įtvirtinti realius, o ne butaforinius Baltijos šalių gynybos planus, o ES įsipareigojo iki 2015 m. panaikinti energetines salas, kokia lig šiol esame. Po prezidentės vizitų Kazachstane ir Ukrainoje tampame krovinių gabenimo jungtimi tarp Rytų ir Vakarų: paleistas traukinys „Saulė“, per dešimt dienų pasiekiantis Kiniją, pasirašytas memorandumas dėl traukinio „Vikingas“ į Juodosios jūros regioną.
Vis dėlto, pagal sociologo M.Degučio prielaidą, savotiškai nenuoseklią D.Grybauskaitės užsienio politiką lemia ir tai, kad ji suvokia, jog daugeliui Lietuvos gyventojų tai tikrai nėra svarbiausias klausimas, turėsiantis didelės įtakos jų gyvenimui, todėl jai skiriama mažiau dėmesio, nors pagal Konstituciją tai ir viena svarbiausių prezidento kompetencijos sričių.

Palinkėjimai antrai kadencijos pusei
„Prezidentei siūlau operatyviau reaguoti į opias problemas, kurių nemažai turime. Jai nepakanka vien reaguoti į faktus – reikia sugebėti ir užkirsti kai kuriems kelią, imtis prevencijos. Reikia atkurti labai sugadintus santykius su kaimyninėmis valstybėmis, juolab užsienio politika – sritis, kurią tiesiogiai kuruoja prezidentė“, – pataria europarlamentaras L.Donskis.
Politikas primena: „V.Adamkus – džentelmenas, santūrus, gražus veidas pasaulyje, bet jam priekaištauta, kad jis per švelniai reaguoja, leidžiasi informuojamas tam tikrų interesų grupių. D.Grybauskaitė davė pagrindo tikėti, kad ji kitokia, kad sugebės žaibiškai reaguoti į negeroves. To pasigendu. Daug pastangų skiriama retorikai, įvaizdžiui. To nebereikia – ji ir taip populiaresnė už kitus politikus“, – pastebi L.Donskis, neabejodamas, kad D.Grybauskaitė sieks ir antros kadencijos.
Pasitikėjimas prezidentais Lietuvoje visuomet buvo išskirtinis, o tai didelė galia. Tačiau tai turi būti tik priemonė siekti tikslo, bet ne pats tikslas.

D.Grybauskaitė – prezidentų reitingų lyderė
Pasitikėjusiųjų prezidentais jų kadencijos pradžioje ir jai įpusėjus (proc.) (pagaliukai)
Algirdu Brazausku (1998 m.*) 72,6
Valdu Adamkumi (1998 m. ir 2010 m.) 64,3 70,8
Rolandu Paksu (2003 m. ir 2004 m.**) 64,4 27,4
Valdu Adamkumi (2004 m. ir 2006 m. gruodį ) 60,1 70,4
Dalia Grybauskaite (2009 m. ir 2011 m. gruodį) 85,4 79,7
* Yra tik kadencijos pabaigos duomenys
** Pašalintas iš posto per apkaltą
Šaltinis: „Vilmorus“/„Lietuvos rytas“