Lietuvos banko (LB) valdybos pirmininko pavaduotoja, buvusi finansų ministrė Ingrida Šimonytė tvirtina, kad Lietuvoje dar teks daug nuveikti, kol gyventojai išmoks pamatuoti savo galimybes ir neprisiimti kvailų finansinių įsipareigojimų, pavyzdžiui, už 50–100 proc. palūkanų pasiimti greitąjį kreditą išmaniajam telefonui įsigyti.
Apie tai, kodėl būtent menkas žmonių finansinis raštingumas šiandien yra didžiulė šalies problema, kokių galima matyti kredito įstaigų veiklos tendencijų ir kada pagaliau atsigaus skolinimas šalies viduje, – “Veido” interviu su I.Šimonyte.

VEIDAS: Ekonomistai apskaičiavo, kad greitųjų kreditų bendrovėms klientai pernai turėjo sumokėti net 228 mln. Lt palūkanų, – tai daugiau nei visas paskolų portfelis. Ši iliustratyvi detalė atskleidžia greitųjų kreditų rinkos dalyvius kaip lupikautojus. O kaip šį verslą traktuoja LB?
I.Š.: Žiūrint iš LB pozicijos tai visiškai kitokia problematika nei kredito įstaigų. Kredito įstaigų veikla grindžiama pasitikėjimu tarp indėlininkų, bankų ar kredito unijų ir skolininkų. Jei ši sistema neveikia tinkamai, kažkas patiria nuostolių, ir tas kažkas, deja, dažniausiai būna mokesčių mokėtojai. Prižiūrint tokį verslą svarbiausia yra išvengti įstaigos ar visos sistemos nesėkmės.
O greitųjų kreditų bendrovės visiškai kitokios – jos iš esmės rizikuoja savo akcininkų pinigais. Tai nėra institucijos, kurios priima indėlininkų pinigus, tad rizika mokesčių mokėtojams nekyla. Tačiau čia yra kitas aspektas – brangūs pinigai, ir dažnas vartotojas naudojasi šitais pinigais nesuprasdamas, kad jie brangūs. LB, kaip priežiūros institucijai, kalbant apie santykį su šituo verslu, svarbūs keli dalykai: kad vartotojas suprastų, kas jam siūloma, kokiomis sąlygomis jis perka šitą paslaugą ir kad šita paslauga yra labai brangi.
Galbūt yra kraštutinių atvejų, kada reikia pasiskolinti labai nedidelę sumą, ir supranti, kad už tą nedidelę sumą gali tekti sumokėti brangiau, negu skolinantis ilgesniam laikui iš kredito įstaigų, kur daugiau procedūrų, reikės ilgiau laukti, bet svarbu suprasti, kokios šito sprendimo pasekmės. Iš esmės LB užduotis, viena vertus, yra didinti vartotojų finansinį raštingumą, kita vertus, užkirsti kelią pačių bendrovių nesąžiningiems veiksmams – nesąžiningai reklamai, informacijos neatskleidimui, visų pasekmių nepaaiškinimui žmonėms, kurie galiausiai nusprendžia skolintis iš tos bendrovės.
VEIDAS: Kaip, jūsų įsivaizdavimu, ateityje turėtų funkcionuoti šis verslas, kuris šiandien gali taikyti iki 200 proc. palūkanų normą? Šiemet prasidėjo tam tikri greitųjų kreditų bendrovių veiklos griežtinimai, tad kokių pokyčių tai davė ir kokių dar saugiklių ketinama imtis ateityje?
I.Š.: Kokių pokyčių davė dabartinis griežtinimas – atsakingo skolinimo nuostatų taikymas, kol kas anksti pasakyti, nes praėjo per mažai laiko. Iš tikrųjų pasaulyje egzistuoja šitas verslas – jis nėra nelegalus ar kažkokiu būdu draudžiamas. Iš esmės ir tos palūkanos kitose šalyse kartais būna gerokai egzotiškesnės nei 200 proc.
Kita vertus, akivaizdu, jog reikės padaryti dar daug darbo, kad žmonės neprisiimtų kvailų finansinių įsipareigojimų. Man ir pačiai teko susidurti su tokiais atvejais, kai žmonės, paklausti, kam paėmė greitąjį kreditą, pamini ir išmaniuosius telefonus, ir visokias kitokias kvailybes. Jei neturi finansinio pajėgumo tokiam daiktui įsigyti, skolintis už 100 proc. ar 50 proc. palūkanų tokiam pirkiniui yra visiškai kvaila, ir reikėtų, kad žmonės tai suprastų.
Reikia stengtis formuoti žmonių finansinį raštingumą, ir tai turi prasidėti nuo labai jauno amžiaus. Gaila, bet dar labai daug vaikų mano, kad tėvai pinigus traukia nežinia iš kur, ir dar labai daug mokesčių mokėtojų mano, kad ir valdžia traukia pinigus nežinia iš kur. Iš tiesų taip nėra, ir greiti pinigai kainuoja labai brangiai. Iš savo asmeninės praktikos pasakysiu, kad menkas žmonių finansinis raštingumas – labai didelė Lietuvos problema. Ir tai yra problema tiek žmonėms priimant sau svarbius sprendimus, tiek valstybei priimant svarbius sprendimus bei bandant žmonėms paaiškinti tų sprendimų esmę.
Galima kalbėti ir apie veiklos reguliavimo griežtinimą – bus kokių nors iniciatyvų teisės aktų srityje, bet negalima priimti tokio teisės akto, kuris reikštų, kad iš esmės nėra šito verslo. Tada paprasčiau būtų jį uždrausti, kaip kažkada buvo uždrausti azartiniai lošimai. Reikia visada rasti balansą tarp to, kas yra protinga, ir to, ką būtina daryti. Tačiau, be jokios abejonės, veiklos reguliavimo griežtinimas yra Seimo prerogatyva, nes tai darytina tik įstatymais.
Taip pat yra iniciatyvų dėl palūkanų lubų – kad jas reikėtų mažinti, bet negaliu pasakyti, jog yra kažkokia protinga riba, kuri galėtų būti nustatyta kaip duotybė, ir visi sutiktų, kad tai protinga riba. Visada tos palūkanų normos atrodys gana didelės, ypač jei lyginsime su tradiciniu kreditavimu iš komercinių bankų.
VEIDAS: Problema dėl greitųjų kreditų išryškėjo jau prieš keletą metų. Kodėl LB vėluoja to imtis? Ši problema sprendžiama tada, kai rinka jau smarkiai išaugusi ir joje veikia apie 40 bendrovių.
I.Š.: Galbūt jūs nelabai sekėte, kiek LB atsakomybės buvo šitoje srityje. LB iki priežiūros reformos buvo atsakingas už kredito įstaigų – komercinių bankų ir kredito unijų veiklos priežiūrą. Kitus finansų rinkos segmentus prižiūrėjo kitos institucijos – Draudimo priežiūros komisija, Vertybinių popierių komisija, vartotojų teisių institucijos. Tik nuo 2012 m. visos priežiūros institucijos buvo sujungtos ir priežiūra sukoncentruota LB rankose. Tuo metu LB, be kita ko, buvo pavesta ir vartotojų interesų gynimo funkcija, kuri anksčiau priklausė Vartotojų teisių apsaugos tarnybai ir kuri daugiausiai su greitųjų kreditų problematika ir dirbo.
LB funkcijos šitoje srityje yra gana naujos ir, mano supratimu, per tą laiką padaryta tikrai nemažai: daug praktinio darbo, priimti atsakingo skolinimo nuostatai, pasiūlyta teisinių iniciatyvų, kurias galiausiai turi patvirtinti Seimas.
VEIDAS: Šiais metais sugriežtinta kredito unijų veikla. Kokių rezultatų tai davė? Ar ketinama imtis daugiau priemonių, reguliuojant jų veiklą?
I.Š.: Pokyčių pastebėjome. Naujausioje apžvalgoje konstatuota keletas dalykų – matyti sulėtėjęs indėlių antplūdis į kredito unijas ir kreditavimo mastas. Unijoms įsigaliojo maksimalios paskolos normatyvas, toms unijoms, kurios arba labai sparčiai auga, arba turi labai didelius paskolinius įsipareigojimus su susijusiais asmenimis, taikomi griežtesni kapitalo apribojimai, o toms, kurios greičiau auga – griežtesni likvidumo apribojimai.
Akivaizdu, kad tie griežtesni apribojimai patys savaime mažina plėtros procesą, ir negaliu pasakyti, kad tai blogai. Turint mintyje, kad kredito unija, kaip institucija, turėtų būti neblogai tarpusavyje pažįstamų ar kažkokiais bendrais interesais ir tarpusavio pasitikėjimu susijusių narių junginys, kurio užduotis – vienų narių turimą laikinai laisvą likvidumą tiesiog paskolinti kitų narių esamiems poreikiams tenkinti, akivaizdu, jog nuo to modelio buvo ganėtinai nutolta. Gal išskyrus provinciją, kur ta taisyklė daugiau mažiau galioja iki šiol.
Didžiosiose kredito unijose tarpusavio pasitikėjimo nėra, nes ten tiesiog per daug narių, kad jie galėtų vienas kitą pažinoti. Ir akivaizdu, kad tas pasitikėjimas yra veikiau indėlių draudimo sistema, negu bendra veikla kredito unijoje. Tai nėra gerai, nes skatina prisiimti per didelę riziką, o galiausiai už nepamatuotą riziką išrašomos sąskaitos mokesčių mokėtojams. Todėl riziką ribojančių normatyvų sugriežtinimas davė savo rezultatų, ir ateityje tuo keliu kredito unijų pasaulyje teks eiti.
VEIDAS: Ką galite pasakyti kritikams, teigiantiems, kad griežtinant kredito unijų veiklą kenčia ūkininkai, smulkusis verslas, nes bankai vis dar linkę gyventi iš komisinių mokesčių, o ne skolinimo.
I.Š.: Galimybė skolinti ūkininkams kredito unijose egzistuoja, ir manau, kad šis klausimas sutirštinamas, nes kai kalbame apie dideles kredito unijas, kurios labiausiai išaugo, tai joms mažiausiai aktuali skolinimo ūkininkams ir panašios problemos. Dažnoje diskusijoje išrenkami pikantiški, skaudūs ar labai vaizdūs pavyzdžiai, kuriais bandoma supeikti pagrindinę idėją.
Didžiausia problema būtent ta, kad kredito unijos tikrai labai nutolo nuo to, dėl ko tas institutas kažkada buvo sugalvotas, dėl ko jos turėjo teisę naudotis išlygomis dėl supaprastinto steigimo, nes jeigu norite įkurti banką, jums bus taikoma labai daug griežtų reikalavimų. Atrodo, kad toje didelėje kredito unijų steigimosi bangoje didelė dalis besisteigiančiųjų būtent šią naudą ir išnaudojo, visiškai ignoruodamos pačią kredito unijos prigimtį.
Nuo to sumanymo, kad vienas kitu pasitikintys žmonės kaip banko alternatyvą turėtų tokią finansinę instituciją, kuri nė negalėtų išaugti iki labai didelio dydžio, nes tada prarandama pamatinė tarpusavio pasitikėjimo vertybė, nueita labai toli, ir čia jau tas atvejis, kada kritikai nelabai ką galėtų paneigti, nes taip tiesiog yra.
VEIDAS: Kokių tendencijų įžvelgiate kredito įstaigų skolinimo veikloje? Kada bus galima kalbėti, kad finansinės įstaigos ima gyventi iš skolinimo, o ne iš komisinių mokesčių?
I.Š.: Turbūt pastaruosius trejus metus kiekvienų metų pradžioje atrodė, kad šiais metais bus galima apie tai kalbėti, bet atsitinka jei ne vienas, tai kitas dalykas, kuris tą situaciją pakoreguoja.
Be to, galima sakyti, kad turime klasikinę paklausos ir pasiūlos nesutapimo problemą. Tos įmonės, kurioms bankai norėtų skolinti, skolintis nenori, nes arba vengia daryti investicinius sprendimus dėl neaiškios aplinkos, arba gali juos padaryti iš savo lėšų, nes per pastaruosius metus didėjo įmonių pelningumas. O rizikingesniems projektams bankai skolinti nenori.
Sakyčiau, kad ši problema niekur neišnykusi, vėl galime tik spėti, ar tie euro zonos atsigavimo ženklai yra tvarūs, ar iš tikrųjų tai, kas dabar yra rinkos konsensusas – kad palūkanų normos pradės kilti ir galbūt net artimiausiu metu, iš tikrųjų išsipildys. Tokiu atveju galime tikėtis, kad kreditavimo pagerėjimas 2014 m. jau turėtų būti stebimas. Bet mes tokį pastebėjimą vis nustumiame, nes ekonominė aplinka koreguoja situaciją.
Akivaizdu, kad, valstybės rizikai per pastaruosius metus smarkiai sumažėjus, bankai apsuko ienas ir nuo 2011 m. pradėjo gana dosniai dalyvauti vidaus rinkoje. Tai nėra blogai, nes mokesčių mokėtojams dėl to atpinga skolos aptarnavimo sąnaudos. Bet, aišku, reikia vengti tokios situacijos, kai iš esmės valstybė dėl savo patikimumo pasidaro vienintelis bankams priimtinas klientas, o visi kiti yra nepageidautini ar nepatikimi dėl to, kad nenorima prisiimti rizikos. Nors 2009–2010 m. valstybė atrodė lygiai toks pat rizikingas klientas, todėl akivaizdu, kad reikia tam tikro lūžio taško, kuris pakeistų situacijos vertinimą.
VEIDAS: Jūsų nuomone, ar šiuo metu daromi visi reikiami žingsniai, kad 2015 m. įsivestume eurą?
I.Š.: Manau, kad tikimybė turėti eurą labai didelė, bet vienas žingsnis šiuo metu yra kertinis – 2014 m. biudžeto projektas. Iš esmės nuo to priklauso, ar Lietuva perlips Mastrichto kriterijų dėl biudžeto deficito.
Infliacijos grėsmė, kuri 2006 m. buvo pagrindinė, gerokai sumažėjo. Ką tik ir LB apkarpė savo infliacijos prognozę. Matome, kad susiklostė gana palanki padėtis mums jautriausių – importuojamų energetikos išteklių ir maisto produktų tarptautinių kainų srityje. Pasaulinėms maisto kainoms didėti prielaidų tarsi nėra, derlius šiais metais geras.
Vidinės infliacijos, kurią skatintų didėjanti paklausa, arba, kitaip šnekant, didelis pinigų kiekis ekonomikoje – algų augimas, Vyriausybės išlaidų didėjimas, taip pat nėra. Vadinasi, infliacijos perspektyva atrodo gana dėkinga, todėl iš esmės pagrindinis klausimas – kaip atrodys kitų metų biudžeto deficitas. Nuo jo ir priklausys, ar 2015 m. mes galime turėti eurą. Čia, aišku, viskas Vyriausybės ir Seimo rankose.

Vilniaus universiteto dėstytoja, buvusi finansų ministrė Ingrida Šimonytė mano, kad ateityje Lietuvai teks labiau pasistengti dėl tiesioginių užsienio investicijų, nes skolų krizės kamuojamoje Europoje konkurencija dėl jų tik stiprės. Apie tai ir pokalbis su I.Šimonyte.

VEIDAS: Kokie tikėtini didžiausi pokyčiai užsienio investicijų pritraukimo srityje per artimiausius penkerius metus?
I.Š.: Tikėtina dar nuožmesnė konkurencija nei anksčiau. Į kovą dėl tiesioginių užsienio investicijų (TUI) įsitraukia tos šalys, kurios anksčiau patogiai gyveno iš skolintų pinigų srauto. Dėl krizės poveikio daugelis šalių bando perorientuoti savo ekonomikas į eksportuojančias, vadinasi, stumdymosi dėl investicijų bus tik daugiau. Todėl reikėtų nesiblaškyti ir spręsti išties svarbiausius klausimus, kurie aktualūs ne tik užsienio, bet ir vietos investuotojams, – administracinės naštos, darbo santykių, teritorijų planavimo ir, žinoma, korupcijos.
TUI svarbu, nes jos dažnai atneša taip būtiną kitą darbo kultūrą. Kita vertus, pražiūrėti vietinių investuotojų svarbos irgi neturėtume.
VEIDAS: Užsienio investuotojai į Lietuvą dažniausiai ateina tikėdamiesi sutaupyti, tačiau Lietuvoje didėjant energetinėms, darbo jėgos sąnaudoms šį pranašumą po truputį prarandame, o naujų kol kas neatrandame. Kaip mums tai atsilieps? Ar tai nesustabdys ir taip menko užsienio investicijų didėjimo šalyje?
I.Š.: Žinoma, pastarieji pranašumai menks, bet tai nebus žaibiškas procesas, tad yra galimybių stiprinti ir išnaudoti kitus pranašumus, pavyzdžiui, kompetenciją informacinių technologijų, gamtos mokslų srityje. Patogi geografinė padėtis taip pat niekur neišnyks.
VEIDAS: Vilniuje vienam gyventojui tenka tris–penkis kartus daugiau užsienio investicijų, nei siekia šalies vidurkis – 43 tūkst. Lt. Vis dėlto kituose šalies regionuose situacija apgailėtina ir sukauptos investicijos siekia vos šimtą litų, pavyzdžiui, net Birštono kurorte – tik 99 Lt. Kaip būtų galima paskatinti užsienio investicijų pritraukimą regionuose? Ar apskritai tai įmanoma padaryti, turint omenyje, kad regionai sensta ir neišsiskiria kvalifikuota darbo jėga?
I.Š.: Įmanoma, tačiau tai turbūt bus labiau pavieniai projektai, susiję su kokio nors regiono specifika. Užsienio investuotojui, ieškančiam vietos stambiai investicijai, šalia kitų veiksnių reikalingas tikrumas dėl galimybės nuolat turėti reikiamą darbo jėgą. Patinka mums tai ar ne, tačiau Lietuva nėra didelė šalis, ir trauka, ypač jaunimo, į didžiuosius miestus niekur nedings. Natūralus traukos taškas bus ir Klaipėdos regionas – dėl uosto. Vis dėlto ir jūsų minimame Birštone turėti investuotojų į sveikatingumo paslaugų verslą man atrodo gana realu. Spėju, kad ne visada pačios savivaldos požiūris į investuotojus būna pakankamai iniciatyvus.
VEIDAS: Jūsų vertinimu, į kokias sritis iki 2018 m. galėtume pritraukti daugiausiai užsienio investicijų ir kodėl?
I.Š: Spėju, kad išliks tradicinis pasiskirstymas, kai vyrauja pramonė ir finansų sektorius. Tikėtina auganti informacinių technologijų ir kitų paslaugų reikšmė, bet savo apimtimi šios investicijos negali būti tokio masto kaip plyno lauko investicijos į pramonę. Žinoma, jeigu būtų plėtojamas Visagino atominės elektrinės projektas, paveikslas galėtų atrodyti ir visiškai kitaip.
VEIDAS: Kaip 2013–2018 m. keisis investuojančių šalių geografija? Ar gali su Šiaurės šalimis susilyginti ar jas pralenkti kitų šalių įmonės?
I.Š.: Šiaurės šalių interesas investuoti Baltijos šalyse yra natūralus ir gana lengvai paaiškinamas, tad vargu ar kokios kitos kilmės kapitalas galėtų jas pralenkti, ypač turint mintyje, kad Šiaurės šalys „atrado“ Baltijos šalis, įskaitant ir Lietuvą jau prieš dvidešimtmetį, tad tokį įdirbį pralenkti sunku. Žinoma, galimi tokie atvejai, kai kuri nors šalis tampa svarbia investuotoja dėl iš esmės vieno, bet didelio atvejo – kaip Lenkija.
VEIDAS: Viena didžiausių mūsų problemų, trukdančių pritraukti užsienio investicijų, – žinomumas. Kokių jūs matote receptų, kaip padidinti Lietuvos žinomumą?
I.Š.: Nėra kitų receptų, kaip tik pristatyti save pasauliui: lankyti potencialius investuotojus, kalbėti, įrodinėti savo pranašumus, nes visi kiti taip daro. Bet vien reklama nieko nepasieksi – jeigu nebus pasitikėjimo institucijų gebėjimais teikti viešojo administravimo paslaugas operatyviai, skaidriai ir kokybiškai, reklamos žavesys išblės, vos investuotojams susidūrus su realybe.

Prieš kelias dienas „vienas žmogus“ vienos naują Vyriausybę bandančios formuoti partijos frakcijai Seime sutrukdė balsuoti už nutarimą, įgyvendinantį Konstitucinio teismo sprendimą dėl Seimo rinkimų.

Tas „vienas žmogus“ (tiksliau, „vienas teisininkas“), atrodo, suklaidino ir frakciją, ir partijos lyderį. Mano stebėjimai jau kuris laikas verčia daryti išvadą, kad lyderis yra patiklus žmogus ir dažnai linkęs remtis „vienu žmogumi“, kaip vieninteliu informacijos šaltiniu. O tas „vienas žmogus“ lyg tyčia vis klaidina.
Matyt, „vienas žmogus“ pateikė ir tą informaciją, kurią kaip kokią sensaciją trečiadienio laidos „Teisė žinoti“ pabaigoje lyderis viešai paskelbė apie šių metų biudžetą – PVM surinkimas nėra toks, kaip pateikiama, nes visas plano vykdymas remiasi planų kaitaliojimu ir permetimu į metų galą (klastojimu?), gruodžio mėnesį suplanuotos net 2,5 karto (!!) didesnės PVM pajamos nei lapkritį (suprask, tokių bus neįmanoma surinkti), o ir PVM permoka (paprasčiau, įsipareigojimas verslui) auga. Šitai dar būtų galima nuleisti negirdomis – maža ką tas „vienas žmogus“ kam prikalba. Visgi, viską vainikavo teiginys, kad ši informacija yra Finansų ministerijos slepiama, todėl šią progą patylėti teks praleisti.
Esu girdėjusi, kad geriausia daiktus slėpti padedant juos po nosimi. Štai jums ir prašom. Be mėnesio duomenų apie pajamas jau antrus metus skelbiame viešai ir ketvirtines ataskaitas apie pajamų vykdymą, kurios anksčiau buvo vidinė ministerijos vadovybei teikiama informacija (http://www.finmin.lt/web/finmin//auktualus_duomenys/biudzeto_pajamos/nacionalinis_biudzetas)Ten rasite PVM nepriemokos ir permokos dinamiką, pajamų surinkimo palyginamosiomis sąlygomis (eliminavus nepriemoką ir permoką) analizę ir daug kitos naudingos informacijos tam, kas ją nori analizuoti. O informacijos analizė liudija štai ką: PVM permoka tradiciškai kasmet nuo metų pradžios didėja, o didžiausia būna rugsėjo-spalio mėnesiais. Štai jums piešinėlis iliustracijai – truputis ikikrizinio laikotarpio ir visa šios Vyriausybės kadencija.

Metų pabaigoje Vyriausybė stengiasi permoką sumažinti ir nepasydama to, kad PVM mokėtojai net neprašo jos sugrąžinti, lapkritį-gruodį grąžina dideles sumas iš esmės per prievartą – tą puikiai iliustruoja grafiko „duobės“ gruodį. PVM mokėtojų įprotis laikyti dideles sumas ižde neprašant jų sugrąžinti yra atskiras tyrinėjimo vertas fenomenas, tačiau dirbtinai niekas tų lėšų ižde neužlaiko. Kandidatui į Premjerus bus naudinga žinoti, kad iždo likvidumas (lėšų likutis ižde) šiuo metu yra ir iki Vyriausybių pasikeitimo išliks ženklus, taigi, dirbtinai stabdyti PVM grąžinimų nėra absoliučiai jokios prasmės nei poreikio: sąskaitoms apmokėti išteklių pakanka, nes mokesčiai surenkami ir skolinamasi taip, kaip ir buvo planuota. Deficito rodiklių pagerinti tai irgi negali – Eurostato metodika, pagal kurią jis skaičiuojamas, paremta įsipareigojimų, o ne pinigų srautų apskaita.
Vieninteliai metai per pastarąjį penkmetį, kai metų pabaigoje PVM permokos situacija nebuvo sureguliuota, buvo 2008-ieji. Ižde švilpavo vėjai, nes biudžetas buvo nesurenkamas, o pasiskolinti nepavyko. Darbą baigianti Vyriausybė tada, žinoma, ir nematė reikalo tos permokos kaip nors reguliuoti, paspirdama tą skardinę ateinantiems. Atėję pasakė aiškiai – mes dėsime visas pastangas, kad sunkmečiu, kai sutriko verslo kreditavimas, apyvartinės lėšos nebūtų įšaldomos dėl valstybės veiksmų. Ir tą nuosekliai darė visą laiką nuo pat 2009 m. pradžios, nepaisant to, kad visus metus reikėjo kovoti su pajamų mažėjimu, o skolintis buvo itin sunku. 2010-ųjų gale permoka buvo sumažinta iki rekordinių žemumų, nors finansinė situacija vis dar buvo įtempta.  Paskutinį karta tokia maža ji buvo 2005 m. gruodį.
Visgi, jau seniai ne 2008 metų ruduo ar 2009 metų pradžia ant kiemo. Tai, kad permokos lygis litais šiuo metu aukštesnis nei tarkime 2009 m. yra natūrali ūkio plėtros, visų pirma, spartaus eksporto augimo pasekmė. „Vienas žmogus“ sakė, kad jau viršijo milijardą? Ir 2008-aisiais, kai ūkis DAR augo, buvo viršijęs. Ir pernai rudenį buvo viršijęs. Net lyderio darbo Finansų ministerijoje metu permoka, nors svyravo, bet vidutiniškai kas mėnesį siekė apie  750-800 mln. litų per visą laikotarpį, nors ūkis tada pagamino apie 60 procentų to, ką pagamins šįmet – juk buvęs ministras tą pamena, nuolat kitiems primindamas finansų ministru buvęs? Tarp pretenduojančių į valdžią yra garsiai abejojančių, ar šiuo metu ūkis iš tiesų VĖL auga, bet statistika negailestinga. Auga ir ūkis, ir eksportas bei importas, o tokiomis sąlygomis permoka auga natūraliai, nepaisant to, kad fiziškai PVM yra grąžinama ir įskaitoma daugiau nei praėjusiais metais.
Dabar apie tą „paslaptingą planą“, kuris, suprask, nuspirs kitai Vyriausybei gruodį užduotį įvykdyti, kaip Eglei žalčių karalienei kurpes geležines sunešioti. Juk nesąmonė tikėtis, kad gruodžio mėnesį PVM bus surinkta net 2,5 karto daugiau nei lapkritį. Ir tikrai, nesąmonė. Bet tik „vienas žmogus“ ir vėl neteisus. Per 10 mėnesių surinkta 84 procentai metinio pajamų plano (planas – beveik 9 mlrd. litų, surinkta – 7,5 mlrd.). Vidutiniškai per mėnesį surenkama apie 750 mln. litų, taigi, matyt įvykdyti plano likutį, iki metų pabaigos yra gana realu? Kad ir su tam tikra paklaida – Finansų ministerija juk neslepia, kad 10 mėnesių prognozės įvykdymui trūko apie 77 mln. litų ir ji vykdoma maždaug 99 procentais (http://www.finmin.lt/web/finmin/pranesimai_spaudai?erp_item=naujiena_001887)? Gal „vienas žmogus“ nepastebėjo?
PVM planas tarp mėnesių paskirstomas pagal ilgametes tendencijas, pagal kurias gruodžio mėnesio pajamos visada būna mažiausios (nes tą mėnesį sureguliuojama PVM permoka), kaip ir sausio (po Kalėdų) – kasmet didžiausios. Neišskirtiniai ir šie metai. Gruodžio mėnesio prognozė ne tik kad nėra 2,5 karto didesnė už lapkričio,  bet faktiškai yra kone penktadaliu mažesnė. Taigi, „vienas žmogus“ ir vėl nepataikė.
Keista, kad diskusijoje apie Darbo partiją ir būsimą koaliciją reikia netikėtai išmesti niekaip nesusijusią „intrigą“, kurios dargi niekas iš pašnekovų negali pakomentuoti. Nors gal ir nekeista. Gal jau reikia pradėti ruošti paaiškinimus, kodėl būsimos Vyriausybės programa bus nuosaikesnė už išdalintus pažadus. Nes kažkas kažką „slėpė“ ir tai, kas „pakavota“ reikės su trenksmais „atkavoti“. Bet tai „užtruks“, todėl visiems teks būti kantriems. Tik juokingiausia, kad didžioji dalis tų bandomų atrasti amerikų yra viešos, guli interneto platybėse, t.y. padėtos po pat nosim, tik analizuok ir norėk kritikuoti, jeigu sugebi. Bet „vienas žmogus“ to, matyt, nesugeba.
Taigi, kaip dabar mėgstama sakyti, pakalbėkime apie „sunkų palikimą“, kurį teks „atkavoti“.  Turbūt „vienas žmogus“ nepapasakojo, kas buvo palikta 2008-aisiais. 2008 metų biudžetai buvo patvirtinti tikintis 0,5 proc. BVP deficito (taip parašyta Fiskalinės drausmės įstatyme). Faktiškai turėjome 3,3 procento. Rengdami šių metų biudžetus tikėjomės maždaug 3 procentų BVP deficito, tokio tikimės ir dabar, kai metai jau beveik baigiasi. Tiek pat tikisi TVF, panašiai, nors kiek prasčiau (3,2 proc.) – Europos Komisija. Visgi, „vienas žmogus“ sugeba sukurti teoriją net iš šių metų biudžeto patikslinimo, teigdamas jog 40 mln. litų didinamas deficitas (nors tai tėra kiek daugiau nei šimtadalis planuotojo) įrodo, jog jokio ūkio augimo nėra ir visos kalbos tėra muilo burbulas. Primena kuoktelėjusį kunigą iš Šveiko nuotykių, kuris aiškino savo šeimininkei, kad nėra jokios Australijos. Ši Vyriausybė siūlo šimtosiomis BVP patikslinti šių metų biudžetą tam, kad ateinančioji sklandžiai pradėtų darbą ir galėtų koncentruotis į ateinančių metų darbus, užuot sukusi galvą dėl gana menkų finansine išraiška, bet erzinančių rūpesčių. Ką tuomet liepsite kalbėti apie apsirikimą 6 ar net 7 kartais ir ne dešimtimis milijonų, o milijardais 2008-aisiais? Visgi, 2008-aisiais net nebuvo apsirikta – tai buvo sąmoningas sprendimas nevykdyti Fiskalinės drausmės įstatymo, netikslinti biudžeto, visus metus kaupti problemas, neapmokėti net biudžete suplanuotų asignavimų. Tada gali pirmą naujos Vyriausybės darbo Vyriausybės valandą Seime suktai paklausti „kodėl vėluoja mokėjimai, juk tai labai svarbu žmonėms? Kada pervesite pinigus?!“.  Ir dar apie pinigus: 2008 m. gale iždas turėjo beveik 1 mlrd. litų neapmokėtų sąskaitų, iš jų 600 mln. buvo pradelsti mokėjimai. Keičiantis Vyriausybėms biudžetinių ir skolintų lėšų likutis sudarė apie 141 mln. litų. 2009 m. sausį reikėjo mokėti 25,3 mln. litų palūkanų, vasarį išpirkti 218 mln. vertės VVP ir sumokėti 287,2 mln. litų palūkanų. Todėl perimto likučio nepakako  skolos grąžinimams ir palūkanoms net artimiausiems dviems mėnesiams… „vaizdzialis“, argi ne?
Visgi, kaip radom, taip… nepaliksim. Jau treti metai, kai visas paraiškas iždas apmoka be sutrikimų. Šių metų pajamos surenkamos kaip planuota – kai kurios pajamos atsilieka, tačiau kitos surenkamos geriau (ypač paminėčiau Sodrą ir kitus darbo mokesčius), taigi, bendras rezultatas nėra nuostabus, bet yra pakankamai geras. Ypač prisiminus praėjusių metų pabaigoje gana realiai atrodžiusią grėsmę, jog šių metų biudžetą teks ženkliai tikslinti „žemyn“ – ūkis neblogai atlaiko euro zonos sumaištį. Likučių sąskaitose bus perduota tiek, kad jau dabar neblogai pasirengta ne tik einamųjų išlaidų apmokėjimui, bet ir būsimam milijardo eurų skolos išpirkimui kovą (beje, ne šios Vyriausybės, neva „praskolinusios Lietuvą“, o 2003-2004 metų leidimo). Kitų metų biudžeto projektas parengtas remiantis ne svajonėmis, kaip buvo 2008-aisiais, o realia makroekonomine aplinka. Nepatinka? Taisykit. Bet susimildami – pradžioje priverskite „vieną žmogų“ bent perskaityti tai, kas vieša jau antras mėnuo. Kad vėl nepasakotų to, ko nėra.
Kandidatas į Premjerus dažnai pabrėžia, kad nemėgsta melo. Čia mes vienminčiai. Todėl ir negaliu patylėti, nes matau, kad „vienas žmogus“ transliuoja iškreiptą tikrovę, klaidina ir neleidžia susitelkti esminiams darbams. Gal ne iš piktos valios, gal tikrai nemato, kas padėta po nosim.  Gal jam reikia nupirkti akinukus – bus lengviau pataikyti į atvertas duris. O jeigu mato gerai, vadinasi, blogai dirba. Siūlau nebemokėti jam algos.

Kadenciją baigianti finansų ministrė Ingrida Šimonytė būsimai Vyriausybei žada palikti ne “rožinį” biudžeto projektą ir siūlo valstybės finansų srityje vadovautis logika, o ne anekdotais. Taigi, pokalbis su ministre.

VEIDAS: Kodėl Konvergencijos programoje žadėtą 2 proc. viešųjų finansų deficito 2013 m. rodiklį kilstelėjote iki 2,5 proc.?
I.Š.: Konvergencijos programa rengiama remiantis pavasario makroekonominėmis projekcijomis. Dėl antrąjį pusmetį suprastėjusių verslo lūkesčių ir išliekančio neapibrėžtumo euro zonoje rudenį sumažinta kitų metų BVP augimo prognozė, tikimasi mažesnio mokestinių pajamų prieaugio, todėl Finansų ministerija siūlo siekti nuosaikesnės deficito užduoties – iki 2,5 proc. BVP, apie 2,8 mlrd. Lt. Bet norėčiau pabrėžti: ji „pakuklinta“ ne todėl, kad Vyriausybė ketina siūlyti išleisti daugiau, nei anksčiau planavo, – išlaidų augimą riboja Fiskalinės drausmės įstatymas, tad jos negalės didėti daugiau nei 1,2 proc. šiųmetinių (be ES paramos), tai yra apie 220 mln. Lt. Didesnį deficitą lemia mažesnės pajamos. Laikantis ankstesnio tikslo, 2 proc. BVP, tektų papildomai maždaug 0,5 mlrd. Lt mažinti ir taip nuolat stipriai mažintas viešojo sektoriaus išlaidas ir/arba didinti mokesčius.
Žinoma, yra ir trečias kelias – priplanuoti pajamų remiantis pernelyg optimistinėmis prognozėmis ir palikti tokį „rožinį“ biudžetą kitai Vyriausybei, kaip buvo 2008-aisiais. Nė vienas iš šių variantų, mano nuomone, nėra tinkamas.
2,5 proc. BVP deficitas yra mažiau nei Mastrichto riba, mažiau nei šįmet, jis mažinamas laikantis Stabilumo ir augimo pakto reikalavimų, todėl užtikrintų patikimą kelią subalansuotų finansų link. 2014–2015 m., kai augimas turėtų paspartėti, deficitas galėtų mažėti taip, kaip buvo projektuota anksčiau, – po 1 proc. per metus.
VEIDAS: Ar tebeplanuojate, kad nacionalinis biudžetas 2013 m. jau bus perteklinis?
I.Š.: Mokesčių įplaukų prognozė nuosaikesnė, nei atrodė pavasarį, tad to nepavyks pasiekti, net išlaidoms beveik nedidėjant. Tačiau noriu pabrėžti, kad ir šių metų patvirtintas valstybės biudžeto deficitas siekia tik 0,6 proc. BVP ir kitąmet tesieks kelias dešimtąsias procento. Nacionalinio biudžeto deficito „liūto dalis” pastaruoju metu buvo, yra ir bus „Sodros“ deficitas, nors ir jis pakankamai sparčiai mažėja.
VEIDAS: Ar realios Finansų ministerijos prognozės, kad 2015 m. viešieji finansai bus subalansuoti?
I.Š: Patikslintos deficito užduotys šiuo metu atrodo taip: 2013 m. – ne daugiau kaip 2,5 proc., 2014 m. – ne daugiau kaip 1,5 proc., 2015 m. – ne daugiau kaip 0,5 proc., kas iš esmės reiškia subalansuotus finansus. Viešųjų finansų deficitas iš esmės lygu „Sodros“ deficitas, o 2015 m. jis turėtų būti labai nedidelis ir siekti kelis šimtus milijonų litų (šiais metais siekia apie 1,9 mlrd. Lt).
Tačiau šios prognozės realumą patvirtinti dar turės tolesnė ūkio plėtra 2013–2015 m. Žinoma, korekcijų gali padaryti ir politikai, priimdami įvairius sprendimus, kurie didina deficitą. Jeigu deficitas bus mažinamas, kaip planuota, skolai aptarnauti atidedamos išlaidos turėtų šiek tiek mažėti jau 2014-aisiais, o vėliau mažėtų gana sparčiai.
VEIDAS: Kiek 2013 m. valstybei reikės skolintis ir kokia naujos skolos dalis bus skirta ankstesnėms skoloms grąžinti?
I.Š.: Pagal dabar projektuojamus skaičius, kitąmet turėtų būti skolinamasi apie 7,5 mlrd. Lt, iš jų 6,7 mlrd. Lt – skolai grąžinti. Mažinant refinansavimo riziką dalis kitų metų pradžioje reikalingų lėšų skolai grąžinti jau pasiskolinta šį rugsėjį. Nuo 2012 m. skolinimosi struktūra visiškai pasikeitė, palyginti su 2009–2010 m.: didžiąją dalį skolinimosi poreikio sudaro refinansavimas, o ne deficito finansavimas, taip bus ir kitąmet. Beje, priešingai, nei bandoma aiškinti, visą būsimą kadenciją didžiąją refinansavimo dalį sudarys ne šios Vyriausybės kadencijos metu sukaupta skola: šįmet, kitąmet ir 2016 m. išperkamos  2002–2006 m. išleistos emisijos (po 1 mlrd. eurų kiekviena).
VEIDAS: Kurie partijų rinkimų programų siūlymai, jūsų manymu, finansiniu požiūriu nerealūs ar didintų valstybės skolą?
I.Š.: Siūlymų, kurie prasilenkia su valstybės galimybėmis ir reikštų tik skolos didinimą, pakankamai. Tačiau baisiau yra tai, kad tose pačiose programose, tik kitame puslapyje, šventai prisiekiama fiskalinei drausmei arba keikiamas skolos augimas. Tokia vidinė šizofrenija yra dar baisiau už didelius pažadus, žinoma, jeigu tik atvirai pasakoma, kieno sąskaita tas pažadas būtų įgyvendinamas.
VEIDAS: Ką reikštų valstybės biudžetui pakelti minimalų atlyginimą, kaip žada kai kurios partijos?
I.Š.: Kadangi dirbančiųjų privačiame sektoriuje yra daugiau nei viešajame, ir, atitinkamai, daugiau dirbančiųjų už minimalią algą, vertinant aritmetiškai minimalios algos kėlimo poveikis viešiesiems finansams būtų teigiamas: nors valstybės biudžeto išlaidos didėtų, tačiau didėtų ir „Sodros“ pajamos, nes jos būtų gaunamos iš gerokai didesnio skaičiaus dirbančiųjų, palyginti su tais, kuriems reikėtų padidinti atlyginimą iš biudžeto.
Žmonės, kurie Finansų ministerijai mėgsta klijuoti su skaičiavimu „be fantazijos“ susijusias menkinančias etiketes, turėtų galvą nusilaužti bemąstydami, kodėl nepuolame pritarti minimalios algos didinimui. Teko girdėti, kaip vienos partijos, siūlančios ją kone dvigubinti, politikai visai rimtai dėstė, kad lėšų tam galima „paimti“ iš papildomų pajamų, kurias biudžetas gaus… iš didesnės minimalios algos. Tai primena anekdotą apie Rabinovičių ir spintutę, iš kurios jis imdavo pinigus: juos ten padėdavo žmona Sara, gavusi iš paties Rabinovičiaus.
Net stebiuosi, kodėl siūloma taip kukliai didinti minimalią algą – juk galima patį merą Artūrą Zuoką apšauti: įsivaizduokite, koks būtų biudžetų „uždarbis“, jeigu ne vidutinis, o minimalus darbo užmokestis būtų 6 tūkst. Lt, kaip kokiam Liuksemburge! Bet minimali alga nėra biudžetinis ar fiskalinis klausimas – taip, ženklaus jos kaitaliojimo metų viduryje reikia vengti, nes institucijos gali tiesiog neturėti lėšų didesnei algai mokėti, todėl reikėtų tikslinti biudžetus. Bet tai tėra procedūrinis apsunkinimas. Minimalus atlyginimas daug labiau susijęs su ekonominėmis proporcijomis nei su biudžetu – minimalus atlyginimas negali tapti vidutinis.
Negaliu nepritarti Gitanui Nausėdai, kad teiginiai apie minimalios algos dvigubą šuolį ir nulinį nedarbą tuo pačiu metu apskritai nepataiko į jokį mūsų ekonomikos kontekstą. Nebent ketinama grįžti į planinę ekonomiką, kai „visi dirba“, tačiau tik už minimalią algą.
VEIDAS: Ar pateikdama biudžeto projektą ši Vyriausybė siūlys TS-LKD rinkimų programoje numatytus neapmokestinamojo minimumo didinimo, automobilių, turto mokesčių, kai kurių lengvatų sumažinimo projektus?
I.Š.: Jokių esminių mokesčių pakeitimų ši Vyriausybė nebesiūlys, nes tai neturi jokios prasmės esamame politinio ciklo etape. Tai, kas surašyta partijų programose, pateikta rinkėjų teismui. Tos politinės jėgos, kurios formuos Vyriausybę, pagal savo partijų programas parengs Vyriausybės programą ir imsis ją įgyvendinti. Jokios skubos dėl mokesčių įstatymų keitimo nėra – ne 2008-ieji, kai grėsė dviženklio deficito vėzdas.
Tikiuosi, būsima Vyriausybė nusibraižys logišką ir nuoseklų mokesčių sistemos pakeitimų planą, o ne vien nusmaigstys programą viliojančiais mokesčių mažinimais ir lengvatomis, pažadais didinti finansavimą visoms įmanomoms sritims ir „nepraskolinti Lietuvos“.
VEIDAS: Ką laikote šios Vyriausybės sėkmėmis ir nesėkmėmis finansų politikos srityje?
I.Š.: To paties dalyko vertinimai labai skiriasi, nes skiriasi ir vertintojų įsitikinimai, ir žinios. Štai viena politikė smerkdama teigė, kad 50 mlrd. Lt skolos yra konservatorių „nuopelnas“. Man gaila, kad žmogus, pretenduojantis į Seimą, nežino, nei kad tas skaičius neteisingas, nei kad skaičius reikia suprasti. Tokie kalbėtojai vargiai žino skolos ištakas ir turbūt yra įsitikinę, kad didžioji dalis išlaidų skiriama valdininkams ir kariuomenei. Jeigu paklaustum, kuo skiriasi Lietuva nuo Estijos, galbūt ir žinotų, kad pastaroji beveik neturi skolos, bet turbūt nežinotų, kad Estijos ūkis 2008–2009 m. krito net daugiau nei Lietuvos vieninteliais „minusiniais“ 2009-aisiais ir tai įvyko be jokio Kubiliaus ar vadinamosios naktinės mokesčių reformos, o Estijos vyriausybė irgi mažino išlaidas ir didino mokesčius, tik darė tai laiku, mat ant nosies nekabojo rinkimai.
Manau, šios Vyriausybės darbą lengviau įvertinti per tai, ko neįvyko. Nebuvo devalvuotas litas (dabar atrodo, kad tai niekada negrėsė? Siūlau pavartyti 2008–2009 m. statistiką ir spaudą). Nebuvo chaotiško biudžeto subalansavimo, dėl kurio būtų sumažinta piliečių gerovė dar trečdaliu labiau, nei jį teko sumažinti, ir tai daugiausia mažinant neseniai padidintas išlaidas. Nebuvo chaotiško „tampymosi“ dėl sprendimų, kai vieną dieną kreditoriams ar investuotojams pažadama kažką daryti, o kitą pažadai atšaukiami, nes reitingai brangesni už ilgalaikius dalykus.
Skolos didėjimo buvo galima išvengti, tačiau tą reikėjo daryti ne krizei smogus, o iki jos, vis dėlto pakeisti praeities negalėtų jokia Vyriausybė. Todėl šios Vyriausybės nuopelnas – kad skola maksimaliai pasieks TIK maždaug 40 proc. BVP. Jei būtume krizės įkarštyje klausę patarimų „skatinti ūkį“ dar didesne skola, šiandien liūdėtume kaip Slovėnija, kuriai toks ūkio paskatinimas tapo menku kompresu, bet didesne skola, o šalis vėl grįžo į recesiją, ir dar su šlubuojančiais bankais, beje, valstybiniais, apie kuriuos svajoja kai kurie mūsų politikai.
15-oji Vyriausybė neišvengė nebūtinų sprendimų, tačiau nevengė būtinų ir turėjo labai mažai laiko išaiškinti žmonėms, kodėl „Lehman Brothers“ iš esmės keičia jų gyvenimą, nors ir yra labai toli. Manau, dar ilgai bus diskutuojama, ar reikėjo skolintis iš TVF, tačiau iš TVF paprastai skolinamasi tada, kai niekas šaliai nebeskolina. Taip buvo 2008 m. antrąjį pusmetį, todėl penkioliktajai Vyriausybei buvo palikta šūsnis neapmokėtų sąskaitų. Tačiau dar 2008-ųjų pačioje gruodžio pradžioje laikinasis premjeras Gediminas Kirkilas teigė, kad skolintis iš TVF nėra jokio reikalo.
Tai, kad viešųjų finansų deficitas nuo potencialaus dviženklio sumažėjo iki Mastrichto kriterijaus, o rizikos priedai (palyginti su Vokietijos skolinimosi kaina) – nuo rekordinių 980 bazinių punktų iki 220, taigi analogiškai atpigo skolinimasis, ir tai, kad Lietuvai skolino per visą šios Vyriausybės kadenciją, yra nemažas laimėjimas, net jeigu kalbame apie tokį nemalonų dalyką, kaip skola.

Trumpasis interviu su finansų ministre Ingrida Šimonyte

VEIDAS: Ar dar tikite, kad eurą pavyks išsaugoti, o euro zonos valstybėms neteks grįžti prie senųjų valiutų?
I.Š.: Visų pirma pastarųjų rinkimų Graikijoje rezultatai rodo, kad šios šalies žmonės nenori atsisakyti narystės euro zonoje, todėl reikia tikėtis, jog suteiks naujai vyriausybei galimybę atlikti reformas, reikalingas norint joje išlikti. Galiausiai hipotetinis Graikijos pasitraukimas nereiškia euro zonos žlugimo, nes tokio įvykio poveikis euro zonai priklausytų nuo pačios euro zonos veiksmų kuriant ir naudojant „ugniasienes“, apsaugančias nuo sukrėtimų plitimo.
VEIDAS: Kokia didžiausia euro žlugimo grėsmė būtų euro zonai ir Lietuvai?
I.Š.: Kaip minėta skelbiant naujausias Finansų ministerijos makroekonominių rodiklių projekcijas, pagrindiniai rizikos veiksniai yra euro zonos recesija, kuri gali lemti prastesnes Lietuvos prekybos partnerių plėtros perspektyvas.
VEIDAS: Kaip euro žlugimas paveiktų Lietuvos makroekonominius rodiklius – BVP, eksporto apimtį?
I.Š.: Šiuo metu neįmanoma pasakyti, kokios konkrečios euro zonos problemų apraiškos kada ir kokiu mastu gali paveikti mūsų eksporto rinkas ir mūsų prekių bei paslaugų paklausą. Taigi neįmanoma išmatuoti rizikos konkrečiais „litais“, nes tai priklauso nuo daugybės prielaidų. Šiuo metu Finansų ministerija pagrindo keisti savo makroekonominį scenarijų, kuriuo paremti biudžetai, nemato. Norėčiau priminti, kad projekcijos nuo pat paskelbimo, palyginti su kitais prognozuotojais, buvo kone nuosaikiausios. Biudžetų vykdymas atitinka planą, kuris remiasi minėtu makroekonominiu scenarijumi.
VEIDAS: Jei vis dėlto pradėtų pildytis blogiausias scenarijus, kokių priemonių Lietuvos Vyriausybei tektų imtis siekiant suvaldyti situaciją?
I.Š.: Per sunkmetį įsitikinta, kad Lietuva geba valdyti krizinę situaciją, o Vyriausybė – priimti nepopuliarius, bet būtinus sprendimus. Vis dėlto net lėtesnė prekybos partnerių plėtra ir su tuo susijusi prastesnė makroekonominė aplinka negali paveikti viešųjų finansų taip drastiškai, kaip „Lehman Brothers“ krizė, kuri skaudžiai smogė dėl susikaupusio per ūkio kaitimo laikotarpį disbalanso. Todėl akylai stebėdami Lietuvos ir pasaulio ekonomikos tendencijas, kaip ir visus pastaruosius 3,5 metų, esame pasirengę pasiūlyti sprendimų, jeigu tokių prireiktų.

Praėjusią savaitę Europos Komisija (EK) atnaujino Lietuvai dar vasarį sustabdytą europinės paramos (iš viso 163 mln. eurų) mokėjimą. Finansų ministrė Ingrida Šimonytė ir toliau laikosi nuomonės, kad griežtas sankcijas lėmė labiau „kabliukų“ ieškojimas, nei rimtos Finansų ministerijos klaidos, nes pažeidimų buvo nedaug, o kaip vėliau paaiškėjo – netgi mažiau, nei manyta. Vis dėlto išaiškėjus naujoms detalėms ji pripažįsta, kad valstybės institucijos neskyrė šioms procedūroms pakankamai dėmesio, todėl ši istorija taip komplikavosi. Pasak ministrės, tai bus didelė pamoka.
„Pagal Valstybės kontrolės audito ataskaitą, mūsų klaidų lygis siekė 1,93 proc. – jis neviršijo tos ribos, po kurios stabdomas paramos mokėjimas, bet buvo visokių rezervacijų, kad jei netyčia keliuose projektuose pasirodytų ne taip, tai tada klaidų lygis padidėtų. Turėdama tokias išvadas EK paprašė mūsų pasiaiškinti – pateikti daugiau informacijos apie pažeidimų tyrimus ir sustabdė paramos mokėjimą. Taigi per pusantro mėnesio buvo išspręsta tiek klausimų, kad faktinis klaidų lygis, kuris buvo praneštas Komisijai, nukrito žemiau vieneto. Dirbo ir Valstybės kontrolė, ir kitos valstybės institucijos, ir paaiškėjo, kad problemų yra gerokai mažiau, nei atrodė iš pradžių. Tiesiog tuo metu, kai Valstybės kontrolė teikė savo ataskaitą, institucijos buvo nebaigusios pažeidimų tyrimo ir procedūrų, nepriėmusios sprendimų, nes reikėjo dirbti kitus darbus, bet tada, kai EK prispaudė uodegą, viskas išsisprendė labai greitai. Tad čia mums labai gera bendradarbiavimo pamoka, nes sugebėjome paslysti lygioje vietoje“, – pripažįsta I.Šimonytė.
Bet europinės paramos mokėjimas šiandien jau atnaujintas ir ministrei daugiau rūpesčių kelia kiti reikalai, pavyzdžiui, artėjant rinkimams Seime kone kas savaitę pasigirstančios naujos iniciatyvos, gresiančios biudžetui naujomis didžiulėmis skylėmis.
Apie rinkimų metų įtaką šalies finansams, valstybės biudžeto vykdymą, galimus naujus mokesčius bei kitas aktualijas – pokalbis su finansų ministre I.Šimonyte.

VEIDAS: Šių metų biudžeto įplaukų rodikliai – šiek tiek geresni, nei tikėtasi. Kokios priežastys tai lėmė ir ar pripažįstate, kad jūsų siūlymas prieš Kalėdas kelti PVM buvo klaida?
I.Š.: Tai nebuvo siūlymas, o tik viena iš alternatyvų, tačiau Vyriausybė priėmė kitą sprendimą – verčiau sumažinti viešąsias išlaidas. Bet ką galime laikyti klaida: tie, kuriems nukirpti pinigai, turbūt mano, kad buvo klaida mažinti finansavimą, o tiems, kuriems nereikia mokėti didesnio PVM, turbūt atrodo, kad geriau tegu kažkam sumažėja finansavimas, negu man mokesčiai padidėja.
Mano supratimu, PVM didinimas galėjo būti svarstomas kaip sprendimas, bet Vyriausybė nutarė kitaip, biudžetas patvirtintas, jis ir yra vykdomas. Ir manau, kad tikrai nėra vykdomas blogai, nors aš rezultatus vertinu santūriai. Daug labiau džiaugiuosi, kad „Sodros“ biudžetas yra tikrai ne blogesnis, negu patvirtintas. Juk du trečdalius mūsų biudžeto sudaro „Sodros“ deficitas. Vis dėlto reikėtų prisiminti, jog pernai rudens pabaigoje buvo labai didelė tikimybė, kad šiemet reikės peržiūrėti makroekonomines projekcijas dar kartą, ir peržiūrėti jas “žemyn”. O tai reikštų, kad keičiasi biudžeto rodikliai ir vėl gali tekti grįžti prie to paties nemalonaus klausimo, ką gi daryti su vis didėjančia biudžeto skyle: dar labiau mažinti išlaidas ar didinti mokesčius. Šiandien galiu tvirtai pasakyti, kad tikimybė peržiūrėti rodiklius blogėjimo linkme šiemet gerokai mažesnė, nei atrodė 2011-ųjų pabaigoje.
VEIDAS: Bet ar tikrai neviršysime šiemet numatytos 3 proc. BVP biudžeto deficito ribos?
I.Š.: Tikimybė, kad neviršysime, tikrai didelė. Ir reikia daryti viską, kad deficito riba nebūtų viršyta, nes iš to nieko gero nėra. Kaip rodo nesenas vengrų pavyzdys, dėl to tikrai galime sulaukti nemalonių įspėjimų iš EK ir netgi netekti gaunamos ES paramos.
VEIDAS: Na, o premjeras teigia, kad jau kitą kadenciją Vyriausybė gali pasiekti perteklinį biudžetą. Bet kokiais būdais? Juk tikėtis, kad ekonomika šitiek augs, nerealu.
I.Š.: Vyriausybė ne tik galės, bet ir turėtų tai padaryti, nes 2007 m. priimtas Fiskalinės drausmės įstatymas, kurį tuo metu daug kas kritikavo, dabar, krizės pikui praėjus, jau galioja visa apimtimi. Ir šis įstatymas reikalauja vidutiniu laikotarpiu pasiekti subalansuotą biudžetą, be to, nustato išlaidų didėjimo apribojimą. Išlaidų didėjimas yra pririštas prie tam tikros praeities pajamų dinamikos. Tad jei valstybės biudžetai bus rengiami laikantis to įstatymo (o taip privalo būti), tai 2015 m. natūraliai bus prieita prie subalansuoto viešojo sektoriaus, tai yra nacionalinis biudžetas būtų subalansuotas jau kitais metais, bet kadangi „Sodra“ dar porą metų bus deficitinė, tai iš esmės valstybės biudžetas turės turėti tokį perteklių, kuris kompensuotų „Sodros“ deficitą.
Tai visiškai realu ir yra du būdai tam pasiekti: pirmasis – neišleisti daugiau, negu išleidžiama šiuo metu, antrasis (bet čia jau politinės paradigmos klausimas) – galima didinti mokesčius ir išleisti daugiau tiktai tiek, kiek yra surenkama didesnių mokesčių. Visa tai priklausys nuo to, kokia politinė srovė bus valdžioje. Bet faktas yra toks, kad visiems duoti ir iš nieko neimti bus tikrai neįmanoma.
VEIDAS: Gal galite prognozuoti, kaip bus sudarytas kitų metų biudžetas, – ar vėl teks kelti mokesčius? Ar tikrai nematote ne tokių primityvių būdų biudžetui subalansuoti, kaip tik didinti mokesčius ir skolintis?
I.Š.: Bet juk biudžetas yra primityvus dalykas. Ten yra pajamos ir išlaidos. Jeigu aš uždirbu septynis šimtus litų, o išleidžiu tūkstantį, kas man duoda tris šimtus litų? Jei neturiu santaupų, galiu tik pasiskolinti. O Lietuva, turiu pastebėti, santaupų niekada neturėjo, nes politikai nematė reikalo tokiais niekais užsiimti, priešingai nei Estijos politinė valdžia. Tiesa, dabar apie praskolintą Lietuvą daugiausiai rauda būtent tie, kurie prieš porą metų siūlė skolintis daugiau, nes nesutiko nei išlaidų mažinti, nei mokesčių didinti. Tai kas duoda pinigų tokiu atveju? Juk neateina koks šventasis ir neapmoka sąskaitų.
Naktinės mokesčių reformos Lietuvoje jau tapo beveik tautosaka, bet noriu pasakyti, kad iš viso biudžeto sumažinimo per pastaruosius kelerius metus, kai deficitas sumažėjo keliolika milijardų litų, mokesčių didinimui teko maždaug viena penktoji dalis. Didžiąją dalį deficito mažinimo vis dėlto perkėlėme viešosioms išlaidoms. Ir žmonės tuo taip pat nėra patenkinti: kas gi džiaugiasi, kad švietimui, sveikatai, socialinei apsaugai skiriama mažiau lėšų? O jeigu 2013 m. biudžeto išlaidos nebus didinamos, tuomet galima nedidinti ir mokesčių. Bet tokių norų tikrai gali atsirasti, jei, tarkime, atėjusi kita Vyriausybė turės kitą požiūrį į prioritetus.
VEIDAS: Kiek lėšų valstybės skolai aptarnauti reikės 2013–2014 m.?
I.Š.: 2013 m. – per 2 mlrd. Lt, o 2014-aisiais jau gerokai mažiau.
VEIDAS: Jei kalbėsime apie viešąjį sektorių, pagal mokytojų, gydytojų ir policininkų skaičių tebesame tarp lyderių Europoje. Kaip siūlote spręsti šią problemą?
I.Š.: Man keblu atsakyti į šį klausimą, nes jeigu jau sumažintas finansavimas nepriverčia viešojo sektoriaus trauktis, tada nežinau, kas gali priversti tai padaryti. Nes normaliomis aplinkybėmis, tarkime, versle ar asmeniniame gyvenime, spaudžiant lėšų stygiui tu esi priverstas imtis priemonių, kad išgyventum. O Lietuvoje tai nevyksta, nes jaučiamas didelis tų sektorių, kurie turėtų būti reformuojami, pasipriešinimas. Mes jau keletą metų skiriame ne daugiau, o tik mažiau pinigų, nes nenorime dar labiau didinti mokesčių, bet tai vis tiek nepriveda prie struktūrinių pokyčių. Kiekvieną konkrečią sritį kuruojantis ministras turėtų būti atsakingas už planą, kaip turint mažiau pinigų padaryti daugiau. Bet tai politiškai nepopuliaru, o juk dauguma mūsų ministrų yra politikai, turintys ilgalaikių buvimo politikoje ambicijų.
VEIDAS: Kokių su mokesčiais susijusių pokyčių dar tikėtis iki Seimo rinkimų: kokie mokesčiai gali būti mažinami, kokios lengvatos atkurtos?
I.Š.: Tikėtis galima bet ko – kaip tik dabar Seimas svarsto projektą, kuris sumažintų biudžeto pajamas maždaug milijardu litų. Manau, naujų siūlymų ir iniciatyvų sulauksime kiekvieną savaitę, bet, tikiuosi, jos apsiribos politine retorika.
VEIDAS: Iš tiesų, klausantis Andriaus Kubiliaus, o kartais ir jūsų, dažnai atrodo, kad gyvename nuostabioje šalyje, kurioje beveik nėra problemų, nors visuomenės apklausos rodo, jog gyventi Lietuvoje žmonėms nėra gera, nusivylimas šia Vyriausybe – didžiulis. Kodėl taip yra: ar mūsų žmonės kvaili, ar tiesiog visko nori per daug?
I.Š.: Kažkas yra pasakęs, kad pasipūtimas yra yda, bet savinieka – ne ką geresnis dalykas. Man atrodo, ir gyventojai, ir Vyriausybė tikrai mato tas problemas, bet galvojant, kad gyvenime nėra nieko šviesaus ir kad viskas vyksta tik blogai, turėtų būti labai sunku gyventi. Vyriausybė tikrai neišspręs kiekvieno žmogaus problemų, bet gali sudaryti sąlygas jas spręsti patiems.
VEIDAS: Kada bus baigtas parduoti „Snoro“ turtas ir valstybei grįš pinigai, kurie buvo skirti atsiskaityti su indėlininkais – iš viso 2,4 mlrd. Lt?
I.Š.: Sunku pasakyti, nes kyla klausimas, kada šis procesas bus pradėtas. Mes vis dar tokioje stadijoje, kai nėra kreditorių susirinkimo, o jo nėra todėl, kad kai kurie kreditoriai mato reikalą skundais tai stabdyti. Bet kuriuo atveju pinigai grįš ne per pusmetį, o ne anksčiau kaip per porą metų.
VEIDAS: Ir pabaigoje – kaip asmeniškai jūsų gyvenimas bei išlaidos pasikeitė nuo krizės pradžios?
I.Š.: Niekada neturėjau didelių finansinių įsipareigojimų ir nuo mažens esu išmokusi taisyklę, kad negaliu išleisti daugiau, negu uždirbu. Per šį laiką neįsigijau nei būsto, nei kitokio turto, atostogauti taip pat nebuvau išvykusi. Neturiu didelių materialinių poreikių, man nereikia naujausio televizoriaus ar geriausio šaldytuvo. Šiuo požiūriu esu labai nuobodus žmogus.

I.Šimonytė: “Perteklinis Lietuvos biudžetas yra visiškai realus dalykas.”

Naujienų agentūros BNS pranešimu, finansų ministrė, vertindama Vyriausybės veiklą, kovojant su nelegalia prekyba, sako, kad „yra kuo pasidžiaugti“. Ingridos Šimonytės vertinimu, norint pasiekti geresnių rezultatų kovoje su „šešėliu“, reikia ir visuomenės paramos.

„Tam reikia ne tik nuoseklaus darbo, ne tik sutelkto institucijų darbo, bet tam reikia ir visuomenės palaikymo, be jo, manau, kad prasmės tokį darbą dirbti vistiek yra, bet jis yra labai sunkus“, – antradienį LTV televizijos laidoje „Dienos tema“ kalbėjo I.Šimonytė.

„Aš manau, kad tikrai yra kuo pasidžiaugti“, – pridūrė finansų ministrė.

Ji priminė, kad svarstant 2011 metų biudžetą ir suplanavus 1 mlrd. litų papildomų biudžeto pajamų, kurių tikėtasi gauti iš geresnio mokesčių administravimo, buvo labai daug skeptikų, kurie „labai įvairių epitetų ir man asmeniškai yra skyrę, ir tai idėjai“.

„Turint minty, kad tai pavyko įgyvendinti bent iš dalies – ir gyventojų pajamų mokesčio surinkimas buvo geresnis negu planuota ir negu kad rodytų darbo užmokesčio augimas ir pridėtinės vertės mokesčio, sakyčiau, kad tie rezultatai matosi“, – kalbėjo I.Šimonytė.

Ji minėjo, kad pernai visuomenė išreiškė paramą, paskelbus apie kasos aparatų įvedimą maisto produktais prekiaujančiose dengtose prekyvietėse.

„Labai džiaugiuosi, kad, tarkim, kasos aparatų klausimu, kuomet buvo labai tikrai didelis pasipriešinimas tai idėjai, kad visa prekyba turėtų būti apskaityta kaip įmanoma labiau techninėmis priemonėmis, tikrai visuomenės palaikymas buvo labai didelis, ir, manau, kad tai davė savo rezultatą jau 2011 metais“, – teigė I.Šimonytė.

Įvesti kasos aparatus apsispręsta, siekiant sumažinti „šešėlinę“ prekybą. Finansų ministerijos skaičiavimu, su kasos aparatu prekiaujantys žmonės valstybei sumoka vidutiniškai keturis kartus daugiau mokesčių.

Nuo šių metų gegužės 1-osios kasos aparatus privalės naudoti visi prekiaujantieji dengtose patalpose turguose.

Pernai valstybė surinko daugiau nei planuota pridėtinės vertės ir gyventojų pajamų mokesčių, tačiau mažiau akcizų ir pelno mokesčio. Iš pridėtinės vertės mokesčio (PVM) gauta 8,503 mlrd. litų – 244 mln. litų (2,9 proc.) daugiau negu planas, iš gyventojų pajamų mokesčio – 3,773 mlrd. litų – 301,7 mln. litų, arba 8,7 proc. daugiau nei 2010 metais.

Iš akcizų 2001 metais gauta 3,178 mlrd. litų – 298 mln. litų (8,6 proc.) mažiau nei planuota, pelno mokesčio – 873,1 mln. litų – 306 mln. litų (25,9 proc.) mažiau.

Vyriausybė 2010 metų pabaigoje planavo, kad 2011 metais iš „šešėlio“ gaus apie 1 mlrd. litų, o vien iš turgaus prekeivių – iki 100 mln. litų.

SEB bankui trečiadienį pradedant išmokėti valstybės draudimo išmokas bankrutavusio “Snoro” indėlininkams – gyventojams, finansų ministrė ragina žmones neskubėti atsiimti pinigų iš banko. Ingrida Šimonytė pataria investuoti lėšas į indėlius bankuose arba į valstybės vertybinius popierius.

“Vakar jau buvo pradėtos platinti naujos taupymo lakštų emisijos pagal naujas sąlygas, kurias mes pakeitėme, taip pat turėdami omenyje, kad žmonėms bus išmokėta labai didelė suma pinigų, ko gero, didžioji dalis indėlių buvo padėta į terminuotus indėlius, vadinasi, tai buvo atidėti pinigai, tai pasiūlėme taupymo lakštus, kurių kol kas galima įsigyti internetu arba Lietuvos pašto skyriuose ir tikrai raginčiau žmones tuo pasidomėti.

Taip pat bet kuris komercinis bankas gali pasiūlyti žmogui investuoti į Vyriausybės vertybinius popierius, kurių yra labai įvairios trukmės ir pasirinkimo žmonėms paskolinti valstybei dabar yra dar daugiau nei buvo anksčiau. Komercinių bankų indėliai taip pat yra viena iš alternatyvų, bet žmogus gali pasverti, kur investuoti jam naudingiau”, – Lietuvos radijui trečiadienį sakė I.Šimonytė.

Ji teigė raginanti žmonės skolinti Lietuvos Vyriausybei: “Galiu patikinti, kad skolinti jai yra visiškai saugu, norime padaryti tą produktą patrauklesnį”.

Seime finansų ministrė Ingrida Šimonytė pristatė kitų metų valstybės biudžeto projektą, kurio deficitas siekia 2,8 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP), praneša naujienų agentūros.

Planuojama, kad 2012 metų nacionalinio biudžeto pajamos sudarys beveik 21,816 mlrd. litų. Tai 9,6 proc. daugiau nei faktiškai planuota į nacionalinį biudžetą surinkti šiais metais. Europos Sąjungos (ES) ir kitos paramos lėšos biudžetą dar papildys 7,241 mlrd. litų.

Finansų ministerijos (FM) duomenimis, kartu su ES ir kitos tarptautinės finansinės paramos lėšomis numatomos nacionalinio biudžeto pajamos sudarys 29,057 mlrd. litų – 8,3 proc. daugiau nei planuota 2011-aisiais. Valstybės biudžeto pajamos be ES paramos lėšų 2012 metais sudarys 18,759 mlrd. litų, o su ES paramos lėšomis planuojama, kad bus beveik 26 mlrd. litų.

Pasak I. Šimonytės, šis biudžeto projektas įgyvendina artimiausio laikotarpio Lietuvos finansų politikos tikslą – sumažinti viešųjų finansų deficitą žemiau Mastrichto kriterijaus, tai yra 3 proc. BVP. Ministrė priminė, kad, pagal Lietuvos atžvilgiu pradėtą perviršio deficito procedūrą, tai įpareigota atlikti 2012 metais.

Pristatydama kitų metų valstybės biudžeto projektą, I. Šimonytė sakė, kad nacionalinio biudžeto pajamos sieks 21,8 mlrd. litų, neįskaitant ES ir kitos tarptautinės finansinės paramos lėšų. Atitinkamai valstybės biudžeto pajamos be ES ir kitos tarptautinės paramos lėšų planuojamos 18,7 mlrd. litų. Prognozuojama, kad kitais metais nacionalinio biudžeto pajamos augs 9,5 proc., o valstybės biudžeto – 11 proc., palyginti su šių metų planu. Iš keturių pagrindinių mokesčių – pridėtinės vertės, gyventojų pajamų, akcizų ir pelno – tikimasi gauti 18 mlrd. litų, t. y. apie 82 proc. nacionalinio biudžeto pajamų, neįskaitant ES ir kitos tarptautinės finansinės paramos. 2013-2014 metais Lietuvai projektuojamas maždaug 3,5 proc. augimas.

Kitais metais siūloma nepratęsti 9 proc. PVM tarifo lengvatos viešbučiams, o ją palikti šildymui ir 5 proc. – vaistams. Kitais metais į biudžetą planuojama surinkti 12,9 proc. daugiau PVM, 12,7 proc. daugiau pelno mokesčio, sieksiančio apie 3,4 mlrd. litų. 2012 metų biudžeto pajamas ketinama didinti šiek tiek padidinus akcizą cigaretėms ir cigarilėms. Pajamos iš pelno mokesčio 2012 m. prognozuojamos 1,3 mlrd. litų.

“Prisimindama labai madingą praėjusių metų biudžeto pateikimo klausimą apie neapskaitytą ekonomiką, nors pateikdama 2012 m. biudžeto projektą ir neišskiriu mokesčių administravimo užduoties, iš karto atsakau kandumą norėsiantiems pademonstruoti klausėjams – ne, Vyriausybė neatsisakė nei planų, nei darbų mažinti neapskaitytos ekonomikos mastus. Nors prieš metus salėje buvo galybė dvejojančių ir net atvirai besišaipančių, šiandien jau matyti, kad 2011 m. biudžeto pajamų surinkimas atspindi ne vien palankesnę ūkio plėtrą, bet – ir tai reikšminga dalimi – ir mažėjančią nedeklaruotos veiklos dalį. Tas faktinis rezultatas jau sustiprino mokesčių bazę, “nugulė” į šių metų biudžeto pajamų plano numatomą vykdymą”, – teigė ministrė.

Kaip numato Seimo Statutas, parlamentarams posėdyje išklausius Vyriausybės pranešimą apie valstybės biudžeto projektą, jam nagrinėti komitetuose ir frakcijose skiriama ne mažiau kaip 15 dienų. Tuo metu eiliniai Seimo plenariniai posėdžiai nerengiami.

Po pateikimo Seimo posėdyje Biudžeto ir finansų komitetas Seimo valdybos nustatyta tvarka Seimo interneto svetainėje skelbia, iki kada komitete iš suinteresuotų asmenų yra laukiama pasiūlymų ir pastabų dėl valstybės biudžeto projekto. Gautus pasiūlymus ir pastabas Biudžeto ir finansų komitetas perduoda atitinkamiems Seimo komitetams pagal jų kompetenciją, kur šie pasiūlymai turi būti apsvarstyti.

Komitetai, išskyrus Audito komitetą, išnagrinėja jų kompetenciją atitinkančius valstybės biudžeto projekto klasifikacinius skyrius, suformuluoja savo išvadas bei pataisas ir iki lapkričio 10 dienos pateikia jas Biudžeto ir finansų komitetui.

Valstybės kontrolierius savo išvadą dėl valstybės biudžeto projekto iki lapkričio 15 dienos pateikia Biudžeto ir finansų komitetui ir Audito komitetui. Audito komitetas nagrinėja, vertina valstybės kontrolieriaus išvadoje dėl valstybės biudžeto projekto pateiktas pastabas ir pasiūlymus ir savo nuomonę bei siūlymus dėl jų iki lapkričio 20 dienos pateikia Biudžeto ir finansų komitetui, o Seimo pavedimu – ir Seimui jo nustatytu laiku.

Komitetai, frakcijos ir pavieniai Seimo nariai visose valstybės biudžeto projekto svarstymo stadijose gali siūlyti didinti projekte numatytas išlaidas tik nurodydami šių išlaidų finansavimo šaltinius.

Iki lapkričio 25 dienos valstybės biudžeto projektas turi būti apsvarstytas Seimo posėdyje.

Ne vėliau kaip per 15 dienų nuo valstybės biudžeto projekto pirmojo svarstymo skiriamas antrasis svarstymas, jo metu Vyriausybė pateikia pagal gautus pasiūlymus ir pastabas pataisytą projektą.

Po diskusijos balsuojama dėl įstatymo, patvirtinančio valstybės biudžetą, priėmimo paskyrimo viename iš artimiausių Seimo posėdžių.

Po kelių mėnesių paslaptingos tylos pagaliau į dienos šviesą ištrauktas kitų metų valstybės biudžeto projektas. Kad ir ką kalbėtų finansų ministrė Ingrida Šimonytė, šiemet Finansų ministerija elgėsi išties negražiai ir ydingai, nes atsisakė nurodyti, kiek kuri ministerija ir institucija prašė skirti asignavimų pačiame pirmajame variante. Iš to Lietuvos gyventojai būtų galėję susidaryti puikų vaizdą, kas yra kas Lietuvoje ir koks kieno apetitas. Bet jiems tokia galimybė suteikta nebuvo. Pamėgintų kokios Didžiosios Britanijos ar Vokietijos biudžeto formuotojai paslapukauti – žiniasklaida ir piliečiai juos į miltus sumaltų.
Dar didesnės kritikos nusipelno ministrės aiškinimai, kad šis biudžetas suformuotas naujoviškai ir taip, kaip tai daro pažangios valstybės. Pats programavimas, skaičiukų stumdymas bei stulpelių dėliojimas gal ir pasikeitė, bet esmė juk liko ta pati. Kai valstybės skola didžiulė, kai pinigų visiems trūksta, tai prirašinėjimai ir nurašinėjimai, stumdymai ir kilnojimai nieko nepadės. Ir ministrė tai puikiai supranta. Reikia valstybės išlaidų audito. Bet jo kažkaip visi vengia, o, tarkime, ant Valstybės kontrolės išvadų ir pasiūlymų valdžiai apskritai nusičiaudėt.
Pirmais metais po rinkimų dabartiniai valdantieji dar kažką svaičiojo apie saulėlydžius ir saulėtekius, apie valstybės institucijų darbo efektyvinimą, apie pinigų mokėjimą už rezultatus, o ne už procesą, apie kai kurių nereikalingų institucijų likvidavimą, bet dabar net ir šnekėti liovėsi. O saulėlydžiai ir saulėtekiai seniausiai nusileidę ir net prasmegę tamsos karalystėje.
Žinoma, politikai visada turi paaiškinimą: ai, ten mažos sumos – ką ten trys ar penki milijonai, kai stinga dviejų milijardų litų. Todėl nieko ir nekeičia. Bet turėdama efektyvią Saulėlydžio komisiją, įvedusi tvarką viešųjų įstaigų pinigų melžimo ūkyje, bent šiek tiek aptramdžiusi valstybinių pensijų chaosą, nustojusi tyčiotis iš Viešųjų pirkimų tarnybos ir net palaikydama ją, dabartinė valdžia nuo 2008 m. iki dabar tikrai galėjo padaryti proveržį ir sutaupyti šimtus milijonų litų.
Žinoma, čia nebe finansų ministrės I.Šimonytės, o premjero Andriaus Kubiliaus bei visos šios Vyriausybės reikalas ir atsakomybės ribos. Ši Vyriausybė tikrai gera diržų veržimo ir pusėtina taupymo ekspertė, bet ja būti nėra labai sudėtinga. O visur kitur, kur reikia permainų, kur reikia išminties, įžvalgumo, ryžto, sunkaus darbo, bėgimo nuo rutinos, ten valdantieji atrodo liūdnai. Natūralu, kad ir kitų metų valstybės biudžeto projektas neįkvepia ir taip pat atrodo liūdnai.
Dabar įdomu bus išgirsti, ką konservatoriai ir liberalai žadės prieš rinkimus, kalbėdami apie modernią ir efektyvią valstybės tarnybą, apie reformas. Nors, kita vertus, koks skirtumas: kad ir ką jie kalbės, tai bus vėjai.

Nedeficitinio biudžeto galime tikėtis jau 2014 ar 2015 metais, interviu savaitraščiui “Veidas” teigia finansų ministrė Ingrida Šimonytė.

“Jei neįvyks didelių sukrėtimų pasaulio ekonomikoje ir piliečiai rinksis finansinę drausmę, nedeficitinio biudžeto galime tikėtis jau 2014 ar 2015 metais”, – sakė ministrė.

Ji kalbėjo, jog dabar rengiamos 2011-2014 metų makroekonominių rodiklių projekcijos.

“Ir augimo prognozė bus didinama, nes eksporto rodikliai ypač stiprūs”, – teigė I.Šimonytė.

Pasak jos, nemokestinės pajamos šiemet šiek tiek atsilieka nuo plano, tačiau toli siekiančių išvadų daryti dar negalima.

Tuo tarpu “Sodros” biudžetas, anot I.Šimonytės, vykdomas, kaip patvirtinta įstatymo, – su 2,6 mlrd. litų metiniu deficitu. Ministrė pridūrė nemananti, kad “Sodros” ir valstybės biudžetus būtina sujungti.

Kalbėdama, kaip Lietuvai sekasi artėti prie Mastrichto kriterijų, ministrė teigė, jog kol kas “koją kiša” deficitas.

“Tačiau jį mažiname, ir tikiuosi, kad kitąmet pavyks sumažinti iki Mastrichto kriterijaus (3 proc). Ir to reikia ne dėl euro, o dėl mūsų pačių – valstybės skolos suvaldymo. Atsižvelgiant į naujas tendencijas, norint įsivesti eurą 2014 metais, vėl reikia pradėti rūpintis, kad kojos nepakištų infliacija”, – kalbėjo I.Šimonytė.

Finansų ministrė Ingrida Šimonytė penktadienį pareiškė ketinanti atsistatydinti, jei Seimas priims pataisas nuo sausio grąžinti pensijas į prieškrizinį lygį.

“Tikrai negalvoju dirbti (jei Seimas priims pataisas), nematau jokių galimybių. Negalima tyčiotis iš žmonių jiems pažadant dalykus, kurių negalima įgyvendinti”, – penktadienį Lietuvos televizijai sakė I.Šimonytė.

Pasak ministrės, vertinant realią situaciją, įsipareigojimų dėl ekonomikos kilimo metais pakeltų pensijų nebuvo galima vykdyti jau 2008 metais.

“Manau, kad tai yra tiesiog neatsakingas žaidimas žmonių jausmais”, – sakė I. Šimonytė.

Seimas ketvirtadienį po svarstymo vieno balso persvara pritarė siūlymui vieneriais metais sutrumpinti sumažintų valstybinių ir senatvės pensijų mokėjimą: už sumažintų pensijų atstatymą į 2009 metų lygį balsavo 64 Seimo nariai, prieš -33, o susilaikė 30 parlamentarų.

Seimas dar kartą balsuos dėl pataisos priėmimo. Jei sprendimas būtų priimtas, nuo kitų metų pensijos vėl turėtų būti padidintos, nors to nenumato nei 2011 metų “Sodros”, nei valstybės biudžetų projektai.

Premjero Andriaus Kubiliaus teigimu, nuo kitų metų atstačius pensijas, tai biudžetui kainuotų 600 mln. litų.

2009 metų pabaigoje Seimas nusprendė, kad sumažintos pensijos ir kitos socialinės išmokos bus mokamos iki 2011-ųjų pabaigos.