"Scanpix" nuotr.

Warrenas Buffetas yra vienas turtingiausių pasaulyje žmonių ir vienas sėkmingiausių verslininkų. “Businessinsider” pateikia 10 geriausių jo citatų, kurios yra tarsi patarimai, kaip elgtis su pinigais.

1. Niekada nepraraskite pinigų

Pirmas W.Buffetto patarimas, kurio jis pats šventai laikosi: “Taisyklė Nr.1: Niekada nepraraskite pinigų. Taisyklė Nr.2: Niekada nepamirškite taisyklės Nr.1.”

2. Gauk gerą vertę už žemą kainą

W.Buffettas sako: “Kaina yra tai, ką tu moki, o vertė – tai, ką tu gauni.”

Daugumos elgesys kyla iš įpročių. Ir sakoma, kad įpročio grandinės yra per lengvos, kad pajustum, kol jos netampa per sunkios, kad atsikratytum.

Netekti pinigų galima, kai kaina, kurią sumokate, neatitinka vertės, kurią gaunate. Pavyzdžiui, kai mokate dideles palūkanas už pasiimtą greitąjį kreditą ar už išnaudotas kreditinės kortelės lėšas. Kitas atvejis, kai išleidžiate pinigus daiktams ar paslaugoms, kurias retai naudojate.

3. Suformuokite sveikus piniginius įpročius

“Daugumos elgesys kyla iš įpročių, – 2007 m. W.Buffettas kalbėjo Floridos universitete. – Ir sakoma, kad įpročio grandinės yra per lengvos, kad pajustum, kol jos netampa per sunkios, kad atsikratytum.”

“Manau, didžiausia klaida – anksti neišmokti taupyti, nes taupymas yra įprotis”, – pridūrė jis.

Kitaip tariant, stiprinkite įpročius, kurie padeda jums būti finansiškai stipriais ir atsisakykite tų įpročių, kurie daro neigiamą poveikį jūsų finansams.

4. Venkite skolų, ypač kredito kortelių skolų

W.Buffettas tapo vienu turtingiausiu pasaulyje žmonių iš palūkanų, o ne pats mokėdamas palūkanas.

Jei skolinčiausi pinigus už 18-20 proc., aš bankrutuočiau.

“Aš mačiau daug žmonių, kurie žlugo dėl alkoholio ir sverto rodiklių (…) Šiame pasaulyje nebūtina labai daug skolintis. Jeigu esi sumanus, tu uždirbsi pinigų nesiskolindamas”, – dar 1991-aisiais pareiškė jis.

Pats W.Buffettas labai nemėgsta kreditinių kortelių. “Kredito kortelių palūkanos labai didelės, – kartą jis pareiškė. – Kartais jos siekia 18 proc., kartais 20 proc. Jei skolinčiausi pinigus už 18-20 proc., aš bankrutuočiau.”

6. Turėkite grynųjų

Dar vienas esminis W.Buffetto patarimas – turėkite grynųjų pinigų rezervus.

Neišeikite iš namų be grynųjų.

“Mes visada turime mažiausiai 20 mlrd. dolerių ir dažniausia daugiau grynųjų atsargoje”, – teigė jis vienoje iš ataskaitų. Būtent šie rezervai labai padėjo W.Buffettui išsilaikyti krizių metu.

“Grynieji – verslui, tai tarsi deguonis žmonėms: niekada apie tai negalvoji, kai turi. Atsimeni – kai jo trūksta, – sakė W.Buffettas. – Kai ateina sąskaitos, tik grynieji yra teisėta išeitis. Neišeikite iš namų be grynųjų.”

6. Investuokite į save

“Investuokite į save tiek, kiek galite. Jūs esate jūsų pagrindinis turtas”, – kartą pasakė W.Buffettas.

“Viską, ką jūs investuojate į save, atsipirks dešimteriopai,” – mano milijardierius. Ir skirtingai nei įsigijus kitą turą ar investavus “niekas jūsų neapmokestins; niekas iš jūsų to nepavogs”.

7. Mokykitės apie pinigus

Dalis investavimo į save turi būti savišvieta apie pinigų valdymą. Vienas pagrindinių W.Buffetto, kaip investuotojo užduočių, – sumažinti rizikas.

Eik miegoti protingesnis, nei atsikėlei.

“Rizikos atsiranda iš nežinojimo, ką darai”, – kartą žurnalui “Forbes” sakė jis. Kuo daugiau žinai apie asmeninius finansus, tuo esi saugesnis, nes sumažini rizikas.

Kaip išsireiškė W.Buffetto verslo partneris Charlies Mungeris, “eik miegoti protingesnis, nei atsikėlei”. Pačio W.Buffetto receptas labai paprastas: daug skaityti: “Taip statomas žinojimas, tarsi interesų kvartalas.”

8. Pasitikėkite žemų kainų indekso fondais

Jei esi vienas iš to 1 proc. laimingųjų pasaulio žmonių, tu esi skolingas likusiai žmonijai galvoti apie kitus 99 proc.

Jei iki šiol milijardieriaus patarimai atrodė labai filosofiški ar abstraktūs, tai jis turi ir konkrečių minčių, kaip elgtis su pinigais. W.Buffettas siūlo pasitikėti indekso fondais, t.y. investiciniais fondais, kurių portfelį sudaro tokie vertybiniai popieriai ir tokiomis proporcijomis, kaip ir atitinkamą indeksą. Tokie fondai turi mažesnes administravimo sąnaudas ir dar vadinami pasyvaus valdymo fondais. Tinka investuotojams, netikintiems valdytojų gebėjimu pasiekti didesnį pelningumą nei visos rinkos.

“Jei investavote į žemų kainų indekso fondus ir nesudėjote visų pinigų vienu metu, bet tai padarėte vidutiniškai per dešimtmetį, jums seksis geriau nei 90 proc. žmonių, kurie viską suinvestavo vienu metu”, – 2004 m. įžvalga pasidalino W.Buffettas.

9. Dalinkis

“Jei esi vienas iš to 1 proc. laimingųjų pasaulio žmonių, tu esi skolingas likusiai žmonijai galvoti apie kitus 99 proc.”, – teigė W.Buffettas 2007-aisiais ir pats laikosi šios taisyklės.

Praėjusiais metais W.Buffetas padovanojo 2,8 mlrd. dolerių vertės akcijų penkioms labdaros organizacijoms. Jis taip pat su kitu pasaulio turtuoliu Billu Gatesu sukūrė filantropijos fondą, kuriam pažadėjo atiduoti didžiąją savo turto dalį.

10. Žiūrėk į pinigus, kaip į ilgalaikį žaidimą

“Kažkas sėdi šešėlyje šiandien, nes kažkas kitas pasodino medį labai seniai”, – kartą pasakė W.Buffettas.

Sodinimas ir auginimas finansinės sėkmės sėklų dabar vėliau taps priedanga nuo skolų, užtikrins garbingą senatvę ir padės padengti vaikų išlaidas mokslui.

Visą originalų tekstą skaitykite čia

Scanpix

Konkurencija. Nepaisant kelerius metus trukusio JAV atkalbinėjimo, Kinijos iniciatyva įsteigtu vadinamuoju Azijos banku patikėjo kone visos svarbiausios Amerikos sąjungininkės.

Ką tik baigėsi terminas, iki kurio prie Kinijos „kūdikio“ – Azijos infrastruktūros investicinio banko (AIIB) – valstybės galėjo jungtis steigėjų statusu. Pietų Korėja, Ispanija, Australija, Nyderlandai ir Suomija – paskutinės valstybės, spėjusios įšokti į šį AIIB steigėjų traukinį, kursuosiantį panašiu maršrutu kaip ir Vašingtone įsikūręs Pasaulio bankas.

Naujojo traukinio, kuriame pagrindiniu smuiku grieš Kinija, sąstate nėra vienintelės svarbiausios JAV sąjungininkės – Japonijos, kuri pati drauge su JAV ir Europa iki šiol dominavo svarbiausiose pasaulio finansų institucijose: Pasaulio banke, Tarptautiniame valiutos fonde ar Azijos plėtros banke. Pastarosiose institucijose Kinijos įtaka iki šiol buvo palyginti menka (atitinkamai 5,17, 3,81 ir 6,47 proc.), užtat AIIB steigimas pasaulio finansų galios centrą pastūmės gerokai arčiau Šanchajaus.

Per šį banką ketinama dosniai, maždaug po 8 trln. JAV dolerių kasmet, investuoti į regiono infrastruktūrą, o tai neabejotinai prisidės prie Azijos ekonomikos plėtros.

Tačiau svarbiausia ne tai. JAV labiau nerimaujama, kad naujasis Azijos bankas gali tapti iššūkiu nusistovėjusiam JAV dominuojamam finansų pasauliui.

Dar 2013 m., kai Kinija paskelbė apie savo planus įkurti tokį banką, JAV ėmė įkalbinėti sąjungininkus boikotuoti šią instituciją. Tikrasis motyvas neabejotinai jau tada buvo kova dėl įtakos pasaulio finansams, nors JAV aiškino, esą Azijos bankas nepatikimas, nes naudosis ne tokiais griežtais kreditavimo standartais kaip Pasaulio bankas, pradedant tarptautiniu skaidrumu, skolos tvarumu, baigiant aplinkos ir visuomenės saugos standartais.

Pirmosios banko steigėjos – Indija, Singapūras, Vietnamas, Filipinai, Mongolija, Bangladešas, Kambodža, Kuveitas, Laosas, Malaizija, Mianmaras, Nepalas, Omanas, Pakistanas, Kataras, Šri Lanka, Tailandas ir Uzbekistanas – pasaulio supergalybėms gal ir neatrodė patikimiausios finansų partnerės. Todėl iš pradžių ne tik Japonija, bet ir Pietų Korėja, Australija, taip pat visos didžiosios Europos valstybės AIIB vertino labai atsargiai. Tačiau banko steigėjų sąrašas ilgėjo, o lūžio tašku, susilpninusiu skeptikų gretas, tapo naujiena apie tai, kad banko steigėja ketina tapti Didžioji Britanija. Pasidarė akivaizdu, kad pagrindinis – nepatikimumo – argumentas netenka prasmės. Juk kuo daugiau šalių prisijungs prie banko, tuo labiau tikėtina, kad AIIB laikysis tarptautinių standartų. Be to, kuo daugiau narių, tuo mažesnė santykinė Kinijos įtaka ir tuo mažiau daugiašalių institucijų, galinčių daryti poveikį regionui, Kinija turės savo rankose.

Iki šių metų kovo pabaigos paraiškas būti AIIB steigėjomis po Jungtinės Karalystės, Vokietijos, Prancūzijos, Italijos, Šveicarijos pateikė ir kitos pagrindinės Europos valstybės – Austrija, Danija, Suomija, Islandija, Švedija, Olandija, Ispanija. Tai padarė netgi Izraelis ir Norvegija, su kuria Kinija nesutaria nuo 2010 m. Nobelio premijos teikimo, ir netgi Taivanas. Logiška, kad tai padarė ir Brazilija, Egiptas, Rusija, Turkija, bet paraiškas pateikė ir ištikima JAV satelitė Pietų Korėja, ir netgi Gruzija bei Kirgizija.

„Pekinas siekia įtikinti šalis, kad Kinijos stiprėjimas nekelia joms jokios grėsmės ir kad jos tik laimi iš Kinijos turtėjimo. Atrodo, kad daugelis Kinijos kaimynų, taip pat ir britai, kurie tikisi pritraukti investicijų iš Kinijos, suprato, jog paleisti tokį šansą būtų kvaila“, – aiškina „Financial Times“ apžvalgininkas Gideonas Rachmanas.

Na, o pačiai Kinijai ekonomika yra pagrindinis galios svertas, nes amerikiečių koziris – karinė jėga ir saugumo srities sutarčių kompleksas. Tad tos šalys, kurios patenka per vidurį, susidūrė su dilema, ką pasirinkti. Pavyzdžiui, Japonija, Australija, Filipinai ir Pietų Korėja yra pasirašiusios saugumo sutartis su JAV, bet kiekviena jų su Kinija šiandien prekiauja daug intensyviau nei su JAV.

Pietų Korėja tikisi karinės amerikiečių pagalbos Šiaurės Korėjos, o galbūt ir pačios Kinijos puolimo atveju, tačiau į Kiniją eksportuojama daugiau nei ketvirtadalis Pietų Korėjos produkcijos, o štai į Ameriką iškeliauja tik maždaug 12 proc.

Dar vienas argumentas valstybėms pasiduoti šiai ekonominei Kinijos pagundai yra tikėjimas, kad stambus kiniško kapitalo tarptautinis kreditorius gali tapti skaidresne alternatyva šiuo metu tiesiogiai pačios Kinijos finansuojamiems plėtros projektams.

Taigi galiausiai AIIB steigėjų sąraše atsidūrė ir daugelis tų šalių, iš kurių JAV to nelaukė: Australija, dalis Europos valstybių ir net Pietų Korėja.

Na, o Kinijai tai – tikras savimeilės paglostymas. Mat užimdama vis agresyvesnę poziciją ginčuose dėl teritorijų su kaimynais Kinija ką tik išgyveno porą nesėkmingų metų, kovodama su Amerika dėl valdžios ir įtakos Azijoje, nes tokios šalys, kaip Filipinai, Japonija, Australija ir Indija, buvo ėmusios stiprinti ryšius su JAV diplomatijos ir saugumo srityje.

Pastaruoju metu Kinija apskritai mažiau konfrontuoja su kaimynais, demonstruoja savo siekį plėtoti ekonominius ryšius, įskaitant naująjį prekybos ir infrastruktūros Šilko kelią, kuris drieksis per Centrinę Aziją ir kurio projektas bus vykdomas kartu su jūros Šilko keliu per Pietryčių Azijos jūras. Tad tiek Kinija, tiek jos partnerės, įgyvendindamos bendrus projektus, puikiai suvokia, kad AIIB gali labai pasitarnauti finansuojant šias iniciatyvas.

„Tad šiandien vienintelės stiprios AIIB varžovės yra Japonija ir JAV. Amerikai tai atrodo nekaip. Užuot suvienijusios savo draugus ir kolektyviai užėmusios poziciją prieš, Jungtinės Valstijos šioje istorijoje su AIIB atrodo izoliuotos ir įžeistos“, – konstatuoja G.Rachmanas.

O JAV finansų ministras Jackas Lew perspėja, kad JAV dominuojamoms tarptautinėms finansinėms organizacijoms gresia prarasti dalį pasitikėjimo.

Žinoma, tai nereiškia, kad JAV tiesiog nuleis rankas. AIIB sustiprėjimas, be jokios abejonės, paskatins atsakomuosius JAV ir Japonijos veiksmus, pavyzdžiui, jų norą pasirašyti Ramiojo vandenyno prekybos partnerystės sutartį, kuri turėtų vienyti 12 Ramiojo vandenyno regiono šalių, išskyrus demonstratyviai neįtrauktą Kiniją.

Beje, amerikiečiai tvirtina, kad šiuo atveju kuriami ekonominio atvirumo standartai, o ne antikiniškas blokas. Tačiau tokiomis kalbomis netiki net kai kurie JAV sąjungininkai, mat sudarinėti naują Azijos ir Ramiojo vandenyno regiono prekybos sutartį, neįtraukiant šio regiono lyderės Kinijos, iš tiesų gana keista.

Kaip pastebi „Financial Times“, šioje azijietiškoje dvikovoje tarp Vašingtono ir Pekino svarbu tai, kas bus stipresnis – amerikietiška karinė jėga ar kiniška ekonominė galia. Koks bus atsakymas – matysime vėliau. Tačiau kuo labiau kuri nors šalis jaus grėsmę iš Kinijos pusės, tuo labiau ji bus linkusi palaikyti Ameriką. Štai kodėl Japonija greičiausiai liks paskutinis Azijos bastionas, pasisakantis prieš AIIB.

Ir, priešingai, jei Kinija parodys pakankamai sveiko proto ir taip dažnai nedemonstruos savo kumščių, ji turi nemažai šansų savo ekonominę galią pamažu transformuoti į augantį politinį ir diplomatinį svorį, netgi Amerikos sąjungininkų atžvilgiu.

Kaip sako G.Rachmanas, kažkada buvo kalbama, kad pasaulis nuolankiai lenkia galvą prieš visagalį dolerį. Tačiau AIIB istorija rodo, kad šiandien net pačių artimiausių Amerikos sąjungininkų akyse atsispindi juanis.

Kinija jau dabar yra didžiausia eksportuotoja ir gamintoja pasaulyje. Antra pagal dydį pasaulio ekonomika alsuoja į nugarą Jungtinėms Valstijoms. Kinijos įtaka pasaulio ūkiui didėja, vis labiau įsiklausoma ir į šios šalies balsą. Ji aktyviai dalyvauja tarptautinių ekonominių institucijų G-20, Tarptautinio valiutos fondo, Pasaulio banko, Pasaulio prekybos organizacijos veikloje.

Žinoma, esamose institucijose lyderiauja pažengusios ekonomikos: europiečiai turi nemažą įtaką TVF, o amerikiečiai – Pasaulio banke. O tokios besivystančios šalys kaip Kinija minėtose institucijose susiduria su kliūtimis, reformos užtrunka ilgai.

Tačiau „Project-Syndicate“ analitiko Kennetho Rogoffo teigimu, Kinija savo galią siekia išnaudoti naujai pasaulio tvarkai sukurti. Prie to neabejotinai prisidės ir Azijos infrastruktūros investicijų bankas – AIIB.

Nors jo įstatinis kapitalas yra dukart mažesnis nei Pasaulio banko ir siekia 100 mlrd. JAV dolerių (Pasaulio banko pradinis kapitalas yra 220 mlrd., Azijos plėtros banko – 175 mlrd. dolerių), tačiau jo reikšme jau neabejojama. Juk šiuo metu banko narių yra 34, dar 23 šalys yra pateikusios paraišką.

Manoma, kad šis bankas padės plėsti Kinijos įtaką ir pagerins šalies įvaizdį tarptautinėje arenoje. Be to, sustiprins jos ryšius su kitomis besivystančiomis valstybėmis. Regione padaugės investicijų į infrastruktūrą, o tai svarbu ilgalaikiam ekonomikos augimui.

AIIB: kokia tai institucija?

Naujoji institucija koncentruosis į ekonomikos augimui svarbiausių sektorių – kelių, geležinkelių, elektrinių ir telekomunikacijų tinklų statybos projektų finansavimą.

Pradinis banko kapitalas sudaro 100 mlrd. JAV dolerių Palyginimui, Pasaulio banko pradinis kapitalas yra 220 mlrd., Azijos plėtros banko – 175 mlrd. JAV dolerių.

Šiuo metu banko narių yra 34, dar 23 šalys (tarp jų ir Lenkija) yra pateikusios paraišką.

Pirmosios sutartį pasirašė Indija, Singapūras, Vietnamas, Filipinai, Mongolija, Bangladešas, Brunėjus, Kambodža, Kuveitas, Laosas, Malaizija, Mianmaras, Nepalas, Omanas, Pakistanas, Kataras, Šri Lanka, Tailandas ir Uzbekistanas.

Finansai. Estijos parlamentas antrą kartą atmetė siūlymą riboti smulkiųjų, arba greitųjų, kreditų palūkanas, o Japonijoje ir Baltarusijoje tokie kreditai iš viso uždrausti. Lietuvoje šis verslas taip pat griežtai ribojamas ir reguliavimą ketinama tik griežtinti.

Tokios niūrios perspektyvos gąsdina šio verslo atstovus, kurių teigimu, jau šiuo metu galiojantys apribojimai kreditais neleidžia pasinaudoti nemažai daliai žmonių, varžo ir silpnina pačias finansų įstaigas. O reguliavimą sugriežtinus dar labiau, šis verslas iš viso bus stumiamas iš rinkos,  vartotojai neteks galimybės pasiskolinti pinigų tuomet, kai to labiausiai reikia.

Estai atvirkščiai – nusprendė palikti neribotą metinę smulkiųjų vartojimo kreditų palūkanų normą ir atmetė įstatymo projektą, kuriuo siūlyta pakeisti Civilinį kodeksą ir numatyti, kad vartojimo kredito sutartis būtų pripažinta negaliojančia, jeigu joje numatyta metinė palūkanų norma daugiau nei tris kartus viršija vidutinę komercinių bankų gyventojams išduotų vartojimo kreditų metinę palūkanų normą. Šią normą kas šešis mėnesius apskaičiuoja Estijos bankas. Praėjusių metų pabaigoje Estijoje taip apskaičiuota riba siekė 101,5 proc.

Estijos parlamentas taip pat atmetė pasiūlymą dėl įstatymo, numatančio apribojimus sprendžiant ginčus tarp kredito bendrovių ir jų klientų arbitražo teisme. Bet estai vis dar svarsto galimybes apriboti smulkiųjų vartojimo kreditų reklamą per televiziją ir radiją, yra rengiamas kreditų teikėjų priežiūros įstatymas.

Maždaug prieš metus Estijos parlamentas atmetė suvaržymų projektą, remdamasis vyriausybės išvada, kuri nepalaikė pernelyg griežtų apribojimų verslui ir siekė užtikrinti sutarties laisvės principą, kad šalims turi būti palikta teisė susitarti dėl kainos ir sandorio, ir šis principas privalo galioti ir smulkiųjų vartojimo kreditų sektoriui.

Vytauto Didžiojo universiteto lektorius dr. Paulius Astromskis giria estus sakydamas, kad jie adekvačiai įvertino kreditų palūkanų normos ribojimo pasekmes, kurios Lietuvoje jau yra akivaizdžios. Šiuo metu Lietuvoje nustatyta maksimali bendra vartojimo kredito kainos metinė norma (BVKKMN) negali viršyti 200 proc., delspinigiai negali būti didesni nei 0,05 proc., o įmokos už kreditus negali viršyti 40 proc. mėnesio pajamų.

„Tokie ribojimai varžo verslą, mažina konkurenciją ir paslaugų pasirinkimą vartotojams. Siekiant laikytis nustatytų apribojimų teikiamos didesnės paskolos ilgesniam laikotarpiui ir žmonės galiausiai sumoka daugiau, nes yra priversti pasiskolinti didesnę sumą, nei jiems reikėjo“, – aiškina P.Astromskis, neseniai smulkiųjų kreditų tema parašęs disertaciją.

Gauti tokį kreditą šiais laikais labai paprasta, net nereikia išeiti iš namų. Galima skolintis internetu, trumpąja SMS žinute, spaudos kioskuose, prekybos centruose, pašte.

„Ar aš proto netekau?!“ – paklausti, ar prireikus skolintųsi pinigų iš greitųjų kreditų bendrovių, atsako daugelis žmonių ir purtosi vien nuo minties apie juos. Tačiau yra nemažai žmonių, besinaudojančių šia paslauga, nors už tai tenka mokėti tikrai didelę kainą. Lietuvos smulkiųjų vartojimo kreditų asociacijos (LSVKA) prezidento Liutauro Valicko duomenimis, maždaug 14 proc., arba apie 400 tūkst., Lietuvos gyventojų esant reikalui naudojasi šia paslauga.

Vienas tokių – 52-ejų metų vilnietis Modestas K. (vardas ir inicialas pakeisti) „Veidui“ papasakojo savąją istoriją. Greituoju kreditu jis susigundė tuomet, kai nedidelėje įmonėje dirbdamas darbų vadovu buvo pasiųstas į komandiruotę kitame mieste, kur netikėtai prireikė atsiskaityti už projekte nenumatytus žemės kasimo darbus. „Staiga prireikė 500 litų, o juos pervesti įmonė galėjo tik po tam tikro laiko. Laukti negalėjau, nes degė darbai, todėl prekybos centre esančiame bendrovės „SMS kreditai“ biure užpildžiau paraišką, ten pat esančiame banko skyriuje iš savo sąskaitos kredito davėjams pervedžiau reikalaujamą vieną centą ir kol parėjau namo, telefonu gavau pranešimą, kad į mano sąskaita jau pervesti 800 litų“, – pasakoja Modestas K.

Nors tiek jam nereikėjo, vyras pasiskolino daugiau, nes palūkanos nuo didesnės sumos buvo mažesnės. Paskolą jis paėmė pusės metų laikotarpiui, planavo vos gavęs iš įmonės 500 Lt iš karto atiduoti kreditoriams, tačiau, anot jo, reikėjo gyventi, todėl įmonės pervestus pinigus panaudojo savo reikmėms, o už kreditą kas mėnesį mokėjo beveik po 200 Lt. Kadangi vieną mėnesį nesumokėjo, paskola dar labiau pabrango, ir iš viso po pusmečio jis sumokėjo 1200 Lt, arba 400 Lt brangiau, nei pasiskolino.

„Ką darysi, reikėjo suktis iš padėties, tačiau tų pinigų kaina iš tiesų yra didžiulė. Kai geriau pagalvoji, tikrai nebuvo verta taip daryti, tačiau tuomet man atrodė, kad trumpam pasiskolinsiu ir gavęs iš karto atiduosiu. Tai nieko nekainuos. Bet gyvenime atsitinka įvairiausių dalykų, kurių negali numatyti, skolintojai primygtinai siūlo skolintis daugiau, nei reikia, nes neva pigiau. Taip ir įklimpsti“, – svarsto vyras, vėliau dar du kartus pasinaudojęs greitaisiais kreditais.

Mat greitųjų kreditų bendrovių tinkluose atsiradęs potencialus klientas tiesiog „užmėtomas“ pasiūlymais. Pasiūlymų jis gauna ne tik iš tos bendrovės, iš kurios skolinosi, tačiau ir iš kitų greitųjų kreditų įmonių.

Antrą kartą Modestas K. pusei metų skolinosi tūkstantį litų iš bendrovės „Vivus LT“, kai įmonėje, kurioje dirbo, vėlavo atlyginimas. Tačiau pranešimus apie pervestą kreditą Modesto K. elektroniniame pašte atsitiktinai perskaitė žmona, ir šeimoje kilo didžiulis skandalas. Žmona ir sūnus neteko žado sužinoję, kad vyras, negaudamas atlyginimo, pragyvenimui brangiai skolinasi iš greitųjų kreditų bendrovės. Tuomet suaugęs sūnus jam paskolino pinigų ir kreditas skubiai buvo grąžintas skolintojams, todėl nieko papildomai nekainavo. Tačiau tai vyro nesustabdė, ir po kurio laiko, vėl pritrūkęs pinigų, jis dviem mėnesiams pasiskolino 500 Lt, už kuriuos, kaip prisimena, sumokėjo 632 Lt.

„Visą laiką nuo šeimos slėpiau, kad skolinuosi. Buvo gėda, tačiau atlyginimas nuolat vėlavo, trūko pinigų, o gyventi reikėjo. Bet tai nėra išeitis, nes kreditai kainuoja brangiai ir problemą išsprendžia tik trumpam. Sukiesi užburtame rate, ir viskas“ – sako Modestas K. ir tikina daugiau neketinantis lipti ant to paties grėblio.

Beje, pasiūlymų skolintis į savo elektroninį paštą ir telefoną jis vis dar gauna ir šiandien. Kaip ir sveikinimų gimtadienio proga. Pavyzdžiui, neseniai apie save jam priminė „Paskolos LT“, siūlydamos vartojimo kreditus nuo 500 (1726,40 Lt) iki 3 tūkst. (10 358,40 Lt) eurų. Jei vyras pasiskolintų tūkstantį eurų (3452,80 Lt) dvejiem metams su fiksuota metine 55,76 proc. palūkanų norma, per mėnesį jis mokėtų 70 eurų (241,70 Lt) įmoką, o per dvejus metus sumokėtų 1680 eurų (5800,70 Lt). Bendra vartojimo kredito kainos metinė norma būtų 72,47 proc.

Taigi greitieji kreditai – gėris ar blogis, o juos siūlantys verslininkai – lupikautojai ar gelbėtojai? Kalbantis šia tema, vidurio nėra.

Ekonomikos analitiko, Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojo dr. Raimondo Kuodžio nuomonė šiuo klausimu griežta ir kategoriška: šią antisocialinę veiklą reikia uždrausti, ir taškas. Visuomenei nuo to būtų tik geriau. „Nuo žilos senovės lupikavimas buvo arba uždraustas, arba smarkiai reguliuojamas. Pagrindinis klausimas čia yra etinis. Paprastai greituosius kreditus ima tie žmonės, kurie iš esmės nebeturi kitos galimybės arba itin neturi valios. Natūralu, kad sektorius, kuris teikia tokias paskolas, išnaudoja tą žmonių silpnumą arba sudėtingas jų gyvenimo aplinkybes. Tokį išnaudojimą aš tiesiai šviesiai laikau antisocialine veikla, nes žmonės, kurie susiduria su šiuo sektoriumi, smarkiai nukenčia, prisidaro nepakeliamų finansinių įsipareigojimų. Kad jų nepersekiotų antstoliai, turi išeiti iš formalios darbo rinkos, ir tada jų išlaikymo sąnaudas turi prisiimti visuomenė. Tačiau problema niekur neišnyksta, ji perkeliama ant visuomenės pečių, o naudos gauna greitųjų kreditų skolintojai“, – aiškina R.Kuodis.

Jam pačiam teko ne kartą šnekėtis su jaunais žmonėmis, kurie neturėdami pajamų naudojosi greitaisiais kreditais, pavyzdžiui, prisipirko mobiliųjų telefonų, o paskui šią problemą užkrovė tėvams arba prasiskolino, įsisuko į skolų karuselę, skolindamiesi iš vienų, kad padengtų kreditus kitiems skolintojams. „Tai tik gražios pasakos, kad žmonės skolinasi investicijoms ar bėdai ištikus. Tokie atvejai yra reti, palyginti su tuo, kad žmonės praranda saiką, neturi valios ir prisidaro gyvenime didelių bėdų, o paskui nežino, ką su jomis daryti“, – šiuo klausimu R.Kuodis nepalenkiamas.

Jo teigimu, visuomenės švietimas ir moralizavimas tokiais atvejais retai padeda. Jei tai yra sisteminio lygio problema, ją geriau spręsti tiesiogiai. Vienos šalys visai uždraudžia greituosius kreditus, kaip antisocialinę veiklą, kitos renkasi reguliavimą nuo visiškai liberalaus iki labai griežto ir smarkiai riboja šį sektorių, kad žmonėms tokie kreditai būtų kuo sunkiau prieinami. „Sveiko proto žmogui akivaizdu, kad tai yra kilpa ant kaklo, nes mokėti po keliasdešimt ar šimtą procentų metinių palūkanų nėra pakeliama. Tokios veiklos žala yra gerokai didesnė nei nauda, todėl, mano nuomone, ją reikėtų uždrausti“, – įsitikinęs R.Kuodis.

Finansų ekspertas, Lietuvos verslo darbdavių konfederacijos finansų ir ekonomikos konsultantas Stasys Jakeliūnas smulkiųjų ir greitųjų kreditų verslą taip pat be užuolankų vadina lupikavimu. Šio verslo esmė – įtraukti žmogų į skolinimosi karuselę.

„Jie reklamuoja, kad pirma paskola ar pirmas paskolos pratęsimas – nemokami. Už to slypi sumanymas, kad paskola bus refinansuojama ir tuomet jau bus skaičiuojamos visai kito lygio palūkanos. Tai toks pat klientų viliojimas, koks vyko Jungtinėse Amerikos Valstijose antrarūšių būsto paskolų rinkoje, kai lengvatinėmis vieno procento metinėmis palūkanomis suviliotiems žmonėms po kurio laiko teko mokėti rinkos palūkanas (4–5 proc.). Taip ir greitųjų kreditų atveju: iš pradžių – nulinės palūkanos, o vėliau – siekiančios 50 ir daugiau procentų. Ir jei žmogus refinansuoja savo kreditą keletą kartų, o Lietuvos banko duomenimis, 2013 m. maždaug 30–40 proc. tokių paskolų buvo refinansuojamos ne po vieną kartą, jo kaina smarkiai išauga“, – aiškina S.Jakeliūnas.

Pasak jo, šioje grandinėje vyksta paskolų refinansavimas ir susidaro iliuzija, kad viskas lyg ir gerai, tačiau jei staiga ši grandinė būtų nutraukta, beveik pusė jos dalyvių nesugebėtų grąžinti kreditų. S.Jakeliūno teigimu, tie žmonės yra pakabinti ant kabliuko, kurį praryja, kai susivilioja, pavyzdžiui, reklama apie pirmą nemokamą paskolą. „Tai finansiniai narkotikai, prie kurių žmonės yra pratinami ir jaukinami. Jų reklamos apie pirmą paskolą nemokamai – tai pirmoji narkotikų dozė, kurią suvartojus, kai gyvenimas priverčia pratęsti paskolą, žmonės yra pasirengę mokėti 50 ir 100 proc. metinių palūkanų siekiančią kainą, kad vartotų toliau“, – su narkotikų verslu greituosius kreditus lygina S.Jakeliūnas.

Pasak jo, greitųjų kreditų skolintojų verslo modelis paremtas tuo, kad išduodama daug smulkių paskolų su didžiulėmis palūkanomis ir iš tos masės žmonių surenkama solidi palūkanų marža, nes pinigai rinkoje yra pigūs. „Net jei vidutinė jų gaunamų metinių palūkanų norma yra apie 50 proc., tos įmonės savo klientų atžvilgiu užsiima finansiniu lupikavimu, kurį Lietuvoje esame įteisinę“, – tvirtina S.Jakeliūnas, kurio teigimu, sveiko proto riba, kai kalbama apie tokių kreditų palūkanų normą, baigiasi ties 15–20 proc. Visa kita – lupikavimas.

Lietuvos banko duomenimis, mažųjų vartojimo kreditų (iki 1000 Lt) vidutinė metinė palūkanų norma praėjusių metų trečiąjį ketvirtį buvo 96 proc.

Prieš kurį laiką dirbęs vienoje iš kredito unijų finansų analitikas sako, kad ieškodami išeities greitųjų kreditų bendrovių klientai kreipiasi ir į kredito unijas, prašydami mažesnėmis palūkanomis refinansuoti jų greituosius kreditus. Taip žmonės trumpam tarsi išsprendžia savo problemas.

S.Jakeliūnas įsitikinęs, kad bet kokį skolinimą būtina licencijuoti ir griežtai prižiūrėti. Nevaldomas ir neprižiūrimas skolinimas sukelia pasaulines krizes, kaip tai atsitiko 2008 m., kai komerciniai bankai nežabotai dalijo paskolas gyventojams ir verslui. „Nevaldomas ir neprižiūrimas komercinių bankų skolinimas sukėlė pasaulinę finansų krizę, o skolinimas lupikavimo palūkanomis yra dar didesnė problema ir rizika. Potencialiai tai didelė socialinė bomba, nes jei tie žmonės nebūtų refinansuojami, taptų nemokūs“, – mano S.Jakeliūnas.

O mokslinį darbą apie smulkiųjų ir greitųjų kreditų rinką parašęs P. Astromskis, remdamasis savo tyrimais, teigia, kad tokia paslauga vartotojams yra reikalinga ir paklausi, tačiau netinkamai reguliuojama tampa vis labiau neprieinama.

Aiškindamasis, dėl kokių priežasčių žmonės skolinasi, kokių alternatyvų turi, kaip jiems sekasi grąžinti paskolas, ar skolindamiesi jie prasiskolina, mokslininkas apklausė 1700 greitųjų kreditų vartotojų. 800 iš jų sakė, kad kreditai padėjo jiems išspręsti problemas.

„Grietųjų kreditų rinkoje rasite ir gerų, ir blogų pavyzdžių, kaip ir bankiniame ar kredito unijų sektoriuose. Mano tyrimas atskleidė, kad didžioji dalis vartotojų yra patenkinti ir sakė, kad greitoji paskola jiems padėjo išspręsti esamas problemas. Be abejo, viena problema keičiama kita, tai yra įsiskolinimu. Bet įsiskolinimas daugeliu atvejų vartotojui buvo mažesnė problema nei ta, dėl kurios jis skolinosi pinigus“ – sako disertacijos autorius.

P.Astromskio teigimu, greitaisiais kreditais naudojamasi tada, kai pinigų reikia tuojau pat – ištikus finansiniam šokui ir kai nėra kitų alternatyvų. Tyrimas parodė, kad paskolos iš bankų ar kredito unijų kaip alternatyva vartotojams buvo neprieinamos. Didžioji dalis apklaustųjų kaip alternatyvą nurodė kaimynus ir artimuosius, tačiau paklausti, kodėl nesiskolino iš jų, žmonės sakė, kad buvo gėda ir nesmagu prisipažinti apie savo finansines problemas.

Tačiau kas baisiau: gėda ar didžiulė paskolos kaina?

„Žinote, tas greitųjų paskolų procentų skaičiavimas yra didžiulis nesusipratimas. Tiek metinės palūkanų normos, tiek bendrojo vartojimo kredito kainos metinės palūkanų normos yra metiniai rodikliai, preziumuojantys, kad žmogus kreditu naudosis mažiausiai metus. Bet greitųjų kreditų atveju skolinamasi kur kas trumpesniam laikotarpiui. Įskaičiuojant ir tipinius kreditų pratęsimus, didžioji dalis vartotojų juos grąžina po dviejų trijų pratęsimų maždaug per tris mėnesius. Todėl ta formulė, pritaikyta bankams, visiškai netinka greitiesiems kreditams ir neatspindi realybės“, – tikina P. Astromskis.

Jo teigimu, problema ta, kad į greitųjų kreditų sektorių žiūrima kaip į bankinį. Tačiau tai esą visiškai skirtingi produktai. Dabar turime situaciją, kai į vieną lentyną ir pomidorai, ir apelsinai sudėti tik todėl, kad jie apvalūs. Jų negalima dėti į vieną lentyną vien todėl, kad greitųjų kreditų skolinimosi priežastys, terminai, skaičiavimo ir valdymo principai, skolų išieškojimo būdai yra visiškai kitokie. Į banką ar kredito uniją žmogus eina siekdamas kažkokio pagerinimo, naujo daikto, būsto ar mašinos, o į greitųjų kreditų bendroves eina ne su plėtros, o su išgyvenimo strategija.

Mitas yra ir tai, kad greitaisiais kreditais žmonės naudojasi norėdami atostogauti ar pramogauti. Kaip parodė tyrimas, trys didžiosios priežastys – komunaliniai mokesčiai, maistas ir netikėtos išlaidos. „Žmonės taip išsprendžia einamąsias problemas. Turime tai, ką turime: oficialiais Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 60–70 proc. namų ūkių neturi lėšų pakankamam pragyvenimo lygiui užtikrinti ir negalėtų padengti 230 eurų (800 Lt) netikėtų išlaidų“, – sako P.Astromskis.

Tačiau ar spręsdami šias savo kasdienes problemas žmonės nepatenka į dar didesnę bėdą, įsisukus skolų ratui?

P.Astromskis aiškina, kad vidutinė skola yra maždaug 100 eurų ir maždaug per tris mėnesius 90 proc. pasiskolinusių su pratęsimais kreditus grąžina. Kad tai būtų reguliuojama dar griežčiau, mokslininkas disertacijoje siūlo įvesti privalomą įmokų amortizaciją, tai yra reikalavimą kartu su pratęsimo mokesčiu dengti ir dalį pagrindinės skolos.

Viena svarbiausių jo disertacijos išvadų: smulkieji vartojimo kreditai turėtų būti reguliuojami atskiru teisės aktu ir kitaip nei bankinis sektorius, o pats reguliavimas turėtų būti grindžiamas ne emocijomis ir interpretacijomis, kaip yra šiuo metu, o racionaliu skaičiavimu ir moksliniais tyrimais.

„Lietuvos bankui yra pateikta mano disertacija, pasiūlymai, kaip galima būtų sureguliuoti šį sektorių, kad būtų užtikrintas kredito prieinamumas ir skolininko bei kreditorių interesų apsauga. Tačiau jokių diskusijų nėra. Užuot įsigilinus, kodėl vartotojai skolinasi, ar turi kitų alternatyvų, siekiama tik dar labiau riboti arba apskritai uždrausti smulkiuosius vartojimo kreditus. Bet tai nepanaikins poreikio, tik perkels į visiškai nereguliuojamą šešėlį, kuriame galioja jau visai kitos taisyklės“, – teigia P.Astromskis.

Dėl šiuo metu nustatytų apribojimų tenka ilginti skolinimo terminus ir didinti sumas. Todėl žmonėms tenka skolintis daugiau, nei jiems reikia, ir ilgesniam laikotarpiui. Paslauga tampa brangesnė ir neatitinkanti realių poreikių.

Be to, mokslininkas atkreipia dėmesį, kad visas reguliavimas yra sukoncentruotas į paskolų davėjus, visiškai užmirštant pačių paskolų vartotojų atsakomybę. Kreditavimas susideda ne tik iš atsakingo skolinimo, bet ir iš atsakingo skolinimosi. Todėl būtina imtis priemonių, kurios reikalautų vartotojo atsakomybės, teikiant informaciją apie save, ir, žinoma, priverstų prieš imant paskolą susimąstyti, ar iš tiesų jos reikia.

„Dar viena problema – reklama. Greitieji kreditai skirti problemoms spręsti, todėl jų reklamose negalima rodyti, kaip smagu yra skolintis. Nes iš tiesų skola nėra geras dalykas. Todėl, kaip ir dėl rūkalų, turėtų būti įspėjama, kad tai gali pakenkti, ir raginama skolintis atsakingai“, – apie tai, ką reikėtų tobulinti, kalba P.Astromskis.

O štai Lietuvos bankas patvirtina, kad nėra nusiteikęs diskusijoms. „Lietuvos bankas, kaip reguliuotojas, savo poziciją vartojimo kreditų rinkos atžvilgiu yra suformavęs dar 2013 m., parengdamas Vartojimo kredito įstatymo pakeitimo projektą, ir ši pozicija nėra pasikeitusi“, – sako Lietuvos banko Priežiūros tarnybos Finansinių paslaugų ir rinkų priežiūros departamento direktorius Vilius Šapoka.

Pasak jo, reguliavimas bus griežtinamas, nes Lietuvos bankas mano, kad vartotojų interesų apsauga šiuo metu nėra pakankama. Parengtame įstatymo projekte Lietuvos bankas siūlo mažinti bendros vartojimo kredito kainos metinę normą, taip pat nustatyti vadinamąjį atvėsimo laikotarpį, kad vartojimo kredito sutartį norintys sudaryti asmenys negalėtų to padaryti nedelsiant. Jie pirmiausia turėtų pateikti prašymą suteikti kreditą ir tik po kelių dienų galėtų pasirašyti sutartį. Taip būtų siekiama, kad žmogus geriau apsvarstytų visus galimus finansavimo šaltinius (galimybes sutaupyti ar atsisakyti nebūtinų išlaidų) ir pagalvotų prieš apsispręsdamas imti paskolą.

Be to, pastaruoju metu visoje Europoje, taip pat ir Lietuvoje, sparčiai populiarėja vadinamosios internetinės tarpusavio skolinimo platformos (angl. ~peer-to-peer lending~), sudarančios galimybę vartotojams pinigų skolintis tarpusavyje. Lietuvos bankas šią veiklą taip pat siūlo reglamentuoti, kaip ir vartojimo kreditus.

Šiuo metu vartojimo kreditų reguliavimo tobulinimu užsiima Seime sudaryta darbo grupė ir Lietuvos banko atstovai tikisi, kad į jų siūlymus dėl reguliavimo griežtinimo bus atsižvelgta.

Kol kas bendros kalbos su Lietuvos banku nerandančios smulkiųjų vartojimo kreditų įmonės, susivienijusios į asociaciją, pačios stengiasi siekti civilizuotų ir etiškų santykių su savo klientais. Lietuvos smulkiųjų vartojimo kreditų asociacijos prezidentas L.Valickas pripažįsta, kad tenka dėti daug pastangų, bandant atsikratyti įvairių šio verslo atstovams klijuojamų etikečių, ir, žinoma, keistis patiems.

„Asociacija, kuriai šiuo metu priklauso 11 įmonių (iš viso registruotų yra 60, aktyviai rinkoje veikiančių – apie 40), prieš šešerius metus, galima sakyti, šio verslo Lietuvoje ištakose, buvo įkurta, kad vienytų etiškai dirbančias įmones. Vienas pagrindinių mūsų uždavinių – rasti pusiausvyrą  tarp vartotojų ir kredito įmonių interesų“, – sako L.Valickas ir vardija asociacijos iniciatyva atsiradusius vartotojams skirtus projektus:  kredito akademiją, skirtą klientų mokymams, informacinius interneto puslapius ~www.apiekredita.lt~, ~www.skaidruskreditas.lt~.

Maždaug prieš metus įkurtas kreditų arbitražas, sprendžiantis tarp vartotojų ir kredito įmonių kylančias problemas. Asocijuotos įmonės yra įsipareigojusios pripažinti arbitražo sprendimus. Tačiau, pasak L.Valicko, arbitražui kol kas neprireikė susirinkti, nes visi klausimai buvo išnagrinėti ikiarbitražinėje komisijoje. „Tai reiškia, kad įmonės ieško sprendimų ir juos randa, konfliktai būna išsprendžiami“, – pabrėžia L.Valickas.

Į asociacija pernai kreipėsi apie du šimtus žmonių. Didžioji dalis jų buvo tretieji asmenys, kurie teiravosi, ar galėjo įmonės išduoti kreditus jų artimiesiems: vaikams, tėvams, žmonai, vyrui, seseriai ar broliui. Žmonės taip pat prašė tarpininkauti grąžinant kreditus, teiravosi, ar teisingai buvo skaičiuojamos palūkanos, ar laikomasi įstatymų. Buvo ir skundų dėl įstatymo pažeidimų, pavyzdžiui, taikant didesnius mokesčius. Asociacija vartotojams teikia ir nemokamas teisines konsultacijas.

L.Valickas tikina, kad smulkusis vartojimo kreditų sektorius keičiasi pats ir keičiasi jo įvaizdis. Todėl nerimą kelia nuožmus Lietuvos banko siekis dar labiau varžyti verslo įmones ir riboti paslaugų prieinamumą vartotojams.

„Lietuvos bankui įvedus 40 proc. pajamų ir išlaidų taisyklę, apie 70 proc. greitųjų paskolų klientų neteko galimybės skolintis. Kadangi kredito kainą valstybė yra apribojusi, o duomenų bazių, kuriose tikrinamas kliento mokumas („Sodros“, Gyventojų registro tarnybos, Hipotekos), įkainiai yra dideli, kredito davėjas nedidelės paskolos žmogui suteikti nebegali, nes jam neapsimoka. Suteikti 100 eurų (345 Lt)  mėnesiui įmonė gali ne didesne nei 9,5 euro (32,8 Lt) kaina, ir nė centu daugiau, nes yra nustatyta metinė norma. Įmonės už duomenų bazių informaciją moka didžiulius pinigus, o mėnesinės tokio kredito palūkanos sudaro maždaug 8 proc., arba vidutiniškai 96 proc. metinių palūkanų. Žodžiu, 100 eurų kreditas mėnesiui išeina minusinis, todėl įmonės atsisako jį suteikti. Tada žmogus priverstas imti 300 eurų dviem mėnesiams arba naudotis šešėlinio verslo paslaugomis“, – aiškina L.Valickas.

Jo teigimu, šiuo metu smulkiųjų vartojimo kreditų sektoriuje jaučiama stagnacija, rinka nesiplečia, naujų klientų neatsiranda. Dėl didžiulės konkurencijos kreditų kainos mažėja.

Asociacijos duomenimis, visame smulkiųjų vartojimo kreditų, išduotų per ketvirtį, portfelyje yra tik 7 proc. klientų, po 90 dienų vėluojančių grąžinti paskolas. Tačiau skolininkai, kurie bendrauja su kreditoriais, niekuomet nesulaukia antstolio.

Lietuvos antstolių rūmų valdytoja Dovilė Satkauskienė taip pat tvirtina, kad tarp visų antstolių išieškojimų greitųjų kredito įmonių skolininkai sudaro labai maža procentą. „Kol kas tikslių duomenų neturime, tačiau šie skolininkai tikrai sudaro nedidelį procentą. 60–70 proc. visų išieškojimų sudaro skolos valstybei (baudos, žyminiai mokesčiai, nepriemokos), likusi dalis – privačių kreditorių skolos (komunaliniai mokesčiai, pradelsti mokėjimai už telekomunikacines paslaugas, žalų išieškojimas). Tarp jų yra ir nedidelė dalis greitųjų kreditų skolininkų, tačiau didelio tokių bylų antplūdžio antstoliai tikrai nejaučia. Jei kyla problemų, pačios įmonės ieško būdų atgauti pinigus, ir jei žmonės siekia jas išspręsti, apsieinama be antstolių“, – tikina D.Satkauskienė.

Aušra Pocienė

Nors dažnai greitųjų kreditų verslas laikomas aukso kasyklomis, grynasis pelningumas, palyginti su bankais, neatrodo labai įspūdingai.

Bankų grynasis pelningumas (proc.)

2011 m.    58

2012 m.    36

2013 m.    38

Kredito unijų grynasis pelningumas (proc.)

2011 m.    –13

2012 m.    –44

2013 m.    –30

Mažųjų vartojimo kreditų teikėjų grynasis pelningumas (proc.)

2011 m.    24

2012 m.    25

2013 m.    26

Šaltinis: R.Astromskio pateikti duomenys

Visu pajėgumu paleista eurų spausdinimo mašina, išardyta vadinamoji „troika“ ir ne pagal pirmines taisykles veikianti, o į politines aplinkybes reaguojanti monetarinė Europos Sąjunga.

Rima Janužytė

Tokios tikėtinos pasekmės, kurias sukėlė Europos Teisingumo Teismo (ETT) nagrinėta precedento neturinti byla.

ETT generalinis advokatas Cruzas Villalonas pareiškė preliminarią nuomonę byloje, nagrinėjančioje Europos centrinio banko (ECB) dar 2012 m. pasiūlytas, bet nė sykio nepanaudotas priemones euro zonos finansų krizei spręsti. Jo nuomone, ECB vadovo Mario Draghi paskelbta neriboto prasiskolinusių valstybių obligacijų supirkimo programa, dar vadinama OMT (angl. ~Outright Monetary Transactions~), yra teisėta ir iš esmės atitinka ES įstatymus.

Žinoma, generalinio advokato nuomonė dar nereiškia, kad tokia bus ir galutinė teismo išvada, kurią žadama paskelbti vėliausiai po pusmečio, tačiau nuspėti ją jau galima.

Vokietija ryžosi bylinėtis

Nagrinėjamas bylos klausimas – 2012 m. ECB sprendimas supirkinėti į bėdą patekusių euro zonos vyriausybių obligacijas, bet tik tuomet, kai šių jau niekas kitas nebenorės pirkti arba kai konkreti vyriausybė nebeišgalės mokėti palūkanų už naujai išleistas obligacijas ir nebepajėgs savęs kredituoti bei rizikuos defoltu.

Nors Europos sutarties 123 straipsnis draudžia ECB ne tik skolinti valstybei narei, bet ir įsigyti vyriausybių obligacijų (nes tai lygiai taip pat prilygtų valstybės finansavimui), ECB paskelbė, kad tiesiogiai obligacijų ir nepirks – tai darys antrinėje rinkoje, tai yra pirks iš kitos institucijos, kuri tas obligacijas prieš tai įsigijo iš vyriausybės. Atseit ECB taip jau yra daręs ir praeityje, o vienintelė naujovė čia esanti ta, jog OMT schema reikalaus tam tikrų aplinkybių, pavyzdžiui, kad toji vyriausybė, kurios obligacijos išperkamos, privalėtų remtis Europos stabilumo mechanizmu, atitikti jo keliamus reikalavimus, kuriuos suformuluoja vadinamoji „troika“ – Europos Komisija (EK), ECB ir Tarptautinis valiutos fondas (TVF).

Teisinį atspalvį ši priemonė įgavo tuomet, kai grupė Vokietijos akademikų, nepatenkintų 2012 m. ECB pasiūlytomis priemonėmis skolų krizei spręsti, 2013 m. kreipėsi į Vokietijos konstitucinį teismą. Jų nuomone, OMT schema viršijo ECB įgaliojimus, nes šios institucijos paskirtis yra tik monetarinė politika (pavyzdžiui, nustatyti palūkanų normas ar reguliuoti infliaciją), o šiuo atveju tai jau kišimasis į ekonomiką.

Be to, OMT prieštarauja ES sutarčiai, nes leidžia valstybės narės finansavimą, kad ir per antrinę rinką.

Didelio atgarsio ne vien Europoje sulaukusios bylos baigtis reikšminga dėl daugelio priežasčių, ir ne vien pačių akivaizdžiausių, susijusių tik su vadinamuoju eurų spausdinimu bei jo padariniais. Juk tai pirmas kartas, kai Vokietijos konstitucinis teismas kreipėsi į ETT. Kaip pabrėžia Kembridžo universiteto mokslininkė, netrukus pasirodysiančios knygos „The Euro Area Crisis in Constitutional Perspective“ autorė Alicia Hinarejos, bylos baigtis ECB naudai reikštų beveik neišvengiamą konfliktą tarp Europos Teisingumo Teismo ir Vokietijos konstitucinio teismo. O tai gali turėti nenuspėjamą poveikį Europos monetarinei sąjungai.

Be to, byla paliečia ir ECB, kaip nepriklausomo eksperto, vaidmens, ir net šios institucijos teisėtumo klausimą. Galiausiai teismo verdiktas atsakys į klausimą, ar Europos monetarinė sąjunga pasiliks prie pirminio, taisyklėmis apibrėžto kurso, ar bus įteisintas jos evoliucionavimas – iš krizės gimusios naujos monetarinės sąjungos egzistavimas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-03-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Lietuvos privataus ir rizikos kapitalo asociacija mini penkerių metų sukaktį ir ketvirtadienį rengia konferenciją, kurioje pranešimą apie Europos investicijų fondo vaidmenį plėtojant Baltijos šalių privataus ir rizikos kapitalo rinkas skaitys Europos investicijų fondo Šiaurės ir Centrinės bei Rytų Europos regiono vyresnysis vadovas Grahamas Cope’as, o Europos rekonstrukcijos ir plėtros banko patirtį Baltijos šalyse apžvelgs Europos rekonstrukcijos ir plėtros banko biuro Baltijos šalyse vadovas Matti Hyyrynenas.
Lietuvos privataus ir rizikos kapitalo asociacija šiuo metu vienija 16 bendrovių, vykdančių įvairių rūšių rizikos kapitalo veiklą. Tai fondų valdymo bendrovės, konsultacinės įmonės, teisininkai, investuotojus ir verslininkus konsultuojančios viešosios įstaigos.
Pastaruosius penkerius metus Lietuvos rizikos ir privataus kapitalo rinka plėtėsi dėl didėjančių tarptautinių investicijų ir privačių investuotojų susidomėjimo. Pritraukę Europos Sąjungos lėšų per JEREMIE programą Lietuvoje veikiantys rizikos kapitalo fondai jau investavo į 56 įmones, o bendra investuotų lėšų suma siekia 95,3 mln. Lt.
Asociacijos duomenimis, įmonių, į kurias buvo investuota ir kurios rizikos kapitalo fondų investiciniuose portfeliuose yra bent metus, apyvarta nuo investicijų į įmonę pradžios vidutiniškai per metus didėjo 66 proc., o darbuotojų skaičius – 14 proc.

Finansų ministerija pateikė Vyriausybei 2014-2020 metų ES struktūrinių fondų investicijų veiksmų programos projektą. Ministrų kabinetas turi pritarti jo teikimui Europos Komisijai derinti.

Pagal Veiksmų programą, kuri apima Europos regioninės plėtros, Europos socialinio ir Sanglaudos fondų investicijas, 2014-2020 metams Lietuvai skirta 6,709 mlrd. eurų (beveik 23,2 mlrd. litų) ES lėšų.

„Skirta svari suma ne tik leis realizuoti naujas idėjas, bet ir užtikrins jau esamų efektyvių projektų tęstinumą, todėl siekiame kuo skubiau užbaigti visas būtinas procedūras, kad galėtume vykdyti naujojo laikotarpio ES investicijas“,- sako finansų ministras Rimantas Šadžius.

Daugiausiai ES investicijų skiriama tvaraus transporto pagrindinių tinklų infrastruktūros skatinimui – 17,6 proc. (4,1 mlrd. litų, be nacionalinio finansavimo), energijos efektyvumo ir atsinaujinančių energijos išteklių gamybos ir naudojimo skatinimui – 14 proc. (3,3 mlrd. litų), aplinkosaugos ir gamtos išteklių darniam naudojimui ir prisitaikymui prie klimato kaitos – 12,5 proc. (2,9 mlrd. litų), kokybiško užimtumo ir dalyvavimo darbo rinkoje skatinimui – 10,9 proc. (2,5 mlrd. litų), mokslinių tyrimų, eksperimentinės plėtros ir inovacijų skatinimui – 10,1 proc. (2,3 mlrd. litų), smulkaus ir vidutinio verslo skatinimui – 8 proc. (1,8 mlrd. litų).

Veiksmų programa ir Partnerystės sutartis yra programavimo dokumentai, pagal kuriuos Europos Komisija skirs Lietuvai 2014–2020 m. Europos struktūrinių fondų lėšas. Vasario 4 d. Komisijai derinti buvo pateikta Partnerystės sutartis.

Finansų ministerijos duomenimis, pagal pasirašytas sutartis paskirstytos beveik visos Lietuvai skirtos 2007-2013 m. ES struktūrinių fondų lėšos. Pagal išmokėtas šių fondų lėšas Lietuva išlieka pirmaujančiųjų ES valstybių trejetuke.

2007–2013 m. laikotarpiu iš ES struktūrinių fondų Lietuvai skirta daugiau kaip 23 mlrd. litų. Naujausiais duomenimis, projektams finansuoti paskirstyta 99,3 proc. visos sumos.

„Lėšų panaudojimo tempas išlieka stabiliai aukštas, todėl neturime abejonių, kad projektams bus paskirstyta visa Lietuvai skirta ES fondų suma ir iki programavimo laikotarpio pabaigos ji bus efektyviai panaudota“,- sako finansų ministras Rimantas Šadžius.

Šiuo metu Lietuvoje įgyvendinami daugiau kaip 8100 projektų, iš dalies finansuojamų 2007-2013 m. ES struktūrinių fondų lėšomis. Jų bendra vertė – daugiau kaip 30,5 mlrd. litų. Tarp jų 23,2 mlrd. litų – ES lėšos, projektų vykdytojams išmokėta beveik 17,5 mlrd. litų.

Daugiau kaip 4600 projektų, finansuotų 2007–2013 m. ES struktūrinių fondų lėšomis, jau baigti įgyvendinti. Jų vertė siekia beveik 11,1 mlrd. litų.

2013 m. gruodžio 1 d. Europos Komisijos duomenimis Lietuva išlieka pirmaujančiųjų šalių narių trejetuke pagal išmokėtų ES struktūrinių fondų lėšų dalį. Iš visų ES struktūrinių fondų Lietuvai išmokėta 16,9 mlrd. litų, t.y. apie 73 proc. visam 2007-2013 m. laikotarpiui skirtų lėšų.

Kasdien atnaujinamą informaciją apie skirtas ir išmokėtas ES struktūrinių fondų lėšas rasite pagal nuorodą: http://www.esparama.lt/barometras

Kur Lietuva padės 30 mlrd. Lt ES paramos lėšų, skiriamų 2014–2020 m.?

Lietuvos Vyriausybės šią savaitę planuojama tvirtinti Partnerystės sutartis, apibrėžianti Europos struktūrinių ir investavimo fondų paramą 2014–2020 m., ne tik džiugina įspūdingais ES paramos skaičiais, bet ir primena, kad norint užtikrinti ilgalaikį augimą reikės tapti nebe paramą pravalgančiais, o jau ir kuriančiais.
Priminsime, kad praėjusių metų pabaigoje patvirtinus daugiametį Europos Sąjungos 2014–2020 m. laikotarpio biudžetą suskubta džiaugtis: sudėtingose derybose galutinis sprendimas buvo priimtas būtent Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai laikotarpiu. Be to, Lietuvai iš ES biudžeto teks net dešimtadaliu daugiau nei ankstesniu laikotarpiu.
Nepaisant to, šie pasiekimai – tik iššūkių kupino kelio pradžia, mat Lietuvos ekonomikai, ilgalaikiam jos augimo tvarumui ir konkurencingumui šio laikotarpio rezultatai gali būti lemiami.
„ES valstybių narių derybų išskirtinis bruožas tas, kad radus kompromisą kiekviena valstybė narė skelbia apie pasiektą pergalę. Reikia pripažinti, kad rasti konsensusą tarp visų ES sudarančių valstybių narių, o vėliau – tarp jų ir Europos Parlamento kainuoja išties daug laiko ir pastangų, – pabrėžia Lietuvos banko ekspertas Marius Skuodis. – Bet nederėtų akcentuoti nei to, nei gerų lėšų panaudojimo rodiklių, nes tai dar negarantuoja, kad parama pasiekiami iškelti tikslai. Todėl akcentą dėčiau kitur – kaip šie milijardai panaudojami siekiant ilgalaikių šalies tikslų.“

Tikslas – tapti kuriančia, o ne tik vartojančia šalimi

Palyginti su 2007–2013 m., būsimu laikotarpiu didesnį pinigų srautą ketinama nukreipti moksliniams tyrimams ir eksperimentinei plėtrai, kurie, pasak ekspertų, turės didžiausią poveikį BVP ir kitiems esminiams makroekonominiams rodikliams. Tokia finansavimo tendencija tikrai pozityvi, mat šiandieninė statistika nedžiugina: pagal suminį inovatyvumo indeksą Lietuva užima tik 23 vietą tarp ES valstybių narių. Prastus rodiklius lemia maži mokslo komercializavimo mastai ir menkos privačios investicijos į mokslo inovacijas, inovatyvių paslaugų eksportą.
„Natūralu, kad dalis ES paramos bus skiriama regioninei atskirčiai mažinti, o kita – investicijoms, kurios turi kurti didesnį potencialą ateičiai, – komentuoja „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis. – Esminė 2007–2013 m. finansinio laikotarpio problema buvo ta, kad investicijoms skirtos lėšos dažnai buvo nukreipiamos į tas sritis, kurios sukūrė tik trumpalaikį efektą. Dėl to bendrasis vidaus produktas tuo metu, kai buvo investuojama, didėjo, bet ilgalaikės naudos ir konkurencingumo sukurta nebuvo.“
Beje, potencialo nekuriantis lėšų panaudojimas gali būti ne tik neefektyvus, bet ir žalingas. Pasak Laisvosios rinkos instituto eksperto Vytauto Žukausko, tai gali reikšti didesnes biudžeto išlaidas: „Pavyzdžiui, ES lėšos iškraipo konkurenciją, nes paramos negaunančios įmonės konkuruoja su ją gaunančiomis. ES lėšų panaudojimas Lietuvoje yra tarp svarbių priežasčių, lemiančių kainų didėjimą, nes ES parama – vienas šaltinių, didinančių pinigų kiekį. Būtinybė kofinansuoti ES lėšas taip pat gali reikšti didėjantį valstybės išlaidavimą. Valdžia skatinama didinti biudžeto išlaidas ir finansuoti ne pirmo svarbumo projektus vien tam, kad panaudotų ES lėšas. Juk jei projektas būtų pirmo svarbumo, jis ir taip būtų finansuojamas, be ES lėšų.“
Nepaisant gausios paramos, kol kas verslas nėra linkęs naudotis ekspertų patarimais: mokslinių tyrimų ir eksperimentinio potencialo lygis verslo sektoriuje stagnuoja – siekia vos 0,24 proc. BVP. Daugelis verslininkų nėra linkę skatinti inovatyvumo ir šią pareigą palieka valstybei, kurios finansuojama dalis siekia 42,3 proc., kai verslo įmonių lėšomis finansuojama – 28,1 proc. Be to, inovatyvių įmonių skaičius Lietuvoje sudarė 34,5 proc. visų įmonių ir gerokai atsiliko nuo 50 proc. viršijančio ES vidurkio, o Lietuvos aukštųjų technologijų prekių eksportas nuo 2007 m. sumažėjo iki 5,8 proc. Ilgainiui tai gali lemti dideles ekonomines problemas, kurias šiandien užglaisto didelė ES parama.
„Vidutinio išsivystymo šaliai, tokiai kaip Lietuva, kol kas konkuruoti palyginti nesunku paprasčiausiai importuojant naujas technologijas iš jas kuriančių valstybių. Įsivaizduokime ūkininką, kuris nusiperka naujausią kombainą, bet 85 proc. kainos padengiama iš ES fondų. Jam nesunku gyventi ir veikti pelningai, bet ilguoju laikotarpiu vidutinių pajamų šaliai pačiai reikia kurti technologijas ir pradėti jas eksportuoti. Kol kas tokių užuomazgų, deja, labai mažai, o laiko virsti inovacijų ir vertės kūrimo valstybe nebėra daug“, – primena „Swedbank“ analitikas N.Mačiulis.

ES finansavimas ateityje gerokai mažės

Vis dėlto katino dienos jau netrukus baigsis, mat ateityje ES parama Lietuvai gerokai mažės. Nors procesas nebus staigus, jau 2014–2020 m. Lietuvos verslui teks keisti prioritetus.
„Jei per artimiausius septynerius metus nesugebėsime efektyviai panaudoti ES paramos, kuria turėtume didinti konkurencingumą, kelti gyventojų kompetenciją, ateityje kils sunkumų. Nuo 2020 m. Lietuva paramos iš ES gaus jau daug mažiau, nes jos dydis priklauso nuo BVP vienam gyventojui, kuris tuo metu jau bus labai priartėjęs prie ES vidurkio. Kitaip tariant, bus kitų valstybių, kurioms paramos reikės labiau nei Lietuvai“, – aiškina N.Mačiulis.
Eksperto teigimu, dažnai net nesusimąstoma, kad šiandien Lietuva iš ES kasmet atsiriekia po septynis milijardus litų, kurie sudaro iki 5–6 proc. BVP. Nesusimąstoma ir dėl to, kad kasmet vis statant ir perkant už ES pinigus stipriai didėja ir amortizacinės išlaidos. „Kai kuriems jau įgyvendintiems infrastruktūros projektams, pavyzdžiui, nutiestiems keliams ar vandens nuotekų šalinimo įrenginiams, reikės naujų investicijų iš savų lėšų tam, kad jie būtų palaikomi, – sako N.Mačiulis. – Tad reikia žvelgti į ilgesnį laikotarpį, nes ilgainiui Lietuva iš valstybės gavėjos taps valstybe donore. Ir čia kyla esminis klausimas: ar Lietuvos įmonės, viešasis sektorius sugebės funkcionuoti, konkuruoti tarptautinėje erdvėje tuomet, kai toji didelė parama baigsis?“
Jei nesugebės, ateityje Lietuva atsidurs vienoje gretoje su Pietų Europos valstybėmis, kurios investicijas pravalgė ir nesugebėdamos sukurti konkurencingų produktų atsidūrė ekonominėje duobėje.
Kaip teigia M.Skuodis, nori nenori lietuviams teks išmokti užsidirbti: „Pietines šalis galime laikyti geru įrodymu, kad narystė ES ir gaunama finansinė parama negali atstoti protingos politikos ir būtinų reformų. Tad ES parama pirmiausia turėtų būti naudojama siekiant šalies ilgalaikių tikslų. Priešingu atveju kils paramos gavėjų mentaliteto įsitvirtinimo arba dėmesio atitraukimo nuo ES nefinansuojamų sričių grėsmė.“

Trumpalaikes paskolas kalėdinėms dovanoms bei Kalėdų šventimui ima nedaugelis. „Provident Finansai“ atlikta apklausa parodė, kad prieššventiniu laikotarpiu trumpalaikės paskolos imamos būtiniausioms gyvenimo išlaidoms. Apklausoje dalyvavo paskolą norintys gauti žmonės. Apklausą telefonu atliko kompanijos skambučių centro darbuotojai gruodžio 2-15 d.

„Visuomenėje gajus mitas, kad prieš šventes žmonės skolinasi dovanoms ir pramogoms. Tuo tarpu apklausos rezultatai atskleidė, kad tik trečdalis respondentų paskolą norėtų gauti būtent Kalėdų šventei. Likusi respondentų dalis – apie 70 proc. – nurodė visai ne šventines priežastis, –  kalba „Provident Finansai“ marketingo vadovė Dovilė Krinickienė. – Svarbu ir tai, kad tik mažiau nei trečdalis apklaustųjų, norinčių paskolą imti šventėms, šiemet pinigų pritrūko ne pirmą kartą. Tai leidžia daryti prielaidą, kad tendencijos, jog žmonės kasmet skolintųsi šventiniu laikotarpiu pramogoms, nėra.“

Respondentų, kurie nurodė nesiskolinantys Kalėdų šventimui, buvo teiraujamasi apie paskolos paskirtį. Apklausos rezultatai atkleidė, kad prieššventiniu laikotarpiu dažniausiai skolinamasi automobilio remontui, komunaliniams mokesčiams sumokėti bei kitoms neplanuotoms išlaidoms ir problemoms spręsti.

Anot Dovilės Krinickienės,  papildomos išlaidos šaltuoju metų periodu – jokia naujiena, tad jas planuotis reikėtų iš anksto. „Kiekvienas žinome, kad artėjant žiemai turėsime daugiau lėšų skirti automobilio priežiūrai, daugiau mokėsime už šildymą, taip pat reikėtų nepamiršti atsidėti dalį pajamų ir dovanoms. Juk artėjant Kalėdoms kiekvienas norime kuo originaliau nustebinti mylimiausius žmones. Tad susiplanuokime finansus taip, kad galėtume leisti Kalėdas sutikti be didesnių finasinių siurprizų“, – pataria D. Krinickienė.

Apklausoje dalyvavo dėl asmeninės trumpalaikės paskolos besikreipiantys žmonės. Apklausa telefonu, kurią atliko „Provident Finansai“ skambučių centro darbuotojai, vykdyta gruodžio 2-15 dienomis. Apklausoje dalyvavo 282 18 metų ir vyresnio amžiaus Lietuvos gyventojai.

Apie „Provident Finansai“
„Provident Finansai“ priklauso tarptautinei finansų grupei IPF, turinčiai 130 metų veiklos patirtį bei 2,4 mln. klientų visame pasaulyje. „Provident“ vardu grupė veiklą vykdo aštuoniose rinkose: Lenkijoje, Čekijoje, Slovakijoje, Vengrijoje, Meksikoje, Rumunijoje, o nuo 2013 metų – ir Lietuvoje bei Bulgarijoje. IPF akcijos kotiruojamos Londono bei Varšuvos biržose.

Finansų ministerija pasirašė valstybės garantijos sutartį su Europos investicijų banku (EIB) dėl 81,094 mln. eurų (280 mln. litų) banko teikiamos paskolos AB „Klaipėdos nafta“. Lėšos skirtos suskystintų gamtinių dujų (SkGD) terminalo investicijų projektui finansuoti.

Valstybės garantija suteikta, įvykdžius visas sąlygas, nurodytas šiemet liepos mėn. priimtame Seimo nutarime. Europos Komisija lapkričio 20 d. patvirtino, kad minėtam projektui suteikiama valstybės garantija yra su vidaus rinka suderinama valstybės pagalba. Gruodžio 5 d. garantijas administruojančiai Finansų ministerijai pagal pasirašytą sutartį įkeistas ir Hipotekos registre įregistruotas būsimas terminalo turtas.

Trečioji įvykdyta  sąlyga – „Klaipėdos nafta“ į valstybės iždo sąskaitą pervedė 0,1 proc. paskolos dydžio garantinę įmoką.

„Europos investicijų bankas itin palankiomis sąlygomis paskolino terminalo statybai pusę reikalingų lėšų. Tai tik dar kartą patvirtina, kad Lietuvos strateginis objektas laikomas patikima investicija ir yra reikšmingas visai Europos Sąjungai“,- sako finansų ministras Rimantas Šadžius.

EIB ir “Klaipėdos naftos” paskolos sutartis, pagal kurią 20 metų suteikiama iki 87 mln. eurų (300 mln. litų) paskola, pasirašyta šiemet liepą, o visa valstybės garantijos teikimo procedūra užtruko bemaž metus.

Dar šiemet „Klaipėdos nafta“ turi galimybę pasiskolinti iš EIB iki 81 mln. eurų (280 mln. litų). O iš viso pagal sutartį su EIB bendrovė galės skolintis iki 87 mln. eurų (300 mln. litų).

Planuojama, kad visos investicijos į SkGD infrastruktūrą, draudimui ir kitoms išlaidoms padengti sieks apie 450 mln. litų. Nuo 2014 m. taip pat turi būti pateikta 150 mln. litų vertės banko garantija laivo nuomos sutarčiai užtikrinti.

Artėjant galutiniam terminui, iki kurio gyventojai turi apsispręsti dėl senatvės pensijos kaupimo, fiksuojamas pensijų sistemos dalyvių, pasirenkančių galimybę papildomai kaupti senatvei savo lėšomis, suaktyvėjimas.

Vien per pirmąsias lapkričio savaites šį būdą pasirinko daugiau nei 30 tūkst. pensijų sistemos dalyvių, tiek pat, kiek per visą spalio mėnesį.
Nuo balandžio mėn., kuomet buvo suteikta galimybė rinktis papildomo kaupimo galimybę, ją pasirinko jau daugiau nei 319,4 tūkst. žmonių (28,8 proc. visų pensijų sistemos dalyvių). Iki šių metų pradžios galiojusias kaupimo senatvei sąlygas (2,5 proc. pervedimai iš Sodros į pensijų kaupimo bendrovę) iki šiol pasiliko – 774 tūkst. (69,9 proc.) pensijų sistemos dalyvių, tuo tarpu stabdyti įmokas į pensijų fondus iki šios dienos pasirinko vos 14,5 tūkst. (mažiau nei 1,3 proc.) visų pensijų sistemos dalyvių.
Per trečiąjį metų ketvirtį papildomą kaupimą pasirinko daugiau nei 106 tūkst. gyventojų, tuo tarpu per pirmąsias 18 lapkričio mėn. dienų – dar 30 tūkst.
Pasak  specializuotos pensijų kaupimo bendrovės „MP Pension Funds Baltic“ vadovo Ramūno Stankevičiaus, tikėtinas paskutinių dienų pasirinkimo bumas.
„Per trečiąjį metų ketvirtį mūsų klientų skaičius augo turbūt greičiausiai per visą mūsų veiklos Lietuvoje laikotarpį.  Žmonės nori spėti pasirinkti jiems labiausiai tinkantį pensijų kaupimo variantą, o apsisprendimui laiko lieka vis mažiau, todėl tikėtina, kad likusias nepilnas dvi savaites žmonės bus aktyvūs  tiek rinkdamiesi kaupimo variantą, tiek ir kaupimo bendrovę“, – sako R.Stankevičius.
Lietuvos banko duomenimis, per trečiąjį metų ketvirtį pradėti kaupti pensijų fonduose pasirinko daugiau nei 13,5 tūkst. naujų dalyvių, beveik 10 kartų daugiau, lyginant su tuo pačiu laikotarpiu 2012 m., kuomet kaupti pensijų fonduose pradėjo vos 1,4 tūkst. naujų dalyvių.
„Tai akivaizdus pavyzdys, kaip žmonės elgiasi, kuomet atsiranda daugiau aiškumo. Dėl politinių peripetijų dalis gyventojų jau buvo praradę pasitikėjimą pensijų kaupimo sistema, tačiau atsiradus daugiau nuoseklumo, žmonių preferencijos tapo aiškios“, – sako „MP Pension Funds Baltic“ vadovas.
Dažniausiai,  LB duomenimis, trečiąjį 2013 m. ketvirtį nauji pensijų sistemos dalyviai rinkosi „Swedbank“ (36,8 proc.), „Aviva Lietuva“ (24,5 proc.) ir „MP Pension Funds Baltic“ (14,1 proc.) bendroves.
„Esame dėkingi klientams už išreikštą pasitikėjimą ir darbuotojams už profesionalų darbą“, – teigia R. Stankevičius, -  „lyginant su 2012 m. „MP Pension Funds Baltic“ pasirinkusių gyventojų skaičius išaugo daugiau nei 2,5 karto“.
Per trečią šių metų ketvirtį suaktyvėjo ir migracija tarp pensijų fondų. Beveik 10,4 tūkst. žmonių nusprendė pakeisti kaupimo bendrovę, t.y. 29 proc. daugiau nei tuo pat laikotarpiu 2012 m. Tarp migruojančių pensijų sistemos dalyvių „MP Pension Funds Baltic“ lieka populiariausiu pasirinkimu. Šią bendrovę rinkosi beveik 25 proc. visų pakeisti bendrovę nusprendusių žmonių (2,4 tūkst.). Bendras šiai bendrovei tenkančių migruojančių pensijų sistemos dalyvių prieaugis (saldo) minėtą laikotarpį siekė beveik 2 tūkst. Teigiamą migruojančių pensijų kaupimo sistemos dalyvių prieaugį taip pat išlaikė „Aviva Lietuva“ , „DNB investicijų valdymas“ ir „Danske Capital investicijų valdymas“ pensijų fondai.
„Pensijų kaupimo bendrovę keičiantys gyventojai paprastai yra gerai susipažinę su įvairiais variantais ir gerai išanalizavę visas alternatyvas, todėl šių pensijų sistemos dalyvių pasitikėjimą laikome dideliu mūsų bendrovės įvertinimu“, – teigia R. Stankevičius.
Pasak „MP Pension Funds Baltic“ vadovo, šių bei naujai į pensijų kaupimo sistemą atėjusių gyventojų pasirinkimą dažnai lemia ne tik pensijų fondų demonstruojami rezultatai, bet ir galimybė prireikus sulaukti profesionalių konsultacijų bei gauti visapusišką informaciją.
Statistika rodo, kad nauji pensijų fondų dalyviai linkę rinktis rizikingesnius, tačiau didesnę grąžą per ilgesnį laikotarpį uždirbančius pensijų fondus – akcijų ir vidutinės akcijų dalies pensijų fondus trečiąjį šių metų ketvirtį rinkosi daugiau nei du trečdaliai naujų pensijų fondų dalyvių.
Pasirinkti pensijų kaupimo būdą to dar nepadarę gyventojai gali iki lapkričio 30 d.

Daugiau informacijos apie migraciją tarp pensijų fondų bendrovių 2013 metų III ketvirtį:
PBK    Atėjo iš kitos PBK    Išėjo į kitą PBK
Bendras prieaugis
(Saldo)
MP PF BALTIC    2430    -492    1938
AVIVA LIETUVA    2541    -1233    1308
CITADELE IV    0    -23    -23
SEB IV    958    -2720    -1762
FINASTA AM    231    -642    -411
DNB IV    1554    -611    943
DANSKE CIV    352    -161    191
SWEDBANK IV    2016    -4064    -2048
ERGO LIFE    312    -448    -136

Vidurio ir Rytų Europos šalių (VRE) komerciniai bankai nerodo entuziazmo daugiau skolinti nekilnojamojo turto (NT) projektų plėtrai. NT projektus palankiausia finansuoti Čekijoje, Slovakijoje ir Lenkijoje, o Baltijos šalys ketvirtus metus iš eilės lieka sąrašo pabaigoje.

Tokius rezultatus parodė pasaulinio audito, mokesčių ir konsultacijų įmonių tinklo KPMG atliktas VRE šalių bankų tyrimas „KPMG NT rinkos barometras 2013“, kuriame buvo apklausti daugiau nei 40-ies bankų vadovai iš Baltijos šalių, Bulgarijos, Čekijos, Lenkijos, Serbijos, Slovakijos, Slovėnijos, Rumunijos ir Vengrijos.

Atsižvelgiant į bankų pateiktus atsakymus bei statistinius duomenis, VRE regiono šalys buvo įvertintos pagal palankumą finansuoti NT projektus. Trečius metus iš eilės šiame reitinge pirmauja Čekija, tačiau nedaug nuo jos atsilieka Slovakija ir Lenkija. Baltijos šalys jau ketvirtus metus reitinge užima priešpaskutinę poziciją – 2013-aisiais prastesnė padėtis finansuoti NT projektus buvo tik Slovėnijoje.

Palankumo finansuoti nekilnojamojo turto projektus indeksas
Bendra pozicija    2010    2011    2012    2013
1    Lenkija     Čekija     Čekija    Čekija
2    Čekija    Lenkija     Lenkija     Slovakija
3    Slovakija    Slovakija    Bulgarija    Lenkija
4    Vengrija     Rumunija     Rumunija     Rumunija
5    Bulgarija     Serbija    Vengrija    Bulgarija
6    Baltijos šalys    Vengrija    Slovėnija    Serbija
7    Rumunija     Bulgarija     Baltijos šalys    Vengrija
8         Slovėnija         Baltijos šalys
9         Baltijos šalys          Slovėnija

„Tyrimas atskleidė, kad Baltijos šalių bankai NT projektus iki šiol finansavo atsargiau nei kitų regiono šalių bankai, tačiau pastebėta, kad per ateinančius 12–18 mėn. Baltijos šalių bankai ketina gerokai padidinti NT paskolų portfelius. Tą lėmė šiek tiek atsigaunanti NT rinka Lietuvoje, taip pat gerėjančios makroekonominės sąlygos Lietuvoje“, – pastebi „KPMG Baltics“ partneris Rokas Kasperavičius.

Prognozuojant NT paskolų portfelių augimą per ateinančius 12–18 mėn., Baltijos šalių bankai buvo optimistiškiausiai nusiteikę. Didinti NT paskolų portfelius taip pat planuoja Čekijos bankai, o kitų regiono šalių bankai augimo neprognozuoja arba planuoja paskolų apimties mažėjimą (Vengrija, Lenkija, Bulgarija).

Paprašyti įvertinti pagrindines priežastis, kurios lems NT projektų finansavimo tendencijas, bankai labiausiai pabrėžė makroekonominę situaciją savo šalyse, kapitalo ir aktyvių investuotojų trūkumą bei bendrą Europos makroekonominę padėtį.

KPMG vykdoma VRE šalių bankų apklausa parodė, kad investicijos į NT projektus pasiekė 4,5 mlrd. JAV dolerių ir buvo 60 proc. didesnės nei pernai tuo pačiu metu. Tyrimo rezultatai atskleidė, kad nors ateityje regione tikimasi didėjančio skolinimo NT projektams, šios rinkos situacija vis dar neaiški.

„KPMG NT rinkos barometras 2013“ taip pat parodė, kad VRE šalių bankai labiausiai linkę investuoti į biurų pastatus, taip pat į pramonės ir mažmeninės prekybos objektus. Baltijos šalių bankai pirmenybę teikia pramonės objektams finansuoti, o mažiausiai linkę finansuoti būsto projektus.