Kadenciją baigianti finansų ministrė Ingrida Šimonytė būsimai Vyriausybei žada palikti ne “rožinį” biudžeto projektą ir siūlo valstybės finansų srityje vadovautis logika, o ne anekdotais. Taigi, pokalbis su ministre.

VEIDAS: Kodėl Konvergencijos programoje žadėtą 2 proc. viešųjų finansų deficito 2013 m. rodiklį kilstelėjote iki 2,5 proc.?
I.Š.: Konvergencijos programa rengiama remiantis pavasario makroekonominėmis projekcijomis. Dėl antrąjį pusmetį suprastėjusių verslo lūkesčių ir išliekančio neapibrėžtumo euro zonoje rudenį sumažinta kitų metų BVP augimo prognozė, tikimasi mažesnio mokestinių pajamų prieaugio, todėl Finansų ministerija siūlo siekti nuosaikesnės deficito užduoties – iki 2,5 proc. BVP, apie 2,8 mlrd. Lt. Bet norėčiau pabrėžti: ji „pakuklinta“ ne todėl, kad Vyriausybė ketina siūlyti išleisti daugiau, nei anksčiau planavo, – išlaidų augimą riboja Fiskalinės drausmės įstatymas, tad jos negalės didėti daugiau nei 1,2 proc. šiųmetinių (be ES paramos), tai yra apie 220 mln. Lt. Didesnį deficitą lemia mažesnės pajamos. Laikantis ankstesnio tikslo, 2 proc. BVP, tektų papildomai maždaug 0,5 mlrd. Lt mažinti ir taip nuolat stipriai mažintas viešojo sektoriaus išlaidas ir/arba didinti mokesčius.
Žinoma, yra ir trečias kelias – priplanuoti pajamų remiantis pernelyg optimistinėmis prognozėmis ir palikti tokį „rožinį“ biudžetą kitai Vyriausybei, kaip buvo 2008-aisiais. Nė vienas iš šių variantų, mano nuomone, nėra tinkamas.
2,5 proc. BVP deficitas yra mažiau nei Mastrichto riba, mažiau nei šįmet, jis mažinamas laikantis Stabilumo ir augimo pakto reikalavimų, todėl užtikrintų patikimą kelią subalansuotų finansų link. 2014–2015 m., kai augimas turėtų paspartėti, deficitas galėtų mažėti taip, kaip buvo projektuota anksčiau, – po 1 proc. per metus.
VEIDAS: Ar tebeplanuojate, kad nacionalinis biudžetas 2013 m. jau bus perteklinis?
I.Š.: Mokesčių įplaukų prognozė nuosaikesnė, nei atrodė pavasarį, tad to nepavyks pasiekti, net išlaidoms beveik nedidėjant. Tačiau noriu pabrėžti, kad ir šių metų patvirtintas valstybės biudžeto deficitas siekia tik 0,6 proc. BVP ir kitąmet tesieks kelias dešimtąsias procento. Nacionalinio biudžeto deficito „liūto dalis” pastaruoju metu buvo, yra ir bus „Sodros“ deficitas, nors ir jis pakankamai sparčiai mažėja.
VEIDAS: Ar realios Finansų ministerijos prognozės, kad 2015 m. viešieji finansai bus subalansuoti?
I.Š: Patikslintos deficito užduotys šiuo metu atrodo taip: 2013 m. – ne daugiau kaip 2,5 proc., 2014 m. – ne daugiau kaip 1,5 proc., 2015 m. – ne daugiau kaip 0,5 proc., kas iš esmės reiškia subalansuotus finansus. Viešųjų finansų deficitas iš esmės lygu „Sodros“ deficitas, o 2015 m. jis turėtų būti labai nedidelis ir siekti kelis šimtus milijonų litų (šiais metais siekia apie 1,9 mlrd. Lt).
Tačiau šios prognozės realumą patvirtinti dar turės tolesnė ūkio plėtra 2013–2015 m. Žinoma, korekcijų gali padaryti ir politikai, priimdami įvairius sprendimus, kurie didina deficitą. Jeigu deficitas bus mažinamas, kaip planuota, skolai aptarnauti atidedamos išlaidos turėtų šiek tiek mažėti jau 2014-aisiais, o vėliau mažėtų gana sparčiai.
VEIDAS: Kiek 2013 m. valstybei reikės skolintis ir kokia naujos skolos dalis bus skirta ankstesnėms skoloms grąžinti?
I.Š.: Pagal dabar projektuojamus skaičius, kitąmet turėtų būti skolinamasi apie 7,5 mlrd. Lt, iš jų 6,7 mlrd. Lt – skolai grąžinti. Mažinant refinansavimo riziką dalis kitų metų pradžioje reikalingų lėšų skolai grąžinti jau pasiskolinta šį rugsėjį. Nuo 2012 m. skolinimosi struktūra visiškai pasikeitė, palyginti su 2009–2010 m.: didžiąją dalį skolinimosi poreikio sudaro refinansavimas, o ne deficito finansavimas, taip bus ir kitąmet. Beje, priešingai, nei bandoma aiškinti, visą būsimą kadenciją didžiąją refinansavimo dalį sudarys ne šios Vyriausybės kadencijos metu sukaupta skola: šįmet, kitąmet ir 2016 m. išperkamos  2002–2006 m. išleistos emisijos (po 1 mlrd. eurų kiekviena).
VEIDAS: Kurie partijų rinkimų programų siūlymai, jūsų manymu, finansiniu požiūriu nerealūs ar didintų valstybės skolą?
I.Š.: Siūlymų, kurie prasilenkia su valstybės galimybėmis ir reikštų tik skolos didinimą, pakankamai. Tačiau baisiau yra tai, kad tose pačiose programose, tik kitame puslapyje, šventai prisiekiama fiskalinei drausmei arba keikiamas skolos augimas. Tokia vidinė šizofrenija yra dar baisiau už didelius pažadus, žinoma, jeigu tik atvirai pasakoma, kieno sąskaita tas pažadas būtų įgyvendinamas.
VEIDAS: Ką reikštų valstybės biudžetui pakelti minimalų atlyginimą, kaip žada kai kurios partijos?
I.Š.: Kadangi dirbančiųjų privačiame sektoriuje yra daugiau nei viešajame, ir, atitinkamai, daugiau dirbančiųjų už minimalią algą, vertinant aritmetiškai minimalios algos kėlimo poveikis viešiesiems finansams būtų teigiamas: nors valstybės biudžeto išlaidos didėtų, tačiau didėtų ir „Sodros“ pajamos, nes jos būtų gaunamos iš gerokai didesnio skaičiaus dirbančiųjų, palyginti su tais, kuriems reikėtų padidinti atlyginimą iš biudžeto.
Žmonės, kurie Finansų ministerijai mėgsta klijuoti su skaičiavimu „be fantazijos“ susijusias menkinančias etiketes, turėtų galvą nusilaužti bemąstydami, kodėl nepuolame pritarti minimalios algos didinimui. Teko girdėti, kaip vienos partijos, siūlančios ją kone dvigubinti, politikai visai rimtai dėstė, kad lėšų tam galima „paimti“ iš papildomų pajamų, kurias biudžetas gaus… iš didesnės minimalios algos. Tai primena anekdotą apie Rabinovičių ir spintutę, iš kurios jis imdavo pinigus: juos ten padėdavo žmona Sara, gavusi iš paties Rabinovičiaus.
Net stebiuosi, kodėl siūloma taip kukliai didinti minimalią algą – juk galima patį merą Artūrą Zuoką apšauti: įsivaizduokite, koks būtų biudžetų „uždarbis“, jeigu ne vidutinis, o minimalus darbo užmokestis būtų 6 tūkst. Lt, kaip kokiam Liuksemburge! Bet minimali alga nėra biudžetinis ar fiskalinis klausimas – taip, ženklaus jos kaitaliojimo metų viduryje reikia vengti, nes institucijos gali tiesiog neturėti lėšų didesnei algai mokėti, todėl reikėtų tikslinti biudžetus. Bet tai tėra procedūrinis apsunkinimas. Minimalus atlyginimas daug labiau susijęs su ekonominėmis proporcijomis nei su biudžetu – minimalus atlyginimas negali tapti vidutinis.
Negaliu nepritarti Gitanui Nausėdai, kad teiginiai apie minimalios algos dvigubą šuolį ir nulinį nedarbą tuo pačiu metu apskritai nepataiko į jokį mūsų ekonomikos kontekstą. Nebent ketinama grįžti į planinę ekonomiką, kai „visi dirba“, tačiau tik už minimalią algą.
VEIDAS: Ar pateikdama biudžeto projektą ši Vyriausybė siūlys TS-LKD rinkimų programoje numatytus neapmokestinamojo minimumo didinimo, automobilių, turto mokesčių, kai kurių lengvatų sumažinimo projektus?
I.Š.: Jokių esminių mokesčių pakeitimų ši Vyriausybė nebesiūlys, nes tai neturi jokios prasmės esamame politinio ciklo etape. Tai, kas surašyta partijų programose, pateikta rinkėjų teismui. Tos politinės jėgos, kurios formuos Vyriausybę, pagal savo partijų programas parengs Vyriausybės programą ir imsis ją įgyvendinti. Jokios skubos dėl mokesčių įstatymų keitimo nėra – ne 2008-ieji, kai grėsė dviženklio deficito vėzdas.
Tikiuosi, būsima Vyriausybė nusibraižys logišką ir nuoseklų mokesčių sistemos pakeitimų planą, o ne vien nusmaigstys programą viliojančiais mokesčių mažinimais ir lengvatomis, pažadais didinti finansavimą visoms įmanomoms sritims ir „nepraskolinti Lietuvos“.
VEIDAS: Ką laikote šios Vyriausybės sėkmėmis ir nesėkmėmis finansų politikos srityje?
I.Š.: To paties dalyko vertinimai labai skiriasi, nes skiriasi ir vertintojų įsitikinimai, ir žinios. Štai viena politikė smerkdama teigė, kad 50 mlrd. Lt skolos yra konservatorių „nuopelnas“. Man gaila, kad žmogus, pretenduojantis į Seimą, nežino, nei kad tas skaičius neteisingas, nei kad skaičius reikia suprasti. Tokie kalbėtojai vargiai žino skolos ištakas ir turbūt yra įsitikinę, kad didžioji dalis išlaidų skiriama valdininkams ir kariuomenei. Jeigu paklaustum, kuo skiriasi Lietuva nuo Estijos, galbūt ir žinotų, kad pastaroji beveik neturi skolos, bet turbūt nežinotų, kad Estijos ūkis 2008–2009 m. krito net daugiau nei Lietuvos vieninteliais „minusiniais“ 2009-aisiais ir tai įvyko be jokio Kubiliaus ar vadinamosios naktinės mokesčių reformos, o Estijos vyriausybė irgi mažino išlaidas ir didino mokesčius, tik darė tai laiku, mat ant nosies nekabojo rinkimai.
Manau, šios Vyriausybės darbą lengviau įvertinti per tai, ko neįvyko. Nebuvo devalvuotas litas (dabar atrodo, kad tai niekada negrėsė? Siūlau pavartyti 2008–2009 m. statistiką ir spaudą). Nebuvo chaotiško biudžeto subalansavimo, dėl kurio būtų sumažinta piliečių gerovė dar trečdaliu labiau, nei jį teko sumažinti, ir tai daugiausia mažinant neseniai padidintas išlaidas. Nebuvo chaotiško „tampymosi“ dėl sprendimų, kai vieną dieną kreditoriams ar investuotojams pažadama kažką daryti, o kitą pažadai atšaukiami, nes reitingai brangesni už ilgalaikius dalykus.
Skolos didėjimo buvo galima išvengti, tačiau tą reikėjo daryti ne krizei smogus, o iki jos, vis dėlto pakeisti praeities negalėtų jokia Vyriausybė. Todėl šios Vyriausybės nuopelnas – kad skola maksimaliai pasieks TIK maždaug 40 proc. BVP. Jei būtume krizės įkarštyje klausę patarimų „skatinti ūkį“ dar didesne skola, šiandien liūdėtume kaip Slovėnija, kuriai toks ūkio paskatinimas tapo menku kompresu, bet didesne skola, o šalis vėl grįžo į recesiją, ir dar su šlubuojančiais bankais, beje, valstybiniais, apie kuriuos svajoja kai kurie mūsų politikai.
15-oji Vyriausybė neišvengė nebūtinų sprendimų, tačiau nevengė būtinų ir turėjo labai mažai laiko išaiškinti žmonėms, kodėl „Lehman Brothers“ iš esmės keičia jų gyvenimą, nors ir yra labai toli. Manau, dar ilgai bus diskutuojama, ar reikėjo skolintis iš TVF, tačiau iš TVF paprastai skolinamasi tada, kai niekas šaliai nebeskolina. Taip buvo 2008 m. antrąjį pusmetį, todėl penkioliktajai Vyriausybei buvo palikta šūsnis neapmokėtų sąskaitų. Tačiau dar 2008-ųjų pačioje gruodžio pradžioje laikinasis premjeras Gediminas Kirkilas teigė, kad skolintis iš TVF nėra jokio reikalo.
Tai, kad viešųjų finansų deficitas nuo potencialaus dviženklio sumažėjo iki Mastrichto kriterijaus, o rizikos priedai (palyginti su Vokietijos skolinimosi kaina) – nuo rekordinių 980 bazinių punktų iki 220, taigi analogiškai atpigo skolinimasis, ir tai, kad Lietuvai skolino per visą šios Vyriausybės kadenciją, yra nemažas laimėjimas, net jeigu kalbame apie tokį nemalonų dalyką, kaip skola.