2013 Rugpjūčio 27

Ingrida Šimonytė

“Menkas žmonių finansinis raštingumas – labai didelė Lietuvos problema“

veidas.lt

Lietuvos banko (LB) valdybos pirmininko pavaduotoja, buvusi finansų ministrė Ingrida Šimonytė tvirtina, kad Lietuvoje dar teks daug nuveikti, kol gyventojai išmoks pamatuoti savo galimybes ir neprisiimti kvailų finansinių įsipareigojimų, pavyzdžiui, už 50–100 proc. palūkanų pasiimti greitąjį kreditą išmaniajam telefonui įsigyti.
Apie tai, kodėl būtent menkas žmonių finansinis raštingumas šiandien yra didžiulė šalies problema, kokių galima matyti kredito įstaigų veiklos tendencijų ir kada pagaliau atsigaus skolinimas šalies viduje, – “Veido” interviu su I.Šimonyte.

VEIDAS: Ekonomistai apskaičiavo, kad greitųjų kreditų bendrovėms klientai pernai turėjo sumokėti net 228 mln. Lt palūkanų, – tai daugiau nei visas paskolų portfelis. Ši iliustratyvi detalė atskleidžia greitųjų kreditų rinkos dalyvius kaip lupikautojus. O kaip šį verslą traktuoja LB?
I.Š.: Žiūrint iš LB pozicijos tai visiškai kitokia problematika nei kredito įstaigų. Kredito įstaigų veikla grindžiama pasitikėjimu tarp indėlininkų, bankų ar kredito unijų ir skolininkų. Jei ši sistema neveikia tinkamai, kažkas patiria nuostolių, ir tas kažkas, deja, dažniausiai būna mokesčių mokėtojai. Prižiūrint tokį verslą svarbiausia yra išvengti įstaigos ar visos sistemos nesėkmės.
O greitųjų kreditų bendrovės visiškai kitokios – jos iš esmės rizikuoja savo akcininkų pinigais. Tai nėra institucijos, kurios priima indėlininkų pinigus, tad rizika mokesčių mokėtojams nekyla. Tačiau čia yra kitas aspektas – brangūs pinigai, ir dažnas vartotojas naudojasi šitais pinigais nesuprasdamas, kad jie brangūs. LB, kaip priežiūros institucijai, kalbant apie santykį su šituo verslu, svarbūs keli dalykai: kad vartotojas suprastų, kas jam siūloma, kokiomis sąlygomis jis perka šitą paslaugą ir kad šita paslauga yra labai brangi.
Galbūt yra kraštutinių atvejų, kada reikia pasiskolinti labai nedidelę sumą, ir supranti, kad už tą nedidelę sumą gali tekti sumokėti brangiau, negu skolinantis ilgesniam laikui iš kredito įstaigų, kur daugiau procedūrų, reikės ilgiau laukti, bet svarbu suprasti, kokios šito sprendimo pasekmės. Iš esmės LB užduotis, viena vertus, yra didinti vartotojų finansinį raštingumą, kita vertus, užkirsti kelią pačių bendrovių nesąžiningiems veiksmams – nesąžiningai reklamai, informacijos neatskleidimui, visų pasekmių nepaaiškinimui žmonėms, kurie galiausiai nusprendžia skolintis iš tos bendrovės.
VEIDAS: Kaip, jūsų įsivaizdavimu, ateityje turėtų funkcionuoti šis verslas, kuris šiandien gali taikyti iki 200 proc. palūkanų normą? Šiemet prasidėjo tam tikri greitųjų kreditų bendrovių veiklos griežtinimai, tad kokių pokyčių tai davė ir kokių dar saugiklių ketinama imtis ateityje?
I.Š.: Kokių pokyčių davė dabartinis griežtinimas – atsakingo skolinimo nuostatų taikymas, kol kas anksti pasakyti, nes praėjo per mažai laiko. Iš tikrųjų pasaulyje egzistuoja šitas verslas – jis nėra nelegalus ar kažkokiu būdu draudžiamas. Iš esmės ir tos palūkanos kitose šalyse kartais būna gerokai egzotiškesnės nei 200 proc.
Kita vertus, akivaizdu, jog reikės padaryti dar daug darbo, kad žmonės neprisiimtų kvailų finansinių įsipareigojimų. Man ir pačiai teko susidurti su tokiais atvejais, kai žmonės, paklausti, kam paėmė greitąjį kreditą, pamini ir išmaniuosius telefonus, ir visokias kitokias kvailybes. Jei neturi finansinio pajėgumo tokiam daiktui įsigyti, skolintis už 100 proc. ar 50 proc. palūkanų tokiam pirkiniui yra visiškai kvaila, ir reikėtų, kad žmonės tai suprastų.
Reikia stengtis formuoti žmonių finansinį raštingumą, ir tai turi prasidėti nuo labai jauno amžiaus. Gaila, bet dar labai daug vaikų mano, kad tėvai pinigus traukia nežinia iš kur, ir dar labai daug mokesčių mokėtojų mano, kad ir valdžia traukia pinigus nežinia iš kur. Iš tiesų taip nėra, ir greiti pinigai kainuoja labai brangiai. Iš savo asmeninės praktikos pasakysiu, kad menkas žmonių finansinis raštingumas – labai didelė Lietuvos problema. Ir tai yra problema tiek žmonėms priimant sau svarbius sprendimus, tiek valstybei priimant svarbius sprendimus bei bandant žmonėms paaiškinti tų sprendimų esmę.
Galima kalbėti ir apie veiklos reguliavimo griežtinimą – bus kokių nors iniciatyvų teisės aktų srityje, bet negalima priimti tokio teisės akto, kuris reikštų, kad iš esmės nėra šito verslo. Tada paprasčiau būtų jį uždrausti, kaip kažkada buvo uždrausti azartiniai lošimai. Reikia visada rasti balansą tarp to, kas yra protinga, ir to, ką būtina daryti. Tačiau, be jokios abejonės, veiklos reguliavimo griežtinimas yra Seimo prerogatyva, nes tai darytina tik įstatymais.
Taip pat yra iniciatyvų dėl palūkanų lubų – kad jas reikėtų mažinti, bet negaliu pasakyti, jog yra kažkokia protinga riba, kuri galėtų būti nustatyta kaip duotybė, ir visi sutiktų, kad tai protinga riba. Visada tos palūkanų normos atrodys gana didelės, ypač jei lyginsime su tradiciniu kreditavimu iš komercinių bankų.
VEIDAS: Problema dėl greitųjų kreditų išryškėjo jau prieš keletą metų. Kodėl LB vėluoja to imtis? Ši problema sprendžiama tada, kai rinka jau smarkiai išaugusi ir joje veikia apie 40 bendrovių.
I.Š.: Galbūt jūs nelabai sekėte, kiek LB atsakomybės buvo šitoje srityje. LB iki priežiūros reformos buvo atsakingas už kredito įstaigų – komercinių bankų ir kredito unijų veiklos priežiūrą. Kitus finansų rinkos segmentus prižiūrėjo kitos institucijos – Draudimo priežiūros komisija, Vertybinių popierių komisija, vartotojų teisių institucijos. Tik nuo 2012 m. visos priežiūros institucijos buvo sujungtos ir priežiūra sukoncentruota LB rankose. Tuo metu LB, be kita ko, buvo pavesta ir vartotojų interesų gynimo funkcija, kuri anksčiau priklausė Vartotojų teisių apsaugos tarnybai ir kuri daugiausiai su greitųjų kreditų problematika ir dirbo.
LB funkcijos šitoje srityje yra gana naujos ir, mano supratimu, per tą laiką padaryta tikrai nemažai: daug praktinio darbo, priimti atsakingo skolinimo nuostatai, pasiūlyta teisinių iniciatyvų, kurias galiausiai turi patvirtinti Seimas.
VEIDAS: Šiais metais sugriežtinta kredito unijų veikla. Kokių rezultatų tai davė? Ar ketinama imtis daugiau priemonių, reguliuojant jų veiklą?
I.Š.: Pokyčių pastebėjome. Naujausioje apžvalgoje konstatuota keletas dalykų – matyti sulėtėjęs indėlių antplūdis į kredito unijas ir kreditavimo mastas. Unijoms įsigaliojo maksimalios paskolos normatyvas, toms unijoms, kurios arba labai sparčiai auga, arba turi labai didelius paskolinius įsipareigojimus su susijusiais asmenimis, taikomi griežtesni kapitalo apribojimai, o toms, kurios greičiau auga – griežtesni likvidumo apribojimai.
Akivaizdu, kad tie griežtesni apribojimai patys savaime mažina plėtros procesą, ir negaliu pasakyti, kad tai blogai. Turint mintyje, kad kredito unija, kaip institucija, turėtų būti neblogai tarpusavyje pažįstamų ar kažkokiais bendrais interesais ir tarpusavio pasitikėjimu susijusių narių junginys, kurio užduotis – vienų narių turimą laikinai laisvą likvidumą tiesiog paskolinti kitų narių esamiems poreikiams tenkinti, akivaizdu, jog nuo to modelio buvo ganėtinai nutolta. Gal išskyrus provinciją, kur ta taisyklė daugiau mažiau galioja iki šiol.
Didžiosiose kredito unijose tarpusavio pasitikėjimo nėra, nes ten tiesiog per daug narių, kad jie galėtų vienas kitą pažinoti. Ir akivaizdu, kad tas pasitikėjimas yra veikiau indėlių draudimo sistema, negu bendra veikla kredito unijoje. Tai nėra gerai, nes skatina prisiimti per didelę riziką, o galiausiai už nepamatuotą riziką išrašomos sąskaitos mokesčių mokėtojams. Todėl riziką ribojančių normatyvų sugriežtinimas davė savo rezultatų, ir ateityje tuo keliu kredito unijų pasaulyje teks eiti.
VEIDAS: Ką galite pasakyti kritikams, teigiantiems, kad griežtinant kredito unijų veiklą kenčia ūkininkai, smulkusis verslas, nes bankai vis dar linkę gyventi iš komisinių mokesčių, o ne skolinimo.
I.Š.: Galimybė skolinti ūkininkams kredito unijose egzistuoja, ir manau, kad šis klausimas sutirštinamas, nes kai kalbame apie dideles kredito unijas, kurios labiausiai išaugo, tai joms mažiausiai aktuali skolinimo ūkininkams ir panašios problemos. Dažnoje diskusijoje išrenkami pikantiški, skaudūs ar labai vaizdūs pavyzdžiai, kuriais bandoma supeikti pagrindinę idėją.
Didžiausia problema būtent ta, kad kredito unijos tikrai labai nutolo nuo to, dėl ko tas institutas kažkada buvo sugalvotas, dėl ko jos turėjo teisę naudotis išlygomis dėl supaprastinto steigimo, nes jeigu norite įkurti banką, jums bus taikoma labai daug griežtų reikalavimų. Atrodo, kad toje didelėje kredito unijų steigimosi bangoje didelė dalis besisteigiančiųjų būtent šią naudą ir išnaudojo, visiškai ignoruodamos pačią kredito unijos prigimtį.
Nuo to sumanymo, kad vienas kitu pasitikintys žmonės kaip banko alternatyvą turėtų tokią finansinę instituciją, kuri nė negalėtų išaugti iki labai didelio dydžio, nes tada prarandama pamatinė tarpusavio pasitikėjimo vertybė, nueita labai toli, ir čia jau tas atvejis, kada kritikai nelabai ką galėtų paneigti, nes taip tiesiog yra.
VEIDAS: Kokių tendencijų įžvelgiate kredito įstaigų skolinimo veikloje? Kada bus galima kalbėti, kad finansinės įstaigos ima gyventi iš skolinimo, o ne iš komisinių mokesčių?
I.Š.: Turbūt pastaruosius trejus metus kiekvienų metų pradžioje atrodė, kad šiais metais bus galima apie tai kalbėti, bet atsitinka jei ne vienas, tai kitas dalykas, kuris tą situaciją pakoreguoja.
Be to, galima sakyti, kad turime klasikinę paklausos ir pasiūlos nesutapimo problemą. Tos įmonės, kurioms bankai norėtų skolinti, skolintis nenori, nes arba vengia daryti investicinius sprendimus dėl neaiškios aplinkos, arba gali juos padaryti iš savo lėšų, nes per pastaruosius metus didėjo įmonių pelningumas. O rizikingesniems projektams bankai skolinti nenori.
Sakyčiau, kad ši problema niekur neišnykusi, vėl galime tik spėti, ar tie euro zonos atsigavimo ženklai yra tvarūs, ar iš tikrųjų tai, kas dabar yra rinkos konsensusas – kad palūkanų normos pradės kilti ir galbūt net artimiausiu metu, iš tikrųjų išsipildys. Tokiu atveju galime tikėtis, kad kreditavimo pagerėjimas 2014 m. jau turėtų būti stebimas. Bet mes tokį pastebėjimą vis nustumiame, nes ekonominė aplinka koreguoja situaciją.
Akivaizdu, kad, valstybės rizikai per pastaruosius metus smarkiai sumažėjus, bankai apsuko ienas ir nuo 2011 m. pradėjo gana dosniai dalyvauti vidaus rinkoje. Tai nėra blogai, nes mokesčių mokėtojams dėl to atpinga skolos aptarnavimo sąnaudos. Bet, aišku, reikia vengti tokios situacijos, kai iš esmės valstybė dėl savo patikimumo pasidaro vienintelis bankams priimtinas klientas, o visi kiti yra nepageidautini ar nepatikimi dėl to, kad nenorima prisiimti rizikos. Nors 2009–2010 m. valstybė atrodė lygiai toks pat rizikingas klientas, todėl akivaizdu, kad reikia tam tikro lūžio taško, kuris pakeistų situacijos vertinimą.
VEIDAS: Jūsų nuomone, ar šiuo metu daromi visi reikiami žingsniai, kad 2015 m. įsivestume eurą?
I.Š.: Manau, kad tikimybė turėti eurą labai didelė, bet vienas žingsnis šiuo metu yra kertinis – 2014 m. biudžeto projektas. Iš esmės nuo to priklauso, ar Lietuva perlips Mastrichto kriterijų dėl biudžeto deficito.
Infliacijos grėsmė, kuri 2006 m. buvo pagrindinė, gerokai sumažėjo. Ką tik ir LB apkarpė savo infliacijos prognozę. Matome, kad susiklostė gana palanki padėtis mums jautriausių – importuojamų energetikos išteklių ir maisto produktų tarptautinių kainų srityje. Pasaulinėms maisto kainoms didėti prielaidų tarsi nėra, derlius šiais metais geras.
Vidinės infliacijos, kurią skatintų didėjanti paklausa, arba, kitaip šnekant, didelis pinigų kiekis ekonomikoje – algų augimas, Vyriausybės išlaidų didėjimas, taip pat nėra. Vadinasi, infliacijos perspektyva atrodo gana dėkinga, todėl iš esmės pagrindinis klausimas – kaip atrodys kitų metų biudžeto deficitas. Nuo jo ir priklausys, ar 2015 m. mes galime turėti eurą. Čia, aišku, viskas Vyriausybės ir Seimo rankose.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (5)

  1. tadas tadas rašo:

    o del ko atsirado tos greituju kreditu bendroves?o todel kad bankai tingi teptis rankas isduodami paprastas kreditines korteles taip pat ir zmonems su mazomis pajamomis todel ir gyvuoja greitieji kreditai.

  2. Deja, Deja, rašo:

    kalbinis taip pat. Netgi pavadinime kabutės parašytos ne pagal lietuvių kalbos rašybos taisykles.

  3. Anonimas rašo:

    pirmiausia pati valstybe turi liautis skolintis. žuvis puva nuo galvos.

  4. Rimas Rimas rašo:

    o eks-premjero aritmetinis neigiamas raštingumas – problema tik neemigravusiems. kaip ir dėka tskp (konservatorių partijos) atėję “uspaskiniai prietaisai” .gal jau užtenka kubilui juoktis, kad katilas taip pat socialistiškai raudonas

  5. Viktorija Viktorija rašo:

    Mano vardas yra Mis Viktorija
    Mačiau jūsų profilį dabar ir pasiimti susidomėjimą draugus pasidalinti svarbią diskusiją su jumis, kreipkitės man laišką
    (elliotvictoria60@yahoo.co.uk) už
    vaizdas geras


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...