I.Dodonas, išrinktasis Moldovos prezidentas

Moldovoje ir Bulgarijoje rinkimus laimėjo prorusiški kandidatai. Kremlius daro viską, kad Rytus vietoje Vakarų pasirinktų ir kitų Balkanų šalių gyventojai.

Rima JANUŽYTĖ

Slavai gyventojai, Ortodoksų bažnyčia, ištisus amžius trunkantys artimi ryšiai su Rusija, kuriuos prisimintų ir caro Petro I amžininkai. Tokia šiandien yra NATO link judėti mėginanti Juodkalnija, kurioje, kur tik pažvelgsi, kyšo rusiškos ausys. Šios ausys lenda ir kitose Balkanų šalyse.

Lapkričio 3 d. Lietuva ratifikavo 2016 m. gegužės 19 d. Briuselyje pasirašytą Šiaurės At­lan­to sutarties protokolą dėl Juodkalnijos prisijungimo, paprastai sakant – Juodkalnijos įstojimą į NATO. Tai dar vienas mažas žingsnelis, kuriuo Juodkalnija vos vos nutolo (arba įsivaizdavo tolstanti) nuo Rusijos ir priartėjo prie Vakarų. Ir dar vienas veiksnys, galbūt prisidėjęs prie kaistančios atmosferos Balkanuose.

Rusijos pinigai – visur

Porto Montenegro

Jau daugelį metų Juodkalnija vadinama „rusų VIP kurortu“. VIP, nes Juodkalniją labai mėgsta Ru­sijos oligarchai. Vienas žinomesnių – Rusijos mi­lijardierius Olegas Deripaska, nusipirkęs ne šiaip jachtos švartavimosi vietą Juodkalnijos uoste, o patį… uostą. „Porto Montenegro“ uostas prie Ad­­rijos jūros kimšte prikimštas prabangiausių jachtų, kurių didžiausia, savaime suprantama, irgi yra rusų milijardieriaus nuosavybė.

Tai tik mažytis pavyzdys, mat Rusijos pinigai iš esmės sudaro mažiausiai trečdalį visų tiesioginių užsienio investicijų į Juodkalniją. Palyginimui, artimiausios kaimynės Serbijos investicijos sudaro 15 proc., o Vakarų Europos šalių – vos 5 proc. bendrame investicijų katile. Skaičiuojama, kad nuo 2005 m. rusai į Juodkalniją investavo jau per 1,16 mlrd. eurų.

Remiantis Rusijos centrinio banko duomenimis, Rusijos bendrovės buvo pagrindinės žaidėjos pastarąjį dešimtmetį vykstančiame privatizacijos procese. Štai kodėl, MONSTAT duomenimis, iš maždaug 4,2 tūkst. Juodkalnijoje registruotų už­sienio kapitalo įmonių 32 proc. priklauso rusams. Daugiausia – pačios didžiausios.

Antai 2005 m. didžiausią Juodkalnijos bendro­vę „KAP aluminum“, kuri generuodavo ša­liai 15 proc. viso BVP (jis sudaro apie 4 mlrd. JAV dolerių), įsigijo jau minėtas O.Deripaska. Vieno didžiausių Juodkalnijos nekilnojamojo turto ob­jektų „Astra Montenegro“, esančio Zavalos ky­šu­lyje, plėtotojas – irgi rusas, architektas Sergejus Po­lonskis. Į šį projektą rusai iš viso investavo apie 108 mln. eurų.

Kiti skaičiai ne mažiau įspūdingi. Kasmet Juod­kal­niją aplanko apie 300 tūkst. turistų iš Rusijos. Iš viso Juodkalnijoje jie praleidžia daugiau nei milijoną naktų per metus. Kai kurios apklausos liudija, kad net 40 proc. viso Juodkalnijos nekilnojamojo turto irgi priklauso rusams – daugiausia politikams ir milijardieriams.

Tačiau santykių idilė staiga ėmė blėsti. Pirmą kartą – 2014 m. kovą, kai Juodkalnija Rusijai įvedė sank­cijas, prisidėdama prie kitų ES šalių iniciatyvos. Nepageidaujamais paskelbti 33 Rusijos asmenys, kai kurie – iš artimiausios Vladimiro Putino aplinkos.

Antras šalčio smūgis santykius ištiko praėjusį gruo­dį, kai ši šalis buvo pakviesta prisijungti prie NATO. Iš karto po šios žinios Kremliaus atstovas spau­dai Dmitrijus Peskovas pareiškė, kad Juod­kalnijos laukia Maskvos atsakas.

Vis dėlto noras spręsti šią situaciją geruoju nu­ga­lėjo: balandžio mėnesį į Juodkalniją atvyko aukš­to lygio delegacija, kurią sudarė daugiausia V.P­u­tino „Vieningosios Rusijos“ nariai. Juos itin šil­tai sutiko daugybė prorusiškai nusiteikusių politikų, nevyriausybinių organizacijų ir verslininkų. „Vieningosios Rusijos“ pasiuntiniai namo grįžo su geromis žiniomis: Juodkalnija per daug myli Ru­siją, kad taip lengvai išslystų iš rankų.

Tos rankos situaciją sava linkme nuvairuoti pa­mė­gino per neseniai vykusius rinkimus. Jų metu bu­vo planuojama atidengti ugnį į antivakarietišką opo­ziciją palaikančią minią ir tokios diversijos bū­du galbūt nuversti jau 20 metų su pertraukomis premjeru esantį ir šalį į Europos Sąjungą ir NATO vedantį Milo Džiukanovičių.

Vis dėlto planas nebuvo įgyvendintas, o po rinki­mų Juodkalnijoje buvo suimti pasikėsinimą į ci­vi­l­ius gyventojus rinkimų dieną planavę asmenys. Be to, jau žinoma, kad keletas organizatorių yra rusų nacionalistai.

Protestai Juodkalnijoje

Juodkalnijos policija pranešė sulaikiusi 20 serbų, kurie įtariami planavę išpuolius pasibaigus balsavimui parlamento rinkimuose. Juodkalnijos policijos viršininkas Slavko Stojanovičius patvirtino, kad suimti asmenys atvyko iš kaimyninės Ser­bi­jos ir, kaip manoma, planavo „paimti automatus“, po rinkimų pulti valstybines įstaigas, policiją ir galbūt valstybės tarnautojus. Pasak jo, sulaikytieji kaltinami nusikalstamos organizacijos formavimu ir terorizmu.

Podgoricos pareigūnai patvirtino, kad tarp suimtųjų daiktų rasta daug ginklų ir Juodkalnijos specialiųjų pajėgų uniformų.

Priminsime, kad Juodkalnijoje vykusiuose parla­mento rinkimuose opozicija tikėjosi įveikti M.Džiu­kanovičių, 2006 m. atvedusį šią nedidelę Balkanų šalį į nepriklausomybę nuo Serbijos. M.Džiu­ka­novičius yra vienintelis Balkanų lyderis, iš­silaikęs valdžioje nuo praėjusio amžiaus 10-ojo de­šimt­me­čio pradžios, kai ėmė byrėti Jugoslavija. Jis kelis kartus buvo premjeras, kartą – prezidentas.

Tiesa, M.Džiukanovičius įtariamas draugų ir giminių protegavimu, korupcija ir net organizuotais nusikaltimais. Tačiau jis bent kol kas laikomas vienintele Juodkalnijos viltimi ištrūkti iš Rusijos įtakos zonos ir tapti vakarietiška valstybe.

Pagrindinis opozicinis blokas Demokratinis fron­tas, priešingai, ragina stiprinti ryšius su Rusija, yra nusistatęs prieš šalies narystę Europos Są­jun­goje bei NATO ir reikalauja referendumo dėl jungimosi prie karinio aljanso.

Ir norisi, ir baisu

Stojimo į NATO klausimas iš tiesų skaldo šalies visuomenę, kurios nemaža dalis dar puikiai prisimena Aljanso 1999 m. bombardavimus tuometėje Ju­goslavijoje, kuriai priklausė ir Juodkalnija. Ta­čiau pilietinės visuomenės aktyvistas, buvęs pajūrio miesto Budvos mero pavaduotojas Ljubo Fili­po­vičius pripažįsta, kad daugumai piliečių labiau rūpi ekonomika ir didėjanti valstybės skola, o ne prisiminimai apie bene 20 metų senumo įvykius.

Blaškymosi tarp noro į Vakarus ir į Rytus Juodkalnijoje – labai daug. Iškalbingas faktas – vie­nu metu Balkanuose praėjusią savaitę vykusios Rusijos ir NATO karinės pratybos. Aljansas pirmadienį Juodkalnijoje pradėjo nenumatytų, kritinių atvejų penkių dienų pratybas, kurių metu buvo praktikuojamasi, kaip kovoti su potvyniais ir cheminėmis atakomis. Jose dalyvavo 680 karių iš septynių NATO valstybių narių ir 10 valstybių partnerių.

Tuo metu kaimyninėje Serbijoje trečiadienį Rusija pradėjo 13 dienų truksiančias pratybas „Slavų brolybė 2016“. Šiose pratybose dalyvauja 150 Rusijos desantininkų ir nežinomas skaičius karių iš Serbijos ir Baltarusijos.

Kaimynystėje – irgi neramu

Neramu ir Serbijoje: po skandalo dėl galbūt planuoto pasikėsinimo Juodkalnijoje paskelbta, kad Serbijos saugumo pajėgos aptiko daug sprogmenų miške šalia kelio, kuriuo į darbą važinėja šios šalies premjeras. Kaip ir pirmuoju atveju, čia taip pat įtariamos Rusijos specialiosios tarnybos.

Analitikų vertinimu, tai Rusijos Vakarams siunčiama žinia apie jos įtaką Balkanų regione, o tokių žinučių pastaruoju metu pasitaiko vis dažniau ir vis aiškesnių. Antai neseniai Kremlius pademonstravo itin didelį palankumą Bosnijos serbų administracinės srities vadovui Miloradui Dodikui, kuris nuolat ieško būdų kurstyti nesutarimus ir jo vadovaujamos Bosnijos ir Hercegovinos srities gyventojų maištingas nuotaikas. Pastarąjį kartą jis sumanė rengti referendumą dėl jo vadovaujamos srities Valstybės dienos, o pritarimo dėl šios iniciatyvos paprašė Kremlių.

Šventei siūlyta sausio 9-oji bosniams primena kruviną trejus metus trukusį karą, prasidėjusį po 1992 m. sausio 9 d. paskelbtos Bosnijos serbų valstybės nepriklausomybės. Tad siekis švęsti Vals­ty­bės dieną, o dar būtent sausio 9-ąją, Bosnijoje vertinamas kaip akibrokštas ten gyvenantiems musulmonams bei kroatams ir kaip galimas naujos etninės įtampos šaltinis.

Kremliui tokia įtampa – tik į naudą, tad nieko nuostabaus, kad V.Putinas M.Dodiko iniciatyvą palaikė. Na, o šis, skelbdamas turįs Rusijos užnugarį, referendumą suorganizavo ir, žinoma, laimėjo: 99,8 proc. dalyvavusiųjų jame pritarė tam, kad sausio 9-oji būtų paskelbta šventine diena.

Sarajevui šiuo atveju tenka nelengva užduotis laviruoti tarp Rusijos palaikomo regiono iniciatyvų ir siekio išsaugoti stabilumą.

Serbų sociologė Vesna Pesič „Laisvosios Eu­ro­pos“ radijui teigė, kad, demonstruodamas savo įta­ką M.Dodikui ir Serbijos valdžiai, V.Putinas iš tie­sų siunčia žinią Vakarams, kaip savo tikriesiems prie­šams, o ne Balkanų visuomenei.

„Kai visų dėmesys nukreiptas į karą Sirijoje ir kitas konflikto zonas visame pasaulyje, V.Putino Va­karams Balkanuose metamas iššūkis lieka be­veik nepastebėtas, nors Rusijos „švelnioji“ galia vi­­same regione taikoma vis veiksmingiau. Grei­čiau­siai Rusija neplanuoja karinės invazijos Bal­ka­nuo­se ir nesiekia kaip nors kitaip demonstruoti savo karinės galios, tačiau Maskvai svarbu šiame regione parodyti savo įtaką bei statusą ir susigrąžinti posovietiniu laikotarpiu prarastas pozicijas“, – sako V.Pesič.

Šias pozicijas Rusija prarado todėl, kad pati va­duo­damasi iš Sovietų Sąjungos žlugimo pasekmių ne­suskubo spręsti Balkanų krizės ir padėti savo „bro­­liams serbams“. Tiesa, Rusija priglaudė ne vie­ną Serbijos veikėją, įskaitant Jugoslavijos ka­riuo­menės vadą Veljko Kadijevičių, kuriam buvo su­teikta Rusijos pilietybė. Be to, Maskvoje gyvena bu­vusio Serbijos prezidento Slobodano Miloše­vi­čiaus našlė Mirjana Markovič, o keletas serbų, ku­rie praturtėjo per XX a. dešimtojo dešimtmečio Bal­kanų karus, dabar sėkmingai užsiima verslu Mask­voje.

Tačiau to Rusijai maža. Ji kaip įmanydama siekia padidinti savo įtaką Serbijoje ir dalyvauti vi­suose su šia šalimi susijusiuose politiniuose procesuose, kad pademonstruotų savo vaidmenį ir interesus visame Balkanų regione. Juk būtent Rusija vetavo Di­džio­sios Britanijos pateiktą rezoliuciją dėl Srebrenicos žudynių, o Rusijos žiniasklaida aktyviai prisideda prie pastangų reabilituoti 2006 m. Hagoje mirusį S.Miloševičių. Antai Rusijos žiniasklaidoje S.Mi­lo­ševičius dabar neretai pristatomas ne kaip karo nu­sikaltėlis, atsakingas dėl bene didžiausių žiaurumų Europoje po Antrojo pasaulinio karo, o kaip taikdarys, viso labo norėjęs išsaugoti Jugoslaviją.

„The Washington Post“ teigia, jog visa tai – da­lis Maskvos pastangų įtvirtinti savo kontrolę Bal­ka­nuose, siekiant patiems rusams parodyti, kad Ru­­­sija čia itin įtakinga. „Daug žmonių Rusijoje ma­­­no, kad Jugoslavijos žlugimas yra Rusijos pažemi­nimo pa­vyzdys, nes Vakarai nepaisė Maskvos nuo­mo­nės“, – šiame laikraštyje rašo Jaroslawas Wis­niews­kis.

Pasak J.Wisniewskio, Rusijos strategijos pa­grin­­das – formuoti didžiosios galios ir patikimo są­jungininko įvaizdį, neįsipareigojant skirti didesnių investicijų ar kitokios paramos. Ir tokia strategija veiksminga.

Antai neseniai Belgrade įsikūrusio Eu­ro­at­lan­tinių tyrimų centro paskelbto tyrimo duomenimis, Rusija destabilizuoja Balkanų regioną, stabdo de­mokratizacijos ir stojimo į ES procesą ir trukdo re­giono šalims bendradarbiauti su NATO. Re­mian­tis šiuo tyrimu, Rusija Serbijoje ir Vakarų Bal­ka­nuo­­se siekia įvairių tikslų. Pagrindinis tikslas – pa­keis­ti demokratiją rusiško stiliaus autoritariniu po­­pulizmu. Antrasis tikslas – susilpninti paramą glau­desniems ryšiams su Europa ir diskredituoti pačią ES plėtros idėją.

Eilėje – Bulgarija ir Moldova

R.Radevas

Rusiško stiliaus populizmo nestinga ir kitose Bal­­kanų šalyse. Antai šį savaitgalį vykusių Bul­ga­rijos prezidento rinkimų antrajame ture geriausiai pasirodė draugiškų santykių su Rusija siekiantis kairysis generolas Ru­me­nas Radevas (53 m.), aplenkęs provakarietiškos kryp­­ties Cecką Cačevą (58 m.).

Bulgarijoje rusiška korta labai populiari – nemažai gyventojų provakarietiškus politikus kaltina dėl prarasto rusiškų dujų tranzito „South­stream“ vamzdžiais, koneveikia juos ir dėl Bul­ga­rijai itin skaudžiai juntamos migrantų krizės. O štai Rusija jiems atrodo artima ir kultūriškai, ir eko­nomiškai, tad sunku neatsižvelgti į R.Radevo rinkimų pažadus panaikinti sankcijas Rusijai ir normalizuoti su ja anksčiau Bulgarijai itin svarbius prekybinius saitus.

Žinoma, generolo R.Radevo pergalė dar nereiškia Bulgarijos krypties pasikeitimo. Net ir pats kairysis politikas teigia neketinantis imtis radikalių permainų. „Tačiau buvimas proeuropietišku nebūtinai turi reikšti buvimą antirusišku“, – sako jis, didžiausiam V.Putino, laukiančio bent vienos Balkanų šalies „atsivertimo“, džiaugsmui.

Vis dėlto Bulgarijoje Rusijai šansų, regis, šiek tiek mažiau negu šalia esančioje Moldovoje. Šioje ša­lyje prorusiški veikėjai neslėpdami naudoja to­kius šūkius, kaip „Drauge su Rusija!“ arba „Kry­mas – Maskvai!“. O tai, ar Moldova galiausiai pa­si­rinks Vakarus, ar Rytus, tebėra labai jautrus ir iki galo neatsakytas klausimas.

Susiskaldymas šalies viduje akivaizdus: 43 proc. gyventojų teigia, kad Moldova turėtų tapti Eu­razijos Sąjungos nare, ES šalininkų yra 40 proc. Be to, net 42 proc. Moldovos gyventojų balsuotų prieš šalies narystę NATO, o už – 21 proc. Nepaisant to, kad per 80 proc. laiko Padniestrę neatsiejama Moldovos dalimi, net 39 proc. nelaiko Rusijos karių buvimo ten grės­me Moldovai, o rimtą grėsmę jaučia tik 34 proc. gyventojų.

Ką tik pasibaigusiuose rinkimuose susiskaldymas buvo dar akivaizdesnis. An­trajame prezidento rinkimų ture nugalėjo atvirai prorusiškas kandidatas, Socialistų partijos lyderis Igoris Dodonas, pirmajame ture gavęs net 49 proc. balsų ir vos nelaimėjęs rinkimų iš karto.

Antroje vietoje liko buvusi Pasaulio banko ekono­mistė, integracijos į Europą šalininkė Maia San­du.

Nors Europai sunku tai pripažinti, rinkimai parodė, kad „Krym naš!“ Moldovos gyventojams atrodo priimtinesnė alternatyva negu „Pir­myn į Europą!“. O tai dar vienas įtakos svertas Kremliui.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Scanpix

Didžiulis karinis paradas, paminklas pirmajam šalies prezidentui, visuotinė euforija ir grandiozinis atminimo koncertas. Kitoje Savos upės pusėje – gedulas: nuo tilto, per kurį masiškai plūdo pabėgėliai, plukdomi vainikai, aukojamos šv. Mišios, miestuose kaukia sirenos, aktyvų gyvenimą nutraukia tylos minutė. Vienoje valstybėje tai Pergalės ir dėkingumo tėvynei, kitapus sienos – Kančios ir persekiojimo atminimo diena. Taip skirtingai kaimyninėse Kroatijoje ir Serbijoje pažymėta 1995 m. rugpjūčio 5-oji – didžiausios karinės operacijos Europoje po Antrojo pasaulinio karo dvidešimtmetis.

Dovaidas PABIRŽIS

Operacija „Audra“ prasidėjo rugpjūčio 4-osios vakare plačiu 600 kilometrų frontu. Vos per 84 valandas 200 tūkst. Kroatijos kariuomenės karių iš Jugoslavijos atkovojo daugiau nei 10 tūkst. kvadratinių kilometrų, arba maždaug 18 proc. šalies teritorijos. Jau kitos dienos vidurdienį buvusios serbų sostinės Knino forte suplevėsavo Kroatijos vėliava.

Rugpjūčio 7-ąją paskelbta, kad operacija baigta, nors pavieniai mūšiai tęsėsi dar keletą dienų. Operacijos metu žuvo arba dingo be žinios apie 2 tūkst. serbų, iš kurių 1,2 tūkst. civilių, dar daugiau nei 220 tūkst. atsitraukė arba buvo priversti palikti savo namus. Kroatija neteko apie 200 karių.

Tokia Kroatijos blickrygo baigtis žymėjo nesėkmingas Jungtinių Tautų ir tarptautinės bendruomenės pastangas išspręsti konfliktą taikiai. Serbų pralaimėjimas taip pat tapo rimtu postūmiu užbaigti karą kaimyninėje Bosnijoje ir Hercegovinoje.

Pompastika ir gedulas

Apie 3 tūkst. kareivių, 300 karinių transporto priemonių ir 30 lėktuvų dalyvavo šia proga surengtame pirmajame kariniame parade Kroatijoje per 18 metų. ES ir NATO narė kvietė ir visas kitas NATO nares dalyvauti šventėje. Nors JAV, Didžiosios Britanijos, Vokietijos bei Slovėnijos kariai ketino prisidėti, tačiau vėliau šio sumanymo buvo atsisakyta.

Dėl nesutarimų tarp nuosaikių politikų ir nacionalistų Kroatijoje buvo surengtos dvi šventės, skirtos operacijos „Audra“ jubiliejui. Tai – karinis paradas sostinėje Zagrebe ir tradicinis minėjimas buvusioje nepripažintoje Krajinos Serbų Respublikos sostinėje Knine.

Kroatijos prezidentė Kolinda Grabar-Kitarovič šio miesto forte atidengė paminklą prieštaringai vertinamam pirmajam šalies pokomunistiniam prezidentui ir jos atstovaujamos Kroatijos demokratinės sąjungos įkūrėjui Franjo Tudžmanui. Anot skulptūrą sukūrusio Miro Vuco, prezidento pagerbimas šioje vietoje yra istorinis veiksmas – būtent čia F.Tudžmanas po pergalės ištarė „Mes turime Kroatiją!“ Šie žodžiai įrašyti ir skulptūros postamente.

Minėjime netrūko ir nemalonių incidentų. Minia skandavo Antrojo pasaulinio karo laikų ustašių šūkius, skambėjo nacionalistinės karinės dainos. Per vakaro kulminacija tapusį Kroatijos roko žvaigždės Marko Perkovičiaus koncertą pats atlikėjas pradėjo skanduoti „Dėl tėvynės – pasiruošęs“  – Ustašių Kroatijos šūkį. Už tai jam gresia bauda arba areštas, o dėl šių dainininko veiksmų ir kitų panašių incidentų (pavyzdžiui, žiūrovų dainų su tekstu „Mes, kroatai, negeriame vyno, mes geriamo četnikų iš Knino kraują“) protesto notą Kroatijai įteikė Serbija.

Belgrade per 300 Serbų radikalų partijos narių susirinko į protesto akciją prie Kroatijos ambasados. Akcijos pabaigoje dėl karo nusikaltimų teisiamas partijos lyderis Vojislavas Šešeljis priešais atstovybės langus padegė dvi Kroatijos vėliavas. „Dvidešimt metų Serbiją valdė nežmonės, kurie formaliai pripažino Ustašių Kroatiją, atidarydami jos ambasadą Serbijos sostinėje. Mūsų partija niekada nepripažins nepriklausomos Ustašių Kroatijos tol, kol Krajinos Serbų Respublikos okupacija tęsis“, – kalbėjo šiuo metu į laisvę paleistas radikalas.

Dėl šių jo veiksmų Kroatijos užsienio reikalų ministerija Serbijai taip pat įteikė protesto notą.

Abiejų valstybių vadovai elgėsi nuosaikiau, tačiau taip pat nevengė skambių pareiškimų. Serbijos prezidentas Tomislavas Nikoličius pareiškė, kad prireikė vos 48 valandų išspręsti Kroatijos problemai, vardu Krajinos Serbų Respublika, nors tai teritorija, kurią saugojo Jungtinių Tautų pajėgos. Ir tai, anot jo, įvyko per laukinę operaciją su genocido požymiais, įkvėptą dalies pasaulio bendruomenės, kai kiti liko tragiškai tylūs ir abejingi.

„Jūsų širdys bepročių buvo atsuktos į liepsnas ir jūsų kančios yra švenčiamos kaip jų pergalė ir kaip diena, kai jie atkūrė savo valstybę. Valstybę, kurią jiems paliko Ante Paveličius ir kuri buvo pripažinta tik Hitlerio“, – sakė T.Nikoličius, šiandieninę Kroatiją kildindamas iš Antrojo pasaulinio karo metu gyvavusios nacių marionetinės Kroatijos valstybės.

Supriešino nepriklausomybės siekis

Sparčiai laisvėjant komunistinėms Rytų ir Vidurio Europos valstybėms, Jugoslavijos Federacijos griūtis atrodė neišvengiama. Slovėnai ir kroatai visuomet buvo įsitikinę dedantys neproporcingai didelį indėlį į Jugoslavijos iždą. Be to, nors ir pasižyminčios kur kas geresniais ekonominiais bei socialiniais rodikliais, abi tautos turėjo kęsti didžiausios Jugoslavijos tautos ir respublikos Serbijos dominavimą. Net 67 proc. policininkų ir daugiau nei pusė kariuomenės karininkų Kroatijoje buvo serbai. Taip pat ir didžioji dalis komunistų partijos nomenklatūros.

Jugoslavijos prezidentu tapus serbui Slobodanui Miloševičiui, kuris greitai įgijo teisę sustabdyti bet kokius federalinius sprendimus, užsitikrinęs keturis iš aštuonių valstybės Prezidiumo balsų, Jugoslavijos skilimas buvo jau tik laiko klausimas. Po pirmųjų laisvųjų rinkimų nepriklausomybės keliu pasuko Slovėnija, kuriai teko atlaikyti 10 dienų karą su Jugoslavijos kariuomene. Tą pačią dieną nepriklausomybę paskelbė ir Kroatija. Čia, priešingai nei kaimyninėje Slovėnijoje, gyveno didelė serbų mažuma, kuri neketino susitaikyti su nauja Kroatijos kryptimi.

Serbų atsiradimą Kroatijos teritorijoje lėmė Austrijos-Vengrijos ir Osmanų imperijų priešprieša. 1448 m. pralaimėję Kosovo mūšį ir patekę į Osmanų imperijos sudėtį, serbai niekada iki galo nepakluso turkams. Habsburgai kviesdavo karingus serbus kurtis savo teritorijoje (dabartinėje Kroatijoje bei Bosnijoje ir Hercegovinoje) ir ginti Austrijos-Vengrijos pasienį. Taip susiformavo daugiausia serbų apgyventas Krajinos (slavų kalbomis – pasienis) regionas.

Po Antrojo pasaulinio karo šią padėtį „atitaisyti“ turėjo galimybę komunistinės Jugoslavijos vadovas kroatas Josipas Broz-Tito. Tačiau jo pozicija buvo priešinga: siekiant išvengti galimo serbų dominavimo naujojoje federacijoje, jos respublikų sienos buvo nubraižytos nesilaikant etninių ribų, todėl didelės teritorijos su serbų mažumomis atsidūrė ir Kroatijoje, ir Bosnijoje.

Dar viena nesantaikos kibirkštimi tapo skaudžios Antrojo pasaulinio karo patirtys. Jugoslavijos karalius Petras II nepakluso nacistinei Vokietijai, kuri 1941-aisiais užpuolė ir okupavo karalystę. Netrukus buvo įkurta marionetinė Kroatijos valstybė, kuriai vadovavo fašistinis ustašių režimas. Kroatijos serbai kentė žiaurias ustašių represijas, įsigalėjo priverstinis atvertimas į katalikybę. Šio laikotarpio simboliu tapo Jasenovaco koncentracijos stovykla, kurioje žuvo apie 100 tūkst. serbų, romų, žydų ir kitų tautinių grupių žmonių.

Laisvėjant komunistinei cenzūrai, o viešąją erdvę vis labiau užpildant nacionalistinei retorikai, kone per naktį visi penkis dešimtmečius kartu gyvenę kroatai tapo ustašiais, o serbai – četnikais (Antrojo pasaulinio karo partizanai, palaikę Jugoslavijos karalystės atkūrimą). Aktyvi propaganda istorines nuoskaudas pavertė kasdieniu keršto troškimu.

Neramumai Kroatijoje prasidėjo iškart po pirmųjų laisvų parlamento rinkimų, kuriuose triuškinama persvara nugalėjo F.Tudžmano vedama Kroatijos demokratų sąjunga. Netrukus buvo pakeista šalies Konstitucija. Į tai serbai atsakė kelių blokadomis ir savarankiškų autonominių darinių kūrimu. 1991 m. pavasarį surengtame referendume kroatai išreiškė užtikrintą paramą šalies nepriklausomybei – už ją balsavo daugiau nei 93 proc. gyventojų.

Kroatijos serbai šį referendumą boikotavo. Dar 1990 m. rugpjūtį jie surengė savąjį referendumą, kuriame 99,7 proc. pasisakė už „suverenitetą ir autonomiją Kroatijoje“. 1991-ųjų kovą surengtas dar vienas referendumas. Šįsyk 99,8 proc. sutiko su teiginiu, kad „Krajina išlieka vienoje valstybėje su Serbija, Juodkalnija ir kitais, kurie yra pasiryžę išsaugoti Jugoslaviją“.

Netrukus prasidėjo karas. Su Jugoslavijos kariuomenės, iš kurios masiškai pasitraukė kitų tautybių kariai, pagalba serbams netrukus pavyko užimti maždaug trečdalį Kroatijos teritorijos, daugiausia vietoves, kuriose gyveno serbai (tuo metu jie sudarė apie 14 proc. šalies gyventojų).

Rugpjūtį prasidėjo karo simboliu tapęs Vukovaro mūšis, per kurį šis strategiškai svarbus miestas prie Dunojaus buvo beveik nušluotas nuo žemės paviršiaus, jame įvykdyti žiaurūs karo nusikaltimai. Spalį Jugoslavijos kariuomenė pradėjo Kroatijos uostų blokadą, nuo aplinkinių kalvų intensyviai apšaudė į UNESCO pasaulio paveldą įrašytą Dubrovniką ir kitus Kroatijos miestus.

Aktyvūs karo veiksmai tęsėsi iki pat 1992-ųjų sausio, kai buvo pasirašytos paliaubos ir į karo zonas įvesti Jungtinių Tautų taikdariai. Buvo sukurtos keturios Jungtinių Tautų saugomos teritorijos, Jugoslavijos kariuomenė privalėjo atsitraukti, o pabėgėliams leista grįžti į savo namus. Gegužę Jugoslavijos kariuomenė oficialiai pasitraukė iš Kroatijos, tačiau dauguma jos ginkluotės ir personalo liko serbų kontroliuojamose teritorijose. Apie realų pabėgėlių grįžimą nebuvo net kalbos.

Trumpa nepripažintos Krajinos istorija

Pasibaigus šiai karo fazei fronto linija nusistovėjo trejiems metams, o Serbija ir Kroatija įsitraukė į pilietinį karą Bosnijoje. Serbų užkariautose teritorijose įkurta nė vienos užsienio valstybės nepripažinta Serbų Krajinos Respublika. Šis veiksmas buvo palydėtas masiniu etniniu valymu. Maždaug 300 tūkst. kroatų paliko savo namus, o Krajina tapo beveik absoliučiai serbiška. Serbų gyventojų skaičius nuo 52 proc. padidėjo iki 88 proc. Serbai taip pat aktyviai naikino kroatų kultūros objektus, kaimus ir religinius pastatus.

Kaip Tarptautiniame tribunole buvusiai Jugoslavijai liudijo buvęs jos prezidentas Milanas Babičius, Krajinai ginklus tiekė S.Miloševičius vadovaujama Serbijos vyriausybė. Šis nepripažintas regionas buvo visiškai priklausomas nuo Serbijos ir ekonomiškai. Pasak M.Babičiaus, S.Miloševičius kontroliavo Krajinos politikus, karines pajėgas, policiją ir visas kitas reikšmingas institucijas.

Savarankiškai egzistuoti maždaug Vilniaus ir Kauno apskričių dydžio Krajinos respublikai sekėsi sunkiai, o ekonominė regiono padėtis netrukus tapo katastrofiška. 1994 m. tik 36 tūkst. iš 430 tūkst. respublikos gyventojų turėjo darbą. Karas nutraukė prekybos ryšius su Kroatija, todėl ir taip menka pramonė neteko įprastų rinkų. Buvo nuniokotas ir buvęs stiprus regiono žemės ūkis. Kvalifikuoti specialistai masiškai išvyko į Serbiją ar kitas Europos šalis.

Be to, Krajinos vyriausybė buvo itin korumpuota, todėl regionas tapo didele juodąja dėme. Buvo aišku, kad be taikos susitarimo su Kroatija arba tiesioginės pagalbos iš Jugoslavijos Krajina negali išgyventi. 1992 m. liepą „respublika“ išleido savo valiutą – Krajinos dinarą, prilygintą vienam Jugoslavijos dinarui. Tačiau jau po trijų mėnesių išleistas spalio dinaras, lygus milijonui buvusių dinarų, po jo – 1994 m. dinaras, prilygintas milijardui spalio dinarų.

Ekonominis chaosas paveikė ir „respublikos“ kariuomenę. Nuo 1992 m. Kroatija intensyviai ginklavosi, gavo nemažai paramos iš Vakarų ir stiprino savo karines pajėgas, o Krajinos pajėgų parengtis ir ekipuotė nuolat silpnėjo. Iš pradžių maždaug 55 tūkst. karių turėjo saugoti apie 600 kilometrų ilgio sieną su Kroatija ir dar 100 km ruožą su Bosnija. 1995-aisiais armija sumažėjo iki 30 tūkst. vyrų.

Politiniai vėjai keitėsi ir tarptautinių sankcijų nualintame Belgrade, kur Krajinos respublika tapo nereikalinga ekonomine ir politine našta. S.Miloševičius ragino Kroatijos serbus tartis ir siekti nuolatinės taikos, tačiau visi jo pasiūlymai buvo atmesti. Kažin ar nuoširdžiai tartis siekė ir Kroatija. F.Tudžmanas viename interviu pareiškė manantis, kad 14 proc. šalies gyventojų sudaranti serbų mažuma niekada nebus lojali Kroatijai ir kels didžiausią grėsmę šalies saugumui.

Lėto susitaikymo link?

Po beveik penkerius metus trukusio konflikto serbų mažuma Kroatijoje sumažėjo nuo 580 tūkst. iki maždaug 200 tūkst. (4,5 proc.). Per operaciją „Audra“ likusios neatkovotos teritorijos po kelerių metų buvo taikiai inkorporuotos į Kroatijos sudėtį. Realiai pilietinės teisės serbams pradėtos įgyvendinti tik po 2000-ųjų, mirus prezidentui F.Tudžmanui, kurio autoritarinio stiliaus valdymas gyvenimo pabaigoje buvo nuvedęs valstybę į tarptautinę izoliaciją. Šiuo metu Kroatija ir Serbija nesutaria tik dėl keleto pasienio salų Dunojuje.

Oficialiai skelbiama, kad maždaug nuo 2000-ųjų į Kroatiją grįžo apie 115 tūkst. serbų, tačiau manoma, jog oficialūs skaičiai yra gerokai mažesni. Daugelis grįžusiųjų rado savo buvusį turtą ir namus sunaikintus arba užimtus naujai atvykusių kroatų, daugiausia iš Bosnijos ir Hercegovinos.

Grįžusiems kyla problemų dėl pilietybės ir kroatiškų pensijų. Didelė dalis serbų baiminasi grįžti ir dėl galimo persekiojimo už savo veiklą per karą bei prastos ekonominės regiono situacijos – Rytų Kroatija išlieka skurdžiausia šalies dalis. Serbijos pabėgėlių asociacijos koalicijos pirmininkas Miodragas Linta mano, kad per operaciją „Audra“ buvo nuniokota apie 40 tūkst. gyvenamųjų ir verslo pastatų, atimta apie 800 tūkst. žemės sklypų. Šiuo metu Serbijoje gyvena apie 300 tūkst. pabėgėlių iš Kroatijos, dar apie 100 tūkst. įsikūrė kitose šalyse, o 50 tūkst. – Bosnijos Serbų Respublikoje.

2013-aisiais, įsigaliojus leidimui Kroatijoje naudoti dvikalbes gatvių lenteles, kur mažumos sudaro daugiau nei trečdalį visų gyventojų, visoje šalyje prasidėjo masiniai protestai. Leidimas palietė karo fronte buvusį Vukovaro miestą, kuriame serbai sudaro 35 proc. gyventojų. Užrašai kirilica 2013– 2014 m. čia pradėti masiškai nulupinėti. Šiemet Kroatija iš Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komiteto susilaukė raginimo garantuoti tautinių mažumų teises.

2011-aisiais Tarptautinio tribunolo buvusiai Jugoslavijai pirmosios instancijos sprendimas nurodė, kad operacija „Audra“ buvo „kriminalinė iniciatyva“, vadovaujama prezidento F.Tudžmano, kurios tikslas buvo prievartiniu būdu ir visam laikui pašalinti serbusiš Kroatijos. Operaciją vykdę Kroatijos kariuomenės generolai Ante Gotovina ir Mladenas Markačas nuteisti atitinkamai 24 ir 18 metų nelaisvės. Tačiau 2012 m. lapkritį Tribunolo apeliaciniai rūmai sprendimą pakeitė ir abu kroatų karininkus visiškai išteisino, tik įvardijo, kad operacijos metu padaryti nusikaltimai negali būti paneigti. Pagal galutinę teismo nutartį, operacija „Audra“ nebuvo nusikalstama iniciatyva, kurios tikslas buvo išvaryti serbus iš Kroatijos.

Kroatų generolų paleidimas tapo kone nacionaline švente Kroatijoje ir sukėlė pasipiktinimo bangą Serbijoje. Praėjus dešimtmečiui po Serbų Krajinos Respublikos žlugimo Serbijoje veiklą pradėjo šios nepripažintos valstybės egzilinė vyriausybė. Labiausiai ši „institucija“ pasižymėjo 2008-aisiais, kai paskelbė pripažįstanti Pietų Osetijos ir Abchazijos nepriklausomybę.

Kroatijos teismas kol kas paskelbė tik vieną nuosprendį dėl karo nusikaltimų, įvykdytų per operaciją „Audra“. Buvęs kareivis Bozo Baceličius buvo nuteistas septyneriems metams nelaisvės dėl dviejų civilių ir vieno karo belaisvio nužudymo netoli Šibeniko. Dar maždaug 40 karo nusikaltimų, susijusių su 200 aukų likimais, yra tiriama Kroatijoje ar Serbijoje. Čia itin paplitusi nuomonė, kad dėl karo nusikaltimų teisiami tik serbai, o į kitų nusikaltimus žiūrima pro pirštus.

Atrodo, kad istorijos žaizdos ir atmintis dar daug dešimtmečių temdys Kroatijos ir Serbijos santykius. Net žinia, kad šios dvi valstybės atsidūrė vienoje futbolo ar krepšinio varžybų grupėje, sutinkama su nerimu dėl galimų riaušių tarp sirgalių ar net žaidėjų.

Po 20-ųjų karo metinių minėjimo Kroatijos premjeras Zoranas Milanovičius atmetė serbų pasiūlytą bendros Jugoslavijos karų aukų atminimo dienos idėją: „Su visa pagarba aukoms, mes niekam neskiriame gedulo dienų ar atostogų, todėl niekas jų nepaskirs ir mums.“

E. Levin nuotr.

Žiniasklaida. Mafijos reikalai, slaptųjų tarnybų darbas ir neužgijusios žaizdos tarp kaimynų – tokia yra žurnalistikos Balkanuose kasdienybė. „Veidas“ apie tai kalbasi su žinomu Serbijos žurnalistu, „Newsweek Srbija“ vyriausiuoju redaktoriumi Miloradu Ivanovićiumi.

VEIDAS: Kokie dabar yra santykiai tarp buvusių Jugoslavijos respublikų?

M.I.: Esama daug įtampos. Nors dabar taika, ji yra trapi. Netgi vienas kokio nors politiko sakinys gali viską pakeisti. Tiek politikai, tiek žurnalistai turi būtų atsargūs, kad nesukeltų gaisro. Nemanau, kad ši padėtis galutinė, vietos konfliktui dar yra. Žinoma, karas nebūtų kaip dešimtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, bet nedideli konfliktai vis dar įmanomi.

Žaizdos dar neužgijusios, ne visos praeities problemos išspręstos. Dar yra nenubaustų karo nusikaltėlių, be žinios dingusių žmonių. Netrūksta ir Balkanų politikų, naudojančių karštą retoriką. Pagrindinė įtampa kyla tarp serbų ir kroatų, serbų ir albanų, taip pat bosnių. Situacija nėra gera. Nors karas baigėsi beveik prieš dvidešimt metų, žmonės nesikalba, nebando suprasti vieni kitų. Tai kvaila.

VEIDAS: Kokios problemos Serbijoje šiuo metu aktualiausios?

M.I.: Žmonės Serbijoje apsėsti ekonomikos. Kadangi yra daug bedarbių, aktualūs dalykai – darbo vietų kūrimas, jo radimas, atlyginimų dydžiai. Valdžia tai tarsi bando spręsti, tačiau jai nesiseka, nes netrūksta korupcijos.

Kita karšta tema – migrantai. Tūkstančiai migrantų iš Sirijos, Afganistano ir kitur keliauja per Serbiją į Vengriją, o toliau – į kitas Europos Sąjungos šalis. Vengrija netgi planuoja statyti tvorą tarp Serbijos ir Vengrijos, kad sustabdytų šiuos migrantus. Serbijoje jie nesiekia likti, nes tai palyginti neturtinga šalis. Labiausiai juos vilioja Vokietija.

Daugiausiai migrantų galima pamatyti Belgrado gatvėse, miesto parkuose – laukiančių, kol kiti juos nugabens iki Serbijos ir Vengrijos sienos. Šeimos, moterys su vaikais miega Belgrado centre. Jų yra tūkstančiai, policija jų nemato, visi apsimeta, tarsi jų nebūtų. Valdžia akla, niekuo jiems nepadeda ir tiesiog tikisi, kad šie migrantai iškeliaus kažkur kitur. Tik paprasti žmonės atneša jiems maisto ir drabužių. Jie galėtų čia paprasčiausiai numirti, nors, kiek žinau, kol kas niekas nebuvo rimtai susirgęs ar sužeistas.

VEIDAS: Dirbate amerikietiško kapitalo savaitraštyje „Newsweek Srbija“. Ar yra skirtumų tarp amerikietiškos ir serbiškos tiriamosios žurnalistikos?

M.I.: Serbiškuoju būdu nebuvo įmanoma rašyti apie viską, ką norėjome nušviesti. Egzistavo savicenzūra, kai žinodavai, apie ką gali rašyti, o ko geriau nejudinti.

Savicenzūros buvimas Serbijos žiniasklaidoje tikrai jaučiamas, o „Newsweek“ taip nėra, neturime jokių draudžiamų temų ar žmonių. Jei manome, kad kokią nors istoriją reikia išspausdinti, dirbame prie to.

VEIDAS: Kokios temos Serbijoje tebėra tabu – susijusios su regiono praeitimi?

M.I.: Taip, bet ne tik. Taip pat susijusios su politika, nusikalstamumu, mafija, kitaip tariant, pavojingais žmonėmis, kurie gali pulti žiniasklaidą, žurnalistus, daryti finansinį spaudimą. Tiesa, spaudimas iš valdžios ar mafijos žiniasklaidai jau nėra toks didelis – didesnis kyla iš žiniasklaidos priemonės, kurioje dirbi, leidėjų. Žiniasklaida yra verslas ir atlyginimai daugiausia ateina iš reklamos. Taigi, jei atrandame ką nors skandalingo apie kokią nors didelę bendrovę, perkančią daug reklamos leidinyje, bus pagalvota du kartus, ar apie tai rašyti.

VEIDAS: Ar būna daug išpuolių prieš žiniasklaidą?

M.I.: Pastaraisiais metais ne, bet turime keletą neišaiškintų žurnalistų nužudymų. Šios žmogžudystės taip ir nebuvo išaiškintos. Vienas Serbijos žiniasklaidos tikslų – daryti spaudimą, kad tai būtų atlikta.

VEIDAS: Ar tiesa, kad Serbijoje valdžia, mafija ir slaptosios tarnybos yra glaudžiai susijusios?

M.I.: Taip. Iš tiesų apie korupciją rašome daug, tačiau atlieki ir išspausdini tyrimą, bet nebūna jokio rezultato. Tai pats baisiausias dalykas kiekvienam tiriamosios žurnalistikos žurnalistui: prie istorijos dirbi keletą mėnesių, viską ištiri, ir niekas nepasikeičia.

Tai yra Balkanų ir Rytų Europos skirtumas, palyginti, pavyzdžiui, su Didžiąja Britanija ar JAV. Jei JAV parašai gerą tiriamosios žurnalistikos istoriją, gali tikėtis, kad tai sukels pokyčių visuomenėje, kad vyriausybė imsis veiksmų. Bet padėtis negerėja. Taip pat reguliariai skelbiame tokių organizacijų, kaip „Transparency International“, tyrimus, bet valdžios elgesys nesikeičia. Žmonės Serbijoje tuo nesidomi, trūksta aktyvių, politiniame valstybės gyvenime norinčių dalyvauti piliečių. Visuomenė tam tikra prasme yra mirusi.

Visose Balkanų valstybėse padėtis panaši, išskyrus Kroatiją, priimtą į Europos Sąjungą. Kas tokią padėtį galėtų pakeisti – nežinau. Tikriausiai Serbija per daug metų išgyveno krizę ir žmonėms nusibodo tokios istorijos, jie nori kažko pozityvaus. Gal tai galėtų padaryti nebent Serbijos narystė ES, nors iki to mums reikėtų palaukti dar mažiausiai dešimt metų. Kroatijoje padėtis jau dabar kitokia, nes ES institucijos gali daryti spaudimą jos vyriausybei.

VEIDAS: Kaip čia yra: sakote, kad Balkanuose žurnalistiniai tyrimai turi mažai įtakos, tačiau regionas garsėja stipria tiriamąja žurnalistika?

M.I.: Tai tiesa, nors ir paradoksalu. Niekur kitur nesu matęs tokių stiprių tiriamosios žurnalistikos žurnalistų, kaip Balkanuose. Yra geras aspektas dėl Balkanų šalių žurnalistų – jie glaudžiai bendradarbiauja tarpusavyje. Tai naudinga dėl keleto priežasčių: kadangi dirba daugiau žmonių, istorijų kokybė aukštesnė, be to, tai pigiau, o pasiekiamumas didesnis.

Tai dažniausiai nesukelia didesnių pokyčių, nors gali suveikti per kitus kelius. Kai kurie mūsų tyrimai buvo perspausdinti Vakarų žiniasklaidoje ir buvo labai palankiai priimti. Tarkime, viena istorija, prie kurios dirbau, buvo išspausdinta Serbijoje, tačiau čia nesukėlė jokio efekto. Tada po šešių mėnesių ją pasiūlėme JAV ir Didžiosios Britanijos leidiniams. Kai istorija buvo išspausdinta ten, ją pasigriebė visa Serbijos žiniasklaida ir poveikis buvo iš karto. Taigi, kai išspausdinome užsienyje, Serbijos žmonės suprato, kad tai svarbu.

VEIDAS: Ne kartą rašydamas susitikote su nusikaltėliais, tiesa?

M.I.: Man, kaip tiriamosios žurnalistikos atstovui, tenka rašyti apie mafiją. Yra skirtingų būdų, kaip tai daryti. Mano kolega ir aš laikomės taktikos stengtis su jais palaikyti gerus santykius. Dėl to turime galimybę matyti jų pasaulį.

Pavyzdžiui, mano kolega ką tik baigė knygą apie mafiją buvusioje Jugoslavijoje, ir jis buvo vienintelis, kuriam pavyko pasikalbėti su visais serbų mafijos bosais. Aš pats su mafija dirbau rašydamas daugelį savo istorijų. Tarkime, viena jų buvo apie tai, kaip mafija veikia Serbijoje šiais laikais, taip pat tyriau nelegalų žmogaus organų gabenimą, nelegalų migrantų vežimą ir kita. Taigi kartais reikia dirbti su jais, kad gautum reikalingos informacijos. Kartais tai būna pavojinga, bet juk tiriamasis darbas visada pavojingas.

VEIDAS: Kodėl nusikaltėliai bendrauja su žurnalistais? Tai neatrodo itin logiška.

M.I.: Kai kurie bijo, bet kai kurie – ne, nes mumis pasitiki, žino, kad nespausdinsime melo. Jie sutinka, kad spausdintume straipsnius su jų nuotraukomis ir tikrais vardais. Jie būna pasirengę fotografuotis savo sūkurinėse voniose, prabangiuose namuose.

Žinote, ką dažnai darydavome? Nueidavome pas vieną mafiozą ir pameluodavome, kad kitas mafiozas sutiko kalbėtis, tada sutikdavo ir šitas.

VEIDAS: Ar dėl savo profesijos dažnai susiduriate su grasinimais?

M.I.: Taip, jų būna, bet jie nėra tokie rimti kaip anksčiau. Iš esmės gali rašyti apie viską, tiesiog turi žinoti, kaip tai daryti. Nesakau, kad mafiją gerbiame, bet apie juos rašome profesionaliai, todėl nesusiduriame su daug bėdų. Esu turėjęs keletą kitokių problemų, pavyzdžiui, buvo keletas užsakytų priešiškų straipsnių. Aišku, yra buvę piktų skambučių, elektroninių laiškų. Tarkime, kaip tik šiandien nežinia nuo ko gavau paslaptingą elektroninį laišką.

VEIDAS: Per paskaitą Lietuvos žurnalistams pasakojote apie į redakciją infiltruotus slaptųjų tarnybų agentus. Ar tai išskirtinė istorija, ar įprasta praktika Balkanų žiniasklaidoje?

M.I.: Normalu, jog į kiekvieną žiniasklaidos priemonę slaptosios tarnybos infiltruoja savo žmonių, kad galėtų bent šiek tiek kontroliuoti žurnalistus, tai, ką jie praneša. Per savo karjerą dirbau Serbijos, Didžiosios Britanijos, Amerikos žiniasklaidoje ir situacija visur buvo ta pati.

Pateiksiu vieną pavyzdį iš laikraščio „The Sunday Times“, įsikūrusio Londone. Rašiau istoriją apie vieną britų agentą ir net dvi savaites istorija nebuvo išspausdinta. Paskambinau ir paklausiau, kas čia vyksta. Man atsakė, kad laikraštyje yra du žurnalistai, dirbantys slaptosioms šalies tarnyboms, ir kiekvieną jautrią istoriją jie siunčia derinti, dabar kaip tik laukiama pritarimo. Po to, kai jis buvo gautas, istorija pasirodė. Taip vyksta Serbijoje, taip vyksta Didžiojoje Britanijoje ir veikiausiai taip yra Lietuvoje.

VEIDAS: Kokiais būdais bandoma daryti poveikį žurnalistams?

M.I.: Įtaka gali būti tiesioginė arba kaip tam tikras minkštas spaudimas. Mes, žurnalistai, norime jaustis svarbūs. Kai slaptosios tarnybos, valdžios atstovai organizuoja susitikimus su žurnalistais ar redaktoriais, per juos dažnai atskleidžia mažas paslaptis, perteikia savo idėjas ir tikisi, kad tai išspausdinsime. Jei to nepadarome arba padarome kitaip, į kitus pusryčius bus pakviesti kiti. Taip veikia vadinamieji įtakos agentai.

VEIDAS: Esate susidūrę su įsilaužimu į redakcijos žurnalistų elektroninį paštą. Kaip manote, ko siekiama tokiais incidentais?

M.I.: Slaptosios tarnybos tiesiog bando išsiaiškinti, ką rašome. Jie gali stebėti mūsų mobiliuosius telefonus, kiekvieną telefoną paversti mikrofonu, nori sužinoti mūsų slaptažodžius, sekti, ką rašome elektroniniuose laiškuose. Yra keletas programų, kuriomis naudotis turėtų išmokti kiekvienas žurnalistas. Bėda ta, kad žurnalistai tingūs ir mano, jog yra niekam neįdomūs. Rekomenduočiau keletą kompiuterinių programų, užšifruojančių ir apsaugančių laiškus: „Hushmail“, „Tutanota“, taip pat ir Edwardo Snowdeno naudojama programa GPG.

VEIDAS: Kodėl žurnalistų darbu taip domimasi?

M.I.: Tiriamosios žurnalistikos srityje dauguma istorijų vienaip ar kitaip susijusios su slaptosiomis tarnybomis. Bent jau Serbijoje jos labai galingos, artimai dirba su mafija, yra siejamos su nužudymais (manoma, kad bent du žurnalistai nužudyti jų). Arba, pavyzdžiui, jei rašai apie prezidentą ar ministrą pirmininką, jie nori žinoti, kas tai bus.

VEIDAS: Dar įdomu, kaip vertinate kalbas, kad „tikroji“ žurnalistika – ką jau kalbėti apie tiriamąją – nyksta?

M.I.: Gyvename laikais, kai medijos keičiasi. Per kokius penkerius metus žurnalistika visiškai pasikeis. Kai kurios senosios žurnalistikos formos mirs, tačiau kitos iškils arba pasikeis. Pavyzdžiui, spausdintinė žiniasklaida beveik sunyks, o skaitmeninė žiniasklaida, socialinė medija iškils. Kur čia bus tiriamoji žurnalistika? Ji taip pat pakis. Gyvename labai greitoje visuomenėje, kurioje prie istorijos reikia prieiti greitai. Turėsime dirbti kur kas greičiau, skelbti istorijas tviteryje, feisbuke ir kituose socialiniuose tinkluose. Tiriamosios žurnalistikos žanras nemirs, priešingai – taps dar stipresnis, nors ir kitokiais aspektais.

Miloradas Ivanovićius

Vienas žinomiausių tiriamosios žurnalistikos atstovų ne tik gimtojoje Serbijoje, bet ir Balkanuose. Jis daug metų dirbo įvairiose Serbijos žiniasklaidos priemonėse, o šiandien yra prestižinio leidinio „The Newsweek Srbija“ vyriausiasis redaktorius. M.Ivanovićius daug bendradarbiauja su Vakarų žiniasklaida: jo straipsniai spausdinti „The Sunday Times“, „El Mundo“, „The Washington Times“, „Rabble“, „Mirror“ ir kitur, o radijo ir televizijos darbų yra pasirodę „Radio BBC“, „Al Jazeera“, „Radio France International“ ir kt. Ekspertas taip pat dėsto įvairius žurnalistikos kursus.

Vaiva Sapetkaitė

Geopolitika. Karas Ukrainoje pakeitė Europos ir Rusijos santykių suvokimą, tačiau tai iki šiol negalioja Serbijai, kuri vis dar negali pasirinkti tarp meilės broliškai rusų tautai ir nauda paremto požiūrio į Europos Sąjungą.

Pernai kovą Rusijai aneksavus Krymą, Vakarų lyderiai, tarp jų ir Vokietijos kanclerė Angela Merkel, išreiškė susirūpinimą dėl Vladimiro Putino siekio išplėsti savo įtaką ir Vakarų Balkanų regione. Pirmoji eilėje ir pati svarbiausia čia yra Serbija – ilgametė Rusijos bičiulė, susieta ne tik bendra religija, istorija, bet ir energetiniais bei kariniais saitais.

Serbija kartu su Bosnija ir Hercegovina, Makedonija, Baltarusija ir Pietų Kaukazo šalimis yra vienintelės Europos valstybės (neskaičiuojant kai kurių nykštukinių šalių), neprisidėjusios prie sankcijų Rusijai. Tiek Serbija, tiek Makedonija, oficialios kandidatės į ES, pareiškė, kad pirmiausia turi atsižvelgti į savo ekonominius interesus, o ne galvoti apie bendrus ES veiksmus.

„Ką Serbija turėtų daryti? Sakyti, kad vien dėl to, jog norime įstoti į ES, – atsiprašau, Rusija, mes daugiau nebe draugai? Koks mūsų nacionalinis interesas šitaip elgti? – sakė Serbijos užsienio reikalų ministras Ivica Dačičius. – Rusija ir Kinija yra vienintelis mūsų garantas, neleidžiantis Kosovui tapti Jungtinių Tautų nariu.“

Už plėtrą atsakingas ES komisaras Johannesas Hahnas primygtinai siūlė Serbijai apsigalvoti, esą pradėdama derybas dėl narystės Bendrijoje šalis teisiškai įsipareigojo derinti savo poziciją su ES net ir tokiais sudėtingais klausimais, kaip sankcijos Rusijai. Tačiau kol kas šie raginimai jokių pastebimų vaisių nedavė. Serbijos Respublika, vienas iš dviejų politinių Bosnijos ir Hercegovinos darinių, susikūrusių po pilietinio karo pabaigos, užkirto kelią prisidėti prie sankcijų ir šiai valstybei.

„Vienintelis dalykas, kurį aš myliu labiau už Rusiją, yra Serbija“, – vizito Rusijoje metu 2012-aisiais yra sakęs Serbijos prezidentas Tomislavas Nikoličius.

Ši meilė neišblėso ir Rusijai aneksavus Krymą bei toliau eskaluojant konfliktą Rytų Ukrainoje. Pernai spalį V.Putinui lankantis Belgrade, kur didžiausiu nuo komunizmo žlugimo laikų kariniu paradu buvo pažymėtos 70-osios Belgrado išvadavimo nuo nacių metinės, Europoje vis labiau izoliuojamas Rusijos prezidentas buvo apdovanotas aukščiausiu Serbijos apdovanojimu dėl jo „išskirtinio indėlio plėtojant ir stiprinant taikų bendradarbiavimą ir draugiškus santykius tarp Serbijos ir Rusijos“. Sostinės išvadavimo minėjimas ir karinis paradas buvo keturiomis dienomis paankstintas vien tam, kad sutaptų su V.Putino vizitu.

Šiandieninėje Serbijos politinėje konjunktūroje – absoliuti vienvaldystė. Prezidentas T.Nikoličius rinkimuose triumfavo 2012-aisiais, keliais procentais aplenkęs iki tol proeuropietišką šalies kelią simbolizavusį Borisą Tadičių. O parlamento rinkimuose pernai triumfavo T.Nikoličiaus įkurta dešinioji Serbijos pažangos partija, be kita ko, pasirašiusi bendradarbiavimo sutartį su „Vieningąja Rusija“. Rinkimuose ji laimėjo net 158 vietas iš 250-ies galimų, todėl turėjo galimybę sudaryti vyriausybę viena. Vis dėlto tam, kad reformose dalyvautų platesnis politinių partijų spektras, į koaliciją buvo pakviesta ir antroje vietoje likusi Serbijos socialistų partija.

Serbijos pažangos partija susibūrė 2008-aisiais, atskilusi nuo nacionalistinės Serbijos radikalų partijos, kuriai vadovavo už karo nusikaltimus buvusiai Jugoslavijai Tarptautiniame karo nusikaltimų tribunole teisiamas Vojislavas Šešeljis. Pagrindinė skyrybų priežastis – nesutapęs lyderių požiūris dėl šalies narystės ES.

Vyriausybės vairą po pastarųjų rinkimų perėmė Slobodano Miloševičiaus laikais Jugoslavijos informacijos ministerijai vadovavęs Aleksandras Vučičius. Oficialiai naujasis Serbijos politinis elitas nuolat deklaruoja norą siekti kaip įmanoma spartesnės integracijos į ES, tačiau kasdieninė politinė darbotvarkė dažnai liudija ką kita.

Prieš septynerius metus nepriklausomybę paskelbęs Kosovas užima išskirtinę vietą serbų tapatybėje ir istorijoje, todėl būtent šis klausimas tapo svarbiausias Serbijos politikoje. Apžvalgininkai pastebi, kad Serbijos politika dažniau būna paremta emocijomis, o ne racionaliais argumentais, – lengviausia elektoratą patraukti tiesiog paminėjus Kosovo svarbą ar istorinius serbų ryšius su Rusija, o ne pateikiant praktinių technokratiškų pasiūlymų, kaip galima gaivinti ne vieną dešimtmetį stagnuojančią šalies ekonomiką, pažaboti korupciją, kovoti su nusikalstamumu ar pan.

Šia situacija netruko pasinaudoti Rusija, 2008-aisiais paskelbusi gerbianti Serbijos teritorinį vientisumą ir niekada nepripažinsianti Kosovo nepriklausomybės. Tokia parama Serbijos visuomenėje atkūrė itin pozityvų Rusijos vertinimą – ji dar kartą tapo ne tik strategine partnere, bet ir „vienintele Serbijos gynėja“ ar „istorine drauge“.

Šį emocinį ir kultūrinį artumą tapo nesudėtinga perkelti ir į politinį lygmenį. Pavyzdžiui, 47 proc. serbų tiki, kad Rusija įneša didžiausią dalį į Serbijos ekonomiką, nors Rusijos įtaka ir geranoriškumas yra labiau mitas nei tikrovė: 2005–2012 m. laikotarpiu Rusija Serbijoje investavo per 600 mln. eurų, o tai sudarė maždaug 4,5 proc. visų užsienio investicijų. Maždaug trys ketvirtadaliai jų atkeliavo iš ES valstybių. Apie 60 proc. Serbijos eksportuojamų prekių keliauja į ES rinkas ir vos daugiau nei 7 proc. – į Rusiją. O ir geresnio gyvenimo ieškantys serbai Rusijos nesirenka savo emigracijos kryptimi: didžiausios serbų bendruomenės telkiasi Vakaruose – Austrijoje, Šveicarijoje ir Vokietijoje. Užsienyje gyvenančių tėvynainių perlaidos sudaro apie 15 proc. šalies BVP.

Ryžtinga Maskvos pozicija Kosovo klausimu turėjo ir savo kainą: tais pačiais metais Serbija itin palankiomis sąlygomis koncernui „Gazprom“ pardavė vienos pelningiausių ir svarbiausių įmonių šalyje – dujų kompanijos „Nis“ kontrolinį 51 proc. akcijų paketą. Rusija taip pat įgijo teisę visiškai kontroliuoti naftos perdirbimo sektorių (Pančevo ir Novi Sado gamyklas) ir tvirtas pozicijas pardavimo rinkoje: 2012 m. koncernas „Lukoil“ valdė net 82 proc. šalies benzino rinkos. „Gazpromas“ taip pat įgijo teisę kontroliuoti vienintelę šalies Banato Dvoro dujų saugyklą bei palankiomis sąlygomis vykdyti dujų ir naftos žvalgybą Serbijoje. Be kita ko, sutarta ir dėl dabar jau įstrigusio „South Stream“ dujotiekio projekto – maždaug viena trečioji jo dalis turėjo eiti per Serbijos teritoriją. Taip menama ekonominė Serbijos priklausomybė nuo Rusijos tapo realia energetine priklausomybe.

V.Putino  pastangos susigrąžinti didžiausią Vakarų Balkanų valstybę į savo įtakos zoną pastebimai sustiprėjo ES Tarybai paskelbus apie derybų dėl Serbijos narystės Bendrijoje pradžią. 2013-ųjų pradžioje Rusija suteikė Serbijai 800 mln. JAV dolerių paskolą šalies geležinkeliams modernizuoti, vėliau – dar 500 milijonų biudžeto skylėms užkamšyti. Tais pačiais metais abi šalys pasirašė bendradarbiavimo sutartį gynybos srityje. „Ši sutartis yra logiška mūsų bendradarbiavimo su Rusija tąsa, siekiant užtikrinti taiką pasaulyje bei sustiprinti pagarbą Serbijos kariuomenei, jos funkcionalumą ir veiksmingumą“, – po dokumento pasirašymo sakė Serbijos gynybos ministras Nebojša Rodič.

Be kita ko, Serbija tapo ir Rusijos įkurtos Kolektyvinės saugumo sutarties organizacijos, kuriai dar priklauso Baltarusija, Kazachstanas, Armėnija, Kirgizija ir Tadžikija, stebėtoja. Pernai lapkritį, jau liepsnojant karui Ukrainoje, abiejų valstybių kariai Serbijoje dalyvavo pirmose istorijoje bendrose karinėse pratybose, kurios sutapo su Rusijos ortodoksų bažnyčios patriarcho Kirilo vizitu.

Pasveikinti naujosios A.Vučičiaus vyriausybės ir užsitikrinti proeuropietiškos politikos į Belgradą po rinkimų pernai atvyko ES vyriausioji įgaliotinė užsienio reikalų ir saugumo politikos klausimais Catherine Ashton ir tuometis ES plėtros komisaras Štefanas Fule. Tačiau jau netrukus raudonas kilimas buvo ištiestas ir Rusijos Valstybės Dūmos pirmininkui Sergejui Naryškinui, kuriam yra pritaikytos ES sankcijos ir draudžiama įvažiuoti į bet kurios Bendrijos narės teritoriją. Tačiau Serbijoje tai niekam nepasirodė kliūtis.

Rusija pastaruoju metu siekia sustiprinti savo įtaką žiniasklaidoje – serbiškai yra leidžiami rusiški laikraščiai, transliuojamos televizijos programos, veikia interneto portalai, registruojamos įvairios vadinamąją minkštąją Rusijos galią skleidžiančios nevyriausybinės organizacijos. Šiomis priemonėmis siekiama pateikti rusišką tarptautinės padėties vertinimo versiją, tendencingai nušviesti karą Ukrainoje ar siūlyti savąją istorinių įvykių – Jugoslavijos žlugimo, NATO bombardavimų, Balkanų karų interpretaciją. Be to, gerai pažįstamais metodais mėginama diskredituoti ES ir NATO, pabrėžiant svetimas europietiškas vertybes ar keliamą grėsmę pasaulio tvarkai.

Kitas Rusijos taikinys – Bosnijoje ir Hercegovinoje, Kosove ir Juodkalnijoje gyvenančios serbų tautinės mažumos. Išnaudodama jų siekį atplėšti savo gyvenamas teritorijas, nepasitenkinimą, Rusija destabilizuoja šių šalių politinį gyvenimą. Stipriausiai V.Putino įtaka juntama Serbijos Respublikoje – vienoje iš dviejų Bosnijos ir Hercegovinos politinių darinių. Respublikos prezidentas Miloradas Džodikas – dažnas svečias Maskvoje, o jo pozicija užkerta kelią itin neefektyvios politinės valstybės sistemos reformoms ir dar labiau eskaluoja nesantaiką tarp trijų šalies etninių grupių. Rusija nuolat siūlo M.Džodikui įvairią, taip pat ir finansinę pagalbą, siekiant ne tik decentralizuoti Bosniją ir Hercegoviną, bet ir sumažinti jos priklausomybę nuo Belgrado.

Panašiai elgiamasi ir Kosove, kur vietinė serbų mažuma yra vis labiau nusivylusi, jų manymu, per menkomis Serbijos pastangomis susigrąžinti prarastą teritoriją ar bent jau užtikrinti serbų teises. 20 tūkst. Kosovo serbų pasirašė peticiją su prašymu suteikti jiems Rusijos, o ne Serbijos pilietybę. Tokias nuotaikas puikiai išnaudoja Rusija, į regioną siųsdama įvairią humanitarinę pagalbą, pabrėžiant, kad serbai čia palikti be Belgrado paramos ir dėmesio.

Nenuostabu, kad pernai rugpjūtį po daugelio metų parama narystei ES Serbijoje nukrito žemiau 50 proc.: vos 46 proc. serbų tvirtino, kad referendume dėl narystės Bendrijoje balsuotų „taip“, daugiau nei pusė serbų Rusiją vertina teigiamai, per ketvirtadalį – „labai teigiamai“.

Ar gali tokia valstybė, kurioje draugiškiausiomis šalimis laikomos Rusija, Graikija ir Kinija, o priešiškiausiomis – JAV ir Vokietija, tapti ES nare? Ir kaip tokios valstybės narystė prisidėtų prie bendros europinės tapatybės kūrimo ar bendros ekonominės politikos veiksmingumo? Viena aišku: Europai susikoncentravus ties problemomis Ukrainoje ir Graikijoje, būtina neužmiršti ir jau ne kartą XX a. liūdnai apie save priminusio regiono.

Dovaidas Pabiržis

"Veido" archyvas

Abi šalys pasiekė šį proveržį, sudarydamos pirmąsias sutartis per pastaruosius trejus metus, kai Kosovas vienašališkai pasiskelbė nepriklausomu. Vienas iš svarbiausių pasiekimų – jog Kosovo gyventojams pirmąkart bus leista atvykti į Serbiją su Prištinos išduotais kelionės dokumentais.

“Jos (sutartys) priartina abi puses prie Europos Sąjungos (ES), stiprina bendradarbiavimą ir gerina gyvenimą eiliniams žmonėms”, – sakė aukštas Bendrijos diplomatas Robertas Cooperis (Robertas Kuperis), tarpininkavęs kelis mėnesius trukusiose derybose.

“Jos nelemia nei vienos šalies pozicijos dėl Kosovo statuso, – pridūrė jis. – Serbija nepripažįsta Kosovo, o Kosovas neatsisako savo statuso”.

Derybininkai nuo kovo susitikinėjo su R.Cooperiu per ES inicijuotas derybas, siekiant išspręsti kasdienes problemas, su kuriais abiejų šalių piliečiai susidurdavo nuo Kosovo atsiskyrimo 2008 metais.

Šeštadienį vykusiame penktajame susitikime derybininkai susitarė užtikrinti laisvą žmonių judėjimą per ginčijamą sieną, išspręsti problemas, kylančias dėl Serbijos atsisakymo leisti Kosovui naudotis civilinių registrų duomenimis, taip pat siekti, kad būtų pripažįstami vienoje arba kitoje šalyje įgyto išsilavinimo diplomai.

Derybose, kurioms vadovavo Serbijos URM pareigūnas Borko Stefanovičius (Borkas Stefanovičius) ir Kosovo vicepremjerė Edita Tahiri, taip pat buvo skirta dėmesio problemoms kitose srityse, tokios kaip telekomunikacijos, elektros energijos tiekimas, muitai, kadastro duomenys ir religija.

Per pastarąjį aštuonias valandas trukusį derybų etapą buvo padėti paskutiniai štrichai sutartyje, kuri leis Kosovo piliečiams atvykti į Serbiją, turint Prištinos išduotas tapatybės korteles, taip pat privatiems automobiliams su laikinais numeriais. Tačiau Belgradas nepripažins transporto registracijos numerių arba pasų, išduotų Kosovo Respublikoje.

Pasiruošimai įgyvendinti šią sutartį bus pradėti nuo kitos savaitės, nurodė R.Cooperis.

“Laisvas judėjimas yra esminis Europos Sąjungos principas, – pabrėžė jis. – Laisvas judėjimas pavers visus Balkanus labiau europietišku regionu.”

Be to, abi šalys susitarė spręsti problemas, kylančias dėl civilinių registrų duomenų, kurie buvo perkelti iš Kosovo į Serbiją po 1999 metais vykusio konflikto.

Šiuo atveju ES teisinės valstybės misija Kosove (EULEX) pagamins ir perduos Prištinai sertifikuotas šiuo metu Kosovo neturimų civilinių registrų duomenų kopijas. Išsprendus šią problemą, būtų lengviau kovoti su organizuotu nusikalstamumu, klastojimais, asmenybės duomenų vagystėmis, taip pat spręsti kasdienes problemas, tokias kaip skyrybos.

Pasak R.Cooperio, jog ilgainiui abi šalys veikiausiai susitars dėl vizų režimo sušvelninimo.

ES pareigūnai tikisi, kad iki vasaros atostogų įvyks dar vienas derybų susitikimas, kuriame bus išspręstos visos šios problemos. Pastarųjų derybų išvakarėse B.Stefanovičius sakė Belgrado televizijai B92, kad “mes galime vėl susitikti vėliau liepą arba rugsėjį”.

Sudarytas susitarimas abi šalis dar labiau priartina prie ES, o Serbija tikisi, kad artimiausiu laiku ji bus paskelbta kandidate įstoti į šį 27 šalių bloką.

Belgradas pašalino svarbias kliūtis šiame kelyje, sušvelnindamas savo poziciją dėl Kosovo, o praeitą mėnesį buvo padarytas didelis šuolis, kai buvo suimtas daugelį metų slapstęsis įtariamas Balkanų karo nusikaltėlis Ratko Mladičius (Ratkas Mladičius).

Tačiau Serbija oficialiai tebelaiko Kosovą savo pietine provincija, nors jo nepriklausomybę yra pripažinusios 76 valstybės, tarp jų JAV ir 22 ES šalys.

Veido" archyvas

Buvęs Bosnijos serbų pajėgų vadas R.Mladičius kaltinamas prisidėjęs prie 20 tūkst. žmonių žūties per Jugoslavijos karą

Serbija įvykdė vieną pagrindinių sąlygų tapti Europos Sąjungos nare: Jungtinių Tautų tribunolui išdavė genocidu kaltinamą Ratko Mladičių.

Praėjusią savaitę Serbijos teismas išdavė daug metų nuo tarptautinio karo tribunolo Hagoje besislapsčiusį Ratko Mladičių, kuris kaltinamas genocidu. Linkstama manyti, kad taip Serbija tikisi įšokti į Europos Sąjungos laivą.

Priminsime, kad buvęs Bosnijos serbų pajėgų vadas R.Mladičius sulaikytas gegužės 26 d., po 16 metų slapstymosi. Jis kaltinamas prisidėjęs prie 20 tūkst, žmonių žūties per Jugoslavijos karą. T.Mladičių sučiupo Serbijos pareigūnai, o šalies teismas tą pačią savaitę nusprendė jį išduoti Jungtinių Tautų karo nusikaltimų tribunolui Hagoje.

Ekspertai prognozuoja, kad teismo procesas Hagoje truks nuo vienų iki dvejų metų. Kuo jis baigsis pačiam R.Mladičiui, kol kas sunku prognozuoti. Jam teisti jau paskirti trys teisėjai iš Vokietijos, Pietų Afrikos Respublikos ir Olandijos. Jie ir spręs, ar kaltinimai 69 metų R.Mladičiui dėl nusikaltimų, įvykdytų per Bosnijos 1992–1995 m. karą, pagrįsti.

R.Mladičius kaltinamas vadovavęs Srebrenicos žudynėms ir Bosnijos sostinės Sarajevo apsiausčiai. Abu šie įvykiai laikomi didžiausiais žiaurumais Europoje nuo Antrojo pasaulinio karo. Priminsime, kad Srebrenicoje Bosnijos serbų pajėgos 1995 m. išžudė apie 8 tūkst. musulmonų vyrų ir berniukų, o per 1994 m. gegužę prasidėjusią ir 44 mėnesius trukusią sostinės apsiaustį žuvo apie 10 tūkst. žmonių.

Pats generolas R.Mladičius, pramintas “Bosnijos skerdiku”, kaltas nesijaučia. Praėjusį penktadienį teismui jis pareiškė nieko blogo nedaręs, tik gynęs savo tautą. “Aš nežudžiau kroatų vien dėl to, kad jie kroatai, – aš tik gyniau savo šalį”, – aiškina R.Mladičius.

Įdomu tai, kad ir patys serbai R.Mladičių vis dar laiko herojumi: jo išdavimuiHagai nepritaria net 51 proc. apklaustųjų, o nemažos dalies kitų manymu, net jei teismas ir turi įvykti, tai tik tam, kad būtų įrodytas R.Mladičiaus nekaltumas.

Beje, R.Mladičiaus advokatas sprendimą išduoti savo ginamąjį tarptautiniam tribunolui apskundė dėl jo sveikatos būklės. Jau du infarktus patyręs R.Mladičius dabar serga vėžiu, be to, abejojama ir jo psichine sveikata, tad teismo medicinos ekspertai artimiausiu metu ketina jį nuodugniai ištirti.

Bemat tapo Europos drauge

Vis dėlto šioje byloje svarbiausias visai ne R.Mladičius. Viena vertus, jo sulaikymas yra savotiškas taškas baigiant tirti Jugoslavijos karo nusikaltimus, kita vertus, tai ir lūžis Serbijoje, mat šalis, pagaliau išdavusi R.Mladičių, bemat tapo ES drauge.

Serbijos įvaizdis pamažu taisosi jau visą dešimtmetį. Šaltojo karo laikotarpiu ir kruvino Balkanų karo metais ji buvo užsitarnavusi brutalios šalies vardą, o dabar ji vertinama kaip bendradarbiaujanti, sparčiai besivystanti, teisingumo paisanti valstybė, kuriai net žadama galimybė tapti Europos Sąjungos nare.

Kaip teigia Belgijos analitikas Leo Cendrovičius, R.Mladičiaus išdavimas – lemiama akimirka Serbijai pelnant visišką tarptautinę pagarbą: jau praėjusios savaitės pabaigoje daugelio ES šalių vadovai pasveikino Serbiją ir pareiškė esantys pasirengę palaikyti Serbijos siekį prisidėti prie Bendrijos.

Tarkime, Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy R.Mladičiaus areštąpavadino “Serbijos žingsniu į Europos Sąjungos šeimą, kurios durys atsivers jau netrukus”. O Vokietijos kanclerė Angela Merkel pridūrė, kad tai reikšmingas žingsnis visam Balkanų regionui, mat nebėra priežasčių šia kryptimi neplėsti Europos. Galiausiai Švedijos užsienio reikalų ministras Carlas Bildtas pareiškė, kad Serbijos perspektyvos Europoje dabar jau yra aiškesnės negu bet kada.
Apibendrindamas europiečių nuotaikas, “EsastWest” instituto analitikas Gregas Austinas pareiškė, jog R.Mladičiaus sulaikymas rodo, kad Serbija pagaliau yra visiškai “normali valstybė, pasirengusi priimti europines vertybes”.

Beje, Serbija ir pati nepėsčia. Provakarietiškasis šalies prezidentas Borisas Tadičius dar praėjusį ketvirtadienį be užuolankų pareiškė, jog po R.Mladičiaus išdavimo Hagos tribunolui tikisi, kad Serbijos priėmimas į ES bus paspartintas.

Kitaip tariant, jis pasiūlė savotiškus mainus: jūs mums R.Mladičių, o mes jums – narystę. Oficialiai Serbija net spėjo pareikšti norą, kad iki metų pabaigos ji taptų oficialia kandidate į ES.

Įdomu tai, jog visi jau spėjo pamiršti, kad Serbija dar visai neseniai, 2008-aisiais, piktino europiečius nenoru pripažinti Kosovo, kurį ir šiandien laiko savo nuosavybe. Arba kad R.Mladičiaus sulaikymo dieną Serbijos prezidentas B.Tadičius boikotavo susitikimą su JAV vadovu Baracku Obama, nes ten dalyvavo Kosovo prezidentas.

REUTERS

Apie 10 tūkst. protestuotojų Belgrade sekmadienį reikalavo, kad prezidentas Borisas Tadičius ir jo vyriausybė atšauktų Bosnijos serbo buvusio generolo Ratko Mladičiaus areštą. Protestuojantys Serbijos nacionalistai užpuolė policiją.

R. Mladičius kaltinamas genocidu per 43 mėnesių Sarajevo apsiaustį ir 8 tūkst. musulmonų nužudymu Srebrenicoje per Bosnijos pilietinį karą. Po 16 metų slapstymosi jis sulaikytas ketvirtadienį kaime už 100 km į šiaurės rytus nuo Belgrado.

Ultranacionalistinės Serbijos radikalų partijos ir panašių organizacijų rėmėjai iš visos šalies į sostinę suvažiavo autobusais. Daugelis atėjo iškart po sekmadienio futbolo varžybų. Belgijos greitosios pagalbos ligoninės duomenimis, per riaušes penki protestuotojai ir du policininkai buvo rimtai sužeisti.

Protestuotojai į policininkus mėtė akmenis. Mitingas baigėsi, kai pėsti ir raiti policininkai, taip pat šarvuoti riaušėms malšinti skirti automobiliai išsklaidė minią.

Pasak policijos, suimta 70 žmonių, keliolika sužeista. “Reuters” reporteris praneša, kad išdaužyti parduotuvių langai ir gatvėse mėtosi nuolaužos.

Scanpix

10 milijonų eurų, pažadėtų už informaciją, kuri leis suimti Ratką Mladičių, liks Serbijos biudžete.

Kaip pranešė ketvirtadienį šalies vyriausybės koordinatorius ryšiams su visuomene Slobodanas Chomenas, sulaikyti buvusį Bosnijos serbų armijos vadą įgalino “operatyvinis teisėsaugos institucijų darbas”, o ne trečiojo asmens informacija.

Pinigų negaus ir policininkai bei specialiųjų tarnybų darbuotojai, dalyvavę operacijoje. “Suimdami R. Mladičių, jie tik dirbo savo darbą pagal konstituciją ir įstatymus”, – sakė S. Chomenas.

Praėjusių metų spalį Serbijos vyriausybė padidino premiją už informaciją, kuri leis suimti R. Mladičių, nuo 5 iki 10 milijonų eurų.

Scanpix

Serbijos policija suėmė asmenį, kuris, kaip įtariama, yra buvęs Bosnijos serbų generolas Ratko Mladičius (Ratkas Mladičius), vadovavęs 1995 metų Srebrenicos žudynėms ir Jungtinių Tautų teismo kaltinamas genocidu bei nusikaltimais žmoniškumui, pranešė vienas VRM pareigūnas.

“Kai kurie jo fiziniai duomenys atitinka R. Mladičiaus. Dabar tiriame jo DNR”, – sakė pareigūnas, pageidavęs neskelbti savo pavardės.

Jis pridūrė, kad įtariamasis, kuris turėjo Milorado Komadičiaus vardu išduotus tapatybės dokumentus, buvo suimtas Serbijoje pagal vieno anonimo pateiktą informaciją.

Serbijos prezidentas Borisas Tadičius pranešė 13 val. vietos (15 val. Lietuvos) laiku rengiantis skubią spaudos konferenciją, tačiau jos priežasties nenurodė.

R. Mladičius yra ieškomas Jungtinių Tautų (JT) Tarptautinio tribunolo buvusiai Jugoslavijai (TTBJ) dėl genocido per 1992-1995 metais vykusį Bosnijos karą. Europos Sąjunga (ES) yra iškėlusi Belgradui sąlygą, kad šis asmuo privalo būti suimtas, jeigu Serbija nori tapti Bendrijos nare

Jis kaltinamas vadovavęs 1995 metais vykusioms Srebrenicos žudynėms, kai šį anklavą užėmusios Bosnijos serbų pajėgos išžudė beveik 8 tūkst. Bosnijos musulmonų vyrų ir berniukų. Srebrenicos žudynės, didžiausias toks nusikaltimas Europoje po Antrojo pasaulinio karo, laikomos tamsiausiu Jugoslavijos subyrėjimo 10-ajame dešimtmetyje epizodu.

Kroatijos dienraštis “Jutarnji List”, kuris pirmasis paskelbė apie numanomą R.Mladičiaus areštą, remdamasis Serbijos policijos šaltiniais, nurodė, kad Belgrado specialiosios pajėgos šį asmenį suėmė ketvirtadienį Serbijoje.

Laikraštis rašo, kad pareigūnai veikė pagal gautą anoniminį pranešimą, jog M. Komadičius yra iš pažiūros panašus į ieškomą R. Mladičių.

Hagoje įsikūrusio TTBJ prokuratūra pareiškė negalinti komentuoti pranešimų, susijusių su operatyvine veikla.

Serbijoje Lietuvos įmonei “ALT investicijos” inicijuojamas arbitražas yra akibrokštas Lietuvai po visų konstruktyvių pokalbių su Serbijos pareigūnais, teigia “ALT investicijų” akcininkas ir vadovas Vytautas Junevičius.

Jis BNS patvirtino, kad Lietuvos bendrovė neketina nuleisti rankų ir dalyvaus teisiniame ginče.

“Po visų pokalbių, tarpininkaujant diplomatams, ministrams, “dovanų” gavome tokį netikėtą sprendimą. Mes su jais ginčysimės”, – sakė V.Junevičius.

Privataus kapitalo investicijų bendrovei “ALT investicijos” bei jos verslo partnerei Švedijos įmonei “United Nordic Beverages” Serbija pateikė 68,347 mln. eurų (235,9 mln. litų) pretenziją dėl įsipareigojimų nevykdymo privatizavus Belgrado alaus gamintoją “Beogradska Industrija Piva” (BIP).

Jis teigė, kad pokalbiai su pagrindiniu “ALT investicijų” ir tų pačių savininkų valdomos alkoholio gamybos įmonės “Alita” kreditoriumi banku “Swedbank” vyksta įprastai.

“Vyksta tos pačios normalios derybos. Niekad nebuvo kažkokia paslaptis, kad įmonių grupė “Alita” solidariai atsako už “ALT investicijų” įsipareigojimus”, – sakė V.Junevičius.

Šiuo metu įmonės vadovybė vertina situaciją ir savo tolesnius veiksnius. V.Junevičius neatmetė, jog esant tokia situacijai logiška pabaiga galėtų būti “ALT investicijų” veiklos pabaiga.

Anot V.Junevičiaus, “ALT investicijos” dirba su advokatų kontora “Lawin Lideika, Petrauskas, Valiūnas ir partneriai”.

Apie tai, kad svarstys bankroto galimybę, “ALT investicijos” antradienį pranešė per “Nasdaq Omx” Vilniaus vertybinių popierių biržą.

Serbijos privatizavimo agentūros pretenzija pateikta Užsienio prekybos arbitražo teismui prie Serbijos prekybos rūmų.

Serbijos privatizavimo agentūra vasario viduryje nurodė, kad nutraukia BIP akcijų pardavimo sutartį, nes tuometinės “Alitos” ir Švedijos “United Nordic Beverages” konsorciumas neįvykdė privatizavimo sutarties įsipareigojimų.

51,9 proc. Serbijos daryklos “Beogradska Industria Piva” akcijų 2007-aisiais Švedijos “United Nordic Beverages” ir Lietuvos įmonės konsorciumui pardavė už 21,4 mln. eurų (73,89 mln. litų). Vien “Alita” 2007 metų rugsėjį už 70,437 mln. litų įsigijo 41,52 proc. daryklos akcijų.

Privačių asmenų grupės valdomų “ALT investicijų” akcijos kotiruojamos “Nasdaq Omx” Vilniaus biržos Papildomajame prekybos sąraše.

Nepavykęs įsigijimas Serbijoje žemyn tempia ir Lietuvos alkoholio gamybos bendrovę “Alita”, kurios likimas dabar priklausys nuo didžiausio kreditoriaus “Swedbank” veiksmų, teigia Investuotojų asociacija.

“Ironiška, bet problemos Serbijoje kilo “Alitai” neįvykdžius prievolės supirkti smulkiesiems akcininkams priklausiusias BIP akcijas”, – pranešime sakė Investuotojų asociacijos valdybos pirmininkas Tomas Pilipavičius.

Tikėtina, kad daugiau nei 73 mln. litų “Swedbank” skolingos “ALT investicijos” skelbs bankrotą.

“Tačiau net ir bankroto atveju ši paskola nebus nurašyta, o prislėgs gamybinę veiklą Lietuvoje vykdančios “Alitos” pečius, nes ši įmonė reorganizavimo metu prisiėmė solidarią atsakomybę už “Swedbank” suteiktas paskolas”, – mano T.Pilipavičius.

Įmonių grupė “Alita”, kuri kontroliuoja ir kitą alkoholio gamybos įmonę “Anykščių vynas”, 2010 metų rugsėjo pabaigoje “Swedbank” buvo skolinga 95 mln. litų. Pridėjus “ALT investicijų” paskolą, bendra įsipareigojimų bankui našta pasiektų 168 mln. litų.

“Ekonomikos bumo metais, kai “Alita” demonstravo geriausius rezultatus veiklos istorijoje, tokia paskola dar galėjo būti aptarnaujama, tačiau dabar įmonės veiklos rezultatai nedžiugina ir “Swedbank” laukia labai sunkus sprendimas ką daryti toliau”, – sakė T.Pilipavičius.

Jis pažymėjo, kad rugsėjo pabaigoje “Alita” buvo vienintelė įmonė NASDAQ OMX Vilnius biržoje, kurios nuosavas kapitalas buvo neigiamas (turtas mažesnis už įsipareigojimus 0,9 mln. litų), o bankui pareikalavus vykdyti prievoles pagal “ALT investicijų” paskolas, padėtis dar pablogės.

“Alternatyvos kelios – bankrotas, restruktūrizavimas ar didelės dalies paskolų pavertimas akcijomis, tačiau beveik visais atvejais smulkiųjų turimos “Alitos” akcijos praktiškai yra bevertės, kaip perspėjome dar balandį”, – tvirtino T.Pilipavičius.

Anot jo, perkantys tiek įmonių grupės “Alita”, tiek “ALT investicijų” akcijas turi suprasti, kad gali gana greitai prarasti 100 proc. investuotojų lėšų.

“Tačiau ši rizika nėra atskleidžiama aiškiai – “ALT investicijos” net po turto nacionalizavimo balanse vaizduoja investiciją į akcijas Serbijoje ir neapskaito jos nuvertėjimo, o “Alita” neakcentuoja, kad taip pat atsako už “ALT investicijų” skolas”, – sakė T.Pilipavičius.

Pasak jo, Vertybinių popierių komisija kartu su NASDAQ OMX Vilnius birža turėtų spręsti, ar įmonių grupė “Alita” bei “ALT investicijos” atitinka kotiruojamoms įmonėms keliamus reikalavimus.

“ALT investicijos” (anksčiau – “Alita”), kuriai priklausė Serbijos nacionalizuota alaus darykla “Beogradska industrija piva” (BIP) antradienį pranešė gavusi Serbijos privatizavimo agentūros ieškinį dėl 68,3 mln. eurų (235,9 mln. litų) baudos priteisimo.

Serbijos privatizavimo agentūra vasario viduryje nurodė, kad nutraukia BIP akcijų pardavimo sutartį, nes tuometinės “Alitos” ir Švedijos “United Nordic Beverages” konsorciumas neįvykdė privatizavimo sutarties įsipareigojimų.

51,9 proc. Serbijos daryklos “Beogradska Industria Piva” akcijų 2007-aisiais Švedijos “United Nordic Beverages” ir Lietuvos įmonės konsorciumui pardavė už 21,4 mln. eurų (73,89 mln. litų). Vien “Alita” 2007 metų rugsėjį už 70,437 mln. litų įsigijo 41,52 proc. daryklos akcijų.

2004 metų pradžioje “Alitą” įsigijo įmonės vadovų komanda, už 84 proc. akcijų valstybei sumokėjusi 58 mln. litų. 2004 metais “Alita” taip pat iš valstybės įsigijo “Anykščių vyną”.

Tiek “Alitos” privatizavimą, tiek įsigijimą Serbijoje finansavo “Swedbank”.

Įmonių grupės “Alita” ir “ALT investicijų” akcijos kotiruojamos “Nasdaq Omx” Vilniaus biržos Papildomajame prekybos sąraše.