2015 Vasario 13

Nežinios zona tarp Rytų ir Vakarų

veidas.lt

Geopolitika. Karas Ukrainoje pakeitė Europos ir Rusijos santykių suvokimą, tačiau tai iki šiol negalioja Serbijai, kuri vis dar negali pasirinkti tarp meilės broliškai rusų tautai ir nauda paremto požiūrio į Europos Sąjungą.

Pernai kovą Rusijai aneksavus Krymą, Vakarų lyderiai, tarp jų ir Vokietijos kanclerė Angela Merkel, išreiškė susirūpinimą dėl Vladimiro Putino siekio išplėsti savo įtaką ir Vakarų Balkanų regione. Pirmoji eilėje ir pati svarbiausia čia yra Serbija – ilgametė Rusijos bičiulė, susieta ne tik bendra religija, istorija, bet ir energetiniais bei kariniais saitais.

Serbija kartu su Bosnija ir Hercegovina, Makedonija, Baltarusija ir Pietų Kaukazo šalimis yra vienintelės Europos valstybės (neskaičiuojant kai kurių nykštukinių šalių), neprisidėjusios prie sankcijų Rusijai. Tiek Serbija, tiek Makedonija, oficialios kandidatės į ES, pareiškė, kad pirmiausia turi atsižvelgti į savo ekonominius interesus, o ne galvoti apie bendrus ES veiksmus.

„Ką Serbija turėtų daryti? Sakyti, kad vien dėl to, jog norime įstoti į ES, – atsiprašau, Rusija, mes daugiau nebe draugai? Koks mūsų nacionalinis interesas šitaip elgti? – sakė Serbijos užsienio reikalų ministras Ivica Dačičius. – Rusija ir Kinija yra vienintelis mūsų garantas, neleidžiantis Kosovui tapti Jungtinių Tautų nariu.“

Už plėtrą atsakingas ES komisaras Johannesas Hahnas primygtinai siūlė Serbijai apsigalvoti, esą pradėdama derybas dėl narystės Bendrijoje šalis teisiškai įsipareigojo derinti savo poziciją su ES net ir tokiais sudėtingais klausimais, kaip sankcijos Rusijai. Tačiau kol kas šie raginimai jokių pastebimų vaisių nedavė. Serbijos Respublika, vienas iš dviejų politinių Bosnijos ir Hercegovinos darinių, susikūrusių po pilietinio karo pabaigos, užkirto kelią prisidėti prie sankcijų ir šiai valstybei.

„Vienintelis dalykas, kurį aš myliu labiau už Rusiją, yra Serbija“, – vizito Rusijoje metu 2012-aisiais yra sakęs Serbijos prezidentas Tomislavas Nikoličius.

Ši meilė neišblėso ir Rusijai aneksavus Krymą bei toliau eskaluojant konfliktą Rytų Ukrainoje. Pernai spalį V.Putinui lankantis Belgrade, kur didžiausiu nuo komunizmo žlugimo laikų kariniu paradu buvo pažymėtos 70-osios Belgrado išvadavimo nuo nacių metinės, Europoje vis labiau izoliuojamas Rusijos prezidentas buvo apdovanotas aukščiausiu Serbijos apdovanojimu dėl jo „išskirtinio indėlio plėtojant ir stiprinant taikų bendradarbiavimą ir draugiškus santykius tarp Serbijos ir Rusijos“. Sostinės išvadavimo minėjimas ir karinis paradas buvo keturiomis dienomis paankstintas vien tam, kad sutaptų su V.Putino vizitu.

Šiandieninėje Serbijos politinėje konjunktūroje – absoliuti vienvaldystė. Prezidentas T.Nikoličius rinkimuose triumfavo 2012-aisiais, keliais procentais aplenkęs iki tol proeuropietišką šalies kelią simbolizavusį Borisą Tadičių. O parlamento rinkimuose pernai triumfavo T.Nikoličiaus įkurta dešinioji Serbijos pažangos partija, be kita ko, pasirašiusi bendradarbiavimo sutartį su „Vieningąja Rusija“. Rinkimuose ji laimėjo net 158 vietas iš 250-ies galimų, todėl turėjo galimybę sudaryti vyriausybę viena. Vis dėlto tam, kad reformose dalyvautų platesnis politinių partijų spektras, į koaliciją buvo pakviesta ir antroje vietoje likusi Serbijos socialistų partija.

Serbijos pažangos partija susibūrė 2008-aisiais, atskilusi nuo nacionalistinės Serbijos radikalų partijos, kuriai vadovavo už karo nusikaltimus buvusiai Jugoslavijai Tarptautiniame karo nusikaltimų tribunole teisiamas Vojislavas Šešeljis. Pagrindinė skyrybų priežastis – nesutapęs lyderių požiūris dėl šalies narystės ES.

Vyriausybės vairą po pastarųjų rinkimų perėmė Slobodano Miloševičiaus laikais Jugoslavijos informacijos ministerijai vadovavęs Aleksandras Vučičius. Oficialiai naujasis Serbijos politinis elitas nuolat deklaruoja norą siekti kaip įmanoma spartesnės integracijos į ES, tačiau kasdieninė politinė darbotvarkė dažnai liudija ką kita.

Prieš septynerius metus nepriklausomybę paskelbęs Kosovas užima išskirtinę vietą serbų tapatybėje ir istorijoje, todėl būtent šis klausimas tapo svarbiausias Serbijos politikoje. Apžvalgininkai pastebi, kad Serbijos politika dažniau būna paremta emocijomis, o ne racionaliais argumentais, – lengviausia elektoratą patraukti tiesiog paminėjus Kosovo svarbą ar istorinius serbų ryšius su Rusija, o ne pateikiant praktinių technokratiškų pasiūlymų, kaip galima gaivinti ne vieną dešimtmetį stagnuojančią šalies ekonomiką, pažaboti korupciją, kovoti su nusikalstamumu ar pan.

Šia situacija netruko pasinaudoti Rusija, 2008-aisiais paskelbusi gerbianti Serbijos teritorinį vientisumą ir niekada nepripažinsianti Kosovo nepriklausomybės. Tokia parama Serbijos visuomenėje atkūrė itin pozityvų Rusijos vertinimą – ji dar kartą tapo ne tik strategine partnere, bet ir „vienintele Serbijos gynėja“ ar „istorine drauge“.

Šį emocinį ir kultūrinį artumą tapo nesudėtinga perkelti ir į politinį lygmenį. Pavyzdžiui, 47 proc. serbų tiki, kad Rusija įneša didžiausią dalį į Serbijos ekonomiką, nors Rusijos įtaka ir geranoriškumas yra labiau mitas nei tikrovė: 2005–2012 m. laikotarpiu Rusija Serbijoje investavo per 600 mln. eurų, o tai sudarė maždaug 4,5 proc. visų užsienio investicijų. Maždaug trys ketvirtadaliai jų atkeliavo iš ES valstybių. Apie 60 proc. Serbijos eksportuojamų prekių keliauja į ES rinkas ir vos daugiau nei 7 proc. – į Rusiją. O ir geresnio gyvenimo ieškantys serbai Rusijos nesirenka savo emigracijos kryptimi: didžiausios serbų bendruomenės telkiasi Vakaruose – Austrijoje, Šveicarijoje ir Vokietijoje. Užsienyje gyvenančių tėvynainių perlaidos sudaro apie 15 proc. šalies BVP.

Ryžtinga Maskvos pozicija Kosovo klausimu turėjo ir savo kainą: tais pačiais metais Serbija itin palankiomis sąlygomis koncernui „Gazprom“ pardavė vienos pelningiausių ir svarbiausių įmonių šalyje – dujų kompanijos „Nis“ kontrolinį 51 proc. akcijų paketą. Rusija taip pat įgijo teisę visiškai kontroliuoti naftos perdirbimo sektorių (Pančevo ir Novi Sado gamyklas) ir tvirtas pozicijas pardavimo rinkoje: 2012 m. koncernas „Lukoil“ valdė net 82 proc. šalies benzino rinkos. „Gazpromas“ taip pat įgijo teisę kontroliuoti vienintelę šalies Banato Dvoro dujų saugyklą bei palankiomis sąlygomis vykdyti dujų ir naftos žvalgybą Serbijoje. Be kita ko, sutarta ir dėl dabar jau įstrigusio „South Stream“ dujotiekio projekto – maždaug viena trečioji jo dalis turėjo eiti per Serbijos teritoriją. Taip menama ekonominė Serbijos priklausomybė nuo Rusijos tapo realia energetine priklausomybe.

V.Putino  pastangos susigrąžinti didžiausią Vakarų Balkanų valstybę į savo įtakos zoną pastebimai sustiprėjo ES Tarybai paskelbus apie derybų dėl Serbijos narystės Bendrijoje pradžią. 2013-ųjų pradžioje Rusija suteikė Serbijai 800 mln. JAV dolerių paskolą šalies geležinkeliams modernizuoti, vėliau – dar 500 milijonų biudžeto skylėms užkamšyti. Tais pačiais metais abi šalys pasirašė bendradarbiavimo sutartį gynybos srityje. „Ši sutartis yra logiška mūsų bendradarbiavimo su Rusija tąsa, siekiant užtikrinti taiką pasaulyje bei sustiprinti pagarbą Serbijos kariuomenei, jos funkcionalumą ir veiksmingumą“, – po dokumento pasirašymo sakė Serbijos gynybos ministras Nebojša Rodič.

Be kita ko, Serbija tapo ir Rusijos įkurtos Kolektyvinės saugumo sutarties organizacijos, kuriai dar priklauso Baltarusija, Kazachstanas, Armėnija, Kirgizija ir Tadžikija, stebėtoja. Pernai lapkritį, jau liepsnojant karui Ukrainoje, abiejų valstybių kariai Serbijoje dalyvavo pirmose istorijoje bendrose karinėse pratybose, kurios sutapo su Rusijos ortodoksų bažnyčios patriarcho Kirilo vizitu.

Pasveikinti naujosios A.Vučičiaus vyriausybės ir užsitikrinti proeuropietiškos politikos į Belgradą po rinkimų pernai atvyko ES vyriausioji įgaliotinė užsienio reikalų ir saugumo politikos klausimais Catherine Ashton ir tuometis ES plėtros komisaras Štefanas Fule. Tačiau jau netrukus raudonas kilimas buvo ištiestas ir Rusijos Valstybės Dūmos pirmininkui Sergejui Naryškinui, kuriam yra pritaikytos ES sankcijos ir draudžiama įvažiuoti į bet kurios Bendrijos narės teritoriją. Tačiau Serbijoje tai niekam nepasirodė kliūtis.

Rusija pastaruoju metu siekia sustiprinti savo įtaką žiniasklaidoje – serbiškai yra leidžiami rusiški laikraščiai, transliuojamos televizijos programos, veikia interneto portalai, registruojamos įvairios vadinamąją minkštąją Rusijos galią skleidžiančios nevyriausybinės organizacijos. Šiomis priemonėmis siekiama pateikti rusišką tarptautinės padėties vertinimo versiją, tendencingai nušviesti karą Ukrainoje ar siūlyti savąją istorinių įvykių – Jugoslavijos žlugimo, NATO bombardavimų, Balkanų karų interpretaciją. Be to, gerai pažįstamais metodais mėginama diskredituoti ES ir NATO, pabrėžiant svetimas europietiškas vertybes ar keliamą grėsmę pasaulio tvarkai.

Kitas Rusijos taikinys – Bosnijoje ir Hercegovinoje, Kosove ir Juodkalnijoje gyvenančios serbų tautinės mažumos. Išnaudodama jų siekį atplėšti savo gyvenamas teritorijas, nepasitenkinimą, Rusija destabilizuoja šių šalių politinį gyvenimą. Stipriausiai V.Putino įtaka juntama Serbijos Respublikoje – vienoje iš dviejų Bosnijos ir Hercegovinos politinių darinių. Respublikos prezidentas Miloradas Džodikas – dažnas svečias Maskvoje, o jo pozicija užkerta kelią itin neefektyvios politinės valstybės sistemos reformoms ir dar labiau eskaluoja nesantaiką tarp trijų šalies etninių grupių. Rusija nuolat siūlo M.Džodikui įvairią, taip pat ir finansinę pagalbą, siekiant ne tik decentralizuoti Bosniją ir Hercegoviną, bet ir sumažinti jos priklausomybę nuo Belgrado.

Panašiai elgiamasi ir Kosove, kur vietinė serbų mažuma yra vis labiau nusivylusi, jų manymu, per menkomis Serbijos pastangomis susigrąžinti prarastą teritoriją ar bent jau užtikrinti serbų teises. 20 tūkst. Kosovo serbų pasirašė peticiją su prašymu suteikti jiems Rusijos, o ne Serbijos pilietybę. Tokias nuotaikas puikiai išnaudoja Rusija, į regioną siųsdama įvairią humanitarinę pagalbą, pabrėžiant, kad serbai čia palikti be Belgrado paramos ir dėmesio.

Nenuostabu, kad pernai rugpjūtį po daugelio metų parama narystei ES Serbijoje nukrito žemiau 50 proc.: vos 46 proc. serbų tvirtino, kad referendume dėl narystės Bendrijoje balsuotų „taip“, daugiau nei pusė serbų Rusiją vertina teigiamai, per ketvirtadalį – „labai teigiamai“.

Ar gali tokia valstybė, kurioje draugiškiausiomis šalimis laikomos Rusija, Graikija ir Kinija, o priešiškiausiomis – JAV ir Vokietija, tapti ES nare? Ir kaip tokios valstybės narystė prisidėtų prie bendros europinės tapatybės kūrimo ar bendros ekonominės politikos veiksmingumo? Viena aišku: Europai susikoncentravus ties problemomis Ukrainoje ir Graikijoje, būtina neužmiršti ir jau ne kartą XX a. liūdnai apie save priminusio regiono.

Dovaidas Pabiržis

 

 

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...