Daugiausiai į valstybės biudžetą sumokančių įmonių dešimtukas Lietuvoje keičiasi mažai. Tiek užpernai, tiek pernai, tiek šiemet pirmoje vietoje tvirtai laikosi naftos bendrovė „Orlen Lietuva“, per pirmąjį šių metų pusmetį sumokėjusi 974,2 mln. Lt mokesčių. Pernai per visus metus jos indėlis į biudžetą buvo 1,07 mlrd. Lt.
Toliau rikiuojasi tabako gamybos bendrovė „Philip Morris Baltic“, sumokėjusi 390 mln. 158 tūkst. Lt mokesčių. Pernai bendrovė iš viso sumokėjo 432,6 mln. Lt.
Trečioje vietoje atsidūrė didmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais bendrovė „Mineraliniai vandenys“, šiemet per šešis mėnesius valstybės biudžetą papildžiusi 326,2 mln. Lt. Pernai per visus metus bendrovė sumokėjo 367,7 mln. Lt mokesčių. Tiesa, svarbu pabrėžti, kad visų čia paminėtų bendrovių sumokamų mokesčių dalyje didžiausias yra akcizo mokestis, o tai nėra šių bendrovių nuopelnas – tai tiesiog prievolė.
Ketvirtą vietą tarp didžiausių mokesčių mokėtojų užima energetikos akcinė bendrovė „Lietuvos dujos“, šiemet sumokėjusi jau 313,7 mln. Lt mokesčių. O toliau eina vėlgi didieji akcizo mokesčio mokėtojai: „Lietuva Statoil“ valstybės biudžetą papildė 254,3 mln. Lt sumokėtų mokesčių indėliu, UAB „Lukoil Baltija“ – beveik 178 mln. Lt, alkoholinių gėrimų gamintoja AB „Stumbras“ – 135,5 mln. Lt ir didžausių mokesčių mokėtojų dešimtuko naujokė prekybos degalais ir naftos produktais bendrovė „Okseta“ – 122 mln. Lt.
Taigi daugiausiai mūsų šalies biudžetą mokesčiais papildo energetikos ir prekybos degalais bei naftos produktais bendrovės, taip pat tabako ir alkoholio gamyba ar prekyba užsiimančios įmonės. Be jų, dešimtuke tėra dvi bendrovės – šeštoje vietoje esanti „Maxima LT“ su 252,7 mln. Lt sumokėtų mokesčių ir dešimtoje vietoje atsidūrusi sandėliavimo UAB „Ave-Matrox“ (119,4 mln. Lt).
Pasak ekonomikos profesoriaus Jono Čičinsko, toks dešimtukas susidarė todėl, kad šios bendrovės pačios yra stambios, vykdančios didelę apyvartą. Be to, akcizo mokesčiai, palyginti su visais kitais, yra kelis kartus didesni, todėl ir pakelia juos mokančias bendroves į didžiausių mokesčių mokėtojų viršūnę.

Du garsiausi užsienio investuotojai Lietuvoje – britų bankas „Barclays“ ir JAV bendrovė „Western Union“ šiemet per pirmąjį pusmetį sumokėjo 4,55 mln. Lt mokesčių, rodo Valstybinės mokesčių inspekcijos (VMI) duomenys. Tiesa, į šią sumą neįtrauktos įmokos „Sodrai“, nes pastaroji institucija tokių duomenų neatskleidžia. Įmokos „Sodrai“ turėtų būti nemenkos, nes vien „Barclays“ jau dirba apie 800 darbuotojų, o jų darbo užmokesčio vidurkis, neoficialiomis žiniomis, siekia 5 tūkst. Lt.
Statistika taip pat rodo, kad „Barclays“ ir „Western Union“ sumokėta mokesčių suma padvigubėjo, palyginti su pernai metais. Anot VMI, „Barclays“ per pusmetį sumokėjo 3,35 mln. Lt, o tai yra daugiau nei pernai per visus metus. Tuo tarpu „Western Union“ šiemet pirmąjį pusmetį įmokėjo 1,2 mln. Lt mokesčių, o pernai – 302 tūkst. Lt.
Didieji užsienio investuotojai toli gražu neatsiduria didžiausių mokesčių mokėtojų sąraše – štai didžiausia mokesčių mokėtoja bendrovė „Orlen Lietuva“ pernai sumokėjo milijardą litų mokesčių, o šiemet per pusmetį – 581 mln. Lt. Antroje mokesčių mokėtojų sąrašo vietoje esanti bendrovė “Philip Morris Baltic” į šalies biudžetą pernai įnešė 432 mln. Lt, šiemet – 236 mln. Lt.
Prisiminsime, kad užsienio investuotojai, ateidami į Lietuvą, gavo Vyriausybės subsidiją – daugiausiai europinės paramos lėšas darbuotojų mokymui. Buvęs ūkio ministras Dainius Kreivys yra užsiminęs, kad „Barclays“ skirta apie 350 tūkst. Lt subsidija.

Žemės ūkio paskirties žemės bei statinių valdymo paslaugas teikianti bendrovė “Agro Management Team” teigia, kad už ūkininkų žemės nuomos sandorius kasmet galimai nesumokama 20 mln. litų mokesčių.

Viešai paskelbtais Valstybinės mokesčių inspekcijos duomenimis, mokesčiai galimai nesumokami ūkininkams nuomojantis žemę, pajamos slepiamos teikiant žemės ūkio paslaugas, ūkiuose įdarbinami nelegalūs darbuotojai, neteisėtai naudojami žymėti degalai. Nors žemės ūkio veikla besiverčiantys gyventojai sudaro daugiau kaip pusę (55,7 proc.) visų mokesčius mokančių fizinių asmenų, mokesčių ūkininkai pernai sumokėjo apie 65 mln. litų – tik 23 proc. visų mokesčių, kuriuos sumoka gyventojai.

“Mokesčių inspekcijos specialistai pastebi, kad gyventojai, išnuomodami žemę ūkininkams, kasmet gauna per 100 mln. litų pajamų, nuo kurių nesumokama apie 20 milijonų litų mokesčių. Be to, mokesčiai slepiami ir tuomet, kai ūkininkai neva veltui, t.y. panaudos pagrindais, naudojasi kitiems gyventojams priklausančia žeme, tačiau realiai šią žemę nuomojasi ir jos savininkams moka nuompinigius. Tokie sandoriai nuslepiami vengiant mokesčių, kuriuos privalu mokėti gavus pajamų už žemės nuomą”, – kalbėjo UAB “Agro Management Team” direktorius Marius Žutautas.

Pasak jo, tokiu būdu, galimai apeinant įstatymus, rinkos sąlygos tampa nevienodos tarp juridinių ir fizinių asmenų. Juridiniai asmenys moka mokesčius į valstybės biudžetą, o dalis privačių ūkininkų mokesčių išvengia. Dėl šios priežasties žemės nuomos kaina mokantiems mokesčius asmenims tampa 15 % didesnė nei tų, kurie registruoja žemės valdymą panaudos pagrindais.

Kaip pavyzdį M.Žutautas pateikia duomenis, kad per 2010–uosius metus AB “Agrowill Group” už nuosavybės ir nuomos teise valdomus žemės plotus sumokėjo 543 682 Lt gyventojų pajamų mokesčio.

“Vidutiniškai “Agrowill Group” už nuomojamą žemę 2010–aisiais mokėjo 230 Lt/ha, kai oficialiuose Lietuvos šaltiniuose skelbiama, kad vidutinė nuomos kaina siekė vos 139 Lt. Galima teigti, jog toks didelis – net 60 % – skirtumas tarp oficialiai pateikiamos vidutinės kainos ir realiai sumokamos sumos, rodo, kad privačių ūkininkų mokami nuompinigiai yra neoficialūs ir nurodoma ne visa žemės savininko gaunama nuomos kaina”, – teigia UAB “Agro Management Team” direktorius Marius Žutautas.

Jis pabrėžė pritariąs Valstybinės mokesčių inspekcijos planams rugsėjį atrinkti rizikingiausius ūkininkų ūkius ir pradėti jų mokestinius patikrinimus.

“Valstybė galų gale atkreipė dėmesį į situaciją toje srityje, kur cirkuliuoja stambios lėšos, nuo kurių nesumokama gana didelė mokesčių dalis. Susiklosčiusi nelygi konkurencinga kova žemės ūkyje yra nepalanki tiems žemės ūkio subjektams, kurie kuria legalias darbo vietas ir moka mokesčius”, – pabrėžė Marius Žutautas.

Brangiai mokesčių mokėtojams kainuojantis vaikų darželis – taip šiandien atrodo mūsų šalies Vyriausybė ir ypač Ministro pirmininko tarnyba. Visą praėjusią savaitę premjeras, kancleris ir vicekancleris net suplukę aiškinosi ir teisinosi, kad Ministro pirmininko tarnybos klerkų išvyka į Naująją Zelandiją už 40 tūkst. Lt iš mokesčių mokėtojų kišenės visiškai nesikerta su moralumu ir taupiąja save vadinančios Vyriausybės principais. Esą pasaulyje tobulai valstybės institucijos dirba tik Kanadoje ir Naujojoje Zelandijoje, todėl pasimokyti buvo nuspręsta skristi į pastarąją.
Į Seimo nario Jurgio Razmos pastabas, kad gerokai daugiau informacijos apie Naujosios Zelandijos institucijų darbą galima rasti internete ir visai nebūtina kur nors vykti už 40 tūkst. Lt, kacleris atsakė, kad ši komandiruotė bus apmokėta iš ES lėšų. Tarsi tai keičia reikalo esmę – juk Europos Sąjungoje pinigai ant medžių neauga, tai ES mokesčių mokėtojų pinigai. Juolab po graikų, portugalų nusikalstamo pasitaškymo ne savo pinigais Vakarų Europos mokesčių mokėtojai į bet kokį išlaidavimą žvelgia labai nervingai ir piktai. Nebūtų jie sužavėti ir mūsų kanclerio Deivido Matulionio išvedžiojimais.
Deja, tai ne vienintelė šios Ministro pirmininko tarnybos yda. Kol visi praėjusią savaitę dūzgė apie komandiruotę į Naująją Zelandiją, pro viešumo filtrą kažkaip prasprūdo dar vienas skandalas. Visi puikiai pamename, jog Viešųjų pirkimų tarnyba nustatė ir paskelbė, kad Ministro pirmininko tarnyba pažeidė įstatymą ir kad jos sutartis su kelionių agentūra “Vestekspress” yra niekinė. Pati Ministro pirmininko tarnyba ir kancleris D.Matulionis į šią Viešųjų pirkimų tarnybos išvadą pažvelgė labai arogantiškai, tarsi jiems įstatymai negaliotų. Jei į Viešųjų pirkimų tarnybos išvadas taip pažvelgtų kokia privati bendrovė, ji mikliai būtų sumalta į miltus. O klerkams viskas galima.
Negana to, D.Matulionis pranešė, kad jokios sutartys nutrauktos nebus, o jei Viešųjų pirkimų tarnybai kas nepatinka, ši galinti kreiptis į teismą. Jos vadovas Žydrūnas Plytnikas žadėjo kaip tik taip ir pasielgti. Taigi, kaip ten sako patarlė – kas moka du kartus? Šykštuolis ir kvailys. Bet čia dar reikėtų pridėti: ir Lietuvos mokesčių mokėtojas. Nes jis taip pat moka du, tris ir daugiau kartų. Ir moka už nesąmones. Vienas klerkas nusižengia įstatymui (o tai išlaidos mokesčių mokėtojams), bet nemano, kad nusižengė, taigi prasidės teismai: viena ir kita valstybės institucijos samdysis advokatus, mėnesius darbuosis teisėjai, įvairios kitos valstybinės žinybos rinks dokumentus. Ir visa tai, žinoma, bus daroma už mokesčių mokėtojų pinigus.
Beje, tai nėra kokia vienetinė istorija. Tarpusavyje besibylinėjančių, advokatus samdančių valstybės institucijų yra šimtai, ir milijonus kainuojančius jų teisinius ginčus ar tiesiog išsidirbinėjimus apmoka mokesčių mokėtojai. Tai cinizmo viršūnė, kuri šiai Vyriausybei atima bet kokią teisę kalbėti, kad ji esanti moralesnė už ankstesnes nomenklatūrines Vyriausybes.

Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – Šiaulių AVMI) specialistai tikrino vieną gyventoją, iš kokių lėšų jis kelerių metų laikotarpiu įsigijo dešimtis nekilnojamojo turto objektų ir teikė paskolas: už beveik pusę milijono litų. Kadangi šio turto teisėtumo šiaulietis negalėjo pagrįsti, mokesčių administratorius pripažino pusę milijono litų nedeklaruotomis bei neapmokestintomis pajamomis ir apskaičiavo beveik 107 tūkst. litų gyventojų pajamų mokesčio.

“Šis gyventojas nuo 2006-ųjų iki 2009 metų įsigijo dešimt nekilnojamojo turto objektų už didesnę nei 220 tūkst. litų vertę, o savo valdomai bendrovei 2009-aisias paskolino 250 tūkst. litų. Išlaidos nemenkos, vadinasi, ir pajamos turi būti atitinkamos, – gyventojo pajamų vertinimą aiškina Šiaulių AVMI viršininko pavaduotoja Zofija Brazaitienė. – Mokesčių mokėtojo mokestinio patikrinimo metu buvo paprašyta oficialiais pajamų šaltiniais pagrįsti 2006-2009 metais patirtas išlaidas: iš viso beveik pusė milijono litų.”

Išanalizavus šiauliečio gautas pajamas tapo akivaizdu, kad jų nepakako nekilnojamam turtui įsigyti bei suteiktoms paskoloms pagrįsti. Mokesčių administratoriui šiaulietis tuomet paaiškino, dovanų iš senelių gavęs 100 tūkst. JAV dolerių, o 100 tūkst. litų uždirbęs iš prekybos turguje. Gyventojas senelių didelės vertės piniginės dovanos nepagrindė jokiais faktiniais įrodymais bei oficialiais dokumentais. Nepateikė įrodymų ir apie neva iš prekybos turguje gautą pelną. Kadangi mokesčių mokėtojas buvo nedeklaravęs individualioje prekybos ir paslaugų įmonėje gautų apmokestinamųjų pajamų, vadinasi, nebuvo ir pelno iš įmonės veiklos bei galimai uždirbtų 100 tūkstančių litų. Buvo padaryta išvada, kad mokesčių mokėtojas gavo kitų nedeklaruotų bei neapmokestintų pajamų. Šiaulietis neįrodė nuo beveik pusės milijono litų sumokėjęs privalomus mokesčius. Tuomet mokesčių administratorius apskaičiavo beveik 107 tūkst. litų gyventojų pajamų mokesčio.

Surinkta medžiaga tolimesniam tyrimui perduota Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie LR Vidaus reikalų ministerijos Šiaulių apygardos valdybai.

Šiaulių AVMI, įtarusi asmenis padarius baudžiamajame įstatyme numatytas veikas, dėl 5 fizinių asmenų neteisėto praturtėjimo kreipėsi į FNTT. Baudžiamajame kodekse 1891 straipsniu “Neteisėtas praturtėjimas” įtvirtinta baudžiamoji atsakomybė už didesnės nei 500 MGL vertės nuosavybės teise priklausančio turto, kurio įgijimas nepagrindžiamas teisėtomis pajamomis, turėjimą.

Per šių metų 6 mėnesius Šiaulių AVMI iš viso yra pateikusi 38 medžiagas FNT tarnybai ir Šiaulių apygardos prokuratūrai įvertinti mokėtojų galimai padarytus nusikaltimus ar baudžiamuosius nusižengimus ekonomikai ir verslo tvarkai, finansų sistemai. Iš viso Valstybinė mokesčių inspekcija teisėsaugos institucijoms šiemet perdavė 172 medžiagas dėl galimai nusikalstamos veiklos bei 15 medžiagų dėl galimai neteisėto praturtėjimo.

Šiaulių AVMI primena, kad tiek gyventojai – fiziniai asmenys, tiek bendrovės – juridiniai asmenys visą reikalingą informaciją, kaip teisingai apskaičiuoti, deklaruoti bei sumokėti mokesčius gali gauti paskambinę trumpuoju VMI Mokesčių informacijos centro telefonu 1882 arba rasti internete adresu www.vmi.lt, o apie pastebėtus finansinius nusižengimus galima informuoti tuo pačiu – 1882 – telefonu.

Nekilnojamojo turto ir automobilių savininkų mokesčių oponentai gali atsipūsti, nes įvesti šiuos mokesčius kitąmet politinės valios nepadaugėjo.

Užtat kapitalo apmokestinimo naujovių bus – Finansų ministerija rengia teisės aktus, pagal kuriuos bus apmokestinamos tik galutiniam vartojimui iš finansų rinkos paimamos lėšos, pirmadienį rašo “Verslo žinios”.

“Turint minty, kad 2012 metais vyks Seimo rinkimai, tai bus kitos politinės daugumos valia. Jie spręs, ką toliau su šiais mokesčiais (nekilnojamojo turto ir automobilių savininkų – BNS) daryti. Šiai Vyriausybei kitiems metams užsibrėžtų tikslų nėra neįmanoma pasiekti ir be tų mokesčių,”- interviu dienraščiui sakė I.Šimonytė.

Pasak jos, automobilių, nekilnojamojo turto mokesčiai yra teisingi, reikalingi dėl daugelio priežasčių, bet jeigu dabar nėra susitarimo, jeigu žmonėms dar atrodo, kad išlaidos gali būti finansuojamos iš kosmoso, tai labai sunku paskutiniais kadencijos metais įrodyti, kad yra ne taip.

“Taip pat turėtų eiti tam tikri kapitalo pajamų apmokestinimo pakeitimai: vertybinių popierių pardavimo, dalyvavimo investiciniuose fonduose ir t. t. Vyksta plati diskusija su rinkos dalyviais, kaip galima būtų tą sistemą pakeisti, kad, viena vertus, žmones labiau skatintume kaupti ilgam laikui, investuoti į ilgalaikes priemones, o, kita vertus, nebūtų galimybių manipuliuoti šitomis pajamomis, nemokant jokių mokesčių”, – sakė I.Šimonytė.

Su kitų metų biudžetu, anot I.Šimonytės tikriausiai eis pridėtinės vertės registracijos ribos padidinimo nuo dabar galiojančių 100 tūkst. iki 150 tūkst. litų projektas.

2012-aisiais nebus mažinamos skolos valdymo išlaidos, kurios kitąmet padidės dar maždaug 180 mln. litų.

Įmokos į ES biudžetą taip pat šiek tiek ūgtelės ir sieks apie 1 mlrd. litų.

Premjerui Andriui Kubiliui atrodo, kad lietuvių tauta jau atsigavo po krizės: rengiamas naujas mokesčių paketas

27 Europos Sąjungos šalių studijos duomenimis, Lietuva patenka į sunkiausią mokesčių naštą velkančių šalių dešimtuką.

Studiją atliko Lietuvos laisvosios rinkos instituto kolegos “Naujoji kryptis – Europos reformų fondas” (Belgija) ir Molinari ekonomikos institutas (Prancūzija).

Pasak LLRI ekspertės Kaetanos Leontjevos, mokesčių našta Lietuvoje yra sunkesnė nei tokiose gerovės valstybėse kaip Suomija ir Danija. Lietuvoje mokesčiai didesni nei mūsų konkurentėse dėl užsienio investicijų – Lenkijoje, Estijoje, Čekijoje ir Slovakijoje.

Mokesčiai Europoje auga. Vidutinis mokesčio tarifas ES dirbančiam žmogui pakilo 0,25 proc. Pagrindinė kilimo priežastis – nuo 2009 m. 13-oje ES šalių didintas PVM.

Proporcinių mokesčių politika reikšmingai sumažino mokesčius darbuotojams, ypač Vengrijoje, kuri panaikino progresinius mokesčius ir nustatė vieną 16 proc. gyventojų pajamų mokesčio tarifą – čia laisvės nuo mokesčių diena atėjo 9 dienomis anksčiau. Deja, dėl didelių socialinio draudimo įmokų bendra mokesčių našta išlieka sunkesnė proporcinių mokesčių šalyse (46,4 proc.), palyginti su šalimis, taikančiomis progresinius mokesčius (43,3 proc.) – šis atotrūkis padidėjo nuo 2010 m.

Darbuotojai nemato 42,8 proc. visų darbo pajamoms tenkančių mokesčių, kadangi darbdaviai moka socialinio draudimo įmokas nuo atlyginimo “ant popieriaus”. Tokiu būdu pasamdyti žmogų kainuoja kone perpus brangiau nei jo atlyginimas “ant popieriaus”.

“Pernelyg daug šalių ėmėsi mažinti išaugusius deficitus didindamos mokesčius, o ne pertvarkydamos ir mažindamos valstybės išlaidas. Žmonės jau ir taip moka per daug mokesčių, todėl jie turėtų mažėti, o ne augti”,- teigė “Naujosios krypties” prezidentas, ES parlamento narys Džefris van Ordenas (Geoffrey Van Orden).

“Situacija kelia nerimą. Šešiose iš 27 ES šalių daugiau nei pusė darbuotojo uždarbio atimama kaip socialinio draudimo įmokos, pajamų mokesčiai ar PVM. Ir, nepaisant tokio ypač didelio apmokestinimo, biudžeto deficitai Europos šalyse ir toliau auga kaip niekad anksčiau”, – sako IEM direktorė Sesilė Filipė (Cecile Philippe).

Laisvės nuo mokesčių diena – simbolinė diena metuose, kai vidutinis mokesčių mokėtojas nustoja dirbti valdžiai ir pradeda dirbti sau. Šįmet Laisvės nuo mokesčių diena – gegužės 5 d. Jei pirmąją metų dalį dirbtume tik mokesčiams, kiekvienas per pirmąsias 124 dienas uždirbtas litas patektų į biudžetą.

Norintys giliau susimąstyti, kiek kainuoja valdžia, laisvę nuo mokesčių gali minėti ir kiekvieną dieną. „Jeigu žmogus kasdien dirba nuo 8 val. ryto ir iki 5 val. vakaro, o pietauja nuo 12 iki 13 val., tuomet pirmąsias tris valandas jis dirba mokesčiams ir tik 10:44 ryto jis pradeda dirbti sau. Vadinasi, daugiau negu trečdalį savo produktyvaus laiko kiekvienas mokesčių mokėtojas skiria uždirbti mokesčiams. Daugiausiai dirbame tam, kad sumokėtume „Sodros“ ir sveikatos draudimo įmokas – tam žmogus dirba 45 dienas metuose arba, žvelgiant padieniui, šioms įmokoms sumokėti triūsia pirmąją valandą kiekvieną darbo dieną. Antroje vietoje yra PVM – šiam mokesčiui sumokėti dirbame 36 dienas arba po 47 minutes kasdien“, – komentuoja Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertė Kaetana Leontjeva.

Mokesčių naštai pavaizduoti tinkamas yra ir pyrago įvaizdis. „Įsivaizduokite, kad pusdienį sukotės virtuvėje ir iškepėte gardų pyragą. Tačiau viso pyrago valgyti negalite, nes daugiau negu trečdalį atrieksite mokesčiams“, – teigia K. Leontjeva.

Kuomet valdžia intensyviai skolinasi, o biudžetai yra nuolat nesubalansuoti, prasminga skaičiuoti ir Laisvės nuo valdžios išlaidų dieną, kuri įtraukia ateities mokesčių naštą. „Kadangi kas penktas iš įvairių biudžetų išleistas litas yra pasiskolintas, 32 dienas viešasis sektorius bus apmokamas iš skolintų lėšų, ir Laisvės nuo valdžios išlaidų diena ateis tik birželio 7 d. Jeigu mokesčių mokėtojams tektų šįmet apmokėti visą viešojo sektoriaus sąskaitą, Laisvės nuo mokesčių diena ateitų būtent birželio 7 d. Tai, kad viešasis sektorius net 32 dienas bus išlaikomas skolon yra itin blogas ženklas jaunajai kartai, kuri turės padengti šias skolas, tad Laisvės nuo mokesčių diena ateityje tols, o tempti mokesčių naštos akmenį teks vis vėliau“, – pažymi ekspertė.

Mokesčių mokėtojams rūpi, kur išleidžiami jų sumokėti mokesčiai. Ekspertės teigimu, didžiausia mokesčiams sumokėti dirbamo laiko dalis skiriama socialinei apsaugai. „Vidutinis mokesčių mokėtojas net 50 dienų dirba tam, kad būtų mokamos pensijos ir įvairios pašalpos. 19 dienų triūsiama švietimui finansuoti, 16 dienų – sveikatos apsaugai. Palūkanoms už valstybės skolą sumokėti tarnaujame net 7 dienas, o tai yra daugiau negu dirbame policijai ir teismams išlaikyti (5 dienos). Biurokratiniam aparatui išlaikyti dirbame 5 dienas, įmokoms į Europos Sąjungos biudžetą – 4 dienas“, – apžvelgia ekspertė.

Kitose šalyse taip pat skaičiuojama Laisvės nuo mokesčių diena. Didžiojoje Britanijoje ši diena šįmet išauš gegužės 30 d. Jungtinėse Amerikos Valstijose ši simbolinė diena jau buvo pažymėta balandžio 12 d., tačiau net 42 dienas šios šalies viešasis sektorius veiks skolon ir Laisvės nuo valdžios išlaidų diena ateis tik gegužės 23 d. Bulgarijoje Laisvė nuo mokesčių – diena anksčiau nei Lietuvoje, gegužės 4 d., o Laisvės nuo išlaidų diena ateis gegužės 13 d.

Lietuvos laisvosios rinkos institutas nuo 1993 m. skaičiuoja Laisvės nuo mokesčių dieną. Tai santykinės mokesčių naštos rodiklis, parodantis, kokią žmogaus sukuriamų gėrybių dalį paima valdžia ir perskirsto per nacionalinį biudžetą ir nebiudžetinius fondus. 2010 m. ši diena nebuvo skaičiuojama, LLRI siūlė minėti 2009 m. Laisvės nuo mokesčių dieną.

Šiais metais Lietuvoje absoliučiai visų mokesčių surinkimas yra geresnis, palyginti su 2010-ųjų pradžia, tačiau jis vis dar atsilieka nuo finansinių valstybės planų. Mažiau nei planuota pajamų gaunama iš akcizų, pelno mokesčio ir gyventojų pajamų mokesčio. Didesnės, nei buvo tikėtasi, yra tik pridėtinės vertės mokesčio įplaukos.

“Danske Bank” vyresnioji ekonomistė Violeta Klyvienė teigia, kad esmine planų ir realybės prasilenkimo priežastimi galima laikyti pernelyg optimistinius Vyriausybės užmojus greitai iš šešėlio ištraukti dalį Lietuvos ekonomikos: “Bent jau metų pradžia sėkmės šioje srityje nerodo – nuo plano labiausiai atsilieka akcizų (o jais būtų apmokestinama didžioji dabar kontrabanda atkeliaujančių prekių) ir gyventojų pajamų mokesčio (o jo išvengia dirbantys nelegaliai) surinkimas.”

Finansų ministerijos duomenimis, per pirmąjį šių metų ketvirtį daugiau nei planuota buvo surinkta pridėtinės vertės mokesčio (iš viso 2,3 mlrd. Lt), bet mažiau akcizo (702 mln. Lt), pelno (140 mln. Lt) ir gyventojų pajamų (793 mln. Lt) mokesčių.

Iškart pranešu, kad apskritai esu progresinių mokesčių šalininkė, vis dėlto labai nenorėčiau, kad dabar socialdemokratų siūlomas tokių mokesčių variantas virstų realybe. Pagrindinė priežastis paprasta – mokesčiai nėra tikslas, jie viso labo priemonė. Tuo tarpu siūlomas variantas mažai ką keičia, mat žmonės, kurių pajamos nedidelės, kaip negalėjo šitoje šalyje virsti visateisiais ekonomikos žaidėjais, taip ir negalės (mat jų anekdotiškai mažos pajamos ir toliau bus apmokestinamos), nors būtent tai praktiškai visada yra pagrindinis tokios sistemos formavimo pagrindas.

Tad ko siekiama? Manyčiau, žaidimas labai paprastas – artėjant rinkimams ir vėl savo rinkėjams duoti žinią, kad va kokie mes geri, nors mums ir vėl nepasisekė.

Vis dėlto net šis nevykęs bandymas leidžia priminti politinės ekonomijos seniai žinomą tiesą: visos įmanomos apmokestinimo (progresinio taip pat) sistemos tėra ideologijos, tam tikros tikėjimo struktūros, kurias dėl savo vidinių įsitikinimų renkasi individai ar šalys, norėdamos nupešti žąsis taip, kad tos tyliau gagentų. Nors variantų gali būti begalė, visus juos galima išgryninti iki trijų pagrindinių sistemų.

Dalis politikų ir ekonomistų remiasi pajėgumo mokėti ideologija, o beapeliaciškai tvirtinant, kad turtingieji gali mokėti daugiau, reikalaujama progresinio pajamų ir turto apmokestinimo. Ištakos aptinkamos Adamo Smitho “Tautų turte”, o dabar tai gana populiari amerikietiškų liberalų ir Vakarų Europos socialdemokratų formulė. Vis dėlto demagogijos elementas čia akivaizdus: na, ir kas norėtų, juolab siūlytų, daugiau apmokestinti tuos, kurie negali mokėti? Pats terminas “pajėgumas mokėti” neturi jokio realaus turinio. Juo remiantis neįmanoma išspręsti jokios sudėtingesnės mokesčių problemos, tiesa, galima rimtai aiškinti, kad kažkas, kas tau svarbus (koks verslininkas iš viešbučio, sporto klubo savininkas, kompiuterių pirkėjas ir pan.), negali mokėti, nes nepajėgia, taigi teikiame jam lengvatas…, o kažkas, ko nemėgsti (na, koks kitas verslininkas iš kitos sferos, šiaip turtinga persona), pajėgia, tad jam mokesčius verta didinti.

Panašia logika paremtas Lietuvoje įprastas argumentas, kad mokesčių mokėsime daugiau, kai galėsime. Tiesa, niekada nepatikslinama, kada tas stebuklingas laikas ateis: gal kai nusipirksime po trečią jachtą? Būtent konkrečių gebėjimo mokėti kriterijų stygius tokius garsiausius mokesčių sistemų tyrėjus, kaip Louisas Kaplowas, Tomas Griffithas ar Louisas Eisensteinas, ir privertė ironiškai apibendrinti: “Nėra čia turinio, išskyrus pataikavimą išsisukinėjančiai retorikai.”

Kita, Lietuvoje, matyt, populiariausia, nes labai aktyviai peršama, yra kliūčių ir atgrasymo ideologija. Ja besiremiantieji aktyviai dėsto, kad mokesčiai mažina darbo ir taupymo iniciatyvas ir taip esą pažeidžia visų interesus. Ši idėja susijusi su pusiau oficialia pasiūlos skatinimo ekonomine religija, aiškinančia, kad visas gėris esą kyla iš pasiūlos (t.y. verslo) pusės. Lietuvoje šūkį puikiai retransliuoja Eligijus Masiulis su “sveiko” proto liberalais, Laisvosios rinkos instituto “ekspertai”, o JAV – Respublikonų partijos šulai.

Ironiška, kad jokie faktai (išskyrus nuoširdų tikėjimą) nepatvirtina, jog esama koreliacijos tarp mokesčių mažinimo ir efektyvesnio ekonomikos funkcionavimo. Pavyzdžiui, JAV neįtikimai sparčiai augo šeštąjį dešimtmetį, kai ribinis mokesčių tarifas siekė 91 proc., o lėčiausiai (arba net susitraukdavo), kai mokesčiai ir ribiniai tarifai buvo mažiausi (pvz., 2007–2008 m.). Labai aktyviu tokios ideologijos propagandos laikotarpiu, kai šalį valdė Margaret Thatcher, ekonomikos produktyvumas Didžiosios Britanijos paslaugų sektoriuje padidėjo tik 1,25 proc., palyginti su jos labai kritikuoto 1965–1973 m. laikotarpiu, kai tas produktyvumas išaugo 3 proc. (pramonės augimas per abu laikotarpius buvo beveik identiškas – 3,5–3,75 proc.).

Nerandama ir ryšio tarp mokesčių tarifų kapitalui ir ekonominio augimo, daugybė tyrimų rodo, kad mokesčių nulemtas iniciatyvos slopinimas – taip pat tik gražios retorikos, o ne tikrovės vaizdinys. Išties, kodėl tas, kurio gyvenimas pajungtas turėjimo ir gavimo siekiui, padidėjus mokesčiams, atvirkščiai, nepradės dirbti dar daugiau, nes jo laimės paukštė tols? Nors lengviausiai paneigiama faktais, ši ideologija visada pati agresyviausia. Jos apologetams (matyt, todėl, kad tie, kurie ja remiasi, yra itin orientuoti į turtą bei turėjimą ir jaučiasi galintys daugiausiai prarasti) bet kokios kalbos apie tai, kad turtingieji turėtų mokėti daugiau, automatiškai virsta mažų mažiausiai Rusijos revoliucijos pasikartojimu ir nuvarymu nuo žemės.

Trečioji – vienodo apmokestinimo ideologija – remiasi prielaida, kad individai, kurių padėtis analogiška, turi būti apmokestinami taip pat. Idėja irgi iš esmės neturi vidinio turinio, mat nėra kriterijų, kurie individus leistų vertinti kaip visiškai lygius. Tarkim, turime vadinamąjį plokščią apmokestinimą: vienodos pajamos – toks pat mokestis. Vis dėlto logika sugriūva, kai prisimeni, kad gal vienas esą analogiškų pajamų gavėjas turi įgimtą negalią, tad jo išlaidos vien tam, kad galėtų dirbti, yra gerokai didesnės. Taigi dar iki veiksmo tektų labai aiškiai identifikuoti, kas turi būti vertinamas lygiai, ir tik po to kalbėti apie mokesčius, bet jeigu iki mokesčių jau yra nustatyti argumentai, pagal kuriuos apmokestinama, vienodo apmokestinimo argumentas nebetenka prasmės.

Modernioje demokratinėje erdvėje atviras savanaudiškumas nėra populiarus, tad ieškoma ir “randama” priežasčių, kodėl tas ar kitas turėtų mokėti mažiau ar, atvirkščiai, daugiau. Negi turtingieji aiškins, kad negali mokėti daugiau mokesčių, nes labai brangu išlaikyti savo vasaros poilsio namą ar jachtą, tačiau argumentas, kad apmokestinti jie pabėgs ir tada įstrigs ekonomika (nors gal, priešingai, atsiras vietos efektyvesnei veiklai), jau skamba “rimtai”. Todėl interesų grupės plėtoja racionalių argumentų kalbą, kurie pamažu transformuojasi į tam tikrą įtikinėjimo ir argumentų sistemą, taigi ideologiją.

Ekonomikos mokslo atsakas labai paprastas. Mokesčiai – mokestis už civilizaciją ir modernią visuomenę, tad jei nori gyventi žmoniškoje apsuptyje, turi susimokėti. Civilizacijai griūvant turintis daugiau visada praranda daugiau, tad gal verta remtis tikėjimu, kad ir mokėti jam reikia daugiau. Tačiau svarbiausia tai, jog dar iki apmokestinimo sistemos kūrimo būtina susitarti, kad kalbėsime ne apie “kosmines ekonomikos tiesas”, o apie bendras bendro žaidimo taisykles. Tik tiek.

Už mokesčius atsakingo Europos komisaro Algirdo Šemetos naujas pasiūlymas sukėlė nerimo automobilių gamintojams ir dyzelinių mašinų vairuotojams, rašo “Lietuvos rytas”.

A.Šemeta siūlo keisti degalų apmokestinimo tvarką visose ES šalyse. Europos Komisijos mokesčių ir audito komisaras norėtų apmokestinti degalus ne pagal jų kiekį, kaip yra dabar, o pagal degalų sukuriamą energiją ir išmetamų teršalų kiekį.

“Siekiame, kad švariems ir mažiau aplinką teršiantiems degalams būtų sudarytos palankesnės mokesčių sąlygos”, – “Lietuvos rytui” tvirtino komisaras A.Šemeta.

Vokietijos spauda neslepia nuostabos dėl lietuvio pasiūlymo: manoma, kad taip norima surinkti daugiau mokesčių. Neabejojama, kad nauja degalų apmokestinimo tvarka sulauks pasipriešinimo ES šalyse.

Vokiečiai jau apskaičiavo, kad lietuvio siūlymas jų šalies vairuotojams dyzelino litrą pabrangins 28 euro centais (0,96 lito). Iš dyzelino gaunama daugiau energijos nei iš benzino, be to, jis bent anksčiau buvo laikomas labiau kenksmingu aplinkai, todėl jam būtų taikomi didesni mokesčiai.

Europos Komisija šį siūlymą svarstys jau trečiadienį, vėliau jis bus aptariamas ES Taryboje.

“Tai yra mano pasiūlymas kolegoms EK ir valstybėms narėms. Mes nekalbame apie naujus mokesčius, tik pertvarkome jau galiojančius”, – “Lietuvos rytui” teigė A.Šemeta.