Tag Archive | "Žemė"

Turtingi, nes politikai, ar politikai, nes turtingi?

Tags: , , , , , ,


"Shutterstock" nuotr.

Aušra LĖKA

Šešių nulių klube – penkiolika iš politikos elito: paskui turtingiausiąjį – Valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininką Ramūną Karbauskį rikiuojasi milijono turtų ribą taip pat peržengę du europarlamentarai, šeši merai, taip pat šeši Seimo nariai, tarp jų ir vienintelis ministras milijonierius.

Su žemės ūkiu susijusią didžiulę verslo imperiją valdantis Valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininkas Ramūnas Karbauskis vienintelis patenka į visos valstybės pačių turtingiausiųjų trisdešimtuką. Jis su sutuoktine deklaravo 55 mln. eurų vertės turtą. Du Europos Parlamento nariai – Viktoras Uspaskichas ir Antanas Guoga, valdantys atitinkamai 39 mln. ir 30,2 mln. eurų turtus, galėtų pretenduoti į ketvirtą penktą dešimtuką.

Vadinasi, nors politikai mūsų valstybėje nėra patys turtingiausi, tarp jų tikrai yra turtingų žmonių. Užsienio ša­lims taip pat bū­din­ga tendencija: po­litikoje milijardie­riais tampa išim­tys, bet milijonierių valdžioje gana daug. Tad gali būti įdomus klausimas: ar jie turtingi, nes yra politikai, ar, at­virkš­čiai, yra politikai, nes turtingi.

Rasti vie­na­reikš­­mį atsakymą sunku, nes paprastai turtai susikraunami ne iš politikos. Tačiau kiek pinigai lemia, kad turtingas žmogus patenka į politikos elitą, ir kiek politinė veikla padeda turtus gausinti – jau kitas klau­simas.

Savivaldybėse – magnatai

Daugiausiai mi­lijonierių – vietos valdžioje. Sep­tyn­ženklius ir net aš­tuon­ženklius turtus tarp vienuolikos eu­roparlamentarų valdo du, tarp 60 merų – šeši, tarp 141 Seimo nario – taip pat šeši, tarp kurių ir vienintelis iš penkiolikos Vyriausybės narių ministras milijonierius. Tokia aritmetika išaiškėjo šią savaitę Valstybinei mokesčių inspekcijai (VMI) paskelbus valstybės politikų turto deklaracijas.

Europos Parlamentas (EP) – tikrai neįtikėtinai dosniai savo nariams mokanti institucija, ne veltui vadinama auksine tremtimi, iš kurios grįžti labai nesinori. Tačiau, teisybės dėlei, europarlamentarai milijonieriai V.Uspaskichas ir A.Guoga savo milijonus uždirbo ne Briuselyje ar Stras­būre. Septynženklio turto savininkais neįmanoma tapti ir iš Seimo nario ar mero algos.

Krinta į akis ir turtingųjų santykinė gausa tarp eilinių savivaldybių narių

Tačiau turtingųjų koncentracija tarp Seimo, Vyriausybės narių, merų  – didesnė nei vidutiniškai visuomenėje. Krinta į akis ir turtingųjų santykinė gausa tarp eilinių savivaldybių narių.

Ar tikrai darbas vietos valdžioje pelningesnis? Galima paklausti ir kitaip: kodėl tie turtingi žmonės vietos valdžioje nenori dar aukštesnio statuso ir nesiveržia į aukštesnę valdžią, pavyzdžiui, Seimą ar Vy­riau­sybę? Ar tikrai tik todėl, kad vietos valdžia vadinama komunaline ir ten turtingi verslininkai gali geriau pa­naudoti savo gebėjimus spręsti ūkines problemas? O gal partijos nepriima į Seimo rinkimų sąrašų viršų?

Klausimai retoriniai, bet Druskininkų Vi­jū­nė­lės dvaro ar „Aqua“ SPA skandalai tapo pui­kia iliustracija, kaip vietos valdžia suaugusi su kai kuriais verslininkais ir kaip ranka ranką plauna, savo asmeninius interesus keldama aukščiau vi­suo­menės.

Žinia, po to, kai iš Seimo per porą mėnesių dėl įtarimų korupcija buvo priversti trauktis tuometis liberalų lyderis Eligijus Masiulis ir „darbiečių“ vicepirmininkas Vy­tautas Gapšys, baksnoti, kad savivaldybininkai mažiau sąžiningi, irgi niekaip neišeina. Belieka apgailestauti, kad sąžiningumo ir skaidrumo visoje mūsų politikoje dar labai trūksta. O juk politikai valdo mūsų visų bendrą apie 8 mlrd. eurų piniginę, tad nelabai jauku, jei nėra tikėjimo, kad tai daro padorūs žmonės.

Politikos kaina

Ne mažiau svarbus klausimas, ar rinkimų sėk­mė priklauso nuo pinigų kiekio. Nesunku prisiminti, kaip į valdžią atėjo milijonierius V.Us­pas­kichas ar milijonierius A.Guoga, daug kam labiau tikėtai pasitraukęs iš Liberalų sąjūdžio, nei tapęs jo nariu ir net vienu iš lyderių.

Žinoma, ne vienas turtuolis į politiką ėjo ir iš kilnių paskatų: noro pasiekus asmeninės finansinės sėkmės padėti tai padaryti ir savo miestui, rajonui ar visai Lietuvai. Kitiems šalia turtų dar norisi ir įtakos, statuso, leidžiančio patekti į vieną kompaniją su prezidentais, premjerais, ministrais, keliauti po pasaulį susitikinėti su kitų šalių elitu.

Bet, jokia paslaptis, ir partijos „medžioja“ tur­­tingus žmones, nes geras numeris rinkimų są­ra­še reiškia ir solidžią finansinę paramą rinkimams. O partijų poreikis turėti kuo daugiau pinigų rinkimų kampanijoms didėja – juk priešingu atveju rizikuoji likti nepastebėtas rinkėjų masės. Būtent su tuo susiję ir daugelis politinės korupcijos skandalų. Deja, didelio efekto nedavė bandymai įstatymais suvaržyti politinės reklamos, tiksliau, lengvatikiams skirtų šou su fakelais ir pigių reklaminių filmukų laviną, ją pakeičiant idėjų kova, diskusijomis.

O kam rinkėjas labiau jausis skolin­gas, už tą ir balsuos, tad politikai neriasi iš kailio

Patys politikai pasakoja, kad ir iš jų rinkimų apygardų plūsta prašymai paremti, padėti, apmokėti, sumokėti, pasveikinti ar kvietimai į renginį, „kuris neįmanomas be gerb. Seimo nario finansinės paramos“. O kam rinkėjas labiau jausis skolin­gas, už tą ir balsuos, tad politikai neriasi iš kailio.

Tiesa, ne visi politikai milijonieriai. Pernai balandį Seimo nariu tapęs Audrius Nakas (jis į Seimą pateko, kai mirė prieš jį „Drąsos kelio“ sąraše buvęs Algirdas Patackas) deklaruoja jokio turto neturįs, tik 9829 eurų skolą. Prieš porą metų tuomet su Tautininkų sąjunga į Europos Parlamentą kandidatavusio A.Nako finansinė situacija buvo šiek tiek geresnė: nors pinigų grafoje buvo nulis, jis bent jau turėjo 5 tūkst. litų vertės turto. Bet juk darbas Seime negalėtų įvaryti į skolas – eilinio Seimo nario alga, kaip žinome, šalies vidurkį viršija beveik pusketvirto karto.

Rikiuojant turtingiausius ir pagal turtus kukliausius politikus atsiveria ir visos mūsų visuomenės problema: pas mus per menkas demokratinei valstybei vidurinis visuomenės sluoksnis, neturintis milijono, bet turintis pajamų, leidžiančių oriai gyventi. O tokios visuomenės taip lengvai nepapirktų ir populistinės, bet įspūdingos rinkimų agitacijos kampanijos. Gal tada ir politikams sumenktų poreikis taip lengvai eiti į sandorius, pardavinėjant įtaką.

Kurių partijų nariai sukaupė daugiausiai

Beje, aukščiausio valstybės valdžios trejetuko tarp milijonierių nėra. Prezidentės Dalios Gry­baus­kaitės turtas siekia 809 tūkst. eurų. Premjero Al­gir­do Butkevičiaus šeima valdo 248,6 tūkst. vertės tur­tą. Seimo pirmininkės Lo­retos Grau­ži­nie­nės šeima dar kuklesnė: jos deklaracijoje – 115 tūkst. eurų.

Turtingiausių politikų dešimtuke – vos vienas Vyriausybės narys „darbietis“ kultūros ministras Š.Birutis (2,3 mln. eurų). Nuo jo gerokai atsilieka „darbiečių“ deleguotas energetikos ministras Rokas Masiulis (704 tūkst.), socialdemok­ratas tei­singumo ministras Juozas Ber­na­to­nis (458 tūkst.). Kukliausios tarp ministrų švietimo ir moks­lo ministrės „darbietės“ Audronės Pit­rė­nie­nės šeimos piniginėje – 56 tūkst. eurų.

Po turtingiausių politikų šeimų trejetuko – R.Karbauskio (55 mln. eurų),  V.Uspaskicho, iš­rink­to pagal Darbo partijos sąrašą (39 mln.), ir A.Guogos, išrinkto pagal Liberalų sąjūdžio sąrašą (30,2 mln.), – Seimo narys socialdemokratas B.Bradauskas (8,2 mln.). Tarp Seimo milijonierių – po du iš Socialdemokratų, Liberalų sąjūdžio, „darbiečių“ frakcijų. Nedaug iki milijono ribos trūko ir socialdemokratui Arvydui Mockui (964 tūkst.).

Turtingiausi savivaldybių vadovai – judėjimo „Vieningas Kaunas“ lyderis Kauno meras Visvaldas Matijošaitis (5,6 mln.) ir Biržų rajono – Respublikonų partijos pirmininkas Val­de­ma­ras Valkiūnas (5 mln.), šiek tiek kukliau turto sukaupę Palangos meras konservatorius Šarūnas Vaitkus (1,9 mln.), Kėdainių – liberalas Saulius Grinkevičius (1,6 mln.), Širvintų – „darbietė“ Živilė Pinskuvienė (1,2 mln.).

Tad kodėl kairiųjų ideologijai atstovauja didžiausi kapitalistai?

Tarp turtingiausiųjų tradiciškai daugiausiai so­cialdemokratų, „darbiečių“, liberalų. Liberalų turtingumas ideologiškai pateisinamas: jie – laisvosios rinkos, privataus kapitalo gynėjai. Tačiau socialdemokratai ar „darbiečiai“ – teoriškai paprastų žmonių interesų gynėjai. Tad kodėl kairiųjų ideologijai atstovauja didžiausi kapitalistai?

Bet čia šaknų ieškoti reikia ne ideologijoje, o socialdemokratų ar „darbiečių“ turto kilmėje ir valstybės istorijoje. Tarp turtingiausių ne tik politikų Lietuvoje tebevyrauja asmenys, kuriems nepriklausomybės pradžioje pavyko privatizuoti ar prichvatizuoti sovietmečio laikų visaliaudinį turtą. O tai lengviausia buvo padaryti sovietmečio laikų įmonių direktoriams ir kolūkių pirmininkams, kompartijos viršūnėlėms. Šių žmonių kur kas dažniau galima pamatyti tarp socialdemokratų ar „darbiečių“, nei tarp konservatorių.

Nekilnojamasis turtas, žemė, sąskaitos banke

Savo milijonus turtingiausi politikai, žinoma, laiko ne kojinėse – kas valdo didžiulį nekilnojamąjį turtą, kas žemes, o kas pinigus skolina.

Turtingiausiųjų trejetuke nuo pat atėjimo į politiką esantis V.Uspaskichas net 1,3 mln. as­me­ninių eurų saugo banke. Beje, jis gal paskutinį kar­tą ant turtingiausiųjų pjedestalo. Mat jo pa­ties turtai siekia beveik 2,3 mln. eurų, kiti – jo žmo­nos Jolantos Blažytės. O jų santuoka, kaip skelb­ta, byra. Bet ir su jam likusiu turtu V.Us­paskichas liktų turtingiausių politikų dešimtuke.

Solidžias sąskaitas banke turi ir turtingiausias Sei­mo narys B.Bradauskas – 1 mln., europarlamen­taras A.Guoga – 804 tūkst. eurų. Beje, pas­ta­rojo šeimoje turtą valdo vyras: politiko žmonos Ais­tės vardu deklaruotas 61 tūkst. eurų vertės tur­tą, o europarlamentaro deklaracijoje – 30,1 mln.

Didžiausi nekilnojamojo turto magnatai (ne­skai­čiuojant sutuoktinių turto) tarp politikų – B.Bradauskas (2,5 mln. eurų), jo kolega Seimo Socialdemokratų frakcijoje Stasys Brundza (1,3 mln.), Palangos meras konservatororius Šarūnas Vaitkus (1,1 mln.).

Didžiausia žemvaldė pernai buvo parlamentarė „darbietė“ Vilija Filipovičienė, kurios turimos žemės vertė siekė 1,5 mln. eurų, Kauno meras V.Ma­tijošaitis (913,4 mln.), parlamentaras S.Brun­dza (330 mln.). Vertingiausias akcijas valdo A.Guoga (24,8 mln. eurų), B.Bradauskas (3,4 mln.) ir V.Ma­ti­jo­šaitis (1,7 mln.).

Turtingiausi politikai dosniai skolina, bet ir patys skolinasi. A.Guoga yra paskolinęs 3,2 mln., V.Matijošaitis – 2,5 mln., Š.Birutis – 792 tūkst. eu­rų. Didžiausia skola – turtingiausio mero V.Ma­­tijošaičio (2,3 mln. eurų).

O kai kas jaučia silpnybę automobiliams: A.Guo­gos autoūkis vertas 120 tūkst.,  Seimo nario „darbiečio“ Sergejaus Ursulo – 101 tūkst. eurų.

Bet suskaičiavę politikų turtus nededame ant galvos berečių ir nešaukiame „vagys“. Turtingas žmogus, jei jis tuos turtus įgijo sąžiningai, demokratinėje valstybėje yra turtas ir visuomenei: tarp jų būna daug mecenatų ir filantropų, jie savo kapitalą investuoja kurdami gerai apmokamas darbo vietas, sąžiningai moka valstybei didžiulius mokesčius. Belieka tikėtis, kad ir Lietuvoje bus vis daugiau ir pinigų, ir sąžiningumo, ir dosnumo.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį rasite ČIA

 

 

Žemės trauka virsta miestiečių ūkiais

Tags: , , , , , ,


Kristina KANIŠAUSKAITĖ-ŠALTMERĖ

Tuštėjantį ir senstantį kaimą atranda pasaulio matę, sprangią emigracijos duoną krimtę ar tiesiog miestu pasibodėję lietuviai. Į kaimą traukiantys miestiečiai kaime nėra sutinkami išskėstomis rankomis, bet sociologai fiksuoja visuomenės norma tampančią tendenciją: tikri miestiečiai tampa ūkininkais.

„Tai pavyzdinė karjeros planavimo pasekmė. Gyventi kaime šiandien dažniausiai ryžtasi pragyvenimo šaltinį užsitikrinę arba per atstumą gebantys dirbti asmenys. Tai verslūs, racionalūs, savo sveikatą tausojantys žmonės“, – svarsto socialinių mokslų daktarė ir ekologiškų produktų parduotuvių tinklo įkūrėja Guoda Azguridienė.

Miestiečiai, įdarbinę savo pomėgį

„Ne rogių šunys kalti, kad prieš 11 metų palikome Vilnių ir leidomės paskui svajonę į Kernavę“, – juokiasi Indrė Daujotienė (43 m.).

Dar gyvendama mieste meilę žirgams puoselėjusi ir per juos su vyru Laimonu susipažinusi vilnietė nusprendė teikti pramoginio jodinėjimo paslaugą. Su bičiuliu pora įsigijo žirgų ir per vasarą juos nuomojo norintiems jodinėti, tačiau greitai suprato, kad be savo sodybos žiemą nieko nebus. Nuomotis vietą miesto žirgyne pasirodė pernelyg brangu, todėl Daujotai įsigijo sodybą Kernavės seniūnijoje.

Persikėlus iš miesto į vienkiemį nebuvo labai jauku, tad šeimininkai ėmė dairytis šuns. Pirkdami Sibiro haskį (arktinė ir viena seniausių kinkomųjų šunų veislių) jie manė, kad šuo juos saugos, bet netrukus įsitikino, kad tai jie šunį turi saugoti. Ne iš karto egzotiškos išvaizdos augintinio charakterį perpratę šeimininkai nusipirko dar vieną haskį.

Išsiaiškinę, kad augina į roges ir ratukus tinkamus kinkyti šunis, Daujotai žiemą pasnigus ėmė juos naudoti kinkiniui. „Šunys mėgsta bėgioti, o ką traukti – ratukus ar roges, jiems visiškai nesvarbu“, – sako devintus metus šunų kinkiniais užsiimanti I.Daujotienė.

Šiandien 30 šunų, tinkamų kinkiniams tempti, auginanti pašnekovė ne kartą yra triumfavusi ir šunų kinkinių Baltijos taurės varžybose. Kelis kartus per metus sportinėse varžybose su savo augintiniais dalyvaujanti I.Daujotienė neabejoja: jei ne šunų sportas, jų šeima jau seniai išgyventų iš pramoginių šunų kinkinių.

Norinčiųjų išmėginti šunų kinkinius netrūksta. Už 30 eurų Daujotų sodyboje galima susipažinti su Aliaskos haskiais, paragauti rogininko šiupininės ir pasivažinėti šunų tempiamomis rogėmis ar ratukais. Turizmo agentūroje dar dirbanti Indrė pasakoja, kad jie su vyru – savo laiko šeimininkai. „Į biurą 8 val. ryto seniai nebevažiuojame, dirbame iš namų, taigi dienos darbus rikiuojame pagal save: rytais bėgiojame, o paskui visa kita. Laimonas įsteigė įmonę, o nuo praėjusių metų drauge organizuojame vasaros stovyklas vaikams. Dar nesame turėję tokių gerų metų.“

Paviliojo senelio kaimyno žemė

„Gyvenimas mieste mūsų niekad netraukė. Nuo vaikystės norėjome gyventi kaime, todėl vos baigęs Kauno „Aušros“ vidurinę mokyklą įstojau į Žemės ūkio universiteto Inžinerijos fakultetą. Žmoną taip pat viliojo kaimas, todėl dar 2001 m. apsigyvenome mano senelio sodyboje“, – pasakoja Garliavos seniūnijoje įsikūrę Vita (40 m.) ir Mindaugas Šlapkauskai (41 m.).

Jų sėkmės istorija kaime prasidėjo nuo eks-promto. Nors ūkininkauti neketino, kaimyno žemę sako įsigiję dėl prasidėjusio statybų bumo: „Nenorėjome, kad po mūsų langais išdygtų naujas namų kvartalas, todėl nupirkome laisvą žemę. Jos nebuvo daug, todėl pradėjome auginti uogas.“

Kol ūkis plėtėsi, Vita dirbo mokytoja, o Mindaugas rūpinosi žemės ūkio technika vietos įmonėje. Šiandien Šlapkauskų ūkyje dirba trys samdomi darbininkai, o uogų skynimo laikotarpiu jų susirenka iki 20. Šviežias uogas Šlapkauskai pardavinėja Kauno ūkininkų turgeliuose, patys verda uogienes, spaudžia sultis, gamina sirupus, o šaldytas uogas parduoda perdirbėjams.

„Į uogienes nededame konservantų, todėl savo sveikata besirūpinantys klientai mėgsta mūsų produkciją, bet su prekybos tinklais bendros kalbos iki šiol nerandame. Jiems reikia pigių gaminių, o mums tai reikštų dalį uogų pakeisti krakmolu, tirštikliais ar vandeniu. Bet tai – ne mūsų kelias“, – tvirtina uogų ūkio šeimininkai.

Šlapkauskų ūkis ištisus metus siūlo aviečių, braškių, gervuogių, juodųjų serbentų, vyšnių, slyvų, obuolių, kriaušių, taip pat – įvairių uogienių, sulčių, sirupų.

Triušių ūkis išlaisvino talentus

Eduardo (59 m.) ir Ritos (58 m.) Kubilių ūkio ir verslo istorija – dar vienas pavyzdys, kaip miestiečiai įleidžia šaknis kaime. „Auginti triušius ir pardavinėti jų mėsą bei kailių gaminius sugalvojome prieš 15 metų, sėdėdami prie židinio Panevėžyje“, – prisimena pirmosios triušių fermos Lietuvoje steigėjas E.Kubilius, jau keliolika metų įsikūręs Ėriškių kaime.

Pradėjusi nuo 3 tūkst. triušių, šeima šiandien jų laiko tik 300. Ketverius metus triušieną tiekę Kauno klinikoms, vėliau dirbę su didžiaisiais prekybos centrais, restoranais, triušių augintojai lengviau atsikvėpė, kai pirkėjai į Kubilių ūkį kelią pramynė patys.

Anksčiau naudotus automobilius Prancū-zijoje pirkdavęs ir remontuodavęs Eduardas svajojo apie sėslesnį gyvenimo būdą, erdvesnį kiemą. Stebėdamas prancūzų ūkius svarstė, kodėl Lietuvoje niekas neaugina triušių.

Pirmuosius triušius kartu su naudotais automobiliais jis parsivežė iš Prancūzijos. Kaip juos auginti, prižiūrėti, patirties sėmėsi iš žmonos giminaičių Latvijoje, studijavo literatūrą. Postūmiu grįžti į kaimą Kubiliams tapo tėvų atgauta senelių žemė.

Nuo mėsinės triušininkystės savo veiklą ūkyje pradėjusi šeima į kailinę triušininkystę persiorientavo po kelerių metų. Šiandien iš triušių kailiukų Eduardas modeliuoja ir siuva kailinius, kepures, liemenes, rankines. Ilgi kailiai kainuoja 600, trumpesnius galima įsigyti už 400 eurų. Kailinius iš jo perka Norvegijoje ir Airijoje gyvenančios lietuvės.

Jaunystėje apie architektūrą svajojęs, bet galiausiai statybininko profesiją įgijęs pašnekovas juokauja, kad pagaliau gali realizuoti savo talentus. Jo žmona iš triušių taukų gamina kremus su šalavijais, medetkomis ir kraujažolėmis. Rita tikina, kad jos kremai turi paklausą.

„Pro savo namų langus regime stumbryną ir Krekenavos regioninį parką. Tokioje aplinkoje gyvenant bei triušiena maitinantis ir sveikata pasitaiso. Mano kraujo spaudimas – 120 ir 80, o ant nosies jau 60 metų“, – giriasi E.Kubilius.

Prie nuosavo namo turėtus 6 arus Panevėžyje į 2 ha Ėriškių kaime iškeitusi Kubilių šeima mėgaujasi ir erdvesniu gyvenimu.

Pratęsė senelio tradicijas

„Tik pasižiūrėjęs į veidrodį gali nuspręsti, ar esi žmogus, galintis auginti gyvą padarą, prisiimdamas už jį atsakomybę rytą vakarą, 365 dienas per metus taip, kad pačiam prieš save nebūtų gėda. Ne kiekvienam tai tinka“, – juokauja Vilkijoje esančios didžiausių kailinių žvėrelių fermos savininkas Česlovas Tallat-Kelpša (62 m.).

„Vilkijos ūkį“ dar tarpukariu buvusioje Tiškevičių dvarvietėje su 125 ha įkūrė Č.Tallat-Kelpšos senelis Jonas Tallat-Kelpša, Žemės ūkio rūmų vadovas. Tai vienas didžiausių kailinių žvėrelių ūkių šalyje, gerai žinomas ir pasaulyje. „Vilkijos ūkio“ kailiai parduodami Helsinkio, Kopenhagos, Toronto aukcionuose. Pusantro šimto darbininkų kolektyvui vadovaujantis Česlovas prieš persikeldamas į Vilkiją dirbo Vytauto Didžiojo universitete (VDU), tačiau, kaip sako pats, ankstesnio gyvenimo nesiilgi.

„Nuo mūsų sodybos Vilkijoje iki Kauno centro tenka važiuoti 35 minutes. Kitiems gal tai problema. Užtat mano kiemas matuojamas hektarais ir aš galiu jame kaip reikiant pasivaikščioti, o tai – didelė privilegija“, – pasakoja kailinių žvėrelių augintojas. Jie su žmona seniai sutarę: ne taip svarbu kur, daug svarbiau – kaip gyventi.

Sėkmingų ir nuostolingų metų matęs ūkininkas sako, kad jo auginamų žvėrelių skaičius keitėsi: lapių sumažėjo gal 4 kartus, audinių pagausėjo 10 kartų. Auksiniai laikai buvo, kai už lapės kailį buvo siūloma 200–250 eurų (šiandien aukcione – 60–70), o už audinės kailiuką kažkada buvo mokama 70–80 eurų (šiandien – 20–25).

Buvęs miestietis Panevėžio ir Jonavos rajonuose dar augina grūdus, užsiima klasikine žemdirbyste (jo laukuose auga miežiai, rapsai, pupos). Sibiro tremtyje gimęs, Kaune augęs ir 23 metus ūkyje jau praleidęs ūkininkas sulaukia prašymų patarti ir pakonsultuoti. Dažniausiai tokiems prašytojams primena: nepamirškite pažvelgti į veidrodį ir savęs paklausti, ką galite, o ko ne.

Iš kaimo nepaleido šeima

Vilniuje gimę broliai Remidas (24 m.) ir Tautvydas (26 m.) Jungevičiai ūkininkauti ekologiniame šeimos mėsinių galvijų ūkyje apsisprendė ne iš karto.

„Lazdijų rajone, kur iki šiol gyvena seneliai iš tėvo pusės, bėgdavo mūsų vasaros. Iš pradžių tik tėvams prižiūrėti žemę padėdami, ilgainiui į ūkio veiklą taip įsitraukėme, kad vis didinome jo valdas, pirkome technikos, o įsigiję 600 ha dirbamos žemės ir 250 mėsinių galvijų jau nebeturėjome kur trauktis“, – juokauja psichologijos absolventas Remidas, šiuo metu VDU dar studijuojantis verslą ir antreprenerystę.

Jo brolis Tautvydas – diplomuotas teisininkas, ISM Vadybos ir ekonomikos universitete siekia ekonomikos magistro laipsnio. Mokslai darbams ūkyje netrukdo, juolab ir darbų atvėsus orams ūkyje ne tiek, kiek vasarą.

Broliai neslepia, kad jų įsitraukimas ir domėjimasis žemės ūkiu ne tik vietiniams kaimo gyventojams, bet ir prancūzų ūkininkams atrodo keistas. „Prancūzai niekada nesupras, kodėl miestiečiai ryžtasi važiuoti į kaimą, todėl į mūsų norą pasisemti patirties jie žiūrėjo kreivokai. Bet mes matome perspektyvą. Žemės ūkis – puikus verslo šaltinis“, – rimtai nusiteikęs R.Jungevičius.

Vaikinų žemės neprilygsta esančioms derlingiausiose Lietuvos vietose, todėl ieškodami ekonomiškai naudingesnių variantų jie perėjo prie mėsininkystės.

Už kilogramą žalios galvijų mėsos Lietuvoje mokama 0,50, o Lenkijoje be didesnių problemų galima parduoti už 1,70 euro. Daugiau pabendravus – ir už 1,90 euro. „Taigi svarbu neskubėti ir rasti geriausią kainą“, – įsitikinę per darbymetį keturis pagalbinius darbininkus samdantys broliai.

Į kaimą grąžino nostalgija

Aštuonioliktus metus Molėtų rajono Inturkės kaime veikia Giedriaus Prakapavičiaus (43 m.) ekologinis avių ir ožkų ūkis. Jis – vienas didžiausių šalyje, pirkėjams jau pažįstamas iš sūrių ir jogurtų.

Pradėti ūkininkauti ir iškeisti miestą į kaimą G.Prakapavičių paskatino gražūs vaikystės prisiminimai. Ekologinio avių ir ožkų ūkio įkūrėjas mena, kad ir jo senelis augino avis, o močiutė verpdavo vilną ir veždavo į Rygą parduoti.

„Atmintyje išliko šie vaizdiniai, kvapai, emocijos. Greičiausiai tai ir paskatino sugrįžti prie šaknų, – svarsto ūkininkas. – Gyvendamas mieste ne tik nejauti laiko tėkmės, bet ir pats sau laiko neturi, o kaime viskas kitaip. Mes į kaimą kėlėmės turėdami aiškią veiklos viziją, nors vizija metams bėgant ir keitėsi.“

Turėtą verslą mieste jis pardavė dar 1998 m. ir Inturkėje įkūrė avininkystės ūkį. Po kelerių metų į kaimą gyventi persikėlė ir šeima. „Nuosavos žemės tada visai neturėjome. Nusipirkome fermą, penkias avis ir aviną – taip ir pradėjome“, – prisimena ūkininkas.

Vėliau vienu metu banda siekė 2 tūkst. avių, ūkininkas įsirengė skerdyklą, pats pjovė avis, tačiau dabar banda sumažėjusi, ūkininkavimo kryptis keičiama iš mėsinės į pieninę.

G.Prakapavičius tris kartus gavo ES ir valstybės paramos. Už gautas lėšas įsigijo traktorių, presą, šienapjovę, plūgų. Įgyvendindamas trečiąjį projektą pasistatė pieninę, įsirengė melžyklą. Dabar G.Prakapavičiaus ūkyje, kuriame jam tvarkytis padeda žmona Birutė, laikoma apie 1,5 tūkst. gyvulių: melžiamų ir mėsinių avių, ožkų.

Naujas idėjas kaimas jaukinasi sunkiai

Visai netoli Debeikių plyti ir jaunos ūkininkų šeimos, užsiimančios dekoratyvinės vejos auginimu, – Kęstučio (36 m.) ir Gitos (35 m.) Opulskių valdos. „Norėtume plėstis, bet nepavyksta išsinuomoti daugiau žemės. Žmonės, sužinoję, kad jos mums reikia vejai auginti, net nesileidžia į kalbas. Sako – neatiduosim šventos protėvių žemės, kad ją kažkas suvyniotų ir į Vilnių išvežtų“, – pasakojant apie verslą stabdančius nesusikalbėjimus Kęstutį ima ir juokas, ir pyktis.

Iš tiesų su ritinine veja, kuri nuimama nuo dirvos vos pusės centimetro storio atraižomis, sukama į rulonus ir išvežama pas apželdintojus, iškeliauja ne daugiau žemės, nei kasant bulves ar burokus. Bet kaimo žmogui vis dar atrodo kitaip. Taigi užsidirbti pinigų tenka verčiantis iš labiau įprastos augalininkystės – vasarinių ir žieminių rapsų, kviečių auginimo.

Opulskiai turi 60 hektarų nuosavos žemės, dar apie 200 hektarų nuomojasi.

Pernai ūkio apyvarta siekė 250 tūkst. eurų, bet iš vejos į bendrą finansinį aruodą dar neįbyrėjo nė cento. K.Opulskis svajoja išplėsti ritininės vejos verslą, kad nebereikėtų užsiimti augalininkyste.

Rapsų, kviečių, kitų grūdinių kultūrų auginimas leidžia uždirbti, bet pasitenkinimo nedaug – viskas žinoma, todėl nebeįdomu. „Yra visiems žinomi kanonai, pagal kuriuos dirbdamas kone kiekvienas gali būti agronomas. Mane traukia nauji dalykai, norėčiau plačiau užsiimti apželdinimu, išbandyti kitus augalus. Bet kol kas neturime tam lėšų“, – prisipažįsta ūkininkas.

Perspektyvas piešia niūria spalva

Vos įvažiavus į nedidelį Čiudų kaimą (Jonavos r.) nuo pakalnės atsiveria vaizdas į vieną stambiausių Lietuvoje šeimos ūkių (820 ha), kuriame šiuo metu melžiama net 200 karvių. „Šio ūkio nebūtų, jei ne vyras. Jis visą laiką prie žemės veržėsi“, – neslepia pieninkystės ūkio šeimininkė Irena Daukantienė (65 m.).

Pirmaisiais ūkininkavimo metais pieno produkciją senelių ir vaikų namams, ligoninėms tiekę ūkininkai vėliau mėgino dirbti su specializuotais automatais, esančiais didžiuosiuose prekybos centruose. Tačiau tai nepasiteisino – jie patyrė nuostolių. „Nuolat sulaukdavome pirkėjų skundų, kad automatai neveikia, o kaip jie veiks, jei piktavaliai prikišdavo į juos makulatūros“, – apmaudo neslepia ūkininkė.

Šiandien savo ūkio produkciją jie parduoda kooperatyvui „Pienas LT“. Mažomis pieno supirkimo kainomis nusivylusi I.Daukantienė neslepia, kad jei ir toliau taip, tai  Lietuvoje neliks ne tik tikrų lašinių, bet ir savo pieno. „Mažiesiems pienininkams už litrą tenka po 6 ar 9 centus. Ūkininkai nebemato vilties dirbti. Jokio pastovumo ir užtikrintumo“, – vyraujančias pienininkų nuotaikas atskleidžia pašnekovė.

Savo ūkyje 24 melžimo aikšteles už ES paramą įsirengusi Irena samdo 18 žmonių, ją guodžia tik tai, kad šalia ūkininkauja jos vaikai: „Nežinau, ar išdrįsčiau pasielgti taip, kaip 1989-ųjų vasarą, kai abu su vyru, ką tik mokslus baigę, susikrovėme į sunkvežimį kuklią mantą ir su dviem mažais vaikais iš Vilniaus išvažiavome į vienkiemį Žemaitijoje ūkininkauti.“

„Tačiau tikri galime būti dėl vieno: natūralios ir ekologiškai užaugintos produkcijos vertė ateityje tik didės, tad jei turite ambicijų išmėginti savo laimę žemės ūkyje, dar pats laikas“, – ragina ir pati apie perspektyvas gyventi kaime jau ne vienus metus mąstanti G.Azguridienė.

 

 

 

 

 

 

 

Kryžiuočiai neišpirko nei šventos lietuvių žemės, nei upelių

Tags: , , , , , , , ,


Shutterstock

Ateis pinigingi kryžiuočiai ir išpirks šventą lietuvių žemelę, miškelius ir upelius – vos prieš pusantrų metų gąsdino tautininkai, stambaus žemvaldžio Ramūno Karbauskio Valstiečių ir žaliųjų partija, buvęs televizijos žurnalistas, smulkusis ūkininkas Pranciškus Šliužas ir kiti referendumo, kuriuo siekta neleisti žemės parduoti užsieniečiams, organizatoriai. Referendumą jie prakišo – valią jame pareiškė vos 15 proc. visų rinkėjų. Ar jau išpirko kryžiuočiai šventą Lietuvos žemelę?

Vaiva SAPETKAITĖ

Per metus, praėjusius po referendumo, žemės Lietuvoje įsigijo viso labo 60 užsieniečių, o bendras jų valdų plotas prilygsta tik vienam ūkiui – 124 hektarai.

Registrų centro duomenimis, per metus po 2014-ųjų gegužės 1-osios, kai įsigaliojo specialieji reikalavimai dirbamos žemės Lietuvoje siekiantiems įsigyti užsieniečiams, 220 kitų šalių piliečių ir viena užsienyje registruota įmonė įsigijo apie 758 ha žemės ūkio paskirties žemės. Kaip minėta, iš kitų asmenų nupirkta 124 ha (62 atvejai), paveldėta 412 ha (81 atvejis), o atkūrus nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, kuris iš savininkų buvo atimtas sovietų okupacijos metais, – beveik 100 ha (36 atvejai).

 

Užsieniečių sklypeliai – maži

Registrų centro specialistai spėja, kad dauguma žemės ūkio paskirties žemės Lietuvoje įsigijusių užsieniečių vis dėlto yra per pastaruosius kelis dešimtmečius į užsienio šalis emigravę buvę Lietuvos piliečiai bei išeivijos atstovų palikuoniai.

Užsieniečių įsigytų žemės sklypų plotai nedideli. Dauguma įsigijo mažus, net hektaro ploto nesiekiančius sklypus, o didžiausias užsieniečio po 2014 m. gegužės 1-osios nupirktas sklypas sudaro 20 ha, antras pagal dydį – užsieniečio įsigytas 9 ha žemės sklypas.

Jau dabar aišku, kad valdžios prikaišioti žemės pardavimo „saugikliai“ atsisuko prieš pačius Lietuvos ūkininkus. Taigi, užsienio šalių piliečiai jau 15 mėnesių turi teisę pirkti žemės ūkio paskirties žemę, tačiau to daryti nepuolė. Viskas liko po senovei, išskyrus tai, kad visi rėksniai, šūkavę apie šventos Lietuvos žemelės išpardavimą, dingo iš eterio.

 

Prablaivėjimas po masinės psichozės

Pernai balandžio pabaigoje Prezidentė Dalia Grybauskaitė pasirašė įstatymų pataisas, įtvirtinančias žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo saugiklius, ir iš karto paprašė Vyriausybės ištaisyti skubotai priimtų įstatymų trūkumus dėl perteklinių apribojimų.

Žemės savininkų sąjungos Vilniaus skyriaus pirmininkas Kęstutis Mozeris negaili politikams kritikos ir primena, kad šios masinės psichozės laikotarpiu politikai norėjo nustatyti kuo griežtesnius saugiklius, nors žemės savininkai nuolatos kartojo, jog būgštavimai dėl tariamo Lietuvos išpardavimo nepagrįsti.

K.Mozeris primena, kad ir anksčiau bet kuris užsienietis, panoręs įsigyti žemės Lietuvoje, nesunkiai galėjo tai padaryti, tarkim, pirkdamas „Agrowill Group“ akcijų. Jei nesupirko tada, keista buvo manyti, kad puls tai daryti dabar. „Apskritai sąžiningai elgėsi tik Liberalų sąjūdis, kurio politikai nuolat kartojo, kad visi tie žemės pardavimo saugikliai atsisuks prieš Lietuvos žmones. Kiti tik nedorai rinko politinius taškus: kuo labiau rėkausi prieš užsieniečius ir mušiesi į krūtinę, kad myli tėvynę, tuo didesnį įspūdį padarysi rinkėjams“, – pusantrų metų senumo įvykius prisimena K.Mozeris.

Tautininkai pervertino tiek save, tiek Lietuvos trauką – mūsų šalis nedomina užsieniečių taip stipriai. Lietuvoje susiklosčiusi padėtis, kad vidutinis žemėvaldos dydis yra labai smulkus, o užsienietis, juo labiau investuotojas, nesiveržia įsigyti tų kelių hektarų. Juos domino stambūs ūkiai, siekiantys bent po kelis šimtus, o dar geriau – tūkstančius hektarų.

Lietuvos laisvosios rinkos instituto duomenimis (LLRI), 2014 m. valdos iki 5 ha Lietuvoje sudarė 65,1 proc. visų žemės valdų, be to, 2014 m. Lietuvoje vidutinis ūkio dydis buvo 19,9 ha. Tuo metu Latvijoje vidutinis ūkis siekia 23,3, Estijoje – 51,1, Liuksemburge – 63,6, Slovakijoje – 86,2 ha.

Žemės ūkio rūmų pirmininkas Andriejus Stančikas kalba dar tiksliau. Pasak jo, galimybė užsieniečiams pirkti žemę dėl kur kas didesnės jų perkamosios galios niekur nedingsta, tačiau užsieniečiai nelinkę mesti tokių didelių pinigų, kaip kai kurie lietuviai įsivaizdavo.

Todėl žemės savininkai veltui užsišaukė dideles žemės kainas, manydami, kad ją ims pirkti užsieniečiai. Taip, pasitaiko sandorių, kai už palyginti nedidelius plotus sumokamos didžiulės sumos, ir tai paveikia bendrą statistiką, tačiau tokių nedaug. Kartais už hektarą sumokama, pavyzdžiui, 60 tūkst. eurų, nors tai nelogiška ir neatsipirks nė per kelias kartas.

A.Stančikas, pabandęs išsiaiškinti, kodėl pasitaiko tokių atvejų, iš vieno Danijos ūkininko sužinojo, kad taip kartais nutinka visai ne dėl lietuviškos žemės geidžiamumo, o dėl pragmatiškesnių dalykų: kai eini į banką dėl kredito, užstatydamas didelės vertės žemę, jį irgi gali pasiimti didelį.

 

Pakišo kiaulę saviems ūkininkams

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos, palaikiusios referendumo iniciatyvą, pirmininkas, „Agrokoncerno“ įmonių grupės pagrindinis akcininkas Ramūnas Karbauskis patikina, kad, jei nebūtų įvesta apribojimų, žemės rinkoje netrūktų spekuliacijos žeme, kuri šiandien praktiškai sustabdyta. Jis sako referendumo tikslus palaikęs pirmiausia dėl šios blogybės.

„Suprantu, kad kai kurie apribojimai paveikė ir žemę dirbančius ūkininkus, dalis jų yra nelogiški. Matyt, tai turės būti pataisyta, – sutinka R.Karbauskis. – Nutinka taip, kad žmogus ilgai dirba žemę ir galiausiai savininkas nori ją jam parduoti, bet žmogus negali pirkti dėl tai daryti varžančių saugiklių. Jei tą žemę nuperka kas nors kitas, ūkininkas nebegali vykdyti įsipareigojimų dėl gautos ES paramos. Taip vyksta.“

Tai, kad dirbama žemė neturėtų būti spekuliacijos objektas, o ją pirktų tik tie, kurie ją dirbs, pritaria ir A.Stančikas. „Buvo prisiveisusių visokių firmų ir firmelių, kurios užsiėmė tik žemės supirkimu ir pardavimu“, – primena Žemės ūkio rūmų pirmininkas.

Griežtos sąlygos, sustabdžiusios spekuliaciją dirbama žeme, pridarė ir labai daug žalos žemės ūkiui. K.Mozeris atkreipia dėmesio, kad įžengti ar sugrįžti į žemės ūkio veiklą tapo daug sudėtingiau. Nors jo Sibire žuvęs senelis buvo stambus ūkininkas, tėvas – taip pat, jo sūnus, baigęs universitetą, jau neturėtų galimybės užsiimti žemės ūkiu, nes neturėdamas reikiamo išsilavinimo ir patirties paprasčiausiai negalėtų įsigyti didesnio dirbamos žemės sklypo – tik iki 10 hektarų (įsigyjant didesnį sklypą reikėtų bent trejų metų patirties).

„Apribojimai žiaurūs: turi turėti išsilavinimą, kvalifikaciją, patirties, net norėta pridėti nuostatą, kad turėtum būti pragyvenęs konkrečioje vietovėje tam tikrą laiką, ar siūlymų, kad norintis pirkti žemės užsienietis papildomai turėtų išlaikyti lietuvių kalbos egzaminą, – vardija teisininkas. – Kaip galima didinti konkurencingumą, jei ydingai ribojamas rinkos dalyvių skaičius?“

 

Žemės kaina smuko

LLRI jaunesnioji ekspertė Eglė Užmiškytė patvirtino, kad pernai įvesti saugikliai dirbamai žemei įsigyti turėjo didelę įtaką 2014 m. žemės rinkos sąstingiui.

Pasak ekspertės, per 2014 m. pirmus tris ketvirčius žemės ūkio paskirties žemės rinka susitraukė daugiau nei 30 proc., palyginti su 2013 m. tuo pačiu laikotarpiu, ir daugiau nei 20 proc., palyginti su 2012 m. tuo pačiu laikotarpiu. 2014 m. sausio, vasario ir gegužės mėnesiais prekyba žemės ūkio paskirties žeme buvo vangiausia per pastaruosius trejus metus, o prekybos kitos paskirties žeme mastas išliko panašus kaip ir praėjusiais metais.

Esant priimtam žemės pardavimo saugiklių įstatymui ir smarkiai susitraukus žemės ūkio rinkai, keletą metų iš eilės didėjusios žemės sklypų kainos dėl sumažėjusios jos paklausos krito.

„Kainų kritimas neabejotinai pažeidžia sklypų savininkų interesus, nes už turimą žemę jie negali gauti turto vertę atitinkančios kainos. Šie duomenys rodo, kaip žemės pardavimo saugikliai užkerta kelią sėkmingai verslininkystei: turintiems žemės varžomos galimybės plėstis, neturintiems – jos įsigyti, tampa sudėtinga pritraukti investicijų, o tai skurdina žemės ūkio sektorių ir valstybei yra ekonomiškai nenaudinga“, – kritikos negaili E.Užmiškytė.

Į tai netruko sureaguoti ir Europos Komisija, kuri pavasarį iš Lietuvos pareikalavo paaiškinimo dėl žemės pardavimo apribojimų.

 

Laukia sunkus klaidų taisymas

Teisiniai pakeitimai dėl dirbamos žemės įsigijimo priimti labai skubotai – likus vos kelioms dienoms iki draudimo jos įsigyti užsieniečiams pabaigos. Realiai jie priimti „iš reikalo“ – kad ši sritis apskritai neliktų be jokių saugiklių. Kadangi Prezidentė D.Grybauskaitė iš karto paprašė pataisyti likusius trūkumus, tai daug ką pasako apie saugiklių lygį.

E.Užmiškytės žiniomis, jau šiuo metu parengtas naujas saugiklių įstatymo projektas, kuriame siūloma panaikinti kai kuriuos apribojimus: „Pavyzdžiui, reikalavimą turėti žemės ūkio išsilavinimą patvirtinantį diplomą ar privalomumą gauti daugiau nei 50 proc. pajamų iš žemės ūkio veiklos. Vis dėlto dalis ydingų nuostatų įstatyme lieka ir problemos iš esmės neišsprendžia.“

K.Mozeris taip pat primena, kad griežtiems apribojimams įsigyti žemės ūkio paskirties žemės visada yra alternatyva. Žemės savininkai iš karto siūlė, jog žemės įsigijimas turėtų būti liberalesnis, o griežtinti reikėtų kontrolę, kad įsigijusieji žemės ją dirbtų, kaip yra deklaravę. Priemonių tam užtikrinti yra daug – kad ir skirti didesnes baudas už nenaudojamą žemės ūkio paskirties žemę.

Ir A.Stančikas tvirtina, kad tai veiksminga priemonė: kai tik buvo nustatytas didesnis mokestis už apleistą dirbamą žemę, aplaidūs žemės savininkai iš karto sujudo ir ėmė tvarkytis. Nors R.Karbauskis įsitikinęs, kad tai gal ir gražiai skamba, tačiau sukontroliuoti būtų per daug sudėtinga: juk apribojimus galima apeiti – tuo jau ne kartą įsitikinta.

„Taip ir būna, kad sukuriame labai sudėtingus įstatymus, o po to patys per juos perlipti negalime, bet vis tiek atsiranda gudručių, kurie išmoksta juos apeiti“, – pripažįsta A.Stančikas.

 

Užsieniečiai neskuba pirkti žemės*

758 ha – tiek žemės per metus atiteko 220 užsieniečių ir 1 užsienyje registruotai įmonei.

124 ha nupirkta iš kitų asmenų (62 atvejai).

412 ha buvo paveldėta (81 atvejis).

100 ha – atkūrus nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą (36 atvejai).

20 ha – toks didžiausias per metus iki 2015 m. gegužės 1 d. užsieniečio nupirktas žemės ūkio paskirties žemės sklypas.

* Nuo 2014 m. gegužės 1 d. iki 2015 m. gegužės 1 d.

Šaltinis: Registrų centras

 

Ar žemės ūkio paskirties žemę parduodant užsieniečiams nekyla pavojaus valstybei? (proc.)

1. Nekyla  39
2. Kyla    37,4
3. Neturiu aiškios nuomonės     23,6

Šaltinis: „Veido“ užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime Consulting“ 2015 m. rugpjūčio 13–15 d. atlikta Lietuvos didžiųjų miestų 500 gyventojų apklausa. Cituojant apklausą, nuoroda į „Veidą“ būtina.

 

 

 

 

Žemė kankintoja

Tags: ,


BFL

Yra dalykų, kurių mandagūs žmonės neklausia. Pavyzdžiui, matai ką nors šlubuojant – juk nepadoru klausti, kam žmogui lazda ar ramentas. Žemės reforma Lietuvoje – iš tų temų, kurias pajudinus, iš jų pradeda lįsti, vaizdžiai kalbant, visokiausi nesimpatiški gyviai, gyvenantys tarp puvėsių. Tačiau nepajudinti to klausimo neįmanoma, nes juk visi vaikštome žeme, o ji kapitalistinėje ekonomikoje negali būti niekieno.

„Veidas“ šiame numeryje rašo apie pirmojo šimtadienio distanciją baigusius naujuosius miestų ir rajonų merus. O juk žemės grąžinimo klausimas jiems guli padėtas ant stalo – vienur labiau mūsų įsivaizduojamų gyvių apniktas, kitur mažiau. Prieš gerus aštuonerius metus žiniasklaida rašė apie vilnietį Zbignevą, kuris tuomet jau dvyliktus metus bandė atkurti nuosavybės teisę į žemės sklypą Antakalnyje. Įdomu, kuo baigėsi jo vargai? Statistika perša hipotezę: kuo didesnė tikimybė, kad tam tikroje teritorijoje sutiksime žmonių, pakrikštytų zbignevais, tuo mažiau šansų, kad žemės reforma jiems bus pasibaigusi. Nacionalinės žemės tarnybos duomenimis, nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus mieste rodiklis – 43,32 proc.; Trakuose – 21,5 proc.; Šalčininkuose – 51,3 proc. n

Perki už 31 mln. Lt, o nusiperki už 128. Kodėl ne, jei pinigai valstybės

Tags: , , , , , ,


 

Viešieji pirkimai. Jei turėdamas mažai lėšų kokiam darbui atlikti sąmoningai renkiesi brangininką, maža to, net išbaigęs pinigus toliau jam teiki užsakymus, esi arba nesveikas, arba aferistas. O kaip pavadinti taip besielgiančią valstybę?

Aušra LĖKA

Žmogus 23 metus laukė, kol atgaus teises į turėtus kelis hektarus žemės. Nesulaukė. Dabar jau laukia jo vaikai. Šeima mielai pati susimokėtų už žemės matavimo darbus ir planų parengimą, bet negalima, nes įstatymai griežtai reglamentuoja, už ką gali mokėti pats, o už ką valstybė.

Tokia tipiška 22,3 tūkst. žmonių ar jau jų palikuonių, per 24 metus dar vis nesulaukiančių žadėto teisingumo, istorija. O valstybei vis pritrūksta pinigų, žmogiškųjų išteklių ar politinės valios. Algirdo Butkevičiaus Vyriausybė, kaip ir jos pirmtakė, net į savo programą įsirašė – baigti žemės reformą. Tačiau lemiamu etapu turėję tapti žemėtvarkos darbai, dar 2012 m. užpirkti valdant Andriaus Kubiliaus Vyriausybei, išvirto į eilinį, geriausiu atveju, apsižioplinimą, o blogesniu – kas galėtų paneigti – gal ir sąmoningą veiksmą, siekiant pasinaudoti valstybės negebėjimu skaičiuoti mokesčių mokėtojų jai patikėtų milijonų.

Istorija neįtikėtina: valstybė savo biudžete (tiksliau, mūsų visų piniginėje) numatė trejiems metams žemės reformos darbams skirti 30,6 mln. Lt (kad būtų mažiau painiavos, visas sumas, taip pat ir po euro įvedimo, nurodysime skaičiuodami litais). Surengė viešuosius pirkimus, pasirinko laimėtoją, pradėjo darbus. Tačiau ilgai neapsižiūrėjo, kad jau baigia išleisti antra tiek, nei tam buvo skirta: atlikta darbų už 50 mln. Lt, dar apie 20 mln. Lt reikės sumokėti už jau pradėtus darbus, taigi iš viso valstybė bus sumokėjusi apie 70 mln. Lt.

O paslaugų pirkimo sutarčių su rangovais sudaryta už 127,6 mln. Lt, vadinasi, viešiesiems pirkimams skirtą sumą viršijant 91 mln. Lt. Paaiškėjus tokiems faktams dviem savaitėms žemės reformos darbai šį birželį buvo sustabdyti, bet paskui vėl atnaujinti, nes juk pagal šiuos pirkimus pamatuotos žemės laukia 10 tūkst. valstybės piliečių. Nepradėtiems darbams paskelbtas naujas viešasis pirkimas vyksta šiuo metu.

Nugalėjo pasiūlęs keliolika kartų brangiau

Prieš trejetą metų įvykusių viešųjų pirkimų žemės reformai vykdyti fabula itin keista. Žemės tvarkymo ir administravimo funkcijas atliekanti Nacionalinė žemės tarnyba (NŽT) prie Žemės ūkio ministerijos 2012 m. dviem viešaisiais pirkimais rinkosi, kas apmatuos žemės sklypus ir parengs žemėtvarkos projektus, reikalingus grąžinant piliečiams nuosavybę.

Konkursas buvo net tarptautinis. Tačiau kai kuriose jo dalyse (jis buvo išskirstytas į 56) dalyvavo vos vienas potencialus darbų vykdytojas, nors šiuo metu matininkų registre yra 1893 matininkai ir 1202 geodezininkai, taip pat 1826 asmenys, turintys teisę rengti žemėtvarkos planavimo dokumentus. Bet ir ten, kur konkuravo daugiau bendrovių (iš viso jų varžėsi 18), pergalę dažniausiai šventė valstybinis Valstybės žemės fondas. Jam teko apie 70 proc. visų darbų. Šios įmonės savininko teises ir pareigas įgyvendina Žemės ūkio ministerija, kuriai pavaldi ir pirkimą vykdžiusi NŽT.

Konkurse kelti aukšti reikalavimai, kad darbas būtų atliktas tikrai kokybiškai ir už optimalią kainą, nes juk tokia ir yra viešųjų pirkimų misija – užkardyti neefektyvų visų piliečių pinigų naudojimą. Tačiau nugalėtojų pasiūlytos kainos vidutiniškai apie tris kartus viršijo kitų laimėtojų.

Kodėl pasirinktas toks brangininkas, Viešųjų pirkimų tarnyba, praėjusią savaitę NŽT prašymu ištyrusi šiuos pirkimus, logiško atsakymo nerado. Atvirkščiai – įžvelgė Viešųjų pirkimų įstatymo pažeidimų. NŽT komisija nevienodai vertino pasiūlymus, nepaisė savo pačios nustatytų įkainių „lubų“.

Maža to, nurodytos paslaugų įkainių ribos priklausė ne nuo objektyvių aplinkybių (pavyzdžiui, su rinkos kainų vidurkiu susietos kainos ar siūlomų mažiausių įkainių), bet buvo vertinamos lyginant tarpusavyje to paties tiekėjo konkrečiai pirkimo daliai siūlomus įkainius.

Tokios sąlygos, užuot skatinusios tiekėjus siūlyti kuo mažesnius įkainius, priešingai, sudarė jiems visas galimybes nurodyti maksimalius paslaugų įkainius. Pavyzdžiui, ten, kur UAB „Arlitanus“ siūlė 300 Lt paslaugų įkainį, Valstybės žemės fondas – 1200 Lt. Kur „Arlitanus“ savo darbą įvertino 200 Lt, valstybės įmonė – 2800 Lt. „Arlitanus“ –  500 Lt, o Valstybės žemės fondas  – 2900 Lt ar pirmoji 600 Lt, o kita už analogišką darbą – 3 tūkst. Lt.

Viešųjų pirkimų tarnybos nuomone, „toks didelis kainų skirtumas perkančiajai organizacijai turėjo kelti pagrįstų abejonių ir ji privalėjo į tai atsižvelgti prieš priimdama sprendimus pripažinti tiekėją laimėtoju ir sudaryti su juo sutartį“.

Bet NŽT jokių abejonių nekilo, nors Viešųjų pirkimų įstatymas nurodo, kad pirkimų tikslas – įsigyti reikalingų prekių, paslaugų ar darbų, racionaliai naudojant tam skirtas lėšas. NŽT, Viešųjų pirkimų tarnybos vertinimu, neužtikrino pasiūlymuose nurodytų įkainių tinkamo vertinimo, nesiaiškino ir neatliko jokių veiksmų dėl siūlomų paslaugų įkainių pagrįstumo, todėl neefektyviai naudojo skirtas lėšas.

Tačiau 2012 m. Žemės ūkio ministerijai vadovavęs konservatorius Kazys Starkevičius neabejoja, jog šiuose pirkimuose kaina buvo gera ir ne iš piršto laužta: mat konkurso sąlygos buvo griežtos, iš bendrovių reikalauta turėti draudimą, kad kilus problemų atsakytų draudimo kompanijos.

„Valstybės įmonė Valstybės žemės fondas – rimta pelninga bendrovė, mokanti valstybei visus mokesčius ir net dividendus. O jei konkursus, pasiūlę mažą kainą, laimės matininkai, kurie nemoka mokesčių, kur garantijos, kas atsakys, jei po kelerių metų paaiškės, kad netiksliai pamatavo, o bendrovė bus bankrutavusi? Kas atsakys – valstybė?“ – retoriškai klausia buvęs žemės ūkio ministras.

Jis tikina, kad minimi pirkimai buvo derinami ir su Viešųjų pirkimų tarnyba, tiesa, kai jai dar vadovavo Žydrūnas Plytnikas, kuriam dėl Viešųjų ir privačių interesų įstatymo pažeidimų pačiam teko palikti postą.

Buvęs ministras blogio šaknį įžvelgia visai kitur: „Kokia pinigų suma buvo numatyta, už tiek reikėjo darbų ir atlikti. Viešojo pirkimo vykdymas turėjo būti kontroliuojamas, užuot sustabdžius žemės reformos darbus. Vyriausybės programa dabar tikrai nebus įgyvendinta.“

Vis dėlto kiek iš tikrųjų kainuoja darbai, už kuriuos valstybė mokėjo ir keliolika kartų brangiau, nei buvo gavusi pasiūlymą, gal paaiškės paskelbus naujo, dabar vykstančio konkurso analogiškiems darbams atlikti nugalėtojus. Neoficialių šaltinių teigimu,  pasiūlytos kainos daug mažesnės ir atitinka rinkos kainą.

Šiek tiek skiriasi ir konkurso sąlygos. Jose yra saugiklių, kurie turėtų garantuoti mažesnes kainas: nustatyta maksimali darbų apimtis ir kaina pagal vidutines rinkos vertes, pasiūlymo galiojimo užtikrinimo garantas sumažintas nuo 2 iki 1 proc. pasiūlymo kainos, o jos įvykdymo garantas – nuo 4 iki 2 proc. sutarties kainos. Bet gal užtenka ir tokios garantijos? Juk galimi pertekliniai reikalavimai viešuosiuose pirkimuose neretai ir sukelia abejonių (o jos neretai pasitvirtina), kad konkurso sąlygos taikytos konkrečiam laimėtojui.

Štai dabar kyla abejonių, ar 2012 m. pirkimo sąlygos negalėjo būti išimtinai pritaikytos vienam tiekėjui, jei iš 59 pirkimo sutarčių net 38 sutartys sudarytos su Valstybės žemės fondu, nors perkamų paslaugų įkainiai maždaug triskart didesni nei kitų tiekėjų, su kuriais pasirašytos likusios pirkimo sutartys.

Sutarta, ką dirbs, bet ne kiek

Didžiausia dabar išaiškėjusi 2012 m. vykdytų viešųjų pirkimų staigmena – net ne kaina, o tai, kad po pirkimų sudarytose sutartyse nėra nurodyti perkamų paslaugų kiekiai. Įdomu, ar kas savo pinigus seikėja taip, kaip valstybės: sutarta dėl darbų įkainių, bet nesutarta, kiek jų reikės atlikti, tad valstybės institucija – NŽT juos užsakinėjo, valstybės įmonė Valstybės turto fondas juos vykdė, o mes, mokesčių mokėtojai, už juos mokėjome ir vėl mokėjome.

Įdomu, kiek dar tai būtų trukę ir kiek tam nebenumatytų valstybės lėšų būtų privalu sumokėti už atliktus darbus, jei NŽT dar ilgiau būtų buvusi palikta be nuolatinio vadovo? Laimėjusi konkursą NŽT direktorė Daiva Gineikaitė pradėjo dirbti gruodį.

„Man net minties nebuvo tikrinti senų pirkimų dokumentus. Bet kilus abejonių, kad kažkas blogai su pinigais, skirtais žemės reformai, ėmėme aiškintis. Pasirodė, kad jau seniai negalėjo būti užsakomi darbai, nes visi tam skirti pinigai buvo išbaigti jau  praėjusių metų trečiąjį ketvirtį“, – pasakoja D.Gineikaitė.

Kol nebuvo kilę nesklandumų dėl darbų apmokėjimo, niekam niekas ir neužkliuvo: kokiais įkainiais buvo sudarytos sutartys, tokiais ir buvo vykdomos. Niekas nesekė ir nekontroliavo, kada viršytos viešajame pirkime nurodytos sumos, mat perkančioji organizacija numatė tik bendrą pirkimo vertę, bet neįvardijo skiriamų lėšų kiekio kiekvienai pirkimo daliai (sutarčiai). Žemės reformos darbų likę daug, tad vieni juos užsakinėjo, kiti atlikinėjo, o kadangi įkainiai buvo išpūsti kaip balionas, valstybės aukso puodas netruko išsekti.

Kaip galėjo niekas neapsižiūrėti, kad mokami pinigai, kurių nebėra, ir ne koks litas kitas, o dešimtys milijonų? Žinoma, nieko panašaus negalėtų būti privačiame sektoriuje, nes užsakovas skaičiuotų, kiek turi pinigų, o rangovas irgi pasiteirautų, kiek darbų turės atlikti. Bet čia juk reikalai su valstybe: vis tiek anksčiau ar vėliau sumokės pinigus, net jei skirtumas – 91 mln., skaičiuojant litais.

Pirkimo sąlygose preliminarūs kiekiai nurodyti buvo, o kiekvienos pirkimo dalies sutartyse – ne. Tad, pavyzdžiui, buvo numatyta suteikti 78 vnt. sutartyje nurodytų paslaugų, o suteikta 303 arba numatyta suteikti 125, o suteikta 668, numatyta 10, o suteikta 814, numatyta 13, o suteikta 159 ir taip toliau.

Tokių pažeidimų nustatyta visose Viešųjų pirkimo tarnybos tikrintose sutartyse.
Buvęs žemės ūkio ministras piktinasi, kodėl už šiuos darbus atsakinga institucija NŽT, o už pastarąją atsakinga Žemės ūkio ministerija neapsižiūrėjo, kad numatyti pinigai baigėsi, ir nenustojo užsakinėti naujų darbų. Eksministro nuomone, atėjus naujai valdžiai kontrolės funkcija šioje srityje apskritai sumenko, pavyzdžiui, neliko jo įsteigto Žemės audito padalinio prie NŽT.

Kodėl svarbios institucijos ilgai buvo be nuolatinių vadovų

„Čia dūmų uždanga: mato, kad nespėja vykdyti Vyriausybės programos – užbaigti žemės grąžinimo, tad nori savo broką pridengti. O gal savas bendroves įkišti, kurios neva darbus padarys pigiau“, – politines žabangas įžvelgia K.Starkevičius. Maža to, jis primena, kad dabar tiriami viešieji pirkimai buvo apskųsti, tad po teismų jie pasirašyti 2013 m., kai valdžioje buvo jau kairiųjų Vyriausybė, o Žemės ūkio ministerija buvo atitekusi Darbo partijai.

Tačiau D.Gineikaitė, patikrinusi sutartis, tikina, kad beveik visos jos pasirašytos iš karto. Tik keturios dalys apskųstos ir sutartys dėl jų pasirašytos po teismų 2013 m. vasarį. Vis dėlto kilę ginčai, D.Gineikaitės tikinimu, nesusiję su dalykais, dėl kurių dabar kyla problemų.

Buvęs ministras teisus, kad reikėjo kontroliuoti, kaip vykdomi pirkimai. Tik visa bėda, kad NŽT daugiau nei metus neturėjo nuolatinio vadovo. Valstybės žemės fondas nuolatinio vadovo neturi jau treti metai.

O ir esamų žemėtvarkos ir su ja susijusių kadrų kai kurie judėjimai valstybės institucijose keisti. Štai skelbiama, kad skandalingųjų viešųjų pirkimų sąlygos buvo derinamos su Žemės ūkio ministerijos departamentu, atsakingu už žemės reformos politikos formavimą ir NŽT kuravimą. Jam ir anuomet, ir dabar vadovauja buvęs Valstybės žemės fondo direktorius Audrius Petkevičius. Šiam perėjus dirbti į ministeriją, Žemės fondas lig šiol neturi nuolatinio direktoriaus. Tiesa, šiuo metu vyksta konkursas į šį postą. Bet kodėl taip ilgai delsta išrinkti naują vadovą?Ar tikrai be pagrindo įtarinėjama, kad galbūt kažkam ilgai laikyta vieta?

2012 m. NŽT direktoriavo Vitas Lopinis, o jo pavaduotojas buvo Gintautas Vasiliauskas, kuris, pradėjus vykdyti dabar taip pagarsėjusių viešųjų pirkimų procedūras, perėjo dirbti į Valstybės žemės fondą ir dabar yra jo pavaduotojas, atliekantis direktoriaus pareigas. Tai tas pats G.Vasiliauskas, kuris kartu su kitais su žemėtvarka susijusiais valstybės tarnautojais ir politikais buvo sulaukęs įtarimų baudžiamojoje byloje, susijusioje su bandymu neteisėtai paskirti savą kadrą vieno NŽT padalinio vadovu. Baudžiamosios atsakomybės G.Vasiliauskas išvengė, nes savo kaltę pripažino, davė išsamius parodymus.

Dėl vadovo posto NŽT regioniniuose padaliniuose skandalų kilo ne kartą. Pavyzdžiui, po to, kai iš likviduotų apskričių viršininkų administracijų žemėtvarkininkus perėmusi NŽT, vadovaujama laikinai direktoriaus pareigas ėjusio G.Vasiliausko, užsimojo pakeisti net 26 skyrių vadovus iš 48.

Minėtų viešųjų pirkimų pagrindines sąlygas nustatė NŽT departamentas, kuriam tuo metu vadovavo Algis Bagdonas, dabar jau išėjęs iš NŽT savo noru, bet, kaip buvo skelbta, galbūt norįs užimti vadovaujamas pareigas Valstybės žemės fonde.

O sutartis pasirašęs tuometis Valstybės žemės fondo direktorius Ramūnas Mockevičius taip pat jau išėjęs iš darbo šioje valstybės įmonėje.

Kodėl tokiose svarbiose valstybės institucijose tokia vadovų kaita ir kodėl jos metų metais dirba su laikinais vadovais? Norinčiųjų vadovauti – daug. Tai pačiai D.Gineikaitei dėl NŽT direktoriaus posto teko varžytis su penkiolika, o galutiniame etape nugalėti keturis konkurentus.

Tai ne išimtis: 2014 m. tik 34 proc. Vyriausybės įstaigų ir įstaigų prie ministerijų vadovų buvo nuolatiniai. Valstybės valdymo ekspertas prof. dr. Vitalis Nakrošis daro prielaidą, kad gal 2012 m. sugriežtinus vadovų atranką į valstybės tarnybą kai kurie galbūt partijų ir ministrų palaikomi kandidatai negalėjo jų atitikti ir todėl buvo delsiama skelbti konkursus eiti nuolatines pareigas.

Praėjusią vasarą iš žemės ūkio ministro posto atsistatydinusį Vigilijų Jukną pakeitusiai „darbietei“ Virginijai Baltraitienei, anksčiau – Seimo vicepirmininkei, taip pat, matyt, sukėlė abejonių jau paskelbto konkurso į NŽT vadovo postą sąlygos, tad ji jį atšaukė ir paskelbė iš naujo. Nepaisant žiniasklaidoje sklandžiusių įtarinėjimų, kad kėdė taikoma vienam ministrės kolegai iš Darbo partijos, ji atiteko tuomet pusantrų metų Kauno savivaldybės Žemėtvarkos skyriui vadovavusiai, prieš tai savivaldybės Teisės skyriuje dirbusiai 33-ejų D.Gineikaitei.

Tiesa, ir ji siejama su Darbo partija, bet, anot jos pačios, tai buvo trumpai ir seniai, mat dirbant savivaldybėje jai buvę smalsu pamatyti rinkimų kampaniją iš vidaus.

Žinoma, kyla įvairių minčių, kai į naujai įsteigtą NŽT direktoriaus patarėjo postą pasirenkamas taip pat „darbietis“, įvairiai pagarsėjęs buvęs vidaus reikalų ministras Gintaras Furmanavičius. Bet, D.Gineikaitės tikinimu, ji tam neturėjusi įtakos, mat patarėjas rinktas per specialią atranką, o ieškota žmogaus, kuris kuruotų sienos demarkacijos reikalus, tad G.Furmanavičiaus patirtis vidaus reikalų ministro poste tikrai vertinga.

Tad, kad ir kaip politiniai oponentai anos kadencijos viešųjų pirkimų peripetijų aiškinimesi bandytų įžvelgti politines sąskaitas, jos – tikros ir apmokėtos mokesčių mokėtojų pinigais.

Naujoji NŽT vadovė pripažįsta: dėl situacijos kalta NŽT – ir dėl įvykdyto pirkimo, ir dėl jo vykdymo, ir dėl darbų apmokėjimo. Jos nuomone, ne tokio dydžio turėjo būti darbų įkainiai, o NŽT turėjo kontroliuoti, ar neviršijamos tam skirtos lėšos. Tad išsiaiškinusi tokias savo vadovaujamos institucijos nuodėmes D.Gineikaitė pati ir iškėlė viešumon šiuos faktus, o Žemės ūkio ministerija palaikė sau pavaldžios institucijos bandymus užkardyti tolesnį taškymąsi valstybės pinigais, kurie ~de jure~ šiems darbams net nebeegzistuoja.

Galima klausti, kodėl anksčiau to niekas nematė, kodėl taip vėlai praregėta. Bet atsakymas elementarus: NŽT ir Žemės ūkio ministerijoms pradėjo vadovauti reginčios vadovės. Lig tol, matyt, kai ko įžvelgti nenorėta.

Viešųjų pirkimų tarnyba: sandoris niekinis, todėl negalioja

Tad vis dėlto kas kaltas, kad valstybė permokėjo, gal ir sąmoningai, o dar ir viršijo šiems darbams skirtas sumas? „Ne mano kompetencija spręsti, kodėl tai įvyko, ir tyčia ar netyčia“, – į klausimą atsako D.Gineikaitė. Jos vadovaujama NŽT kreipėsi į atitinkamas kompetentingas institucijas, kad jos ir atsakytų į šiuos klausimus. Tiesa, jų įžvalgos apie skandalinguosius pirkimus kardinaliai priešingos.

Viešųjų pirkimų tarnyba, ištyrusi konkurso rengimą, priėjo prie tokios išvados: atsižvelgdama į nustatytus Viešųjų pirkimų įstatymo pažeidimus ir vadovaudamasi Civilinio kodekso nuostatomis, kad imperatyvioms įstatymo nuostatoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja, NŽT pirkimo sutartis turėtų nutraukti ir organizuoti naujus viešuosius reikiamų paslaugų pirkimus.

Tačiau ši išvada padaryta tik praėjus trejiems metams po sutarties, kai dėl jos kreipėsi pati NŽT, tik jau vadovaujama naujos direktorės. Bet Viešųjų pirkimų tarnyba nepajėgi įvertinti visų pirkimų. Antai pernai jų buvo net  9,9 tūkst., o Viešųjų pirkimų tarnyba įvertino tik apie 2,6 proc., kurių piniginė vertė siekė 1,9 mlrd. Lt. Tai sudaro 10,3 proc. visų 2014 m. įvykusių pirkimų vertės.

Su korupcija kovoti turinti Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT) iš viso atsisakė pagal NŽT pateiktą medžiagą pradėti ikiteisminį tyrimą, neįžvelgusi nusikalstamos veikos požymių. Tada NŽT kreipėsi į Generalinę prokuratūrą, skųsdama STT, kad ši atsisakė pradėti tyrimą.

Generalinė prokuratūra taip pat atsisakė tenkinti skundą, motyvuodama, kad NŽT nenurodė galimų padarytų nusikalstamų veikų, neįvardijo jas galbūt padariusių asmenų, nenurodė, ar dėl to kilo žala.

Tad NŽT kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą, jau skųsdama Generalinės prokuratūros verdiktą. Atsakymo kol kas nėra. Gal šįsyk, jau po Viešųjų pirkimų tarnybos išvados, kad vykdant pirkimus pažeistas Viešųjų pirkimų įstatymas, Temidei kils noras pasiaiškinti, ar valstybės institucijoje dirbantys juos organizavę, o paskui jų vykdymą turėję kontroliuoti asmenys buvo tik labai išsiblaškę, ar už keistų sutarčių slypi kažkas daugiau.

STT ir Generalinės prokuratūros argumentai, kodėl nesiimama tyrimo, labiau primena bandymą paskandinti esmę juridinėse vingrybėse, ilgais viražais ginčijantis, kiek milijonų jau būtų galima laikyti didele žala valstybei, reikalaujant, kad pati besikreipianti institucija įvardytų kaltininkus.

Tačiau ar 91 mln. Lt skirtumas tarp valstybės skirtos ir užsakytų darbų sumos nepakankamas susidomėjimui tokiu keistu konkursu sukelti? Ar tikrai viskas čia gerai, kai viena tos pačios – Žemės ūkio ministerijos institucija skelbia viešąjį pirkimą, tos pačios ministerijos valdoma valstybės įmonė laimi didžiąją dalį, nors siūlo triskart didesnę nei kiti kainą, kai darbų apimtys sutartyse apskritai neįvardijamos, o tai sudaro sąlygas užsakyti jų per keturiskart daugiau, nei skirta pinigų. Teisybės dėlei, gal panašiam kiekiui darbų, kiek dabar ir sudaryta sutarčių, būtų užtekę skirtų pinigų, jei NŽT būtų pirkusi ne už maksimalią, o rinkos kainą.

Ironizuojant galima pridurti, kad dar gerai, jog valstybinė įmonė Valstybės turto fondas, iš kitos valstybės institucijos užsiprašiusi kosmines kainas, uždirba ir valstybei – tvarkingai moka dividendus. Žodžiu, iš pradžių valstybė gerokai permoka, bet paskui kažkiek atsiima dividendais. Biznis, nors ir Monkės.

Kiek valstybė per tokius biznius praranda, skaičiuoti niekas nebandė. Tai ir nėra lengva apskaičiuoti. Negalima sakyti, kad darbai, kurie atlikti ar bus baigti atlikti, nors jiems jau pritrūko paskirto finansavimo, nereikalingi. Ir žemės ūkio ministrė V.Baltraitienė yra pripažinusi, kad buvo iš karto aišku, jog 31 mln. Lt žemės reformai užbaigti neužteks, nors tiek ankstesnė, tiek dabartinė Vyriausybė turėjo ambicijų priartėti prie finalo. Tad darbus vis tiek reikės tęsti. Tik gal po naujo pirkimo jie atpigs?

Kiek 2012 m. permokėta, bus galima bandyti apskaičiuoti, kai NŽT paskelbs naujai surengto ir dabar vykstančio viešojo pirkimo analogiškiems kaip ir 2012-aisiais darbams atlikti laimėtojų kainas. Konkurse vertinti 23 įmonių dokumentai. Kaip informavo NŽT, visos konkurso procedūros turėtų būti baigtos iki rugpjūčio vidurio, tada planuojama pasirašyti sutartis.

NŽT direktorė D.Gineikaitė tikisi, kad jei nebus skundų, galinčių sustabdyti procesą, darbus numatoma pradėti jau rugpjūčio pabaigoje ir tokiu atveju iki šių metų pabaigos NŽT baigtų jos kompetencijai priklausančios nuosavybės į žemę atkūrimą ne miestų teritorijose.

Deja, nuostoliai valstybei dėl įtartinų viešųjų pirkimų 2012-aisiais – ne tik materialūs:  24 metus savo žemės tebelaukiantys Lietuvos piliečiai vėl turėjo progą suabejoti, ar valstybės institucijose dirbantys žmonės tarnauja jiems, ar tik sau.

Beje, kažin ar tik sutapimas: tą pačią dieną, kaip ir dėl NŽT pirkimų, Viešųjų pirkimų tarnyba paskelbė savo vertinimą, kad Kauno rajono savivaldybė daugiau nei dvigubai viršijo Kauno LEZ pirkimui numatytas lėšas.

Tampa keista norma, kai viešiesiems pirkimams numatytos sumos ~de facto~ viršijamos jau ne procentais, o kartais. Kas galėtų paneigti, kad tai vyksta, kai pirkimus laimi geidžiamas darbų vykdytojas. Tokiam negaila, juolab ne savų – valstybės pinigų. Tikra mistika, iš kur tie milijonai, kurių valstybė, kad ir žemės reformai, neturėjo, staiga ima ir atsiranda.

Vienas faktas: valstybės institucijos vykdė 9,9 tūkst. viešųjų pirkimų, kurių vertė – 18,1 mlrd. Lt.

 

Žemės reforma per 24 metus taip ir nebaigta

Nuo žemės reformos pradžios 1991 m. iki dabar Lietuvoje jau priimti sprendimai atkurti 772,3 tūkst. piliečių nuosavybės teises į 4 mln. ha žemės, miško ir vandens telkinių.

Kaimo vietovėse jau atkurta 99,4 proc. piliečių prašymuose nurodyto ploto. Liko atkurti 13,8 tūkst. piliečių nuosavybės teises į 23,8 tūkst. ha žemės (iš jų negrąžinta natūra – 2,6 tūkst. piliečių beveik 6 tūkst. ha).

Dėl miestuose turėtos žemės atkurtos 83,6 proc. piliečių nuosavybės teisės į 87,7 proc. žemės ploto. Miestų teritorijose liko atkurti 8,5 tūkst. piliečių nuosavybės teises į 4,8 tūkst. ha. Vien Vilniuje 4,5 tūkst. žmonių laukia naujų žemės sklypų.

Žemės reforma prasidėjo 1991 m. Aukščiausiajai Tarybai-Atkuriamajam Seimui priėmus Žemės reformos įstatymą. Viena pagrindinių šios reformos sudėtinių dalių – piliečių nuosavybės teisių atkūrimas į žemę. Per 24 metus reforma susidūrė su daugybe biurokratinių kliūčių, buvo kaitaliojami ją reglamentuojantys įstatymai, net priimtos jų naujos redakcijos.

„Iš esmės užbaigsime žemės grąžinimą ir privatizavimą, geodezijos ir kartografavimo darbus, sutvarkysime teisinius žemės santykius“, – tai citata iš A.Kubiliaus Vyriausybės programos.

2012 m. A.Butkevičiaus Vyriausybės programoje įsipareigota: „Užbaigsime nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą. Artimiausiu metu baigsime nuosavybės teisių į žemę ir mišką atkūrimą kaime.“

Tas laikas, deja, vis dar dar neatėjo.

 

 

 

Auksinė Lietuvos pajūrio žemė – būdoms?

Tags: ,


 

Šventojoje palei jūrą ant valstybės žemės pastatytos trūnija beveik tūkstantis lūšnų, tačiau valstybės institucijos dešimtmečiais nieko nesiima šiai piktžaizdei gydyti.

 

Aušra Lėka

 

Praėjusią vasarą į Šventąją užklydęs prancūzas viešai stebėjosi, kaip gali taip atrodyti kurortas tokioje nuostabioje gamtos zonoje: kas gi nutiko šiam miesteliui – ar jį užpuolė trifidai iš fantastinės knygos, ar kas nors dar baisiau?

Vieta tikrai nuostabi – ant Baltijos jūros kranto. O Lietuva turi labai trumpą jūros pakrantės juostą, vos apie 90,6 km, tad kiekviena pėda – išskirtinė. Beje, galėtų būti dar ir aukso verta, nes juk Šventoji turi ambicijų tapti populiariu jachtomis atplaukiančių turistų uostu.

Prieš septynerius metus Valstybės kontrolė nustatė, kad išskirtinė kraštovaizdžio, rekreacinės, ekonominės ir mokslinės vertės valstybės žemė unikaliame gamtos kampelyje naudojama netinkamai, o už tai atsakingos valstybės institucijos prastai vykdo priežiūrą. Ką tik baigto pakartotinio valstybės audito išvadose konstatuota, kad situacija ne tik nepagerėjo, bet kai kuriais atvejais visai prasilenkia su galiojančiomis teisinėmis normomis. Su viešuoju interesu taip pat.

 

Beveik tūkstantis griuvenų

 

„Gal čia tikrai egzotika: kur dar civilizuotoje šalyje galėtum apsistoti lūšnyne kopose beveik ant jūros kranto, o gamtinius reikalus atlikti laukinėje gamtoje? Tik Šventojoje. Jei pastatytum palapinę tokioje išskirtinėje vietoje, kaipmat baudą užsidirbtum, o sutrūnijusios lūšnos stovi dešimtmečius, ir nieko“, – sako Valstybės kontrolės 6-ojo audito departamento direktoriaus pavaduotoja Romualda Masiulionienė, tvirtindama, kad jai širdis plyšta matant tokį apgailėtiną vaizdą unikalioje teritorijoje prie pat Baltijos jūros.

2007 m. valstybės auditoriai nustatė, kad Šventosios gyvenvietėje valstybinėje žemėje stovi beveik tūkstantis poilsio namelių. Dauguma jų pastatyti sovietmečiu, 1965–1975 m., kai valdžia skirdavo sklypus įstaigoms ir organizacijoms poilsio nameliams statyti ir leisdavo juos užregistruoti nuosavybės teise. Po nepriklausomybės atkūrimo kai kurios įstaigos tuos namelius išpardavė.

Valstybės auditoriams kilo klausimas, koks tų apgriuvusių statinių statusas. Jei jie būtų priskirtini nekilnojamajam turtui, būtų registruojami Registrų centre, jiems galėtų būti suformuotas žemės sklypas. Bet valstybės auditorių 2007 m. pasitelkti ekspertai nustatė, kad tie vargani nameliai turi laikino statinio požymių, o tokie Nekilnojamojo turto registre neregistruojami, žemė jiems nesuteikiama. Kadangi statiniai laikini, jų negalima ir rekonstruoti. Daugelio savininkai buvo nežinomi, bet net ir labai apleistų statinių nugriauti įstatymai neleidžia, nes juk gal atsiras šeimininkas. Tad ekspertai tikėjosi, kad tie laikini nameliai paprasčiausiai natūraliai sugrius ir nebedergs gamtovaizdžio.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-01-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Gynėme nuo svetimų – smogėme saviems

Tags: ,


Saugodamiesi tariamo baubo, saugikliais ir apribojimais suvaržėme žemės rinką ir savų žemdirbių teisę laisvai disponuoti nuosava žeme.

Gegužės 1-ją Lietuva oficialiai atvers žemės rinką užsieniečiams, nepaisant to, kad jau birželio 29 d. vyks referendumas dėl draudimo jiems parduoti žemę. Tokios, švelniai tariant, kuriozinės situacijos nėra buvę nė vienoje Europos Sąjungos valstybėje, kurios, kaip ir Lietuva, stojimo į ES sutartyje buvo įsipareigojusios laikytis laisvo kapitalo judėjimo principo ir po ilgesnio ar trumpesnio pereinamojo laikotarpio atverti rinką užsieniečiams.
Lietuva išsiderėjo teisę neparduoti žemės ūkio paskirties žemės užsieniečiams septynerius metus su galimybe šį pereinamąjį laikotarpį vienąkart pratęsti dar trejiems metams. Praėjo dešimt metų, per kuriuos žemdirbiai, naudodamiesi ES išmokomis, pažangia vakarietiška ūkininkavimo patirtimi, sustiprėjo ir išplėtė savo ūkius, tačiau atėjus laikui vykdyti susitarimus Lietuva persigalvojo.
Laikas parodys, kokį kelią pasirinks tauta ir ar išsipildys niūriausios prognozės dėl galimo Lietuvos išstojimo iš ES ir grėsmės netekti išmokų už žemę. O kol kas užsieniečius pasitinkame apsiginklavę saugikliais ir apribojimais, kuriuos numato naujos redakcijos Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinasis įstatymas, kurį Seimas versdamasis per galvą skubos tvarka priėmė praėjusią savaitę.
Tiesa, Seimo Liberalų sąjūdžio frakcija jau kreipėsi į šalies prezidentę Dalią Grybauskaitę, prašydama vetuoti šio įstatymo pataisas, kaip galbūt prieštaraujančias Konstitucijai ir ribojančias teisę į nuosavybę įsigyjant žemės ūkio paskirties žemės.
O šmaikštumo nestokojantis europarlamentaras prof. Vytautas Landsbergis sako, kad vertinant Lietuvoje sukeltą isteriją dėl žemės ūkio paskirties žemės pardavimo užsieniečiams geriausiai tinka mūsų kaimyno estų poeto ir filosofo Reino Raudo žodžiai, kuriais jis pasveikino šviesų lietuvių protą: “Sveikinu lietuvius, kurie išsprendė problemą. Mes Estijoje buvome neatsargūs, todėl daug mūsų žemių išpirko danai, olandai. Išpirko ir išsivežė. Ir dabar mes šokinėjame per tas skyles nuo vieno estiško gabaliuko prie kito.”

“Durnam” įstatymui yra apstatymas
Nors dabar įstatyme jau nebeliko Lietuvos Konstitucijai, Europos Sąjungos teisei ir sveikam protui prieštaraujančių saugiklių, tokių kaip privalomas lietuvių kalbos mokėjimas, perkant žemę, reikalavimas gyventi ten, kur ketinama įsigyti žemės, ar reikalavimas pačiam tą žemę dirbti, vis dėlto, palyginti su kitomis valstybėmis, nustatydami naujas taisykles rinkoje vėl būsime gerokai perlenkę lazdą.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” (http://prenumerata.veidas.lt/lt/order/magazine?id=17590), pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-17-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Ar jaunimas įpūs gyvybės senstančiam kaimui

Tags: , ,


Lietuvos kaimas – vėl kryžkelėje, sensta ir tuštėja kaip ir visa Lietuva. Kaip į jį sugrąžinti jaunus žmones, kad norėtų kaime dirbti žemę ir auginti vaikus?

Šitą klausimą pirmiausia užduodu sau: ar dabar išdrįsčiau pasielgti taip, kaip tą 1989-ųjų vasarą, kai abu su vyru – ką tik mokslus baigę žurnalistė ir fizikos mokytojas – susikrovėme kuklią mantą į sunkvežimį ir su dviem mažais vaikais iš Vilniaus išvažiavome į vienkiemį Žemaitijoje ūkininkauti? Pagal tuomet galiojusį Valstiečių ūkio įstatymą nuosavybės teise gavome 13 hektarų žemės. Ūkininkauti pradėjome nuo nulio, neturėdami nei traktoriaus, nei padargų, nei gyvulių, nei išmanymo. Bet netrukus jau pirkome reikalingą techniką, gyvulius, sėjome javus. Valstybė pirmiesiems ūkininkams tuomet daug padėjo, paskolas su minimaliomis palūkanomis suteikdama, mokesčius už žemę atidėdama, nemokamai žemę melioruodama, kelius tiesdama. Ūkininkavome trejus metus, bet miesto trauka buvo stipresnė.
Šiais laikais pradėti ūkininkauti, jei nesi ūkio paveldėtojas, nėra taip paprasta. Pirmiausia todėl, kad niekas žemės už dyką nedalija, o saugodamiesi tariamos užsieniečių invazijos dar labiau suvaržėme žemės rinką.
Kad žemės trūkumas – didelė problema, pripažįsta ir žemės ūkio ministras Vigilijus Jukna. Tačiau sako, kad tai neturėtų sustabdyti norinčių ūkininkauti jaunų žmonių, nes yra visokių galimybių įsigyti, nuomotis žemę, dideli nedirbamos žemės plotai plyti Rytų Lietuvoje.
“Visi esame kilę iš kaimo, todėl reikėtų tiesiog pasiieškoti savo šaknų – gal žemės turi giminės, gal kažkur dar yra senelių žemės”, – dar vieną išeitį mato Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto direktorė dr. Rasa Melnikienė, kuri nemano, kad vis didesniu ir brangesniu deficitu tampanti žemės ūkio paskirties žemė yra didelė kliūtis norint pradėti ūkininkauti.
Padėties nedramatizuoja ir buvęs žemės ūkio ministras, ūkininkaujantis Seimo narys Kazys Starkevičius. Pasak jo, galvojant apie galimybę jauniesiems ūkininkams padėti apsirūpinti žeme, prie Žemės ūkio ministerijos buvo įkurtas Žemės fondas. Jis turėtų supirkinėti rinkoje esančią laisvą žemę (apie 200 tūkst. hektarų apleistos žemės šiuo metu yra Rytų Lietuvoje ir aplink Vilnių), formuoti sklypus ir juos konkurso būdu siūlyti ūkininkams nuomotis. Tiesa, kol kas tokios veiklos Žemės fondas dar nevykdo, nes tam neskirta pinigų.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” (http://prenumerata.veidas.lt/lt/order/magazine?id=17590), pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-17-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Žemės pardavimas, geopolitika ir lunatikų paradas

Tags: ,


Naujai susiklosčiusi Lietuvos geopolitinė situacija turėtų mus skatinti ne apriboti savo žemės ūkio paskirties žemės pardavimą užsieniečiams, o visais būdais stengtis, kad užsieniečiai žemės Lietuvoje įsigytų ir taip suteiktų mums didesnes saugumo garantijas Rusijos imperijos atžvilgiu, nes ji mūsų žemes ir miškus mielai pasiimtų ir be apribojimų.

Seimas, likus šešioms dienoms iki 10 metų galiojusio draudimo užsieniečiams įsigyti žemės Lietuvoje draudimo pabaigos (2014 m. gegužės 1 d.), pritarė naujiems žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo apribojimams. Parlamentarai Lietuvos piliečiams dar kartą įrodė, kaip prastai jie dirba, kokie menki jų sugebėjimai šaliai svarbius įstatymus svarstyti ir priimti laiku, o ne tuomet, kai rimtesnei esamos padėties, galimybių ir grėsmių analizei nelieka laiko ir tenka skubėti.
Pasigirdo parlamentarų balsų, pripažįstančių, kad teisės aktas parengtas labai skubant ir jį teks greitai taisyti ar net atšaukti. Belieka spėlioti, kur buvo mūsų parlamentas tuos 10 metų prieš parskrisdamas į realybę. Toks nerimtas parlamento požiūris į savo darbą, tinkamo atsakomybės jausmo neturėjimas pagimdė ir lunatikų paradą – referendumo dėl žemės pardavimo užsieniečiams organizatorius bei vykdytojus.
Ką tik atšventę ES narystės 10 metų jubiliejų ir savęs nebevadinantys ES naujokais, sustiprėję ekonomiškai, praprusę teisiškai ir administraciškai, pasinaudoję penkiomis dešimtimis milijardų litų ES paramos ir turėdami galimybę 2014–2020 m. ES finansavimo laikotarpiu gauti savo atsilikimui likviduoti dar kone pusšimtį milijardų litų, net 300 tūkst. šalies piliečių įsirašė į lunatikų parado gretas ir taip pasisakė ne tik už referendumo dėl žemės pardavimo užsieniečiams surengimą, bet ir už savo įsipareigojimų ES atšaukimą, o kartu – Lietuvos Konstitucijos sunaikinimą. Siekimas į Konstituciją įrašyti straipsnį, kuris prieštarautų kitiems, anksčiau priimtiems straipsniams, yra žengimas teisinio nihilizmo keliu, paneigimas teisės viršenybės principo ir kartu prisipažinimas, kad savo mentalitetu, išprusimu, gebėjimu laikytis partneriams ir rėmėjams prisiimtų įsipareigojimų, savo pačių priimtos Konstitucijos dar tebesame Bizantijos tamsos ir kvailumo liūne.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” (http://prenumerata.veidas.lt/lt/order/magazine?id=17590), pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-16-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Seimas pasiūlė referendumo pakaitalą – naują saugiklių įstatymą

Tags: ,


Jau netrukus Lietuvos žemė gali būti taip apsaugota, kad jos nepavyks įsigyti ne tik užsieniečiui, bet ir “drimeliui” kaimo bernui, grįžusiam iš emigracijos su užsidirbtais pinigais žemei pirkti.

„Rengti referendumą dėl žemės pardavimo užsieniečiams jau vėlu. Apie tai reikėjo galvoti iki Lietuvos narystės Europos Sąjungoje sutarties pasirašymo, – sako Lietuvos ūkininkų sąjungos Kėdainių krašto pirmininkas Virmantas Ivanauskas ir netikėtai priduria: – Tiesa, aš pats pasirašiau dėl referendumo rengimo.“
Paklaustas kodėl – ar kad jį, kaip dabar išvedžioja dauguma politikų, referendumo rengėjai apgavo, vyras tvirtai nukerta: „Nemanykite, kad ūkininkai yra neišprusėliai. Dauguma mūsų, pretenduodami į ES paramą, per pastaruosius metus esame perskaitę ir pasirašę tokias šūsnis dokumentų, kad dažnas miestietis per gyvenimą nėra tiek skaitęs ir pasirašinėjęs. Niekas mūsų neapgavo: ir aš, ir dauguma kitų ūkininkų skaitėme visą tekstą ir matėme visus punktus. O pasirašiau, nes nebuvo jokių saugiklių, kas ir kokiomis sąlygomis galės nuo šių metų įsigyti žemės Lietuvoje.“
Tą patį dėsto ir Ūkininkų sąjungos Šakių rajono skyriaus pirmininkas Rimantas Valiukas: „Taip, pasirašiau dėl referendumo. Niekas manęs, kaip ir daugumos kitų ūkininkų, neapgavo. Mūsų rajone iš viso pasirašė net 6 tūkst. ūkininkų, nors pas mus ir nėra nė pusės aro apleistos žemės. Mūsų krašte visi žemdirbiai pešasi dėl menkiausio žemės lopinėlio ir nė vienas nežada savo žemės parduoti užsieniečiams. Bet mums aktualūs ateities saugikliai, todėl ir pasirašėme.“
Abu ūkininkai vienu balsu sako, kad politikai į žemdirbius rimtai nežiūrėjo ir apie jokius saugiklius nekalbėjo, kol nebuvo surinkti parašai referendumui rengti. „Rimtai kalbėti politikai pradėjo tik prieš pusantro mėnesio, kai jau buvo surinkti parašai dėl referendumo, – pastebi V.Ivanauskas. – Jei saugikliai mums būtų buvę pateikti anksčiau, apie jokį referendumą nebūtume galvoję.“
Kitaip tariant, didelė grupė žemdirbių, ypač apystambių ūkininkų, tiesiog norėjo pagąsdinti politikus.
Patys politikai, išskyrus liberalus ir socialdemokratą Gediminą Kirkilą, kone iki praėjusios savaitės irgi paistė niekus, žadėdami ūkininkams išsiderėti iš ES papildomą pereinamąjį laikotarpį.
Šiandien daugumos politinių partijų veikėjų veidai ištįso: jie nesitikėjo, kad kažkokiems kaimiečiams ir marginalams pavyks surinkti reikiamus 300 tūkst. parašų. Visi ligšioliniai mėginimai surinkti parašus dėl referendumo, išskyrus du: vieną nepriklausomybės pradžioje organizuotą Gedimino Vagnoriaus ir jam talkinusio Vidmanto Žiemelio bei antrą – Viktoro Uspaskicho, nepavyko. Iš tikrųjų tam, kad surinktum tiek parašų, reikia mažiausiai pusantro milijono litų. Mat vieno parašo “kaina” siekia apie penkis litus – tai oficialios išlaidos parašų rinkikams sumokėti.
„Pastarasis parašų rinkimas buvo tikrai labai gerai organizuotas: prisidėjo ir Ūkininkų sąjunga, ir kiti judėjimai, įvairios partijos, o savaitgaliais – ir jaunimas. Antraip net trečdalio parašų nebūtų surinkta“, – pripažįsta R.Valiukas.
Vis dėlto šiandien dauguma pasirašiusių ūkininkų jau gerokai atvėsę: jie suvokia, kad jei referendumas pavyktų, Lietuvos žemės ūkis žlugtų.
Beje, praėjusią savaitę Vyriausioji rinkimų komisija po pakartotinio balsavimo pripažino esant pakankamai surinktų parašų, kad referendumas dėl žemės pirkimo užsieniečiams būtų surengtas.
Tad dabar jau iš esmės visi politikai neriasi iš kailio svarstydami, ką daryti, kad referendumas neįvyktų: išvedžiojama, esą nei iki gegužės pradžios, nei kartu su Europos Parlamento rinkimais referendumo surengti nebespėsime. Spėtume nebent tik žemės pardavimo saugiklių įstatymą parengti ir priimti.
Ar tokia alternatyva patenkintų žemdirbius? Kokių saugiklių siūlo politikai? Nuo ko ir ką tie saugikliai apsaugos? Kas šiandien valdo žemės ūkio paskirties žemę Lietuvoje? Kokiais skėčiais savo žemę saugo ES senbuvės? Į tokius klausimus ieškojo atsakymų „Veidas“.

Referendumo pasekmė – ES išmokų grąžinimas ir imigrantų išsiuntimas

Įdomiausia, kad tos politinės jėgos ir judėjimai, kurie ūkininkus „referendumininkus“ netiesiogiai maitino pažadais, esą pavyks išsiderėti naują pereinamąjį žemės pardavimo užsieniečiams laikotarpį, dabar prieš referendumą jau stoja piestu. O tie, kurie nuosekliai kartojo, esą tokios kalbos nerealios, kelia įvairių pavojų mūsų valstybei, be to, tarptautinių sutarčių privalu laikytis, dabar pasisako už tai, kad jeigu jau dešimtadalis valstybės gyventojų pareikalavo tokios teisės, jų valią privalu gerbti.
Liberalų sąjūdžio, dar prieš keliolika dienų grasinusio teismais, jei bus uždegta žalia šviesa referendumui, vicepirmininkas parlamentaras Eugenijus Gentvilas dabar teigia, girdi, politikų daromos dirbtinės kliūtys dėl referendumo rengimo tik dar labiau sudrums nuotaikas.
„Viena vertus, referendumo formuluotės prieštarauja viena kitai, jomis bandoma paneigti privačią nuosavybę į žemę, todėl jų negalime palaikyti. Antra vertus, negalime uždrausti referendumo, nes žmonės, pamatę, kad jų nuomonė nieko nereiškia, dar labiau nusivils tiek valstybe, jos politikais, tiek visuomeninėmis organizacijomis“, – antrina Privačių miškų savininkų asociacijos valdybos pirmininkas dr. Algis Gaižutis.
Tos pačios nuostatos laikosi ir Lietuvos žemės savininkų asociacijos tarybos pirmininko pavaduotojas teisininkas Kęstutis Mozeris.
„Mes privalome rengti referendumą, bet tuo pat metu privalome žmonėms pasakyti tiesą, kad referendumas iš esmės reiškia išstojimą iš ES, nes po šito referendumo tektų rengti antrą – dėl pasitraukimo iš šios Sąjungos, su kuria pasirašytų sutarčių nenorime laikytis“, – primena buvęs žemės ūkio ministras, korporacijos „Matininkai“ prezidentas Kęstutis Kristinaitis.
„Jei mes uždraustume referendumu pirkti žemę užsieniečiams, tuomet netektume visos 2014–2020 m. Lietuvai numatytos ES paramos, kuri kasmet sudarys apie 3 mlrd. Lt. Tai sužlugdytų mūsų žemės ūkio ateitį“, – priduria buvęs Tėvynės sąjungos žemės ūkio ministras, parlamentaras Kazys Starkevičius.
„Taigi kentėtų visi žemdirbiai. O kas prisiimtų atsakomybę kompensuoti nuostolius? – retoriškai klausia K.Kristinaitis. – Tai gal verčiau imkime ir apskritai išvykime iš Lietuvos visus kitataučius, atimkite iš visų savininkų žemę. Jei jau užsimojome, tai eikime iki galo.“
Pasak jo, politikai privalo žmonėms išdėstyti, kokios bus jų neapgalvoto, populistinio balsavimo pasekmės. „Tai kelia labai rimtų grėsmių Lietuvos saugumui. Todėl taip nederėtų juokauti“, – pabrėžia K.Kristinaitis.

Pageidavimų koncertas Seime

Deja, politikai kol kas ar nedrįsta, ar nemato prasmės rinkėjams aiškinti, kuo referendumas gresia. O gal viliasi, kad vietoj referendumo pavyks „iškišti“ naują saugiklių įstatymą: parlamentinis Kaimo reikalų komitetas išsiuntinėjo visoms žemdirbių organizacijoms, su žeme susijusioms asociacijoms ir institutams kvietimus siūlyti žemės ūkio paskirties žemės pirkimo Lietuvoje saugiklius.
Kai kurių kalbintų žemdirbių organizacijų atstovai juokauja, esą šiandien kiekviena partija mėgina visiems taip įtikti, kad, atrodytų, vyksta ne įstatymo projekto rengimas, o pageidavimų koncertas.
Akivaizdu ir tai, kad skirtingos partijos bei joms priklausantys įvairaus kalibro ūkininkai, kurių nemažai esama ir šiandieniniame Seime, siekia saugiklius matuotis pagal save.
Kaip juokauja K.Mozeris, daugelis tokių politikų „prisimatavimų“ yra visiški paistalai, peržengiantys bet kokias sveiko proto ribas. „Tarkime, reikalavimas, kad žemę gali pirkti ir dirbti tik lietuvių kalbą gerai mokantis ūkininkas, yra atvirai diskriminacinis; arba kad žemę gali įsigyti tik toje savivaldybėje, kurioje gyveni; arba kad žemės gali nusipirkti tik jei užsiimi žemdirbyste ne mažiau kaip trejus metus, be to, pajamos, gautos iš šios veiklos, turi sudaryti ne mažiau kaip 50 proc. visų tavo pajamų, – stebisi pašnekovas. – O kaip tada su tais kaimo berneliais, kurie išvyko į Angliją, Norvegiją, Ispaniją, kad užsidirbtų pinigų ir grįžę galėtų nusipirkti ūkį savo kaime ir dirbti žemę? Remiantis politikų siūlymais, jie nebegalėtų čia įsigyti net trijų hektarų ir auginti, pavyzdžiui, avių.“
Dviprasmybėmis, pasak K.Mozerio, dvelkia ir politikų noras, kad kiekvienas žemės pardavėjas pirmiausia privalėtų pasiūlyti žemę pirkti savo kaimynams ūkininkams. Ir tik jei jie nesutiks už siūlomą kainą pirkti, pardavėjas galės už tą pačią kainą parduoti kitiems žemdirbiams. Tiesa, pranešimo kaimynams išlaidas esą apmokėsianti valstybė. „O ką daryti tuo atveju, jei, tarkime, turi valdą, kurios dydis 20 ha ir kuri ribojasi net su 20 skirtingų kaimynų? Ar ne per brangu valstybei užsiimti tokiu darbu?“ – retoriškai klausia pašnekovas.
Juk, tarkim, buvusio parlamentaro Ramūno Karbauskio arba politiko V.Žiemelio sūnaus Gedimino valdomų bendrovių žemės sklypai yra beveik visų Lietuvos žemės savininkų kaimynystėje.
K.Mozeriui kelia nuostabą ir tai, kodėl daugelis ribojimų bus taikomi tik naujiems žemės savininkams, o seniems – ne. Šie ir toliau galės valdyti kelių tūkstančių hektarų valdas. „Taigi politikai ūkininkai bei politikai, atstovaujantys stambiesiems žemdirbiams, esą mėgina apsaugoti Lietuvos žemę nuo užsieniečių, bet iš tikrųjų siekia nustumti varguolius nuo žemės, – prieina prie išvados Žemės savininkų sąjungos, atstovaujančios daugiausia vidutiniams ir smulkiesiems savininkams, tarybos pirmininko pavaduotojas. – Beje, vienoje TV diskusijoje stambiųjų ūkininkų atstovas man atvirai rėžė, girdi, kad ir kokie būtų saugikliai, jie juos apeisią.“
E.Gentvilas tikina, kad kol praėjusią savaitę Seimo Kaimo reikalų komitete svarstytas saugiklių projektas pasieks balsavimą parlamente – ne tik neliks daugelio saugiklių, bet ir rasis debesys naujų. Kol kas siūlymai kardinaliai priešingi, ir net nebandoma paanalizuoti, kaip savo žemę nuo spekuliantų saugo senieji europiečiai.
K.Kristinaitis paaiškina, kad pagrindinis daugelio ES šalių saugiklis – valdomo žemės ploto ribojamas; draudimas perleidžiant žemės ūkio bendrovės akcijas perleisti žemę; konsolidacija; pasirengimo ūkininkauti įrodymas (dažniausiai su žemdirbyste susijęs išsilavinimas); pinigų žemei pirkti kilmės pagrindimas.

VRK atvėrė kelią referendumui, kaip Smetona atvėrė kelią sovietų invazijai

Tags: , ,



Vyriausioji rinkimų komisija padarė viską, kad būtų atvertas kelias referendumui dėl žemės, kuriuo siekiama paneigti Lietuvos stojimo į Europos Sąjungą sutartį ir uždrausti lietuviams laisvai disponuoti nuosava žeme.

Anksčiau, kai kalba užeidavo apie 1939–1940 m. sovietų vykdytą šliaužiančią Lietuvos okupaciją, mane visuomet stebindavo, kaip keistai nuolankiai visas Lietuvos valstybinis aparatas vieną po kito tenkino kaskart įžūlesnius sovietų reikalavimus, nors, regis, puikiai suprato, kad kiekvieną dieną Lietuva vis giliau ryjama sovietinio smauglio.
Labiausiai stulbino netgi ne tai, kaip lengvai, nesipriešindama, Antano Smetonos Vyriausybė 1940-ųjų vasarą priėmė paskutinį sovietų ultimatumą. Juk žinoma, kad šis tautininkas paskutinėmis dienomis rašė, jog „Lietuvai būtų geriau prie ruso dėtis“. Ne tai, kaip lengvai buvo nuslopintos bet kokios pasipriešinimo nuotaikos kariuomenėje ir vienintelis nepaklusti drįsęs pulkas netrukus romiai grįžo į kareivines, – kariškiams nuolat kalta, kad jie turį nesikišti į politiką.
Labiausiai stebino, kaip Valstybės saugumo departamento, kurio vadovu iš išdavikų bei kolaborantų suformuota „Liaudies Vyriausybė“ paskyrė vakarykštį kalinį Antaną Sniečkų, aparatas kaip niekur nieko dirbo toliau, tik vietoj komunistų sekė tautininkus, krikdemus bei kitus naujosios valdžios priešus. O juk kas kas, bet saugumo agentai tikrai žinojo, su kuo turi reikalą! Tačiau niekas nedrįso pasipriešinti, nes įsakymo „iš viršaus“ nebuvo, o patiems saugumiečiams spręsti – ne jų kompetencija.
Prisiminiau tai praėjusį trečiadienį, stebėdamas, kaip tuo pačiu argumentu – „tai peržengia mūsų kompetencijos ribas“ besivadovaujanti Vyriausioji rinkimų komisija atmetė siūlymą nutraukti visus su „dirvožemio referendumu“ (taip trumpai vadinamas referendumas, kuriuo siekiama uždrausti ES šalių piliečiams įgyti žemės Lietuvoje, uždrausti įmonėms ir organizacijoms turėti nuosavos žemės, trigubai sumažinti kiekį parašų, kuriuos surinkus skelbiamas referendumas, bei nustatyti, kad leidimai išgauti gamtos išteklius išduodami tik referendumo būdu) susijusius darbus. Mat savaite anksčiau Konstitucinis Teismas nustatė, kad norint surengti bet kokį referendumą, kuriuo siekiama atšaukti Lietuvos įsipareigojimus, prisiimtus stojant į Europos Sąjungą, pirma reikėtų surengti referendumą dėl Lietuvos išstojimo iš ES.
Kadangi „dirvožemio referendumu“ būtent ir siekiama paneigti Lietuvos stojimo į ES sutartį, jo surengimas prieštarautų Konstitucijai. Tad, dalies VRK narių siūlymu, komisija turėjo nutraukti referendumui surinktų parašų tikrinimą, pripažinti netekusiais galios visus ankstesnius VRK sprendimus dėl šio referendumo ir baigti darbą. Tačiau kita dalis VRK narių užsiėmė išvedžiojimais apie tai, kad pradėjus parašų referendumui rinkimą paleisto mechanizmo sustabdyti jau nebeįmanoma, kad bet kurį VRK sprendimą dėl „dirvožemio referendumo“ stabdymo dar tektų ginti teismuose, tad geriau tegu teismas ir sprendžia, nes ne VRK čia reikalas spręsti.
Kadangi tokios pozicijos laikėsi ir pats VRK pirmininkas Zenonas Vaigauskas, buvo priimtas sprendimas nepriimti jokio sprendimo. VRK iš esmės nusiplovė rankas, kaip tas Judėjos prokuratorius Poncijus Pilotas, nusišalindama nuo bet kokio dalyvavimo Lietuvai lemtinguose sprendimuose, – tegu sprendžia kiti, o mes žmonės maži.
Panašiai VRK elgėsi ir pernai, kai turėjo spręsti dėl masinio balsų pirkimo per Seimo rinkimus. Beje, tuomet nuo sprendimo ir susijusios su tuo atsakomybės iš esmės nusišalino ir Konstitucinis Teismas, prisidengdamas formalia įstatymo raide ir bijodamas matyti esmę.
O esmė iš tiesų baisi – vėl, kaip ir prieš septynis dešimtmečius, prasideda šliaužianti Lietuvos okupacija. Per du dešimtmečius nuo nepriklausomybės atkūrimo desovietizacijos taip ir nepaliesti raudonieji šliužai išsigulėjo, atkuto ir vėl iššliaužė į dienos šviesą, šnypšdami tais pačiais balsais, kaip ir jų pirmtakai, kuriuos į Lietuvą nuolankiai įsileido tautininkų valdžia. Jokios privačios nuosavybės – tik „bendra visos tautos kooperatinė nuosavybė“. Užsieniečių į Lietuvos žemės rinką įsileisti negalima, nes iš jų žemės negalima bus atimti, o štai iš savų, lietuvių, žemę atimti galima!
Taip taip, nejuokauju ir nemeluoju – „dirvožemio referendumo“ organizatoriai visiškai rimtai kalba apie tai, kad jie norėtų atimti žemę iš Lietuvos savininkų. Štai citata iš referendumo organizatorių instrukcijos parašų rinkėjams, kaip reikia vilioti žmones, įkalbinėjant padėti parašą: „Su vietiniais [žemės savininkais] susitvarkysime patys, o su kitų valstybių piliečiais bus kebliau – jiems negalioja Lietuvos įstatymai. Iš vietinių [žemę] galime atimti, išpirkti, o kitų valstybių piliečių teises gina jų valstybės. Tai ar kovojam už savo protėvių žemę?”
Šioje instrukcijoje svarbu netgi ne tai, kad raginama nuolatos meluoti žmonėms, kaip ir cituojamu atveju, esą užsieniečiams negalioja Lietuvos įstatymai. Čia svarbu toji bolševikinė, neapykanta darbštiems ir pasiturintiems Lietuvos piliečiams persunkta instrukcijos dvasia: „Savoj žemėj ne šeimininku, o vergu ketinate būti? Jei jūsų vaikai vėliau kada nors nuspręstų Lietuvos žemės nusipirkti, jie už ją turės mokėti gerokai daugiau. Ir tikriausiai vargiai beįpirks, nes tikrai neturės tiek pinigų, kiek tuomet ji kainuos.“
Akivaizdu, kad „dirvožemio referendumo“ organizatoriai nusitaikė į tuos skurdžius ir liumpenus, kuriems žemės sklypo ar namo pirkimas yra kažkas neįsivaizduotina, nes pinigų kišenėje užtenka nebent alaus bambaliui įpirkti. Tai yra į tuos pačius, į kuriuos kadaise buvo nusitaikiusi sovietinė propaganda, meiliai vadindama juos „proletarais“, „bežemiais ir mažažemiais“ valstiečiais, „darbo žmonėmis“, kuriuos vėliau, pažadėjusi žemės į Sibirą išvežtų ūkininkų sąskaita, verbavo į stribus, ant kurių šautuvų durtuvų išpampo naujoji, sovietinė dvarininkija – kolchozų pirmininkai.
Tie stribai, kuriems pavyko išvengti partizano kulkos, vėliau gavo butuką mieste ir pašalpą arielkos buteliui nusipirkti, o štai kolchozų pirmininkai klestėjo ir tarpo, tad atėjus Atgimimui jautėsi esą tikraisiais Lietuvos žemės savininkais. O Sąjūdis ir nepriklausomybės atkūrimas tą žemę iš jų atėmė. Iš čia toji du dešimtmečius trunkanti neapykanta „Landsbergiui, kuris kolūkius sugriovė“. Iš čia ir „dirvožemio referendumas“, už kurio šauklio, buvusio kolchozų dainiaus Pranciškaus Šliužo kyšo buvusio kolchozo pirmininko Karbauskio bei vienu didžiausių Lietuvos žemvaldžių tapusio jo sūnaus ausys.
„Dirvožemio referendumas“ – tai ne referendumas dėl žemės nepardavimo užsieniečiams. Tai referendumas dėl žemės atidavimo kolchozų pirmininkams.

„Dirvožemio referendumo“ organizatoriai visiškai rimtai kalba, kad jie norėtų atimti Lietuvos žemę iš dabartinių jos savininkų.

Referendumas sujauks prezidento rinkimų kampaniją

Tags: , ,



Tikimybė, kad įvyks referendumas dėl žemės pardavimo draudimo užsieniečiams, jau labai didelė. Ir tai jau pradeda kelti lengvą paniką aukščiausiuose valdžios sluoksniuose.

Šį antradienį, tai yra sausio 21 d., referendumo dėl žemės pardavimo iniciatoriai turi baigti tikslinti parašų trūkumus. Dabar jau Vyriausioji rinkimų komisija turės atlikti galutinį patikrinimą ir įvertinimą, o tada, jei viskas būtų tvarkinga, šio klausimo sprendimas keliautų į Seimą.
Šiandien ženklų, kad iniciatoriams vis dėlto pavyks sukrapštyti 300 tūkst. parašų, vis daugiau, taigi tikimybė, kad įvyks referendumas dėl žemės pardavimo draudimo užsieniečiams, jau labai didelė. Ir tai jau pradeda kelti lengvą paniką aukščiausiuose valdžios sluoksniuose. Bet kaltinti čia belieka tik save: kai referendumo iniciatoriai rinko parašus, nei prezidentė, nei premjeras, nei valdančiosios partijos, nei žiniasklaida į tai beveik nekreipė dėmesio ir neaiškino, kokios tikrosios šio referendumo pasekmės. Manyta, kad pažais Šliužas su Panka referendumą, surinks kokį šimtą tūkstančių parašų, ir tuo viskas baigsis. Bet atrodo, kad nutiks kitaip.
Pirmiausia šis referendumas visiškai sujauktų prezidento rinkimų kampaniją. Mat visi kandidatai, pradedant Dalia Grybauskaite ir baigiant Zigmantu Balčyčiu, turėtų labai aiškiai atsakyti, ar jie už ar prieš žemės pardavimą užsieniečiams, o tas atsakymas gali lemti rinkimų baigtį. Nes 300 tūkst. surinktų parašų aiškiai byloja, ko nori dauguma rinkėjų. Tad prezidento rinkimų baigtis gali būti ir ne tokia jau labai prognozuojama. Svarbu bus dar ir tai, ar referendumas vyks tuo pačiu metu kaip ir prezidento rinkimai. Jei tuo pačiu, tada jis prie balsavimo urnų pritrauktų daugiau rinkėjų. O tai neprognozuojamumą dar padidintų.
Tačiau dar svarbiau yra tai, kokie bus referendumo rezultatai. Jei savo valią išsakytų reikiamas kiekis Lietuvos gyventojų ir dauguma jų būtų už tai, kad žemės pardavimas užsieniečiams būtų uždraustas, mūsų valstybėje prasidėtų reikšmingi virsmai. Beje, neigiami. Pirmiausia tektų keisti Konstituciją, tada savo rūstumą pademonstruotų jau Europos Sąjunga. Mat Lietuva paskelbtų atsisakanti vykdyti stojimo į ES sutartį. Gal tai ir nesibaigtų išstojimu iš Europos Sąjungos, bet mūsų reputacija nučiuožtų į dugną ir atsidurtume Graikijos lygoje. Negana to, sektų dar ir finansinės sankcijos. Na, tų milijardų, kurie mums jau pažadėti artimiausioje perspektyvoje, gal ir neatimtų, bet finansinę netektį pajustume tikrai nemenką.
Tačiau referendumo iniciatoriai rinkdami parašus žmonėms to neaiškino, valdžios atstovai, kaip minėta, taip pat išsigando labai pavėluotai ir referendumo pasekmes ims aiškinti gal tik vasarį.
Visa ši istorija labai aiškiai parodo, kokie vis dėlto mes neįžvalgūs ir neišmintingi. Juk esama labai daug būdų, kaip pasiekti, kad ir avis būtų sveika, ir vilkas sotus. Iš tiesų mes tikrai galėtume leisti parduoti žemę užsieniečiams, tada prieš Europos Sąjungą pasirodytume kaip patikimi partneriai ir finansinė parama nesumažėtų, bet kartu galėtume įvesti daugybę saugiklių ir sąlygų, kad realiai užsieniečiams tas žemės pirkimas visiškai neapsimokėtų ar net būtų neįmanomas (juk gali būti sąlyga, kad savininkas žemę privalo pats dirbti). Taip elgiasi ir Vokietija, ir kitos Europos šalys, taip galėtų elgtis ir Lietuva. Bet nesielgia. Todėl dabar turėsime ilgalaikį nemalonumą ir galvos skausmą.

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar išorės agresijos atveju šiuo metu Lietuvos piliečių pasipriešinimas galėtų būti toks efektyvus kaip 1991 m. sausio 13 d.?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...