Netektys ir prieštaros. Amžinybėn padieniui palydėti du Lietuvos nepriklausomybės vedliai Algirdas Patackas ir Romualdas Ozolas, nors abu be baimės kovoję dėl to, ką šiandien turime, – laisvės, ir toje kovoje abu garsėję radikalumu, vis dėlto mąstymo ir politinio veikimo būdu buvo tarsi skirtingos planetos.

Lietuvos byla juos vis suvesdavo: iš pradžių Sąjūdyje, paskui abu tapo Nepriklausomybės Akto signatarais, porą kadencijų kartu dirbo Seime. Bet turbūt niekas negalėjo prognozuoti, kad gyvenimo saulėlydyje abu vėl susitiks odiozinės, gal net norėjusios pakenkti Lietuvai „violetinės revoliucijos“ barikadose.

Laikantis principo, kad apie mirusiuosius – tik gerai arba nieko, apie šią savaitę išlydėtuosius apskritai išeitų pasakoti tik poros dešimtmečių ir dar senesnę jų biografijos dalį. Vis dėlto, lenkiant galvą už jųdviejų nuopelnus Lietuvos laisvės bylai, nereikėtų palikti be atsako ir klausimų, kas vis dėlto juos pastūmėjo į politikos užribį, į demokratiškos europinės Lietuvos kritikų, gal tiksliau tiktų žodis – juodintųjų, gretas.

Romualdo Ozolo mirtis priminė tai, kas senai primiršta, o jaunosios kartos gal net nežinota. Ir kas šiandien atrodo keista ar net neįtikėtina. R.Ozolas pastaruosius keliolika metų labiausiai buvo girdimas kaip pagiežingas Lietuvos europėjimo kritikas, protestų prieš euro įvedimą ir kitus Lietuvos prioritetus iniciatorius, keistų politinių darinių, tesulaukdavusių tik vos daugiau šalininkų, nei turėjo narių, kūrėjas, galų gale keista buvo jį matyti tokioje politikuojančių personų kompanijoje, kurioje jo intelekto asmenybė, atrodytų, neturėtų ką veikti.

O prieš daugiau kaip ketvirtį amžiaus šis žmogus ir buvo tas tikrasis nepriklausomybės siekio ideologas, sudėliojęs Atgimimo programos stulpus. Nemaža dalis Sąjūdžio pirmeivių nė neabejojo, kad tai jis bus Sąjūdžio lyderis, o paskui gal ir valstybės galva. R.Ozolas anuomet buvo pats didžiausias to meto dėl nepriklausomybės kovojusios visuomenės dalies autoritetas. Sąjūdžio steigiamajame suvažiavime 1988 m. spalio 23 d., renkant Sąjūdžio Seimo tarybą, iš maksimaliai įmanomų 220-ies balsų daugiausiai – 193 balsus gavo būtent jis.

Taip, daugelis gal net ne visuomet suprasdavo jo filosofinių kalbų gelmę, o kai kas net apskritai nepagaudavo, ką reiškia retų tarptautinių žodžių prisodrinta jo mintis. Bet niekam nekėlė abejonių, kad tai patikimas žmogus, kuris ir žino, kaip valstybei veikti, ir pats nebijo to įgyvendinti. Todėl natūralu buvo, kad R.Ozolas tapo pirmosios Vyriausybės vicepremjeru.

Tačiau jo politinė žvaigždė pradėjo leistis. Netrukus niekas nebeprisiminė, kad praktiškai atsitiktinai Sąjūdžio pirmininku tapęs ne R.Ozolas, o prie Sąjūdžio ištakų nestovėjęs Vytautas Landsbergis po pusmečio rotacijos būdu turėjo perleisti vadovo postą kitam – tuo metu mažai kas abejojo, jog R.Ozolui. Tačiau šis ketinimas taip ir liko neįgyvendintas. Praėjus dešimtmečiui po nepriklausomybės atkūrimo R.Ozolas jau net nebeišrenkamas į Seimą. Į jį taip ir negrįžta.

Netrukus, protestuodamas prieš savo sukurtos Centro sąjungos jungimąsi su liberalais, jis įsteigia kitą – Centro partiją, bet su ja, kaip ir su kitais politiniais dariniais, kuriuos steigiant dalyvavo, taip ir lieka partinės politikos nuošalėje. Prieš dabartinės kadencijos Seimo rinkimus 2012 m. jis reiškiasi jau kaip judėjimo „Už teisingumą“, kuris iš pradžių vienijo ir violetinį judėjimą, virtusį „Drąsos kelio“ partija, ir dar vieno politikos užribyje likusio nepriklausomybės pradžios veikėjo Dario Kuolio šalininkus. Dabar nei vienų, nei kitų politiniame žemėlapyje nematyti.

Net legendinis R.Ozolo „Atgimimas“, kurio kiekvieno numerio kažkada buvo laukiama kaip pranašo žodžio, nebeišsilaiko ir 1996 m. tenka jo leidybą perleisti kitiems asmenims, tačiau ir atgimimo, ir „Atgimimo“ dvasia dingo kartu su R.Ozolo  pasitraukimu.

Kas atsitiko autoritetingiausiam valstybės kūrimo pirmeiviui, kad jis tapo tik nepritapusiu nuožmiu jos kritiku?

Kaip teigia signataras Mečys Laurinkus, R.Ozolas visuomet palaikė labai greitą nepriklausomybės paskelbimą ir atkūrimą. Tarp Sąjūdžio žmonių būta daug dvejonių, diskusijų dėl konkretaus laiko, galimos paramos iš JAV, tarptautinės padėties, saugumo ir pan., tačiau R.Ozolas buvo tas, kuris labai kategoriškai reikalavo neužsižaisti diskusijomis ir pradėti rimtą darbą. „Politiniu požiūriu tai labai padėjo pasistūmėti į priekį“, – prisimena M.Laurinkus.

Pasak jo, labai didelė dalis Sąjūdžio programos ir pamatinių jo tikslų yra paties R.Ozolo parašyti tekstai ir jo suformuluotos įvairios idėjos, daugelį kurių vėliau perėmė ir kartais net iki šiol deklaruoja įvairios politinės partijos. Todėl intelektualinis R.Ozolo indėlis neišmatuojamas. Be to, jis visada buvo tas, kuris siekė diskusijos. Nors pats diskutuodavo labai kategoriškai, aštriai, ir atrodė, jog tuoj pat visos diskusijos ir pasibaigs, R.Ozolas siekė požiūrių įvairovės ir stengėsi, kad skirtingos idėjos būtų išsakytos.

„Galima vardyti daug dalykų, bet dar yra ir ypatinga atmosfera. Visas Sąjūdis gyveno tam tikra pirminio ėjimo, intelektualia, proveržio nuotaika, ir iš esmės tai, kad ji tokia egzistavo, yra R.Ozolo nuopelnas“, – sako M.Laurinkus.

Kaip pastebėjo kurį laiką bendroje Sąjūdžio centro frakcijoje dirbęs signataras Rimvydas Valatka, būdamas iš prigimties mąstytojas, R.Ozolas mažiausiai tiko „egzekucijų laiminimui“. Tapęs vicepremjeru jis nerado ir nelabai galėjo rasti sau vietos Vyriausybėje, kuri turėjo spręsti itin sunkius ūkinius ir ekonominius klausimus.

Pasak ilgamečio politiko bendražygio Kęstučio Glavecko, R.Ozolas, kaip filosofas, turėjo labai platų domėjimosi lauką ir toli gražu neapsiribojo viena sritimi. Dialektinis materializmas, Hegelio, Kanto filosofijos žinios suformavo jo išsilaisvinimo, judėjimo, revoliucijos supratimą, kuris labai padėjo tai paversti praktiniais darbais.

„Sąjūdžio įkūrimas yra praktinės filosofijos, pažinimo, laisvės suvokimo dalykas, kurio įgyvendinimui jis praktiškai visą savo gyvenimą ir paskyrė. Tais laikais ne visi jį suprasdavo, žmonės kartais manydavo, kad R.Ozolas yra toks truputį „nuplaukiantis“, bet iš tikrųjų jis buvo galva aukštesnis už kitus. Ypač tai buvo aišku tiems, kurie domėjosi filosofija, kultūra, savęs pažinimu. Tai yra pamatiniai visuomenės dalykai ir šia prasme jis iš tiesų nuo pradžios iki pabaigos buvo filosofas, turintis labai aiškų praktinį protą, kuris buvo nukreiptas į nepriklausomybės ir laisvės siekimą. Savo išmąstytais būdais jis bandė tai įgyvendinti“, – teigia K.Glaveckas.

Tačiau filosofija ir praktinė politika yra gana toli viena nuo kitos nutolusios sritys. Mąstytojai, ideologai ir filosofai būtini pereinamuoju, tautos susitelkimo ir vienybės laikotarpiu, tačiau jau netrukus po reikšmingų sisteminių pertvarkų ateina dažnai skaudžios, klampios ir sudėtingos politinės kasdienybės laikas.

Istorija jau ne kartą parodė, kad revoliucijas kuria ir vykdo revoliucionieriai, tačiau esminėms pertvarkoms pasibaigus valdžia labai greitai pakeičiama, ir ateina kiti žmonės. Sisteminiams pokyčiams įvykus reikalingos tampa visai kitokios žinios ir praktinis mąstymas, o iki tol antraeilės atrodžiusios kasdienės problemos iškyla į pirmą planą.

Pokomunistinėse valstybėse – Lenkijoje, Vengrijoje, Bulgarijoje ir kitur galima matyti ir kitokį dėsningumą, kai, daugelio stebėtojų iš Vakarų nuostabai, į valdžią gana greitai grįžo buvę komunistai. Lietuvoje tai įvyko pirmiausia – po galutinio Sąjūdžio susiskaldymo pirminius rinkimus jau 1992-aisiais triuškinamai laimėjo LDDP.

„Pats principas visada toks, kad vienas dalykas yra dvasinis, moralinis pakilimas su masine tikėjimo, lūkesčių banga ir visai kas kita, kai pradeda formuotis nauja politika. Atmesti, filosofiškai ir mentališkai sukritikuoti morališkai seną politinę sistemą yra viena funkcija ir užduotis, o jau kurti naują, formuoti ar tiesiog dalyvauti jai formuojantis – visai kitas dalykas. Ir jis jau iš esmės atliekamas labai stiprios, bet ir labai brutalios politikos. R.Ozolui toks brutalumas buvo visai nebūdingas“, – teigia istorikas Česlovas Laurinavičius.

Pasak jo, tol, kol politika rėmėsi moraliniais principais, jis ir buvo pačioje jos viršūnėje. Tačiau labai greitai, kaip įprasta, prasidėjo interesų susidūrimas, intrigos, kova dėl valdžios, ir tokioje aplinkoje R.Ozolui buvo labai sunku, nes jis neturėjo tam būtinų savybių – mokėjimo gudrauti, intrigos, agresijos impulso.

„Ne moralė ir ne mintis, o jau kitos – plėšrūnų savybės išeina į pirmą vietą. Net priremtas prie sienos R.Ozolas išklausydavo ir galiausiai sutikdavo klydęs. O tikras politikas juk visada išsisuks, nukreips tavo mintį nežinia kur, ir liksi sutrikęs. Tokie psichologiniai dalykai ir išduoda tikrą žmogų. R.Ozolo stiprybė buvo tikras žmogiškumas, kuris, viena vertus, yra labai stiprus ir didingas, bet kita vertus – trapus ir labai pažeidžiamas“, – svarsto istorikas.

Pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį R.Ozolas politikoje išliko aktyvus – vadovavo Lietuvos centro sąjungai, dvi kadencijas 1992–2000 m. laikotarpiu dirbo Seime. Sėkmingiausi partijai buvo 1996-ųjų rinkimai, po kurių ji dalyvavo valdančiosios koalicijos darbe.

K.Glavecko teigimu, nors Centro sąjungos, kaip ir ne vienos kitos šalies politinės partijos, veikla ir sėkmė buvo gana trumpalaikė, tačiau savo tikslus ji iš esmės įvykdė. Pagrindinis jų buvo sukurti tam tikrą atsvarą, kai 1992 m. rinkimus laimėjo LDDP, o dešiniųjų flangas buvo labai nepopuliarus ir visuomenės akyse kompromituotas, todėl žmonių palankumas akivaizdžiai krypo kairiųjų pusėn. Politiko žodžiais tariant, Centro sąjunga buvo skirta sumažinti, o ne padidinti šiam disbalansui tarp kairiųjų ir dešiniųjų pažiūrų, atrasti racionalesnei pozicijai, kurioje nebūtų nei kraštutinės kairės, nei, pavyzdžiui, laukinio kapitalizmo. Tą ši politinė jėga sėkmingai darė iki naujų, to metu populiarių politikų – Artūro Paulausko ir Rolando Pakso atėjimo 2000-aisiais.

Nors kurį laiką Centro sąjungai šiuose rinkimuose net buvo pranašaujama sėkmė, galiausiai ji, surinkusi mažiau nei 3 proc. balsų, liko už parlamento borto. 2003 m. partija susijungė su liberalais ir moderniaisiais krikščionimis demokratais, tačiau šiam žingsniui nepritaręs R.Ozolas iš jos pasitraukė, ir tai praktiškai buvo jo aktyvios politinės karjeros pabaiga.

„Po 2000-ųjų buvo akivaizdu, kad partija patyrė visišką fiasko. R.Ozolas tuomet atsistatydino, o daugumos nuomone, reikėjo jungtis su liberalais, ir tai įvyko. Romualdas visada ne tik buvo grynojo proto šalininkas, bet ir apskritai norėjo būti „grynuolis“. Kartu eiti jis nenorėjo, bet ne tiek dėl skirtingo kelio – tai buvo labiau politinio savęs plakimo ir nusivylimo rezultatas. Nuo partinės veiklos jis nusišalino, paskui dar buvo sukūręs kitą partiją, bet ji jau buvo vieno žmogaus partija, kokių Lietuvoje daug turėjome“, – prisimena K.Glaveckas.

M.Laurinkaus teigimu, centristinė idėja Lietuvoje nepritapo, nes žmonės taip ir nesuprato, ko iš tikrųjų siekiama. Pirminis centro judėjimas nebuvo ideologizuotas ar labai politiškas, o susiformavo siekiant nuosaikesnio veikimo ir greičiau panėšėjo į psichologinę nuotaika, nei į konkrečią ideologiją. O rinkėjams paaiškinimas, kad esi nuosaikesnis ir neužimi kraštutinių pozicijų, tuomet atrodė nepakankamas.

Todėl natūralu, kad Centro sąjungos vietą netruko užimti liberalios arba populistinės politinės partijos. Būtina paminėti, kad Centro sąjunga ir R.Ozolas į didžiąją politiką atvedė Prezidentą Valdą Adamkų. Pasak jo, R.Ozolas asmeniškai jį įtikino dalyvauti sėkmingai pasibaigusiuose 1997-ųjų prezidento rinkimuose, kuriuose jis minimalia persvara įveikė A.Paulauską.

Pasitraukęs iš aktyvios politikos R.Ozolas aktyviai dalyvavo visuomeniniame gyvenime, daug ir produktyviai dirbo, rašė, nuolat publikavo straipsnius spaudoje. Iš pradžių naujuosius ir svarbiausiais tapusius šalies politinius prioritetus – narystę Europos Sąjungoje, NATO, liberalios rinkos ekonomikos kūrimą bei plėtrą ir kt. jis vertino atsargiai, o pastaraisiais metais buvo galima įžvelgti ir didesnį nusivylimą esama šalies raida, esminį prieštaravimą Lietuvos suformuluotiems prioritetams ir pagrindinėms kryptims.

Kaip sako K.Glaveckas, šis nusivylimas susidėjo iš daug dalykų: kai kurių politinių žingsnių, kurie, jo nuomone, galėjo būti kitokie, pasitraukimo iš politikos, to, kad šalis eina ne pačiu lygiausiu keliu, o išlipimui iš duobių sugaišta daug laiko ir išeikvoja daug pastangų.

„Jis buvo nesustabdomas, veržlus, su daugeliu jam nepatinkančių dalykų nesitaikstantis, galbūt dėl to ne visi jį ir mėgo, nes jis nesivadovavo principu, kad reikia sakyti tik tai, kas visiems patinka ir populiaru“, – svarsto K.Glaveckas.

„Daug kartų su juo kalbėjausi, sakydavau, Romualdai, gal reikia daugiau optimistinių dalykų įžiūrėti. Jis buvo grynos lietuvybės, grynos Lietuvos idėjos, sąmonės šalininkas. Narystėje ES jis įžvelgė didelių praradimų kultūrai, o ji plačiąja prasme jam buvo aukščiausias taškas. Taip traktuojant ir ekonominė rinkos teorija įgauna visai kitokią prasmę, nors alternatyvos jai jis nesiūlė. Ekonomiką jis suprato kaip socialinės gerovės ūkio modelį, grožybes, kurios buvo Švedijoje, Skandinavijoje. Jis manė, kad jas galima perkelt į Lietuvą, kurti gerovės Lietuvą dvasinių, idėjų pagrindu, o ne gamybos priemonėmis ar kapitalu, sudėtingu ir sunkiu mokymusi dirbti ir uždirbti. Šiuo požiūriu jis buvo originalus“, – pabrėžia K.Glaveckas.

Tai, kad gerosios R.Ozolo savybės valstybės kūrimo procese liko iki galo neišnaudotos, o dažniausiai visų pirma iškyla jo patirtos nesėkmės, pripažįsta ir istorikas Č.Laurinavičius. Tačiau, pasak jo, ir pasitraukęs iš politikos R.Ozolas aktyviai mąstė, dirbo ir davė didžiulį intelektualinį impulsą, kuris anksčiau ar vėliau bus panaudotas.

Istoriko teigimu, šiandien sunku politikoje įsivaizduoti tikrą filosofą, nes distancija tarp proto karalystės ir gudravimo bei intereso karalystės yra labai didelė. Tai amžina dilema, ir R.Ozolo drama čia nėra išskirtinė. Tiesa, Lietuvoje situacija šiek tiek kitokia: didelėse valstybėse gali būti grynas filosofas ir grynas politikas, o mes savo šalyje tokios privilegijos neturime. Kadangi mūsų apsisprendimas buvo totalinis, nori nenori visi tampame politikais. Kartu būtina ir gilesnė mūsų judėjimo ir pasirinktos krypties refleksija. R.Ozolas mėgino sieti šias dvi dimensijas ir jam tikrai ne visada pavykdavo.

„Filosofas mato daug toliau ir aukščiau. Jokiu būdu nenorėčiau supaprastinti jo vizijų, kurios mums kartais buvo abejotinos ar nepriimtinos, nes jose vis dėlto kai kurie momentai ir simptomai yra fiksuoti. Jis fiksavo kai kurias negatyvias pasekmes to, ko mes gyvendami kasdienybėje ne visada matome ar nenorime matyti. Reikia, kad kažkas matytų iš aukščiau ir perspėtų, sukeltų tam tikrų apmąstymų. Žinoma, buvo susikirtimų, ypač dėl ES R.Ozolas buvo pernelyg skeptiškas ar net dramatiškas. Šiuo atveju jis jau buvo tolimas tai realybei, kurioje mes šiandien esame, ir suderinti jos su savo morale ir vizija, mano supratimu, jis nesugebėjo. Bet aš neatmesčiau to grėsmės varpo skambinimo, kurį jis bandė sukelti: nenurimkime, neužmikime, matykime visas klausimo puses“, – apibendrina Č.Laurinavičius.

R.Ozolas ne kartą kartojo, kad 1990 m. kūrėme tautinę valstybę, o dabar dėl riebesnio kąsnio iš vienos sąjungos parsidavėme kitai sąjungai. „Žmonės nėra bepročiai, nors daugelis jų yra veršiai, kurie eina kur žolė vešlesnė, nepagalvodami, kad būtų galima jos pasiauginti ir čia“, – ironiškai „Veidui“ prieš porą metų sakė R.Ozolas.

Jis su skausmu kalbėjo, kad ir „Atgimimas“ seniai nebe tos linijos, kuri buvo anuomet, kad nuo Sąjūdžio nacionalinės valstybės idėjos jis nusvirduliavo į šoną, užėmęs integracinę poziciją. „Geriau būtų kokį naują leidinį sugalvoję, tai būtų teisingiau. Problemų, kurias anuomet nagrinėjome, ir to, kaip jas nagrinėjome, šiandieniame „Atgimime“ nėra – tik įsijungimo į naują sąjungą pagyrimai, o kitai nuomonei nėra atstovaujama, – „Veidui“ guodėsi R.Ozolas. – Perverčiau 1989 m. „Atgimimo“ komplektą – anuomet ir Sąjūdžio, ir oponentų pozicija, tiesa, ne jų pačių, bet kaip mes ją matėme savo akimis, buvo pristatyta. Dabar nuomonė viena ir ji remiasi ne argumentais, o tik tikėjimu, kaip anksčiau šviesiu komunizmo rytojumi. Tai nėra mąstymas, nėra informacija, nėra ir žurnalistika – tik verslas duodant maisto tam, kas sutinka mokėti.“

Tačiau kas – valstybė (neužsimerkiant, kad joje tikrai yra daug blogybių) ar vienas jos kūrėjų R.Ozolas nukrypo nuo tinkamiausio valstybei kelio? Ir kodėl R.Ozolui ėmė taip nepatikti viskas, kas tapo Lietuvos prioritetais?

Gal jo lūpomis kalbėjo nuoskauda, kad jis, nepriklausomybės pirmeivis, liko didžiosios politikos ir valdžios nuošalėje? Be valdžios postų, be garbingų pareigų, be bent kiek populiarios partijos. Beje, R.Ozolas – tik vienas iš daugelio į tokią situaciją patekusių ir aršiais valstybės kritikais, o kai kuriais atvejais ir kenkėjais tapusių Atgimimo šauklių.

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorė dr. Ainė Ramonaitė įžvelgia ir keistą sąjūdininkų antipartinį nusiteikimą: jie tarsi nori būti pilietiški, dalyvauti politikoje, bet kartu nenori būti partijų nariai, nebent tą partiją pats įsteigtų ir jai vadovautų. Politologės manymu, tai nebūtinai reiškia valdžios troškimą – greičiau nenorą būti kito valdomam, nes tampi atsakingas už kitų sprendimus.

„Nekonformistiški žmonės labai svarbūs revoliucijų metais, bet tos savybės, kurios labai svarbios revoliuciniu laikotarpiu, kažkuria prasme netinka normaliam politiniam gyvenimui. Tie žmonės tampa tarsi nustumti – jiems rūpi politika, tai, kas vyksta valstybėje, bet jie neranda būdo, kaip tame dalyvauti. Todėl randasi visokie keisti nepartiniai judėjimai. Vakaruose judėjimai skirti kokiam konkrečiam reikalui, pavyzdžiui, ekologijai, o pas mus jie panašūs į partijas, nes neturi vienos krypties o nori apimti visas sritis. Tradicinėje politinėje sistemoje tokiems dariniams kaip ir nėra vietos“, – aiškina A.Ramonaitė.

Kitas Sąjūdį tyrinėjantis Lietuvos istorijos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas dr. Vladas Sirutavičius nesistebi Sąjūdžio iniciatyvinės grupės vėlesnėmis politinėmis takoskyromis: „Galimybė reikšti skirtingas nuomones – tik ženklas, kad valstybėje veikia demokratijos principai. Bet ir anuomet visi sutarė dėl bendro tikslo – kad norime tvarkytis demokratiškai, bet vieni turėjo vienokią geopolitinę ar socialinę viziją, kiti kitokią. Buvo ir ginčų, ir nesutarimų, o skaidymasis į grupes prasidėjo daug anksčiau, nei buvo iškovotas tikslas – nepriklausomybė. Jį pasiekus prasidėjo vidinė politinė kova, kas bus pirmesnis, ir tam naudoti įvairūs instrumentai, kartais nelabai gražūs. Bet tada tai buvo pridengta, galų gale ir visuomenė į Sąjūdį žiūrėjo pro rožinius akinius, gyveno lūkesčiais.“

Sąjūdžio stiprybė ir išskirtinumas buvo ir tas, kad vienas judėjimas sugebėjo suvienyti itin skirtingų profesijų, skirtingų pasaulėžiūrų bei biografijų žmones. Greta filosofų, menininkų ar mokslininkų reikšmingą dalį sudarė disidentai, atvirai kovoję su sovietine priespauda ir tuo metu, kai niekas apie laisvę dar nesvajojo. Būtent toks buvo signataras Algirdas Vaclovas Patackas, 1986–1987 m. kalėjęs už pogrindinės spaudos redagavimą ir leidybą.

Baigęs Kauno politechnikos institutą (dabar Kauno technologijos universitetas), A.Patackas pradėjo domėtis Lietuvos praeitimi, baltų mitologija. Tapęs Mokslų akademijos aspirantu, mokslinio darbo jis atsisakė dėl pogrindžio veiklos. Jau vėliau su bendraminčiais pradėjo leisti kultūrinį žurnalą „Pastogė“. Kaip pats sakė, pagrindinis sumanymas buvo laisvos minties leidinys, tarsi sovietų valdžios iš viso nebūtų. Žmonės ten turėjo rašyti ir mąstyti laisvai. Saugumas apie šią veiklą žinojo, tačiau kurį laiką ją toleravo. A.Patackas buvo suimtas išsiaiškinus, kad jis redagavo leidinį „Lietuvos ateitis“, kuriame buvo rašoma apie Sigito Tamkevičiaus, Alfonso Svarinsko suėmimus.

Kaip teigia Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinė direktorė Birutė Burauskaitė, A.Patacko antisovietinė veikla valdžiai atrodė dar pavojingesnė už aktyviausių to meto rezistentų, nes jo idėjos plito, o paskaitos ir mintys buvo itin mėgstamos jaunimo.

Grįžęs iš įkalinimo, kaip anksčiau teigė, į Sąjūdžio veiklą žiūrėjo skeptiškai, tačiau buvo įrašytas į Kauno iniciatyvinę grupę, vėliau tapo Sąjūdžio Seimų nariu. A.Patackas buvo Vytauto Didžiojo universiteto Atkuriamojo senato narys, šiame universitete ir dėstė. 1990-aisiais buvo išrinktas į Aukščiausiąją Tarybą, Nepriklausomybės Akto signataras. Seime A.Patackas dirbo iki 2000-ųjų.

Palikęs politiką atsidėjo kūrybiniam darbui, yra išleidęs per dešimt kultūros, istorijos, publicistikos knygų.

Į didžiąją politiką A.Patackas sugrįžo po daugiau nei dešimtmečio, kai į parlamentą buvo išrinktas su partijos „Drąsos kelias“ sąrašu. Aktyviai įsitraukė į Klonio gatvės Garliavoje istoriją. Kaip pats sakė, grįžo ne tapti politiku, bet kovoti su „vidiniu stribu“ teisėsaugoje ir politiniame elite, o šią kovą gretino su pasipriešinimu sovietinei priespaudai.

Kaip dažnai nutinka, paskutiniais metais A.Patackas daugiausia buvo minimas ne dėl praeities nuopelnų, bet dėl skandalų, į kuriuos pateko paskutinės darbo Seime kadencijos laikotarpiu. Dar prieš 2012-ųjų rinkimus, vykstant debatams tiesioginiame televizijos eteryje, A.Patackas sviedė pilną stiklinę vandens link Socialistinio liaudies fronto kandidato Vytauto Bernatonio, šiam tvirtinant, kad V.Landsbergis išprovokavo Sausio 13-osios įvykius. Kaip vėliau pats teigė, tai buvo ne emocinis, o adekvatus atsakas tiems, kurie įžeidė Sausio 13-osios aukų atminimą.

2013-ųjų rugsėjį A.Patackas Kaune buvo sulaikytas dėl smulkios vagystės – iš vieno prekybos centro nesumokėjęs bandė išsinešti pakelį saulėgrąžų bei elektros lemputę. Iš pažiūros smulki istorija užsitęsė: generalinis prokuroras kreipėsi į Seimą dėl Seimo nario neliečiamybės panaikinimo, tačiau šį prašymą atsisakė priimti Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė.

A.Patackas netruko dar kartą nusivilti politiniu šalies gyvenimu. „Drąsos kelias“, anot jo, baigėsi išsikvėpęs, o turėtas potencialas netrukus išsibarstė. Jau balsuojant dėl premjero Algirdo Butkevičiaus kandidatūros frakcijos narių pozicijos išsiskyrė, o A.Patackas sakė padaręs klaidą kandidatuodamas į Seimą kartu su partija „Drąsos kelias“, kurios kai kurie nariai flirtuoja su Darbo partija.

Paradoksalu, bet jo vietą parlamente greičiausiai užims aktorius Audrius Nakas, kurį A.Patackas ne kartą kritikavo dėl prorusiškų pažiūrų ir jo vadovaujamo tinklalapio ~ekspertai.eu~ veiklos, – net buvo išplatinęs viešą laišką šiuo klausimu. Kaip savo feisbuko puslapyje teigia Seimo narė Rasa Juknevičienė, pastaruoju metu A.Patackas ne kartą sakęs, kad portalui įtaką daro Kremlius.

Grįžtant prie Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo 1988 m., kai į Sąjūdžio Seimo tarybą rinkti iškiliausi nepriklausomybės pirmeiviai, tenka konstatuoti, kad šiandieninėje Lietuvoje nemaža jų dalis jaučiasi ir elgiasi kaip jai svetimi, kartais net priešiški asmenys.

Po R.Ozolo antra pagal surinktus suvažiavimo balsus buvo Kazimiera Prunskienė, iki savo ligos garsėjusi kaip prorusiškos partijos kūrėja, nuolat persekiojama KGB šešėlio. Trečias buvo V.Landsbergis, lig šiol esantis politiniame elite ir tebepuoselėjantis dešiniąsias politines idėjas. Toliau – filosofas Bronius Genzelis, aršus šiandieninės Lietuvos valstybės krypties kritikas, Lietuvą vadinantis svetimšalių firmų ir firmelių kolonija, neapsieinančia be užsienio, kaip sovietmečiu be „vyresniojo brolio“, pagalbos.

Toliau pagal populiarumą buvo poetas Sigitas Geda, kaip daugelis meno žmonių, toliau politikoje nedalyvavęs. Šiek tiek mažiau balsų gavo žurnalistas Vitas Tomkus, vėliau kaltintas „prichvatizavęs“ Sąjūdžio laikraštį „Respublika“, kuris dabar tapo platforma įvairiems užribiniams veikėjams. Kitas balsų rikiuotėje – filosofas Arvydas Juozaitis, bandęs eiti į politiką su A.Paulausku. Po jo – kompozitorius Julius Juzeliūnas, politikoje nedalyvavęs. Toliau – filosofas Bronius Kuzmickas, užėmęs aukštus postus Seime, bet netrukus iš politikos pasitraukęs, rašytojas Vytautas Petkevičius, su kuriuo už knygoje „Durnių laivas“ pateiktą istorijos interpretaciją bylinėjosi kitas buvęs Sąjūdžio bendražygis V.Landsbergis.

Poetas Justinas Marcinkevičius iš politikos taip pat pasitraukė. Beje, nors meno žmonės sakė besitraukiantys atlikę savo misiją, kažin ar tikrai visi – dėl šios priežasties. Štai žinomas kino režisierius Arūnas Žebriūnas vėliau net ėmėsi vadovauti (tiesa, trumpai ir nelabai aktyviai) Dešiniųjų sąjungai, kiti taip pat prasitardavo lyg ir norintys prisidėti prie valstybės kūrimo darbų, bet jų niekam neprireikdavo.

Ano meto sąjūdininkai neslepia, kad meno žmonių politikoje nedaug teliko ir todėl, kad jiems buvo nepriimtini metodai ir retorika, kuria kiti brovėsi į valdžią, jie nemokėjo kovoti tų vidinių kovų, kurios prasidėjo ir Sąjūdžio viduje. Moralės sergėtojų neliko. Asmeniniai ir grupiniai interesai ėmė viršų prieš giliau valstybės esmę suvokiantį intelektą ar idealizmą.

Toliau pagal balsus Sąjūdžio suvažiavime buvo ekonomistas Alvydas Medalinskas, taip ir nerandantis savo politinio uosto: jis – buvęs socialdemokratas, paskui liberalas, uolus R.Pakso komandos narys, o pastaruosius rinkimus pralaimėjęs jau kaip koalicijos „Už Lietuvą Lietuvoje“ narys. Toliau – rašytojas Virgilijus Čepaitis, kaip vėliau paaiškėjo, susijęs su KGB.

Sąraše rikiavosi kunigas Vaclovas Aliulis, vienintelis pirmame penkioliktuke ne iš Sąjūdžio iniciatyvinės grupės, politikoje vėliau nedalyvavęs. Penkioliktuką užbaigė fizikas Zigmas Vaišvila, buvęs ir vicepremjeru, turėjęs ambicijų net tapti valstybės prezidentu, tačiau pastaruosius porą dešimtmečių apie save pranešantis nebent vienadienio dėmesio sulaukiančiais pagiežingais pareiškimais.

Didelė dalis mūsų visų laisvės kelio grindėjų, deja, paskui tapo Lietuvos laisvės kelio kritikais, gal net priešininkais. Bet, nepaisant to, vis tiek jiems turime būti dėkingi už laisvės darbą, kurį nudirbo žinodami, kad dėl nepriklausomos Lietuvos rizikuoja ne tik savo karjera, bet ir laisve ar net gyvybe.

Aušra Lėka, Dovaidas Pabiržis

 

 

 

Žinovai įspėja, kad kasdien brukami visuomenės užribio gyvenimo vaizdai, agresija, dirbtinai konstruojamas iliuzijų pasaulis iš anapus ekrano jį stebintiesiems atima gebėjimą blaiviai orientuotis gyvenime, rinktis tarp gėrio ir blogio, žaloja psichiką.

 

Jūratė Kiliulienė

 

Žurnalistę pasivijo televizijos laidoje jos kurtas pasaulis. Pasivijo ir pražudė. „TV pagalboje“ dirbusi 31 metų Viltė Stankutė-Butkienė pačioje praėjusių metų pabaigoje rasta nužudyta savo namuose Kauno rajone, Giraitės gyvenvietėje. Taip pat rastas jos draugo Giedriaus Pavasario kūnas.

Netrukus buvo sulaikytas dviguba žmogžudyste įtariamas Nerijus Kalaušis. Su šiuo šešis kartus teistu vyru V.Stankutę-Butkienę siejo artimi santykiai. Prieš pusmetį ji pakvietė Lietuvoje ir Didžiojoje Britanijoje prasiskolinusį N.Kalaušį apsigyventi kartu jos namuose. Likus kelioms savaitėms iki tragedijos pora išsiskyrė, kaimynų teigimu, dėl žurnalistės sugyventinio smurto.

Teisėtvarkos pareigūnai kol kas nepateikia atsakymo, kokie santykiai siejo V.Stankutę-Butkienę ir G.Pavasarį. Juos žudikas peiliu subadė miegančius. Tačiau jau dabar keliama versija, kad N.Kalaušį griebtis smurto paskatino ne pavydas, o tai, jog žurnalistė išmetė jį iš patogaus ir aprūpinto gyvenimo.

 

Kvietimas į egzekuciją

 

Pirmąją po tragedijos TV3 televizijos eteryje pasirodžiusią „TV pagalbą“ jos kūrėjai skyrė nužudytos kolegės atminimui. Specialioje tiesioginėje laidoje visuomenė raginta bendradarbiauti su policijos pareigūnais (tuo metu žudikas dar nebuvo sulaikytas), rodyti Viltės sukurti siužetai.

Prieš žiūrovų akis dar kartą prabėgo realybė, į kurią Viltė įžengdavo atlikdama kūrybines užduotis. Nesutariančios poros, besivaidijantys kaimynai, netvarkingo gyvenimo sudarkyti veidai, begalinis aplaidumas, atvirai demonstruojamas moralinis nuosmukis – štai tokiame paveiksle pasirodydavo šauni raudonu gelbėtojos kostiumu vilkinti žurnalistė. Jos misija – išgelbėti. Ir tikrai, prieš žiūrovų akis kasdien įvyksta stebuklas. Rietenos nutyla, nesutarimai išsisklaido, priešai paspaudžia vienas kitam rankas ar net pasibučiuoja. Sukuriama iliuzija, kad labai paprasta padėti užribyje įsitvirtinusiam žmogui, pramoga suteikiama rodant žemiausią visuomenės sluoksnį.

„Padėti žmonėms yra viena, bet aiškintis situaciją, spręsti problemas viešai, prieš televizijos operatoriaus kamerą, – tai tarsi kvietimas žiūrovams stebėti viešą egzekuciją“, – įsitikinęs Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos pirmininkas, psichiatras Linas Slušnys.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-01-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Spalio 28 d., antradienį, po sunkios ligos mirė vienas iškiliausių Lietuvos rašytojų, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Romualdas Granauskas. Rašytojui buvo 75-eri.

Per šešis dešimtmečius trukusį kūrybos kelią R.Granauskas savo kūriniuose įamžino nykstantį senąjį Lietuvos kaimą, puoselėjo į archajišką žemdirbių visuomenės palikimą. Yra parašęs romanų, apsakymų, apysakų, novelių, esė knygų, taip pat sukūręs pjesių („Rožės pražydėjimas tamsoj“), kino filmų scenarijų („Sodybų tuštėjimo metas“, „Vasara baigiasi rudenį“, „Neapykantos pamokos“).

Už savo kūrybą prozininkas daug kartų įvertintas garbingais apdovanojimais. Svarbiausi jų: Žemaitės literatūrinė premija už apsakymą „Vidudienio dalgis“ (1973 m.), Juozo Paukštelio premija už vieną žymiausių jo kūrinių apysaką „Gyvenimas po klevu“ (1988 m.), Antano Vaičiulaičio premija už novelę „Su peteliške ant lūpų“ (1995 m.), Simono Daukanto premija už knygą „Vakaras, paskui rytas“ (1997 m.), Gabrielės Petkevičaitės-Bitės premija už romaną „Duburys“, Liudo Dovydėno literatūrinė premija už romaną „Rūkas virš slėnių“ (2008 m.), Jono Avyžiaus premija už kūrinį „Trys vienatvės“ (2012 m.).

Nepaisant silpstančios sveikatos, R.Granauskas buvo produktyvus ir paskutiniais savo gyvenimo metais. Pernai išleistos dvi jo knygos: „Šventųjų gyvenimai“ ir „Išvarytieji“. „Šventųjų gyvenimus“ Lietuvos literatūros ir tautosakos institutas paskelbė kūrybiškiausia 2013 m. knyga, o už „Išvarytuosius“ ir metais anksčiau išleistą „Kai reikės nebebūti“ R.Granauskas buvo apdovanotas Meno kūrėjų asociacijos premija už nuopelnus literatūrai.

Šie metai irgi nebuvo tušti. Simboliška – pasirodė iš aštuonių apysakų ir esė sudaryta R.Granausko autobiografija „Trečias gyvenimas“. Beje, ji yra tarp Lietuvos literatūros ir tautosakos instituto paskelbtų pretendenčių tapti Metų knyga.

 

Spalio 28 d., antradienį, po sunkios ligos mirė vienas iškiliausių Lietuvos rašytojų, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Romualdas Granauskas. Rašytojui buvo 75-eri.

Per šešis dešimtmečius trukusį kūrybos kelią R.Granauskas savo kūriniuose įamžino nykstantį senąjį Lietuvos kaimą, puoselėjo į archajišką žemdirbių visuomenės palikimą. Yra parašęs romanų, apsakymų, apysakų, novelių, esė knygų, taip pat sukūręs pjesių („Rožės pražydėjimas tamsoj“), kino filmų scenarijų („Sodybų tuštėjimo metas“, „Vasara baigiasi rudenį“, „Neapykantos pamokos“).

Už savo kūrybą prozininkas daug kartų įvertintas garbingais apdovanojimais. Svarbiausi jų: Žemaitės literatūrinė premija už apsakymą „Vidudienio dalgis“ (1973 m.), Juozo Paukštelio premija už vieną žymiausių jo kūrinių apysaką „Gyvenimas po klevu“ (1988 m.), Antano Vaičiulaičio premija už novelę „Su peteliške ant lūpų“ (1995 m.), Simono Daukanto premija už knygą „Vakaras, paskui rytas“ (1997 m.), Gabrielės Petkevičaitės-Bitės premija už romaną „Duburys“, Liudo Dovydėno literatūrinė premija už romaną „Rūkas virš slėnių“ (2008 m.), Jono Avyžiaus premija už kūrinį „Trys vienatvės“ (2012 m.).

Nepaisant silpstančios sveikatos, R.Granauskas buvo produktyvus ir paskutiniais savo gyvenimo metais. Pernai išleistos dvi jo knygos: „Šventųjų gyvenimai“ ir „Išvarytieji“. „Šventųjų gyvenimus“ Lietuvos literatūros ir tautosakos institutas paskelbė kūrybiškiausia 2013 m. knyga, o už „Išvarytuosius“ ir metais anksčiau išleistą „Kai reikės nebebūti“ R.Granauskas buvo apdovanotas Meno kūrėjų asociacijos premija už nuopelnus literatūrai.

Šie metai irgi nebuvo tušti. Simboliška – pasirodė iš aštuonių apysakų ir esė sudaryta R.Granausko autobiografija „Trečias gyvenimas“. Beje, ji yra tarp Lietuvos literatūros ir tautosakos instituto paskelbtų pretendenčių tapti Metų knyga.

 

Spalio 28 d., antradienį, po sunkios ligos mirė vienas iškiliausių Lietuvos rašytojų, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Romualdas Granauskas. Rašytojui buvo 75-eri.

Per šešis dešimtmečius trukusį kūrybos kelią R.Granauskas savo kūriniuose įamžino nykstantį senąjį Lietuvos kaimą, puoselėjo į archajišką žemdirbių visuomenės palikimą. Yra parašęs romanų, apsakymų, apysakų, novelių, esė knygų, taip pat sukūręs pjesių („Rožės pražydėjimas tamsoj“), kino filmų scenarijų („Sodybų tuštėjimo metas“, „Vasara baigiasi rudenį“, „Neapykantos pamokos“).

Už savo kūrybą prozininkas daug kartų įvertintas garbingais apdovanojimais. Svarbiausi jų: Žemaitės literatūrinė premija už apsakymą „Vidudienio dalgis“ (1973 m.), Juozo Paukštelio premija už vieną žymiausių jo kūrinių apysaką „Gyvenimas po klevu“ (1988 m.), Antano Vaičiulaičio premija už novelę „Su peteliške ant lūpų“ (1995 m.), Simono Daukanto premija už knygą „Vakaras, paskui rytas“ (1997 m.), Gabrielės Petkevičaitės-Bitės premija už romaną „Duburys“, Liudo Dovydėno literatūrinė premija už romaną „Rūkas virš slėnių“ (2008 m.), Jono Avyžiaus premija už kūrinį „Trys vienatvės“ (2012 m.).

Nepaisant silpstančios sveikatos, R.Granauskas buvo produktyvus ir paskutiniais savo gyvenimo metais. Pernai išleistos dvi jo knygos: „Šventųjų gyvenimai“ ir „Išvarytieji“. „Šventųjų gyvenimus“ Lietuvos literatūros ir tautosakos institutas paskelbė kūrybiškiausia 2013 m. knyga, o už „Išvarytuosius“ ir metais anksčiau išleistą „Kai reikės nebebūti“ R.Granauskas buvo apdovanotas Meno kūrėjų asociacijos premija už nuopelnus literatūrai.

Šie metai irgi nebuvo tušti. Simboliška – pasirodė iš aštuonių apysakų ir esė sudaryta R.Granausko autobiografija „Trečias gyvenimas“. Beje, ji yra tarp Lietuvos literatūros ir tautosakos instituto paskelbtų pretendenčių tapti Metų knyga.

Yra dienų, ka išėjusiųjų amžinybėn pasaulis priartėja. Tačiau ne visur mirusieji minimi vienodai, tad ir lietuviškos Vėlinės – ne vienintelis ryšio su vėlėmis pavyzdys.

Vaiva Sapetkaitė

Matant, su kokiu entuziazmu, artėjant Visų šventųjų dienai ir Vėlinėms, lietuviai į prekybos centrų vežimėlius krauna žvakes, atmintyje iškyla etnografinis humoras: jei nori karštos meilės, į žmonas imk rusę, jei nori nematyti vargo, vesk žydę, o jei svarbu, kad tavo kapas visada būtų gražiai sutvarkytas, pasirink lietuvę.

Humoras ne iš piršto laužtas. Tą primena ir nesenas vienų laidotuvių pavyzdys, kada ne itin turtingai gyvenanti šeima suruošė tokį ištaigingą mirusiojo pagerbimą, kad už tai prireikė pakloti kelių mėnesių pajamas ir dar pasiskolinti.

Juk paminklas negali būti mažesnis, vargingesnis nei kaimynų, į gedulingus pietus bent su dviem karštais patiekalais būtina sukviesti visus kaimynus ir visus giminačius, kurie kokį dešimtmetį ar porą velionio net nematė. Tai visai gera proga pasižmonėti.

Rimtai žiūrime ne tik į laidotuves, bet ir į kitus su mirtimi susijusius papročius. Tai tarsi lietuvio garbės reikalas. Užtenka pamatyti, kaip vos gyvuose miesteliuose atrodo naktis iš Visų šventųjų į Vėlines – kapinės šviečia iš tolo, o tikrų ir dirbtinių gėlių – nors vežimu vežk. Tokio aktyvumo nekeičia nė tai, kad Marijos žemėje praktikuojančių katalikų vis mažėja. Pareiga ir nerimas, ką pagalvos kiti, jei kapas nebus papuoštas, nedingsta. Būtent pareiga, tai yra „varnelės“ pažymėjimu, kad atlikome, ką reikia, dažniausiai ir apibrėžiamas mūsų santykis su mirusiaisiais.

Beje, kapų tvarkymo paslaugas teikiančios įmonės vietoj tavęs ant kapų irgi uždegs keletą žvakučių. Rezultatas nedings – argi svarbu, kad tai padarys ne artimasis, o minimalų atlyginimą gaunantis Jonas, kuriam tas kapas tądien bus koks dvidešimtas.

Degtinė ir dirbtinės gėlės

Galime padėkoti kaimynams lenkams ir rusams, leidžiantiems nesijausti vienišiems dėl skonio tvarkant kapinių reikalus. Jie kartais net suteikia progą lietuviams palinguoti galvą: „čia jau persistengta“ ir pasijusti didesniais vakariečiais.

Juokeliai apie akį rėžiančias dirbtines gėlės jau tapo Vilniaus regiono tautosaka. Nepaneigsi, kad apima keistas jausmas, kai sniegui užklojus kapines vis dar matai violetinius ar ryškiai geltonus žiedus. Žinoma, to daug ne vien Vilnijoje ir Lenkijoje, bet ir „didžiojoje“ Lietuvoje, juk lietuviai – praktiški žmonės. Taip patogiau – vieną kartą nupirkai ir gali džiaugtis gėlių „žydėjimu“ bent keletą metų.

Plačiojoje Rusijoje irgi pasitaiko visokių įdomybių. Tradicija nueiti prie artimųjų kapų ir juos minint išlenkti vieną kitą stikliuką su užkandžiu (taip tarsi bendraujant su mirusiuoju) nė kiek nestebina, kai pasidomi ypatingomis tos šalies antkapių madomis. Jos nežino sienų.

Ne vienus metus galima stebėti kylančius neskoningus, bet dėmesį patraukiančius turtingų verslininkų ar kriminalinių veikėjų paminklus. Žmogaus ūgio skulptūros ar raižiniai akmenyje vaizduoja mirusiuosius, kaip jie ir atrodė kasdieniame gyvenime: tatuiruotė, smilkstanti cigaretė, pastatytas butelis alkoholio ir stalas su vaišėmis – tikrai ne tabu. Juk Liovai ar Seriožai, kaip skelbiama ant paminklų, tai patiktų. Dar įdomiau, kai šalia stovi ir natūralaus dydžio automobiliai, motociklai bei panašūs daiktai. Veikiausiai, kad galėtų naudotis ir anapus.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-42-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Me­di­ci­nos eks­per­tai sa­ko, kad ri­ba tarp gy­ve­ni­mo ir mir­ties nė­ra to­kia aiš­ki, kaip ka­dai­se ma­ny­ta, ir reani­ma­ci­jos mok­slo pa­žan­ga lei­džia at­gai­vin­ti žmo­nes net pra­ėjus va­lan­doms po to, kai šir­dis nu­sto­ja pla­ku­si ir kai jie pas­kel­bia­mi mi­ru­siais.

„Istoriškai, kai asmens širdis nustodavo plakti ir jie nebekvėpuodavo, jie būdavo laikomi visomis prasmėmis mirę,“ sako Dr. Sam Parnia, kritiškos slaugos profesorius asistentas Niujorko valstijos universitete Stony Brook’e.

Tačiau, besiaiškindami mirties paslaptis ląsteliniame lygyje, mokslininkai sužinojo, kad mirtis ne ištinka akimirksniu, bet kad tai yra procesas. Tik po to, kai žmogus miršta – pagal mūsų dabartinį mirties apibūdinimą – kūno ląstelės pradeda savo mirties procesą.

Šis procesas „galia trukti ištisas valandas, ir potencialiai galime jį apgręžti,“ sako Parnia.

Anksčiau manyta, kad širdžiai nustojus kūnu varinėti kraują, asmeniui telieka kelios minutės iki negrįžtamo smegenų pakenkimo, sukelto deguonies ir maisto medžiagų trūkumo smegenų ląstelėms. Šis požiūris, dabartinių mokslininkų teigimu, yra atgyvenęs.

Nustojus plakti širdžiai, mirties procesas tik prasideda, sako Dr. Stephanas Mayeris, Kolumbijos universiteto neurologijos profesorius.

Smegenų pažeidimas dėl deguonies trūkumo vyksta stadijomis. Per keletą sekundžių paveikiamas smegenų aktyvumas, tačiau tik po keleto minučių cukraus negaunančios ląstelės pradeda užprogramuotos ląstelių mirties žingsnius.

„Kai kai kas nors būna be deguonies, žinome, kad yra daugybė signalų, imančių sakyti ląstelei, kad metas mirti. Taigi, galime šiek tiek pakeisti programą, kad ji sakytų „palauk truputį” sakė Dr. Lance’as Beckeris, skubiosios medicinos pagalbos profesorius Pensilvanijos universitete.

Kai kurios mirimo proceso sustabdymo įžvalgos kilo iš atvejų aprašymų, kai žmonės be be didelių ar visai be pasekmių buvo atgaivinti po kelių valandų smegenų ir širdies neveikimo.

Šių sėkmės atvejų raktas, be geros reanimacinės priežiūros, yra hipotermija, tvirtina ekspertai. Hipotermija yra būsena, kai kūno centro temperatūra pažeminama keliais laipsniais, nei normali 37°C (98,6 °K) jo temperatūra.

Tyrimais išsiaiškinta, kad hipotermija smegenis tikriausiai apsaugo, sumažindama jų deguonies poreikį ir atšaukdama aktyvuotą ląstelės mirties procesą. Tačiau tam yra ribos – nors kūno vėsinimas pagerino daugelio pacientų, patyrusių širdies smūgį, išgyvenamumą, ateina laikas, kai žala tampa per didele ir kelio atgal nebelieka, sako ekspertai.

Negana to, mokslininkai išsiaiškino, kad sėkmingas atsigavimas priklauso nuo paciento gydymo po širdies veiklos atstatymo ir kaip kūnas atšildomas po hipotermijos.

„Tai, ką išsiaiškinome, yra neintuityvu, kadangi mus visus moko, kad, jei kieno deguonies lygis žemas, reikėtų jam duoti deguonies, jei kraujo spaudimas žemas, turėčiau jį pakelti,“ sakė Beckeris. Tačiau tikrovėje, jei paciento širdis dėl pirminio gydymo vėl ima plakti, staigus kraujo srautas ir per daug deguonies smegenims gali pagilinti neurologinius pažeidimus. Į smegenis patenkančio deguonies reguliavimas ir apribojimas gali būti labai svarbūs atgaivinimo veiksniai.

Mintis apie kūno atvėsinimą po širdies sustojimo žinoma jau keletą dešimtmečių, bet mokslininkai nebuvo tikri, ar tai iš tiesų naudinga pacientams.

Tačiau, pastaraisiais metais, tyrimai suteikė įrodymų, kad hipotermija pagerina pacientų išgyvenamumą ir atsigavimą, ir tokios profesinės bendrijos, Amerikos širdies asociacija, po paciento kraujotakos atstatymo rekomenduoja taikyti hipotermiją.

Tačiau ne visos ligoninės įgyvendino hipotermiją, kaip kritinės pagalbos protokolo dalį.

„Liūdna, kad žinios yra, sistema prieinama, bet neįgyvendinama,“ sako Parnia. Mažiau, nei 10 procentų žmonių JAV, kuriems vėsinimo terapija galėtų padėti, ją gauna, tęsia jis.

Idealiame pasaulyje gaivinimo protokolas naudotų mašinas, o ne žmones krūtinės spaudymui, tiek, kiek reikia, ir užtikrintų tinkamą deguonies ir kraujo patekimą į smegenis, sakė Parnia. Vėsinimas ir deguonies tiekimo sumažinimas po širdies darbo atstatymo yra vienas iš faktorių, turinčių padidinti žmonių galimybes atsigauti be smegenų pažeidimo, pridūrė jis.

Medicinos praktikoje įprasta negaivinti pacientų, patyrusių smarkią smegenų žalą ir galinčių išgyventi tik nesibaigiančioje komoje. Pastangos atgaivinti pacientus, praėjus valandoms po širdies sustojimo gali kelti didesnę smegenų pažeidimo riziką, o tai kelia etinius klausimus remiantiems nuodugnesnį gaivinimo protokolą.

Tačiau Mayeris teigė, kad mūsų žinios apie smegenų pažeidimą ir mirimą nėra visapusiškos ir ne visada aišku, kokia žala patirta ir ar ji ištaisoma.

„Išsiaiškinome, kad įsitikinimai apie smegenų pažeidimo negrįžtamumą yra visiškai klaidingi,“ sakė Mayeris. „Jei sprendimas padaromas per greitai, neatlikus iki galo visų veiksmų, iš tiesų tai gali būti žmonių nurašymas.“

Beckeris apibendrino, kad, nors dirbtinis gyvybės pratęsimas nėra tinkamas visais atvejais, tačiau, jei nusprendžiama pacientą gaivinti, gydytojai turėtų taikyti visus prieinamus metodus.

technologijos.lt

Vytautą Šapranauską prisimena Rusų dramos teatro aktorė Nijolė Kazlauskaitė ir Vilniaus mažojo teatro aktorė Inga Burneikaitė.

„Jei negali gyventi be teatro – eik gydytis“, – savo kurso draugei Nijolei Kazlauskaitei patarė V.Šapranauskas. Šiandien buvę kolegos svarsto, jog galbūt pačiam Vytautui taip ir nepavyko nuo teatro scenos pagyti. Visi sutaria, jog talento mastu velionis teatro pasaulyje prilygo Arvydui Saboniui krepšinio pasaulyje. Tačiau iš Lietuvos išvykus Rimui Tuminui, kito tokio lygio režisieriaus aktoriui nebebuvo lemta sutikti.

Nepatinkančios akys

N.Kazlauskaitė prisimena, kad specialiai Rusų dramos teatrui surinktame kurse Vytautas buvo pats ryškiausias. Ir jau tuomet buvo darboholikas – kiti studentai, su juo palyginus, atrodė tinginiai. Lengvumas, su kuriuo Vytautas vaidindavo scenoje, jam pačiam daug pastangų kainuodavo. Visur su savimi nešiodavosi spektaklių tekstus.
„Stojamųjų metu sakydavo: jeigu neįstosiu į aktorinį – eisiu studijuoti anglų kalbos., – prisimena aktorė. – Vytautas buvo baigęs sostinės Salomėjos Nėries vidurinę, kurioje sustiprintas anglų kalbos dėstymas. Mes abu patekome tarp pirmųjų penkių, kuriuos priėmė dar vasarą. Rudenį buvo surengtas papildomas aktorių priėmimas, tada kursas pasipildė dar dešimčia žmonių. Studijų metais netinginiaudavome, nors į mokslinio komunizmo paskaitas rimtai nežiūrėjome. Už tai mane ir Šapranauską Irena Vaišytė netgi buvo iškvietusi pasiaiškinti. Ilgai stovėjome tokių pat studentų eilėje už kabineto durų. Kai Vytautas išėjo, paklausiau, kas ten vyko. Atsakymas buvo toks: „Sakė, kad mano akys jai nepatinka. O aš nepasakiau, kad jos man irgi nepatinka. Jinai ir taip žino“.
Studijų metais kartu važinėjom į Gruziją, taip pat į Maskvą Anatolijaus Efroso, Jurijaus Liubimovo spektaklių pasižiūrėti. Studentų ten susirinkdavo tiek, kad, pamenu, A.Efroso statytas Nikolajaus Gogolio „Vedybas“ sausakimšoje salėje vos ne ant vienos kojos stovint teko žiūrėti. Mus, pabaltijo studentus, Maskvoje ir į repeticijas įsileisdavo. Savo akimis matėme repetuojančius Michailą Kozakovą, Leonidą Bronevojų, Jurijų Jakovlevą…
Rusiškai Vytautas kalbėjo puikiai, be akcento. Diplominių darbų vertinimo komisijos pirmininkas, iš Maskvos atvykęs režisierius, pripažino, kad net tikrieji kurso rusakalbiai kalba prasčiau nei V.Šapranauskas.
Tačiau mums pradėjus dirbti Rusų dramos teatre, kuris buvo dabartinėje Jogailos gatvėje šalia Gedimino prospekto, V.Šapranauskas masuotėse vaikščiojo ganėtinai ilgai. Kol teatrui vadovavo Vladimiras Zacharovas, dar gaudavo vaidmenų, bet atėjus Ivanui Petrovui visai prastai pasidarė… Bet Vytautas netgi masuotėje vaidindamas sugebėdavo išsiskirti.“

Ne visi sugebėjo prilygti

Į Rusų dramos teatrą V.Šapranausko kursas atėjo ne pačiu geriausiu jo laikotarpiu – „auksiniai“ Romano Viktiuko laikai jau buvo praeityje, o aktorių kursą rinkęs režisierius Vitalijus Lanskojus po įvairių intrigų Lietuvą irgi jau buvo palikęs. Kursą iš jo konservatorijoje perėmė teatro pedagogė Algė Savickaitė.
„Mūsų kursan buvo įstojęs toks storulis Piaseckis. Pamenu, kartą užsipuolėm savo dėstytoją klausimais – kokie vaidmenys tiktų tam, kokie anam. Tada A.Savickaitė, irgi moteris ne iš plonųjų, klustelėjo: „O ką galėčiau vaidinti aš?“ Vytas iškart jai atšovė: „O jūs galėtumėte būti Piaseckio mama…“ Tokie sąmojai vėliau atsirūgo – V.Šapranausko santykiai su kurso vadove taip ir liko įtempti“, – liudija pašnekovė.
Tais laikais Rusų dramos teatre buvo susidaręs nedidelis lietuvių aktorių branduoliukas, jautęs likusiųjų spaudimą. N.Kazlauskaitei netgi atvirai buvo pasakyta: „Kak možet litovka igrat ruskuju klasiku?“ „Ne kartą kalbėjomės, kad reiktų kažko griebtis, kaip nors prasmukti į lietuviškus teatrus. Bet Vytautui realybe tai virto tik po gero dešimtmečio“, – prisimena jo kurso draugė.
Vaidmuo, kuriame atsiskleidė kaip didis aktorius, buvo spektaklyje „Kvietimas į ešafotą“ pagal Vladimirą Nabokovą. Tai buvo vienas paskutiniųjų jo darbų prieš išeinant į Vilniaus mažąjį teatrą. Tas vaidmuo (tiksliau, trys vaidmenys, nes spektaklyje persikūnydavo į kelis personažus) jam pačiam buvo svarbus, sugrįždavo jo vaidinti ir priklausydamas Rimo Tumino trupei. Gaila, „Kvietimas į ešafotą“ gyvavo neilgai – kaip, pasak N.Kazlauskaitės, ir daugelis rimtesnių pastatymų Rusų dramos teatre. O tuščiavidurės komedijos jo repertuare kažkodėl išlikdavo dešimtmečiais.
Kurso draugė pasakoja, kad studijuodamas Vytautas labiau laikėsi merginų kompanijos. Šiaip būdavo „kompanijos vinis“, jo humoras visada buvo ypatingas, jaunystėje gal netgi subtilesnis nei TV šou laikais. Charizmą turėjo neapsakomą. Baisiai nekentė kvailų žmonių, šaržuodavo juos. Ne tik kaip aktorius, bet ir ant popieriaus veiksmo kupinus šaržus neblogai piešdavo. Buvo mokęsis muzikos mokykloje – gerai grojo smuiku ir gitara.
„Nebuvo jame snobizmo, apgalvoto savojo įvaizdžio kūrimo. Jautrumą slėpė po skeptiko kauke, bet nesidėdavo itin dvasingu. Anekdotų mokėjo šimtus. Kai dviese vadovaudavome draugų vestuvėms, man net nebūdavo ką veikti“, – prisimena N.Kazlauskaitė.
Scenoje V.Šapranauskas buvo puikus partneris, vaidinantis ne su pačiu savimi, o su kolegomis. Tik ne visi artistai sugebėdavo jo siūlomą žaidimą virtuoziškai pagauti: nebent Vladimiras Jefremovas tuo sugebėdavo jam prilygti.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Netylant diskusijoms apie galimą spaudos mirtį, žiniasklaidos stebėsenos ir analizės bendrovė “Mediaskopas” išanalizavo trijų aktyvių verslo sektorių komunikaciją 2003 m. – 2012 m. Dešimtmečio verslo informacijos analizė atskleidė tolygų pokytį dvejose žiniasklaidos kategorijose: interneto portaluose ir nacionalinėje spaudoje.

Susiformavusiose „žirklėse“ šie – 2012 metai – išsiskiria tuo, jog informacijos srautas, perduodamas internetu, procentine išraiška įtikinamai viršijo tą, kuris buvo publikuotas nacionaliniuose leidiniuose prieš 10 metų.

Spaudos leidinių tiražų analizė parodė, jog per pastaruosius šešerius metus daugelio spaudos leidinių, ypač – nacionalinių – tiražai smuko, tačiau neretai tai buvo susiję su alternatyvios interneto svetainės įkūrimu. Tuo tarpu kai kurie regioniniai leidiniai netgi galėjo pasidžiaugti augančiu skaitytojų skaičiumi: „Šiaulių naujienų“ tiražas per šešerius metus išaugo 35,0%, „Panevėžio balso“ ir „Sekundės“ – atitinkamai 6,9% ir 5,9%. Tad regioniniai leidiniai pavojaus varpais neturėtų skambinti.

Prieš dvejus metus UAB „Mediaskopas“ prognozavo, jog ateityje „ant popieriaus” turėtų išsilaikyti ir analitinius bei pramoginio turinio straipsnius pateikiantys leidiniai. Prognozės kol kas pasitvirtina: pvz. savaitraščio „Veidas“ tiražas, prieš keletą metų šiek tiek smuktelėjęs, šiemet yra 16,7% didesnis nei prieš šešerius metus. Beveik nekinta ir pramoginių leidinių (pvz. žurnalų „Žmonės“, „Laima“, „Moteris“) tiražai, o „Savaitė su TV“ per šešerius metus išaugino tiražą nuo 60 tūkst. iki 177 tūkst. ir šiuo metu yra didžiausio tiražo žurnalas Lietuvoje.

„Nacionalinės spaudos įtaka per dešimtmetį verslo pasaulyje susitraukė beveik dešimteriopai: bankų sektoriuje nacionalinių leidinių dalis smuko nuo 73,9% iki 7,1%, mobiliojo ryšio operatorių komunikacijoje – nuo 65,2% iki 6,7%, o draudimo bendrovių – nuo 52,8% iki 11,0%“, – teigia UAB „Mediaskopas“ Analizės skyriaus vadovė Akvilė Katilienė.

Lūžio tašku galima laikyti 2009-uosius metus, nes būtent nuo to laikotarpio interneto šaltiniai pagal užimamą dalį visos komunikacijos atžvilgiu ėmė lenkti nacionalinius leidinius. O pastaruosius trejus metus interneto šuolis buvo ypač ryškus: 2010 m. – 2012 m. šioje žiniasklaidos kategorijoje informacijos srauto dalis augo 31,0 procentinio punkto mobiliųjų operatorių ir bankų komunikacijoje bei 21,0 procentinio punkto draudimo rinkoje.

Šiais metais bankų sektoriuje interneto portaluose užfiksuotos informacijos srautas siekia 78,6%, (2003 m. – vos 0,7%). Mobiliojo ryšio operatorių komunikacijoje internete pateikiamos informacijos srautas per dešimt metų atitinkamai prasiplėtė nuo 6,7% iki 80,2%, o nacionalinėje spaudoje sumenko nuo 65,2% iki 6,7%. Ne gyvybės draudimo bendrovių komunikacijoje 2006 m. – 2012 m. interneto šaltinių užimama dalis šoktelėjo nuo 4,8% iki 77,4%.

Kitose žiniasklaidos kategorijose tokių didelių pokyčių nebuvo, galima paminėti tik „popierinių“ verslo leidinių sugebėjimą atsilaikyti porą metų ilgiau už nacionalinius leidinius – analizuojant informaciją, viešintą šiuo kanalu, 2010 m. netgi fiksuotas srauto suintensyvėjimas, tačiau 2011 metais jau pastebimas nuosmukis (pvz. „Versus“ „persikraustė“ į internetą). Šiais metais verslo leidinių dalis išliko labai panaši į 2011 metus.

„Apibendrinant galima sakyti, jog ženkliai išaugus informacijos perdavimo greičiui, nacionalinių leidinių įtakos sumažėjimas verslo pasaulyje yra visiškai natūralus. Būtent todėl daugelis nacionalinių leidinių pakeitė kryptį ir tapo labiau pramoginiais. O pastarieji, analitinio pobūdžio bei regioniniai leidiniai, ypač patvirtinus PVM mokesčio lengvatą, tikrai turi galimybių gyvuoti toliau“, – prognozuoja „Mediaskopo“ Analizės skyriaus vadovė A. Katilienė.

Tendencijoms Lietuvos žiniasklaidoje nustatyti buvo išanalizuoti 46329 mobiliųjų operatorių („Omnitel“, „Bitė“ bei „Tele2“) paminėjimai, 98246 bankų (SEB, „Swedbank“, „DnB Nord“, „Snoras“ bei „Danske“) paminėjimai, užfiksuoti 2003 m. – 2012 m. bei 16139 ne gyvybės draudimo bendrovių („Lietuvos draudimas“, „ERGO Lietuva“, „PZU Lietuva“, „IF draudimas“ bei BTA draudimas) paminėjimai, užfiksuoti 2006 m. – 2012 m., taip pat įvertinti nacionalinių, regioninių bei verslo leidinių tiražų pokyčiai. 2012 m. duomenys sumodeliuoti pagal 2012 m. pirmojo pusmečio duomenis.

Nors tarp įžymybių dabar kaip niekada anksčiau madinga būti abstinentais, vis dėlto populiariosios kultūros figūra, sulaukusi garbingos senatvės ir išėjusi anapus sava mirtimi, dar yra išimtis iš taisyklės. Whitney Houston, pasitraukusi vos 48-erių, mums tai dar kartą priminė.

Dainininkės kūnas buvo rastas vasario 11-osios popietę vieno Los Andželo viešbučio kambario vonioje. Žmogžudystės versija iš karto atmesta. Prielaida, kad dainininkė galėjo nuskęsti, nepasitvirtino – plaučiuose rastas vandens kiekis nebuvo pakankamas. Kita versija – kad apsinuodyta receptiniais vaistais, sumaišytais su alkoholiu. Vaistų viešbučio kambaryje rasta įvairiausių – nuskausminamųjų, raminamųjų ir kitokių. Ši versija šiuo metu tiriama, rezultatus planuojama paskelbti per ateinančias penkias–septynias savaites.
Kad ir kokia būtų oficiali priežastis, akivaizdu, jog tokia pabaiga buvo nulemta pačios W.Houston gyvenimo būdo, kuriuo ji garsėjo pastaruosius 10–12 metų. Tiems, kurie aktyviai nesidomi JAV žvaigždžių kasdienybe, didesnį šoką sukėlė ne pati žinia apie dainininkės mirtį, o faktai apie jos priklausomybę nuo alkoholio ir psichotropinių medžiagų. Daugeliui tai buvo naujiena, sukėlusi diskusijas apie įžymybių gyvenimą, kuris dažnai radikaliai skiriasi nuo sceninio įvaizdžio.
Lietuvoje W.Houston išpopuliarėjo 1992 m. pasirodžius filmui „Asmens sargybinis“, kuriame atliko vieną pagrindinių vaidmenų. Filmo pabaigoje skambanti bene populiariausia jos daina „I Will Always Love You“ tapo radijo stočių hitu. Iki pat šių dienų daugelio mintyse W.Houston buvo išlikusi tokia pat graži, puikiai valdanti balsą ir lengvai įsimylima, kokią ją matėme „Asmens sargybinyje“.
Išties, iki pat dešimtojo dešimtmečio pabaigos W.Houston įvaizdis buvo kone nepriekaištingas, tačiau vėliau problemos pilte pasipylė. 2000-aisiais Havajų oro uoste dainininkės ir jos vyro, taip pat muzikanto, Bobby Browno lagaminuose buvo rasta marihuanos, vėliau ji neatvyko į kelis iš anksto sutartus pasirodymus. Jos balsas ir kūnas nyko akyse, viešumoje pasklido gandų apie galimą priklausomybę nuo narkotikų. W.Houston atstovai išvaizdos pokyčius aiškino dideliu stresu, kurį sukėlė pašliję santykiai šeimoje. Galiausiai dainininkė nustojo koncertuoti ir įrašinėti naujas dainas, atsiribojo nuo žiniasklaidos ir grimzdo toliau.
2007-aisiais W.Houston išsiskyrė su vyru ir bandė pradėti naują etapą: po poros metų išleido albumą, davė pirmą interviu po septynerių metų pertraukos. Tačiau priklausomybė nebuvo įveikta, žiniasklaidoje vis pasklisdavo informacija apie šimtamilijonines sumas, kurias ji išleidžia narkotikams, ir nesėkmingus bandymus reabilituotis.
Toks scenarijus atrodo ypač kontrastingai, palyginti su tuo, į kokias aukštumas W.Houston buvo pakilusi. Ji lig šiol yra daugiausiai apdovanojimų muzikos istorijoje laimėjusi dainininkė moteris. Jos kolekcijoje – du „Emmy“, šeši „Grammy“, 30 „Billboard“ ir 22 „Amerikos muzikos“ apdovanojimai. Parduotų albumų skaičius viršija 170 mln.

Kasmet po mirtį

Analogiškų tragedijų populiariosios kultūros istorijoje apstu. Praktiškai kasmet miršta bent po vieną itin žinomą ir dešimtys ne tokių garsių pramogų pasaulio atstovų, kurie gyvenimą baigia būdami priklausomi nuo kvaišalų ar medikamentų. Šiuo metu pasaulis gedi W.Houston, pernai dėmesys buvo sutelktas į Amy Winehouse, užpernai – į Michaelą Jacksoną. Versdami istorijos puslapius randame Marilyn Monroe (mirė 36-erių, kaip spėjama, perdozavusi barbitūratų), Elvį Presley (rastas negyvas savo namuose; dainininkui tuo metu buvo 42-eji, jis turėjo problemų dėl antsvorio, sirgo keliomis ligomis, tarp jų ir priklausomybe nuo narkotikų).
Šiuo klausimu fenomenalus vadinamasis „Klubas 27“, kurio „nariai“ – populiarūs muzikantai Jimi Hendrixas, Kurtas Cobainas, Jimas Morrisonas, Janis Joplin ir kiti. Visus juos vienija du dalykai: priklausomybė nuo narkotikų ir mirtis sulaukus vos 27-erių.
Garsenybių polinkį į svaiginimąsi lemia tiek vertybinės, tiek praktinės priežastys. Jie tai daro turėdami finansinių galimybių, o nuo vakarėlių neatskiriamas gyvenimo būdas tik vienetus palieka „švarius“.
Kita vertus, nėra įrodyta, kad įžymybės vartotų daugiau alkoholio, narkotikų ar būtų labiau priklausomos nuo vaistų nei kitų visuomenės grupių atstovai. „Situacija dėl priklausomybės nuo įvairių medikamentų vienodai bloga visoje šalyje. Tiesiog apie įžymybių problemas daugiau kalbama“, – po to, kai 2009-aisiais mirė aktorė Brittany Murphy, JAV televizijai „E!“ teigė priklausomybės ligų specialistas dr. Clare’as Kavinas. Aktorei buvo 32-eji, mirties priežastis – netinkamas receptinių vaistų vartojimas.
Tą patį įvykį komentavusi psichoterapeutė Sherry Gaba pabrėžė, kad įžymybių padėtį ypač blogina jų nenoras laiku prašyti pagalbos. Dažniausiai visuomenė apie jų bėdas sužino, kai to jau nebeįmanoma paslėpti. „Įprastai žmonių problemos neiškeliauja už jų miestelio ribų, o žinomi asmenys supranta, kad apie jų problemas bus paskelbta visam pasauliui. Dėl to jie bijo kreiptis pagalbos“, – sakė su televizijų herojais dirbanti gydytoja.
Interneto amžiuje informacijos sklaida ypač intensyvi. Pastaraisiais metais garsenybių mirčių nepadaugėjo, tačiau stebint, koks didelis dėmesys žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose buvo skirtas M.Jacksonui, A.Winehouse, Steve’ui Jobsui o dabar ir W.Houston, gali pasirodyti kitaip. Mirtis tapo fetišizuojama įvairiais rakursais. Pavyzdžiui, vos paskelbus, kad W.Houston kūnas rastas vonioje, buvo sudarytas įžymybių, mirusių vonioje, sąrašas.
Internete galima rasti tinklalapių, kuriuose vartotojai balsuoja, kokios žvaigždės pasitrauks iš gyvenimo šiemet. Gandai apie problemas, susijusias su narkotikų vartojimu, tik padidina gautų balsų skaičių. Esant tokiam kontekstui įžymybių noras žūtbūt neviešinti savo problemų atrodo logiškas, tačiau galiausiai priveda prie pačių liūdniausių pasekmių.

Abstinentų daugėja

Vis dėlto, nors ir labai iš lėto, padėtis keičiasi. Kvaišalų vartojimą pradeda kvestionuoti vis daugiau viešumoje esančių asmenų, savo pavyzdžiu rodančių, kad galima išlikti viršūnėje ir laikantis sveiko gyvenimo būdo.
„Niekada anksčiau nebuvo taip madinga nevartoti alkoholio!“ – prieš metus paskelbė JAV žurnalas „Glamour“ ir supažindino su 25 žvaigždėmis, viešai deklaruojančiomis, kad negeria jokio alkoholio, ką jau kalbėti apie stipresnių kvaišalų vartojimą. Šiandien tarp abstinentų minimi tokie vardai, kaip Jennifer Lopez, Tomas Cruise’as, Natalie Portman, Eltonas Johnas, Ewanas McGregoras, Jimas Carrey, netgi Eminemas. Svaiginamųjų medžiagų atsisako ne tik pramogų pasaulio atstovai, bet ir dalis politikų, pavyzdžiui, Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy ar buvęs JAV prezidentas George’as W.Bushas.
Jungtinėje Karalystėje ši tendencija pastebėta dar anksčiau, 2008-aisiais. Reiškinį analizavęs laikraštis „The Independent“ jo priežastis sieja su alternatyvių ideologijų, tokių kaip „Straight Edge“ (pankų subkultūros atšaka, kurios atstovai atsisako bet kokių priklausomybę sukeliančių medžiagų, netgi kofeino), išpopuliarėjimu, taip pat besikeičiančiu visuomenės mąstymu. Anksčiau buvo madingas hedonizmas, o dabar madinga hedonizmą neigti.
Sunku pasakyti, kiek įžymybių elgesio kaita lemia visos visuomenės pokyčius, tačiau koreliacijų yra: tyrimai rodo, kad per nepilną dešimtmetį bendras alkoholio vartojimas Didžiojoje Britanijoje sumažėjo tarp visų amžiaus grupių, įtraukiant ir jaunimą. Pokyčių galima matyti netgi Londono gatvėse – daugybė anksčiau populiarių barų dabar virtę kavinėmis.
Kita vertus, teigti, kad gyvename „postalkoholizmo“ amžiuje, dar būtų per drąsu. Abstinencija ir sveiko gyvenimo būdo pasirinkimas kol kas yra labiau mados dalykas, jį propaguojantieji nesudaro kritinės masės. O nuo pat rokenrolo pradžios išlikęs požiūris „gyvenk greitai, mirk jaunas“ ir šiandien daugeliui žvaigždžių atstoja filosofiją ir apibūdina gyvenimo prasmę. Ar šiam požiūriui lemta keistis, parodys tik laikas ir panašių liūdnų istorijų, kaip W.Houston, mažėjimas.

Per pastarąjį dešimtmetį nuo kvaišalų ar su jais susijusių priežasčių mirę muzikantai
Atlikėjas (amžius, kurios sulaukęs mirė)    Mirties priežastis
JAV soul dainininkė, šešių „Grammy“ apdovanojimų laimėtoja Whitney Houston (48 m.)    Spėjama, kad narkotikų, sumaišytų su alkoholiu perdozavimas
Britų soul dainininkė, penkiskart „Grammy“ laimėtoja Amy Winehouse (27 m.)    Apsinuodijimas alkoholiu
Popkaraliumi tituluojamas Michaelas Jacksonas (50 m.)    Vaistų perdozavimas
„Grammy“ apdovanotos amerikiečių metalo grupės „Slipknot“ bosistas Paulas Gray (38 m.)    Narkotikų perdozavimas
Amerikiečių nepriklausomo roko kūrėjas Elliottas Smithas (34 m.)    Depresijos ir priklausomybės nuo narkotikų paskatinta savižudybė
Įtakingiausia JAV pankroko grupe tituluojamų „The Ramones“ bosistas Dee Ramone’as (50 m.)    Narkotikų perdozavimas

Neprašmatnių eilinių laidotuvių išlaidos, net iš jų išminusavus valstybės mokamą išmoką artimiesiems, prilygsta trims vidutiniams atlyginimams šalyje. Ar tai normalu?

Artimojo mirtis Lietuvoje – dviguba nelaimė: tai ne tik sielvartas dėl netekties, bet ir artimųjų finansinio pajėgumo išbandymas. Netikėtai mirus šeimynykščiui šeimos biudžete reikia staiga rasti 5–7 tūkst. Lt – tiek vidutiniškai dabar atsieina tradicinės, gana kuklios laidotuvės.
Valstybė paremia 1040 Lt išmoka, bet už tiek galima įsigyti tik neblogos kokybės karstą. Vis daugiau firmų užsiima ritualinių paslaugų verslu, tačiau konkurencija kainų nemažina, greičiau atvirkščiai – prieš šešetą septynetą metų palydėti amžinojon kelionėn buvo galima bent ketvirtadaliu, jei ne trečdaliu, pigiau. Prasidėjus krizei, kai visų gyvųjų algos mažėjo, pigo kai kurios paslaugos ar prekės, šiuolaikiniai frankai krukai kainininkų nekeitė, nes tai tokia paslauga, kuria žmonės vis tiek naudosis, – juk nėra alternatyvos, laidoti mirusįjį ar ne. O kai kurie šios srities prekių ar paslaugų įkainiai akivaizdžiai neatitinka įdėto darbo savikainos.
Antra vertus, ir patys dažnai visai be reikalo bėdą dėl didžiulių išlaidų verčiame lietuviškoms tradicijoms, nors iš tikrųjų tai tėra mūsų baimė būti apšnekėtiems kaimynų, kad laidotuvės ne tokios, “kaip pridera”.

Palaidoti žmogų kainuoja apie 5–6 tūkst. Lt
Kas neišvengiama per laidotuves – tas ir brangiausia. Žinoma, karstų būna ir už 260 Lt, internete siūloma už 450–900 Lt, tačiau bent kiek solidesnio be tūkstančio litų nenupirksi. Iškasti duobę Vilniuje, priklausomai nuo metų laiko, kainuoja nuo 500 iki 700 Lt, provincijoje – 300–500 Lt.
Kitą nemažą laidotuvių išlaidų dalį sudaro šarvojimo salės nuoma. Čia jau ir patys gedintieji turi šiokį tokį pasirinkimą. Pavyzdžiui, kaip informavo Gražinos Tumosienės ritualinių paslaugų namai “Nutrūkusi styga”, septynių jų nuomojamų salių kainos – nuo 299 iki 4,7 tūkst. Lt už parą. Prie šarvojimo salės esančio poilsio kambario nuomos kaina taip pat priklauso nuo pasirinktos salės. Muzikinis fonas šarvojimo salėje – dar plius 49–79 Lt.
Provincijoje salių nuomos kainos kitos. Pavyzdžiui, Telšių “Gedulo namuose” pigiausia salė parai tekainuoja 100 Lt, brangiausia – 500 Lt.
Vis daugiau atsiranda ir bendruomenių salių, kurios šią paslaugą savo nariams turėtų suteikti nemokamai, tačiau taip pat kartais ima mokestį, tiesa, kur kas mažesnį nei ritualinių paslaugų įmonės. Mažesnes pajamas turintys žmonės sunkią valandą privalėtų sulaukti ir Bažnyčios paramos, nes ji taip pat valdo daug šarvojimo salių. Deja, Bažnyčia daugeliu atvejų – tokia pati laidotuvių verslo dalyvė kaip kitos, o dėl klientų kartais kovoja ir nekrikščioniškomis priemonėmis. Ritualinių paslaugų asociacijos valdybos narys, Telšių “Gedulo namų” vadovas Romanas Klingeris sako, jog asociaciją pasiekia žinios, kad provincijoje kyla sunkumų prisišaukti į laidotuves kunigą, jei nuomosiesi ne bažnyčios šarvojimo salę.
Vilnietė Ona Demidovičienė, prieš keletą mėnesių palaidojusi vyrą, pasakoja, kad susumavus visas išlaidas laidotuvės šeimai kainavo 7 tūkst. Lt. Mažesniuose miesteliuose ir kaimuose išlaidos šiek tiek mažesnės: pasak R.Klingerio, laidodami vienišus žmones, jie sugeba sutilpti net į valstybės pašalpos dydžio išlaidas – 1040 Lt, tačiau tai jau laidotuvės be šarvojimo, gėlių, su pigiausiu medžio drožlių karstu, o brangiausios laidotuvės kainuotų apie 4,3 tūkst. Lt, neskaičiuojant gėlių ir vainikų.

Kremavimas laidotuves dar brangina
Lietuvoje, kaip ir Vakarų Europoje, vis labiau įsitvirtina mirusiųjų kremavimas. Pirmojo Lietuvoje krematoriumo Kėdainiuose direktorius Vytenis Labanauskas informavo, kad nuo pernai lapkričio pabaigos kremuota 250 palaikų. Su visomis būtinomis procedūromis ši paslauga kainuoja 1650 Lt, urna – nuo 180 iki 675 Lt. Visai netrukus jau ne tik Klaipėda, bet ir Vilnius turės kolumbariumą: 156 vietų kolumbariumas, su galimybe jį plėsti, baigtas įrengti Liepynės kapinėse. Kaip informavo Vilniaus miesto ūkio ir transporto departamento direktorius Virginijus Pauža, per artimiausius tarybos posėdžius planuojama patvirtinti laidojimo įkainius, ir tai atlikus bus išduotas leidimas kolumbariumą eksploatuoti.
UAB “Labradoras”, valdančios privačias Kairėnų ir Liepynės kapines, projektų vadovas Audrius Džiovelis sako, kad jie vietą kolumbariume įvertinę 1,5 tūkst. Lt. Beje, Liepynės kapinėse trijų vietų standartinė kapavietė kainuoja 1,8 tūkst. Lt.
Taigi kremavimas ir laidojimas kolumbariume – nepigu, o palyginti su tradicinėmis laidotuvėmis, išlaidos sumažėja tik už duobės kasimą ir gėlių vainikus, nes juk vis tiek mirusysis šarvojamas, reikia ir karsto, ir transporto. Jei urna laidojama šeimos kape, duobė jai kainuoja pigiau – apie 200–230 Lt. Kai viską sudedame paaiškėja, kad kremuojant velionį laidotuvių kaina didėja dar maždaug tūkstančiu litų.

Arba mažinti išlaidas, arba didinti išmoką
“Šis verslas amžinas”, – sako 40 metų laidotuvių organizavimo srityje dirbantis telšiškis R.Klingeris. Bet priduria, kad milijonų, bent jau provincijoje ir jei dirbi sąžiningai, tai neatneša. Lietuvos ritualinių paslaugų asociacijos duomenimis, Lietuvoje dabar veikia apie 250 įmonių, teikiančių ritualines paslaugas (neskaičiuojant bendruomenių salių). Šarvojimo salių ir laidotuvių organizatorių tik daugėja. R.Klingerio teigimu, rinką iškreipia neskaidriai dirbančios įmonės. Be to, asociacijos skaičiavimais, apie 35 proc. įmonių deramai neatlieka savo darbo, nors kainas už paslaugas kartais siūlo ir mažesnes.
Vis dėlto laidojimo paslaugų srityje posakis, kad viską sureguliuoja rinka, nevisiškai teisingas – paslauga ne iš tų, kurią nori renkiesi, nori ne. Neseniai vyro laidotuvėms 6 tūkst. Lt išleidusi Šiaulių rajono gyventoja dabar svarsto, kad gal kai kur buvo galima sutaupyti, bet netikėtai mirus artimajam juk nėra kada tirti rinkos ar derėtis – trauki pinigus ir džiaugiesi, kad jie dar nesibaigė. Be kokio tradicija tapusio laidotuvių atributo gal ir buvo galima apsieiti, bet, kaip pripažįsta našlė, kaimynai būtų “uždyvinę”.
Ydinga tradicija tapę itin gausūs gedulingi pietūs dažnai siekia apie ketvirtadalį visų laidotuvių išlaidų. Galima sakyti, patys žmonės kalti, kad net kuklioje provincijos kavinukėje ar valgykloje moka už gedulingus pietus po 25–30 Lt žmogui, nors šiaip sotiems pietums net sostinės kavinėse juk užtenka ir 10–12 Lt. Tik po laidotuvių žmonės atsikvošėja, kaip jie pasidavė gedulingų pietų organizatorių spaudimui, kad už mažiau išsiversti neįmanoma. Keičiasi, bet labai pamažu, tradicija vietoj didžiulių vainikų geriau paaukoti pinigų artimiesiems. Bet mirusiojo šeima vis dar perka po kelis vainikus – atskirai nuo vaikų, nuo sutuoktinio.
Tačiau net jei mirusiojo artimieji geriau susiskaičiuotų, kiek skirti gedulingiems pietums ir gėlėms, kitos neišvengiamos išlaidos vis tiek pinigines paplonintų 4–5 tūkst. Lt. Štai lietuviškų karstų gamintojai džiaugiasi, kad jų karstus perka net kitose šalyse, o Maskvoje karstą, Lietuvoje kainavusį 2,5 tūkst. Lt, parduoda po 5 tūkst. dolerių. Vis dėlto kai kalbama apie elementarų, bet kokybišką karstą, akivaizdu, kad jo pagaminimo savikaina tikrai perpus mažesnė.
Arba štai neaišku, ar Vilniaus žemelė tikrai kietesnė už Telšių, jei sostinėje iškasti duobę kainuoja dvigubai brangiau nei Žemaitijoje. Juk čia nereikia didelių investicijų į kvalifikaciją ar darbo įrankius, o skaičiuojant valandos uždarbį duobkasys lenkia universiteto absolventą. Dar vienas pavyzdys: turime savą krematoriumą, tačiau vis dar pigiau kremuoti Varšuvoje – net ir pelenai Lietuvoje brangesni.
Beje, Lenkijoje valstybės pašalpa mirus artimajam 2,8 karto didesnė už mūsiškę – siekia 3,5 tūkst. zlotų (2881 Lt). Maža to, pakoregavus teisinę bazę, jei miršta žmogus, nedeklaravęs gyvenamosios vietos, Lietuvoje artimiesiems išmoka už laidotuves visai nepriklauso. Užtat Izraelyje valstybė apmoka visų piliečių laidojimo visas išlaidas, tik jos, palyginti su mūsiškėmis, labai kuklios, nes visi žydai – ar milijonieriai, ar skurdžiau gyvenę – laidojami vienodai, mat vadovaujamasi principu, kad visi mirusieji lygūs prieš Dievą.
Pasaulyje daugybė laidotuvių tradicijų ir naujovių. Pavyzdžiui, JAV bendrovė “LifeGem” siūlo iš kremuotų mirusiojo palaikų pagaminti brangakmenį. Ir pas mus girdėti apie įvairiausius mirusiojo ar jo artimųjų netradicinius pageidavimus atsisveikinti su šiuo pasauliu. Vis dėlto norintieji paprastai, bet pagarbiai, tačiau be finansinių smūgių palaidoti artimąjį išeičių pakeisti esamą situaciją turi nedaug. Laikas atsisakyti brangiai kainuojančių vadinamųjų tradicijų, kurios nieko bendra neturi su tikrosiomis, – brangių gedulingų pietų, kalno vainikų.
Bet esminis pokytis – tik valstybės galioje: jei jau ritualinių paslaugų įmonės tikrai moka visus mokesčius nuo didžiulių gedinčiųjų mokamų pinigų, vadinasi, gedulas tikrai uždirba tiek, kad yra iš ko didinti socialinę išmoką mirties atveju. Pavyzdžiui, Lenkijoje valstybės išmoką mirusiojo artimieji gauna tik po laidotuvių, pateikę ritualinių paslaugų įmonių kvitus. Esant tokiai tvarkai gal aiškiau, ar ritualinių paslaugų įmonių sumokami mokesčiai atitinka realų jų pajamų mastą.
Ar taip yra ir Lietuvoje, atsakyti sunku, nes dažnas laidotuvių biuras nei internete, nei biure kainoraščio neskelbia, o kai kurių paslaugų kaina, pasak jų – sutartinė. Bet juk šios sutarties dalyvio, kuris ištiktas nelaimės ir teturi vieną dieną apsispręsti dėl artimojo palydų anapilin, derybinė pozicija labai silpna.

Čekijos dienraščiai pirmadienį šlovino velionį Vaclavą Havelą, vadindami buvusį prezidentą ir revoliucijos lyderį kovotoju už tiesą, kuris pakeitė istorijos kryptį.

V.Havelas „laimėjo savo didžiausius politinius mūšius“, – rašo laikraštis DNES, kuris savo 22 puslapius skyrė žmogui, tapusiam „Čekijos revoliucijos siela“.

„Kai kurie jį laiko nepataisomu politikos idealistu, kiti – garsiu menininku. Tačiau kiekvienas girdėjęs apie mažą šalį Europos širdyje, tikriausiai laiko jį kovos su totalitarizmu simboliu“, – pridūrė dienraštis.Šiuos žodžius cituoja vie
nos didžiausių pasalio agentūrų AP IR AFP.
„Jis buvo vienintelis Čekijos prezidentas, kalbėjęs JAV Kongrese ir pasveikintas atsistojusių įstatymų leidėjų ovacijomis. Jis buvo unikalus politikas, nes iš tikrųjų niekada nebuvo politikas, -   Niekada nebeturėsime kito tokio kaip Havelas.“

„Jis kovojo už mūsų laisvę, o laisvė yra didžiausia mūsų turima dovana. Ištisa Čekijos istorijos epocha bus paženklinta jo asmenybės įspaudo“.
Tuo tarpu vietos spauda priminė V.Havelo devizą: „Tiesa ir meilė turi nugalėti melą ir neapykantą“.

Dabartinis šalies vadovas Vaclavas Klausas, parlamento pirmininkė Miroslava Nemcova ir Prahos arkivyskupas Dominikas Duka pirmadienį tapo pirmaisiais, palikusiais savo įrašus užuojautų knygose Prahos pilyje.

Eilėje prie Prahos pilies su savo mažamečiu sūnumi laukianti 32 metų Martina Binarova sakė, kad V.Havelas buvo „puikus pavyzdys“.

„Man buvo dešimt metų, kai įvyko 1989 metų revoliucija, o mane tai labai sujaudino, nors buvau dar vaikas“, – daugelis paprastų žmonių pasakojo apie V.Havelo vadovaujamą Aksominę revoliuciją, nuvertusią buvusios Čekoslovakijos komunistinį režimą.

V.Klausas planuoja susitikti su V.Havelo našle Dagmar, su kuria planuoja aptarti valstybinių laidotuvių, tikriausiai vyksiančių penktadienį, detales. Karstas su V.Havelo palaikais pirmadienį bus pašarvotas „Prahos kryžkelėje“ – buvusioje Šv.Onos bažnyčioje, pertvarkytoje į kultūros centrą.

Trečiadienį palaikai bus perkelti į Šv.Vaclavo salę Prahos senamiesčio komplekse, kur bus laikomi dvi dienas.

Čekijos vyriausybė vėliau pirmadienį nuspręs dėl oficialaus nacionalinio gedulo trukmės.

V.Havelas mirė sekmadienį, būdamas 75 meto savo naujuose Čekijos šiaurėje

V.Havelo gydytojas Tomašas Bouzekas sakė Čekijos nacionaliniam transliuotojui, kad buvęs prezidentas mirė nuo „kraujotakos sutrikimo, sukelto visų jo patirtų sveikatos problemų, pradedant plaučių uždegimu, kuriuo jis persirgo būdamas kalėjime“.

Sekmadienio pavakare pasklidus žiniai apie V.Havelo mirtį, žmonės niekieno neraginami rinkosi į budynes, o Prahos centrinėje Šv.Vaclavo aikštėje, kurioje vykdavo 1989 metų antikomunistinės demonstracijos, ir prie Prahos pilies buvo įrengti improvizuoti memorialai.

Sekmadienio vakarą visoje Čekijoje skambėjo bažnyčių varpai.

Žmonės nešė žvakeles ir gėles prie V.Havelo vasarnamio Hradečeko miestelyje, esančiame už maždaug 140 kilometrų į šiaurės rytus nuo sostinės. Jame buvęs prezidentas mirė miegodamas sekmadienį paryčiais.

Vienas gedėtojas tarp žvakių pastatė du butelius alaus iš vietos alaus daryklos, kurioje V.Havelas dirbo 1974 metais, kai komunistinis režimas šiam dramaturgui uždraudė dirbti teatre.

V.Havelas vasarą buvo pasitraukęs atgauti jėgų į savo vilą ir tik trumpam buvo sugrįžęs į Prahą gruodžio 10 dieną, kur susitiko su Tibeto dvasiniu vadovu Dalai Lama.

Bronislovą Lubį palaužė didžiausia jo yda – nemokėjimas sustoti. Vienas iškiliausių nepriklausomos Lietuvos verslininkų dar nesitikėjo išeiti, bet jau ne vienus metus tam rengėsi.

Praėjusį trečiadienį koncerno „Achemos grupė“ prezidentas, Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras 73 metų Bronislovas Lubys amžinojo poilsio atgulė ten, kur gimė ir praleido vaikystę, – Plungėje, šeimos kape greta savo tėvų ir brolio, netoli namų, kuriuose kadaise gyveno.
B.Lubys niekad neužmiršo gimtosios Plungės, o Plungė neužmiršo jo. Čia B.Lubį dar prisimena ne kaip milžinišką verslo imperiją sukūrusį turtuolį, o kaip kuklų, išsišokti nemėgstantį, santūriai besišypsantį berniūkštį, kuris vaikystėje nebuvo nei lyderis, nei uolus mokinys, tik svajonių turėjo daug. Ir kai jis, tada dar paauglys, jau triūsdavo plytinėje – uždarbiavo vežiodamas plytas, nes tėvą Apolinarą Lubį, turėjusį mėsinę Plungėje, ištrėmė į Sibirą ir šeima liko be vienintelio savo maitintojo, žmonės kalbėjo: „Koks darbštus vaikis. Jis toli eis.“
Būsimasis milijardierius Bronius (šitaip paprastai, be jokių titulų, B.Lubį iki pat šiol vadino jį pažinoję plungiškiai ir artimiausi bičiuliai) jautėsi atsakingas už motiną ir septyneriais metais jaunesnį brolį, tėvo tremtis privertė jį greičiau suaugti.
Kai plungiškė Nijolė Kirtiklytė-Lenktaitienė, buvusi B.Lubio klasės draugė, po studijų su vyru atvyko dirbti į Jonavą, tuometę azotinių trąšų gamyklą, iš pradžių sunkiai galėjo patikėti, kad įmonėje skyriaus viršininku dirba tas pats Bronius – kuklusis mokyklos laikų draugas. „Sužinojau ne iš karto – prieš tai pro mane praėjo keletas raštų, adresuotų B.Lubiui, ir aš nustebusi paklausiau, ar čia ne tas pats Lubys iš Plungės. Paaiškėjo, kad tas pats. Nuėjau pas jį, apsikabinome, ir nuo to laiko vėl tęsėsi mūsų draugystė, – pasakoja N.Lenktaitienė, kurią kartu su jos vyru Povilu Lenktaičiu B.Lubys laikė vienais artimiausių savo draugų. – Negalėjau patikėti, kad jis liko visiškai toks pat kaip mokyklos suole. Ir iki pat gyvenimo pabaigos toks liko, keitėsi tik pareigos. Mano dukra kartą pasakė B.Lubiui: „Jūs visada man buvote dėdė Bronius, kaip aš dabar galiu vadinti jus prezidentu?“ O B.Lubys atsakė: „Aš tau ir liksiu dėdė Bronius.“
Tai ir lėmė B.Lubio sėkmę, kad jis, jaunas chemikas, po studijų atvykęs į savo pirmą darbovietę – dar tik pradedamą statyti Jonavos azotinių trąšų gamyklą, iš karto ėmė kilti karjeros laiptais: jis visada užburdavo aplinkinius paprastumu (ir vėliau, tapęs turtingu bei žinomu žmogumi, „Achemoje“ pirmas suskubdavo pasisveikinti su gamyklos valytoja, o pietaudavo ne restoranuose, bet vietos valgykloje), buvo kupinas idėjų, o dirbo neišpasakytai daug.
„Tai buvo pati Lietuvos chemijos pramonės kūrimosi pradžia, todėl B.Lubys susidūrė su daug iššūkių. Jis buvo visas atsidavęs profesijai, gilinosi į menkiausias detales“, – kuo išsiskyrė B.Lubys, prisimena buvęs jo bendražygis prof. Andrejus Edvardas Ancuta.
„Jam puikiai sekėsi – kai atvykau dirbti į gamyklą, B.Lubys buvo vyr. inžinierius, bet faktiškai jau valdė visą gamyklą, viskas buvo jo, o ne tuomečio direktoriaus rankose“, – prisimena buvęs ilgametis „Achemos“ darbuotojas, o dabar Jonavos vicemeras Vytautas Venckūnas.
AB „Lifosa“ gen. direktorius Jonas Dastikas priduria, kad būdavo tokių laikotarpių, kai B.Lubys namo iš gamyklos negrįždavo net po keletą dienų iš eilės. Statant gamybinius cechus, paleidžiant naujus įrenginius jis dirbdavo dieną naktį.
„Buvo kietas inžinierius, mokėjo suformuluoti užduotį ir pareikalauti, kad ji būtų laiku ir gerai įvykdyta, – antrina B.Lubį gerai pažinojęs buvęs ilgametis „Achemos“ gamybos vadovas Algirdas Giedra. – Bet svarbiausia, kad tai buvo žodžio žmogus, kuriuo galėjai pasitikėti. Žinojome: kad ir kas nutiktų (juk gamyboje pasitaikydavo ir įvairių incidentų, kai pabirdavo langų stiklai ir panašiai) Bronislovas „pridengs“ ir mūsų nepasodins.“
Taigi B.Lubys iš eilinio specialisto gana greitai tapo svarbiausia figūra azotinių trąšų gamykloje, o žinios apie jo gebėjimus pasklido toli už Lietuvos ribų. B.Lubiui ne kartą siūlė aukštus postus gamyklose Rusijoje ir kitur, bet jis tik numodavęs ranka. B.Lubys nujautė: sparčiai auganti gamykla Jonavoje garantuos jam sėkmę, ir neklydo.

Politika buvo didžiausia klaida

Trąšos visada buvo ir liko B.Lubio „arkliukas“, ta sritis, kurią jis išmanė geriausiai ir kuri padėjo pamatus jo verslo imperijai. Vis dėlto B.Lubys nuo pat pradžių buvo ir puikus strategas, gebantis numatyti įvykius kone dešimtmetį į priekį, ir visada kupinas idėjų. Be to, jam stebėtinai sekėsi. Tai atsakymas į klausimą, kaip B.Lubiui, paprastam chemikui iš neturtingos šeimos, pavyko sukurti šiandien apie penkiasdešimt skirtingų įmonių ir 5500 darbuotojų turintį koncerną, trečią pagal apyvartos dydį įmonę Lietuvoje.
„Man didelį susižavėjimą kėlė jo tolerancija, kantrybė, darbštumas bei energija siekiant tikslų. Jis turėjo aurą šeimininko, kuriuo visi tiki bei pasitiki ir kurio atsakomybės, pareigos ir reiklumo laipsnis yra aukščiausios prabos, – B.Lubį prisimena koncerno „MG Baltic“ prezidentas Darius Mockus. – Platus situacijos matymas ir vertinimas, gebėjimas bendrauti su verslo ir politikos žmonėmis aukščiausiu lygiu – savybės, kurias turi vienetai. B.Lubys įrodė, kad jam Lietuvoje prilygti negalėjo niekas.“
D.Mockus prisiminė vieną įsimintiną situaciją, kai B.Lubys jį dar kartą nustebino. „Kartą skrendant su delegacija iš Biškeko jis pasisodino mane lėktuve šalia savęs ir užsidegęs pradėjo pasakoti apie Kirgizijos energetikos problemas, būdą joms spręsti ir kliūtis, kodėl jų išspręsti nepavyksta. Buvau šokiruotas, nes Kirgizija yra už 6 tūkst. kilometrų, o sritis, kurios analizei jis skyrė laiko ir energijos, mano požiūriu, visiškai neperspektyvi, uždavinys – beveik neišsprendžiamas; geriausiu atveju neaiškios baigties projektas truktų penkerius–septynerius metus. Tada ir pagalvojau, kad tai yra tiesiog gyvenimo būdas ir aistra: gilintis, analizuoti, spręsti, negailėti tam laiko bei energijos; per tiek metų susiformavęs gyvenimo ritmas, kurio, manau, „ultra racionali“ jaunesnių verslininkų karta jau ir negali turėti“, – pasakoja D.Mockus.
O „Vilniaus prekybos“ akcininkas, „NDX energijos“ valdybos pirmininkas Ignas Staškevičius sako B.Lubį prisiminsiantis kaip solidžiausią verslo figūrą per pastarąjį Lietuvos nepriklausomybės dvidešimtmetį. „Savo veikla jis sujungė dvi epochas. Nors „Achemos grupės“ šaknys glūdi sovietmetyje, ji sveikai peraugo į modernią rinką ir tapo net keleto sričių lydere. Tai puikiausias pavyzdys, kad talentingas verslininkas sugeba atsiskleisti bet kokiomis aplinkybėmis“, – neabejoja I.Staškevičius.
B.Lubiui nestigo ir verslininkui būtino apsukrumo, gebėjimo tarp juodžiausių pelenų įžvelgti aukso grūdą. Jis puikiai tai įrodė 1994-aisiais, kartu su keletu bendražygių stebėtinai pigiai privatizuodamas Jonavos „Azotą“, o vėliau – Klaipėdos jūrų krovinių kompaniją „Klasco“ bei kitas dideles įmones. Kad tuoj po B.Lubio grįžimo į verslą iš didžiosios politikos „Azoto“ akcijos jam buvo parduotos pernelyg pigiai, ko gero, dar ilgai bus prikišama.
D.Lubio oponentai neužmiršo ir pramonininko draugystės su ilgamečiu premjeru bei Socialdemokratų partijos vadovu Algirdu Brazausku. Tuo metu buvo vieša paslaptis, kad A.Brazauskas su B.Lubiu visą Lietuvą laiko savo rankose. A.Brazauskas skrisdavo į Maskvą savo bičiulio reikalų tvarkyti, o šis ne veltui ilgą laiką buvo laikomas įtakingiausiu Lietuvos verslininku. Tokiu B.Lubys liko iki pat savo gyvenimo pabaigos, ir šiandien sunku įsivaizduoti, kuris verslininkas galėtų bent kiek į jį lygiuotis. Prisiminkime nuolatinę B.Lubio kritiką energetikos strategams bei varžytuves, kas greičiau – stambiausias šalyje pramonininkas ar Lietuva pastatys suskystintų dujų terminalą.
B.Lubys buvo nuolatinis politikų provokatorius, ir tai, reikia pripažinti, veikė, nors ir ne tiek, kiek tikėjosi pats „Achemos grupės“ koncerno vadovas. Šiandien pats energetikos ministras Arvydas Sekmokas, kurį B.Lubys būdamas gyvas ne kartą sumalė į miltus, pripažįsta: jų nuomonės dažnokai išsiskirdavo, bet vis dėlto ši kritika stūmė Lietuvos energetikos projektus į priekį.
Kas bus dabar, B.Lubio nelikus? Išeidamas jis paliko tuštumą, kuri dar ilgai neužsipildys. Jei kalbėsime apie suskystintų dujų terminalą, B.Lubys tikrai būtų jį pastatęs, bet ar jis iškils ir po pramonininko mirties – labai abejotina, nors „Achemos grupės“ akcininkai ir deklaruoja, kad jų vedlio darbai bus tęsiami.
Beje, apie B.Lubio žingsnius į didžiąją politiką: kaip pastebėjo buvęs Aukščiausiosios Tarybos (Atkuriamojo Seimo) pirmininko patarėjas Ramūnas Bogdanas, ėjimą į politiką verslininkas jam ne kartą įvardijęs kaip savo didžiausią gyvenimo klaidą. „Tačiau tą klaidą jis sumaniai išnaudojo tuoj po atsistatydinimo privatizuodamas „Azotą“. Manyčiau, būtent dėl privatizacijos aplinkybių jis žegnojosi nuo savo premjerystės“, – teigia R.Bogdanas.
Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras Aleksandras Abišala, 1992 m. pusmetį dirbęs komandoje su B.Lubiu (A.Abišala tuo metu buvo premjeras, o B.Lubys – jo pavaduotojas), tvirtina, kad priežastys buvo kitos: tiesiog jis norėjęs grįžti prie to, ką geriausiai išmanė.
Buvęs artimas „Achemos grupės“ koncerno prezidento bičiulis P.Lenktaitis prisimena, kaip kartą nuvykęs į B.Lubio, tuomečio premjero, rezidenciją rado jį besiruošiantį kelionėn. „Jis man pasakė: „Povilai, kraunuosi „čemodanus“, grįžtu į Jonavą.“ Kai paklausiau kodėl, jis tepasakė, kad tie, kurie manė, jog galės jį stumdyti kaip pėstininką šachmatų lentoje, pasirinko ne tą kandidatūrą. „Politikoje man nėra ko veikti, grįžtu į gamyklą“, – pasakė Bronius, nors A.Brazauskas norėjo, kad jis liktų premjeru“, – prisimena P.Lenktaitis.
Į didžiąją politiką B.Lubys taip ir negrįžo, nors visiškai nutolęs nuo jos niekada ir nebuvo.

„Viską paliksiu anūkui“

Iš tiesų tik versle B.Lubys jautėsi tikruoju šeimininku – laivo kapitonu, kaip sako R.Bogdanas. „Achemos grupės“ koncernas toliau augo, apyvartos didėjo, o B.Lubys tapo turtingiausiu Lietuvos žmogumi.
Vis dėlto ne visi verslai B.Lubiui sekėsi vienodai gerai. Jis viską žinojo apie trąšas, bet toli gražu nebuvo toks stiprus žiniasklaidos ar viešbučių verslo srityse. B.Lubys stipriai nudegė prieš pat krizę daug investavęs Druskininkuose, o laikraščio „Lietuvos žinios“, Baltijos TV ir kelių radijo stočių gyvybė metų metais buvo palaikoma tik todėl, kad B.Lubys asmeniškai pasirūpindavo, jog kitos koncerno valdomos įmonės pasidalytų savo pelnais su nuostolingomis žiniasklaidos bendrovėmis. B.Lubiui tiesiog buvo svarbu turėti savo laikraštį, radiją ir televiziją.
Kas nuostolingų koncerno verslų laukia dabar? Regis, ne patys geriausi laikai. Tiesa, tiek šiuo metu koncernui vadovaujantis viceprezidentas Arūnas Laurinaitis, tiek „Achemos“ gen. direktorius Jonas Sirvydis (abu yra koncerno akcininkai) sako, kad nors B.Lubys ir buvo pagrindinė viso koncerno ašis, jis pasirūpino, jog verslo organizmas sklandžiai funkcionuotų ir jo nesant. Visai neseniai koncernas parengė plėtros planus iki 2020 metų, kuriais ir ketinama vadovautis.
„Būdamas plataus mąstymo ir skvarbaus proto, B.Lubys kūrė sistemą, kuri nebūtų priklausoma nuo vieno konkretaus žmogaus. Jis puikiai suprato, kad tokio asmens netekus kiltų klausimas, o kas toliau. Taigi B.Lubys ėjo kitu keliu ir todėl šiandien koncerne turime gana efektyvią sistemą, kurią, kaip ir muzikos instrumentą, netekus prezidento reikės perstyguoti. Tačiau gitara turi šešias stygas, todėl ir mūsų versle visi žino, kokią stygą kada paliesti, kad būtų darni muzika“, – teigia A.Laurinaitis.
Kad ir kaip būtų, viso „Achemos grupės“ koncerno laukia milžiniški pokyčiai, o kokie jie bus, labai priklausys nuo B.Lubio turto paveldėtojų. Praėjusią savaitę Lietuvai atsisveikinant su B.Lubiu dar nebuvo aišku, kam pramonininkas paliko savo akcijas ir ar jis apskritai buvo parašęs testamentą.
Tačiau beveik nekyla abejonių, kad B.Lubio valdytas koncerno 62 proc. akcijų paketas turėtų likti velionio šeimos narių rankose. Jau pasigirdo versijų, kad vadovavimą koncernui gali perimti B.Lubio vyresnės dukters Jūratės sutuoktinis, „Achemos grupės“ teisės reikalų direktorius Romualdas Žadeika.
Ar to būtų norėjęs B.Lubys? Kalbėdamas apie savo įpėdinį draugams ir artimiausiems kolegoms jis visada minėdavo tik vieną asmenį – anūką, dukters Jūratės sūnų Adomą Žadeiką, šiuo metu dirbantį „Klasco“. B.Lubys vaikaitį tam kryptingai rengė: A.Žadeika studijavo Anglijoje, grįžęs įsidarbino koncerne, vienintelis iš šeimos narių tapo jo akcininku. Vos prieš keletą mėnesių A.Žadeika su žmona B.Lubiui padovanojo pirmąjį provaikaitį Motiejų.
„Jis visą laiką savo įpėdiniu matė tik anūką. Pamenu, kartą išsikvietė mane darbe, pristatė savo anūką ir paprašė, kad aprodyčiau jam įmonę. Kai vaikščiojome po cechus, jaunuolio akyse mačiau susižavėjimą. Supratau, kad tai ir yra B.Lubio įpėdinis“, – prisimena buvęs „Achemos“ darbuotojas, Jonavos vicemeras V.Venckūnas.
„Bronius su anūku siejo labai dideles viltis, – papildo beveik penkiasdešimt metų B.Lubį pažinojusi chemijos mokslų daktarė Domicelė Kitrienė. – Jis tam buvo specialiai rengiamas, mokomas. B.Lubys nebuvo nei caras, nei karalius ir apie savo įpėdinius daug nekalbėjo, bet jis niekada negyveno tik šia diena, buvo pragmatiškas žmogus, tad nujaučiu, kad savo pamaina prieš mirtį tikrai pasirūpino. Tik palaukime, ir patys pamatysime.“
„Jis sakydavo: viską paliksiu anūkui, bet kas žino, gal tik juokavo, – svarsto B.Lubio klasės draugė N.Lenktaitienė. – Manau, Bronius viską sutvarkė, viskuo pasirūpino.“
Buvęs vieno turtingiausių lietuvių bendražygis A.Giedra dar pridūrė, kad B.Lubys iš pradžių labai išgyveno taip ir nesusilaukęs sūnaus, o nurimo tik supratęs, kad ateityje jį galėtų pakeisti jaunasis anūkas. „Jis labai bijojo, kad koncernas nebūtų išdraskytas, todėl ir siekė sutelkti kontrolinį akcijų paketą savo rankose“, – teigia A.Giedra.
Viena aišku, kad B.Lubys nesitikėjo išeiti taip greitai. Verslininkas pastaruoju metu uoliai rūpinosi sveikata ir planavo sėkmingai dirbti dar kokį dešimtmetį. Ilgainiui ketino pasitraukti į nuošalę, pagrindinius koncerno svertus pasilikdamas savo rankose, bet vis labiau įtraukdamas į verslą vaikaitį. Tačiau tai turėjo įvykti gerokai vėliau – tik ne dabar, ne šį spalį, kai B.Lubys, regis, dar buvo kupinas jėgų, o jo įpėdiniu ruoštam A.Žadeikai – vos 24-eri. O tai reiškia, kad šis dar tiesiog per jaunas tokiai verslo imperijai valdyti.

Širdis reikalavo, bet jis sustoti nepajėgė

B.Lubys nebuvo iš tų, kurie mėgsta skųstis sveikata. Ir atrodė jis gerai: sulaukęs 73-ejų buvo energingas, linksmai nusiteikęs, o dirbo ne ką mažiau nei jaunystėje. Šiandien bet kas patvirtintų, kad B.Lubys buvo darboholikas, negalėdavęs visiškai atsitraukti nuo koncerno reikalų nei savaitgaliais, nei per atostogas.
Edvardas Mikalkinas, „Achemos“ poliklinikos vyr. gydytojas ir artimas B.Lubio bičiulis, sako kaip medikas draugo ne kartą prašęs dirbti mažiau. Net ir kartu atostogaujant Druskininkuose (ten drauge vykdavo porąkart per metus) E.Mikalkinui tekdavo nuolat raginti B.Lubį pailsėti. Vykdamas atostogauti B.Lubys visada veždavosi šūsnį dokumentų, kurių, prezidentui pasirašius, pasiimti būdavo atsiunčiamas vairuotojas.
„Pamenu, kai pernai buvome Druskininkuose, aš buvau linkęs patingėti, o jis nurimti negalėjo: sakydavo, važiuojam, daktare (taip mane vadino), ir aš neturėdavau kur dingti – sėsdavau ant dviračio ir mindavau kartu. Važinėdavome dviračiais kiekvieną dieną ir aš ilgainiui supratau, kad jo būdo nepakeisiu“, – pasakoja verslininko bičiulis.
Šį spalį atostogų į Druskininkus E.Mikalkinas su B.Lubiu taip pat vyko kartu. „Achemos grupės“ prezidento po jų laukė itin įtempta darbotvarkė, tad jis nusprendė šiek tiek atsipūsti.
Tačiau likus keletui dienų iki B.Lubio mirties E.Mikalkinui atostogas teko skubiai nutraukti – atsirado neatidėliotinų asmeninių reikalų. Bičiuliams atsisveikinant B.Lubys buvo itin pakilios nuotaikos. Vairuotojas kaip visad lūkuriavo vadovo pasirašytų dokumentų. Tad pramonininko bičiulį po kurio laiko pasiekusi žinia, kad B.Lubiui važiuojant dviračiu sustojo širdis (vėliau ekspertai patvirtino, kad verslininkas mirė nuo išeminės širdies ligos), buvo lyg perkūnas iš giedro dangaus.
Vis dėlto B.Lubys visada žinojo, kad širdis yra jo silpnoji vieta. Jo tėvas A.Lubys kadaise mirė taip pat sustojus širdžiai, namie ramiai žiūrėdamas televizorių. Panaši lemtis prieš daug metų ištiko ir jaunesnįjį brolį Andrių, kuris žuvo, kai širdis staiga liovėsi plakti jam vairuojant automobilį.
Nedaug kas žino, kad prieš kelerius metus B.Lubiui buvo atlikta koronarografija – širdies kraujagyslių zondavimas, arba tyrimas, padedantis nustatyti pakitimus vainikinėse širdies arterijose. B.Lubys tuomet išgirdo, kad turi labiau rūpintis savo širdimi. Pramonininkas visuomet turėdavo su savimi nitroglicerino – pirmosios pagalbos vaisto širdžiai sustreikavus. Tačiau visa tai žinojo tik patys artimiausi žmonės. Visų kitų akyse jis ir toliau liko toks pat energingas, sveikata ir idėjomis trykštantis žmogus, kuriantis planus mažiausiai dešimtmečiui į priekį.
B.Lubys neapsimetinėjo – jis nuoširdžiai tikėjo, kad toks ir yra. Ėmė labiau rūpintis savimi, sveikai maitinosi, bet nė nenujautė, kad mirtis jau kvėpuoja į nugarą. Mirtis užklupo B.Lubį tada, kai jis to mažiausiai tikėjosi: verslininkas išėjo neužbaigęs begalės grandiozinių darbų, bet palikęs ryškų pėdsaką istorijoje.

Visą publikacijos tekstą nuo pirmadienio skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/b-lubys-dar-nesitikejo-iseiti) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Vakarų Europos šalyse mirčių nuo širdies ir kraujagyslių ligų kasmet mažėja, o Lietuvoje – daugėja. Pagal šį rodiklį mes jau ne vienus metus pirmaujame tarp ES valstybių. Kodėl niekaip nepavyksta sustabdyti nei sergamumo, nei mirštamumo nuo šių ligų?

Rugsėjo 29-ąją kasmet minima Pasaulinė širdies diena, siekiant atkreipti dėmesį į rizikos veiksnius, sukeliančius kraujotakos sistemos ligas, ir paskatinti žmones labiau rūpintis savo sveikata. O Lietuvoje net visas rugsėjis buvo paskelbtas Širdies sveikatos mėnesiu. Mat mūsų šalyje mirštamumas nuo širdies ir kraujagyslių ligų jau pasiekė epidemijos lygį. Kas antrą mirtį Lietuvoje sukelia kraujotakos sistemos ligos ir tai kasmet sudaro apie 55 proc. visų mirčių, o pasaulio vidurkis – apie 29 proc.
Nors daugelyje pasaulio šalių širdies ligos yra dažniausia mirties priežastis, Europos kardiologų draugija metinėse konferencijose kasmet pabrėžia neįveikiamą sergamumo ir mirštamumo rodiklių skirtumą tarp ES senbuvių ir Rytų Europos šalių. Pavyzdžiui, Lietuvoje nuo kraujotakos sistemos ligų miršta 2,5 karto daugiau žmonių nei Vakarų Europos šalyse. Kasmet šios ligos Lietuvoje nusineša daugiau kaip 23 tūkst. žmonių gyvybių. Nacionalinėje sveikatos programoje buvo numatyta iki 2010 m. mirštamumą nuo širdies ir kraujagyslių ligų sumažinti 15 proc., tačiau visiškai aišku, kad to padaryti nepavyko.

Vyrauja požiūris “man taip nenutiks”

Lietuvos širdies asociacijos prezidentė Žaneta Petrulionienė teigia, kad sergamumas bei mirštamumas nuo širdies ir kraujagyslių ligų niekaip nemažėja, nes pas mus labai didelis rizikos veiksnių paplitimas – daugelio žmonių per aukštas kraujospūdis, per didelis cholesterolio ir gliukozės kiekis kraujyje. Tačiau retas žino šiuos savo sveikatos skaičius.
“Kitų šalių patirtis rodo, kad sureguliavus kraujospūdį, tinkamai maitinantis, daug judant, metus rūkyti kelis kartus sumažėja sergamumas širdies ir kraujagyslių ligomis. Ir tam nereikia nei brangios aparatūros, nei naujausių gydymo metodų. Svarbiausia – pakeisti požiūrį. Deja, Lietuvoje daugelis į gydytojus kreipiasi tik tuomet, kai suriečia skausmas, nes juk nepajusi per didelio nei gliukozės, nei cholesterolio kiekio kraujyje”, – sako VUL Santariškių klinikų gydytoja kardiologė Ž.Petrulionienė.
Jai ne kartą teko susidurti su pacientais, tvirtinančiais, kad per didelis pilvas jiems netrukdo, todėl riebaus ir saldaus maisto neketina atsisakyti, o daugiau pajudėti neturi laiko. Gydytoja pastebi, kad Lietuvoje vyrauja požiūris, jog insultas ar infarktas mane tikrai aplenks. Tačiau, pasak kardiologės, rūkymo, nejudrumo ir antsvorio derinys anksčiau ar vėliau visus priveda prie rimtos ligos.
VUL Santariškių klinikų generalinis direktorius Aleksandras Laucevičius išskiria dar vieną sveikatai itin kenksmingą lietuvių įprotį – per didelį druskos vartojimą. “Tarp ES šalių mes esame vieni daugiausiai vartojančių druskos. Šio produkto Lietuvoje suvartojama dvigubai daugiau negu Prancūzijoje ar Graikijoje. Tai viena priežasčių, kodėl daugelio lietuvių kraujospūdis yra padidėjęs”, – atskleidžia A.Laucevičius.
Lietuvos sveikatos mokslų universiteto kancleris, Profilaktinės medicinos katedros profesorius Vilius Grabauskas primena, kad mirštamumas nuo širdies ir kraujagyslių ligų 2000 m. buvo nustojęs didėti, tačiau po penkerių metų skaičiai vėl išaugo. “Per tuos metus sveikatos apsaugos sistemoje neįvyko pokyčių, kurie būtini, norint sustabdyti lėtines ligas. Nacionalinėje sveikatos programoje buvo patvirtintas finansavimas specialioms programoms, tačiau jis siekė vos 10 proc. poreikio, o kartais ir visai nutrūkdavo”, – dėsto V.Grabauskas.
Profesoriaus pabrėžia, kad prevencija kainuoja kur kas mažiau nei ligų gydymas, tačiau į programas, kol jos įsivažiuoja ir pradeda duoti rezultatų, reikia daug investuoti.

Pavyzdys – Suomijos patirtis

Ž.Petrulionienės įsitikinimu, Lietuvoje laiku nesiimta prevencijos priemonių, per mažai aiškinama žmonėms, kad tokie paprasti dalykai, kaip sveika mityba, fizinis aktyvumas, žalingų įpročių atsisakymas, daro stebuklus. Vis dėlto gydytoja kardiologė tikisi, kad po dešimties ar penkiolikos metų sulauksime teigiamų rezultatų. “Suomijoje, pradėjus įgyvendinti Šiaurės Karelijos projektą, mirštamumas nuo kraujotakos sistemos ligų sumažėjo 75 proc., tačiau tik po dvidešimties metų”, – sako Lietuvos širdies asociacijos prezidentė.
V.Grabausko nuomone, Suomijos pavyzdys patvirtina, kad šias ligas galima suvaldyti visiems jau seniai žinomomis priemonėmis, tereikia rimto politinio įsipareigojimo ir kompleksinio požiūrio. “Lietuvoje atsakomybė dėl tokio didelio mirštamumo užkraunama tik sveikatos apsaugos sektoriui, o sisteminio požiūrio pritrūksta. Suomija 1972–1978 m. pirmavo pagal mirštamumą nuo kraujotakos ligų. Suomiai juokaudavo, kad mėsa – tikram vyrui, o daržovės – tik triušiui. Tokį požiūrį nebuvo lengva pakeisti, tačiau sveiką gyvenseną skatinti pradėjo visi: darželiai, mokyklos, medikai ir net namų šeimininkių klubai. Buvo organizuojami konkursai, paskaitos apie sveiką mitybą. Daug investuota į fizinio aktyvumo skatinimą – viešasis transportas pertvarkytas taip, kad žmonėms tektų kuo ilgiau paėjėti iki stotelės, sukurtos erdvės vaikščiojimui, bėgiojimui, nutiesti dviračių takai”, – apie sėkmingą Suomijos patirtį pasakoja Lietuvos sveikatos mokslų universiteto kancleris. Šiandien, pasak jo, iš Suomijos mokosi ne tik Vakarų Europos šalys, bet net ir Japonija.
Lietuvoje, remiantis Šiaurės Karelijos projekto pavyzdžiu, buvo įgyvendintas Rytų Lietuvos kardiologijos projektas, apimantis širdies ir kraujagyslių ligų prevenciją, diagnostiką, gydymą bei reabilitaciją. Jo iniciatorius A.Laucevičius pastebi, kad projektas jau duoda teigiamų rezultatų. “Vien tik sutvarkius infrastruktūrą mirčių nuo infarktų sumažėjo 2,5 karto, nes tokie ligoniai iškart vežami į Santariškių klinikas. Anksčiau jie užsigulėdavo rajoninėse ligoninėse ir dažniausiai mirdavo. Šis projektas toliau bus tęsiamas Rytų ir Centrinėje Lietuvoje”, – tvirtina A.Laucevičius.
Jis pastebi dar vieną gerą tendenciją: “Gerėja arterinės hipertenzijos kontrolė darbingo amžiaus žmonių grupėje. Anksčiau arterinio kraujo spaudimo kontrolė siekė vos 10 proc., o dabar – 30 proc.” Tai buvo pasiekta nuo 2006 m. vykdant širdies ir kraujagyslių ligų prevencijos programą, kuri leidžia anksti nustatyti šių ligų grėsmę ir taip sumažinti jų riziką.

Per mažas dėmesys švietimui

Vis dėlto, jei lyginsime širdies ir kraujagyslių ligų paplitimą Lietuvoje su mirčių skaičiumi nuo jų, tai dar labai menki poslinkiai. Santariškių klinikų generalinis direktorius apgailestauja, kad cholesterolio ir kitų riebalų kiekio kraujyje rodikliai iš visų ES šalių Lietuvoje vis dar didžiausi, o statinų, vaistų grupės preparatų, mažinančių cholesterolio kiekį kraujyje, vartojama mažiausiai.
“Įrodyta, kad tai vienas efektyviausių būdų aterosklerozės rizikai sumažinti. Deja, Lietuvoje šie vaistai 80 proc. kompensuojami tik ligoniams, jau patyrusiems miokardo infarktą, taip pat esantiems didelės ir labai didelės kardiovaskulinės rizikos grupėje. Kardiochirurgai turės mažiau darbo tik tuomet, kai statinai bus kompensuojami ir tiems, kurių liga taip toli nepažengusi”, – įsitikinęs A.Laucevičius.
Tačiau vien tik vaistais, A.Laucevičiaus nuomone, problemos irgi neišspręsime – turi būti skiriamas pakankamas dėmesys ir švietimui. O to kol kas bene labiausiai ir trūksta. Lietuvos širdies asociacija nuo 2000 m. kasmet organizuoja renginius, skirtus Širdies dienai, taip pat vykdo projektą “Raudona suknelė”, kuriuo nori atkreipti dėmesį į didelį moterų mirštamumą nuo kraujotakos sistemos ligų. Deja, to per mažai, norint sulaukti rezultatų bent po dešimties metų.
“Neturime galimybių žinią, kad reikia rūpintis savo sveikata, paskleisti plačiai, nes esame visuomeninė organizacija. Tačiau šiemet Pasaulinės širdies dienos renginį organizuojame Vilniaus katedros aikštėje, nes norime garsiai rėkti, kad problema labai didelė”, – pabrėžia Ž.Petrulionienė.
Nacionalinės sveikatos tarybos sekretoriato vadovo Romualdo Žeko nuomone, daugiau prie visuomenės švietimo turėtų prisidėti Visuomenės sveikatos biurai. “Jie įkurti jau prieš penkerius metus, tačiau konkrečių darbų atlieka labai mažai”, – kritikuoja R.Žekas.
Šių metų pabaigoje turėtų būti patvirtina 2011–2020 m. Nacionalinė sveikatos programa, kurioje bus numatytos programos, skirtos sergamumui kraujotakos sistemos ligomis mažinti. Taip pat šiuo metu analizuojama, kodėl nepavyko įgyvendinti daugelio siekinių, iškeltų iki 2010 m. galiojusioje Nacionalinėje sveikatos programoje.
“Gaila, bet iki šiol Lietuvoje nebuvo ir nėra propaguojamas fizinis aktyvumas, nesureguliuota infrastruktūra, skatinanti žmones kuo daugiau vaikščioti. Nejudrumas, nesubalansuota mityba, rūkymas, alkoholis – tai žemos kultūros įpročiai, sukeliantys visas ligas. Tad su jais ir reikia kovoti”, – apibendrina R.Žekas.

Mirčių nuo kraujotakos sistemų ligų skaičius Lietuvoje (100 tūkst. gyventojų)
2004 m.    655,8
2007 m.    720,1
2009 m.    697,5
2010 m.    718,8
Šaltinis: Higienos institutas

Mirčių nuo išeminės širdies ligos skaičius (100 tūkst. gyventojų)
Lietuvoje    305,1
Latvijoje    254,5
Estijoje    204,8
Lenkijoje    96,7
Vokietijoje    84,4
Danijoje    59,8
Prancūzijoje    33,8
Šaltinis: “Eurostat”