2015 Balandžio 10

Laisvės šaukliai, nepritapę laisvėje

veidas.lt

 

 

Netektys ir prieštaros. Amžinybėn padieniui palydėti du Lietuvos nepriklausomybės vedliai Algirdas Patackas ir Romualdas Ozolas, nors abu be baimės kovoję dėl to, ką šiandien turime, – laisvės, ir toje kovoje abu garsėję radikalumu, vis dėlto mąstymo ir politinio veikimo būdu buvo tarsi skirtingos planetos.

Lietuvos byla juos vis suvesdavo: iš pradžių Sąjūdyje, paskui abu tapo Nepriklausomybės Akto signatarais, porą kadencijų kartu dirbo Seime. Bet turbūt niekas negalėjo prognozuoti, kad gyvenimo saulėlydyje abu vėl susitiks odiozinės, gal net norėjusios pakenkti Lietuvai „violetinės revoliucijos“ barikadose.

Laikantis principo, kad apie mirusiuosius – tik gerai arba nieko, apie šią savaitę išlydėtuosius apskritai išeitų pasakoti tik poros dešimtmečių ir dar senesnę jų biografijos dalį. Vis dėlto, lenkiant galvą už jųdviejų nuopelnus Lietuvos laisvės bylai, nereikėtų palikti be atsako ir klausimų, kas vis dėlto juos pastūmėjo į politikos užribį, į demokratiškos europinės Lietuvos kritikų, gal tiksliau tiktų žodis – juodintųjų, gretas.

Romualdo Ozolo mirtis priminė tai, kas senai primiršta, o jaunosios kartos gal net nežinota. Ir kas šiandien atrodo keista ar net neįtikėtina. R.Ozolas pastaruosius keliolika metų labiausiai buvo girdimas kaip pagiežingas Lietuvos europėjimo kritikas, protestų prieš euro įvedimą ir kitus Lietuvos prioritetus iniciatorius, keistų politinių darinių, tesulaukdavusių tik vos daugiau šalininkų, nei turėjo narių, kūrėjas, galų gale keista buvo jį matyti tokioje politikuojančių personų kompanijoje, kurioje jo intelekto asmenybė, atrodytų, neturėtų ką veikti.

O prieš daugiau kaip ketvirtį amžiaus šis žmogus ir buvo tas tikrasis nepriklausomybės siekio ideologas, sudėliojęs Atgimimo programos stulpus. Nemaža dalis Sąjūdžio pirmeivių nė neabejojo, kad tai jis bus Sąjūdžio lyderis, o paskui gal ir valstybės galva. R.Ozolas anuomet buvo pats didžiausias to meto dėl nepriklausomybės kovojusios visuomenės dalies autoritetas. Sąjūdžio steigiamajame suvažiavime 1988 m. spalio 23 d., renkant Sąjūdžio Seimo tarybą, iš maksimaliai įmanomų 220-ies balsų daugiausiai – 193 balsus gavo būtent jis.

Taip, daugelis gal net ne visuomet suprasdavo jo filosofinių kalbų gelmę, o kai kas net apskritai nepagaudavo, ką reiškia retų tarptautinių žodžių prisodrinta jo mintis. Bet niekam nekėlė abejonių, kad tai patikimas žmogus, kuris ir žino, kaip valstybei veikti, ir pats nebijo to įgyvendinti. Todėl natūralu buvo, kad R.Ozolas tapo pirmosios Vyriausybės vicepremjeru.

Tačiau jo politinė žvaigždė pradėjo leistis. Netrukus niekas nebeprisiminė, kad praktiškai atsitiktinai Sąjūdžio pirmininku tapęs ne R.Ozolas, o prie Sąjūdžio ištakų nestovėjęs Vytautas Landsbergis po pusmečio rotacijos būdu turėjo perleisti vadovo postą kitam – tuo metu mažai kas abejojo, jog R.Ozolui. Tačiau šis ketinimas taip ir liko neįgyvendintas. Praėjus dešimtmečiui po nepriklausomybės atkūrimo R.Ozolas jau net nebeišrenkamas į Seimą. Į jį taip ir negrįžta.

Netrukus, protestuodamas prieš savo sukurtos Centro sąjungos jungimąsi su liberalais, jis įsteigia kitą – Centro partiją, bet su ja, kaip ir su kitais politiniais dariniais, kuriuos steigiant dalyvavo, taip ir lieka partinės politikos nuošalėje. Prieš dabartinės kadencijos Seimo rinkimus 2012 m. jis reiškiasi jau kaip judėjimo „Už teisingumą“, kuris iš pradžių vienijo ir violetinį judėjimą, virtusį „Drąsos kelio“ partija, ir dar vieno politikos užribyje likusio nepriklausomybės pradžios veikėjo Dario Kuolio šalininkus. Dabar nei vienų, nei kitų politiniame žemėlapyje nematyti.

Net legendinis R.Ozolo „Atgimimas“, kurio kiekvieno numerio kažkada buvo laukiama kaip pranašo žodžio, nebeišsilaiko ir 1996 m. tenka jo leidybą perleisti kitiems asmenims, tačiau ir atgimimo, ir „Atgimimo“ dvasia dingo kartu su R.Ozolo  pasitraukimu.

Kas atsitiko autoritetingiausiam valstybės kūrimo pirmeiviui, kad jis tapo tik nepritapusiu nuožmiu jos kritiku?

Kaip teigia signataras Mečys Laurinkus, R.Ozolas visuomet palaikė labai greitą nepriklausomybės paskelbimą ir atkūrimą. Tarp Sąjūdžio žmonių būta daug dvejonių, diskusijų dėl konkretaus laiko, galimos paramos iš JAV, tarptautinės padėties, saugumo ir pan., tačiau R.Ozolas buvo tas, kuris labai kategoriškai reikalavo neužsižaisti diskusijomis ir pradėti rimtą darbą. „Politiniu požiūriu tai labai padėjo pasistūmėti į priekį“, – prisimena M.Laurinkus.

Pasak jo, labai didelė dalis Sąjūdžio programos ir pamatinių jo tikslų yra paties R.Ozolo parašyti tekstai ir jo suformuluotos įvairios idėjos, daugelį kurių vėliau perėmė ir kartais net iki šiol deklaruoja įvairios politinės partijos. Todėl intelektualinis R.Ozolo indėlis neišmatuojamas. Be to, jis visada buvo tas, kuris siekė diskusijos. Nors pats diskutuodavo labai kategoriškai, aštriai, ir atrodė, jog tuoj pat visos diskusijos ir pasibaigs, R.Ozolas siekė požiūrių įvairovės ir stengėsi, kad skirtingos idėjos būtų išsakytos.

„Galima vardyti daug dalykų, bet dar yra ir ypatinga atmosfera. Visas Sąjūdis gyveno tam tikra pirminio ėjimo, intelektualia, proveržio nuotaika, ir iš esmės tai, kad ji tokia egzistavo, yra R.Ozolo nuopelnas“, – sako M.Laurinkus.

Kaip pastebėjo kurį laiką bendroje Sąjūdžio centro frakcijoje dirbęs signataras Rimvydas Valatka, būdamas iš prigimties mąstytojas, R.Ozolas mažiausiai tiko „egzekucijų laiminimui“. Tapęs vicepremjeru jis nerado ir nelabai galėjo rasti sau vietos Vyriausybėje, kuri turėjo spręsti itin sunkius ūkinius ir ekonominius klausimus.

Pasak ilgamečio politiko bendražygio Kęstučio Glavecko, R.Ozolas, kaip filosofas, turėjo labai platų domėjimosi lauką ir toli gražu neapsiribojo viena sritimi. Dialektinis materializmas, Hegelio, Kanto filosofijos žinios suformavo jo išsilaisvinimo, judėjimo, revoliucijos supratimą, kuris labai padėjo tai paversti praktiniais darbais.

„Sąjūdžio įkūrimas yra praktinės filosofijos, pažinimo, laisvės suvokimo dalykas, kurio įgyvendinimui jis praktiškai visą savo gyvenimą ir paskyrė. Tais laikais ne visi jį suprasdavo, žmonės kartais manydavo, kad R.Ozolas yra toks truputį „nuplaukiantis“, bet iš tikrųjų jis buvo galva aukštesnis už kitus. Ypač tai buvo aišku tiems, kurie domėjosi filosofija, kultūra, savęs pažinimu. Tai yra pamatiniai visuomenės dalykai ir šia prasme jis iš tiesų nuo pradžios iki pabaigos buvo filosofas, turintis labai aiškų praktinį protą, kuris buvo nukreiptas į nepriklausomybės ir laisvės siekimą. Savo išmąstytais būdais jis bandė tai įgyvendinti“, – teigia K.Glaveckas.

Tačiau filosofija ir praktinė politika yra gana toli viena nuo kitos nutolusios sritys. Mąstytojai, ideologai ir filosofai būtini pereinamuoju, tautos susitelkimo ir vienybės laikotarpiu, tačiau jau netrukus po reikšmingų sisteminių pertvarkų ateina dažnai skaudžios, klampios ir sudėtingos politinės kasdienybės laikas.

Istorija jau ne kartą parodė, kad revoliucijas kuria ir vykdo revoliucionieriai, tačiau esminėms pertvarkoms pasibaigus valdžia labai greitai pakeičiama, ir ateina kiti žmonės. Sisteminiams pokyčiams įvykus reikalingos tampa visai kitokios žinios ir praktinis mąstymas, o iki tol antraeilės atrodžiusios kasdienės problemos iškyla į pirmą planą.

Pokomunistinėse valstybėse – Lenkijoje, Vengrijoje, Bulgarijoje ir kitur galima matyti ir kitokį dėsningumą, kai, daugelio stebėtojų iš Vakarų nuostabai, į valdžią gana greitai grįžo buvę komunistai. Lietuvoje tai įvyko pirmiausia – po galutinio Sąjūdžio susiskaldymo pirminius rinkimus jau 1992-aisiais triuškinamai laimėjo LDDP.

„Pats principas visada toks, kad vienas dalykas yra dvasinis, moralinis pakilimas su masine tikėjimo, lūkesčių banga ir visai kas kita, kai pradeda formuotis nauja politika. Atmesti, filosofiškai ir mentališkai sukritikuoti morališkai seną politinę sistemą yra viena funkcija ir užduotis, o jau kurti naują, formuoti ar tiesiog dalyvauti jai formuojantis – visai kitas dalykas. Ir jis jau iš esmės atliekamas labai stiprios, bet ir labai brutalios politikos. R.Ozolui toks brutalumas buvo visai nebūdingas“, – teigia istorikas Česlovas Laurinavičius.

Pasak jo, tol, kol politika rėmėsi moraliniais principais, jis ir buvo pačioje jos viršūnėje. Tačiau labai greitai, kaip įprasta, prasidėjo interesų susidūrimas, intrigos, kova dėl valdžios, ir tokioje aplinkoje R.Ozolui buvo labai sunku, nes jis neturėjo tam būtinų savybių – mokėjimo gudrauti, intrigos, agresijos impulso.

„Ne moralė ir ne mintis, o jau kitos – plėšrūnų savybės išeina į pirmą vietą. Net priremtas prie sienos R.Ozolas išklausydavo ir galiausiai sutikdavo klydęs. O tikras politikas juk visada išsisuks, nukreips tavo mintį nežinia kur, ir liksi sutrikęs. Tokie psichologiniai dalykai ir išduoda tikrą žmogų. R.Ozolo stiprybė buvo tikras žmogiškumas, kuris, viena vertus, yra labai stiprus ir didingas, bet kita vertus – trapus ir labai pažeidžiamas“, – svarsto istorikas.

Pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį R.Ozolas politikoje išliko aktyvus – vadovavo Lietuvos centro sąjungai, dvi kadencijas 1992–2000 m. laikotarpiu dirbo Seime. Sėkmingiausi partijai buvo 1996-ųjų rinkimai, po kurių ji dalyvavo valdančiosios koalicijos darbe.

K.Glavecko teigimu, nors Centro sąjungos, kaip ir ne vienos kitos šalies politinės partijos, veikla ir sėkmė buvo gana trumpalaikė, tačiau savo tikslus ji iš esmės įvykdė. Pagrindinis jų buvo sukurti tam tikrą atsvarą, kai 1992 m. rinkimus laimėjo LDDP, o dešiniųjų flangas buvo labai nepopuliarus ir visuomenės akyse kompromituotas, todėl žmonių palankumas akivaizdžiai krypo kairiųjų pusėn. Politiko žodžiais tariant, Centro sąjunga buvo skirta sumažinti, o ne padidinti šiam disbalansui tarp kairiųjų ir dešiniųjų pažiūrų, atrasti racionalesnei pozicijai, kurioje nebūtų nei kraštutinės kairės, nei, pavyzdžiui, laukinio kapitalizmo. Tą ši politinė jėga sėkmingai darė iki naujų, to metu populiarių politikų – Artūro Paulausko ir Rolando Pakso atėjimo 2000-aisiais.

Nors kurį laiką Centro sąjungai šiuose rinkimuose net buvo pranašaujama sėkmė, galiausiai ji, surinkusi mažiau nei 3 proc. balsų, liko už parlamento borto. 2003 m. partija susijungė su liberalais ir moderniaisiais krikščionimis demokratais, tačiau šiam žingsniui nepritaręs R.Ozolas iš jos pasitraukė, ir tai praktiškai buvo jo aktyvios politinės karjeros pabaiga.

„Po 2000-ųjų buvo akivaizdu, kad partija patyrė visišką fiasko. R.Ozolas tuomet atsistatydino, o daugumos nuomone, reikėjo jungtis su liberalais, ir tai įvyko. Romualdas visada ne tik buvo grynojo proto šalininkas, bet ir apskritai norėjo būti „grynuolis“. Kartu eiti jis nenorėjo, bet ne tiek dėl skirtingo kelio – tai buvo labiau politinio savęs plakimo ir nusivylimo rezultatas. Nuo partinės veiklos jis nusišalino, paskui dar buvo sukūręs kitą partiją, bet ji jau buvo vieno žmogaus partija, kokių Lietuvoje daug turėjome“, – prisimena K.Glaveckas.

M.Laurinkaus teigimu, centristinė idėja Lietuvoje nepritapo, nes žmonės taip ir nesuprato, ko iš tikrųjų siekiama. Pirminis centro judėjimas nebuvo ideologizuotas ar labai politiškas, o susiformavo siekiant nuosaikesnio veikimo ir greičiau panėšėjo į psichologinę nuotaika, nei į konkrečią ideologiją. O rinkėjams paaiškinimas, kad esi nuosaikesnis ir neužimi kraštutinių pozicijų, tuomet atrodė nepakankamas.

Todėl natūralu, kad Centro sąjungos vietą netruko užimti liberalios arba populistinės politinės partijos. Būtina paminėti, kad Centro sąjunga ir R.Ozolas į didžiąją politiką atvedė Prezidentą Valdą Adamkų. Pasak jo, R.Ozolas asmeniškai jį įtikino dalyvauti sėkmingai pasibaigusiuose 1997-ųjų prezidento rinkimuose, kuriuose jis minimalia persvara įveikė A.Paulauską.

Pasitraukęs iš aktyvios politikos R.Ozolas aktyviai dalyvavo visuomeniniame gyvenime, daug ir produktyviai dirbo, rašė, nuolat publikavo straipsnius spaudoje. Iš pradžių naujuosius ir svarbiausiais tapusius šalies politinius prioritetus – narystę Europos Sąjungoje, NATO, liberalios rinkos ekonomikos kūrimą bei plėtrą ir kt. jis vertino atsargiai, o pastaraisiais metais buvo galima įžvelgti ir didesnį nusivylimą esama šalies raida, esminį prieštaravimą Lietuvos suformuluotiems prioritetams ir pagrindinėms kryptims.

Kaip sako K.Glaveckas, šis nusivylimas susidėjo iš daug dalykų: kai kurių politinių žingsnių, kurie, jo nuomone, galėjo būti kitokie, pasitraukimo iš politikos, to, kad šalis eina ne pačiu lygiausiu keliu, o išlipimui iš duobių sugaišta daug laiko ir išeikvoja daug pastangų.

„Jis buvo nesustabdomas, veržlus, su daugeliu jam nepatinkančių dalykų nesitaikstantis, galbūt dėl to ne visi jį ir mėgo, nes jis nesivadovavo principu, kad reikia sakyti tik tai, kas visiems patinka ir populiaru“, – svarsto K.Glaveckas.

„Daug kartų su juo kalbėjausi, sakydavau, Romualdai, gal reikia daugiau optimistinių dalykų įžiūrėti. Jis buvo grynos lietuvybės, grynos Lietuvos idėjos, sąmonės šalininkas. Narystėje ES jis įžvelgė didelių praradimų kultūrai, o ji plačiąja prasme jam buvo aukščiausias taškas. Taip traktuojant ir ekonominė rinkos teorija įgauna visai kitokią prasmę, nors alternatyvos jai jis nesiūlė. Ekonomiką jis suprato kaip socialinės gerovės ūkio modelį, grožybes, kurios buvo Švedijoje, Skandinavijoje. Jis manė, kad jas galima perkelt į Lietuvą, kurti gerovės Lietuvą dvasinių, idėjų pagrindu, o ne gamybos priemonėmis ar kapitalu, sudėtingu ir sunkiu mokymusi dirbti ir uždirbti. Šiuo požiūriu jis buvo originalus“, – pabrėžia K.Glaveckas.

Tai, kad gerosios R.Ozolo savybės valstybės kūrimo procese liko iki galo neišnaudotos, o dažniausiai visų pirma iškyla jo patirtos nesėkmės, pripažįsta ir istorikas Č.Laurinavičius. Tačiau, pasak jo, ir pasitraukęs iš politikos R.Ozolas aktyviai mąstė, dirbo ir davė didžiulį intelektualinį impulsą, kuris anksčiau ar vėliau bus panaudotas.

Istoriko teigimu, šiandien sunku politikoje įsivaizduoti tikrą filosofą, nes distancija tarp proto karalystės ir gudravimo bei intereso karalystės yra labai didelė. Tai amžina dilema, ir R.Ozolo drama čia nėra išskirtinė. Tiesa, Lietuvoje situacija šiek tiek kitokia: didelėse valstybėse gali būti grynas filosofas ir grynas politikas, o mes savo šalyje tokios privilegijos neturime. Kadangi mūsų apsisprendimas buvo totalinis, nori nenori visi tampame politikais. Kartu būtina ir gilesnė mūsų judėjimo ir pasirinktos krypties refleksija. R.Ozolas mėgino sieti šias dvi dimensijas ir jam tikrai ne visada pavykdavo.

„Filosofas mato daug toliau ir aukščiau. Jokiu būdu nenorėčiau supaprastinti jo vizijų, kurios mums kartais buvo abejotinos ar nepriimtinos, nes jose vis dėlto kai kurie momentai ir simptomai yra fiksuoti. Jis fiksavo kai kurias negatyvias pasekmes to, ko mes gyvendami kasdienybėje ne visada matome ar nenorime matyti. Reikia, kad kažkas matytų iš aukščiau ir perspėtų, sukeltų tam tikrų apmąstymų. Žinoma, buvo susikirtimų, ypač dėl ES R.Ozolas buvo pernelyg skeptiškas ar net dramatiškas. Šiuo atveju jis jau buvo tolimas tai realybei, kurioje mes šiandien esame, ir suderinti jos su savo morale ir vizija, mano supratimu, jis nesugebėjo. Bet aš neatmesčiau to grėsmės varpo skambinimo, kurį jis bandė sukelti: nenurimkime, neužmikime, matykime visas klausimo puses“, – apibendrina Č.Laurinavičius.

R.Ozolas ne kartą kartojo, kad 1990 m. kūrėme tautinę valstybę, o dabar dėl riebesnio kąsnio iš vienos sąjungos parsidavėme kitai sąjungai. „Žmonės nėra bepročiai, nors daugelis jų yra veršiai, kurie eina kur žolė vešlesnė, nepagalvodami, kad būtų galima jos pasiauginti ir čia“, – ironiškai „Veidui“ prieš porą metų sakė R.Ozolas.

Jis su skausmu kalbėjo, kad ir „Atgimimas“ seniai nebe tos linijos, kuri buvo anuomet, kad nuo Sąjūdžio nacionalinės valstybės idėjos jis nusvirduliavo į šoną, užėmęs integracinę poziciją. „Geriau būtų kokį naują leidinį sugalvoję, tai būtų teisingiau. Problemų, kurias anuomet nagrinėjome, ir to, kaip jas nagrinėjome, šiandieniame „Atgimime“ nėra – tik įsijungimo į naują sąjungą pagyrimai, o kitai nuomonei nėra atstovaujama, – „Veidui“ guodėsi R.Ozolas. – Perverčiau 1989 m. „Atgimimo“ komplektą – anuomet ir Sąjūdžio, ir oponentų pozicija, tiesa, ne jų pačių, bet kaip mes ją matėme savo akimis, buvo pristatyta. Dabar nuomonė viena ir ji remiasi ne argumentais, o tik tikėjimu, kaip anksčiau šviesiu komunizmo rytojumi. Tai nėra mąstymas, nėra informacija, nėra ir žurnalistika – tik verslas duodant maisto tam, kas sutinka mokėti.“

Tačiau kas – valstybė (neužsimerkiant, kad joje tikrai yra daug blogybių) ar vienas jos kūrėjų R.Ozolas nukrypo nuo tinkamiausio valstybei kelio? Ir kodėl R.Ozolui ėmė taip nepatikti viskas, kas tapo Lietuvos prioritetais?

Gal jo lūpomis kalbėjo nuoskauda, kad jis, nepriklausomybės pirmeivis, liko didžiosios politikos ir valdžios nuošalėje? Be valdžios postų, be garbingų pareigų, be bent kiek populiarios partijos. Beje, R.Ozolas – tik vienas iš daugelio į tokią situaciją patekusių ir aršiais valstybės kritikais, o kai kuriais atvejais ir kenkėjais tapusių Atgimimo šauklių.

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorė dr. Ainė Ramonaitė įžvelgia ir keistą sąjūdininkų antipartinį nusiteikimą: jie tarsi nori būti pilietiški, dalyvauti politikoje, bet kartu nenori būti partijų nariai, nebent tą partiją pats įsteigtų ir jai vadovautų. Politologės manymu, tai nebūtinai reiškia valdžios troškimą – greičiau nenorą būti kito valdomam, nes tampi atsakingas už kitų sprendimus.

„Nekonformistiški žmonės labai svarbūs revoliucijų metais, bet tos savybės, kurios labai svarbios revoliuciniu laikotarpiu, kažkuria prasme netinka normaliam politiniam gyvenimui. Tie žmonės tampa tarsi nustumti – jiems rūpi politika, tai, kas vyksta valstybėje, bet jie neranda būdo, kaip tame dalyvauti. Todėl randasi visokie keisti nepartiniai judėjimai. Vakaruose judėjimai skirti kokiam konkrečiam reikalui, pavyzdžiui, ekologijai, o pas mus jie panašūs į partijas, nes neturi vienos krypties o nori apimti visas sritis. Tradicinėje politinėje sistemoje tokiems dariniams kaip ir nėra vietos“, – aiškina A.Ramonaitė.

Kitas Sąjūdį tyrinėjantis Lietuvos istorijos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas dr. Vladas Sirutavičius nesistebi Sąjūdžio iniciatyvinės grupės vėlesnėmis politinėmis takoskyromis: „Galimybė reikšti skirtingas nuomones – tik ženklas, kad valstybėje veikia demokratijos principai. Bet ir anuomet visi sutarė dėl bendro tikslo – kad norime tvarkytis demokratiškai, bet vieni turėjo vienokią geopolitinę ar socialinę viziją, kiti kitokią. Buvo ir ginčų, ir nesutarimų, o skaidymasis į grupes prasidėjo daug anksčiau, nei buvo iškovotas tikslas – nepriklausomybė. Jį pasiekus prasidėjo vidinė politinė kova, kas bus pirmesnis, ir tam naudoti įvairūs instrumentai, kartais nelabai gražūs. Bet tada tai buvo pridengta, galų gale ir visuomenė į Sąjūdį žiūrėjo pro rožinius akinius, gyveno lūkesčiais.“

Sąjūdžio stiprybė ir išskirtinumas buvo ir tas, kad vienas judėjimas sugebėjo suvienyti itin skirtingų profesijų, skirtingų pasaulėžiūrų bei biografijų žmones. Greta filosofų, menininkų ar mokslininkų reikšmingą dalį sudarė disidentai, atvirai kovoję su sovietine priespauda ir tuo metu, kai niekas apie laisvę dar nesvajojo. Būtent toks buvo signataras Algirdas Vaclovas Patackas, 1986–1987 m. kalėjęs už pogrindinės spaudos redagavimą ir leidybą.

Baigęs Kauno politechnikos institutą (dabar Kauno technologijos universitetas), A.Patackas pradėjo domėtis Lietuvos praeitimi, baltų mitologija. Tapęs Mokslų akademijos aspirantu, mokslinio darbo jis atsisakė dėl pogrindžio veiklos. Jau vėliau su bendraminčiais pradėjo leisti kultūrinį žurnalą „Pastogė“. Kaip pats sakė, pagrindinis sumanymas buvo laisvos minties leidinys, tarsi sovietų valdžios iš viso nebūtų. Žmonės ten turėjo rašyti ir mąstyti laisvai. Saugumas apie šią veiklą žinojo, tačiau kurį laiką ją toleravo. A.Patackas buvo suimtas išsiaiškinus, kad jis redagavo leidinį „Lietuvos ateitis“, kuriame buvo rašoma apie Sigito Tamkevičiaus, Alfonso Svarinsko suėmimus.

Kaip teigia Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinė direktorė Birutė Burauskaitė, A.Patacko antisovietinė veikla valdžiai atrodė dar pavojingesnė už aktyviausių to meto rezistentų, nes jo idėjos plito, o paskaitos ir mintys buvo itin mėgstamos jaunimo.

Grįžęs iš įkalinimo, kaip anksčiau teigė, į Sąjūdžio veiklą žiūrėjo skeptiškai, tačiau buvo įrašytas į Kauno iniciatyvinę grupę, vėliau tapo Sąjūdžio Seimų nariu. A.Patackas buvo Vytauto Didžiojo universiteto Atkuriamojo senato narys, šiame universitete ir dėstė. 1990-aisiais buvo išrinktas į Aukščiausiąją Tarybą, Nepriklausomybės Akto signataras. Seime A.Patackas dirbo iki 2000-ųjų.

Palikęs politiką atsidėjo kūrybiniam darbui, yra išleidęs per dešimt kultūros, istorijos, publicistikos knygų.

Į didžiąją politiką A.Patackas sugrįžo po daugiau nei dešimtmečio, kai į parlamentą buvo išrinktas su partijos „Drąsos kelias“ sąrašu. Aktyviai įsitraukė į Klonio gatvės Garliavoje istoriją. Kaip pats sakė, grįžo ne tapti politiku, bet kovoti su „vidiniu stribu“ teisėsaugoje ir politiniame elite, o šią kovą gretino su pasipriešinimu sovietinei priespaudai.

Kaip dažnai nutinka, paskutiniais metais A.Patackas daugiausia buvo minimas ne dėl praeities nuopelnų, bet dėl skandalų, į kuriuos pateko paskutinės darbo Seime kadencijos laikotarpiu. Dar prieš 2012-ųjų rinkimus, vykstant debatams tiesioginiame televizijos eteryje, A.Patackas sviedė pilną stiklinę vandens link Socialistinio liaudies fronto kandidato Vytauto Bernatonio, šiam tvirtinant, kad V.Landsbergis išprovokavo Sausio 13-osios įvykius. Kaip vėliau pats teigė, tai buvo ne emocinis, o adekvatus atsakas tiems, kurie įžeidė Sausio 13-osios aukų atminimą.

2013-ųjų rugsėjį A.Patackas Kaune buvo sulaikytas dėl smulkios vagystės – iš vieno prekybos centro nesumokėjęs bandė išsinešti pakelį saulėgrąžų bei elektros lemputę. Iš pažiūros smulki istorija užsitęsė: generalinis prokuroras kreipėsi į Seimą dėl Seimo nario neliečiamybės panaikinimo, tačiau šį prašymą atsisakė priimti Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė.

A.Patackas netruko dar kartą nusivilti politiniu šalies gyvenimu. „Drąsos kelias“, anot jo, baigėsi išsikvėpęs, o turėtas potencialas netrukus išsibarstė. Jau balsuojant dėl premjero Algirdo Butkevičiaus kandidatūros frakcijos narių pozicijos išsiskyrė, o A.Patackas sakė padaręs klaidą kandidatuodamas į Seimą kartu su partija „Drąsos kelias“, kurios kai kurie nariai flirtuoja su Darbo partija.

Paradoksalu, bet jo vietą parlamente greičiausiai užims aktorius Audrius Nakas, kurį A.Patackas ne kartą kritikavo dėl prorusiškų pažiūrų ir jo vadovaujamo tinklalapio ~ekspertai.eu~ veiklos, – net buvo išplatinęs viešą laišką šiuo klausimu. Kaip savo feisbuko puslapyje teigia Seimo narė Rasa Juknevičienė, pastaruoju metu A.Patackas ne kartą sakęs, kad portalui įtaką daro Kremlius.

Grįžtant prie Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo 1988 m., kai į Sąjūdžio Seimo tarybą rinkti iškiliausi nepriklausomybės pirmeiviai, tenka konstatuoti, kad šiandieninėje Lietuvoje nemaža jų dalis jaučiasi ir elgiasi kaip jai svetimi, kartais net priešiški asmenys.

Po R.Ozolo antra pagal surinktus suvažiavimo balsus buvo Kazimiera Prunskienė, iki savo ligos garsėjusi kaip prorusiškos partijos kūrėja, nuolat persekiojama KGB šešėlio. Trečias buvo V.Landsbergis, lig šiol esantis politiniame elite ir tebepuoselėjantis dešiniąsias politines idėjas. Toliau – filosofas Bronius Genzelis, aršus šiandieninės Lietuvos valstybės krypties kritikas, Lietuvą vadinantis svetimšalių firmų ir firmelių kolonija, neapsieinančia be užsienio, kaip sovietmečiu be „vyresniojo brolio“, pagalbos.

Toliau pagal populiarumą buvo poetas Sigitas Geda, kaip daugelis meno žmonių, toliau politikoje nedalyvavęs. Šiek tiek mažiau balsų gavo žurnalistas Vitas Tomkus, vėliau kaltintas „prichvatizavęs“ Sąjūdžio laikraštį „Respublika“, kuris dabar tapo platforma įvairiems užribiniams veikėjams. Kitas balsų rikiuotėje – filosofas Arvydas Juozaitis, bandęs eiti į politiką su A.Paulausku. Po jo – kompozitorius Julius Juzeliūnas, politikoje nedalyvavęs. Toliau – filosofas Bronius Kuzmickas, užėmęs aukštus postus Seime, bet netrukus iš politikos pasitraukęs, rašytojas Vytautas Petkevičius, su kuriuo už knygoje „Durnių laivas“ pateiktą istorijos interpretaciją bylinėjosi kitas buvęs Sąjūdžio bendražygis V.Landsbergis.

Poetas Justinas Marcinkevičius iš politikos taip pat pasitraukė. Beje, nors meno žmonės sakė besitraukiantys atlikę savo misiją, kažin ar tikrai visi – dėl šios priežasties. Štai žinomas kino režisierius Arūnas Žebriūnas vėliau net ėmėsi vadovauti (tiesa, trumpai ir nelabai aktyviai) Dešiniųjų sąjungai, kiti taip pat prasitardavo lyg ir norintys prisidėti prie valstybės kūrimo darbų, bet jų niekam neprireikdavo.

Ano meto sąjūdininkai neslepia, kad meno žmonių politikoje nedaug teliko ir todėl, kad jiems buvo nepriimtini metodai ir retorika, kuria kiti brovėsi į valdžią, jie nemokėjo kovoti tų vidinių kovų, kurios prasidėjo ir Sąjūdžio viduje. Moralės sergėtojų neliko. Asmeniniai ir grupiniai interesai ėmė viršų prieš giliau valstybės esmę suvokiantį intelektą ar idealizmą.

Toliau pagal balsus Sąjūdžio suvažiavime buvo ekonomistas Alvydas Medalinskas, taip ir nerandantis savo politinio uosto: jis – buvęs socialdemokratas, paskui liberalas, uolus R.Pakso komandos narys, o pastaruosius rinkimus pralaimėjęs jau kaip koalicijos „Už Lietuvą Lietuvoje“ narys. Toliau – rašytojas Virgilijus Čepaitis, kaip vėliau paaiškėjo, susijęs su KGB.

Sąraše rikiavosi kunigas Vaclovas Aliulis, vienintelis pirmame penkioliktuke ne iš Sąjūdžio iniciatyvinės grupės, politikoje vėliau nedalyvavęs. Penkioliktuką užbaigė fizikas Zigmas Vaišvila, buvęs ir vicepremjeru, turėjęs ambicijų net tapti valstybės prezidentu, tačiau pastaruosius porą dešimtmečių apie save pranešantis nebent vienadienio dėmesio sulaukiančiais pagiežingais pareiškimais.

Didelė dalis mūsų visų laisvės kelio grindėjų, deja, paskui tapo Lietuvos laisvės kelio kritikais, gal net priešininkais. Bet, nepaisant to, vis tiek jiems turime būti dėkingi už laisvės darbą, kurį nudirbo žinodami, kad dėl nepriklausomos Lietuvos rizikuoja ne tik savo karjera, bet ir laisve ar net gyvybe.

Aušra Lėka, Dovaidas Pabiržis

 

 

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (3)

  1. mama iš kaimo mama iš kaimo rašo:

    Dieve, kaip žema šitaip tyčiotis išmirusių, ir tokių diddžių žmonių. Ir straipsnis “In memoriam”. Seniai aišku, kas yra Šindeikis ir šindeikizmas, bet nemanau, kad jis, nors ir niekšas, bet būtų kvailas ir nesuprastų, kodėl garbieji žmonės kritikavo šiandieninę “laisvę, nepriklausomybę ir patriotizmą”. Ne jie vieni matė, kaip visos anų laikų idėjos buvo išmestos į krantą, kaip nudvėsę žuvys, kaip viskas, ko buvo siekiama, gražiausi tikslai ir planai buvo apspjaudyti, išdergti ir išniekinti, tačiau tik jie ir dar keletas drįso tai pasakyti. Po jų drįstančių liko dar dviem mažiau. Amžina pagarba ir dėkingumas jiems.

  2. Antanas Antanas rašo:

    Kas atsitiko su R.Ozolu? Nagi plėšikų ( kiek gaujų sugaudyta nuo Nepriklausomybės paskelbimo?) sistemoje, tie kurie padeda pačius sunkiausius pagrindus-”suvalgomi.” Prancūzija tai išgyveno ankščiau. Lietuva dabar.

  3. Šindeiki, Šindeiki, rašo:

    1.Ką, ponas turit omeny,rašydamas žodžius,, demokratiška europinė Lietuva”?
    2. Ar Užpaskichas ,,demokratinės europinės Lietuvos politinė žvaidždė , kuri kybo zenite? O gal Bradauskas?
    3.Kurie ,,demokratiškos -europinės Lietuvos” kritikai yra,,pritapę”?


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...