2013 Balandžio 26

Vytautas Šapranauskas: „Jei negali gyventi be teatro – eik gydytis“

veidas.lt

Vytautą Šapranauską prisimena Rusų dramos teatro aktorė Nijolė Kazlauskaitė ir Vilniaus mažojo teatro aktorė Inga Burneikaitė.

„Jei negali gyventi be teatro – eik gydytis“, – savo kurso draugei Nijolei Kazlauskaitei patarė V.Šapranauskas. Šiandien buvę kolegos svarsto, jog galbūt pačiam Vytautui taip ir nepavyko nuo teatro scenos pagyti. Visi sutaria, jog talento mastu velionis teatro pasaulyje prilygo Arvydui Saboniui krepšinio pasaulyje. Tačiau iš Lietuvos išvykus Rimui Tuminui, kito tokio lygio režisieriaus aktoriui nebebuvo lemta sutikti.

Nepatinkančios akys

N.Kazlauskaitė prisimena, kad specialiai Rusų dramos teatrui surinktame kurse Vytautas buvo pats ryškiausias. Ir jau tuomet buvo darboholikas – kiti studentai, su juo palyginus, atrodė tinginiai. Lengvumas, su kuriuo Vytautas vaidindavo scenoje, jam pačiam daug pastangų kainuodavo. Visur su savimi nešiodavosi spektaklių tekstus.
„Stojamųjų metu sakydavo: jeigu neįstosiu į aktorinį – eisiu studijuoti anglų kalbos., – prisimena aktorė. – Vytautas buvo baigęs sostinės Salomėjos Nėries vidurinę, kurioje sustiprintas anglų kalbos dėstymas. Mes abu patekome tarp pirmųjų penkių, kuriuos priėmė dar vasarą. Rudenį buvo surengtas papildomas aktorių priėmimas, tada kursas pasipildė dar dešimčia žmonių. Studijų metais netinginiaudavome, nors į mokslinio komunizmo paskaitas rimtai nežiūrėjome. Už tai mane ir Šapranauską Irena Vaišytė netgi buvo iškvietusi pasiaiškinti. Ilgai stovėjome tokių pat studentų eilėje už kabineto durų. Kai Vytautas išėjo, paklausiau, kas ten vyko. Atsakymas buvo toks: „Sakė, kad mano akys jai nepatinka. O aš nepasakiau, kad jos man irgi nepatinka. Jinai ir taip žino“.
Studijų metais kartu važinėjom į Gruziją, taip pat į Maskvą Anatolijaus Efroso, Jurijaus Liubimovo spektaklių pasižiūrėti. Studentų ten susirinkdavo tiek, kad, pamenu, A.Efroso statytas Nikolajaus Gogolio „Vedybas“ sausakimšoje salėje vos ne ant vienos kojos stovint teko žiūrėti. Mus, pabaltijo studentus, Maskvoje ir į repeticijas įsileisdavo. Savo akimis matėme repetuojančius Michailą Kozakovą, Leonidą Bronevojų, Jurijų Jakovlevą…
Rusiškai Vytautas kalbėjo puikiai, be akcento. Diplominių darbų vertinimo komisijos pirmininkas, iš Maskvos atvykęs režisierius, pripažino, kad net tikrieji kurso rusakalbiai kalba prasčiau nei V.Šapranauskas.
Tačiau mums pradėjus dirbti Rusų dramos teatre, kuris buvo dabartinėje Jogailos gatvėje šalia Gedimino prospekto, V.Šapranauskas masuotėse vaikščiojo ganėtinai ilgai. Kol teatrui vadovavo Vladimiras Zacharovas, dar gaudavo vaidmenų, bet atėjus Ivanui Petrovui visai prastai pasidarė… Bet Vytautas netgi masuotėje vaidindamas sugebėdavo išsiskirti.“

Ne visi sugebėjo prilygti

Į Rusų dramos teatrą V.Šapranausko kursas atėjo ne pačiu geriausiu jo laikotarpiu – „auksiniai“ Romano Viktiuko laikai jau buvo praeityje, o aktorių kursą rinkęs režisierius Vitalijus Lanskojus po įvairių intrigų Lietuvą irgi jau buvo palikęs. Kursą iš jo konservatorijoje perėmė teatro pedagogė Algė Savickaitė.
„Mūsų kursan buvo įstojęs toks storulis Piaseckis. Pamenu, kartą užsipuolėm savo dėstytoją klausimais – kokie vaidmenys tiktų tam, kokie anam. Tada A.Savickaitė, irgi moteris ne iš plonųjų, klustelėjo: „O ką galėčiau vaidinti aš?“ Vytas iškart jai atšovė: „O jūs galėtumėte būti Piaseckio mama…“ Tokie sąmojai vėliau atsirūgo – V.Šapranausko santykiai su kurso vadove taip ir liko įtempti“, – liudija pašnekovė.
Tais laikais Rusų dramos teatre buvo susidaręs nedidelis lietuvių aktorių branduoliukas, jautęs likusiųjų spaudimą. N.Kazlauskaitei netgi atvirai buvo pasakyta: „Kak možet litovka igrat ruskuju klasiku?“ „Ne kartą kalbėjomės, kad reiktų kažko griebtis, kaip nors prasmukti į lietuviškus teatrus. Bet Vytautui realybe tai virto tik po gero dešimtmečio“, – prisimena jo kurso draugė.
Vaidmuo, kuriame atsiskleidė kaip didis aktorius, buvo spektaklyje „Kvietimas į ešafotą“ pagal Vladimirą Nabokovą. Tai buvo vienas paskutiniųjų jo darbų prieš išeinant į Vilniaus mažąjį teatrą. Tas vaidmuo (tiksliau, trys vaidmenys, nes spektaklyje persikūnydavo į kelis personažus) jam pačiam buvo svarbus, sugrįždavo jo vaidinti ir priklausydamas Rimo Tumino trupei. Gaila, „Kvietimas į ešafotą“ gyvavo neilgai – kaip, pasak N.Kazlauskaitės, ir daugelis rimtesnių pastatymų Rusų dramos teatre. O tuščiavidurės komedijos jo repertuare kažkodėl išlikdavo dešimtmečiais.
Kurso draugė pasakoja, kad studijuodamas Vytautas labiau laikėsi merginų kompanijos. Šiaip būdavo „kompanijos vinis“, jo humoras visada buvo ypatingas, jaunystėje gal netgi subtilesnis nei TV šou laikais. Charizmą turėjo neapsakomą. Baisiai nekentė kvailų žmonių, šaržuodavo juos. Ne tik kaip aktorius, bet ir ant popieriaus veiksmo kupinus šaržus neblogai piešdavo. Buvo mokęsis muzikos mokykloje – gerai grojo smuiku ir gitara.
„Nebuvo jame snobizmo, apgalvoto savojo įvaizdžio kūrimo. Jautrumą slėpė po skeptiko kauke, bet nesidėdavo itin dvasingu. Anekdotų mokėjo šimtus. Kai dviese vadovaudavome draugų vestuvėms, man net nebūdavo ką veikti“, – prisimena N.Kazlauskaitė.
Scenoje V.Šapranauskas buvo puikus partneris, vaidinantis ne su pačiu savimi, o su kolegomis. Tik ne visi artistai sugebėdavo jo siūlomą žaidimą virtuoziškai pagauti: nebent Vladimiras Jefremovas tuo sugebėdavo jam prilygti.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (3)

  1. dainius@eprs.lt dainius@eprs.lt rašo:

    Siaip jau laikausi pozicijos niekam nieko nekomentuoti, bet sikart minima mano mama Irena Vaisyte.

    Negaliu gincytis del to kam patiko kieno akys – Tuminas, kaip vyras, Vytui irgi niekada nepatiko, ir jis nepraleisdavo progos to pabrezti:)).
    Vyta pazinojau dar nuo mokyklos laiku, t.y. pries jo studijas. Mano mama, aisku, irgi. Beje, jis buvo ir liko vienas is nedaugelio ne jos studentu, kuris lanke mano mama tada, kai ji jau smarkiai sirgo – ju tarpusavio supratimas buvo net man pavydetinas.
    Nezinau, ar Nijoles netiksli atmintis, ar kitos priezastys, bet yra ir daugiau netikslumu, pvz: Vytas i aktorini stojo gana atsitiktinai (galvojo tik apie anglu k.), po pirmo turo buvo per klaida paskelbtas neistojes, mes ta proga uzbaliavojom. Klaida paaiskejo, kai Vaisyte, t.y. mano mama, pasigedo Sapranausko (matyt, ne tik del jai nepatinkanciu akiu :) ).
    Tada beliko formalumai, nes po 2 pasirodymo, kiek zinau, jis jau patiko visai komisijai.

  2. Tas Tas rašo:

    Vytautą pažinojau tik iš TV.Ekrane buvo visoks-ir šaunus,įdomus, bet, deja,neretai,-ir visai kitoks.Apskritai ir švelniai sakant-ne itin ge-ras viešumos žmogaus pavyzdys.Bet ne man teisti,kad įsivarė gėrimą ir galop nusižudė-tesiilsi ramybėje.Tik negaliu pritarti žiniasklaidoje pradėtam,manyčiau,gan nesaikingam V.Š.dramos aiškinimui.Beveik pateisi-nimui-talentingo aktoriaus ir dvasinio vienišiaus desperacijos aktui. Panašiai Delfyje p.N.Vasiliauskaitė pateikė filosofinį savižudystės vertinimą.Maždaug tokį-gyvybė yra vien paties žmogaus absoliuti nuosa-vybė.Niekam neskolinga ir nuo nieko nepriklausoma.Todėl žmogus pagal savo norą ją tęsia arba gali baigti.Absurdas,bet buvo ir pritariančių.

  3. Leonas Leonas rašo:

    Kad velionis turėjo talentą, tai akivaizdu. Kad tikrai ne tokio lygio, kaip Sabonis krepšinyje pasaulyje – tai taip pat akivaizdu. (Lyginti su vienu geriausių PASAULYJE krepšinio puolėjų… tai tik lietuviškam, nepripažinimo kompleksų ėdamam mentalitetui, priimtinas palyginimas). Taipgi akivaizdu, kad tą savo turėtą talentą iššvaistė piguvai TV ekrane. Kurios, tos jo piguvos -pasikėlusio liežuvingo chamo įvaizdžio – asmeniškai aš, atsiprašau, bet nepasigesiu… Ko pasigesiu, tai tų Šapranausko vaidmenų, kuriuos jis sukūrė TEATRE, ir tų, neapčiuopiamų, kuriuos ji butų galėjęs sukurti, jei nebūtų nusipiginęs “už gardaus valgio šaukštą”..


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar išorės agresijos atveju šiuo metu Lietuvos piliečių pasipriešinimas galėtų būti toks efektyvus kaip 1991 m. sausio 13 d.?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...