"Scanpix" nuotr.

Minske turėjusio iškilti 189 metrų aukščio „Gazprom“ dangoraižio statyba sustabdyta. Oficiali priežastis – aptikta rimtų defektų pamatuose. Tačiau Baltarusijos vilionės Vakarams verčia suabejoti oficialiąja versija.

Rima JANUŽYTĖ

Rusijos dujų monopolininko antrinė įmonė Baltarusijoje „Gazprom Transgaz Belarus“ dangoraižio Minske artimiausiu metu neturės: „Gazprom Centr“ Baltarusijos sostinėje statyba sustabdyta nustačius „rimtų defektų pastato pamatuose“. „Defektų rasta poliuose, kurie ir yra pagrindinė pastato atrama. Ekspertai įsitikinę, kad ant tokių polių statyti tokio aukšto pastato negalima. Kita vertus, pažeistų polių iš žemės neištrauksi ir naujais nepakeisti. Todėl statyba ir sustabdyta“, – rašo Baltarusijos leidinys „Ežednevnik“.

Tame pačiame laikraštyje rašoma, kad Vakarų turistų Baltarusijoje per kelias šių metų savaites padvigubėjo, nes 80 pasaulio šalių gyventojams nuo sausio vykstant į Baltarusiją nebereikia vizos.

Abi šios žinios iš pažiūros nesusijusios, tačiau Maskvos požiūriu – Aliaksandras Lukašenka toliau kasa sau politinės karjeros duobę. Rusijos valstybinėje žiniasklaidoje, ypač televizijoje, pastaruoju metu vis dažniau skamba kaltinimai antirusiškumu ir aiškinama, kad A.Lukašenka eina tuo pačiu keliu kaip anksčiau Viktoras Janukovyčius Ukrainoje.

Pastaruoju metu Baltarusijos ir Rusijos santykiai iš tiesų įtempti. A.Lukašenka neleido Baltarusijos teritorijoje statyti Rusijos karo aviacijos bazės, numojo ranka į Rusijos raginimus prisidėti prie ekonominio karo su Vakarais, ne kartą pareiškė, kad konflikte su Rusija Ukraina kovoja dėl nepriklausomybės, ir svetingai priėmė šį konfliktą spręsti siekiančius Vakarų lyderius.

Pernai Baltarusija įsivėlė ir į naują aštrų ginčą su Rusija dėl dujų kainos bei tranzito per Baltarusijos teritoriją. Minskas, reikalaudamas, kad Maskva gerokai sumažintų gamtinių dujų kainą, nes esą dujos Baltarusijai neatpigo tiek, kiek jų kainos sumažėjo Europai, dar nuo praėjusių metų pradžios pradėjo už jas mokėti mažiau.

Baltarusijos vertinimu, kaina jai turėjo siekti 70–80 JAV dolerių už tūkstantį kubinių metrų dujų, o vartotojams teko mokėti apytiksliai 132 dolerius.

Dėl baltarusių sprendimo nemokėti „Gazpromui“ visos dujų kainos Rusijos dujų milžinas negavo 220 mln. dolerių pajamų.

Ginčui dėl to užsitęsus Rusija nuo metų vidurio daugiau nei trečdaliu sumažino žaliavos tiekimą Baltarusijos naftos perdirbimo gamykloms, o Baltarusija netrukus pranešė 50 proc. didinanti naftos tranzito įkainius.

Šio konflikto aklavietės baiminosi ir Europa. Baltarusijos dujotiekiu tranzitu į Europą patenka apie 37 mln. kub. m dujų per metus, apie ketvirtį viso Europos dujų poreikio. O nuo praėjusių metų liepos naftos tiekimas į Baltarusiją sumenko 40 proc.

Galiausiai šis konfliktas lyg ir išspręstas: Rusija sutiko vėl padidinti dujų tiekimą, Baltarusija – sumokėti skolą.

Tačiau draugiškumo Rusijos ir Baltarusijos santykiuose – vis mažiau, o A.Lukašenka, regis, kiekviena proga stengiasi pademonstruoti savo „nepriklausomybę“. Pavyzdžiui, praėjusių metų pabaigoje naftos ir dujų gavybos bendrovė „Belorusneft“ paskelbė, kad Baltarusijoje ties Rečicko-Višansko bloku aptiktas naujas ypač kokybiškos naftos telkinys, pavadintas „Ugolskoje“. Naujojo telkinio geologinės atsargos vertinamos 1 mln. 695 tūkst. tonų naftos.

Rusijos žiniasklaida šią žinią sutiko gana skeptiškai: antraštės skelbė, kad „Baltarusijoje aptiktas dar vienas sunkiai pasiekiamos naftos telkinys“. Svarbiausiu akcentu tapo svarstymai, kad nafta yra taip giliai, jog Baltarusijai gali nepavykti pasinaudoti šiais naftos klodais.

Netikėtumas turistams

Žinia apie naują naftos telkinį paskelbta tuo pat metu kaip ir Baltarusijos sprendimas panaikinti vizas į šalį per Minsko oro uostą atvykstantiems 80 užsienio valstybių piliečiams, tarp jų ir ES šalių. Vizų taip pat nereikalaujama iš JAV, Japonijos, Brazilijos ar Indonezijos piliečių. Jie, kaip ir kiti, galės svečiuotis Baltarusijoje penkias dienas.

Pranešta, kad vizos panaikintos valstybėms, nepatiriančioms migracijos problemų, Baltarusijos „strateginėms partnerėms“ ir valstybėms, kurios panaikino vizas Baltarusijos piliečiams. Naujosios taisyklės taip pat galioja ir jokios pilietybės neturintiems Latvijos bei Estijos gyventojams.

„Dokumentas skirtas paskatinti verslininkus, turistus, privačius asmenis keliauti daugiau“, – rašoma A.Lukašenkos interneto svetainėje, nors ne mažiau svarbus ir nutylėtas motyvas – pademonstruoti šiltėjančius santykius su Vakarais ir atvėsusią savitarpio atmosferą su Rusija.

Tiesa, Kremliaus atstovas Dmitrijus Peskovas aiškina, kad toks Baltarusijos sprendimas buvo suderintas su Maskva ir jokio akibrokšto čia nėra. „Prieš publikuodamas įsaką Minskas su Rusijos atstovais surengė visas būtinas konsultacijas. Egzistuoja būtent sąjunginės valstybės aspektas, bet esame tikri, kad priimant tokį sprendimą buvo atsižvelgta į visus būtinus režimus. Dviejų šalių tarnybos koordinuoja veiksmus nuolat, daro tai kiekvieną dieną, įskaitant ir sąjunginės valstybės klausimus, taigi jokių abejonių kilti neturėtų“, – teigia Kremliaus atstovas.

Vis dėlto Maskva tokiu Baltarusijos žingsniu vargu ar labai džiaugiasi, kaip ir Baltarusijos mėginimais pagerinti santykius su Vakarais.

„Aišku, kad tai yra žingsnis į atsivėrimą“, – apie sprendimą panaikinti vizas yra sakęs Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius.

O Ukrainos apžvalgininkas Maksimas Eristavi pastebėjo, kad šia iniciatyva, socialiniuose tinkluose žymima kaip #visafreebelarus, siunčiama žinia, esą Baltarusija yra pasirengusi liberalesniems santykiams su pasauliu, ypač – su ES. „Ekonomikos liberalizavimo reformų apimtis Baltarusijoje iš tikrųjų įspūdinga. Elitas suvokia, kad senoji, prie Rusijos pririšta ekonomika baigia išsikvėpti“, – teigia M.Eristavi.

Analitikų vertinimu, būtent todėl Baltarusija diversifikuoja partnerių lauką ir bando įgyvendinti kai kurias reformas, nors daugumą jų pavadinti liberaliomis būtų keblu.

Tiesa, kai kurie apžvalgininkai teigiamai vertina tai, kad per pastaruosius rinkimus į parlamentą buvo „įsileista“ opozicija, tiksliau – du opozicijos iškelti kandidatai. Esą tai aiškus sig-nalas Europai, kad A.Lukašenka nori pagerinti santykius su Vakarais ir rasti tam tikrą atsvarą priklausomybei nuo Kremliaus.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-6-2017-m

A.Lukašenka, BFL nuotr.

Apie Baltarusijos ekonomiką kalbama dviprasmiškai. Prezidentui Aliaksandrui Lukašenkai palankūs šaltiniai skelbia, kad šios šalies ūkis veikia stabiliai, valdžia rūpinasi žmonėmis ir tai tęsiasi jau 20 metų. Pasak kitos nuomonės, daugiausia užsienio ekspertų, Baltarusijos ūkis yra praskolintas, priklausomas nuo Maskvos ir jį bet kada gali ištikti krachas.

Gytis JANIŠIUS

Didžiausias dešimto dešimtmečio laimėjimas – stabilumas

1994 m. Baltarusijos prezidentu tapus A. Lukašenkai, buvo sustabdytos liberalios reformos, ir šiek tiek reformuota sovietinė sistema liko įšaldyta. Jau tuomet daug ekspertų prognozavo, kad toks pusiau planinis modelis negyvybingas ir pasmerktas greitai žlugti, tačiau jie klydo. Nuo 1997 iki pat 2011 m. Baltarusijos bendrasis vidaus produktas (BVP) nuolat augo. Net 2009 m., kai pasaulį krėtė finansų krizė, Baltarusija fiksavo 0,2 proc. kilimą.

Daug žmonių ir net politikų Rytų Europoje su pavydu žvelgia į Baltarusiją, nes jos nekamuoja didelės socialinės problemos, būdingos kaimyninėms šalims. Baltarusijoje labai mažas nedarbas, nedidelė emigracija, palyginti mažai skurstančių žmonių. Net Rusijoje A. Lukašenkos valdymo modelis laikomas pavyzdiniu. Kaip tai pavyko?

Sugriuvus Sovietų Sąjungai, buvusių socialistinių respublikų ir Maskvos santykiai greitai pradėjo blogėti. Baltarusija pasirinko priešingą modelį ir išreiškė lojalumą Kremliui. Tai patiko Rusijos vadovams ir jie pradėjo remti A. Lukašenką mažesnėmis energijos žaliavų kainomis, paskolomis ir kitomis lengvatomis. Tokia parama tęsiasi visą laiką.

Priešingai nei kitos Rytų Europos šalys, Baltarusija netaikė šoko terapijos ekonomikoje: neprivatizavo įmonių, išlaikė kolūkių sistemą ir aktyviai reguliuoja rinką, todėl iki šiol valstybės ūkis labai priklausomas nuo nurodymų iš Minsko, o tai reiškia – nuo valdančiųjų sumanumo ir sėkmės.

Paternalistinė šalis

Pagal Baltarusijos Konstituciją, šalis yra socialiai orientuota. Kaip mėgsta sakyti šalies pareigūnai, Valstybė – liaudžiai.

70 proc. įmonių yra valstybinės, daug iš jų didelės, jose dirba tūkstančiai darbininkų. Daugelis įmonių yra išlaikę poilsio namus ir vasaros stovyklas, sporto centrus ir poliklinikas, vaikų darželius ir lopšelius. Po universiteto absolventai gauna paskyrimus į valstybines ir privačias įmones, o jos savo darbuotojams pastato būstą.

Prezidentas ne kartą yra pabrėžęs, jog šalyje būtina pagaminti viską, ko reikia žmonėms, kad nieko nereikėtų importuoti. 98 proc. dirbamos žemės priklauso valstybei ir kolūkiams, vos 2 proc. – ūkininkams, šie negali skųstis, nes moka tik  1 proc. pajamų mokestį.

Tokia valstybės santvarka neprimena kitų Europos šalių, net socialine gerove besididžiuojančios Skandinavijos, o labiausiai artima smetoninės Lietuvos politikai XX amžiaus ketvirtame dešimtmetyje. Atrodo labai patraukliai, tai kodėl tokios pat politikos nesilaiko kitos šalys, net Rusija? Todėl, kad tai labai brangu ir pati sistema savęs neišlaiko. Tokiam „stebuklui“ būtina parama iš išorės.

Visiška priklausomybė nuo Rusijos

Baltarusijos centrinio banko valdytojas Pavelas Kalauras prisipažįsta, kad kiekvieną dieną meldžiasi: “Dieve, kad tik Rusijoje būtų gera situacija.“ Jis tai daro ne be pagrindo, nes ir tarptautiniai, ir Minsko ekonomistai pripažįsta labai didelę šalies priklausomybę nuo Rusijos. Dauguma prekių ir paslaugų iš Baltarusijos keliauja į didžiąją kaimynę, o mainais tiekiama nafta ir dujos už gerokai mažesnę kainą nei rinkoje. „Reuters“ skaičiuoja, kad kasmet Rusija savo sąjungininkę paremia 3 mlrd. dolerių. Tai trečdalis Baltarusijos biudžeto pajamų.

2014 m. smarkiai kritus naftos kainoms ir pati Maskva susidūrė su rimtomis finansinėmis problemomis. Buvo devalvuotas Rusijos rublis, o rusų perkamoji galia labai sumažėjo. Tai greitai atsiliepė Baltarusijai, ir tiek metų saugotas stabilumas susvyravo. 2015 m. pirmą kartą per dvidešimt metų šalies BVP smuko 3,9 procento. Smukimas tęsiasi ir šiemet, prognozuojamas ir 2017 metais.

„Eksportas į Rusiją sumažėjo. Dabar Rusijai parduodame dešimtadalį visų pusgaminių, o jie prašo tik pigiausių produktų“, – pasakoja Naugarduko kepyklos „Provit“ darbuotoja Svetlana Golovniova. Tokia pati situacija visoje šalyje. Eksportas į Rusiją smuko trečdaliu net ir įskaičiavus padidėjusį uždraustų maisto produktų reeksportą iš Europos. Iš paskos sekė ir kiti negatyvūs ekonomikos veiksniai: sumažėjusios pajamos į biudžetą, didelė infliacija, vietos rublio devalvacija, išsekusios užsienio valiutos atsargos ir kt. Užsidarius pagrindinei rinkai, labai išaugo subsidijų poreikis gamykloms, nes veikti pelningai jos negali, o atleisti darbuotojų ir apkarpyti kitas opias išlaidas irgi negali, nes tai sukeltų socialinius neramumus.

A. Lukašenka desperatiškai pradėjo ieškoti vienintelio išsigelbėjimo – kas galėtų paskolinti pinigų. Maskva pažadėjo, bet neaišku, ar įvykdys savo įsipareigojimus.

A. Lukašenka desperatiškai pradėjo ieškoti vienintelio išsigelbėjimo – kas galėtų paskolinti pinigų. Maskva pažadėjo, bet neaišku, ar įvykdys savo įsipareigojimus. Rusija vis dar nesuvaldo didelio savo biudžeto deficito, o Rezervų fondas sparčiai senka, todėl dar ir skolinti Minskui gali tapti nebepakeliama. Taigi baltarusiai paprašė iš Tarptautinio valiutos fondo (TVF) paramos – 3 mlrd. dolerių, o šis mainais – reformų.

Reformos ar jokių reformų?

„Reforma“ yra neutralus ir korektiškas terminas, tačiau Rytų Europoje šis žodis turi blogą šlovę. Žmonės labai gerai žino, kad ekonomistų paleista frazė „būtinos reformos“ reiškia ekonominius ir socialinius sunkumus. Ne išimtis ir TVF reikalavimai Baltarusijai.

Tarptautiniai ekspertai, skolindami pinigus, reikalauja, kad Minskas nustotų subsidijuoti savo įmones, nustatytų realias, o ne iškreiptas energijos kainas, sudarytų vienodas konkuravimo sąlygas visiems rinkos dalyviams ir kitaip liberalizuotų savo rinką.

Baltarusijos pareigūnai sutinka, kad reformos šalyje būtinos, bet jie taip pat labai gerai žino, kad pradėjus liberalizaciją šalis susidurtų su tomis pat problemomis, su kuriomis susidūrė kitos Rytų Europos valstybės XX amžiaus dešimtame dešimtmetyje: darbuotojų atleidimai, įmonių bankrotai bei padidėjęs spaudimas ir taip prastiems valstybės finansams. O ką tada baltarusiai pradėtų galvoti apie savo dabar taip mylimą prezidentą? Negi stabilumas, kurį išsaugojo A. Lukašenka, pasirodytų esantis iliuzija?

Minsko valdžia atsidūrė tarp kūjo ir priekalo. Pradėjus reformas, šalyje didėtų socialinė įtampa, ir visai neaišku, kuo ji gali išvirsti. Kita vertus, nedaryti nieko nebegalima.

Minsko valdžia atsidūrė tarp kūjo ir priekalo. Pradėjus reformas, šalyje didėtų socialinė įtampa, ir visai neaišku, kuo ji gali išvirsti. Kita vertus, nedaryti nieko nebegalima, nes laikantis mažoms naftos kainoms Rusija nebeįperka baltarusių produkcijos, o kitose šalyse ji nekonkurencinga. Paskutinė vinis į Baltarusijos ekonomikos karstą būtų, jei rusai pakeltų kainas už energetikos žaliavas. Labiausiai tikėtina, kad kol kas Minskas bandys tempti laiką imdamas greituosius kreditus iš Rytų ir Vakarų, galbūt inicijuos ir vieną kitą smulkesnę liberalizavimo reformą, atšauks vizas užsieniečiams, bet tai ne problemos sprendimas, o tik jos nukėlimas. Ar pavyks ir šįkart išsaugoti baltarusišką „stebuklą“?

Šis straipsnis pirmą kartą buvo spausdintas portale geopolitika.lt

Geopolitika.lt

Aliaksandras Lukašenka / "Scanpix" nuotr.

Prastėjant Baltarusijos ekonominei padėčiai, valstybės vadovai intensyviu grafiku vyksta įvairiomis pasaulio kryptimis, stengdamiesi surasti naujų prekybos partnerių.

Diana Garmašaitė, geopolitika.lt

Per pastaruosius mėnesius potencialios bendradarbiavimo galimybės buvo aptartos su Egipto, Mozambiko, Maroko atstovais, taip pat sulaukta darbinių vizitų iš Pakistano, Kinijos bei kitų valstybių delegacijų. Deja, bent jau kol kas šis planas lūkesčių nepateisino, tačiau Minskas pagaliau ėmė aktyviau žvalgytis ir aplink save – į Senojo žemyno valstybes. Jo akimis, daugiau galimybių užmegzti artimesnius kontaktus jis turi ne su visomis Europos Sąjungos šalimis (bando su daugeliu – Švedija, Italija ir kitomis), o su svarstančia, pasitraukti iš ES , taigi – nejaučiančia didelių sentimentų Sąjungai Didžiąja Britanija. Ar esama pagrindo tikėtis proveržio šių valstybių tarpusavio santykiuose?

Į Minską atvykus naujajai Jungtinės Karalystės ambasadorei Fionai Gibb susidomėjimas šalių bendradarbiavimo perspektyvomis atgijo.

1992 metais Baltarusijai užmezgus diplomatinius santykius su Didžiąja Britanija, greitai rasta bendrų interesų bendradarbiauti įvairiose srityse. Po ketverių metų Didžioji Britanija tapo netgi viena pirmųjų valstybių, ratifikavusių Baltarusijos partnerystės ir bendradarbiavimo su Europos Sąjunga sutartį. Vis dėlto tenka pripažinti, jog vėliau Baltarusijos ir Didžiosios Britanijos santykių dinamika nebuvo itin aktyvi, tačiau šių metų sausį į Minską atvykus naujajai Jungtinės Karalystės ambasadorei Fionai Gibb susidomėjimas šalių bendradarbiavimo perspektyvomis atgijo.

Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenka, priimdamas kelių šalių ambasadorių kredencialus, paragino peržengti psichologinį barjerą tarpusavio santykiuose ir pažvelgti vienam į kitą iš skirtingų perspektyvų, stengiantis rasti sričių, kuriose valstybės galėtų betarpiškai bendradarbiauti. O naujoji ambasadorė, prioritetą teikianti gerovės, saugumo ir žmogaus teisių klausimams Europoje ir už jos ribų, pripažino, jog iš tiesų rimtų problemų Minsko ir Londono santykiuose nėra.

Panašios pozicijos laikosi ir buvęs Didžiosios Britanijos ambasadorius Baltarusijoje Bruce‘as Bucknellas, teigdamas, jog šalis, nors ir stokodama laisvės, juda link Vakarų. Jo teigimu, abiejų valstybių tarpusavio santykiai yra daug šiltesni nei prieš ketverius metus, kai jis buvo paskirtas ambasadoriumi Baltarusijoje. B.Bucknello teigimu, Didžiosios Britanijos ir Baltarusijos ryšiai pagyvėjo įkūrus Prekybos rūmus, leidžiančius plėtoti ekonominius santykius didesniu mastu.

O dabartinė ambasadorė F. Gibb mano, jog kaip tik dabar esama palankios galimybės plėtoti bendradarbiavimą įvairiose srityse, o labiausiai – ekonominėje. Minsko užsienio politika – daugiakryptė, o tai suteikia dar daugiau galimybių diversifikuoti ekonominius partnerius. Ir nors yra skirtumų Baltarusijos ir Didžiosios Britanijos pozicijose vidaus ir tarptautinės politikos klausimais, tenka pripažinti, kad šalių tarpusavio prekybos apimtis didėja.

Baltarusijos prekybos partnerių penketukas bėgant metams iš esmės nesikeičia – jame karaliauja Rusija, Didžioji Britanija, Ukraina, Olandija ir Vokietija.

2014 metais Didžioji Britanija buvo ketvirtoji pagal prekybos apimtį Baltarusijos partnerė, o praėjusiais metais ji jau pakilo į antrą vietą, po Rusijos. Metinė sandorių suma viršijo 3 milijardus JAV dolerių, o jos nuolatinis didėjimas gali būti paaiškinamas Baltarusijos eksporto augimu. Minsko diplomatinis elitas nevengia susitikti ir su kitų Senojo žemyno valstybių, nepriklausančių Europos Sąjungai (Norvegijos, Armėnijos, Šveicarijos ir kt.), atstovais, tačiau tokio ekonominės ir finansinės naudos proveržio, kokį gali suteikti bendradarbiavimas su Didžiąja Britanija, tikėtis neverta. O ir svarbiausių Baltarusijos prekybos partnerių penketukas bėgant metams iš esmės nesikeičia – jame karaliauja Rusija, Didžioji Britanija, Ukraina, Olandija ir Vokietija.

2013 metais daugiausia Europos Sąjungos investicijų į Baltarusiją atkeliavo iš Londono kapitalistų. Panašu, jog abiejų valstybių ambasadų ir Prekybos rūmų personalo pastangos siekiant padidinti tarpusavio prekybos apimtį ir pritraukti daugiau investicijų pagaliau davė neblogų vaisių.

Britų įmonė „Linpac Packaging“, Vitebsko rajone įsteigusi maisto pakavimo gamyklą, 90 proc. savo produkcijos parduoda Rusijai.

Kokiomis baltarusiškomis prekėmis taip yra susidomėję britai? Pagrindinę Baltarusijos eksporto poziciją sudaro naftos produktai, įskaitant bitumus, toliau eina antioksidantai, juodųjų ir spalvotųjų metalų dirbiniai, tekstilė, trąšos, optikos ir elektros įrenginiai. Pastarųjų eksportas į Didžiąją Britaniją 2013 m. padidėjo net 18,5 procento, o tekstilės gaminių – net daugiau kaip 20 procentų. Tais pačiais metais britų kapitalo įmonių, registruotų Baltarusijoje, skaičius išaugo iki beveik 300 („B&B Insurance“, „Servolux“, „LeGrand“, „Unison“, „British Tobacco“ ir kt.), o kai kurios didžiausios šalies įmonės – skrydžių bendrovė „Belavia“ ir naftos produktų eksportuotoja „Belarusian Oil Company“ –įsteigė savo dukterines įmones Didžiojoje Britanijoje. Įdomu pažymėti, jog dar viena britų įmonė „Linpac Packaging“, Vitebsko rajone įsteigusi maisto pakavimo gamyklą, 90 proc. savo produkcijos parduoda Rusijai.

Didžiosios Britanijos patirtis vystant technologiškai pažangią gamybą ir paslaugų sektorių domina mažai jos sukaupusią Baltarusiją. Norėdama modernizuotis ir neatsilikti nuo vyraujančių bent jau Europos tendencijų, Baltarusija siekia ne tik pritraukti kuo daugiau britų investicijų, bet ir glaudžiau bendradarbiauti maisto pramonės, atsinaujinančių energijos išteklių, informacinių technologijų, edukacijos ir kitose srityse. Atrodo, kad potencialo tarpusavio santykiams stiprinti yra, tačiau esama ir tam tikrų kliūčių jų proveržiui. Kokių?

Baltarusijai, siekiančiai pritraukti daugiau Didžiosios Britanijos įmonių, vertėtų suteikti daugiau erdvės nuo valdžios nepriklausomam verslui plėtotis.

Visų pirma, Baltarusijos ekonomikos modeliui būdinga, kad rinkoje dominuoja valstybės valdomos įmonės. Galbūt to ir nereiktų laikyti didele kliūtimi, tačiau verslininkai Didžiojoje Britanijoje įpratę dirbti kiek kitomis sąlygomis. Verslo įmonės ten dažniausiai valdomos privačių asmenų, be valstybės įsikišimo sprendžiančių, kur ieškoti naujų rinkų ir kokias naujas technologijas vertėtų išbandyti. Baltarusijai, siekiančiai pritraukti daugiau ne tik Didžiosios Britanijos, bet ir kitų Vakarų valstybių įmonių dirbti šalies viduje, vertėtų suteikti daugiau erdvės nuo valdžios nepriklausomam verslui plėtotis ir augti.

Šiai pozicijai pritaria ir B.Bucknellas. Jo teigimu, jeigu Minskas tikrai siekia pritraukti kuo daugiau užsienio investicijų, jis privalo duoti daugiau laisvės vietiniam verslui ir sumažinti importo įkainius. Šalies vadovų noras viską kontroliuoti suprantamas, tačiau to kaina per didelė, matant, kaip nukenčia šalies ekonomika. Žinoma, Londonas norėtų padidinti tarpusavio prekybos mastus, tačiau juk ne valdžia, o patys verslininkai sprendžia, su kuo jiems bendradarbiauti.

Minskui reikėtų diversifikuoti jai siūlomą ir parduodamą produkciją – per didelė priklausomybė nuo vienos prekių rūšies prekybos santykius daro pažeidžiamesnius.

Antra priežastis, kodėl Baltarusija, siekdama paskatinti ekonominių santykių proveržį, negeba labiau sudominti Didžiosios Britanijos verslininkų, yra ta, kad jos rinka per maža ir ne tokia finansiškai pajėgi kaip kai kurių kaimyninių šalių. Daugelis britų kompanijų renkasi galbūt daug verslo valdymo panašumų turinčias valstybes (Rusiją, Ukrainą), nes jų, o ne Baltarusijos, rinkų teikiama finansinė grąža labiau atperka rūpesčius dėl perdėto biurokratinio aparato kišimosi ar didelių mokesčių užsienio kapitalo įmonėms. Turint omeny, kad naftos produktai užima didžiąją dalį eksporto į Didžiąją Britaniją, Minskui reikėtų diversifikuoti jai siūlomą ir parduodamą produkciją – per didelė priklausomybė nuo vienos prekių rūšies prekybos santykius daro pažeidžiamesnius. Tai galioja ir kitų prekybos partnerių atžvilgiu, nes susikoncentravimas į vieną prekybinę poziciją niekada nėra saugus sprendimas.

Minske veikiančio nepriklausomo Socioekonominių ir politinių tyrimų instituto duomenimis, praėjusių metų gruodį 27,5 proc. baltarusių teigė manantys, kad kardinalūs pokyčiai šalies užsienio ir vidaus politikoje tikėtini, tačiau 51,6 proc. respondentų buvo skeptiškesni ir pareiškė, kad jų tikimybė yra nedidelė. Vis dėlto dauguma apklaustųjų (44,9 proc.) tokių pokyčių nori ir laukia.

„Pereksportuoti“ ES produkciją su baltarusiškomis etiketėmis į Rusiją, uždraudusią ją importuoti, – rizikingas, tačiau pelningas sprendimas.

Galima svarstyti, ką konkrečiai kiekvienas pilietis turėjo omenyje atsakydamas į šiuos du klausimus, tačiau vyraujanti tendencija aiški – Baltarusija tikisi permainų. Sumažėjus pagrindinės Minsko prekybos partnerės – Rusijos perkamajai galiai, Baltarusijos verslininkams teko imtis ne itin švarių metodų. „Pereksportuoti“ ES produkciją su baltarusiškomis etiketėmis į Rusiją, uždraudusią ją importuoti, – rizikingas, tačiau pelningas sprendimas. Ilgą laiką kliaujantis Maskvos ekonominiu potencialu, taip stipriai priklausomu nuo energetinių išteklių kainos, galima buvo numatyti ir skaudų smūgį Baltarusijos ekonomikai.

Tenka pripažinti, kad Minskui reikia suktis iš padėties ir atvėręs savo rinką jis neabejotinai praras mažiau, nei gaus naudos. Baltarusijos vadovybės vykdoma naujų ekonominių partnerių paieška lėtai, bet duoda vaisių, o vertinant galimą prekybos potencialą su Didžiąja Britanija belieka sutikti, jog A.Lukašenka pasirinko itin naudingą kryptį. Pinigų srautai auga – tai įrodo ir sidabrinė vieta Baltarusijos didžiausių prekybos partnerių sąraše, tačiau stipraus proveržio santykiuose su Londonu tikėtis neverta. Tam koją pakišti gali Baltarusijos rinkos specifika, bet nereiktų pamiršti ir to, kad politiniu lygmeniu Didžioji Britanija Minsko akyse – tik viena iš ES valstybių, patenkančių į daugiakryptės užsienio politikos radarą.

Straipsnis pirmą kartą publikuotas svetainėje geopolitika.lt 2016 m. kovo 21 d.

"Scanpix" nuotr.

2015-uosius baltarusiai įsimins kaip metus, kai žurnalistei Svetlanai Aleksijevič buvo įteikta Nobelio literatūros premija, o Aliaksandras Lukašenka penktą kartą iš eilės tapo šalies prezidentu. Nors įvykiai kaimyninėje Ukrainoje vis nukreipdavo visuomenės dėmesį nuo ekonominių valstybės problemų, praėjusiais metais jų tapo nebeįmanoma nepastebėti: nors buvo jaučiamas politinių ir ekonominių santykių su Europos Sąjunga atšilimas, Baltarusijos ekonomika patyrė geroką nuosmukį. A.Lukašenka sutelkė turimas diplomatines pajėgas naujų partnerių paieškai už Europos Sąjungos ir Nepriklausomų valstybių sandraugos (NVS) šalių ribų – Aziją, Afriką ir Pietų Ameriką. Ar šis Minsko bandymas jau davė naudos?

Diana Garmašaitė, geopolitika.lt

Oficialių šaltinių teigimu, Baltarusija yra užmezgusi diplomatinius santykius su 48 (iš 54) Afrikos valstybėmis. Vis dėlto didesnis dėmesys, ypač šiuo metu, skiriamas ekonominei diplomatijai, siekiant padidinti Baltarusijos eksporto mastus. Nors pastarieji metai Afrikos ir Vidurio Rytų šalims buvo gana sunkūs politiniu ir ekonominiu atžvilgiu, 2014 metais Baltarusijos eksportas į šiuos regionus išaugo 31,5 proc. ir pasiekė 521,9 mln. JAV dolerių.

Sparčiausiai pasaulyje besiplečianti Afrikos rinka pernelyg nuvertinama, todėl Minskas pasinaudos šia proga ieškodamas naujų prekybos partnerių.

Minskas į Afrikos rinkas žvelgia iš pragmatinės perspektyvos, nepamiršdamas, jog ši užsienio politikos kryptis – bene pati silpniausia dėl daugelio jų politinio ir ekonominio nestabilumo. Vasaros pabaigoje Užsienio reikalų ministerijos atašė Dmitrijus Kičevas pažymėjo, kad sparčiausiai pasaulyje besiplečianti Afrikos rinka pernelyg nuvertinama, todėl Minskas pasinaudos šia proga ieškodamas naujų prekybos partnerių. A.Lukašenka ir jo komanda pradėjo intensyviai susitikinėti su Alžyro, Gvinėjos, Egipto ir kitų valstybių atstovais, vis pabrėždami, jog esamo bendradarbiavimo nebepakanka – reikia didinti tarpusavio prekybos, verslo ir bendrų projektų įvairiose srityse mastą.

Vis dėlto naivu manyti, kad nauji Afrikos partneriai ar atsinaujinę ryšiai darytų didelę įtaką Baltarusijos eksportui. Tai įrodo ir oficialūs skaičiai: nors su Egiptu ir Zimbabve prekyba išaugo, su Alžyru nuo 2011 m. iki 2014 m. susitraukė nuo 18,4 iki 6 mln. dolerių, o su Gvinėja – nuo 1,9 iki 0,6 mln. JAV dolerių. Turint omenyje, jog Minskas neišnaudoja viso savo potencialo, reiktų manyti, kad ekonominiai ryšiai su Afrikos valstybėmis tik papildo iš prekybos su kitais žemynais gaunamas pajamas, bet artimiausiu metu net nepretenduoja tapti svarbiausia prekybos kryptimi.

Minskas jau kurį laiką žvalgosi ir į Lotynų Amerikos rinką, galinčią tapti tramplinu Baltarusijai įsilieti į platesnio masto pasaulio prekybos tinklus. Glaudūs ryšiai su Venesuela, Ekvadoru, Brazilija ir Kuba ne tik padėjo pamatus bendrų įmonių įkūrimui, abipusės prekybos skatinimui, bet ir išplėtojo kultūrinį ir mokslinį bendradarbiavimą. Santykiai su Kuba netgi suteikė savotiško teigiamo svorio kitų Lotynų Amerikos valstybių akyse, kurį Baltarusija noriai išnaudoja savo reikmėms, o Kuba vertina ją kaip vieną iš nedaugelio sąjungininkių Europoje.

Siekiant padidinti eksporto mastus į Lotynų Ameriką, kaip ir Afrikos atveju, Minskui būtina sutelkti šia kryptimi daugiau diplomatinių pajėgų.

Remiantis oficialiais duomenimis, nuo 2011 m. iki 2014 m. eksportas į Venesuelą ir Boliviją sumažėjo nuo 198,8 iki 99,7 mln. dolerių, vadinasi, beveik dvigubai. Prekyba su Ekvadoru, daugiausia nafta ir žemės ūkio prekėmis, krito nuo 20,8 iki 13,5 mln. dolerių, su Brazilija – nuo 1224,1 iki 709,5 mln. dolerių ir netgi su Kuba susitraukė beveik trigubai – nuo 34,1 iki 13,1 mln. dolerių. Siekiant padidinti eksporto mastus į Lotynų Ameriką, kaip ir Afrikos atveju, Minskui būtina sutelkti šia kryptimi daugiau diplomatinių pajėgų. Tik tokiu atveju kada nors ateityje ši didžiulė rinka gali būti tinkama alternatyva Baltarusijos tradicinėms eksporto rinkoms (daugiausia – Rusijai ir NVS šalims) pakeisti, tačiau ir tai – vargiai tikėtina.

Minskas ekonominių partnerių rado ir Azijoje: tai ir seniai užgimę ryšiai su Kinija, ir naujai mezgami su Laosu, Mongolija ir Vietnamu – valstybėmis, norinčiomis skatinti bendradarbiavimą ne tik su Rusija ir Kinija, bet ir su kitomis pasaulio šalimis. Įdomu pažymėti, kad praėjusių metų gruodį Baltarusija ir Vietnamas įsipareigojo 2016–2018 m. vykdyti bendrą ekonominę, mokslinę, edukacinę ir kultūrinę programą, leisiančią sutvirtinti abiejų valstybių santykius. Sėkmingas jos įgyvendinimas turėtų ateityje paskatinti kitas regiono valstybes taip pat atsigręžti į Minsko siūlomas galimybes ir potencialą.

Flirtas su Kinija atskleidžia tikrąjį Minsko favoritą Azijos rinkoje.

Didesni prekybos mastai su Indija ir Pakistanu – taip pat A.Lukašenkos prioritetų sąraše, tačiau flirtas su Kinija atskleidžia tikrąjį Minsko favoritą Azijos rinkoje. Santykius su Pekinu (kaip ir su keliomis kitomis regiono valstybėmis), užmegztus daugiau nei prieš dvidešimtmetį, iš dalies palaikė panašūs šalių valdymo principai. Nesikišdamos į viena kitos vidaus politikos reikalus, šios valstybės galėjo susitelkti siekti abipusiai naudingos ekonominės naudos, tačiau akivaizdu, kad A.Lukašenka Kinija suinteresuotas labiau. Niekas neabejoja, kad Pekinas galėtų investuoti į Baltarusiją daug daugiau, tačiau vis dėlto tai per maža rinka, neturinti ko pasiūlyti mainais, išskyrus save kaip partnerį Europoje.

Eksportas į Pakistaną nuo 2011 m. iki 2014 m. sumažėjo nuo 48,8 mln. iki 42,6 mln. dolerių, į Indiją – nuo 333 mln. iki 212,1 mln. dolerių, į Mongoliją – beveik trigubai, iki 21,7 mln. dolerių, į Vietnamą – nuo 164,3 iki 108,5 mln. dolerių ir tik į Kiniją šiek tiek padidėjo – nuo 636,6 iki 640,3 mln. dolerių. Ar eksporto pagyvėjimas į Kiniją teikia vilties? Vargu, ypač matant, kokį didelį prekybos deficitą Minskas patiria net ir padidinęs eksporto ir sumažinęs importo mastus, ir žinant, kad bene vienintelė prekė, kurią Pekinas noriai perka, yra kalio karbonatas. Reikėtų atkreipti dėmesį ir į tai, kad paskutinį kartą Minskas turėjo teigiamą prekybos su Kinija balansą tik 2005 metais. Todėl vėlgi – Minskas palaiko glaudžius ryšius Azijoje, bet naivu tikėtis, kad tai atstos ar net pranoks tradicinių partnerių teikiamą ekonominę naudą.

Minskas palaiko glaudžius ryšius Azijoje, bet naivu tikėtis, kad tai atstos ar net pranoks tradicinių partnerių teikiamą ekonominę naudą.

Pastaruoju metu A.Lukašenka ir jo komanda kone desperatiškai ieškojo naujų ekonominių partnerių Azijoje, Pietų Amerikoje ir Afrikoje. Smunkanti prekyba tradicinėse rinkose, daugiausia – su Rusija ir NVS šalimis, verčia Minską ieškoti išeičių ir naujų galimybių, tačiau kol kas paieška ne itin sėkminga.

Dauguma straipsnyje minėtų valstybių nėra ekonomiškai pajėgios reguliariai dideliais kiekiais pirkti baltarusiškas prekes, na, nebent vieną populiariausių – kalio karbonatą. Žvelgiant į oficialius duomenis, praėjusiais metais prekybos mastai tiek su vadinamaisiais tradiciniais partneriais, tiek ir su naujais traukėsi, todėl Minskui belieka tikėtis, kad taip intensyviai vykdyta naujų partnerių medžioklė ateinančiais metais pagaliau atneš naudos.

Straipsnis pirmą kartą publikuotas svetainėje geopolitika.lt 2016 m. sausio 20 d.

Karas Ukrainoje. „Minskas 2“, arba antrasis bandymas rasti kompromisą su Rusija, baigėsi to pačiu – nesėkme.

Vasario 12 d. po visą naktį vykusių derybų, per kurias Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas elgėsi lyg mokyklos direktorius, o Vokietijos kanclerė Angela Merkel ir Prancūzijos prezidentas Francois Hollande’as daugiausia tik klausėsi, lyg prasikaltusio Petro Porošenkos tėvai, buvo paskelbta apie 11 punktų susitarimą. Tačiau Kremlius tą susitarimą aiškina vienaip, Ukraina – visai kitaip, o Vakarų lyderiai pateikia dar ir savo interpretaciją. Vien jau to, atrodo, pakaktų konstatuoti, kad sutartis nieko verta.

Štai Kremliaus paskelbtame sutarties tekste numatomas visų neteisėtų grupuočių nuginklavimas ir užsienio karių bei ginkluotės išvedimas, Ukrainos „konstitucinė reforma“ ir dalyvavusiųjų kovos veiksmuose amnestija. Pagal vienuoliktą sutarties punktą numatoma iki 2015 m. pabaigos Ukrainos konstitucijoje įtvirtinti decentralizaciją ir ypatingą statusą atskiriems Donecko ir Luhansko sričių regionams. Kremliaus paskelbtame dokumento tekste taip pat teigiama, kad turi būti atkurtas pensijų ir kitų išmokų mokėjimas Donecko ir Luhansko srityse, taip pat bankų veikla. Dokumente numatyta, kad neįgyvendinusi vienuolikto punkto Ukraina neatgaus savo išorinės sienos kontrolės.

O štai P.Porošenka po derybų pabrėžė, kad dėl autonomijos ar federalizacijos Ukrainos rytuose net nebuvo tariamasi.

Tiesa, abu prezidentai vienodai pranešė, kad per naktį Minske vykusiose taikos derybose sutarta Rytų Ukrainoje nuo praėjusio sekmadienio laikytis paliaubų, taip pat sutarta dėl sunkiosios ginkluotės atitraukimo iš 50 km pločio buferinės zonos bei apsikeitimo įkaitais.

Prieš savaitę kaip nemažas pasiekimas galėjo atrodyti ir tai, kad per viršūnių susitikimą parengtą dokumentą, numatantį priemones, kuriomis bus įgyvendinamas pernai rugsėjį Baltarusijos sostinėje pasirašytas taikos planas, pasirašė ir vadinamoji Ukrainos kontaktinė grupė, sudaryta iš Kijevo, separatistų ir Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos atstovų. Tarp susitarimų – ir separatistų pažadas nutraukti ugnį nuo šeštadienio, vasario 15 d., 24 val.

Tačiau viena yra pasirašyti, visai kas kita – laikytis susitarimo. Ukrainos kariškiai dar šeštadienį pareiškė, kad prorusiškų separatistų puolimas šalies rytuose nesusilpnėjo, o per parą buvo pranešta apie 120 atskirų atakų.

Ir nors A.Merkel vis drąsinosi sakydama, kad „dar yra vilties“, sekmadienį iš karto po vidurnakčio įsigaliojus paliauboms, Ukrainos antiteroristinių operacijų (ATO) pajėgos paskelbė apie provokaciją – kad separatistai Bezymianos gyvenvietėje iš salvinių raketinių sistemų „Grad“ ėmė šaudyti į Rusijos teritoriją Samsonovo kryptimi.

Luhansko srityje buvo šaudoma minosvaidžiu. Ukraina apie tai pranešė Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijai ir Rusijos pusei, kad pastaroji imtųsi veiksmų šaudymui nutraukti. Taigi apie pasiryžimą laikytis paliaubų galima tik pasvajoti, apie karo pabaigą – juo labiau.

O štai apie F.Hollande’o žodžius, esą Minsko derybos buvo lemiamos, galima pasakyti tik tai, kad jos išties buvo lemiamos pagaliau įsisąmoninant, jog Rusija žaidžia tik pagal savo taisykles, o visi kiti šio žaidimo dalyviai naiviai mano, kad dalyvauja jų kūrime.

Juk, nepaisydama visų tiesioginių ir netiesioginių įrodymų, Rusija vis dar užsispyrusi tikina, kad nedalyvauja kare su Ukraina, kuris vyksta vadinamųjų separatistų (tarp jų – daug iš Rusijos atvykusių samdinių) pastangomis. O antrasis Minsko susitarimas dėl paliaubų ir politinio konflikto Ukrainoje sureguliavimo, pasak Ukrainoje dirbančio Rusijos žurnalisto Jevgenijaus Kiseliovo, yra tik taktinis Rusijos žingsnis, po kurio bus „eilinis puolimas“.

„Bloomberg“ apžvalgininkas Leonidas Beršidskis įžvelgia tik vieną, kad ir nelabai džiugų, pranašumą: Minsko susitarimas dėl paliaubų rytinėje Ukrainoje bent jau sušvelnina Ukrainos pralaimėjimą kare, kurio ji niekada negalėjo laimėti. „Tačiau manau, jog tai nėra paskutinis aukščiausio rango derybų raundas, nes per šį derybų maratoną pasiektas susitarimas yra pernelyg prieštaringas, kad veiktų ilgalaikėje perspektyvoje“, – teigia analitikas.

Juk kiek gali trukti susitarimas, kuriuo abi pusės įsipareigojo daryti tai, ko nė viena daryti nenori ir net nemano, kad turėtų? Pavyzdžiui, Kijevas turėtų įgyvendinti dar rugsėjį priimtą įstatymą dėl specialaus statuso suteikimo separatistų kontroliuojamoms teritorijoms. Be to, Kijevas įpareigotas surengti vietos savivaldos rinkimus šiose teritorijose ir aiškiai apibrėžti sienas, remiantis rugsėjo sutartimi. Tačiau vien tai yra akivaizdus prieštaravimas, nes pagal naująją sutartį separatistams paliekamos jų užimtos teritorijos, kurios dabar formaliai bus valdomos iš Kijevo, tačiau kariniu požiūriu kontroliuojamos separatistų. Be to, nutolstant nuo rugsėjo susitarimo, Ukrainai sienos su Rusija kontrolė bus grąžinta tik 2015 m. pabaigoje, kai bus surengti vietos savivaldos rinkimai ir įgyvendinta konstitucinė reforma, garantuojanti nuolatinę autonomiją separatistų regionams, apimantiems ir du didžiausius rytinės Ukrainos miestus – Donecką ir Luhanską.

Apie šią reformą, pasak L.Beršidskio, kalbama ir sutartyje, kurioje numatyta, kad šių teritorijų valdžia galės formuoti savo policijos pajėgas ir turės įtakos skiriant prokurorus bei teisėjus. Ukraina neturės galios atimti įgaliojimus iš vietos savivaldos pareigūnų, o autonominiai regionai galės pasirinkti savo oficialią kalbą, kuri neabejotinai bus rusų, o ne ukrainiečių.

L.Beršidskis visa tai vadina laiko bomba, kurią Rusija gali detonuoti bet kuriuo metu, jei tik nebus patenkinta Ukrainos veiksmais.

Derybų rezultatais ne itin džiaugiasi ir kiti jų dalyviai, ypač Vokietija. Šalies užsienio reikalų ministras Frankas Walteris Steinmeieris apgailestauja, kad sutartis tarp Rusijos, Ukrainos, Vokietijos ir Prancūzijos lyderių dėl Ukrainos krizės nėra tai, ko Vokietija būtų norėjusi. Mat derybų sutartis yra, galima sakyti, niekinė, o jos nesilaikant kitas NATO ir ES šalių žingsnis gali būti Ukrainos rėmimas ginklais. To A.Merkel nenorėtų visų labiausiai.

Ji vis dar šventai tiki diplomatijos galia ir labiau už viską bijo karo. Ji ne kartą yra sakiusi, kad konfliktas tarp Rusijos ir Ukrainos negali būti išspręstas karinėmis priemonėmis, ir griežtai pasisako prieš ginklų siuntimą Ukrainos pajėgoms.

Šiek tiek kitokios pozicijos laikosi Prancūzija, kuriai didžiausias galvos skausmas dabar yra ne Rusijos ir Ukrainos konfliktas, o laivo „Mistrali“ perdavimo Rusijai problema. Jei ne kitų šalių spaudimas, F.Hollande’as „Mistralį“, reikia manyti, jau seniai būtų atidavęs į Rusijos rankas. Tačiau pernai lapkritį Prancūzija nenoromis nukėlė „Mistralio“ perdavimo terminą, o sausį atidėjo jį neribotam laikui, „iki tolesnio pranešimo“.

Maskva perspėjo, kad pareikalaus didelės kompensacijos, jeigu šis sandoris bus visiškai atšauktas, o nuo to laiko abiejų pastatytų laivų likimas lieka neaiškus.

Kitoje stovykloje – noru ginkluoti Ukrainą degančios šalys, pirmiausia JAV ir Didžioji Britanija. Tiesa, JAV prezidentas Barackas Obama prieš kelias dienas pareiškė, kad atidedamas prieštaringai vertinamo sprendimo dėl Ukrainos apginklavimo priėmimas, tačiau jei paliaubos tarp Rusijos ir Ukrainos neveiks, sprendimas gali būti priimtas jau artimiausiu metu.

Beje, galima numanyti, kad būtent dėl to prieš pat Minsko derybas A.Merkel paskubomis nulėkė į Vašingtoną – ji greičiausiai prašė B.Obamos duoti nors truputį laiko ir palaukti su ginklais.

Tačiau laikas – ne jos pusėje. Juolab kad apginkluoti Ukrainą labai entuziastingai siekia ir Didžioji Britanija. „Mūsų šalis pasilieka sau teisę ginkluoti Ukrainą ir neleis ukrainiečių armijai žlugti. Kiekviena NATO aljanse esanti valstybė pati sprendžia, ar tiekti legalius ginklus Ukrainai“, – parlamente pareiškė Didžiosios Britanijos užsienio reikalų sekretorius Philipas Hammondas.

Pasak jo, Rusija „apsunkino savo pirminio įsiveržimo padarinius“, teikdama karinę paramą savo „įgaliotiniams“, kovojantiems karo draskomoje Rytų Ukrainoje. Didžioji Britanija ir jos sąjungininkės NATO „laikosi bendros nuomonės, kad šio konflikto negalima išspręsti karinėmis priemonėmis, bet mes negalime leisti Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms žlugti“, – vingriai kalba diplomatas.

Kitokią nuomonę šiuo klausimu turi Lenkija. Mūsų kaimynės gynybos ministras Tomaszas Siemoniakas aiškina, kad Lenkija nesiųs gynybinių ginklų Ukrainai. Nors Lenkija Ukrainai jau yra nusiuntusi maisto produktų, drabužių, antklodžių siuntą, vertinamą 4 mln. eurų, ir ketina dar kartą suteikti panašios pagalbos, tačiau apie galimą ginklų tiekimą Ukrainai bent kol kas esą negali būti nė kalbos.

Tiesa, jis neatmeta galimybės Ukrainą ginkluoti ateityje, o vien tai, kad su Lietuva, kuri kol kas vienintelė iš NATO šalių viešai pranešė apie ginkluotės tiekimą Ukrainai, yra kuriama bendra karinė brigada, – gana iškalbingas faktas.

Beje, ši brigada, sudaryta iš Lietuvos, Lenkijos ir Ukrainos karių, pirmas bendras pratybas gali surengti dar šį rudenį. Lietuvos krašto apsaugos ministras Juozas Olekas priduria, kad į brigados štabą Liubline Lietuva šiemet siųs šešis karius.

Kokią Rusijos reakciją gali sukelti Ukrainos rėmimas ginklais, sunku prognozuoti. NATO pajėgų vyriausiasis vadas JAV generolas Philipas Breedlove’as perspėja, kad bet koks žingsnis aprūpinant Ukrainą gynybiniais ginklais „gali sulaukti Rusijos reakcijos“, o reakcija galinti būti ir gana aštri.

„Bet ką darydami privalome įvertinti, ar tai priartins prie politinio sprendimo, kurio mes čia ieškome. Taigi bet kokia pagalba turi būti teikiama atsižvelgiant į tai, kokia, kaip mes spėjame, bus Rusijos reakcija“, – atsargiai kalba NATO kariuomenės vadas.

Vokietijos gynybos ministrė Ursula von der Leyen įsitikinusi, kad ukrainiečių aprūpinimas ginklais, kurių jiems reikia gynybai, gali turėti ir „netikėtų bei lemtingų pasekmių“, nes ginklų tiekimas yra ugnies skatinimas. „Ir jis gali suteikti Kremliui dingstį tiesiogiai įsikišti į šį konfliktą“, – perspėja Vokietijos gynybos ministrė.

JAV senatoriaus Johno McCaino nuomone, V.Putinas nesiima atviro puolimo bijodamas prarasti palaikymą šalies viduje. Tačiau V.Putinas greičiausiai pajustų palengvėjimą, jei JAV nuspręstų Ukrainai tiekti karinę pagalbą. Tada jis rusams pagaliau galėtų „pasakyti apie karą“ ir paaiškinti, kad kariauja su kur nereikia besikišančiomis JAV, o ne su nualinta ir kultūriškai artima Ukraina.

Žinoma, pati Ukraina jau seniai tvirtina, kad kariauja su Rusija, o ne su vietinėmis grupuotėmis ar sukilėliais. „Kiek įrodymų pasauliui dar reikia, kad pripažintų akivaizdų faktą – Ukrainoje yra užsienietiška karinė įranga, samdiniai, Rusijos kariniai instruktoriai ir reguliariosios pajėgos“, – yra sakęs Ukrainos prezidentas P.Porošenka.

Po jau dabar žlungančios ką tik sudarytos „paliaubų“ sutarties P.Porošenka žada imtis ir kito, galima sakyti, lemiamo žingsnio – skelbti Ukrainoje karinę padėtį. „Jei nuo taikos proceso būtų nukrypta ir prasidėtų ar tęstųsi didelio masto karinė agresija, pažadu, kad karo padėtis bus paskelbta nieko nelaukiant“, – teigia Ukrainos prezidentas.

Žinoma, gaila, kad kitas žingsnis po paliaubų yra karinės padėties skelbimas. Tačiau atrodo, kad Minske tyčia ar netyčia pavyko susitarti būtent dėl karo, o ne dėl taikos.

Ukrainos „karo ir taikos“ laiko juosta

2014 m. kovo 1 d. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas gavo Rusijos Dūmos leidimą įvesti karius į Ukrainą.

Kovo 6 d. Krymo Aukščiausioji Taryba priėmė nutarimą dėl Krymo prisijungimo prie Rusijos.

Kovo 11 d. Krymo parlamentas balsavo ir priėmė nepriklausomybės nuo Ukrainos deklaraciją. Už ją balsavo 78 iš 100 parlamento narių.

Kovo 12 d. Ukrainos premjeras Arsenijus Jaceniukas JAV susitiko su prezidentu Baracku Obama aptarti susidariusios padėties Ukrainoje ir Kryme. Abu lyderiai griežtai perspėjo Rusiją, kad Ukraina neišsižadės savo suverenumo.

Kovo 15 d. Ukrainos atstovas prie JT apkaltino Rusiją išlaipinus savo karius Ukrainos teritorijoje už Krymo ribų (Arabato nerijoje) ir teigė, kad Rusija pradeda Ukrainos okupaciją. Donecke įvyko susirėmimai tarp prorusiškų jėgų ir saugumo pareigūnų – protestuotojai įsiveržė į saugumo pastatą ir iškėlė Rusijos vėliavą.

Kovo 16 d. įvyko tik Rusijos ir Krymo valdžios pripažįstamas Krymo referendumas. Jo rezultatai parodė, kad 96,77 proc. dalyvavusių gyventojų pasirinko pirmą pateiktą variantą, tai yra pareiškė norą jungtis prie Rusijos.

Balandžio 7 d. separatistai okupavo Donecko srities administracinį pastatą ir paskelbė nepriklausomybę nuo Ukrainos.

Balandžio 15 d. Ukrainos parlamentas paskelbė, kad Krymas laikinai yra Rusijos okupuota teritorija.

Balandžio 17 d. tradicinės „Tiesioginės telefono linijos su prezidentu“ laidos metu V.Putinas pripažino, kad Krymo pusiasalio įvykiuose kartu su Krymo savigynos būriais dalyvavo ir Rusijos karinių pajėgų kariai.

Gegužės 11 d. Donecko ir Luhansko separatistai surengė referendumą dėl nepriklausomybės.

Rugsėjo 5 d. Minske įvyko Ukrainos, Rusijos, ESBO ir Ukrainos separatistų atstovų pasitarimas. Tą pačią dieną po ilgų atidėliojimų ES įvedė naujas sankcijas Maskvai, įskaitant finansavimo apribojimus kai kurioms Rusijos valstybinėms įmonėms ir įtakingų rusų politikų turto įšaldymą.

Vasario 13 d. Minske įvyko naujos derybos, kuriose dalyvavo Rusijos, Ukrainos, Prancūzijos ir Vokietijos vadovai. Pasirašius 11 punktų sutartį, kurioje, be kita ko, numatytas ugnies nutraukimas, Ukrainos rytuose toliau tęsėsi apšaudymai, o P.Porošenka perspėjo apie galimą karinės padėties šalyje paskelbimą.

Rima Janužytė

Minskas-1

2014 m. Rugsėjo 5-osios sutarties protokolas

1. Užtikrinti nedelsiamą ugnies nutraukimą iš abiejų pusių.

2. Užtikrinti ESBO režimo laikymąsi dėl nusiginklavimo monitoringo ir patikrinimo.

3. Įgyvendinti Ukrainoje valdžios decentralizavimą, įskaitant Ukrainos įstatymo „Dėl laikinų vietinių valdžios institutų kai kuriose Donecko ir Luhansko regionų vietovėse“ (įstatymas dėl specialaus statuso) priėmimą.

4. Užtikrinti nuolatinį Rusijos ir Ukrainos valstybės sienos monitoringą ir patikrinimą, kurį įgyvendins ESBO, sukurti saugumo zoną pasienio tarp Ukrainos ir Rusijos Federacijos regione.

5. Nedelsiant paleisti įkaitus ir neteisėtai sulaikytus asmenis.

6. Priimti įstatymą, draudžiantį persekioti ir bausti asmenis, susijusius su įvykiais Ukrainos Donecko ir Luhansko regionuose.

7. Tęsti įtraukiantį nacionalinį dialogą.

8. Imtis veiksmų, kad būtų pagerinta humanitarinė padėtis Donbase.

9. Užtikrinti pirmalaikius vietos savivaldos rinkimus pagal įstatymą „Dėl laikinos tvarkos ir laikinos vietos valdžios konkrečiose Donecko ir Luhansko regionų vietovėse“ (įstatymas dėl specialaus statuso).

10. Patraukti nelegalias ginkluotas grupes, karinę įrangą, kovotojus ir samdinius iš Ukrainos teritorijos.

11. Priimti programą dėl ekonominio Donbaso regiono atgaivinimo.

12. Užtikrinti konsultacijų dalyvių asmeninį saugumą.

Minskas-2

2015 m. Vasario 13-osios taikos planas

1. Nedelsiant ir visiškai nutraukti ugnį nuo vasario 15 dienos.

2. Atitraukti ginkluotę ir sukurti saugumo zoną. Sunkioji ginkluotė turi būti atitraukta mažiausiai 50 km atstumu, o raketinės sistemos – net 140 km atstumu. Ukrainos kariai ginkluotę turi atitraukti nuo dabartinės fronto linijos, o separatistai – nuo ankstesnėje Minsko sutartyje numatytos linijos. Ši procesą kontroliuos Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) atstovai.

3. Užtikrinti efektyvų ugnies nutraukimo ir ginkluotės atitraukimo monitoringo procesą.

4. Pirmą dieną po ginkluotės atitraukimo pradėti dialogą apie vietos valdžios rinkimus vadinamųjų Donecko ir Luhansko liaudies respublikų teritorijose pagal Ukrainos įstatymus ir apie būsimą šių rajonų ypatingąjį statusą.

5. Amnestija visiems dalyvavusiems kovos veiksmuose. Tam turi būti priimtas specialus įstatymas, kuris draus persekioti kovų dalyvius.

6. Paleisti visus belaisvius ir apsikeisti jais.

7. Sudaryti sąlygas gauti ir naudotis tarptautine humanitarine pagalba visiems, kuriems jos reikia.

8. Atkurti Ukrainos ir vadinamųjų Donecko ir Luhansko liaudies respublikų socialinius ir ekonominius ryšius, atnaujinti pensijų, socialinių išmokų bei kitų išmokų mokėjimą. Dėl to Ukrainai šiose teritorijose reikės atkurti bankų veiklą. Prancūzija ir Vokietija įsipareigoja techniškai padėti atkurti bankų veiklą ir ieškoti galimybių sukurti tarptautinį socialinių išmokų mokėjimo mechanizmą.

9. Visiška Ukrainos valdžios sienos su Rusija kontrolė visoje konflikto zonoje. Sienos kontrolės įgyvendinimas turi būti pradėtas iš karto po vietos valdžios rinkimų ir tęsiamas konsultuojantis su šių teritorijų vadovais. Ukrainos valdžia sienos kontrolę turi visiškai perimti iki 2015 m. pabaigos, bet su sąlyga, kad bus laikomasi vienuolikto susitarimo punkto.

10. Stebint ESBO atstovams išvesti iš Ukrainos teritorijos visas ginkluotas užsienio formuotes, karinę techniką ir samdinius. Nuginkluoti visas neteisėtas grupes.

11. Ukrainos konstitucinė reforma. 2015 m. pabaigoje turi būti priimta nauja Ukrainos konstitucija, kurioje numatyta decentralizacija bei ypatingas statusas atskiriems Donecko ir Luhansko sričių rajonams.

Geopolitika. Gebėjimu laviruoti tarp Rytų ir Vakarų garsėjantis A.Lukašenka nutarė išbandyti naują strategiją, rizikuodamas net Baltarusijos nepriklausomybe.

Sočyje susitikęs su Baltarusijos prezidentu Aliaksandru Lukašenka, vasario pradžioje Vladimiras Putinas, kaip įprasta, surengė savotišką spaudos konferenciją: pasisodinęs svečią prieš kameras, išdėstė jam iš anksto pasiruoštą kalbą: kaip malonu, kad mudu ką tik aptarėme padėtį Ukrainoje, tikiuosi, kad vėl leisite pas jus Minske surengti tarptautines derybas ir maloniai sutiksite joms tarpininkauti.

O tada A.Lukašenka jį tiesiog pribloškė. Baltarusijos vadovas nė nemirktelėjęs pareiškė, kad dėl to paties jam pieš dešimt minučių skambino Ukrainos prezidentas Petro Porošenka, ir jis su juo jau suderino derybų Minske aplinkybes.

Mačiusieji šį epizodą negalėjo nepastebėti, kad V.Putinas tą akimirką net nuraudo. Ko jau ko, o akibrokšto iš savo „vasalo“, ir dar tiesioginiame eteryje, jis tikėjosi mažiausiai.

O štai A.Lukašenka atrodė labai savimi patenkintas: jam puikiai pavyko visai Rusijai matant pademonstruoti, kad jis nesąs V.Putino „klapčiukas“ ir galįs priimti „savarankiškus“ sprendimus. Tokią pačią pozą jis užėmė ir pareikšdamas, kad Baltarusija gali pasitraukti iš Maskvos vadovaujamos Eurazijos ekonominės sąjungos (EES), jeigu Rusija nesilaikys duotų pažadų. Arba kad Baltarusija apsisprendė neprisidėti prie Maskvos įvestų sankcijų Europos Sąjungos šalims.

Tačiau Vakarų auditorijai A.Lukašenka yra parengęs dar ir atskirą programą – visais įmanomais būdais stengiasi įtikinti, kad Rusija ėmė kelti grėsmę Baltarusijos nepriklausomybei. O tokia grėsme, žinant Rusiją ir klausantis A.Lukašenkos, patikėti tikrai nesunku.

Tokio pavojaus ruporu tapo Baltarusijos ambasados vadovas, laikinai einantis Baltarusijos reikalų patikėtinio Jungtinėse Valstijose pareigas, Pavelas Šidlovskis. Sausio pabaigoje vykusioje Atlanto tarybos (tokia JAV įsikūrusi organizacija, skatinanti transatlantinį bendradarbiavimą) konferencijoje dėl Rytų partnerystės jis netikėtai paprašė Baltarusijai „ištiesti pagalbos ranką“, teigdamas, kad šalies suverenumas pakibo ant plauko.

„Vėl visi kritikuoja Baltarusiją dėl žmogaus teisių padėties ir demokratijos. Taip, problemų turime ir stengiamės jas spręsti. Tačiau šiandien labai svarbu tai, kad pavojus kyla mūsų suverenumui, mūsų nepriklausomybei“, – dramatiškai pareiškė P.Šidlovskis, pridurdamas, jog dėl to esą labai svarbu, kad Baltarusija plėtotų bendradarbiavimą tiek su ES, tiek su Rusija. Ir kad jai, atsižvelgiant į sudėtingą padėtį Rusijoje, būtų ištiesta pagalbos ranka.

Atsargiau, bet irgi apie tą pačią grėsmę yra užsiminęs ir pats A.Lukašenka. Jo žodžiais, karas vyksta prie pat Baltarusijos sienų, todėl šalis atsidūrė „tarp kūjo ir priekalo“.

Tad, P.Šidlovskio teigimu, būtina užsitikrinti, kad tai, kas vyksta, nebūtų nukreipta prieš Baltarusiją, kad ši šalis netaptų keičiama korta geopolitiniuose žaidimuose ir neprarastų savo nepriklausomybės.

Kol P.Šidlovskis kalbėjo, Baltarusija paskelbė aktyviai besirengianti įdiegti teritorinės gynybos principus. Teritorine gynyba užsiimtų ne reguliarioji kariuomenė, o „šiuolaikiniai partizanai“, kuriais gali tapti gerai apmokyti rezervininkai. Jų užduotis būtų neleisti agresoriui vykdyti hibridinio karo skirtinguose šalies regionuose.

Sulig tokiais pareiškimais šalyje prasidėjo neįprastai skubus ir aktyvus kariuomenės rezervininkų šaukimas į mokymus bei didelės karinės pratybos.

Spėjama, kad iš viso gali būti pašaukta apie 15 tūkst. rezervininkų, o iš viso Baltarusijos karinėse pajėgose tarnauja apie 50 tūkst. žmonių. Rezervininkų teigimu, į mokymus jie šaukiami taip skubiai, lyg jau rytoj būtų laukiama karo. Vieni į mokymus buvo išvežti kitą dieną po to, kai gavo šaukimą, kitiems nurodyta griežtai prisistatyti iki vasario 1 d. Mokymai truks apie mėnesį.

„Mobilizacija – tai adekvati Baltarusijos kariškių reakcija į karinių veiksmų Pietryčių Ukrainoje suaktyvėjimą. Tai gali išvirsti į atvirą Rusijos karinę agresiją, kuri sukeltų grėsmę ir kitoms regiono valstybėms, taip pat ir Baltarusijai, – teigia baltarusių politologas Sergejus Marcelevas. – Negalima atmesti prielaidos, kad į karinį konfliktą įsikiš ir trečiosios šalys ar kariniai blokai.“

Tiesa, nors neoficialiai Baltarusija perspėja apie pavojų iš Rusijos, oficialiai Baltarusijos gynybos ministerija tikina, kad veiksmų imtasi dėl padidėjusios grėsmės iš NATO pusės.

O kad Vakarams (taip pat ir patiems baltarusiams) nekiltų abejonių dėl šaliai kilusios grėsmės, keičiami net įstatymai. Štai ką tik Baltarusijoje įsigaliojo karinės padėties paskelbimo įstatymo pataisos, numatančios gerokai daugiau aplinkybių, kurioms atsiradus šalyje gali būti skelbiama karinė padėtis.

Skaitydamas naujuosius įstatymus patiri ~deja vu~: juose aprašytos hipotetinės aplinkybės pernelyg primena Rusijos veiksmus Ukrainoje, pradedant kitos šalies karių ar ginkluotų žmonių grupių, taip pat ir be skiriamųjų ženklų, patekimu kad ir į nedidelę Baltarusijos teritoriją, baigiant karinės amunicijos siuntinukų gabenimu į Baltarusiją, net jei tai pavienis ar visiškai lokalus atvejis.

Vis dėlto Lukašenka nebūtų Lukašenka, jei jo žaidimai nebūtų dvigubi. Tame pačiame įstatyme pirmą kartą numatyta, kad karinė padėtis Baltarusijoje skelbiama ir užpuolus bent vieną iš kolektyvinės gynybos sutartį pasirašiusių valstybių – Rusiją, Armėniją, Kazachstaną, Tadžikiją arba Kirgiziją. Taigi jei kas, Baltarusija numato galimybę ne vien gintis nuo Rusijos agresijos, bet ir pati stoti ginti Rusijos.

Juk gali būti, kad Vakarai nepatikės Baltarusijos ketinimais atsiversti į doros kelią ir nesuteiks nei užuovėjos, nei pinigų, o štai Rusija ir vėl bus kad ir trapi, bet vis dėlto paskutinė likusi Baltarusijos viltis sulaukti finansinės paramos – šiemet žadėto milijardo JAV dolerių.

O Baltarusijai pinigų žūtbūt reikia. Beje, iš didelės desperacijos Baltarusijos prezidentas net privirė nemenką dubenį košės, kurią neseniai turėjo išsrėbti Vakarų finansų rinkos. Mat kasmetinėje spaudos konferencijoje jis netyčia užsiminė, kad jo šalis bandys restruktūrizuoti savo skolą, o finansų rinkos į tai sureagavo itin dramatiškai. Baltarusijos rublio vertė smuktelėjo taip greitai, kaip dar nebuvo kritusi per visą šalies istoriją. Tik praėjus keletui valandų nuo sumaišties pradžios Baltarusijos prezidentas vėl viešai prabilo kviesdamas obligacijų savininkus nusiraminti ir pabrėždamas, kad turėjo omeny tik skolos refinansavimą, o ne restruktūrizavimą.

Vis dėlto analitikas Timothy Ashas iš „Standart Bank“ įsitikinęs, kad toks staigus valiutos kurso kritimas dėl vieno semantinio netikslumo tik parodo investuotojų nepasitikėjimą šalies kreditiniu mokumu, kuris esą visada buvo gana abejotinas.

„Baltarusijos centrinis bankas padidino palūkanų normą iki 20 proc., tačiau šiais metais Baltarusijos rublis krito daugiau nei 40 proc. JAV dolerio atžvilgiu – būtent taip Vakarų finansinių sankcijų Rusijai užkratas plinta į kitas šalis. 2015 m. Baltarusijai teks išmokėti kreditoriams 4 mlrd. dolerių, o jos rezervai siekia vos 5 mlrd. dolerių“, – Baltarusijos padėtį komentuoja analitikas, pridurdamas, kad Baltarusija, kaip ir kaimyninė Ukraina, gali tapti nemoki.

Tad nenuostabu, kad, Vakarams į Baltarusijos padėtį žvelgiant gana skeptiškai, ši šalis laikosi įsikibusi rusiškų rinkų. Juolab, kad ir kaip uoliai Baltarusija mėgintų užmegzti ekonominius santykius su Vakarais, jie vis tiek kur kas geriau klostosi su kitomis Muitų sąjungos valstybėmis. Vien su Rusija Baltarusijos prekybos apimtys per penkerius metus išaugo apie 10 mlrd. dolerių. O prekyba su Kazachstanu, nors ir gerokai kuklesnė, per tą patį laikotarpį irgi paaugo beveik dvigubai.

Tiesa, tam tikrų ženklų, kad Baltarusijos santykiai su Vakarais pamažu atitirpsta, jau esama. Nuo 1994 m. keliems šimtams Baltarusijos pareigūnų ir kelioms dešimtims įmonių taikomos ES sankcijos pernai buvo peržiūrėtos, o „juodasis sąrašas“ sutrumpintas, įvertinus Baltarusijos sprendimą paleisti žmogaus teisių gynėją Alesį Beliackį.

O po kelių mėnesių Rygoje vyksiančiame ES Rytų partnerystės viršūnių susitikime Baltarusija gali parafuoti susitarimus su ES dėl vizų režimo supaprastinimo.

Tiesa, Vakarai šiuo klausimu per daug neskuba, o apie visišką sankcijų panaikinimą apskritai nekalbama. Pasak Lietuvos užsienio reikalų viceministro Andriaus Krivo, Europa, nors ir suinteresuota ekonominiais santykiais, sankcijas Baltarusijos prezidento režimui atšauks tik tuomet, kai bus pasiekta esminė pažanga žmogaus teisių srityje ir paleisti visi politiniai kaliniai.

Vis dėlto A.Lukašenka tikisi, kad tapęs tarpininku derybose tarp Rusijos, Ukrainos ir Vakarų šalių arba pagąsdinęs, kad Rusija tuoj tuoj okupuos Baltarusiją, gali suminkštinti Vakarų poziciją. Žinoma, toks scenarijus visai įmanomas, tačiau Baltarusija turi suprasti, kad ji – ne Ukraina ir dėl jos Vakarai nebus pasiryžę daryti to, kas daroma vardan Ukrainos.

Rima Janužytė

Muitų sąjungos prekybos apimtys didėja

Prekyba (mlrd. JAV dol.)        2009 m.    2010 m.    2011 m.    2012 m.    2013 m.

Rusija ir Kazachstanas          12,8       15,1       21,1       24,3       26,5

Rusija ir Baltarusija 23,4       28         39,4       34,433,8

Kazachstanas ir Baltarusija     0,4        0,3        0,7        0,8        0,7

Iš viso:                        36,7       43,5       61,3       59,4       61

Šaltinis: „Stratfor“

Švieži įspūdžiai iš egzotiško tarptautinio Minsko kino festivalio.

Jau devynioliktus metus visai netoli Vilniaus vyksta Minsko tarptautinis kino festivalis.
Užtenka vienos dienos, kad pradėtum pastebėti egzotiškus, neįtikėtinus ir stebinančius dalykus, kurių niekuomet nebūna kituose Europos šalių kino forumuose. Užtat savotiškas renginys dažnai išreiškia didelę pagarbą lietuviškam kinui. Šiemet Minsko “Lapkritis” (festivalis yra populiariai vadinamas “Listapad”) pakvietė į konkursinę dokumentinių filmų programą Arūno Matelio prodiusuotą ir Eglės Vertelytės režisuotą “UB Lama”, taip pat surinko garsiausio šiame pasaulyje Lietuvos režisieriaus Šarūno Barto filmų retrospektyvą, kurioje kažkodėl neatsirado vietos “Laisvei”.

Aktyvūs žiūrovai
Vos įžengus į miestą lengva pastebėti, kad Minske prasidėjo tarptautinis kino festivalis. Renginį anonsuoja masyvios vėliavos virš pagrindinių gatvių, spalvingi plakatai ir milžiniškas stendas Nepriklausomybės aikštėje. 350 festivalio filmų rodymu rūpinasi absoliučiai visi pagrindiniai miesto kino teatrai: “Centrinis”, “Spalis” (Oktiabr), “Pergalė” (Pobeda), “Pasaulis” (Mir), “Pionierius” (Pioner), “Kino namai” (Dom kino), viliojantys žiūrovus itin palankiomis sąlygomis. Supaprastinus baltarusiškus tūkstančius į mums lengviau suvokiamą valiutą, bilieto kaina svyruoja apie 6–7 Lt. Papildomiems ir proginiams seansams duris atveria salės, kuriose vyksta posėdžiai ir susirinkimai.
Nenuostabu, kad kino salių užpildymas Minske džiugina efektyvumu. Miesto gyventojai skuba pasinaudoti unikaliomis galimybėmis, nes dauguma “Lapkričio” filmų niekuomet nepatenka į kasdieninį repertuarą. Kino platinimo verslą Baltarusijoje kontroliuoja valstybinė organizacija ir be jos palaiminimo neįmanoma išleisti nė vieno filmo. Čia nėra jokios konkurencijos tarp skirtingų platinimo kompanijų. Gavus valdžios palaiminimą kūriniai pasklinda per visus šalies kino teatrus.
Rusijai ir Baltijos šalims nepriklausomus filmus perkanti kompanija “Maywin Media” visuomet įsigyja rodymo teises Baltarusijai, bet premjeras surengia tik išskirtiniais atvejais. “Susitarti neįtikėtinai sunku dėl nepalankių finansinių sąlygų. Dažniausiai tenka susimokėti patiems. Tai beveik neįmanoma misija”, – patvirtino “Maywin Media” atstovas Borisas Šulmanas, kurio kolegos iš Maskvos pasinaudojo atsivėrusia proga ir festivalio programas papildė dešimčia filmų.

Įdomi ir įvairi programa
Per aštuonias dienas Minsko tarptautinis kino festivalis spėja parodyti net 350 filmų. Didžioji jų dalis išsiskirsto per penkias konkursines programas, kurias vertina iš skirtingų pasaulio šalių atvykę žiuri nariai. Pagrindinei komisijai šiemet vadovavo garsusis Rusijos režisierius Andrejus Zviagincevas (“Sugrįžimas”, “Jelena”), o Jaunojo kino konkursą stebėjo amerikiečių prodiuserė Christine Walker (Belos Tarro “Turino žirgas”, Toddo Sollondzo “Gyvenimas karo metu”). Asmeninį prizą yra įsteigęs ir Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka, apdovanojantis vieną autorių “Už humaniškumą ir dvasingumą kine”.
Nekonkursinėse programose surengtos net trys aukšto meninio lygio retrospektyvos: legendinio japonų kino klasiko Nagisos Oshimos (1978 m. Kanų festivalio geriausias režisierius už “Aistrų imperiją”), šviesaus atminimo slovako Stefano Uherio ir lietuvio Š.Barto, kuris asmeniškai pristatė penkis filmus – “Namai”, “Trys dienos”, “Koridorius”, “7 nematomi žmonės” ir “Eurazijos aborigenas”.
Tarp 13 vaidybinio kino konkursantų vyravo Rusijos atsiųsti kūriniai (4 filmai), o kartu su Kazachstano, Slovakijos, Rumunijos, Lenkijos, Vokietijos ir Gruzijos filmais dėl pagrindinių prizų varžėsi mūsų kaimynų filmai iš Latvijos (“Kolka Cool”) ir Estijos (“Estijos dama Paryžiuje” su prancūzų aktore Jeanne Moreau).
Tris Minsko tarptautinio kino festivalio konkursantus įmanoma pamatyti kaip tik šią savaitę vykstančiame Europos šalių kino forume “Scanorama” (tai vokiečių “Barbara” ir du rumunų filmai – “Už kalvų” bei “Visi mūsų šeimoje”). Nuo 2013 m. kovo 14 d. Vilniaus tarptautinis kino festivalis “Kino pavasaris” rodys dar dviejų filmų premjeras iš Minsko: kino kritikų asociacijos FIPRESCI premiją Kanų festivalyje iškovojusio Sergejaus Loznicos dramą “Rūke” ir operatoriaus bei režisieriaus Pavelo Kostomarovo sugalvotą komišką eksperimentą “Aš nemyliu tavęs”, kurį nufilmavo be scenarijaus vaidinę jaunieji aktoriai.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-46-2 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Baltarusiai vėl nustebino pasaulį partizano įvaizdžiu: tyrimo, per rekordiškai trumpą laiką išaiškinusio nusikaltimą Minsko metropolitene, duomenimis, šį kruviną teroro aktą įvykdė nagingi provincialai, kurie daugiau nei penkerius metus slapstėsi nuo valstybinių jėgos institucijų ir naudodamiesi “internetu” pasidarė nežinomos pasauliui sprogiosios medžiagos, rašo britų visuomeninio transliuotojo BBC naujienų svetainė.

Tyrėjai nepraneša sulaikytųjų vardų, bet Baltarusijos valstybės saugumo komiteto (KGB) vadovas Vadimas Zaicevas vienoje spaudos konferencijų suintrigavo: “Mes manėme, jog tai bus dideli profesionalai, bet šiuos sprogimus įvykdė, kaip paaiškėjo, ne itin profesionalumo požiūriu pasirengę žmonės”.

Pasak V.Zaicevo, sostinės metropolitene balandžio 11 dieną ir 2008 metų liepą per Nepriklausomybės dienos koncertą nusikaltėliai panaudojo unikalią sprogiąją medžiagą, kurios analogų čekistai “nerado nė vienos valstybių duomenyse”.

KGB vadovo nuomone, kaip pasidaryti sprogiosios medžiagos, piktadariai sužinojo “internete”.

Beje, tyrimo grupės vadovas Andrejus Švedas vėliau papasakojo, jog “nustatyta vieta, kur buvo gaminamos sprogiosios medžiagos ir bomba, kurią susprogdino teroristas metropoliteno stotyje “Oktiabrskaja”, o rasti įkalčiai – skeveldros ir dalys – rodo, iš ko ir kaip ji buvo padaryta.

UNIKALI SPROGIOJI MEDŽIAGA

Iš pranešimų, kuriuos pastarosiomis dienomis padarė aukšti jėgos struktūrų darbuotojai ir prezidentas Aleksandras Lukašenka, peršasi išvada, kad “unikalią sprogiąją medžiagą, kurios “vienas gramas gali nutraukti rankos plaštaką”, “šaltkalvis ir elektrikas” nuo 2005 metų labai sumaniai naudojo mažiausiai tris kartus, išbandydami savadarbes superbombas.

“Jeigu viskas iš tikrųjų yra taip ir niekur nėra klaidos”, tai šitai, kad valstybinė ideologijos, auklėjimo ir kontrolės sistema neužkirto kelio subręsti neidėjiškiems profesionalams į aukštos klasės bombų sprogdintojus, “pažeidžia visus įprastus antiteroristinės veiklos kanonus”, – rašė savo tinklaraštyje politologas Jurijus Ševcovas.

“Man vis dėlto sunku patikėti, kad visus tris neišaiškintus didžiausius Baltarusijos istorijoje teroro aktus įvykdė viena ir ta pati nedidelė grupė iš provincijos, kuri prisipažino tai padariusi tik per vieną apklausos naktį”, – pažymi J.Ševcovas.

AŠTRI KRITIKA IŠ UŽSIENIO

Analitikai Minske nenoriai vertina bombų sprogdintojų operatyvinio išaiškinimo faktą ir “bylos dėl sprogimo” perspektyvas.

Pirma, todėl, kad “tyrimo paslaptis” suvaržo galimybę sužinoti būtinos nagrinėjimui informacijos. Antra, Baltarusijos prokuratūra ir prezidento administracija grasina už “neatsakingus komentarus” patraukti atsakomybėn visu įstatymų griežtumu. Be to, A.Lukašenka įsakė jėgos struktūroms paieškoti kruvino nusikaltimo “užsakovų” tarp valdžios oponentų ir kritikų.

“Aš ne kartą nubudau rytą, apgailestaudamas, kad nesu tardymo izoliatoriuje. Nes turėčiau visišką alibi dėl sprogimo”, – liūdnai juokauja Anatolijus Lebedka, Jungtinės piliečių partijos lyderis, neseniai išleistas iš VSK tardymo izoliatoriaus, paėmus iš jo rašytinį nepasižadėjimą neišvykti.

Baltarusijos opozicija, apkaltinta masinių riaušių organizavimu per prezidento rinkimus gruodį, nuogąstauja dėl naujų represijų.

Įvairius vertinimus pateikia ir daro įvairias išvadas emigravę iš šalies opozicionieriai. Interneto leidiniai iš užsienio, kuriuos gali paskaityti vartotojai Baltarusijoje, ketvirtadienį išspausdino Vladimiro Borodačio, buvusio specialiųjų tarnybų pulkininko ir dabartinio politinio emigranto straipsnį.

V.Borodačius kaltina valdžią tragedijos organizavimu ir tyrimo inscenizavimu.

“Vieno maniako panašaus į Hanibalą Lekterį versija nesiderina su moksliniu, techniniu ir organizaciniu padaryto nusikaltimo lygiu. Juo labiau sunku įsivaizduoti, kad egzistuoja sėkmingai veikianti, organizuota bepročių teroristų organizacija”, – pažymi pulkininkas.

V.Borodačius pareiškė: “Užsakovas yra, tai tas žmogus, kuriam naudingas terorizmo atsiradimas šalyje, kad galėtų taip išspręsti daugelį susikaupusių problemų. Drauge tikimasi pasinaudoti tuo, kad visos pažangios pasaulio jėgos telkiasi į kovą su tarptautiniu terorizmu”.

Politinis emigrantas Zenonas Pozniakas, Baltarusijos radikalios opozicijos simbolis, sutinka su pulkininko V.Borodačiaus pateiktu situacijos vertinimu.

BYLOS, KURIOS DABAR PRISIMENAMOS

Baltarusijos televizija transliuoja įrašytas gatvėse nuomones, ir gyventojai ekranuose reikalauja bausmės ir atpildo.

Nuomones, kurios nepatenka į televiziją, smelkia abejonės. Skepticizmą skatina ir tai, kad Baltarusijos istorijoje dar neseniai buvo tragiško tyrimo falsifikavimo pavyzdys, kuris šiandien dažnai prisimenamas.

“Aš bijau, kad nepasikartotų Vitebsko maniako Michasevičiaus byla”, – sako teisių gynėja Liudmila Griaznova.

Jau praėjusio šimtmečio devintajame dešimtmetyje už žvėrišką moterų žudymą Vitebsko srityje ilgą laiką kalėti buvo nuteisti 14 žmonių, vienam jų mirties nuosprendis buvo įvykdytas, vienas kalinių kalėjime apako. Nuteistųjų nekaltumas išaiškėjo tik po beveik dvidešimt metų, kai buvo sučiuptas tikrasis maniakas Michasevičius.

“Tiesą apie dabartinį sprogimo metropolitene tyrimą mes galime sužinoti teismo salėje, jeigu dabar areštuoti “teroristai” ryšis tai papasakoti. Ir jeigu teismas bus atviras – pas mus juk pastaruoju laiku daug atgarsių sukėlusios bylos nagrinėjamos už uždarų durų”, – pažymėjo L.Griaznova.

Tikrinama, ar su šiuo sprogimu Minsko metropolitene nesusiję broliai Muraškos iš Vitebsko. 2006 metais, kai šiame srities centre vienas po kito su savaitės pertrauka judriose vietose nugriaudėjo sprogdinimo įtaisai, Vitalijus ir Jurijus Muraškos maždaug pusę metų buvo išlaikyti tardymo izoliatoriuje kaip įtariamieji. Prezidentas A.Lukašenka tada pareiškė, kad byla užbaigta ir nusikaltėliai “nustatyti”.

Dabar, kaip teigia tyrėjai, kalti dėl tų sprogimų Vitebske prisipažino sulaikytieji po teroro akto Minsko metropolitene.

Beje, brolius Muraškas, dabar vėl aplankė milicininkai ir apklausė, kur jie buvo ir ką darė balandžio 11 dieną.

Sulaikytas trečiadienio naktį įtariamasis baudžiamojoje byloje dėl sprogimo Minsko metropolitene prisipažino įvykdęs tris teroro aktus, pranešė agentūrai “Interfax” šaltinis teisėsaugos institucijose.

“Įtariamasis per pirmąją apklausą davė prisipažinimo parodymus. Jis pareiškė įvykdęs sprogimą Vitebske 2005 metų rugsėjį, sprogimą Nugalėtojų prospekte (Minske) 2008 metų liepos 3 dieną ir sprogimą (Minsko) metropoliteno stotyje “Oktiabrskaja” 2011 metų balandžio 11 dieną”, – sakė šaltinis.

Jis taip pat pranešė, kad metropoliteno vaizdo kamerų nufilmuotose kadruose matyti, kaip šis žmogus padeda krepšį ant suolo stoties “Oktiabrskaja” platformoje, po to pakyla eskalatoriumi, aikštelėje tarp stočių atlieka rankų judesius po drabužiais, matyti kaip sprogsta šis krepšys”.

Pasak šaltinio, sulaikytasis buvo nustatytas peržiūrėjus kelių dienų iki teroro akto vaizdo medžiagą visose metropoliteno stotyse. Paaiškėjo, kad jis nuolat išeidavo iš metropoliteno stotyje “Frunzenskaja”.

Tada imta stebėti šios stoties išorę, antradienį stebėjusieji darbuotojai pamatė žmogų, panašų į įtariamąjį, sekė jį iki gyvenamosios vietos ir iškvietė VRM specialų padalinį “Almaz”, kuris jį sulaikė.

Išnuomotame bute, kur gyveno 25 metų įtariamasis, buvo sulaikyta jauna moteris, kuri prisistatė esanti jo “mergina”.

Per apklausą įtariamasis pranešė, kad pirmąjį teroro aktą jis įvykdė Vitebske 2005 metų rugsėjį. Po to likęs nenubaustas jis atitarnavo Baltarusijos armijoje. Sugrįžęs iš armijos, pasak jo, internete sužinojo, kaip pasidaryti galingesnį sprogstamąjį įtaisą, jį pasidarė ir susprogdino 2008 metų liepos 3 dieną Minske, per Nepriklausomybės dienos iškilmes.

Pasak įtariamojo, jam pavyko išvengti privalomos visų Baltarusijos gyventojų vyrų daktiloskopijos, kuri buvo atlikta po sprogimo 2008 metais.

Šaltinis praneša, kad psichiatrai jau kalbėjosi su įtariamuoju.

“Pasak psichiatrų, įtariamasis yra pakaltinamas. Savo veiksmus jis aiškina tuo, kad jam malonu matyti žmogaus kančią. Psichiatrai palygino įtariamąjį su išgalvotu kino filmo veikėju Hanibalu Lekteriu”, – sakė pašnekovas.

Įtariamasis teigia, kad veikė vienas. Savo veiksmų politinių motyvų jis nepateikia”, – pridūrė jis.

Kai kuriais duomenimis, įtariamasis iki tarnybos armijoje gyveno Vitebske ir persikėlė į Minską po būtinosios tarnybos armijoje.

Baltarusijos sostinėje trečiadienį vyks gedulo renginiai – Minsko metropolitene pirmadienį buvo įvykdytas teroro akto, per kurį 12 žmonių žuvo ir daugiau kaip 190 nukentėjo.

Kaip pareiškė žurnalistams Minsko vykdomojo komiteto pirmininkas Nikolajus Ladutka, miesto valdžia restoranams, naktiniams barams ir pramogų įstaigoms pakeisti savo repertuarą. Taip pat bus pakeisti teatrų repertuarai ir koncertų grafikai.

“Šią savaitę pasilinksminimo renginių Minske nebus”, – sakė N.Ladutka.

Numatoma, kad Rusijos ambasadorius Minske Aleksandras Surikovas Rusijos prezidento vardu padės vainiką tragedijos vietoje metropoliteno stotyje “Oktiabrskaja”.

Trečiadienį taip pat vyks žuvusiųjų laidotuvės. Minsko rajono Kolodiščių kapinėse bus palaidotas vyras ir moteris, balandžio 14 dieną Severnojės, Kolodiščių ir Atolino kapinėse Minsko rajone numatyta palaidoti dar penkis žuvusiuosius.

Minsko meras N.Ladutka pareiškė, kad žuvusiųjų laidotuvės vyks balandžio 13-14 dienomis, atsižvelgiant į giminaičių pageidavimą. Jis pridūrė, kad laidotuvių išlaidos bus padengtos iš valstybės biudžeto. Žuvusiųjų šeimoms numatoma suteikti maždaug 10 tūkst. dolerių dydžio paramą.

Balandžio 11 dienos vakarą Minsko metropoliteno stotyje “Oktiabrskaja” įvyko sprogimas. Naujausiais duomenimis, žuvo 12 žmonių (dešimt atpažinti), daugiau kaip 190 žmonių, tarp jų trys Rusijos piliečiai, buvo sužeisti.

Iškelta baudžiamoji byla pagal Baltarusijos BK 289 str. 3 d. (terorizmas).

Baltarusijos vidaus reikalų ministerijos Vyriausiosios kovos su organizuotu nusikalstamumu ir korupcija valdybos darbuotojai sulaikė du įtariamuosius baudžiamojoje byloje dėl sprogimo Maskvos metropolitene, pranešė žurnalistams trečiadienį generalinio prokuroro pavaduotojas Andrejus Švedas.

“Tai du žmonės, su jais atliekami tyrimo veiksmai, atliktos pirmosios apklausos, dalyvaujant advokatams, ir gauti pirmieji parodymai”, – pažymėjo generalinio prokuroro pavaduotojas.

Pasak jo, šiuo metu tikrinamos sulaikytųjų sąsajos su sprogimais, įvykdytais prieš kelerius metus Vitebske ir švenčiant Nepriklausomybės dieną Minske 2008 metų liepos 3 dieną.

“Duomenų apie galimas jų sąsajas su šiais sprogimais gauta iš pačių įtariamųjų”, – sakė A.Švedas.

“Kiek jie susiję su ankstesniais sprogimais – mes dabar aiškinamės”, – pažymėjo generalinio prokuroro pavaduotojas.

Pasak jo, remiantis vaizdo įrašu Maskvos metropolitene, “labai įtikėtina, kad vienas sulaikytųjų yra vykdytojas”.

A.Švedas pažymėjo, kad abu sulaikytieji yra Baltarusijos piliečiai, kilę iš vieno srities centrų.

“Jie jau seniai pažįstami, anksčiau nebuvo teisti”, – pažymėjo generalinės prokuratūros atstovas.

Atsakydamas į klausimą, kuri Baltarusijos KGB vadovo Vadimo Zaicevo vakar paskelbtų versijų dabar tiriama, generalinio prokuroro pavaduotojas pranešė, kad tiriama nauja versija. Pasak A.Švedo, “vienas fotorobotų sutampa”.

“Mes jau vakar buvome pasirengę paskelbti fotorobotus ir vykdytojų vaizdo atvaizdus, be susilaikėme. Tai buvo taktinė gudrybė”, – pridūrė jis

“Vaizdo siužete, kurį parengė KGB kovos su terorizmu valdybos darbuotojai, aiškiai matyti, kokiu nuoseklumu vyko tragiški įvykiai”, – pažymėjo A.Švedas.

Pasak jo, “vaizdo įraše aiškiai matyti, kaip įtariamasis atvyksta į stotį “Kupalovkaja”, nusileidžia į “Oktiabrskaja”, perone palieka krepšį ant suoliuko ir išeina, darydamas kažkokius rankos judesius striukės kišenėje, po to įvyko sprogimas”.

Balandžio 11 dienos vakarą Minsko metropoliteno stotyje “Oktiabrskaja” įvyko sprogimas. Naujausiais duomenimis, 12 žmonių žuvo ( dešimt iš jų atpažinti), daugiau kaip 190, tarp jų trys Rusijos piliečiai, buvo sužeisti.

Balandžio 13-oji paskelbta Minske gedulo diena.

Baltarusijos KGB vadovas Vadimas Zaicevas pateikė tris teroro akto Minsko metropolitene versijas, viena jų netiesiogiai susijusi su rinkimais.

“Šiandien turime tris versijas. Pirmoji – siekis destabilizuoti padėtį Baltarusijoje”, – antradienį žurnalistams sakė V.Zaicevas.

Jis paaiškino: “Nenoriu akcentuoti, kas galėtų mėginti destabilizuoti padėtį, tačiau faktas, kad kažkam nepatinka ta tvarka, pagal kurią gyvena Baltarusijos visuomenė. Tai bandymas pasėti baimę, paniką ir nepasitenkinimą teisėtvarka, vadinasi, ir valdžia”.

Antroji versija – su sprogdinimu gali būti susiję jaunieji ekstremistai. “Esama radikalių ekstremistinių jaunimo organizacijų. Dabar baigiama anarchistų baudžiamoji byla. Neatmetame, kad keršydami, pirmiausia KGB, galėjo tai padaryti”, – sakė V.Zaicevas.

Ši versija netiesiogiai susijusi su praėjusiais prezidento rinkimais, nes kai kurie jaunimo organizacijų atstovai ketino dalyvauti praėjusių metų gruodžio įvykiuose, kai teisėsaugos organai jėga išvaikė masinį opozicijos mitingą.

Trečioji versija, pareiškė V.Zaicevas, – tai nesveiko žmogaus poelgis, “ne vien psichiškai, net ir asmeninių ambicijų požiūriu”.

Balandžio 11 dienos vakarą Minsko metropoliteno stotyje “Oktiabrskaja” įvyko sprogimas. Naujausiais duomenimis, 12 žmonių žuvo (9 atpažinti), daugiau kaip 150 buvo sužeisti, tarp jų yra trys Rusijos piliečiai.

Dėl šio teroro akto pradėta baudžiamoji byla.

Tyrimo grupės vadovu paskirtas generalinio prokuroro pavaduotojas Andrejus Švedas. Jis antradienį žurnalistams pranešė, kad Baltarusijoje suimti keli asmenys, siejami su pirmadienio vakarą įvykdytu sprogdinimu Minsko metropoliteno stotyje. Jis patikslino, kad teroro aktą įvykdė ne mirtininkai.

Pirminiais duomenimis, sprogimo galingumas prilygo ne mažiau kaip 3 kg trotilo, sakė generalinio prokuroro pavaduotojas. “Labai didelė radijo bangomis valdomo įtaiso tikimybė. Į šį sprogdinimo įtaisą buvo pridėta įvairių žalojančių dalių – rutuliukų, strypelių, vinių”, – sakė A.Švedas.

Taip pat tiriamos įvairios įvykio versijos. Anksčiau Baltarusijos VRM pranešė, kad viena iš versijų siejama su 2008 metų liepos 4 -osios naktį įvykdytu sprogdinimu Minske. Tada per Nepriklausomybės dienos minėjimą suveikė sprogstamasis įtaisas, aukų pavyko išvengti, tačiau nusikaltimas atskleistas nebuvo.

Tačiau A.Švedas nenorėjo lyginti sprogimo metropolitene su išpuoliu per 2008 metų Nepriklausomybės dienos minėjimą. “Ir tada, ir dabar – tai terorizmo apraiškos. Štai ir visas palyginimas”, – sakė generalinio prokuroro pavaduotojas.

Balandžio 13 dieną Minske paskelbtas gedulas.