2015 Vasario 20

Po taikos sutarties – karinė padėtis

veidas.lt

Karas Ukrainoje. „Minskas 2“, arba antrasis bandymas rasti kompromisą su Rusija, baigėsi to pačiu – nesėkme.

Vasario 12 d. po visą naktį vykusių derybų, per kurias Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas elgėsi lyg mokyklos direktorius, o Vokietijos kanclerė Angela Merkel ir Prancūzijos prezidentas Francois Hollande’as daugiausia tik klausėsi, lyg prasikaltusio Petro Porošenkos tėvai, buvo paskelbta apie 11 punktų susitarimą. Tačiau Kremlius tą susitarimą aiškina vienaip, Ukraina – visai kitaip, o Vakarų lyderiai pateikia dar ir savo interpretaciją. Vien jau to, atrodo, pakaktų konstatuoti, kad sutartis nieko verta.

Štai Kremliaus paskelbtame sutarties tekste numatomas visų neteisėtų grupuočių nuginklavimas ir užsienio karių bei ginkluotės išvedimas, Ukrainos „konstitucinė reforma“ ir dalyvavusiųjų kovos veiksmuose amnestija. Pagal vienuoliktą sutarties punktą numatoma iki 2015 m. pabaigos Ukrainos konstitucijoje įtvirtinti decentralizaciją ir ypatingą statusą atskiriems Donecko ir Luhansko sričių regionams. Kremliaus paskelbtame dokumento tekste taip pat teigiama, kad turi būti atkurtas pensijų ir kitų išmokų mokėjimas Donecko ir Luhansko srityse, taip pat bankų veikla. Dokumente numatyta, kad neįgyvendinusi vienuolikto punkto Ukraina neatgaus savo išorinės sienos kontrolės.

O štai P.Porošenka po derybų pabrėžė, kad dėl autonomijos ar federalizacijos Ukrainos rytuose net nebuvo tariamasi.

Tiesa, abu prezidentai vienodai pranešė, kad per naktį Minske vykusiose taikos derybose sutarta Rytų Ukrainoje nuo praėjusio sekmadienio laikytis paliaubų, taip pat sutarta dėl sunkiosios ginkluotės atitraukimo iš 50 km pločio buferinės zonos bei apsikeitimo įkaitais.

Prieš savaitę kaip nemažas pasiekimas galėjo atrodyti ir tai, kad per viršūnių susitikimą parengtą dokumentą, numatantį priemones, kuriomis bus įgyvendinamas pernai rugsėjį Baltarusijos sostinėje pasirašytas taikos planas, pasirašė ir vadinamoji Ukrainos kontaktinė grupė, sudaryta iš Kijevo, separatistų ir Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos atstovų. Tarp susitarimų – ir separatistų pažadas nutraukti ugnį nuo šeštadienio, vasario 15 d., 24 val.

Tačiau viena yra pasirašyti, visai kas kita – laikytis susitarimo. Ukrainos kariškiai dar šeštadienį pareiškė, kad prorusiškų separatistų puolimas šalies rytuose nesusilpnėjo, o per parą buvo pranešta apie 120 atskirų atakų.

Ir nors A.Merkel vis drąsinosi sakydama, kad „dar yra vilties“, sekmadienį iš karto po vidurnakčio įsigaliojus paliauboms, Ukrainos antiteroristinių operacijų (ATO) pajėgos paskelbė apie provokaciją – kad separatistai Bezymianos gyvenvietėje iš salvinių raketinių sistemų „Grad“ ėmė šaudyti į Rusijos teritoriją Samsonovo kryptimi.

Luhansko srityje buvo šaudoma minosvaidžiu. Ukraina apie tai pranešė Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijai ir Rusijos pusei, kad pastaroji imtųsi veiksmų šaudymui nutraukti. Taigi apie pasiryžimą laikytis paliaubų galima tik pasvajoti, apie karo pabaigą – juo labiau.

O štai apie F.Hollande’o žodžius, esą Minsko derybos buvo lemiamos, galima pasakyti tik tai, kad jos išties buvo lemiamos pagaliau įsisąmoninant, jog Rusija žaidžia tik pagal savo taisykles, o visi kiti šio žaidimo dalyviai naiviai mano, kad dalyvauja jų kūrime.

Juk, nepaisydama visų tiesioginių ir netiesioginių įrodymų, Rusija vis dar užsispyrusi tikina, kad nedalyvauja kare su Ukraina, kuris vyksta vadinamųjų separatistų (tarp jų – daug iš Rusijos atvykusių samdinių) pastangomis. O antrasis Minsko susitarimas dėl paliaubų ir politinio konflikto Ukrainoje sureguliavimo, pasak Ukrainoje dirbančio Rusijos žurnalisto Jevgenijaus Kiseliovo, yra tik taktinis Rusijos žingsnis, po kurio bus „eilinis puolimas“.

„Bloomberg“ apžvalgininkas Leonidas Beršidskis įžvelgia tik vieną, kad ir nelabai džiugų, pranašumą: Minsko susitarimas dėl paliaubų rytinėje Ukrainoje bent jau sušvelnina Ukrainos pralaimėjimą kare, kurio ji niekada negalėjo laimėti. „Tačiau manau, jog tai nėra paskutinis aukščiausio rango derybų raundas, nes per šį derybų maratoną pasiektas susitarimas yra pernelyg prieštaringas, kad veiktų ilgalaikėje perspektyvoje“, – teigia analitikas.

Juk kiek gali trukti susitarimas, kuriuo abi pusės įsipareigojo daryti tai, ko nė viena daryti nenori ir net nemano, kad turėtų? Pavyzdžiui, Kijevas turėtų įgyvendinti dar rugsėjį priimtą įstatymą dėl specialaus statuso suteikimo separatistų kontroliuojamoms teritorijoms. Be to, Kijevas įpareigotas surengti vietos savivaldos rinkimus šiose teritorijose ir aiškiai apibrėžti sienas, remiantis rugsėjo sutartimi. Tačiau vien tai yra akivaizdus prieštaravimas, nes pagal naująją sutartį separatistams paliekamos jų užimtos teritorijos, kurios dabar formaliai bus valdomos iš Kijevo, tačiau kariniu požiūriu kontroliuojamos separatistų. Be to, nutolstant nuo rugsėjo susitarimo, Ukrainai sienos su Rusija kontrolė bus grąžinta tik 2015 m. pabaigoje, kai bus surengti vietos savivaldos rinkimai ir įgyvendinta konstitucinė reforma, garantuojanti nuolatinę autonomiją separatistų regionams, apimantiems ir du didžiausius rytinės Ukrainos miestus – Donecką ir Luhanską.

Apie šią reformą, pasak L.Beršidskio, kalbama ir sutartyje, kurioje numatyta, kad šių teritorijų valdžia galės formuoti savo policijos pajėgas ir turės įtakos skiriant prokurorus bei teisėjus. Ukraina neturės galios atimti įgaliojimus iš vietos savivaldos pareigūnų, o autonominiai regionai galės pasirinkti savo oficialią kalbą, kuri neabejotinai bus rusų, o ne ukrainiečių.

L.Beršidskis visa tai vadina laiko bomba, kurią Rusija gali detonuoti bet kuriuo metu, jei tik nebus patenkinta Ukrainos veiksmais.

Derybų rezultatais ne itin džiaugiasi ir kiti jų dalyviai, ypač Vokietija. Šalies užsienio reikalų ministras Frankas Walteris Steinmeieris apgailestauja, kad sutartis tarp Rusijos, Ukrainos, Vokietijos ir Prancūzijos lyderių dėl Ukrainos krizės nėra tai, ko Vokietija būtų norėjusi. Mat derybų sutartis yra, galima sakyti, niekinė, o jos nesilaikant kitas NATO ir ES šalių žingsnis gali būti Ukrainos rėmimas ginklais. To A.Merkel nenorėtų visų labiausiai.

Ji vis dar šventai tiki diplomatijos galia ir labiau už viską bijo karo. Ji ne kartą yra sakiusi, kad konfliktas tarp Rusijos ir Ukrainos negali būti išspręstas karinėmis priemonėmis, ir griežtai pasisako prieš ginklų siuntimą Ukrainos pajėgoms.

Šiek tiek kitokios pozicijos laikosi Prancūzija, kuriai didžiausias galvos skausmas dabar yra ne Rusijos ir Ukrainos konfliktas, o laivo „Mistrali“ perdavimo Rusijai problema. Jei ne kitų šalių spaudimas, F.Hollande’as „Mistralį“, reikia manyti, jau seniai būtų atidavęs į Rusijos rankas. Tačiau pernai lapkritį Prancūzija nenoromis nukėlė „Mistralio“ perdavimo terminą, o sausį atidėjo jį neribotam laikui, „iki tolesnio pranešimo“.

Maskva perspėjo, kad pareikalaus didelės kompensacijos, jeigu šis sandoris bus visiškai atšauktas, o nuo to laiko abiejų pastatytų laivų likimas lieka neaiškus.

Kitoje stovykloje – noru ginkluoti Ukrainą degančios šalys, pirmiausia JAV ir Didžioji Britanija. Tiesa, JAV prezidentas Barackas Obama prieš kelias dienas pareiškė, kad atidedamas prieštaringai vertinamo sprendimo dėl Ukrainos apginklavimo priėmimas, tačiau jei paliaubos tarp Rusijos ir Ukrainos neveiks, sprendimas gali būti priimtas jau artimiausiu metu.

Beje, galima numanyti, kad būtent dėl to prieš pat Minsko derybas A.Merkel paskubomis nulėkė į Vašingtoną – ji greičiausiai prašė B.Obamos duoti nors truputį laiko ir palaukti su ginklais.

Tačiau laikas – ne jos pusėje. Juolab kad apginkluoti Ukrainą labai entuziastingai siekia ir Didžioji Britanija. „Mūsų šalis pasilieka sau teisę ginkluoti Ukrainą ir neleis ukrainiečių armijai žlugti. Kiekviena NATO aljanse esanti valstybė pati sprendžia, ar tiekti legalius ginklus Ukrainai“, – parlamente pareiškė Didžiosios Britanijos užsienio reikalų sekretorius Philipas Hammondas.

Pasak jo, Rusija „apsunkino savo pirminio įsiveržimo padarinius“, teikdama karinę paramą savo „įgaliotiniams“, kovojantiems karo draskomoje Rytų Ukrainoje. Didžioji Britanija ir jos sąjungininkės NATO „laikosi bendros nuomonės, kad šio konflikto negalima išspręsti karinėmis priemonėmis, bet mes negalime leisti Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms žlugti“, – vingriai kalba diplomatas.

Kitokią nuomonę šiuo klausimu turi Lenkija. Mūsų kaimynės gynybos ministras Tomaszas Siemoniakas aiškina, kad Lenkija nesiųs gynybinių ginklų Ukrainai. Nors Lenkija Ukrainai jau yra nusiuntusi maisto produktų, drabužių, antklodžių siuntą, vertinamą 4 mln. eurų, ir ketina dar kartą suteikti panašios pagalbos, tačiau apie galimą ginklų tiekimą Ukrainai bent kol kas esą negali būti nė kalbos.

Tiesa, jis neatmeta galimybės Ukrainą ginkluoti ateityje, o vien tai, kad su Lietuva, kuri kol kas vienintelė iš NATO šalių viešai pranešė apie ginkluotės tiekimą Ukrainai, yra kuriama bendra karinė brigada, – gana iškalbingas faktas.

Beje, ši brigada, sudaryta iš Lietuvos, Lenkijos ir Ukrainos karių, pirmas bendras pratybas gali surengti dar šį rudenį. Lietuvos krašto apsaugos ministras Juozas Olekas priduria, kad į brigados štabą Liubline Lietuva šiemet siųs šešis karius.

Kokią Rusijos reakciją gali sukelti Ukrainos rėmimas ginklais, sunku prognozuoti. NATO pajėgų vyriausiasis vadas JAV generolas Philipas Breedlove’as perspėja, kad bet koks žingsnis aprūpinant Ukrainą gynybiniais ginklais „gali sulaukti Rusijos reakcijos“, o reakcija galinti būti ir gana aštri.

„Bet ką darydami privalome įvertinti, ar tai priartins prie politinio sprendimo, kurio mes čia ieškome. Taigi bet kokia pagalba turi būti teikiama atsižvelgiant į tai, kokia, kaip mes spėjame, bus Rusijos reakcija“, – atsargiai kalba NATO kariuomenės vadas.

Vokietijos gynybos ministrė Ursula von der Leyen įsitikinusi, kad ukrainiečių aprūpinimas ginklais, kurių jiems reikia gynybai, gali turėti ir „netikėtų bei lemtingų pasekmių“, nes ginklų tiekimas yra ugnies skatinimas. „Ir jis gali suteikti Kremliui dingstį tiesiogiai įsikišti į šį konfliktą“, – perspėja Vokietijos gynybos ministrė.

JAV senatoriaus Johno McCaino nuomone, V.Putinas nesiima atviro puolimo bijodamas prarasti palaikymą šalies viduje. Tačiau V.Putinas greičiausiai pajustų palengvėjimą, jei JAV nuspręstų Ukrainai tiekti karinę pagalbą. Tada jis rusams pagaliau galėtų „pasakyti apie karą“ ir paaiškinti, kad kariauja su kur nereikia besikišančiomis JAV, o ne su nualinta ir kultūriškai artima Ukraina.

Žinoma, pati Ukraina jau seniai tvirtina, kad kariauja su Rusija, o ne su vietinėmis grupuotėmis ar sukilėliais. „Kiek įrodymų pasauliui dar reikia, kad pripažintų akivaizdų faktą – Ukrainoje yra užsienietiška karinė įranga, samdiniai, Rusijos kariniai instruktoriai ir reguliariosios pajėgos“, – yra sakęs Ukrainos prezidentas P.Porošenka.

Po jau dabar žlungančios ką tik sudarytos „paliaubų“ sutarties P.Porošenka žada imtis ir kito, galima sakyti, lemiamo žingsnio – skelbti Ukrainoje karinę padėtį. „Jei nuo taikos proceso būtų nukrypta ir prasidėtų ar tęstųsi didelio masto karinė agresija, pažadu, kad karo padėtis bus paskelbta nieko nelaukiant“, – teigia Ukrainos prezidentas.

Žinoma, gaila, kad kitas žingsnis po paliaubų yra karinės padėties skelbimas. Tačiau atrodo, kad Minske tyčia ar netyčia pavyko susitarti būtent dėl karo, o ne dėl taikos.

 

Ukrainos „karo ir taikos“ laiko juosta

2014 m. kovo 1 d. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas gavo Rusijos Dūmos leidimą įvesti karius į Ukrainą.

Kovo 6 d. Krymo Aukščiausioji Taryba priėmė nutarimą dėl Krymo prisijungimo prie Rusijos.

Kovo 11 d. Krymo parlamentas balsavo ir priėmė nepriklausomybės nuo Ukrainos deklaraciją. Už ją balsavo 78 iš 100 parlamento narių.

Kovo 12 d. Ukrainos premjeras Arsenijus Jaceniukas JAV susitiko su prezidentu Baracku Obama aptarti susidariusios padėties Ukrainoje ir Kryme. Abu lyderiai griežtai perspėjo Rusiją, kad Ukraina neišsižadės savo suverenumo.

Kovo 15 d. Ukrainos atstovas prie JT apkaltino Rusiją išlaipinus savo karius Ukrainos teritorijoje už Krymo ribų (Arabato nerijoje) ir teigė, kad Rusija pradeda Ukrainos okupaciją. Donecke įvyko susirėmimai tarp prorusiškų jėgų ir saugumo pareigūnų – protestuotojai įsiveržė į saugumo pastatą ir iškėlė Rusijos vėliavą.

Kovo 16 d. įvyko tik Rusijos ir Krymo valdžios pripažįstamas Krymo referendumas. Jo rezultatai parodė, kad 96,77 proc. dalyvavusių gyventojų pasirinko pirmą pateiktą variantą, tai yra pareiškė norą jungtis prie Rusijos.

Balandžio 7 d. separatistai okupavo Donecko srities administracinį pastatą ir paskelbė nepriklausomybę nuo Ukrainos.

Balandžio 15 d. Ukrainos parlamentas paskelbė, kad Krymas laikinai yra Rusijos okupuota teritorija.

Balandžio 17 d. tradicinės „Tiesioginės telefono linijos su prezidentu“ laidos metu V.Putinas pripažino, kad Krymo pusiasalio įvykiuose kartu su Krymo savigynos būriais dalyvavo ir Rusijos karinių pajėgų kariai.

Gegužės 11 d. Donecko ir Luhansko separatistai surengė referendumą dėl nepriklausomybės.

Rugsėjo 5 d. Minske įvyko Ukrainos, Rusijos, ESBO ir Ukrainos separatistų atstovų pasitarimas. Tą pačią dieną po ilgų atidėliojimų ES įvedė naujas sankcijas Maskvai, įskaitant finansavimo apribojimus kai kurioms Rusijos valstybinėms įmonėms ir įtakingų rusų politikų turto įšaldymą.

Vasario 13 d. Minske įvyko naujos derybos, kuriose dalyvavo Rusijos, Ukrainos, Prancūzijos ir Vokietijos vadovai. Pasirašius 11 punktų sutartį, kurioje, be kita ko, numatytas ugnies nutraukimas, Ukrainos rytuose toliau tęsėsi apšaudymai, o P.Porošenka perspėjo apie galimą karinės padėties šalyje paskelbimą.

Rima Janužytė

Minskas-1

2014 m. Rugsėjo 5-osios sutarties protokolas

1. Užtikrinti nedelsiamą ugnies nutraukimą iš abiejų pusių.

2. Užtikrinti ESBO režimo laikymąsi dėl nusiginklavimo monitoringo ir patikrinimo.

3. Įgyvendinti Ukrainoje valdžios decentralizavimą, įskaitant Ukrainos įstatymo „Dėl laikinų vietinių valdžios institutų kai kuriose Donecko ir Luhansko regionų vietovėse“ (įstatymas dėl specialaus statuso) priėmimą.

4. Užtikrinti nuolatinį Rusijos ir Ukrainos valstybės sienos monitoringą ir patikrinimą, kurį įgyvendins ESBO, sukurti saugumo zoną pasienio tarp Ukrainos ir Rusijos Federacijos regione.

5. Nedelsiant paleisti įkaitus ir neteisėtai sulaikytus asmenis.

6. Priimti įstatymą, draudžiantį persekioti ir bausti asmenis, susijusius su įvykiais Ukrainos Donecko ir Luhansko regionuose.

7. Tęsti įtraukiantį nacionalinį dialogą.

8. Imtis veiksmų, kad būtų pagerinta humanitarinė padėtis Donbase.

9. Užtikrinti pirmalaikius vietos savivaldos rinkimus pagal įstatymą „Dėl laikinos tvarkos ir laikinos vietos valdžios konkrečiose Donecko ir Luhansko regionų vietovėse“ (įstatymas dėl specialaus statuso).

10. Patraukti nelegalias ginkluotas grupes, karinę įrangą, kovotojus ir samdinius iš Ukrainos teritorijos.

11. Priimti programą dėl ekonominio Donbaso regiono atgaivinimo.

12. Užtikrinti konsultacijų dalyvių asmeninį saugumą.

 

Minskas-2

2015 m. Vasario 13-osios taikos planas

1. Nedelsiant ir visiškai nutraukti ugnį nuo vasario 15 dienos.

2. Atitraukti ginkluotę ir sukurti saugumo zoną. Sunkioji ginkluotė turi būti atitraukta mažiausiai 50 km atstumu, o raketinės sistemos – net 140 km atstumu. Ukrainos kariai ginkluotę turi atitraukti nuo dabartinės fronto linijos, o separatistai – nuo ankstesnėje Minsko sutartyje numatytos linijos. Ši procesą kontroliuos Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) atstovai.

3. Užtikrinti efektyvų ugnies nutraukimo ir ginkluotės atitraukimo monitoringo procesą.

4. Pirmą dieną po ginkluotės atitraukimo pradėti dialogą apie vietos valdžios rinkimus vadinamųjų Donecko ir Luhansko liaudies respublikų teritorijose pagal Ukrainos įstatymus ir apie būsimą šių rajonų ypatingąjį statusą.

5. Amnestija visiems dalyvavusiems kovos veiksmuose. Tam turi būti priimtas specialus įstatymas, kuris draus persekioti kovų dalyvius.

6. Paleisti visus belaisvius ir apsikeisti jais.

7. Sudaryti sąlygas gauti ir naudotis tarptautine humanitarine pagalba visiems, kuriems jos reikia.

8. Atkurti Ukrainos ir vadinamųjų Donecko ir Luhansko liaudies respublikų socialinius ir ekonominius ryšius, atnaujinti pensijų, socialinių išmokų bei kitų išmokų mokėjimą. Dėl to Ukrainai šiose teritorijose reikės atkurti bankų veiklą. Prancūzija ir Vokietija įsipareigoja techniškai padėti atkurti bankų veiklą ir ieškoti galimybių sukurti tarptautinį socialinių išmokų mokėjimo mechanizmą.

9. Visiška Ukrainos valdžios sienos su Rusija kontrolė visoje konflikto zonoje. Sienos kontrolės įgyvendinimas turi būti pradėtas iš karto po vietos valdžios rinkimų ir tęsiamas konsultuojantis su šių teritorijų vadovais. Ukrainos valdžia sienos kontrolę turi visiškai perimti iki 2015 m. pabaigos, bet su sąlyga, kad bus laikomasi vienuolikto susitarimo punkto.

10. Stebint ESBO atstovams išvesti iš Ukrainos teritorijos visas ginkluotas užsienio formuotes, karinę techniką ir samdinius. Nuginkluoti visas neteisėtas grupes.

11. Ukrainos konstitucinė reforma. 2015 m. pabaigoje turi būti priimta nauja Ukrainos konstitucija, kurioje numatyta decentralizacija bei ypatingas statusas atskiriems Donecko ir Luhansko sričių rajonams.

 

 

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...