Visuomenė, kurios du trečdaliai nepatenkinti demokratijos veikimu jų valstybėje, – puiki terpė įvairių veikėjų manipuliacijoms ir net linčo teismo idėjoms.

Nepaisant didžiulių pastangų sukelti visuomenėje revoliuciją – visą parą įjungtų televizijos kamerų, privertusių mažą mergytę tapti realybės šou dalyve, riksmų, maldų ir dainų garsiausioje Lietuvoje mažo pakaunės miestelio Klonio gatvėje, eitynių sostinėje, piketų prie Prezidentūros ir Lietuvos ambasadų užsienyje, mūsų valstybės politiniame žemėlapyje violetinės spalvos kol kas tėra apie 2 proc. ir visa ji susikoncentravusi ties Kaunu. Bent jau taip rodo kelios reprezentatyvios partijų reitingų sociologinės apklausos, kai kurių partijų prieš rinkimus užsakytos vidiniam naudojimui.
Kad šie skaičiai šiandien labiau atspindi tikrąją padėtį nei nuotaikos kai kuriose televizijų laidose, rodo ir ne itin gausūs mitingai Vilniuje, kurie vyko tik vietinėmis – be Garliavos ir Kauno desanto – pajėgomis.
Vis dėlto kas lėmė, kad teisinėje demokratinėje valstybėje, kokia yra Lietuva, taip lengvai galėjo susikurti minios teismo idėja gyva savotiška Garliavos respublika?

Teisinių institucijų klaidos stumia prie linčo teismo
Pagrindinis violetinio judėjimo, kaip ir jo pagrindu susikūrusios „Drąsos kelio“ partijos, deklaruojamas tikslas – kova su teisėsaugos ydomis. Jų tikrai daugybė, o vadinamasis pedofilijos skandalas pasitikėjimo teismais kreivę nulenkė rekordiškai žemai. Tiesa, per pastaruosius penkiolika metų ji niekad nebuvo aukštai pakilusi: didžiausio pakilimo būta 2004 m., kai teismais pasitikėjo kas ketvirtas mūsų valstybės pilietis, tačiau dabar – vos daugiau nei kas dešimtas.
Per vadinamąjį pedofilijos skandalą teisėsauga iš tiesų pasirodė visu „gražumu“, ir tai davė pagrindą rutuliotis visuomenę įaudrinusiai istorijai.
Kai šiandien violetinio judėjimo rėmėjai šaukia, kad reikėjo pirma išspręsti pedofilijos bylą, o paskui jau – su kuo gyventi mergaitei, teisingiau būtų sakyti, kad pirmiausia reikėjo išnarplioti kitą bylą – Kauno policininkų, kurie dar 2008 m. gruodį Drąsiui Kedžiui jo paties prašymu išdavė pažymą dėl pedofilijos fakto, kurioje teigiama, kad vyro mažametė dukra buvo prievartaujama buvusios sugyventinės Laimutės Stankūnaitės tėvų namuose, nors ikiteisminis tyrimas buvo nebaigtas ir tokių faktų nustatyta nebuvo. Šios pažymos pagrindu Kauno miesto apylinkės teismas uždraudė mamai matytis su dukra. Pažymą išdavę pareigūnai tik 2011 m. stojo prieš teismą, ir byla dar nebaigta.
Gal nebūtų buvę tiek mirčių, jei Kauno policija nebūtų Violetos Naruševičienės apklausos dėl buvusio sesers draugo D.Kedžio grasinimų ją nužudyti atidėjusi dienai, kai ji jau buvo nužudyta. Galų gale – jei nebūtų taip ilgai tąsytos Andriaus Ūso ir L.Stankūnaitės bylos.
Žinoma, visiškas absurdas, kad pati būdama teisėsaugos dalis teisėja Neringa Venckienė ne tik nevykdė teismo sprendimo, bet ir ragino taip elgtis kitus žmones. Bet sunku nesityčioti iš teisėsaugos, kai ji aiškinasi, kad dvejus metus užtruko įžeidžiamų N.Venckienės tezių lingvistinė analizė.
Teisėsaugos institucijos iš šio skandalo turėtų pasidaryti labai rimtas išvadas. Deja, kol kas jos atstovai labiau įsijautę į dievo, kuriuo abejoti nedera, poziciją, tekartodami, kad teisinėje valstybėje privalu paklusti galutiniams teismo sprendimams. Ši tezė neginčijama, tačiau, kaip „Veidui“ yra sakęs vienas iškiliausių Lietuvos teisininkų prof. dr. Egidijus Jarašiūnas, dabar – Europos Sąjungos Teisingumo Teismo teisėjas, teisingumas yra prasmingas, jei juo pasitikima. Bet, žinoma, kaip pabrėžia E.Jarašiūnas, kad ir kokie blogi būtų teismai, jie tūkstantį kartų geresni už linčo teismą, nes šis neklauso argumentų.
Deja, Garliavos respublika siūlo pereiti prie minios teismo jurisdikcijos. „Politinėje ir politologinėje literatūroje daug rašoma apie vadinamąjį demokratijos deficitą ir demokratijos krizę Europoje. Pripažįstama, kad ją sukėlė vadinamasis žmogus iš gatvės, kuris gerai žino turįs savo teisę reikalauti, bet nesijaučiantis už nieką atsakingas“, – primena buvęs Konstitucinio Teismo pirmininkas, Vilniaus universiteto profesorius Egidijus Kūris.
Mūsų visuomenėje minios teismu gyva Garliavos respublika labai natūraliai gali atsirasti mažiausiai dėl dviejų priežasčių. Įstatymai rašomi teisiškai išsprususiai visuomenei, kurioje statistiškai nusikaltėlių skaičius nesiekia 6 proc. Bet Lietuvoje teisinio švietimo per daugiau kaip du dešimtmečius nebuvo jokio, o teisiškai neišprususią visuomenę galima lengvai klaidinti. Pavyzdžiui, tikinti, kad dabar teisiamas A.Ūsas, nors po mirties niekas negali būti teisiamas, o tebenagrinėjamos bylos esmė – ar galėjo prokurorai pagal turėtus duomenis pareikšti jam įtarimus. Dalis violetinio judėjimo ideologų tai puikiai suvokia, bet sąmoningai manipuliuoja teisiškai neišprususios visuomenės jausmais.
Kita priežastis, kodėl taip lengvai prigyja idėja ignoruoti teisinės valstybės principus, – pačios visuomenės vertybinės nuostatos. Jas puikiai įrodė 2011 m. paskelbto korupcijos žemėlapio skaičiai: tik 29 proc. apklaustųjų neduotų kyšio, o 63 proc. sakosi jo nepaėmę tik todėl, kad niekas nesiūlė. Prie to pripliusavus rinkimų karštligės apimtus politikus, atsakomybės neturinčią dalį žiniasklaidos ir, žinoma, pasitikėjimo nenusipelniusią teisėsaugą – štai Garliavos respublikos pamatai ir sumūryti.
Violetinis judėjimas skelbiasi iš pagrindų išspręsiantis teisėsaugos problemą. Tačiau kol kas jų alternatyva – tik minios teismas. „Drąsos kelio“ partijos ideologai ir aktyvistai žada po rinkimų nušluoti prokuratūros vadovus ir įvesti visuomenei atskaitingo ypatingojo prokuroro, teisėmis prilygstančio generaliniam, galėsiančio susipažinti su bet kokios bylos medžiaga, inicijuoti ikiteisminius tyrimus, instituciją. Kažin ar tai panacėja nuo teisėsaugos bėdų.

Kodėl visuomenė niekuo netiki
Siūlymai kapoti galvas labai į mostį nusivylusiems ir niekuo nebetikintiems žmonėms. Kad tokia visuomenės būsena – gera terpė destuktyviems neramumams, kad tai tampa net stabdžiu valstybės pažangai, jau ne pirmi metai aliarmuoja sociologai, psichologai, politologai. Jau daug metų visuomenėje tvyro neteisingumo jausmas, žmonės įvairiose apklausose sako esantys nepatenkinti, kaip vystosi demokratijos procesai Lietuvoje, kaip funkcionuoja akivaizdžiai selektyvi teisingumo sistema.
Tačiau nors realaus pagrindo nusivylimui tikrai duoda ir mūsų teisėsauga, ir valdžios institucijos, vis dėlto nepasitikėjimo atotrūkis lyginantis net ne su Vakarų europiečiais, o kaimynais latviais ir estais, turinčiais nemažai panašių bėdų kaip ir lietuviai, neadekvačiai didelis. Šiemet balandį “Vilmorus” ir TNS Gallup paklausti, ar pasitiki teismais, teigiamai atsakė 12 proc. Lietuvos, 46 proc. Latvijos ir 53 proc. Estijos gyventojų. Panašus atotrūkis ir vertinant valdžios institucijas.
Kai kuriems visuomenės gyvenimo analitikams įsiminė, kad totalus nepasitikėjimas valdžios institucijomis ypač sustiprėjo po 1993 m., kai Valstybės saugumo departamentas užmynė ant uodegos žmonėms, kurie buvo prikišę nagus prie bandymo įvykdyti vadinamąjį pakaunės perversmą, po kurio sekė tilto per Bražuolę susprogdinimas, buvusio VSD darbuotojo Juro Abromavičiaus žmogžudystė.
O niekuo nepasitikinti visuomenė be jokių įrodymų lengvai gali pasmerkti (o norėtų ir nubausti) bet ką. Tokias nuotaikas nuolat kaitina dalis neatsakingos žiniasklaidos ir prie nuolatinių skandalų lauželių mėgstantys pasišildyti politikai bei politikieriai. O violetiniame judėjime atsirado ir dar vienas visuomenės segmentas – kunigija. „Drąsos keliui“ ėmę vadovauti lig tol kunigu altarista buvęs Jonas Varkala, Kedžių namuose ir prie jų nuolat budėjo Bažnyčios atstovai. Deja, nebuvo girdėti, kad jie būtų žmones raginę būti tolerantiškais, neperžengti krikščioniui derančių bendravimo su kitaip manančiais ribų.
Seimo narė Vilija Aleknaitė-Abramikienė pasakojo, kaip po to, kai ji aplankė ginčo objektu tapusią mergaitę ir pasakė tai, kuo įsitikino – kad ji gerai jaučiasi pas savo mamą, susilaukė didžiulio puolimo. Net jos padėjėjas Seime Kedžių rėmėjai koliojo, prakeikė jų dar negimusius vaikus. Dalis žmonių, besirinkusių prie Kedžių namų, tikėtina, buvo nuoširdžiai įtikėję, kad gina teisybę, tačiau fanatizmas nieko bendra neturi su pilietiniu protestu.
Nepasitenkinimas status quo – normalus pilietinis jausmas, bet forma, kuria tai šįsyk pasireiškia, diskredituoja pilietiškumo pasireiškimą, nes geriau bloga teisė nei jokia. Tokią preliminarią išvadą daro sociologai, analizuojantys violetinio judėjimo fenomeną.

Politikams daug politinių dividendų neprognozuojama
Nieko nauja, kad šįsyk, Seimo rinkimų metais, violetiniai persidažė ir nemažai politikų, daugiausia politinių turistų – per partijas keliaujantys Saulius Stoma, Algimantas Matulevičius, Kazimieras Uoka. Beje, vienas „Drąsos kelio” partijos lyderių Juozas Ivanauskas „Veidui“ yra sakęs, kad šių politikų jie neprisileido prie partijos steigėjų, nesileisdami į turgų dėl vietų būsimame kandidatų į Seimą sąraše.
Violetinio judėjimo pusėn ginče, ar paklusti teismo sprendimui, stojo ir dalis konservatorių su Vytautu Landsbergiu priešaky. Ilgai dviprasmišką poziciją užėmė ir prezidentė Dalia Grybauskaitė.
Pedofilija ir teisėsauga staiga susidomėjo mitingus Vilniuje organizavę visuomeninio ir politinio gyvenimo elite vietos neberandantys buvęs ministras ir buvęs Prezidento Valdo Adamkaus patarėjas Darius Kuolys, buvęs parlamentaras ir tuomečio prezidento Rolando Pakso patarėjas Alvydas Medalinskas. Klonio gatvėje atsirado scena ir menininkams, nors „Kastanedos“ muzikantams pripažinus, kad jie čia tiesiog dirbo savo darbą už honorarą, o ne nemokamai dalyvavo pilietinėje akcijoje, kaip buvo tikinama, sunku pasakyti, kokia jų dalis buvo tiesiog pasamdyta.
Norinčių pasišildyti prie visuomenės dėmesį traukiančio laužo atsirado daug. Nors, kaip retoriškai klausia šį judėjimą tiriantys sociologai: kodėl visuomenės veikėjai, menininkai nerengia pilietinių akcijų dėl kitų ne mažiau nei pedofilija aktualių problemų, pavyzdžiui, žmogžudysčių masto, alkoholizmo, taršos?

Atomazga. Kokia?
Nors pagrindinis skandalo smaigalys – mažametė mergaitė (o gal tik pretekstas, nes jos tikraisiais interesais, nepaisant vaikų psichologų ir psichiatrų nerimo paisyta mažiausiai) teismo sprendimu jau pas mamą, N.Venckienė į TV kameras sako – manot, viskas baigėsi? Atvirkščiai – tik prasideda, nes ji turinti tūkstančius rėmėjų.
Kada ir kokia laukia šio skandalo atomazga? Tokia pat ramybe kaip įvykdžius teisėtą teismo reikalavimą ir grąžinus vaiką tėvui Ingos Rinau istorijoje čia kol kas nekvepia. Bet ir violetinės revoliucijos ekspertai neprognozuoja, nors protetsuotojai tikina, kad rudenį jie Seime turės bent trečdalį vietų.
Politologas Kauno technologijos universiteto Politikos ir viešojo administravimo instituto direktorius Algis Krupavičius pastebi, kad „Drąsos kelią” kol kas apskritai sunku vadinti partija, nes ji labai lokali, susikoncentravusi prie Kauno, neturi jokio organizacinio tinklo visoje Lietuvoje.
Šia prasme labiausiai artima jai analogija – su Vytauto Šustausko Laisvės sąjunga, kuri taip pat buvo lokali ir rėmėsi vienos vietovės rinkėjų parama, o Seimo rinkimuose pagal proporcinę formulę jiems visiškai nesisekė. Antra, “Drąsos kelias” neturi lyderio. N.Venckienė aiškiai nepasakiusi, ar eina į politiką, o kiti partijos nariai lyderių kvalifikacijų tikrai neturi. Trečia, „Drąsos kelias” jokios platesnės politikos ar ideologijos neturi, išskyrus nepasitenkinimą teisėsauga ir keršto jausmą. Tiesa, pasak kauniečio politiologo, keršto jausmas Lietuvos politikoje padeda mobilizuoti nemažą rinkėjų būrį, bet artėjančiuose Seimo rinkimuose konkurecija į protesto balsus bus didžiulė. Tad, A.Krupavičiaus prognozėmis, nebent gali būti išrinktas koks „Drąsos kelio“ atstovas vienmandatėje rinkimų apygardoje. Be to, violetinių populiarumą gali sumažinti ir menkėjanti prezidentės parama.
Tiesa, kol kas neaišku, nei kas bus jų rinkimų sąraše, nei kas finansuos partijos žygį į Seimą, o pinigų kilmė koreguoja ir partijos darbų turinį. Kol kas „Drąsos kelio“ atstovai tikina, kad jų sąskaitoje nulis litų. Tačiau akivaizdu, kad partija ar violetinis judėjimas finansinių rėmėjų turi, nes jau vien scena su įgarsinimu ir muzikantai, kaip rodo faktai, kainuoja.
Vis dėlto, nors daugelis įvairių sričių “Veido” šnekintų ekspertų violetinės revoliucijos neprognozuoja, bet ir neatmeta, kad dar gali nutikti įvairių inicidentų, kaip ir gimti naujos Garliavos respublikos, jei visuomenei nebus atsakyta ir operatyviai į daugelį klausimų, jei iš violetinio skandalo nepadarys išvadų teisėsaugos institucijos, politikai, žiniasklaida. Politologas A.Krupavičius pastebi, kad jei tokia istorija būtų vykusi kurioje demokratinėje vakarų valstybėje, pavyzdžiui, JAV, seniai griežtai būtų įgyvendinti visi teismo sprendimai, ir reikalas būtų išspręstas pačioje užuomazgoje. O pas mus politikai iki pat aukščiausio lygmens pylė alyvos į ugnį, ir dabar turim, ką turim. Be abejo, skandalas traukė nepatenkintus, turėjusius reikalų su teisėsauga, nuo jos nukentėjusius ar tiesiog naivius, situacijos nesuvokiančius žmones. Truakė ambicijų politikoje turinčius nesėkmingus politikus ir visuomenės veikėjus, kurie tikisi, kad garsus rėkimas padės išlikti politikos arenoje ar į ją patekti. Bet kritinė masė akivaizdžiai per maža ir per daug lokali apversti Lietuvos politikos vežimą. Bet pakankama daryti išvadas, nes violetinė ar bet tokios kitos spalvos revoliucijos tikimybė reali, kol teisėsaugos, valdžios instucijos duos joms peno. Nors žmonės, aidint maldoms siunčiantys prakeiksmus niekuo dėtiems dar net negimusiems vaikams, besidedantys kito vaiko gynėjais, nieko bendra su pilietiškumu ar pilietine visuomene neturi.

Praėjusią savaitę Kėdainių rajono apylinkės teismas išnagrinėjo antstolės Sonatos Vaicekauskienės prašymą dėl leidimo prievarta paimti Drąsiaus Kedžio dukrą iš jos globėjos Neringos Venskienės namų.

Teismo sprendimas dėl leidimo taikyti prievartą galutinis ir neskundžiamas, tačiau vargu ar bus įvykdytas. Juk teismas jau seniai nusprendė, kad mergaitė turi būti grąžinta mamai, tačiau jos globėja teisėja N.Venskienė atsisakė tą daryti, aiškindama, jog brolio dukra nenori važiuoti pas mamą. Tad kyla klausimas, ar esama būdų, kaip išeiti iš šios aklavietės ir kaip apskritai išspręsti problemą, kad vaikas nukentėtų mažiausiai.
Vaikų ir paauglių psichiatras Dainius Pūras sako, kad šiandieninė situacija šokiruoja: mergaitės norais manipuliuoja ne tik jos globėja, bet net ir politikai. “Į mergaitės nuomonę svarbu atsižvelgti, tačiau jos sprendimas turi būti laisvas, nepaveiktas nė vienos suinteresuotos pusės. Be to, nė vienoje civilizuotoje valstybėje mama pati nebandytų esant tokiai situacijai pasiimti dukters. Tą privalo padaryti institucijos, atsakingos už teismo sprendimų įvykdymą. Pirmiausia reikėtų pašalinti suaugusiųjų keliamas kliūtis ir tada vykdyti teismo sprendimą. Juk priimant sprendimą mergaitę grąžinti mamai buvo atsižvelgta į jos interesus”, – neabejoja D.Pūras.
Jam antrina Vilniaus psichiatrijos ligoninės direktorius Valentinas Mačiulis: “Tai, kaip dabar manipuliuojama vaiku, yra nusikalstama. Mergaitė turi būti izoliuota nuo globėjos, kad nematytų vykstančios kovos dėl jos gyvenamosios vietos. Ji turėtų kurį laiką pagyventi neutralioje aplinkoje.”
Tuo neabejoja ir Kauno jaunimo mokyklos psichologė, Vyrų krizių centro direktorė Oksana Slapšienė: “N.Venskienė turėtų prisiimti atsakomybę už sveikos ir saugios vaikui aplinkos nesukūrimą. Psichologai, vaiko teisių specialistai turėtų ją pakonsultuoti, kaip saugiai grąžinti mergaitę Laimutei Stankūnaitei. O jeigu mergaitė nenori važiuoti pas mamą, vadinasi, yra nuteikta negatyviai ir psichologiškai sužalota.”
Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininko Stasio Šedbaro nuomone, antstolė S.Vaicekauskienė dabar turėtų susidaryti planą, kaip perduoti mergaitę L.Stankūnaitei, ir jo laikytis, nes teisme nutartis yra priimta, o ją vykdyti privaloma.

Teisėtvarkos pareigūnai džiaugiasi, kad banko “Snoras” nacionalizavimas vėl užmarštin nustūmė pedofilijos istorijas, kurios su trumpesnėmis ar ilgesnėmis pertraukomis rutuliojasi jau daugiau nei dvejus metus. Todėl “Veidas” nusprendė pasidomėti, ką apie šias dramas, kurių atomazgos vis dar nematyti, mano šalies gyventojai.
Iš mūsų savaitraščio užsakymu tyrimų bendrovės “Prime consulting” atliktos sociologinės apklausos paaiškėjo, kad daugiau nei trečdaliui apklaustųjų šios temos visiškai neįdomios ir atsibodusios. Skaitytojai tikriausiai mažai nustebs, bet tyrėjams ir prokurorams nebus malonu išgirsti, kad jų pateikta versija, esą tiek D.Kedys, tiek A.Ūsas mirė savo mirtimi, tiki itin mažai respondentų – vos 4,4 proc. O 57,8 proc. neabejoja, kad arba D.Kedys, arba A.Ūsas, arba abu buvo nužudyti.
O štai dėl pedofilijos apklausiamųjų nuomonės išsiskyrė: pusė apklaustųjų mano, kad pedofilija mūsų šalyje nėra per daug įsikerojusi ir pedofilai nėra itin galingi, tačiau  37,6 proc. neabejoja, kad pedofilija – valstybinio masto problema Lietuvoje.

Kaip manote, ar D.Kedys ir A.Ūsas mirė sava mirtimi? (proc.)

Man ši tema visiškai neįdomi    37,8
Manau, kad jie abu buvo nužudyti    30
Manau, kad D.Kedys buvo nužudytas    24,8
Manau, kad oficiali versija teisinga ir jie mirė savo mirtimi    4,4
Manau, kad A.Ūsas buvo nužudytas    3

Jūsų vertinimu, ar pedofilija Lietuvoje labai išplitusi ir ar pedofilai mūsų šalyje labai galingi? (proc.)

Pedofilų Lietuvoje yra, bet jie nėra įtakingi, o pedofilija nėra pernelyg įsikerojusi. Ji tikrai ne didesnė nei kitose šalyse    50,2
Taip, tai valstybinio masto problema    37,6
Man ši tema visiškai neįdomi    9,2
Ne, tai išspūsta problema    2,6
Nežinau / neturiu nuomonės    0,4

Šaltinis: “Veido” užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės “Prime consulting” 2011 m. lapkričio 21–23 d. atlikta Lietuvos didžiųjų miestų 500 gyventojų apklausa. Cituojant apklausą, nuoroda į “Veidą” būtina.

Drąsiaus Kedžio dramą sukūrė pati Lietuvos teisėsauga ir dabar už tai skaudžiai moka.

Ar gali būti taip, kad aukšti policijos pareigūnai žinojo apie Drąsiaus Kedžio žudynių planus, tačiau į slaptojo liudytojo įspėjimus ne tik deramai nesureagavo, bet netgi sąmoningai bandė tai nuslėpti? O jei vis dėlto tai tėra iki smulkmenų apgalvota nusikaltėlių provokacija, kaip ginasi posto netekęs generalinio komisaro pavaduotojas Visvaldas Račkauskas, kokie tuomet buvo jų motyvai?
Skandalas policijos vadovybėje kol kas pateikia daugiau klausimų nei atsakymų, kaip ir visa Kauno pedofilijos byla. Patyrę pareigūnai – buvę generaliniai prokurorai, komisarai ir teisėjai bei kiti žinomi teisininkai „Veidui“ pateikia savo įvykių, susijusių su policijos vadovybe, vertinimus bei galimas priežastis.

Buvę generaliniai prokurorai: tarp operatyvininkų ir tyrėjų tvyro konkurencija

Policijos viršūnės sukompromituotos, pasitikėjimas teisėsauga pakirstas. Taip policijos vadovybės padėtį viešai prabilus slaptajam policijos informatoriui apibūdina 1997–2000 m. generalinio prokuroro pareigas ėjęs advokatas Kazys Pėdnyčia.
„Jei tai tikrai žulikų pasaulio sukurptas galingas smūgis, tai jis parengtas labai profesionaliai, nes pateikta tokių detalių, kurių iškart negali nei patvirtinti, nei atmesti: akivaizdu, kad būtina atlikti kruopštų tyrimą, – teigia K.Pėdnyčia. – O nusikaltėlių interesas galėtų būti labai paprastas – sukompromituoti ir susilpninti teisėsaugos struktūrą, nukreipti dėmesį nuo kažkokių dalykų.“
Vis dėlto K.Pėdnyčiai galimos provokacijos, apie kurią vos kilus skandalui prabilo V.Račkauskas, versija neatrodo įtikinama. Tokios nuomonės ir Artūras Paulauskas, dirbęs generaliniu prokuroru 1990–1995 m. Pasak jo, slaptojo agento pateikiamos detalės ir atskiri įvykių fragmentai byloja, kad jis žino daug ir su policija tikrai bendradarbiavo. „Tad kas tai: pražiopsojimas ar aplaidumas? Kita vertus, D.Kedžio byla rezonansine tapo tik po žudynių, iki tol triukšmo buvo kur kas mažiau. Tad visai gali būti, kad policija tiesiog neįvertino kylančios grėsmės. Be to, kiek žinoma, informatorius su pareigūnais ėmė bendradarbiauti likus kelioms savaitėms iki žudynių, o jų išvakarėse apie D.Kedžio planus pranešė tik kažkuriam žemesnio rango pareigūnui, tad kyla klausimas, ar tas pareigūnas apskritai perdavė tai aukštesniems kolegoms. Galėjo būti ir taip, kad sprendimą, reaguoti ar ne, priėmė jis vienas“, – tikėtiną įvykių scenarijų dėsto A.Paulauskas.
Tai, kad kriminalinės policijos pareigūnai galėjo neskubėti dalytis turima informacija su prokurorais, nei A.Paulausko, nei K.Pėdnyčios nestebina. Pasak buvusių prokurorų, tai įsisenėjusi sistemos bėda: operatyviniai darbuotojai vengia dalytis informacija su tyrėjais, ją „filtruoja“, nes, užuot dirbusios ranka rankon, įvairios žinybos tebekonkuruoja tarpusavyje. „Atsimenu, tie tyrėjai, kurie palaikydavo gerus santykius su operatyvininkais, retsykiais kartu butelį išgerdavo, geriau tirdavo nusikaltimus“, – teigia A.Paulauskas.
Tiesa, žiniasklaida penktadienį paskelbė, kad apie D.Kedžio žudynių planus galėjo žinoti ir kai kurie prokurorai. Tačiau ši informacija kol kas nėra patvirtinta. K.Pėdnyčia pabrėžia, kad šįkart byla privalo būti ištirta itin greitai, pateikiant visuomenei visus atsakymus. O jei šie prokurorų žingsniai – kratos aukštų pareigūnų namuose, įtarimų pareiškimai ir apklausos – nepasitvirtins, gresia ne mažesnis skandalas.
Kita vertus, A.Paulauskas tvirtina, kad būtent apmaudžios teisėsaugos klaidos nuo pat pradžių tiriant vadinamąją Kauno pedofilijos bylą ir sukėlė tokias skaudžias visai šalies teisėsaugai pasekmes. Šią bylą pareigūnai tyrė formaliai ir neprofesionaliai, o dabar policijos vadovybėje vykstantis apsivalymas – viso to padarinys.
Pasak buvusio generalinio prokuroro, ypač daug klaidų padaryta pradinėje bylos tyrimo stadijoje – neatliktos būtinos kratos, apklausos, deramai neapklausta mergaitė, o tai žlugdo visą bylą, nes laikas jau baigia sunaikinti visus pėdsakus. A.Paulauskui iki šiol kelia įtarimą ir keistos D.Kedžio bei A.Ūso mirtys – versija, kad abu vyrai žuvo per nelaimingą atsitikimą, jo neįtikina. „Kedžio dramą sukūrė teisėsauga“, – neabejoja pašnekovas.
„Buvo pedofilija ar nebuvo, esmės nekeičia – bet kokiu atveju teisėsauga šioje byloje veikė prastai“, – pritaria ir K.Pėdnyčia. Kai kurios pedofilijos bylos detalės jam irgi atrodo sunkiai suprantamos: pavyzdžiui, kad ir toks faktas, jog įtarimai buvo pareikšti vieninteliam A.Ūsui, nors jis, logiškai mąstant, prie D.Kedžio dukters būtų galėjęs prieiti tik per jos motiną L.Stankūnaitę. Tad jeigu jam buvo pareikšti įtarimai, pasak K.Pėdnyčios, turėjo būti įtariama ir L.Stankūnaitė.
„Veidas“ susisiekė ir su Algimantu Valantinu, kuriam kilęs pedofilijos skandalas kainavo generalinio prokuroro postą. Paklaustas, ką teisėsauga padarė ne taip tirdama D.Kedžio bylą ir ar joje apskritai dar liko profesionalų, gebančių greitai išnarplioti tokias sudėtingas bylas, A.Valantinas buvo nekonkretus – jį varžo teisėjo mantija. „Kiekvienas tyrimas parodo tokią tiesą, kokią tuo metu pavyksta nustatyti. Tokios žaidimo taisyklės. Kartais tu žinai, kaip iš tikrųjų buvo, bet to neužtenka: jei įrodymų nėra, tenka praryti karčią piliulę“, – užuominomis kalbėjo A.Valantinas.

Buvę komisarai: policijos pajėgos silpsta

Tuo metu, kai slaptasis liudytojas neva teikė informaciją pareigūnams apie D.Kedžio žudynių planus, Vizgirdas Telyčėnas ėjo generalinio komisaro pareigas. Tačiau jis tikina apie tai ničnieko nežinojęs. „Jei tikrai buvo tokia informacija, kokia dabar pateikiama, atmetu bet kokias prielaidas, kad policija būtų į tai nereagavusi“, – teigia V.Telyčėnas.
Kad patyrę ir puikiai savo darbą išmanantys pareigūnai galėjo pažiūrėti pro pirštus į tokią grėsmingą informaciją, negali patikėti ir buvęs ilgametis policijos vadovas Vytautas Grigaravičius. Esą šie pareigūnai puikiai žino, ką tokiais atvejais reikia daryti: jie privalėjo informuoti apygardos ar Generalinę prokuratūrą ir kartu derindami veiksmus mėginti sustabdyti D.Kedį nuo žudynių. Galbūt taip ir buvo, tik kol kas tai kažkodėl slepiama? „Tai, kas dabar vyksta, sunkiai suvokiama – pavaldiniai daro kratas savo vadovų namuose, darbo kabinetuose… Jei tie pareigūnai, kurių pavardės dabar minimos, liks tarnyboje, kaip jie toliau kartu dirbs? Visa tai labai rimta ir skandalinga“, – tvirtina V.Grigaravičius.
Buvęs kriminalinės policijos vyriausiasis komisaras Alvydas Sadeckas spėlioja, kad slaptojo liudytojo informacija turėjo būti labai nekonkreti, jei į ją nesureaguota. „Galimas tik toks paaiškinimas, bet mes turbūt daug ko nežinome“, – svarsto A.Sadeckas. Jo įsitikinimu, šešėlis mestas ant vienos stipriausių policijos tarnybų – kriminalinės policijos, o ją esą iki šiol vargu ar buvo galima kaltinti neveiklumu.
Vis dėlto buvę komisarai įžvelgia policijos sistemoje ir nemažai spragų: įvairios reformos, vis didesnė politikų įtaka silpnina teisėsaugą ir jos bendras lygis krinta. „Intelektualių, kompetentingų pareigūnų, galinčių ištirti sudėtingiausius nusikaltimus, mažėja“, – konstatuoja V.Grigaravičius ir nusistebi, kad šalyje iki šiol nerengiami operatyviniai darbuotojai, nors apie šią problemą kalbama jau daug metų.
Bet grįžkime prie Kauno pedofilijos bylos. Ką ją tyrusi teisėsauga, V.Grigaravičiaus nuomone, padarė ne taip? Buvęs policijos vadas aiškina, kad ją tyrusiems pareigūnams koją galbūt pakišo baimė prisiimti atsakomybę garsioje byloje: esą tokiais subtiliais atvejais pareigūnai linkę laukti, kol paaiškės naujos aplinkybės arba kas nors savaime išsispręs, nes nė vienas nenori, kad ant jo užgriūtų nepasitenkinimo lavina. „Iš baimės ir prasideda atsimušinėjimai, siuntinėjimai nuo vienų pas kitus. Apskritai prokurorais dėtas aš iš pat pradžių būčiau šią bylą sujungęs į vieną, taip pat sudaręs nuolatinę darbo grupę, kad visas tyrimas ir strategavimas būtų vienose rankose. Manau, tai būtų padėję gana greitai tą nusikaltimą išnarplioti“, – svarsto V.Grigaravičius.

Advokatai: aiškumo suteiktų pokalbių pagarsinimas

Remigijus Merkevičius, advokatas, VU Teisės fakulteto Baudžiamosios justicijos katedros docentas, mano, kad skandalas, susijęs su policijos vadovybe, yra ne kas kita, kaip esamo teisinio reglamentavimo išdava. Pasak R.Merkevičiaus, šiuo metu visas nusikalstamų veikų tyrimas sutelktas policijos rankose – pagal įstatymo raidę pareigūnai su turima operatyvine informacija gali elgtis kaip tinkami, nes jokios išorinės kontrolės nėra. „Todėl ir turime situaciją, kad patys pareigūnai, kurių teisinė kvalifikacija nėra pati geriausia, sprendžia, pasidalyti turimais duomenimis su prokurorais ar ne, žinomi faktai svarbūs ar nelabai“, – konstatuoja teisininkas.
Komentuodamas pareigūnų kompetenciją – ko iš tiesų šiandien verti mūsų ramybės sergėtojai, advokatas metė akmenį ir į prokurorų daržą: iš bylų jis susidarė nuomonę, kad šių kvalifikacija dažnai būna ne didesnė nei policijos pareigūnų. „Prokurorais pas mus vadinami ir tokie asmenys, kurie į prokuratūrą ateina didžiąją gyvenimo dalį išdirbę bibliotekoje. Ir jie tiria bylas, nors tai tolygu nemokantįjį plaukti įmesti į ežero vidurį“, – kritikuoja R.Merkevičius.
Kitas advokatas Rimas Andrikis mano, jog šie įvykiai tik dar kartą patvirtina, kad Lietuvos teisėsauga tirdama Kauno pedofilijos bylą padarė vieną esminę klaidą – ją pernelyg įslaptino. Ir tai esą tiek teisėsaugai, tiek visai visuomenei padarė meškos paslaugą. „Ši byla suskaldė Lietuvą ir dabar reikėtų imtis atsakomybės ją suvienyti. O pradėti galima nuo tam tikrų bylos dokumentų, kurie nėra tokie jau slapti, paskelbimo bei tam tikrų principinių dalykų visuomenei paaiškinimo. Aš, pavyzdžiui, be jokių komentarų viešai paskelbčiau keturių penkių byloje figūruojančių asmenų pokalbių išklotines. Tai atsakytų į daug klausimų. Vardan teisingumo ir visuomenės rimties galima išslaptinti net valstybės paslaptis, bet dabar daroma priešingai: su kiekviena nauja epopėja ant šios bylos po naują spyną užkabinama“, – apibendrino R.Andrikis.

Kauno pedofilijos byla: įvykių chronologija

2006 m. vasara–ruduo
Įtardamas, kad buvusi jo sugyventinė Laimutė Stankūnaitė verčiasi prostitucija, D.Kedys 2006-ųjų vasarą pasiima pas save jų mažametę dukterį, kuri po tėvų skyrybų gyveno su motina. L.Stankūnaitė keletą mėnesių bando susigrąžinti dukrą, tačiau nesėkmingai. Rudenį L.Stankūnaitė susipažįsta su tuomečio Seimo pirmininko Viktoro Muntiano patarėju Andriumi Ūsu ir šis padeda moteriai laimėti bylą dėl dukters globos – mergaitė vėl grąžinama motinai.

2008 m. lapkričio mėn.
D.Kedžio dukra, būdama ketverių metų, tėvui papasakoja apie motinos namuose neva patiriamą seksualinę prievartą: esą „dėdė Andrius“, turint galvoje A.Ūsą, ją verčia bučiuotis, laižo ir atlieka kitus tvirkinamuosius veiksmus. Pirmasis D.Kedžio pareiškimas pradėti ikiteisminį tyrimą A.Ūso atžvilgiu užregistruojamas 2008 m. lapkričio 29 d., netrukus pradedamas ikiteisminis tyrimas. Gruodį Kauno m. apylinkės teismas uždraudžia L.Stankūnaitei matytis su dukra, įvyksta mergaitės apklausos. A.Ūsui pareiškiami įtarimai dėl mažametės tvirkinimo.

2009 m. sausio–rugsėjo mėn.
D.Kedys užverčia skundais ir pareiškimais teisėsaugos institucijas, generalinį prokurorą, vaiko teisių apsaugos kontrolierę. Jis apkaltina ne tik A.Ūsą bei L.Stankūnaitę, neva bendrininkavusią išnaudojant dukterį, bet ir jos seserį Violetą Naruševičienę, kurios dukra esą taip pat tvirkinta, bei Kauno apygardos teismo teisėją Joną Furmanavičių; nurodo teisėsaugai ir kitus galimus tvirkintojus. Įtarimai L.Stankūnaitei ir V.Naruševičienei panaikinami, o J.Furmanavičiui iš viso nepateikiami. Dėl neveiklumo ir tyrimų vilkinimo D.Kedys skundžia ir pačius prokurorus. Teisėjams, prokurorams, Seimo nariams ir vaiko teisių apsaugos kontrolierei jis taip pat pateikia filmuotą medžiagą, kurioje dukra pasakoja apie patiriamą seksualinę prievartą. Nesulaukdamas reakcijos, paskelbia įrašus internete, kreipiasi į žiniasklaidą. Įsiplieskia nuožmi kova dėl to, su kuo turi gyventi mergaitė. Nors D.Kedžio teisybės paieškos teisėsaugos institucijose stringa, dalis visuomenės jį ima laikyti naujuoju kovos su pedofilų klanu herojumi.

2009 m. rugsėjo mėn.
Į Policijos departamentą kreipiasi slaptasis informatorius, kuris maždaug nuo 2009 m. rugsėjo 20 d. pradeda nuolat teikti informaciją Lietuvos kriminalinės policijos biuro (LKPB) pareigūnams apie D.Kedžio planuojamas žudynes. Slaptasis informatorius spalio 4 d. praneša, kad kitą dieną D.Kedys ketina nušauti teisėją J.Furmanavičių bei V.Naruševičienę, o vėliau – ir L.Stankūnaitę, A.Ūsą, tuometį Kauno apygardos teismo pirmininką Albertą Milinį bei buvusį savo verslo partnerį Saulių Velečką. Tačiau dabar aiškėja, kad LKPB šią informaciją galimai nuslėpė ir nesiėmė deramų veiksmų D.Kedžiui sustabdyti. Apie tokio informatoriaus egzistavimą viešai taps žinoma tik 2011 m. lapkritį.

2009 m. spalio 5 d.
Kaune nušaunamas teisėjas J.Furmanavičius bei L.Stankūnaitės sesuo V.Naruševičienė. Įtariamuoju paskelbiamas D.Kedys, policija pradeda jo paiešką.

2010 m. balandžio 17 d.
Kauno rajone, ant marių kranto, randamas D.Kedžio lavonas. Vėliau ekspertai nurodo, kad D.Kedžio mirtis nebuvo smurtinė – jis mirė esą nuo uždusimo užkimšus kvėpavimo takus svetimkūniais (žolėmis bei skrandžio turiniu). D.Kedžio kraujyje ir šlapime rasta etilo alkoholio. Po metų, 2011 m. pavasarį, gauta Švedijos nacionalinės teismo medicinos tarnybos išvada dėl D.Kedžio mirties tik patvirtina Lietuvos ekspertų išvadas. Vis dėlto vyro artimieji bei didžioji dalis sekėjų tebėra įsitikinę, kad D.Kedys buvo nužudytas.

2010 m. gegužė
Kauno apylinkės teismas, motyvuodamas, kad L.Stankūnaitei jokie įtarimai pedofilijos byloje nepareikšti ir kad nėra nė menkiausios užuominos, jog ji netinkamai atliko motinos pareigas, nusprendžia grąžinti jai dukterį. Iki tol mergaitės globa buvo paskirta D.Kedžio seseriai Kauno apygardos teismo teisėjai Neringai Venckienei. Prie D.Kedžio ir N.Venckienės namų Garliavoje buriasi rėmėjai, kad sutrukdytų grąžinti mergaitę motinai.

2010 m. birželio 13 d.
Alytaus r. Eigirdonių kaime esančiame vandens telkinyje randamas mįslingomis aplinkybėmis žuvusio A.Ūso, vienintelio įtariamojo Kauno pedofilijos byloje, kūnas. Atlikus tyrimą paaiškėja, kad neblaivus A.Ūsas, nesuvaldęs savo vairuojamo keturračio motociklo, žuvo prigėręs vandenyje. Prokurorai patikina neturį įrodymų, kad A.Ūsas galėjo būti nužudytas.

2010 m. lapkričio mėn.
Panevėžio apygardos teismas priima galutinę ir neskundžiamą nutartį, galutinai atmesdamas Aido ir Neringos Venckų skundus dėl nepareikštų įtarimų L.Stankūnaitei. Be to, kiek vėliau Panevėžio m. apylinkės teismas nutaria patenkinti prokurorų prašymą ir vadinamąją Kauno pedofilijos bylą nutraukia. Teismas motyvuoja, kad mirus vieninteliam bylos įtariamajam tolesnis nagrinėjimas neturi prasmės, nors tiek D.Kedžio, tiek jo kalte neabejojantys A.Ūso artimieji buvo prieš.

2010 m. gruodžio 11 d.
Savo automobilyje netoli Kauno randamas šūviu į galvą nužudytas Kauno apygardos teismo pirmininko Alberto Milinio įsūnis Vaidas. Nustatyta, kad 24-erių metų vaikinas keletą dienų buvo mušamas ir kankinamas. V.Milinis prieš mirtį, kaip pareigūnams atskleidė vienas D.Kedžio rėmėjų Vitalijus Keršys, apie pusmetį buvo stebimas ir sekamas. Jis buvo laikomas trečiuoju pedofilu Aidu, tvirkinusiu D.Kedžio dukterį. V.Milinio motina vėliau žiniasklaidai teigė įtarianti, kad prie sūnaus nužudymo prisidėjo D.Kedžio šalininkai. Oficialiai tai nebuvo patvirtinta, žudikai nerasti.

2011 m. gegužės 2 d.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė, baimindamasi pakenkti savo reitingams, pasirašo dekretą, kuriuo atsisako atleisti Kauno apygardos teismo teisėją, D.Kedžio seserį N.Venckienę iš pareigų. Teisėjų garbės teismas siūlė atleisti N.Venckienę dėl jos viešų pasisakymų apie kolegas bei kitų veiksmų, nedarančių garbės teisėjo vardui.

2011 m. birželio 28 d.
Generalinė prokuratūra paskelbia surinkusi pakankamai duomenų, kad teisėją J.Furmanavičių ir V.Naruševičienę nušovė juos pedofilija kaltinęs D.Kedys. Prokuratūra taip pat pareiškia nutraukianti ikiteisminį tyrimą įtariamojo D.Kedžio atžvilgiu, nes jis nebegyvas. Taip pat užsimenama, kad D.Kedys greičiausiai turėjo bendrininką.

2011 m. lapkričio 3–6 d.
Į Generalinę prokuratūrą kreipusis slaptajam informatoriui, kuris kruvinųjų Kauno įvykių išvakarėse buvo įspėjęs policiją apie D.Kedžio planuojamas žudynes, prokuratūra pradeda ikiteisminį tyrimą dėl Policijos departamento pareigūnų  piktnaudžiavimo tarnyba ir pareigų neatlikimo. Be to, liudytojas praneša, kad D.Kedžiui ruoštis žudynėms padėjo jo draugas, buvęs kultūristas Raimundas Ivanauskas. Jis ir jo draugė Eglė Barauskaitė suimami.

2011 m. lapkričio 8 d.
LNK televizijos laidoje „Abipus sienos“ slaptasis liudytojas, padėjęs D.Kedžiui rengtis žudynėms, pareiškia, esą šiurpiems nusikaltimams jį kurstė sesuo teisėja N.Venckienė, kartojusi, kad jis žudys „ne žmones, o velnius“. Į prokuratūrą ir žurnalistus po dvejų metų kreipęsis paslaptingas informatorius televizijai patvirtina, kad prieš žudynes jis buvo susitikęs su aukštais policijos pareigūnais, tačiau sureaguota nebuvo.

2011 m. lapkričio 10 d.
Lietuvos apeliacinis teismas – penkiolikos Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų plenarinė sesija – paskelbia nutartį, kurioje pareiškia, kad net ir A.Ūsui mirus jam mesti kaltinimai dėl mažametės tvirtinimo turi būti išnagrinėti teismo. Tai reiškia, kad A.Ūso byla pradedama nagrinėti iš naujo Vilniaus m. II apylinkės teisme.

2011 m. lapkričio 11 d.
Tirdamas, ar aukšti pareigūnai iš tikrųjų galėjo žinoti apie D.Kedžio rengiamas žudynes, Policijos departamentas atliko penkiolika kratų. Kratos atliekamos ir generalinio policijos komisaro pavaduotojų Visvaldo Račkausko bei Algirdo Stončaičio, buvusio LKPB viršininko pavaduotojo Tomo Ulpio bei kitų pareigūnų namuose bei darbo vietose.

2011 m. lapkričio 14–18 d.

Policijos generalinio komisaro pavaduotojui V.Račkauskui, buvusiam LKPB viršininko pavaduotojui T.Ulpiui bei dar trims žemesnio rango pareigūnams pareikšti įtarimai piktnaudžiavimu, o kai kuriems jų – ir dokumentų klastojimu bei disponavimu jais. Pareikšti įtarimus LKPB viršininkui A.Matoniui pritrūksta įrodymų, jis apklausiamas kaip specialus liudytojas. V.Račkauskas traukiasi iš posto. Aiškėja, kad apie D.Kedžio žudynių planus galimai žinojo ir kai kurie prokurorai. Prokuratūra šios informacijos nei patvirtina, nei paneigia.

2011 lapkričio 21 d.

Kėdainių r. apylinkės teismas turėtų paskelbti, kas toliau globos D.Kedžio septynmetę dukrą.

Visą publikacijos tekstą nuo pirmadienio skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/472011 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

BFL

Drąsiaus Kedžio dramą sukūrė pati Lietuvos teisėsauga ir dabar už tai skaudžiai moka.

Ar gali būti taip, kad aukšti policijos pareigūnai žinojo apie Drąsiaus Kedžio žudynių planus, tačiau į slaptojo liudytojo įspėjimus ne tik deramai nesureagavo, bet netgi sąmoningai bandė tai nuslėpti? O jei vis dėlto tai tėra iki smulkmenų apgalvota nusikaltėlių provokacija, kaip ginasi posto netekęs generalinio komisaro pavaduotojas Visvaldas Račkauskas, kokie tuomet buvo jų motyvai?
Skandalas policijos vadovybėje kol kas pateikia daugiau klausimų nei atsakymų, kaip ir visa Kauno pedofilijos byla. Patyrę pareigūnai – buvę generaliniai prokurorai, komisarai ir teisėjai bei kiti žinomi teisininkai „Veidui“ pateikia savo įvykių, susijusių su policijos vadovybe, vertinimus bei galimas priežastis.

Buvę generaliniai prokurorai: tarp operatyvininkų ir tyrėjų tvyro konkurencija

Policijos viršūnės sukompromituotos, pasitikėjimas teisėsauga pakirstas. Taip policijos vadovybės padėtį viešai prabilus slaptajam policijos informatoriui apibūdina 1997–2000 m. generalinio prokuroro pareigas ėjęs advokatas Kazys Pėdnyčia.
„Jei tai tikrai žulikų pasaulio sukurptas galingas smūgis, tai jis parengtas labai profesionaliai, nes pateikta tokių detalių, kurių iškart negali nei patvirtinti, nei atmesti: akivaizdu, kad būtina atlikti kruopštų tyrimą, – teigia K.Pėdnyčia. – O nusikaltėlių interesas galėtų būti labai paprastas – sukompromituoti ir susilpninti teisėsaugos struktūrą, nukreipti dėmesį nuo kažkokių dalykų.“
Vis dėlto K.Pėdnyčiai galimos provokacijos, apie kurią vos kilus skandalui prabilo V.Račkauskas, versija neatrodo įtikinama. Tokios nuomonės ir Artūras Paulauskas, dirbęs generaliniu prokuroru 1990–1995 m. Pasak jo, slaptojo agento pateikiamos detalės ir atskiri įvykių fragmentai byloja, kad jis žino daug ir su policija tikrai bendradarbiavo. „Tad kas tai: pražiopsojimas ar aplaidumas? Kita vertus, D.Kedžio byla rezonansine tapo tik po žudynių, iki tol triukšmo buvo kur kas mažiau. Tad visai gali būti, kad policija tiesiog neįvertino kylančios grėsmės. Be to, kiek žinoma, informatorius su pareigūnais ėmė bendradarbiauti likus kelioms savaitėms iki žudynių, o jų išvakarėse apie D.Kedžio planus pranešė tik kažkuriam žemesnio rango pareigūnui, tad kyla klausimas, ar tas pareigūnas apskritai perdavė tai aukštesniems kolegoms. Galėjo būti ir taip, kad sprendimą, reaguoti ar ne, priėmė jis vienas“, – tikėtiną įvykių scenarijų dėsto A.Paulauskas.

Visą publikacijos tekstą nuo pirmadienio skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Vaiko teisių apsaugos kontrolierė Edita Žiobienė sako, kad Drąsiaus Kedžio dukters teises pažeidžia tiek Garliavoje susirinkusi minia, tiek mergaitės seneliai.

Po Generalinėje prokuratūroje surengto pasitarimo kontrolierė sakė, kad laikinoji mergaitės globėja privalo užtikrinti mergaitės saugumą.

“Pažeidimų yra (…). Mergaitė turi būti saugi tuose namuose, kuriuose yra. Laikinoji globėja turi užtikrinti saugumą, kad jai nedarytų neigiamos įtakos žmonės, esantys prie namų, kad mergaitė turi teisę laisvai judėti su globėja, su artimaisiais žmonėmis, nesvarbu, kokiu tikslu, bet vis vien turi teisę išvažiuoti”, – žurnalistams sakė E.Žiobienė.

Per pasitarimą prokuratūroje teisėsaugos institucijų ir vaiko teisių apsaugos įstaigų atstovai, anot kontrolierės, kalbėjo apie tai, kaip tinkamai rengti vaikų apklausas, kaip turėtų elgtis vaikų atstovai ir kokia įranga turėtų būti naudojama apklausų metu, kaip paruošti psichologus darbui su vaikais. Kontrolierė tikino, kad pasitarimo metu apie konkrečias bylas nekalbėta.

Pasak E.Žiobienės, D.Kedžiui paviešinus įrašus, kuriose esą fiksuoti mergaitės liudijimai apie galimus seksualinio pobūdžio veiksmus, galėjo būti pažeistos jos teisės. Kontrolierės teigimu, netinkamai elgėsi ir mergaitės seneliai, leidę tiek žurnalistams, tiek miniai kalbinti mergaitę, ją filmuoti.

“Aš galvočiau apie vaiko ateitį, kas bus po to, ir kokią įtaką turės tos informacijos platinimas. Lygiai taip pat, šių dienų situacijoje, kai minia stovėjo prie Kedžių namų, aš pati kalbėjau su močiute, ir tikrai labai nuoširdžiai prašiau jos, kad ji neleistų filmuoti mergaitės. Tuo metu globėja buvo ligoninėje, mama iš esmės tuo metu neaugino dukters, vadinasi, artimieji giminaičiai turėjo užtikrinti, kad mergaitė nebūtų filmuojama ir nebūtų klausinėjama, ir ne tik kamerų, bet ir tų žmonių, kurie buvo už tvoros”, – sakė E.Žiobienė.

Pasak kontrolierės, numatyti mergaitės susitikimai su mama bei su psichologu turi būti užtikrinami.

“Minia, stovinti prie namų, neturėtų teisės tikrinti dokumentų, pavyzdžiui, kai atvažiuoja vaiko teisių tarnyba – patikrina jų dokumentus ir leidžia arba neleidžia įeiti į namus”, – sakė vaiko teisių apsaugos kontrolierė.

E.Žiobienė tvirtino, kad šiuo atveju teisinių žingsnių dėl giminaičių veiksmų turėtų imtis savivaldybės vaiko teisių tarnyba, ištirdama situaciją ir nubausdama galimus pažeidėjus, kreipdamasi į teismą, ar netgi apsvarstydama dar kartą laikinosios globos klausimus. Kontrolierės nuomone, seneliai galėtų būti traukiami administracinėn atsakomybėn.

E.Žiobienė taip pat sakė, kad į jos vadovaujamą įstaigą kreipėsi kriminalinės policijos atstovai dėl galimų grėsmių mergaitei.

“Mane nustebino, mes gavome kriminalinės policijos biuro raštą, prašė mus įvertinti grėsmes (…). Mano supratimu, jei mergaitei yra nesaugu, jai turėtų būti skirta apsauga”, – sakė E.Žiobienė.

Anot Generalinės prokuratūros Ikiteisminio tyrimo kontrolės skyriaus prokuroro Zenono Buroko, sprendimą dėl galimos apsaugos mergaitei skyrimo turėtų priimti generalinis prokuroras ir policijos generalinis komisaras.

Seimo narė, Socialinių reikalų ir darbo komiteto atstovė Vincė Vaidevutė Margevičienė tvirtino, kad didžiulis dėmesys gali turėti išskirtinės neigiamos įtakos mergaitei, esą jai gali net tekti keisti pavardę.

Politikė sakė, kad kartais savivaldybių vaiko teisių apsaugos tarnybos neturi tinkamos kompetencijos atstovauti vaikui, jam padėti.

Anot Seimo narės, Socialinių reikalų ir darbo komitete ketinama apsvarstyti tiek Kauno rajono, tiek Kauno savivaldybės vaiko teisių apsaugos tarnybų darbą, nors ji pabrėžė, kad tai nėra itin prastai dirbančios įstaigos – esą yra ir problematiškesnių.

Parlamentarė kaip problemą išskyrė ir tai, kad Lietuvoje nėra vien

Penki parlamentarai, atstovaujantys valdančiajai Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų partijai, pirmadienį viešai kreipėsi į prezidentę Dalią Grybauskaitę, prašydami “inicijuoti padėties tyrimą” dėl Drąsiaus Kedžio dukros globos.

Seimo nariai sako tikį, kad pateiktas skundas dėl teismo sprendimo, jog mergaitė turi gyventi su motina, bus svarstomas skubos tvarka.

“Mergaitė šiuo metu turi įstatyminę globėją N.Venckienę ir yra išreiškusi savo norą gyventi jos šeimoje. Visuomenė nėra abejinga ir reikalauja principingo, nešališko ir sąžiningo tyrimo vadinamoje pedofilijos byloje, šio nusikaltimo užsakovų bei vykdytojų nustatymo, nežiūrint kokias aukštas pareigas valstybės valdžios sandaroje jie beužimtų”, – sakoma pareiškime, kurį pasirašė Gintaras Songaila, Saulius Stoma, Rytas Kupčinskas, Kazimieras Uoka ir Aurelija Stancikienė.

“Kreipiamės į jus, prezidente, prašydami inicijuoti padėties tyrimą. Atitinkamai siūlysime ir Seimui atlikti savo pareigas, kad būtų apsaugoti D. Kedytės interesai”, – sakoma BNS atsiųstame pareiškime.

D.Kedys, kurio palaikai rasti prieš mėnesį, anksčiau kaltino kelis asmenis seksualiai išnaudojus jo mažametę dukrą. Jis dingo praėjusių metų spalio 5 dieną, kai Kaune buvo nušauti jo viešų kaltinimų sulaukę teisėjas Jonas Furmanavičius ir mergaitės teta Violeta Naruševičienė.

Teisėsaugos pareigūnai pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl šeštadienį palaidoto Drąsiaus Kedžio draugo Alberto Žiliaus viešo grasinimo nužudyti Andrių Ūsą, rašo “Lietuvos rytas”.

“Prie tos dvigubos žmogžudystės aš tikrai neprisidėjau. Būtų reikėję, būčiau ir prisidėjęs, nes būčiau padaręs garbingą reikalą. Būčiau ėmęs ir nušovęs tą A.Ūsą. Jį reikia gyvą užkasti, kol neįvyko kita tragedija”, – praėjusį ketvirtadienį žurnalistams pareiškė juodkrantiškis A.Žilius.

Tuo metu jis buvo ką tik išleistas iš Kauno areštinės. Bedarbis iš Juodkrantės yra įtariamas bendrininkavimu Kauno žudynių byloje. A.Žilius yra teistas už chuliganizmą, vagystę ir nusikaltimo slėpimą.

Sužinojęs, ką A.Žilius kalbėjo apie jį, A.Ūsas tą pačią dieną kreipėsi į teisėsaugą. Buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. A.Žiliui gresia iki 2 metų nelaisvės.

Šiomis dienomis A.Ūsą ir A.Žilių planuojama apklausti Kauno apskrities vyriausiajame policijos komisariate. Po to paaiškės, ar bus pareikšti įtarimai.

D.Kedžio dukters tvirkinimu įtariamas 35 metų A.Ūsas mano, kad A.Žiliaus grasinimai – realūs: “Anksčiau nebuvo tinkamai sureaguota į D.Kedžio gąsdinimus. Matome, kuo tai baigėsi”.

Kauno verslininkas pastaruoju metu atsisakė valstybės skirtos apsaugos – jis pasisamdė privačius asmens sargybinius. Šių paslaugų A.Ūsas neketina atsisakyti ir po D.Kedžio mirties, mat teigia dar jaučiąs pavojų iš jo aplinkos žmonių.

Kriminalinės policijos biuro (KPB) viršininko pavaduotojas Vytautas Radžiūnas teigė, kad pareigūnai A.Ūsą tebesaugo, kai jis važiuoja į apklausas ar kai atliekami kiti procesiniai veiksmai.

Šiomis dienomis pareigūnai turėtų nuspręsti, ar verta toliau saugoti L.Stankūnaitę ir jųdviejų su D.Kedžiu dukterį.

Prieš kelias dienas Kriminalinės policijos biuro liudytojų ir nukentėjusiųjų apsaugos valdybos viršininkas Vytenis Marma mergaitės laikinajai globėjai Neringai Venckienei pareiškė, kad sargybiniai iš jos namų Garliavoje dabar išvyks, kai tik to bus paprašyta.

“Tuo pripažįstama, kad valstybės apsauga buvo paskirta tik dėl D.Kedžio. Kol dar nebuvo aišku, kur jis yra, mes triskart oficialiai prašėme panaikinti apsaugą, bet atsakymai buvo neigiami. Ketvirto prašymo nerašysime”, – tvirtino N.Venckienės vyras advokatas Aidas Venckus.

Lietuvos visuomenėje netyla aistros dėl Kauno pedofilijos bylos, kuri, manoma, lėmė dviejų žmonių nužudymą pernai spalį. Pagrindinis įtariamasis žmogžudystėmis šioje byloje D.Kedys balandžio 17 dieną buvo rastas negyvas Kauno rajone. Ekspertai nustatė, kad jo mirtis buvo nesmurtinė.

Kaunietis dingo pernai spalio 5 dieną, kai Kaune buvo nušautas teisėjas Jonas Furmanavičius ir Violeta Naruševičienė.

D.Kedys J.Furmanavičių, buvusį Seimo pirmininko Viktoro Muntiano visuomeninį padėjėją A.Ūsą ir nenustatytą asmenį Aidą kaltino seksualiai išnaudojus jo mažametę dukrą. Mergaitės motiną L.Stankūnaitę ir jos tetą V.Naruševičienę kaunietis kaltino sąvadavimu.

Vilniaus apygardos prokuratūra teismui yra perdavusi vadinamąją Kauno pedofilijos bylą. Joje mergaitės tvirkinimu kaltinimas vienintelis A.Ūsas.

Praėjusį šeštadienį vykusios aplinkos tvarkymo akcijos “Darom” metu buvo rasti du lavonai, vienas iš jų – Drąsiaus Kedžio kūnas, kitą mirusįjį moksleiviai aptiko Telšiuose.

“Akcija neina į labai gilias, apleistas teritorijas, bet šiemet radome net du lavonus – Kaune ir Telšiuose. Telšiuose moksleiviai rado, kai tvarkėsi”, – apie šiurpius savanorių radinius ketvirtadienį spaudos konferencijoje sakė akcijos organizatorė Lina Bliudžiūtė.

Pasak “Darom” rengėjų, D.Kedžio kūną Kauno rajone aptiko Lietuvos skautų vadovė.

“Rado akcijos dalyviai, bet ne mūsų koordinatoriai – Lietuvos skautų vadovė rado šį lavoną, jai pranešė vienas iš žvejų, kad kažkas yra. Pamatė, kad tai yra lavonas, aišku, jo neatpažino, kvietė policininkus. Galiu patikinti, kad nė vienas vaikas, dalyvaujantis akcijoje, to lavono nematė”, – tikino akcijos organizatorius Vytautas Krasnickas.

Akcijos rengėjų teigimu, aptikta ir kitų šiurpių radinių – naminių gyvūnų lavonų miestų centruose. Šiauliuose į tvenkinį buvo įmestas šiukšlių konteineris. Iš viso šalyje surinkta 200 tonų išmestų padangų.

“Apie žmonių sąmoningumą sunku kalbėti”, – pastebėjo L.Bliudžiūtė.

Pasak organizatorių, akcijos dalyvių skaičius pranoko jų lūkesčius – buvo tikėtasi 100 tūkst. savanorių, tačiau sulaukta 170 tūkstančių. Akcijoje dalyvavo maždaug kas dvidešimtas šalies gyventojas.

Aktyviausiai dalyvavo Vilniaus, Kauno ir Panevėžio apskričių gyventojai, jose šiukšles rinko po 30 tūkst. savanorių. Šiaulių apskrityje prie aplinkos tvarkymo prisidėjo 25 tūkst., Klaipėdos – 15 tūkst., kitose apskrityse – maždaug po 10 tūkst. gyventojų.

Pačiu aktyviausiu regionu organizatoriai vadina Kėdainius, taip pat itin aktyviai akcijoje dalyvavo Rietavo, Neringos, Panevėžio rajono, Alytaus gyventojai.

Kol kas nėra galutinių duomenų, kiek atliekų surinkta, tačiau sąvartynus jau pasiekė 2000 tonų, arba 70 proc. visų surinktų atliekų. Šiukšles ketinama baigti suvežti į sąvartynus vėliausiai iki kitos savaitės vidurio.

Pasak organizatorių, šiukšles jie įsipareigoja surinkti iš 1800 registruotų taškų, tuo metu neregistruotose vietose atliekų maišus palikę žmonės turėtų patys pasirūpinti jų išvežimu, kreiptis dėl to į savivaldybes, seniūnijas, kadangi šiukšliavežės nerinks visų pakelėse paliktų šiukšlių maišų.

“Komunalininkai neturi tokių pajėgumų ir tikrai tokių dalykų nebus”, – sakė L.Bliudžiūtė.

Prieš metus vykusios talkos metu kai kuriuose šiukšlių rinkimo punktuose palikti maišai su atliekomis stovėjo bene mėnesį, tačiau 2010-aisiais, organizatorių tikinimu, tokių problemų neturėtų kilti.

Pernai šioje akcijoje dalyvavo 70 tūkst. žmonių.

Trečiadienio vakarą gautos pirminės ekspertų išvados dėl šeštadienį rastų vyro palaikų tapatybės nustatymo ir jo mirties priežasties. Žiniasklaidos teigimu, nustatyta, rasti palaikai iš tiesų yra kauniečio Drąsiaus Kedžio, o jo mirtis esą buvo nesmurtinė.

Kauno apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras Kęstutis Betingis kitai naujienų svetainei lrytas.lt patvirtino, kad D.Kedžio mirtis nėra smurtinė. Paklausus ar tiesa, jog vyro, kuris atpažintas kaip D.Kedys, mirtis nėra smurtinė, Kauno apygardos vyriausiasis prokuroras atsakė teigiamai. “Tokių duomenų aš taip pat turiu”, – sakė K.Betingis.

Šeštadienį ikiteisminį tyrimą dėl mirties priežasties nustatymo pradėję Kauno rajono policijos komisariato pareigūnai trečiadienį sakė beveik neabejojantys, jog palaikus tyrę aukščiausios kvalifikacijos ekspertai patvirtins pirminę išvadą, kad Kauno marių pakrantėje rastą žmogų mirtis ištiko dėl bendro kūno atšalimo.

Antradienį kauniečio D.Kedžio artimieji savo iniciatyva nuvykę į Kauno morgą atpažino ten buvusį kūną kaip D.Kedžio.

D.Kedžio teta Birutė Stepankevičienė žurnalistams pasakojo su kita seserimi nuvykusi į morgą, nes sužinojo, kad ten yra neatpažintas kūnas, panašaus amžiaus kaip dingusio jų sūnėno. Moterų teigimu, nors D.Kedžio išvaizda buvo kiek pakitusi, jos iškart atpažino artimą žmogų.

Brolį kartu su tetomis morge atpažino ir šiuo metu jo dukrą laikinai globojanti sesuo, Kauno teisėja Neringa Venckienė.

Trečiadienį palaikus kaip D.Kedžio atpažino ir buvusi jo sugyventinė Laimutė Stankūnaitė.

Nenustatytos tapatybės vyro lavonas aptiktas šeštadienį netoli Kauno marių, atokioje vietoje. Kauno rajono policijos duomenimis, lavonas aptiktas Šlienavos kaime. Ten trečiadienį dar vykdyti tyrimo veiksmai.

Pranešama, kad žolėje, greta lavono, rastas pistoletas “Baikal IŽ 79-8″ su dėtuve ir devyniais šoviniais.

D.Kedys dingo praėjusių metų spalio 5 dieną, kai Kaune buvo nušautas Kauno apygardos teismo teisėjas J.Furmanavičius ir D.Kedžio buvusios sugyventinės Laimutės Stankūnaitės sesuo V.Naruševičienė.

J.Furmanavičių, buvusį Seimo pirmininko Viktoro Muntiano visuomeninį padėjėją Andrių Ūsą ir nenustatytą asmenį Aidą D.Kedys kaltino tvirkinus ir seksualiai prievartavus jo mažametę dukrą. Mergaitės motiną L.Stankūnaitę ir tetą V.Naruševičienę kaunietis kaltino sąvadavimu.

Vilniaus apygardos prokuratūra teismui yra perdavusi vadinamąją Kauno pedofilijos bylą. Joje mergaitės tvirkinimu kaltinimas vienintelis A.Ūsas.

D.Kedžiui prokurorui už akių buvo pateikę įtarimus dėl dviejų žmonių nužudymo. Paskelbta tarptautinė jo paieška.

Kauno rajone rastas 40-mečio vyro kūnas, įtariama, kad tai gali būti dviejų žmonių nužudymu įtariamo kauniečio Drąsiaus Kedžio kūnas. Šiuo metu vyksta atpažinimas. Sulaikytas D.Kedžio draugas Albertas Žilius.

Kauno apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras Kęstutis Betingis patvirtino, kad šie tyrimai atliekami gavus operatyvinės informacijos. “Kauno morge šiandien pavakary atpažinti kaip galimai D.Kedžio palaikai anksčiau neatpažinto vyro palaikai”, – antradienį BNS sakė K.Betingis. Jo teigimu, vyro palaikus kaip D.Kedžio atpažino šio artimieji. “Neaišku, kaip jie ten atsirado”, – sakė prokuroras. Tačiau pareigūnai rasto kūno tapatybę dar nustatys ir savais būdais.

“Yra kitų priemonių ir metodų objektyviai patikrinti žmogaus tapatybę”, – sakė K.Betingis.

D.Kedžio teta Birutė Steponkevičienė naujienų portalui diena.lt sakė savo iniciatyva nuvykę į morgą pažiūrėti į neatpažintą kūną. “Taip. esame įsitikinę šimtu procentų, kad tai Drąsiaus kūnas. Atpažinome jį. Jo krikštamotė Audronė Skučienė jau išvyko užsakyti šarvojimo salės. Morge jį atradome patys, savo pastangomis. Niekas iš pareigūnų mums nieko nepranešė. Tiesiog sužinojome, kad yra neatpažintas kūnas, maždaug tokio amžiaus, kaip Drąsiaus, susiskambinome ir nuvykome pažiūrėti. Atpažinome iš juodo apgamo ant dešinio peties ir tvarkingų dantų”, – sakė moteris.

Anot giminaitės, brolį kartu su tetomis morge atpažino ir šiuo metu jo dukrą laikinai globojanti sesuo, Kauno teisėja Neringa Venckienė. Nenustatytos tapatybės vyro lavonas aptiktas šeštadienį netoli Kauno marių, atokioje vietoje. Kauno rajono policijos duomenimis, lavonas aptiktas Šlienavos kaime. Pranešama, kad žolėje, greta lavono, rastas pistoletas “Baikal IŽ 79-8″ su dėtuve ir devyniais šoviniais.

Kauno apygardos prokuratūros vadovas pabrėžė, kad apžiūrėję lavoną ekspertai nustatė, jog duomenų, kad vyras buvo nužudytas, kol kas nėra.

K.Betingis patvirtino, jog šiandien sulaikytas D.Kedžio draugas A.Žilius. “Tik negaliu pasakyti, ar jis sulaikytas, ar suimtas, bet kad izoliuotas – tai tikrai”, – tvirtino prokuroras. A.Žilių pareigūnai sulaikė tirdami Kauno apygardos teismo teisėjo Jono Furmanavičiaus ir Violetos Naruševičienės nužudymo bylą.

K.Betingis antradienio vakarą teigė negalįs tiksliai pasakyti, ar A.Žiliui pateikti kokie nors įtarimai. “Viskas dar labai nauja, įvyko šiandien pavakare, todėl tiksliai negaliu pasakyti”, – kalbėjo prokuroras.

Juodkrantėje gyvenantis A.Žilius žiniasklaidai yra pasakojęs, kad prieš D.Kedžio dingimą jis lydėdavo draugą visur dėl jo saugumo.

D.Kedys dingo praėjusių metų spalio 5 dieną, kai Kaune buvo nušautas Kauno apygardos teismo teisėjas J.Furmanavičius ir D.Kedžio buvusios sugyventinės Laimutės Stankūnaitės sesuo V.Naruševičienė.

J.Furmanavičių, buvusį Seimo pirmininko Viktoro Muntiano visuomeninį padėjėją Andrių Ūsą ir nenustatytą asmenį Aidą D.Kedys kaltino tvirkinus ir seksualiai prievartavus jo mažametę dukrą. Mergaitės motiną L.Stankūnaitę ir tetą V.Naruševičienę kaunietis kaltino sąvadavimu.

Vilniaus apygardos prokuratūra teismui yra perdavusi vadinamąją Kauno pedofilijos bylą. Joje mergaitės tvirkinimu kaltinimas vienintelis A.Ūsas. D.Kedžiui prokurorui už akių yra pateikę įtarimus dėl dviejų žmonių nužudymo. Paskelbta tarptautinė jo paieška.

Dviem žmogžudystėmis įtariamo kauniečio Drąsiaus Kedžio ieškantys Ispanijos policininkai antradienį apsilankė pas jo pusbrolį Žilviną Sikorskį, gyvenantį Alikantės provincijos Elčės mieste.

Antradienio popietę Ž.Sikorskio žmonai Raimondai Sikorskienei, išėjusiai iš savo namų, kelią pastojo du civiliai apsirengę Alikantės policijos komisariato pareigūnai, rašo “Lietuvos rytas”.

“Ieškome jūsų sutuoktinio”, – pareiškė vienas teisėsaugos atstovas, daugiabučio kieme parodęs moteriai savo tarnybinį pažymėjimą.

Ž.Sikorskio tuo metu nebuvo namuose. Žmona paskambino telefonu ir pasakė, kad jo laukia policininkai.

Pareigūnai apie D.Kedį su jo pusbroliu kalbėjosi prie namo laiptinės – į Ž.Sikorskio butą jie nesiprašė.

Be tradicinių klausimų – ar neslapsto bėglio, kada su juo matėsi, gal žino, kur jis, – nuskambėjo ir vienas emigrantą nustebinęs klausimas.

Ispanai teiravosi Ž.Sikorskio, ar D.Kedys nesusitikinėja su savo dukterimi, tarsi nežinotų, kad mergaitė gyvena Lietuvoje ir yra saugoma.

Iš D.Kedžio giminaičio į visus klausimus išgirdę “nieko nežinau” pareigūnai išvyko.

Pastaruoju metu buvo pasklidę kalbų, jog D.Kedį lietuviai matė Alikantės regione netoli Elčės.

Prieš dešimtmetį į Ispaniją emigravęs klaipėdietis Ž.Sikorskis tvirtino netikintis šiomis kalbomis – esą jo pusbrolį kas nors galėjo supainioti su kitu žmogumi.

Praėjusį savaitgalį ispanų policija lankėsi Ž.Sikorskio šeimos draugės, 34 metų lietuvės, gyvenančios Elčėje, namuose.

Jos butas buvo kruopščiai apžiūrėtas. Tąsyk buvo atvykę ne du, o penki policininkai.

D.Kedys įtariamas pernai spalio 5 dieną Kaune nušovęs Kauno apygardos teismo teisėją Joną Furmanavičių ir savo buvusios sugyventinės seserį Violetą Naruševičienę.