2012 Gegužės 28

Kas sukūrė Garliavos respubliką?

veidas.lt


Visuomenė, kurios du trečdaliai nepatenkinti demokratijos veikimu jų valstybėje, – puiki terpė įvairių veikėjų manipuliacijoms ir net linčo teismo idėjoms.

Nepaisant didžiulių pastangų sukelti visuomenėje revoliuciją – visą parą įjungtų televizijos kamerų, privertusių mažą mergytę tapti realybės šou dalyve, riksmų, maldų ir dainų garsiausioje Lietuvoje mažo pakaunės miestelio Klonio gatvėje, eitynių sostinėje, piketų prie Prezidentūros ir Lietuvos ambasadų užsienyje, mūsų valstybės politiniame žemėlapyje violetinės spalvos kol kas tėra apie 2 proc. ir visa ji susikoncentravusi ties Kaunu. Bent jau taip rodo kelios reprezentatyvios partijų reitingų sociologinės apklausos, kai kurių partijų prieš rinkimus užsakytos vidiniam naudojimui.
Kad šie skaičiai šiandien labiau atspindi tikrąją padėtį nei nuotaikos kai kuriose televizijų laidose, rodo ir ne itin gausūs mitingai Vilniuje, kurie vyko tik vietinėmis – be Garliavos ir Kauno desanto – pajėgomis.
Vis dėlto kas lėmė, kad teisinėje demokratinėje valstybėje, kokia yra Lietuva, taip lengvai galėjo susikurti minios teismo idėja gyva savotiška Garliavos respublika?

Teisinių institucijų klaidos stumia prie linčo teismo
Pagrindinis violetinio judėjimo, kaip ir jo pagrindu susikūrusios „Drąsos kelio“ partijos, deklaruojamas tikslas – kova su teisėsaugos ydomis. Jų tikrai daugybė, o vadinamasis pedofilijos skandalas pasitikėjimo teismais kreivę nulenkė rekordiškai žemai. Tiesa, per pastaruosius penkiolika metų ji niekad nebuvo aukštai pakilusi: didžiausio pakilimo būta 2004 m., kai teismais pasitikėjo kas ketvirtas mūsų valstybės pilietis, tačiau dabar – vos daugiau nei kas dešimtas.
Per vadinamąjį pedofilijos skandalą teisėsauga iš tiesų pasirodė visu „gražumu“, ir tai davė pagrindą rutuliotis visuomenę įaudrinusiai istorijai.
Kai šiandien violetinio judėjimo rėmėjai šaukia, kad reikėjo pirma išspręsti pedofilijos bylą, o paskui jau – su kuo gyventi mergaitei, teisingiau būtų sakyti, kad pirmiausia reikėjo išnarplioti kitą bylą – Kauno policininkų, kurie dar 2008 m. gruodį Drąsiui Kedžiui jo paties prašymu išdavė pažymą dėl pedofilijos fakto, kurioje teigiama, kad vyro mažametė dukra buvo prievartaujama buvusios sugyventinės Laimutės Stankūnaitės tėvų namuose, nors ikiteisminis tyrimas buvo nebaigtas ir tokių faktų nustatyta nebuvo. Šios pažymos pagrindu Kauno miesto apylinkės teismas uždraudė mamai matytis su dukra. Pažymą išdavę pareigūnai tik 2011 m. stojo prieš teismą, ir byla dar nebaigta.
Gal nebūtų buvę tiek mirčių, jei Kauno policija nebūtų Violetos Naruševičienės apklausos dėl buvusio sesers draugo D.Kedžio grasinimų ją nužudyti atidėjusi dienai, kai ji jau buvo nužudyta. Galų gale – jei nebūtų taip ilgai tąsytos Andriaus Ūso ir L.Stankūnaitės bylos.
Žinoma, visiškas absurdas, kad pati būdama teisėsaugos dalis teisėja Neringa Venckienė ne tik nevykdė teismo sprendimo, bet ir ragino taip elgtis kitus žmones. Bet sunku nesityčioti iš teisėsaugos, kai ji aiškinasi, kad dvejus metus užtruko įžeidžiamų N.Venckienės tezių lingvistinė analizė.
Teisėsaugos institucijos iš šio skandalo turėtų pasidaryti labai rimtas išvadas. Deja, kol kas jos atstovai labiau įsijautę į dievo, kuriuo abejoti nedera, poziciją, tekartodami, kad teisinėje valstybėje privalu paklusti galutiniams teismo sprendimams. Ši tezė neginčijama, tačiau, kaip „Veidui“ yra sakęs vienas iškiliausių Lietuvos teisininkų prof. dr. Egidijus Jarašiūnas, dabar – Europos Sąjungos Teisingumo Teismo teisėjas, teisingumas yra prasmingas, jei juo pasitikima. Bet, žinoma, kaip pabrėžia E.Jarašiūnas, kad ir kokie blogi būtų teismai, jie tūkstantį kartų geresni už linčo teismą, nes šis neklauso argumentų.
Deja, Garliavos respublika siūlo pereiti prie minios teismo jurisdikcijos. „Politinėje ir politologinėje literatūroje daug rašoma apie vadinamąjį demokratijos deficitą ir demokratijos krizę Europoje. Pripažįstama, kad ją sukėlė vadinamasis žmogus iš gatvės, kuris gerai žino turįs savo teisę reikalauti, bet nesijaučiantis už nieką atsakingas“, – primena buvęs Konstitucinio Teismo pirmininkas, Vilniaus universiteto profesorius Egidijus Kūris.
Mūsų visuomenėje minios teismu gyva Garliavos respublika labai natūraliai gali atsirasti mažiausiai dėl dviejų priežasčių. Įstatymai rašomi teisiškai išsprususiai visuomenei, kurioje statistiškai nusikaltėlių skaičius nesiekia 6 proc. Bet Lietuvoje teisinio švietimo per daugiau kaip du dešimtmečius nebuvo jokio, o teisiškai neišprususią visuomenę galima lengvai klaidinti. Pavyzdžiui, tikinti, kad dabar teisiamas A.Ūsas, nors po mirties niekas negali būti teisiamas, o tebenagrinėjamos bylos esmė – ar galėjo prokurorai pagal turėtus duomenis pareikšti jam įtarimus. Dalis violetinio judėjimo ideologų tai puikiai suvokia, bet sąmoningai manipuliuoja teisiškai neišprususios visuomenės jausmais.
Kita priežastis, kodėl taip lengvai prigyja idėja ignoruoti teisinės valstybės principus, – pačios visuomenės vertybinės nuostatos. Jas puikiai įrodė 2011 m. paskelbto korupcijos žemėlapio skaičiai: tik 29 proc. apklaustųjų neduotų kyšio, o 63 proc. sakosi jo nepaėmę tik todėl, kad niekas nesiūlė. Prie to pripliusavus rinkimų karštligės apimtus politikus, atsakomybės neturinčią dalį žiniasklaidos ir, žinoma, pasitikėjimo nenusipelniusią teisėsaugą – štai Garliavos respublikos pamatai ir sumūryti.
Violetinis judėjimas skelbiasi iš pagrindų išspręsiantis teisėsaugos problemą. Tačiau kol kas jų alternatyva – tik minios teismas. „Drąsos kelio“ partijos ideologai ir aktyvistai žada po rinkimų nušluoti prokuratūros vadovus ir įvesti visuomenei atskaitingo ypatingojo prokuroro, teisėmis prilygstančio generaliniam, galėsiančio susipažinti su bet kokios bylos medžiaga, inicijuoti ikiteisminius tyrimus, instituciją. Kažin ar tai panacėja nuo teisėsaugos bėdų.

Kodėl visuomenė niekuo netiki
Siūlymai kapoti galvas labai į mostį nusivylusiems ir niekuo nebetikintiems žmonėms. Kad tokia visuomenės būsena – gera terpė destuktyviems neramumams, kad tai tampa net stabdžiu valstybės pažangai, jau ne pirmi metai aliarmuoja sociologai, psichologai, politologai. Jau daug metų visuomenėje tvyro neteisingumo jausmas, žmonės įvairiose apklausose sako esantys nepatenkinti, kaip vystosi demokratijos procesai Lietuvoje, kaip funkcionuoja akivaizdžiai selektyvi teisingumo sistema.
Tačiau nors realaus pagrindo nusivylimui tikrai duoda ir mūsų teisėsauga, ir valdžios institucijos, vis dėlto nepasitikėjimo atotrūkis lyginantis net ne su Vakarų europiečiais, o kaimynais latviais ir estais, turinčiais nemažai panašių bėdų kaip ir lietuviai, neadekvačiai didelis. Šiemet balandį “Vilmorus” ir TNS Gallup paklausti, ar pasitiki teismais, teigiamai atsakė 12 proc. Lietuvos, 46 proc. Latvijos ir 53 proc. Estijos gyventojų. Panašus atotrūkis ir vertinant valdžios institucijas.
Kai kuriems visuomenės gyvenimo analitikams įsiminė, kad totalus nepasitikėjimas valdžios institucijomis ypač sustiprėjo po 1993 m., kai Valstybės saugumo departamentas užmynė ant uodegos žmonėms, kurie buvo prikišę nagus prie bandymo įvykdyti vadinamąjį pakaunės perversmą, po kurio sekė tilto per Bražuolę susprogdinimas, buvusio VSD darbuotojo Juro Abromavičiaus žmogžudystė.
O niekuo nepasitikinti visuomenė be jokių įrodymų lengvai gali pasmerkti (o norėtų ir nubausti) bet ką. Tokias nuotaikas nuolat kaitina dalis neatsakingos žiniasklaidos ir prie nuolatinių skandalų lauželių mėgstantys pasišildyti politikai bei politikieriai. O violetiniame judėjime atsirado ir dar vienas visuomenės segmentas – kunigija. „Drąsos keliui“ ėmę vadovauti lig tol kunigu altarista buvęs Jonas Varkala, Kedžių namuose ir prie jų nuolat budėjo Bažnyčios atstovai. Deja, nebuvo girdėti, kad jie būtų žmones raginę būti tolerantiškais, neperžengti krikščioniui derančių bendravimo su kitaip manančiais ribų.
Seimo narė Vilija Aleknaitė-Abramikienė pasakojo, kaip po to, kai ji aplankė ginčo objektu tapusią mergaitę ir pasakė tai, kuo įsitikino – kad ji gerai jaučiasi pas savo mamą, susilaukė didžiulio puolimo. Net jos padėjėjas Seime Kedžių rėmėjai koliojo, prakeikė jų dar negimusius vaikus. Dalis žmonių, besirinkusių prie Kedžių namų, tikėtina, buvo nuoširdžiai įtikėję, kad gina teisybę, tačiau fanatizmas nieko bendra neturi su pilietiniu protestu.
Nepasitenkinimas status quo – normalus pilietinis jausmas, bet forma, kuria tai šįsyk pasireiškia, diskredituoja pilietiškumo pasireiškimą, nes geriau bloga teisė nei jokia. Tokią preliminarią išvadą daro sociologai, analizuojantys violetinio judėjimo fenomeną.

Politikams daug politinių dividendų neprognozuojama
Nieko nauja, kad šįsyk, Seimo rinkimų metais, violetiniai persidažė ir nemažai politikų, daugiausia politinių turistų – per partijas keliaujantys Saulius Stoma, Algimantas Matulevičius, Kazimieras Uoka. Beje, vienas „Drąsos kelio” partijos lyderių Juozas Ivanauskas „Veidui“ yra sakęs, kad šių politikų jie neprisileido prie partijos steigėjų, nesileisdami į turgų dėl vietų būsimame kandidatų į Seimą sąraše.
Violetinio judėjimo pusėn ginče, ar paklusti teismo sprendimui, stojo ir dalis konservatorių su Vytautu Landsbergiu priešaky. Ilgai dviprasmišką poziciją užėmė ir prezidentė Dalia Grybauskaitė.
Pedofilija ir teisėsauga staiga susidomėjo mitingus Vilniuje organizavę visuomeninio ir politinio gyvenimo elite vietos neberandantys buvęs ministras ir buvęs Prezidento Valdo Adamkaus patarėjas Darius Kuolys, buvęs parlamentaras ir tuomečio prezidento Rolando Pakso patarėjas Alvydas Medalinskas. Klonio gatvėje atsirado scena ir menininkams, nors „Kastanedos“ muzikantams pripažinus, kad jie čia tiesiog dirbo savo darbą už honorarą, o ne nemokamai dalyvavo pilietinėje akcijoje, kaip buvo tikinama, sunku pasakyti, kokia jų dalis buvo tiesiog pasamdyta.
Norinčių pasišildyti prie visuomenės dėmesį traukiančio laužo atsirado daug. Nors, kaip retoriškai klausia šį judėjimą tiriantys sociologai: kodėl visuomenės veikėjai, menininkai nerengia pilietinių akcijų dėl kitų ne mažiau nei pedofilija aktualių problemų, pavyzdžiui, žmogžudysčių masto, alkoholizmo, taršos?

Atomazga. Kokia?
Nors pagrindinis skandalo smaigalys – mažametė mergaitė (o gal tik pretekstas, nes jos tikraisiais interesais, nepaisant vaikų psichologų ir psichiatrų nerimo paisyta mažiausiai) teismo sprendimu jau pas mamą, N.Venckienė į TV kameras sako – manot, viskas baigėsi? Atvirkščiai – tik prasideda, nes ji turinti tūkstančius rėmėjų.
Kada ir kokia laukia šio skandalo atomazga? Tokia pat ramybe kaip įvykdžius teisėtą teismo reikalavimą ir grąžinus vaiką tėvui Ingos Rinau istorijoje čia kol kas nekvepia. Bet ir violetinės revoliucijos ekspertai neprognozuoja, nors protetsuotojai tikina, kad rudenį jie Seime turės bent trečdalį vietų.
Politologas Kauno technologijos universiteto Politikos ir viešojo administravimo instituto direktorius Algis Krupavičius pastebi, kad „Drąsos kelią” kol kas apskritai sunku vadinti partija, nes ji labai lokali, susikoncentravusi prie Kauno, neturi jokio organizacinio tinklo visoje Lietuvoje.
Šia prasme labiausiai artima jai analogija – su Vytauto Šustausko Laisvės sąjunga, kuri taip pat buvo lokali ir rėmėsi vienos vietovės rinkėjų parama, o Seimo rinkimuose pagal proporcinę formulę jiems visiškai nesisekė. Antra, “Drąsos kelias” neturi lyderio. N.Venckienė aiškiai nepasakiusi, ar eina į politiką, o kiti partijos nariai lyderių kvalifikacijų tikrai neturi. Trečia, „Drąsos kelias” jokios platesnės politikos ar ideologijos neturi, išskyrus nepasitenkinimą teisėsauga ir keršto jausmą. Tiesa, pasak kauniečio politiologo, keršto jausmas Lietuvos politikoje padeda mobilizuoti nemažą rinkėjų būrį, bet artėjančiuose Seimo rinkimuose konkurecija į protesto balsus bus didžiulė. Tad, A.Krupavičiaus prognozėmis, nebent gali būti išrinktas koks „Drąsos kelio“ atstovas vienmandatėje rinkimų apygardoje. Be to, violetinių populiarumą gali sumažinti ir menkėjanti prezidentės parama.
Tiesa, kol kas neaišku, nei kas bus jų rinkimų sąraše, nei kas finansuos partijos žygį į Seimą, o pinigų kilmė koreguoja ir partijos darbų turinį. Kol kas „Drąsos kelio“ atstovai tikina, kad jų sąskaitoje nulis litų. Tačiau akivaizdu, kad partija ar violetinis judėjimas finansinių rėmėjų turi, nes jau vien scena su įgarsinimu ir muzikantai, kaip rodo faktai, kainuoja.
Vis dėlto, nors daugelis įvairių sričių “Veido” šnekintų ekspertų violetinės revoliucijos neprognozuoja, bet ir neatmeta, kad dar gali nutikti įvairių inicidentų, kaip ir gimti naujos Garliavos respublikos, jei visuomenei nebus atsakyta ir operatyviai į daugelį klausimų, jei iš violetinio skandalo nepadarys išvadų teisėsaugos institucijos, politikai, žiniasklaida. Politologas A.Krupavičius pastebi, kad jei tokia istorija būtų vykusi kurioje demokratinėje vakarų valstybėje, pavyzdžiui, JAV, seniai griežtai būtų įgyvendinti visi teismo sprendimai, ir reikalas būtų išspręstas pačioje užuomazgoje. O pas mus politikai iki pat aukščiausio lygmens pylė alyvos į ugnį, ir dabar turim, ką turim. Be abejo, skandalas traukė nepatenkintus, turėjusius reikalų su teisėsauga, nuo jos nukentėjusius ar tiesiog naivius, situacijos nesuvokiančius žmones. Truakė ambicijų politikoje turinčius nesėkmingus politikus ir visuomenės veikėjus, kurie tikisi, kad garsus rėkimas padės išlikti politikos arenoje ar į ją patekti. Bet kritinė masė akivaizdžiai per maža ir per daug lokali apversti Lietuvos politikos vežimą. Bet pakankama daryti išvadas, nes violetinė ar bet tokios kitos spalvos revoliucijos tikimybė reali, kol teisėsaugos, valdžios instucijos duos joms peno. Nors žmonės, aidint maldoms siunčiantys prakeiksmus niekuo dėtiems dar net negimusiems vaikams, besidedantys kito vaiko gynėjais, nieko bendra su pilietiškumu ar pilietine visuomene neturi.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (10)

  1. izabele izabele rašo:

    Ką čia, eilinis žmogau, bepasakysi, nebent tai, kad visa šita istorija verta paties psichologinio detektyinio romano “Šaltakraujiškai” autoriaus Trumeno Kapotės plunksnos. Ko gero, velionis Drąsius Kėdys savo niekšišku sumanymu stipriai prašoktų visus šios knygos pabaigoje išvardintus nusikaltėlius, kurių bylos medžiagą rašytojas analizavo… Niekaip negaliu atsistebėti, kaip dar pačioje skandalo pradžioje niekam iš teisininkų nekilo mintis suabejoti to beveik pornografinio filmuko tikrumu: suskydęs režisierius Matelis už scenarijų siūlo mergaitę nominuoti net Nobelio premijai… Nežinau ar jie iš tikrųjų nemato, ar tik nuduoda, kad nemato iš po mergaitės pasakojimo kyšančių jos tėvo ir mokytojo Drąsiaus ausų…

  2. skeptikas skeptikas rašo:

    jezabele, jus mazu maziausiai neteisi.

  3. aura aura rašo:

    Izabele, pritariu Jums.Ir dar – visa si niekinga istorija su Lietuvos teisesaugos atstove priesakyje.Kur tai matyta.Vienas Drasius nieko nebutu sugalvojes,jis vos pasirasyt mokejo,tik keverzojo.Viska kure ir vedziojo tik jos ranka.

  4. Elen Elen rašo:

    Straipsnis labai geras , tiktai labai pavėluotas . Jeigu tokie straipsniai , o ne absurdas būtų skelbiamas prieš du metus daug ko galėjome išvengti

  5. Rašo Rašo rašo:

    rašo “Veidas” ciniškai.

  6. ina ina rašo:

    labai geras straipsnis. Deja, jau tokia ta mūsų visuomenė: visiškas teisinis ir politinis dalies žmonių neraštingumas.

  7. Patvorinis Patvorinis rašo:

    ,,Galima nusilenkti šiems žmonėms, kad prisiėmė didžiulį moralinį krūvį, kad nesėdo valstybei ant sprando ”. Taip pasakė ši nuostabi moteris, Nijolė Oželytė, kuri pati gyvena Lietuvoje ir senai sėdi Lietuvos valstybei ant sprando gaudama nemažą rentą. Ši nuostabi moteris Amerikoje pareiškė, kad Lt ekonomikos krizė suvaldyta dėka Kubiliaus. „Jeigu kas nors ką nors apie jį sakys – netikėkite. Jis yra mėlyno kraujo žmogus. Jo tėvas buvo akademikas Vytautas Kubilius.” Ši moteris buvo įtakinga Lietuvos Komunistų partijos Centro komiteto (LKP CK) narė. ,, Aišku, kad dabar tai keistai atrodo. Bet tuomet mes buvome tokie – kvaili politiškai.” ( N. Oželytė apie save )

  8. rj :) rj :) rašo:

    Geras straipsnis. Bėda, kad fanatikai tokių straipsnių neskaito ;)

  9. Specas Specas rašo:

    Kai buvo samokslas pries Paksa,as rasiau,kad Borisovo niekas is Lietuvos neisvarys,nes samokslininkai jam prizadejo uz pasitarnavima,ikalbant Paksa paskirti ji patareju.Dabar tas pats vyksta suStankunaite,kuri naudojama ir pries Prezidente ir pries Venskiene.Tame samoksle vel tie patys veidai.Aisku,gaila mergaites,kuri dabar farsiruojama vaistais.

  10. Baisu Baisu rašo:

    Jūsų tas “veidas” aplamai tragiškas. Geriau rašykit tik pletkelius, nereikės to purvino melo, bet iš ko tada gyvensit. Komentarus trinat, ką tiesa akis bado. Geriau tiktų “Vergo veidas”.


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...