Būtent taip tvirtina „Žuvėdros“ šeimininkai. Tie, kurie bent kartą čia lankėsi, sako, kad tai vieta, į kurią norisi sugrįžti, o ignaliniečiai į klausimą, kur jų mieste būtų galima apsistoti, skaniai papietauti ir smagiai praleisti laisvalaikį, miesto svečiams atsako: „Žuvėdroje“.

Viktorija MITKUTĖ

Turbūt nerasime žmogaus, kuris, bent kartą pabuvęs Ignalinoje, nežinotų, kas gi yra ta „Žuvėdra“. Bet jei joje lankėtės gerokai anksčiau nei prieš dešimtmetį, pamirškite viską, ką žinojote, nes iš senųjų laikų restorano čia liko tik du dalykai – nuostabi vieta ant Paplovinio ežero kranto ir pavadinimas.

Pajusti, ko pageidauja svečiai

Moderniu restoranu ir viešbučiu, kuriame apsistoja į Ignalinos kraštą atvykę turistai iš Vokietijos, Ispanijos, Skandinavijos ir kitų šalių, o šeimos šventes mielai rengia ne tik ignaliniečiai, „Žuvėdra“ tapo 2005-aisiais. Jos savininkas ir vadovas Petras Mačiulis prisimena, kad tada, kai iš esmės rekonstravę įsigytą pastatą rengėsi atidaryti jame restoraną, buvo madingi pavadinimai su šeimininkų vardais, bet vienas vietinis gyventojas pasiūlė: „Palikit „Žuvėdrą“, juk ją ir seneliai, ir tėvai, ir jau suaugę jų vaikai – visi, gyvenantys 20 km spinduliu aplink Ignaliną, žino“. Taip, pasak verslininko, ir liko „Žuvėdra“ – kaip buvo pavadinta prieš 55 metus.

Kai šeima nusprendė atgaivinti restoraną, nutarė pasiūlyti ignaliniečiams ir miesto svečiams naują požiūrį į maitinimo ir apgyvendinimo paslaugas. „Pradėjome rengti atvirų durų dienas, vaidinimus, šaškių ir šachmatų varžybas, gyvos klasikinės ir populiariosios muzikos koncertus, kvietėme žinomus atlikėjus ir pavertėme naująją „Žuvėdrą“ mažu kultūros centru“, – pasakoja P.Mačiulis.

Pasiteisino ir siekis teikti kuo aukštesnės kokybės paslaugas: dabar, pasak pono Petro, 50 km atstumu aplink Ignaliną tai vienintelis viešbutis, įvertintas trimis žvaigždutėmis.

Bet, anot jo, miegoti meškos miegu kurortinėje vietovėje nėra kada – vasaros sezonui, kai sulaukiama daugiausiai svečių, pradedama ruoštis jau vasarį. „Būtinai pasikviečiame gerą mūsų bičiulį – virėją Vaidotą Mačkinį, dirbusį Anglijoje,  Ispanijoje, kitose šalyse, ir svarstome, kokių naujų patiekalų galėtume pasiūlyti, kuriame jų receptus. Šiais metais pasirinkome žuvies kryptį, nes lankydamiesi ežerų krašte svečiai jos labai dažnai pageidauja“, – pasakoja verslininkas. Vasarą bus siūloma pasimėgauti vietinių vandenų žuvimi seliava, be to, bus patiekalų iš doradų, upėtakių, starkių – visi nauji, originalūs.

Tačiau, kaip pabrėžia verslininkas, svarbu ne sugalvoti ką nors, ko nėra kitur, bet pajusti, ko pageidauja lankytojai: „Šią vasarą valgiaraštyje taip pat siūlysime daugiau salotų, vegetariškų patiekalų, nes pastebėjome, kad jų pageidauja vis daugiau mūsų svečių.“

Ir šventės, ir poilsis, ir pramogos

Pradėjusi teikti apgyvendinimo ir maitinimo paslaugas, netrukus įmonė išplėtė veiklą. „Dažnai ruošiame šventes netoli Ignalinos esančiame Vidiškių dvare, kuriame žmonės mėgsta švęsti vestuves ir kitas svarbias šeimos šventes, taip pat rengiame pobūvius kaimo turizmo sodybose. Be to, „Žuvėdros“ konferencijų sale mielai naudojasi įvairių mokymų, konferencijų organizatoriai, o vasarą čia neretai apsigyvena stovyklaujantys krepšininkai, kitų sporto šakų atstovai, šokėjai. Viešbučio gyventojai gali nemokamai naudotis valtimis, yra ir vandens dviračių“, – vardija P.Mačiulis.

Ramaus poilsio mėgėjai mielai leidžia laiką ežero, iki kurio vos keli žingsniai, pakrantėje, bet šeimininkai, pajutę, kad viešbučio svečiams ir patiems ignaliniečiams trūksta originalių pramogų, prieš trejus metus atidarė pramogų parką. „Tai vienintelis parkas Ignalinos rajone, kuriame įrengtos laipynės medžiuose – dvi skirtingo sudėtingumo trasos, o iš viso yra apie 30 dviejų lygių rungčių ruožų. Taip pat įrengtas parkas, skirtas mažyliams, – saugios laipynės tinkle. Dar viena pramoga – skrydis per ežerą. Alytus didžiuojasi ilgiausiu skrydžiu virš upės, o mes – virš ežero. Vadovaujant patyrusiam instruktoriui lankytojas su specialiais apraišais pakyla į 22 metrų aukštį ir per 40–45 sekundes virš ežero nuskrieja 310 metrų“, – pasakoja P.Mačiulis ir priduria, kad vyriausia pramogų parko lankytoja, įveikusi visą trasą, – 74 metų turistė iš Lenkijos, todėl nereikia manyti, kad ši pramoga tinka tik jaunimui.

Užsieniečiai atrado Aukštaitiją

Iš kur sulaukiama daugiausiai svečių? P.Mačiulis tokios statistikos neturi. Kadangi Ignaliną supa daugybė ežerų, žiemą pas juos užsuka poledinės žūklės mėgėjai, pailsėti ir užkąsti ateina Lietuvos žiemos sporto centro lankytojai, o vasarą didžioji dalis viešbučio ir restorano klientų – užsieniečiai.

Kad ir iš kur būtų atvykę svečiai, šeimininkams svarbus kiekvienas klientas, nes jei jis bus patenkintas, tai ir pats sugrįš, ir kitam pasakys. Todėl artėjant šiai vasarai jie atnaujino – vienur šį tą perdažė, kitur gėlių pasodino – ne tik viešbutį, restoraną ir pramogų parką, bet ir už kelių kilometrų nuo Ignalinos esančioje Palūšėje įrengtą kavinę bei parduotuvę. Šis kaimas – 2017 metų mažoji Lietuvos kultūros sostinė, todėl čia vyks nemažai renginių, o jų dalyviai ir žiūrovai, pasak pono Petro, taip pat norės suvalgyti sumuštinį ar išgerti kavos jaukioje aplinkoje.

Prikėlęs naujam gyvenimui „Žuvėdrą“, verslininkas pats ėmė populiarinti šį kraštą užsienio turizmo agentūrose, ir jo kelionės į tarptautines turizmo parodas bei specialios ekskursijos, kurių metu kartu su penkiomis kalbomis kalbančiu bendravardžiu sūnumi užsieniečiams pristatydavo Aukštaitijos nacionalinį parką, Ginučius, Palūšę ir kitas šio krašto vietas, subrandino gražių vaisių: turistų grupes čia nuolat atsiunčia Danijos, Kroatijos, Latvijos bei kitų šalių turizmo agentūros, o neseniai per vienus metus atvyko net 37 japonų grupės.

„Dažniausiai tai turistai, keliaujantys aplink Baltijos jūrą. Pas mus vienu metu gali apsigyventi 24 žmonės, tad jie ir formuoja nedideles grupes. Kita turistų dalis atvažiuoja užsisakę vietas per viešbučių rezervavimo sistemą „booking.com“. Net iš Naujosios Zelandijos esame sulaukę svečių. Tai žmonės, ieškantys gamtos ir ramybės. Pas mus jie pavalgo, pernakvoja ir išsinuomoję dviračius ar pėsčiomis keliauja po vaizdingas apylinkes“, – pasakoja P.Mačiulis.

Konkurencija padeda tobulėti

Pasak jo, sumanymas plėsti paslaugas pasiteisino: „Žmogus, atėjęs išgerti puodelį kavos ar suvalgyti kepsnį, pamato, kad čia galima ir dar šį tą nuveikti. Ir pabando. Kuo įvairesnės pas-laugos, tuo labiau jos augina viena kitą.“

„Žuvėdros“ indėlį į Ignalinos bendruomenės gyvenimą (įmonė remia įvairius kultūros ir sporto renginius, moksleivius, meno saviveiklos kolektyvus) verslininkas vadina abipusiškai naudingu bendradarbiavimu ir priduria norįs, kad regione daugėtų įvairias paslaugas teikiančių įmonių. Į klausimą, ar nebijo konkurencijos, jis atsako, kad svarbiausia, jog žmonės turėtų iš ko rinktis: „Didėjanti konkurencija mums yra paskata dar labiau pasitempti, siūlyti klientams aukštesnės kokybės paslaugas, nes jei nori, kad žmonės pas tave ateitų, neužtenka iškepti kot-letą ir gražiai jį pateikti.“

Verslininkas patikina, kad džiaugtųsi, jei atsirastų koks investuotojas, kuris nuspręstų pasiūlyti mieste naujų vakaro pramogų, kurių dabar labai trūksta, SPA tipo paslaugų gyventojams, turistams ar konferencijų dalyviams, nes „kuo daugiau sveikos konkurencijos ir įvairių aukštos kokybės paslaugų, tuo daugiau bus atvažiuojančių žmonių, kurie turės iš ko rinktis, o rajono verslas ir bendruomenė taip pat turės naudos“.

Svarstantys, kur Ignalinoje pernakvoti, papietauti ar surengti šventę, „Žuvėdros“ tinklalapyje www.zuvedra.com ras viešbučio numerių ir kitų čia teikiamų paslaugų kainas bei nuotraukų ir galės leistis į virtualų turą internete po viešbutį, restoraną ir įspūdingas Paplovinio ežero, virš kurio driekiasi skrydžio ekstremalių pramogų mėgėjams trasa, apylinkes.

Lietuvoje turime keturis oficialius kurortus – Palangą, Druskininkus, Birštoną ir Neringą, tačiau eilėje rikiuojasi dar bent keletas miestų, kurie norėtų palypėti laipteliu aukščiau ir iš turinčių kurortinės vietovės statusą tapti tikrais kurortais. Tai Trakai, tūkstančius turistų sutraukiančiu Medžių lajų taku sublizgėję Anykščiai ir juos besivejanti prieš kelerius metus aptiktu natūraliu mineraliniu vandeniu besididžiuojanti Ignalina. Tęsdami seriją pasakojimų apie tai, kaip poilsiautojų pamėgtos vietovės pasitinka naująjį sezoną, domimės, ką svečiams šią vasarą gali pasiūlyti Aukštaitijos miestai.

Birutė ŽEMAITYTĖ

Maždaug 100 kilometrų – toks atstumas nuo Vilniaus skiria ir Anykščius, ir Ignaliną. Abu miestai glaudžiasi kalvotoje ir ežeringoje Šiaurės rytų Lietuvoje, abu juos nuo seno pamėgę poilsiautojai.

Tiesa, prie Šventosios ir Anykštos upių santakos įsikūrę Anykščiai rašytiniuose šaltiniuose jau 1514 m. pavadinti miestu, o kurorto statusą turėjo jau tarpukario Lietuvoje, kai čia ilsėdavosi svečiai ne tik iš Lietuvos, bet ir užsienio šalių, o ežerų supamos Ignalinos istorija prasideda tik 1857–1862 m., kai tiesiant Peterburgo–Varšuvos geležinkelį iš Ignalinos palivarko nupirktoje žemėje buvo pastatyta geležinkelio stotis ir greta jos susiformavo nedidelė gyvenvietė. Bet ir ji bei vos už kelių kilometrų nuo jos esant Palūšė taip pat turi tam tikrą „įdirbį“ – sovietmečiu vasaromis čia atvykdavo nemažai ramų poilsį pamėgusių svečių, daugiausia iš Sankt Peterburgo (tuometinio Leningrado). Ir nors dar daug ko trūksta, abu miestai jau šiandien turi ką pasiūlyti poilsiautojams.

Sezonas prasideda šventėmis

Be abejo, daugiausiai lankytojų Anykščiai ir Ignalina sulaukia vasarą. Šį sezoną Anykščiai pasitinka atsinaujinusiu Labirintų parku, kuris kvies pasivaikščioti apverstame name, užsukti į mini zoologijos sodą, o savaitgaliais dalyvauti vaikams skirtose programose. Literatūros mėgėjai kviečiami susipažinti su atnaujinta Antanui Baranauskui skirta ekspozicija, lankytojų laukia išplėstos istorijos patyrimų erdvės Vorutos piliakalnio žaidimų aikštelėje.

Sezono pradžią praėjusį savaitgalį anykštėnai ir miesto svečiai simboliškai pažymėjo tradicine kultūros ir žirgų sporto švente „Bėk bėk, žirgeli!“. Žemaitukų traukiami kinkiniai ir kartu su jais keliaujanti klounų teatro studija „Dulidu“ per kelias dienas aplankė kaimyninius rajonus, o birželio 3-iąją atkeliavo į šventę Niūronių kaime. Pasak Arklio muziejaus, A.Baranausko ir A.Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus Etninės kultūros skyriaus, vedėjo Mindaugo Karčemarsko, trečią kartą vykusio kinkinių žygio tikslas – priminti senuosius papročius bei tradicinį kaimo žmonių gyvenimo būdą, o vaikams ir tėveliams parodyti gražuolius žemaitukų veislės žirgus.

„Vasaros sezono atidarymo šventėje vyko arklių kaustymo varžytuvės, žemaitukų ir kitų veislių žirgų konkūrų varžybos savivaldybės mero taurei laimėti, įvairių veislių žirgų lenktynės. Specialiai šventei raiteliai parengė ir parodomąją programą, o labiausiai visus žiūrovus suintrigavo sunkiųjų veislės arklių darbingumo vertinimai hipodrome“, – apie šventę, kurios metu veikiančioje mugėje savo darbus pristatė amatininkai, tautinio paveldo kūrėjai, veikė tapybos, fotografijų parodos, koncertavo liaudies dainų ir šokių kolektyvai, pasakoja Anykščių rajono savivaldybės specialistė ryšiams su visuomene Adelė Aglinskaitė.

Ignaliniečiai, praėjusį savaitgalį visus sukvietę į Sekminių šventę po atviru dangumi etnografiniame Meironių kaime, birželio 10-ąją vasaros sezoną atidarys Valtininko diena, kuri vyks šių metų Lietuvos mažojoje kultūros sostinėje Palūšėje. „Palūšė jau nubudo, budinkis ir tu“, – toks šios šventės šūkis. Į ją kviečiame visus, nebijančius vandens ir mokančius laikyti irklą, mėgstančius laužo dūmais kvepiančią košę ir šokti pievoje basomis. Jos metu ant Lūšių ežero kranto papasakosime, ką mūsų krašte gali veikti turistautojai, pakviesime dalyvauti irklenčių, baidarių varžybose, pažaisti burbulinį futbolą, paplūdimio tinklinį ir krepšinį, pasiklausyti virš vandens sklindančių gitaros melodijų ir pamėgtų grupių koncerto“, – skelbia Ignalinos kultūros ir sporto centras.

Abu kurortais tapti siekiantys miestai džiuginti svečius įvairiais renginiais žada visą vasarą. Anykščiuose vyks tradiciniai „Profesionalios muzikos savaitgaliai“, jaunimo edukacijos festivalis „Troškimai“, bardų festivalis „Purpurinis vakaras“, ne tik lietuvių, bet ir kitų šalių sunkiosios muzikos gerbėjų pamėgtas Dainavos slėnyje ant Šventosios upės kranto vykstantis festivalis „Devilstone“ („Velnio akmuo“), kuriame dalyvauja „metalą“ grojantys muzikantai ne tik iš Lietuvos, bet ir Brazilijos, Norvegijos, Olandijos, Švedijos, Anglijos, Danijos, Italijos.

O ignaliniečiai primena, kad šią vasarą vėl pakvies į kas dvejus metus vykstantį tarptautinį liaudiškos muzikos ir šokių festivalį „Ežerų sietuva“, planuojamas įspūdingas koncertas Miko ir Kipro Petrauskų kūrybai atminti, buriavimo mėgėjai laukiami jau septintą kartą rengiamoje Palūšės regatoje, o vasarą vainikuos pirmasis šeimų vasaros festivalis „Palūšės vėjai“.

Bus ką veikti – atsiras ir lankytojų

Skaičiuojama, kad pernai kurortu siekiančius tapti Anykščius aplankė apie 255 tūkst. svečių iš Lietuvos ir užsienio. Anykščių turizmo informacijos centro (TIC) duomenimis, tai gerokai daugiau negu 2015 m., kai šiame krašte apsilankė per 200 tūkst. turistų ir poilsiautojų. „Turistų labai padaugėjo 2015 m. atidarius Medžių lajų tako kompleksą“, – sako Anykščių rajono meras Kęstutis Tubis.

Jis priduria, kad svečių srautas auga tada, kai jie turi ką veikti, o lankytojų gausėti pradėjo po to, kai buvo nutiestas kairysis Šventosios upės pėsčiųjų ir dviračių takas, rajone atsirado daugiau poilsiautojams patrauklių vietų. „Taku, kuris tęsiasi 7 km ir driekiasi per vaizdingus paupius, miesto centrą, Dainuvos nuotykių slėnį bei kempingą, galima ir pasivaikščioti, ir pasivažinėti dviračiais ar riedučiais. Dviračiais galima pasiekti ir Niūronių kaimą, kuriame galima pajodinėti, pamatyti veikiančią kalvę, sužinoti, kaip senovėje būdavo kepama duona, mušamas sviestas, o nuo šio sezono veiks ir keramikos dirbtuvės. Pačiuose Anykščiuose užkopus į vieną aukščiausios Lietuvoje bažnyčios bokštų galima apžvelgti visą miestą“, – pasakoja meras.

Svečiams anykštėnai siūlo pasivažinėti vieninteliu Lietuvoje siauruku, užsukti į kartodromą, pramogų ir sporto centrą „Kalita“, kuriame 

 vasarą veikia rogučių, o žiemą – slidinėjimo trasa. Kitų pramogų mėgėjus jie kviečia pasimėgauti vandenlentėmis, užsukti į šaudymo centrą „Zala Arms“, o kunigo Teofilio Matulionio paskelbimas palaimintuoju neabejotinai atvers naują piligrimystės kelią į jo tėviškę Anykščių rajone.

Be abejo, vienu iš poilsiautojų traukos cent-rų tapo 2014 m. duris atvėręs „SPA VILNIUS Anykščiai“, kuriame naudojamas gydomųjų savybių turintis didelės mineralizacijos mineralinis vanduo, išgaunamas iš 360 m gylio gręžinio.

„Siekdami tapti kurortu stengiamės, kad ne tik mieste, bet ir rajone būtų kuo daugiau turistams patrauklių objektų, plėtojame infra-struktūrą. Pavyzdžiui, pasinaudodami ES fondų lėšomis sutvarkysime ir pritaikysime viešojo turizmo reikmėms Okuličiūtės dvarelį, esantį Šventosios upės pakrantėje, Anykščiuose kuriame naujas erdves, kuriose laisvalaikį aktyviai galės praleisti miesto gyventojai ir svečiai. Šiam projektui įgyvendinti iki 2020 m. skirta beveik 420 tūkst. eurų. Rūpindamiesi aplinka ir tausiu gamtos išteklių naudojimu tobuliname komunalinių atliekų tvarkymo infrastruktūrą ir iki 2020 m. ketiname atlikti darbų, kurių vertė – beveik 520 tūkst. eurų“, – vardija K.Tubis.

Pernai miesto 150 metų jubiliejų pažymėjusi devynių ežerų supama Ignalina – vienintelis Lietuvoje iki šių dienų išlikęs neoklasicistinio plano miestas – tokiais gausiais turistų srautais kol kas negali pasigirti. Pavyzdžiui, 2014 m. čia apsilankė apie 63 tūkst., o pernai – apie 70 tūkst. turistų, tačiau tarp jų, Ignalinos rajono TIC duomenimis, buvo nemažai svečių iš Vakarų Europos. Laiką jie leido Aukštaitijos nacionaliniame parke, kuriame gausu savų „kurortų“ – trumpam poilsiui parengtų vietų, tokių kaip beveik 200 metų sulaukęs Ginučių vandens malūnas, kuris išsaugojęs autentišką įrangą veikė iki 1968 m. – ne tik malė miltus, bet ir gamino elektrą Ginučių kaimo gyventojams. Lankytojams siūloma užsukti į Stripeikių etnografiniame kaime esantį senovinės bitininkystės bei Rojaus kaime veikiantį žymaus pomologo prof. Adomo Hrebnickio muziejus, kopti ant Ladakalnio, nuo kurio 175 m aukštyje virš jūros lygio esančios apžvalgos aikštelės atsiveriančiose apylinkėse tyvuliuoja net šeši ežerai. Galima keliauti Skulptūrų taku Lūšių ežero pakrantėje bei 3,5 km ilgio Botanikos taku tarp Meironių ir Palūšės, prie kurio auga apie 150 rūšių augalų, o devynios rūšys įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą, pasigrožėti medine Palūšės bažnyčia, XVIII a. pastatyta naudojant vienintelį statybos įrankį – kirvį.

„Akivaizdu – tam pamatyti vienos dienos nepakaks, todėl nenuostabu, kad vien kaimo turizmo sodybose pernai nakvojo beveik 19 tūkst. poilsiautojų. Dar daugiau – per 25 tūkst. rajono svečių pasinaudojo vandens turizmo paslaugomis. Didžiajame ežerų rate jie užtrunka visą savaitę, bet galima rinktis ir vienadienį 10–15 km žygį valtimis, o baidarių mėgėjai sako, kad smagiausi vienadieniai žygiai – Žeimenos ar Kiaunos upėmis“, – pasakoja Ignalinos TIC direktorius Edmundas Kilkus.

Dar ignaliniečiai miesto svečiams siūlo pasivaikščioti smėlio takeliais išmargintais pušynėliais, pėsčiųjų tiltu per Paplovinio ežerą, kuriame vasarą trykšta fontanas, užsukti į miesto paplūdimius prie Ilgio ir Gavio ežerų, kur įrengta ir šiuolaikiškų treniruoklių aikštelė. Aktyvaus poilsio mėgėjų laukia valtys ir baidarės prie Lūšio ežero – iš čia galima leistis į kelionę Aukštaitijos ežerais pramoginiais laivais ar išmėginti naktinį baidarių safarį. Ekstremalių pojūčių ištroškusius poilsiautojus kviečia „Žuvėdros“ pramogų parkas. Savo veiklą plečia netoli Ignalinos esantis privatus aerodromas, siekiantis populiarinti ne tik skraidybą, bet ir turizmą, o šių metų naujovė –  keturračių safariai.

Ir vasarą lankytojams turi ką pasiūlyti prie Žaliojo (Šiekščio) ežero įsikūręs Lietuvos žiemos sporto centras: čia galima stebėti įvairias varžybas ir išbandyti savo jėgas 7,5 km ilgio riedučių trasoje, pažaisti krepšinį, tenisą, paplaukioti valtimis, vandens dviračiais, o užkopus į greta esantį 26 m aukščio apžvalgos bokštą pasigrožėti apylinkių panorama.

„Kadangi atvykstančiųjų tikslai įvairūs – vieniems patinka ramus poilsis gamtoje, kiti nori pastiprinti sveikatą, treti mėgsta aktyvias pramogas, stengiamės, kad visi rastų, ko nori“, – sako Ignalinos rajono meras Henrikas Šiaudinis.

Jis pasakoja, kad per kelerius pastaruosius metus mieste įgyvendinti keli sporto ir turizmo bei inžinerinės infrastruktūros gerinimo projektai: atidarytas krašto muziejus, kuriame eksponuojami autentiški senoviniai Ignalinos krašto žmonių daiktai, pasakojama apie lino kelią nuo sėjos iki staltiesės, rengiamos įvairios parodos, įrengti teniso kortai, nauji sporto aikštynai, stadionas, o sporto ir pramogų komplekse galima pasilepinti pirtyse, paplaukioti baseine, taip pat pažaisti boulingą ar biliardą.

Plėtojamos ir medicininio turizmo paslaugos: Ignalinos rajono ligoninėje atidarytame Reabilitacijos ir sveikatinimo skyriuje, į kurį investuota daugiau nei 300 tūkst. eurų, yra gydomosios ir masažinės vonios, druskų kambarys, atliekamos įvairios kineziterapijos ir fizioterapijos procedūros. „Pavyzdžiui, vertikali masažinė vonia puikiai tinka norintiems stiprinti savo sveikatą bei gydyti jau nustatytas neurologines, stuburo ir sąnarių ligas“, – sako fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytoja Edita Markevičienė.

Ji priduria, kad didelė paskata plėtoti šias paslaugas buvo aptikti mineralinio vandens klodai: ištyrus visai greta miesto esančios radimvietės vandenį nustatyta, jog tai didelio druskingumo (apie 53,6–59,9 g/l mineralizacijos) vanduo, kuris jau naudojamas procedūroms. O ištyrus keletą regione esančių ežerų viename jų rasta ir gydymui tinkamo dumblo.

„Pernai per visus metus turėjome 230 pacientų, kuriems suteikėme sanatorinio gydymo paslaugas. Net 150 lankytojų – komerciniai klientai, kurie už procedūras mokėjo patys, o šiemet per mažiau nei penkis mėnesius sulaukėme jau daugiau kaip 160 pacientų, – pabrėžia E.Markevičienė ir priduria: – Atliktas tyrimas parodė, kad mūsų regione labai reikia sanatorinio gydymo paslaugas teikiančios įstaigos. Ja mielai naudotųsi ir ignaliniečiai, ir aplinkinių rajonų gyventojai, todėl klientų tikrai daugės, o medicininis turizmas turi geras plėtros perspektyvas.“

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-23-2017-m

Ignalinoje įgyvendintas kompleksinės renovacijos modelis tapo sektinu pavyzdžiu visoje valstybėje.

Apie Ignaliną, kuri baigia renovuoti visus mieste esančius kiaurus daugiabučius, sklando legendos. Renovacijos čempionę bando vytis kitos savivaldybės, tačiau pirmoji startavusi ir savo kailiu išbandžiusi naują renovacijos modelį Ignalina – nepavejama. Modelis jau tapo visoje šalyje įgyvendinama valstybine daugiabučių namų renovacijos programa, o Ignalina kitąmet bus renovavusi 90 iš 120 energiškai neefektyvių miesto daugiabučių, kurių iš viso mieste – apie pusantro šimto. Dar penki namai atnaujinti Vidiškių gyvenvietėje, septyni mediniai daugiabučiai – Dūkšte.

Maža to, renovuoti beveik visi miesto visuomeniniai pastatai – mokyklos, ligoninės, globos namai, kultūros centras, stadionai ir aikštynai. Atnaujintos gatvės, įrengtos naujos centralizuotų vandentiekio ir šilumos sistemų trasos, šilumos punktai. Visa tai – ne vienų metų darbas, pradėtas dar gerokai prieš dešimtmetį pirmiausia nuo biokuro katilinių statybos. Todėl ir šilumos kaina rajone – viena mažiausių Lietuvoje, vidutiniškai siekianti 18,7 ct/kWh.

Taigi Ignalinoje, galima sakyti, nuo pradžių iki galo įgyvendintas išsvajotos kompleksinės renovacijos modelis, pradedant santykinai nebrangiu vietiniu kuru ir šiluma, geromis trasomis, kuriomis ta šiluma keliauja į šiltus ir taupius daugiabučius. O aplink juos – tvarkingi šaligatviai ir gatvės, skverai ir miesto aikštės.

Turėjo gerą startą

Vis dėlto naujasis Ignalinos rajono savivaldybės meras, buvęs vicemeras Henrikas Šiaudinis, savivaldybės vairą perėmęs iš ilgamečio rajono mero Bronio Ropės, šiam tapus europarlamentaru, pokalbį su “Veido” žurnaliste pradeda nuo nuoskaudos, kad ignaliniečių triūsas renovacijos dirvonuose dažnai sąmoningai ar ne yra menkinamas.

“Žmonės klaidinami, kad Ignalinoje įgyvendinama kažkokia išskirtinė programa, todėl renovacija gyventojams kainuoja kur kas mažiau nei visur kitur Lietuvoje. Iš tiesų, buvo tokia Probleminių teritorijų programa, pagal kurią parama renovacijai siekė iki 85 proc. Tačiau ji buvo įgyvendinama 14-oje šalies probleminėmis laikomų savivaldybių, tarp jų – ir Ignalinos. Pagal ją gavę 6,5 mln. Lt, atnaujinome 15 daugiabučių Ignalinoje ir vieną – Didžiasalyje. Tačiau šis puslapis jau užverstas ir dabar namus renovuojame panašiomis sąlygomis kaip ir visa Lietuva. Tik šalia 40–60 proc. siekiančios įprastos valstybės paramos papildomai mums skiriama iki 15 proc. paramos iš Ignalinos atominės elektrinės uždarymo fondo. Kaip ir Visagino, kur kol kas nerenovuota nė vieno, bei Zarasų, kur atnaujinami devyni daugiabučiai, savivaldybių gyventojams. Todėl vidutiniškai valstybės parama siekia apie pusę renovacijos projekto kainos ir nėra reikšmingai didesnė nei visoje šalyje”, – pabrėžia H.Šiaudinis.

Antra vertus, milžiniška probleminių teritorijų programos parama padarė didžiulį efektą, nes žmonės pamatė, kaip nušiurę, kiauri daugiabučiai virto šviesiais ir šiltais namais, už kurių šildymą reikia mokėti perpus mažiau (už trijų kambarių buto šildymą per mėnesį – maždaug 100–150 Lt), o visa renovacijos kaina siekia nuo 4 iki 6 tūkst. Lt.

“Miestelis mažas – vieni kitų sąskaitas puikiai žino, kalbos sklinda greitai. Todėl, kai prieš keletą metų atsirado galimybė pasinaudoti daugiabučių namų modernizavimo programos JESSICA parama, savivaldybėje jau turėjome ilgą sąrašą daugiabučių, kuriuos gyventojai norėtų atnaujinti”, – pasakoja Ignalinos rajono meras.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-37-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Tradicine-muge-Ignalinoje

„Tradicinė Ignalinos Rudens gėrybių ir amatų mugė yra labai svarbi mūsų bendruomenei ir visiems lietuviams, nes tai puiki erdvė tradicijoms ir bendruomeniškumui puoselėti. Mugėje meistrai pristatys senuosius, bet dar gyvus amatus, kuriais mūsų tauta gali didžiuotis, bet yra primiršusi. Tai puiki galimybė augančiai jaunajai kartai susipažinti su dažnai tik iš senelių pasakojimų žinomais amatais“, – pasakojo Rasa Juodagalvienė, Ignalinos rajono savivaldybės vyresnioji specialistė.
Ignalinos miesto merui 9 valandą ryto iškilmingai paskelbus mugės pradžią bus apdovanoti geriausi apylinkių ūkiai bei pagerbti savivaldai nusipelnę žmonės. Po oficialiosios dalies prasidės mugės šurmulys. Seniūnijos, mokyklos ir svečiai iš kaimyninės Lenkijos svečius pasitiks amatų bei kulinarinio paveldo kiemeliuose, o ypatingą pramogą ruošia stipriausieji Ignalinos rajono vyrai – jie rungsis galiūnų varžybose.
R. Juodagalvienės teigimu, šiemet nauja tai, kad į programą įtraukiama daugiau meninių akcentų: „Mugėje bus galima ne tik įsigyti įvairiausių rudens gėrybių ar meistrų pagamintų dirbinių, bet ir pasigrožėti vietinių menininkų ir tautodailininkų kūriniais.“
Dar vienas ypatingas šių metų mugės akcentas – atidaromas naujas krašto muziejus. Iki jo šventės dalyvius atlydės teatralizuotos eitynės, kuriose vieną pagrindinių vaidmenų atliks didžiulis anglimis įkaitinamas lygintuvas – liaudyje vadinamas prosu. Šia didžiule transporto priemone renginį vesiantys gaspadoriai nemokamai vėžins renginio svečius.

Valstybinis turizmo departamentas (VTD), įgyvendindamas projektą sezoniškumui mažinti, ragina į savaitgalines keliones po Lietuvą leistis ir ne vasaros metu. “Keliauti, pažinti savitas kiekvieno regiono tradicijas ir pasidalinti kelionių įspūdžiais smagu visais metų laikais.  Nepamirškime, ežerų apsupta Ignalina – vienas gražiausių Aukštaitijos miestų”, – priminė VTD direktorė dr. Raimonda Balnienė.
Ignalinos amatų mugėje netrūks smagios muzikos: po amatininkų ir prekeivių stalus šmirinėjantiems žmonėms sušalti neleis liaudiškos muzikos kapelos, pakviesiančios pašokti ir kartu padainuoti, o vidurdienį lankytojus ir prekiautojus pradžiugins šauniųjų „Ventukų“ koncertas.

Praėjusią savaitę lankiausi uždaromoje Ignalinos atominėje elektrinėje. Vizitas į šį objektą buvo neatsitiktinis – liepos viduryje čia lankysis Europos Parlamento Biudžeto kontrolės komiteto delegacija, kurios dalyviai savo akimis turės progą įvertinti elektrinės uždarymo darbų eigą ir pajausti viso Lietuvos vykdomo projekto mastą.

Nuo to, kokį įspūdį susidarys Europos politikai, iš dalies priklausys ir tai, kokio ES verdikto galėsime tikėtis dėl šio projekto finansavimo lygio.
Lankydamasis Ignalinos atominėje elektrinėje negali išlikti abejingas: maždaug 1000 ha teritorijoje stūkso dešimtys masyvių pastatų, o į akis krenta šio objekto sudėtingumas: netgi uždarytoje elektrinėje nuolat dirba apie 2500 darbuotojų, specialios saugumo procedūros ir nuolatinis tikrinimas dėl užterštumo radiacija, nematyti įrenginiai, kurių vieni čia vietoje virsta metalo laužo krūva, o kiti dar tik statomi, kad pasitarnautų uždarant šį sovietų palikimą.
Negalima ignoruoti ir šio objekto įtakos regiono ekonomikai, juk Ignalinos elektrinėje dirbo absoliuti dauguma Visagino miesto gyventojų. Šio miesto socialinė-ekonominė būklė tiesiogiai priklausoma nuo Ignalinos faktoriaus, o elektrinės uždarymo projektai apima ir miesto bei jo regiono ekonominį perorientavimą. Ne veltui, Lietuvos stojimo į ES sutartyje buvo įvardinta, kad IAE uždarymas gali būti nepakeliama našta mūsų valstybei.
Vaikštant po uždaromą atominę elektrinę,  daug kartų persirengiant specialiais rūbais ir nuolat kertant vidinius apsaugos pultus, supranti, kad Ignalinos atominės elektrinės uždarymo problema, nėra vien finansinio pobūdžio, nors, žinoma, šis klausimas taip pat labai opus. Vis tik pagrindinis šio klausimo vardiklis yra saugumas. Vadinkime jį radiacijos sauga ar nacionaliniu saugumu ir abiem atvejais būsime teisūs. Kalba eina apie vienintelio tokio pasaulyje branduolinės energetikos objekto uždarymą, kuriam reikalingi milžiniški resursai ir patirtis, kurios neturi niekas pasaulyje, nes dar niekam neteko ir turbūt neteks uždarinėti tokio tipo atominių reaktorių.
Šis faktas buvo pripažintas ir Europos Parlamente, kada praėjusių metų balandį balsuojant buvo patvirtintas pranešimas, kad patirties, kaip uždaryti tokio masto objektą tiesiog neegzistuoja, todėl ir šio proceso finansavimui negali būti nustatytos „lubos“. Taigi, oficialiai pripažįstama, kad vykdydami šį projektą, mes galime kliautis tik savo žiniomis ir patirtimi.
Turbūt nedaugelis žino ne tik Europos Sąjungos institucijose, tačiau ir Lietuvoje, kad Sovietų sąjungą šį objektą statė ne mūsų respublikos, o visos sąjungos reikmėms karo atveju aprūpinti Šiaurės rytinius Rusijos rajonus. Ignalinos atominė elektrinė buvo projektuojama, kaip strateginis objektas, kuris vienintelis pasaulyje  galėjo veikti net ir tada, kai keičiamos branduolinio kuro kasetes. Nenutrūkstamos elektros energijos generatorius pagal projektą turėjo susidėti iš 4 branduolinių reaktorių. Laimei tik 2 iš jų buvo spėta pilnai pastatyti, nes antraip šiandien turėtume vykdyti dar sudėtingesnį elektrinės demontavimo projektą.
Dėl šios priežasties, skirtingai nuo slovakų ir bulgarų, kurie taip pat turi senų atominių elektrinių uždarymo problemą, Lietuvos atvejis yra kur kas sudėtingesnis technologiškai, natūralu, dėl to ir brangesnis bei pareikalausiantis daugiau laiko jį uždarant.
Laiko faktorius, beje, taip pat  ne paskutinis šioje istorijoje. Mes negalime branduolinio objekto uždarymo vykdyti neribotą laiką, nes rizikuotume sukurti dar vieną Černobylį Europos centre. Rizikuotume ne vien savo tautos ateities kartomis, o ir viso regiono branduolinius saugumu.
Tiesa, šiandien Ignalinos uždarymo klausimas ES krypsta Lietuvai nepalankia kryptimi. Šiuo metu rengiamas EP pranešimas yra gana kritiškas mūsų atžvilgiu, o atviros kritikos iš EP narių lūpų netrūksta ir viešojoje erdvėje. Europos politikai kvestionuoja, kur dingo IAE uždarymui jau skirti pinigai, tačiau iš Ignalinos vadovo mes sužinome, kad maždaug pusė šių pinigų išleista uždarymui reikalingų pastatų ir įrengimų bei pakaitinių elektros energijos pajėgumų statyboms, o kiti pinigai bus išmokėti subrangovams tada, kada suplanuoti darbai bus pilnai priduoti eksplotacijai.
Europos Sąjungos institucijose spekuliuojama, kad esą objekto uždarymo darbai yra pasistūmėję į priekį taip menkai, kad mes nors ir šiandien galėtume  atnaujinti branduolinių reaktorių darbą. Tačiau lankydamiesi atominėje elektrinėje, mes vėlgi sužinome, kad tokių galimybių nėra. Iš pirmojo reaktoriaus jau iškeltos visos 1661 branduolinio kuro kasetės, antrajame dar likę 1278 elementai. Po iškrovimo šie radioaktyvūs elementai privalės mažiausiai 5 metus būti specialiuose baseinuose, kol atauš. Kuro kasečių iš nebeveikiančių reaktorių būtų galima iškelti ir daugiau, tačiau dar nėra baigtos statybos objektų, kuriuose šie elementai galėtų saugiai laikomi. Dar viena priežastis, kodėl elektrinės darbo atnaujinti nebepavyktų yra tai, kad  vienintelis fabrikas Rusijoje gaminęs specialiai Ignalinos reaktoriui pritaikytas kuro kasetes taip pat jau yra uždarytas. Todėl kaltinimai Lietuvai, kad mes spekuliuojame atominės elektrinės darbo atnaujinimu yra neteisingi. Mes niekada neketinome ir neketiname atnaujinti uždarytos jėgainės darbo.
Pagaliau, kai išgirstame Europos pareigūnų siūlymus Ignalinos dekonstravimo darbus atlikti struktūrinių fondų ir netgi žemės ūkiui skiriamų lėšų sąskaita, išlaikyti šaltus nervus darosi sunku. Akivaizdu, kad struktūrinių fondų panaudojimas šiam tikslui ne tik iškreiptų pačią šių fondų idėją, bet Lietuvos ekonominei ir socialinei perspektyvai taptu „akmeniu po kaklu“ ir ilgiems dešimtmečiams užprogramuotų mūsų atsilikimą ne tik nuo senųjų ES valstybių, bet ir nuo bendros praeities naujųjų ES šalių. Atsakant į tokias replikas, būtina prisiminti Lietuvos stojimo į ES sutarties 4 priedą, kuriame ES pripažino, jog mūsų šaliai šio objekto uždarymas būtų nepakeliama našta, todėl Sąjunga turi užtikrinti adekvatų finansavimą.
Situacija išties sudėtinga, nes Europos Komisija IAE uždarymui mums siūlo papildomai skirti 230 mln. eurų, kada realus lėšų poreikis demontavimo darbams atlikti yra apie 1,5 mlrd. eurų. Ir nors mūsų argumentai gana svarūs, ar pavyks įtikti ES pareigūnus, kad planuojamo finansavimo negalima laikyti pakankamu, lieka neaišku.  Aišku viena, jog tai yra laikas, kada Lietuvos pusė turi dėti visas pastangas ir išnaudoti visas turimas galimybes, kad pavyktų įtikinti ES institucijų atstovus apie mūsų sprendžiamos problemos mastą ir jos sudėtingumą. Šiandien yra itin svarbus ir Lietuvos atstovų kalbėjimas vienu balsu, nes iki šiol iš pačių lietuvių politikų dažniau skambėjo abejonės mūsų galimybėmis išsiderėti palankiasnes IAE uždarymo finansavimo sąlygas, nei tvirti argumentai ir ryžtas.
Ignalinos atominė elektrinė niekada nebuvo Lietuvos projektas, tai buvo strateginis Sovietų sąjungos objektas, kurį paveldėjome mes kartu su  Europos Sąjunga, todėl būtų nesąžininga, jeigu šią problemą spręsti turėtume daugiausia Lietuvos nacionalinio biudžeto lėšomis. Nei Lietuva, nei kita panašaus dydžio valstybė negalėtų skirti tokių sumų infrastruktūros objekto demontavimui. Juolab tokiu ekonominiu laikotarpiu, kada turime spręsti krizės padarinius ir vos pajėgiame suvaldyti biudžeto deficitą. Pagaliau, Ignalinos atominė elektrinė nėra vien finansinis klausimas, nes pernelyg uždelstas jos demontavimas gali pradėti kelti radiacinio užterštumo grėsmę ne vien Lietuvai, o visam aplinkiniam regionui.

Ignalinos vadovai užsimojo įkelti koją į sveikatingumo turizmo rinką, miestą paversti kurortu ir pradėti vilioti poilsiautojus mineralinio vandens bei purvo vonių gydyklomis.

Kaip „Veidui“ teigė Ignalinos meras Bronis Ropė, mieste jau pradėti žvalgomieji geologų aptikto mineralinio vandens telkinio gręžimo darbai. „Šiuo metu pasiektas 160 metrų gylis. Dar reikės įsigręžti 70–80 metrų, ir turėtume pasiekti sūrimą, kurio koncentracija – 20–30 miligramų natrio litre. Pagal geologų tyrimus, šis sūrimas gali būti naudojamas dvejopai: pirmiausia sveikatingumo tikslams, nes mineralinio vandens vonios slopina įvairius skausmus – artrito, uždegimų, alergijų. Be to, papildžius gėlu vandeniu, tokį vandenį būtų galima pilstyti į butelius ir pardavinėti“, – pasakojo B.Ropė.
Atlikti tyrimus ir nustatyti, kokių cheminių elementų yra vandenyje, kokioms ligoms gydyti jis tinkamas, savivaldybė planuoja iki liepos mėnesio.
Išžvalgę gręžinį Ignalinos vadovai šių metų pabaigoje taip pat ketina siekti kurorto vardo: šiuo metu miestui suteiktas kurortinės teritorijos statusas, o norint tapti kurortu reikia turėti savo išteklių naudojimo infrastruktūrą – savo mineralinio vandens, gydomojo purvo.
Iki kitų metų pradžios atsilaisvinusiose ligoninės patalpose netoli gręžinio planuojama įkurti sanatoriją ir pradėti teikti sveikatinimo paslaugas – įrengti mineralinio vandens ir purvo vonias. Ketinama panaudoti ir jau esamą infrastruktūrą – SPA centrą, baseinus, pirtis, viešbučio ir maitinimo įstaigas. Meras viliasi, kad ištyrus gręžinį verslininkai susidomės ir pilstymo į butelius verslu. Prie gręžinio jau numatyta vieta gamybinėms patalpoms, atliekami parengiamieji darbai, rengiami sanitarinių zonų detalieji planai.

Visi dabar planuojami vykdyti energetikos projektai jau turėjo būti baigti ar bent artėti prie pabaigos. „Veidas“ analizuoja, kas kaltas, kad taip nėra.

Visi namai renovuoti, didelė dalis jų šildomi pigiu vietiniu biokuru, tad sąskaitos, palyginti su tuo, kas mūsų laukia šį šildymo sezoną, sumažėjusios vos ne perpus. Atsinaujinantys energijos šaltiniai, suskystintų dujų terminalas, „LitAmber“ dujų jungtis su Lenkija ir du elektros tiltai – į Švediją ir į Lenkiją Lietuvą daro nebe taip priklausomą nuo Rusijos. Ignalinos atominės eksploatavimo baigimo darbai artėja prie pabaigos, naujojoje Visagino branduolinėje jėgainėje rengiamasi atidarymo iškilmėms.
Taip šiandien atrodytų Lietuvos energetika, jei būtume nuosekliai įgyvendinę tai, ką buvome susiplanavę. Daugiabučių renovacija, atsinaujinančių energijos šaltinių plėtra, nauja atominė buvo numatyta jau pirmosios Vyriausybės programoje, jungtys su Lenkija, dujų saugyklos – Energetikos strategijoje dar 1994 m.
Tačiau šiandien situacija diametraliai priešinga: esame kone vienintelė tokia energetinė sala ES, kuri iš didžiausios Europoje eksportuotojos tapo didžiausia importuotoja. Šiuo metu importuojame apie 80 proc. visų energijos išteklių bei daugiau kaip 60 proc. elektros energijos, ir praktiškai iš vieno tiekėjo. Energetikos aspektu tebesame buvusios Sovietų Sąjungos sistemos dalis, o vienintelis siūlelis, vedantis ne Rytų kryptimi, – estų dėka turima jungtis su Suomija, kuri lemiamos įtakos apsirūpinant elektros energija neturi.
Kodėl patekome į tokią situaciją ir kas dėl to kaltas?

Ant Ignalinos branduolinės adatos
Lietuvos sprendimų priėmėjai vis praranda sveiką nuovoką, sėdę ant branduolinės energetikos adatos. Kol Ignalinos atominė gamino pigią elektros energiją, beveik visi siūlymai didinti energetinę nepriklausomybę, taupyti energiją ar plėtoti atsinaujinančių šaltinių energetiką atidėti neapibrėžtai ateičiai.
Energetikos ekspertas akademikas Jurgis Vilemas primena, kas mus buvo taip užliūliavę: iš sovietmečio buvome paveldėję netgi perteklinį energetikos ūkį – Lietuva buvo elektros energiją eksportuojanti valstybė, perdavimo sistemos, transformatorinės buvo priderintos net prie gerokai didesnių, nei mums reikėjo, poreikių. Be to, iki 2005 m. buvo labai mažos pirminės energijos – dujų kainos, vos 80 dolerių už 1 tūkst. kub. m, o dabar mokame beveik penkiagubai. „Tokia situacija suformavo nuostatą, kad, žiūrint ne iš politinių, o iš ekonominių pozicijų, nelabai ką reikėjo ir daryti – tik prižiūrėti didelį ir brangų turimą ūkį, o atominė elektrinė buvo prioritetas“, – primena J.Vilemas.
Tačiau visi puikiai žinojo, kad toji neapibrėžta ateitis iš tikrųjų apibrėžta: atominė elektrinė neamžina, juo labiau 1994 m. mainais į narystės ES pažadą tuometė socialdemokrato Adolfo Šleževičiaus Vyriausybė davė pažadą 2009 m. pabaigoje atominę elektrinę uždaryti. Gal reikėjo išsiderėti neuždaryti AE anksčiau eksploatacijos pabaigos laiko, bet jei jau įsipareigojome tai padaryti, buvo belikę tam rengtis.
Penkiolika metų tam turėjo užtekti. Tačiau politikai sumanė pagudrauti: ypač Gedimino Kirkilo vadovauta socialdemokratų Vyriausybė vilkino energetikos projektus kaip išmanydama, kad priartėjus lemiamai datai Lietuva energetiniu požiūriu atrodytų visiškai bejėgė, stumiama į Rusijos glėbį. Absurdas, bet beveik iki pat finalinio mygtuko paspaudimo Seimas dar svarstė rezoliucijas dėl Ignalinos AE antrojo bloko darbo pratęsimo.
Taip tikrai likom basi žiemą, už ką atsakomybę turėtų prisiimti visi premjerai po 1994 m. sutarties su ES pasirašymo, o ypač socialdemokratai Algirdas Brazauskas ir G.Kirkilas, vadovavę Vyriausybėms tada, kai reikėjo sparčiai rengti alternatyvas Ignalinos AE. Lengviausia pasiteisinti realios politinės daugumos neturėjimu. Bet iš tikrųjų tai buvo juodas populizmas, o kas galėtų paneigti, kad ir ne sąmoningas valstybės stūmimas atgal į posovietinę erdvę bei priklausomybę nuo Rusijos. „Tiek visko susipina, daug ką žinome, bet daug ko ir nežinome tose povandeninėse srovėse, ypač politikos ir geopolitikos srityse. Bet pas mus kaltų nebūna“, – ironizuoja Kauno technologijos universiteto Energetikos technologijų instituto direktorius prof. dr. Jonas Gylys.
Žinia, nemokamų pietų nebūna. Dėl to, kad ne tik nepasirengėme energetinių alternatyvų, be to, dar ir prisirašėme nenaudingų Lietuvai AE eksploatavimo nutraukimo darbų sutarčių, visų pirma kalti minėti pastarųjų dviejų socialdemokratų Vyriausybių premjerai. Tačiau ir dabartinis premjeras konservatorius Andrius Kubilius, ir jo atsivestas į Vyriausybę energetikos ministras Arvydas Sekmokas taip pat nesugebėjo užtikrinti, kad jau jų parinkti Ignalinos AE vadovai pasiektų lūžį įgyvendinant svarbiausius uždarymo darbus, o ne garsėtų gobšumu, savanaudiškumu, skandalais ir milijonais maitinamais abejotinos reputacijos konsultantais.
„Lietuva, perėmusi Ignalinos AE, įrodė, kad gali patikimai ją eksploatuoti, dėl ko labai baiminosi visa Europa, o tai, kas dabar ten vyksta, diskredituoja Lietuvą, kaip aukštų technologijų valstybę branduolinės energetikos srityje“, – mano pirmosios po nepriklausomybės atkūrimo Vyriausybės energetikos ministras prof. habil. dr. Leonas Ašmantas.

Vėl ant branduolinės, šįsyk Visagino, adatos

Dar neišsilaižę Ignalinos AE bėdų – tiek dėl pigios elektros ramybėje uždelstų alternatyvų AE, tiek dėl gėdingo uždarymo darbų – vėl sėdome ant naujos branduolinės adatos. Ekspertai priekaištauja dabartinei Vyriausybei, kad kiti energetikos projektai kenčia dėmesio ir lėšų stygių, nes susikoncentravome į naujos AE projektą, kuris, kaip ir visi kiti energetikos srityje, vėluoja. Jei jau Lietuva apsisprendė būti branduoline valstybe, nauja atominė turėjo pradėti veikti vos uždarius senąją, paskui garantuota įkurtuvių data minėti 2015-ieji, dabar – 2020-ieji.
2009 m. atkurta Energetikos ministerija, nors kitų projektų sąskaita, susikoncentravo būtent į šį, pernai patyrė fiasko pasitraukus vieninteliam potencialiam strateginiam investuotojui, o projekto partneriai taip pat neatrodo tokie jau entuziastingi: estai yra gąsdinę, kad jei projektas bus taip vilkinamas, statys savo jėgainę, naujasis latvių prezidentas Andris Bėrzinis yra suabejojęs, ar apskritai šalis dalyvaus projekte, lenkai buvo užsiprašę nerealiai didelės dalies elektros energijos, o Lietuvos ir Lenkijos projektai, tiksliau, jų vilkinimas, apskritai tampa tradicija, kol kas, deja, be išimčių.
Dėl pirmųjų surastų ir prarastų strateginių investuotojų iš Pietų Korėjos mūsų energetikos strategus gal ir galima laikyti geopolitikos auka. Tačiau Energetikos ministerija atrodo beviltiškai, kai rugsėjį atsistatydinus energetiką kuravusiam Romui Švedui ir atleidus buvusį Ignalinos AE vadovą, vėliau korporatyvinių reikalų direktorių Osvaldą Čiukšį, beveik du mėnesius jiems nerasta pamainos Briuselyje, kur dabar vyksta lemiami mūšiai dėl europinių fondų naujam 2014–2020 m. finansiniam laikotarpiui. O juk tai ypač svarbu, nes tai lems ir kiek sunkesnis bus valstybės skolos akmuo po mokesčių mokėtojų kaklu. Juolab tebėra laikoma paslaptimi, kiek Lietuvai kainuos nauja atominė, o šios didžiulės išlaidos kažkaip neatsispindi valstybės skolos prognozėse.

Visą publikacijos tekstą nuo pirmadienio skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/lietuvos-energetika-zlugdo-trypciojimas-vietoje-kas-ji-lemia) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

BFL

Seimo vicepirmininkė Virginija Baltraitienė sako, kad susirūpinimą kelia ne tik pavienių asmenų atleidimas uždarytoje Ignalinos atominėje elektrinėje. Didelių lėšų panaudojimo tikslingumas taip pat verčia sunerimti, – praneša naujienų agentūros.

Prieš planuojamą opozicinių partijų susitikimą su Ministru Pirmininku Andriumi Kubiliumi ir energetikos ministru Arvydu Sekmoku, kuriame bus siekiama išsiaiškinti padėtį Ignalinos atominėje elektrinėje, Seimo vicepirmininkė pakomentavo ir energetikos viceministro Romo Švedo atsistatydinimą. Pasak jos, susitikimo su Prezidente Dalia Grybauskaite metu buvo išgirstas paaiškinimas, kad rugsėjo 6 dieną atsistatydinęs energetikos viceministras, atsakingas už IAE, Romas Švedas nesusitvarkė su einamomis pareigomis.

“Suprantu, kaip yra sunku dirbti tiems, kurie yra atsakingi. Dirbant prie tokios apimties projekto pilna pagundų ir spaudimo”, – galimas energetikos viceministro atsistatydinimo priežastis nurodė Darbo partijos narė.

Paklausta apie didelį atgarsį sukėlusias Ignalinos atominės elektrinės išlaidas, kai už poros savaičių konsultacijas buvo sumokėta 56 tūkst. litų, V. Baltraitienė teigė, jog tam tikri finansiniai sprendimai tikrai nėra adekvatūs.

“Tai didžiuliai pinigai. Nemanau, kad lietuviai to nesugebėtų patys. Supratu, kad elektrinės uždarymas yra rimtas procesas, jo nepadarysi bet kaip. Tačiau pagal mūsų valstybės finansinį pajėgumą visi mokami atlyginimai yra fantastiški” – lėšų panaudojimo tikslingumu suabejojo V. Baltraitienė.

Sovietiniais laikais statytos ir 2009 metų pabaigoje galutinai uždarytos Ignalinos atominės elektrinės uždarymas gali kainuoti apie 10 mlrd. litų. Dėl ydingų sutarčių ir vėluojančių uždarymo darbų jėgainė patiria nuostolių ir duoda darbo teisėsaugos institucijoms.

Interviu savaitraščiui “Veidas” Ignalinos AE generalinis direktorius Osvaldas Čiukšys sakė, jog iki 2029 metų reikės sutvarkyti nebeveikiančios elektrinės aplinką teritorijos rekultivavimui, išsaugant naudotinus pastatus ir infrastruktūrą.

“Manome, kad bendros uždarymo sąnaudos gali siekti apie 10 mlrd. litų”, – sakė jis.

Anot O.Čiukšio, ikiteisminis tyrimas Vilniaus apygardos prokuratūroje atliekamas dėl prekių ir paslaugų įsigijimo iš Energetikos tiekimo bazės, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba atlieka ikiteisminį tyrimą dėl 2008 metais surengto aukciono, kuriame Ignalinos AE pardavė įmonei priklausantį generatorių.

“Pernai lapkritį kreipėmės į Visagino miesto apylinkės prokuratūrą, prašydami atlikti tyrimą dėl galimai nusikalstamos veikos, kai 2010 metų sausį pasirašyta sutartis dėl B12 projekto įgyvendinimo su rangovu – įmone “Specialus Montažas-NTP”, Lietuvos energetikos institutu, Rusijos atominių elektrinių mokslinių tyrimų institutu, nors rangovas neatitiko konkurso reikalavimų”, – sakė jėgainės vadovas.

Jis patvirtino, kad kreipėsi į Konkurencijos tarybą dėl įtarimų, kad dvi įmonės pateikė suderintus pasiūlymus dalyvaudamos konkurse.

“Kol tyrimas nebaigtas, įmonių negalime nurodyti. Neatmetama galimybė, kad artimiausiu metu, pasibaigus vidiniams tyrimams dėl projektų B1, B12 įgyvendinimo, dėl valstybės kontrolės audito išvadose iškeltų faktų, dalį surinktų faktų ir medžiagos taip pat perduosime teisėsaugos institucijoms”, – sakė O.Čiukšys.

Pasak jo, pernai sausį panaudoto branduolinio kuro saugyklos (B1) statybos aikštelėje buvo atlikta tik 11 proc. statybos darbų, o 2011-ųjų sausį – jau 85 proc. Pernai sausį jėgainė turėjo 71 proc. šiam projektui reikalingos įrangos, šių metų sausį – jau 98 procentus.

Kitas svarbus radioaktyviųjų atliekų tvarkymo ir saugojimo kompleksas – B2 – 45, B3/4 – taip pat vėluoja 34 mėnesius.

2009 metų gegužę pasirašytame sutarties papildyme panaudoto branduolinio kuro saugyklos eksploatacijos pradžia buvo numatyta šiemet kovą, tačiau šiuo metu pagal rangovo pateiktą darbų vykdymo grafiką data – 2012 metų sausis. Vien dėl šio projekto vėlavimo kas mėnesį jėgainė patiria po 2,5 mln. litų nuostolių.

Jis patvirtino, kad “Taylor Wessing” teisininkai pateikė siūlymus, kaip užtikrinti tinkamą tolesnį šių projektų įgyvendinimą ir papildomą Ignalinos AE, kaip užsakovo, teisių apsaugą – nuo mažiausiai skausmingų abiem pusėms iki gana radikalių žingsnių.

“Remdamiesi šiomis rekomendacijomis mes ir toliau deramės su “Nukem Technologies”. Kol kas detaliai apie jas dar nenorėčiau viešai kalbėti. Viskas dabar priklausys ir nuo to, kiek ši bendrovė iš savo pusės parodys pastangų ir geranoriškumo”, – sakė O.Čiukšys.

2009-ųjų gegužę, anot jo, pasirašydama sutarties papildymą, IAE rangovui už galimus darbų trikdžius abipusiu susitarimu sumokėjo 82,4 mln. litų.

mewraIBENDRA

Geriausias Lietuvos meras dirba Ignalinoje – trečią kartą surengtuose geriausio mero rinkimuose šiemet nugalėjo šio rajono vadovas valstietis liaudininkas Bronius Ropė, jau 19 metų vadovaujantis Ignalinos rajonui. Antrasis, anot 180 ekspertų, liko Radviliškio rajono meras Antanas Čepononis, trečiasis – Šiaulių miesto meras Genadijus Mikšys.
Tradiciniame savaitraščio “Veidas” tyrime ketvirtas – Kauno vadovas Andrius Kupčinskas. Penktas – Vilkaviškio rajono meras Algirdas Bagušinskas.

degut_rope24

Rinkimų nominantas B. Ropė savo padėkos kalboje buvo paprastas: “Svarbu įsiklausyti į kiekvieno interesanto negandas ir kiek įmanoma jam padėti. “O kai atvažiuoji į Vilnių, pereini Gedimino prospektu, pasidairai į ministerijų langus, kur šviečia – užsuki. Taip nemžą dalį savo rajono problemų ir išspręndi…”

trys

Savaitraštis “Veidas” buvo išsiuntęs 180 anketų, kuriose respondentų prašė išskirti po penkis pažangiausiai besitvarkančius merus.
Į apklausos anketą atsakė patys merai, viceministrai ir ministerijų kancleriai, departamentų, kuruojančių regionų reikalus, direktoriai, Vyriausybės atstovai apskrityse, Seimo kontrolieriai ir 20 pagrindinių šalies verslo asociacijų atstovai. Rinkimus rėmė Mykolo Riomerio universitetas.
Pernai tuose pačiuose rinkimuose geriausiu meru buvo išrinktas Klaipėdos vadovas Rimantas Taraškevičius, o 2009-aisiais – Druskininkų meras Ričardas Malinauskas.

rope24

Geriausi šių metų merai buvo pagerbti pirmadienio pavakarę sostinės “Neringos” restorane. Geriausius Lietuvos merus sveikino Seimo Pirmininkė Irena Degutienė. Savo sveikinimo kalboje Seimo pirmininkė pabrėžė, kad toli gražu ne vien pinigai lemia sėkmingą merų darbą. Tikroji valdžia, turinti daugiausiai padėti žmonėms ir yra savivaldybės, o ne Seimas, Vyriausybė ar Prezidentė.

Daugiausia kritikos sulaukė Vilniaus savivaldybė, tačiau, pasak I. Degutienės, dabartinis sostinės savivaldybės meras Raimundas Alekna čia beveik nieko dėtas, kadangi miestui jam teks tevadovauti vos porą mėnesių.

sindek24

“Veido” leidėjas Algimantas Šindeikis apgailestavo, kad nuo šių metų spauda pagal mokesčių naštą yra prilyginta trąšų ar traktorių gamykloms. “Šiandien tenka apgailestauti, kad vis daugiau Lietuvos spaudos pateks į nedraugiško mums kapitalo rankas”,- sakė “Veido” leidėjas. – Jis priminė, kad Vengrijos parlamentui priėmus nepalankius žiniaskaidai įstatymus, vengrai yra kritikuojami visos Europos Sąjungos. Premjerui Viktorui Orbanui europiečiai net simboliškai užklijavo burną.