Lietuvoje turime keturis oficialius kurortus – Palangą, Druskininkus, Birštoną ir Neringą, tačiau eilėje rikiuojasi dar bent keletas miestų, kurie norėtų palypėti laipteliu aukščiau ir iš turinčių kurortinės vietovės statusą tapti tikrais kurortais. Tai Trakai, tūkstančius turistų sutraukiančiu Medžių lajų taku sublizgėję Anykščiai ir juos besivejanti prieš kelerius metus aptiktu natūraliu mineraliniu vandeniu besididžiuojanti Ignalina. Tęsdami seriją pasakojimų apie tai, kaip poilsiautojų pamėgtos vietovės pasitinka naująjį sezoną, domimės, ką svečiams šią vasarą gali pasiūlyti Aukštaitijos miestai.

Birutė ŽEMAITYTĖ

Maždaug 100 kilometrų – toks atstumas nuo Vilniaus skiria ir Anykščius, ir Ignaliną. Abu miestai glaudžiasi kalvotoje ir ežeringoje Šiaurės rytų Lietuvoje, abu juos nuo seno pamėgę poilsiautojai.

Tiesa, prie Šventosios ir Anykštos upių santakos įsikūrę Anykščiai rašytiniuose šaltiniuose jau 1514 m. pavadinti miestu, o kurorto statusą turėjo jau tarpukario Lietuvoje, kai čia ilsėdavosi svečiai ne tik iš Lietuvos, bet ir užsienio šalių, o ežerų supamos Ignalinos istorija prasideda tik 1857–1862 m., kai tiesiant Peterburgo–Varšuvos geležinkelį iš Ignalinos palivarko nupirktoje žemėje buvo pastatyta geležinkelio stotis ir greta jos susiformavo nedidelė gyvenvietė. Bet ir ji bei vos už kelių kilometrų nuo jos esant Palūšė taip pat turi tam tikrą „įdirbį“ – sovietmečiu vasaromis čia atvykdavo nemažai ramų poilsį pamėgusių svečių, daugiausia iš Sankt Peterburgo (tuometinio Leningrado). Ir nors dar daug ko trūksta, abu miestai jau šiandien turi ką pasiūlyti poilsiautojams.

Sezonas prasideda šventėmis

Be abejo, daugiausiai lankytojų Anykščiai ir Ignalina sulaukia vasarą. Šį sezoną Anykščiai pasitinka atsinaujinusiu Labirintų parku, kuris kvies pasivaikščioti apverstame name, užsukti į mini zoologijos sodą, o savaitgaliais dalyvauti vaikams skirtose programose. Literatūros mėgėjai kviečiami susipažinti su atnaujinta Antanui Baranauskui skirta ekspozicija, lankytojų laukia išplėstos istorijos patyrimų erdvės Vorutos piliakalnio žaidimų aikštelėje.

Sezono pradžią praėjusį savaitgalį anykštėnai ir miesto svečiai simboliškai pažymėjo tradicine kultūros ir žirgų sporto švente „Bėk bėk, žirgeli!“. Žemaitukų traukiami kinkiniai ir kartu su jais keliaujanti klounų teatro studija „Dulidu“ per kelias dienas aplankė kaimyninius rajonus, o birželio 3-iąją atkeliavo į šventę Niūronių kaime. Pasak Arklio muziejaus, A.Baranausko ir A.Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus Etninės kultūros skyriaus, vedėjo Mindaugo Karčemarsko, trečią kartą vykusio kinkinių žygio tikslas – priminti senuosius papročius bei tradicinį kaimo žmonių gyvenimo būdą, o vaikams ir tėveliams parodyti gražuolius žemaitukų veislės žirgus.

„Vasaros sezono atidarymo šventėje vyko arklių kaustymo varžytuvės, žemaitukų ir kitų veislių žirgų konkūrų varžybos savivaldybės mero taurei laimėti, įvairių veislių žirgų lenktynės. Specialiai šventei raiteliai parengė ir parodomąją programą, o labiausiai visus žiūrovus suintrigavo sunkiųjų veislės arklių darbingumo vertinimai hipodrome“, – apie šventę, kurios metu veikiančioje mugėje savo darbus pristatė amatininkai, tautinio paveldo kūrėjai, veikė tapybos, fotografijų parodos, koncertavo liaudies dainų ir šokių kolektyvai, pasakoja Anykščių rajono savivaldybės specialistė ryšiams su visuomene Adelė Aglinskaitė.

Ignaliniečiai, praėjusį savaitgalį visus sukvietę į Sekminių šventę po atviru dangumi etnografiniame Meironių kaime, birželio 10-ąją vasaros sezoną atidarys Valtininko diena, kuri vyks šių metų Lietuvos mažojoje kultūros sostinėje Palūšėje. „Palūšė jau nubudo, budinkis ir tu“, – toks šios šventės šūkis. Į ją kviečiame visus, nebijančius vandens ir mokančius laikyti irklą, mėgstančius laužo dūmais kvepiančią košę ir šokti pievoje basomis. Jos metu ant Lūšių ežero kranto papasakosime, ką mūsų krašte gali veikti turistautojai, pakviesime dalyvauti irklenčių, baidarių varžybose, pažaisti burbulinį futbolą, paplūdimio tinklinį ir krepšinį, pasiklausyti virš vandens sklindančių gitaros melodijų ir pamėgtų grupių koncerto“, – skelbia Ignalinos kultūros ir sporto centras.

Abu kurortais tapti siekiantys miestai džiuginti svečius įvairiais renginiais žada visą vasarą. Anykščiuose vyks tradiciniai „Profesionalios muzikos savaitgaliai“, jaunimo edukacijos festivalis „Troškimai“, bardų festivalis „Purpurinis vakaras“, ne tik lietuvių, bet ir kitų šalių sunkiosios muzikos gerbėjų pamėgtas Dainavos slėnyje ant Šventosios upės kranto vykstantis festivalis „Devilstone“ („Velnio akmuo“), kuriame dalyvauja „metalą“ grojantys muzikantai ne tik iš Lietuvos, bet ir Brazilijos, Norvegijos, Olandijos, Švedijos, Anglijos, Danijos, Italijos.

O ignaliniečiai primena, kad šią vasarą vėl pakvies į kas dvejus metus vykstantį tarptautinį liaudiškos muzikos ir šokių festivalį „Ežerų sietuva“, planuojamas įspūdingas koncertas Miko ir Kipro Petrauskų kūrybai atminti, buriavimo mėgėjai laukiami jau septintą kartą rengiamoje Palūšės regatoje, o vasarą vainikuos pirmasis šeimų vasaros festivalis „Palūšės vėjai“.

Bus ką veikti – atsiras ir lankytojų

Skaičiuojama, kad pernai kurortu siekiančius tapti Anykščius aplankė apie 255 tūkst. svečių iš Lietuvos ir užsienio. Anykščių turizmo informacijos centro (TIC) duomenimis, tai gerokai daugiau negu 2015 m., kai šiame krašte apsilankė per 200 tūkst. turistų ir poilsiautojų. „Turistų labai padaugėjo 2015 m. atidarius Medžių lajų tako kompleksą“, – sako Anykščių rajono meras Kęstutis Tubis.

Jis priduria, kad svečių srautas auga tada, kai jie turi ką veikti, o lankytojų gausėti pradėjo po to, kai buvo nutiestas kairysis Šventosios upės pėsčiųjų ir dviračių takas, rajone atsirado daugiau poilsiautojams patrauklių vietų. „Taku, kuris tęsiasi 7 km ir driekiasi per vaizdingus paupius, miesto centrą, Dainuvos nuotykių slėnį bei kempingą, galima ir pasivaikščioti, ir pasivažinėti dviračiais ar riedučiais. Dviračiais galima pasiekti ir Niūronių kaimą, kuriame galima pajodinėti, pamatyti veikiančią kalvę, sužinoti, kaip senovėje būdavo kepama duona, mušamas sviestas, o nuo šio sezono veiks ir keramikos dirbtuvės. Pačiuose Anykščiuose užkopus į vieną aukščiausios Lietuvoje bažnyčios bokštų galima apžvelgti visą miestą“, – pasakoja meras.

Svečiams anykštėnai siūlo pasivažinėti vieninteliu Lietuvoje siauruku, užsukti į kartodromą, pramogų ir sporto centrą „Kalita“, kuriame 

 vasarą veikia rogučių, o žiemą – slidinėjimo trasa. Kitų pramogų mėgėjus jie kviečia pasimėgauti vandenlentėmis, užsukti į šaudymo centrą „Zala Arms“, o kunigo Teofilio Matulionio paskelbimas palaimintuoju neabejotinai atvers naują piligrimystės kelią į jo tėviškę Anykščių rajone.

Be abejo, vienu iš poilsiautojų traukos cent-rų tapo 2014 m. duris atvėręs „SPA VILNIUS Anykščiai“, kuriame naudojamas gydomųjų savybių turintis didelės mineralizacijos mineralinis vanduo, išgaunamas iš 360 m gylio gręžinio.

„Siekdami tapti kurortu stengiamės, kad ne tik mieste, bet ir rajone būtų kuo daugiau turistams patrauklių objektų, plėtojame infra-struktūrą. Pavyzdžiui, pasinaudodami ES fondų lėšomis sutvarkysime ir pritaikysime viešojo turizmo reikmėms Okuličiūtės dvarelį, esantį Šventosios upės pakrantėje, Anykščiuose kuriame naujas erdves, kuriose laisvalaikį aktyviai galės praleisti miesto gyventojai ir svečiai. Šiam projektui įgyvendinti iki 2020 m. skirta beveik 420 tūkst. eurų. Rūpindamiesi aplinka ir tausiu gamtos išteklių naudojimu tobuliname komunalinių atliekų tvarkymo infrastruktūrą ir iki 2020 m. ketiname atlikti darbų, kurių vertė – beveik 520 tūkst. eurų“, – vardija K.Tubis.

Pernai miesto 150 metų jubiliejų pažymėjusi devynių ežerų supama Ignalina – vienintelis Lietuvoje iki šių dienų išlikęs neoklasicistinio plano miestas – tokiais gausiais turistų srautais kol kas negali pasigirti. Pavyzdžiui, 2014 m. čia apsilankė apie 63 tūkst., o pernai – apie 70 tūkst. turistų, tačiau tarp jų, Ignalinos rajono TIC duomenimis, buvo nemažai svečių iš Vakarų Europos. Laiką jie leido Aukštaitijos nacionaliniame parke, kuriame gausu savų „kurortų“ – trumpam poilsiui parengtų vietų, tokių kaip beveik 200 metų sulaukęs Ginučių vandens malūnas, kuris išsaugojęs autentišką įrangą veikė iki 1968 m. – ne tik malė miltus, bet ir gamino elektrą Ginučių kaimo gyventojams. Lankytojams siūloma užsukti į Stripeikių etnografiniame kaime esantį senovinės bitininkystės bei Rojaus kaime veikiantį žymaus pomologo prof. Adomo Hrebnickio muziejus, kopti ant Ladakalnio, nuo kurio 175 m aukštyje virš jūros lygio esančios apžvalgos aikštelės atsiveriančiose apylinkėse tyvuliuoja net šeši ežerai. Galima keliauti Skulptūrų taku Lūšių ežero pakrantėje bei 3,5 km ilgio Botanikos taku tarp Meironių ir Palūšės, prie kurio auga apie 150 rūšių augalų, o devynios rūšys įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą, pasigrožėti medine Palūšės bažnyčia, XVIII a. pastatyta naudojant vienintelį statybos įrankį – kirvį.

„Akivaizdu – tam pamatyti vienos dienos nepakaks, todėl nenuostabu, kad vien kaimo turizmo sodybose pernai nakvojo beveik 19 tūkst. poilsiautojų. Dar daugiau – per 25 tūkst. rajono svečių pasinaudojo vandens turizmo paslaugomis. Didžiajame ežerų rate jie užtrunka visą savaitę, bet galima rinktis ir vienadienį 10–15 km žygį valtimis, o baidarių mėgėjai sako, kad smagiausi vienadieniai žygiai – Žeimenos ar Kiaunos upėmis“, – pasakoja Ignalinos TIC direktorius Edmundas Kilkus.

Dar ignaliniečiai miesto svečiams siūlo pasivaikščioti smėlio takeliais išmargintais pušynėliais, pėsčiųjų tiltu per Paplovinio ežerą, kuriame vasarą trykšta fontanas, užsukti į miesto paplūdimius prie Ilgio ir Gavio ežerų, kur įrengta ir šiuolaikiškų treniruoklių aikštelė. Aktyvaus poilsio mėgėjų laukia valtys ir baidarės prie Lūšio ežero – iš čia galima leistis į kelionę Aukštaitijos ežerais pramoginiais laivais ar išmėginti naktinį baidarių safarį. Ekstremalių pojūčių ištroškusius poilsiautojus kviečia „Žuvėdros“ pramogų parkas. Savo veiklą plečia netoli Ignalinos esantis privatus aerodromas, siekiantis populiarinti ne tik skraidybą, bet ir turizmą, o šių metų naujovė –  keturračių safariai.

Ir vasarą lankytojams turi ką pasiūlyti prie Žaliojo (Šiekščio) ežero įsikūręs Lietuvos žiemos sporto centras: čia galima stebėti įvairias varžybas ir išbandyti savo jėgas 7,5 km ilgio riedučių trasoje, pažaisti krepšinį, tenisą, paplaukioti valtimis, vandens dviračiais, o užkopus į greta esantį 26 m aukščio apžvalgos bokštą pasigrožėti apylinkių panorama.

„Kadangi atvykstančiųjų tikslai įvairūs – vieniems patinka ramus poilsis gamtoje, kiti nori pastiprinti sveikatą, treti mėgsta aktyvias pramogas, stengiamės, kad visi rastų, ko nori“, – sako Ignalinos rajono meras Henrikas Šiaudinis.

Jis pasakoja, kad per kelerius pastaruosius metus mieste įgyvendinti keli sporto ir turizmo bei inžinerinės infrastruktūros gerinimo projektai: atidarytas krašto muziejus, kuriame eksponuojami autentiški senoviniai Ignalinos krašto žmonių daiktai, pasakojama apie lino kelią nuo sėjos iki staltiesės, rengiamos įvairios parodos, įrengti teniso kortai, nauji sporto aikštynai, stadionas, o sporto ir pramogų komplekse galima pasilepinti pirtyse, paplaukioti baseine, taip pat pažaisti boulingą ar biliardą.

Plėtojamos ir medicininio turizmo paslaugos: Ignalinos rajono ligoninėje atidarytame Reabilitacijos ir sveikatinimo skyriuje, į kurį investuota daugiau nei 300 tūkst. eurų, yra gydomosios ir masažinės vonios, druskų kambarys, atliekamos įvairios kineziterapijos ir fizioterapijos procedūros. „Pavyzdžiui, vertikali masažinė vonia puikiai tinka norintiems stiprinti savo sveikatą bei gydyti jau nustatytas neurologines, stuburo ir sąnarių ligas“, – sako fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytoja Edita Markevičienė.

Ji priduria, kad didelė paskata plėtoti šias paslaugas buvo aptikti mineralinio vandens klodai: ištyrus visai greta miesto esančios radimvietės vandenį nustatyta, jog tai didelio druskingumo (apie 53,6–59,9 g/l mineralizacijos) vanduo, kuris jau naudojamas procedūroms. O ištyrus keletą regione esančių ežerų viename jų rasta ir gydymui tinkamo dumblo.

„Pernai per visus metus turėjome 230 pacientų, kuriems suteikėme sanatorinio gydymo paslaugas. Net 150 lankytojų – komerciniai klientai, kurie už procedūras mokėjo patys, o šiemet per mažiau nei penkis mėnesius sulaukėme jau daugiau kaip 160 pacientų, – pabrėžia E.Markevičienė ir priduria: – Atliktas tyrimas parodė, kad mūsų regione labai reikia sanatorinio gydymo paslaugas teikiančios įstaigos. Ja mielai naudotųsi ir ignaliniečiai, ir aplinkinių rajonų gyventojai, todėl klientų tikrai daugės, o medicininis turizmas turi geras plėtros perspektyvas.“

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-23-2017-m

 

 

Lietuvos avių augintojų asociacijos vadovas ir Anykščių rajono ūkininkų sąjungos pirmininkas Žilvinas Augustinavičius kol kas miega ramiai. Jo avių bandą aptvaruose sergsti elektrinis piemuo ir dvi aviganės, bet artėjant rudeniui vilkų išpuoliai dažnėja. „Vilkai užsuka naktimis, tad naktinių sargybos valandų tenka ir man“, – apie beveik dvidešimties metų gyvenimą avių ūkyje pasakoja ūkininkas.

Kristina KANIŠAUSKAITĖ-ŠALTMERĖ

Iš Vilniaus kilęs Anykščių ūkininkas gyvenimą kaime pasirinko po veterinarijos studijų Kaune. Tačiau į Pasusienio kaime Kavarsko seniūnijoje esančią motinos tėviškę 43-ejų Ž.Augustinavičius grįžo ne iš karto: dar studijuodamas vienus metus dirbo avių ūkyje Airijoje. Ten geriau susipažinęs su avių auginimu nusprendė: ir jis kurs avių ūkį.

100 km nuo Vilniaus įsikūrusiame Ž.Augustinavičiaus ūkyje gyvenimas verda nuo ankstyvo ryto iki išnaktų. 280 hektarų ūkio ganyklose ganosi per 1500 avių. Dalis jų skerdienos, kaip ir ankstesniais metais, bus eksportuota į Latviją, kita dalis – į Vokietiją ir tik nedidelė dalis liks Lietuvoje.

Dar ne taip seniai pats užaugintus ėriukus pjovęs ir avienos pardavimu rūpinęsis ūkininkas prieš pusmetį su 9 bendraminčiais įkūrė kooperatyvą „Avininkas“, kuriame šviežios ėrienos ir avienos netrūksta kasdien.

 

Ūkininkų laikas teka kitaip

„Galbūt žmogui iš miesto sunku patikėti, bet gyvenimo tempas kaime šiandien ne mažiau greitas nei Vilniuje. Diena ilga, o savaitė – be laisvadienių. Karvių nemelžiu, su saule keltis lyg ir nebūtina, bet darbų kartais ir per 12 valandų neįveikiu“, – dėsto studentus į avių ūkį atlikti praktikos priimantis Ž.Augustinačius. Veterinarijos akademijos studentai ūkyje ir semiasi praktikos, ir smulkesnius darbus atlieka.

Mėsinių ir pieninių avių augintoja iš Biržų Kristina Milišiūnienė, pažįstanti Ž.Augustinavičių daugiau nei dešimtmetį, apibūdina jį kaip nuoširdų, visada į pagalbą ateinantį jų asociacijos vadovą: „Kadangi jis – veterinarijos gydytojas, kilus reikalui skambiname ir patarimų prašome bet kokiu paros laiku.“

Matydama sutuoktinio įsitraukimą, ūkininko žmona Neringa juokauja: „Ūkininko žmona negali žiūrėti į laikrodį, o juo labiau priekaištauti vyrui, kad šis per anksti išėjo ar per vėlai namo grįžo. Paleidęs darbininkus, jis pats dar kelias valandas prie avių sukasi. Namų duris įprastai praveria su tamsa.“

Iki vėlumos tvarkydamasi ūkyje trijų vaikų motina vienatvės nejaučia: prasidėjus mokslo metams dirba etikos mokytoja šalia esančioje mokykloje, o vasarą įsisuka į darbus ir namų ruošą.

Sekmadieniais visa Augustinavičių šeima keliauja į bažnyčią, po pamaldų sėda prie stalo, bendrauja. Kurti šeimos gyvenimo tradicijas atokiau nuo Vilniaus, Žilvino žmonos vertinimu, paprasčiau: viskas šalia, kieme, regis, net kvėpuoti nuo erdvės pojūčio lengviau.

 

Ūkiai tarpusavyje nekonkuruoja

Tokių ūkininkų kaip Ž.Augustinavičius ar Giedrius Prakopavičius pastangomis Lietuvos avių augintojai atvertė naują avininkystės puslapį – pritraukė mėsinių ir pieninių avių augintojų, kurie nedrįso ateiti į asociaciją anksčiau, ėmė rūpintis teisiniu avininkystės reglamentavimu. Kaip tikina Ž.Augustinavičius, Lietuvos avių augintojai tarpusavyje nekonkuruoja, nes avininkystė dar tik stojasi ant kojų.

„Mėgstu kartoti – visiems bus geriau, kai Lietuvoje bus sukurta avininkystės infrastruktūra. Mūsų šalyje dar nėra tiek avių augintojų, kiek buvo tarpukariu, kai avys augintos kiekviename ūkyje“, – pasakoja Ž.Augustinavičius.

Dauguma avių augintojų jas augina dėl mėsos, bet ne dėl vilnos. Ūkininko teigimu, norint iš to sukurti verslą reikėtų auginti merinosus, plonavilnes avis, bet Lietuvos klimatinės sąlygos nėra tam tinkamos: žiemą vilna užsiteršia, mažos vilnos supirkimo kainos. Jei ją pardavęs susigrąžini pinigus už kirpimą, būna labai gerai.

Pasak Ž.Augustinavičiaus, tikrai nereikia pavydėti lenkų kirpėjams uždarbio už avių kirpimą, nes šis darbas labai sunkus. Mėsinės plonavilnės avys kerpamos kartą, o šiurkščiavilnės – du kartus per metus.

Vokietijos juodgalves ir mišrūnes Anykščių ūkininkas perka užsienyje. Už ėriuką po 200 eurų mokantis ūkininkas sako, kad kol jis užauga, mėsos kaina taip pat šokteli. Tai lyg ir paaiškina, kodėl aviena, palyginti su kiauliena ir vištiena, tokia brangi.

Laukuose ganomos Ž.Augustinavičiaus avys į ganyklas išvaromos pavasarį, o į tvartą pargenamos rudenį. Mažesniame ūkyje galima avis dieną laikyti lauke, o naktį tvarte, bet didesniame ūkyje net didžiulis tvartas bus per mažas.

 

Ūkį kūrė kelerius metus

Paklaustas, kiek laiko prireikia norint pastatyti avių ūkį ant kojų, Ž.Augustinavičius mini kelerius metus: „Anksčiau kreditų sąlygos bankuose buvo sudėtingesnės, tačiau atsiradus garantiniam paskolų fondui gauti paskolą ir pradėti verslą tapo lengviau.“

Jau pusmetis, kai Lietuvos avių augintojai įkūrė kooperatyvą ir išsinuomojo skerdyklą. „Iki tol tekdavo skerdieną pačiam į Vilnių gabenti, o dabar keliai jau ir į Latviją atsivėrę – latvių įmonės užsiima avių ir ėriukų skerdimu, ten dalį produkcijos eksportuojame“, – džiaugėsi ūkininkas. Eksportuojamai avienai reikalavimai keliami  didesni nei vidaus rinkoje.

 

Krankliai pavojingesni už vilkus

Pokalbiui pasisukus apie vilkus ir kitus rizikos veiksnius, Ž.Augustinavičius atkreipia dėmesį, kad ne vien vilkai yra jo ir kolegų galvosūkis, nors gerai išalkę jie ir elektrinio piemens saugomą teritoriją įveikia. Dar vienas avininkystė priešas – krankliai. Nors kranklių Lietuvoje nėra daug, tik apie 200 ar 300, nėra metų, kad jie nepadarytų žalos avių augintojams.

„Krankliai gal net daugiau nuostolio padaro nei vilkai, nes puola besiėriuojančias avis, joms akis iškapoja. Kovoti su jais ūkininkams šiandien padeda garsinės patrankos, bet ilgainiui ir prie jų plėšrūs paukščiai pripranta: apsukę ratą nusileidžia ir vėl tyko avių. Nereikėtų pamiršti ir parazitinių ligų. Tik iš pažiūros auginti avis atrodo paprasta: iš tiesų jas puolančių bjaurybių netrūksta“, – apibendrina ūkininkas.

 

Vyrauja maži avių ūkiai

„Atskirti savo ūkį nuo visuomeninių reikalų Žilvinui nepavyksta, juk iš tokių ūkių kaip mūsų ir susideda avių augintojų bendruomenė“, – svarsto N.Augustinavičienė.

Perpus 280 hektarų teritoriją padalijęs Ž.Augustinavičius sako, kad vienoje jo pusėje ganosi avys, o kitoje auga ekologiški kviečiai, vasarinių javų mišinys, pašarinės pupos ir grikiai. Visa tai ūkininkas eksportuoja į Vokietiją ir Austriją.

Lietuvos avių augintojų asociacija vienija per 150 ūkininkų, tačiau ūkiai nedideli. Vidutinis Lietuvos avių ūkis – 16,7 avies. „Šioje srityje vis dar smarkiai atsiliekame. Negalime konkuruoti nei su Didžiosios Britanijos, nei su Škotijos ūkiais, kur avių vidurkis ūkyje skaičiuojamas šimtais“, – lygina pašnekovas.

Tačiau kooperatyvo „Avininkas“ vadovas Danius Malinauskas džiaugiasi, kad ūkininkai vis palankiau vertina avių auginimą: šalyje jau auginama apie 163 tūkst. avių.

 

 

 

 

 

Kur praleisti paskutinio rudens mėnesio laisvadienius? Kuršių nerijoje laukia vėjo pasaulis, Anykščiuose sužibo naujasis Laimės žiburys – Lajų takas, vandens pramogomis Palangai alsuoti į nugarą bando už kelių kilometrų esantys Žibininkai, o kūno raumenis labiausiai turėtume jausti po išvykos į Druskininkus ir Anykščius.

Inga NECELIENĖ

Žvalgybą pradėkime nuo pajūrio kurortų ir nieko nekainuojančio, bet fizinei ir psichinei sveikatai naudingo vaikščiojimo gamtoje. Šiuo metu Neringą verta aplankyti dėl laukinės gyvūnijos ir augmenijos. Šernų čia jau mažiau nei vasarą, užtat didelė tikimybė išėjus pasivaikščioti į mišką pamatyti lapių ir briedžių. Lapkritį briedžiai meta ragus, todėl dar viena pramoga nemėgstantiesiems vaikštinėti be tikslo – į mišką traukti ragauti, tai yra briedžių ragų ieškoti.

Orientavimosi bumas

Palangoje ties Jūratės gatve prasidedantis ir per pušynus palei jūrą Kunigiškių link besidriekiantis nemokamas sveikatingumo takas „Labrytys“ prieš porą metų buvo atnaujintas, o nutiesus atkarpą, vedančią atgal į miestą, nuo 3 km pailgėjo iki maždaug 6 km. Taip pat atsirado penkios aktyvaus poilsio zonos su sporto įrenginiais ir lauko treniruokliais, dviračių stovų, medinių suolų.

Šiemet ypač išpopuliarėjo prieš kelis sezonus pasiūlyti orientavimosi sporto parkai.

„Anksčiau mums reikėdavo pasakoti, kas tie orientavimosi parkai, o dabar žmonės užeina į turizmo informacijos centrą ir iškart prašo žemėlapių bei specialių kortelių atrastam punktui pažymėti. Punktų galima ieškoti ir važiuojant dviračiais, ir keliaujant pėsčiomis – sužymėta po keletą įvairaus sudėtingumo pėstiesiems ir dviratininkams skirtų trasų.

Šie parkai – galimybė ne tik iš arčiau susipažinti su Kuršių nerijos gamta, augmenija, miškais, bet ir pramokti arba atnaujinti žemėlapių skaitymo įgūdžius“, – sako Nidos kultūros ir turizmo centro „Agila“ turizmo informacijos specialistė Angelina Ivanova.

Orientavimosi parkai su stacionariais kontroliniais punktais įrengti visose Neringos gyvenvietėse (Nidoje, Preiloje, Pervalkoje, Juodkrantėje) bei jų apylinkėse ir skirti tiek profesionalams, tiek mėgėjams.

Planuojama, kad nuo sausio šie parkai ir punktai ims veikti ištisus metus. Juos bus galima pasiekti ir slidėmis – jei tik bus sniego.

Pasikinkyti vėjo – į Nidą

Neringoje daugiau nei kitur šalyje ne tik smėlio, saulės, bet ir vėjo, todėl čia paleistas aitvaras garantuotai sklęs. Pagavus tinkamą vėjo gūsį bent atkarpą lėkti 20–30 km/val. greičiu galima sėdus į vėjaratį, kurį šiek tiek pasitreniravęs pajėgus valdyti ir jaunas, ir senas.

„7–8 metų vaikai jau gali patys susitvarkyti su vėjaračiu, kuris nereikalauja specialių įgūdžių ar fizinio pasirengimo. Viename vėjaračių žygyje dalyvavo trijų kartų atstovai – 70-metį perkopęs senelis, jo sūnus ir anūkai“, – pasakoja vėjaračius nuomojančios įmonės „Irklakojis“ direktorius Matas Mizgiris.

Panašiu principu kaip ant asfalto dangos vėjaratis ant užšalusio ledo žiemą čiuožia ledrogių pačiūžos. „Buriuoti ledroges nesudėtinga ir saugu, – tikina Kuršių marioms užšalus ledrogėmis virstančius vėjaračius siūlantis išbandyti M.Mizgiris. – Jos slysta beveik be garso, lengvai, dideliu greičiu, nes ant ledo daugiau dinamikos ir mažiau trinties. Atrodo, kad ir vėjo nedidelio tereikia. Net žvejai stebisi, kaip čia taip tyliai visai šalia jų tokia transporto priemonė pralėkė. Ant ledo didesnis erdvės pojūtis, todėl stipresnis ir skrydžio jausmas.“

Orai subjūra – baseinai ir pirtys atgyja

Stipriau atšalus arba prasidėjus šlapiam ir vėjuotam rudeniui, kai lauke pramogauti ne itin traukia, užsigeidus aktyvesnės veiklos dažnai prisimenamos po stogu teikiamos baseinų ir pirčių paslaugos. Druskininkuose kiekviena didesnė sanatorija turi baseinų ir teikia su vandeniu susijusias paslaugas, be to, čia dar yra vandens atrakcionų parkas su 20-ies pirčių kompleksu. Jame taip patį galima minti dviratį, elipsinį treniruoklį ar užsiimti vandens gimnastika.

Panašių fiziškai aktyvių pramogų ir sveikatinimo paslaugų gydyklose bei sanatorijose siūlo ir Birštonas, ir savąjį vandens pramogų parką projektuojanti Palanga.

„Baseinas, kuriame užaugo ir treniruojasi Giedrius Titenis, o ta proga kartą per metus atvažiuoja ir Rūta Meilutytė“, – taip savo miesto baseiną ir kartu mini SPA centrą, turintį keturias pirtis, sūkurinę vonią, kaskadų, pristato Anykščių turizmo informacijos centro direktorius Rimantas Sereičikas.

Jis pabrėžia, kad kol kiti svarsto ir skaičiuoja, Anykščiuose baseinas per visas krizes be sustojimo veikė ir tebeveikia. Jo paslaugų per metus prireikia apie 50 tūkst. žmonių, iš kurių anykštėnų – mažuma, sulaukiama daug aplinkinių, juo sėkmingai naudojasi ir mūsų kaimynai latviai.

Kol Palanga neapsisprendžia, vandens pramogų ir paslaugų karaliją ims siūlyti šalia Palangos esančiame Žibininkų kaime lapkričio pradžioje duris atveriantis Atostogų parkas. Čia bus ir tradicinių vandens baseinų, paslaugų, ir labai netradicinių. Pavyzdžiui, jeigu patinka minti dviratį, gal kur kas smagiau jo pedalus užgulti ne treniruoklių salėje, o baseine? Ši pas mus dar nauja reabilitacijos ir sporto priemonė padeda gerinti kraujotaką, mažinti antsvorį. Bus Žibininkuose ir didelių sūkurinių vonių, lauko, vaikų baseinų, tradicinis 25 m keturių takelių plaukimo baseinas, bus renkamos išmokti plaukti norinčių vaikų grupės.

Žibininkuose dar yra ne tik žinomas „HBH Juozo alus“ restoranas, bet ir jo teritorijoje įsikūręs mėgėjams karstytis po medžius rekomenduojamas nuotykių parkas, pasivaikščioti kviečiantis skulptūrų parkas ar pelkių takas, vaikų rojumi pretenduojantis tapti „Malūnų kaimas“. Netoliese įsikūręs ir jodinėjimo klubas.

Į priekį šauna Anykščiai

Kurortinės teritorijos statusą turintys Anykščiai tapatinasi su kultūriniu turizmu bei pažintiniu keliavimu ir ypač siekia pritraukti šeimas. Čia aktyvių pramogų pakanka ir šiltuoju, ir šaltuoju sezonu. Netrūksta jų ir, pavadinkime, tarpusezoniu, kai slidininkų Kalitos kalnas dar nepriima, o iškyloms ant upių ir ežerų jau per šalta.

Kaip galima tarsi pratęsti ekspoziciją, rodo Arklio muziejaus pavyzdys. Šalia jo savo paslaugas siūlo du jojimo klubai, kviečiantys jodinėti gamtoje arba aptvare. Arba galima bent vežimaičiu apsukti ratą aplink muziejų ar pasivėžinti miško keliukais.

Panaši anykštėnų siūloma kultūrinė, pažintinė ir sportinė kombinacija – siaurasis geležinkelis. Apžiūrėjus muziejų, pasivėžinus siauruku galima ir pasportuoti – išmėginti geležinkeliečių dviratį, drezina vadinamą.

Nepriklausomai nuo metų laiko po atviru dangumi veikia kartingo trasa, kuri papildomo aktualumo įgauna tokiu metu kaip dabartinis: čia galima praktiškai pasimokyti ir saugiai išbandyti, kaip važiuoti esant slidžiai ar šlapiai kelio dangai.

Ne pačiame mieste, o šalia Ute­nos–Ukmergės plento yra šaudykla, kurioje galima šaudyti į skriejančius taikinius, išbandyti bėgančio šerno rungtį, sportinius ir kovinius ginklus.

Druskininkuose siūlomą aktyvią fizinę veiklą praplečia šalia jų (19 km nuo miesto  Leipalingio link) esantis 18 duobučių Vilkės golfo klubas.

Birštone dar siūloma aviaturizmo paslaugų, bet šiuo metų laiku jos priklauso nuo oro sąlygų: kartais oro balionu ar parasparniu labiau tinka skristi žiemą nei lietingą rudenį.

Bendrumai ir išskirtinumai

Anykščiai atrado naująjį Laimės žiburį – Lajų taką, o Druskininkus iš kitų turistus traukiančių miestų išskiria objektas, kol kas neturintis lygių ne tik Lietuvoje, bet ir Baltijos šalyse. Tai dengta sniego arena, kurioje galima slidinėti profesionaliai, savo malonumui ar pradėti mokytis išsilaikyti ant kalnų slidžių ir žiemą, ir vasarą.

Šį savaitgalį „Snow“ arenoje vyks Tarp­tautinės slidinėjimo federacijos (FIS) statusą turinčių kalnų slidinėjimo varžybų – „Snow Baltic Cup 2016“ vienas etapų. Po pernykščio bandomojo tokio pat pobūdžio sporto renginio sulaukus gerų trasos ir varžybų organizavimo įvertinimų šiemet FIS Lietuvą pirmąkart įtraukė į oficialų taurės etapų varžybų kalendorių.

Taip pat ištisus metus Druskininkuose veikia po atviru dangumi įsikūręs „One“ nuotykių parkas, siūlantis įvairaus sudėtingumo šešias suaugusiųjų, tris vaikų trasas, batutų ir tinklo trasą patiems mažiausiems, keturis skrydžius per Nemuną ir šuolį lynų sūpynėmis iš 21 metro aukščio.

Karstynių parką „Dainuvos nuotykių slėnis“ Anykščių šilelio prieglobstyje turi ir anykštėnai. Tik šaltuoju sezonu prieš vykstant derėtų iš anksto sutarti laiką – kaina dėl to nesikeis, bet nepasiskambinus gresia parką rasti uždarytą ir likti be karstymosi treniruočių.

Dvi vaikiškos trasos, šešios įvairaus sudėtingumo suaugusiųjų ir 300 m ilgio skrydis per Šventąją – gera treniruotė prieš smalsumą žadinantį Lajų taką, iškilusį Antano Baranausko apdainuotame Anykščių šilelyje. Nuėjus 300 m ilgio taką ir užlipus į 34 m aukščio bokštą geriausiai matyti, kaip per 150 metų išstypo kadais iškirstas šilelis.

Pasak Anykščių turizmo informacijos centro direktoriaus R.Sereičiko, dabar žmonių srautas normalizavosi, nors savaitgaliais takas vis dar būna perpildytas. Bet toks cunamis, koks ištiko Anykščius rugpjūtį, vos taką atidarius, jau nuslūgo.

Ar pašalus bus taip pat saugu juo eiti? „Lajų takas pastatytas iš metalinio kiauro ažūro – 2×2 cm koriukų, todėl sniegas čia neužsilaikys ir ėjimo saugumui įtakos neturės. Vienintelis nuo metų laiko galintis kisti elementas – apledėjimas ir slydimas“, – sako R.Sereičikas.

Po pirmojo šaltuko pasirodančio apledėjimo klausimą sėkmingai sprendžia rogučių trasos eksploatuotojai: ledas tiesiog nugramdomas, ir trasa, sudaryta iš penkių posūkių, tramplino ir dar kilpos, vėl veikia.

Regis, šį rudenį Anykščiai tapo svarbiausia savaitgalio turistine kelione vien dėl Lajų tako. R.Sereičiko pastebėjimu, šiame objekte žmonės užtrunka apie valandą, o Anykščiuose praleidžia maždaug aštuonias, todėl takas nėra vienintelis lankytojų kelionės tikslas.

Dėmesio verti ir parkai

Nukritę karklų lapai šią savaitę iki pavasario privertė užsidaryti 3 km nuo Anykščių 1 ha teritorijoje įsikūrusį Labirintų parką, bet lapams išsprogus vėl bus siūloma išbandyti orientavimosi įgūdžius ir įveikti bent vieną iš šių labirintų: didįjį (jį reikia pereiti ir nepasiklysti), apvalųjį (reikia rasti labirinto centrą ir išėjimą), lenktynių (laimi tas, kuris greičiausiai įveikia) arba kukurūzų.

Apsilankyti šios vasaros pradžioje atidarytame beveik 20 ha ploto Druskininkų K.Dineikos sveikatingumo parke visada bus geras metas, nes po jį galima tiesiog pasivaikščioti arba išbandyti bent keletą siūlomos fizinės veiklos rūšių. Ratnyčėlės kaskadoms, kaip ir Kneipo takeliams, jau per šalta, užtat gimnastikos ir sporto aikštelės bei mechaninių treniruoklių (beje, kitoniškų nei daugumoje įrengtų panašių aikštelių) takas tinka bet kokiu oru.

Šis beveik šimtametis parkas, po karo atgaivintas Lietuvos kūno kultūros sistemos kūrėjo, gydomosios kūno kultūros specialisto ir puoselėtojo K.Dineikos, – bene ilgiausiai tvarkyta Druskininkų vieta, nes parkas savivaldybės globon perėjo tik po ilgiau nei dešimtmetį trukusio teisminio špagavimosi su ankstesnės šeimininkės profesinės sąjungos atstovais.

Daug aktyvios nemokamos fizinės veiklos bet kokiu oru siūlo ir Birštono miesto parkas. Atsivežus ar išsinuomojus inventorių po atviru dangumi čia galima pažaisti mini golfą, stalo tenisą, pasinaudoti petankės ar krepšinio aikštelėmis, išbandyti riedlenčių rampą ar birštoniečių pamėgtus treniruoklius.

Gamtos lobių paieška

Lobių paieška parke ar miške – tai šių trasų autorių ir kūrėjų drąsiausius lūkesčius pranokusi dar viena šią vasarą pasiūlyta pramoga, skirta aktyvų laisvalaikį pripažįstantiems gamtos mėgėjams ir stebėtojams. Pirmoji tokia trasa buvo įrengta Žemaitijos nacionalinio parko teritorijoje esančiame Plokštinės miške, o sulaukus didžiulio susidomėjimo – ir sostinės Verkių regioniniame parke.

Tai trasos be akivaizdžių nuorodų, rodyklių ar kitų žymių. Čia orientuojamasi pagal gamtos ženklus – medžius, augalus, jų formas, pasaulio kryptis ir pan. Sekdami nurodytus gamtos ženklus lankytojai atranda lobius – pasakojimus, supažindinančius su tos vietovės istorija, neįtikėtinu faktu ar legenda.

„Už 10 eurų užstatą duodamos dvi knygos ir priemonės užduotims atlikti. Knygose nurodoma, iki kokių gamtos objektų eiti. Tarkime, vienas iš maždaug 30-ies Verkių trasoje reikiamų surasti orientyrų – paprastasis ąžuolas, kuris detaliai aprašytas ir parodytas knygoje“, – pasakoja nemokamos Verkių lobių paieškos trasos autorius Justas Gulbinas.

Visi orientyrai veda prie lobio – septynių medinių knygų, kuriose surašyta po dalį šio parko istorijos. Tikslas – surasti visus lobius ir sudėti visą istoriją. Pasak J.Gulbino, pagrindinė šio atraktyvaus žaidimo idėja, išdiskutuota kartu su Didžiosios Britanijos gamtininkais, – priversti žmogų pažinti gamtą. Geriau pažinus tampa aiškiau, kodėl gamtą reikia saugoti.

Nepasiklysti 3,5 km Plokštinės spygliuočių miško trasoje ir rasti 16 gamtos lobių orientyrų, kurie veda prie šios vietovės istorijos fragmentus saugančių medinių dėžučių, sunkiau nei Verkiuose. Sostinėje įrengtos trasos pagrindiniai orientyrai – lapuočiai, todėl ji veiks tol, kol bus atpažįstama, t.y. kol nukris paskutiniai lapai.

Parkai žiemos miegu nemiega

Pasak Žemaitijos nacionalinio parko Platelių lankytojų centro administratorės Aušros Brazdeikytės, vasaros ir ligšiolinių rudens turistų pomėgiai mažai tesiskiria. Tarp dviračių trasų mėgėjų populiariausias 24 km žiedinis dviračių takas aplink Platelius, o tarp besirenkančiųjų pėsčiųjų takus – 4 km ilgio atnaujintas Šeirės takas, kuris driekiasi per Šeirės mišką, Gaudupio pelkę, Piktežerį ir Platelių ežerą.

Įprastai po kelionės į šaltojo karo laikų Raketų bazę, esančią tame pačiame Plokštinės miške, mėgstama užlipus į 15 m Siberijos apžvalgos bokštą pasižvalgyti po netoli Platelių esančią Siberijos pelkę, Platelių ir Beržoro ežerus ar Liepijų mišką.

„Žmonių pritraukti ne sezono metu bandome įvairiai – sumažiname ekspozicijų kainas, iki pavasario kas mėnesį siūlome po nemokamą pažintinį žygį. Apie šiuos žygius skelbiame iš anksto, o jiems organizuoti pasikviečiame specialistų. Pavyzdžiui, gamtininkai veda lankytojų dar nenuvaikščiotais takais. Siūlome ne tik gamtinių, bet ir kultūrinių maršrutų. Turime tokių žmonių, kurie eina į visus žygius“, – pasakoja A.Brazdeikytė.

Dzūkijos nacionalinio parko Lankytojų centro vedėja Lina Černiauskienė pabrėžia, kad pasibaigus aktyviam turistiniam sezonui į parką tikslingai atvyksta tie, kurie domisi rengiamais žygiais, ir savarankiškai keliauti mėgstantys žmonės. Rudenį lankytojams siūlomi pėsčiųjų žygiai, pasnigus kas šeštadienį – slidžių žygiai. „Žiemos miegu tikrai nemiegame“, – juokiasi L.Černiauskienė.

Aukštaitijos nacionaliniame parke, kuriame ypač populiarios vandens pramogos, vandens turistų jau tik vienas kitas. Nors dar nemažai sulaukiama keliautojų ir pėsčiomis, ir dviračiais, naujas fizinio aktyvumo pakilimas tikėtinas tada, kai pasnigs ir į parko trasas išsirengs rogutininkai ir slidininkai.

 

 

 

 

Anykščiuose šiemet juntamas didelis sujudimas: miestas keičia ir politinį, ir kurortinį savo veidą, o tokio lankytojų srauto nėra regėjęs per visą istoriją.

 

Viktorija BALSYTĖ

 

Ar vienas objektas – Lajų takas – gali pakeisti viso miesto veidą? O gal prie to prisideda ir ilgai puoselėtos, o dabar įgyvendinti pradedamos kūrybingų, taupių ir drąsių anykštėnų idėjos? Apie tai – „Veido“ pokalbis su naujuoju Anykščių meru Kęstučiu Tubiu.

 

– Anykščių mero pareigas einate nuo balandžio mėnesio. Kokių naujų projektų ėmėtės, ką nutarėte tęsti iš ankstesnės valdžios palikimo?

– Mes tęsiame visus projektus, kurie yra logiški, progresyvūs, sukuria pridėtinę vertę Anykščiams ir Anykščių rajonui. Neneigiame nieko, kas buvo padaryta gero.

– Viena svarbiausių šių metų Anykščių sėkmės istorijų – Lajų takas. Ar daug prisidėjote prie šio anksčiau pradėto sumanymo?

– Daug dirbame prie detalių, kurias pražiūrėjo buvusi valdžia, arba to, kas pasimatė jau atidarius Lajų taką. Tarkime, trūko kelio, prekybos vietų, viešųjų tualetų, maitinimo, apnakvindinimo paslaugų. Visa tai labai operatyviai tvarkome, šaliname trūkumus.

– Anykščius šiemet užplūdo neįprastai gausus turistų būrys. Ar suvaldote situaciją, ar randate, ką dar, be Lajų tako, jiems pasiūlyti?

– Labai svarbu turistų srautus geriau nukreipti, juos suvaldyti, kad kuo daugiau turistų atvyktų grupėmis, kad į lankytinas vietas ar kavines nesugužėtų visi vienu metu. Tam labai svarbu bendradarbiauti su Turizmo informacijos centru, su kelionių organizatoriais. Anykščių mieste ir rajone yra net 23 kavinės ir restoranai – tai nemažas kiekis. Gavę informacijos iš Turizmo informacijos centro ir per kelionių organizatorius, galime turistų srautus išdėstyti tiek geografiškai, tiek laiko atžvilgiu.

Na, o kalbėdamas apie lankytinas, turistams įdomias vietas ar renginius galiu pasakyti, kad Anykščiuose jų itin daug. Vyksta nuostabūs kultūriniai renginiai – tiek Anykščių miesto šventė per Šv. Oną, tiek „Bėk, žirgeli“ šventė, įvairūs festivaliai – bardų, roko festivalis „Velnio akmuo“. Anykščiuose vyko ir Lietuvos baikerių suvažiavimas.
Be to, turime menų muziejų, vienintelį Lietuvoje angelų muziejų, vienintelį tokį šalyje Arklio muziejų, kuriame vykdomos įvairios edukacinės su maisto paveldu susijusios programos, lankytojai čia gali patys išsikepti duonos, susipažinti su senoviniais patiekalų gaminimo būdais. Sutikite – skamba skaniai. Pasakysiu taip: netgi merui sunku pasirinkti, į kurį renginį nueiti.

– Kokios stadijos dabar yra kažkada planuotas, bet neįgyvendintas Vorutos pilies atstatymas?

– Po sėkmingo Lajų tako atidarymo Vorutos pilies atstatymas mums pasirodė itin patraukli idėja, ją jau aptarėme ir su Saugomų teritorijų tarnyba, ir su Aplinkos ministerijos specialistais, ir netgi su istorikais. Nenorime, kad tai būtų kičas, nes tai – istorinė vieta, o Šeimyniškėlių piliakalnis, kur stovėjo Vorutos pilis, yra labiausiai archeologų ištyrinėtas piliakalnis Lietuvoje. Svarbiausia, kad atstatant pilį viskas vyktų skaidriai, sąžiningai.

– Nuolat akcentuojate skaidrumą. Pats esate dirbęs teisėsaugos srityje – ar tai padeda pelnyti didesnį žmonių pasitikėjimą?

– Aš labai vertinu skaidrumą. Visus konkursus, atrankas rajone organizuojame kuo skaidriau, objektyviau. Pavyzdžiui, Debeikių seniūno pavaduotojo pareigoms užimti surengtoje atrankoje dalyvavo net 14 žmonių, o anksčiau į tokias atrankas ateidavo po vieną du, nes žmonės netikėjo skaidrumu. Tikrai jokiu būdu negalima to pasitikėjimo sugriauti.
Pateiksiu pavyzdį. Dar ankstesnės valdžios atstovų prie Lajų tako buvo numatyta viena prekybos vieta, sumokėjus už ją, kaip už laikiną, 493 eurus trejiems metams. Ta vieta buvo paskirta be atrankos, neviešai, neskaidriai. Mes tos sutarties nebegalėjome pakeisti, užtat prie Lajų tako skyrėme dar dvi papildomas prekybos vietas ir pirmą kartą Anykščių savivaldybės istorijoje surengėme konkursą. Ir per mėnesį prekybininkai, kurių varžėsi net aštuoni, už šias vietas mokės atitinkamai po 460 ir 415 eurų. Štai ką reiškia skaidrumas.
Tai nauja kultūra, nauji verslo principai. Ir, be abejo, parama verslui bei rūpinimasis kiekvienu gyventoju.
Tą patį galiu pasakyti ir apie jau prasidėjusią pastatų renovaciją: stebime, kad rangovai nenuskriaustų gyventojų. Jei darbus jie atlieka laiku ir kokybiškai, mes juos giriame, jiems dėkojame. O jeigu vilkina ar atlieka nekokybiškai, laikomės pozicijos, kad už tai iš savo kišenės turi kompensuoti gyventojams – mokėti už juos palūkanas arba, pavyzdžiui, renovuoti vidaus laiptines, nors tai ir nenumatyta projekte.

– Vadinasi, Anykščių gyventojai gyvens gražiau ir šilčiau. O ar pigiau?

– Šiuo metu kaip tik baigiama biokuro katilinė, kuri leis pusę miestui reikalingos šilumos gaminti iš biokuro. Spalio 16 d., kai prasidės naujas šildymo sezonas, biokurą kūrensime jau naujojoje katilinėje, ir, manau, po to šiluma turėtų pigti. Kiek procentų – negaliu pasakyti. Beje, nors įstatymas leidžia pusę kuro pirkti pagal sutartis konkurso būdu, o pusę biržoje, mes viską perkame iš biržos, nes taip skaidriau ir pigiau.
Beje, taupome ne tik gyventojų pinigus. Nuo sausio pradedama savivaldybės administracijos reforma, leisianti sutaupyti tris etatus, o pinigais tai maždaug 150 tūkst. Lt per metus.

– Ar per didelis taupumas nenuskriaus Anykščių? Ar numatyta viešųjų erdvių tvarkymo darbų?

– Iki kitų metų vasaros baigsime J.Biliūno gimnazijos remontą ir jos stadiono įrengimą, sutvarkysime miesto stadioną: pakeisime dangą, pasėsime žolę, įrengsime automatinę drėkinimo sistemą, kad stadionas nestovėtų kaip anksčiau – be varžybų, be futbolininkų.

Be to, prasidės naujasis ES finansavimo etapas. Esame numatę daug naujų projektų, dėl kurių gražės miesto erdvės, kursis nauja infrastruktūra. Gyventi Anykščiuose bus gera ir gražu.

 

Pirmoji Lietuvos bardų paroda „Iš dainuojančių aktorių gyvenimo“ pristatyta penktadienį Anykščių rajono savivaldybės Liudvikos ir Stanislovo Didžiulių viešojoje bibliotekoje. Ši unikali, Lietuvos bardų istorija alsuojanti paroda – vienas iš nacionalinio bardų festivalio „Purpurinis vakaras“ renginių. Parodos autorius – Vytautas Daraškevičius – garsiausių Lietuvos bardų nuotraukas kaupė nuo 2001 metų.
Fotografas pasakoja, kad pirmą kartą bardus fotografuoti pradėjo visai netyčia: „Į vieną iš koncertų atėjau klausytis bardų muzikos, kadangi fotoaparatą visada turiu šalia, neatsispyriau pagundai fotografuoti“, – sako V. Daraškevičius.
Bardus fotografuoti, pajausti dainuojamosios poezijos autorių dvasią, gali tik bardų muziką mylintis žmogus. Būtent toks yra Vytautas Daraškevičius: „Su bardų muzika gyvenu nuo ankstyvos vaikystės. Vėliau, geologų ekspedicijose po Rusiją, bent vienas turėdavo gitarą…“, – apie tai, kaip dainuojamoji poezija jį lydi visą gyvenimą dalijasi fotomenininkas.
Vienas didžiausių sunkumų, organizuojant parodą – atrinkti nuotraukas.  „Iš didžiulio mano sukaupto bardų nuotraukų archyvo sunkiausia buvo sugalvoti principą, kaip ir kokias fotografijas pateikti“, – prisipažįsta fotomenininkas.  V. Daraškevičiui rengiant parodą, į pagalbą atėjo „Purpurinio vakaro“ viešųjų ryšių atstovas Juozas Žitkauskas. „Parodą išdėliojome chronologiškai, tam, kad atspindėtume laiko, istorijos tėkmę. Po nuotraukomis nepalikome pavadinimų – tai mįslės žiūrovams“, – apie parodos koncepciją pasakoja J. Žitkauskas.
Parodoje įamžintas lietuviškosios bardų muzikos pradininkas Vytautas Kernagis, ekspoziciją puošia ir garsūs šiandienos veidai – Saulius Mykolaitis, Andrius Kaniava, Algirdas Svidinskas ir kiti žymiausi bardų muzikos atlikėjai.
Bibliotekos direktorius Romas Kutka parodos atidaryme džiaugėsi, kad būtent Anykščių bibliotekoje ši paroda pristatyta pirmą kartą. Taip pat R. Kutka atidaryme spaudė ranką J. Žitkauskui ir pasižadėjo būti festivalio draugais, tol, kol gyvuos „Purpurinis vakaras“.   Jaukią atmosferą atidaryme savo dainomis sukūrė svečias iš grupės „Arbata“ – Andrius Zalieska.
Vos atidarius nuotraukų parodą, toje pačioje bibliotekos salėje, po valandos prasidėjo literatūros pavakarys „Valanda poezijos“. Dalyvauja poetas Rimvydas Stankevičius, Ramunė Brundzaitė, Vytautas Stankus. Renginyje dainas pagal M. Martinaičio, H. Radausko, K. Navako kūrybą atlieka Maksimas Ivanov ir Giedrė Smolskaitė.
Vakare Dainuvos slėnyje penktadienio koncertas su Vidu Bareikiu, Domantu Razausku,  grupe „Arbata“ ir daug kitų Lietuvos bardų. Šeštadienį „Purpurinis vakaras“ pakvies į kino seansą su Mariumi Ivaškevičiumi. Finaliniame bardų koncerte sugrįžta legendiniai Lietuvos bardai, grupė „ADIOS“, kitoks Rolandas Kazlas, Andrius Kaniava su orkestru „Musė“, Gediminas Storpirštis ir dar eibė netikėtų, seniai Lietuvos scenose matytų atlikėjų.
Fotografijų paroda „Iš dainuojančių aktorių gyvenimo“ veiks Anykščių L. ir S. Didžiulių bibliotekoje visą mėnesį.

Skirtingos Lietuvos savivaldybės stengiasi turistams pasiūlyti kuo daugiau ir kuo naujesnių pramogų.

Anykščiai
Pasak Anykščių mero Sigučio Obelevičiaus, jau kelerius metus Anykščiai laikosi nerašytos taisyklės kasmet atidaryti bent po porą naujų turistinių objektų. Šiemet viena didžiausių naujovių – vasario 14 d. atidaromas modernus keturių žvaigždučių sveikatos ir poilsio kompleksas „SPA Vilnius VERDE“. Šį beveik 12 mln. Lt kainavusį kompleksą sudarys viešbutis, SPA centras su relaksaciniu baseinu, pirtimis ir baseinu vaikams, taip pat restoranas su lauko terasa, vaikų žaidimų kambarys bei konferencijų salė.
SPA centre bus siūlomi gydomieji ir atpalaiduojamieji masažai, kineziterapinės procedūros, mineralinės ir masažinės vonios, povandeniniai masažai, vertikalios vonios, haloterapijos procedūra, purvo aplikacijos ir kt. Taip mieste atgims sveikatinimo turizmas.
Pasak S.Obelevičiaus, tikimasi, kad apie 50 proc. komplekso lankytojų bus užsienio turistai. Beje, tai ne vienintelis šiemet Anykščiuose atidaromas SPA kompleksas – tikimasi, kad jau gegužę pradės veikti ir kitas šalia Rubikių ežero statomas SPA.
Kovo mėnesį oficialiai bus atidarytas Anykščių menų inkubatorius-menų studija, kuriame yra įrengtas geriausias visoje Aukštaitijoje konferencijų centras. Pagrindinis menų inkubatoriaus tikslas – sukurti per dvidešimt visiškai įrengtų nuomojamų darbo vietų įvairių sričių menininkams, tačiau tikimasi, kad kartu tai padės dar labiau pagyvinti kultūrinį miesto gyvenimą. Tai bus patraukli įvairių kultūrinių renginių bei festivalių vieta, taip pat tikimasi, kad ateityje čia vyks ir menininkų plenerai, kurie pasitarnaus kuriant lankytojams patrauklias ekspozicijas po atviru dangumi. Galiausiai nereikia pamiršti, kad prie kultūrinio gyvenimo prisidės ir inkubatoriuje reziduojančių menininkų rengiami darbų pristatymai.
Šiemet ir taip aktyvaus poilsio mėgėjams patrauklūs Anykščiai taps dar patrauklesni. Tarkime, neseniai baigtas įrengti modernus kairiojo Šventosios kranto pėsčiųjų ir dviračių takas, jau pradedami jo pratęsimo darbai. Juos baigus takas sujungs Puntuko akmenį, lajų taką, naujai atidarytą SPA, tada vingiuos per visą miestą ir galiausiai įsilies į taką, vedantį į Arklio muziejų. Tako ilgis iš viso turėtų siekti apie 15 km.
Negalima nepaminėti ir Anykščių šilelyje pradedamų lajų tako, leisiančio žmonėms vaikščioti sulig medžių viršūnėmis, statybų. Kaip atkreipia dėmesį Anykščių meras, toks dalykas bus pirmas visoje Rytų Europoje. Jis turėtų būti įgyvendintas 2016 m. viduryje.
Taip pat paminėtina, kad vasarą Pagojės tvenkinyje rengiamasi atidaryti vandens slidinėjimo parką.

Birštonas
Birštono merė Nijolė Dirginčienė vienu svarbiausių įgyvendintų projektų įvardija Birštono miesto centrinio parko pritaikymą turizmui ir aktyviam poilsiui. „Iš paprasto miško jis virto puikiu parku su pasivaikščiojimo ir dviračių takais, lauko treniruokliais, stalo teniso stalais, krepšinio, vaikų žaidimų, smiginio ir pasagos mėtymo aikštelėmis. Be to, jame įrengtos rampos, skirtos riedutininkams bei riedlentininkams“, – pasakoja Birštono vadovė.
Šiame parke įrengtas ir Skulptūrų takas, skirtas ramiam poilsiui, kurį puošia žinomų menininkų (K.Vidžiūno, V.Nalivaikos, A.Lik, R.Kvinto, S.Žirgulio bei M.Gaubo) sukurtos skulptūros.
Neseniai rekonstruotas į architektūros paveldo objektų sąrašą įtrauktas Kurhauzas. Jame įrengta scena, kameriniams renginiams skirta didžioji salė bei kitokio pobūdžio renginiams tinkamos erdvės. Rekonstruotas ir Birštono kultūros centras, kurio scena irgi pritaikyta įvairiems renginiams.
Šiemet taip pat bus baigtas statyti miesto stadionas, kuriame bus įrengti visi lengvosios atletikos sektoriai. Jis skirtas ne tik treniruotis sporto mėgėjams, jame bus rengiamos ir įvairios varžybos.
Birštonas jau gali pasigirti ir esamais bei netrukus tiesti planuojamais dviračių takais. Čia jau nutiestas modernus penkių kilometrų dviračių takas, kuris žiemą, tiksliau, esant sniego, bus pritaikytas lygumų slidinėjimui.
N.Dirginčienė atkreipia dėmesį, kad šių metų gegužę ar birželį turėtų būti atidarytas dar vienas visiškai atnaujintas sanatorijos „Eglė“ korpusas, kuriame bus įrengtas didelis konferencijų centras, naujos apgyvendinimo patalpos, įvairių procedūrų kambariai. Negana to, kartu yra statomos ir naujos sanatorijos gydyklos. Visas projektas turėtų būti baigtas iki 2016 m. pabaigos. Galiausiai sanatorija galės priimti apie 700 žmonių.
Na, o šiuo metu pradedamas projektuoti daugiafunkcis sporto centras, kuriame turėtų būti įrengtos krepšiniui, futbolui, stalo tenisui skirtos erdvės, bėgimo takeliai, taip pat šaudymo stendas. Jau spėta atlikti galimybių studiją bei užsakyti techninį projektą lynų keltuvui per Nemuną įrengti. Galima paminėti, kad planuojama išplėsti ir Sniego kalną bei pritaikyti jį vasaros laikotarpiui.
Dirbama ir prie Lietuvoje unikalaus mineralinio vandens panaudojimo poilsiui ir turizmui projekto, kuriuo bus siekiama Vytauto ir Birštono centriniame parkuose sukurti mineralinio vandens panaudojimo infrastruktūrą. Pirmajame būtų naujai įrengtas mineralinio vandens gėrimo ir garinimo paviljonas. O antrajame iš šiuo metu užkonservuoto gręžinio mineralinis vanduo būtų tiekiamas į garinimo bokštą ir jam garuojant po parką vaikščiojantys žmonės galėtų kvėpuoti naudingų mineralų prisodrintu oru ir pajusti gydomąjį efektą. Mineralinis vanduo būtų naudojamas ir Kneipo terapijai. Beje, visa tai būtų nemokama.

Šių metų Lietuvos kultūros sostine išrinkta Šilutė, o po jos šį titulą perims Anykščiai ir Palanga.

Kultūros ministerija ketvirtadienį pranešė, kad vertinimo komisija nugalėtojus išrinko išnagrinėjusi 11 Lietuvos savivaldybių paraiškas. Šįkart vienu metu paskelbtos Kultūros sostinės 2011, 2012 ir 2013 metais.

“Projektai buvo vertinami atsižvelgiant į kultūrinių veiklų novatoriškumą ir aktualumą kultūros plėtrai, kultūros veiklų įtaką miestų tapatybės ir įvaizdžio kūrimui, išliekamąją vertę, veiklos tęstinumo perspektyvą, poveikį vietos bendruomenės kultūrinei aplinkai”, – pranešė Kultūros ministerija.

Pasak pranešimo, taip pat vertintas ir veiksmų planų aiškumas, nuoseklumas, projektų vykdytojų patirtis, biudžeto aiškumas bei pagrįstumas.

2010-ųjų Lietuvos kultūros sostine buvo Ramygalos miestelis Panevėžio rajone, 2009-aisiais šis titulas buvo suteiktas Plungei.

Du pusdienius per savaitę Anykščių rajono meras Sigutis Obelevičius skuba ne į savivaldybę, bet į Traupio pagrindinę mokyklą, rašo “Lietuvos žinios”.

Savo darbo kabinete Anykščių rajono savivaldybės rajono meras konservatorius S.Obelevičius nebūna kiekvieno antradienio pirmą pusę ir kas antrą penktadienį.

Beje, du penktadienius per mėnesį taupydama biudžeto lėšas nedirba visa Anykščių rajono savivaldybė.

Rajono vadovas minėtas dienas ir visus antradienių pusdienius skiria Traupio pagrindinės mokyklos moksleiviams – moko juos gamtos mokslo.

S.Obelevičius tikino iš darbo merijoje neišeinantis iki šeštos-septintos valandos vakaro.

“Už pamokas kas mėnesį gaunu 400 litų, o už mero darbą – 3 tūkstančius su trupučiu. Atlyginimas šiek tiek mažesnis dėl to, kad aš, kaip ir savivaldybės darbuotojai, nedirbu kas antrą penktadienį”, – gaunamų pajamų neslėpė meras.

Rajono vadovas prisipažino, kad su Traupio pagrindine mokykla jį sieja ne tik ilgametis pedagoginis darbas, bet ir paties užveistas botanikos daržas, kuriame auga apie 6 tūkst. itin retų ir vertingų augalų. Net ir tapęs politiku – palikęs mokyklą iš pradžių buvo vicemeru, vėliau tapo Anykščių meru – S.Obelevičius ir toliau puoselėja šį daržą.

“Prieš 20 metų mano užveistą daržą kasmet aplanko apie tūkstantis žmonių, dėl jo ir pasilikau pamokų mokykloje”, – politinio ir pedagoginio darbo derinimo argumentus aiškino S.Obelevičius.

Anot mokytojo eksperto vardą turinčio S.Obelevičiaus, iki šiol už pedagoginę veiklą jis susilaukdavo vien pagyrimų.