Shutterstock nuotr.

Didžiausią rinkėjų palaikymą pelniusios partijos žada išspręsti esamas ir nesamas švietimo bėdas. Bet atrodo, kad rinkimų programas sudarinėję jų nariai mokykloje dažniau nusirašinėjo, nei ką nors sprendė patys.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Daugiausiai rinkėjų simpatijų turinčios partijos (ar jas dar išsaugojusios, nepaisant auksinių šakučių ir butelio dėžučių skandalų) rinkimų programose vartoja tuos pačius raktažodžius – „ikimokyklinis ugdymas“, „pedagogų atlyginimai“, „aukštųjų mokyklų tinklas“, „ugdymo kokybė“. Ir lygiai tuos pačius epitetus aprašyti tam, koks švietimas bus po Seimo rinkimų: „prieinamas visiems“, „ES lygio“, „konsoliduotas ir efektyvus“. Jei tikėtume tokiais pažadais, atrodytų, kad nesvarbu, kas bus valdžioje po rinkimų, – švietimas klestės, nes visos partijos „gerins“, „tobulins“ ir „užtikrins“.

Kita vertus, rinkimų programų skyriai apie švietimą atrodo parašyti labai „į temą“. Galbūt todėl, kad visos partijos paviršiumi paliečia svarbiausias švietimo bėdas. Tiksliau, tas, kurios per pastarąjį pusmetį nuskambėjo antraštėse apie pedagogų, mokinių, studentų ir jų tėvų problemas.

Atrodo, kad jau kitas Seimas visų švietimo sistemos dalyvių skaudulius kaip ranka nuims ar bent numaldys. Mokytojai streikavo? Visos partijos žada didesnius atlyginimus. Per streiką apsižiūrėta, kad ne kažin ką teuždirba ir darželių auklėtojai, ir universitetų profesoriai? Ką gi, ir jų atlyginimai kils – vienų iki mokytojų uždirbamų, kitų iki ES vidurkio. Prieš egzaminus abiturientai spjaudėsi, o mamos neištvėrė įtampos dėl matematikos egzamino? Rinkimų programose kaipmat atsiranda epitetas „negąsdinantys egzaminai“ ir kaupiamieji vertinimai. Po egzaminų sesijos pritrūko veiklos ir vasaros stovyklų? Štai jau kitąmet visi vaikai vasaros valstybės sąskaita. Skandalas dėl lytiškumo ugdymo programos? Partijos rikiuojasi į eilę, kurios ugdymo programa bus geriausia, nes juk visos tokią priims.

Sunku patikėti, kad tokiame saldžiame ir vientisame priešrinkiminiame pažadų kisieliuje kažkas dar išdrįsta prašyti susimokėti už mokslą.

Vizija nr. 1: visi visur mokysis

Valdančioji Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP), kurios lyderis premjeras Algirdas Butkevičius pedagogų streikų įkarštyje svarstė apie Kremliaus įtaką mokytojams ir apie per didelius jų reikalavimus, savo rinkimų programoje visus mokytojus sveikina su Rugsėjo 1-ąja: 1,2 tūkst. eurų po mokesčių – ne mažiau tiek vidutiniškai uždirbs mokytojas.

LSDP programos siekiuose daug kur vyrauja didybė, didžiąją dalį teiginių sutvirtina kiekybės, o ne kokybės motyvas: lygios galimybės visiems mokiniams, kaimo mokyklos su gimnazijomis sudarys vientisą tinklą, visose mokyklose veiks prevencijos programos, bus nupirkta ne mažiau kaip 300 mokyklinių autobusų, kiekvienas vaikas galės lankyti ikimokyklinio ugdymo įstaigą, 90 proc. abiturientų mokysis aukštosiose ir profesinėse mokyklose, du trečdaliai moksleivių lankys kokį nors būrelį, profesinių mokyklų absolventų įsidarbinimas išaugs trečdaliu, vasaros stovyklose poilsiaujančių vaikų skaičius – dvigubai, besimokančių suaugusiųjų – irgi dvigubai.

Masiškumo motyvas persikelia ir į kitą programos skirsnį „Aukštasis mokslas, moksliniai tyrimai“: visi studijuojantieji pagal valstybės užsakymą mokysis nemokamai, versle dirbančių mokslininkų pagausės dvigubai, doktorantų padaugės trečdaliu, dėstytojų atlyginimai pakils irgi trečdaliu, Lietuva įsitrauks net į kelis stambius tarptautinius mokslo infrastruktūros projektus (CERN, ESS ir kt.), studentų, gaunančių stipendiją, bus dvigubai daugiau, užsienio studentų – irgi ir t.t.

Tačiau kaip pavyks pasiekti visų „dvigubai“, „trečdaliu“, „perpus“ – nekonkretizuojama, tokie teiginiai pateikiami kaip savaime įvyksiantys faktai. Pavyzdžiui, pažadas, kad „kaimo ir miesto mokiniai gaus vienodai kokybišką švietimą“, suprask, turėtų išsipildyti savaime. Arba kad Lietuvos švietimo kokybė „pagal tarptautinius tyrimus“ pagerės ir pasieks ES vidurkį. Trumpajame programos projekte DidiLietuva.lt sukonkretinama, kad tas tarptautinis tyrimas – PISA (tyrimas atliekamas Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos). Tačiau jis matuoja mokinių pasiekimus, o jie net ir dabar, Švietimo ir mokslo ministerijos tikinimu, atitinka ES vidurkį, Lietuvos mastu irgi yra vidutiniai.

Skaitant geresnio švietimo pažadų kupiną programos projektą nereikia praleisti įžangos, kurioje paaiškėja, kad švietimo srityje socialdemokratų jau daug kas nuveikta (gal todėl neužsiimama aiškinti, kaip įgyvendinti tikslus, – užtenka „tęsti darbus“): vyko stebėsena, studijos valstybės užsakymo principu, didintas finansavimas vienam mokiniu, LSDP mėgstamais statybų terminais kalbant, pakloti pamatai etatinio mokytojo darbo apmokėjimo sistemai, pradėtas įvesti klasės krepšelis.

Vizija nr. 2: darnus švietimas ugdys vertybes

Švietimą Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS)  regi darnoje su kultūra – abiem sritims skirta bendra iš penkių programos darnų. LVŽS deklaruoja siekį, kad jaunoji karta būtų pilietiška, suvoktų savo tautos ir valstybės vaidmenį pasaulyje. Šios partijos švietimas ugdytų dorą ir išsilavinusį pilietį, kuris pirmiausia turėtų vertybinius pamatus. Bet „valstiečiai“ supranta, kad jų darnaus švietimo vizija neįgyvendinama tol, kol mokytojas tėra paslaugų teikėjas. Todėl jie grąžins mokytojo autoritetą, o tada Lietuvoje jau bus lygiai prieinamas kokybiškas ir dorybes ugdantis išsilavinimas.

Skirtumas „valstiečių“ švietimo dalyje tas, kad, kitoms partijoms siūlant mokinio krepšelį keisti klasės krepšeliu ar įvesti „pilną“, LVŽS iš viso deklaruoja atsisakysiantys krepšelių ir sukursiantys valstybės poreikiu pagrįstą švietimo finansavimo sistemą.

Už dabartinio mokyklų tinklo išlaikymą, mažų mokyklų išsaugojimą pasisakanti partija sieks švelninti švietimo kokybės skirtumus tarp didmiesčių ir periferijos, taip pat stiprinti regionines aukštąsias mokyklas. Mokyklas LVŽS mato savarankiškas, jų laisvė grindžiama strategija ir ugdymo pasiekimais. Mokyklų bendruomenės LVŽS vizijoje dirba, kad padėtų atsiskleisti kiekvieno mokinio individualybei ir pasiekti jam asmenybės brandą.

Kaip ir visos partijos, LVŽS žongliruoja tais pačiais mokytojų rengimo, kvalifikacijos tobulinimo ir perkvalifikavimo sistemos leitmotyvais. Tiesa, jie ne tik sukurs tokią sistemą, bet ir „įveiklins“. Kaip ir dažni oponentai, „valstiečiai“ mokytojams už darbą mokės etatinį, ne valandinį atlyginimą.

Inovatyvaus aukštojo mokslo srityje partija sako remsianti studijų, tyrimų ir inovacijų sąveiką, kuri kreipia aktualiems visuomenės ir valstybės raidos uždaviniams spręsti. Toliau „valstietiškojo“ aukštojo mokslo vizijoje – studijų kokybė, atliepsianti Europos aukštojo mokslo erdvės kokybės nuostatas, tarptautinė ir modernesnė doktorantūra, sumanios specializacijos prioritetų įgyvendinimas, jais grindžiamos inovacijos ir mažiau aiškus teiginys, kad reikia palaikyti mokslininkų iniciatyvas pristatyti naujausių mokslinių tyrimų rezultatus visuomenei. Taip pat LVŽS kalba apie sveikos gyvensenos mokymą ir bendrajame ugdyme, ir profesiniame mokyme, ir aukštajame moksle.

Vizija nr. 3: tapsime lyderiais

Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD) rinkimų programoje „Naujas planas Lietuvai“ švietimui skyrė daugiau vietos ir sukurpė atskirą „Naują Lietuvos švietimo planą“. Jame pirmiausia pristatoma dabartinė švietimo situacija, mūsų vieta Europoje parodoma Eurostato grafikais. Įvardiję problemas, konservatoriai pareiškia, kad įvykdys visų švietimo grandžių pertvarką.

Konservatorių vizijoje po pertvarkos visos grandys taps kokybiškesnės: ankstyvasis ugdymas – prieinamas ir kokybiškas, bendrasis – kiekvieno mokinio potencialą atskleidžiantis, profesinis rengimas suteiks reikalingų darbe įgūdžių, kolegijos veiks pagal regionų poreikius, universitetai ugdys aukščiausio lygio gabumus.

TS-LKD bendrojo ugdymo vizijoje 2030-aisiais Lietuva gali patekti tarp 20-ies geriausią švietimą teikiančių pasaulio šalių, o iki 2020-ųjų penkiolikmečių pasiekimų tyrime PISA pasiekti ES vidurkį.

Tikslai ambicingi, kaip ir kitų, bet konservatoriai išsiskiria bent tuo, kad pasivargina nurodyti, kaip to pasiektų: atnaujintų mokyklų administracijas, ne tik atlyginimo kėlimu didintų mokytojo pašaukimo (ne profesijos) prestižą ir kt.

Konservatoriai sustiprintų matematikos, IT, gamtos mokslų ir kalbų mokymą, o į susijusius bendrojo ugdymo dalykus integruotų logiką, filosofiją, finansinį raštingumą. Be to, šios partijos sukurtoje mokykloje turėtų atsirasti vietos lotynų ir graikų kalbų mokymui, kiekvienas ją baigęs gerai mokėtų bent dvi užsienio kalbas.

Kol konservatoriai ilgina mokomųjų dalykų sąrašą, kitos partijos kalba apie „negąsdinančius egzaminus“, mažesnę jų įtaką stojant į aukštąsias mokyklas, lengvatas už dalyvavimą neformaliajame ugdyme ir t.t.

Planus, susijusius su aukštuoju mokslu, konservatoriai pradeda nuo to, ką jų vizijoje turėtų daryti kolegijos, o ką universitetai, ir pareiškia, kad pagal jų kuriamą planą aukštųjų mokyklų jungimas nebus formalus, nes vyks siekiant dviejų ambicingų tikslų. Iš keliasdešimties aukštųjų mokyklų Lietuvoje liks du trys tarptautinio lygio nacionaliniai universitetai, bent vienas iš jų 2030 m. paklius į Europos geriausiųjų šimtuką, regionuose liks 10 kolegijų. Pirmąsias savo noru besijungiančias aukštąsias mokyklas TS-LKD paskatins finansiškai, o po konsolidacijos motyvuos jas kurti neliečiamojo kapitalo fondus.

Kokybiškose studijose, kurias regi konservatoriai, iki 2019 m. minimalus stojamasis balas į universitetus bus 3, į kolegijas – 2. Konkursinio balo ir dar vienos sąlygos – priimti nustatytą skaičių studentų į tam tikras studijų programas – privalės laikytis visos aukštosios mokyklos, kurios norės gauti finansavimą krepšeliais bei stipendijomis ir pasirašys sutartis su valstybe.

TS-LKD programa sukomponuota įvardijant ambicingą tikslą ir konkrečiai nurodant, kaip jo pasiekti. Bet kai kurie žingsniai dalį elektorato gali šokiruoti. Pavyzdžiui, visų partijų vizijose vis daugiau studentų studijuoja nemokamai, o TS-LKD regi studentus, kurie patys moka dalį studijų kainos (studijų paskolą reikia grąžinti tik pajamoms pasiekus valstybės nustatytą ribą), ir stipendijas, padengiančias visą ar dalį studijų įmokos, tik išskirtinius mokslo pasiekimus demonstruojantiems studentams.

Vizija nr. 4: „nekenksmingi vaikų sveikatai“ krūviai

Šiuo metu švietimui vadovaujančios ministrės Audronės Pitrėnienės Darbo partija (DP) programos dalį apie švietimą ir mokslą pradeda nuo deklaracijos skirti švietimui 6 proc. BVP. Pagrindinis DP programos tikslas 2016–2020 m., kaip ir visada, yra gyventojų pajamų didinimas: vidutinis darbo užmokestis bus 1110 eurų, minimali mėnesinė alga – 656, pensija – 422 eurai.

Švietimo srityje panaši konkretika išsenka: nėra nei šios partijos taip mėgstamų nurodyti sumų, nei priemonių tikslams pasiekti. Kaip ir kitos partijos, DP „skirs dėmesį“, „sudarys palankesnes sąlygas“ ankstyvajam ugdymui, kurio pedagogų svarbą DP pripažįsta, būtent todėl kasmet atlyginimus kels 7–10 proc. (trumpojoje programoje žadamas vienas dydis – 10 proc.). Taip pat šios partijos vizijoje mokyklos bus modernesnės, savarankiškesnės, didesnę įtaką jose turės bendruomenė.

DP švietimo vizijoje bendrojo ugdymo mokyklos turėtų būti susijusios su profesinio mokymo įstaigomis: kažkokiu būdu jų tinklo optimizavimas vyks kartu; ir mokyklų, ir profesinio rengimo įstaigų direktoriai iš eilės galės dirbti ne daugiau kaip dvi kadencijas.

Ugdymo kokybė DP regimybėje pagerės pagal principą geriau mažiau, bet kokybiškiau, tai reiškia optimalius mokymosi krūvius, „nekenksmingus vaiko sveikatai“. Mokiniai nebus vienodi, jų pažangos vertinimas bus kitoks nuo pamokos iki brandos įvertinimo, nes egzaminų sistema bus pertvarkoma į įvairios mokymosi rezultatų veiklos kaupimo ir pripažinimo sistemą, kuri fiksuos visą gyvenimą didėjančią patirtį.

Aukštojo mokslo srityje DP parengs valstybinę mokslo ir studijų strategiją ir ją įgyvendins. Žinoma, kuo daugiau studentų studijuos nemokamai, kažkokiu būdu, turbūt taip, „kaip negali kiti“, ši partija skatins institucijas siekti aukštesnių reitingų (ne vietų juose) tarp Europos ir pasaulio universitetų, didins doktorantų stipendijas, rems fundamentinius mokslo tyrimus ir t.t.

Atrodo, DP bus nuosaikus švietimo vairininkas – palaikys tik akademine, socialine, ekonomine ir finansine nauda pagrįstus sprendimus dėl universitetų jungimo. Kitaip tariant, kitų partijų vizijoje universitetų ir kolegijų mąžta, o DP bus visiems gera ir tik „inicijuos aukštųjų mokyklų tinklo peržiūrą“, „palaikys pagrįstas iniciatyvas ir sprendimus dėl jų išteklių ir infrastruktūros konsolidavimo“.

Apskritai labai bendro pobūdžio DP švietimo vizijoje vyrauja psichologų mėgstami terminai „gerinti“, „palaikyti“, „paremti“, „skatinti“, „peržiūrėti“, „tobulinti“ ir pastebimai trūksta aktyvesnių veiksmažodžių. Susidaro įspūdis, kad kai kurie partijos, kurios rinkimų plakate rinkėjus norima privilioti „koNpetencija“, programos teiginiai užrašyti arba labai skubant, arba nespėjant žerti idėjų (su klaidomis): „parengsime ir įgyvendinsime mokslo ir studijų institucijų finansavimo pertvarką. studijų lankstumą ir institucija“.

Vizija nr. 5: tikras ugdymas prasidės himnu

Partijos „Tvarka ir teisingumas“ (TT) rinkimų programos švietimo dalyje yra tik mokykla, universitetai, kolegijos ir išsilavinimas, taip galima suprasti iš programos dalies pavadinimo. „Tvarkiečių“ švietimas bus tautinis, mokiniai bus ugdomi pagal valstybės pasididžiavimu ir tikru patriotizmu grįstas programas, mokyklose įsigalios nediskutuotina nuostata – pirmiau pareigos, o tada ir teisės, mokytojo ir moksleivio santykiai bus grindžiami principu „pagarba už pareigą“. Tokios svarbiausios „tvarkiečių“ siūlomo švietimo varianto tezės nugulė į viršelį.

„Diena mokykloje bus pradedama Lietuvos himnu“, – taip pristatomas „Tvarkos ir teisingumo“ patriotizmo puoselėjimo variantas puslapyje, iš kurio rankose laikydama knygas po šūkiu „Tesprendžia tauta“ šypsosi švietimo ir mokslo viceministrė Natalija Istomina.

Beje, panašiai po šūkiu „Tesprendžia tauta“ prisistato ir kiti TT kandidatai, tik jų rekvizitas vis kitas. Pavyzdžiui, Kęsto Komskio rankose pūpso karpis, aplinkos ministras Kęstutis Trečiokas pozuoja su žiūronais.

TT švietimo programos kompozicija logiška: problema – sprendimas. Nors toliau jau ne taip aišku: po punktų „mes siūlome:“ atsiranda skyreliai „taigi, mes:“. Tačiau juk švietime svarbiau turinys nei forma.

TT neketina išdraskyti mokyklų tinklo: išsaugos mažas pradines mokyklas, kurs daugiafunkcius centrus, kurie kaimo vietovėse užtikrins įvairias paslaugas. Mažų gyvenviečių mokyklų krepšeliai bus didesni, TT, kaip ir kiti kandidatai, mokinio krepšelį pakeis klasės krepšeliu.

Šioje vizijoje yra ir konkretesnių siekių: 2018 m. 5 proc. didės visų be išimties pedagogų atlyginimai, jau po dvejų metų keturmečiams vaikams bus privalomas neformalusis švietimas. Visi vaikai per mėnesį gaus ne mažiau kaip 20 eurų neformaliajam švietimui, darbininko specialybę profesinėje mokykloje bus galima įgyti per 3–6 mėnesius.

Žinoma, valstybės finansuojamų studijų vietų aukštosiose mokyklose daugės, akademinio personalo ir tyrėjų atlyginimai pakils tiksliai 30 proc., bet universitetai ir kolegijos turės įgyvendinti sąlygas dėl stojančiųjų kompetencijų ir jų skaičiaus. Įdomu, kad mokslinių tyrimų, inovacijų ir technologijų plėtrą skatinsianti partija mokslininkus išryškintoje citatoje vadina „tyrimų vykdytojais, kurių skaičius yra ribotas“.

Shutterstock nuotr.

Vizija nr. 6: laisvę krepšeliams

Laisvas – toks bus Liberalų sąjūdžio (LS) švietimas. Programoje „Supermokytojai ir supermokiniai“ daug kalbama apie savarankiškumą ir laisvę. Mokinio krepšelis taps „pilnas“, vadinasi, jo lėšas bus galima naudoti ne tik ugdymui, bet ir pastatų išlaikymui, 2020 m. jis šoktelės iki 2 tūkst. eurų. Mokyklos bus savarankiškesnės, veiks „100 nepriklausomų mokyklų programa“, sąlygos gauti valstybės finansavimą bus vienodos: krepšelius galės gauti ir privačios ugdymo įstaigos, jei nerinks mokesčio iš tėvų, privačių aukštųjų mokyklų studentai taip pat galės gauti to paties dydžio kaip studijų įmoka stipendiją.

Liberalų švietimo vizijoje laisvesnis bus ir mokyklinis ugdymas: bus integruotas kelių dalykų mokymas, egzaminų įtaka stojimui į aukštąsias mokyklas mažės, atsiras bendrųjų gebėjimų bei pakopinis vertinimas, bendrųjų įgūdžių „portfelis“ baigiant mokyklą. Mokyklos bus vertinamos remiantis „Geros mokyklos“ koncepcijos kriterijais, mokykla bus „vešli oazė“ skleistis mokytojų ir mokinių kūrybingumui, mokyklos bendruomenė bus laisvesnė nuspręsti dėl visų mokyklos darbo organizavimo aspektų, jauni specialistai į mokyklas ateis lengviau, mokytojai turės daugiau galimybių persikvalifikuoti, tobulėti.

Mokinių laukia ir naujos programos: jau kitąmet mokinio krepšelyje atsiras 5 eurai patyčių prevencijai, bus mokoma sveikos gyvensenos. Kaip ir kitos partijos, liberalai pasirūpins ir lytiškumo ugdymo programa: dėl labai konkrečios jiems žinomos alternatyvos – „kad vaikų ir paauglių žinių šaltinis būtų ne pornografinės interneto svetainės ir graffiti „išmintis“.

Pagerės ir mokyklų vadyba, nes vadovai dirbs kadencijomis: liberalai grąžins savo 2012-aisiais sugalvotą nepolitinę direktorių skyrimo tvarką, pagal kurią kandidatus vertina nepriklausomi ekspertai, o jų atrankos komisijoje dalyvauja bendruomenės atstovai.

Švietimo ir mokslo ministerija tokiame švietime bus pagalbininkė, ji turės mažiau pavaldžių institucijų, o iš švietimo įstaigų lauk išeis biurokratija. Tam sugalvota net programa „Mokykla be popierių“.

Lietuvos „tramplinas į sėkmę“ yra aukštasis mokslas, kurį nemokamai gaus ne mažiau kaip pusė studentų, jam bus „plačiai atvertos durys“ į tarptautinę rinką,  jo institucijos bus autonomiškos, nes liberalai pasitikės mokslininkais. Krepšelius turės ne tik studentai ir mokiniai, bet ir ikimokyklinukai bei suaugusieji, kurių mokymuisi visą gyvenimą atsiras dar ir čekiai.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį skaitykite ČIA

Veido archyvo nuotr.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Šiemet IT egzaminas turėjo nudžiuginti nemažai jį laikiusiųjų – šimtukus gavo kone 11 proc. arba beveik kas dešimtas jį laikęs abiturientas. 24 šimtukai, pasirodo, priklauso vien Klaipėdos „Ąžuolyno“ gimnazijai, kurioje 24 iš 30 gimnazistų gavo 100 balo įvertinimą.

Koks šimtukų lietus ąžuolyniečiams pasipils, paaiškėja jau per pirmąją naujų mokslo metų mokytojos ekspertės Vaidilutės Žukauskienės pamoką. Pirmąjį susitikimą su mokiniais mokytoja pradeda nuo sėkmės istorijų iš praėjusių metų laidos. Gimnazistai sutaria, kad yra ne ką prastesni už savo pirmtakus, todėl iškart nusprendžia padaryti taip pat arba dar geriau.

Užpernai IT egzaminą „Ąžuolyno“ gimnazijoje laikė 6 abiturientai, trys iš jų gavo šimtukus, po jų besimokiusieji pareiškė, kad nesvarbu, jog jų yra daugiau, pusė vis tiek turi gauti šimtukus. Ir pavyko: 10 gavo 100, dar du – 99 balų įvertinimą. O šiemet vėl tas pats – 30 abi­turientų rugsėjo pirmąją pasakė, kad turi pralenk­ti pernykščius abiturientus ar bent pusė jų vėl turi gauti šimtukus – gavo 24 iš 30-ies.

„Aš pagalvojau, kad tai neįmanoma, nes taip nebūna, o kai pasirodė egzamino rezultatai, džiaugiausi, kad  neištariau to garsiai. Esu dėkinga tiems abiturientams už tai, kad supratau, jog galime teigti tik tiek, kad taip iki šiol nebuvo, ir jokiu būdu negalime sakyti, kad „taip nebūna“. Dažnai tarsi užsidedame psichologinį šalmą pavadinimu „taip nebūna“ ir todėl neišnaudojame daugybės galimybių. O jauni žmonės yra laisvi, jie nežino, kaip „nebūna“, todėl tiesiog daro ir padaro“, – „Veidui“ sako V.Žu­kaus­kie­nė, 2015-aisiais klaipėdiečių išrinkta Metų mokytoja, o šiemet – ir Metų klaipėdiete.

Su teiginiu, kad neįtikėtini rezultatai galimi tik prestižinėse gimnazijose, kur mokosi rinktiniai mo­kiniai, V.Žukauskienė sako galėtų ginčytis: „Aš dir­bu ir „paprastoje“ Klaipėdos „Žemynos“ gimnazijoje, dirbau „paprastoje“ miestelio mokykloje, Ak­menės r. Ventės vi­du­rinėje mokykloje ir galiu pasakyti, kad vaikai visur yra vaikai. Ir „paprastoje“, ir prestižine laikomoje mokykloje yra gabių vaikų, tų, kurie nori viską padaryti ir padaryti labai gerai.

Tačiau „paprastose“ mokyklose dažnai mokytojai, tėvai, bendruomenė akcentuoja problemiškus mo­kinius ir tada kalba apie tai, kaip sunku būti mokytojais, koks jaunimas yra beviltiškas. Mes kažkodėl pa­mirštame, kokių nuostabių vaikų yra visose mo­kyklose. „Paprastose“ mokyklose yra daug mokinių, kurie gali padaryti labai gerai, bet dėl aplinkinių požiūrio „tu nieko negali“, jiems iš tiesų pasidaro paprasčiau „nieko negalėti“ ir nesistengti.“

„Paprastose“ mokyklose yra daug mokinių, kurie gali padaryti labai gerai, bet dėl aplinkinių požiūrio „tu nieko negali“, jiems iš tiesų pasidaro paprasčiau „nieko negalėti“ ir nesistengti.“

Iš viso ši mokytoja šiemet parengė 26 šimtukininkus. „Paprastoje“ mokykloje geriausius balus gavo 2 iš 10 jos mokinių. Prog­ra­muoti mokanti V.Žu­kaus­kie­nė pasakoja, kad kai buvo pasiektas rekordas – dviženklis  IT egzamino šimtukų skaičius, ji ėmė aiškintis, kodėl tų pačių gebėjimų, to paties lygio mokinys „paprastoje“ mokykloje egzaminą išlaiko prasčiau nei toje, kuri laikoma prestižine. Klaipėdos Metų mokytojos teigimu, lemiamas dalykas yra aplinkinių tikėjimas vaiku: „Kai „pa­pras­toje“ mokykloje, kai vienas vaikinas gavo 100 balų įvertinimą, man buvo sunku patikėti, kad jis galėtų būti šimtukininkas, bet buvo. Jo pavyzdys paskatino mane kiekvieną vaiką pritraukti iki jo „šimtuko“ – ne 100 balų įvertinimo, bet geriausio re­zultato, kurį tas mokinys gali pasiekti, nes vienam gauti 76 balus prilygsta gauti 100.“

Geriausias lietuvių kalbos ir literatūros egzamino rezultatas šiemet priklauso Neringos gimnazijai (5 abiturientai vidutiniškai 85,4 balo), antrasis – Zarasų r. Antazavės J.Gruodžio gimnazijai, kurioje 9 abiturientai laikę šį egzaminą vidutiniškai gavo 77,13 balo (į geriausiųjų gimnazijų trisdešimtuką šios gimnazijos nepakliuvo dėl mažo konkretų ezaminą laikiusio abiturientų skaičiaus).

„Tikrai nedarau nieko išskirtinio, nuolat kalbuosi su vaikais, bandau įtikinti, kad jiems to reikia, prašau, kad jie per vasaros atostogas perskaitytų programinius kūrinius, – paklausta, kodėl jau nebe pirmus metus gimnazistams pavyksta gauti gerus egzaminų įvertinimus sako An­tazavės J.Gruodžio gimnazijos lietuvių kalbos ir li­teratūros mokytoja metodininkė Ramutė Kuz­mie­nė. – Manau, kad daug lemia ir tai, kad mažoje mo­kyk­loje mokinių ir vaikų ryšys artimesnis. Kartais jie net ir labai nenorėdami perskaito kūrinius, padaro tai, ką reikia, vien tam, kad nenuviltų mokytojo, kurį mato ir mokykloje, ir po pamokų.“

150 km nuo Vilniaus, tiek pat ir nuo Panevėžio nutolusio, miestelio mokykloje, kuri „Veido“ reitinge šiemet užima 90-tą vietą, mokosi 208 vaikai, 60 jų yra iš globos namų, 70 gauna nemokamą maitinimą. Tad galima sakyti, kad tai viena iš daugelio Lietuvos mokyklų, kuriose, be ugdymo kokybės klausimų, visų pirma reikia spręsti socialines problemas. Bet lituanistė R.Kuzmienė įsitikinusi, kad kiekvienas mokinys gali bent kiek pagerinti savo rezultatus: „Prieš kelerius išleidome mokinį, kuris neskaitė, rašydamas darė daug klaidų, labiau mėgo matematiką ir netikėtai ėmė vesti renginius, tapo skaitovu, gavo 50 balų egzamino įvertinimą, kuris tam mokiniui buvo labai labai didelis pasiekimas.“

Mažeikių Gabijos gimnazija pasižymi giliomis fizikų ugdymo tradicijomis: kasmet joje atsiranda olimpiadininkų, o abiturientai egzamino metu pademonstruoja puikius rezultatus. Viena iš jokios mokinių atrankos nedarančios Gabijos gimnazijos fizikos mokytojų, ekspertė Genovaitė Meinorienė įsitikinusi, kad kiekvienas vidutinių gebėjimų mokinys gali gauti 80 egzamino balų.

„Vaikas, mokydamasis fizikos, pirmiausia turi išmokti teoriją, o tada juo nuo jo paties priklausys, kaip mokės ją pritaikyti. Mano atidirbta sistema taip ir veikia: pirmiausia turime teorijos atsiskaitymus, kad įgytume pradinių žinių, be kurių negalime mąstyti, nes nesame einšteinai. Kad tokia metodika, visų pirma paremta teorijos mokymu, pasiteisina 100 proc., patvirtina patys mokiniai“, – apie savo būdą išmokyti fizikos pasakoja G.Meinorienė.

Ieškant ugdymo kokybės sėkmės recepto, siekiant prisitaikyti prie kintančio mokinių dėmesio, išbandomos ir naujos mokymo formos, netradiciniai metodai, kai interaktyviose pamokose gabieji mokiniai moko bendraklasius, žaidžia žaidimus.

Ieškant ugdymo kokybės sėkmės recepto, siekiant prisitaikyti prie kintančio mokinių dėmesio, išbandomos ir naujos mokymo formos, netradiciniai metodai, kai interaktyviose pamokose gabieji mokiniai moko bendraklasius, žaidžia žaidimus.

Vis dėlto savo metodikos besilaikanti fizikos mokytoja ekspertė G.Meinorienė pripažįsta, kad kartais pasimeta dėl brėžiamų gairių, kaip ji turi dirbti, o kai paklausia buvusių mokinių patarimo dėl kitokių metodų, šie irgi purto galvas, kad tada jos fizikos pamokos būtų lyg nebe tos mokytojos. G.Meinorienė įsitikinusi, kad pedagogas, ypač jei jo mokiniai pasiekia gerų rezultatų, turėtų gauti laisvę pasirinkti, kaip dėstyti, o ne įgyvendinti reikalavimus: pamokos pradžioje suformuluoti jos temą, pabaigoje – reflektuoti, kaip viskas pavyko.

„Dabar populiaru taikyti modernų mokymą, įtraukti žaidimų, tačiau abejoju, kad tai pasiteisins. Kai vaikams stinga motyvacijos, galima taikyti žaidimo formą, tačiau Lietuvoje turime gimnazijas, į kurias motyvuoti vaikai susirenka žinių, tad mokymas turėtų būti akademinis“, – apibendrina ji.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Shutterstock nuotr.

Netylant kalboms, kad brandos egzaminai nebėra tinkamiausias būdas mokinio žinioms ir gebėjimams įvertinti, pradėta diskutuoti apie galimas permainas vertinimo sistemoje. Planuojama, kad jau po poros metų abiturientai galės rinktis rengti brandos darbą. Laipsniškai ketinama įvesti kaupiamąjį vertinimą.

Jūratė Žuolytė

Skatins mokytis ne egzaminams, o gyvenimui

Pastaruoju metu visuomenėje dažnai diskutuo­jama, ar dabartinė brandos egzaminų sistema vis dar atitinka šiuolaikinius poreikius. Kai in­formacijos tiek daug ir ji nuolat kinta, nebepakan­ka patikrinti, ką abiturientas atsimena ir mo­ka, – reikia rasti būdų jį skatinti galvoti, kaip turimas žinias pritaikyti.

„Dabartiniai brandos egzaminai labiau orientuoti į akademinių žinių tikrinimą, todėl neretai mo­komasi dėl to, kad geriau išlaikytum egzaminą, o ne pritaikytum tai gyvenime. Egzaminais sun­kiau įvertinti bendrąsias asmens kompetencijas: analitinį mąstymą, iniciatyvumą, atsakingumą, komunikavimą, gebėjimą spręsti problemas, dirbti komandoje, jie neatitinka mokymosi visą gyvenimą principo“, – poreikį keisti mo­ki­nių vertinimo sistemą aiškina Švietimo ir moks­lo ministerijos Pagrindinio ir vidurinio ug­dymo skyriaus vyriausioji specialistė Irena Rau­dienė.

Patys mokiniai taip pat nebenori, kad jų ateities planus nulemtų tik egzaminai. „Akivaizdu, kad egzaminų sistema jau senokai yra atgyvenusi. Ji patikrina tik mokinio gebėjimus atsiminti, tačiau įvertinti mokinio intelekto ir akademinių gebėjimų per porą egzamino valandų neįma­noma“, – sako Lietuvos mokinių parlamento (LMP) narė Ugnė Revinskaitė iš Prienų „Ži­bu­rio“ gimnazijos.

LMP atlikto tyrimo duomenimis, dabartinė eg­­zaminų sistema netenkina 74 proc. moksleivių, 90 proc. norėtų, kad stojant į aukštąsias mo­­­­­kyklas būtų atsižvelgiama į jų popamokinę, vi­­­suomeninę veiklą.

Pokyčiai prasidės nuo brandos darbo

Idėja, kad egzaminus turi pakeisti įvairios mo­­­­­­­­kymosi veiklos rezultatų kaupimo ir pripažini­mo sis­tema, įtvirtinta šalies strateginiuose do­ku­men­tuose – Lietuvos pažangos strategijoje „Lie­tuva 2030“, Valstybinėje švietimo 2013–2022 m. stra­­­­tegijoje, Vyriausybės progra­­moje. Dis­ku­si­jos, kaip pasiekti šį tikslą, dar tik pra­sideda, ta­­čiau dėl pirmųjų žingsnių jau apsispręs­ta.

Jau nuo 2017–2018 mokslo metų vertinant mo­kinių pasiekimus planuojama įdiegti brandos dar­bą.

Brandos darbą abiturientas rengs sausio–ge­gu­žės mėnesiais, dar lankydamas pamokas.  Dar­­­­bą galės rengti ne tik mokykloje, bet ir studi­jų ir mokslo institucijų laboratorijose, muziejuo­se, gamtoje, namie. Brandos darbą mokinys tu­­­­rės atlikti savarankiškai, o darbo vadovas (mo­­­­­ky­tojas) konsultuos mokinį, patars, nu­kreips. Ti­ki­masi, kad į brandos darbo rengimo ir vertinimo pro­­cesus įsitrauks ir aukštųjų mo­kyklų dėstytojai.

Brandos darbo įvedimas – pirmas žingsnis kei­­­čiant pasiekimų vertinimo sistemą. Jei mokinys pasirinks rašyti brandos darbą, šis bus kaip prie­­das prie to, kokius kitus egzaminus mokinys laikys. Brandos darbas turės mokyklinio egzamino statusą, jo įvertinimas bus įrašomas į atestatą.

Kuriama kaupiamojo vertinimo sistema

Kita idėja, kuriai įgyvendinti šiuo metu rengia­ma teisinė bazė, – kaupiamojo vertinimo siste­ma. Ji turėtų būti lankstesnė, teikti daugiau lais­­vės mokytojui profesionaliai ir kūrybiškai įgyven­dinti ugdymo turinį, o vertinimą tolygiai su­balansuoti per visą ugdymo laiką, orientuojantis į mokinių amžiaus tarpsnius.

„Siekiant sukurti ir įdiegti kaupiamojo vertinimo sistemą, labai svarbu jau dabar mokykloje pra­­dėti stiprinti vertinimą, kuris teiktų grįžtamąjį ry­šį apie mokinio stipriąsias puses ir padėtų to­­bu­­linti silpnąsias, stiprintų mokinio atsakomybę už savo mokymąsi, didintų pasitikėjimą sa­vi­mi ir teiktų džiaugsmą dėl savo pasiekimų. Šiam tiks­­lui pasiekti siūloma mokyklose pradėti naudo­­ti Lietuvoje ir pasaulyje pasitvirtinusius vertini­­­­mo įrankius, tokius kaip aplankas (angl. „portfo­­lio“), brandos darbas ir kt.“, – aiškina I.Rau­die­­nė.

Darbdavių nuomone, tokie pokyčiai galėtų tei­giamai prisidėti prie jaunimo ugdymo, tačiau vien įvesti naują vertinimo sistemą nepakaks. „Taip, pasaulyje yra tokia praktika ir mes į ją žvelgiame pozityviai. Mums svarbu, kad žmogus bū­­tų ne tik gerai išlaikęs egzaminus, bet ir nuolat būtų aktyvus, domėtųsi savo sritimi, mo­kėtų siek­ti savo tikslų, o ne tik galvotų, kad ga­vau diplo­­mą, ir man to pakaks. Tokie įgūdžiai su­si­for­muo­ja vaikystėje, ir jei žmogus yra smalsus, tai net ir išėjęs į pensiją jis paprastai kažkuo do­misi“, – sako Lietuvos verslo darbdavių konfe­deracijos generalinis direktorius Danas Ar­laus­kas.

Tačiau jis pabrėžia – tam, kad nauja vertinimo sistema išties pasiteisintų, reikia apskritai keis­­­­ti priėmimo į aukštąsias mokyklas tvarką: „Da­­­bar turime situaciją, kai aukštosios mokyklos priima iš esmės visus, kai kurios netaiko jo­kio minimalaus priėmimo balo. Jei taip bus ir to­­liau, nei brandos darbas, nei kaupiamasis ba­las neturės jokios prasmės.“

Švietimo ir mokslo ministerija nuomonę apie egzaminus ir kaip juos reikėtų keisti kviečia išsakyti internetinėje viešojoje konsultacijoje: http://epilietis.lrv.lt/lt/konsultacijos/ar-reikia-keis­ti-egzaminu-sistema.

Mokinių pasiekimų vertinimo sistemos to­bu­linimui bus skiriamos 2014–2020 m. Eu­ro­pos Sąjungos struktūrinių fondų lėšos. n

Užs. Nr. VPL 1026

Shutterstock

Mokykla. Apsėsti egzaminų kaitaliojimo manijos mūsų švietimo strategai kasmet reformuoja egzaminų tvarką. Tai dar nebūtų blogai, jei pokyčiai nesiaurintų erdvės ugdyti tuos jaunimo gebėjimus, kurie svarbiausi šiuolaikinio pasaulio sėkmei.

Sostinės abiturientė Viltė Jankauskaitė mokyklos slenkstį peržengė tais metais, kai pripažinta, kad eilinė su egzaminais susijusi reforma – ankstyvas griežtas profiliavimas žlugdo jaunuolių svajones rinktis vieną ar kitą profesiją. Klaidą, kad ir vėluojant, bandyta atitaisyti – leista laikyti egzaminus ir tų dalykų, kurių moksleivis nesimokė. Bet praėjus dvylikai metų ir šiųmetė abiturientė susidūrė su panašiomis problemomis: iš anksto rinkosi mokytis tas disciplinas, kurių reikės jos išsvajotoms studijoms, bet prieš porą metų vėl nutarta keisti privalomų abitūros, o kartu ir stojamųjų egzaminų meniu.

Kai Viltė buvo pirmokė, kaip tik nuo penkių iki keturių buvo sumažėję privalomų  atestatui gauti egzaminų, visiems privalomas lietuvių gimtosios kalbos egzaminas buvo dviejų dalių ir vyko skirtingomis dienomis. Šis egzaminas – perturbacijų rekordininkas. Pavyzdžiui, 2008 m. panaikinus gramatikos testo dedamąją ir įvedus interpretaciją, gerokai pasikeitęs vertinimas sulaužė ne vieno visus dvylika metų puikiai besimokiusio, tik gal mažiau literatūrinių gebėjimų turinčio jaunuolio likimą, nes juk nesvarbu, kokias pasirinksi studijas, gimtosios kalbos balas visur reikalingas.

Alytiškė medikė Violeta pasakoja, kad pakitęs vertinimas jai kainavo labai brangiai tikrąja to žodžio prasme – neužteko balo įstoti į nemokamas medicinos studijas, tad šeimai teko labai stipriai susiveržti diržus. O kita tų metų kaunietė abiturientė Monika, visus dvylika metų iš lietuvių kalbos ir literatūros turėjusi tik puikius pažymius, dėl netikėtai menkesnio, nei buvo galima tikėtis, balo netekusi šansų studijuoti geidžiamą teisę, dabar padariusi svaiginamą karjerą. Bet ne Lietuvoje – ji  tiesiog emigravo.

Kitai abiturientų kartai teko dvigubas stresas dukart laikant lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą, mat paaiškėjo, kad buvo nutekintos jų užduotys. Tačiau nors dabar jos turi valstybės paslapties statusą, jų ilgametis rengėjas jas pardavinėjo už pusantro šimto litų kainavusias papildomas pamokas savo mokinėms. O ką jau kalbėti apie pasitaikančias užduočių vertinimo ar rezultatų perskaičiavimo klaidas, dėl kurių dalis vienos laidos abiturientų gavo atestatus be lietuvių kalbos ir literatūros mokyklinio brandos egzamino pažymio.

Per Viltės kartos abiturientų dvylika metų mokykloje nekintama egzaminuose išliko viena – kad praktiškai kasmet kito: jei ne privalomų egzaminų skaičius, tai vertinimo kriterijai ar egzamino turinio struktūra. Jei nesugalvodavo revoliucijos, tai, pavyzdžiui, bent perkrikštijo egzaminus dešimtoje klasėje į pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimą (PUPP).

Turbūt nė viena kita sritis Lietuvoje nėra tiek reformuota, kiek švietimas, ir nė vienoje tos reformos nėra davusios tokio atvirkštinio deklaruojamam rezultato. Aukštosios mokyklos muša pavojaus gongą, kad kasmet ateina vis silpniau studijoms pasirengę pirmakursiai, o po vienintelio visą ketvirtį amžiaus visiems privalomo daugiausiai kartų reformuoto lietuvių kalbos ir literatūros egzamino kasmet daugėja praktiškai beraščių abiturientų.

Prasminga iliustracija, atskleidžianti, kad mokyklose netrūksta mažaraščių, pasirodė 2013 m., kai kalbininkas dr. Bronius Dobrovolskis keturiems šimtams devintokų pakartojo 1992 m. diktantą, kurį prieš daugiau kaip dvidešimtmetį rašė jų tėvai, būdami tokio pat amžiaus, tokioje pat klasėje. Pasirodo, vaikai suklydo dvigubai dažniau nei jų tėvai: nuo 3,53 klaidos 1992 m. iki 7,14 klaidos 2013 m.

Akivaizdu: pokyčiai buvo nepasverti ir skuboti. Gal pernelyg lengva pakeisti egzaminų tvarką? Kaitos, kartais reikalingos, bet labai skubotos, priežastis nesunku nuspėti. Štai nepriklausomybės pradžioje pagal reformų greitį Lietuva buvo tarp pasaulio lyderių, nors švietime reformos paprastai daromos labai laipsniškai ir gerai pasvėrus. Pavyzdžiui, esminis pokytis – valstybinių egzaminų įvedimas, sukūrus valstybinių ir mokyklinių brandos egzaminų sistemą, sujungiant į vieną abitūros ir stojamuosius egzaminus, įgyvendintas rekordiškai greitai. Maždaug 2001 m. jau su visais šalies universitetais buvo sutarta, kad šie baigiamuosius egzaminus įskaitys kaip stojamuosius. Tad papildomų slenksčių liko tik studijose, reikalaujančiose specifinio pasirengimo, pavyzdžiui, fizinio, meninio.

Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) Ugdymo mokslų fakulteto docentė dr. Ramutė Teresė Bruzgelevičienė prisimena kodėl: „Kiek pamenu, PHARE programos linija Lietuva gavo pinigų, kuriuos reikėjo skubiai panaudoti. Manau, dėl to nerasta laiko geriau apsvarstyti, diskutuoti, ar tikrai toks valstybinio egzamino modelis nuosekliai derės su Lietuvos švietimo reformos modeliuota kryptimi – humanistiniu ugdymu, kurio esmė yra bendruomeniškumas, o ne konkurencija, su tuo metu modeliuotu daug pasirinkimų žadėjusiu, taigi gana demokratišku profilinio mokymo modeliu, kuris galop buvo pakeistas dviejų profilių – humanitarinio ir realinio idėja.“

Mokslininkės vertinimu, tuomet pasirinktas toks valstybinio egzamino modelis tikrai turėjo įtakos konkurencijos švietimo srityje stiprėjimui: juk iki šiol visą mokyklos veiklą vainikuoja arba nuvainikuoja tai, kaip vaikai išlaiko valstybinius egzaminus, pagal juos sudarinėjami reitingai, pagal juos tėvai stengiasi parinkti savo vaikams mokyklas. Tačiau mokytojai orientuoti į rengimą valstybiniam egzaminui, o ne į asmenybės ugdymą, nes ir jų reitingai priklauso nuo to, kaip jų rengti egzaminui (ne ugdyti) mokiniai jį išlaikys, ir t.t.

Vienas valstybinių egzaminų sistemos kūrėjų ir pirmųjų Nacionalinio egzaminų centro (NEC) vadovų dr. Algirdas Zabulionis, per pastaruosius keliolika metų dirbęs daugiau nei dvidešimtyje įvairių pasaulio šalių, dabar – „Anglia Assessment“ (Didžioji Britanija), teikiančios švietimo matavimo, vertinimo paslaugas Vyriausybei, įvairioms institucijoms, vyresnysis konsultantas egzaminų ir priėmimo į universitetus sistemos klausimais, interviu „Veidui“ apgailestavo: „Seniai praėjo laikas, kai švietimo kaita buvo suprantama kaip sisteminis procesas su savo filosofiniu ir analitiniu pagrindimu, taktiniais ir strateginiais sprendimais. Toks kaitos procesas buvo tais gerais – „prieš-ES-projektiniais“ laikais, kai buvo rašomi teoriniai tautinės mokyklos dokumentai, Lietuvos švietimo koncepcijos, kuriamos Lietuvos švietimo reformos gairės. Dabar bandome švietimą reformuoti fragmentiškai, pagal atskirų politinių grupuočių prioritetus. Nusižiūrėję gražių sau patinkančių pavyzdžių kitose rimtose šalyse, vis ką nors bandome namuose prisitaikyti.“

Skubą nuolat kaitaliojant egzaminų tvarką didina ir dar viena aplinkybė. Viena vertus, ačiūdie, kad apie egzaminų pokyčius informuoti privalu prieš dvejus metus, – tai bent kiek gelbėja moksleivius nuo dar didesnio streso. Tačiau švietimo ir mokslo ministrai karštligiškai skuba, nes jų kadencija – ketveri metai, ir reikia suskubti realizuoti reformą iki kitų rinkimų, kad būtų galima pasidabinti reformatorių karūna.

O egzaminų tvarkai pakeisti užtenka ministro parašo. Tiesa, dar yra Bendrojo ugdymo taryba, kurioje turėtų vykti naujovių aprobacija. Tokia patariamoji institucija ir įsteigta skatinti visuomenės dalyvavimui formuojant švietimo politiką ir priimant  sprendimus šioje srityje. Tačiau, kaip parodė nuo šios savaitės jau eksministro prof. Dainiaus Pavalkio vienasmenis ir vasarinis (atostogos, visi pastebėjo po kelių dienų) sprendimas palengvinti lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą nacionalinių mažumų mokyklose (vėliau teismo pripažintas pažeidžiančiu konstitucinį lygybės principą), egzaminus kiekvienas ministras gali kraipyti ir klaipyti pagal savo užgaidas, ir tą daro.

D.Pavalkis tarybos nuomonės nė neklausė, nors ši vargu ar būtų pasipriešinusi, mat ją ministras pats ir susiformuoja pagal savo skonį. Pagal tarybos nuostatus, ministrui tvirtinant naują jos sudėtį turi būti pakeisti mažiausiai trys penktadaliai visų jos narių. Tačiau D.Pavalkis nepaliko nė vieno ankstesnio. Neliko nei tėvų, nei moksleivių atstovų. Mokytojams ir savivaldybėms atstovauti „darbietis“ pasirinko savo atstovaujamos partijos korposto Kėdainių rajono savivaldybės ir vienos šio rajono mokyklos atstoves, taryboje vietos atsirado ir valdančiosios koalicijos partnerių valdomų Raseinių, rusakalbių sostinės bei Klaipėdos mokyklų pedagogams, ir nuo ministro priklausomiems ministerijos ar jai pavaldžių įstaigų darbuotojams. Tad koks svoris lieka kelių ne pagal partinę liniją parinktų ekspertų ar pedagogų nuomonei?

Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto narys Valentinas Stundys pripažįsta: ugdymo tyrinys periodiškai turi būti atnaujinamas, nes turi integruoti atsirandančias naujoves, bet pati egzaminų sistema iš tiesų per daug kintanti, vis norima ką padaryti privalomą, po kiekvienos egzaminų sesijos randama ką tikslinti.

LEU docentė R.T.Bruzgelevičienė mano, kad apskritai kai kurių pradėtų strateginių pokyčių pernelyg greitai atsisakoma, užuot tobulinus, kai ne iš karto sėkmingai pavyksta įtvirtinti: „Tai pokyčių valdymo, tiksliau – nevaldymo ydos. O kartais – paprasčiausi politiniai traukuliai. Na, nepatinka kuri iš idėjų kuriai nors naujai išrinktai daugumai – pradėtas pokytis atšaukiamas arba net apšaukiamas didžiausia klaida.“

Be aiškių argumentų kaitaliota ir egzaminų vertinimo tvarka. Kai buvo pakeista iš sovietmečio paveldėta abiturientų žinių ir gebėjimų patikrinimo tvarka su atskiromis dviem egzaminų sesijomis – mokyklos baigiamųjų ir stojamųjų, daugelis džiaugėsi, kad sumažės gležnus abiturientų pečius slegiantis didžiulis psichologinis ir fizinis krūvis. Valstybinių egzaminų sistemos sukūrimas, pasak nuo pat pradžių ją stebėjusios R.T.Bruzgelevičienės, turėjo ir daugiau tikslų: kad mokyklos abitūros egzaminus priimtų kaip pagrindą aukštosios mokyklos – patikėtų egzaminų  objektyvumu, pasitikėtų realiu mokinių pasiekimų pamatavimu, kad objektyviai būtų pasverta balo reikšmė. Paprastai tariant, kad ir mažo miesteliuko, kur visi savi, ir, tarkime, Vilniaus licėjaus dešimtukas reikštų tą patį, tai yra kad būtų objektyviai pamatuojami ir palyginami visos Lietuvos visų mokinių pasiekimai ir pagal juos aukštosios mokyklos objektyviau galėtų pasirinkti studentus. Dėl to ir norminis (proporcinis, ranginis) vertinimas buvo pasirinktas pagrindu.

Bet netrukus grįžta prie kriterinio vertinimo. R.T.Bruzgelevičienės manymu, jis palankesnis mokiniams, nes jie turi daugiau šansų, pavyzdžiui, atsidurti įvertinimo skalėje lygyje, kuri žymi „aukštesnįjį pasiekimų lygmenį“, jei per egzaminą jų parodyti pasiekimai to lygmens kriterijus atitinka. O norminio vertinimo atveju asmeninius rezultatus, tai yra vietą skalėje, netgi egzaminų išlaikymo/neišlaikymo ribą dažnai nulemdavo 1 proc. stipriausiai išlaikiusiųjų.

Perėjus prie kriterinio vertinimo, iškart viešai buvo diskutuojama tų kriterijų sudarymo problema: kiek jie gali būti objektyvūs, ar aukštosios mokyklos pritars, patikės įvertinimo objektyvumu, ar negrįš prie atskirų stojamųjų egzaminų ir pan. Bet, kaip pastebi R.T.Bruzgelevičienė, aukštosios mokyklos ir toliau tęsia bendrą priėmimo tvarką, savo stojamųjų neorganizuoja, taigi reikėtų manyti, kad tokiu – kriteriniu valstybinio egzamino vertinimu pasitikima.

Parlamentarui V.Stundžiui teisingesnis atrodo kriterinis vertinimas, nes taip bandoma įvertinti kiekvieno moksleivio gebėjimus individualiai, o ne sudėti į matematinę loginę schemą.

Tačiau pasirinkimas, pasak švietimo konsultanto A.Zabulionio, turėtų priklausyti nuo egzamino tikslų. Anksčiau buvo kriterinis, nes egzaminų tikslas buvo brandos įtvirtinimas. Valstybinio brandos egzaminų tikslas – ir atranka į aukštąsias mokyklas. Kadangi laikančiųjų egzaminą daug, pasirinktas procentinis pasiskirstymas.

Egzaminų tikslas nepasikeitė, tad kodėl pakeistas vertinimas? „Gal kad daug kas išvažiuoja į Didžiąją Britaniją ir vietų aukštosiose per daug pasidarė? Lietuvoje gimsta mažiau vaikų, nei yra vietų aukštosiose mokyklose. Jei nėra atrankos poreikio, tada iš tiesų galima grįžti prie kriterinio vertinimo. Bet jo esmė – išlaikytas ar neišlaikytas egzaminas, tai geriausiai tinka įskaitai, silpnesniems mokiniams, bet nemotyvuoja gerai besimokančiųjų. Reikia sudėti laiptelius, o šimto laiptelių niekas nesudės. Kriterinės šimto balų sistemos analogų pasaulyje nežinau“, – interviu „Veidui“ sakė A.Zabulionis.

Galima sakyti, kad nei vienas, nei kitas vertinimo būdas didelių revoliucijų lyg ir nesukėlė. Tad kam tada reikėjo kaitalioti ir trikdyti moksleiviją ir mokytojus?

O labiausiai keistas ir perkeistas – lietuvių kalbos ir literatūros egzaminas. 2000  m. paskutinį kartą laikytas egzaminas žodžiu, atsirado rašinys, po metų – teksto suvokimas, testas, toliau interpretacija arba rašinys, tada testą panaikino, liko teksto suvokimas ir gramatika, kurios paskui egzamine nebeliko, vėliau panaikintas teksto suvokimas ir dabar liko tik naujo tipo rašinys – samprotaujamasis arba literatūrinis, žūtbūt remiantis bent vienu iš kelių nurodytų autorių. Juo turėtų būti patikrinamas ir raštingumas, ir kultūrinis išprusimas, ir literatūriniai gabumai, ir  gebėjimas mąstyti.

Po tiek pokyčių (čia išvardyta tik dalis) egzaminas turėtų būti tobulas. Tačiau, Kauno rajono Ugnės Karvelis gimnazijos direktoriaus pavaduotojo, septynerius metus buvusio lietuvių kalbos ir literatūros egzamino vyr. vertintojo Kęstučio Juškos nuomone, yra daug diskutuotinų dalykų. Pavyzdžiui, įvertinant, kad vaikai mažai skaito, rašinio reikalavimai gal net peržengia jų galimybes. Be to, rašinio standartizuoti neįmanoma: vienam jis gali atrodyti geras, kitam prastas. Vertintojai būna du, jei jų nuomonė nesutampa, tada skaito trečias, bet subjektyvumo vertinant tokį darbą vis tiek išlieka nemažai.

„Viskas, taip pat ir egzamino užduotys, gali modernėti. Bet yra dalykų, kurie būtini kiekvienam išsilavinusiam žmogui. Tad nemažai mokytojų lituanistų mano, kad geriau būtų ne rašinys, o diktantas“, – sako K.Juška, prisimindamas, kaip vienoje abituriento darbo eilutėje rasdavęs po keturias klaidas, o penkiuose šimtuose valstybinio egzamino žodžių buvo leidžiama padaryti dvidešimt penkias klaidas. Dabar reikalavimai šiek tiek sugriežtinti, bet jaunimo raštingumas vis tiek tragiškai menksta.

Amžina diskusija, pasak parlamentaro V.Stundžio, kiek tų privalomų egzaminų reikia. Jų buvo ir penki, ir du. Kitąmet matematikos egzaminą privalomai laikys visi abiturientai. Nors V.Stundžio, beje, buvusio mokytojo ir mokyklų direktoriaus, nuomone, tai nebus tas veiksnys, kuris lems matematinio raštingumo kokybinį pokytį, mat ir taip apie 70 proc. abiturientų jį rinkdavosi, nes žinojo, kad jo reikia formuojant jų pasirenkamų programų sąrašą. O ar taps matematiškai raštingesnis tas, kuriam matematikos nereikės aukštojoje mokykloje? Kažin, bet jis patirs spaudimą, eikvos intelektines jėgas rengdamasis šiam egzaminui, kuris jam minimaliai reikalingas, o minimalių gebėjimų baigdamas mokyklą jis vis tiek įgyja.

Štai ir istorikai kelia klausimą, kodėl, įvertinus istorinio mąstymo ir istorinės savimonės svarbą, negalėtų būti privalomas ir istorijos egzaminas. Parlamentaro nuomone, privalomas, ir dar visiems valstybinis, o ne mokyklinis, turėtų būti lietuvių kalbos ir literatūros egzaminas, o kiti turėtų būti moksleivio laisva valia pasirenkami.

Beje, tarp kitų galimų naujovių – diskutuojama, gal bandyti rengti labiau integruotų disciplinų egzaminus, pavyzdžiui, gamtamokslinių.

Ekspertai pripažįsta, kad egzaminus visi kaitalioja, kaip išmano, nes nepavyksta susitarti, kas yra branda ir kaip ją patikrinti. V.Stundys svarsto: „Kai kas mano, kad brandos egzaminų esmė deformuojama bandant juos iš esmės padaryti ir stojamaisiais. Mokymosi procesas paskutinius dvejus metus mokykloje ar gimnazijoje iš tiesų patiria didžiulį egzaminų programos ir egzaminų technologijų spaudimą. Tampa neaišku, koks mūsų dvylikos metų mokykloje tikslas: pasiekti pilietinę, moralinę brandą, bent minimalų raštingumo (matematinio, kalbos ir kt.) standartą ar tik išlaikyti egzaminą. Kai bandoma nušauti du zuikius, kažkas nukenčia: svoris perkeliamas ne į brandos įvertinimą, o į stojimą į aukštąją mokyklą.“

Lietuva, atrodo, blaškosi, kuris iš egzaminų tikslų – brandos patvirtinimas, atranka į universitetus, įrankis kovoje su korupcija, o gal mokyklų/mokytojų darbo vertinimas – turėtų būti prioritetas. LEU atstovė R.T.Bruzgelevičienė samprotauja: „?r egzaminai patikrina brandą? Teoriškai – turėtų. Mat vadinasi brandos egzaminais. Bet vėlgi – kas yra asmens branda? Geras akademinių žinių iškalimas? Jei taip, tuomet aukščiausiais balais egzaminus išlaikiusieji yra brandžiausi? Anaiptol. Tokiu atveju problema – koks egzamino turinys sukuriamas: ar tik į akademines žinias orientuotas,  ar tikrai vertinantis ir asmens kompetencijas (bendriausia prasme – gebėjimą veikti tomis žiniomis remiantis, vertybines nuostatas, o šitas pjūvis – per visą bendrųjų kompetencijų įvairovę: mokėjimo mokytis, komunikavimo, pažinimo, socialinę, pilietinę, kultūrinę, asmeninę, iniciatyvumo ir kūrybingumo kompetencijas). Ar tai įvertinama, ar įmanoma tai užkoduoti egzamino užduotyse? Veikiausiai yra pagrindo dvejoti, juk ne šiaip sau švietimo politikų rutuliojama brandos darbo idėja, jau ir projektinis variantas diskutuojamas.“

Ar egzaminai įvertina mokytojų darbą? Mokslininkės nuomone, iš dalies taip. Kai nedidelio miestelio mokytojos lituanistės mokiniai pripažįstami sėkmingiausiai laikiusiais valstybinį lietuvių kalbos egzaminą, supranti, ką gali mokytojas. Bet jei kitų metų valstybinis egzaminas tai pačiai mokytojai ir jos vaikams nebūtų toks sėkmingas, ar tikrai priežastis būtų tik mokytojos darbas?

Ar egzaminai įvertina mokinių darbą? Štai toks kasdienis epizodas iš gyvenimo. Po pedagoginės praktikos studentė klausia, kaip jai, kaip klasės mokytojai, reikėtų elgtis, kai devintokas ar dešimtokas sėdi klasėje ir dirba tik su mobiliuoju, išmaniuoju telefonu. Mėgina įtraukti į veiklą – „jūs neturite teisės iš manęs reikalauti, jei aš to nenoriu, apskritai kokia čia ta Lietuva, dėl ko turėčiau mokytis, vis tiek į užsienį dirbti po mokyklos išvažiuosiu“. Jei tai tik poza, įmanomi įvairiausi psichologiniai žingsniai. Jei tai esminė nuostata, o toks mokinys eis iki dvyliktos klasės, privalės bent lietuvių kalbos valstybinį laikyti, ir jei egzamino rezultatas bus nekoks, kieno darbas čia bus įvertintas ir ar tikrai kaltas mokytojas? Taigi kiekvienas atvejis, mokslininkės manymu, veikiausiai individualus.

Kita vertus, jei egzamino rezultatas puikus, o jam rengia korepetitorius, tai kieno darbas čia įvertinamas? R.T.Bruzgelevičienė pasakoja, kad kai kurie LEU dėstytojai labai nudžiugo išgirdę, kad matematikos valstybinis egzaminas taps privalomas, – duonos, sakė, ilgai turės. „Neneikime – valstybinių egzaminų didis nuopelnas, kad klesti korepetitoriaus profesija“, – primena edukologė.

Mokslininkė abejoja, ar centralizuotas egzaminas išgelbės Lietuvą ir nuo korupcijos, kaip rodo ir įvairiausi per valstybinio egzamino vykdymo istoriją atskleisti faktai. „O jei priimsime brandos darbo idėją, kas jį rašys – mokinys, tėvų pasamdytas mokslininkas ar kooperatyvas? Realus klausimas? Taip, – svarsto R.T.Bruzgelevičienė. – Bet… Bijai vilko – neik į girią. Dėl to, kad gerai idėjai gresia būti sukompromituotai, reikėtų jos net nesiimti? Ar ne dėl to Lietuva ir laikoma žemo inovatyvumo šalimi? Mes dažnai numušame sau sparnus net nepradėję skristi.“

Vis dėlto centralizuota egzaminų sistema bent iš dalies pasiekė tikslą sumažinti korupciją: iki tol į prestižines specialybes universitetuose įstodavo daugiausia tik vilniečiai ir kauniečiai, o abiturientus ėmus vertinti anonimiškai visos Lietuvos mastu, pirmais metais buvo šokas, kai visų pirma įstojo vaikai iš provincijos.

Tačiau ir centralizuotą sistemą kuria ne robotai. Nors įvedus centralizuotą egzaminų sistemą jiems organizuoti 1996 m. įsteigta net speciali įstaiga – Nacionalinis egzaminų centras, praktiškai kasmet nugriaudi skandalų dėl užduočių nutekėjimo ar klaidų jose. 2000 m. gimtosios kalbos egzamino išvakarėse į internetą nutekėjo, kokie kūrinių tekstai bus pateikti analizei. Vėliau išsiaiškinta, kad Marijampolės 6-ojoje vidurinėje mokykloje vokai su egzamino raštu užduotimis per klaidą abiturientams buvo išdalyti, kai jie pasirinktinai laikė lietuvių kalbos egzaminą žodžiu. Beveik milijoną valstybei kainavę egzaminai tapo farsu.

Po poros metų paaiškėja, kad Švenčionėliuose per egzaminą nusirašė net du trečdaliai moksleivių. 2005 m., artėjant egzaminų sesijai, internete plinta mobiliųjų laisvųjų rankų įrangos nuomos skelbimai. 2006 m., pasklidus informacijai, kad dalis abiturientų iš anksto turėjo lietuvių kalbos testo užduotis, kurias po vidurnakčio buvo galima įsigyti už šimtą litų, o paryčiais – beveik nemokamai, nusprendžiama, kad abiturientams teks perlaikyti valstybinį lietuvių kalbos testo egzaminą. Tąkart keliasdešimt abiturientų kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydami priteisti neturtinės žalos atlyginimą, kilo jaunuolių nepasitenkinimo banga. Politikai net pasiūlė abitūros egzaminų rengėjus bei organizatorius tikrinti melo detektoriumi.

Vėliau, 2007 m., egzaminų saugumui užtikrinti skiriama 200 tūkst. Lt, užduotys gabenamos plombuotose pakuotėse, bet laikant lietuvių kalbos įskaitą vėl pasigirsta kalbų, kad šias užduotis – potemes buvo galima gauti išvakarėse. Vėliau siūloma įstatymų pataisa, kad egzamino užduočiai būtų suteikiamas tarnybinis slaptumas. Dar vėliau, norint išvengti anksčiau pasitaikydavusių tuščių lapų, spausdinimo klaidų, egzaminų užduotys spausdinamos ir segamos nauja 1,5 mln. Lt kainavusia uždarąja spausdinimo linija ir t.t.

2009 m. brandos egzaminai jau organizuojami vadovaujantis Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo nuostatomis. Tačiau pernai išsiaiškinta, kad nuo 1999 m. su NEC bendradarbiavęs Matematikos brandos egzaminų vertinimo komisijos pirmininkas  policijos pareigūnams prisipažino išdavęs valstybinio matematikos brandos egzamino užduotis savo papildomai mokomoms abiturientėms (nors tą daryti užduočių rengėjams draudžiama).

O klaidos užduotyse privesdavo iki absurdiškų situacijų ištisas abiturientų laidas: 2009 m. NEC pripažįsta, kad dėl „klaidelių“ 1400 abiturientų keičiasi pakartotinės egzaminų sesijos kai kurių mokyklinių egzaminų rezultatai. Užduotys nuolat kelia abejonių, nes tai stebuklingai dauguma kokį egzaminą išlaiko labai gerai, tai suklumpa kas penktas abiturientas.

Maža to, kasmet brandos egzaminų sesijos metu turėjo darbo psichologai ir psichiatrai. Dar 2005 m. pradėta informacinė kampanija „Egzaminai.Nesiparink.lt“, sunkmečiu perkrikštyta taisyklingiau – į „Egzaminai.Nesinervink“: trumpuoju numeriu paskambinę abiturientai gali gauti informaciją, kaip nesibaiminti, pasirengti egzaminui ir t.t. Tačiau tuo pačiu metu dauguma žemės drebėjimų egzaminų sistemoje tik prisidėjo prie to, kad abiturientai su mokykla atsisveikintų išvesti iš psichologinės pusiausvyros.

Štai parlamentaro V.Stundžio jaunėlė Vaiva šiemet abiturientė. Politikas nedramatizuoja, bet pripažįsta, kad krūvis pastaruosius dvejus mokslo metus tikrai didelis. Jei vieną savaitgalio popietę dukra leidžia sau pailsėti, tai gerai.

Kitos sostinės abiturientės V.Jankauskaitė ir Gintarė Jansonaitė pasakoja, kad jei pasirenki mokytis penkis išplėstinius kursus, miegi po keturias valandas, išimties atveju – šešias. Galų gale ką sveikatos specialistai mano apie egzaminų trukmę: matematikos egzaminas – trys valandos, lietuvių – keturios.

O dar tie amžini pokyčiai. Moksleivės pasakoja, kad egzaminų kaitaliojimas trikdo nuoseklų mokymąsi. Norisi pasilyginti su ankstesnių metų darbais, įsivertinti, kur gali tikėtis įstoti, ar užteks tiek dalykų egzaminų, kiek pasirinkai. Bet kai viskas taip keičiasi, negali projektuoti savo ateities. Galų gale niekad nežinai, kokias disciplinas profiliuojantis pasirinkti, nes būna, kad aukštoji mokykla prieš metus pakeičia reikalaujamus egzaminus. Paskui nuo vienuoliktos klasės norėdamas pakeisti B lygį į A turi išlaikyti įskaitą, vadinasi, per mėnesį reikia išmokti visą papildomą metų kursą. Išeitis – rinktis mokytis daugiau dalykų. Bet paroje valandų juk nepadaugėja.

Abiturientės tikina, kad mokiniai nebepatempia krūvio, o reikalavimai vis didėja. Pavyzdžiui, abiturientės pabandė spręsti chemijos 1997 m. egzamino užduotis – jos daug lengvesnės ir apimtis mažesnė. O, tarkime, į biologijos egzaminą kiekvienais metais vis įtraukiama kažkas nauja, bet nieko neišimama. O juk mokslo metai tokios pat trukmės.

Programa tokia plati, kad kritinio mąstymo, kūrybiškumo ugdymui, diskusijoms mokykloje laiko ir nelieka. Mokytojai spėja rengti tik egzaminams. Egzaminai neva taip pat turėtų tikrinti mąstymą, bet, abiturienčių nuomone, tą jie mažiausiai tikrina.

Abejotina, ar kas girdi moksleivių, edukologų, psichologų balsą, jei deklaruojama, kad mokykla nuo kalimo kultūros eina prie kritinio mąstymo ir kūrybiškumo ugdymo, bet egzaminai ėjo priešinga kryptimi – mokymo procesas koncentravosi į moksleivių rengimą standartizuotam žinių patikrinimui.

O kaip žinias ir gebėjimus tikrina sėkmingo švietimo valstybės? A.Zabulionis pabrėžia, kad viskas priklauso nuo egzaminų tikslų. Vakarų šalyse daugiau vyrauja brandos patvirtinimas. Tiek Didžiojoje Britanijoje, tiek Vokietijoje pasitikima pažymiu, kurį parašo moksleivį mokęs mokytojas. Pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje labai aišku: jei moksleivis pasirinko mokytis kursą, šis baigiasi egzaminu, nes tai natūrali didesnio kurso mokymo pabaiga.

Per visą pasaulį – didžiulė egzaminų sistemų įvairovė, bet yra šalių, kurios baigiamųjų egzaminų neturi, o demonstruoja sėkmingą švietimą. Daugelis šalių stengiasi jaunuoliui duoti kuo daugiau alternatyvų pasirinkti vertinimo būdą. Danijoje, Belgijos flamiškoje dalyje išorinių egzaminų visai nėra, bet mokslas labai aukštos kokybės. Geriausių švietimo rezultatų Europoje pasiekiančioje Suomijoje vienintelis išorinis egzaminas – gimtosios kalbos. Kai kuriose šalyse vaikas pats apsisprendžia, laikyti juos mokykloje ar centre (jei neplanuoja studijuoti universitete, jam užtenka ir egzamino mokykloje). Bet dažnai net laikant egzaminą išoriniame centre skaičiuojamas ir mokykloje jam parašytas įvertinimas, pavyzdžiui, Nyderlanduose tai sudaro pusę vertinimo. Tiesa, olandai kritikuojami, kad nuo jaunesnių klasių pagal vaikų gebėjimus juos „selekcionuoja“. Vokiečiai taip pat turėjo panašią sistemą, bet ją jau koreguoja. O Suomijoje, kitose sėkmingo švietimo šalyse mokykla yra ir socialinis liftas, kuris kaip tik vaikus iš žemesnės socialinės aplinkos pakelia į aukštesnį lygį.

Gal Europai ne visai tinka švietimo srityje dabar pirmaujančių Azijos šalių sistema, kur taip ir sakoma – egzaminų pragaras, vaikai jaučiasi nelaimingi, o jų svajonė – kuo greičiau išvykti į JAV.

Danijoje iki septintos klasės net nerašomi pažymiai, ir šios šalies švietimo sistema tikrai gana sėkminga. Kitos šalys vertina raidėmis ar prieveiksmiais, mokytojai prašomi labiau recenzuoti mokinių darbus, o ne rašyti pažymius. Bet dešimtuką parašyti lengviau nei recenziją. Taisyklė viena: sėkmė ateina, kai koncentruojamasi į aukšto lygio nuolatinį ugdymo procesą ir jo profesionalumą.

Baigiamieji egzaminai pasaulyje tampa praeities paveldu. Negalima dvylikos metų darbo sufokusuoti į vieną egzaminą, kuriame gali ir nepasisekti dėl įvairių priežasčių, be to, jie neparodo nei pasiekimų, nei pažangos – tik fotografuoja momentinę nuotrauką. Tačiau tas momentinis įvertinimas per egzaminą dabar lemia tavo gyvenimą. Vertinimas – vienas svarbiausių dalykų mokymosi procese, bet vertinimu galime suklaidinti, stigmatizuoti žmones. Vertinime turi būti didelė skalė su daug kintamųjų.

„Momentinis vertinimas – labai senamadiškas, pasenęs dalykas. Tai bandoma švelninti. Pasaulyje einama prie to, kad nuosekliai per tarpinius vertinimus stebima vaiko pažangą mažais laikotarpiais, o vaikas informuojamas apie savo pasiekimus. Net jei jam nesiseka, negalima jo iš karto priskirti prie nevykėlių, nes yra daugybė pavyzdžių, kai mokyklos vidutiniokas ar net prastas mokinys universitete tiesiog pražydo. Būna ir atvirkščiai. Kai šnekame apie žmones, nėra vidurkio. O mes skaičiuojame vidurkius“, – pasaulines tendencijas komentuoja Tarptautinės švietimo vertinimo asociacijos IEA generalinės asamblėjos narė dr. Rita Dukynaitė.

Šiandien visas pasaulis kalba apie tokius iššūkius – kūrybiškumą, inovatyvumą, gebėjimą dirbti komandoje. Matematikos išmokti galima ir mokantis individualiai, tačiau vienas neišmoksi bendrauti. O ką mes matuojame egzaminu?

Tyrimus, kaip mokymąsi orientuoti į rezultatus, kaip skatinti kūrybiškumą, atlikusios bendrovės „Visionary Analytics“ ekspertas Simonas Gaušas pripažįsta, kad vertinimas yra neatskiriama efektyvaus mokymosi dalis, tačiau, jo manymu, Lietuvoje pernelyg daug dėmesio sulaukia suminis vertinimas, kai įvertinama bendra asmens pažanga per nustatytą laikotarpį, pavyzdžiui, brandos egzaminai baigiant vidurinę mokyklą ar gimnaziją. Brandos egzaminai šiuo metu prilygsta stojamiesiems – jie reikalingesni aukštosioms mokykloms, ne patiems asmenims. Tačiau mokytis labiausiai padeda formuojamasis vertinimas, tai yra nuolatinis ir iš karto mokiniui pateikiamas grįžtamasis ryšys. Mokyklose jis vangiai taikomas dėl keleto priežasčių, pavyzdžiui, nepakankamos mokytojų kompetencijos, neadekvataus jų darbo krūvio ar netinkamų kitų darbo sąlygų.

Gera žinia ta, kad technologijoms žengiant į priekį mokymosi pažangos vertinimas vis labiau automatizuojamas ar perkeliamas į išorę – išoriniams paslaugų teikėjams ar el. vertinimo sistemoms, remiantis pažangiomis IT technologijomis, taip paliekant mokytojui daugiau laiko dirbti su mokiniu – jam konsultuoti ir orientuoti žinių bei informacijos sraute. Dabar išsivysčiusiose šalyse efektyviausiu ir laikomas nuolatinis nuoseklus vertinimas, kai taikomos tokios mokymo(-si) technikos, kaip ugdomasis vadovavimas (angl. „couching“), projektais grįstas mokymasis (angl. „project-based learning“) ar rimti žaidimai (angl. „serious games“).

R.Dukynaitė pasakoja, kad tikrinant vaikų gebėjimus tarptautiniuose PISA tyrimuose bandoma įvertinti, ar vaikas moka dirbti bendradarbiaudamas su kitais, nes individualiai sėkmė retai pasiekiama, labai svarbus komandinis darbas. Vaikas prie kompiuterio gauna užduotį, bando rasti sprendimą, o du virtualūs draugai jam patarinėja. Bet vienas jų pateikia klaidingus siūlymus, kaip nutinka ir realiame gyvenime. Tad tyrime atsiskleidžia, ar vaikas moka mokytis bendradarbiaudamas ir geba mąstyti kritiškai. Mes to egzaminais nematuojame, nors gyvenime to labai reikia.

Švietimo analitikas A.Zabulionis pastebi dar vieną mūsų skirtumą nuo Vakarų valstybių: pažiūrėjus į žemėlapį, kuo toliau į Rytus, tuo mažėja pedagoginiai egzaminų tikslai, o didėja antikorupciniai, egzaminai darosi išoriniai – reikia kažkur eiti jų laikyti, atsiranda vardo ir pavardės kodavimas, ko Vakaruose nėra, o  egzaminai tampa kovos su korupcija įrankiu, atrenkant mokytis aukštosiose mokyklose. Lietuva, eksperto vertinimu, nepasiekė tokio lygio kaip Užkaukazėje ar Centrinėje Azijoje, bet esame toli ir nuo vakarietiško modelio, kai pasitikima mokiniu ir mokykla.

Beje, nors visose šalyse švietimo, taip pat ir egzaminų, sistemos skirtingos, visas geriausias sistemas vienija pagarba ir pasitikėjimas mokytoju, dėmesys jo kvalifikacijos kėlimui. Lietuva prie tokių šalių savęs priskirti negali.

Dažną dabartinių mūsų brandos egzaminų ydą bandoma aiškinti tuo, kad tai kartu ir stojamieji egzaminai. Tačiau norint įstoti į pasauliniu mastu prestižinį universitetą į egzamino vertinimus dažnai nė nežiūrima. Pavyzdžiui, JAV daugybė universitetų duoda šansą visiems – priima visus norinčiuosius, bet jau po pirmo semestro labai daug jų iškrinta. Bet jei nori įstoti į prestižinį universitetą, reikia parašyti motyvacinį laišką, parodyti savo nuoseklaus darbo rezultatą, turėti kaupiamąjį vertinimą – pristatyti savo darbų aplanką („portfolio“), kai kurie universitetai reikalauja, kad jaunuolis būtų įvertintas ne tik mokyklos, bet ir sertifikuotų išorinių centrų, kuriuose jis turi parodyti, kokią pažangą darė pamečiui, kai kur vyksta pokalbis žodžiu. Anot R.Dukynaitės, sėkmei svarbu maratono bėgimas, o ne spurtas.

Pažangus pasaulis žino: kas laimės kovą dėl švietimo, laimės valstybių konkurencinį karą. Tam reikia, kad augtų kūrybinga, kritiškai mąstanti, mokanti dirbti komandoje karta. Į tai protingos šalys nukreipia ir moksleivijos žinių bei gebėjimų patikrą. Klaidos kainuoja brangiai. Štai, kaip pasakoja R.Dukynaitė, Švedija panaikino kokybės tobulinimo instituciją, sustiprino kontrolės inspekciją ir TILS tarptautiniuose moksleivių gebėjimų tyrimuose, kuriuose pirmavo, patyrė didžiausią nuokrytį. Kai daugiau investuojama ne į švietimo kokybės didinimą, o į vertinimą ir kontrolę, laukia neišvengiamas fiasko.

Beje, R.Dukynaitė prisimena, kad Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos raporte Lietuvos švietimo reformos dokumentai nepriklausomybės pradžioje buvo pripažinti vienais geriausių Rytų ir Vidurio Europoje. Net juokaujama, kad tikrai didelį spurtą švietimo srityje padarę estai „nusirašė“ mūsų geriausias švietimo reformos idėjas, tik, skitaip nei mes, jas ir įgyvendino. Be to, jie nesiblaškė ieškodami gerų pavyzdžių daugelyje šalių, o orientavosi į vienos giminingos jiems šalies – Suomijos pavyzdį.

R.Dukynaitė primena dar vieną faktą: kai Lietuva pradėjo dalyvauti tarptautiniuose moksleivių pasiekimų tyrimuose, mūsų rezultatai buvo menki, bet šuolis –   didžiausias pasaulyje, tik nuo 1997 m. rezultatai nustojo augti, o nuo 2003 m. ėmė smukti. Paaiškinimų gali būti įvairių – kad nuo dugno lengva atsispirti, bet nenuneigsi, jog nepriklausomybės atkūrimo euforija, noras viską padaryti gerai prie to taip pat prisidėjo. Vis dėlto PISA, TILS tyrimai rodo, kad didžiausia dalis mūsų moksleiviukų – vidutiniokai.

Bet ar prie to neveda ir lietuviškų egzaminų pokyčių ~perpetuum mobile~ pažangai priešinga kryptimi?

Aušra Lėka, Gabija Sabaliauskaitė

ELTA

Nusivylimo dūriais abiturientai, o po jų ir kai kurie pedagogai, varstė bene visus svarbiausius egzaminus, kuriuos pasirenka laikyti dauguma abiturientų. Pavyzdžiui, užsienio kalbos – anglų valstybiniame brandos egzamine (VBE) mokiniai neturėjo laiko nė perskaityti užduoties, o ir tos užduoties nenugirdo, mat esą klausymo įrašas buvo netikęs. Išėjusieji iš istorijos VBE abiturientai skundėsi gavę per daug kultūros klausimų: istorijos egzamine reikėjo atpažinti skirtingais istoriniais laikotarpiais susiformavusius architektūros stilius.
Galima būtų suprasti, tačiau dar pernai 17 proc. 2013 m. istorijos VBE laikiusių abiturientų tikėjo, kad Lietuvoje yra valstybinė religija, o dar panašiai tiek 12 klasių baigusių jaunuolių nerado atsakymo, kas tvirtina šalies biudžetą.
Nacionalinio egzaminų centro (NEC) direktorės Saulės Vingelienės kritikos strėlės egzaminų sudarytojams ir vykdytojams nestebina. Ji teigia, kad nepatenkintų pasitaiko kasmet, o šių metų egzaminuose pokyčių ar klaidų nebuvo: visos užduotys sudarytos pagal žinomas egzaminų programas.
Pačios egzaminų programos keičiamos nedažnai, kas dešimtmetį – 2002 ir 2013 m. Vis dėlto neesminiai pokyčiai – nuolatiniai. Pavyzdžiui, Lietuvių kalbos ir literatūros egzaminas per dešimtmetį buvo pakeistas kelis kartus. 2004–2007 m. egzaminą sudarė teksto suvokimo ir gramatikos užduočių testas bei grožinio teksto interpretacija. 2008–2010 m. egzamine liko tik teksto suvokimo užduotis, o teksto rašymo dalyje šalia interpretacijos atsirado samprotavimo rašinio galimybė su įvestimi. Dar vėliau, 2011–2012 m., samprotavimas liko be įvesčių: geram įvertinimui gauti reikėjo remtis ir kultūrine patirtimi.
Anglų kalbos VBE, kuris šiemet nuliūdino per trumpu laiku klausymo užduočiai atlikti ir jos sudėtingumu, jau pažėrė rezultatus – prastesnius nei praėjusiais metais. Nors egzaminą šiemet išlaikė daugiau abiturientų (0,86 proc. neišlaikiusiųjų 2014 m., palyginti su 1,32 proc. 2013 m.), aukščiausią įvertinimą – šimtuką pernai gavo dvigubai daugiau abiturientų, o laikiusiųjų surinktas taškų vidurkis pernai tai pat buvo didesnis (55,6 tšk. 2014 m. ir 60,89 tšk. 2013 m.).
Egzaminas vyko pagal 2011 m. patvirtintą ir 2013 m. imtą taikyti programą, vadinasi, jau antrus metus buvo toks pat. Ar galėjo nemalonios staigmenos – trumpesnis laikas ir užduoties sudėtingumas lemti abiturientų rezultatus?

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 262014″ bei įvedę gautą kodą.

Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-26-2014-m

Nepriklausomas švietimo konsultantas, buvęs Lietuvos nacionalinio egzaminų centro direktorius dr. Algirdas Zabulionis pastarąjį dešimtmetį patirtimi dalijosi daugiau nei dvidešimtyje pasaulio šalių. Pasaulio banko, ES, valstybių vyriausybių ar įvairių fondų projektuose jis padeda tobulinti moksleivių žinių patikrinimo ir egzaminų sistemas. O kaip pasaulio kontekste atrodo lietuviškoji?

VEIDAS: Po bene dešimties metų vėl grįžtame prie kriterinio abitūros egzaminų vertinimo. Kuo jis pranašesnis ir kuo blogesnis už norminį (vadinamąjį proporcinį ar ranginį)?
A.Z.: Šiuos du vertinimo būdus galima palyginti su sporto šakomis – šuoliu į tolį ir šuoliu į aukštį. Pakėlus kartelę į atitinkamą aukštį, visus, kurie ją peršoka, kažkur priimame, o šokant į tolį, kuris toliau nušoks, ir bus geresnis. Taip ir su vertinimo metodais: vienu atveju iš anksto apibrėžiami reikalavimai, o kitu – lyginama tarpusavyje.
Egzaminų vertinimo metodikos pasirinkimas turėtų priklausyti nuo egzamino tikslų. Ankstesnis kriterinis vertinimas buvo pagrįstas to meto egzaminų tikslu – jauno žmogaus brandos patvirtinimu (man labiau patinka gražus lietuviškas žodis „branda“, o ne vokiškasis variantas „abitūra“). Vėliau sistema reformuota – įvesti mokykliniai ir valstybiniai brandos egzaminai. Tai padaryta, nes visiems atsibodo dveji egzaminai – brandos ir stojamieji, todėl valstybinių brandos egzaminų pagrindiniu tikslu tapo atranka į aukštąsias mokyklas, o mokyklinių brandos patvirtinimas. Vertinimo metodas buvo mišrus – su kriterinio vertinimo elementais: buvo nustatoma minimali egzamino išlaikymo riba, o ją peržengusieji išrikiuojami šimtabalėje skalėje, paremtoje procentiliais (nemaišykite su procentais).
Kodėl dabar vėl grįžtama prie kriterinio vertinimo, nesuprantu. Ar keičiasi egzamino tikslai – gal vėl pagrindiniu egzamino tikslu tampa brandos patvirtinimas, o atranka į aukštąsias mokyklas darosi mažiau reikalinga? Per tą laiką vietų aukštosiose mokyklose tikrai padaugėjo. Galima net pajuokauti – dabar Lietuvoje gimsta beveik tiek pat vaikų, kaip ir tais metais atsiranda studentų. Be to, daugelis abiturientų turi galimybę išvykti studijuoti į užsienį, spėju, jų išvažiuoja daugiau, nei įstoja į Vilniaus universitetą. Bet jei tuo tikslu vėl tapo brandos patvirtinimas, ar pakanka tų poros egzaminų?
VEIDAS: Kiek egzaminų laikyti būtų optimalu?
A.Z.: Ar žinote, kiek brandos egzaminų laikydavo mūsų seneliai smetoninėje Lietuvoje? Dvylika penkiolika. Vėliau mes sovietmečiu laikėme penkis šešis. Dabar privalomas brandos egzaminas yra vienas – lietuvių kalbos ir literatūros, dar vienas pasirenkamas. Pasirinks abiturientas, pavyzdžiui, menų ar dailės – kaip tie du egzaminai patvirtins jauno žmogaus bendrąjį išsilavinimą?
Nežinau, koks brandos egzaminų – privalomųjų ir pasirenkamųjų – skaičius būtų optimalus, jis įvairiose šalyse gana skirtingas. Pavyzdžiui, Gruzijoje privalomi aštuoni brandos egzaminai. Bet dabartinė Lietuvos dviejų egzaminų sistema jau neatlieka brandos patvirtinimo funkcijos. Tikrai turi būti visiems privalomas lietuvių kalbos egzaminas, o literatūros galėtų būti pasirenkamas. Balsuočiau už privalomo matematikos egzamino sugrąžinimą, bet ne išplėstinio kurso, o matematinio raštingumo. Prieš dešimt metų privalomą matematikos brandos egzaminą padarėme pasirenkamuoju tik todėl, kad tuo metu matematikos egzaminas buvo privalomas dešimtokams. Vėliau po kelerių metų pagrindinės mokyklos privalomi egzaminai buvo panaikinti, bet grąžinti privalomą matematikos brandos egzaminą pamiršta.
VEIDAS: Kaip vertinate siūlymus įvesti privalomą užsienio kalbos egzaminą?
A.Z.: Pavėluota. Jei apie tai būtume diskutavę prieš dvidešimt metų, tai būtų rimtas klausimas. Dabar visi puikiai supranta užsienio kalbos svarbą, tad egzaminu motyvuoti jos mokytis jau nereikia.
VEIDAS: Grįžtant prie norminio ir kriterinio vertinimo – kurią metodiką dažniau renkasi geriausių švietimo rezultatų pasiekiančios šalys?
A.Z.: Kaip jau minėjau, viskas priklauso nuo egzamino tikslų. Vakarų Europos šalyse vyrauja brandos patvirtinimas, bet tiek Didžiojoje Britanijoje, tiek Vokietijoje ar kitose šalyse labiau pasitikima pažymiu, kurį parašo moksleivį mokęs mokytojas. Pažiūrėjus į žemėlapį, kuo toliau į Rytus – Užkaukazę, Centrinę Aziją, tuo menksta pedagoginiai egzaminų tikslai ir didėja antikorupciniai: egzaminai darosi išoriniai, t.y. moksleiviui reikia kažkur eiti juos laikyti, atsiranda vardo ir pavardės kodavimas (ko Vakaruose dažniausiai nėra), o egzaminai tampa įrankiu kovoti su korupcija, atrenkant stojančiuosius į aukštąsias mokyklas. Lietuva šiame žemėlapyje ties viduriu.
Gerų švietimo rezultatų pasiekiančiose Azijos šalyse, pavyzdžiui, Japonijoje, Pietų Korėjoje, Taivane, Honkonge, Singapūre, egzaminų daug ir jie griežti, net sakoma – egzaminų pragaras.
VEIDAS: Kodėl manote, kad kriterinio vertinimo sistema netinkama atrankai į aukštąsias mokyklas – negi susumavus kelių egzaminų rezultatus gali būti labai daug analogiškų?
A.Z.: Kriterinio patikrinimo esmė – išlaikyta ar neišlaikyta – geriausiai tinka įskaitai. Ši sistema palankesnė silpnesniems mokiniams, bet nemotyvuoja geresnių. Jei reikia palyginti tarpusavyje daug egzaminą laikančiųjų, šimto kartelių juk neapibrėši. Nežinau kriterinės šimtabalės sistemos pavyzdžių pasaulyje – lietuviškoji gali būti pirmoji, tik abejoju, ar reikia tuo didžiuotis.
VEIDAS: Verda aistros dėl lietuvių kalbos brandos egzamino skirtingo vertinimo lietuvių ir tautinių mažumų mokyklose. Kaip panašius klausimus sprendžia nacionalinių mažumų mokyklas turinčios kitos šalys?
A.Z.: Vėl būčiau supratęs šį klausimą prieš dvidešimt metų, gal dar būtume galėję diskutuoti prieš kokį dešimtmetį, bet dabar jau nesuprantu – ar žmogus, gimęs šioje šalyje, nenori mokytis tos šalies valstybinės kalbos? Nežinau panašių pavyzdžių kitose valstybėse. Ar Lenkijoje lietuvis moksleivis kitokį lenkų kalbos egzaminą laiko? Ar įsivaizduojate, kad Vokietijoje turkų moksleiviui vokiečių kalbos egzaminas būtų kitoks? Mano supratimu, tai tikrai netoleruotinas lietuvių mokyklų moksleivių diskriminacijos pavyzdys. Negali būti tokio egzamino rezultatų panaudojimo stojančiųjų atrankai į aukštąsias mokyklas. Brandos egzaminus Švietimo ir mokslo ministerija gali daryti kokius tik nori, bet stojamieji turi būti visiems vienodi.
Laikantiesiems egzaminą padidinome pasirenkamų autorių skaičių, bet juk egzamino apimties reikalavimai, vertinimo kriterijai skirtingi, lietuvių ir kitų mokyklų abiturientų darbus vertins skirtingos mokytojų grupės. Tai kas lieka bendra – tik pavadinimas? Ką mes apgaudinėjame? Galime tik pajuokauti: tarp egzamino užduoties pasirenkamų autorių dabar turės būti ir lenkų autorius, pavyzdžiui, Adomas Mickevičius. Jei jį mokinys pacituos originalo kalba – ar laikant lietuvių kalbos egzaminą tai bus klaida, ar ne?
VEIDAS: Numatyta dar viena galima naujovė – vietoje pasirenkamojo egzamino apginti brandos darbą. Ar tai lygiavertis brandos egzamino pakaitalas?
A.Z.: Brandos darbo tikslas – ne matuoti, bet lavinti moksleivio įgūdžius, rinkti, sisteminti, analizuoti informaciją, daryti išvadas. Tai pedagoginio proceso dalis, ir toks brandos darbas gerai atliks savo funkciją tol, kol jo rezultatai nebus naudojami atrankai į aukštąsias mokyklas, nes tuomet jau atsiras kitų būdų aukštesniam įvertinimui siekti; būkime atviri – tiesiog nusipirkti jau atliktą darbą.
VEIDAS: Ar ne per daug egzaminuose ir mokymo procese pereita prie testų metodo? Kai kurie ekspertai mano, kad tai prisidėjo prie kritusio raštingumo lygio, negebėjimo sklandžiai reikšti minčių.
A.Z.: Kai egzaminą laiko daug žmonių, o jo rezultatus reikia pateikti greitai, testo forma tinkamiausia. Bet ir čia galimi laisvo atsakymo klausimai, o ne tik pasirenkamojo atsakymo („kryžiuko“) ar tereikalaujančio įrašyti trumpą atsakymą. O mokymo procese pratybų sąsiuvinius stumia komerciniai interesai – jie vienkartiniai, juos reikia nuolat pirkti ir ne po vieną. Bet ir juose yra erdvės ne vien trūkstamoms raidėms ar skaičiams įrašyti.
Sakome, sumažėjo moksleivių raštingumas, bet pažiūrėkite, koks buvo lietuvių kalbos brandos egzaminas prieš penkerius metus: jame dar buvo kalbos kultūros, gramatikos, sintaksės užduočių. Dabar visa tai išmetėme, palikome rašinėlį ir stebimės, kad vaikai nemoka rašyti.
VEIDAS: Kaip vertinate kai kurių švietimo ekspertų siūlymą egzaminus rengti po kiekvienos klasės baigimo ir taip motyvuoti nuolat mokytis?
A.Z.: Bet juk kiekvienais mokslo metais moksleivis gauna kiekvieno mokomojo dalyko metinį pažymį, vadinasi, vaiko žinių lygis vertinamas. Jei bus kiekvienos klasės baigiamieji egzaminai ir juos visi išlaikys, tai kam jie reikalingi? Bet jei jų neišlaikys, pavyzdžiui, 10 proc. moksleivių, kas jiems nutiks vėliau? Tad kol nėra atsakymo į šį klausimą, nereikėtų ir gąsdinti moksleivių naujais privalomais egzaminais. Juk pas mus egzaminas pateikiamas kaip siaubas – įvesime jų daugiau, kiekvienoje klasėje ir kažkas stipriai pasikeis (ir būtinai – pagerės!). Bet jei per dvylika metų moksleivio neišmokėme taisyklingai rašyti, egzaminu nieko nepakeisime.
VEIDAS: Vis dėlto kitose šalyse, pavyzdžiui, Vokietijoje, nenorinčius ar negebančius mokytis vaikus jau nuo penktos klasės imama profiliuoti ir rengti profesinei, bet ne aukštajai mokyklai.
A.Z.: Ne tik Vokietijoje, bet ir Nyderlanduose, kitose šalyse vaiką profiliuoja, bet niekada neįstumia į akligatvį: visada yra galimybė grįžti į kitą mokymosi lygį, o profesinio mokymo sistema nesibaigia tuo, kad būtinai turėsi eiti dirbti techninį darbą.
Negali visi mokytis aukštosiose mokyklose. Tačiau neužtenka įvesti naujos tvarkos: kad ateitų kitas supratimas, būtų sukurtas atitinkamas kitų profesijų, kitų mokyklų prestižas, reikia laiko, o ne populistinių sprendimų.
VEIDAS: Kaip subalansuoti moksleivių teisę rinktis egzaminus, vadinasi, ir ką studijuoti, su valstybės prioritetais?
A.Z.: Dirbau Gruzijoje, kai ten buvo įvesta panaši į mūsų sistema – krepšeliai ėjo paskui moksleivius. Daugiau nei 80 proc. stojančiųjų rinkosi teisę, ekonomiką, verslą. Šios sistemos atsisakyta, nes ji iškreipia darbo rinką. Aukštasis mokslas turi du pagrindinius tikslus: pirma, nukreiptą į asmens, antra, į visuomenės, šalies vystymąsi. Šiame antrajame tiksle turi būti ryškūs šalies strateginiai prioritetai, o juos turi užtikrinti aukštojo mokslo sistema. Jei valstybės aukštojo mokslo politikoje būtų bent šešėlis šalies ekonominių prioritetų, juos turėtų atitikti ir valstybinis studijų finansavimas. Štai daug kalbame apie atominės elektrinės statybą, bet kokia šalies politika šios srities specialistų rengimo atžvilgiu? Ar nebus taip, kad pastačius elektrinę reikės prašytis specialistų iš užsienio?
Pavyzdžiui, Vokietijoje, nėra anšlago studijuoti teisę, nes teisininkų poreikis nėra didelis, o jauno žmogaus tikslas – ne studijuoti, o tolesnė darbinė karjera. Pas mus studijos atskirtos nuo tolesnio žmogaus gyvenimo: jei jaunimas galvotų truputį toliau, tiek daug nestotų į teisę ar verslo administravimą. Vakaruose darbo ir universitetų rinka nusistovėjusi ir ten nėra populiarios tos specialybės, kurios atstovams vėliau sunku gauti darbą. O pas mus net į užsienį lietuviai dažniausiai vyksta socialinius, humanitarinius mokslus studijuoti. Kiek jų užsienio universitetuose studijuoja inžinerinius ar žemės ūkio mokslus? O juk šios inžinerinės profesijos yra šalies ekonomikos pagrindas, jos reikalingos produktui sukurti, o socialinės sritys tik jį perskirsto.
VEIDAS: Apie valstybinį užsakymą aukštosiose mokyklose kalbama, bet ar būtumėte už prievolę kažkiek metų atidirbti už valstybės finansuojamas studijas?
A.Z.: Aš – prieš prievartą atidirbti už valstybės finansuojamas studijas, nes tėvai mokesčiais jau yra už jas sumokėję. O jei aukštosioms mokykloms trūksta lėšų, yra kitų būdų. Pavyzdžiui, Australijoje, tikrai turtingoje šalyje, visiems įstojusiems į universitetus įvestas vienodas registracijos mokestis. Keleriems metams kažkurioms studijų programoms šį mokestį gerokai sumažindama, valstybė gali valdyti stojančiųjų srautą pagal savo poreikius.
VEIDAS: Pas mus aiškinama, kad mokėjimų lygiavos negali būti, nes parengti lakūną daug brangiau nei, pavyzdžiui, sociologą.
A.Z.: Manau, studijų kaina visiems studentams turi būti vienoda. O gal lakūną pigiau būtų pasiųsti mokytis, pavyzdžiui, į Daniją, Lietuvoje neišlaikant brangios mokymo programos?
VEIDAS: Sakoma, kad Lietuvoje mokykla (ir korepetitoriai) rengia egzaminams, o ne studijoms ir gyvenimui. Ar pritartumėte tokiai tezei?
A.Z.: O ką mokykla dvylika metų daro? Tiesiog egzaminai – visų matomas ir aiškiai pamatuojamas artimiausias tikslas. “Veidas” savo gimnazijų reitingą taip pat sudarė pagal egzaminų rezultatus. Beje, nevadinčiau geriausia tos mokyklos, kuri susirinko geriausius vaikus surengdama konkursą. Dar dirbdamas Nacionaliniame egzaminų centre kartą paprašiau mokyklų vadovų surinkti statistiką, kiek jų mokyklos abiturientų yra iš šeimų, kuriose bent vienas tėvų turi aukštąjį išsilavinimą. Pasirodė, kad tarp geriausių gimnazijų tokių abiturientų buvo per 90 proc. Tai tiesiog parodo mūsų visuomenės sluoksniavimąsi. O sakoma, kad mokykla turi būti socialinis liftas, t.y. turi kelti vaikus ir iš žemesnės socialinės aplinkos, o ne dar labiau juos diferencijuoti.
VEIDAS: Bet ar blogai, jei išsilavinę tėvai samdo korepetitorius, siekdami, kad vaikas lavintųsi, įstotų į gerą universitetą ir taip bandytų užsitikrinti būsimą karjerą?
A.Z.: Ar galėtumėte, jei norėtumėte, savo vaikui apmokėti papildomas smuiko pamokas? Tad kodėl vaikui, kuris domisi fizika, nepasamdžius papildomo fizikos mokytojo. Nesu prieš korepetitorius, bet prieš, jei supainiojami moraliniai dalykai – jei korepetitoriumi tampa tą moksleivį mokęs mokytojas ar du mokytojai tiesiog pasikeičia mokiniais, kaip dažniausiai būna.
Singapūre, Honkonge, Japonijoje korepetitoriavimas labai paplitęs, bet nė vienas mokytojas, dirbantis mokykloje, nedirbs korepetitoriumi – ir atvirkščiai. Pietų Korėjoje, galvojant apie socialinę lygybę, bandyta korepetitoriavimą uždrausti, bet nieko gero neišėjo, nes kaip atskirti papildomas muzikos pamokas nuo papildomų matematikos? Vakarų šalyse korepetitoriai taip pat egzistuoja, bet kaip popamokinė veikla, joje mokytojai dirba oficialiose įstaigose, sumokančiose visus mokesčius valstybei.
VEIDAS: Ar matydami vidutinišką Lietuvos moksleivių gebėjimų lygį atspindinčius tarptautinius tyrimus galime būti patenkinti savo švietimo sistema?
A.Z.: Esame ten, kur esame – maždaug vidury. Bet blogos naujos tendencijos: iš pradžių, 1995-aisiais įsitraukus į tarptautinius TIMSS tyrimus, buvo stebimas Lietuvos moksleivių rezultatų kilimas, vėliau jie stabilizavosi, o dabar jau ėmė kristi. Tradicinis lietuviškas klausimas – kodėl estai aukščiau už mus? Gal todėl, kad jų švietimo reforma nesiblaškė, truputį paimdama iš japonų, truputį iš škotų ar šveicarų. Estai tiesiog atsirinko jiems artimiausią pavyzdį – Suomiją ir juo sekė. Antra, pažiūrėkite, kokie Estijos mokytojų ir universitetų dėstytojų atlyginimai. Blogai tai ar gerai, bet atlyginimas už darbą yra vienas objektyvių rodiklių, kaip visuomenė vertina pedagogo profesiją.
VEIDAS: Bet ar visi Lietuvos mokytojai nusipelnę tos pagarbos?
A.Z.: Mokytojai tokie, kokie yra, kokius juos padarėme. Jei į pedagogus rengiančią aukštąją mokyklą ateina tik tie, kurie kitur neįstoja, kas kaltas, kad turime blogų mokytojų?
VEIDAS: Amžinas klausimas: kuri švietimo sistema – labai intensyvaus mokymosi, kaip kai kuriose Azijos valstybėse, ar liberalumu garsėjanti kai kurių Europos šalių, jūsų manymu, perspektyvesnė?
A.Z.: Jei kas žinotų atsakymą į šį klausimą, visur švietimo sistemos būtų panašios. Bet švietimo sistema – ne kokakolos buteliukas, jos negalima iš vienos šalies perkelti į kitą. Ir nereikia gąsdinti ES reikalavimais, nes švietimo srityje jų paprasčiausiai nėra. Didžioji Britanija, Prancūzija, Vokietija bent jau artimiausiu metu tikrai nesusitars dėl bendros švietimo strategijos tikslų ir vertybių, nes jos šiose šalyse labai jau skirtingos.
Pirmiausia turime susivokti, kokie esame, kokie mūsų tikslai, kokios galimybės ir kokie artimiausi darbai. Reikia suprasti, kad švietimo sistema – ne sala vandenyne, ji priklauso nuo šalies tradicijų, ekonomikos ir, deja, nuo politinės konjunktūros.
Tačiau yra vienas dalykas, kuris vienija visas geriausias švietimo sistemas, – tai pagarba ir pasitikėjimas mokytoju. Remiantis tarptautinių tyrimų duomenimis, taip yra puikius švietimo rezultatus rodančiose ir Suomijoje, ir Japonijoje, nors šių šalių švietimo sistemos tikrai skirtingos.

“Priešingai nei Lietuvoje, Vakaruose nėra populiarios tos specialybės, kurių atstovams vėliau sunku gauti darbą.”

Vienintelis valstybinis brandos egzaminas, šįmet sulauksiantis didesnio populiarumo nei pernai – informacinės technologijos.

Neseniai Vyriausybė paskirstė valstybės finansavimą 2013 m. pirmakursių studijoms. Palyginti su pernai, tam skirtos lėšos sumažėjo 9 proc.: 2012 m. pirmakursių studijoms buvo numatyta 32,2 mln. Lt, o 2013 m. – jau tik 28,1 mln. Lt. Dar ryškesne proporcija mažėjo ir kandidatų laikyti brandos egzaminus skaičius: 2012 m. jų buvo 44 852, o 2013 m. (kovo 12 d. duomenimis) prašymus laikyti brandos egzaminus pateikė 39 977 kandidatai. Tai 4875 kandidatais (arba daugiau kaip 10 proc.) mažiau.
Finansavimo paskirstymą konkrečioms studijų sritims Vyriausybė nustato kasmet, atsižvelgdama į valstybės ūkinės, socialinės ir kultūrinės plėtros poreikius bei finansines galimybes. Šįmet maždaug trečdalis šalies pirmakursiams skirtos sumos atiteko technologijos mokslų specialistams rengti, mat šios krypties studijos dvigubai brangesnės už socialinių mokslų studijas. Iš minėtų 28,1 mln. Lt technologijos mokslams universitetuose skirta 5,3 mln. Lt, kolegijose – dar 4,3 mln. Lt.

Tiksliųjų mokslų populiarumas pagaliau didėja
Žinodami preliminarų šių metų brandos egzaminų pasirinkimą, galime kelti klausimą, ar Lietuvos abiturientai suspėjo išgirsti ir priimti Vyriausybės siunčiamus signalus. Pasak Nacionalinio egzaminų centro (NEC) direktoriaus pavaduotojos Teresės Blaževičienės, perėmusios NEC vairą iš Švietimo ir mokslo ministerijon rudenį dirbti perėjusio Sauliaus Zybarto, tokios tendencijos, tegu ir nežadančios spartaus perversmo, statistiniuose duomenyse atsispindi. „Šiek tiek didesnė kandidatų dalis šiais metais renkasi matematikos, biologijos, chemijos, fizikos ir technologijų egzaminus, šiek tiek mažesnė – istorijos egzaminą. Bet šis poslinkis kol kas labai nedidelis – neviršija vieno procentinio punkto. Galima kelti hipotezę, kad egzaminų pasirinkimas kinta dėl besikeičiančios stojimo į aukštąsias mokyklas tvarkos”, – atsakydama į „Veido“ klausimus svarstė T.Blaževičienė.
Preliminariais brandos egzaminų pasirinkimo duomenimis, 2013 m. rinktasi mažiau visų valstybinių brandos egzaminų, išskyrus informacinių technologijų egzaminą. Šį, nepaisant 10 proc. mažėjančio abiturientų skaičiaus, ketina laikyti net 551 kandidatu daugiau nei pernai. Tai galima paaiškinti ir tuo, kad nuo 2013 m. nebėra mokinių kompiuterinio raštingumo įskaitos, kuriai gauti užtekdavo pateikti ESDL pažymėjimus.
Nauja ir tai, kad informacinių technologijų valstybinis brandos egzaminas bus rengiamas elektroninėje egzamino užduoties atlikimo sistemoje.

Miestiečiai laiko mažiau egzaminų
Vidutinis pasirenkamų laikyti egzaminų skaičius pastaraisiais metais buvo linkęs mažėti, tačiau šįmet tendencija pakeitė vektorių. 2012 m. vienas kandidatas vidutiniškai rinkosi laikyti 3,17 egzamino, o šįmet, preliminariais duomenimis, jau apie 3,25 egzamino. Įdomu, kad daugiau egzaminų laikyti dažniau renkasi ne didžiųjų miestų, o rajonų moksleiviai – statistika rodo, kad jie ketina laikyti vidutiniškai 0,1 egzamino daugiau už miestiečius.
Pernai buvo įvestas privalomas pagrindinio ugdymo žinių patikrinimas. Jis atskleidė, kad maždaug trečdalio dešimtokų lietuvių kalbos ir matematikos žinios yra geros ir nuteikia optimistiškai, tačiau kito trečdalio – labai menkos ir keliančios rūpestį. „Tai reiškia, kad tikėtis ryškaus brandos egzaminų rezultatų pagerėjimo artimiausiais metais neverta“, – prognozuoja T.Blaževičienė.
Kokios naujovės neaplenks brandos egzaminų turinio? Galbūt, padarius išvadas iš praėjusių metų rezultatų, vienų užduotis ketinama lengvinti, o kitų priešingai – paversti sudėtingesnėmis? „Kaip ir kasmet, po 2012 m. valstybinių brandos egzaminų sesijos buvo atliktos egzaminų rezultatų statistinės analizės. Remiantis jų duomenimis, įvertinami užduoties kokybės parametrai, modeliuojami reikalavimai kitų metų užduočių rengėjams. Bet pagrindinis dokumentas, kuriuo remiantis kuriamos brandos egzaminų užduotys, yra egzamino programos ir jose suformuluoti reikalavimai tikrinamoms mokinių žinioms ir gebėjimams. Atkreiptinas dėmesys, kad atnaujintose egzaminų programose (gamtos, socialinių mokslų, matematikos ir informacinių technologijų) aiškiai išskirta problemų sprendimo gebėjimų sritis, kurioje apibrėžti reikalavimai gebėti sistemiškai, logiškai mąstyti, apibendrinti ir padaryti pagrįstas išvadas, pasirinkti ir taikyti įvairias problemų sprendimo strategijas, kritiškai mąstyti ir vertinti įvairius informacijos šaltinius, alternatyvius požiūrius, nustatyti priežastis, pokyčius ir padarinius“, – aiškina T.Blaževičienė.
Beje, atlikta rezultatų statistinė analizė rodo, kad dėl specifinių ligi šiol taikyto norminio vertinimo ypatumų vienus valstybinius egzaminus išlaikyti aukštais įvertinimais buvo lengviau, kitus – sunkiau. Pavyzdžiui, 2012 m. buvo gerokai sunkiau gauti gerą matematikos ir chemijos egzamino įvertinimą nei geografijos ar vokiečių kalbos. Šiais metais pradedama taikyti egzaminų kriterinio vertinimo metodika per kelerius metus padės išspręsti šį klausimą. „Jau šiemet bus išbandytos naujos egzaminų rezultatų analizės ir kokybinio vertinimo procedūros. Mokinių egzaminų rezultatai bus įvairiais pjūviais lyginami pagal nustatytus vertinimo kriterijus. Ekspertai, remdamiesi 2013-ųjų ir ankstesnių metų egzaminų statistinės analizės duomenimis, tikslins kriterines ribas ir tik po to bus apskaičiuojami mokinių įvertinimai pagal šimtabalę sistemą“, – aiškina T.Blaževičienė.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-12-2 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Praėjusiais metais mūsų šalyje vairuotojų gretas papildė daugiau kaip 40 tūkst. Lietuvos gyventojų. Susisiekimo ministerijos specialistų vertinimu, jų parengimo lygis turi tiesioginės įtakos avaringumo rodikliams. Statistikos duomenimis, VĮ „Regitroje“ iš pirmo karto vairavimo egzaminą išlaiko vos 40 proc. vairavimo mokyklų parengtų vairuotojų, o Europos Sąjungos šalių vidurkis didesnis nei 60 proc.
Apie tai, ar sugriežtinta vairuotojų parengimo sistema padės sumažinti nelaimių šalies keliuose, kalbėjomės su Susisiekimo ministerijos viceministru Rimvydu Vaštaku, Kelių policijos tarnybos viršininku Gintaru Aliksandravičiumi, vairuotojus egzaminuojančios bei vairuotojo pažymėjimus išduodančios VĮ „Regitra“ gen. direktoriaus pavaduotoju Sauliumi Šuminu ir šiemet geriausia Lietuvoje pripažintos Kauno m. „ARV-Auto“ vairavimo mokyklos vadovu Valdu Šlepiku.

– Jūsų nuomone, kokios priemonės iš esmės pagerintų būsimų eismo dalyvių parengimą vairavimo mokyklose?
R.Vaštakas: Subyrėjus Sovietų Sąjungai, vairavimo mokykloms buvo palikta laisvė ir nežinomybė. Kai kurios mokyklos sukūrė savo sistemą ir ėmė puikiai mokyti būsimus vairuotojus. Deja, didesnei daliai iš daugiau nei trijų šimtų šiuo metu veikiančių mokyklų ši užduotis sunkiai įgyvendinama. Vairuotojų rengimo procesas vyksta chaotiškai, tad ir išlaikančiųjų egzaminus procentas nedidelis. Norint sustiprinti pradinį mokymą buvo pasiūlytas privalomas papildomas vairuotojų mokymas. Tačiau jis turi būti vykdomas ne po dvejų metų, o per pirmuosius tris mėnesius nuo vairuotojo pažymėjimo gavimo. Be to, ne vienoje užsienio šalyje ir ne vienus metus yra naudojama vaizdo įrašymo įranga praktinio vairavimo egzaminui filmuoti.
S.Šuminas: Paties egzaminų išlaikymo procento labai nesureikšminčiau. Juk kalbame apie procentus, bet pamirštame laiką, kuris skiriamas būsimo vairuotojo mokymui. Skandinavijos šalyse iki teisės vairuoti suteikimo nuvažiuojama 5–6 tūkst. km! O pas mus geriausiu atveju nuvažiuojama 500 km. Be to, vienose šalyse tam tikros priemonės pasiteisina, bet kitose jos gali neduoti norimų rezultatų, netgi priešingai. Tad klausimas, ar filmavimas yra ta priemonė, kuri padės pasiekti norimų rezultatų.
G.Aliksandravičius: Reikėtų skirti dvi kategorijas vairuotojų: yra jauni vairuotojai ir nepatyrę vairuotojai. Ne visada šias sąvokas galime sutapatinti. Praėjusiais metais per įvykius, kuriuose dalyvavo dvejų metų stažo neturintys vairuotojai, žuvo 46 žmonės (2011 m. dvejų metų stažo neturintys vairuotojai tapo 2691 įvykio dalyviais). Pradedantieji ir nepatyrę vairuotojai buvo kalti dėl 1820 įvykių. Jų metu žuvo 27 vairuotojai. Tai sudaro 10 proc. visų 2011-aisiais žuvusiųjų keliuose. Pernai per įvykius, kuriuos sukėlė teisės vairuoti neturintys asmenys, žuvo 14 žmonių.
Tad kaltinti vien tik nepatyrusių vairuotojų negalime. Juos labiausiai veikia supantys eismo dalyviai. Pirmus metus po egzamino išlaikymo jie važinėja gana drausmingai ir retai pažeidžia kelių eismo taisykles. Deja, antraisiais metais, kai lyg ir turėtų baigti formuotis vairavimo įgūdžiai, pažeidimų ir eismo įvykių, kuriuose dalyvauja pradedantieji vairuotojai, daugėja. Tai lemia blogas kitų eismo dalyvių pavyzdys. Sekdami juo nepatyrę vairuotojai pradeda ignoruoti ne tik teorines, bet ir praktines žinias, įgytas mokykloje.
V.Šlepikas: Iš būsimųjų vairuotojų mokymo, deja, dauguma atvejų padaromas tik verslas: svarbiausia paimti pinigus ir atvažinėti privalomas valandas, na, ir minimalus mokymas. Nors vis labiau galvojame, kaip išgyventi, išlaikyti specialistus ir suteikti kokybišką mokymą. Tačiau jei didini mokymo valandų skaičių, esi kaltinamas, kad nori pasipelnyti. Taip pat manau, kad nedidelį išlaikymo procentą lemia ir jaudulys. Tai grynai psichologinis aspektas.
– Galbūt nedidelį egzamino išlaikymo procentą lemia vairavimo mokymo praktikos mokykloje ir reikalavimų per praktinį egzaminą „Regitroje“ skirtumai?
S.Šuminas: Gali būti, jog trūksta bendro teisės akto, kad sutaptų mokymo tikslai ir reikalavimai, keliami per egzaminą. Nedidelis išlaikymo procentas yra lietuviškos tradicijos „nueiti ir pabandyti išlaikyti – gal pasiseks“ pasekmė. Nemažą juodą darbą atlieka ir vairavimo instruktoriai: daugelis būsimųjų vairuotojų į „Regitros“ egzaminą atvyksta nuteikti, kad jo nepavyks išlaikyti iš pirmo karto.
Kai kuriose užsienio šalyse praktikuojamas vadinamasis netikras testas. Tai toks pat egzaminas, tik jo rezultatai nėra fiksuojami. Tačiau jį laikant galima įvertinti pagrindines klaidas ir pasitikrinti įgūdžius.
V.Šlepikas: Pritariu minčiai, kad dauguma žmonių į vairavimo mokyklas ateina „išlaikyti teisių“, o ne išmokti vairuoti. Nors ši tendencija po truputį keičiasi, tačiau ne tokiais tempais, kaip norėtųsi. Jei pasakysi, kad mokydamasis dar turėtum papildomai pavažinėti 10 val., būsi apkaltintas lupikavimu.
G.Aliksandravičius: Štai toks žalias vairuotojas, įsitikinęs, kad viską žino ir moka, išvažiuoja į gatves. Kaip jį vėliau įtikinti, kad padarė pažeidimą? Jis įsitikinęs, kad viską atlieka teisingai, o vėliau skundžiasi visoms įmanomoms instancijoms. Teigti, kad baigusieji mokyklas išmoksta vairuoti, tikrai negaliu. Kai kurie žmogeliai pagal savo psichines savybes net negali būti vairuotojai – turėtų būti kažkokia atranka. Tai būtų visiems į naudą.
R.Vaštakas: Todėl mes ir įvedėme privalomą filmavimą. Turime nemažai pastabų iš pačių mokyklų, tačiau ne visos supranta naudą. Juk peržiūrėdamas vaizdo įrašą būsimasis vairuotojas su instruktoriumi gali įvertinti klaidas, padaryti išvadas, kaip tobulinti vairavimą. Be to, ministerija atsakinga, kaip mokykla parengs vairuotoją, ir dokumentų tikrinimai tam negelbės. Dvejus metus kovojome, kad būtų filmuojamas ne tik egzaminas, bet ir visas praktinio mokymo procesas. Užsienyje po kiekvieno praktinio vairavimo drauge su instruktoriumi 15 min. analizuojamos būsimojo vairuotojo padarytos klaidos. Besimokantieji džiaugiasi, kad gali pamatyti savo klaidas. O Lietuvoje iš karto klausiama (net ir kai kurių vairavimo mokyklų atstovų), ar nebus pažeistos žmogaus teisės.
S.Šuminas: Mes gana netikėtai įvertinome filmavimo pranašumus. Vienos vairavimo mokyklos vadovas, peržiūrėjęs egzamino „Regitroje“ įrašą, atvirai prisipažino pasibaisėjęs vaizdu, kurį mes matome, kai laikomas egzaminas. Suprato, kad tai, kas vyksta per praktinį vairavimą ir per egzaminą, yra visiškai skirtingi dalykai. Tad aš už filmavimą, tačiau jei tai naudojama mokymo tikslams, o ne kontrolės.
V.Šlepikas: Kolegos iš Latvijos, peržiūrėdami vaizdo įrašus, moko instruktorius vienodai traktuoti situacijas – juk instruktoriai yra skirtingi. Nors reikia pripažinti, jog kartais esame priversti mokyti būsimuosius vairuotojus tam, kad jie sėkmingai išlaikytų egzaminus. Nes egzaminuotojas kartais taip pat kitaip vertina situacijas nei mes.
R.Vaštakas: Padėtis po truputį gerėja. Įvesta nauja tvarka dėl aikštelių registravimo. Anksčiau pasitaikydavo, kad vienoje aikštelėje praktinio vairavimo užduotis neva atlikdavo 40 mokyklų. Tai fiziškai neįmanoma. Taip pat yra parengta metodika, skirta vairavimo instruktorių mokytojams. Be to, ir aukštųjų mokyklų dėstytojams, kurie dėsto instruktorių tobulinimosi kursuose, reikalingi papildomi mokymai. Svarbiausia užduotis – instruktoriaus kvalifikacija ir jo požiūris į mokymą.
S.Šuminas: Visoje šioje istorijoje mes pamirštame pagrindinę grandį – vairuotoją. Juk jis yra veiksnus ir pakaltinamas. Tai jis privalo atsakyti už savo veiksmus ir turi pasirūpinti deramu mokymusi. Nes jei pats nenorėsi, gali tiesiog atlankyti privalomas 30 valandų, ir tiek.
– O kaip, jūsų vertinimu, kelti vairavimo kultūrą: draudimais, baudomis ar sąmoningumo skatinimu?
G. Aliksandravičius: Visos idėjos ir iniciatyvos yra pažangios, o tikslas vienas: svarbiausia, kad pradedantysis vairuotojas jaustųsi saugiai ir nekeltų grėsmės aplinkiniams. Policija taip pat gali sudaryti savo reitingą. Tarkime, suskaičiuoti visų eismo įvykiuose dalyvavusių pradedančiųjų vairuotojų statistiką pagal vairavimo mokyklas. Tada būtų galima vertinti ne tik egzamino išlaikymo procentą, bet ir tai, kaip vairuotojas dvejus metus elgėsi kelyje. Tada pasikviesčiau vairavimo mokyklos vadovą į eismo įvykio nagrinėjimą ar netgi į teismą, jei ten būtų nagrinėjama nepatyrusio vairuotojo byla. Nes net ir po dvejų metų ne visi tampa visaverčiais vairuotojais.
V.Šlepikas: Deja, šiandien įregistruoti vairavimo mokyklą itin lengva. Gyvename konstitucinėje valstybėje, ir jų steigimą reguliuoja įstatymai. Šiandien būsimųjų vairuotojų rengimas labiau priklauso nuo pačių vairavimo mokyklų požiūrio. O šioms dažniau tenka galvoti apie išgyvenimą, o ne kaip diegti naujas metodikas. Šiandien tai 70 proc. verslas ir 30 proc. metodika, o turėtų būti atvirkščiai. Kaip šiandien kokybiškai išmokyti mokinį už 750 Lt, aš neįsivaizduoju. Tačiau tokių mokyklų yra.
R.Vaštakas: Pateiksiu kai kuriuos blogiausius vairavimo mokyklų veiklos pavyzdžius. STT pareigūnai yra nustatę atvejų, kad neteisėtu būdu galima įsigyti vairavimo mokyklos kursų baigimo liudijimą. Taip pat neišklausoma numatyto skaičiaus teorijos kurso valandų. Tad visų pirma vairuotojus reikia skatinti, kad jie siektų gero rezultato, o jei blogai mokoma vairavimo mokyklose – skųstis. Antra, tobulinti vairavimo instruktorių rengimą, kad mokyklose dirbtų tik kvalifikuoti specialistai. Ir trečia – turi būti griežta vairavimo mokyklų kontrolė.

abitura777

Abiturientai gali būti ramūs: staigmenų (kitokių, nei žada bet kuris žinių patikrinimas) brandos egzaminuose šįmet nenumatoma. Kaip ir praėjusiais metais, brandos atestatui gauti privaloma išlaikyti mažiausiai du brandos egzaminus: vieną – lietuvių kalbos (gimtosios arba valstybinės), antrą – laisvai pasirinktą iš valstybinių arba mokyklinių egzaminų sąrašo.
Apribojimų esama ir priešingoje pusėje: vienam kandidatui leidžiama laikyti ne daugiau kaip šešis brandos egzaminus. 302 Lietuvos jaunuoliai savanoriškai ryžosi būtent tokiam, maksimaliam savo žinių išbandymui. Vis dėlto dauguma nusprendė pataupyti nervų sistemą ir rinkosi tris (18 tūkst. kandidatų) arba keturis (13,2 tūkst. kandidatų) brandos egzaminus. Stojantieji į kolegiją privalo būti išlaikę mažiausiai du, į universitetą – tris valstybinio lygio egzaminus.
Įdomu, kad Lietuvos moksleivių ryžtas šturmuoti egzaminų viršūnes kasmet po truputį, bet nuosekliai nyksta. 2012 m. vienas kandidatas vidutiniškai rinkosi laikyti 3,17, o pernai – 3,24 egzamino. „Esminės įtakos tam turėjo priėmimo į aukštąsias mokyklas tvarkos pokyčiai, paskatinę studijas rinktis atsakingiau, tikslingiau ir labiau motyvuotai. Išnagrinėję neatvykimo į egzaminus statistiką, matome, kad silpnesni mokiniai linkę apsidrausti didesniu pasirinkimų skaičiumi, be to, žymesnis neatvykusiųjų procentas stebimas paskutiniuose sesijos egzaminuose, kai dalis rezultatų jau būna paskelbta“, – komentuoja Nacionalinio egzaminų centro direktorius Saulius Zybartas.

Chemijos ir technologijų populiarumas šauna į viršų
Bendras pageidaujančiųjų laikyti brandos egzaminus skaičius šįmet gerokai smuktelėjo: sesijoje dalyvaus 4757 kandidatais mažiau nei pernai. 2011-aisiais jų buvo 49,6 tūkst., 2012-aisiais beliko 44,8 tūkst. Pasak S.Zybarto, esminė priežastis – abiturientų skaičiaus mažėjimas dėl demografinių visuomenės pokyčių. Tokia tendencija mokyklose žada tęstis iki 2018-2019 m. Pageidaujančių egzaminus laikyti eksternų skaičius netgi didėjo (nuo 899 iki 1143), tačiau esminės įtakos bendrai statistikai šis faktorius neturi. Minėtą augimą kone atsveria mažesnis sesijoje dalyvaujančių ankstesnių laidų abiturientų skaičius – 745 (pernai tokių buvo 946).
Kadangi smarkiai sumenko bendras kandidatų skaičius, krito ir konkrečių egzaminų pasirinkimų statistika. Visuose valstybiniuose egzaminuose laikančiųjų skaičius mažėjo, išskyrus chemiją: šį egzaminą pasirinko laikyti 150 jaunuolių daugiau nei pernai (atitinkamai 3416 ir 3266).
„Vadinasi, daugiau jaunimo ketina rinktis gamtamokslines studijas. Šią tendenciją patvirtina ir tai, kad daugėja norinčių pagerinti anksčiau laikytų brandos egzaminų rezultatus. 408 eksternai planuoja laikyti biologijos, 204 – chemijos valstybinius egzaminus“, – komentuoja Švietimo ir mokslo viceministras Vaidas Bacys.
Panašiai svarsto ir S.Zybartas: „Tai rodo perspektyvių specialybių, tokių kaip medicina, biochemija ir joms giminingų specialybių populiarumą. Paprastai į jas stoja geriausi, labiausiai motyvuoti vaikai, o šių specialistų parengimas yra labai aukšto lygio.“
Tuo tarpu ženkliausiai sumenko pageidaujančiųjų laikyti geografijos egzaminą: pernai jų buvo 12,1 tūkst., šįmet beliko tik 5,2 tūkst. Priežastis – geografijos egzaminas iš mokyklinio pavirto valstybiniu, ir tai yra turbūt ryškiausias pokytis šių metų brandos egzaminų sistemoje.
„Statuso iš mokyklinio į valstybinį pakeitimas – tai visų pirma egzamino užduoties pokytis: mokyklinių egzaminų užduotys rengiamos iš bendrojo kurso, o valstybinių (išskyrus lietuvių kalbą) – iš bendrojo ir išplėstinio kursų programų. Kinta ir vertinimo sistema: mokyklinio egzamino vertinimas yra kriterinis, valstybinio – norminis. Kadangi geografijos egzamino užduotis taps sudėtingesnė tiek turinio, tiek tikrinamų gebėjimų atžvilgiu, galima daryti prielaidą, kad jis pasidarė mažiau patrauklus mokiniams, kurie neplanuoja siekti universitetinio išsilavinimo. Be to, šis egzaminas kol kas taikomas mažam specialybių skaičiui“, – komentuoja Nacionalinio egzaminų centro direktorius.
Visų valstybinių brandos egzaminų užduoties struktūra vienoda: ją sudaro užduoties sąsiuvinis ir atsakymų lapas. Pastarajame dalį atsakymų skenuodamas taiso kompiuteris: tai pagreitina egzaminų vertintojų darbą. Internete kartu su rezultatais kai kurių egzaminių dalyviai gali matyti ir savo užpildytus atsakymų lapus. Tuo tarpu užduoties sąsiuvinius po egzamino dalyviams leidžiama išsinešti. Daugiau mokyklinių egzaminų versti valstybiniais kol kas nenumatoma.
Tuo metu mokyklinių egzaminų sąraše sparčiai populiarėja technologijos – vienintelis ugdymo procese vykdomas brandos egzaminas. Jį pasirinko 2173 jaunuoliais daugiau nei pernai: iš viso 9697 kandidatai. „Tai liudija, kad abiturientai atsižvelgia į darbo rinkos tendencijas, planuoja savo karjeros kelią per profesines mokyklas, renkasi specialybes, reikalaujančias tam tikrų įgūdžių“, – komentuoja viceministras V.Bacys.
„Technologijų egzaminas moksleiviams nesukelia streso, nes projektas, produkto kūrimo procesas ir pats produktas bei jo pristatymas vertinami atskirai. Tai leidžia atsižvelgti į svarbius dalykus, kurių neįmanoma pamatuoti popieriaus ir pieštuko testu. Planuojame, kad toks projektinio darbo modelis turėtų būti plėtojamas. Jis leistų moksleiviams pademonstruoti brandą jiems priimtiniausiu būdu – taikant technologijų gebėjimus, tiriamuosius analitinius gebėjimus ar per meninę raišką“, – teigia S.Zybartas.

Patikrinimų mokymo procese daugės
Daug triukšmo buvo sukelta dėl lietuvių kalbos brandos egzamino užduočių kitakalbiams. Tad ar lietuvių (valstybinės) kalbos egzamino reikalavimai smarkiai skirsis nuo lietuvių (gimtosios) kalbos reikalavimų ir kaip bus kitąmet? „Šįmet minėti egzaminai vykdomi pagal skirtingas egzaminų programas, turi skirtingas užduotis. Bet ugdymo turinio pokyčiai sąlygojo, kad pagrindiniai kalbinio raštingumo aspektai tapo pagrindinio kurso objektu, o 11-12 klasių kursas labiau orientuotas į kultūrinės kompetencijos ugdymą. Todėl atitinkami pokyčiai numatyti 2013 m. egzaminuose – tuomet jau bendro lietuvių kalbos ir literatūros egzamino metu bus vertinama būtent kultūrinė kompetencija. Įvertinant tai, kad mokyklose tautinių mažumų kalba atskirų kalbinės veiklos rūšių mokymo praktika buvo skirtinga, pereinamuoju laikotarpiu numatoma jas baigusiems mokiniams taikyti iš dalies skirtingas vertinimo normas, kurių projektas šį pavasarį bus išbandytas“, – tvirtina Nacionalinio egzaminų centro vadovas.
Dar vienas pokytis susijęs su „mažaisiais abiturientais“: šįmet pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimas tampa privalomas. Bus vykdomi dviejų dalykų – lietuvių kalbos ir matematikos pasiekimų patikrinimai. Tautinių mažumų mokyklų bendruomenės gali nuspręsti vykdyti ir gimtosios kalbos patikrinimą – užduotys jiems parengtos. Iki šiol pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimas buvo neprivalomas. „Akivaizdu, kad sistema, kai vaikas savo realius pasiekimus, taikant išorinį norminį vertinimą, sužino tik baigęs mokyklą, kai per vėlu ką nors pakeisti, reikalavo pokyčių. Ir tokių pokyčių bus daugiau. Jų esmė – sudaryti moksleiviui galimybes sužinoti realius pasiekimus (atitikimą valstybės nustatytiems kriterijams) bent kas keletą metų“, – teigia S.Zybartas.
Pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinime šiais metais dalyvauja 38,6 tūkst. mokinių. Mokyklose jau vyksta gimtosios kalbos pagrindinio ugdymo pasiekimų tikrinimo dalys žodžiu. Gimtosios kalbos pasiekimų tikrinimas raštu ir matematikos pasiekimų patikrinimas bus vykdomi gegužės mėnesį.
Pirmasis pagrindinės sesijos valstybinis brandos egzaminas rengiamas gegužės 5-ąją, paskutinysis – birželio 18-ąją. Pakartotinė sesija rengiama birželio 19 – liepos 9 d. Joje dalyvaus abiturientai, kurie dėl rimtų priežasčių negalės dalyvauti pagrindinės sesijos egzaminuose, užsienio šalių mokyklų abiturientai, besimokantieji namuose ar įkalinimo įstaigose.

Dalykas Kandidatų skaičius 2011 m. / 2012 m.
Lietuvių kalba (gimtoji)    27512    25655
Lietuvių kalba (valstybinė)    1904    1809
Užsienio kalba (rusų)    3200    3069
Užsienio kalba (anglų)    21532    19130
Užsienio kalba (prancūzų)    94    76
Užsienio kalba (vokiečių)    616    477
Matematika    20677    17806
Informacinės technologijos    2115    2080
Biologija    9976    9322
Chemija    3266    3416
Fizika    3542    3273
Istorija    21368    18672
Geografija    12076    5273
Šaltinis: Nacionalinis egzaminų centras

Mokyklinių brandos egzaminų pasirinkimai 2011-2012 m.

Dalykas

Kandidatų skaičius

2011 m
2012 m.
Lietuvių kalba (gimtoji)
17322
14761
Lietuvių kalba (valstybinė)
1631
1369
Dailė
3293
3354
Muzika
495
529
Muzikologija
210
218
Technologijos
7524
9697
Gimtoji kalba (rusų)
905
721
Gimtoji kalba (lenkų)
1373
1272
Gimtoji kalba (baltarusių)
8
7

Šaltinis: Nacionalinis egzaminų centras

Kam tie egzaminai, kuriuos išlaiko visi?

Abitūros egzaminai šiemet praėjo pakankamai ramiai. Nebuvo nei nacionalinio masto skandalų dėl egzaminų užduočių nutekinimo, nei ministro kvietimo į Seimą pasiaiškinti, kodėl egzaminų rezultatai “tokie blogi”. Tikriausiai todėl, kad sėkmingai egzaminus išlaikė nuo 94 iki 97 proc. moksleivių. Paprasčiau sakant, iš esmės visi, netgi keliais procentais daugiau nei pernai ar užpernai, kai, regis, pirmą kartą sėkmingai abitūros egzaminus išlaikiusiųjų vidurkis persirito per 90 proc.
Toks staigus baigiamųjų egzaminų rezultatų gerėjimas prasidėjo po 2007–2008 m. šalį drebinusių skandalų, kai, pavyzdžiui, gimtosios kalbos egzaminą sėkmingai išlaikydavo 83–87 proc. abiturientų.
Paaiškinimai gali būti du. Pirmasis – tiek mokyklos, tiek patys moksleiviai susiėmė ir ėmė daug geriau mokytis. Antrasis – siekdami išvengti kone kasmet besikartojančių skandalų, tiek Švietimo ir mokslo ministerija, tiek Nacionalinis egzaminų centras ėmė taip tobulinti ir egzaminų užduotis, ir vertinimo sistemą, kad neišlaikyti abitūros egzaminų gali tik visiškas molis. Žinoma, norėtųsi tikėtis, kad teisingas yra pirmasis paaiškinimas, bet kai žinome dabartinę tiek mokymo sistemos, tiek abiturientų būklę, kaži kodėl teisingesnis atrodo antrasis. Juoba kad iš abiturientų tėvų teko girdėti, jog šį kartą egzaminų užduotys “pagaliau buvo protingos”. Suprask – nesudėtingos.
Tiesą sakant, dar prieš keletą metų, kai ėmė kilti tie skandalai su ministrų rakinėjimu Seime (tarsi jie, o ne moksleiviai būtų susimovę per abitūrą), ėmė kirbėti mintis – tai kuriems galams apskritai reikalingi tie baigiamieji egzaminai, jeigu jų išlaikyti nepajėgia vidutiniškai vos 15 proc. abiturientų? Nejau mes rimtai manome, kad iš trijų dešimčių vidurines baigusių moksleivių net 26 puikiai moka taisyklingai raštu ir žodžiu tiek gimtąja, tiek užsienio kalba dėstyti savo mintis, spręsti matematines lygtis ar paaiškinti, kokį poveikį šių dienų Europos civilizacijai davė Romos imperija?
Kai susiduri su viena elitiškiausių laikomos KTU gimnazijos auklėtinio pareiškimu, kad “jeigu jau net mokyklose mokyti pradėjo, jog JAV sukėlė Antrąjį pasaulinį karą, tai, ko gero, JAV autoritetas ilgai nesilaikys”, o perklausęs, ar teisingai supratai, gauni paaiškinimą, kad “KTU gimnazijoje mokoma, jog JAV suteikė daugybę paskolų Hitleriui žinodamos, kad jis panaudos tas lėšas karui Europoje sukelti”, tai kažkaip suabejoji šiuolaikinio mokymo kokybe.
Nesiginčysiu, gal tiksliuosius mokslus tebemoko kokybiškai, bet, nuolat susidurdamas su humanitarines disciplinas pasirinkusiais universitetų absolventais, nesugebančiais elementariai suvokti teksto (ką jau kalbėti apie jo analizę), drįsčiau teigti, kad ir su kalbos ar istorijos mokslais mokyklose yra prastai. Nors ko norėti iš moksleivių, jeigu net valstybės pagrindus dėstantys (ir apie save labai geros nuomonės esantys) mokytojai nežino, kad Lietuvoje atstovus į Seimą galima rinkti ne tik pagal partijų sąrašus, bet ir tiesiogiai apygardose. Kai pagalvoji, ką tokie įvairiomis regalijomis apsikabinėję “proto bokštai” per pamokas aiškina moksleiviams, plaukai piestu stojasi. Bet jeigu tokio mokytojo sugadintas moksleivis per egzaminus gaus prastą pažymį, kaltas jo, jo tėvų ir netgi visuomenės akyse liks ne nemokša mokytojas, bet “per sunkias” ar “neteisingai suformuluotas” užduotis parengęs Egzaminų centro ekspertas.
Jei grįšime prie egzaminų – o kokia prasmė apskritai juos rengti, jeigu išlaiko kone visi? Bet kurio egzamino esmė – pastatyti pakankamai aukštą kartelę, kurią įveikti galėtų tik gabesnieji, stropesnieji, sąžiningiau į mokslą mokykloje žiūrėję moksleiviai. Reikėtų tartis su specialistais, bet manyčiau, kad tokį barjerą turėtų įveikti ne daugiau kaip du trečdaliai abiturientų. Ir gerėjant egzaminų rezultatams ta kartelė turėtų būti nuolat keliama, kad egzaminai neprarastų prasmės.
Pasaulyje yra ne viena valstybė, kurioje netgi tai, kas Lietuvoje vadinama viduriniu mokslu, suskaidoma į etapus ir, norint pereiti iš vieno į kitą, tenka laikyti egzaminus. Ir dažniausiai tai valstybės (pavyzdžiui, Pietų Korėja), kurių ekonominės ir politinės raidos rezultatai per pastaruosius keletą dešimtmečių patys įspūdingiausi.
Įsivaizduoju, kokį triukšmą abiturientai, jų tėvai ir ypač mokytojai (būdami viena įtakingiausių politinio lobizmo grupuočių) sukeltų, jeigu Lietuvoje būtų įvesta tokia mokymo sistema, kuri nuosekliai atsijotų gabiausius jaunuolius, kurių gal tik 20–30 proc. baigtų aukščiausio mokymo lygio gimnazijas. Skambėtų kalbos apie elitizmą ir protekcionizmą, apie korupcinės sistemos (nes kokie gi tėvai mūsų posovietinėje korupcinėje visuomenėje atsisakys pagundos neteisėtai prastumti savo atžalą į prestižinę mokyklą) kūrimą. Bet korupcinė veikiau jau dabartinė sistema, nes dar krizinių 2001-ųjų duomenimis, mokytojams korepetitoriams, papildomai rengiantiems moksleivius egzaminams, tėvai išleido 25 mln. (!) litų.
Laikas suvokti, kad neišsiugdę savo, lietuviško elito, kelias į kurį prasideda dar pradinės mokyklos suole, neturėsime nei visavertės tautos, nei visavertės valstybės.

"Veido" archyvas

Trečiadienį rengiamas lietuvių kalbos egzaminas, kuris privalomas visiems mokyklą baigiantiems abiturientams.

Trečiadienį šį egzaminą laikys ir tie, kuriems lietuvių kalba yra gimtoji, ir tautinių mažumų atstovai, kurie lietuvių kalbos mokosi kaip valstybinės.

Iš viso lietuvių kalbos egzaminą laikys daugiau kaip 48 tūkst. abiturientų ir anksčiau mokyklas baigusių asmenų, iš kurių beveik 45 tūkst. laikys lietuvių gimtosios kalbos egzaminą.

Laikantieji šį egzaminą jau anksčiau turėjo pasirinkti – spręs mokyklinio ar valstybinio egzamino užduotis.

Mokyklas baigiantieji ir anksčiau baigusieji keturis gegužės šeštadienius jau laikė valstybinius vokiečių, rusų, anglų ir prancūzų kalbų egzaminus.

Pagrindinė brandos egzaminų sesija vyks iki birželio vidurio, po to bus rengiama pakartotinė sesija.

Brandos atestatui gauti mokiniai ir buvę mokiniai privalo išlaikyti du brandos egzaminus, tarp jų – privalomą lietuvių kalbos.

Norintieji stoti į kolegiją turi būti išlaikę du valstybinius egzaminus, o universitetą – tris. Priėmimui į profesines mokyklas pakanka mokyklinio brandos lietuvių kalbos egzamino.

BFL

Nuostata įvesti lietuvių kalbą tautinių mažumų mokyklose nebus atšaukta, tačiau raginama pagalvoti apie egzaminų vertinimų diferencijavimą lietuviams ir tautinių mažumų atstovams, kol bus pereita prie vienodų egzaminų. Apie tai užsimena Prezidentės patarėja švietimo, mokslo, kultūros ir nevyriausybinių organizacijų klausimais Virginija Būdienė.

“Gerbiama yra konstitucinė žmonių nuomonė protestuoti, reikšti nuomonę. Apie lietuvių kalbos programų ir egzaminų suvienodinimą tiek lietuviškai mokomose mokyklose, tiek ir tautinių mažumų mokyklose daug iečių sulaužyta, tačiau reikia gerbti Švietimo įstatymą, kurio pataisos buvo priimtos, ir labai svarbu būtų ir bendruomenę tautinių mažumų mokyklų nuraminti, kad šiems procesams turi būti labai ramiai gerai rengiamasi”, – trečiadienio rytą interviu “Žinių radijui” sakė šalies vadovės atstovė.

Prezidentės vertinimu, Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM) šioje srityje dar turi atlikti daug darbų, padėdama kiekvienam pedagogui ir mokytojui nesunkiai pereiti prie bendrų programų.

“Žinoma, galbūt bus reikalingas tam tikras laikotarpis, kada bus mokomasi pagal vieną tą pačią programą, kalbu apie vyresnių klasių mokinius, tačiau galbūt ŠMM ras galimybę, greičiausiai taip ir bus, programos ir egzaminai bus vienodi, bet galbūt vertinimas galėtų šiek tiek išsiskirti, kol bus priprasta, pereita visiškai prie bendrų egzaminų. Čia įmanomi įvairūs sprendimai”, – teigė V. Būdienė.

Jos žiniomis, ŠMM ketina priimti atitinkamus sprendimus, o Vyriausybė ras resursų padėti mokytojams sustiprinti savo mokymą – bus išleisti papildomi leidiniai, vadovėlių priedai.

“Reikia vis dėlto nepamiršti, kad Lietuvoje tautinių mažumų mokyklų tautinių mažumų kalbos situacija yra viena iš geriausių Europos Sąjungos šalyse, nes tokios mokyklos yra. Tiktai lietuvių kalbos, valstybinės kalbos, mokoma lietuviškai, kitų dalykų mokoma tautinės mažumos kalba, išskyrus dabar per kai kurias pamokas bus mokoma lietuviškai tiek, kiek tai susiję su Lietuvos realijomis – istorija, geografija, visuomenės gyvenimu, pilietiniu ugdymu”, – sakė Prezidentės patarėja švietimo, mokslo, kultūros ir nevyriausybinių organizacijų klausimais V. Būdienė.

ELTA primena, kad kovą priimtu Švietimo įstatymu tautinių mažumų mokyklose išplečiamas dėstymas lietuvių kalba.

Pagal įstatymą, tautinių mažumų mokyklose pagrindinio ir vidurinio ugdymo programoje lietuviškai bus dėstoma per tas pamokas, kai nagrinėjamos ugdymo programos temos iš Lietuvos istorijos ir geografijos, pasaulio pažinimo, mokoma pilietiškumo pagrindų. O pradinio ugdymo programoje lietuvių kalbos bus mokoma integruotai. Tokioms Švietimo įstatymo pataisoms pritarė Seimas.

Priimtais pakeitimais nutarta nuo rugsėjo 1 dienos tautinių mažumų mokyklose nustatyti, kad valstybinės lietuvių kalbos mokymui skiriama ne mažiau laiko kaip gimtosios kalbos mokymui.

Tokiose mokyklose priešmokyklinio ugdymo programoje ne mažiau kaip 4 valandos per savaitę bus skiriamos ugdymui lietuvių kalba, ikimokyklinio ugdymo programos dalis tėvų (globėjų, rūpintojų) pageidavimu galės būti vykdoma lietuvių kalba.

Pradinio, pagrindinio, vidurinio ugdymo programos bus vykdomos dvikalbio ugdymo būdu: tautinės mažumos kalba ir lietuvių kalba. Lietuvių kalba pradinio ugdymo programoje mokoma integruotai, o pagrindinio ir vidurinio ugdymo programoje – per tas pamokas, kai einamos ugdymo programos temos iš Lietuvos istorijos ir geografijos, pasaulio pažinimo, mokoma pilietiškumo pagrindų.

Tėvų (globėjų, rūpintojų) pageidavimu kitų pradinio, pagrindinio, vidurinio ugdymo programos dalykų bus mokoma lietuvių kalba.

Siekiant puoselėti lietuvių kalbą, pataisomis taip pat įtvirtinama, kad valstybė finansuos ar kitaip skatins užsienyje gyvenančių lietuvių veiklą švietimo srityje, lietuvių kilmės užsieniečius ir užsieniečius, besimokančius (studijuojančius) lietuvių kalbą ir kultūrą.

Be to, nuspręsta teikti paramą mokykloms užsienyje, kuriose mokoma lietuvių kalbos ar lietuvių kalba, ir asmenims, vykstantiems dirbti mokytojais ir dėstytojais į švietimo įstaigas, lituanistikos centrus užsienyje.