2015 Gegužės 20

Kenksminga švietimui egzaminomanija

veidas.lt

Shutterstock

 

Mokykla. Apsėsti egzaminų kaitaliojimo manijos mūsų švietimo strategai kasmet reformuoja egzaminų tvarką. Tai dar nebūtų blogai, jei pokyčiai nesiaurintų erdvės ugdyti tuos jaunimo gebėjimus, kurie svarbiausi šiuolaikinio pasaulio sėkmei.

Sostinės abiturientė Viltė Jankauskaitė mokyklos slenkstį peržengė tais metais, kai pripažinta, kad eilinė su egzaminais susijusi reforma – ankstyvas griežtas profiliavimas žlugdo jaunuolių svajones rinktis vieną ar kitą profesiją. Klaidą, kad ir vėluojant, bandyta atitaisyti – leista laikyti egzaminus ir tų dalykų, kurių moksleivis nesimokė. Bet praėjus dvylikai metų ir šiųmetė abiturientė susidūrė su panašiomis problemomis: iš anksto rinkosi mokytis tas disciplinas, kurių reikės jos išsvajotoms studijoms, bet prieš porą metų vėl nutarta keisti privalomų abitūros, o kartu ir stojamųjų egzaminų meniu.

Kai Viltė buvo pirmokė, kaip tik nuo penkių iki keturių buvo sumažėję privalomų  atestatui gauti egzaminų, visiems privalomas lietuvių gimtosios kalbos egzaminas buvo dviejų dalių ir vyko skirtingomis dienomis. Šis egzaminas – perturbacijų rekordininkas. Pavyzdžiui, 2008 m. panaikinus gramatikos testo dedamąją ir įvedus interpretaciją, gerokai pasikeitęs vertinimas sulaužė ne vieno visus dvylika metų puikiai besimokiusio, tik gal mažiau literatūrinių gebėjimų turinčio jaunuolio likimą, nes juk nesvarbu, kokias pasirinksi studijas, gimtosios kalbos balas visur reikalingas.

Alytiškė medikė Violeta pasakoja, kad pakitęs vertinimas jai kainavo labai brangiai tikrąja to žodžio prasme – neužteko balo įstoti į nemokamas medicinos studijas, tad šeimai teko labai stipriai susiveržti diržus. O kita tų metų kaunietė abiturientė Monika, visus dvylika metų iš lietuvių kalbos ir literatūros turėjusi tik puikius pažymius, dėl netikėtai menkesnio, nei buvo galima tikėtis, balo netekusi šansų studijuoti geidžiamą teisę, dabar padariusi svaiginamą karjerą. Bet ne Lietuvoje – ji  tiesiog emigravo.

Kitai abiturientų kartai teko dvigubas stresas dukart laikant lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą, mat paaiškėjo, kad buvo nutekintos jų užduotys. Tačiau nors dabar jos turi valstybės paslapties statusą, jų ilgametis rengėjas jas pardavinėjo už pusantro šimto litų kainavusias papildomas pamokas savo mokinėms. O ką jau kalbėti apie pasitaikančias užduočių vertinimo ar rezultatų perskaičiavimo klaidas, dėl kurių dalis vienos laidos abiturientų gavo atestatus be lietuvių kalbos ir literatūros mokyklinio brandos egzamino pažymio.

Per Viltės kartos abiturientų dvylika metų mokykloje nekintama egzaminuose išliko viena – kad praktiškai kasmet kito: jei ne privalomų egzaminų skaičius, tai vertinimo kriterijai ar egzamino turinio struktūra. Jei nesugalvodavo revoliucijos, tai, pavyzdžiui, bent perkrikštijo egzaminus dešimtoje klasėje į pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimą (PUPP).

Turbūt nė viena kita sritis Lietuvoje nėra tiek reformuota, kiek švietimas, ir nė vienoje tos reformos nėra davusios tokio atvirkštinio deklaruojamam rezultato. Aukštosios mokyklos muša pavojaus gongą, kad kasmet ateina vis silpniau studijoms pasirengę pirmakursiai, o po vienintelio visą ketvirtį amžiaus visiems privalomo daugiausiai kartų reformuoto lietuvių kalbos ir literatūros egzamino kasmet daugėja praktiškai beraščių abiturientų.

Prasminga iliustracija, atskleidžianti, kad mokyklose netrūksta mažaraščių, pasirodė 2013 m., kai kalbininkas dr. Bronius Dobrovolskis keturiems šimtams devintokų pakartojo 1992 m. diktantą, kurį prieš daugiau kaip dvidešimtmetį rašė jų tėvai, būdami tokio pat amžiaus, tokioje pat klasėje. Pasirodo, vaikai suklydo dvigubai dažniau nei jų tėvai: nuo 3,53 klaidos 1992 m. iki 7,14 klaidos 2013 m.

Akivaizdu: pokyčiai buvo nepasverti ir skuboti. Gal pernelyg lengva pakeisti egzaminų tvarką? Kaitos, kartais reikalingos, bet labai skubotos, priežastis nesunku nuspėti. Štai nepriklausomybės pradžioje pagal reformų greitį Lietuva buvo tarp pasaulio lyderių, nors švietime reformos paprastai daromos labai laipsniškai ir gerai pasvėrus. Pavyzdžiui, esminis pokytis – valstybinių egzaminų įvedimas, sukūrus valstybinių ir mokyklinių brandos egzaminų sistemą, sujungiant į vieną abitūros ir stojamuosius egzaminus, įgyvendintas rekordiškai greitai. Maždaug 2001 m. jau su visais šalies universitetais buvo sutarta, kad šie baigiamuosius egzaminus įskaitys kaip stojamuosius. Tad papildomų slenksčių liko tik studijose, reikalaujančiose specifinio pasirengimo, pavyzdžiui, fizinio, meninio.

Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) Ugdymo mokslų fakulteto docentė dr. Ramutė Teresė Bruzgelevičienė prisimena kodėl: „Kiek pamenu, PHARE programos linija Lietuva gavo pinigų, kuriuos reikėjo skubiai panaudoti. Manau, dėl to nerasta laiko geriau apsvarstyti, diskutuoti, ar tikrai toks valstybinio egzamino modelis nuosekliai derės su Lietuvos švietimo reformos modeliuota kryptimi – humanistiniu ugdymu, kurio esmė yra bendruomeniškumas, o ne konkurencija, su tuo metu modeliuotu daug pasirinkimų žadėjusiu, taigi gana demokratišku profilinio mokymo modeliu, kuris galop buvo pakeistas dviejų profilių – humanitarinio ir realinio idėja.“

Mokslininkės vertinimu, tuomet pasirinktas toks valstybinio egzamino modelis tikrai turėjo įtakos konkurencijos švietimo srityje stiprėjimui: juk iki šiol visą mokyklos veiklą vainikuoja arba nuvainikuoja tai, kaip vaikai išlaiko valstybinius egzaminus, pagal juos sudarinėjami reitingai, pagal juos tėvai stengiasi parinkti savo vaikams mokyklas. Tačiau mokytojai orientuoti į rengimą valstybiniam egzaminui, o ne į asmenybės ugdymą, nes ir jų reitingai priklauso nuo to, kaip jų rengti egzaminui (ne ugdyti) mokiniai jį išlaikys, ir t.t.

Vienas valstybinių egzaminų sistemos kūrėjų ir pirmųjų Nacionalinio egzaminų centro (NEC) vadovų dr. Algirdas Zabulionis, per pastaruosius keliolika metų dirbęs daugiau nei dvidešimtyje įvairių pasaulio šalių, dabar – „Anglia Assessment“ (Didžioji Britanija), teikiančios švietimo matavimo, vertinimo paslaugas Vyriausybei, įvairioms institucijoms, vyresnysis konsultantas egzaminų ir priėmimo į universitetus sistemos klausimais, interviu „Veidui“ apgailestavo: „Seniai praėjo laikas, kai švietimo kaita buvo suprantama kaip sisteminis procesas su savo filosofiniu ir analitiniu pagrindimu, taktiniais ir strateginiais sprendimais. Toks kaitos procesas buvo tais gerais – „prieš-ES-projektiniais“ laikais, kai buvo rašomi teoriniai tautinės mokyklos dokumentai, Lietuvos švietimo koncepcijos, kuriamos Lietuvos švietimo reformos gairės. Dabar bandome švietimą reformuoti fragmentiškai, pagal atskirų politinių grupuočių prioritetus. Nusižiūrėję gražių sau patinkančių pavyzdžių kitose rimtose šalyse, vis ką nors bandome namuose prisitaikyti.“

Skubą nuolat kaitaliojant egzaminų tvarką didina ir dar viena aplinkybė. Viena vertus, ačiūdie, kad apie egzaminų pokyčius informuoti privalu prieš dvejus metus, – tai bent kiek gelbėja moksleivius nuo dar didesnio streso. Tačiau švietimo ir mokslo ministrai karštligiškai skuba, nes jų kadencija – ketveri metai, ir reikia suskubti realizuoti reformą iki kitų rinkimų, kad būtų galima pasidabinti reformatorių karūna.

O egzaminų tvarkai pakeisti užtenka ministro parašo. Tiesa, dar yra Bendrojo ugdymo taryba, kurioje turėtų vykti naujovių aprobacija. Tokia patariamoji institucija ir įsteigta skatinti visuomenės dalyvavimui formuojant švietimo politiką ir priimant  sprendimus šioje srityje. Tačiau, kaip parodė nuo šios savaitės jau eksministro prof. Dainiaus Pavalkio vienasmenis ir vasarinis (atostogos, visi pastebėjo po kelių dienų) sprendimas palengvinti lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą nacionalinių mažumų mokyklose (vėliau teismo pripažintas pažeidžiančiu konstitucinį lygybės principą), egzaminus kiekvienas ministras gali kraipyti ir klaipyti pagal savo užgaidas, ir tą daro.

D.Pavalkis tarybos nuomonės nė neklausė, nors ši vargu ar būtų pasipriešinusi, mat ją ministras pats ir susiformuoja pagal savo skonį. Pagal tarybos nuostatus, ministrui tvirtinant naują jos sudėtį turi būti pakeisti mažiausiai trys penktadaliai visų jos narių. Tačiau D.Pavalkis nepaliko nė vieno ankstesnio. Neliko nei tėvų, nei moksleivių atstovų. Mokytojams ir savivaldybėms atstovauti „darbietis“ pasirinko savo atstovaujamos partijos korposto Kėdainių rajono savivaldybės ir vienos šio rajono mokyklos atstoves, taryboje vietos atsirado ir valdančiosios koalicijos partnerių valdomų Raseinių, rusakalbių sostinės bei Klaipėdos mokyklų pedagogams, ir nuo ministro priklausomiems ministerijos ar jai pavaldžių įstaigų darbuotojams. Tad koks svoris lieka kelių ne pagal partinę liniją parinktų ekspertų ar pedagogų nuomonei?

Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto narys Valentinas Stundys pripažįsta: ugdymo tyrinys periodiškai turi būti atnaujinamas, nes turi integruoti atsirandančias naujoves, bet pati egzaminų sistema iš tiesų per daug kintanti, vis norima ką padaryti privalomą, po kiekvienos egzaminų sesijos randama ką tikslinti.

LEU docentė R.T.Bruzgelevičienė mano, kad apskritai kai kurių pradėtų strateginių pokyčių pernelyg greitai atsisakoma, užuot tobulinus, kai ne iš karto sėkmingai pavyksta įtvirtinti: „Tai pokyčių valdymo, tiksliau – nevaldymo ydos. O kartais – paprasčiausi politiniai traukuliai. Na, nepatinka kuri iš idėjų kuriai nors naujai išrinktai daugumai – pradėtas pokytis atšaukiamas arba net apšaukiamas didžiausia klaida.“

Be aiškių argumentų kaitaliota ir egzaminų vertinimo tvarka. Kai buvo pakeista iš sovietmečio paveldėta abiturientų žinių ir gebėjimų patikrinimo tvarka su atskiromis dviem egzaminų sesijomis – mokyklos baigiamųjų ir stojamųjų, daugelis džiaugėsi, kad sumažės gležnus abiturientų pečius slegiantis didžiulis psichologinis ir fizinis krūvis. Valstybinių egzaminų sistemos sukūrimas, pasak nuo pat pradžių ją stebėjusios R.T.Bruzgelevičienės, turėjo ir daugiau tikslų: kad mokyklos abitūros egzaminus priimtų kaip pagrindą aukštosios mokyklos – patikėtų egzaminų  objektyvumu, pasitikėtų realiu mokinių pasiekimų pamatavimu, kad objektyviai būtų pasverta balo reikšmė. Paprastai tariant, kad ir mažo miesteliuko, kur visi savi, ir, tarkime, Vilniaus licėjaus dešimtukas reikštų tą patį, tai yra kad būtų objektyviai pamatuojami ir palyginami visos Lietuvos visų mokinių pasiekimai ir pagal juos aukštosios mokyklos objektyviau galėtų pasirinkti studentus. Dėl to ir norminis (proporcinis, ranginis) vertinimas buvo pasirinktas pagrindu.

Bet netrukus grįžta prie kriterinio vertinimo. R.T.Bruzgelevičienės manymu, jis palankesnis mokiniams, nes jie turi daugiau šansų, pavyzdžiui, atsidurti įvertinimo skalėje lygyje, kuri žymi „aukštesnįjį pasiekimų lygmenį“, jei per egzaminą jų parodyti pasiekimai to lygmens kriterijus atitinka. O norminio vertinimo atveju asmeninius rezultatus, tai yra vietą skalėje, netgi egzaminų išlaikymo/neišlaikymo ribą dažnai nulemdavo 1 proc. stipriausiai išlaikiusiųjų.

Perėjus prie kriterinio vertinimo, iškart viešai buvo diskutuojama tų kriterijų sudarymo problema: kiek jie gali būti objektyvūs, ar aukštosios mokyklos pritars, patikės įvertinimo objektyvumu, ar negrįš prie atskirų stojamųjų egzaminų ir pan. Bet, kaip pastebi R.T.Bruzgelevičienė, aukštosios mokyklos ir toliau tęsia bendrą priėmimo tvarką, savo stojamųjų neorganizuoja, taigi reikėtų manyti, kad tokiu – kriteriniu valstybinio egzamino vertinimu pasitikima.

Parlamentarui V.Stundžiui teisingesnis atrodo kriterinis vertinimas, nes taip bandoma įvertinti kiekvieno moksleivio gebėjimus individualiai, o ne sudėti į matematinę loginę schemą.

Tačiau pasirinkimas, pasak švietimo konsultanto A.Zabulionio, turėtų priklausyti nuo egzamino tikslų. Anksčiau buvo kriterinis, nes egzaminų tikslas buvo brandos įtvirtinimas. Valstybinio brandos egzaminų tikslas – ir atranka į aukštąsias mokyklas. Kadangi laikančiųjų egzaminą daug, pasirinktas procentinis pasiskirstymas.

Egzaminų tikslas nepasikeitė, tad kodėl pakeistas vertinimas? „Gal kad daug kas išvažiuoja į Didžiąją Britaniją ir vietų aukštosiose per daug pasidarė? Lietuvoje gimsta mažiau vaikų, nei yra vietų aukštosiose mokyklose. Jei nėra atrankos poreikio, tada iš tiesų galima grįžti prie kriterinio vertinimo. Bet jo esmė – išlaikytas ar neišlaikytas egzaminas, tai geriausiai tinka įskaitai, silpnesniems mokiniams, bet nemotyvuoja gerai besimokančiųjų. Reikia sudėti laiptelius, o šimto laiptelių niekas nesudės. Kriterinės šimto balų sistemos analogų pasaulyje nežinau“, – interviu „Veidui“ sakė A.Zabulionis.

Galima sakyti, kad nei vienas, nei kitas vertinimo būdas didelių revoliucijų lyg ir nesukėlė. Tad kam tada reikėjo kaitalioti ir trikdyti moksleiviją ir mokytojus?

O labiausiai keistas ir perkeistas – lietuvių kalbos ir literatūros egzaminas. 2000  m. paskutinį kartą laikytas egzaminas žodžiu, atsirado rašinys, po metų – teksto suvokimas, testas, toliau interpretacija arba rašinys, tada testą panaikino, liko teksto suvokimas ir gramatika, kurios paskui egzamine nebeliko, vėliau panaikintas teksto suvokimas ir dabar liko tik naujo tipo rašinys – samprotaujamasis arba literatūrinis, žūtbūt remiantis bent vienu iš kelių nurodytų autorių. Juo turėtų būti patikrinamas ir raštingumas, ir kultūrinis išprusimas, ir literatūriniai gabumai, ir  gebėjimas mąstyti.

Po tiek pokyčių (čia išvardyta tik dalis) egzaminas turėtų būti tobulas. Tačiau, Kauno rajono Ugnės Karvelis gimnazijos direktoriaus pavaduotojo, septynerius metus buvusio lietuvių kalbos ir literatūros egzamino vyr. vertintojo Kęstučio Juškos nuomone, yra daug diskutuotinų dalykų. Pavyzdžiui, įvertinant, kad vaikai mažai skaito, rašinio reikalavimai gal net peržengia jų galimybes. Be to, rašinio standartizuoti neįmanoma: vienam jis gali atrodyti geras, kitam prastas. Vertintojai būna du, jei jų nuomonė nesutampa, tada skaito trečias, bet subjektyvumo vertinant tokį darbą vis tiek išlieka nemažai.

„Viskas, taip pat ir egzamino užduotys, gali modernėti. Bet yra dalykų, kurie būtini kiekvienam išsilavinusiam žmogui. Tad nemažai mokytojų lituanistų mano, kad geriau būtų ne rašinys, o diktantas“, – sako K.Juška, prisimindamas, kaip vienoje abituriento darbo eilutėje rasdavęs po keturias klaidas, o penkiuose šimtuose valstybinio egzamino žodžių buvo leidžiama padaryti dvidešimt penkias klaidas. Dabar reikalavimai šiek tiek sugriežtinti, bet jaunimo raštingumas vis tiek tragiškai menksta.

Amžina diskusija, pasak parlamentaro V.Stundžio, kiek tų privalomų egzaminų reikia. Jų buvo ir penki, ir du. Kitąmet matematikos egzaminą privalomai laikys visi abiturientai. Nors V.Stundžio, beje, buvusio mokytojo ir mokyklų direktoriaus, nuomone, tai nebus tas veiksnys, kuris lems matematinio raštingumo kokybinį pokytį, mat ir taip apie 70 proc. abiturientų jį rinkdavosi, nes žinojo, kad jo reikia formuojant jų pasirenkamų programų sąrašą. O ar taps matematiškai raštingesnis tas, kuriam matematikos nereikės aukštojoje mokykloje? Kažin, bet jis patirs spaudimą, eikvos intelektines jėgas rengdamasis šiam egzaminui, kuris jam minimaliai reikalingas, o minimalių gebėjimų baigdamas mokyklą jis vis tiek įgyja.

Štai ir istorikai kelia klausimą, kodėl, įvertinus istorinio mąstymo ir istorinės savimonės svarbą, negalėtų būti privalomas ir istorijos egzaminas. Parlamentaro nuomone, privalomas, ir dar visiems valstybinis, o ne mokyklinis, turėtų būti lietuvių kalbos ir literatūros egzaminas, o kiti turėtų būti moksleivio laisva valia pasirenkami.

Beje, tarp kitų galimų naujovių – diskutuojama, gal bandyti rengti labiau integruotų disciplinų egzaminus, pavyzdžiui, gamtamokslinių.

Ekspertai pripažįsta, kad egzaminus visi kaitalioja, kaip išmano, nes nepavyksta susitarti, kas yra branda ir kaip ją patikrinti. V.Stundys svarsto: „Kai kas mano, kad brandos egzaminų esmė deformuojama bandant juos iš esmės padaryti ir stojamaisiais. Mokymosi procesas paskutinius dvejus metus mokykloje ar gimnazijoje iš tiesų patiria didžiulį egzaminų programos ir egzaminų technologijų spaudimą. Tampa neaišku, koks mūsų dvylikos metų mokykloje tikslas: pasiekti pilietinę, moralinę brandą, bent minimalų raštingumo (matematinio, kalbos ir kt.) standartą ar tik išlaikyti egzaminą. Kai bandoma nušauti du zuikius, kažkas nukenčia: svoris perkeliamas ne į brandos įvertinimą, o į stojimą į aukštąją mokyklą.“

Lietuva, atrodo, blaškosi, kuris iš egzaminų tikslų – brandos patvirtinimas, atranka į universitetus, įrankis kovoje su korupcija, o gal mokyklų/mokytojų darbo vertinimas – turėtų būti prioritetas. LEU atstovė R.T.Bruzgelevičienė samprotauja: „?r egzaminai patikrina brandą? Teoriškai – turėtų. Mat vadinasi brandos egzaminais. Bet vėlgi – kas yra asmens branda? Geras akademinių žinių iškalimas? Jei taip, tuomet aukščiausiais balais egzaminus išlaikiusieji yra brandžiausi? Anaiptol. Tokiu atveju problema – koks egzamino turinys sukuriamas: ar tik į akademines žinias orientuotas,  ar tikrai vertinantis ir asmens kompetencijas (bendriausia prasme – gebėjimą veikti tomis žiniomis remiantis, vertybines nuostatas, o šitas pjūvis – per visą bendrųjų kompetencijų įvairovę: mokėjimo mokytis, komunikavimo, pažinimo, socialinę, pilietinę, kultūrinę, asmeninę, iniciatyvumo ir kūrybingumo kompetencijas). Ar tai įvertinama, ar įmanoma tai užkoduoti egzamino užduotyse? Veikiausiai yra pagrindo dvejoti, juk ne šiaip sau švietimo politikų rutuliojama brandos darbo idėja, jau ir projektinis variantas diskutuojamas.“

Ar egzaminai įvertina mokytojų darbą? Mokslininkės nuomone, iš dalies taip. Kai nedidelio miestelio mokytojos lituanistės mokiniai pripažįstami sėkmingiausiai laikiusiais valstybinį lietuvių kalbos egzaminą, supranti, ką gali mokytojas. Bet jei kitų metų valstybinis egzaminas tai pačiai mokytojai ir jos vaikams nebūtų toks sėkmingas, ar tikrai priežastis būtų tik mokytojos darbas?

Ar egzaminai įvertina mokinių darbą? Štai toks kasdienis epizodas iš gyvenimo. Po pedagoginės praktikos studentė klausia, kaip jai, kaip klasės mokytojai, reikėtų elgtis, kai devintokas ar dešimtokas sėdi klasėje ir dirba tik su mobiliuoju, išmaniuoju telefonu. Mėgina įtraukti į veiklą – „jūs neturite teisės iš manęs reikalauti, jei aš to nenoriu, apskritai kokia čia ta Lietuva, dėl ko turėčiau mokytis, vis tiek į užsienį dirbti po mokyklos išvažiuosiu“. Jei tai tik poza, įmanomi įvairiausi psichologiniai žingsniai. Jei tai esminė nuostata, o toks mokinys eis iki dvyliktos klasės, privalės bent lietuvių kalbos valstybinį laikyti, ir jei egzamino rezultatas bus nekoks, kieno darbas čia bus įvertintas ir ar tikrai kaltas mokytojas? Taigi kiekvienas atvejis, mokslininkės manymu, veikiausiai individualus.

Kita vertus, jei egzamino rezultatas puikus, o jam rengia korepetitorius, tai kieno darbas čia įvertinamas? R.T.Bruzgelevičienė pasakoja, kad kai kurie LEU dėstytojai labai nudžiugo išgirdę, kad matematikos valstybinis egzaminas taps privalomas, – duonos, sakė, ilgai turės. „Neneikime – valstybinių egzaminų didis nuopelnas, kad klesti korepetitoriaus profesija“, – primena edukologė.

Mokslininkė abejoja, ar centralizuotas egzaminas išgelbės Lietuvą ir nuo korupcijos, kaip rodo ir įvairiausi per valstybinio egzamino vykdymo istoriją atskleisti faktai. „O jei priimsime brandos darbo idėją, kas jį rašys – mokinys, tėvų pasamdytas mokslininkas ar kooperatyvas? Realus klausimas? Taip, – svarsto R.T.Bruzgelevičienė. – Bet… Bijai vilko – neik į girią. Dėl to, kad gerai idėjai gresia būti sukompromituotai, reikėtų jos net nesiimti? Ar ne dėl to Lietuva ir laikoma žemo inovatyvumo šalimi? Mes dažnai numušame sau sparnus net nepradėję skristi.“

Vis dėlto centralizuota egzaminų sistema bent iš dalies pasiekė tikslą sumažinti korupciją: iki tol į prestižines specialybes universitetuose įstodavo daugiausia tik vilniečiai ir kauniečiai, o abiturientus ėmus vertinti anonimiškai visos Lietuvos mastu, pirmais metais buvo šokas, kai visų pirma įstojo vaikai iš provincijos.

Tačiau ir centralizuotą sistemą kuria ne robotai. Nors įvedus centralizuotą egzaminų sistemą jiems organizuoti 1996 m. įsteigta net speciali įstaiga – Nacionalinis egzaminų centras, praktiškai kasmet nugriaudi skandalų dėl užduočių nutekėjimo ar klaidų jose. 2000 m. gimtosios kalbos egzamino išvakarėse į internetą nutekėjo, kokie kūrinių tekstai bus pateikti analizei. Vėliau išsiaiškinta, kad Marijampolės 6-ojoje vidurinėje mokykloje vokai su egzamino raštu užduotimis per klaidą abiturientams buvo išdalyti, kai jie pasirinktinai laikė lietuvių kalbos egzaminą žodžiu. Beveik milijoną valstybei kainavę egzaminai tapo farsu.

Po poros metų paaiškėja, kad Švenčionėliuose per egzaminą nusirašė net du trečdaliai moksleivių. 2005 m., artėjant egzaminų sesijai, internete plinta mobiliųjų laisvųjų rankų įrangos nuomos skelbimai. 2006 m., pasklidus informacijai, kad dalis abiturientų iš anksto turėjo lietuvių kalbos testo užduotis, kurias po vidurnakčio buvo galima įsigyti už šimtą litų, o paryčiais – beveik nemokamai, nusprendžiama, kad abiturientams teks perlaikyti valstybinį lietuvių kalbos testo egzaminą. Tąkart keliasdešimt abiturientų kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydami priteisti neturtinės žalos atlyginimą, kilo jaunuolių nepasitenkinimo banga. Politikai net pasiūlė abitūros egzaminų rengėjus bei organizatorius tikrinti melo detektoriumi.

Vėliau, 2007 m., egzaminų saugumui užtikrinti skiriama 200 tūkst. Lt, užduotys gabenamos plombuotose pakuotėse, bet laikant lietuvių kalbos įskaitą vėl pasigirsta kalbų, kad šias užduotis – potemes buvo galima gauti išvakarėse. Vėliau siūloma įstatymų pataisa, kad egzamino užduočiai būtų suteikiamas tarnybinis slaptumas. Dar vėliau, norint išvengti anksčiau pasitaikydavusių tuščių lapų, spausdinimo klaidų, egzaminų užduotys spausdinamos ir segamos nauja 1,5 mln. Lt kainavusia uždarąja spausdinimo linija ir t.t.

2009 m. brandos egzaminai jau organizuojami vadovaujantis Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo nuostatomis. Tačiau pernai išsiaiškinta, kad nuo 1999 m. su NEC bendradarbiavęs Matematikos brandos egzaminų vertinimo komisijos pirmininkas  policijos pareigūnams prisipažino išdavęs valstybinio matematikos brandos egzamino užduotis savo papildomai mokomoms abiturientėms (nors tą daryti užduočių rengėjams draudžiama).

O klaidos užduotyse privesdavo iki absurdiškų situacijų ištisas abiturientų laidas: 2009 m. NEC pripažįsta, kad dėl „klaidelių“ 1400 abiturientų keičiasi pakartotinės egzaminų sesijos kai kurių mokyklinių egzaminų rezultatai. Užduotys nuolat kelia abejonių, nes tai stebuklingai dauguma kokį egzaminą išlaiko labai gerai, tai suklumpa kas penktas abiturientas.

Maža to, kasmet brandos egzaminų sesijos metu turėjo darbo psichologai ir psichiatrai. Dar 2005 m. pradėta informacinė kampanija „Egzaminai.Nesiparink.lt“, sunkmečiu perkrikštyta taisyklingiau – į „Egzaminai.Nesinervink“: trumpuoju numeriu paskambinę abiturientai gali gauti informaciją, kaip nesibaiminti, pasirengti egzaminui ir t.t. Tačiau tuo pačiu metu dauguma žemės drebėjimų egzaminų sistemoje tik prisidėjo prie to, kad abiturientai su mokykla atsisveikintų išvesti iš psichologinės pusiausvyros.

Štai parlamentaro V.Stundžio jaunėlė Vaiva šiemet abiturientė. Politikas nedramatizuoja, bet pripažįsta, kad krūvis pastaruosius dvejus mokslo metus tikrai didelis. Jei vieną savaitgalio popietę dukra leidžia sau pailsėti, tai gerai.

Kitos sostinės abiturientės V.Jankauskaitė ir Gintarė Jansonaitė pasakoja, kad jei pasirenki mokytis penkis išplėstinius kursus, miegi po keturias valandas, išimties atveju – šešias. Galų gale ką sveikatos specialistai mano apie egzaminų trukmę: matematikos egzaminas – trys valandos, lietuvių – keturios.

O dar tie amžini pokyčiai. Moksleivės pasakoja, kad egzaminų kaitaliojimas trikdo nuoseklų mokymąsi. Norisi pasilyginti su ankstesnių metų darbais, įsivertinti, kur gali tikėtis įstoti, ar užteks tiek dalykų egzaminų, kiek pasirinkai. Bet kai viskas taip keičiasi, negali projektuoti savo ateities. Galų gale niekad nežinai, kokias disciplinas profiliuojantis pasirinkti, nes būna, kad aukštoji mokykla prieš metus pakeičia reikalaujamus egzaminus. Paskui nuo vienuoliktos klasės norėdamas pakeisti B lygį į A turi išlaikyti įskaitą, vadinasi, per mėnesį reikia išmokti visą papildomą metų kursą. Išeitis – rinktis mokytis daugiau dalykų. Bet paroje valandų juk nepadaugėja.

Abiturientės tikina, kad mokiniai nebepatempia krūvio, o reikalavimai vis didėja. Pavyzdžiui, abiturientės pabandė spręsti chemijos 1997 m. egzamino užduotis – jos daug lengvesnės ir apimtis mažesnė. O, tarkime, į biologijos egzaminą kiekvienais metais vis įtraukiama kažkas nauja, bet nieko neišimama. O juk mokslo metai tokios pat trukmės.

Programa tokia plati, kad kritinio mąstymo, kūrybiškumo ugdymui, diskusijoms mokykloje laiko ir nelieka. Mokytojai spėja rengti tik egzaminams. Egzaminai neva taip pat turėtų tikrinti mąstymą, bet, abiturienčių nuomone, tą jie mažiausiai tikrina.

Abejotina, ar kas girdi moksleivių, edukologų, psichologų balsą, jei deklaruojama, kad mokykla nuo kalimo kultūros eina prie kritinio mąstymo ir kūrybiškumo ugdymo, bet egzaminai ėjo priešinga kryptimi – mokymo procesas koncentravosi į moksleivių rengimą standartizuotam žinių patikrinimui.

O kaip žinias ir gebėjimus tikrina sėkmingo švietimo valstybės? A.Zabulionis pabrėžia, kad viskas priklauso nuo egzaminų tikslų. Vakarų šalyse daugiau vyrauja brandos patvirtinimas. Tiek Didžiojoje Britanijoje, tiek Vokietijoje pasitikima pažymiu, kurį parašo moksleivį mokęs mokytojas. Pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje labai aišku: jei moksleivis pasirinko mokytis kursą, šis baigiasi egzaminu, nes tai natūrali didesnio kurso mokymo pabaiga.

Per visą pasaulį – didžiulė egzaminų sistemų įvairovė, bet yra šalių, kurios baigiamųjų egzaminų neturi, o demonstruoja sėkmingą švietimą. Daugelis šalių stengiasi jaunuoliui duoti kuo daugiau alternatyvų pasirinkti vertinimo būdą. Danijoje, Belgijos flamiškoje dalyje išorinių egzaminų visai nėra, bet mokslas labai aukštos kokybės. Geriausių švietimo rezultatų Europoje pasiekiančioje Suomijoje vienintelis išorinis egzaminas – gimtosios kalbos. Kai kuriose šalyse vaikas pats apsisprendžia, laikyti juos mokykloje ar centre (jei neplanuoja studijuoti universitete, jam užtenka ir egzamino mokykloje). Bet dažnai net laikant egzaminą išoriniame centre skaičiuojamas ir mokykloje jam parašytas įvertinimas, pavyzdžiui, Nyderlanduose tai sudaro pusę vertinimo. Tiesa, olandai kritikuojami, kad nuo jaunesnių klasių pagal vaikų gebėjimus juos „selekcionuoja“. Vokiečiai taip pat turėjo panašią sistemą, bet ją jau koreguoja. O Suomijoje, kitose sėkmingo švietimo šalyse mokykla yra ir socialinis liftas, kuris kaip tik vaikus iš žemesnės socialinės aplinkos pakelia į aukštesnį lygį.

Gal Europai ne visai tinka švietimo srityje dabar pirmaujančių Azijos šalių sistema, kur taip ir sakoma – egzaminų pragaras, vaikai jaučiasi nelaimingi, o jų svajonė – kuo greičiau išvykti į JAV.

Danijoje iki septintos klasės net nerašomi pažymiai, ir šios šalies švietimo sistema tikrai gana sėkminga. Kitos šalys vertina raidėmis ar prieveiksmiais, mokytojai prašomi labiau recenzuoti mokinių darbus, o ne rašyti pažymius. Bet dešimtuką parašyti lengviau nei recenziją. Taisyklė viena: sėkmė ateina, kai koncentruojamasi į aukšto lygio nuolatinį ugdymo procesą ir jo profesionalumą.

Baigiamieji egzaminai pasaulyje tampa praeities paveldu. Negalima dvylikos metų darbo sufokusuoti į vieną egzaminą, kuriame gali ir nepasisekti dėl įvairių priežasčių, be to, jie neparodo nei pasiekimų, nei pažangos – tik fotografuoja momentinę nuotrauką. Tačiau tas momentinis įvertinimas per egzaminą dabar lemia tavo gyvenimą. Vertinimas – vienas svarbiausių dalykų mokymosi procese, bet vertinimu galime suklaidinti, stigmatizuoti žmones. Vertinime turi būti didelė skalė su daug kintamųjų.

„Momentinis vertinimas – labai senamadiškas, pasenęs dalykas. Tai bandoma švelninti. Pasaulyje einama prie to, kad nuosekliai per tarpinius vertinimus stebima vaiko pažangą mažais laikotarpiais, o vaikas informuojamas apie savo pasiekimus. Net jei jam nesiseka, negalima jo iš karto priskirti prie nevykėlių, nes yra daugybė pavyzdžių, kai mokyklos vidutiniokas ar net prastas mokinys universitete tiesiog pražydo. Būna ir atvirkščiai. Kai šnekame apie žmones, nėra vidurkio. O mes skaičiuojame vidurkius“, – pasaulines tendencijas komentuoja Tarptautinės švietimo vertinimo asociacijos IEA generalinės asamblėjos narė dr. Rita Dukynaitė.

Šiandien visas pasaulis kalba apie tokius iššūkius – kūrybiškumą, inovatyvumą, gebėjimą dirbti komandoje. Matematikos išmokti galima ir mokantis individualiai, tačiau vienas neišmoksi bendrauti. O ką mes matuojame egzaminu?

Tyrimus, kaip mokymąsi orientuoti į rezultatus, kaip skatinti kūrybiškumą, atlikusios bendrovės „Visionary Analytics“ ekspertas Simonas Gaušas pripažįsta, kad vertinimas yra neatskiriama efektyvaus mokymosi dalis, tačiau, jo manymu, Lietuvoje pernelyg daug dėmesio sulaukia suminis vertinimas, kai įvertinama bendra asmens pažanga per nustatytą laikotarpį, pavyzdžiui, brandos egzaminai baigiant vidurinę mokyklą ar gimnaziją. Brandos egzaminai šiuo metu prilygsta stojamiesiems – jie reikalingesni aukštosioms mokykloms, ne patiems asmenims. Tačiau mokytis labiausiai padeda formuojamasis vertinimas, tai yra nuolatinis ir iš karto mokiniui pateikiamas grįžtamasis ryšys. Mokyklose jis vangiai taikomas dėl keleto priežasčių, pavyzdžiui, nepakankamos mokytojų kompetencijos, neadekvataus jų darbo krūvio ar netinkamų kitų darbo sąlygų.

Gera žinia ta, kad technologijoms žengiant į priekį mokymosi pažangos vertinimas vis labiau automatizuojamas ar perkeliamas į išorę – išoriniams paslaugų teikėjams ar el. vertinimo sistemoms, remiantis pažangiomis IT technologijomis, taip paliekant mokytojui daugiau laiko dirbti su mokiniu – jam konsultuoti ir orientuoti žinių bei informacijos sraute. Dabar išsivysčiusiose šalyse efektyviausiu ir laikomas nuolatinis nuoseklus vertinimas, kai taikomos tokios mokymo(-si) technikos, kaip ugdomasis vadovavimas (angl. „couching“), projektais grįstas mokymasis (angl. „project-based learning“) ar rimti žaidimai (angl. „serious games“).

R.Dukynaitė pasakoja, kad tikrinant vaikų gebėjimus tarptautiniuose PISA tyrimuose bandoma įvertinti, ar vaikas moka dirbti bendradarbiaudamas su kitais, nes individualiai sėkmė retai pasiekiama, labai svarbus komandinis darbas. Vaikas prie kompiuterio gauna užduotį, bando rasti sprendimą, o du virtualūs draugai jam patarinėja. Bet vienas jų pateikia klaidingus siūlymus, kaip nutinka ir realiame gyvenime. Tad tyrime atsiskleidžia, ar vaikas moka mokytis bendradarbiaudamas ir geba mąstyti kritiškai. Mes to egzaminais nematuojame, nors gyvenime to labai reikia.

Švietimo analitikas A.Zabulionis pastebi dar vieną mūsų skirtumą nuo Vakarų valstybių: pažiūrėjus į žemėlapį, kuo toliau į Rytus, tuo mažėja pedagoginiai egzaminų tikslai, o didėja antikorupciniai, egzaminai darosi išoriniai – reikia kažkur eiti jų laikyti, atsiranda vardo ir pavardės kodavimas, ko Vakaruose nėra, o  egzaminai tampa kovos su korupcija įrankiu, atrenkant mokytis aukštosiose mokyklose. Lietuva, eksperto vertinimu, nepasiekė tokio lygio kaip Užkaukazėje ar Centrinėje Azijoje, bet esame toli ir nuo vakarietiško modelio, kai pasitikima mokiniu ir mokykla.

Beje, nors visose šalyse švietimo, taip pat ir egzaminų, sistemos skirtingos, visas geriausias sistemas vienija pagarba ir pasitikėjimas mokytoju, dėmesys jo kvalifikacijos kėlimui. Lietuva prie tokių šalių savęs priskirti negali.

Dažną dabartinių mūsų brandos egzaminų ydą bandoma aiškinti tuo, kad tai kartu ir stojamieji egzaminai. Tačiau norint įstoti į pasauliniu mastu prestižinį universitetą į egzamino vertinimus dažnai nė nežiūrima. Pavyzdžiui, JAV daugybė universitetų duoda šansą visiems – priima visus norinčiuosius, bet jau po pirmo semestro labai daug jų iškrinta. Bet jei nori įstoti į prestižinį universitetą, reikia parašyti motyvacinį laišką, parodyti savo nuoseklaus darbo rezultatą, turėti kaupiamąjį vertinimą – pristatyti savo darbų aplanką („portfolio“), kai kurie universitetai reikalauja, kad jaunuolis būtų įvertintas ne tik mokyklos, bet ir sertifikuotų išorinių centrų, kuriuose jis turi parodyti, kokią pažangą darė pamečiui, kai kur vyksta pokalbis žodžiu. Anot R.Dukynaitės, sėkmei svarbu maratono bėgimas, o ne spurtas.

Pažangus pasaulis žino: kas laimės kovą dėl švietimo, laimės valstybių konkurencinį karą. Tam reikia, kad augtų kūrybinga, kritiškai mąstanti, mokanti dirbti komandoje karta. Į tai protingos šalys nukreipia ir moksleivijos žinių bei gebėjimų patikrą. Klaidos kainuoja brangiai. Štai, kaip pasakoja R.Dukynaitė, Švedija panaikino kokybės tobulinimo instituciją, sustiprino kontrolės inspekciją ir TILS tarptautiniuose moksleivių gebėjimų tyrimuose, kuriuose pirmavo, patyrė didžiausią nuokrytį. Kai daugiau investuojama ne į švietimo kokybės didinimą, o į vertinimą ir kontrolę, laukia neišvengiamas fiasko.

Beje, R.Dukynaitė prisimena, kad Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos raporte Lietuvos švietimo reformos dokumentai nepriklausomybės pradžioje buvo pripažinti vienais geriausių Rytų ir Vidurio Europoje. Net juokaujama, kad tikrai didelį spurtą švietimo srityje padarę estai „nusirašė“ mūsų geriausias švietimo reformos idėjas, tik, skitaip nei mes, jas ir įgyvendino. Be to, jie nesiblaškė ieškodami gerų pavyzdžių daugelyje šalių, o orientavosi į vienos giminingos jiems šalies – Suomijos pavyzdį.

R.Dukynaitė primena dar vieną faktą: kai Lietuva pradėjo dalyvauti tarptautiniuose moksleivių pasiekimų tyrimuose, mūsų rezultatai buvo menki, bet šuolis –   didžiausias pasaulyje, tik nuo 1997 m. rezultatai nustojo augti, o nuo 2003 m. ėmė smukti. Paaiškinimų gali būti įvairių – kad nuo dugno lengva atsispirti, bet nenuneigsi, jog nepriklausomybės atkūrimo euforija, noras viską padaryti gerai prie to taip pat prisidėjo. Vis dėlto PISA, TILS tyrimai rodo, kad didžiausia dalis mūsų moksleiviukų – vidutiniokai.

Bet ar prie to neveda ir lietuviškų egzaminų pokyčių ~perpetuum mobile~ pažangai priešinga kryptimi?

Aušra Lėka, Gabija Sabaliauskaitė

 

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Koks kriterijus Jums yra svarbiausias, renkantis partiją, už kurią balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...