Kalėdų laikotarpiui baigiantis, Trijų Karalių vakarą, sausio 6 d. 18.30 val., Bažnytinio paveldo muziejus kviečia į koncertą „Suspindo žvaigždelė“. Koncertuos arfininkė Agnė Keblytė ir kamerinis choras „Aidija“. Koncerto vedėja – aktorė Joana Čižauskaitė.

Šurmulingą kalėdinį laikotarpį palydės puikioje Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios akustikoje giedamos kompozitorių J. Naujalio, M. Mažvydo, F. Gruberio kalėdinės giesmės, atliekami B. Dvariono, A. Brucknerio, F. Liszto, O. Messiaeno, kitų kompozitorių kūriniai.
Prieš daugiau nei dvejus metus duris atvėręs Bažnytinio paveldo muziejus spėjo tapti atvira, patrauklia ir įpareigojančia kultūrine Vilniaus erdve. Muziejus įsikūręs Vilniaus senamiestyje, įspūdingame Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios ir vienuolyno ansamblyje. Muziejaus ekspozicija supažindina lankytojus su Lietuvos auksakalystės šedevrais, liturgine tekstile, paveikslais, skulptūromis. Prieš koncertą, 17 val. koncerto klausytojai kviečiami į ekskursiją po Bažnytinio paveldo muziejaus ekspoziciją.
Įvairių tarptautinių konkursų laureatė, buvusi M. K. Čiurlionio menų mokyklos moksleivė, kerinčiais arfos garsais burianti Agnė Keblytė šiuo metu yra Ženevos aukštosios muzikos mokyklos studentė.
Tarptautinių ir respublikinių konkursų laureatas kamerinis choras „Aidija“, suburtas 1989 m., vadovaujamas Romualdo Gražinio, yra aktyvus Lietuvos muzikinio gyvenimo dalyvis. Anot muzikologės Vytautės Markeliūnienės, dvasine gaiva, jaunatvišku polėkiu, meistriškumu bei muzikalumu klausytojų dėmesį patraukiančiai „Aidijai“ būdingas netrafaretiškas gyvumas, muzikinių prasmių ryškumas, netikėtos detalių ir visumos sąveikos. Tam tikri teatro elementai, apeigiškumas galėtų būti įvardijami kaip dar vienas būdingas „Aidijos“ muzikinių programų bruožas. „Tas pats ir vis kitas“ – ar tik ne šis muzikos kritiko Edmundo Gedgaudo aforizmas taikliausiai paliudija „Aidijos“ išskirtinumą.

Bilieto kaina 40 Lt.
Bilietai parduodami bilietai.lt kasose ir Bažnytinio paveldo muziejuje, Šv. Mykolo g. 9, Vilniuje (antradieniais–šeštadieniais 11–18 val.).

Lapkričio 10 d., ketvirtadienį, 18 val. Bažnytinio paveldo muziejuje vyks Gailestingumo metų paskaita „Gailestingojo Jėzaus paveikslo teologija ir ikonografija”. Paskaitą skaitys menotyrininkė dr. Skirmantė Smilingytė–Žeimienė.

2011 metus Lietuvos ganytojai paskelbė Dievo Gailestingumo metais. Tikintieji buvo skatinami atsiverti Dieviškajam Gailestingumui ir teikti žmogiškąjį. Į dideles ir mažas, atokias ir šalia Vilniaus esančias parapijas pasklido Gailestingojo Jėzaus atvaizdai, sukurti pagal garsųjį, šv. Faustinos Kovalskos vizija paremtą, Išganytojo atvaizdą, šiandien matomą Vilniaus Dievo Gailestingumo šventovėje.

Gailestingojo Jėzaus vaizdinys, vizualizuotas to paties pavadinimo paveikslu, yra talpus ir teologiniu, ir ikonografiniu aspektais. Ikonografinė raiška neabejotinai remiasi Švč. Jėzaus Širdies vaizdavimo tradicija, plačiausią sklaidą patyrusia XX a. I pusėje. Paveikslo ikonografinės gijos veda ir į senuosius Penkių Jėzaus žaizdų atvaizdus, kuriuose iš širdies žaizdos srūva kraujo srovė. Sklindantys iš Jėzaus Širdies spinduliai leidžia reflektuoti spindulių pluošto kaip Malonės ženklo buvimą dailės kūriniuose. Be to, Gailestingojo Jėzaus paveikslą galima laikyti savitu Kristaus – Pasaulio valdovo įvaizdžiu. Kartu su detalėmis, simbolika „paveldima“ ir sumuojama teologinė jų prasmė. Kita vertus, negalima pamiršti, kad yra du garsūs Gailestingojo Jėzaus paveikslai – vilniškis ir krokuviškis, ir jų ikonografiniai gestai kitaip niuansuoti.

Gailestingumo metais Bažnytinio paveldo muziejuje buvo skaitomos paskaitos, skirtos Gailestingojo Jėzaus gerbimo tradicijai, šv. Faustinos Kovalskos istorijai, Gailestingojo Jėzaus paveikslo istorijai pristatyti. Gruodžio 7 d. dominikonas Saulius Rumšas skaitys paskutinę šio ciklo paskaitą „Dvasinis ir socialinis Gailestingumo aspektas Ankstyvojoje krikščionybėje“.

Daugiau informacijos www.bpmuziejus.lt

Ko vertas šiandienos žmogus, nors ir prisitaikęs prie globalizacijos madų, bet praradęs paprasčiausią žmogiškumą? Šiandien konkuruojame tarpusavyje turtais, grožiu, sugebėjimais darbe ir visuomeniniais laimėjimais, bet ne tuo, kokią sukūrėme šeimą, ar sugebėjome ją išsaugoti ir ar dorus auginame vaikus. Kodėl tik po mirties žmogus gali būti deramai įvertintas, nors gyvas buvo drabstomas purvais? Galbūt dvasiškai subrendusi asmenybė kaip tik ta, kuri stengiasi išsiskirti paprasčiausiai gerais darbais.
Apie šeimą, tautą, valstybę Vėlinių išvakarėse kalbamės su Dominikonų ordino vienuoliu broliu Pijumi Eglinu OP.

VEIDAS: Kaip manote, kodėl mūsų visuomenė, nors ir patyrusi įvairių istorinių sukrėtimų, suskubo taikytis prie šiuolaikinio pasaulio blizgučių, atmesdama dvasines vertybes?
PIJUS: Kiekvieno žmogaus prigimtis – būti laimingam. Vartotojų visuomenė prieš akis turi vieną tikslą – materialinę gerovę, kuri, jos įsitikinimu, žmogų padarys laimingą. Štai čia ir glūdi mūsų suklupimo akmuo. Siekiant tokio tikslo, bet kokios priemonės pamažu tampa pateisinamos. Nieko nuostabaus, kad tokios nesveikos, visiškai nekontroliuojamos konkurencijos į priekį stumiamas žmogus tiesiog sužvėrėja. Tipiški mūsų visuomenės vaizdai, kai laukdami kokio nors išpardavimo žmonės vos ne iš vakaro užsiima eilę. Mes stebėtinai greitai tapome tobulais vartotojais, o tokioje visuomenėje bet kokios priemonės yra pateisinamos.
Vienas dažniausiai šiuo metu skambančių pasiūlymų šiuolaikiniam žmogui – būk laisvas. Laisvas nuo ko – nuo savo įsitikinimų, nuomonės? Taigi žodžiai ir sąvokos visiškai susipainiojo. Šiandien žodis “laisvė” iš tiesų yra vergystės verbalinė išraiška. Tad nieko nuostabaus, kad nūdienos žmonės yra sutrikę. Mes vis dar esame paauglystės amžiuje, išgyvename pereinamąjį laikotarpį, kai norai neatitinka galimybių. Tuomet daiktų gausa tarsi suteikia mums įsivaizduojamą laisvę.
VEIDAS: Gal kaip tik visa tai kyla dėl mūsų skurdo, neturėjimo?
PIJUS: Kai pažiūri laidą apie kokius nors Kambodžos vaikus, tarti žodį „neturiu“ – gėda. Iš bado siaurąja žodžio prasme Lietuvoje niekas nemiršta. Mus dažniausiai provokuoja neteisingai suvokta konkurencija. Pavyzdžiui, žvelgiant į kaimyną kyla noras turėti tiek, kiek jis, arba dar daugiau. Bazinės pasaulėžiūros nebuvimas ir nesveikai suvokta konkurencija mus verčia sužvėrėti.
VEIDAS: Nuo senų laikų religija vaidino tautos moralės sergėtojos vaidmenį. Šiandieninis gyvenimas dažnai pamina net elementarią moralę. Kas mus gali išgelbėti nuo tokio užkrečiamo nuopuolio?
PIJUS: Vertybės – tai priemonė siekti tam tikro tikslo. Vertybės kabinamos tarsi drabužiai ant stabilios pakabos. Šiandien žmogus turi vertybių, bet neturi kur jų sudėti. Kažkas panašaus, kai tu ateini į svečius, ir nėra kur padėti palto. Tuomet jį meti ten, kur yra vietos: į miegamąjį, ant grindų.
Žmonės puikiai suvokia, kas yra tiesa, meilė, gerumas, tolerancija, bet tiesiog nėra pakabos, ant kurios visa tai sukabintų. Turiu meilę, kurią dedu ant lovos, turiu šeimą, kurią metu ant grindų. Žmogus neturi tvirtos atramos ir aiškiai suformuluoto aiškesnio tikslo, kuriam tos vertybės galėtų tarnauti.
Kas yra tikintis žmogus? Ne tas, kuris moka maldas ir reguliariai vaikšto į bažnyčią. Pirmoji tikinčio žmogaus tiesa, kad jis turi tikslą ir jo siekia. Religija sako, kad jei Dievas yra, tai aš esu pasiryžęs siekti tik paties aukščiausio tikslo. Tai ir yra tvirta atrama, ir tada vertybės įgauna prasmę. Kad kas minutę galėtum savęs paklausti, ar tai, ką šiandien darai, tarnauja tavo galutiniam tikslui. Ar po tokio poelgio galėsi pažvelgti Dievui į akis? Kai nėra objektyvaus tikslo, tuomet vertybės lieka tik subjektyviai vartojamos prekės.
VEIDAS: Kokią išeitį siūlote materialinio arba dvasios skurdo draskomam žmogui: pasinerti į sielovadą, rekolekcijas, maldą?
PIJUS: Jei kreipsitės pagalbos į psichologą, jis pasakys – atrask tikėjimą savimi. Tai tiesiog trypčiojimas vietoje, ir nieko daugiau. Toks pasakymas nenubrėžia aiškaus tikslo, kurio reikėtų siekti visą likusį gyvenimą. Vienam orientyras – meilė, o kitam – gal kerštas ir žudymas. Subjektyviai pažvelgus ir vienas, ir kitas yra sau teisūs. Šiandien kiekvienas turi savo tiesą. Objektyvi tiesa arba ignoruojama, arba garsiai šaukiama, kad tokia iš viso neegzistuoja. Tuomet kuo toliau, tuo labiau žmonės gyvena subjektyvų gyvenimą ir praranda motyvaciją atsižvelgti į kitą žmogų. Religija suteikia objektyvų orientyrą, o tikėjimas – tam tikrą nuorodą žvelgti toliau.
VEIDAS: Jūsų vertinimu, kodėl dvasininkai dažnai atsiriboja nuo pasaulietinio gyvenimo aktualijų?
PIJUS: Matyčiau dvi priežastis. Žmonės, kurie turėtų kalbėti bendruomenės, o tai reiškia – Bažnyčios vardu, dažnai tiesiog bijo būti sutrypti. Jei kalbėsi nepopuliaria kalba ir kalbėjimo turinys neatitiks minios lūkesčių, būsi sutryptas.
Pavyzdžiui, prasidėjus karui Irake Vatikanas aiškiai nurodė, kad šio karo neremia. Popiežius tiesiog norėjo atkreipti dėmesį, kad būtume garbingi ir tiesiai šviesiai įvardytume, jog siekiama ekonominės naudos. Pamatytumėte, kokie buvo žiaurūs internautų komentarai ir visiškai neadekvati pasakymui minios reakcija.
Netgi matydamas, kad tiesiog privalai pasisakyti, bijai panašios visuomenės reakcijos. Pavyzdžiui, Lietuvoje svarstant šeimos koncepciją daugelis pasipiktino, kodėl Bažnyčia kišasi į pasauliečių gyvenimą. Bet juk Bažnyčia yra bendruomenė, irgi turinti savo nuomonę ir norinti dalyvauti demokratinėje diskusijoje.
Kita vertus, šiais laikais kiekvienas krikščionis turi būti sąmoningas ir suprasti, kad kunigais norintys tapti studentai neateina iš Dangaus Karalystės. Jie ateina iš tipiškos vartotojų bendruomenės. Šiais laikais žmogus privalo kritiškai vertinti net ir tuos dalykus, kurie turėtų būti lyg ir šventi.
VEIDAS: Kas mėnesį regite daug besituokiančių jaunų žmonių. Prieš altorių jie prisiekia meilę ir ištikimybę, bet gana greitai kas trečia pora išsiskiria. Kodėl šių laikų žmogus taip lengvabūdiškai žiūri į Santuokos sakramentą?
PIJUS: Tikiu, kad prie altoriaus prisiekdami vienas kitą mylėti ir gerbti iki mirties žmonės tikrai tuo tiki. Tačiau ką reiškia – aš tave mylėsiu? Dažnai suvokiama, kad tai – tiesiog jausmas, emocija. Tarsi žmonės sakytų: aš tikiuosi, kad tai, ką jaučiu tau dabar, iki pat mirties nepradings. Meilė yra kur kas daugiau: kai tu tiki, pasitiki tuo žmogum. Meilė šeimoje – kai sutuoktiniai stengiasi išlaikyti vienas kito gyvenimą savo rankose, kad jis neiškristų ant žemės.
Bijodamas kritiškai mąstyti apie ateitį žmogus dažnai užsimerkia ir guodžiasi abstrakčiu pasakymu, kad viskas bus gerai. O tai tiesiog aklas bėgimas nuo tiesos. Kai ant tokių pagrindų statomi santykiai, nenuostabu, kad greitai ištinka krizė. Būna net ir taip, kad ta krizė jau stovi prie pat altoriaus. Todėl Bažnyčia primygtinai rekomenduoja, kad prieš priimdami Santuokos sakramentą pasiryžusieji tuoktis būtų draugavę apie dvejus metus. Tai laiko tarpas, kai poros jau būna paragavusios ir gero, ir blogo.
VEIDAS: Vis didesnę meškos paslaugą mums daro užsienio įtaka. Ar tikite, kad lietuvių tauta gali atlaikyti globalizacijos šiukšlių antplūdį?
PIJUS: Turime suprasti, kad esame neatskiriama pasaulio dalis ir kaip nors izoliuotis neįmanoma. Pats žmogus privalo ugdytis sąmoningumą.
Sakyčiau, kad ekonominė krizė daug kam atvėrė akis. Iki jos daugelis savo gyvenimą kūrė ant materialinės gerovės pamatų, manydami, kad tai ir yra esmė. Ekonominė krizė tiesiog per tris dienas sugriovė tai, ką tu tiek metų statei. Tačiau namai buvo statomi ant smėlio, o ne ant tvirtų pamatų, gyvenimas kuriamas ne ant uolos, o ant dalykų, kurie tiesiog pabyra mažiausiam pasipriešinimui atsiradus. Jei žmogus nėra kvailas, jis turėtų suvokti, kad iš savo klaidų reikia pasimokyti.
Šiandien džiaugiuosi ne tuo, kad vis daugiau žmonių ateina į bažnyčią, o tuo, kad jie kapsto giliai, nori kitaip pažvelgti į savo gyvenimą. Kitaip sudėlioti knygas lentynoje, nes prieš tai buvo visiškas chaosas.
Žinoma, aplinkybės dažnai susiklosto taip, kad neturime laiko ar galimybių suformuoti savo tvirtą ir daug apimančią pasaulėžiūrą. Reikia bėgti, skubėti, nes jei aš to nedarysiu, konkurentas mane aplenks. Nieko nuostabaus, kad tuomet išsiugdome paviršutinišką požiūrį.
Paradoksalu, kad daugelis tėvų ieško prasmės savo vaikuose, užuot patys jiems tą prasmę suteikę. Pati didžiausia neatsakomybė, netgi nuodėmė, kai tėvai nenori, bijo, nesugeba savo vaikui parodyti gyvenimo krypties ir padėti surasti gyvenimo tikslo. Pasislepiama už populiarių frazių, kad vaikas yra laisvas žmogus ir kai užaugs – pats pasirinks. Įsivaizduokime, kiek tam vaikui reikės išeikvoti gyvenimo metų, kol jis pats atras gyvenimo tikslą.
VEIDAS: Galbūt Šv. Jokūbo ir Pilypo bažnyčioje steigiamo kariliono varpų gausmas mus paskatins geriems sukrėtimams? Gal toks ir yra šio dominikonų sumanymo tikslas?
PIJUS: Dominikonų vienuolynas Prahoje, kuriame gyvenau studijų metais, yra senamiestyje. Aplinkui ten – mažiausiai 50 bažnyčių. Kiekviena jų turi laikrodį ir varpą. Varpai ten skamba vos ne kas 15 minučių. Kai įpranti prie tokio varpų gausmo, tai tampa neatskiriama ir labai prasminga kasdienio gyvenimo dalimi.
Kiekvienas varpas turi vardą ir netgi surašyti jį gaminusių žmonių arba fundatorių vardai. Varpo dūžis – tai malda. Kiekvienas varpas tarsi meldžiasi už jam atsirasti padėjusius žmones.
Kita vertus, manau, kad tai miesto puošmena, kai išskirtinėmis progomis galime klausytis varpų muzikos kaip kokioje Olandijoje, kur beveik kiekvienas miestas turi savo karilioną. Lietuvos žmonės išgąsdinti ekonominės krizės, bet, visiems kooperuojantis, manau, po keleto metų varpai Šv. Jokūbo ir Pilypo bažnyčioje skambės.

BFL

Lietuvos katalikų bažnyčia Vilniuje ir Kaune valdo mažiausiai 200 mln. Lt vertės nekilnojamąjį turtą prestižinėse miestų vietose ir patenka į brangiausio nekilnojamojo turto savininkų 200-uką.

Tai, kad po Lietuvos katalikų bažnyčios sparnu priglausti geidžiamiausi pastatai prestižiškiausiose miestų vietose, buvo vieša paslaptis. Tačiau “Veido” užsakymu Registrų centro sudarytas dviejų šimtų brangiausio nekilnojamojo turto Lietuvoje savininkų sąrašas šį spėjimą patvirtina faktais – tradicinės religinės bendruomenės atsiduria net keturiose sąrašo vietose.
Iš religinių bendruomenių brangiausią nekilnojamąjį turtą valdo Vilniaus arkivyskupija, sąraše užimanti 35 vietą. Jos žinioje – beveik 111 mln. Lt vertės turtas. Vilniaus arkivyskupijai priklauso 109 statiniai, tarp jų ir bažnyčios, įkainojami 77 mln. Lt, bei 40 gyvenamųjų ir negyvenamųjų patalpų, kurių vertė 33 mln. Lt. Bendras šių statinių ir patalpų plotas siekia 81 tūkst. kv. m – o tai prilygsta Kauno “Akropoliui”. Beje, Vilniaus arkivyskupija turi daugiau nekilnojamojo turto negu statybos ir nekilnojamojo turto bendrovė “Hanner” (99,2 mln. Lt ), Klaipėdos jūrų krovinių kompanija (106,7 mln. Lt) ar “Teo LT” (69,5 mln. Lt).
“Dauguma nekilnojamojo turto registre įregistruotų bažnyčių yra religinės paskirties, todėl jų vertė nustatoma atkuriamosios vertės metodu – vertinant, kiek šiandien kainuotų tokį pastatą pastatyti. Ir tik nedidelės dalies bažnyčių, kurios yra kultūros paskirties, vertė nustatoma masiniu vertinimu, palyginamosios vertės metodu, kai lyginami tam tikru laikotarpiu apibrėžtoje teritorijoje įvykę sandoriai dėl panašaus turto”, – komentuoja Registrų centro atstovas Aidas Petrošius. Kaip žinome, atkuriamosios vertės metodu gaunama viena mažiausių verčių, todėl bažnyčios iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti įvertintos per menkai.
Beje, Katalikų bažnyčiai priklausantis turto aruodas dar pilnės, nes Seimas birželį pritarė Vyriausybės ir Vilniaus arkivyskupijos susitarimui grąžinti arkivyskupijai 4 tūkst. kv. m ploto Šv. Jurgio Kankinio bažnyčios ir buvusio vienuolyno patalpas šalia Vyriausybės rūmų. Šiuo metu grąžintose patalpose veikia Nacionalinės M.Mažvydo bibliotekos senųjų leidinių saugykla, tačiau jai teks ieškotis kitos vietos.

Nuo mokesčių atleisti

Vilniaus arkivyskupijai priskaičiuoti milijonai nestebina nekilnojamojo turto ekspertų, nes Bažnyčia valdo nekilnojamąjį turtą pačioje Senamiesčio širdyje – Pilies, Didžiojoje, Aušros Vartų ir kitose gatvėse. Dalis šio turto aktyviai naudojama komercinei veiklai. “Bažnyčios nekilnojamasis turtas dažniausiai yra Senamiestyje – pagrindinėse gatvėse, patraukliose vietose. Dalis turto nuomojama, ten įsikūrę biurai, kavinės, restoranai”, – tvirtina nekilnojamojo turto agentūros “Ober-Haus” direktoriaus pavaduotojas Nerijus Juodelis.
Senamiestyje daug dirbančios nekilnojamojo turto agentūros “Centro kubas” direktorius Zigfridas Račkovskis paaiškino, kad Vilniaus arkivyskupijos nekilnojamąjį turtą Vilniuje valdanti Ekonomo tarnyba savarankiškai rūpinasi turtu ir tarpininkų nesamdo, nebent pasikonsultuoja kainų, sutarčių, klientų klausimais.
Beje, tradicinės religinės bendruomenės Lietuvoje naudojasi absoliučiomis mokesčių lengvatomis, nors ir užsiima komercine veikla. Valstybinės mokesčių inspekcijos Teisės departamento direktoriaus pavaduotoja Alina Gaudutytė paaiškino, kad visas tradicinių religinių bendruomenių nekilnojamasis turtas yra atleistas nuo nekilnojamojo turto mokesčio. Vadinasi, mokestis nemokamas ir už tuos pastatus, kurie nuomojami kavinėms ar parduotuvėms. Be to, neapmokestinamos ir religinių bendruomenių gautos pajamos iš nuomos ar kitos komercinės veiklos, jei jos skiriamos religiniams tikslams – bažnyčių išlaikymui, remontui, sielovados veiklai.
“Tačiau jei religinė bendruomenė gautas pajamas investuos į kitą turtą, pradės kito pastato, kurį naudos komercinei veiklai, rekonstrukciją ar įsigis akcijų, tada laikysime, kad vykdoma ūkinė komercinė veikla, ir pelno mokestį teks mokėti”, – tvirtina A.Gaudutytė.
VMI duomenimis, tiek Stačiatikių, tiek Katalikų bažnyčia pelno mokestį moka. 2009 m. Katalikų bažnyčia sumokėjo .. Lt, o Stačiatikių bažnyčia – .. mln. Lt.

Rekonstruota tik 30 proc. turto

Katalikų bažnyčios atstovai “Veidui” patvirtino gaunantys pajamų iš komercinės veiklos, tačiau visos jos skiriamos bažnyčių išlaikymui bei sielovados veiklai – ir jų ne visuomet pakanka.
“Viskas, ką uždirbame, nueina į Bažnyčią. Mūsų biudžetas visada minusinis, niekada neturime pelno. Pajamos iš nuomos skiriamos pastatų avarinei būklei likviduoti, planavimui, kur investuoti, kad atsipirktų darbai ir gautume nuomos pajamas. Viską planuoja kurija, mes tik vykdome. Kai išnuomojame patalpas, būna visokių nuomonių – visiems atrodo, kad Bažnyčia turi gyventi iš kažko, bet ne iš tokių pajamų. Bet jei pažiūrėsite, kiek bažnyčiose aukų surenkama, pamatysite, kad tai kapeikos. O juk kiek kainuoja bažnyčių išlaikymas – šviesa, elektra, šildymas, valymas ir t.t.”, – dėstė laikinai Vilniaus arkivyskupijos ekonomo pareigas einantis Rimantas Dalgėda. Tiesa, kiek gaunama pajamų iš nuomos, jis neatskleidė.
Žinoma, komerciniams tikslams Bažnyčia naudoja ne visą savo turtą – dalyje pastatų įsikūrusios sielovados organizacijos, kiti stovi tušti ir apleisti, nes jiems sutvarkyti reikia daug investicijų. Tokie pastatai vaiduokliai sostinės centre stūkso jau daugybę metų. R.Dalgėdos tvirtinimu, Bažnyčiai priklausančio nekilnojamojo turto padėtis tragiška, nes rekonstruota tik apie 30 proc. bažnyčių bei kito nekilnojamojo turto. “Mes atgauname pastatus, kurie nebuvo remontuojami daugiau kaip 50 metų”, – primena R.Dalgėda.
Tiesa, yra keletas pavyzdžių, kai Katalikų bažnyčiai priklausantys sugriuvę pastatai buvo prikelti naujam gyvenimui susitarus su partneriais. Dvi sėkmės istorijos susijusios su Kotrynos bažnyčia ir ISM universiteto pastatu. “Mes tikrai buvome nepajėgūs sutvarkyti Kotrynos bažnyčios ir ji kol kas mums nebuvo tokia reikalinga, todėl susitarėme su miesto savivaldybe dėl jos sutvarkymo ir sudarėme panaudos sutartį dvidešimčiai metų. Kitas pavyzdys – ISM universitetas. Sudarėme sutartį, kad per kelerius metus restauruosime pastatą, o tada čia įsikurs universitetas. Sutvarkymo darbams ėmėme paskolą, nes žinojome, kad per nuomą galime grąžinti paskolą ir padengti išlaidas”, – vardija R.Dalgėda.
Vilniaus arkivyskupijos ekonomas atskleidė, kad šiuo metu kurijai nerimą kelia trys skauduliai – trys apleisti stambūs objektai: Misionierių bažnyčia, buvusi Subačiaus ligoninė, Rasų kalėjimas ir Dominikonų vienuolynas prie Šventosios Dvasios bažnyčios. Bažnyčiai priklauso ir keli apleisti pastatai Šv. Ignoto gatvėje.

Iš nuomos – pusė milijono

Brangaus nekilnojamojo turto turi ir Lietuvos jėzuitų provincija, atsidurianti 84-oje brangiausio nekilnojamojo turto savininkų sąrašo vietoje ir valdanti 52,8 mln. Lt vertą turtą. Jai priklauso 27 ha žemės, įkainotos 3,7 mln. Lt, 58 statiniai, verti 46,7 mln. Lt, ir gyvenamosios bei negyvenamosios patalpos, vertos 2,4 mln. Lt.
Trečioje vietoje pagal brangiausią nekilnojamąjį turtą – Kauno arkivyskupijos kurija, esanti 138 sąrašo vietoje ir valdanti 35,6 mln. Lt vertės turtą. Kauno arkivyskupijos atstovas spaudai Darius Chmieliauskas informavo, kad komercinėmis sąlygomis nuomojama tik nedidelė dalis arkivyskupijai priklausančių patalpų – 15 proc. Kitos patalpos skirtos sielovados reikmėms – jose įsikūrę maldos namai, įvairūs jaunimo, šeimos centrai, “Caritas” ir kitos organizacijos. “Patalpas nuomojame stomatologijos kabinetams, optikoms, psichologo kabinetui, įvairioms parduotuvėms. Be abejo, atsižvelgiame į tai, kokią veiklą vykdys nuomininkas, – jei ji kirstųsi su Bažnyčios moralinėmis nuostatomis, tokiam klientui neišnuomotume”, – tvirtina D.Chmieliauskas.
Jis informavo, kad pernai iš nuomos gauta apie 500 tūkst. Lt pajamų. “Tačiau pelno jokio, nes tos pajamos skiriamos kitų 85 proc. patalpų eksploatacinėms išlaidoms ir sielovados veiklai finansuoti. Vien darbuotojų, dirbančių įvairiuose sielovados baruose, atlyginimams per metus reikia panašios sumos, o kur dar visos komunalinės paslaugos, mokesčiai, renovacijos”, – pabrėžia D.Chmieliauskas.
Iš kitų religinių bendruomenių turtingiausias Vilniaus stačiatikių Šventosios Dvasios vienuolynas, kurio valdomo nekilnojamojo turto vertė siekia 30,4 mln. Lt. Ši religinė bendruomenė taip pat užsiima komercinių patalpų nuoma.

Suskaičiuoti viso turto neįmanoma

Kaip matyti iš Registrų centro pateikiamų duomenų, vien Vilniaus ir Kauno arkivyskupijų bei jėzuitų valdomas turtas vertinamas apie 200 mln. Lt. Tai, kad Bažnyčia išlindo stambiausių nekilnojamojo turto savininkų sąraše – iškalbingas faktas. Tačiau su jos turtais susiję skaičiai toli gražu ne galutiniai. Suskaičiuoti viso Bažnyčios valdomo turto Lietuvoje neįstengia net Registrų centras, nes turtas išbarstytas per daugybę rankų – skirtingas arkivyskupijas, parapijas, vienuolynus.
Vis dėlto kyla klausimas: ar Katalikų bažnyčia, gaudama finansavimą iš Vyriausybės ir atleista nuo mokesčių, neturėtų deklaruoti savo turto, pajamų bei išlaidų viešai ir skaidriai? Juk tuomet ir visuomenės nepasitenkinimo dėl Bažnyčios valdomo turto kiltų kur kas mažiau.

BFL

Beveik pusė (47,8 proc.) Lietuvos didžiųjų miestų gyventojų lankosi bažnyčioje kartą per metus arba dar rečiau.

Apskritai joje nesilanko 21 proc. miestiečių. Tokius duomenis atskleidė “Veido” užsakymu atlikta Lietuvos didmiesčių gyventojų apklausa. Pasak ją atlikusios nuomonės tyrimų bendrovės “Prime consulting” vadovo Sauliaus Olencevičiaus, vieni respondentai savo sprendimą aiškina laiko ir poreikio nebuvimu, kiti yra labai pasipiktinę dabartinių kunigų sumaterialėjimu ir sielovados principų nesilaikymu. Nuskambėjo ir daug kritikos valdžios atžvilgiu dėl Bažnyčiai grąžinamo turto. Kai kurie žmonės netgi teigė, kad Bažnyčią reikia apmokestinti, nes esą daug jos turto naudojama komercinėms reikmėms.

Ar dažnai lankotės bažnyčioje? (proc.)
Kartą per metus ir rečiau    47,8
Apskritai nesilankau    21
Kartą per mėnesį    12,4
Per didžiąsias religines šventes    11
Kartą per savaitę    6,8
Nesakysiu    0,6
Kasdien / beveik kasdien    0,4

Ar dažnai einate išpažinties? (proc.)
Labai retai, ne kiekvienais metais    43
Išpažinties neinu    27,2
Bent kartą per metus    12,6
Prieš didžiąsias religines šventes    6,2
Išpažinties buvau tik priimdamas Sutvirtinimo ir Santuokos sakramentą    5,6
4–6 kartus per metus    2,4
Ne rečiau kaip kartą per mėnesį    1,8
Nesakysiu    1,2

Šaltinis: “Veido” užsakymu tyrimų ir konsultacijų bendrovės “Prime consulting” 2011 m. rugpjūčio 1–3 d. atlikta Lietuvos didžiųjų miestų 500 gyventojų apklausa. Cituojant apklausą, nuoroda į “Veidą” būtina.

BFL

Teisingumo ministras siūlo sutrumpinti formalumų tvarkymo kelią jaunavedžiams, atsisakant reikalavimo patiems informuoti Civilinės metrikacijos įstaigas apie bažnyčioje sudarytą santuoką.

Iki šiol amžiną meilę prisiekę tik bažnyčioje jaunieji per dešimt dienų turėdavo patys informuoti Civilinės metrikacijos skyrių (CMS) apie sudarytą santuoką, kuris ją įregistruoja. To nepadarius santuoka teisiškai negalioja.

Teisingumo ministras Remigijus Šimašius siūlo nustatyti, kad pareiga pranešti apie bažnyčioje sudarytą santuoką būtų bažnyčios atstovų, o ne jaunųjų rūpestis. Pernai buvo įregistruota 3615 bažnytinių santuokų.

Įtvirtinant šiuos pakeitimus siūloma pakoreguoti Civilinės metrikacijos taisykles ir numatyti, kad bažnyčia apie sudarytą santuoką privalės pranešti CMS faksu, elektroniniu būdu ar asmeniškai pristatydama pranešimą. Po to, kai tai bus padaryta, apie santuokos įtraukimą į apskaitą CMS sutuoktinius informuos išsiųsdama jiems pranešimą jų nurodytu gyvenamosios vietos ar elektroninio pašto adresu. Tokiu pat būdu sutuoktiniai bus informuojami ir tais atvejais, kai bažnyčios nustatyta tvarka sudaryta santuoka nebus įtraukiama į apskaitą dėl pranešime esančių esminių klaidų, taip pat santuokos nutraukimo atveju. Pranešime bus pateikiama ir informacija apie tai, kur ir kokio dydžio valstybės rinkliavą turi sumokėti sutuoktiniai (buvusieji sutuoktiniai), atsiimdami santuokos (ištuokos) liudijimą, jei jiems jo reikia.

Siūloma tvarka taip pat padės užkirsti kelią ir pasitaikantiems piktnaudžiavimo atvejams, kai nepranešti apie sudarytą santuoką yra naudinga. Pavyzdžiui, tuomet, kai asmenys nenori prarasti našlio pensijos ar kokios kitos pašalpos, gaunamos už jau mirusio buvusio sutuoktinio nuopelnus. Neinformuoti CMS sumano ir piktavaliai, kurie nori tik pasinaudoti sutuoktinio pinigais. Jie pasako sutuoktiniui, kad apie santuoką pranešė, tačiau iš tiesų to nepadaro. Taigi tokia santuoka yra negaliojanti. Apgavikas už tariamo sutuoktinio pinigus įsigyja neva bendrą turtą, kurį įregistruoja tik savo vardu, ir jis tampa tik jo nuosavybe.

Šiuo metu teisingumo ministro įsakymo “Dėl civilinės metrikacijos taisyklių pakeitimo” projektas yra pateiktas visuomenei ir suinteresuotoms institucijoms derinti. Išsamiau su juo galima susipažinti internete.

Vyriausybė jau anksčiau teisingumo ministro siūlymu yra pavedusi valstybės institucijoms apskritai nebereikalauti iš asmenų pateikti popierinį santuokos liudijimą tvarkant jiems reikalus, kadangi visą informaciją apie asmens statusą jos gali matyti Gyventojų registre. Galutinai atsisakius tokio reikalavimo, santuokos liudijimas galėtų būti išduodamas tuomet, jei sutuoktiniai to pageidautų ar jiems jo prireiktų tvarkant reikalus užsienyje ir pan. Atsižvelgiant į tai, Teisingumo ministerija visų ministerijų iki š.m. birželio 20 d. paprašė dar kartą peržiūrėti jų srities teisės aktus ir panaikinti likusius tokius reikalavimus.

BFL

Prisikėlusysis iš tiesų yra su mumis ir tikėjimu, viltimi bei meile dalyvauja mūsų gyvenime. Kristaus Prisikėlimo šventė mums atskleidžia tikrovę, kurioje dangus susitinka su žeme, Dievas su žmogumi, šv. Velykų homilijoje sakė Vilniaus arkivyskupas metropolitas kardinolas Audrys Juozas Bačkis.

Pasak arkivyskupo, Prisikėlime glūdi mūsų vilties šaknys, mūsų viltis grįsta Dievo pažadu ir mus prikelti su Jėzumi.

“Kodėl šiandien pasaulyje taip maža vilties? Nes mūsų gyvenimą riboja tik laikini dalykai, kurie, suprantama, greitai nuvilia ir atneša skausmą bei tuštumą. Tačiau nuvilta žmogiška meilė liudija, kad yra kur kas didesnė Meilė, kad žmogaus gyvenimas – daug vertingesnis, pranokstantis laikinus išgyvenimus. Jaučiame, kad turi būti kažkas nesibaigiančio, nepraeinančio, kad yra kažkokia uždanga, kuri vieną kartą pakils ir atidengs kitokią tikrovę. Dažnas mūsų dienų žmogus nepastebi, kad ši tikrovė jau prasidėjo. Kristaus mirties valandą šventyklos uždanga plyšo, o Prisikėlimo rytas apreiškė mums Dievo gailestingumą Prisikėlusiojo veide. Tai ir yra mūsų džiaugsmo priežastis. Tai ir yra tikrosios Velykos”, – pabrėžė kardinolas.

Kristaus Prisikėlimo šventė, pasak A. J. Bačkio, ragina mus ne tik džiaugtis Jėzaus pergale prieš mirtį, bet ir patiems tapti vilties žmonėmis, Prisikėlimo liudytojais. “Žmogus tampa tikrai laimingas, kai savo gyvenimą dovanoja kitiems. Tikroji meilė visuomet yra dovana, o ne pinigas, už kurį ką nors malonaus gauname”, – teigia kardinolas.

“Kristus prisikėlė, kad prikeltų kiekvieną, kuris besąlygiškai pasitiki Jo meile ir gailestingumu. Viltis ir kryžius yra besitęsiančių vestuvių tarp mūsų vargo ir Dievo širdies slėpinys. Tai – gailestingumo pergalė. Mes gyvename garbingą Dievo karalystės laiką, džiaugsmo ir vilties laiką. Prisikėlęs Kristus siunčia mus kaip savo Prisikėlimo liudytojus į pasaulį nešti Prisikėlimo vilties džiaugsmą. (…) Tapti vilties žmonėmis – tai nebijoti prisidėti prie išganomosios Kristaus aukos, kad dovanotume pasauliui viltį. Kristus mumyse turi tapti gyvas, kad visi, kuriuos sutiksime, galėtų mumyse atpažinti Prisikėlusįjį. Kaip Kristaus mokiniai pažino Jį duonos laužyme, taip ir pasaulis atpažįsta Kristų tuose, kurie nebijo būti sulaužomi kaip duona ir išdalijami visiems, kurie alksta ir trokšta vilties”, – sako Vilniaus arkivyskupas.

Jis ragina nebijoti būti tuo, kuo Dievas mus sukūrė. “Pasitikėkime gailestingąja Dievo meile, kurią šiąnakt švenčiame. Būkime Prisikėlimo žmonėmis. Su šventomis Velykomis, su nauja viltimi!”, – sveikina visus tikinčiuosius Vilniaus arkivyskupas metropolitas kardinolas A. J. Bačkis.

Velykas šįmet kartu švenčia Vakarų ir Rytų krikščionys – katalikai, protestantai, stačiatikiai, Velykų savaitę išgyvena ir žydų tauta.

kryzius

Velykas dar švęsiantys šalia baigiamų naujų Labanoro bažnyčios sienų, labanoriškiai tikisi, kad atstatyta bažnyčia bus pašventinta rugsėjį.

Prieš daugiau nei metus sudegusi šventovė kol kas dar be stogo – šiomis dienomis baigiamos atkurti jos sienos, kolonos ir perdanga.

Labanoro parapijos klebonas Jurgis Kazlauskas sako, kad prie naujų bažnyčios sienų vyks Velykų sekmadienio pamaldos.

“Pernai ėjome apie bažnyčią, kuri buvo sudegusi, šiemet jau eisime apie sienas – su tokia nebloga nuotaika”, – BNS sakė J.Kazlauskas.

Dvasininko teigimu, nuo gegužės tikimasi pradėti montuoti bažnyčios stogo karkasą. Stogo dengimo darbai turėtų būti pabaigti iki vasaros vidurio.

“Paskui vidų įrenginėsime: langai, durys, altoriai, grindys, lubos. Planuojame Marijos gimimo dieną – rugsėjo 8-ąją, kada būna didieji Labanoro atlaidai, – šventinti bažnyčią. Bet čia planuojame, o yra toks posakis “aš planuoju, o Dievas juokiasi”, – kalbėjo klebonas.

Anot jo, iš dalies įrengta šventovė dar keletą metų turės pastovėti be apdailos, bet tai tikintiesiems nekliudys joje melstis.

“Kokius 3-4 metus ji turės būti neapkalta lentelėmis, nes ji – iš rąstų, kurie turės “susėsti”. Bus tik altoriai, grindys, lubos, ir mums užtenka to. O sienos bus paliktos, kaip ir dabar padarytos – tokios pačios. Melstis galėsime, ir viskas”, – tvirtino J.Kazlauskas.

Tačiau, klebono žodžiais, bažnyčiai pabaigti reikia daugiau pinigų iš Vyriausybės, kuri pirmajam darbų etapui jau atseikėjo pusę milijono litų. J.Kazlauskas sako sulaukęs premjero Andriaus Kubiliaus pažado skirti ir didesnę paramą.

“Iš Vyriausybės prašėme, bet kol kas dar laukiame antram etapui, tai taip ir nežinome, kaip bus. Bet premjeras A.Kubilius buvo atvažiavęs, kalbėjome, žadėjo padėti. Jei nepadės, mes nesurinksime tiek iš aukotojų. Mums dar daug trūksta: jei skaičiuotume altorius, vargonus, visą įrangą – turbūt netoli milijono, bet jeigu dar visų darbų nedarysime, per pusės milijono tikrai trūksta dar”, – kalbėjo dvasiškis.

Anot jo, Švenčionių rajono, kuriam priklauso Labanoro seniūnija, valdžia sunkiai surinktų tiek pinigų.

“Rajonas mažai gali padėti, rajonui tai – didžiuliai pinigai. Vyriausybei čia būtų ne tokie didžiuliai pinigai, o mums būtų išganymas”, – teigė klebonas.

Labanoro švenčiausios mergelės Marijos gimimo bažnyčia sudegė 2009-ųjų gruodžio 21-ąją. Ugniagesiai išgelbėjo tik varpinę.

Praėjus beveik pusantrų metų po įvykio, prokurorai tebeieško bažnyčios padegimu įtariamų asmenų.

“Byla sustabdyta, tęsiama įtariamųjų paieška”, – BNS sakė Švenčionių rajono apylinkės prokurorė Jolanta Ražanskienė.

Bažnyčiai atstatyti daugiau nei 250 tūkst. litų paaukojo gyventojai, 100 tūkst. litų skyrė Švenčionių rajono savivaldybė. Vyriausybė prie pirmojo sudegusios bažnyčios atstatymo darbų etapo prisidėjo puse milijono litų.

Labanoro švenčiausios mergelės Marijos gimimo bažnyčia pastatyta XVIII amžiuje, ji buvo pripažinta architektūros paminklu, joje buvo 17 dailės paminklų.

Justinas Marcinkevičius, savo kūryba statęs Katedrą kiekvieno lietuvio širdyje, liko prie užvertų Katedros durų. Tokios mintys ateina apmąstant Katalikų bažnyčios vadovybės sprendimą neleisti tautos dainiaus palaikų į Šventų Jonų bažnyčią. Katalikų bažnyčios hierarchai sutiko leisti šarvoti poeto palaikus tik vienoje šoninių šios bažnyčios koplyčių. Tarsi būtų laidojamas koks eilinis Vilniaus universiteto darbuotojas, o ne vyktų valstybinės laidotuvės…

Sumanytą laidotuvių scenarijų pakoregavo Sąjūdžio vyrukai, leidimo dėl šarvojimo Šv. Jonų bažnyčioje nuskuodę į Arkivyskupijos kuriją, kuri yra pareiškusi norą atgauti šią bažnyčią. Vilniaus universiteto, kuriam vis dar priklauso Šv. Jonų bažnyčia, rektorius Benediktas Juodka tam neprieštaravo. Tačiau universiteto rektorius nedrįso pakeisti Bažnyčios vadovybės sprendimo.

Ori našlės Genovaitės Marcinkevičienės ir velionio dukterų laikysena laidotuvių metu – neaštrinti konflikto su Katalikų bažnyčios hierarchais ir vietoje šoninės Šv. Jonų bažnyčios koplyčios rinktis Mokslų akademijos salę, taip pat dalytis poetui atneštomis gėlėmis su Menininkų kalnelyje palaidotais menininkais, primena vertybes, kurias išpažino ir kurias visą gyvenimą skleidė J.Marcinkevičius. Dauguma pripažino, kad poeto laidotuvės suvienijo pastaruoju metu nesutarimų draskomą tautą.

Bažnyčios atstovų paaiškinimas, esą Vilniuje nėra tradicijos šarvoti žmones bažnyčiose, nėra sąžiningas ir teisingas. 2002 m. liepą tautą atsisveikino su Arkikatedroje pašarvotu Bernardu Brazdžioniu. Bernardinų bažnyčioje buvo pašarvota 2007 m. vasarį amžinybėn išėjusi Jurga Ivanauskaitė. Po metų, 2008-ųjų vasarį, urną su Janinos Miščiukaitės palaikais į Arkikatedrą, kurios klebonu dirbo Ričardas Doveika, įnešė jos sūnus. 2008 m. kovą Šv. Jonų bažnyčioje buvo atsisveikinama su Vytautu Kernagiu. Gerai, kad viską tuomet sprendė Bernardinų ir Šv. Jonų bažnyčių bei Arkikatedros kunigai.

Šarvoti žmonių mylimą monsinjorą Kazimierą Vasiliauską Arkikatedroje irgi nuspręsta ne iš karto. Pirmasis atšventintos šventovės klebonas iš pradžių buvo nukištas į vieną Arkikatedros koplyčių. Lietuvos bažnyčios vadovai atsitokėjo ir deramą vietą tautos mylimam kunigui užleido tik tuomet, kai pradėjo plūsti žmonės, priminę Sąjūdžio mitingų laikus. Monsinjoras K.Vasiliauskas, kaip buvęs Arkikatedros klebonas ir dėl to turėjęs teisę būti palaidotas Arkikatedroje, kratėsi šios minties. “Man geriau Menininkų kalnelyje, tarp savų”, – ne kartą prieš mirtį akcentavo K.Vasiliauskas.

Jeigu pagal Konstituciją Bažnyčia yra atskirta nuo valstybės ir gyvena paisydama vien tik savo interesų, kodėl valstybės iždas ją nuolatos remia, valdžia atleidžia nuo mokesčių? Jeigu Arkikatedra yra tautos šventovė, remiama valstybės lėšomis, Bažnyčios vadovybė privalo gerbti valstybės vadovus bei tautos didvyrius ir įsileisti paskutiniam atsisveikinimui. Dabar turime situaciją, kad Katalikų bažnyčios vadovybė naudojasi valdžios privilegijomis, o jai priklausančio tikinčiųjų sielovados darbo gerai neatlieka. Ar ūkio rūpesčiai ir žemiškos gerybės taip užgulė jos pečius, kad nebelieka laiko sielos reikmėms? Jeigu nori būti nepriklausoma, tegul imasi ir pareigų, ne tik reikalauja teisių: moka mokesčius ir pagaliau randa laiko kiekvienam užuojautos ir atjautos ieškančiam, tikėjimo kely suklupusiam žmogui.

Arkikatedros vartai pirmajam atkurtos valstybės prezidentui Algirdui M.Brazauskui buvo užtrenkti dėl jo, kaip teigė kunigai, tarnavimo Maskvai, komunistų partijai ir antrosios santuokos, kuri nebuvo sutvirtinta bažnytiniu sakramentu, o kuo galima priekaištauti tautos poetui J.Marcinkevičiui, kurio eilės lyginamos su Maironio, o jo ryšys su Dievu, santuoka su gyvenimo drauge Genovaite gali būti pavyzdys? Gal Katalikų bažnyčios vadovybei užkliuvo kunigai, su kuriais bendravo velionis? J.Marcinkevičiaus bičiuliai – Santarvės premijos laureatai kardinolas Vincentas Sladkevičius ir monsinjoras K.Vasiliauskas buvo tarsi baltos varnos tarp kunigų vadovybės. Žmonės juos mylėjo, tačiau Katalikų bažnyčios vadovai žiūrėjo šnairai. Susidaro įspūdis, kad kuo labiau kurį myli žmonės, tuo mažiau jis patiria Bažnyčios vadovybės palankumo. Gal tai toks lietuviškas bruožas? Tačiau Bažnyčios vadovybė – ne visi Lietuvos tikintieji ir ne visa Bažnyčia.

Gal todėl šventų mišių už poetą Arkikatedroje kulminacija buvo ne Vilniaus arkivyskupo metropolito kardinolo Audrio Juozo Bačkio pamokslas, o choro atlikta daina pagal J.Marcinkevičiaus eilėraštį “Tai gražiai mane augino…” Poeto žodžiai skambėjo darniau ir nuoširdžiau nei tos dienos Katalikų bažnyčios hierarchų maldos. Klausydamiesi dainos paprasti žmonės traukė nosines ir verkė pasikūkčiodami. Štai ką reiškia tautos meilė! Ji nepaklūsta nei titulams, nei apdarų brangumui!Po Arkikatedros skliautais skambėjusią dainą pagal poeto eiles, o ne kardinolo pamokslą akcentavo žurnalistai, nušvietę šventų mišių už velionį aukojimą Arkikatedroje.

Tautos poetą į paskutinę kelionę lydėjo Lentvario kunigas Gintaras Petronis. K.Vasiliauskui dirbant Arkikatedroje G.Petronis buvo dešinioji Monsinjoro ranka. Emeritu tapęs K.Vasiliauskas paskutinę darbovietę susirado Šv. Mikalojaus bažnyčioje, tuomet G.Petronis buvo paskirtas į kitą bažnyčią, iš jos – vėl kitur. Monsinjorui K.Vasiliauskui artimas R.Doveika Arkikatedroje irgi ilgai neužsibuvo…

Kitokia nei įprasta minia norėjo atiduoti paskutinę pagarbą tautos poetui. Įpratę valdžią dėl esamų problemų ir net oro keiksnoti žmonės eilėje prie Mokslų akademijos buvo ramūs ir orūs. Iš pažiūros paprasti žmonės nė nemanė apeiti kitų, lįsti be eilės ar ieškoti pažįstamų. Stovinčiųjų eilėje veidai buvo taurūs, žvilgsniai – šviesūs, visai kitokie nei iš politinio turgaus. Mačiau čia kelis praėjusio šimtmečio Vyriausybės narius, teatralus, politologus.

Galbūt todėl dangus, tarsi atsiprašydamas už trumparegišką Bažnyčios vadovų poziciją, visą kelią poetui į amžino poilsio vietą tiesė baltą sniego kilimą. Norėjo, kad švaros ir šviesos būtų daugiau. Taip, kaip jo poezijoje, ir jo gyvenimo tiesoje.

“Kas Dievo – Dievui, kas ciesoriaus – ciesoriui. Jei žmogus iš tiesų tiki, tai netaupys tam, kas jo gyvenime brangu”, – įsitikinusi evangelikų reformatų bažnyčios kunigė Sigita Švambarienė. Ji teigia, kad nors sunkmečiu žmonės ėmė taupyti daugeliui dalykų, bažnyčios surenkamos aukos nepasikeitė.

Tą patį pastebi ir kalbinti Vilniaus bei Kauno arkivyskupijų kurijų darbuotojai, kurių tikinimu, sunkmetis bažnyčiose surenkamoms aukoms įtakos neturėjo.

Panaši padėtis ir mažesniuose Lietuvos miesteliuose. Kad aukų surenkama panašiai kaip prieš krizę, patvirtino ir Radviliškio bei Tytuvėnų parapijų atstovai. “Žmonės aukoja, kiek gali. Vieni aukoja nuolat, bet po litą ar du, kiti – per didžiąsias šventes, bet didesnėmis sumomis, tačiau bendra per mėnesį surenkama suma yra tokia pati kaip ankstesniais metais ir šioje parapijoje siekia apie 2 tūkst. Lt”, – teigia Tytuvėnų bažnyčios klebonas Rimantas Žaromskis.

Jis priduria, kad dar 900 Lt bažnyčia pernai gavo iš paaukotų 2 proc. mokesčių, nors ši suma palyginti labai nedidelė.

Bažnyčioms, kunigo teigimu, niekada nebuvo lengva išsilaikyti, juo labiau kad didėja mokesčiai už elektrą ar šildymą, bet kasa nėra bent jau minusinė – suaukotų pinigų pakanka personalo atlyginimams, komunaliniams mokesčiams bei žvakėms, ir tuo reikia džiaugtis.

Aleksandrijos bažnyčioje, kur per sprogimą pirmąją šių metų dieną žuvo 21 žmogus, sekmadienį susirinkusios gedinčios krikščionių moterys raudojo ir prašė Dievo atkeršyti už žuvusius artimuosius.

“Dieve, atkeršyk už mūsų kankinius”, – garsiai šaukė kelios moterys.

“Dieve, sudegink jų širdis”, – sakė jos, turėdamos omenyje tuos, kurie įvykdė šeštadienio išpuolį prie Šventųjų bažnyčios Aleksandrijoje, per kurį žuvo 21 ir buvo sužeisti dar 79 žmonės. Įtariama, kad ant bažnyčios laiptų susisprogdino mirtininkas.

Prie bažnyčios vartų buvo padėtas sukruvintas Jėzaus Kristaus paveikslas, o ant geležinių turėklų buvo užmestas kruvinas baltas audeklas, kuriuo buvo nešami žuvusieji.

Aplink bažnyčią ir kitoje gatvės pusėje esančią mečetę nuo šeštadienio yra dislokuota daugybė riaušėms pasirengusių policininkų.

Šeštadienį policija ašarinėmis dujomis vaikė protestuotojus, o šimtai krikščionių jaunuolių svaidė į pareigūnus akmenis ir skandavo vyriausybei priešiškus šūkius, kaltindami valdžią neapsaugojus koptų.

Prezidentas Hosni Mubarakas (Hosnis Mubarakas) sakė, kad išpuolio požymiai rodo “užsienio ranką”. Vidaus reikalų ministerija taip pat kaltino “užsienio elementus” – taip Egipte vadinami islamistų kovotojai, ypač iš “al Qaeda”.

Šeštadienį H.Mubarakas per televiziją pažadėjo, kad “nukirs gyvatei galvą, stos prieš terorizmą ir jį nugalės”.

Prezidentas taip pat paragino krikščionis ir musulmonus susivienyti prieš bendrą priešą.

Grupė Kaliningrado aktyvistų šeštadienį surengė demonstraciją protestuodami prieš kelių buvusių liuteronų ir katalikų bažnyčių bei kryžiuočių pilių perdavimą Rusijos stačiatikių bažnyčiai.

Vienoje buvusių bažnyčių, kurias perimti siekia stačiatikiai, yra įsteigtas lietuvių literatūros pradininko Kristijono Donelaičio muziejus.

Kaip pranešė naujienų agentūra “Interfax”, vietinės nevyriausybinės organizacijos atstovo teigimu, valdžios sankcionuota demonstracija vyko Pergalės aikštėje.

Pasak pranešimo, protestuojama buvo prieš dviejų regioninių įstatymų priėmimą spalio 28 dieną, kuriais numatoma perduoti kelias buvusias liuteronų ir katalikų bažnyčias bei kryžiuočių pilis stačiatikių bažnyčiai. Tarp 15 numatytų perduoti objektų yra ir visiškai atstatyti pastatai ir griuvėsiai.

“Interfax” pažymi, kad Kaliningrado gubernatorius Nikolajus Cukanovas išbraukė 18-ojo amžiaus liuteronų pastoriaus ir poeto K.Donelaičio muziejų Tolminkiemyje iš perduodamų objektų sąrašo ir paskelbė, kad dėl šio objekto perdavimo stačiatikiams bus surengta apskritojo stalo diskusija.

Lietuvos atstovai buvo pakviesti dalyvauti dialoge.

“K.Donelaičio muziejus buvo ir liks tame pastate, kuriame yra”, – pranešime cituojamas A.Cukanovas.

Lietuva yra išreiškusi susirūpinimą Rusijos užsienio reikalų ministerijai dėl galimo muziejaus perdavimo stačiatikiams. Lietuvos atstovai tikisi, kad taip nenutiks.