Globalėjantis pasaulis neišvengiamai keičia mus, tačiau ne mūsų valstybės etnonacionalistinius įstatymus. Tokia lietuvybės gynyba ima tai lietuvybei kenkti.

„Klausomės angliškų dainų, žiūrime rusiškus filmus ir valgome „Tarybinę” dešrą. Gyvename Londone ar Norvegijoje ir be vargo ten prisitaikome. Praėjusią kadenciją prezidentė, Seimo pirmininkė, krašto apsaugos ir finansų ministrės buvo moterys. Lenkai – valstybės valdžioje. Viktoras Uspaskichas – rusas, bet ilgą laiką yra tarp populiariausių Lietuvos politikų. Seimo narys – homoseksualas, bet niekam tai nekliudo”, – vardija „Vilmorus” visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro vadovas dr. Vladas Gaidys, bandydamas paneigti, kad neatitinkame modernios visuomenės bruožų, su visais to modernumo pliusais ir minusais.
Tačiau sociologas pripažįsta: diskusijos dėl pilietybės ar lenkiškų rajonų gatvių lentelių užrašų sudaro XIX a. būdingo graudaus lietuviškumo įvaizdį. „Dalis Lietuvos elito gal nuoširdžiai nori išsaugoti lietuviškus „smūtkelius”. Tačiau dalis pasakoja baisybes apie nutautėjimo pavojus, kaip kad prieš stojimą į ES gąsdino imigrantais, narkotikais ir homoseksualais, vien todėl, kad daug lengviau kalbėti tai, o ne teikti idėjų, kaip puoselėti modernią Lietuvos visuomenę. Pilietybės klausimais taip pat galima prikurti siužetų, kad norėdami patekti į Šengeno zoną rusai prisipirks pilietybių ar išpirks visą senamiestį. Bet visuomenės nuotaikos, priešingai nei politikų, tokių baimių nerodo. Tad reikia atskirti du diskursus – visuomenės ir elito”, – siūlo V.Gaidys. Ir čia tenka pabrėžti, kad vieni keičiasi, kiti – ne.

Etnonacionalizmą keičia pilietinis nacionalizmas
Patriotinių idėjų televizijoje iniciatorė ir puoselėtoja žurnalistė Edita Mildažytė siūlo prisiminti, kaip per nepriklausomybės metus stipriai pakito informacijos pateikimo, gavimo, valdymo būdai. Kaip pakito mūsų rengimosi įpročiai, nes anksčiau vyrams baltos kojinės prie kostiumo ar lapinė kepurė ministrui buvo kaip tik. Prieš dvidešimt metų ne tik nežinojome, kas yra karpačio, bet ne visi ir bananų buvom matę. O kaip išsiplėtė mūsų geografijos suvokimas – kur esame ir kas tokie esame.
“Prie to pridurkime, kad esame nepilnų trijų milijonų tauta. Pagal gyventojų skaičių – vienas Maskvos, Stambulo, Niujorko ar kito megapolio rajonas. Nesakau, kad nereikia ginti savo interesų, savo pilietybės, etninių, tautinių ambicijų. Bet slinktys, pokyčiai tokie didžiuliai, kad stovėti įsitvėrus į tai, kas buvo parašyta tarpukarinėje Konstitucijoje, kuria remiasi ir dabartinė, būtų ne visai teisinga”, – neabejoja E.Mildažytė, pasipiktinusi eiliniu akibrokštu dėl pilietybės nesuteikimo Lietuvos garbę norėjusiai ginti čiuožėjai iš JAV.
Milžiniškus žmonių nacionalinės tapatybės suvokimo pokyčius fiksuoja ir mokslininkų tyrimai. Antropologinius-sociologinius lietuvių, gyvenančių ir tėvynėje, ir emigracijoje, tyrimus atliekančio Vytauto Didžiojo universiteto Socialinės antropologijos centro vadovas prof. dr. Vytis Čiubrinskas aiškina: “Gyvename nebe glaustoje visumoje – net ne moderniame, o postmoderniame globalizuotame pasaulyje. Jame labai daug transnacionalinio identiteto: tai jau ne emigracinis, ne imigracinis, ne diasporinis identitetas – tai skersai valstybių sienas einantis identitetas, saistantis žmones, gyvenančius ir savo tėvynėje, ir bet kur kitur.”
Socialinis antropologas įsitikinęs, kad šiandienos realybę atitinkantis terminas būtų “Lietuvos tauta”, o ne “lietuvių tauta” – jis apimtų Lietuvos teritorijoje gyvenančius lietuvius ir kitų tautų žmones, taip pat ir kitose šalyse gyvenančius emigrantus iš Lietuvos. “Esame per maži, kad dar etniškai skaidytumės. Tokiu atveju reiktų grįžti į XIX a. pab.–XX a. pr. vadinamosios tautinės valstybės kūrimą, bet tokį ES valstybės etnonacionalizmą šiandien būtų sunku suprasti. Taip, tebeegzistuoja tautinės valstybės modelis, bet šiuolaikiniame transnacionaliniame pasaulyje jis gerokai sueižėjęs ir tam duoda pagrindo ir tokie dariniai, kaip ES”, – tvirtina V.Čiubrinskas.
Mokslininkas primena, kad lietuvių tapatybės ir Lietuvos pilietybės principai daugiausia nulemti europinio konteksto: rėmėmės vokiškuoju etnonacionalizmo principu, kurio visiškai neseniai Vokietija atsisakė, pereidama į pilietinį civilinį nacionalizmą. Lietuvoje šie procesai taip pat neišvengiami.
Tiesa, V.Čiubrinskas pastebi, kad etnonacionalistinių jėgų priešiškumas imigrantų atžvilgiu Europoje suaktyvėjęs: “Savaime suprantama – globalizacija turi antrą lazdos galą. Tai natūralus atsakas į pasaulio suvienodėjimą. Bet ši įtampa prisideda ir prie įstatymų kontrolės, kad šie būtų ne tik tolerantiški visoms tautoms, bet ir atsižvelgtų į didžiumos nuomonę.”

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-4-2013 internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Ko vertas šiandienos žmogus, nors ir prisitaikęs prie globalizacijos madų, bet praradęs paprasčiausią žmogiškumą? Šiandien konkuruojame tarpusavyje turtais, grožiu, sugebėjimais darbe ir visuomeniniais laimėjimais, bet ne tuo, kokią sukūrėme šeimą, ar sugebėjome ją išsaugoti ir ar dorus auginame vaikus. Kodėl tik po mirties žmogus gali būti deramai įvertintas, nors gyvas buvo drabstomas purvais? Galbūt dvasiškai subrendusi asmenybė kaip tik ta, kuri stengiasi išsiskirti paprasčiausiai gerais darbais.
Apie šeimą, tautą, valstybę Vėlinių išvakarėse kalbamės su Dominikonų ordino vienuoliu broliu Pijumi Eglinu OP.

VEIDAS: Kaip manote, kodėl mūsų visuomenė, nors ir patyrusi įvairių istorinių sukrėtimų, suskubo taikytis prie šiuolaikinio pasaulio blizgučių, atmesdama dvasines vertybes?
PIJUS: Kiekvieno žmogaus prigimtis – būti laimingam. Vartotojų visuomenė prieš akis turi vieną tikslą – materialinę gerovę, kuri, jos įsitikinimu, žmogų padarys laimingą. Štai čia ir glūdi mūsų suklupimo akmuo. Siekiant tokio tikslo, bet kokios priemonės pamažu tampa pateisinamos. Nieko nuostabaus, kad tokios nesveikos, visiškai nekontroliuojamos konkurencijos į priekį stumiamas žmogus tiesiog sužvėrėja. Tipiški mūsų visuomenės vaizdai, kai laukdami kokio nors išpardavimo žmonės vos ne iš vakaro užsiima eilę. Mes stebėtinai greitai tapome tobulais vartotojais, o tokioje visuomenėje bet kokios priemonės yra pateisinamos.
Vienas dažniausiai šiuo metu skambančių pasiūlymų šiuolaikiniam žmogui – būk laisvas. Laisvas nuo ko – nuo savo įsitikinimų, nuomonės? Taigi žodžiai ir sąvokos visiškai susipainiojo. Šiandien žodis “laisvė” iš tiesų yra vergystės verbalinė išraiška. Tad nieko nuostabaus, kad nūdienos žmonės yra sutrikę. Mes vis dar esame paauglystės amžiuje, išgyvename pereinamąjį laikotarpį, kai norai neatitinka galimybių. Tuomet daiktų gausa tarsi suteikia mums įsivaizduojamą laisvę.
VEIDAS: Gal kaip tik visa tai kyla dėl mūsų skurdo, neturėjimo?
PIJUS: Kai pažiūri laidą apie kokius nors Kambodžos vaikus, tarti žodį „neturiu“ – gėda. Iš bado siaurąja žodžio prasme Lietuvoje niekas nemiršta. Mus dažniausiai provokuoja neteisingai suvokta konkurencija. Pavyzdžiui, žvelgiant į kaimyną kyla noras turėti tiek, kiek jis, arba dar daugiau. Bazinės pasaulėžiūros nebuvimas ir nesveikai suvokta konkurencija mus verčia sužvėrėti.
VEIDAS: Nuo senų laikų religija vaidino tautos moralės sergėtojos vaidmenį. Šiandieninis gyvenimas dažnai pamina net elementarią moralę. Kas mus gali išgelbėti nuo tokio užkrečiamo nuopuolio?
PIJUS: Vertybės – tai priemonė siekti tam tikro tikslo. Vertybės kabinamos tarsi drabužiai ant stabilios pakabos. Šiandien žmogus turi vertybių, bet neturi kur jų sudėti. Kažkas panašaus, kai tu ateini į svečius, ir nėra kur padėti palto. Tuomet jį meti ten, kur yra vietos: į miegamąjį, ant grindų.
Žmonės puikiai suvokia, kas yra tiesa, meilė, gerumas, tolerancija, bet tiesiog nėra pakabos, ant kurios visa tai sukabintų. Turiu meilę, kurią dedu ant lovos, turiu šeimą, kurią metu ant grindų. Žmogus neturi tvirtos atramos ir aiškiai suformuluoto aiškesnio tikslo, kuriam tos vertybės galėtų tarnauti.
Kas yra tikintis žmogus? Ne tas, kuris moka maldas ir reguliariai vaikšto į bažnyčią. Pirmoji tikinčio žmogaus tiesa, kad jis turi tikslą ir jo siekia. Religija sako, kad jei Dievas yra, tai aš esu pasiryžęs siekti tik paties aukščiausio tikslo. Tai ir yra tvirta atrama, ir tada vertybės įgauna prasmę. Kad kas minutę galėtum savęs paklausti, ar tai, ką šiandien darai, tarnauja tavo galutiniam tikslui. Ar po tokio poelgio galėsi pažvelgti Dievui į akis? Kai nėra objektyvaus tikslo, tuomet vertybės lieka tik subjektyviai vartojamos prekės.
VEIDAS: Kokią išeitį siūlote materialinio arba dvasios skurdo draskomam žmogui: pasinerti į sielovadą, rekolekcijas, maldą?
PIJUS: Jei kreipsitės pagalbos į psichologą, jis pasakys – atrask tikėjimą savimi. Tai tiesiog trypčiojimas vietoje, ir nieko daugiau. Toks pasakymas nenubrėžia aiškaus tikslo, kurio reikėtų siekti visą likusį gyvenimą. Vienam orientyras – meilė, o kitam – gal kerštas ir žudymas. Subjektyviai pažvelgus ir vienas, ir kitas yra sau teisūs. Šiandien kiekvienas turi savo tiesą. Objektyvi tiesa arba ignoruojama, arba garsiai šaukiama, kad tokia iš viso neegzistuoja. Tuomet kuo toliau, tuo labiau žmonės gyvena subjektyvų gyvenimą ir praranda motyvaciją atsižvelgti į kitą žmogų. Religija suteikia objektyvų orientyrą, o tikėjimas – tam tikrą nuorodą žvelgti toliau.
VEIDAS: Jūsų vertinimu, kodėl dvasininkai dažnai atsiriboja nuo pasaulietinio gyvenimo aktualijų?
PIJUS: Matyčiau dvi priežastis. Žmonės, kurie turėtų kalbėti bendruomenės, o tai reiškia – Bažnyčios vardu, dažnai tiesiog bijo būti sutrypti. Jei kalbėsi nepopuliaria kalba ir kalbėjimo turinys neatitiks minios lūkesčių, būsi sutryptas.
Pavyzdžiui, prasidėjus karui Irake Vatikanas aiškiai nurodė, kad šio karo neremia. Popiežius tiesiog norėjo atkreipti dėmesį, kad būtume garbingi ir tiesiai šviesiai įvardytume, jog siekiama ekonominės naudos. Pamatytumėte, kokie buvo žiaurūs internautų komentarai ir visiškai neadekvati pasakymui minios reakcija.
Netgi matydamas, kad tiesiog privalai pasisakyti, bijai panašios visuomenės reakcijos. Pavyzdžiui, Lietuvoje svarstant šeimos koncepciją daugelis pasipiktino, kodėl Bažnyčia kišasi į pasauliečių gyvenimą. Bet juk Bažnyčia yra bendruomenė, irgi turinti savo nuomonę ir norinti dalyvauti demokratinėje diskusijoje.
Kita vertus, šiais laikais kiekvienas krikščionis turi būti sąmoningas ir suprasti, kad kunigais norintys tapti studentai neateina iš Dangaus Karalystės. Jie ateina iš tipiškos vartotojų bendruomenės. Šiais laikais žmogus privalo kritiškai vertinti net ir tuos dalykus, kurie turėtų būti lyg ir šventi.
VEIDAS: Kas mėnesį regite daug besituokiančių jaunų žmonių. Prieš altorių jie prisiekia meilę ir ištikimybę, bet gana greitai kas trečia pora išsiskiria. Kodėl šių laikų žmogus taip lengvabūdiškai žiūri į Santuokos sakramentą?
PIJUS: Tikiu, kad prie altoriaus prisiekdami vienas kitą mylėti ir gerbti iki mirties žmonės tikrai tuo tiki. Tačiau ką reiškia – aš tave mylėsiu? Dažnai suvokiama, kad tai – tiesiog jausmas, emocija. Tarsi žmonės sakytų: aš tikiuosi, kad tai, ką jaučiu tau dabar, iki pat mirties nepradings. Meilė yra kur kas daugiau: kai tu tiki, pasitiki tuo žmogum. Meilė šeimoje – kai sutuoktiniai stengiasi išlaikyti vienas kito gyvenimą savo rankose, kad jis neiškristų ant žemės.
Bijodamas kritiškai mąstyti apie ateitį žmogus dažnai užsimerkia ir guodžiasi abstrakčiu pasakymu, kad viskas bus gerai. O tai tiesiog aklas bėgimas nuo tiesos. Kai ant tokių pagrindų statomi santykiai, nenuostabu, kad greitai ištinka krizė. Būna net ir taip, kad ta krizė jau stovi prie pat altoriaus. Todėl Bažnyčia primygtinai rekomenduoja, kad prieš priimdami Santuokos sakramentą pasiryžusieji tuoktis būtų draugavę apie dvejus metus. Tai laiko tarpas, kai poros jau būna paragavusios ir gero, ir blogo.
VEIDAS: Vis didesnę meškos paslaugą mums daro užsienio įtaka. Ar tikite, kad lietuvių tauta gali atlaikyti globalizacijos šiukšlių antplūdį?
PIJUS: Turime suprasti, kad esame neatskiriama pasaulio dalis ir kaip nors izoliuotis neįmanoma. Pats žmogus privalo ugdytis sąmoningumą.
Sakyčiau, kad ekonominė krizė daug kam atvėrė akis. Iki jos daugelis savo gyvenimą kūrė ant materialinės gerovės pamatų, manydami, kad tai ir yra esmė. Ekonominė krizė tiesiog per tris dienas sugriovė tai, ką tu tiek metų statei. Tačiau namai buvo statomi ant smėlio, o ne ant tvirtų pamatų, gyvenimas kuriamas ne ant uolos, o ant dalykų, kurie tiesiog pabyra mažiausiam pasipriešinimui atsiradus. Jei žmogus nėra kvailas, jis turėtų suvokti, kad iš savo klaidų reikia pasimokyti.
Šiandien džiaugiuosi ne tuo, kad vis daugiau žmonių ateina į bažnyčią, o tuo, kad jie kapsto giliai, nori kitaip pažvelgti į savo gyvenimą. Kitaip sudėlioti knygas lentynoje, nes prieš tai buvo visiškas chaosas.
Žinoma, aplinkybės dažnai susiklosto taip, kad neturime laiko ar galimybių suformuoti savo tvirtą ir daug apimančią pasaulėžiūrą. Reikia bėgti, skubėti, nes jei aš to nedarysiu, konkurentas mane aplenks. Nieko nuostabaus, kad tuomet išsiugdome paviršutinišką požiūrį.
Paradoksalu, kad daugelis tėvų ieško prasmės savo vaikuose, užuot patys jiems tą prasmę suteikę. Pati didžiausia neatsakomybė, netgi nuodėmė, kai tėvai nenori, bijo, nesugeba savo vaikui parodyti gyvenimo krypties ir padėti surasti gyvenimo tikslo. Pasislepiama už populiarių frazių, kad vaikas yra laisvas žmogus ir kai užaugs – pats pasirinks. Įsivaizduokime, kiek tam vaikui reikės išeikvoti gyvenimo metų, kol jis pats atras gyvenimo tikslą.
VEIDAS: Galbūt Šv. Jokūbo ir Pilypo bažnyčioje steigiamo kariliono varpų gausmas mus paskatins geriems sukrėtimams? Gal toks ir yra šio dominikonų sumanymo tikslas?
PIJUS: Dominikonų vienuolynas Prahoje, kuriame gyvenau studijų metais, yra senamiestyje. Aplinkui ten – mažiausiai 50 bažnyčių. Kiekviena jų turi laikrodį ir varpą. Varpai ten skamba vos ne kas 15 minučių. Kai įpranti prie tokio varpų gausmo, tai tampa neatskiriama ir labai prasminga kasdienio gyvenimo dalimi.
Kiekvienas varpas turi vardą ir netgi surašyti jį gaminusių žmonių arba fundatorių vardai. Varpo dūžis – tai malda. Kiekvienas varpas tarsi meldžiasi už jam atsirasti padėjusius žmones.
Kita vertus, manau, kad tai miesto puošmena, kai išskirtinėmis progomis galime klausytis varpų muzikos kaip kokioje Olandijoje, kur beveik kiekvienas miestas turi savo karilioną. Lietuvos žmonės išgąsdinti ekonominės krizės, bet, visiems kooperuojantis, manau, po keleto metų varpai Šv. Jokūbo ir Pilypo bažnyčioje skambės.