2011 Kovo 04

Ramunė Sakalauskaitė

Užvertos Katedros durys

veidas.lt

Justinas Marcinkevičius, savo kūryba statęs Katedrą kiekvieno lietuvio širdyje, liko prie užvertų Katedros durų. Tokios mintys ateina apmąstant Katalikų bažnyčios vadovybės sprendimą neleisti tautos dainiaus palaikų į Šventų Jonų bažnyčią. Katalikų bažnyčios hierarchai sutiko leisti šarvoti poeto palaikus tik vienoje šoninių šios bažnyčios koplyčių. Tarsi būtų laidojamas koks eilinis Vilniaus universiteto darbuotojas, o ne vyktų valstybinės laidotuvės…

Sumanytą laidotuvių scenarijų pakoregavo Sąjūdžio vyrukai, leidimo dėl šarvojimo Šv. Jonų bažnyčioje nuskuodę į Arkivyskupijos kuriją, kuri yra pareiškusi norą atgauti šią bažnyčią. Vilniaus universiteto, kuriam vis dar priklauso Šv. Jonų bažnyčia, rektorius Benediktas Juodka tam neprieštaravo. Tačiau universiteto rektorius nedrįso pakeisti Bažnyčios vadovybės sprendimo.

Ori našlės Genovaitės Marcinkevičienės ir velionio dukterų laikysena laidotuvių metu – neaštrinti konflikto su Katalikų bažnyčios hierarchais ir vietoje šoninės Šv. Jonų bažnyčios koplyčios rinktis Mokslų akademijos salę, taip pat dalytis poetui atneštomis gėlėmis su Menininkų kalnelyje palaidotais menininkais, primena vertybes, kurias išpažino ir kurias visą gyvenimą skleidė J.Marcinkevičius. Dauguma pripažino, kad poeto laidotuvės suvienijo pastaruoju metu nesutarimų draskomą tautą.

Bažnyčios atstovų paaiškinimas, esą Vilniuje nėra tradicijos šarvoti žmones bažnyčiose, nėra sąžiningas ir teisingas. 2002 m. liepą tautą atsisveikino su Arkikatedroje pašarvotu Bernardu Brazdžioniu. Bernardinų bažnyčioje buvo pašarvota 2007 m. vasarį amžinybėn išėjusi Jurga Ivanauskaitė. Po metų, 2008-ųjų vasarį, urną su Janinos Miščiukaitės palaikais į Arkikatedrą, kurios klebonu dirbo Ričardas Doveika, įnešė jos sūnus. 2008 m. kovą Šv. Jonų bažnyčioje buvo atsisveikinama su Vytautu Kernagiu. Gerai, kad viską tuomet sprendė Bernardinų ir Šv. Jonų bažnyčių bei Arkikatedros kunigai.

Šarvoti žmonių mylimą monsinjorą Kazimierą Vasiliauską Arkikatedroje irgi nuspręsta ne iš karto. Pirmasis atšventintos šventovės klebonas iš pradžių buvo nukištas į vieną Arkikatedros koplyčių. Lietuvos bažnyčios vadovai atsitokėjo ir deramą vietą tautos mylimam kunigui užleido tik tuomet, kai pradėjo plūsti žmonės, priminę Sąjūdžio mitingų laikus. Monsinjoras K.Vasiliauskas, kaip buvęs Arkikatedros klebonas ir dėl to turėjęs teisę būti palaidotas Arkikatedroje, kratėsi šios minties. “Man geriau Menininkų kalnelyje, tarp savų”, – ne kartą prieš mirtį akcentavo K.Vasiliauskas.

Jeigu pagal Konstituciją Bažnyčia yra atskirta nuo valstybės ir gyvena paisydama vien tik savo interesų, kodėl valstybės iždas ją nuolatos remia, valdžia atleidžia nuo mokesčių? Jeigu Arkikatedra yra tautos šventovė, remiama valstybės lėšomis, Bažnyčios vadovybė privalo gerbti valstybės vadovus bei tautos didvyrius ir įsileisti paskutiniam atsisveikinimui. Dabar turime situaciją, kad Katalikų bažnyčios vadovybė naudojasi valdžios privilegijomis, o jai priklausančio tikinčiųjų sielovados darbo gerai neatlieka. Ar ūkio rūpesčiai ir žemiškos gerybės taip užgulė jos pečius, kad nebelieka laiko sielos reikmėms? Jeigu nori būti nepriklausoma, tegul imasi ir pareigų, ne tik reikalauja teisių: moka mokesčius ir pagaliau randa laiko kiekvienam užuojautos ir atjautos ieškančiam, tikėjimo kely suklupusiam žmogui.

Arkikatedros vartai pirmajam atkurtos valstybės prezidentui Algirdui M.Brazauskui buvo užtrenkti dėl jo, kaip teigė kunigai, tarnavimo Maskvai, komunistų partijai ir antrosios santuokos, kuri nebuvo sutvirtinta bažnytiniu sakramentu, o kuo galima priekaištauti tautos poetui J.Marcinkevičiui, kurio eilės lyginamos su Maironio, o jo ryšys su Dievu, santuoka su gyvenimo drauge Genovaite gali būti pavyzdys? Gal Katalikų bažnyčios vadovybei užkliuvo kunigai, su kuriais bendravo velionis? J.Marcinkevičiaus bičiuliai – Santarvės premijos laureatai kardinolas Vincentas Sladkevičius ir monsinjoras K.Vasiliauskas buvo tarsi baltos varnos tarp kunigų vadovybės. Žmonės juos mylėjo, tačiau Katalikų bažnyčios vadovai žiūrėjo šnairai. Susidaro įspūdis, kad kuo labiau kurį myli žmonės, tuo mažiau jis patiria Bažnyčios vadovybės palankumo. Gal tai toks lietuviškas bruožas? Tačiau Bažnyčios vadovybė – ne visi Lietuvos tikintieji ir ne visa Bažnyčia.

Gal todėl šventų mišių už poetą Arkikatedroje kulminacija buvo ne Vilniaus arkivyskupo metropolito kardinolo Audrio Juozo Bačkio pamokslas, o choro atlikta daina pagal J.Marcinkevičiaus eilėraštį “Tai gražiai mane augino…” Poeto žodžiai skambėjo darniau ir nuoširdžiau nei tos dienos Katalikų bažnyčios hierarchų maldos. Klausydamiesi dainos paprasti žmonės traukė nosines ir verkė pasikūkčiodami. Štai ką reiškia tautos meilė! Ji nepaklūsta nei titulams, nei apdarų brangumui!Po Arkikatedros skliautais skambėjusią dainą pagal poeto eiles, o ne kardinolo pamokslą akcentavo žurnalistai, nušvietę šventų mišių už velionį aukojimą Arkikatedroje.

Tautos poetą į paskutinę kelionę lydėjo Lentvario kunigas Gintaras Petronis. K.Vasiliauskui dirbant Arkikatedroje G.Petronis buvo dešinioji Monsinjoro ranka. Emeritu tapęs K.Vasiliauskas paskutinę darbovietę susirado Šv. Mikalojaus bažnyčioje, tuomet G.Petronis buvo paskirtas į kitą bažnyčią, iš jos – vėl kitur. Monsinjorui K.Vasiliauskui artimas R.Doveika Arkikatedroje irgi ilgai neužsibuvo…

Kitokia nei įprasta minia norėjo atiduoti paskutinę pagarbą tautos poetui. Įpratę valdžią dėl esamų problemų ir net oro keiksnoti žmonės eilėje prie Mokslų akademijos buvo ramūs ir orūs. Iš pažiūros paprasti žmonės nė nemanė apeiti kitų, lįsti be eilės ar ieškoti pažįstamų. Stovinčiųjų eilėje veidai buvo taurūs, žvilgsniai – šviesūs, visai kitokie nei iš politinio turgaus. Mačiau čia kelis praėjusio šimtmečio Vyriausybės narius, teatralus, politologus.

Galbūt todėl dangus, tarsi atsiprašydamas už trumparegišką Bažnyčios vadovų poziciją, visą kelią poetui į amžino poilsio vietą tiesė baltą sniego kilimą. Norėjo, kad švaros ir šviesos būtų daugiau. Taip, kaip jo poezijoje, ir jo gyvenimo tiesoje.

Daugiau šia tema:
Kiti straipsniai, kuriuos parašė Ramunė Sakalauskaitė:
Skelbimas

Komentarai (6)

  1. vilnietis vilnietis rašo:

    Labai jau painiai bandoma aiškinti paprastą dalyką. Iš tiesų akivaizdu, kad tai Brazausko laidotuvių atgarsiai.

  2. onaiskaimo onaiskaimo rašo:

    pritariu vilniečiui. Ir nedidelė pastaba:Kunigai darboviečių nesusiranda. Jie yra į jas skiriami

  3. ašara pievoje ašara pievoje rašo:

    man verkti norisi…

  4. Irgi vilnietis Irgi vilnietis rašo:

    Ar gerb. autorė derino savo paistalus su Poeto artimaisiais?
    Po tokių santūriai iškilmingų Poeto laidotuvių sunku įsivaizduoti, kad atsiras tokios rūšies komentarų.

  5. Eugenijus Eugenijus rašo:

    Autorė čia paminėjo a.a. Jurgą Ivanauskaitę bei kitus išėjusius Anapilin garbius žmones. Jei tikrai autorė mylėjo ir gerbė juos, tai siūlyčiau jai prisiminti, pasiskaityti, ką jie rašė ir galvojo apie Dievą, Bažnyčią, Gyvenimą, Amžinybę. Po to – ramiai pamąstyti, ar ji turi kažką pasakyti šiais esminiais klausimais. Jei “taip” – tai smagu būtų perskaityti jos kitą rašinėlį. Jei “ne” – taip pat labai gerai.

  6. J.K.P> J.K.P> rašo:

    Kad Ramunė Sakalauskaitė akla senmergės meile mylėjo A.Brazauską, niekam ne paslaptis. Galiausiai, užtenka paskaityti jos knygą apie šitą Lietuvą į ekonominę krizę atvedusį bufetavos įgeidžių tenkintoją. Suprantama, kad jai, kaip ir kitoms AMB garbintojoms, labai norėjosi, kad jų kumyras būtų pašarvotas ir Lietuvos kunigaikštis. Bet yra, kaip yra ir ne pasauliečiams aiškinti Bažnyčiai, ką ir kaip ji turi daryti.


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...