2011 Lapkričio 03

Brolis Pijus

Brolis Pijus: „Praradome pakabą, ant kurios žmonės galėtų kabinti vertybes“

veidas.lt

Ko vertas šiandienos žmogus, nors ir prisitaikęs prie globalizacijos madų, bet praradęs paprasčiausią žmogiškumą? Šiandien konkuruojame tarpusavyje turtais, grožiu, sugebėjimais darbe ir visuomeniniais laimėjimais, bet ne tuo, kokią sukūrėme šeimą, ar sugebėjome ją išsaugoti ir ar dorus auginame vaikus. Kodėl tik po mirties žmogus gali būti deramai įvertintas, nors gyvas buvo drabstomas purvais? Galbūt dvasiškai subrendusi asmenybė kaip tik ta, kuri stengiasi išsiskirti paprasčiausiai gerais darbais.
Apie šeimą, tautą, valstybę Vėlinių išvakarėse kalbamės su Dominikonų ordino vienuoliu broliu Pijumi Eglinu OP.

VEIDAS: Kaip manote, kodėl mūsų visuomenė, nors ir patyrusi įvairių istorinių sukrėtimų, suskubo taikytis prie šiuolaikinio pasaulio blizgučių, atmesdama dvasines vertybes?
PIJUS: Kiekvieno žmogaus prigimtis – būti laimingam. Vartotojų visuomenė prieš akis turi vieną tikslą – materialinę gerovę, kuri, jos įsitikinimu, žmogų padarys laimingą. Štai čia ir glūdi mūsų suklupimo akmuo. Siekiant tokio tikslo, bet kokios priemonės pamažu tampa pateisinamos. Nieko nuostabaus, kad tokios nesveikos, visiškai nekontroliuojamos konkurencijos į priekį stumiamas žmogus tiesiog sužvėrėja. Tipiški mūsų visuomenės vaizdai, kai laukdami kokio nors išpardavimo žmonės vos ne iš vakaro užsiima eilę. Mes stebėtinai greitai tapome tobulais vartotojais, o tokioje visuomenėje bet kokios priemonės yra pateisinamos.
Vienas dažniausiai šiuo metu skambančių pasiūlymų šiuolaikiniam žmogui – būk laisvas. Laisvas nuo ko – nuo savo įsitikinimų, nuomonės? Taigi žodžiai ir sąvokos visiškai susipainiojo. Šiandien žodis “laisvė” iš tiesų yra vergystės verbalinė išraiška. Tad nieko nuostabaus, kad nūdienos žmonės yra sutrikę. Mes vis dar esame paauglystės amžiuje, išgyvename pereinamąjį laikotarpį, kai norai neatitinka galimybių. Tuomet daiktų gausa tarsi suteikia mums įsivaizduojamą laisvę.
VEIDAS: Gal kaip tik visa tai kyla dėl mūsų skurdo, neturėjimo?
PIJUS: Kai pažiūri laidą apie kokius nors Kambodžos vaikus, tarti žodį „neturiu“ – gėda. Iš bado siaurąja žodžio prasme Lietuvoje niekas nemiršta. Mus dažniausiai provokuoja neteisingai suvokta konkurencija. Pavyzdžiui, žvelgiant į kaimyną kyla noras turėti tiek, kiek jis, arba dar daugiau. Bazinės pasaulėžiūros nebuvimas ir nesveikai suvokta konkurencija mus verčia sužvėrėti.
VEIDAS: Nuo senų laikų religija vaidino tautos moralės sergėtojos vaidmenį. Šiandieninis gyvenimas dažnai pamina net elementarią moralę. Kas mus gali išgelbėti nuo tokio užkrečiamo nuopuolio?
PIJUS: Vertybės – tai priemonė siekti tam tikro tikslo. Vertybės kabinamos tarsi drabužiai ant stabilios pakabos. Šiandien žmogus turi vertybių, bet neturi kur jų sudėti. Kažkas panašaus, kai tu ateini į svečius, ir nėra kur padėti palto. Tuomet jį meti ten, kur yra vietos: į miegamąjį, ant grindų.
Žmonės puikiai suvokia, kas yra tiesa, meilė, gerumas, tolerancija, bet tiesiog nėra pakabos, ant kurios visa tai sukabintų. Turiu meilę, kurią dedu ant lovos, turiu šeimą, kurią metu ant grindų. Žmogus neturi tvirtos atramos ir aiškiai suformuluoto aiškesnio tikslo, kuriam tos vertybės galėtų tarnauti.
Kas yra tikintis žmogus? Ne tas, kuris moka maldas ir reguliariai vaikšto į bažnyčią. Pirmoji tikinčio žmogaus tiesa, kad jis turi tikslą ir jo siekia. Religija sako, kad jei Dievas yra, tai aš esu pasiryžęs siekti tik paties aukščiausio tikslo. Tai ir yra tvirta atrama, ir tada vertybės įgauna prasmę. Kad kas minutę galėtum savęs paklausti, ar tai, ką šiandien darai, tarnauja tavo galutiniam tikslui. Ar po tokio poelgio galėsi pažvelgti Dievui į akis? Kai nėra objektyvaus tikslo, tuomet vertybės lieka tik subjektyviai vartojamos prekės.
VEIDAS: Kokią išeitį siūlote materialinio arba dvasios skurdo draskomam žmogui: pasinerti į sielovadą, rekolekcijas, maldą?
PIJUS: Jei kreipsitės pagalbos į psichologą, jis pasakys – atrask tikėjimą savimi. Tai tiesiog trypčiojimas vietoje, ir nieko daugiau. Toks pasakymas nenubrėžia aiškaus tikslo, kurio reikėtų siekti visą likusį gyvenimą. Vienam orientyras – meilė, o kitam – gal kerštas ir žudymas. Subjektyviai pažvelgus ir vienas, ir kitas yra sau teisūs. Šiandien kiekvienas turi savo tiesą. Objektyvi tiesa arba ignoruojama, arba garsiai šaukiama, kad tokia iš viso neegzistuoja. Tuomet kuo toliau, tuo labiau žmonės gyvena subjektyvų gyvenimą ir praranda motyvaciją atsižvelgti į kitą žmogų. Religija suteikia objektyvų orientyrą, o tikėjimas – tam tikrą nuorodą žvelgti toliau.
VEIDAS: Jūsų vertinimu, kodėl dvasininkai dažnai atsiriboja nuo pasaulietinio gyvenimo aktualijų?
PIJUS: Matyčiau dvi priežastis. Žmonės, kurie turėtų kalbėti bendruomenės, o tai reiškia – Bažnyčios vardu, dažnai tiesiog bijo būti sutrypti. Jei kalbėsi nepopuliaria kalba ir kalbėjimo turinys neatitiks minios lūkesčių, būsi sutryptas.
Pavyzdžiui, prasidėjus karui Irake Vatikanas aiškiai nurodė, kad šio karo neremia. Popiežius tiesiog norėjo atkreipti dėmesį, kad būtume garbingi ir tiesiai šviesiai įvardytume, jog siekiama ekonominės naudos. Pamatytumėte, kokie buvo žiaurūs internautų komentarai ir visiškai neadekvati pasakymui minios reakcija.
Netgi matydamas, kad tiesiog privalai pasisakyti, bijai panašios visuomenės reakcijos. Pavyzdžiui, Lietuvoje svarstant šeimos koncepciją daugelis pasipiktino, kodėl Bažnyčia kišasi į pasauliečių gyvenimą. Bet juk Bažnyčia yra bendruomenė, irgi turinti savo nuomonę ir norinti dalyvauti demokratinėje diskusijoje.
Kita vertus, šiais laikais kiekvienas krikščionis turi būti sąmoningas ir suprasti, kad kunigais norintys tapti studentai neateina iš Dangaus Karalystės. Jie ateina iš tipiškos vartotojų bendruomenės. Šiais laikais žmogus privalo kritiškai vertinti net ir tuos dalykus, kurie turėtų būti lyg ir šventi.
VEIDAS: Kas mėnesį regite daug besituokiančių jaunų žmonių. Prieš altorių jie prisiekia meilę ir ištikimybę, bet gana greitai kas trečia pora išsiskiria. Kodėl šių laikų žmogus taip lengvabūdiškai žiūri į Santuokos sakramentą?
PIJUS: Tikiu, kad prie altoriaus prisiekdami vienas kitą mylėti ir gerbti iki mirties žmonės tikrai tuo tiki. Tačiau ką reiškia – aš tave mylėsiu? Dažnai suvokiama, kad tai – tiesiog jausmas, emocija. Tarsi žmonės sakytų: aš tikiuosi, kad tai, ką jaučiu tau dabar, iki pat mirties nepradings. Meilė yra kur kas daugiau: kai tu tiki, pasitiki tuo žmogum. Meilė šeimoje – kai sutuoktiniai stengiasi išlaikyti vienas kito gyvenimą savo rankose, kad jis neiškristų ant žemės.
Bijodamas kritiškai mąstyti apie ateitį žmogus dažnai užsimerkia ir guodžiasi abstrakčiu pasakymu, kad viskas bus gerai. O tai tiesiog aklas bėgimas nuo tiesos. Kai ant tokių pagrindų statomi santykiai, nenuostabu, kad greitai ištinka krizė. Būna net ir taip, kad ta krizė jau stovi prie pat altoriaus. Todėl Bažnyčia primygtinai rekomenduoja, kad prieš priimdami Santuokos sakramentą pasiryžusieji tuoktis būtų draugavę apie dvejus metus. Tai laiko tarpas, kai poros jau būna paragavusios ir gero, ir blogo.
VEIDAS: Vis didesnę meškos paslaugą mums daro užsienio įtaka. Ar tikite, kad lietuvių tauta gali atlaikyti globalizacijos šiukšlių antplūdį?
PIJUS: Turime suprasti, kad esame neatskiriama pasaulio dalis ir kaip nors izoliuotis neįmanoma. Pats žmogus privalo ugdytis sąmoningumą.
Sakyčiau, kad ekonominė krizė daug kam atvėrė akis. Iki jos daugelis savo gyvenimą kūrė ant materialinės gerovės pamatų, manydami, kad tai ir yra esmė. Ekonominė krizė tiesiog per tris dienas sugriovė tai, ką tu tiek metų statei. Tačiau namai buvo statomi ant smėlio, o ne ant tvirtų pamatų, gyvenimas kuriamas ne ant uolos, o ant dalykų, kurie tiesiog pabyra mažiausiam pasipriešinimui atsiradus. Jei žmogus nėra kvailas, jis turėtų suvokti, kad iš savo klaidų reikia pasimokyti.
Šiandien džiaugiuosi ne tuo, kad vis daugiau žmonių ateina į bažnyčią, o tuo, kad jie kapsto giliai, nori kitaip pažvelgti į savo gyvenimą. Kitaip sudėlioti knygas lentynoje, nes prieš tai buvo visiškas chaosas.
Žinoma, aplinkybės dažnai susiklosto taip, kad neturime laiko ar galimybių suformuoti savo tvirtą ir daug apimančią pasaulėžiūrą. Reikia bėgti, skubėti, nes jei aš to nedarysiu, konkurentas mane aplenks. Nieko nuostabaus, kad tuomet išsiugdome paviršutinišką požiūrį.
Paradoksalu, kad daugelis tėvų ieško prasmės savo vaikuose, užuot patys jiems tą prasmę suteikę. Pati didžiausia neatsakomybė, netgi nuodėmė, kai tėvai nenori, bijo, nesugeba savo vaikui parodyti gyvenimo krypties ir padėti surasti gyvenimo tikslo. Pasislepiama už populiarių frazių, kad vaikas yra laisvas žmogus ir kai užaugs – pats pasirinks. Įsivaizduokime, kiek tam vaikui reikės išeikvoti gyvenimo metų, kol jis pats atras gyvenimo tikslą.
VEIDAS: Galbūt Šv. Jokūbo ir Pilypo bažnyčioje steigiamo kariliono varpų gausmas mus paskatins geriems sukrėtimams? Gal toks ir yra šio dominikonų sumanymo tikslas?
PIJUS: Dominikonų vienuolynas Prahoje, kuriame gyvenau studijų metais, yra senamiestyje. Aplinkui ten – mažiausiai 50 bažnyčių. Kiekviena jų turi laikrodį ir varpą. Varpai ten skamba vos ne kas 15 minučių. Kai įpranti prie tokio varpų gausmo, tai tampa neatskiriama ir labai prasminga kasdienio gyvenimo dalimi.
Kiekvienas varpas turi vardą ir netgi surašyti jį gaminusių žmonių arba fundatorių vardai. Varpo dūžis – tai malda. Kiekvienas varpas tarsi meldžiasi už jam atsirasti padėjusius žmones.
Kita vertus, manau, kad tai miesto puošmena, kai išskirtinėmis progomis galime klausytis varpų muzikos kaip kokioje Olandijoje, kur beveik kiekvienas miestas turi savo karilioną. Lietuvos žmonės išgąsdinti ekonominės krizės, bet, visiems kooperuojantis, manau, po keleto metų varpai Šv. Jokūbo ir Pilypo bažnyčioje skambės.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (3)

  1. Našlė Našlė rašo:

    Kai brolis Pijus, įteikdamas apdovanojimą,žurnalo “Žmonės” nominuotai “Metų pora” porai, kalbėjo gražius žodžius, kieno nuomonę jis išreiškė? Gal, kai susidės su ketvirta, penkta ir t.t. tai irgi bus metų pora? Apie kokias vertybes kalba? Ar ne juokinga?

  2. Krizė? Krizė? rašo:

    Apie kokią krizę kalbama? Nužmogėjimas. Štai krizės esmė. Ar gali suteikti prasmę tėvai vaikams? Kai pasiklausai tokių samprotavimų, nesistebi, kad kalbama apie dalykus, apie kuriuos visai neišmanoma. Šiuo atveju visiška nekopetencija – teorija yra teorija, o patarimus žarsyti vaikų auklėjimo klausimais ar verta?

  3. Lee Lee rašo:

    Nu zinai protyngai isdeste cia visa reikala, pagarba sitam vienuoliui. Turbut vienintelis vertas klerikalas pagarbos Lietuvos zemeje.


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...