BFL

Lietuvos krepšinio lygoje šį sezoną sėkmingai startavusi „Vytauto“ ekipa į areną kviečia sirgalius iš dviejų miestų – nuo šio rudens „Vytautas“ yra bendra Birštono ir Prienų miestų komanda. Bet pinigų bilietams prieniškiai ir birštoniečiai gali skirti nevienodai: lapkritį Prienų gyventojai už šildymą mokės brangiausiai Lietuvoje – dvigubai daugiau nei šios srities lyderis Birštonas.

Dovaidas PABIRŽIS

Kai prieš 15 metų savivaldybėms buvo perduotas gerokai nudėvėtas šilumos ūkis maždaug trečdalis savivaldybių patikėjo jį privatininkams, o du trečdaliai nusprendė tvarkytis pačios. Šis pasirinkimas didele dalimi nulėmė kiekvieno regiono šilumos ūkio raidą – savivaldybės pamažu perėjo prie kur kas pigesnio biokuro, o tarp brangiausiai mokančių vyrauja privačių investuotojų valdytų ar vis dar valdomų katilinių, daugiausia kūrenamų brangiomis dujomis, šilumos vartotojai.

Kaimynai skiriasi kaip diena ir naktis

Kaip pasakoja įmonės „Birštono šiluma“ direktorius Albertas Kandrotas, tai, kad kurorto gyventojai lapkritį už šilumos kilovatvalandę mokės 4,72 cento, nėra loterija ar sėkmė, bet daugelio metų darbas ir jo rezultatai. Lapkritį kurorte 83 proc. šilumos bus pagaminama naudojant biokurą. Jau dešimtmetį šiluma šiame kurorte gaminama kūrenant medžio drožles.

Prieš kurį laiką buvo sumontuotas ir kondensacinis dūmų ekonomaizeris, kuriam esant apie 20 proc. šilumos pagaminama iš dūmų: 120–150 laipsnių dūmų temperatūra, pašildžiusi vandenį, krinta bent 40 laipsnių.

„Birštono šilumos tinklai niekada nebuvo išnuomoti, tvarkėmės patys. 1999–2000 m., kai daug kur prasidėjo nuoma, miesto taryba nutarė to nedaryti. Atlikome studiją, nustatėme investavimo tvarką, tuo metu nebuvo ir paramos fondų, ėmėme paskolas, kurias išmokėjome. Dabar matome, kad pasirinkta kryptis buvo teisinga. Jau su struktūrinių fondų parama renovavome ir tinklus. Šiemet už teisingus sprendimus energetikos srityje Birštonas apdovanotas Energetikos ministerijos Auksine krivūle“, – džiaugiasi A.Kandrotas.

Birštonas nesieks šimtaprocentinės šilumos gamybos iš biokuro, nes kurorte veikia sanatorijos, SPA centrai, o jų šilumos naudojimas nėra lengvai prognozuojamas. Procedūroms būtina greitai sušildyti patalpas, o su biokuru tai padaryti sudėtinga. Todėl ir toliau šiluma bus gaminama apytikriu santykiu 80:20. Reikšmingesnio pokyčio nesukels ir įsibėgėjanti renovacija – šilumos poreikis nesumažės dėl sanatorijų plėtros.

O štai brangiausiai už šildymą Lietuvoje mokančių Prienų rajono meras Alvydas Vaicekauskas guodžiasi nebent tuo, kad 2000-aisiais sudaryta ir 15 metų turėjusi galioti sutartis su „Eenergija“ šį rugsėjį buvo nutraukta. Mieste pagaliau pradėjo veikti biokuro katilinė, kuri turėtų sumažinti šilumos kainas. Iki tol šiluma, pagaminta naudojant gamtines dujas, sudarė 90 proc. visos šilumos.

„Šilumos ūkį perdavėme savivaldybės įmonei „Prienų šilumos tinklai“, pradėjo veikti katilinė, kaina po truputį mažės, tačiau tai pamatysime tik šildymo sezono pabaigoje. Rajone yra likusi tik viena mokykla, kurioje katilinė dar nepakeista, o pačiuose Prienuose, kol dar nėra labai šalta, visą šilumą gauname iš biokuro, likusi tik viena dujinė globos namų katilinė“, – vardija meras.

Prienų santykiai su privačiu investuotoju pastaruoju metu buvo blogi: kad ir ką jis darė, šilumos kaina vis tiek nemažėjo. Nuomos sutartyje daug kas buvo neapgalvota, todėl ji iš esmės miestui buvo nenaudinga.

Pasak mero, Prienų ir kitų mažesnių miestelių patirtis rodo, kad vienam privačiam tiekėjui atiduoti visą šilumos ūkį labai rizikinga. Didesniame mieste, kur galima konkurencija, situacija yra kitokia, tačiau rajono centruose privatininkai tokiu atveju įgauna beveik visišką veikimo laisvę, o vienintelis jų tikslas – pelnas.

Ilgalaikė klaidingų sprendimų kaina

Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos duomenimis, pigiausiai už šildymą lapkritį mokės Jonavos gyventojai – 4,52 ct/kWh. Toliau rikiuojasi Birštonas, Utena, Elektrėnai ir Klaipėda.

Vis dėlto, pasak „Jonavos šilumos tinklų“ direktoriaus Alfredo Sadzevičiaus, tai, kad Jonava pirmauja, nieko nereiškia. Mat įmonė šį mėnesį pigiai nusipirko gamtinių dujų su nuolaida, kuri numatyta kaip kompensacija už permoką koncernui „Gazprom“. Jau kitą mėnesį dujas Jonava vėl pirks iš terminalo, todėl šilumos kaina tikrai kils. Biokuras sudaro maždaug du trečdalius Jonavos šilumos gamybos šaltinio.

A.Sadzevičiaus teigimu, dėl likusio trečdalio pokyčio apsispręsti neskubama, nes Jonavoje intensyviai vyksta renovacija ir kol kas neaišku, kokia bus jos įtaka bendram šilumos poreikiui. Jei šilumos vartojimas sumažės trečdaliu, galbūt naujų biokuro katilų visai neprireiks.

Palyginę prieš penkerius metus „Veido“ skelbtą sąrašą miestų ir rajonų, kuriuose šildymo kainos yra didžiausios, su 2015-ųjų lapkričio duomenimis, matysime, kad daug kas kartojasi. Ir prieš penkerius metus brangiausiai šildymas kainavo Prienuose, o į dešimtuką patenka tie patys Šalčininkai, Anykščiai, Palanga, Trakai, Ukmergė. Tai rodo, kad pokyčiai šilumos ūkyje neįvyksta per naktį, o klaidingi sprendimai lemia dideles kainas daugeliui metų į priekį.

Anykščių rajono savivaldybės, kurioje per penkerius metus iš biokuro gaminamos šilumos dalis padidėjo vos procentu, vadovas Kęstutis Tubis pasakoja, kad prieš daugiau nei dešimtmetį buvo priimtas klaidingas sprendimas miestą suskaidyti į 11 kvartalinių katilinių ir taip panaikinti bendrą šilumos tinklą. Tai lėmė labai išaugusią šilumos kainą, nes gamtines dujas Anykščiai privalėjo pirkti brangiau už kitus miestus, tai darydami mažmenininkų sąlygomis. Pasak miesto vadovo, už katilinių statybą ir kitas sąnaudas miestui dar liko per 4 mln. eurų skolų, be to, savivaldybė dar moka palūkanas.

Anykščių problemos sprendimo formulė tokia pati: prieš kurį laiką čia pradėjo veikti biokuro katilinė, kuri biokuro dalį miesto šilumos ūkyje padidins iki 49 proc., todėl nuo lapkričio pabaigos šiluma vartotojams atpigs penktadaliu. K.Tubio teigimu, už biokuro biržoje perkamą biokurą mokama 3,7 karto mažiau nei už dujas.

Lūžio metai

2015-ieji taps lūžio metais Lietuvos energetikoje: šiemet pirmą kartą centralizuotos šilumos ūkyje biokuro bus suvartota daugiau nei gamtinių dujų – apie 54 proc. 2007-aisiais ši dalis sudarė apie 17 proc., pernai – beveik 48 proc. Prognozuojama, kad per artimiausius penkerius metus, kai Vilniuje ir Kaune pradės veikti didelės kogeneracinės elektrinės, biokuro dalis išaugs iki 75 proc. O gamtinėms dujoms, kurioms kadaise teko bent 90 proc., teliks maždaug penktadalis.

Lietuvos biomasės energetikos asociacijos „Litbioma“ direktoriaus Virginijaus Ramanausko žodžiais tariant, einame keliu, kuriuo skandinavai nuėjo dar prieš 30 metų. Miškų Lietuvoje daug, biokuro gabenimas 50 ar 100 kilometrų spinduliu nesukuria didelių logistikos išlaidų, todėl vyraujantis biokuras yra skiedros iš miško. Miškai Lietuvoje užima apie 2,2 mln. hektarų, jų metinis prieaugis siekia 18,2 mln. kubinių metrų.

„Tai nesustabdomas procesas, kurį reikia sveikinti. Tai vietinis, o ne atvežtinis kuras. Ne viena studija rodo, kad mūsų ištekliai yra pakankami, biokuro nepritrūksime. Gamtinės dujos tampa antrarūšiu kuru, praktiškai jos reikalingos tik Jonavos „Achemai“, o dideliems vartotojams reikalingų dujų reikia mažai“, – teigia Lietuvos pramonininkų konfederacijos direktoriaus pavaduotojas Vidmantas Jankauskas.

Pasak jo, tenka tik apgailestauti, kad Lietuvoje labai didelės investicijos buvo skirtos dujų infrastruktūrai, tačiau tuo pat metu buvo intensyviai plėtojamas ir biokuro naudojimas.

Kaip pabrėžia Lietuvos atsinaujinančių išteklių energetikos konfederacijos prezidentas Martynas Nagevičius, pagrindinį prizą už atsinaujinančių išteklių naudojimą centralizuotame šildyme derėtų skirti „Gazpromui“. Mat nuo 2013-ųjų gamtinių dujų su transportavimo sąnaudomis ir biokuro kainos santykis skiriasi du tris kartus. 2013-ųjų rugsėjį gamtinės dujos kainavo 514, biokuras –173 Eur/tne, šių metų rugsėjį – atitinkamai 469 ir 137 Eur/tne.

Biokuro kainos skirtinguose Lietuvos regionuose ir vietovėse svyruoja nedaug – maždaug 10–15 proc. Lietuvoje veikia ir pirmoji pasaulyje biokuro birža, kuri šiuos skirtumus dar labiau išlygina: biokuro prekyboje dalyvauja miškų urėdijos, iš esmės tai galima daryti turint vos vieną sunkvežimį produkcijai gabenti. Šiuo metu šilumos gamintojai įpareigoti 50 proc. biokuro pirkti per biržą, o nuo kitų metų visa prekyba vyks tik biržoje. Tikimasi, kad ši taisyklė dar labiau padidins konkurenciją ir sumažins biokuro kainą.

Pasak M.Nagevičiaus, galutinė biokuro kaina susidaro iš užmokesčio tiekėjams, miško darbuotojams, technologijų gamintojams ir mokesčių. Tik apie 18 proc. komercinės biokuro kainos sudaro nelietuviški degalai, technologijos ir kitos sąnaudos. „Vadinasi, jei Lietuva būtų bendrovė ir biokuras (visiškai teorinis variantas) kainuotų tris kartus daugiau už gamtines dujas, vis tiek labiau apsimokėtų naudoti brangesnį biokurą, nes visi šie pinigai lieka Lietuvoje“, – papildomą biokuro naudą apibrėžia ekspertas.

Pastaruoju metu galima stebėti biokuro naudojimo mažėjimo tendenciją individualiuose namuose. Pagrindinės priežastys – emigracija ir judėjimas iš kaimo į miestą. Todėl namai, kurie anksčiau buvo šildomi malkomis, šiandien apskritai nešildomi. Kita, malonesnė priežastis – vis daugiau gyventojų susitvarko savo namus, pakeičia neefektyvius sovietinius katilus į modernesnius ir tai leidžia naudoti mažiau kuro.

Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos prezidento Vytauto Stasiūno teigimu, turint centralizuotas šilumos sistemas, kūrenti gamtines dujas katile yra didelė prabanga, nes ši sistema leidžia panaudoti įvairias atliekas ir skiedras.

„Visuose Lietuvoje miestuose yra įrengtas centralizuotas šildymas ir mes galime naudotis šiais privalumais. Mieste pati brangiausia šildymo grandis yra miesto tinklai, tačiau mes juos turime įrengtus ir nesame už tai niekam skolingi. Pamažu Lietuvoje tai pradedama suprasti ir nebėra kalbų apie atsijungimus, kaip būta anksčiau. Mūsų miestai švarūs, be kaminų, tačiau didžiausia bėda, kad susidarė didelis skirtumas tarp šilumos gamybos ir namų, kurie neapšiltinti, todėl vartoja labai daug šilumos, būklės. Tai, kas padaryta šaltiniuose ir trasose, kur esame netoli ES vidurkio, su namais tik pradedama“, – aiškina V.Stasiūnas.

Pasak jo, turime Dievo dovaną – didelius biokuro atliekų išteklius. Tarkim, anglai kūrena biokurą, bet jis tris kartus brangesnis, nes miškų jie beveik neturi, tad tenka importuoti medžio granules iš Kanados.

Kompensacijų nemažėja

Nors per penkerius metus pokyčių šalies šilumos ūkyje įvyko tikrai daug, tai iš esmės beveik nepakeitė gyventojų, kurie nesuinteresuoti ko nors šioje srityje keisti ir gauna valstybės kompensacijas už šildymą, skaičiaus.

Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, 2010-aisiais tokių buvo 170 tūkst., pernai – 163 tūkst. 2015 m. duomenų ministerija dar negalėjo pateikti.

Daugiausia kompensacijų pernai gavo Akmenės rajono gyventojai – 15,2 proc. Daugiau nei dešimtadalis gyventojų kompensacijas gavo Druskininkuose (14,8 proc.), Visagine (14,3 proc.) ir Anykščiuose (11,4 proc.).

Didžiuosiuose miestuose kompensacijas gaunančių gyventojų dalis mažesnė: Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje jas gavo kiek daugiau nei 4 proc. gyventojų, Šiauliuose ir Panevėžyje – daugiau kaip 7 proc. Mažiausia kompensacijų dalis teko Neringos (1,3 proc.), Klaipėdos rajono (1,8 proc.), Panevėžio rajono (1,9 proc.), Alytaus rajono (2,1 proc.) ir Kauno rajono (2,6 proc.) gyventojams.

Vidutinis būsto šildymo išlaidų kompensacijos dydis vienam asmeniui per vieną 2014 m. šildymo sezono mėnesį, būstą šildant centralizuotai, sudarė apie 100 Lt, būstą šildant kitomis energijos ir kuro rūšimis – 137,4 Lt. 2014-aisiais būsto šildymo išlaidų kompensacijoms išleista 88,7 mln. Lt – maždaug trečdaliu mažiau nei rekordiniais 2012-aisiais, kai tam skirta daugiau nei 140 mln. Lt.

Šiemet, kai kompensacijų skyrimas ir mokėjimas perduotas savivaldybėms, sausio–rugsėjo mėnesiais išleista 12,3 mln. eurų.

Vakaruose įprasta praktika, kai gyventojai už šildymą ir žiemą, ir vasarą moka vienodą įmoką. Pranašumas – nereikia su nerimu laukti šalčių ir gąsdinančių sąskaitų už šildymą.

Pasak V.Stasiūno, šis modelis Lietuvoje nėra populiarus ir todėl, kad mažesnes pajamas gaunantys žmonės, kurie žiemą moka didelius mokesčius, taip užsitikrina sau kompensacijas. Jei visus metus būtų mokama po lygiai, kompensacijų gavėjų sumažėtų.

Asociacijos duomenimis, 2015-ųjų pradžioje skolos už šildymą sudarė 275 mln. Lt, iš kurių 150 mln. Lt buvo skolingi privatūs vartotojai.

"Veido" archyvas

Apie pastarojo laikmečio aktualijas energetikos srityje ir apie būsimų projektų perspektyvas kalbamės su ES vykdomų energetikos projektų ekspertu Vidmantu Jankausku.

VEIDAS: Kaip vartotojams atsilieps Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos, Valstybinės energetikos inspekcijos ir Ryšių reguliavimo tarnybos subūrimas po bendru Infrastruktūrų reguliavimo tarnybos stogu?

V.J.: Kadangi mažose šalyse nebūna daug energetikos specialistų, jungtinė institucija turi šansų suburti stipresnę komandą. Antra vertus, visiems tenka dirbti platesniu frontu, nei siekia jų kompetencijos sritis. Bet šiandien energetikos institucijose darbuotis ne energetikams – madinga. Jau dabar telikęs vienintelis VKEKK narys, suprantantis, kuo skiriasi kilovatai nuo kilovatvalandžių… Beje, siūlymas jungti VKEKK su VEI buvo svarstomas ir anksčiau, ir nė vienos institucijos vadovas tam neprieštaravo. Dabartinis reformos variantas – energetikos institucijų prijungimas prie Ryšių reguliavimo tarnybos – kelia daugiau abejonių dėl galimo kompetencijos “išplovimo”.

VEIDAS: Kodėl, oficialiai deklaruodamos bendrus energetikos siekius, visos trys Baltijos valstybės, nepaisydamos ES raginimų vienytis, rengiasi investuoti lėšas į atskirų SGD terminalų statybą?

V.J.: Liūdna situacija, kuri su ekonomine logika neturi nieko bendra. Kiekvienai Baltijos valstybei statyti SGD terminalų neapsimoka, nes apskaičiuota, kad rentabiliai toks terminalas veikia tuomet, kai dujų poreikis siekia 5–8 mlrd. kubinių metrų per metus. Kol kas visos trys Baltijos šalys kartu tokio kiekio nesunaudoja. O galiausiai už visą infrastruktūrą sumoka vartotojai. Beje, lenkų Svinouscyje statomas terminalas kainuos mažiausiai pusę milijardo eurų.

VEIDAS: Susidaro paradoksalus įspūdis, kad lietuviškas SGD terminalas, kurį siekiame pastatyti kuo greičiau ir kuo pigiau, efektyviausias būtų tuomet, kai neveiktų…

V.J.: Yra tiesos jūsų žodžiuose, nes dabartinė rinkos euforija dėl pigių suskystintų dujų eina į pabaigą. Taigi pagrindinis terminalo vaidmuo – teikti tvirtesnę poziciją derybose su “Gazpromu”. Turint tiekimo alternatyvą, kitaip galima kalbėtis. O kol kas mane stebina drąsios energetikos ministro pretenzijos vieninteliam dujų tiekėjui.

VEIDAS: Ar tiesa, kad branduolinės energetikos plėtojimu Lietuvoje labiausiai suinteresuoti bankai, kurie iš pradžių teikia ilgalaikes paskolas atominės elektrinės statybai, o praėjus pusei amžiaus – jos atgyvenusių blokų konservavimui ir naujų blokų statybai? Taip suformuojamas nenutrūkstamas ilgalaikių paskolų srautas.

V.J.: Gal ir per drąsu taip tiesmukai teigti, bet tiesa, kad atominei energetikai reikalingi milžiniški pinigai. Vien senosios elektrinės blokams uždaryti, kaip dabar pranešama, sudėta jau 1,5 milijardo eurų, o reikės dar tiek pat. Akivaizdu, kad bankinė sistema iš tokių projektų, vykdomų su valstybės garantija, laimi.

VEIDAS: Vartotojams perspektyva Visagino atominės elektrinės pagamintą energiją supirkti strateginiam investuotojui garantuota, o neregioninės rinkos nulemta kaina kelia nerimą. Kaip manote, ar tokiu atveju išliktų prasmė kalbėti apie laisvąją elektros energijos rinką mūsų šalyje?

V.J.: Labai skaudus klausimas. Prieš dešimt dienų dėl to ginčijomės Kauno technologijos universitete surengtoje konferencijoje. Kai manęs klausė, kodėl esu nusiteikęs prieš VAE, atsakiau, kad tokia elektrinė bet kuriuo atveju stabdytų rinką. Jei tikėsime tvirtinimais, kad joje gaminama elektra bus pigi, tuomet nebeliks ekonominių prielaidų kitų elektrinių veiklai. Bet greičiausiai atominė energija tokia nebus, o mes būsime priversti ją pirkti.

VEIDAS: Suprantamas verslo asociacijų užmojis visą šaliai reikalingą elektrą gaminti vėjo jėgainėse, tačiau kuo tokios iniciatyvos atsilieptų vartotojams?

V.J.: Mes tik pradedame įsisavinti atsinaujinančių išteklių energiją, tad šias problemas svarstome teoriškai. Vakarų Europa su tuo susiduria praktiškai. Kai vokiečiai pristatė daug vėjo ir saulės jėgainių, jiems prireikė didžiulių investicijų elektros tinklams pertvarkyti. Todėl nereikėtų pasiduoti “vėjininkų” propagandai, kad jie gali aprūpinti elektra visą šalį, – kai vėjo nėra, jie negali nieko. Lietuvos sąlygomis iš atsinaujinančių išteklių galime saugiai gaminti 20–30 proc. suvartojamos elektros energijos, o didesnė dalis pareikalautų rimtų investicijų.

VEIDAS: Ar tikite, kad Lietuva, kuri per dešimtmetį neįstengia užbaigti Valdovų rūmų (pradėtų statyti 2002 m. gegužę), per kitą dešimtmetį pastatys VAE, SGD terminalą, požeminę dujų saugyklą ir europines energetikos jungtis?

V.J.: Mano galva, vertėtų, vadovaujantis sąnaudų ir naudos kriterijumi, atsirinkti tai, ko pirmiausia reikia. Dujų sektoriuje paprasčiausia būtų baigti Šakių–Klaipėdos dujotiekį ir, susitarus su kaimynais, statyti bendrą dujų importo terminalą bei plėsti Inčiukalnio dujų saugyklą. Elektros sektoriuje pirmaeilis uždavinys – jungtys su Švedija ir Lenkija. Jeigu jas turėsim – gyvensim puikiai. O mažiausiai realiu laikyčiau dujotiekį į Lenkiją: anksčiau, negu lenkai sugebės tiekti rinkai dujas iš skalūnų, jis nebus reikalingas.

Į “Veido” klausimus atsako ES projekto SEMISE vyriausiasis ekspertas, buvęs Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos pirmininkas prof. Vidmantas Jankauskas

– Koks Jūsų požiūris į Vyriausybės susikirtimą su “Gazpromu” dėl magistralinių dujotiekių ir skirstomųjų tinklų atskyrimo, įgyvendinant ES III energetikos direktyvą?

– Mano požiūris toks – gal neverta eiti į karą, kol neturi rimtų amunicijos atsargų? Matau, jog Lietuvos viešojoje erdvėje labai akcentuojama, kad Vyriausybės sprendimai dėl magistralinių ir skirstomųjų tinklų atskyrimo itin nepatinka Rusijos “Gazpromui”. Tačiau, mano žiniomis, jie daug labiau nepatinka kitam “Lietuvos dujų” bendrasavininkiui – Vokietijos E.ON. Kiek man žinoma, šie partneriai, kartu įsigydami “Lietuvos dujas”, susitarė, kad “Gazpromas” savo pelną gaus iš dujų pardavimo, o E.ON – iš dujotiekių eksploatavimo ir plėtros. Jeigu Vyriausybė atskiria iš “Lietuvos dujų” aktyvų dujotiekius, tai “Gazpromui” nuo to galvos neskaudės, nes dujos vis tiek bus perkamos.

O štai E.ON turės problemų, nes ES III energetikos direktyvos įgyvendinimas ją palies daug skaudžiau.
Beje, problemų dėl dujų pardavimo ir transportavimo atskyrimo E.ON turi ne tik Lietuvoje, bet ir Vokietijoje.

Skirtumas tas, kad Vokietijos kanclerė Angela Merkel kalbasi apie tai su E.ON ir RVE, kartu ieškoma, kuris iš trijų galimų ES III energetikos direktyvos įgyvendinimo variantų vokiečių kompanijoms būtų  priimtiniausias. O štai Lietuvos Vyriausybė su E.ON nesikalba ir imasi paties griežčiausio ir žiauriausio III energetikos direktyvos įgyvendinimo būdo. Nesuprantu, kuo Vyriausybė vadovaujasi tai darydama.

– Gal tuo, kad šiandien “Gazpromas” Europoje panašesnis ne į vienvaldį šeimininką, o į iš visų pusių užspeistą žvėrį? Italai jį skundžia dėl kainų tarptautiniam arbitražui, rusiškų dujų pardavimas smunka, Europos Komisija spaudžia Bulgariją, kuri bandė išsisukti nuo III energetikos direktyvos vykdymo

– Taip, “Gazpromo” padėtis Europos rinkoje pastaruoju metu tikrai sunki. Viena priežastis – per krizę labai stipriai krito dujų vartojimas, taigi ir kainos, tad dabar didieji “Gazpromo” klientai spaudžia jį sumažinti anksčiau suderėtas ilgalaikes tiekimo kainas. Antroji priežastis – atsiradusi veiksminga skalūninių dujų išgavimo technologija bei suskystintų dujų terminalai, kuriuos suskubta statyti visoje Europoje. Vokiečiai jau išsireikalavo sau kainų sumažinimo, kiti irgi to siekia.

Bet, mano galva, tai vis tiek nepaaiškina, kodėl Lietuva siekia įgyvendinti III energetikos direktyvą, numatančią atskirti dujų tiekimą nuo transportavimo, skaidydama “Lietuvos dujų” nuosavybę. Juk pagal Europos Komisijos išaiškinimą galimi trys būdai: pirmasis – dujas tiekianti ir dujas transportuojanti bendrovės turi skirtingus savininkus; antrasis – savininkas lieka tas pats, bet dujotiekius valdo kitiems savininkams priklausanti įmonė; trečiasis – savininkas lieka tas pats, bet jis įkuria atskirą dujotiekių valdymo kompaniją, kurios vadovybės niekaip negali paveikti.

Dujotiekių valdymo atskyrimas, mano manymu, yra pats švelniausias, bet kartu pakankamai veiksmingas būdas III energetikos direktyvai įgyvendinti. Sukurta atskira valdymo bendrovė pati jokios nuosavybės dujų tinkluose neturi, tik reguliuoja, kas gali jais transportuoti dujas. Tiksliau, užtikrina, kad ir trečiosios šalys, neturinčios dujotiekių akcijų, gali jais transportuoti savo dujas.

Beje, Lietuvoje ir dabar yra panaši galimybė – juk “Achema”, perkanti dujas nepriklausomai nuo “Lietuvos dujų”, naudojasi šioms priklausančiais vamzdynais, nors nuosavybės juose ir neturi. Kaip matome, sistema veikia, ir “Gazpromas” negali vienašališkai kelti dujų transportavimo kainos. Manyčiau, pakaktų tą dabartinę teisinę sistemą kiek griežčiau sutvarkyti, ir viskas.